Logikos objektai

Logikos objektas, kaip ir kiekvienas subjektas turi savo vieta gyvenime.

Logikos objektas – mąstymas teisingumo ir prasmingumo atžvilgiu. Norint suprasti logikos reikšmę, reikia skirti atradimo ir pagrindimo kontekstą (K.R.Popper). Kas kita kaip mintis randasi, kas kita – kaip ji pagrindžiama. Daugelis minčių atsiranda, bet mes jas atmetame, remdamiesi tam tikrais normatyviniais kriterijais. O taip pat daugelį minčių mes išreiškiame žodžiais, bet remdamiesi tam tikrais kriterijais laikome tas išraiškas klaidingomis. Sie kriterijai ir yra logikos objektas.

Kuo logika skiriasi nuo psichologijos? Logika tiria koks mąstymas turi būti (normatyvinis mokslas), psichologija – koks mąstymas yra (empirinis mokslas). Įsivaizduokime, kad egzamino metu studentas parašo darbą, kuriame atsakinėja į klausimus, pateikia samprotavimus ir t.t. Psichologiniu požiūriu būtų įdomu kokius žodžius jis dažniausiai vartoja, ką parašė, o po to nubraukė, koks yra jo braižas, ar ilgai rase, ka tuo metu galvojo, ir t.t. Loginiu požiūriu svarbu, kaip jis pagrindžia savo mintis, ar atsako į klausimus ir t.t. Studentas juk tikisi, kad jo darbas bus vertinmas pagal loginius kriterijus, o ne pagal psichologinius. Todėl labai svarbu išsiaiškinti šių loginių kriterijų prigimtį.

Reikia skirti logiką, kaip mes ją suprantama kasdienybėje, ir logiką kaip mokslą:
Akivaizdu, kad tokio mokslinio projekto bendra prielaida turi būti supratimas, kad kalba, kaip ir jąja realizuojami samprotavimai, yra prieinama racionaliai analizei ir yra reguliuojama tam tikrų dėsningumų, taisyklių, normų, o apie tų dėsningumų prigimtį kalbos vartotojai dažniausiai turi tik intuityvų supratimą. (R.Pavilionis)
Logikos kryptys
Šiuolaikinėje logikoje skiriame dvi dideles sritis: matematinę logiką ir filosofinę logiką.
Matematinė ar simbolinė logika yra loginio skaičiavimo teorija. Jai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti”, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Tam visiškai abstrahuojamasi nuo bet kokio turinio ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba. Tad loginis skaičiavimas yra „ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis” (Bochenski-Menne). Pvz. šachmatai arba algebra taip pat yra toks skaičiavimas.
Filosofinėje logikoje aiškinamasi loginio skaičiavimo prielaidos. Tai reiškia, kad, prieš sudarant loginio skaičiavimo sistemą ir joje „logiškai skaičiuojant”, turi būti išsiaiškinta ženklų reikšmė ir vartojimas. Šias funkcijas tradiciškai sau prisiima mokslas, vadinamas metalogika arba filosofine logika. Jame taip pat keliamas klausimas, kiek sukurtas modelis atitinka tikrove ir kasdieninio supratimo intuiciją. Filosofinė logika svarsto ir tuos logikos klausimus, kurie nepatenka į simbolinės logikos rėmus, kadangi juos sprendžiant kol nerandama formalizavimo mechanizmų.
Kas sudaro samprotavimą?
Samprotavimą sudaro keli teiginiai. Argumentai (prielaidos) – teiginiai, kuriais remiantis įrodoma tezė. Tezė (išvada) – teiginys, kurį reikia įrodyti. Įrodymo būdas yra loginis pagrindas (pvz., logikos dėsnis arba statistinis samprotavimas), kuriuo remiantis iš argumentų išvedama tezė. Taisyklingi samprotavimai skirstomi į dedukcinius ir nededukcinius (pvz. indukciją ir abdukciją).
Dedukcijos pavyzdys: Visi rutuliukai šitame maiše juodi. Aš paėmiau rutuliuką iš šito maišo. Šitas rutuliukas juodas.
Indukcijos pavyzdys: Aš paėmiau vieną rutuliuką iš šito maišo, paėmiau kitą, paėmiau trečią ir t.t. Šitas rutuliukas juodas, ir šitas, ir šitas, ir t.t. Vadinasi, visi rutuliukai šitame maiše juodi. Pastaba. Jeigu yra patikrinami visi atvejai, tai – pilnoji indukcija, jeigu ne visi – nepilnoji. Tada tiesiog daromas pagrįstas spėjimas, kad taisyklė galioja. Taisyklę laikome galiojančia, kol jos nepaneigia koks nors atvejis (tokiu atveju įvyksta falsifikacija).
Abdukcijos pavyzdys: Šitas rutuliukas juodas. Visi rutuliukai šitame maiše juodi. Vadinasi, tikėtina, kad šitas rutuliukas iš šito maišo.

Loginės klaidos
Reikalavimas tezei: tezė turi būti apibrėžta ir likti ta pati samprotavimo eigoje. Reikalavimas prielaidoms: prielaidos turi būti teisingos nepriklausomai nuo tezės ir pakankamas pagrindas tezei įrodyti. Reikalavimas samprotavimui: tezė turi sekti iš argumentų pagal logikos reikalavimus. Kai samprotavimas yra netaisyklingas, padaroma loginė klaida. Loginės klaidos samprotavimuose skirstomos į susijusias su teze, su argumentais ir su jų jungimu. Tradiciškai yra išskiriamos kai kurios dažniausiai pasitaikančios loginės klaidos.
Pastaba: šis skirstymas nėra griežta klasifikacija, kai kurios klaidos gali susilieti, persidengti ir t.t. Skirstymas remiasi praktika, o ne moksliniu pagrindu. Taigi jis yra induktyvus, o ne deduktyvus.
Tezės pakeitimas – įrodymo eigoje nesąmoningas ar sąmoningas tezės pakeitimas kitu teiginiu.
Pvz. Galima įrodyti, kad iš keturių atėmus vieną bus penki. Imkime keturkampį ir nubraukime vieną kampą – gausime penkis kampus.
Tezės pakeitimas gali būti pilnas arba dalinis. Dažnai vietoj tezės įrodomas silpnesnis už tezę teiginys. Pavyzdžiui, norint įrodyti, kad trikampio kampų suma 180 laipsnių, neužtenka įrodyti, kad ta suma yra ne didesnė nei 180 laipsnių. Norint įrodyti, kad žmogus turi būti sąžiningas, neužtenka įrodyti, kad jis neturi meluoti. Politikai dažnai linkę įrodinėti ne kontroversiškus stipresnius teiginius, bet tai, kuo visi tiki ir kam pritaria, pavyzdžiui, laisve, lygybe, skurdo mažinimu, darbo vietų sukūrimu ir pan. Vietoj to, kad įrodinėtų, jog siūlomas sprendimas sumažins skurdą, politikas dažnai įrodinėja, kad skurdą reikia mažinti, ir tokiu būdu stimuliuoja savo teisingumo jausmą bei siekia įteigti publikai, kad jis yra teisus. Pavyzdžiui: „Mokesčių didinimas mažina skurdą. Skurdas žemina žmogaus orumą. Kadangi žmonės skursta, reikalinga, kad valstybė mažintų skurdą. Todėl reikia vykdyti įvairiausias programas, kurios skirtos skurdo mažinimui.“ Neįrodinėjama, kodėl mokesčių didinimas mažina skurdą. Nukrypstama į šalį.
Abejotina prielaida – tezės įrodinėjimas remiantis klaidingomis prielaidomis.
Pavyzdžiui: „Tu turi tai, ko nepametei; tu nepametei ragų, taigi tu turi ragus“; Klaidingas teiginys: turi tai, ko nepametei. Arba: „Skraido tik paukščiai; tigrai ne paukščiai; todėl tigrai neskraido“. Bet juk skraido ir lėktuvai, ir vabzdžiai, ir net žinduoliai. Todėl prielaida klaidinga.
Reikia skirti, kada teiginys (prielaida) yra klaidingas, o kada argumentas (samprotavimo būdas) yra klaidingas.
Ydingas ratas – įrodomos tezės teisingumas atremiamas į tą pačią tezę, tik kitaip suformuluotą.
Pavyzdžiui, kodėl mes matom per stiklą? Todėl, kad jis permatomas. Bet juk stiklas dėl to ir yra permatomas, kad mes per jį matome. Kartais šita klaida vadinama sugrįžimu prie klausimo. Samprotaudami mes visada remiamės tam tikromis neįrodytomis prielaidomis, kai kurie dalykai turi likti neįrodyti, vien tik savaime suprantami, nes tai neišvengiama, tačiau jeigu tai, kas buvo priimta kaip prielaida, samprotaudami mes pateikiame kaip išvadą, mes darome šią grįžimo prie klausimo klaidą. Levas Tolstojus straipsnyje „Ką gi mums daryti“ kaltina šia klaida politinę ekonomiją: „Ekonomikos mokslo klausimas štai koks: kokia yra priežastis to, kad vieni žmonės, turintys žemės ir kapitalą, gali išnaudoti kitus žmones, kurie neturi žemės ir kapitalo? Sveiko proto atsakymas – tai vyksta dėl pinigų, kurie turi savybę pavergti žmones. O ekonomikos mokslas tai neigia ir mums atsako: tai vyksta ne dėl pinigų savybės, bet dėl to, kad vieni turi žemės ir kapitalo, o kiti neturi. Mes klausiame: kodėl žmonės, turintys žemės ir kapitalo, išnaudoja neturinčius? Mums atsako: todėl, kad jie turi žemės ir kapitalo.“
Provincializmas – remiamasi teiginiais, kurie yra savaime suprantami ir laikomi teisingais tam tikroje žmonių grupėje, tam tikroje kultūroje ar epochoje, bet kitoje žmonių grupėje, kitoje kultūroje, kitu laikotarpiu jie yra akivaizdžiai klaidingi.
Klasikinis pavyzdys: kartais net logikos pavyzdžiuose buvo pateikiamas samprotavimas „visos gulbės baltos; šitas paukštis gulbė; vadinasi, jis baltas.” Paaiškėjo, kad yra ir juodų gulbių. Amerikos laikraštyje rašoma: „Japonijos imperija buvo įkurta apie 600 metus prieš Kristų, bet visus likusius 24 amžius japonų tauta gyveno beveik visiškoje izoliacijoje nuo likusio pasaulio“ „likęs pasaulis“ žinoma reiškė Vakarų pasaulį. Rašytojas visiškai ignoruoja didelę Kinijos įtaką Japonijai per visą tą laikotarpį.
Arba toks argumentas už lietuviškas tradicijas: „mus užgožė amerikietiška roko kultūra su savo afrikietiškos kilmės šokiais, todėl turime sustiprinti savo nacionalinį identitetą šokdami tradicinius lietuviškus šokius, t.y. valsą, polką“. Ignoruojama, kad išvardinti šokiai visai nėra lietuviški.
Nenuoseklumas – mes samprotaujame nenuosekliai, kai remiamės prieštaringomis prielaidomis, arba įrodinėjame prieštaringas išvadas.
Akivaizdu, kad jei dvi prielaidos prieštarauja viena kitai, tai viena iš jų yra klaidinga. Politikai dažnai sau prieštarauja, netgi toje pačioje kalboje. Klasikinis pavyzdys yra politikas, kuris pasisako už valstybės įgaliojimų didinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie skursta ar kitaip yra reikalingi valstybės paramos, ir tuo pačiu už mokesčių mažinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie nori patys spręsti, kaip naudoti savo uždirbtus pinigus. Kadangi didinant valstybės įgaliojimus, didėja valdymo išlaidos, tai neįmanoma padaryti mažinant biudžetą.
Kartais nenuoseklumas pasirodo, kai vienu metu yra sakoma viena, o kitu metu sakoma kita, nepagrindžiant pasikeitimo ar neatmetant ankstesnio teiginio.
Nenuoseklumas organizacijoje – didelės organizacijos, pavyzdžiui, Vyriausybės dažnai būna sudarytos iš skirtingų žmonių, kurie gali pasisakyti tos organizacijos vardu. Tačiau kartais tie pasisakymai prieštarauja vienas kitam. Nenuoseklumas tarp žodžių ir veiksmų. Pavyzdžiui, premjeras Rolandas Paksas, parduodant Wiljamsui Mažeikių naftą, per televiziją pasisakė „prieš“, tačiau įgaliojo vieną iš ministrų Sigitą Kaktį tą sutartį pasirašyti. Vytautas Landsbergis grįžęs iš kelionės po užsienį taip pakomentavo: „kalba graži, poelgis negražus“. Arba, senovės Romos filosofas Seneka, turėdamas keturiasdešimties milijonų kapitalą, aiškino, kad turtas yra nelaimė, kvietė turtuolius išdalinti savo turtą visuomenei, pats neduodamas nė skatiko.
Proporcijos trūkumas – kai samprotavimas yra tendencingas, siekiant bet kokia kaina verifikuoti (patvirtinti) tezę ir nesvarstant kontrargumentų, kurie galėtų ją paneigti (falsifikuoti).
Proporcijos trūkumas pasitaiko išpučiant mažus dalykus ir sumenkinat svarbius. Disproporcijomis naudojamasi reklamoje, viliojant siūlomais teiginiais klientus. Pavyzdžiui, telekomas skelbia, kad dabar už 26 centus galima prisiskambinti į 26 Europos šalis, tačiau reklamoje neminima, kad galima pasirinkti tik vieną iš tų šalių. Viešai skelbiama viena, o sutartyje bus rašoma kita. Pavyzdžiui, mobilieji telefonai pardavinėjami už vieną litą, mažomis raidelėmis apačioje prirašius, kad yra papildomų sąlygų. Išryškinama tai, kas patrauklu ir sumenkinama, kas nepatrauklu, bet neišvengiama. Panašiai vyksta rinkimų kampanijos: išpučiami maži dalykai, sukuriant iliuziją, kad jie yra labai reikšmingi. Kandidatas pavaizduotas su grupele vaikų; vadinasi, jis mėgsta vaikus; mėgstantys tą patį patinka vienas kitam; vadinasi, jis turi patikti tiems, kurie mėgsta vaikus. Tuomet kai juodojoje rinkoje pareigūnai ima iš statybos kompanijų dešimties procentų milijoninius kyšius už pergales konkursuose, tie patys pareigūnai prisistato spaudoje kaip didžiuliai geradariai skirdami premiją pirmajam tūkstantmečio vaikui ir pan. Charakteringiausia disproporcija yra loterijos: visa gerkle šaukiama apie laimėjimą, tačiau nutylima, kad tas laimėjimas yra sukrautas iš pralaimėjusių pinigų. Neskelbiama, koks skaičius žmonių daugelį metų, o gal net visą gyvenimą, žaidžia loteriją ir nieko nelaimi.

Dvigubas standartas – kai sau ar savo artimiesiems taikome silpnesnį teiginį, o oponentui ar svetimiems apskritai – stipresnį.
Mes darome dvigubo standarto klaidą, kai vertiname dalykus, žmones, grupes pagal skirtingus standartus. Opozicija, kaip įprasta kritikuoja valdančiąją grupę dėl to, kad šalyje yra didelis skurdas, kad vyriausybė nesiima ryžtingų veiksmų, tačiau patekus į valdžią to skurdo nesumažina ir taip pat vengia ryžtingų veiksmų. Dvigubi standartai yra taip pat ir nenuoseklumo variacija.

Klaidingas skirstymas – kai mes manome, kad yra mažiau varinatų nei is tikrųjų, neatsižvelgiame, kad be mūsų nagrinėjamų alternatyvų, gali būti ir daugiau.
Straipsnyje apie lyčių santykį rašoma: „tik ekonomika, o ne biologija, gali paaiškinti vyrų dominavimą“, taigi suponuojama, kad arba ekonomika, arba biologija yra vieninteliai galimi paaiškinimai, tačiau neatsižvelgiama į šių veiksnių kombinaciją, arba kitus veiksnius.
Panašiai, sakykime Universiteto vadovas teigia: „jeigu jūs manote, kad švietimas per brangus, rinkitės ignoranciją“. Turint omenyje, kas kalba, galima numanyti, kad jis siūlo rinktis formalų švietimą, tačiau juk gali būti neformalus švietimas arba savarankiškas lavinimasis.
Formali klaida – kai samprotavimas tiesiog nesiremia logikos dėsniu ir išvada neseka iš prielaidų.
Tradiciškai šita klaida vadinama „non sequitur“ – neseka. Pavyzdžiui, jei benzinas baigsis, automobilis sustos; benzinas nesibaigė, vadinasi automobilis nesustos.
Klaidinga simetrija – klaidingai pritaikoma ekvivalencija.
Karvės yra gyvuliai; vadinasi, gyvuliai yra karvės. Logika yra mokslas; vadinasi, mokslas yra logika.
Gražu, bet neteisinga, sako italų patarlė.
Klaidos pridengimas klaida – kai mes pateisiname akivaizdžiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą nurodydami į kitą panašiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą.
Jeigu daugelis taip daro, tai ir man galima taip daryti. Kareivis pateisina civilių žmonių bombardavimą, nurodydamas, kad visi kareiviai taip daro, kad karuose taip vyksta. Šeimyninė neištikimybė pateisinama teigiant, kad dauguma vyrų turi meilužes. Prisiminkim, kad kažkada beveik kiekvienas tikėjo, kad žemė yra plokščia, o ne apvali, kad saulė sukasi aplink žemę. Taigi, visuotinis įsitikinimas dar toli gražu nėra tikras argumentas.
Arba, pavyzdžiui, konfliktas tarp Seimo ir STT, arba Pakso komandos kaltinimai Paulauskui sąmokslu ir perversmu. Numanoma: jeigu kiti daro klaidas, tai mano klaida nieko nereiškia. Į kritiką dažnai atsakoma kritika: jei konservatorius kritikuoja Darbo partiją, kad ji užsiima populizmu, į tai jam atsakoma „o ką jūs padarėt su Mažeikių nafta?“
Apeliacija į autoritetą (ad verecundiam) – savo tezės patvirtinimas idėjomis ir vardais tų, su kuriais priešininkas nedrįstų ginčytis.
Taip parašyta vadovėlyje, todėl tai yra tiesa, galvoja kai kurie moksleiviai arba studentai. Viduramžiais diskutuojant kokiu nors klausimu dažnai buvo argumentuojama: „taip pasakė Filosofas (Aristotelis)“. Bet žmonės, net ir labai autoritentingi kai kuriuose dalykuose gali suklysti. Pavyzdžiui, Aristotelis manė, kad Saulė sukasi aplink Žemę.
Autoritetas gali tik patvirtinti logišką samprotavimą – taip mes psichologiškai jaučiamės saugiau. Prieš remiantis autoritetu reikia atsakyti sau į tokius klausimus: Ar šis šaltinis turi informaciją, ar gali nuspręsti tai, ko mums reikia? Jeigu taip, ar galime juo pasitikėti, kaip teisingu šaltiniu? Ar turime laiko, noro ir galimybių išmąstyti tai patys ( ar suprasti eksperto samprotavimą, kad neturėtume vien tik priimti jo sprendimo? Dažnai abejotinuose dalykuose tenka vadovautis savo galva. Tada vietoj to, kad priimtume ekspertų išvadas, klausiame, kokie argumentai, kokie faktai verčia juos tokias išvadas daryti. Teisėjas, pavyzdžiui, turi klausti ne psichiatro išvadų, bet kokios prielaidos verčia tokias išvadas daryti. Arba galima susirasti kitą ekspertą.
Dažnai kaip autoritetu remiamasi tiesiog gerai žinomo žmogaus nuomone. Tačiau žmogus negali būti ekspertas visose srityse; autoritetai vienoje srityje nebūtinai yra ekspertai kitoje; pavyzdžiui, žymūs atletai ir kino žvaigždės reklamuoja įvairius produktus per televiziją. Jie išmano savo sritį, bet ar jie ką nors išmano apie alų arba skutimosi kremą, kurį reklamuoja? Kita loginė klaida, kurią daro žmonės: manyti, kad žvaigždėms iš tikrųjų patinka tie džinsai arba kosmetika; tai dažnai netiesa: jiems už tą reklamą yra mokama.

Apeliacija į liaudį (ad populum) – vietoj to, kad pagrįsti tezę objektyviais argumentais, kreipiamasi į klausytojų nuomonę, jausmus, nuotaikas.
„Jeigu žmonės mano, kad Paksas nekaltas, vadinasi Paksas nekaltas“. Taip pat diskutuojant dėl Darvino evoliucijos teorijos vyskupas Vilberforsas kreipėsi į klausytojus su klausimu, ar jų protėviai buvo beždžionės. Į tai gynęs teoriją biologas Huxley atsakė, kad jam gėda ne dėl savo protėvių beždžionių, o dėl žmonių, kuriems neužtenka proto rimtai priimti Darvino išvadas. Vyskupo argumentas – tipiškas argumentas kreipiantis į publiką.
Apeliacija į asmenį (ad personem arba ad hominem) – priešininkui priskiriami tokie trūkumai, realūs ar menami, kurie jį pašiepia ir meta šešėlį ant jo protinių sugebėjimų, sugriauna pasitikėjimą jo samprotavimais.
Pavyzdžiui, „Petras klysta teigdamas, kad reikia uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kadangi jį vaikystėje nukratė elektra ir jis bijo elektros“. Net jeigu kaltinimai nukreipti į priešininko asmenį yra teisingi, jie neturi turėti įtakos pačiam argumentui. Lygiai taip pat klaidingai argumentuoja advokatas, nurodydamas savo ginamojo asmenines savybes, pavyzdžiui, netgi jo prisipažinimą, kaip įrodymą, kad toks asmuo tikrai negalėjo nusikalsti.
Teisingas yra argumentavimas nurodant ne į asmenį, bet į dalyką (argumentum ad rem). Pavyzdžiui, „Ignalinos atominę elektrinę reikia uždaryti, kadangi ji kelia pavojų Lietuvos gyventojų saugumui“. Atkreipkit dėmesį į argumentus dėl privačių ir viešų interesų derinimo: Prunskienė dėl to pasisako už Ignalinos atominės elektrinės išlaikymą, kadangi ji yra įsteigusi įmonę, kuri sudarė ilgalaikį kontraktą su elektrine.
Tam tikrais atvejais galimas argumentas nurodant į asmens charakterio savybes. Ypač tais atvejais, kai mes negalime patikrinti eksperto nuomonės patikimumo, mums belieka pasikliauti tik asmeninėmis eksperto savybėmis, apie kurias mes esame kompetetingi spręsti. Pavyzdžiui, advokatas sukritikuoja liudytojo specialisto parodymus, nurodydamas, kad jis paskutinius kelis metus dirbo ne pagal specialybę ir negali kompetetingai spręsti. Tačiau tokiais atvejais eksperto tvirtinimai ne paneigiami, bet suspenduojami.

Jėgos argumentas (ad baculum) – grasinimas nemaloniomis pasekmėmis, grasinimas panaudoti jėgą ar kitaip priversti laikytis vienos ar kitos nuomonės.
Pavyzdžiui, darbdavys dalyvaujantis rinkimuose gali sakyti savo darbininkui „balsuok už mane, kitaip lėksi iš darbo“.
Kitas pavyzdys: garsi pasakėčia apie vilką ir ėriuką.
Apeliacija į gailestingumą (ad misericordiam) – siekiama pritarimo apeliuojant į gailestingumą.
„Mano darbas tikrai vertas daugiau nei keturių; jeigu jūs parašysite man neigiamą pažymį, aš negausiu stipendijos ir man reikės mokėti už mokslą“; „Šito pareigūno negalima bausti, nes jis ima kyšius savo daugiavaikei šeimai išlaikyti“.
Dviprasmybė – kai terminas ar išraiška samprotavime yra vartojama dviprasmiškai, kai vienoje vietoje vartojama viena prasme, o kitoje vietoje – kita prasme.
Pavyzdžiui, samprotavimas „Jeigu aš aplankysiu dėdę, jis padovanos man fotoaparatą, kai dėdė padovanos man fotoaparatą, aš jį parduosiu ir nusipirksiu dviratį: vadinasi, jeigu aš aplankysiu dėdę, aš jį parduosiu ir nusipirksiu dviratį“. Čia klaida samprotavime, pakeičiant sąvoką „jį“.
Prezidento rinkimų išvakarėse žurnalistės Rūtos Miliūtės klausimas Kazimierai Prunskienei: „ar ta įmonė, kuri pardavinėja Ignalinos atominei elektrinei įrangą, yra jūsų?” Prunskienė atsako: „ne mano, o mano dukters, kuri seniai vadovauja įmonei“ vėliau pripažįsta, kad įmonė įsteigta jos vardu. Taigi išeina, kad Prunskienė sako: „įmonė yra ne mano, tik mano vardu“.
Reklama skatinanti vartoti cukrų skelbia: „Cukrus yra esminis kūno komponentas … pagrindinė sudedamoji dalis visuose medžiagų apykaitos procesuose“. Tačiau šiuo atveju supainiojama gliukozė, t.y. kraujo cukrus ir paprastas stalo cukrus.
Pavyzdžiui, argumentuojama, kad Bažnyčia klaidingai pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą, neatskiriant, kad yra dirbtinis apvaisinimas in vivo ir in vitro. Bažnyčia pasisako tik prieš paskutinį variantą.
Tiesa, kartais dviprasmybė yra naudinga diplomatinių išraiškų priemonė. Bendžaminas Izraelis, 19 a. Britanijos ministras pirmininkas, į kvailus laiškus atsakydavo „Many thanks; I shall lose no time in reading it“.
Klaidinga analogija – tai klaidingai daroma išvada remiantis palyginimu.
Kuzmos Prutkovo veikale „Skubantis turkas, arba ar smagu būti anūku“ pateikiamas dialogas, kuriame Libentalis teigia, žinantis, kiek kilometrų nuo Maskvos iki Riazanės, bet nežinantis, kiek atgal, o kai jo teiginiu suabejojama, pateikia argumentą: juk vienas dienų skaičius nuo Kalėdų iki Velykų, o kitas dienų skaičius nuo Velykų iki Kalėdų.
Kanadų humoristo S.Likoko „Testas“: Džonas Smitas apsidirbo pėsčiųjų pulke, taip pat raitelių, liko jį perkelti į kitą dalinį; karininkas klausia, kas turi du padus, du kulniukus ir 24 skylutes raišteliams???? Viena pora batų. Kas turi keturis padus, keturis kulniukus ir 48 skylutes raišteliams???? Dvi poros batų. O kas turi šešias kojas, du ragus, gegužę skraido ir dūzgia??? Trys poros batų.
Kitas pavyzdys: vokiečių fizikas Nernstas, atradęs trečią termodinamikos dėsnį, samprotavo taip: „pirmą dėsnį atrado trys autoriai Mazeris, Džaulis ir Helmholcas; antrą dėsnį atrado du autoriai Karno ir Klaudijus, trečią dėsnį – tik vienas: Nernstas; taigi ketvirto dėsnio autorių skaičius yra nulis; todėl toks dėsnis neegzistuoja.
Trys ženklo matmenys
J.M.Bochenskis: „jeigu žmogus kažką sako kitam žmogui, tuomet kiekvienas jo pavartotas žodis liečia tris skirtingus dalykus:
a) pirmiausia žodis priklauso kalbai, vadinasi, turi tam tikrus santykius su kitais tos kalbos žodžiais. Pvz., sakinyje jis stovi tarp dviejų kitų žodžių (tarkim žodis „ir”) arba sakinio pradžioje ir t.t. Šie santykiai vadinami sintaksiniais; tai žodžių santykiai vienų su kitais;
b) antra, tai, ką šis žmogus sako, turi reikšmę: jo žodžiai ką nors reiškia, jais norima kitam perteitki ką nors konkretaus. Taigi be sintaksinio santykio dar turime reikalą su kitu santykiu, būtent žodžio ir to, kas juo yra mąstoma, santykiu. Šis santykis vadinamas semantiniu;
c) pagaliau žodį kas nors ištaria ir kam nors jį skiria. Taigi yra dar trečia santykių rūšis – tarp žodžio ir žmonių, kuriems jis reikalingas. Šie santykiai vadinami pragmatiniais.”
Semantika

Loginis pozityvizmas. Pagrindinis loginio pozityvizmo bruožas – kalbos kritika. Loginis pozityvizmas kritikuoja kasdieninę kalbą, kadangi ši dažniausiai būna netiksli ir daugiaprasmė. Daugiaprasmiškumas trukdo daryti logiškai nuoseklias išvadas. Loginis pozityvizmas teigia, kad tik formalioji logika ir eksperimentiniai mokslai leidžia formuluoti teisingus teiginius apie pasaulį: eksperimentiniai mokslai pateikia protokolinius teiginius, kurių nereikia įrodinėti, o formalioji logika iš tų teiginių išveda kitus teiginius. Loginės analizės tikslu laikomas griežtos vieningos kalbos sukūrimas.
Ankstyvojo Wittgensteino manymu, sakinys yra tikrovės vaizdas. Kiekvienas sakinys nusako galimą dalykų padėtį. Logika pripildo pasaulį: pasaulio ribos yra taip pat jos ribos. Mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas.
Strukturalizmas. Grynai istorinę (diachroninę) kalbotyros sampratą, kuri į kalbos istoriją žiūrėjo kaip į atskirai tyrinėtų reiškinių seką, Saussure‘as pakeičia aprašomąja sinchronine. „Tik laikantis griežtos sinchroninės nuostatos buvo galima atsiriboti nuo kintančių žmogaus poreikių, kurie nuolat reikalauja, kad kalba (kaip įrankis) prie jų prisitaikytų, ir nagrinėti vien tai, kas priklauso kalbai.”
Saussure’as skiria langue ir parole. Langue – bendra kalbos struktūra. Parole – šneka, kalbos vartojimas, aktualus kalbėjimas. Kaip simfonijos partitūra ir įvairių dirigentų jos interpretacija. Kitaip sakant, kalbą sudaro dvi dalys: kodas ir pranešimas. Langue (kalba) –tai tuo pat metu yra socialinė institucija ir verčių sistema, individas negali pats jos nei sukurti, nei pakeisti. Šneka – individualus pasirinkimo aktas, ji padaryta iš kombinacijos, kurios dėka subjektas gali naudoti kalbos kodą, išreikšdamas savo asmeninę mintį.
Ženklą sudaro signifikantas ir signifikatas. Signifikantai sudaro išraiškos planą. Signifikatai sudaro turinio planą. Signifikanto buvimas suponuoja signifikato buvimą, signifikato buvimas suponuoja signifikanto buvimą. Taigi vienas su kitu neatskiriamai susiję. Signifikanto ir signifikato ryšys yra nemotyvuotas, t.y. arbitralus a priori ir nearbitralus a posteriori.

Semantikos ir sintaksės santykis
Kaip pavyzdį sunkumų, su kuriais buvo susidurta vykdant semantikos reabilitavimą, galima nurodyti diskusiją apie predikato „gramatiška išraiška“ priskyrimo galimybę sakiniui „Bespalvės žalios idėjos įnirtingai miega“. Ar tokį sakinį galima laikyti gramatišku, jei jis nėra prasmingas? O jeigu jis nėra prasmingas, nei gramatiškas, tai kuo jis tuomet skiriasi, pavyzdžiui, nuo sakinio „Įdomios naujos idėjos retai gimsta“?
1) Semantinė kontingencija – atsitiktinis žodžių, ženklų, vaizdų, garsų ir t.t. jungimas(is).
Pvz. KCYFOHETS, arba „namas, trys, popierius, mėnulis, …”
Atsitiktinai sudėlioti žodžius yra sunkus uždavinys, kadangi mąstymą valdo asociacijos ir sintaksės dėsniai. Procedūra gali būti atlikta žodžius pažymėjus numeriais, traukiant numerius atsitiktine tvarka ir pagal šią atsitiktinę „tvarką” išdėliojant žodžius iš eilės.
2) Semantinė asociacija – empiriškai pagrįstas, tačiau negramatiškas (asintaksinis) žodžių, ženklų, vaizdų, garsų ir t.t. jungimas(is).
Pvz. RAUDONAS, arba „raudonas, šalikas, sniegas, laukas, Kalėdos, dovanos, linksma, …” Iš žodžio „raudonas” seka žodis „šalikas”, bet iš žodžio „raudonas” neseka nei žodis „sniegas”, nei „Kalėdos”, iš žodžio „sniegas” neseka žodis „dovanos” ir t.t. Asociacijas kaip empirinio subjekto mąstymo ypatybes tiria psichologija. Asociacijų pagrindu kalba įgyja metaforinį matmenį. Pavyzdžiui „lėktuvo nosis” Išplėtotų asociacijų pavyzdys šiuolaikinė poezija:
iš metamorfozių istorijos
turėjai suprasti tavo vieta po vandeniu
tarp bespalvių žolių
vos įžiūrimų iš valties
tarp nebylių ežero žuvų
kur minkščiausias patalas yra dumblas
o geriausi sapnai yra lietaus lašų ratilai
ežero paviršiuje
turėjai suprasti eugenijau
gyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indai
kelionė prasideda ten kur baigias deguonis
turėjai daug ką turėjai
dabar nebegrįši į peleno miestą
ir nepasakysi atsiprašau
norėjau kaip neronas pasigrožėti
liepsnų kolonom virš amžinojo miesto
seniai užmirštas tavo vardą uždraudė
skelbti netgi bulvariniuose laikraščiuose
negi tikėjais daugiau
už aistrą už kiekvieną ekstazės akimirką
moki pagal naktinį tarifą
o naktis šioje šalyje yra nepakaltinama
tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko
kvėpuoti plaučiais
kurie atsiaugino veidrodinius žvynus
ir vartos drumstam sapne
tavo vieta žiemą vasarą po ledu
kad ir po kokiu plonu kad ir
po visai nesančiu
Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.
3) Semantinė sintaksė – toks ženklų ar žodžių jungimas(is) į seką, kurioje visi ženklai ar žodžiai sudaro vieningą rišlią visumą (sakinį).
Pvz. Apsivyniosiu per Kalėdas dovanotą raudoną šaliką.
Išplėtoto sintaksinio jungimo pavyzdys: „Tad ir neišmintingasis verčiamas pripažinti, kad kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta, yra bent jau intelekte, nes kai jis tai girdi, supranta, o tai, kas suprantama, yra intelekte. Bet išties tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, negali būti vien intelekte. Juk jei yra vien intelekte, gali būti pamąstyta esant ir tikrovėje, o tai dar daugiau. Tad jei tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, yra tai, už ką didesnio gali būti pamąstyta. O šito tikrai būti negali. Taigi, be jokios abejonės, kai kas, už ką didesnio negali būti pamąstyta, egzistuoja ir intelekte, ir tikrovėje. Šiaip ar taip, tatai yra taip tikrai, kad negali būti pamąstyta nesant. Mat galima pamąstyti, kad yra kai kas, kas negali būti pamąstyta nesant; o tai yra [kai kas] didesnio už tai, kas gali būti pamąstyta nesant. Todėl, jei tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, gali būti pamąstyta nesant, vadinasi, tas pat, už ką didesnio negali būti pamąstyta, nėra tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta. To negalima suderinti. Vadinasi, kai kas, už ką didesnio negali būti pamąstyta, yra taip tikrai, kad net negali būti pamąstyta nesant.” (Šv. Anzelmo Kenterberiečio ontologinis Dievo buvimo įrodymas)

Semantika: reikšmė ir prasmė
Matematinei logikai svarbiausia yra teiginio teisingumo/klaidingumo (arba kita daugiareikšmės logikos atveju) reikšmė. Semantika tyrinėja ir minties prasmę, kuri paprasčiausiai ir yra mintis, kurią tam tikru sakiniu norima išreikšti.
Sąvokos reikšmė yra ta, kad ja žymimas koks nors objektas ar objektų klasė. Sąvokos prasmė yra informacija, kurią vien tik iš sąvokos sužinome apie objektą ar objektų klasę. Teiginio reikšmė yra jo teisingumas arba klaidingumas (arba kuri nors kita reikšmė daugiareikšmės logikos atveju). Teiginio prasmė – tai juo išreikšta mintis.
Ekstensionalumas yra sąvokų ir teiginių savybė, įgalinanti abstrahuotis nuo prasmės ir vartoti juos vien pagal reikšmę. Intensionalumas yra sąvokų ir teiginių savybė, neleidžianti abstrahuotis nuo išraiškų prasmės.
Matematinės logikos užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas abstrahuojantis nuo turinio, t.y. vien tik ekstensijos požiūriu. Tuo tarpu semantikos užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas, kurios kartu apibrėžia ir sakinių turinį. „Loginio skaičiavimo” požiūriu taisyklingas yra toks samprotavimas: jei visi šunys paukščiai, o Sargis yra šuo, tai Sargis yra paukštis. Šiame samprotavime abstrahuojamasi nuo teiginio turinio, kuris akivaizdžiai yra klaidingas. Tuo tarpu semantika turi būti konstruojama taip, kad peržengtų vien tik loginio skaičiavimo ribas, t.y. kad, pavyzdžiui, sakinio „sniegas baltas“ atžvilgiu galiotų nuostata: jis teisingas tada ir tik tada, kai sniegas iš tikrųjų baltas.
Teisingumo kriterijai
Yra empiriniai ir loginiai teisingumo kriterijai. Analitiniai yra tie teiginiai, kurių teisingumas nustatomas vien tik turimos semantinės sistemos priemonėmis. Sintetiniai teiginiai yra teiginiai, kurių teisingumą nustatant, be turimos semantinės sitemos taisyklių, dar reikia remtis kitais duomenimis, patyrimu. Šie teiginiai yra empiriniai.
Yra skiriamos trys teisingumo teorijos: atitikimo (veritas est adequatio), nuoseklumo (veritas est coherentio), sutarimo (veritas est consesus).
1) Atotykio teorija
Tiesa yra proto atitikimas tikrovę.
„Tačiau reikia žinoti, kad daikto santykis su praktiniais dalykais yra visai kitoks negu su teoriniais. Kadangi praktinis pažinimas sukuria daiktus, todėl kartu jis yra šių daiktų matas; o teorinis pažinimas gaunamas iš daiktų, tam tikru būdu jį išjudina daiktai, taigi daiktai jam ir suteikia matą. Iš čia aiškėja, kad gamtoje esantys daiktai, iš kurių mūsų protas semiasi žinojimą, suteikia mūsų protui savo matą” (Šv. Tomas Akvinietis)
2) Koherencijos teorija
Tiesa ir kartu su ja realybė, apie kurią ji teigia, sudaro tarpusavio sąryšiu pagrįstą sudėtingą visumą.
„Tiesa yra ideali visatos išraiška, kartu koherentiška ir viską apimanti. Ji negali prieštarauti sau pačiai, ir negali būti jokio teiginio, kuris nepatektų į jos sritį. Trumpai tariant, tobula tiesa turi įkūnyti sisteminės visumos idėją” (F.H. Bradley)
Koherencijos teorija negali pretenduoti į visuotinumą, nes vidinė dermė gali reikšti ir klaidingumą. Pavyzdžiui, paranojikas teigia, kad jį visi seka, o į prieštaravimą, kad visi atrodo draugiškai nusiteikę ir užsiėmę savo reikalais, atsako, kad kaip tik todėl, jog seka, visi apsimetinėja ir slepiasi.
3) Konsensuso teorija
Sakiniai arba teiginiai tik tada atrodo teisingi arba klaidingi, kai suformuluojami kaip tvirtinimai ir yra atsvaras galimam prieštaravimui. Tiesos klausimas iškyla tik tada, kai veiksmų sąryšis susiduria su sunkumais, verčiančiais suabejoti iki tol savaime suprantamomis prielaidomis. Vadinasi, nutrūko bendra veiksmų eiga, ir galime, kuriam laikui pasitraukę iš sąryšio, atsiradusio atstumo dėka, pamėginti susivokti, kodėl teko suabejoti tam tikromis orinetacijomis ir pretenzijomis į galiojimą. Toks argumentų reikalaujantis (1), faktais besiremiantis (2), iš noro išsiaiškinti ir suprasti (3) kylantis svarstymas vadinamas diskursu (J. Habermasas).

Semantinių kalbos pakopų teorija
Kalbos pakopų teorijoje išskiriamos dvi kalbos: objektų kalba ir metakalba. Objektų kalba susideda iš teiginių apie objektus. Semantinių pakopų sistemoje ji priklauso pirmajai pakopai, o objektai, kuriais ji remiasi, priklauso nulinei pakopai. Teiginiai apie objektų kalbą sudaro metakalbą; jie priklauso antrajai pakopai. Metakalboje, pavyzdžiui, suformuluojamos taisyklės, kurių turi laikytis objektų kalba. Metakalbos formalizavimas veda prie metametakalbos, ir t.t. Dažniausiai kaip metakalba yra vartojama šnekamoji kalba. Pavyzdžiui, sakinys „Šuo turi keturias kojas” yra objektų kalbos, pirmosios pakopos sakinys, tuo tarpu sakinys „Žodis „šuo” susideda iš trijų raidžių” priklauso metakalbai (antrajai pakopai). Tačiau logikoje reikia griežtai skirti atskiras kalbos pakopas, kad būtų išvengta semantinių antinomijų, tokių kaip „melagio” pavyzdys: Kretieties sako: „Visi kretiečiai meluoja”, – tai antinomija, kuri buvo žinoma jau antikos laikais. Naujesnė versija yra tokia: Lentoje ant sienos parašytas vienintelis sakinys” „Visi lentoje parašyti sakiniai yra klaidingi”. Jeigu šis sakinys yra klaidingas, tai jis turi būti teisingas, nes jis teigia savo paties klaidingumą; tačiau jeigu jis teisingas, tai jis turi būti klaidingas, nes jis teigia, jog yra klaidingas. Konstatavimai, tokie kaip „teisingas” arba „klaidingas”, taip pat frazės apie kalbos ženklų reikšmę, priklauso metakalbai. Todėl teiginys pats apie save negali pasakyti, ar jis teisingas, ar klaidingas.
Pragmatika: Ch.S.Peirce teorija
Peirce’as teigia, kad mūsų mąstymas yra sąlygojamas mūsų veikimo formų, taigi mąstymo tikslas – ne atitikti tikrovę, o padėti toje tikrovėje išgyventi ir įveikti kliūtis. Tą patį principą iškelia vėlyvasis Wittgensteinas, suformuluodamas „kalbinio žaidimo” idėją.
Anot Peirce’o ženklas yra trilypis. Ženklo sistemą sudaro: reprezentamenas-objektas-interpretantas. Peirce’as skiria skirtingas ženklų rūšis:
Kokybė Faktas Taisyklė
Reprezentamenas quali-ženklas sin-ženklas legi-ženklas
Objektas ikona indeksas simbolis
Interpretantas sąvoka teiginys argumentas

Semantikos ir pragmatikos santykis
Semantinis sakinio turinys turi atspindėti įprastąją jo prasmę. Tačiau tos prasmės dažnai nepakanka norint suvokti tikrąją sakinio vartojimo intenciją. Imkime pavyzdį. Petras pateikia darbo paraišką. Rekomendacijoje apie jį rašoma: „Jo graži rašysena.“ Tad semantinis turinys gali būti nusakytas sakiniu „Petro graži rašysena“, kuris bus teisingas, jeigu Petro rašysena iš tiesų graži. Tačiau tai dar neatskleidžia, ką rekomendacijos autorius iš tikrųjų nori pasakyti apie Petrą. Galbūt jis siekia adresatą įspėti arba net siūlo Petro kandidatūrą atmesti. Čia susiduriame su papildoma prasme, šalia sakinio semantinės prasmės; tad pagal šį kontekstą sakinys gali reikšti, kad graži Petro rašysena nėra pagrindas jį pasamdyti. Semantika ir pragmatika kartais taip ir skiriamos: semantika yra sakinio semantinio turinio teorija, o pragmatika – implikatūrų (to, kas turima omenyje) pagrindu formuojamos papildomos sakinio prasmės teorija.
Kai kuriais atvejais semantinės klaidos turi pragmatinę prasmę. Norint neatsakyti į nepatogų klausimą, sąmoningai kalbama „pro šalį”. Semantiškai tai yra klaida, tačiau, kita vertus, gali būt pakankamas pragmatinis pagrindas tai daryti. Pvz. Interviu su Jungtinių Valstijų prezidentu Ronaldu Reaganu: „Mes norėtume žinoti…ką jums reiškia Biblija“ Prezidentas Reiganas atsako: „Aš niekada neabejojau jos dieviška kilme ir tie, kurie tuo abejoja tegul nurodo man analogišką raštų rinkinį, kuris išsilaikė tūkstančius metų ir vis dar yra bestseleris visame pasaulyje. Ji turi būti dieviškos kilmės.“
Tačiau gali būti ir priešingai. Samprotavimas, kuris semantiškai yra nepriekaištingas, gali turėti savyje pragmatinę loginę klaidą. Kaip pavyzdys gali būti įvairūs reklaminiai triukai, kurie kuriami laikantis restrictio mentalis principo: t.y. sakau viena, o mintyse galvoju kita (sakau, kad lakas nieko nekainuoja, bet turiu mintyje, kad jis bus pridedamas prie kosmetikos rinkinio, kuris kainuoja 100 LT). Perkėlus teisingumo kriterijų į pragmatiką, belieka logiką pagrįsti etika: jeigu tam tikras elgesys laikomas neteisingu, tai jokie gudravimai negali padaryti jo teisingu.

Kalbinis žaidimas pagal L.Wittgensteiną. Terminas „kalbos žaidimas” čia turi pabrėžti tai, kad kalbėjimas yra tam tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis.
Įsivaizduok kalbos žaidimų įvairovę tokiuose ir kitokiuose pavyzdžiuose:
paliepti ir veikti pagal paliepimą-
aprašyti objektą pagal jo išvaizdą arba pagal jo matavimus –
sukonstruoti objektą pagal jo aprašymą (piešinį) –
duoti ataskaitą apie įvykių tėkmę –
išdėstyti spėliojimus apie įvykių tėkmę –
iškelti hipotezę ir ją patikrinti –
pateikti eksperimento rezultatus lentelėmis ir diagramomis –
išgalvoti istoriją; ir skaityti –
vaidinti kaip teatre –
šokti ir dainuoti ratelyje –
spėlioti mįsles –
laidyti sąmojį; pasakoti –
versti iš vienos kalbos į kitą –
prašyti, dėkoti, keiktis, sveikinti, melstis” (Wittgensteinas, Rinktiniai raštai, p.129-130).
Kalbinis aktas pagal Jakobsoną. Kalbą reikia tyrinėti visoje jos funkcijų įvairovėje. Prieš aprašant visas šitas funkcijas, reikia nurodyti, iš kokių pagrindinių elementų susidaro kalbinis įvykis, bet koks kalbinio pranešimo aktas. Anot Jakobsono, jis susideda iš šešių dalių.

Kontekstas
Pranešimas
Adresantas ———————– Adresatas
Kontaktas
Kodas
Kiekvienam iš šių šešių veiksnių atstovauja tam tikra kalbinė funkcija:
Referencinė (kontekstas) – centrinė daugumos pranešimų užduotis.
Ekspresinė (adresantas) – kurios tikslas, tiesioginė kalbančiojo savo santykio su tuo, apie ką jis kalba, išraiška.
Apeliacinė (adresatas) – kreipimasis į adresatą, išreiškiamas, paliepimu, prašymu, kvietimu.
Fatinė (kontaktas) – tai pranešimai, kurių tikslas yra nustatyti, pratęsti, palaikyti ar užbaigti komunikaciją, dažnai būna tarsi ritualinės frazės.
Metakalbinė (kodas) – teiginiai apie objektinę kalbą, dažnai pasitaikantys ir kasdieninėje komunikacijoje.
Poetinė (pranešimas) – nukreiptumas į pranešimą kaipo tokį, dėmesio sutelkimas į jį dėl jo paties.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *