CV (curriculum vitae)
English
Tinklinė filosofija
Šokiai/pamokos
Straipsniai/pranešimai
Disertacija
Logika
LKMA
Phenomenology of Modern Ballroom Dance
Natural attitute
Towards Naturalized Phenomenology of Dance (draft)
Embodied ideologies
Kinaesthetic Qualities of Dance
Intentional structures in Waltz
Introduction
Contents of the Work
Conclusions
2005
2004
2003
Archyvas
Grakštumas
Vaizduotė ir kinestezė
Modernaus pramoginio šokio semiotika
Nesuvoktos sąvokos
Probleminis ir poleminis rašymo būdai
Foucault, problemizacija ir tyrimo protokolas
Totalitarizmas ir šokis: sceninio „liaudies” šokio raida Lietuvoje
Filosofija kaip dvasių kova
Gracija
Bergsonas apie du atminties būdus
Poriniai šokiai
Argentinietiškas tango
Linijiniai šokiai vienam
Šokis – dovana
Šokių vakarai
Šokančios smegenys
Fenomenologijos natūralizacija
Sąmonės srautas
Publicistika
proletaro filosofija
Šokis kaip fenomenas
Šokis ir natūralioji kūno nuostata
Šokio „mechanizacija” ir „natūralizacija”
Šokis ir griūtis
Šokis ir refleksija
Šokis ir intencionalumas
Šokdinanti muzika
Šokis ir lytiškumas
Šokis ir pažinimo būdai
Šokio technikos klausimas
Šokio kinestetika
Šokis ir instrumentinis judėjimas
Šokis hermeneutiniuose kontekstuose: pramoga, sportas, teatras
Nuostatos pakeitimas
Kūno schema ir kūno vaizdas
Atskiro atvejo tyrimas
Tarpkūniškumas šokant poroje
Griūtis, differance ir šokis (Derrida)
Self as center of narrative gravity (Dennett)
Minimal self
Variacijos Huberto L. Dreyfuso pėdsakais
Sporto filosofija: sportinis šokis
Aplinkos jutimas
Ribų jutimas
Krypčių jutimas
Sekos jutimas
Aprangos jutimas
Regėjimas ir judesio jutimas
Rezultatai: dieninės
Rezultatai: neakivaizdinės
Studijų konspektas
GEDIMINAS KAROBLIS
Studijų konspektas
Reikalavimai
FILOSOFINĖS LOGIKOS TEORIJA (TRUMPAI)
Logikos objektas
Logikos objektas – mąstymas prasmingumo ir teisingumo atžvilgiu. Filosofinė logikos prasmė pagrįsta tuo, kad skiriasi minties atsiradimo ir pagrindimo kontekstas (Karlas Raimundas Popperis). Logika tiria ne tai, kaip mintis atsiranda, bet kaip ji pagrindžiama.
Kuo logika skiriasi nuo psichologijos? Įsivaizduokime, kad egzamino metu studentas parašo darbą, kuriame atsakinėja į klausimus, pateikia samprotavimus ir t.t. Psichologiniu požiūriu būtų įdomu kokius žodžius jis dažniausiai vartoja, ką parašė, o po to nubraukė, koks yra jo braižas ir t.t. Loginiu požiūriu svarbu, kaip jis pagrindžia savo mintis, ar atsako į klausimus ir t.t. Studentas juk tikisi, kad jo darbas bus vertinamas pagal loginius kriterijus!
Reikia skirti logiką, kaip mes ją suprantama kasdienybėje, ir logiką kaip mokslą: “Akivaizdu, kad tokio mokslinio projekto bendra prielaida turi būti supratimas, kad kalba, kaip ir jąja realizuojami samprotavimai, yra prieinama racionaliai analizei ir yra reguliuojama tam tikrų dėsningumų, taisyklių, normų, o apie tų dėsningumų prigimtį kalbos vartotojai dažniausiai turi tik intuityvų supratimą.” (R. Pavilionis)
Logikos kryptys
Šiuolaikinėje logikoje skiriame dvi tendencijas: matematinę logiką ir filosofinę logiką, kurių tarpusavio santykį galima išreikšti tokia schema:
/ MATEMATINĖ LOGIKA
FILOSOFINĖ LOGIKA /
/
1 schema: filosofinės ir matematinės logikos santykis
Filosofinė logika papildo matematinę, ir atvirkščiai. Matematinė ar simbolinė logika yra loginio skaičiavimo teorija. Jai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti”, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Tam visiškai abstrahuojamasi nuo bet kokio turinio ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba. Kasdienės kalbos netikslumus įveikti ir sukurti tobulą kalbą pirmoje 20 a. pusėje užsibrėžė filosofinė kryptis vadinama loginiu pozityvizmu. Loginis pozityvizmas teigia, kad tik formalioji logika ir eksperimentiniai mokslai leidžia formuluoti teisingus teiginius apie pasaulį: eksperimentiniai mokslai pateikia protokolinius teiginius, kurių nereikia įrodinėti, o formalioji logika iš tų teiginių išveda kitus teiginius. Deja, loginio pozityvizmo tvirtinimai gerokai perdėti. Antrojoje 20 a. pusėje vis dažniau keliamas priešingas klausimas: kiek kuris nors sukurtas modelis atitinka kasdieninio supratimo intuiciją. Dėl to ypač išryškėjo filosofinės logikos reikšmė. Filosofinė logika svarsto tas mūsų kalbėjimo prasmingumo ir teisingumo ypatybes, kurių kol kas nepavyksta išreikšti formalizuotomis struktūromis ir matematinėmis formulėmis.
Trys ženklo matmenys
• pirmiausia ženklas sudaro formalius santykius su kitais ženklais. Šie santykiai vadinami sintaksiniais.
• antra, ženklas sudaro santykius su objektais, į kuriuos jis nurodo. Šie santykiai vadinami semantiniais;
• trečia, ženklas sudaro santykius su ženklo vartotojais. Šie santykiai vadinami pragmatiniais.
Charles Morris
Remiantis šia teorija yra skiriama trys loginės struktūros sluoksniai: loginė sintaksė, loginė semantika ir loginė pragmatika. Norint atlikti pilną analizę, reikia analizuoti visais trimis atžvilgiais: sintaksiniu, semantiniu, pragmatiniu.
Loginė sintaksė
Teiginio struktūrą sudaro dvi dalys: subjektas (veiksnio dalis) ir predikatas (tarinio dalis). Tai, apie ką yra tvirtinama, vadinama subjektu, o tai, kas yra tvirtinama, vadinama predikatu. Pvz. teiginyje “Drąsa, kuria pasižymi Jurgis Kairys, nustebino visą pasaulį” subjektas (veiksnio dalis) yra “drąsa, kuria pasižymi Jurgis Kairys”, o predikatas (tarinio dalis) – “nustebinti visą pasaulį.”
Yra atominiai ir sudėtiniai teiginiai. Atominiu vadinamas neskaidomas teiginys, o sudėtiniu – teiginys, sudarytas iš kelių atominių teiginių, sujungtų loginėmis jungtimis. Loginių jungčių yra keturios: konjunkcija (ir), disjunkcija (arba), implikacija (jei…, tai) ir ekvivalencija (jei ir tik jei…, tai). Sudėtinį teiginį gali sudaryti kelios skirtingos loginės jungtys. Sudėtinis teiginys yra logikos dėsnis, jei jis teisingas visais atvejais (patikrinti galima nusibraižius teisingumo lentelę). Remiantis logikos dėsniais, teiginius galima jungti į pagrįstas samprotavimų grandinėles. Samprotavimą sudaro trys dalys: prielaidos – teiginiai, kuriais remiantis gaunama išvada, išvada – teiginys, kuris gaunamas iš prielaidų, ir išvedimo taisyklė, kuria remiantis iš prielaidų gaunama išvada.
Kai, nepriklausomai nuo semantinio teiginių turinio, samprotavimas yra netaisyklingas, nes neatitinka logikos dėsnių, galima sakyti, kad buvo padaryta loginės sintaksės klaida.
Loginė semantika
Matematinės logikos (loginės sintaksės) užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas abstrahuojantis nuo turinio. Tuo tarpu semantikos užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas, kartu apibrėžiant ir sakinių turinį, t.y. kad, pavyzdžiui, sakinio „sniegas baltas“ atžvilgiu galiotų nuostata: jis teisingas tada ir tik tada, kai sniegas iš tikrųjų baltas.
Kaip nustatyti teiginio teisingumą ar klaidingumą? Yra empiriniai ir analitiniai teisingumo kriterijai. Analitiniais vadinami tie teiginiai, kurių teisingumas nustatomas vien tik turimos semantinės sistemos priemonėmis. Pavyzdžiui, “vanduo yra šlapias.” Empiriniais vadinami tie teiginiai, kurių teisingumą nustatant, be turimos semantinės sistemos taisyklių, dar reikia remtis kitais duomenimis, patyrimu. Pavyzdžiui, “vanduo yra šaltas.”
Kai analitiškai ar empiriškai nustatome, kad teiginys neatitinka tikrovės ir tiesiog yra neteisingas, galima sakyti, kad buvo padaryta loginės semantikos klaida.
Loginė pragmatika
Pragmatizmo pradininkas Charles Sanders Peirce’as teigia, kad mūsų mąstymas yra sąlygojamas mūsų veikimo formų, tuomet mąstymo tikslas – ne tiek atitikti tikrovę, kiek padėti toje tikrovėje išgyventi ir įveikti kliūtis. Taigi kalbėjimas visada yra tam tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis. Šį kalbėjimo aspektą Ludwigas Wittgensteinas apibrėžė „kalbinio žaidimo“ sąvoka. Į tai būtina atsižvelgti atliekant pragmatinę bet kokio pranešimo analizę. Kokie gali būti kalbiniai žaidimai? Wittgensteinas pastebi:
“Įsivaizduok kalbos žaidimų įvairovę tokiuose ir kitokiuose pavyzdžiuose: paliepti ir veikti pagal paliepimą – aprašyti objektą pagal jo išvaizdą arba pagal jo matavimus – sukonstruoti objektą pagal jo aprašymą (piešinį) – duoti ataskaitą apie įvykių tėkmę – išdėstyti spėliojimus apie įvykių tėkmę – iškelti hipotezę ir ją patikrinti – pateikti eksperimento rezultatus lentelėmis ir diagramomis – išgalvoti istoriją; ir skaityti – vaidinti kaip teatre – šokti ir dainuoti ratelyje – spėlioti mįsles -laidyti sąmojį; pasakoti – versti iš vienos kalbos į kitą – prašyti, dėkoti, keiktis, sveikinti, melstis” (Wittgensteinas).
Semantinis sakinio turinys turi atspindėti įprastąją jo prasmę. Tačiau tos prasmės dažnai nepakanka norint suvokti tikrąją sakinio vartojimo intenciją. Imkime pavyzdį. Petras pateikia darbo paraišką. Rekomendacijoje apie jį rašoma: „Jo graži rašysena.“ Tad semantinis turinys gali būti nusakytas sakiniu „Petro graži rašysena“, kuris bus teisingas, jeigu Petro rašysena iš tiesų graži. Tačiau tai dar neatskleidžia, ką rekomendacijos autorius iš tikrųjų nori pasakyti apie Petrą. Galbūt jis siekia adresatą įspėti arba net siūlo Petro kandidatūrą atmesti. Čia susiduriame su papildoma prasme, šalia sakinio semantinės prasmės; tad šiame kontekste sakinys gali reikšti, kad graži Petro rašysena nėra pagrindas jį pasamdyti. Semantika ir pragmatika kartais taip ir skiriamos: semantika yra sakinio semantinio turinio teorija, o pragmatika – implikatūrų (to, kas turima omenyje) pagrindu formuojamos papildomos sakinio prasmės teorija (Grice).
Kai teiginiai formaliai žiūrint, atitinka tikrovę, tačiau atsižvelgiant į visas implikacijas galima sakyti, kad pranešimas netyčia (paralogizmas) ar tyčia (sofizmas) klaidina adresatą, galima sakyti, kad buvo padaryta loginės pragmatikos klaida.
LOGINĖS KLAIDOS
Dažniausiai pasitaikančios loginės sintaksės klaidos
Loginės sintaksės klaidos atsiranda dėl klaidingo išvedimo taisyklės, kuria remiantis iš prielaidų daroma išvada, taikymo.
Formali klaida – kai samprotavimas tiesiog nesiremia logikos dėsniu ir išvada neseka iš prielaidų. Lotyniškai šis klaidos tipas buvo įvardinamas kaip “non sequitur” klaida.
a) Jei išjungiu jungiklį, lemputė užgęsta. Jungiklį išjungiau, vadinasi, lemputė užges.
Užrašoma: ((p → q) ∙ p) → q. Antecedento teigimo dėsnis. Logiškai taisyklinga.
b) Jei išjungiu jungiklį, lemputė užgęsta. Lemputė neužgeso, vadinasi jungiklio neišjungiau.
Užrašoma: ((p → q) ∙ ¬ q) → ¬ p. Konsekvento neigimo dėsnis. Logiškai taisyklinga.
c) Jei išjungiu jungiklį, lemputė užgęsta. Jungiklio išjungiau, vadinasi, lemputė neužges.
Formaliai užrašoma taip: ((p → q) ∙ ¬ p) → ¬ q, o tai nėra logikos dėsnis. Vadinasi, yra loginės sintaksės klaida. Išvada neseka iš prielaidų.
Išvadų negalima daryti iš dalinių teiginių. Pavyzdžiui, vien iš teiginių “kai kurie žmonės rūko” ir “kai kurie žmonės serga vėžiu” negalima daryti jokios išvados (pvz. “kai kurie rūkantys serga vėžiu”). Reikalingos papildomos prielaidos. Jeigu pridėsime teiginį: “gydytojas N atrado pacientus A ir B, kurie ir rūko, ir serga vėžiu”, jau galėsime prijungti prielaidą, kad “kai kurie rūkantys serga vėžiu”, bet dar negalėsime teigti, kad rūkymas yra vėžio priežastis (kauzalinė implikacija). Tai dar reikia įrodyti. Taigi taisyklinga loginė sintaksė įgalina daryti išvadas tik iš to, kas yra duota ir neleidžia daryti išvadų, kai nepakanka duomenų. Dažnai išvados negalime daryti dėl to, kad trūksta duomenų.
Kai trūksta duomenų reikia susilaikyti ir nuo išvadų. Nepakankama, nors būtina sąlyga: Jeigu lietus lyja, būtinai pamatysi vaivorykštę. Pakankamos sąlygos: jeigu lietus lyja, saulė šviečia ir žiūri tam tikra kryptimi, būtinai pamatysi vaivorykštę.
Reikia atkreipti dėmesį, kad kartais visi teiginiai (ir prielaidos, ir išvada) būna teisingi, tačiau vis tiek išvados daryti negalima, pavyzdžiui: “Nė vienas medis nėra akmuo. Silkė nėra medis. Vadinasi, silkė nėra akmuo.” Visi teiginiai teisingi, tačiau išvada daroma nepagrįstai. O pavyzdžiui, samprotavime “Nė vienas medis nėra žuvis. Silkė nėra medis. Vadinasi, silkė nėra žuvis.” jau gauname ir klaidingą išvadą. O toliau nurodytame samprotavime be loginės sintaksės klaidos, įtraukiamas dar ir klaidingas teiginys: “Nė vienas medis nėra akmuo. Beržas nėra medis. Vadinasi, beržas nėra akmuo.”
Kad būtų aiškiau, jog sprendimas neturi priklausyti nuo teiginių semantinio turinio, pabandykime neutralizuoti semantinę ašį, mat dažnai mes neatkreipiame dėmesio į klaidingą loginės sintaksės struktūrą dėl to, kad iš kart, remdamiesi semantine nuojauta, pastebime klaidingus teiginius. Tarkime, kad skaitome fantastinę knygą, kurioje samprotaujama: “Jei išjungiu ilkignujų, ėtupmela užgęsta. Ilkignujaus neišjungiau, vadinasi, ėtupmela neužges.” Nors nežinome, apie ką tiksliai kalbama, bet išvada daroma nesiremiant logikos dėsniu. Taigi logikos dėsniai galioja visuose galimuose pasauliuose, net ir fantastinėse knygose.
Ydingas ratas – įrodomos tezės teisingumas atremiamas į tą pačią tezę, tik kitaip suformuluotą.
Kartais šita klaida vadinama sugrįžimu prie klausimo. Svarbu! Samprotaudami mes visada remiamės tam tikromis neįrodytomis prielaidomis, kitaip įrodinėjimams nebūtų galo. Taigi kai kurie dalykai turi likti neįrodyti, vien tik savaime suprantami, nes tai neišvengiama, tačiau, jeigu tai, kas buvo priimta kaip prielaida, samprotaudami mes pateikiame kaip išvadą, mes darome šią grįžimo prie klausimo klaidą.
Pavyzdžiui, kodėl mes matom per stiklą? Todėl, kad jis permatomas. Bet juk stiklas dėl to ir yra permatomas, kad mes per jį matome.
Levas Tolstojus straipsnyje „Ką gi mums daryti“ kaltina šia klaida politinę ekonomiją: “Ekonomikos mokslo klausimas štai koks: kokia yra priežastis to, kad vieni žmonės, turintys žemės ir kapitalą, gali išnaudoti kitus žmones, kurie neturi žemės ir kapitalo? Sveiko proto atsakymas – tai vyksta dėl pinigų, kurie turi savybę pavergti žmones. O ekonomikos mokslas tai neigia ir mums atsako: tai vyksta ne dėl pinigų savybės, bet dėl to, kad vieni turi žemės ir kapitalo, o kiti neturi. Mes klausiame: kodėl žmonės, turintys žemės ir kapitalo, išnaudoja neturinčius? Mums atsako: todėl, kad jie turi žemės ir kapitalo.”
Nenuoseklumas – mes samprotaujame nenuosekliai, kai pažeisdami prieštaravimo dėsnį, tuo pat metu remiamės prieštaringomis prielaidomis. Akivaizdu, kad jei dvi prielaidos prieštarauja viena kitai, tai viena iš jų yra klaidinga. Tačiau jeigu gavome dvi prieštaringas išvadas, galima teigti, kad samprotavimuose įveltos klaidingos prielaidos (loginės semantikos klaida), tačiau taip gali atsitikti net ir nuosekliai samprotaujant.
Politikai dažnai patys sau prieštarauja, netgi toje pačioje kalboje. Klasikinis pavyzdys yra politikas, kuris pasisako už valstybės įgaliojimų didinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie skursta ar kitaip yra reikalingi valstybės paramos, ir tuo pačiu už mokesčių mažinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie nori patys spręsti, kaip naudoti savo uždirbtus pinigus. Abi prielaidos viena kitai prieštarauja, ir negalima tuo pat metu laikytis abiejų.
Nenuoseklumas organizacijoje – kai tos pačios organizacijos pareigūnų pasisakymai prieštarauja vienas kitam. Dažnai pasitaiko nenuoseklumas tarp žodžių ir veiksmų. Pavyzdžiui, premjeras Rolandas Paksas, parduodant Wiljams’ui Mažeikių naftą, per televiziją pasisakė „prieš“, tačiau įgaliojo vieną iš ministrų Sigitą Kaktį tą sutartį pasirašyti. Beje, tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis grįžęs iš kelionės taip pakomentavo tai kas įvyko: „kalba graži, poelgis negražus“. Arba, senovės Romos filosofas Seneka, turėdamas keturiasdešimties milijonų kapitalą, aiškino, kad turtas yra nelaimė, kvietė turtuolius išdalinti savo turtą visuomenei, pats neduodamas nė skatiko.
Klaidinga ekvivalencija – klaidingai kalboje pritaikoma matematinės ekvivalencijos formulė: jei a lygu b, tai ir b lygu a.
Karvės yra gyvuliai; vadinasi, gyvuliai yra karvės. Logika yra mokslas; vadinasi, mokslas yra logika. Jungtis “yra” kalboje naudojama išreikšti ne tik ekvivalentiškumą.
Klaidinga analogija – tai klaidingai daroma išvada remiantis palyginimu.
Kuzmos Prutkovo veikale „Skubantis turkas, arba ar smagu būti anūku“ pateikiamas dialogas, kuriame Libentalis teigia, žinantis, kiek kilometrų nuo Maskvos iki Riazanės, bet nežinantis, kiek atgal, o kai jo teiginiu suabejojama, pateikia argumentą: juk vienas dienų skaičius nuo Kalėdų iki Velykų, o kitas dienų skaičius nuo Velykų iki Kalėdų.
Kitas pavyzdys: vokiečių fizikas Nernstas, atradęs trečią termodinamikos dėsnį, samprotavo taip: „pirmą dėsnį atrado trys autoriai Mazeris, Džaulis ir Helmholcas; antrą dėsnį atrado du autoriai Karno ir Klaudijus, trečią dėsnį – tik vienas: Nernstas; taigi ketvirto dėsnio autorių skaičius yra nulis; todėl toks dėsnis neegzistuoja.
Psichologizmai – toliau išvardintas apeliacijos rūšis apibendrintai galime vadinti psichologizmais, kadangi iš tikrųjų remiamasi ne logine išvedimo taisykle, bet tam tikra psichologinės įtaigos forma.
Apeliacija į autoritetą (ad verecundiam) – vietoj įrodymo pateikiamas tezės patvirtinimas idėjomis ir vardais tų, su kuriais priešininkas nedrįstų ginčytis.
Taip parašyta vadovėlyje, todėl tai yra tiesa, galvoja kai kurie moksleiviai arba studentai. Viduramžiais diskutuojant kokiu nors klausimu dažnai buvo argumentuojama: „taip pasakė Filosofas (Aristotelis)“. Bet žmonės, net ir labai autoritetingi, kai kuriuose dalykuose gali suklysti. Pavyzdžiui, Aristotelis manė, kad Saulė sukasi aplink Žemę. O vadovėliuose neretai pasitaiko klaidų.
Autoritetas gali tik patvirtinti logišką samprotavimą – taip mes psichologiškai jaučiamės saugiau. Juk autoritetais dėl to ir pasitikima, kad jie daro teisingus sprendimus, o ne atvirkščiai: kadangi jis yra autoritetas, jo teiginiai teisingi. Prieš remiantis autoritetu reikia atsakyti sau į tokius klausimus: Ar šis šaltinis turi informaciją, ar gali nuspręsti tai, ko mums reikia? Jeigu taip, ar galime juo pasitikėti, kaip teisingu šaltiniu? Ar turime laiko, noro ir galimybių išmąstyti tai patys (ar suprasti eksperto samprotavimą, kad neturėtume vien tik priimti jo sprendimo)?
Dažnai autoritetu remiamasi visai kitoje srityje, kurios jis neišmano; pavyzdžiui, žymūs atletai ar kino žvaigždės reklamuoja įvairius produktus per televiziją. Jie išmano savo sritį, bet ar jie ką nors išmano apie alų arba skutimosi kremą, kurį reklamuoja? Ar Macijauskas žino šampūno Fructis cheminę sudėtį, ar atliko detalų tyrimą, lygindamas su kitais šampūnais? Be to klaidinga manyti, kad žvaigždėms iš tikrųjų patinka tie džinsai arba kosmetika; tai dažnai netiesa: žvaigždėms už tą reklamą yra mokama.
Apeliacija į liaudį (ad populum) – vietoj to, kad pagrįsti tezę objektyviais argumentais, kreipiamasi į klausytojų nuomonę, jausmus, nuotaikas.
“Jeigu žmonės mano, kad Paksas nekaltas, vadinasi Paksas nekaltas.” Sociologinės apklausos atskleidžia žmonių nuomonių pasiskirstymą, bet ne tikrą dalykų padėtį. Ar galima būtų surengti apklausą klausiant, ar saulė sukasi apie žemę, ar atvirkščiai? Ar galime būti tikri, kad rezultatai bus tokie, kokių tikimės?
Apeliacija į asmenį (ad personem arba ad hominem) – priešininkui priskiriami tokie trūkumai, realūs ar menami, kurie jį pašiepia ir meta šešėlį ant jo protinių sugebėjimų, sugriauna pasitikėjimą jo samprotavimais.
Pavyzdžiui, „Petras klysta teigdamas, kad reikia uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kadangi jį vaikystėje nukratė elektra ir jis bijo elektros“. Net jeigu kaltinimai nukreipti į priešininko asmenį yra teisingi, jie neturi turėti įtakos pačiam argumentui. Teisingas yra argumentavimas nurodant ne į asmenį, bet į dalyką (argumentum ad rem). Pavyzdžiui, “Ignalinos atominę elektrinę reikia uždaryti, kadangi ji kelia pavojų Lietuvos gyventojų saugumui.”
Apeliacija į nežinojimą (ad ignorantiam) – kai iš nežinomo fakto daroma išvada. Klaidinga remtis argumentu “kadangi trūksta duomenų, tai…..”
Kartais mokytojas galvoja maždaug taip: “kadangi aš nežinau, kas išdaužė langą, vadinasi, tai buvo Petriukas.” Kai kurie teigia, kad negali būti tokio dalyko kaip NSO arba telekinezės, nes niekas negali įrodyti jų egzistavimo. Kiti teigia, kad skraidančios lėkštės egzistuoja, kadangi niekas neįrodė, kad jų nėra. Klaida matyti jau iš to, kad tokius teiginius galima apversti: teiginiai apie NSO klaidingi, nes neįrodyta, kad jie teisingi arba teiginiai apie NSO teisingi, nes neįrodyta, kad jie klaidingi. Daugiausia, kas tuo įrodoma, tai mūsų nežinojimas.
Apeliacija į jėgą (ad baculum) – grasinimas nemaloniomis pasekmėmis, grasinimas panaudoti jėgą ar kitaip priversti laikytis vienos ar kitos nuomonės.
Pavyzdžiui, darbdavys dalyvaujantis rinkimuose gali sakyti savo darbininkui „balsuok už mane, kitaip lėksi iš darbo“.
Apeliacija į gailestingumą (ad misericordiam) – siekiama pritarimo apeliuojant į gailestingumą.
„Mano darbas tikrai vertas daugiau nei keturių; jeigu jūs parašysite man neigiamą pažymį, aš negausiu stipendijos ir man reikės mokėti už mokslą“; „Šito pareigūno negalima bausti, nes jis ima kyšius savo daugiavaikei šeimai išlaikyti“.
Dažniausiai pasitaikančios loginės semantikos klaidos:
Loginės semantikos klaidos atsiranda dėl klaidingo sąvokų vartojimo ir klaidingų teiginių, kurie neatitinka tikrovės.
Abejotina prielaida – tezės įrodinėjimas remiantis klaidingais teiginiais.
Pavyzdžiui: „Tu turi tai, ko nepametei; tu nepametei ragų, taigi tu turi ragus“. Klaidingas teiginys: turi tai, ko nepametei. Juk yra daug dalykų, kurių nepamatėme ir neturime. Arba: „Skraido tik paukščiai; tigrai ne paukščiai; todėl tigrai neskraido“. Bet juk skraido ir lėktuvai, ir vabzdžiai, ir net žinduoliai. Todėl prielaida klaidinga.
Provincializmas – remiamasi teiginiais, kurie yra savaime suprantami ir laikomi teisingais tam tikroje žmonių grupėje, tam tikroje kultūroje ar epochoje, bet iš tikrųjų jie yra klaidingi.
Amerikos laikraštyje rašoma: „Japonijos imperija buvo įkurta apie 600 metus prieš Kristų, bet visus likusius 24 amžius japonų tauta gyveno beveik visiškoje izoliacijoje nuo likusio pasaulio“ „likęs pasaulis“ žinoma reiškė Vakarų pasaulį. Rašytojas visiškai ignoruoja didelę Kinijos įtaką Japonijai per visą tą laikotarpį.
Arba toks argumentas už lietuviškas tradicijas: „mus užgožė amerikietiška roko kultūra su savo afrikietiškos kilmės šokiais, todėl turime sustiprinti savo nacionalinį identitetą šokdami tradicinius lietuviškus šokius, t.y. valsą, polką“. Ignoruojama, kad išvardinti šokiai visai nėra lietuviški.
Klaidingas skirstymas – samprotavimas, pagrįstas klaidinga klasifikacija. Neatsižvelgiama, kad gali būtų kitų variantų.
Pavyzdžiui, sociologinėje apklausoje gali būti panaudota klaidinga disjunkcija: “Ar jūs norite, kad Lietuva būtų kaip Amerika, ar kaip Rusija?” Klausiama taip tarsi nebūtų kitų galimybių. Arba manant, kad moneta nukris herbu arba skaičiumi, iš tikrųjų galima suklysti, nes pasitaiko, kad moneta nukritusi užstringa grindų plyšyje.
Straipsnyje apie lyčių santykį rašoma: „tik ekonomika, o ne biologija, gali paaiškinti vyrų dominavimą“, taigi numanoma, kad arba ekonomika, arba biologija yra vieninteliai galimi paaiškinimai, tačiau neatsižvelgiama į šių veiksnių kombinaciją, arba kitus veiksnius.
Dviprasmybė – kai terminas ar išraiška samprotavime yra vartojama dviprasmiškai, kai vienoje vietoje vartojama viena prasme, o kitoje vietoje – kita prasme.
Palyginimas savaime nėra klaida: “šitas vyras kelmas” – gali būti teisingas teiginys. Tačiau jeigu samprotaujame: “kelmus rauna traktoriais; šitas vyras kelmas; vadinasi, jį reikia išrauti traktorium” – tai yra klaidingas samprotavimas.
Prezidento rinkimų išvakarėse žurnalistės Rūtos Miliūtės klausimas Kazimierai Prunskienei: “ar ta įmonė, kuri pardavinėja Ignalinos atominei elektrinei įrangą, yra jūsų?” Prunskienė atsako: “ne mano, o mano dukters, kuri seniai vadovauja įmonei” vėliau pripažįsta, kad įmonė įsteigta jos vardu. Taigi išeina, kad Prunskienė sako: “įmonė yra ne mano, tik mano vardu”.
Reklama skatinanti vartoti cukrų skelbia: “Cukrus yra esminis kūno komponentas … pagrindinė sudedamoji dalis visuose medžiagų apykaitos procesuose”. Tačiau šiuo atveju supainiojama gliukozė, t.y. kraujo cukrus ir paprastas buitinis stalo cukrus.
Tiesa, kartais dviprasmybė yra naudinga diplomatinių išraiškų priemonė. Bendžaminas Izraelis, 19 a. Britanijos ministras pirmininkas, į kvailus laiškus atsakydavo “Many thanks; I shall lose no time in reading it” (galima suprasti dvejopai: arba, aš negaišdamas laiko skaitysiu jūsų laišką, arba, aš negaišiu laiko jūsų laiško skaitymui).
Dažniausiai pasitaikančios loginės pragmatikos klaidos
Loginės pragmatikos klaidos atsiranda dėl šiaip jau teisinguose teiginiuose ir samprotavimuose glūdinčių klaidinančių implikacijų.
Tezės pakeitimas – įrodymo eigoje nesąmoningas ar sąmoningas įrodinėjamo teiginio pakeitimas kitu teiginiu. Įrodinėjant ar atsakinėjant į klausimą nukrypstama į šalį.
Pvz. galima įrodyti, kad iš keturių atėmus vieną bus penki. Imkime keturkampį ir nubraukime vieną kampą – gausime penkis kampus. Šiuo atveju iš tiesų įrodomas visai kitas dalykas.
Politikai dažnai linkę įrodinėti ne prieštaringus stipresnius teiginius, bet tai, kuo visi tiki ir kam pritaria, pavyzdžiui, laisve, lygybe, skurdo mažinimu, darbo vietų sukūrimu ir pan. Vietoj to, kad įrodinėtų, jog siūlomas sprendimas sumažins skurdą, politikas dažnai įrodinėja, kad skurdą reikia mažinti, ir tokiu būdu stimuliuoja savo teisingumo jausmą bei siekia įteigti publikai, kad jis yra teisus. Pavyzdžiui: “Mokesčių didinimas mažina skurdą. Skurdas žemina žmogaus orumą. Kadangi žmonės skursta, reikalinga, kad valstybė mažintų skurdą. Todėl reikia vykdyti įvairiausias programas, kurios skirtos skurdo mažinimui.” Neįrodinėjama, kodėl mokesčių didinimas mažina skurdą. Nukrypstama į šalį.
Proporcijos trūkumas – kai samprotavimas yra tendencingas, siekiant bet kokia kaina patvirtinti (išryškinti) tezę, nutylint (nuslepiant) priešingus teiginius ar faktus, kurie galėtų ją paneigti.
Proporcijos trūkumas pasitaiko išpučiant mažus dalykus ir sumenkinat svarbius. Disproporcijomis naudojamasi reklamoje, viliojant siūlomais teiginiais klientus. Pavyzdžiui, telekomas skelbia, kad dabar už 26 centus galima prisiskambinti į 26 Europos šalis, tačiau reklamoje neminima, kad galima pasirinkti tik vieną iš tų šalių. Viešai skelbiama viena, o sutartyje bus rašoma kita.
Panašiai vyksta rinkimų kampanijos: išpučiami maži dalykai, sukuriant iliuziją, kad jie yra labai reikšmingi. Kandidatai prisistato spaudoje kaip didžiuliai geradariai skirdami premiją pirmajam tūkstantmečio vaikui ir pan.
Charakteringa disproporcija yra loterijos: visa gerkle šaukiama apie laimėjimą, tačiau nutylima, kad tas laimėjimas yra sukrautas iš pralaimėjusių pinigų. Neskelbiama, koks skaičius žmonių daugelį metų, o gal net visą gyvenimą, žaidžia loteriją ir nieko nelaimi.
Sėkmingos kovos su disproporcija pavyzdys rūkymo antireklama: ne tik minimas pats faktas, jog rūkyti žalinga, bet dar ir reikalaujama, kad pranešimas būtų pateikiamas proporcingu reklamai šriftu, o ne kaip “papildoma sąlyga.”
Dvigubas standartas – tokia disproporcijos rūšis, vienai grupei žmonių taikome silpnesnį teiginį, o kitai – stipresnį.
Opozicija, kaip įprasta kritikuoja valdančiąją grupę dėl to, kad šalyje yra didelis skurdas, kad vyriausybė nesiima ryžtingų veiksmų, tačiau patekus į valdžią to skurdo nesumažina ir taip pat vengia ryžtingų veiksmų.
Klaidos pridengimas klaida – kai mes pateisiname akivaizdžiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą nurodydami į kitą panašiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą.
Numanomas klaidingas argumentas: jeigu kiti daro klaidas, tai mano klaida nieko nereiškia. Arba: jeigu veiksmas yra teisingas vienomis aplinkybėmis, tai jis teisingas ir kitomis. Kareivis pateisina civilių žmonių kankinimą karo aplinkybėmis. Šeimyninė neištikimybė pateisinama teigiant, kad dauguma vyrų turi meilužes. Prisiminkim, kad kažkada beveik kiekvienas tikėjo, kad žemė yra plokščia, o ne apvali, kad saulė sukasi aplink žemę. Taigi, visuotinis įsitikinimas dar toli gražu nėra tikras argumentas.
Arba, pavyzdžiui, konfliktas tarp Seimo ir STT, arba Pakso komandos (G. Šurkaus) kaltinimai Paulauskui sąmokslu ir perversmu. Į kritiką dažnai atsakoma kritika: jei konservatorius kritikuoja Darbo partiją, kad ji užsiima populizmu, į tai jam atsakoma “o ką jūs padarėt su Mažeikių nafta?”
Kada atrodo, jog yra klaida, bet iš tikrųjų jos nėra
Kai kuriais atvejais semantinės “klaidos” turi pagrįstą pragmatinę prasmę. Nenorėdami atsakyti į nepatogų klausimą, politikai sąmoningai kalba “pro šalį”. Pvz. interviu su Jungtinių Valstijų prezidentu Ronaldu Reaganu: “Mes norėtume žinoti…ką jums reiškia Biblija.” Prezidentas Reiganas atsako: “Aš niekada neabejojau jos dieviška kilme ir tie, kurie tuo abejoja tegul nurodo man analogišką raštų rinkinį, kuris išsilaikė tūkstančius metų ir vis dar yra bestseleris visame pasaulyje. Ji turi būti dieviškos kilmės.”
Iš pirmo žvilgsnio prieštaringas teiginys gali būti teisingas, jeigu atsižvelgsime į tai, kas turima omenyje. Pavyzdžiui, “jūs beprotiškai protingas” (TV3 žaidimas; vedėjas Vytautas Kernagis). Nenuoseklumas? Ne, nes šiuo atveju “beprotiškai” reiškia “labai.”
Ką mes sakome, kai kas nors mūsų prašo paskolinti pinigų? “Neturiu.” Ar teiginys atitinka tikrovę? Ne. Ar tai semantinė klaida? Ne. Nes turime omenyje “neturiu (tau…šitam reikalui…). Beje, adresantas tokiu būdu nėra suklaidinamas ir gauna aiškų atsakymą į savo klausimą. Loginės pragmatikos klaida būtų tik tada kai yra priešingai: samprotavimas, kuris semantiškai yra nepriekaištingas, gali turėti savyje pragmatinę loginę klaidą.
Šiandien: 408
Viso: 91742 © 2006 Gediminas Karoblis