Lietuvos statutai

Lietuvos statutų raida:
Pirmojo Lietuvos Statuto (PLS), sudaryto 1529 m., Lauryno nuorašo teksto pirmasis puslapis
Antrojo Lietuvos Statuto (ALS), sudaryto 1566 m., Lucko nuorašo teksto pirmasis puslapis
Trečiojo Lietuvos Statuto (TLS), išspausdinto 1588 m. Vilniuje, titulinis puslapis

Lietuvos Statutai (LS) – tai trys teisynai (1529, 1566, 1588 m.), sudarę teisinį pagrindą senosios Lietuvos valstybės santvarkai. Senąją Lietuvos valstybę vadiname Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija – toliau LDK – gyvavusią nuo 1240 iki 1795 m. Lietuvos Statutai buvo sudaryti tada, kai Lietuva, paskutinė Europoje apsikrikštijusi (1387 m.) ir labai intensyviai per XV a. perėmusi Vakarų lotyniškosios kultūros vertybes, pagaliau XVI a. tapo integralia Vidurio Europos dalimi. Lietuvos Statutai parodė ne tik LDK prisilyginimą Vidurio Europos šalims, ne tik Lietuvos sugebėjimą įvykdyti civilizacinį šuolį (nei vienai Europos tautai to nereikėjo, nes visos krikštijosi savalaikiškai), tačiau ir buvo vienu iš svarbiausių Lietuvos civilizacijos poveikių kaimyninėms šalims. Precedento atveju Statutai buvo naudojami Lenkijos ir Livonijos teismuose, 1649 m. Rusijos teisynas buvo tiesiogiai redaguojamas pagal Lietuvos Statutą. Suartėjimo su Lenkija ir personalinės unijos epochoje (1385 – 1569 m.), tiek unijos ir konfederacijos su Lenkijos valstybe epochoje (1569 – 1795 m.), Lietuvos Statutai buvo didžiausias Lietuvos savarankiškumo požymis. Lietuvos Statutai, ypač Trečiasis, buvo suredaguoti taip, kad atitiko LDK visuomenės poreikius 250 metų. Tiesa, 1791 m. buvo bandyta keisti santvarką naikinant bajorų laisves ir kuriant moderniąją pilietinę visuomenę ir konstitucinę monarchiją. Reformoms sutrukdė Rusija, kartu su Austrija ir Prūsija 1795 m. panaikindama Lenkijos-Lietuvos valstybę, tačiau Lietuvoje palikdama galioti Lietuvos Statutą (iki 1840 m.). Vis dėlto tai, kad Lietuvoje net trukdant Rusijai susiformavo modernioji pilietinė visuomenė ir du kartus XX a. atkurta nepriklausomybė (1918 ir 1990 m.), galima laikyti ir Lietuvos Statutų apspręstos bajoriškosios pilietinės visuomenės netiesioginiu paveldu.

Lietuvos Statutai – trys teisinių dokumentų rinkiniai, sukurti XVI amžiuje ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 metų. Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skiriamas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų. Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 metais, tačiau pirmasis projektas seimui pristatytas tik 1522 metais. Pirmasis statutas patvirtintas 1529 metais, vėliau parengti dar du pirmąjį statutą praplėtę teisynai:
I Lietuvos Statutas (didikiškas), pirmasis Lietuvos Statutas, 1529 m. sudarytas Ponų Tarybos iniciatyva. Statutas pradėtas rengti XVI a. pradžioje, 1522 metais seimui pristatytas Mikalojaus Radvilos rengtas projektas, vėliau Statuto rengimui vadovavo Albertas Goštautas, 1522 metais tapęs LDK kancleriu ir Vilniaus vaivada. Statutas sudarytas iš 13 skyrių (243 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I—III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V—X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas. Statutas:
• Praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose;
• Įteisino valstiečių priklausomybę;
• Pakeitė teismų sistemą;
• Sulygino katalikų ir stačiatikių teises.
Rodomas puslapis “http://lt.wikipedia.org/wiki/I_Lietuvos_Statutas”

Antrasis Lietuvos Statutas – vienas iš XVI a. Lietuvos Statutų, priimtas 1566 m. Šis statutas įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus.
Pasirodžius I Statutui 1529 m., smulkioji bajorija buvo juo nepatenkinta ir reikalavo naujo. Naujos Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo metu vyko karas su Maskva ir tik 1566 m. 10 žmonių komisija (5 katalikai ir 5 pravoslavai) paruošė II Statuto redakciją. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.
Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl pamačius, kad ir antroji Statuto laida reikalinga pataisų, buvo pradėta rūpintis nauja Statuto laida dar tais pačiais 1566 m., tačiau ji, – trečia ir paskutinė laida, – teišėjo vos 1588 m.
Gerai paruošti LDK teisynai įtakojo kaimyninių šalių teisės raidą, pagal III Lietuvos Statutą 1649 metais buvo redaguojamas Rusijos teisynas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspozicija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinė situacija, priklausymas Vakarų civilizacijos paribiui nulėmė jos visuomenės militarinį pobūdį ir daugiasluoksnę kultūrą.

Pirmieji Lietuvos vardo paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose rodo, kad lietuviai pirmiausia buvo karių tauta. Per pusę tūkstantmečio trukusį gyvavimo laikotarpį Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kariavo nesibaigiančius karus su kaimyninėmis šalimis. Lietuvos valstybės ir jos visuomenės herbas buvo Vytis – ginkluotas karys ant žirgo, simbolizavęs kalaviju ginantį savo tėvynę pilietį. Karinės ekspansijos laikotarpiu išsiskyrė vien militarine veikla užsiėmęs karių sluoksnis. Ilgainiui kariai virto privilegijuotu bajorų luomu, dominavusiu valstybiniame, kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame Lietuvos gyvenime. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo forma buvo bajorų demokratija. Kaip piliečiai visi bajorai teisiškai buvo lygūs. Jų statusą gynė Europos mastu tobulai sutvarkyta teisė, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisynai – Statutai. Bajorai turėjo teisę į asmeninę neliečiamybę, laisvą žodį, galimybę dalyvauti įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje, taip pat teisiamojoje valdžiose. Bajoriškosios demokratijos simboliu buvo iš bajorų atstovų renkamas Seimas ir liberum veto teisė – galimybė net vienam parlamentarui prieš daugumos valią panaikinti bet kokią priimamą nuostatą. Išskirtinę, labiausiai privilegijuotą padėtį užėmė politiškai ir ekonomiškai galingiausieji – didikai. Realiai valstybę valdė aukščiausius postus užėmę Chodkevičių, Goštautų, Pacų, Radvilų ir Sapiegų giminės. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santvarkai apibrėžti tinkamesnis būtų didikų aristokratijosaroligarchijos terminas. Miestiečių luomas politinių teisių neturėjo, o daugumą gyventojų sudarę valstiečiai baudžiauninkai buvo visiškoje savininkų valdžioje.
Valstybės formavimosi laikotarpiu didžioji visuomenės dalis buvo pagonys. Pagoniškas tikėjimas pasižymėjo įvairių gamtos reiškinių sudvasinimu, ypač garbinta ugnis, tikėjimu anapusiniu gyvenimu – mirusieji būdavo deginami su įkapėmis, kulto decentralizacija – karo vadai atlikdavo ir žynių funkcijas. Atkakliai išpažįstama pagonybė tapo valstybės izoliacijos priežastimi. Todėl 1250–1251 metais didysis kunigaikštis Mindaugas priėmė katalikybę ir po krikšto buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Jam žuvus, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šimtmečiui sugrįžo į pagonybę.
Du esminiai įvykiai – 1387 metų krikštas ir XVI–XVII amžių protestantiškoji bei katalikiškoji reformacijos lėmė spartesnį Lietuvos valstybės ir visuomenės europėjimą bei kultūros modernizavimąsi. Pastebimiausi buvo materialiniai pokyčiai. Užsimezgė nuolatiniai prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis ir tolesnėmis Europos valstybėmis. Valdovų privilegijas gavę miestai pradėjo tvarkytis pagal Vakarų Europoje įsigalėjusias savivaldos teisės normas. Svarbiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomikos ir kultūros centras buvo Vilnius. Miestų gyventojai pagal savo veiklos sritis priklausė profesiniams susivienijimams: amatininkai – cechams, pirkliai – gildijoms. Miestai skatinoLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomikos klestėjimą, jos visuomenės europėjimą, krikščionėjimą. Lietuvos kultūros modernizavimąsi dar labiau paspartino XVI amžiuje pradžioje prasidėjusi Reformacija. Akcentuodami tikėjimo tiesų mokymą gimtąja kalba Reformacijos šalininkai tapo knygų leidybos, lietuvių raštijos atsiradimo iniciatoriais. Katalikų bažnyčia, siekdama atsverti protestantų įtaką, ėmėsi ne mažesnių kultūros iniciatyvų. Ryškiausia – vieno svarbiausių katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centrų – Vilniaus Akademijos įsteigimas 1579 metais.
XVII–XVIII amžiais reformacinę kovą laimėjusi ir atsinaujinusi Katalikų bažnyčia tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinio, kultūrinio, socialinio gyvenimo šerdimi, didžiosios visuomenės dalies tapatumo pagrindu. Katalikybės triumfą, dvasinio gyvenimo pakilimą liudija karų, epidemijų, gaisrų niokotoje valstybėje masiškai statytos puošnios bažnyčios, vienuolynų steigimasis, krikščioniškąjį gyvenimo būdą propagavusių pasauliečių brolijų kūrimasis, piligriminių kelionių atgimimas, šventųjų kulto suklestėjimas, ypač Švč. Mergelės Marijos garbinimas, svarbią reikšmę turėjo ir vietiniai šventieji, labiausiai – Šv. Kazimieras.
Ilgalaikė invazija į Rytus ir stačiatikiškų slavų žemių aneksija sąlygojo bizantiškosios kultūros poveikį. Stačiatikiai tapo valstybės gyventojų dauguma. Net keli Lietuvos valdovai buvo stačiatikiai. Rašto neturėjusioje pagonių visuomenėje kelis amžius valstybinėse įstaigose vyravo slavų raštija. Bizantijos poveikį patyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailė ir architektūra. 1596 metais Brastoje stačiatikiams su katalikais sudarius bažnytinę uniją, susikūrė Unitų bažnyčia.
Ryšiai su pretenzijas į rusiškas žemes reiškusiomis tiurkų ir mongolų gentimis, totorių, karaimų imigracija turėjo Rytų įtakos Lietuvos kultūrai.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europos šalių – gyvavo pusiaukelėje tarp Vakarų ir Rytų, todėl buvo dviejų pasaulių dialogo tarpininke. XVIII amžiaus pabaigoje politiškai žlugusi valstybė iki mūsų dienų išliko kaip unikalus, įvairiems socialiniams sluoksniams, tautybėms, tikėjimams atstovavusių gyventojų sukurtas, istorinių audrų nuniokotas dvasinis bei materialusis paveldas.
Teisė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikyta valstybės nepriklausomybės bei stabilumo ir piliečių laisvės pagrindu. XVI amžiaus publicistas Andrius Volanas pažymėjo, kad „ne mažesnė piliečių pareiga kovoti dėl įstatymų nei dėl įtvirtinimų, nes be įstatymų valstybė tikrai negali būti saugi ir tvirta, o be įtvirtinimų – gali“.
XVI amžiuje kilus administracijos bei teisės reformavimo sąjūdžiui didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje politikos veikėjų, teisės žinovų modernizuota valdymo organų sistema (apibrėžtos pareigybių funkcijos, sutvarkytas administracinis suskirstymas, išplėstos Seimo galios), pertvarkytos teismų institucijos (įvesti bajorų renkami teismai, įkurtas Vyriausiasis tribunolas), parengti trys Lietuvos Statutai užtikrino privilegijuotą bajorų luomo padėtį. Valstybės administracija, įstatymų leidžiamoji, teisiamoji valdžios priklausė šio luomo kontrolei, taip pat juridiškai įtvirtino visišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą ir (svarbu!) po 1569 metų Liublino unijos garantavo Lietuvos ir Lenkijos santykių lygiateisiškumą.
Bajorai Lietuvos valstybėje sudarė išskirtinį visuomenės sluoksnį. Juridiškai jų statusą apibrėžė Jogailos ir vėlesnių valdovų išduotos privilegijos. Pačiame bajorų luome būta diferenciacijos. Aukštesnes valstybines ir karines pareigas ėję ekonomiškai stipresni bajorai vadinti ponais. Apibrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių (tai yra bajorų) socialines funkcijas Andrius Volanas pastebėjo: „…du yra ypač svarbūs dalykai, kuriems šiame civiliniame piliečių susivienijime, kurį vadiname valstybe, teikiame didžiausią garbę ir šlovės didingumą; tai – sugebėjimas teisingai ir protingai valdyti taikos metu, o per karą – nepalaužiama ir išdidžia dvasia saugoti ją nuo visokių priešų užpuldinėjimų“. Dalyvavimas politiniame gyvenime ir karinė veikla laikytos vienintelėmis pilnavertėmis magnatų savirealizacijos formomis. Išlikimą visuomeniniame elite garantuodavo magnatų ūkinis pajėgumas. Todėl žemėvalda, pramonės įmonių kūrimas ir prekyba buvo neatskiriama didikų gyvenimo dalis. Asmens ir giminės politinę įtaką, ekonominę galią, kilmingumą demonstruodavo bažnyčių ir vienuolynų fundavimas, mokslo ir švietimo rėmimas, meno objektų mecenavimas.
Kaip kariai lietuviai garsėjo jau valstybės formavimosi laikotarpiu. XIV amžiais pagrindinis grėsmingas priešas buvo Vokiečių ordinas. XVI–XVII amžiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimui grasino sparčiai stiprėjanti Rusija, su kuria kariauta ilgus, nuožmius, dideliais teritoriniais praradimais bei laikinomis pergalėmis pasižyminčius karus. Tuo pačiu metu pietines valstybės žemes vargino kasmetiniai Krymo totorių antpuoliai. Kaip ir visą krikščioniškąją Europą, Lenkijos-Lietuvos valstybę kaustė Otomanų Turkijos baimė. Dinastinės Vazų pretenzijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siekis išsaugoti Livonijos priklausomybę buvo pretekstas pusantro šimto metų trukusiam konfliktui su Švedija.
Iš pašauktinių bajorų suorganizuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės branduolį sudarė kavalerija. Pavojaus akivaizdoje įstatymų nustatyta tvarka bajorai susirinkdavo su savo žirgais, ginkluote. Patyrusių vadų vadovaujama armija pasižymėjo manevringumu ir gebėjimu išnaudoti priešams nepalankias sąlygas – tai nulėmė daugelį pergalių. XVII–XVIII amžiais bajorai ėmė vengti karo tarnybos, juos pakeitusių samdinių finansavimas buvo nepakankamas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė dezorganizavosi ir nebesugebėjo apginti valstybės nuo priešų.
Jonui Kazimierui Vazai atsisakius sosto, audringuose Lenkijos-Lietuvos karaliaus rinkimuose savo kandidatus siūlė ne vien įtakingiausios didikų partijos, bet ir užsienio valstybės. Elekciniuose seimuose kelis kartus iš eilės buvo išrinkti vietiniai bajorai Mykolas Kaributas Višnioveckis, Jonas Sobieskis. Po jų Respublikos valdovu tapo Saksonijos kurfiurstas Fridrichas Augustas (Augustas II), remiamas Habsburgų Austrijos. Jis įtraukė valstybę į ilgametį (vykusį 1700 – 1721 metais), politine bei ekonomine dezintegracija pasibaigusį Šiaurės karą. Augustas III pratęsė saksoniškos Vettinų giminės valdymą. Po Augusto III mirties paskutiniu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Rusijos imperatorienės Jeklaterinos II statytinis Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Kracho akivaizdoje patriotiškai nusiteikę piliečiai bandė gelbėti Abiejų Tautų Respubliką. 1788 – 1792 metais Varšuvoje veikęs seimas priėmė politiškai, ekonomiškai valstybę turėjusių sustiprinti įstatymų. Stipri vidaus opozicija, užsienio valstybių įsikišimas lėmė reformų nesėkmę bei trimis padalijimais pasibaigusį valstybės žlugimą XVIII amžiaus pabaigoje.
XIII–XVIII amžiais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė valstybė. Joje sugyveno daugybė viena kitą veikusių ar papildžiusių etnokonfesinių bendruomenių, sukūrusių unikalų reiškinį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą. Didžiausią politinę ir kultūrinę įtaką turėjo Europoje bene vėliausiai katalikybę (1387 metais) priėmę lietuviai. XVI amžiuje Lietuvoje būta stipraus Reformacijos judėjimo. Didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų dalį sudarė stačiatikiai gudai. Kai 1596 metais Brastos bažnytiniame susirinkime aukščiausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių bažnyčios hierarchai ir pasauliečiams pripažino popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikybės dogmas, dauguma gudų tapo unitais. Miestuose ir miesteliuose būta gausių, beveik uždarai gyvenusių žydų bendruomenių. Tarsi atskiram karių luomui priklausė totoriai ir karaimai, sudarę asmeninę didžiojo kunigaikščio sargybą ir lengvosios kavalerijos dalinius. Totoriai išpažino islamą, o karaimai buvo judaizmo atmainos -karamaizmo atstovai.
Gediminaičių dinastijos, kurios pradininku laikomas didysis kunigaikštis Gediminas, nariai XIV amžiuje galutinai įtvirtino pagoniškosios Lietuvos valstybingumą. Gediminaičiai kūrė valstybės valdymo struktūrą, tvirtino karinę jos galią, sudarė sąlygas susiformuoti politiškai ir ekonomiškai įtakingiausiam visuomenės sluoksniui – didikams. Jie dalyvavo alinančiuose karuose su Kryžiuočių ordinu, siekė užmegzti politinius ir ekonominius santykius su Vakarų Europa, plėtė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją užimdami rytų slavų žemes. Žymiausias iš Gediminaičių buvo Vytautas, kurio valdymo laikotarpiu valstybė pasiekė didžiausią politinę galią.
Mirus Vytautui, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapo Lietuvos ir Lenkijos valstybes asmenine unija sujungę Gediminaičių atšakos – Jogailaičių dinastijos atstovai. Jie stiprino Kunigaikštystės tarptautinę padėtį, įtvirtino privilegijuotą bajorų luomo padėtį, reformavo valstybės santvarką ir ekonomiką, rūpinosi kultūra. Valdant Žygimantui Augustui 1569 metų Liublino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė tapo federacine Abiejų Tautų Respublika.

LIETUVA
Lietuva – nauja aktyvi Europos Sąjungos (2004 05 01) ir Šiaurės Atlanto šalių aljanso (2004 03 29) narė – vienintelė iš Baltijos šalių turinti beveik 800 metų valstybingumo tradicijas. Lietuva, kurios vardas pirmąkart buvo paminėtas beveik prieš tūkstantį metų (1009 m.), būdama Vakarų ir Rytų kultūrų sandūroje, išgyveno dramatišką valstybės nepriklausomybės ir įsitvirtinimo istoriją. Viduramžiais Lietuva buvo didžiausia Rytų Europos valstybė, kurioje klestėjo amatai ir prekyba su kitomis šalimis.
1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – reikšmingas europinio masto mokslo ir švietimo židinys. XVI a. priimti trys Lietuvos statutai – teisinis civilizuotos valstybės pagrindas – darę įtaką ir kitų Europos valstybių teisėkūrai. Nepaisant šalies valstybingumo praradimo, Trečiasis statutas Lietuvoje galiojo net 250 metų, padėjęs išsaugoti nacionalinę pilietinę sąmonę. Lietuvos-Lenkijos konstitucija, kaip ir Prancūzijos, priimta tais pačiais 1791 m., yra seniausios Europoje.
Vilniuje išspausdintos pirmosios baltarusių knygos: „Mažoji kelionių knyga“ (1522 m.) ir „Apaštalas“ (1525 m.) bei pirmoji latviška knyga – Petro Kanizijaus Katekizmo vertimas (1585 m.). Lietuvos sostinė yra lenkų pirmosios nacionalinės operos gimtinė: Vilniuje Stanislavas Moniuška parašė operą „Halka“ ir ją čia pirmąkart atliko (koncertinis variantas 1847 m., o premjera Vilniaus operos teatre – 1854 m.
Vilnius visada buvo daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris vakarietiškas Europos miestas. Pastaruoju metu Lietuva tampa neformalia Baltijos šalių politine lydere – perteikiančia kitoms posovietinės erdvės šalims savą demokratinės raidos patyrimą, energingai dalyvaujančia ES atsinaujinimo procesuose. 2005 m. balandį Vilniuje įvyko 26 NATO šalių užsienio ministrų susitikimas.
Muzika – suprantamiausia kalba. Pirmieji operos spektakliai Lietuvoje pastatyti XVII a. pradžioje – vos 20 metų praėjus nuo šio žanro atsiradimo. XVIII a. atsirado dvaro teatrai, baletas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pirmąją operos premjerą pristatė 1923 m. išvakarėse. Dabar teatre kasmet pastatomi 5-8 nauji teatro ir baleto spektakliai, išsaugant klasikinį „aukso fondą“. Puikūs dainininkai, šokio meistrai, gera režisūra bei originali scenografija sukuria išties įsimintinus spektaklius.
Pavasarį stambių muzikinių festivalių maratoną pradeda elitinis Vilniaus festivalis. Jo koncertuose – pasaulio klasikinės ir džiazo muzikos žvaigždės ir meistrų kolektyvai. Šio renginio estafetę perima Pažaislio klasikinės ir bažnytinės muzikos festivalis, kurio pagrindiniai koncertai vyksta viename iš Europos baroko šedevrų – Pažaislio vienuolyno ansamblyje; kiti – kitose salėse, bažnyčiose ar vienuolynuose. Tikra įvairiausios muzikos jūra išsilieja „Kristupo vasaros“ festivalio koncertuose Vilniuje ir jo apylinkėse. Šiame festivalyje darniai dera klasikos meistrai ir avangardo išsišokėliai, šalia kitos muzikos – fortepijono, vargonų bei gitaros muzikos ciklai. Iš viso festivaliuose – per 100 koncertų.
Improvizacijų fejerverkais žėri tarptautiniai Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ar prie Lūksto ežero džiazo festivaliai. Beje, puikiai ir originaliai groja lietuvių džiazininkai – to nežinantiems tai tampa fantastiniu atradimu. Džiazo mėgėjai Lietuvoje yra pastatę paminklą džiazo asmenybei Frankui Zappai.
Birželį-rugsėjį Lietuvoje – 10 tarptautinių folkloro festivalių, kurių pasirodymai į linksmybių šurmulį įsuka ir žiūrovus; apie tris dešimtis etninės kultūros stovyklų, visas šimtas tautodailės parodų. Kas ketveri metai vyksta unikalus visos tautos renginys – Dainų (ir šokių) šventė, į kurią savo atstovus siunčia visi pasaulio lietuviai. Trijų Baltijos šalių Dainų šventės – jungtinis UNESCO paveldo sąrašo narys.
Teatras. Pirmasis dramos spektaklis Lietuvoje buvo suvaidintas 1570 m Valdovų rūmuose veikusiame teatre. Tais metais gimė ir Vilniaus universiteto (tuomet dar Jėzuitų kolegijos) teatras. Lietuvoje veikia 13 valstybinių teatrų (iš jų 8 dramos, 2 lėlių, 3 muzikiniai) ir 10 nevalstybinių teatrų bei scenos menų struktūrų. Dabartiniai Lietuvos teatro režisieriai žinomi visame pasaulyje. Eimuntas Nekrošius, pjesių filosofinės ir vaizdinės išraiškos virtuozas, jau keletą metų tituluojamas geriausiu Europos režisieriumi: pamatyti jo ”Hamletą”, ”Makbetą”, ”Otelą” ar naujausiąjį spektaklį ”Giesmių giesmę” – teatro mėgėjų svajonė. Ne mažiau garsus yra avangardinio teatro grandas Oskaras Koršunovas, savo režisuotais spektakliais jau spėjęs susirinkti vos ne visų svarbiausiųjų pasaulyje teatro festivalių apdovanojimus; jo teatras – nuolatinis Avinjono teatrų festivalio dalyvis. Puikus režisūros meistras yra Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas, kurio spektakliais gėrėjosi daugybės šalių žiūrovai. Įdomūs yra Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo režisuoti spektakliai. Be minėtųjų, šalies teatruose kuria daug talentingų režisierių ir aktorių, kurių spektakliai – prasminga ar smagi laivalaikio šventė. Gyvas ir spalvingas yra ir mėgėjų teatro sąjūdis – šalyje yra apie 1500 įvairiausių mėgėjų teatro trupių.
Dailė. Neabejotinai žymiausias lietuvių dailininkas yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 – 1911), jis – taip pat ir talentingas kompozitorius. Jo dailė, sunkiai įspraudžiama į vienos meno srovės ribas, laikoma žymiausiu lietuvių įnašu į pasaulio kultūrą ir minima greta tokių garsių modernistų kaip M. Kandinskis, E. Munchas, O. Redonas, F. Kupka ir kiti. Kaune yra jam skirtas muziejus-galerija.
Lankydami parodų sales ir galerijas nustebsite, kokia įvairiapusė yra šiuolaikinė Lietuvos dailė. Tai ir figūrinio piešinio meistrai ar koloristikos virtuozai, tai ir minimalizmo filosofai ar abstrakčių potėpių poetai, – kiekvienas individualus ir savitas. Vienoje parodoje galite ir pats netyčia pabūti avangardinio projekto dalyviu, kitoje galerijoje – tapti keramiku ir pasigaminti sau medalį. Dabartinės lietuvių dailės patriarcho figūrinės tapybos atstovo Augustino Savicko darbus galima pamatyti jo privačioje galerijoje Vilniuje; daug geriausiųjų šalies tapytojų darbų sukaupusi yra Stasio Juškaus galerija ”Vilnius ir vilniečiai”. Vieni iš įdomiausių skulptorių yra Aloyzas Smilingis, Regimantas Midvikis, Arūnas Sakalauskas. Felikso Jakubausko gobelenai – bet kurios pasaulio tekstilės parodos pažiba.
Įdomūs ir turtingi yra Europos (daugiau kaip 100 pasaulinio garso menininkų kūrinių) ir Vilnojos skulptūrų (40 įvairių šalių meistrų darbų) parkai netoli Vilniaus bei ekspozicijos po atviru dangum Klaipėdoje, Panevėžyje, Ventės rage, Juodkrantėje ir kt.
Šalyje yra per 200 galerijų ir dailės parodų salių. Lietuvos dailininkų sąjungoje – daugiau kaip 1500 profesionalių menininkų.
Muziejai. Lietuviai, išgyvenę dramatišką šalies istoriją, saugo ir gerbia istorinį palikimą ir kultūrinį paveldą. Seniausiame Lietuvos nacionaliniame muziejuje – didžiausia šalies kultūrinio paveldo saugykla; šalia esančiame Senajame arsenale – baltų proistorė, lietuvių tautos ištakos. Lietuvos liaudies muziejuje Rumšiškėse po atviru dangum – keturi šalies didieji etnografiniai regionai.
Turtingiausios meno kolekcijos yra Lietuvos dailės muziejuje Chodkevičių ir Radvilų rūmuose, K.Varnelio namuose-muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune, Klaipėdos paveikslų galerijoje ir kt.
Baisių sovietinių ir II pasaulinio karo represijų atspindžius galima pamatyti KGB rūmuose įrengtame Genocidų aukų muziejuje Vilniuje ar Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje; Grūto parke netoli Druskininkų „tremties lageryje“ dabar įkurdinti iš visos šalies surinkti sovietinio laikotarpio veikėjų paminklai. Sovietinė požeminė raketų bazė – Žemaitijos nacionaliniame parke.
Sportas. Krepšinis – mūsų šalyje tai viena populiariausių sporto šakų, garsinanti savo pegalėmis Lietuvos vardą visame pasaulyje, išugdžiusi didelį būrį žinomų sportininkų – Arvydą Sabonį, Šarūną Jasikevičių, Arvydą Macijauską, Žydrūną Ilgauską ir kitus, trenerių, teisėjų bei organizatorių. Per neilgą Lietuvos krepšnio istoriją (pirmosios krepšinio varžybos įvyko 1922 m.) mūsų valstybės krepšininkai (vyrai) 3 kartus tapo Olimpinių žaidynių prizininkais, 3 kartus – Europos čempionais, kartą – Europos vicečempionais. Mūsų šalies moterų krepšinio rinktinė taip pat gali didžiuotis Europos čempionių ir vicečempionių vardais. Europos čempionais prieš keletą metų yra tapusios Lietuvos jaunimo ir jaunių krepšinio rinktinės. Disko metikas Virgilijus Alekna – dviejų olimpiadų nugalėtojas; penkiakovininkai Andrejus Zadneprovskis – olimpinio sidabro prizininkas, o Edvinas Krungolcas – triskart Europos čempionas. Lietuva turi stipriausią galiūną pasaulyje – Žydrūną Savicką, triskart „Arnold‘s Strongman“ titulo laimėtoją. Pirmasis pradėjęs danguje figūras atlikti pagal muziką Jurgis Kairys – pasaulio akrobatinio skraidymo elito lyderis. Judesio gracija ir ekspresija neprilygstamas sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ – keturiskart pasaulio ir penkiskart Europos čempionas.
Pramogos. Maistas – vienas iš gyvenimo džiaugsmų. Didžiuosiuose miestuose – daugelio pasaulio šalių virtuvės. O kur kukliai užkąsti ar prašmatniai papietauti – rinktis jums: aludes giliame rūsyje ar saulės atokaitoje; kavines, kur renkasi bohema, jaunimas ar solidesnė publika; prabangius retro ar modernaus stiliaus restoranus, nacionalinius patiekalus siūlančią kaimišką seklyčią ar egzotišką sovietmečio laikų maitinimo įstaigą. Mažesniuose miesteliuose egzotiškos virtuvės gal ir nerasite, bet tikrai bus gaminami bent keli europietiški bei nacionaliniai patiekalai. Na, o kai kurias lietuviško alaus rūšis konkursų ekspertai yra pripažinę geriausiomis pasaulyje.
Vakare – pramogų viliotinis. Teliks išsirinkti vietą, kur pasiklausyti “gyvos” džiazo, roko, vokalinės ar instrumentinės muzikos, gitaros ar smuiko melodijų, pasiduoti linksmiems latino ar mūsų liaudiškos muzikos ritmams. Tikra šokio aistra ir šėlsmas iki ryto – diskotekose; jose dažni svečiai geriausi Vakarų DJ. Naktiniuose baruose ir klubuose – įvairiausios šou programos, originalūs striptizo spektakliai. Užsukite į bent vieną kazino – gal Lietuva Jūsų azartiškos laimės šalis? Juk ji – pačiame Europos centre.
http://ml.lms.lt/ML/200416/20041616.htm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *