Lietuviškos knygos raida

Įvadas.

Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo žingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai tyrinėjo čia dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į lietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m. Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų ir periodinių leidinių dalis. Rytų Prūsija (kaip ir JAV) tapo lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m. Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.

Rusijos imperijos administracijos iniciatyva.
Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją. Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo palikti Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė. Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.
Lietuvos spaudos draudimas.
Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai. 1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo apogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėgai.
Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilinant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė. Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui “Aušrai”, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.
Knygnešių draugijos.
Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti „Garšvų knygnešių draugiją“. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos negėjišką politiką, formavo savo pažiūras.
Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto “Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvų knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp “Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.
Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta “Atgajos” draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai. Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Artojų”, “Žvaigždės” ir kt. Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą. Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai. Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai. Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13 išleistų knygų pavadinimų. Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 – 1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.
Pasipriešinimas Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a.
Vertinant visą pasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos įgyvendinimą, kova už lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai – aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai ir būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, ne visa. Todėl tenka pažymėti dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:
Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.
 Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių dalį sudarė elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m. atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.
 Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.
 Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.
Per visą Lietuvos buvimo carinės Rusijos valdžioje laiką carizmo politika Lietuvos atžvilgiu nesikeitė pagal pagrindinį savo tikslą – paversti šalį integralia imperijos dalimi. Keitėsi tik to tikslo siekimo būdai, o tai lėmė imperijos vidaus politiniai procesai, ypač – baudžiavinės sistemos irimas, santykis su lenkų patriotiniu judėjimu. Pirmieji žingsniai, inkorporuojant LDK teritorijas į Rusijos sudėtį, buvo laipsniškas carinių įstatymų bei teisėtvarkos įvedinėjimas, griovęs savitą institucinę šalies struktūrą ir lėtinęs natūralią jos socialinių santykių plėtotę. Jau XIX a. pradžioje buvo apribotos baudžiauninkų, miestiečių, smulkiosios bajorijos teisės. Carinės valdžios daromi socialiniai pertvarkymai Lietuvoje buvo didelis žingsnis atgal visuomenės pažangos požvilgiu, stabdė demokratinių jėgų kilimą ir telkimąsi, o be to, sunkiai galėjo formuotis lietuvių nacija, nacionalinė kultūra. Ypač skaudus smūgis demokratijos kilimui buvo uždraudimas nelaisviems valstiečiams siekti vidurinio ir aukštojo išsilavinimo, netgi stoti į vienuolynus. Tokio draudimo, sankcionuoto carinės Rusijos įstatymų, nebuvo Lietuvos-Lenkijos respublikos įstatymuose. Taip pat buvo apribojamos katalikų bažnyčios ir vienuolynų teisės, uždrausta katalikų bažnyčiai susirašinėti su užsienio katalikų institucijomis. 1840 m. caro įsakymu neteko galios Lietuvos statutas, veikęs Lietuvoje nuo 1529 m. (tada įsigalėjo pirmasis Lietuvos statutas), ir galutinai įsigaliojo Rusijos teisė, teismo raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba. Ir dar kitų dalykų Rusų imperija darė, kad tik greičiau surusinti Lietuvą, tačiau laimei ta, kelią užkirto mūsų knygnešiai.

Išvados.
Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Uždraudimas paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.
Knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui “Aušrai”, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius. Štai taip ir baigėsi Rusijos imperijos administracijos diktatūra Lietuvoje XIX a.

Literatūros sąrašas :
1. 1. A.Krupavičius, A.Lukošaitis. Lietuvos Politinė sistema: sąranga ir raida. Vilnius, 2004.
2. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997.
3. http://moscovia1.narod.ru/archivas/2003_3/Rusinimas.htm
4. http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm
5. http://www.spaudos.lt/Spauda/Periodines_spaudos_raida.htm

Turinys.
Įvadas……………………………………………………………………………………………………1
Rusijos imperijos administracijos iniciatyva………………………………………………..2
Lietuvos spaudos draudimas………………………………………………………………………3-4
Knygnešių draugijos………………………………………………………………………………….4-6
Pasipriešinimas Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. ………6-7
Išvados…………………………………………………………………………………………………….8
Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………….9

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *