Laisvė ir nuosavybė

Straipsnis iš knygos “Laisvoji rinka” skaitiniai, kurią sudarė Algirdas Degutis, išleido Lietuvos verslininkų sąjunga 1992 m, spausdino KTU spaustuvė. Šios knygos leidimo teisės priklauso Lietuvos Laisvosios rinkos institutui. Nuoširdžiai dėkojame Laisvosios rinkos institutui už leidimą patalpinti šiuos straipsnius LLS tinklapyje.
LAISVĖ IR NUOSAVYBĖ
Ludwig von Mises
XVIII amžiaus pabaigoje vyravo dvi laisvės sampratos, labai skirtingos nuo tos, kurią turime galvoje Šiandien kalbėdami apie laisvę.
Pirmoji iš jų buvo grynai akademinė, be jokio taikomojo ryšio su politiniais reikalais. Tai buvo idėja, nusižiūrėta iš senųjų autorių knygų, kurių studijavimas tuo metu buvo aukštojo išsilavinimo pradžia ir pabaiga. Šiems graikų ir Romos autoriams laisvė nebuvo tai, kas priklauso visiems Žmonėms. Ji buvo mažumos privilegija, neleistina daugumai. Ką graikai vadino demokratija, kalbant šiandienos terminais, buvo ne žmonių savivalda, anot Linkolno, o oligarchija – pilnateisių piliečių suverenitetas bendruomenėje, kur masės buvo metekai arba vergai. Net ši labai ribota laisvė po IV amžiaus pr. Kr. filosofų, istorikų ir oratorių nebuvo laikoma įtvirtinta konstitucine santvarka. Jie laikė ją negrąžinamos praeities dalyku. Ilgėdamiesi šio auksinio amžiaus, jie nežinojo jokio būdo, kaip į jį sugrįžti.
Kita laisvės samprata buvo ne mažiau oligarchinė, nors ir neinspiruota literatūrinių svajų. Ji išreiškė žemvaldžių aristokratijos ir iš dalies miesto patricijų siekį apsaugoti savo privilegijas nuo kylančio karališkojo absoliutizmo galios. Daugelyje kontinentinės Europos šalių karališkoji galia pasiekė pergalę šiuose konfliktuose.
Tik Anglijoje ir Nyderlanduose žemvaldžiams ir miesto patricijams pavyko laimėti prieš dinastijas. Bet jie iškovojo Laisvę ne visiems, o tik elitui, mažumai.
Negalime kaltinti veidmainyste žmonių, kurie tais laikais aukštino laisvę, bet laike teisinėje nepriklausomybėje, net baudžiavoje ir vergovėje, daugybę kitų žmonių. Jie susidūrė su problema, kurios nepajėgė išspręsti. Tradicinė gamybos sistema buvo nepajėgi išlaikyti nuolat didėjantį gyventojų skaičių. Dalis žmonių, kuriems ikikapitalistiniai žemdirbystės ir amatų metodai nepalikdavo vielos po saule, didėjo. Šie pertekliniai žmonės tapdavo badaujančiais elgetomis. Jie kėlė grėsmę viešpataujančiai visuomeninei tvarkai, ir ilgą laiką nebuvo rasta jokio būdo, jokios naujos tvarkos, kurie leistų visiems šiems vargšams išsilaikyti. Negalėjo būti jokios kalbos apie suteikimą jiems visų pilietinių teisių, o juo labiau apie jų dalyvavimą valdyme. Vienintelė priemonė, kuria valdantieji mokėjo juos suturėti, buvo prievarta.
Ikikapitalistinė gamybos sistema – tai apribojimų ir suvaržymų sistema. Jos istorinis pagrindas buvo užkariavimas. Pergalingieji karaliai suteikdavo žemes savo paladinams. Šie aristokratai būdavo viešpačiai tikrąja šio žodžio prasme, nes jie nepriklausė nuo vartotojų patronažo, šiems perkant ar susilaikant nuo pirkimo rinkoje. Iš kitos pusės, jie patys buvo pagrindiniai klientai apdirbimo pramonės, kuri gildijų sistemoje buvo organizuojama korporaciniais pagrindais. Ši organizacija priešiška bet kokioms naujovėms. Ji draudžia nukrypti nuo tradicinių gamybos metodų. Skaičius žmonių, kurie galėjo gauti darbą bent žemės ūkyje, amatuose ar versluose, buvo ribotas. Tokiomis sąlygomis daugybė žmonių, anot Malthuso, turėjo patirti, kad “didžioje gyvenimo puotoje jiems nebuvo laisvos pastogės” ir kad “jis liepia jiems išeiti”1. Tačiau kai kuriems iš šių pamestinukų pavykdavo išlikti, susilaukti vaikų ir taip papildyti beviltiškų skurdžių gretas.
