Lietuvos raida

ĮVADAS.

Pirmieji Lietuvos vardo paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose rodo, kad lietuviai pirmiausia buvo karių tauta. Per pusę tūkstantmečio trukusį gyvavimo laikotarpį Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kariavo nesibaigiančius karus su kaimyninėmis šalimis. Lietuvos valstybės ir jos visuomenės herbas buvo Vytis – ginkluotas karys ant žirgo, simbolizavęs kalaviju ginantį savo tėvynę pilietį. Ilgainiui kariai virto privilegijuotu bajorų luomu, dominavusiu valstybiniame, kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame Lietuvos gyvenime. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo forma buvo bajorų demokratija. Kaip piliečiai visi bajorai teisiškai buvo lygūs. Jų statusą gynė Europos mastu tobulai sutvarkyta teisė, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisynai – Statutai.
Šiame darbe nuo istorijos pagrindų peržvelgsime LDK statutus ir jų reikšmę, kuri yra išlikusi dar iki šių dienų. Taip pat peržvelgsime, kokia LDK buvo nuo pirmo sukurto statuso. Manau, tai labiau padės suprasti šių statusų reikšmę LDK laikais ir šiandien.

XVI amžiaus statutai.
Lietuvos Statutai (LS) – tai trys teisynai (1529, 1566, 1588 m.), sudarę teisinį pagrindą senosios Lietuvos valstybės santvarkai. Senąją Lietuvos valstybę vadiname Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija – toliau LDK – gyvavusią nuo 1240 iki 1795 m. Lietuvos Statutai buvo sudaryti tada, kai Lietuva, paskutinė Europoje apsikrikštijusi (1387 m.) ir labai intensyviai per XV a. perėmusi Vakarų lotyniškosios kultūros vertybes, pagaliau XVI a. tapo integralia Vidurio Europos dalimi. Lietuvos Statutai parodė ne tik LDK prisilyginimą Vidurio Europos šalims, ne tik Lietuvos sugebėjimą įvykdyti civilizacinį šuolį (nei vienai Europos tautai to nereikėjo, nes visos krikštijosi savalaikiškai), tačiau ir buvo vienu iš svarbiausių Lietuvos civilizacijos poveikių kaimyninėms šalims. Precedento atveju Statutai buvo naudojami Lenkijos ir Livonijos teismuose, 1649 m. Rusijos teisynas buvo tiesiogiai redaguojamas pagal Lietuvos Statutą. Lietuvos Statutai buvo didžiausias Lietuvos savarankiškumo požymis. Lietuvos Statutai, ypač Trečiasis, buvo suredaguoti taip, kad atitiko LDK visuomenės poreikius 250 metų. Tiesa, 1791 m. buvo bandyta keisti santvarką naikinant bajorų laisves ir kuriant moderniąją pilietinę visuomenę ir konstitucinę monarchiją. Reformoms sutrukdė Rusija, kartu su Austrija ir Prūsija 1795 m. panaikindama Lenkijos-Lietuvos valstybę, tačiau Lietuvoje palikdama galioti Lietuvos Statutą (iki 1840 m.). Vis dėlto tai, kad Lietuvoje net trukdant Rusijai susiformavo modernioji pilietinė visuomenė ir du kartus XX a. atkurta nepriklausomybė (1918 ir 1990 m.), galima laikyti ir Lietuvos Statutų apspręstos bajoriškosios pilietinės visuomenės netiesioginiu paveldu.
Lietuvos Statutai.
Trys teisinių dokumentų rinkiniai, sukurti XVI amžiuje ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 metų. Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skiriamas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų. Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 metais, tačiau pirmasis projektas seimui pristatytas tik 1522 metais. Pirmasis statutas patvirtintas 1529 metais, vėliau parengti dar du pirmąjį statutą praplėtę teisynai:

I Lietuvos Statutas.
Didikiškas, pirmasis Lietuvos Statutas, 1529 m. sudarytas Ponų Tarybos iniciatyva. Statutas pradėtas rengti XVI a. pradžioje, 1522 metais seimui pristatytas Mikalojaus Radvilos rengtas projektas, vėliau Statuto rengimui vadovavo Albertas Goštautas, 1522 metais tapęs LDK kancleriu ir Vilniaus vaivada. Statutas sudarytas iš 13 skyrių (243 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I—III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V—X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas. Statutas:
• Praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose;
• Įteisino valstiečių priklausomybę;
• Pakeitė teismų sistemą;
• Sulygino katalikų ir stačiatikių teises.
II Lietuvos Statutas.
Vienas iš XVI a. Lietuvos Statutų, priimtas 1566 m. Šis statutas įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus. Pasirodžius I Statutui 1529 m., smulkioji bajorija buvo juo nepatenkinta ir reikalavo naujo. Naujos Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo metu vyko karas su Maskva ir tik 1566 m. 10 žmonių komisija (5 katalikai ir 5 pravoslavai) paruošė II Statuto redakciją. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl pamačius, kad ir antroji Statuto laida reikalinga pataisų, buvo pradėta rūpintis nauja Statuto laida dar tais pačiais metais.
III Lietuvos statutas.
Trečiasis Lietuvos Statutas buvo atspausdintas Vilniuje tuojau po jo įsigaliojimo 1588 m. ir šiuo metu turime net 11 leidimų, kurių trys paskutinieji skirti mokslo tiriamiesiems tikslams, ir jo autentiškas tekstas nekėlė abejonių, tai Pirmasis ir Antrasis – jų galiojimo laikotarpiu plito tik rankraščiuose LDK kanceliarine kalba (kirilicos rašmenimis), lotynų ir lenkų kalbomis. Tad visiškai suprantamas šių rankraščių tyrinėtojų tikslas išsiaiškinti autentiškiausią iš jų, ir pagal jį pateikti artimiausią originalui tekstą. Gerai paruošti LDK teisynai įtakojo kaimyninių šalių teisės raidą, pagal III Lietuvos Statutą 1649 metais buvo redaguojamas Rusijos teisynas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspozicija.
Valstybės formavimosi laikotarpiu didžioji visuomenės dalis buvo pagonys. Pagoniškas tikėjimas pasižymėjo įvairių gamtos reiškinių sudvasinimu, ypač garbinta ugnis, tikėjimu anapusiniu gyvenimu – mirusieji būdavo deginami su įkapėmis, kulto decentralizacija – karo vadai atlikdavo ir žynių funkcijas. Atkakliai išpažįstama pagonybė tapo valstybės izoliacijos priežastimi. Todėl 1250–1251 metais didysis kunigaikštis Mindaugas priėmė katalikybę ir po krikšto buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. 1387 metų krikštas ir XVI–XVII amžių protestantiškoji bei katalikiškoji reformacijos lėmė spartesnį Lietuvos valstybės ir visuomenės europėjimą, bei kultūros modernizavimąsi.
XVII–XVIII amžiais reformacinę kovą laimėjusi ir atsinaujinusi Katalikų bažnyčia tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinio, kultūrinio, socialinio gyvenimo šerdimi, didžiosios visuomenės dalies tapatumo pagrindu. Katalikybės triumfą, dvasinio gyvenimo pakilimą liudija karų, epidemijų, gaisrų niokotoje valstybėje masiškai statytos puošnios bažnyčios, vienuolynų steigimasis, krikščioniškąjį gyvenimo būdą propagavusių pasauliečių brolijų kūrimasis, piligriminių kelionių atgimimas, šventųjų kulto suklestėjimas, ypač Švč. Mergelės Marijos garbinimas, svarbią reikšmę turėjo ir vietiniai šventieji, labiausiai – Šv. Kazimieras.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europos šalių – gyvavo pusiaukelėje tarp Vakarų ir Rytų, todėl buvo dviejų pasaulių dialogo tarpininke. XVIII amžiaus pabaigoje politiškai žlugusi valstybė iki mūsų dienų išliko kaip unikalus, įvairiems socialiniams sluoksniams, tautybėms, tikėjimams atstovavusių gyventojų sukurtas, istorinių audrų nuniokotas dvasinis bei materialusis paveldas. Teisė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikyta valstybės nepriklausomybės bei stabilumo ir piliečių laisvės pagrindu. XVI amžiaus publicistas Andrius Volanas pažymėjo, kad „ne mažesnė piliečių pareiga kovoti dėl įstatymų nei dėl įtvirtinimų, nes be įstatymų valstybė tikrai negali būti saugi ir tvirta, o be įtvirtinimų – gali“. XVI amžiuje kilus administracijos bei teisės reformavimo sąjūdžiui didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje politikos veikėjų, teisės žinovų modernizuota valdymo organų sistema (apibrėžtos pareigybių funkcijos, sutvarkytas administracinis suskirstymas, išplėstos Seimo galios), pertvarkytos teismų institucijos (įvesti bajorų renkami teismai, įkurtas Vyriausiasis tribunolas), parengti trys Lietuvos Statutai užtikrino privilegijuotą bajorų luomo padėtį. Valstybės administracija, įstatymų leidžiamoji, teisiamoji valdžios priklausė šio luomo kontrolei, taip pat juridiškai įtvirtino visišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą ir (svarbu!) po 1569 metų Liublino unijos garantavo Lietuvos ir Lenkijos santykių lygiateisiškumą. Bajorai Lietuvos valstybėje sudarė išskirtinį visuomenės sluoksnį. Juridiškai jų statusą apibrėžė Jogailos ir vėlesnių valdovų išduotos privilegijos. Pačiame bajorų luome būta diferenciacijos. Aukštesnes valstybines ir karines pareigas ėję ekonomiškai stipresni bajorai vadinti ponais. Apibrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių (tai yra bajorų) socialines funkcijas Andrius Volanas pastebėjo: „…du yra ypač svarbūs dalykai, kuriems šiame civiliniame piliečių susivienijime, kurį vadiname valstybe, teikiame didžiausią garbę ir šlovės didingumą; tai – sugebėjimas teisingai ir protingai valdyti taikos metu, o per karą – nepalaužiama ir išdidžia dvasia saugoti ją nuo visokių priešų užpuldinėjimų“. Dalyvavimas politiniame gyvenime ir karinė veikla laikytos vienintelėmis pilnavertėmis magnatų savirealizacijos formomis. Išlikimą visuomeniniame elite garantuodavo magnatų ūkinis pajėgumas. Todėl žemėvalda, pramonės įmonių kūrimas ir prekyba buvo neatskiriama didikų gyvenimo dalis. Asmens ir giminės politinę įtaką, ekonominę galią, kilmingumą demonstruodavo bažnyčių ir vienuolynų fundavimas, mokslo ir švietimo rėmimas, meno objektų mecenavimas.
XVI–XVII amžiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimui grasino sparčiai stiprėjanti Rusija, su kuria kariauta ilgus, nuožmius, dideliais teritoriniais praradimais bei laikinomis pergalėmis pasižyminčius karus. Tuo pačiu metu pietines valstybės žemes vargino kasmetiniai Krymo totorių antpuoliai. Kaip ir visą krikščioniškąją Europą, Lenkijos-Lietuvos valstybę kaustė Otomanų Turkijos baimė. Dinastinės Vazų pretenzijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siekis išsaugoti Livonijos priklausomybę buvo pretekstas pusantro šimto metų trukusiam konfliktui su Švedija. Bajorai ėmė vengti karo tarnybos, juos pakeitusių samdinių finansavimas buvo nepakankamas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė dezorganizavosi ir nebesugebėjo apginti valstybės nuo priešų.
XIII–XVIII amžiais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė valstybė. Joje sugyveno daugybė viena kitą veikusių ar papildžiusių etnokonfesinių bendruomenių, sukūrusių unikalų reiškinį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą. Didžiausią politinę ir kultūrinę įtaką turėjo Europoje bene vėliausiai katalikybę (1387 metais) priėmę lietuviai. XVI amžiuje Lietuvoje būta stipraus Reformacijos judėjimo. Didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų dalį sudarė stačiatikiai gudai. Kai 1596 metais Brastos bažnytiniame susirinkime aukščiausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių bažnyčios hierarchai ir pasauliečiams pripažino popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikybės dogmas, dauguma gudų tapo unitais. Miestuose ir miesteliuose būta gausių, beveik uždarai gyvenusių žydų bendruomenių. Tarsi atskiram karių luomui priklausė totoriai ir karaimai, sudarę asmeninę didžiojo kunigaikščio sargybą ir lengvosios kavalerijos dalinius. Totoriai išpažino islamą, o karaimai buvo judaizmo atmainos -karamaizmo atstovai. Gediminaičių dinastijos, kurios pradininku laikomas didysis kunigaikštis Gediminas, nariai XIV amžiuje galutinai įtvirtino pagoniškosios Lietuvos valstybingumą. Gediminaičiai kūrė valstybės valdymo struktūrą, tvirtino karinę jos galią, sudarė sąlygas susiformuoti politiškai ir ekonomiškai įtakingiausiam visuomenės sluoksniui – didikams. Jie dalyvavo alinančiuose karuose su Kryžiuočių ordinu, siekė užmegzti politinius ir ekonominius santykius su Vakarų Europa, plėtė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją užimdami rytų slavų žemes. Žymiausias iš Gediminaičių buvo Vytautas, kurio valdymo laikotarpiu valstybė pasiekė didžiausią politinę galią. Valdant Žygimantui Augustui 1569 metų Liublino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė tapo federacine abiejų Tautų Respublika.

Šiandien Lietuva yra nauja aktyvi Europos Sąjungos (2004 05 01) ir Šiaurės Atlanto šalių aljanso (2004 03 29) narė – vienintelė iš Baltijos šalių turinti beveik 800 metų valstybingumo tradicijas. Lietuva, kurios vardas pirmąkart buvo paminėtas beveik prieš tūkstantį metų (1009 m.), būdama Vakarų ir Rytų kultūrų sandūroje, išgyveno dramatišką valstybės nepriklausomybės ir įsitvirtinimo istoriją. Viduramžiais Lietuva buvo didžiausia Rytų Europos valstybė, kurioje klestėjo amatai ir prekyba su kitomis šalimis. Prieš daug metų paliktų mūsų protėvių gilios šaknys, mūsų valstybei suteikė daug patirties ir garbės.

Išvados.
Gal tik nedaugelis žino, kad pirmasis 1529 metų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Statutas dr. Jonės Deveikės-Navakienės buvo išverstas į lietuvių kalbą ir Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo išleistas 1971 m. Čikagoje. Jo vertimą parengė, įžanginį žodį parašė bei žodynėlį ir bibliografiją sudarė išeivijoje gyvenęs teisininkas Aleksandras Plateris. Nors iš visų trijų Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) istorinėje, lituanistinėje ir kitoje mokslinėje literatūroje mažiausiai žinomas ir tyrinėtas antrasis, bet, deja, jis iki šiol neišleistas. išleisti Antrąjį Statutą, būtų įmanoma, jeigu tik kas finansuotų išlaidas, nes išlikę nemažai jo rankraščių rusų, lotynų ir lenkų kalbomis. Čia palikime dilema mūsų lietuviams patriotams… Kad ir kaip bebūtų su Lietuvos statutais, jie mums paliko gilias pėdas ne tik istorijoje, bet ir mūsų šiuolaikinėje valstybėje. Vien kokia reikšmė yra gili ir neištrinama. 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – reikšmingas europinio masto mokslo ir švietimo židinys. XVI a. priimti trys Lietuvos statutai – teisinis civilizuotos valstybės pagrindas – darę įtaką ir kitų Europos valstybių teisėkuriai. Nepaisant šalies valstybingumo praradimo, Trečiasis statutas Lietuvoje galiojo net 250 metų, padėjęs išsaugoti nacionalinę pilietinę sąmonę. Lietuvos-Lenkijos konstitucija, kaip ir Prancūzijos, priimta tais pačiais 1791 m., yra seniausios Europoje. Vilnius visada buvo daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris vakarietiškas Europos miestas. Pastaruoju metu Lietuva tampa neformalia Baltijos šalių politine lydere – perteikiančia kitoms posovietinės erdvės šalims savą demokratinės raidos patyrimą, energingai dalyvaujančia ES atsinaujinimo procesuose. 2005 m. balandį Vilniuje įvyko 26 NATO šalių užsienio ministrų susitikimas. Tik keli sakiniai pasakyti apie Lietuva šiandien, mums leidžia nuspėti jos raida…

Literatūros sąrašas:
1. S. Luzutka. Lietuvos statutai, jų kūrėjai ir epocha. K., 1994; Pirmasis Lietuvos statutas. V., 1983m.
2. http://www.culture.lt
3. http://ml.lms.lt
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/I_Lietuvos_Statutas“
5. http://alka.mch.mii.lt/valstybe/statutai/trumpa.lt.htm
6. http://www.istorija.net/centras/
7. http://www.lnm.lt

TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………………1
2. XVI amžiaus statutai…………………………………………………………….2
3. Lietuvos statutai…………………………………………………………………..2
3.1 I statutas……………………………………………………………………………..3
3.2 II statutas…………………………………………………………………………….3
3.3 III statutas……………………………………………………………………………3
4. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspozicija………………………4-6
5. Išvados………………………………………………………………………………..7
6. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.