Lietuvos konstitucija tautai

LIETUVIŲ TAUTA yra su gilia istorija, todėl labai gaila, kad dabartinė valdžia to visiškai nevertina…

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią
Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJĄ
(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 6 str. Skelbia, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kurio pagalba kiekvienas Lietuvos Respublikos (LR) pilietis gali ginti savo teises. Ir toliau 7 str. Rašoma, kad joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai negalioja. Galioja tik paskelbti įstatymai ir, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
LRK 18 str. Skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Taigi žmogus jau gimdamas turi teisę rinktis, pvz.: patinkamą profesiją, tinkamą darbą, tikėjimą ir kt. kas neprieštarauja žmonių moralei, etikai ir LR priimamiems įstatymams.
Taigi LRK 48 str. Skelbia, kad kiekvienas LR pilietis gali laisvai pasirinkti norimą darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo užmokestį ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. O priverčiamasis darbas yra draudžiamas.
Kiekvienas dirbantis LR pilietis turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį bei kasmetines mokamas atostogas tai reglamentuoja LRK 49 str.
Kad apginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus, pagal LRK 50 str. Kuriasi laisvos ir savarankiškai veikiančios profesinės sąjungos.
Lietuvos valstybė pagal LRK 52 str. laiduoja piliečiams teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitinimo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pagal LRK 53 str. valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.
Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia Lietuvos Respublikos piliečiams teisę į: darbą, darbo užmokestį, poilsį ir mokamas atostogas, į įvairias įstatymais numatytas pensijas ir kitas socialines paramas įstatymų numatytais atvejais.

Taigi, kadangi LRK suteikia teisę į darbą, o tai susiję santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų. Kad tuos santykius teisiškai įteisinti LR Seimas priėmė “Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą” 2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926, kuris patvirtina LR darbo kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 str. darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d., išskyrus straipsnius kurie įsigalios įstojus į ES nares ir nuostatas dėl darbo tarybų.
Jeigu darbo santykiai atsirado iki Darbo kodekso (DK) įsigaliojimo pagal šio įstatymo 3 str. jie tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK nuostatos. Šio įstatymo 4 str. yra sakoma, kad visi įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai, galioję LR iki DK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek leidžia DK, išskyrus atvejus, kai šis DK pirmenybę suteikia kitų įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms.

Taigi LR darbo kodekso 1 st. reglamentuoja šiuos santykius:
1. Šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba.
2. Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas  kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Taigi DK 2 str. yra nurodyti principai taikomi 1 str. nurodytiems santykiams reglamentuoti:
1) asociacijų laisvė;
2) laisvė pasirinkti darbą;
3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;
4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;
5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;
6) teisingas apmokėjimas už darbą;
7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;
8) darbo santykių stabilumas;
9) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;
10) ir kt.
Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Tačiau darbo teisės gali būti apribotos išimtiniais atvejais tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini apsaugojant: viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus.
Pagal DK 3 str. Lietuvoje darbo teisės šaltiniai yra LRK, LR tarptautinės sutartys, šis Darbo kodeksas bei kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių normatyvinės nuostatos. LR Vyriausybės (LRV) nutarimai bei kiti norminiai teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik šio DK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir mastu.
Šio DK 4 str. nustato darbo įstatymus ir kitus norminius teisės aktus. Darbo įstatymai nustato:
1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;
2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;
3) kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už įsipareigojimus;
4) minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
5) maksimaliąją darbo laiko trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas;
6) minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo teisių lygį;
7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;
8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;
9) pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo nuostatas;
10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;
11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);
12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės nuostatas.
Pagal ta patį 4 str. vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Tačiau jeigu jų priimtos norminių teisės aktų nuostatos, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK ir kiti darbo įstatymai, negalioja. Įmonės, įstaigos ir organizacijos gali pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka priimti vietinius (lokaliuosius) norminius teisės aktus, nustatančius šio DK 1 ir 2 str. dalyse nurodytais darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms.
Pagal DK tą patį 4 str. negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Būna atvejų, kai šis DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, tada šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
DK 5 str. reglamentuoja darbo įstatymų taikymo sritis:
1) Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams LR teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje.
2) Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reglamentuojami LR darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais. LR darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taip pat taikomi dirbant kitose transporto priemonėse, jei darbdaviai, priklauso LR jurisdikcijai.
3) Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, užsienio organizacija ar asmuo, darbo santykiams su LR nuolatiniais gyventojais LR įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.
4) LR darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir darbuotojų – ne nuolatinių LR gyventojų, kai darbuotojai dirba darbdavio pavedimu LR teritorijoje.
DK 30 str. apibudina darbo stažo sąvoką. Darbo stažas  tai laikas, per kurį asmuo turėjo šio DK reglamentuojamus darbo santykius, taip pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.
Tam, kad būtų laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų ir kolektyvinių sutarčių DK 31 str. nustato, kad kontrolės organai būna valstybiniai ir nevalstybiniai. Toliau DK 32 str. sako, kad Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir vykdo darbdavių pažeidimų prevenciją. Kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio DK, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų. Nevalstybinę darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių laikymosi kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir kitos institucijos, veikiančios pagal įstatymus ir kitus norminius teisės aktus. Šį nevalstybinį darbo įstatymų kontrolės vykdymą apibudina DK 33 str.
Darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Ir tai apibudinti gali DK 34 str. darbo teiosių ir pareigų atsiradimo pagrindai:
1) pagal šį DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius;
2) pagal teismų sprendimus;
3) pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes;
4) dėl žalos padarymo;
5) dėl juridinių faktų.
Taigi įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, pagal šio DK 35 str., darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas negali pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.
Darbo teisės yra ginamos ir tai reglamentuota DK 36 st., pagal kurį darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams. Pagal nustatytą istatymų tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai darbo teises gina šiais būdais:
1) tas teises pripažindami;
2) atkurdami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams;
3) įpareigodami atlikti pareigą natūra;
4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;
5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę žalą, o įstatymų nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;
6) ir kitais įstatymų nustatytais būdais.
Išimties tvarka tik teismai pagal įstatymus gina darbo teises šiais būdais:
1) pripažindami negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės institucijų ar pareigūnų aktus;
2) netaikydami įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos, savivaldybės ar pareigūno akto.
Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Specialiai nustatytais atvejais darbo teisės yra ginamos darbo įstatymų nustatyta administracine tvarka. Jeigu yra pažeistos asmens darbo teisės, jis gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo, jeigu darbo įstatymai nenumato kitaip.
Įmonių kolektyvines sutartis ir jų sudarymo sritis apibudina DK 59 str., jame sakoma, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose bei organizacijose. Įmonėse, įstaigose bei organizacijose sudaryta kolektyvinė sutartis yra taikoma visiems darbuotojams. Gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir neviršijant tos kolektyvinės sutarties apibrėžtų ribų įmonių, įstaigų ar organizacij filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose.
Įmonėse sudaromų kolektyvinių sutarčių šalis nusako šio DK 60 str. Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai. Tačiau jeigu įmonėje yra kelios profesinės sąjungos tada kolektyvinę sutartį pasirašo jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys. Jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos vadovaujantis nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.
DK 61 str. nusako įmonėje pasirašomos kolektyvinės sutarties turinį. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kurios neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos šios sąlygos:
1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;
2) darbo apmokėjimo organizavimo;
3) darbo ir poilsio laiko;
4) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, kompensacijų ir lengvatų suteikimo;
5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;
6) įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;
7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;
8) kitos šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos bei nuostatos.
Teisės į dargą įgyvendinimas yra apibudinamas šio DK 86 str. Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms. Pats įdarbinimas yra sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos, organizacijos, padedančios sudaryti darbo sutartį. Ir ši įdarbinimo sąvoka yra apibudinama šio DK 87 str.
Tarpininkaujant įdarbinimui buvo įkurtos įdarbinimo tarnybos, jas apibudina DK 88 str. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos darbo biržos struktūrą sudaro Lietuvos ir teritorinės darbo biržos. Taip pat tarpininkauti dėl įdarbinimo gali ir kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose nurodyta ši veikla.
LR yra kategorija asmenų, vadinamų bedarbiais jie apibudinami DK 91str. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei tvarką teritorinėse darbo biržose nustato specialus “Bedarbių rėmimo įstatymas”.
Darbo rinkoje egzistuoja papildomai remiamų asmenų grupės kurias apibudina šio DK 92 str. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą. Taigi darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra šie:
1) invalidai;
2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkerių metų, pirmą kartą pradedantys darbo veiklą;
3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;
4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip penkeri metai;
5) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki aštuonerių metų;
6) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai;
7) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, pradedantys darbo veiklą pagal specialybę.
Darbo sutarties sąvoką apibrėžia DK 93 str. Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Sekantis DK 94 str. nusako darbo sutarties turinį. Ten rašoma, kad darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Tačiau šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.
Darbo sutartys gali būti kelių rušių, darbo sutarties rūšis nusako DK 108 str. Darbo sutartys gali būti:
1) neterminuotos;
2) terminuotos, laikinosios, sezoninės;
3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;
4) su namudininkais;
5) patarnavimo darbams;
6) kitos.
Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota). Darbo sutarties terminai gali būti nustatyti tam tikram terminui ir tai nusako šio DK 110 str. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Tčiau jeigu darbo sutartyje jos terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis.
Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui ir tai nustato DK 118 str. Draudimą reikalauti atlikti darbą nesulygtą darbo sutartyje nusako šio DK 119 str. Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame DK nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje.
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindus nusako DK 124 str. Darbo sutartis baigiasi:
1) ją nutraukus šio DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;
2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
3) darbuotojui mirus.
LR egzistuoja nelegalus darbas jį nusako šio DK 98 str. Nelegaliu darbu laikomas darbas:
1) esant šio DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties;
2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.
Yra darbų kurie nelaikomi nelegaliu darbu, tai pagalbos (talkos) ir savanoriški darbai. Jų sąlygas ir atlikimo tvarką nustato Vyriausybė. Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Darbo laiko sąvoką nusako šio DK 142 str. Darbo laikas  tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Taigi darbo laiko struktūra apibrėžia tolesnis DK 143 str. Į darbo laiką įeina:
1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;
2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas;
3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti;
4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką;
5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;
6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;
7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;
8) prastovos laikas;
9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.
Į darbo laiką neįeina:
1) pravaikšta;
2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;
3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;
4) nedarbingumo laikas;
5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;
6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.
Darbo laiko sąvokai apibūdinti dar yra naudojama darbo laiko trukmės sąvoka, ją nusako šio DK 144 str. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė negali viršyti aštuonių darbo valandų. Tačiau gali būti išimtys kurias nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Yra tam tikrų kategorijų darbuotojai (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu), budėtojai patalpose kurių darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė. Darbuotojų, dirbančių keliose darbovietėse arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų.
Dirbantiems LR piliečiams reikia ilsėtis, todėl poilsio laiko sąvoką nusako DK 156 str. Poilsio laikas  tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Poilsio laikas yra kelių rūšių, ir tas rūšis nusako sekantis DK 157 str. Poilsio laiko rūšys yra:
1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;
2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku;
3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);
4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;
5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).
Už atlliktą darbą darbdavys privalo sumokėti, ir šį reiškinį apibudina šio DK 186 str. “Darbo užmokestis”. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį bei papildomus uždarbius, tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų. Vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Paskutinė sąvoka nusakanti darbo užmokestį yra ta, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.
Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas tam, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas arba gerai atlikti jam pavestą darbą, ir šias sąlygas nustato šio DK 191 str. Tokiomis sąlygomis laikoma:
1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;
2) reikiamu laiku aprūpinimas techniniais dokumentais;
3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų pateikimas reikiamu laiku;
4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;
5) saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos;
6) tinkamų sąlygų norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas;
7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.
Tam, kad būtų gerai atliekamas darbas turi būti užtikrinta darbo drausmė, o tai apibudina šio DK 227 str. Taigi darbo drausmė darbovietėje užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, taip pat skatinant už gerą darbą. Tačiau jeigu darbuotojai, pažeidžia darbo drausmę, jiems gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės.
Taip pat . kad būtų gerai atliekamas darbas darbuotojai turi gerai atlikti savo pareigas, o jas apibudina DK 228 str. Darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Sekantis DK 229 str. nusako kokias pareigas turi atlikti darbdavys samdomo darbuotojo atžvildiu. Darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais.
Atliekant darbą gali būti darbo drausmės pažeidimų, taigi darbo drausmės pažeidimą nusako DK 234 str. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Padarius drausmės pažeidimą, šio DK 236 str. yra nurodomi drausminės atsakomybės pagrindai. Drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jas nusako DK 237 str., jos būna:
1) pastaba;
2) papeikimas;
3) atleidimas iš darbo pagal šio DK nustatytas tvarkas.
Kai kurioms darbuotojų kategorijoms įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose gali būti nustatytos ir kitos drausminės nuobaudos. Šios drausminės nuobaudos pagal šio DK 242 str. gali būti apskundžiamos. Taigi ją galima apskūsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. O darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos. Pagal šio kodekso sekantį 243 str. yra nusakomas drausminės nuobaudos galiojimo laikas. Taigi jei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda, darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, laikoma, kad jis nėra turėjęs nuobaudų. Tačiau jeigu darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, jam skirtą drausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudos galiojimo terminui ir tai galima atlikti pagal DK 244 str. Dėl teisės pažeidimų gali atsirasti materialinės atsakomybės pagrindas, kurį apibudina šio DK 245 str. Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Materialinės atsakomybės sąlygos yra apibudinamos DK 246 str. Taigi materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:
1) padaroma žala;
2) žala padaroma neteisėta veika;
3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4) yra pažeidėjo kaltė;
5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais;
6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Darbuotojo materialinės atsakomybės atvejus nusako DK 253 str. Taigi darbuotojas privalo atlyginti padarytą materialinę žalą, atsiradusią dėl:
1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);
2) medžiagų pereikvojimo;
3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
6) netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;
7) to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;
8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo.
Darbuotojų materialinės atsakomybės ribas nusako šio DK sekantis 254 str. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio DK 255 str. O šiame 255 str. yra nurodomi atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą. Taigi darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
Taip pat yra atvejų kai atsiranda darbdavio materialinės atsakomybės atvejai ir jie nurodomi šio DK 248 str. Taigi ši darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai:
1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (DK 249 str.);
2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą (DK 249 str.);
3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai (DK 249 str.);
4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.
Taigi šio DK sekančiame 249 str. yra išvardinami atvejai, kada darbdavys privalo atlyginti padarytą žalą. Šis straipsnis yra išdėstytas taip: “Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo”.
Darbuotojų saugos ir sveikatos prevencijos naudingumą nusako DK 259 str. Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencinės priemonės, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.
Kiekvienas darbuotojas turi teisę dirbti saugiai ir šitą teisę nusako šio DK 260 str. Taigi kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Be to darbuotojų saugą ir sveikatą privalo užtikrinti darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą, arba šias funkcijas atlieka pats.
Pasitaiko atvejų kai darbovietėje sužalojama sveikata. Ir už sužalotą sveikatą būna atlyginama. Taigi apie atlyginimą už sužalotą sveikatą yra rašoma DK 283 str. Ten rašoma, kad “darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei kiti įstatymai”. Taip pat šitame staripsnyje rašoma, kad “jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, Civilinio kodekso nustatyta tvarka atlygina darbdavys”.
Kartais darbovėtėje kyla nesutarimų tarp darbdavio ir darbuotojų ir šią darbo ginčo sąvoką nusako DK 285 str. Taigi, darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis. Taigi sekančiame šio DK 286 str. yra nurodomi darbo ginčus nagrinėjantys organai. Taigi darbo ginčus, jeigu šis DK arba kiti įstatymai nenustato kitokios sprendimo tvarkos, nagrinėja:
1) darbo ginčų komisija;
2) teismas.

Lietuvos Respublikos Bedarbių užimtumo įstatymas kartu su kitais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustato Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybines garantijas.

Pagal Bedarbių užimtumo įstatymo (BUĮ) 1 str. LR piliečiai turi teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla. Užsienio valstybėse dirbančių LR piliečių užimtumo teises ir pareigas nustato tų valstybių įstatymai, jeigu dvišaliu susitarimu nenumatyta kita tvarka.
Apie BUĮ taikymą kitų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybės yra rašoma 2 str. Taigi kitų šalių piliečiams, taip pat asmenims be pilietybės šis įstatymas taikomas bendra tvarka, išskyrus atvejus, kuriuos reglamentuoja atskiri įstatymai arba tarptautinės sutartys.
BUĮ 5 str. bedarbiai yra apibudinami taip. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos. Neturinčiais pakankamų pragyvenimo lėšų laikomi asmenys, kurie neturi draudžiamųjų pajamų ir nėra įregistravę įmonės arba ūkininko ūkio.
Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Pagal BUĮ 6 str. numatytais atvejais valstybė garantuoja piliečiams šias užimtumo garantijas:
1) nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
2) nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant;
3) nemokamą profesinį mokymą nedarbo atveju;
4) galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
5) bedarbio pašalpą.
Pagal BUĮ 7 str. yra nustatomi darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai. Bedarbiai, turintys arba galintys turėti sunkumų susirasti darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos ar darbo patirties, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo, gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą. Darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai, taikant jiems BUĮ 8 str. nustatytą užimtumo rėmimą, yra:
1) invalidai – Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka;
2) asmenys nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą;
3) profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, pradedantys darbinę veiklą pagal specialybę;
4) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos ilgiau kaip 2 metai;
5) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne ilgiau kaip 5 metai;
6) motina arba tėvas, auginanti (auginantis) vaiką iki 8 metų;
7) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis negu 6 mėnesiai.
Šio straipsnio 7 punkte nurodyti asmenys laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais bedarbiais, kai jie kreipiasi į darbo biržą ne vėliau kaip per 6 mėnesių laikotarpį, pasibaigus priežastims, dėl kurių nedirbo.
Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių užimtumo rėmimą nusako BUĮ 8 str. Darbo biržos teikimu savivaldybės kasmet nustato darbdaviams I ir II grupių invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas nuo 2 iki 5 procentų nuo įmonės bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu įmonėje yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Invalidai įdarbinami Invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka.
Darbdaviai, nevykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotų, už kiekvieną neįdarbintą invalidą moka 15 minimalių mėnesinių algų dydžių įmoką į Užimtumo fondą, išskyrus atvejus, kai darbo birža nesikreipė dėl invalidų įdarbinimo. Šios lėšos naudojamos invalidų darbo vietoms steigti. Darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių invalidus į papildomas kvotomis nustatytas darbo vietas, jų darbo laikotarpiu mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo arba jų pritaikymo išlaidoms padengti:
1) per pirmuosius 12 mėnesių – vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį;
2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį.
Šių dydžių užimtumo rėmimo subsidijos taip pat mokamos darbdaviams, įdarbinusiems I ir II grupių invalidus įmonėse, kuriose yra mažiau kaip 50 darbuotojų.
Tuo atveju, kai darbo birža per 3 mėnesius nustatyta tvarka nepasiūlo darbo III grupės invalidams ir kitiems BUĮ 7 str. nurodytiems bedarbiams, darbo biržos siuntimu juos įdarbinusiems darbdaviams mokamos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti:
1) per pirmuosius 6 mėnesius – vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį;
2) per kitus 6 mėnesius – pusės vienos minimalios mėnesinės algos dydžio už kiekvieną mėnesį.
Tuo atveju, kai asmenys įdarbinami ne visam darbo laikui, nustatytos užimtumo rėmimo subsidijos mažinamos proporcingai už dirbtą laiką.
Pagrindas teikti darbdaviams užimtumo rėmimo subsidijas yra darbo biržos ir darbdavio sudarytos sutarties sąlygų vykdymas.
Kai kurie bedarbiai pagal BUĮ 15 str. turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Taigi, teisę gauti bedarbio pašalpą turi bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 24 mėnesių valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutinius 3 metus, jeigu darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, arba profesinio mokymo. Teisę į bedarbio pašalpą taip pat turi bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo neturėjo šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyto valstybinio socialinio draudimo stažo dėl šių priežasčių:
1) buvo dirbę pagal darbo sutartį ir atleisti iš darbo:
a) darbuotojo pareiškimu pagal LR DK 127 str. 2 dalį;
b) dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių pagal DK 128 straipsnio 1 dalį;
c) darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagal DK 129 str.;
d) pagal DK 136 str. 1 dalies 4, 6 punktus ir 2 dalį;
e) darbdavio bankroto atveju pagal DK 137 str.;
2) yra pripažintų neveiksniais asmenų globėjai, I ir II grupių invalidų (šeimos narių ir artimų giminaičių) slaugytojai;
3) atliko privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą, jei iki pašaukimo į tarnybą jie nedirbo pagal darbo sutartį;
4) yra profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Teisę į bedarbio pašalpą jie turi vienerius metus nuo atitinkamo kvalifikacijos pažymėjimo ar diplomo išdavimo dienos;
5) atliko laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip 6 mėnesiai;
6) yra motina arba tėvas, nedirbusi (nedirbęs) dėl to, kad augino vaiką iki 8 metų.
Bedarbiai, kurie neturi šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyto reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, šią teisę įgyja po to, kai su darbo biržos siuntimu per paskutiniuosius 12 mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosi bendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų arba tiek laiko, kiek trūksta iki reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo, jei tai sudaro ne daugiau kaip 180 kalendorinių dienų.
Bedarbio pašalpą nustatyta tvarka pagal BRĮ 16 str. skiria ir moka darbo birža. Pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus, terminuotus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5 metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 2 metams, turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus, bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, jos negaunantiems – mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa iki senatvės pensijos amžiaus. Įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.
Pagal BUĮ 16(1) str. yra nustatomas bedarbio pašalpos dydis. Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Bedarbio pašalpa visais atvejais negali būti mažesnė už Vyriausybės patvirtintas valstybės remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, gaunantiems iš valstybės ar socialinio draudimo biudžetų pensiją, mažesnę už priklausančią bedarbio (mokymo) pašalpą, mokamas priklausančios bedarbio pašalpos ir gaunamos pensijos skirtumas.
BUĮ 17 str. nusako kodėl gali būti neskiriama Bbdarbio pašalpa. Bedarbio pašalpa neskiriama, jeigu bedarbis iki pašalpos paskyrimo vieną kartą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat jei nuvykimo į siūlomą darbovietę ir grįžimo atgal laikas miesto arba priemiestiniu transportu neviršija 3 valandų, o moterims, turinčioms vaikų iki 8 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki tokio pat amžiaus, – 2 valandų ir jei vieną kartą atsisakė mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius. Bedarbio pašalpa taip pat neskiriama, jeigu bedarbis dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba mokytis pagal profesinio mokymo programas ir atsisakė darbo biržos siūlomo sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas jo tinkamumas darbui.
Pagal BUĮ 18 str. bedarbio pašalpa gali būti sumažinama, jos mokėjimas gali būti sustabdomas arba nutraukiamas. Bedarbio pašalpa sumažinama 50 procentų, jeigu bedarbis vieną kartą atsisakė siūlomo darbo pagal BUĮ 17 str. nurodytas sąlygas ir vieną kartą atsisakė profesinio mokymo.
Bedarbiui sustabdomas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis mokosi ir gauna iš Užimtumo fondo bedarbio mokymo pašalpą, įsidarbina Užimtumo fondo remiamuose darbuose, pradeda dirbti viešuosius darbus arba įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį.
Bedarbiui nutraukiamas bedarbio pašalpos mokėjimas, jeigu jis du kartus per bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį atsisakė siūlomo darbo pagal BUĮ 17 str. nurodytomis sąlygomis ir du kartus atsisakė profesinio mokymo arba dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba mokytis pagal profesinio mokymo programas.
Pagal BUĮ 19 str. bedarbiams ir darbuotojams, įspėtiems apie atleidimą iš darbo, yra organizuojamas profesinis mokymas. Bedarbiai, kuriems darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat bedarbiai, neturintys profesinio pasirengimo, gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos, kad būtų lengviau įsidarbinti. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1,3 gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimą mokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa. Profesinis mokymas, taip pat gali būti organizuojamas darbuotojams, įspėtiems apie darbo sutarties nutraukimą.
BUĮ 20 str. yra apibudinama kas tai viešieji darbai, kas juos gali dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant viešuosiuose darbuose. Bedarbiams ir kitiems asmenims, nustatyta tvarka užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, organizuojami laikini viešieji darbai. Viešuosius darbus kartu su savivaldybėmis bei kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis organizuoja valstybinės darbo biržos. Asmenims, dirbantiems viešuosius darbus, už darbo laiką mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas taikant ne mažesnį už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį. Asmenys, dirbantys viešuosius darbus, negauna bedarbio pašalpos, jeigu darbo užmokestis yra didesnis už šią pašalpą. Jeigu darbo užmokestis yra mažesnis už gaunamą pašalpą, valstybinė darbo birža moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą.
BUĮ 20(1) str. apibudina kas tai viešieji darbai, kas juos gali dirbti ir organizuoti bei apie darbo užmokestį dirbant Užimtumo fondo remiamuose darbuose. Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami bedarbiams, nurodytiems BUĮ 15 str. trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, taip pat 19 str. nurodyta tvarka baigusiems profesinį mokymą, kuriems darbo birža negali pasiūlyti nuolatinio darbo. Užimtumo fondo remiamus darbus valstybinė darbo birža organizuoja ne daugiau kaip 6 mėnesiams, sudarydama sutartis su darbdaviais dėl bedarbių, pirmiausia pradedančių darbo veiklą, įdarbinimo, sudarydama jiems galimybę įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėdama įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Šių darbų trukmė gali būti pratęsta iki 8 mėnesių, jeigu paaiškėja, kad norint pradėti dirbti nuolatinį darbą būtinas papildomas profesinis mokymas. Darbdaviams, kai jie su darbo biržos siuntimu į Užimtumo fondo remiamus darbus įdarbina bedarbius, kas mėnesį iš Užimtumo fondo padengiamos minimalios mėnesinės algos ir nuo šios sumos apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų dydžio išlaidos.
Neteisėto pasinaudojimo Užimtumo fondo lėšomis pasekmes nusako BUĮ 26 str. Asmenys, nuslėpę arba pateikę neteisingas žinias ir dėl to gavę bedarbio pašalpą arba pasinaudoję kitomis iš Užimtumo fondo finansuojamomis priemonėmis, privalo per mėnesį nuo pareikalavimo dienos su tuo susijusias išlaidas grąžinti į Užimtumo fondą. Kilus ginčui, minėtos išlaidos į Užimtumo fondą išieškomos teismine tvarka.

Naudota literatūra:
Lietuvos Respublikos konstitucija;
Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas;
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas;
Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas;
Žurnalas „Darbo biržos naujienos“
Leidinys „Paslaugos darbdaviams“

Interneto svetainės:
www.seimas.lt
www.ldb.lt
www.ldb.lt/klaipeda/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *