Lietuvių išeivijos kryptys

Remiantis istorijos šaltinių lyginamąja analize, aptariama lietuvių emigracijos į JAV nuo XIX a. vidurio XXI a. pradžios periodizacija, etninių grupių iš Europos į Ameriką emigracijos panašumai, emigrantų iš Lietuvos įvairių periodų specifika ir skirtumai. Didelis dėmesys skiriamas lituanistinių mokyklų JAV ištakoms, lituanistinio švietimo pakilimui, prasidėjusiam po Antrojo pasaulinio karo. Aptariama XXI a. pr. lituanistinių mokyklų JAV situacija ir lietuvybės sklaida.
Etninių grupių iš Europos į Jungtines Amerikos Valstijas mozaika. Jau antrą šimtmetį (nuo XIX a. vidurio) į JAV, ieškodami politinio prieglobsčio ar socialinės bei ekonominės gerovės, plūsta emigrantai iš viso pasaulio. Statistikos žinynai liudija, kad vien 1880–1924 metais į JAV atvyko apie 28 milijonai emigrantų iš viso pasaulio. Iš Europos dauguma jų atvyko iš Airijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Rusijos, Lietuvos. Milijonai išeivių JAV įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo nacių ar sovietinės okupacijos. Dar visai neseniai, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, apie 30 milijonų JAV gyventojų pripažino, kad namie kalba ne anglų kalba (per 13 proc. visų JAV gyventojų). Šiuo metu JAV greta vartojamos anglų kalbos rikiuojasi ispanų, italų, vokiečių, lenkų kalbos. Nors JAV konstitucijoje nenurodoma, kad anglų kalba yra oficiali valstybės kalba, bet ji čia, be jokios abejonės, dominuoja, nes etninių mažumų kultūrinė ir kalbinė asimiliacija neaplenkia ir kalbos.
Lietuvių emigracijos kryptys
Lietuvių emigracija į JAV – sudėtingas procesas, apimantis ekonominius, politinius (dažnai jie tiesiogiai susiję) įvykius, gyvenimo būdą, kalbą. Nėra vieningo termino, įvardijančio lietuvių išeivių grupes JAV. Tradiciškai tos lietuvių grupės, susispietusios Čikagoje, Niujorke, Pitsburge, Klyvlende, Detroite, Omahoje, Bostone ir kt., vadinamos lietuvių kolonijomis, salomis, didžiaisiais lietuvių telkiniais, lietuvių diaspora,emigracijos bangomis. Nėra ir oficialiai lietuvių istorikų ar užsienio lietuvių reikalais besirūpinančių institucijų patvirtintų lietuvių išeivių į JAV vienos periodizacijos. Šiuo metu dažniausiai išeiviai į JAV skirstomi į 3 pagrindinius etapus, vadinamąsias „bangas“.
1. Pirmoji – 1868–1940 metai – „grynoriai“, iš angl. k. green-horn „ateivis, naujokas, žaliūkas, nepatyrėlis, pradininkas“ – išeiviai iš Lietuvos dėl ekonominių sumetimų.
2. Antroji – „dypukai“, iš angl. k. displaced persons „išvietintieji asmenys“ – išeiviai, pasitraukę nuo sovietinės okupacijos, kurių po Antrojo pasaulinio karo iš DP stovyklų Vokietijoje vien į Čikagą 1948 m. atvyko per 10 000. Daugelis šios bangos atstovų buvo išsilavinę žmonės, inteligentai, pasirinkę JAV, o ne Sibirą.
3. Trečioji – vadinamieji „tarybukai“ – periodas nuo 1988 m., kada prasivėrė „geležinė uždanga“ – iki šiol. Paskutinioji banga, kurios statistika svyruoja nuo 10 iki 20 tūkstančių asmenų ir dėl kurios pasitraukimo motyvų „tarybukai“ dažnai susilaukia „dypukų“ priekaištų, išvyko daugiausia irgi dėl ekonominių sumetimų, nepriteklių, prarasto darbo, pajamų šaltinio, nesaugumo ir nestabilios valstybės padėties.
Nuo rusų persekiojimų už platinimą lietuviškų knygų, silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse ir t.t. Tačiau dauguma ten ieškojo geresnio gyvenimo. Tai buvo dažniausiai bežemiai ir mažažemiai. Neretai siųsdavo savo sūnus uždarbiauti ir pasiturintieji ūkininkai.
O tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko gyventojų skaičiaus didėjimas. Pavyzdžiui, 1790 metais JAV buvo 4 milijonai, o 1860metais- jau per 30 milijonų gyventojų. Tokį prieaugį galima būtų aiškinti jaunų gyventojų vaisingumu, o kita vertus, dėl skurdo ir politinių persekiojimų 1815-1860m į JAV atbėgusių 5 milijonų europiečių imigracija. Imigrantų laukė pigios žemės Vakaruose: pagal 1819m. vyriausybės nutarimą 32 hektarų sklypas kainavo 100 dolerių. Taip pat 1840-1860m. JAV atsiranda ir geležinkeliai. Jie suteikia JAV pramonės revoliucijai naujų jėgų. Geležinkeliai nepaprastai stimuliavo pačią ekonomiką: reikalingos didžiulės pinigų sumos daugybės viadukų bei tunelių statybai, todėl metalurgijos pramonė įgijo rinką savo produktams realizuoti, o prekybai atsivėrė naujos erdvės. 1894 m. šalies finansinė padėtis pagerėjo-iš dalies dėl to, kad buvo rasta aukso Aliaskoje ir Jukoto teritorijoje (Kanada). Kita priežastis kodėl ne tik JAV augo gyventojų skaičius, bet ir Europoje, buvo tai ,jog reikšminga pažanga įvyko medicinoje: atrasti mikrobai, bakterijos ir parazitai, skiepai, veiksmingi antiseptikai, nuskausminimas ,cheminiai preparatai. Visa tai padėjo išvengti didelių epidemijų, tokių kaip cholera, maras ir t.t
Visi tie anksčiau paminėti įvykiai tiek Lietuvoje, tiek JAV turėjo įtakos lietuvių emigracijai į JAV. Apskritai XIX a. pabaiga gali būti charakterizuojama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia JAV, pradžia, beveik tuo pat metu sutampanti su šių procesų pradžia ir kitose Rytų Europos šalyse.
Emigracija iš Lietuvos tęsėsi – 1920–1923 m. išvyko 22 325 asmenys: 1920 m. – 3514, 1921 m. – 4185, 1922 m. – 64 494, 1923 m. – 8132 emigrantai17.
1926 m. po gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje į valdžią atėję tautininkai, vadovaudamiesi savo skelbiama tautos vienybės idėja, rodė didelį dėmesį emigracijos problemoms. Deja, emigracija nesibaigė. Tam, be abejo, didelę įtaką turėjo nestabili ir silpna ekonomika, visoje Europoje vyravo tendencija tuo metu emigruoti iš žemės ūkio valstybių.
1920–1940 m. iš Lietuvos į JAV emigravo 30 869 asmenys.
Lietuvos valdžia, siekdama pristabdyti emigraciją, 1929 m. spalio 21 d. paskelbė naują Emigracijos įstatymą, kuris rūpinosi emigracijos priežiūra ir kontrole, transporto tikrinimu, ligonių grąžinimu į Lietuvą. Iki tol veikė 1922 m. liepos 18 d. Išeivybės įstatymas, kuris rūpinosi emigracijos tvarka, reguliavo emigracijos biurų veiklą. Valdžia į tuos reikalus nesikišdavo.
Eidintas išskiria trečiąjį emigracijos į JAV periodą Lietuvoje 1944–1950 metais. Tai politinės emigracijos periodas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. lietuviai pabėgėliai, vengdami atsidurti sovietinėje zonoje, traukėsi į Vakarus – Vokietiją, Austriją. Čia kūrėsi DP (perkeltųjų asmenų) stovyklos. Manoma, kad 1946 m. Vakarų Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo įsikūrę per 30 000, britų zonoje – per 25 000, prancūzų zonoje – apie 3000 lietuvių pabėgėlių. Išskirtinis šio pabėgėlių bruožas – dauguma jų buvo išsilavinę žmonės, tarp jų: 227 kunigai, 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų.
Okupacinis sovietinis režimas rūpinosi, kad po karo į Lietuvą būtų grąžinti pabėgėliai iš Lietuvos, atsidūrę Vakarų Europos stovyklose. Sovietinė valdžia, naudodamasi pergalės kare titulu, darė spaudimą savo sąjungininkams, todėl reali grėsmė būti sugrąžintiems egzistavo. Vengdami tokios pražūtingos dalios, lietuviai gelbėjosi ir pavieniui: keisdavo pavardę, slėpdavo savo kilmės šalį, įsiregistruodavo į svetimšalių legionus, o pakliūti į JAV nebuvo galima taip lengvai, kaip daugeliui atrodo iš šiandienos pozicijų. Padėtis pagerėjo 1948 m., kai JAV kongrese buvo priimtas naujas imigrantų įstatymas Public Law 774, arba Displaced Persons Act of 1948, kurį pasirašė prezidentas H. S. Trumenas. Manoma, kad pagal šio įstatymo nuostatus su gyvenamojo ploto, darbo garantijomis į JAV iki 1953 m. atvyko apie 30 000 atvykėlių iš Lietuvos.
Kad JAV vyriausybė pasirašytų šį aktą, ypač rūpinosi ALT (Amerikos lietuvių taryba), kuri 1945–1948 m. dėjo dideles pastangas, kad lietuviai iš DP stovyklų būtų priimti JAV. Ypač daug prisidėjo L. Šimučio, P. Grigaičio, K. Jurgėlos, pasiuntinio P. Ž Ž adeikio, konsulo P. Daužvardžio darbas su JAV pareigūnais. ALT veikla buvo tarpininkė tarp DP ir JAV valdžios institucijų, kurios 1946–1947 m. rodė nenorą įsileisti DP į JAV ir netgi aktyviau bendradarbiavo su rusais dėl repatriacijos į komunistų okupuotus kraštus. Apgaulės būdu rusai siūlė geras grįžimo į Lietuvą sąlygas, bet, Juozo Skyriaus duomenimis18, iki 1950 m. gegužės 31 d. iš Vakarų Europos į Lietuvą repatrijavo 949 lietuviai. Pabėgėlių ir tremtinių likimas priklausė nuo Lietuvos ateities. ALT vadovybei, kuri tiesiogiai norėjo išgirsti JAV požiūrį į Lietuvos ateitį, 1946 m. spalio 29 d. net pavyko gauti audienciją pas prezidentą Harry S. Grumeną. Jos metu įsitikinta, jog JAV nedrįsta atvirai pripažinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. H. S. Grumenas pažadėjo lietuvių delegacijai pagreitinti ir papildyti imigracijos įstatymą.
Šiuo laikotarpiu atvykę lietuviai papildė tautiečių didžiuosius telkinius Čikagoje, Niujorke, Bostone, Klyvlende, Worčesteryje, Baltimorėje. Jų veiklą vėliau JAV koordinavo 1955 m. ALT‘o įkūrėjo prelato Jono Balkūno suburta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Jonas Barkūnas (1902–1989) 1951–1953 metais, eidamas JAV LB pirmininko pareigas, parengė LB statutą, įstatus, buvo pirmosios jos tarybos narys, vienas iš BALF‘o direktorių nuo pat jo įsikūrimo, 1955–1975 metais buvo Tautos fondo valdybos pirmininkas, vienas iš Baltijos tautų išeivijos informacinės tarybos Jungtinėse Tautose (BATU) steigėjų19.
Kiek lietuvių gyvena JAV XXI a. pradžioje? Tai klausimas, sukeliantis daug komentarų. Retorinis klausimo aspektas išlieka dėl tokių priežasčių:
1. Iki 1899 m. JAV atsidūrę lietuviai buvo užrašomi kaip lenkai arba rusai, nes Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. JAV lietuvių laikraščiuose būdavo akcentuojama, kad dėl menko pirmųjų lietuvių JAV išsilavinimo tokie imigrantai paklausti atsakydavo esą „katalikai iš Polsčios“, taip jie buvo užrašomi kaip lenkai. Būdavo ir tokių atvejų, kad pagal tikybą jie užsirašydavo esą lenkai, o pagal valstybę – rusai.
2. Reikalai pasitaisė, kai 1899 m. JAV imigracijos statistikoje lietuviai buvo įrašyti kaip atskira tautybė. Tokie įrašai fiksuojami statistikos žinynuose „Annual Report of the Commissioner General of Immigration for the Fiscal Year emted June 30, 1899–1915“, Washington, DC, 1900–191620. Deja, ir čia kyla neaiškumų, nes dažnai įrašas Lietuva nebuvo tapatus lietuvių tautybei, nes į JAV emigravo daug Lietuvos lenkų, žydų, rusų.
3. Visais laikais į oficialią statistiką nepatekdavo nelegalai, daug imigrantų JAV slėpė savo pavardę, šalį, iš kurios atvyko, nes pabėgo vengdami pakliūti į kariuomenę, todėl jie bijojo būti įvardyti kaip dezertyrai.
Daug objektyvesni duomenys apie lietuvių skaičių JAV atsispindi 1960 ir 1970 metų JAV gyventojų surašymo suvestinėse (US Centus), kuriose galima rasti tikslesnių duomenų apie lietuvių kilmės gyventojų skaičių JAV. Savo lietuvių kilmę nurodė: 1940 JAV gyveno 394 811 lietuviai (iš jų JAV gimę – 272 151, Lietuvoje gimę – 122 660), 1950 m. – 397 590 lietuvių (JAV gimę – 250 090, Lietuvoje gimę – 147 500); 1960 m. – 402 846 lietuvių (JAV gimę – 121 475, Lietuvoje gimę – 121 475), 1970 m. – 330 977 lietuviai (JAV gimę – 254 976, Lietuvoje gimę – 76 001).
Ūkio būklė lietuviškuose carinės Rusijos gubernijose XX a. Pradžioje: Lietuvos ekonomikoje vyko kapitalo ir gamybos koncentracija, kūrėsi monopolijos(pirmiausia atsirado maisto pramonėje); 1900-1903 Rusijos ekonominės krizės metu Lietuvos darbininkų padėtis pablogėjo; smuko darbo užmokestis; kilo maisto produktų kainos,gausėjo bedarbių.Valstiečių padėtis buvo dar blogesnė negu miesto darbininkų; gausėjo smulkių ir bežemių valstiečių; valstiečius slėgė dideli mokesčiai. Darbininkai savo nepasitenkinimą išreiškė streikais,kaime buvo platinami atsišaukimai,kūrėsi nelegalios organizacijos. Dauguma streikų baigėsi pergalė: sutrumpinta darbo diena, pakeltas darbo užmokestis. Lietuvoje P. Stolipino reforma reiškėsi kaimų skirstymų į vienkiemius (1907-1914 m buvo išskirstyta 1743 Kauno ir 717 Vilniaus gub. Kaimų. Pagrindinė žemės ūkio produkciją sudarė grūdai mėsą, pienas, linai, paukščiai; Kapitalistinį ūkininkavimą skatino buržuazinė kooperacija( kūrėsi smulkaus kredito įstaigos, žemės ūkio draugijos, vartotojų kooperatyvai, kooperatinės pieninės).Didelis nedarbas ir valstiečių turtinė diferenciacija,skatino žmonės emigruoti.Vyrai turėjo mokėti pagalvės, o valstiečiai – žemes
mokestį. Buvo renkami įvairus kiti mokesčiai (druskos, degalų, šunų ir kitų). Buvo įvesta kortelių sistema (trūko maisto produktų).
2. Lietuvos vystymosi sąlygos atkūrus nepriklausomybę 1918 m. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui.Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Trukdė vystytis:žaliavos stygius,kapitalo stoka,didele infliacija, didelis importas.
3. Lietuvos pramonė 1918-1940 m. Atsiskyrus nuo Rusijos,Lietuvos Respublika neteko svarbiausių žaliavos šaltinių ir plačios,seniai susiformavusios ir beveik nekonkurencinės savo prekių realizavimo rinkos.Dėl šių priežasčių gerokai sumažėjo metalų apdirbimo ir odos pramonės šakų,kurios anksčiau buvo labiausiai išvystytos lietuviškose gubernijose,gamybos apimtis.Neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai taip pat turėjo Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos,susilpninęs Respublikos pramonę (ypač popieriaus,chemijos,trikotažo ir poligrafijos),geležinkelio transportą ir kitas ūkio šakas.Tai vertė šalies vyriausybę skubiai statyti tų pramonės šakų įmones,kurios buvo išvystytos Vilniuje ir Vilniaus krašte. Kita vertus,svarbų vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką suvaidino Klaipėdos miesto ir krašto atgavimas,kadangi Klaipėdoje buvo išvystyta medžio apdirbimo,maisto ir iš dalies kitos pramonės šakos. Tarpukario laikotarpiu Kaune labai išaugo lengvoji ir maisto pramonė.Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe,jos ekonomikos plėtojimą teko kreipti Vakarų Europos rinkos link.Tai reikalavo atitinkamai pertvarkyti viso ūkio,pirmiausia pramonės,struktūrą atsižvelgiant į jos eksporto bei importo esminius pokyčius. Antra vertus,atsirado naujos sąlygos,skatinančios gamybinių jėgų ugdymą – siekimas sukurti nacionalinę,šiuolaikinę pramonę,darnų viso ūkio kompleksą,didinti savo prekių konkurencingumą užsienio rinkose,geriau tenkinti respublikos gyventojų poreikius.Tačiau tam pasiekti reikėjo daug lėšų, žaliavų,elektros energijos, kurių pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje labai stigo.Visose pramonės šakose 1939 jau dirbo 74,1% visų pramonės darbuotojų ir buvo pagaminta 83,4% pramonės bendrosios produkcijos. Pati svarbiausia buvo maisto pramonė, gaminusi beveik pusę (46,8%) visos pramonės produkcijos. Vien mėsos ir pieno pramonė gamino beveik 28% respublikos pramonės bendrosios produkcijos. Visose kitose pramonės šakose dirbo apie vieną ketvirtadalį darbuotojų ir buvo pagaminta apie vieną šeštadalį visos pramonės produkcijos.Gamybos koncentracijos ir centralizacijos augimas skatino monopolijų susidarymą. Pirmosios monopolijos susikūrė 3-jo dešimtmečio pradžioje svarbiausiose ekonomikos šakose įsiviešpatavo 4-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Jų pagrindine forma buvo sindikatai. Tai – „Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjunga“, „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“, tabako sindikatas, „Vinių ir vielos pardavimo kontora“ ir kt. Sindikatai jungdavo daugumą atitinkamos pramonės šakos įmonių ir veikė visoje pramonėje.Pramonės išsidėstymas Lietuvos teritorijoje buvo netolygus. Pagrindinė jos dalis buvo sukoncentruota penkiuose stambiausiuose respublikos miestuose – Kaune(stambiausias centras pramonėje), Vilniuje, Klaipėdoje,Šiauliuose ir Panevėžyje.Dauguma Vilniaus pramonės įmonių per visą okupacijos laikotarpį nepasiekė prieškarinio gamybos lygio. Nemažai smulkesnių įmonių visai užsidarė. Pramonės įmonės, buvusios periferijoje, daugiausia apskričių centruose, buvo smulkios, tenkinusios vietinių gyventojų poreikius. Palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis Lietuvos Respublikos pramonė buvo silpna. Visa pramonės produkcija sudarė mažiau kaip vieną trečdalį bendrojo nacionalinio produkto.
4. Lietuvos žemės ūkis 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos ekonomikos pagrindą sudarė žemės ūkis.Jame dirbo daugiau kaip 3 ketvirtadaliai visų savarankiškų gyventojų ir buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų. Tačiau ir jis, palyginus su Vakarų Europos šalimis,taip pat nebuvo pakankamai išvystytas.Žemės ūkio produkcijoje vyravo rankų darbas.Žemės ūkio mašinos daugiausia buvo naudojamos tik stambiuose ūkiuose. Iš žemės ūkio mašinų plačiausiai buvo naudojamos arklinės grėbiamosios, pjaunamosios ir kuliamosios. Nors kiekybiškai vyravo smulkūs ir vidutiniai valstiečių ūkiai, tačiau žemėvaldoje ir produkcijos gamyboje lemiamą vaidmenį vaidino stambūs žemės ūkiai.Kadangi Lietuvoje absoliučią žemės ūkių daugumą sudarė nedideli ūkiai, todėl ir žemės ūkio produkcijos gamyba didėjo palyginti lėtai. Per visą tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį bendroji žemės ūkio produkcija padidėjo 40%.Palyginti lėtas žemės ūkio produkcijos gamybos augimas, šios produkcijos supirkimo kainų mažėjimas, „kainų žirklių“, nuomos mokesčio, palūkanų normos, žemės ir kitų mokesčių didėjimas neigiamai veikė visą žemės ūkio raidą, ypač smulkiųjų valstiečių ūkius. Antai dėl „kainų žirklių“ didėjimo Lietuvos ūkininkas 1931 – 1939 m. turėjo parduoti 2 – 3 kartus produkcijos daugiau negu 1925 – 1929 m., kad galėtų nusipirkti tą patį pramonės prekių kiekį.Tai vedė į žemės ūkių įsiskolinimą. Svarbų vaidmenį turėjo kaimų skirstymas į vienkiemius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais iš viso buvo sukurta 159,1 tūkst. vienkiemių ir beveik likviduoti kaimai. Šis agrarinis pertvarkymas pareikalavo daug lėšų gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų statybai ar perkėlimui, naujų žemių įsisavinimui.Be to,valstiečiai neteko bendrų ganyklų ir miškų.Tačiau,susidarė palankesnės žemės ūkio plėtojimo sąlygos, sustiprėjo privatinės nuosavybės santykiai ir padidėjo ūkininkų suinteresuotumas gamybos ugdymu.Įvykdyta žemės reforma ir kaimų išskirstymas į vienkiemius taip pat prisidėjo prie žemės nuomos santykių plėtojimo Lietuvoje. (Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo.)Tačiau čia nuomos santykiai žymiai skyrėsi nuo klasikinio pavyzdžio, kada stambūs žemvaldžiai patys savo žemės nedirba ir dargi jos nevaldo,o išnuomoja žemės ūkio kapitalistams – fermeriams, kurie žemės ūkio produkcijos gamybą organizuoja samdomojo darbo pagrindu. Lietuvos Respublikoje žemę daugiausia išnuomodavo smulkūs, vidutiniai ir bežemiai valstiečiai. Antai 1930 m. 49,1 tūkst. ūkininkų buvo išnuomavę 843 tūkst. ha žemės.Daugiau kaip vienas ketvirtadalis žemės nuomininkų savo žemės visai neturėjo.
5. Užsienio prekyba 1918-1940: politika ir struktūriniai – geografiniai pokyčiai.
Užsienio prekyba parodo; sveikatos būklę ,atvirumą,intervencijas, konkurencingumo lygį. Tarpukario laikais užsienio prekyba išaugo. Užsienio prekybos politikos priemonės: a. Muitai; b. Užsienio prekybos sutartys; c. Specialių eksporto institucijų steigimas: (informacijos rinkimas apie potencialius partnerius,darbuotojai dirbantys prekybos analizės darbą). Muitai: Taikomi išvežamajai žaliavai. Tikslas skatinti per dirbtų produktų eksportą. Pagrindinį vaidmenį užsienio prekybos politikoje vaidino importo muitai. Tikslas- surinkti pajamas į valstybes biudžetą.2) Prohibicinė (uždraudžiamoji) uždaro galimybę importuoti produktus į šalį. P/l apmokestinimo techniką muitai: 1)“ad valorem“-galiojo 1924m p/l apmokestinimo būdą arba techniką. 2) Juos keičią specifiniai muitai, 1-mą nustatomi įvedant importuojamoms prekėms muitą kuris skaičiuojamas mokesčiais .Jis nustatomas produkcijos vienetui arba svorio vienetui.Diferenciniai muitai: muitas būdavo diferencijuojamas p/l atskiras valst. Priklausomai nuo sutarčių. Reforminiai muitai: buvo taikomi įvežamai žaliavai,su sąlyga jei ji buvo perdirbama Lietuvoje. Lietuva iki 1930m. Buvo ekonominiu
požiūriu atvira valstybė,tačiau nuo 1930 ryškus posūkis į ekonominį uždarumą.Priež. Didžioji depresija(1929-1933).Išvada:spartesnį eksporto augimą stabdė nepalanki koniktūra( kainų kritimas) sumažėjo 2-3 kartus, o žemės ūkio produktai 3-4 kartus;aukšti kokybės reikalavimai.Importo didėjimą į Lietuvą skatino didėjantis protekcionizmas- sienų ekonominė apsaugą.Importo struktūra sąlygoja besivystančias pramonės poreikiai. Viena iš eksporto skatinimo priemonių eksporto premijos.
6. Mokesčių ir biudžeto politika 1918 – 1940m.Valstybės skolinimosi politika.
Finansinių santykių visuma tai kurių dėka stengiamasi sukaupti lėšas, piniginius išteklius iš juos panaudoti savo valstybės ekonominiam lygiui pakelti .

IŠVADOS
Emigracija vyko prieškario pokario ir dabartiniais laikais.Žmonės emigravo dėl įvairių priežasčių. Prieškario laikotarpiu ekonomika buvo labai skurdi, prastos gyvenimo sąlygos .Emigracija taip pat vyko okupacijos metais.Vieni vyko kad nebūtu ištremti į Sibirą geriau pasirinko JAV valstijas kiti dėl ekonominių priežasčių dėl skurdo,darbo nebuvimo,ieškojimo geresnio gyvenimo svetur.Buvo kuriami įstatymai stabdantys emigrantų išvykimą į kitas šalis,tačiau tas nemažina išvykėlių skaičiaus ieškančių laimės kitur svetimose šalyse. Visais laikais vyko ir vyks žmonių kraustymasis į kitas šalis todėl ,kad nėra stabilios valstybės padėties ,žmonės neturi saugumo t.y.bedarbystės lygis,mažos pajamos,ekonominių sumetimų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1.http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/4_tumenas.pdf
2.diskusijos.istorikas.lt/mazoji-lietuva-t28-20.html
3.aidai.us/index.php?option=com_content…id..
TURINYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *