Įvadas.
Nuo neatmenamų laikų žmonės stebėjo dangaus kūnų judėjimą ir lygino jį su tuo, kas vyksta Žemėje. Pirmykščių žmonių supratimu, dangaus šviesuliai buvo dievybės, dariusios įtaką viskam, kas vyko Žemėje. Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo
savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.
Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus. Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų. Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu. Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse, sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,
Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais. Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, ką mūsų protėviai, kalbėjo, galvojo, kūrė apie šiuos tris dangaus kūnus. Savo darbe naudosiu literatūrą iš Norberto Vėliaus parašytų knygų „baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ .
I tomas.
Pirmame tome apie Saulę, menulį ir žvaigždes yra užsiminima, tik, kad mūsų protėviai jau garbino šiuos dangaus kūnus ir laikė juos tam tikrais dievais, kuriems aukodavo įvairias aukas. O smukesnio apibūdinimo apie tai, kaip tai darydavo, kaip garbindavo, ką konkrečiai aukodavo – nėra jokių šaltinių.
II tomas.
Šiame tome, jau yra kalbama daug ir pardedama nuo diskusijos, tarp žymių mitologijos tyrinėtojų, kaip ir kada kas vyko. „ Simono Grunau aprašyta prūsų mitologija sulaukė ypatingo dėmesio. Ją ištisai arba sutrumpintai perpasakojo -daugelis senųjų autorių, pasišovusių pateikti apibendrintą senovės prūsų ar net visų baltų religijos ir mitologijos vaizdą (Lukas Davidas, Kasparas Hennenbergeris, Jonas Bretkūnas, Caspa-ras Schūtzas, Matthaeus VVaisselius, Motiejus Strijkovskis, Aleksandras Gu-agnini, Matas Pretorijus, Thomas Clagius ir kt.). Tačiau Simonu Grunau rim¬tai suabejojo Christophoras Hartknochas. Jam kėlė abejonių tai, kad jokie senesnieji šaltiniai nemini Grunau aprašytosios dievų trijulės, o vyriausiuoju dievu Jonas Maleckis-Sandeckis, Georgas Polentzas ir Paulius Speratas laiko visai kitą dievą (Ukapirmą). Hartknochas atkreipė dėmesį ir į tai, kad svar¬biausieji Grunau aprašyti prūsų dievai panašūs į šiaurės germanų dievus To¬rą, Odiną ir Frėją, ypač kaip juos aprašo Adomas Bremenietis. Tačiau po ilgų svarstymų Hartknochas daro išvadą, kad gotų laikais prūsai garbinę Gru¬nau aprašytuosius dievus Perkūną, Pikulą [Grunau tekste – Patulą] ir Patrim¬pą, bet jais laikę saulę, mėnulį ir žvaigždes. Kai lenkai sudeginę Romovės ąžuolą su šiais dievais, prūsai pradėję pirmenybę teikti kitiems dievams, c saulę, mėnulį ir žvaigždes ėmę garbinti pirminiu jų pavidalu.“ Štai nuo čia prasidėjusi diskusija tesėsi dar ilgai, nes vis koks nors kitas atsiranda mitologijos tyrinėtojas ir atranda ką nors naujo, ar naują gentį ir aprašo trumpai apie ją. „Pirma. Gentis, kurios papročius ir tikėjimus aprašė Dyvanas, sprendžiant pagal jos gyvenimo būdą (gyvena paupiuose iš nendrių pintuose būstuose, maitinasi žuvimis, nestato namų, nedirba žemės), vargu ar priskirtina bal¬tams, netgi indoeuropiečiams, o veikiau ugrofinams. Matyt, neatsitiktinai Luko Davido Kronikoje jie ir lyginami su hunais bei vengrais. Todėl ir jų tikėjimai vargu ar priskirtini baltams, nors baltų mitologijos šaltiniuose yra ne¬maža užuominų apie saulės ir mėnulio garbinimą, o Jeronimas Prahiškis yra pateikęs net mito apie saulės išvadavimą nuotrupą, iš kurios matyti, kad kažkoks karalius buvo pagrobęs saulę.“ Dar galima išskirti Dyvano vieną pasakojimą apie nežinoma gentį, kuri irgi garbino saule ir menulį, jis trumpai papasakoja savo, ten patirtus įspūdžius.„ Žemės, kurias aš pasiųstas apkeliavau, sako Dyvanas (Dizvonis), yra dideles ir tuščios, palyginti su mūsų žemėmis, ir visų ten gyvenančių žmonių ir gyvenimas, ir papročiai visai kitokie negu mūsų tautos. Jie visais atžvilgiais sunkiai suprantami, tiek būdu, tiek papročiais daug kuo panašūs į barbarus {IHuhuri Taigi aš atvykau į šalį, kur Vysla (Istula), polavėnų, arba sarmatų, upė, įteka. : Kroną (Crono), Sūriąją jūrą. Si šalis neturi kokio ypatingo nuolatinio pavadinimo, kadangi kai kurie ją vadina Sargatais, Gelidanais, Vacinais, ir dar daug kitokių vardų yra. Kokie žmonės ten pasimaišo, taip ir vadinama. Saulės patekėjimo pusėje ir šiaurėje ši šalis turi labai dideles gėlo vandens marias, panašias marias tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių ji dar turi pačiom Krono šiaurėje. Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo. Šiaip tai yra lygumų kraštas su daug upių. Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria ir yra labai nekalbūs. Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyvena prie upių, kur yra daug karklynų. Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, kur visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugnį, nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramiega. Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoj jos valgo džiovintą žuvį. Jų kalba ir apsirengimas paprasti, rūbai – iš nendrių. Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina mėnulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur. r ten gali būti bet kas, – jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų. Tačiau moterimi jie naudojasi iš eilės, ir kur tik yra vyras, visada jis turi moterį, ir ji turi sutikti būti mylima, tačiau jie neturi daug vaikų, nors turi daug moterų. Juos, kaip įprasta, lanko jų vyriausias ponas, jų vadinamas Maso, kuris pasikvietė ir ma¬ne. Prieš šį jie sukniumba kniūbsti, iš pagarbos jam muša galva į žemę ir, jei neturi ką jam duoti, duoda gražiausius berniukus, ir tai jiems atrodo didele garbė. Jų ponas viešpats, kaip jį jie vadina, paima jų vaikus, ir jie visi jo prašo kad jis nesulaikytų saulės, bet kad pasirūpintų, jog ji laiku pasirodytų. Ir su tokiomis dovanomis ir pagerbimu jų ponas Maso grįžta į savo žemę. Šiam kraštui prie Krono vandenų ir prie Vyslos upės turėjau duoti pavadinimą ir dėl didelių karklynų, kur gyvena šie žmonės, pavadinau ją karklynų šalimi Tiek aš dabar galiu apie tai papasakoti. „ Dyvanas taip pat yra keliavęs ir į Prūsiją ir ten būdamas aprašė patirtus įspūdžius, jie labai panašūs į šios genties papročius, tik jam labai sunkiai sekėsi susikalbėti su jais. Prie prūsų prisijungė dar keltas genčių, tada jie šiek tiek susikalbėjo, tačiau, neužilgo Dyvanas ir jo komanda susirgo ir visi mirė.
„ Jonas Bretkūnas gerai pažino tiek lietuvių, tiek prūsų (bei sūduvių,) buitį papročius, domėjosi jų kultūra, istorija. Todėl jo raštuose yra užuominų ir visų minėtų baltų genčių religiją bei mitologiją. Prūsų ir sūduvių mitologą jis specialiai domėjosi rašydamas Prūsų krašto kroniką, rinko apie ją žinias i senesnių šaltinių. Sprendžiant iš Mato Pretorijaus nuorodų, Kronikoje biru panaudoti ir ano meto lietuvių bei prūsų tikėjimai ir papročiai. Lietukų mitologijos duomenų pateko ir į Bretkūno Postilę.
Sūduvių garbintus dievus, religines apeigas, kulto apeigų atlikėjus Bretkanas aprašo daugiausia remdamasis Petro Dusburgiečio, Jono Maleckio-Sandeckio raštais ir Sūduvių knygele, o prūsų – Simono Grunau Prūsijos kronika. Užuominos apie lietuvių tikėjimus į Postilę pateko iš ano meto liaudies gyvenimo, nors ir čia kartais pasinaudojama ankstesniais šaltiniais. Pavyzdžiui, teigdamas, kad pagonys dievais laiko saulę, mėnesį ir žvaigždes.„ Kitas šaltinis parašytas J.B. Aubiečio, daugiau papasakojo apie saulę. „Žinias apie senuosius lietuvių tikėjimus Boemas Aubietis paėmė iš Piccolominio raštų, o apie žemaičių – iš Dlugošo. Naujų duomenų nepateikė. Tik perpasakodamas Jeronimo Prahiškio žinias, kad lietuviai garbinę saulę ir didžiai gerbę geležinį kūjį, teigia, kad lietuviai saulę laikę valdove, vadine Didžiąja ir įsivaizdavę ją geležinio kūjo pavidalo. Tačiau vargu ar tai galima laikyti Jeronimo Prahiškio informacijos patikslinimu pagal naujus šaltinius veikiau tai jos iškraipymas. „ Žengiant toliau vis niekaip negaliu surasti, kur smulkiau yra aprašoma apie dangaus kūnus, kiekvienas autorius juos tik pamini ir toliau pasakoja apie gentis. Pasakojant apie perkūno šventyklą, čia yra minima dangaus kūnai, apie kuriuos šiek tiek daugiau informacijos yra parašyta. „ Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu, nesibaigiantys karai su krikščioniškąja Europa. Panaši buvo ir kitų indoeuropiečiu indų, graikų, slavų), įkūrusių centralizuotas savo valstybes, religijos bei mitologijos raida – ir jų svarbiausiuoju dievu tapo griausmo dievas. – Iš Rotundo ištraukos matyti ir kitas svarbus senosios lietuvių religijos bei mitologijos bruožas – saulės ir dangaus šviesulių garbinimas, geras dangaus šviesulių pažinimas. Apie saulės ir kai kurių žvaigždžių garbinimą kalbama r kituose BRM šaltiniuose. Jeronimas Prahiškis užsimena net apie Zodiaką, kris, vienos lietuvių genties manymu, išvadavęs saulę iš nelaisvės, o Matas rijus – apie nadruvių ir žemaičių žvaigždžių dievą Žvaigžduką. Buvę ir specialūs žyniai, kurie iš žvaigždžių judėjimo pranašaudavę būsimus įvykius.Sūduvių svarbiausias dievas Ukapirmas irgi kartais apibūdinamas kaip pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas”. Daugiau II tone apie dangaus kūnus jokių šaltinių nėra. Visur tik paminima ir viskas. Ieškosiu daugiau informacijos III tone.
III tomas.
APIE PRŪSŲ KILMĘ
1674
„ Aš nežinau, ar būtų galima iš senovės prūsų religijos įrodyti juos esant izraeliečių kilmės, nes dauguma prūsų buvo stabmeldžiai, garbinantys Saulę, Mėnulį, žvaigždes, miškus, žalčius, net pačius velnius, kaip Patrimpą (Potrimpo), Perkūną (Percuno), Pikulą (Picollo), ir kitus dievus, kaip Kurką (Gorcho), Svaibratą (Iszzoambrato), Pergubrį (Pergūbrio).
Mūsų Kronika tvirtina, kad prūsų žynys turėjo tokį pat autoritetą. Kai prūsai norėdavo pulti priešą, beveik tokiu pat būdu savo dievų klausdavo, ar karas baigsis sėkmingai. Tam reikalui aukodavo suimtą priešą, o vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu (Crive), perdurdavo jam krūtinę. Jei kraujas ištrykšdavo galinga srove, tikėdavo, kad žygiai baigsis laimingai, o jeigu sunkdavosi lašas po lašo – tai esąs nepalankus ženklas.
Labiausiai stebiuosi, kad tai, ką apie graikų kalbą pasakė Dlugošas ir Miechovietis, patvirtina ir Jodokas Vilichijus (Iodocus Willichius), Rešliaus prūsas, kuris apie 1560 metus parašė Komentarus Kornelijaus Tacito knygelei apie germanų papročius. Minėtuose Komentaruose šventus germanų miškus: „Ir todėl jie [germanai] vietoj šventyklų išsaugojo šventus.„
Skaitant apie Latvių tautos papročius, atradau įdomų faktą. „Apie metus ir mėnesius, pagal kuriuos jie gyveno ir orientavosi jie apie šiuos dalykus latviai visai nieko nežinojo, nes neišmanydami Zodiako arba saulės padėčių žvaigždynuose jie taip pat nekreipė dėmesio į mėnulio fazes ir nieko nenutuokė apie jų kitimus, o metus skaičiavo tik pagal dvylika mėnesių, bet pačius mėnesius nustatinėjo pagal gamtą – jaunas mė¬nuo buvo mėnesio pradžia, paskui ateidavo natūrali jo pabaiga. Tokie buvo jų metai. Kada jie metus pradėdavo, nėra žinių. Šiuos savo mėnesius jie vadi¬no pagal kiekvieno ypatybes.„
Šviesos dievas – saule. „Svaikstikas (Sweixtigx) buvo šviesos dievas. Teisingai turėtų būti parašyta, kaip sako nadruvis, Sveigsdukks, nes Siveigzde vadinasi žvaigždė, tačiau jis [tas dievas] pakeistas į šviesos dievą. Mat senovės prūsai ir dabartiniai nadruviai iš žvaigždžių pažįsta, ar kita diena bus šviesi ir giedra. Galbūt taip atsitiko todėl, kad pačios žvaigždės yra šviesuliai. Pastebima, kad jie garbina ir moteriškos giminės tokį dievą ir, atrodo, jį dažnai vadina Siveigsdunoka, žvaigždžių deive, ir laiko ją dangaus sužadėtine, kurios galia vedžioja planetas, rytines ir vakarines žvaigždes. Svaikstikas (Szveigsdukkas) yra kitų ir nejudamųjų žvaigždžių dievas, o šioji, kaip minėta, tik planetų, rytinių ir vakarinių žvaigždžių. „ Su Saule susiję burtai. „kiti ima gryną vandenį, kurį semia stovėdami prieš saulę bei melsdamiesi, tada spjauna į jį [ir] seilės parodo vaizdą to, apie ką buriama. Jeigu toks burtininkas (Burtons) nenori pats to daryti arba mano, kad esąs nepakankamai šventas ar tinkamas, tai vyriškiems dalykams paima mažą gražų berniuką, o moteriškiems reikalams – mažą gražią mergaitę, kurie turi spjauti į vandenį. Burtininkas (Burtons) ir vandens [ženklų] aiškintojas paaiškina, kokią figūrą vandenyje padaro seilės; jie mano, kad berniukas ir mergytė mato figūrą geriausiai ir ją paprastai parodo burtininkui (Burtons). Taukučiai (Taukuttei) prie Žemaičių sienos paprastai daro taip: sukalbėję maldas ir išgėrę [alaus], jie paima mažą berniuką, ant jo nykščio arba bevardžio piršto nago užtepa riebalų arba aliejaus, dar ant jų pabarsto virtuvės suodžių ir viską gerai sumaišo, tatai jie daro gražią dieną, šviečiant saulei. Šį taip išteptą berniuko nagą laiko priešais saulę. Iš saulės spindulių ir iš nago išlinkimo pamato figūrą, iš kurios gali sužinoti apie dalykų būklę. Lekutonys (Lekkutones) taip pat turi savo apeigas, apie kurias, tiesą sakant, nesugebėjau jų išklausinėti. Tik kartą vienas senas skalvis papasakojo, kaip tokį paukščių aiškintoją pasikvietęs vienas žemaičių bajoras, kuriam jis iš paukščių klyksmo arba skrydžio turėjęs išpranašauti, ar jo sūnus, kurį išsiuntė į karą prieš maskvėnus, būsiąs laimingas ir ar šlovingai bei laimingai grįšiąs į namus. Sis padarė taip: ankstų rytą apsirengė baltais ir švariais [drabužiais], paėmė į rankas šventąją krivulę (Kryivulle), t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant piliakalnio (Pillukztis), t. y. supiltos kalvos, atsigręžė į rytus, dešiniuoju [šonu] į pietus, kairiuoju – į šiaurę, o nugara – į vakarus ir gerą valandėlę meldėsi. Melsdamasis savo krivulę (Kryioule) dangaus horizonte, arba ten link (plaga), kur maždaug vyko karas su maskvėnais, apibrėžęs ratą, į kurį įtraukė visą dangaus ruožą, kiek galėjo aprėpti akimis. Čia jis stebėjo, ar atskrisiąs ir koks paukštis atskrisiąs, ir kaip šis elgsiąsis, kokia būsianti jo giesmė ir koks skrydis? Ir tada jis pastebėjo, kad atskrido kažkoks paukštis, jo manymu, maitvanagis, liūdnai kranksėdamas, o paskui jį kitas didelis paukštis; šis maitvanagį persekiojo ir nuvijo, kad net negalima buvo pamatyti, kur jis dingo. Tačiau pirmasis paukštis vėl atskrido ir iš to buvo išpranašauta, kad sūnus būsiąs kare nelaimingas, nes paimtas į nelaisvę, tačiau yra iškeistas i kitus [belaisvius] ir iš nelaisvės išgelbėtas.„
Mėnulis. „Delfų šventykloje prie Parnaso orakulas ne visuomet duodavo atsakymą, bet per metus būdavo tik tam tikros dienos, kada buvo galima jj klausinėti. O Delo ir Likijos orakulams buvo paskirti tam tikri mėnesiai, būtent šeši, kada buvo galima juos klausinėti. Kai kurie pastebėjo, kad mėnulio dilimas ir pilnėjimas, rytinės ir vakarinės valandos būdavo palankiausias metas apie tokius dalykus gauti žinių. Aš įsivaizduoju, kad velnias nore;; Dievą pamėgdžioti, ir kaip jis savo žmonėms skyrė tam tikras dienas ir jauna mėnulį, taip ir čia jis norėjo padidinti įspūdį parinkdamas tam tikrą laiką ir dienas. Mūsų prūsų kronikos praneša, kad tas, kuris norėdavo kreiptis į prūsų dievus, turėdavo tam gerai pasiruošti, nusimaudyti ir švariai apsivilkti, c tam tikrais atvejais ir pasninkauti bei skirti aukų. Taigi yra tikra, kad išdidžioji dvasia ne tuojau sutikdavo kiekvienam teikti savo tariamą pagalbą arba patarnauti, bet tartum išsiderėdavo gerą pasiruošimą. Dabar Nadruvoje ir Skalvoje, kurios senajai stabmeldystei nėra nepalankios ir naudojasi velnio orakulais, manoma, kad ko nors iš dievo trokštant ir norint pasisekimo, reikia pasninkauti ir susilaikyti nuo moterų. Senovėje apeigoms atlikti buvo mėgstamas ankstyvas metas, ypač saulėtekis, dabar nadruviai į tai nebekreipia dėmesio; atvirkščiai, jie renkasi naktį ir taip daro dėl to, kad tokį uždraust; darbą nakties tamsoje galėtų geriau paslėpti ir kad jų nepažintų, neužkluptu arba nenubaustų. Bretkūnas mano, kad kriviai (Kryme) galėjo laikytis mėnulio fazių; nelygu reikalas, kartais jie daugiau mėgdavo jaunatį, kartais pilnatį kitąkart delčią. Jis esąs pastebėjęs, kad pradedant laukų darbus – sėją buvo garbinama jaunatis, einant žvejoti – pilnatis, o dagojant – delčia, – tada ir būdavo jų dievai garbinami.„
Žvaigždės.„ Jei galima tikėti minėto žmogaus pasakojimu, tai, mano manymu, šis žemaitis iš tikrųjų atliko čia tulisonio (Tilussitnis) pareigas ir kad senovės prūsų tulisonis (Tullussūnis) taip elgdavosi atlikdamas savo pareigas; kaip vėliau su¬žinojau, tokį pranašautoją jie dar vadino žvaigždžiūroniu (Szzveigdzurūnis), vokiškai tai reiškia pranašautoją, astrologą, mokėjusį pranašauti iš žvaigždžių „ . Burtininkas (Burtons) vokiškai reiškia ženklų aiškintoją, [žodis] sudarytas iš Burta – „ženklas”, nes jie viską stebėdavo ir apie tai pateikdavo savo nuomonę. Tai bendras žodis, kuriuo vadinami [burtininkai], kiti [žodžiai] turi specialias reikšmes; antai putonys (Puttones) taip pat buvo vadinami burtininkais (Burtoms); jie stebėdavo ženklus alaus putose. Prie burtininkų (Burtonen) priskirdavo ir vaškonis (Waszkones), kurie, liedami vašką, galėdavo pasakyti apie toli esantį daiktą. Taigi iš šių burtininkų (Burtonen) negalima išskirti tuli-sonių (Tulussūnes) ir lygiašonių (Lingussimes), nes ir jie mokėdavo pranašauti iš ženklų, jų manymu, pastebėtų žvaigždynuose arba ore. „ Šiame tome daugiau informacijos apie dangaus kūnus neradau, bet jau šiame amžiuje galima įžvelgti daugiau ir smukiau atpasakotų istorijų.
IV tomas. Mėnulis ir saulė. „ Taip pagonys latviai įsivaizdavo saulės ir mėnulio užtemimus ir manė, kad tai yra slibinų, gyvačių ir raganų darbas; jie labai rūpindavosi, kad mielajai Saulei ir mielajam Mėnuliui nieko neatsitiktų (iš žodžio maitat „visai sugadinti”, o šis išvestas iš maita „dvėsena”). Saulės ir mėnulio užtemimai iki šiol taip ir tebevadinami. Menes – Mėnulis, Saulės vyras; iš šios santuokos esą gimusios pirmosios žvaigždės. Bet kadangi jis Saulei buvo neištikimas ir paveržė Auseklio sužadėtinę, tai Saulė, paėmusi aštrų kalaviją, jį sukapojo; tai matyti iš mėnulio fazių.„
Mėnulio ir saulės garbinimas. „Nors Vilniaus jėzuitų dienoraštis rašytas visu šimtu metų vėliau negu metinės ataskaitos, tačiau jame yra panašios mitinės informacijos. Čia irgi kalbama apie Saulės ir Mėnulio garbinimą, pagirnius, žalčius, mirusiųjų vėlias skirtas vaišes. Šios žinios pateiktos Igno Ostrovskio ataskaitose, kuris, kaip matyti iš tų pačių ataskaitų, neblogai buvo susipažinęs su senąja lietuvių religija. Jam galėjo būti žinomos ir anksčiau toje pačioje kolegijoje dirbusių jėzuitų metinės ataskaitos, kurios kaip tik galėjo paskatinti teirautis tų pačių senųjų tikėjimų liekanų. Ostrovskis pateikė daug naujų detalių, iš kurių matyti, kad informacija užrašyta iš žmonių, o ne nurašyta iš metinių ataskaitų. Pavyzdžiui, jis užsimena, kad vaišės, per kurias, jo žodžiais tariant, skaniau vaišinamas pilvas, demonai ir mirusiųjų vėlės, vadinamos „kėlimai stalų”, kad garbindami Saulę ir Mėnulį žmonės jų vardu gydę ligas, kad Deiviai pagirniai pasirodą žalčių pavidalu, ir pateikia net kelis pasakojimus apie juos. Matyt, tokie tikėjimai dar buvo gyvi ano meto žmonėse, ir Ostrovskis, dirbęs panašiose vietose kaip ir jo pirmtakai, juos pakartotinai vėl užrašė.
Dienoraštyje yra ir visai naujos informacijos apie būrimą raugių sėklomis, apie pelkėse esančio akmens garbinimą, sueigas prie jo kiekvieną sekmadienį per jaunatį, apie tradiciją, mirus tėvui, pjauti jautį, motinai – karvę, o sūnui ar dukteriai – veršį ar avį, kad būtų pasotinta mirusiojo vėlė, apie velnio turgelius, švenčiamus tuoj po Petrinių ir kt. Užsimenama, kad tarp kitų dievaičių (Saulės, Mėnulio, Žaibo, Ugnies) pagarbiai minima ir Duona. Nors sunku patikėti, kad duona anuo metu būtų buvusi laikoma dievaičiu, tačiau matyti, kad ji buvo labai gerbiama. Ši pagarba išliko iki pat šių dienų.„ Įdomus faktas, kai vieni dievai pakeičia kitus dievus.„ Buvo rasta žmonių, kurie garbino Saulę ir Mėnulį bei ligas gydė šaukdamiesi Saulės ir Mėnulio. Tačiau toliau taip daryti užkirstas kelias. Daugelyje vietų vaikams buvo dėstoma kai kurie katekizmo dalykai. Per Žagelio [įsteigtas] misijas beveik 12-a savaičių vos ne kasdien per pamoksiąs buvo raginama melstis ir atgailauti.“
Žvaigždės. „ Liksta – bloga žvaigždžių padėtis ir baisingi padangėje matomi reiškiniai: ratilai aplink saulę arba mėnulį, didžiulis spindulių ruožas virš saulės, bet visų pirma – kometos; iš to latviai pranašaudavo apie visokias nelaimes. Ir dabar dar žodis liksta reiškia fatališką likimą, taip pat pavojų.“ Štai tiek yra informacijos apie dangaus kūnus IV tome.
Išvados.
Tais laikais buvo garbinama labai daug įvairių dievų, kaip antai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Šitie, manau, buvo garbinami Svaikstiko (Sweigksduks) vardu, nes tas žodis gali reikšti žvaigždžių valdovą, tačiau kaip jie atskirai tarnaudavo saulei ir mėnuliui, šito niekur neradau parašyta. Pas mūsų dabartinius senolius nėra nė pėdsako, nebent galima pamatyti kai kuriuos senus prietaringus žmones dažnai besišlakstančius prieš saulę, ypač kai geidžia saulės arba lietaus; tai darydami jie murma kažkokius žodžius. Paprastai taip jie meldžiasi prieš pusryčius, tačiau ir šis tikėjimas jau baigia išblėsti… O ką mes darytume be šių dangaus kūnų, ,juk jie mus išmokė pagal dangaus šviesulius orientuotis žemėje ir jūroje, nustatyti laiką, pasaulio šalis, metų laikų periodiškumą, sudaryti kalendorių, manau jie užsitarnavo mūsų pagarbos jiems, todėl nereiktų taip jų nurašyti ir numoti ranka.