Bet tada atėjo kapitalizmas. Paprastai pastebimos radikalios naujoves, kurias atnešė kapitalizmas pakeitęs mechanine gamykla primityvius ir neefektyvius amatininkų dirbtuvių metodus. Bet tai paviršutiniškas pastebėjimas. Būdingiausias kapitalizmo bruožas, skiriantis jį nuo ikikapitalistinių gamybos metodų, buvo jo naujas rinkos veikimo principas. Kapitalizmas nėra paprasčiausia masine gamyba, bet masine gamyba, tenkinanti masių poreikius. Senų gerų laikų amatai ir verslai tenkino beveik išimtinai pasiturinčiųjų norus. Bet gamyklos gamino pigias prekes daugumai. Visa, ką teikė pirmosios gamyklos, buvo skina masėms, tam pačiam sluoksniui, kuris jose dirbo. Jos aptarnaudavo juos arba tiesioginiais tiekimais arba netiesiogiai – eksportuodamos ir taip parūpindamos jiems maistą ir žaliavas iš užsienio. Šis rinkos veikimo principas yra tiek ankstyvojo, tiek šiuolaikinio kapitalizmo skiriamasis bruožas. Patys darbininkai yra ir klientai, suvartojantys didžiausią dalį gaunamų gerybių. Tai suverenūs klientai, kurie “visada teisūs”. Jų pirkimas arba susilaikymas nuo pirkimo lemia, kas turi būti gaminama, kiek ir kaip gaminama. Pirkdami, kas jiems labiausiai tinka, vienas įmones jie daro pelningas ir klestinčias, o kitas – patiriančias nuostolių ir smunkančias. Taip jie nuolat perduoda gamybos faktorių kontrolę į rankas tų verslininkų, kurie sėkmingiausiai lenkina jų norus. Kapitalizme privati gamybos faktorių nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Verslininkai, kapitalistai ir žemės savininkai yra tarytum gavę vartotojų mandatus, ir tie jų mandatai gali būti atšaukiami. Kad taptum turtingas, nepakanka taupyti ir susikrauti kapitalą. Reikia jį nuolat investuoti tose srityse, kur jis geriausiai tenkina vartotojų norus. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neišvengiamai šalina iš gaunančių pelną sąrašo tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybės pagal visuomenės keliamus reikalavimus. stambus verslas, visų šiuolaikinių vyriausybių ir apsišaukusių intelektualų fanatiškos neapykantos taikinys, plečiasi ir išsilaiko tik todėl, kad jis dirba masėms. Įmonės, teikiančios prabangos dalykus mažumai, niekada netampa stambiomis verslovėmis.
XIX amžiaus istorikų ir politikų trūkumas buvo tas, kad jie nesugebėjo suprasti, jog darbininkai yra pagrindiniai pramonės gaminių vartotojai. Jų požiūriu, iš atlyginimo gyvenantis žmogus triūsia vien parazitinės mažumos labui. Jie susikūrė mitą, kad gamyklos pablogino fizinį darbą dirbančių padėtį. Jei jie būtų kreipę bent kiek dėmesio į statistiką, jie būtų pastebėję savo įsitikinimo klaidingumą. Vaikų mirtingumas sumažėjo, vidutinis gyvenimo amžius pailgėjo, gyventojų pagausėjo, ir eilinis žmogus pradėjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais nesisapnavo net turčiams.
Tačiau šis precedento neturintis masių praturtėjimas buvo tik šalutinis pramoninės revoliucijos rezultatas. Pagrindinis jos laimėjimas buvo ekonominės galios perkėlimas nuo žemės savininkų visiems gyventojams. Eilinis žmogus nustojo būti varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuolių stalo. Trys parijų kastos, vyravusios ikikapitalistiniais amžiais – vergai, baudžiauninkai ir tie, kuriuos patristiniai bei scholastiniai autoriai, taip pat britų įstatymų leidėjai nuo XVI iki XIX amžiaus vadino neturtėliais, išnyko. Jų palikuonys šiomis naujomis verslo sąlygomis tapo ne tik laisvais darbininkais, bet ir klientais. Šis radikalus pasikeitimas reiškėsi ypatingu verslo dėmesiu rinkoms. Verslui visų pirma reikia rinkų ir dar rinkų. Tai tapo kapitalistinės verslininkystės obalsiu. Rinka – tai klientūra, pirkėjai, vartotojai. Kapitalizme yra vienas, būdas praturtėti: mokėti aptarnauti vartotoją geriau ir pigiau už kitus.
Savo parduotuvėje ar gamykloje savininkas – arba korporacijoje akcininkų atstovas, prezidentas – yra šeimininkas. Tačiau ši viršenybė yra tik tariama ir sąlygiška. ji pavaldi vartotojo viršenybei. Vartotojas yra viešpats, tikrasis šeimininkas; įmonininkas yra žlugęs, jei jis nepranoksta konkurentų geriau aptarnaudamas vartotojus.
Būtent ši didžioji ekonominė transformacija pakeitė pasaulio veidą. ji labai greitai perkelia politinę galią iš privilegijuotos mažumos rankų Į visų žmonių rankas. Balsavimo teisė tapo visuotine po pramonės išsilaisvinimo. Eilinis žmogus, kuriam rinkos procesas suteikė galią rinktis iš verslininkų ir kapitalistų, gavo analogišką galią valdymo srityse. Jis tapo rinkėju.
Žymūs ekonomistai ir pirmąkart, man rodos, velionis Frankas A. Fetteris yra pabrėžęs, kad rinka yra tokia demokratija, kurioje kiekvienas centas duoda teisę balsuoti. Teisingiau būtų sakyti, kad atstovaujamoji Žmonių valdžia yra mėginimas tvarkyti politinius reikalus pagal rinkos modelį, nors šis mėginimas niekada negali būti visiškai sėkmingas. Politikos srityje visuomet įsigali daugumos valia, ir mažumos turi jai nusileisti. Tačiau verslas rūpinasi ne tik daugumos norais. Jis taip pat tarnauja mažumos, jei tik jos nėra tokios negausios, kad yra nepastebimos. Lengvoji pramonė gamina drabužius ne tik normaliems, bet ir apkūniems žmonėms, spaudos pramonė leidžia ne tik vesternus ir detektyvus miniai, bet ir knygas kuo išrankiausiems skaitytojams.
Yra dar antras svarbus skirtumas. Politinėje srityje jokiam atskiram individui ar mažai individų grupei neįmanoma nepaklusti daugumos valiai. Tačiau intelektualinėje srityje privati nuosavybė suteikia galimybę maištauti. Maištininkas turi mokėti už savo nepriklausomybę: šiame pasaulyje nieko negaunama veltui. Bet jeigu žmogus ryžtasi mokėti tą kainą, jis gali laisvai nukrypti nuo viešpataujančios ortodoksijos. Kas būtų atsitikę socialistinėje bendruomenėje su tokiais eretikais kaip Kierkegaardas, Schopenhaueris, Veblenas ar Freudas? Kokiose sąlygose būtų atsidūrę Monet, Courbet, Waltas Whitmanas, Rilkė ar Kafka? Visais amžiais naujo mąstymo ir veiklos būdo pionieriai galėjo reikštis tik todėl, kad privati nuosavybė leidžia nepaisyti daugumos nuomonės. Tik kai kurie iš šių separatistų patys buvo pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad atsispirtų daugumos viešpatijai Bet laisvos ekonomikos sąlygomis jie rado žmonių, pasiryžusių jiems padėti ir juos remti. Ką būtų daręs Marxas be savo patrono, pramonininko Friedricho Engelso?
Socialistų ekonominė kapitalizmo kritika ydinga dėl jų nesugebėjimo suvokti vartotojų suverenumą rinkos ekonomikoje. Jie mato tik hierarchinę įvairių įmonių organizaciją nesuvokdami, kad pelno siekimo sistema verčia verslą tarnauti vartotojams. Savo santykiuose su darbdaviais darbininkų sąjungos elgiasi taip, tarsi lik darbdavių pikta valia ir godumas trukdo gauti didesnius atlyginimus. Šis trumparegiškumas neleidžia nieko matyti toliau įmonės durų. Socialistai ir jų šalininkai kalba apie ekonominės galios koncentracija nesuvokdami, kad ekonominė galia yra pirkėju rankose, ir kad patys dirbantieji sudaro absoliučią pirkėjų daugumą. Nesugebėjimas suprasti reikalą reiškiasi jų netikusiai vartojamomis metaforomis “pramoninė karalystė” ar “kunigaikštystė”. Jie nesugeba įžvelgti skirtumo tarp suverenaus karaliaus ar kunigaikščio, kurio galia įveikiama tik galingesnio užkariautojo ir “šokolado karaliaus”, kurio “karalystė” žlunga vos tik vartotojai ima teikti pirmenybę kitam gamintojui.
Šis nesusipratimas glūdi visų socialistinių projektų ištakose. Jei kuris nors iš socialistų vadų būtų mėginęs prasigyventi pardavinėdamas karštas dešreles, jis būtų kai ko išmokęs apie vartotojų suverenumą. Bet jie buvo profesionalūs revoliucionieriai, ir vienintelis jų siekis buvo įžiebti pilietinį karą. Lenino idealas – suorganizuoti gamybines šalies pastangos pagal pašto įstaigos pavyzdį, pagal darinį, kuris nepriklauso nuo vartotojų, nes jo nuostoliai dengiami prievarta išieškomais mokesčiais. “Visuomenė turi tapti viena įstaiga ir viena gamykla”, – rašė Leninas2. Jis nematė, jog pati įstaigos ar gamyklos prigimtis visiškai pasikeičia, kai pasaulyje pasilieka ji viena atimdama iš žmonių galimybę rinktis tarp įvairių gamyklų gaminių ir paslaugų. Kadangi jo aklumas neleido jam suvokti rinkos ir vartotojo vaidmens kapitalistinėje sistemoje, jis nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp laisvės ir vergovės. Kadangi, jo akimis žiūrint, darbininkai yra tik darbininkai, o ne tuo pat metu ir vartotojai, jis patikėjo, kad kapitalizme jie jau vergai ir todėl jų padėtis nesikeičia visas įmones nacionalizavus. Socializmas pakeičia vartotojų suverenumą diktatoriaus ar diktatorių komiteto suverenumu. Nutraukus piliečių ekonominį suverenumą, išnyksta ir politinis jų suverenumas. Vieningą gamybos planą, anuliuojantį bet kokią vartotojų planavimo galimybę, konstitucinėje srityje atitinka vienpartiškumo principas, atimantis iš piliečių bet kokią galimybę planuoti viešo gyvenimo kryptį. Laisvė nedaloma. Jei jūs neturite galimybės rinktis tarp įvairių muilo ar dešros tiekėjų, jūs taip pat neturite galimybės rinktis tarp įvairių partijų, programų bei pareigūnų. Jūs jau ne asmuo; jūs esate sraigtelis vyriausiojo visuomeninio inžinieriaus rankose. Net jūsų laisvė turėti palikuonių bus eugenikos iš jūsų atimta.
Žinoma, socialistų vadai kartais ramina mus, kad diktatoriškoji tironija tęsis tik pereinamuoju laikotarpiu nuo kapitalizmo ir atstovaujamojo valdymo prie socialistinio aukso amžiaus, kai bus visiškai patenkinami kiekvieno poreikiai ir norai3. Kai tik socialistinis režimas “pakankamai sutvirtės kriticizmo rizikai pakelti”, – maloniai mums žada panelė Joan Robinson, britų naujosios Cambridge’o mokyklos atstovė – bus leista steigtis “net nepriklausomoms filharmoninėms draugijoms”4. Taigi visų kitaminčių likvidavimas yra to, ką komunistai vadina laisve, sąlyga. Vadovaujantis šiuo požiūriu, galima taip pat suprasti, ką turi omenyje kitas žymus anglas, J. G. Crowtheris, inkviziciją laikydamas “palankia mokslui, jeigu ji gina kylančią klasę”5. Aišku, ką visa tai reiškia. Kai visi žmonės ramiai nusilenks diktatoriui, nebeliks kitaminčių, kuriuos reikėtų likviduoti. Caligula,Torųemada, Robespierre būtų sutikęs su tokiu sprendimu.
Socialistai yra įvykdę semantinę revoliuciją, suteikdami terminams priešingas reikšmes. Jų Naujakalbės žodyne – taip ją pavadino George’as Orwellas – yra terminas “vienpartiškumo principas”. Bet etimologiškai “partija” kyla iš daiktavardžio “dalis”. Dalis be kitos dalies jau nesiskiria nuo jos antonimo “visumos”; jos tapačios. Partija be kitos partijos nėra partija, ir vienpartiškumo principas iš tikrųjų yra nepartiškumo principas. Jis reiškia bet kokios opozicijos slopinimą. Laisvė – tai teisė rinktis tarp pritarimo ir nepritarimo. Bet Naujakalbėje ji reiškia pareigą besąlygiškai pritarti ir griežtą draudimą nepritarti. Šis visų politinės terminologijos žodžių tradicinių reikšmių apvertimas nėra vien rusų komunistų ar jų fašistinių bei nacistinių mokinių ypatybė. Visuomeninė tvarka, kuri naikindama privačią nuosavybę atima iš vartotojų jų autonomiją ir nepriklausomybę, pajungdama kiekvieną žmogų savavališkai centrinės planavimo tarybos nuožiūrai, negalėtų laimėti masių paramą, jei ji neslėptų tikrosios savo prigimties. Socialistams niekada nebūtų pavykę apmulkinti rinkėjų, jei jie būtų atvirai paskelbę, kad jų tikslas – juos pavergti. Todėl išoriniam vartojimui jie buvo priversti žarstytis žodžiais, išreiškiančiais tradicinį laisvės vertinimą.
Tačiau visai kitaip yra vidinėse didžiosios konspiracijos diskusijose. Tenai pašvęstieji neslėpė savo ketinimų laisvės atžvilgiu. Laisvė, jų požiūriu, buvo geras dalykas praeityje, buržuazinės visuomenės kontekste, nes ji davė jiems galimybę regzti savo pinkles. Tačiau socializmui pasiekus pergalę, nėra jokio reikalo palikti individams minties ir autonominės veiklos laisvę. Visi tolimesni pokyčiai gali reikšti tik nukrypimą nuo tobulos žmonijos būklės, jai pasiekus socialistinę palaimą. Toleruoti kitamintiškumą tokiomis sąlygomis būtų beprotybė.
Laisvė, pasak bolševiko, yra buržuazinės prietaras. Eilinis žmogus neturi jokių savo idėjų, jis nerašo knygų, neskleidžia erezijų ir neišradinėja naujų gamybos metodų. Jis nori vien mėgautis gyvenimu. Jam nerūpi klasiniai interesai intelektualų, kurie gyvena kaip profesionalus kitaminčiai ir novatoriai.
Tai iš tiesų įžūlumu neprilygstamas nesiskaitymas su paprastu piliečiu. Juk klausimas ne tas, ar eilinis žmogus pats turės naudos iš savo laisvės mąstyti, kalbėti ir rašyti knygas. Klausimas tas, ar kasdienybės rutinoje paskendęs žmogus turės naudos iš laisvės, suteiktos tiems, kurie jį pranoksta protu ir valia. Eilinis žmogus gali žvelgti abejingai ar net su panieka j pranašesnių žmonių reikalus. Bet jis mielai naudojasi visomis gėrybėmis, sukurtomis novatorių pastangomis. Tiesa, jis nesupranta visa to, kas jam atrodo tuščios minties vingrybes. Bet kai tik šios mintys ir teorijos sumanaus verslininko pradedamos praktiškai naudoti tenkinant jo norus, jis skuba įsigyti naujų gėrybių. Neabejotinai būtent eilinis žmogus turi daugiausia naudos iš visų šiuolaikinio mokslo ir technologijos laimėjimų.
Žinoma, vidutinių intelektualinių gabumų žmogus neturi šansų pakilti į pramonės pirmeivių gretas. Bet tas suverenumas, kurį rinka jam teikia ekonominiuose reikaluose, skatina technologiją ir verslą pritaikyti jo naudojimui visus mokslinio tyrimo laimėjimus. Tik tie, kurių intelektualinis akiratis apsiriboja vidine įmonės sąranga ir kurie nesuvokia, kas stumia verslą į priekį, nepastebi šio fakto.
Sovietinės sistemos gerbėjai mums nuolat kartoja, kad laisvė nėra didžiausias gėris. Jos “neverta turėti”, Jei ją lydi skurdas. Ją paaukoti, siekiant gerovės masėms, jų akimis žiūrint, visiškai pateisinama. Išskyrus keletą nepritapusių individualistų, negalinčių rasti vietos paprastų žmonių gyvenimo, visi žmonės Rusijoje visiškai laimingi. Nesiaiškinsime, ar šios laimės dalininkai yra milijonai Ukrainos valstiečių, mirusių iš bado, priverstinio darbo stovyklų kaliniai, ir tie marksizmo Vadai, nuo kurių buvo apsivalyta. Bet negalime nepastebėti, kad pragyvenimo lygis neišmatuojamai ankstesnis laisvose Vakarų šalyse nei komunistiniuose Rytuose. Išdavę laisvę, kaip mokestį už pažadėtąją gerovę, rusai sudarė netikusį sandėrį. Dabar jie neturi laisvės, nei gerovės.
Romantinė filosofija minta iliuzija, kad istorijos priešaušryje individas buvo laisvas ir kad tik istorinės evoliucijos eigoje iš jo buvo atimta pirmykštė laisvė. Jeano Jacqueso Rousseau įsivaizdavimu, gamta davė žmogui laisvę, visuomenė jį pavergė. Tačiau iš tikrųjų pirmykštis žmogus buvo visiškai priklausomas nuo malonės kito, stipresniojo ir todėl pajėgiančio iš jo atimti trūkstamas gyvenimo priemones. Gamtoje nėra nieko, kam galima būtų suteikti laisvės vardą. Laisvės sąvoka visada išreiškia žmonių santykius. Tiesa visuomenėje negali būti įgyvendinta iliuzinė absoliučios individo nepriklausomybės idėja. Visuomenėje kiekvienas priklauso nuo to, kam kiti žmonės pasirengę duoti jo gerovei – mainais už jo įnašą jų gerovei. Visuomenė – tai iš esmės keitimasis abipusėmis paslaugomis. Kol individai turi pasirinkimo galimybę, jie yra laisvi; jeigu jie prievarta ar prievartos grasinimu verčiasi priimti mainų sąlygas, tuomet kad ir kaip jie jaustųsi – jie nėra laisvi. Vergas nelaisvas būtent todėl, kad šeimininkas skiria jam užduotį ir sprendžia, kaip jis bus atlygintas ją atlikęs.
Kalbant apie socialinį prievartos aparatą, apie valdžią, beprasmiška minėti laisvę. Valdžia savo esme yra laisvės neigimas. Tai yra prievartos vartojimas arba grasinimas prievarta verčiant visus paklausti valdžios įsakymams, nepaisant jų norų. Kiek siekia valdžios jurisdikcija, tiek yra prievartos, ne laisvės. Valdžia yra būtina institucija, ji yra priemonė garantuoti netrikdomą visuomeninės kooperacijos sistemos veikimą, apsaugoti ją nuo prievartos aktų, vykdymų vidaus ar užsienio agresorių. Valdžia nėra, kaip kai kurie žmonės mėgsta sakyti, būtinas blogis; ji nėra blogis, ji tėra priemonė, vienintelė priemonė žmonių taikiam sugyvenimui užtikrinti. Bet ji yra laisvės priešybe, kad ir ką valdžia darytų, ji galiausiai remiasi ginkluotų pareigūnų veiksmais. Jeigu valdžia išlaiko mokyklą ar ligoninę, reikalingi ištekliai surenkami mokesčiais, t. y. iš piliečių prievarta išieškotomis lėšomis.
Jeigu atsižvelgiame į tai, kad dėl pačios žmogaus prigimties negali būti nei civilizacijos, nei taikos be veikiančio prievartinio aparato, tai valdžią galima pavadinti gėrybiškiausia žmonių institucija. Bet faktas išlieka: valdžia yra prievarta, o ne laisvė. Laisvė gali būti tik toje srityje, kur valdžia nesikiša. Laisvė yra visuomet laisvė nuo valdžios. Ji yra valdžios kišimosi apribojimas. Ji įsigali tik tose srityse, kur piliečiai turi savo veikimo būdų pasirinkimo galimybę. Pilietinės teisės yra statutai, griežtai apibrėžiantys sritį, kur valstybės reikalus tvarkantiems žmonėms leista apriboti individų veikimo laisvę.
Pagrindinis tikslas, kurio žmonės siekia steigdami valdžią, – užtikrinti tam tikros visuomeninės kooperacijos sistemos veikimą darbo pasidalijimo sąlygomis. Jeigu visuomeninė sistema, kurios žmonės geidžia, yra socializmas (komunizmas, planingumas), nelieka jokios erdvės laisvei. Visi piliečiai visais požiūriais pavaldūs valdžios įsakymams. Tokia valstybė yra totalinė valstybė; ir jos režimas – totalitarinis. Tik valdžia planuoja priversdama kiekvieną elgtis pagal šį vienintelį planą.
Rinkos ekonomikoje individai laisvi pasirinkti būdą, kuriuo jie nori integruotis į visuomeninės kooperacijos sistemą. Kiek siekia rinkos mainų sritis, tiek yra spontaniškos individų veiklos. Šioje sistemoje, kuri vadinama laissez-faire sistema, kur valdžia, anot Ferdinando LassaHe’io, atlieka naktinio sargo vaidmenį, klesti laisvė, nes joje plyti erdvė, kurioje individai laisvi patys planuoti savo veiksmus.
Socialistai turi pripažinti, kad socialistinėje sistemoje negali būti jokios laisvės. Tačiau jie mėgina ištrinti skirtumą tarp vergovinės valstybės ir ekonominės laisvės neigdami mainų prekėmis ir paslaugomis rinkoje laisvę. Bet kokie rinkos mainai, anot vienos posocialistinės teisės mokyklos, yra “kitų žmonių laisvės prievartavimas”. Jų akimis, nėra jokio esminio skirtumo tarp valdininko užkrautų žmogui mokesčių ar baudų ir laikraščio ar bilieto į kino teatrą pirkimo. Kiekvienu iš šių atvejų žmogus pavaldus viešpataujančiai galiai. Jis nėra laisvas, nes sako profesorius Hale, žmogaus laisvė yra “kliūčių naudotis materialinėmis gėrybėmis nebuvimas”. Tai reiškia: aš nesu laisvas, jeigu moteris, numezgusi megztinį, tarkime, kaip dovaną savo vyrui gimtadieniui, trukdo man juo pasinaudoti. Aš pats apriboju kitų žmonių laisvę, nes aš neleidžiu jiems naudotis mano dantų šepetuku. Taip elgdamasis aš, pasak jų doktrinos, naudojuosi privačia valdymo galia, analogiška viešai valdžios galiai, kuria valstybė naudojasi įkalindama žmogų Sing Singe.
Šios keistos doktrinos skelbėjai nuosekliai daro išvadą, kad laisvės apskritai niekur nėra. Jų teigimu, ekonominis spaudimas iš esmės nesiskiria nuo tos priespaudos, kurioje šeimininkas laiko savo vergus. Jie atmeta tai, ką jie vadina privačia valdymo galia, bet jie neprieštarauja laisvės apribojimui, kurio griebiasi vieša valdžios galia. Jie puola privačios nuosavybes instituciją ir tuos įstatymus, kurie, jų teigimu, “gina nuosavybės teises, tai yra, neigia laisvę kam nors veikti tokiu būdu, kuris jas pažeidžia”7.
Mano vaikystėje visos namų šeimininkės virdavo sriubą pagal receptus, išmoktus iš savo motinų ar kulinarijos knygų. Šiandien daugybė šeimininkių mieliau nusiperka sriubos koncentratą, pašildo jį ir pateikia savo šeimai. Bet, tvirtina mūsų mokslingi daktarai, konservų korporacija pajėgi apriboti namų šeimininkių laisvę, nes, reikalaudama už konservų dėžutę tam tikros kainos, ji trukdo pasinaudoti ja. Žmonės, neturėję privilegijos pasimokyti iš šių garsių profesorių, pasakytų, kad konservuotas produktas buvo pagamintas konservų fabriko ir kad korporacija, jį pagamindama, pašalino didžiausią kliūtį vartotojui juo pasinaudoti, t. y. jo neegzistavimą. Vien produkto idėja, be jo egzistavimo, negali nieko pasotinti. Klystate, – pasakys mokslų daktarai. Korporacija prievartauja namų šeimininkę, ji savo per daug išsikerojusia galia žlugdo jos asmeninę laisvę, ir valdžios pareiga – užkirsti kelią tokiam šiurkščiam pažeidimui. Kaip sako kitas šios grupės narys, profesorius Berle, korporacijos turi būti pajungtos valdžios kontrolei8.
Bet kodėl namų šeimininkė perka koncentruotą produktą, o nesinaudoja savo motinos ir senelės metodais? Žinoma, todėl, kad ji mano, jog šis būdas jai naudingesnis už tradicinį. Niekas jos neverčia juo naudotis. Yra žmonių, vadinamų verteivomis, verslininkais, kapitalistais, spekuliantais, biržos lošėjais, kuriems kilo idėja patenkinti slaptą milijonų šeimininkių troškimą investuojant lėšas į konservų pramonę. Ir yra kitų, tokių pat savanaudžių kapitalistų, kurie šimtuose kitų korporacijų teikia vartotojams šimtus kitų daiktų. Kuo geriau korporacija aptarnauja visuomenę, kuo daugiau klientų ji patraukia, tuo didesnė ji tampa. Nueikite į bet kurią vidutinio amerikiečio šeimą ir pamatysite, kieno labui sukasi visų mašinų ratai.
Laisvoje šalyje niekam netrukdoma praturtėti tarnaujant vartotojams geriau, nei tai daro kiti. Tam reikia tik proto ir pastangų. “Šiuolaikinė civilizacija, beveik visa civilizacija, – sako Edwinas Cannanas, paskutinis ilgoje eilėje iš garsiųjų britų ekonomistų, – grindžiama principu, kad malonė laukia tų, kurie malonūs rinkai, ir nemalonė tų, kurie jai nemalonūs”9. Visos kalbos apie ekonominės galios koncentracija yra tuščios. Kuo didesnė korporacija, kuo daugiau žmonių ją aptarnauja, tuo labiau ji priklauso nuo sugebėjimo įtikti vartotojams, daugeliui, masėms. Rinkos ekonomikoje ekonominė galia yra vartotojų rankose.
Kapitalistinis verslas nėra trypčiojimas kartą pasiektoje gamybos stadijoje. Jis veikiau nepaliaujama novacija, kasdieninė pastanga turinti vartotojų aprūpinimą naujais geresniais ir pigesniais gaminiais. Kiekviena gamybinės veiklos stadija yra tik pereinamoji. Vyrauja tendencija keisti tai kas pasiekta, kuo nors nauju , kuo naudingiau vartotojams.Todėl kapitalizme vyksta nuolatinė elito cirkuliacija. Žmonės kurie vadinami pramonės šulais, būdingas sugebėjimas kelti naujas idėjas ir jas pritaikyti. Net ir stambiausia korporacija yra pasmerkta, jei tik jai kasdien taikyti geriausius vartotojų aptarnavimo metodus. Tačiau politiniai ir kiti apsišaukę reformatoriai mato tik pramonės struktūrą, kaip ji egzistuoja dabar.Jie įsivaizduoja esą pakankamai sumanūs, kad atimdami įmonių, kokios jos yra dabar, kontrolę iš verslininko, pajėgs jas valdyti laikydamiesi nusistovėjusios rutinos. Jeigu ambicingas naujokas, rytdienos pramonės šulas, jau šiandien rengia dar negirdėtų dalykų projektus, tai šie ponai tikisi toliau žygiuoti jau išmintais takais. Nėra buvę atvejo, kad pramoninė naujovė būtų sugalvota ir įdiegta biurokratų. Jei nenorime atsidurti sąstingyje, turime palikti laisvas rankas tiems šiandieną nežinomiems žmonėms, kurių išradingumas veda žmoniją priekin kelyje į labiau patenkinamą būklę. Tokia yra pagrindinė šalies ekonominės organizacijos problema.
Privati materialių gamybos faktorių nuosavybė nėra žmonių laisvės rinktis, kas jiems labiausiai tinka, apribojimas. Priešingai, ji yra priemonė, teikianti eiliniam žmogui kaip pirkėjui viršenybę visuose ekonominiuose reikaluose. Ji yra priemonė žadinti versliausių tautos žmonių kūrybiškiausias pastangas tarnauti visiems žmonėms.
Tačiau kapitalizmo padaryti pokyčiai eilinio žmogaus gyvenime dar pakankamai neišryškėja kalbant vien apie jo, kaip vartotojo ir kaip rinkėjo, viršenybę rinkoje ir valstybės reikaluose bei apie beprecendentinį jo gyvenimo lygio palikimą. Ne mažiau svarbu yra tai, kad kapitalizmas suteikė jam galimybę taupyti, kaupti kapitalą ir jį investuoti. Praraja, kuri ikikapitalistiniais amžiais skyrė savininkus nuo bepinigių vargšų, sumažėjo. Ankstesniais laikais amatininkai gaudavo tokį mažą atlyginimą, kad jis beveik nieko negalėdavo atidėti, o jei tai ir pavykdavo, jo santaupas sudarydavo keletas sukauptų ir paslėptų monetų. Kapitalizmo sąlygomis jis jau gali turėti santaupų, ir yra institucijų, per kurias jis gali investuoti savo išteklius į verslą. Didelė Amerikos pramonės kapitalo dalis yra darbelių santaupos. Per santaupų indėlius, draudimo polisus, obligacijas, įvairias akcijas iš atlyginimų ir algų gyvenantys žmonės patys pradeda gauti palūkanas bei dividendus tapdami, marksizmo terminais kalbant, išnaudotojais. Eilinis žmogus tiesiogiai suinteresuotas verslo klestėjimu ne tik kaip vartotojas ir kaip darbdavys, bet ir kaip investitorius. Ryški tendencija ištrinti kadaise griežtą ribą tarp tų, kurie disponuoja gamybos faktoriais ir likusiųjų. Būtent, žinoma, ši tendencija gali plėtotis tik ten, kur rinkos ekonomika nėra sabotuojama vadinamosios “socialinės politikos”. “Gerbūvio valstybė” su jos lengvai švaistomais pinigais, kredito ekspansija ir neslepiama infliacija nepaliaujamai nukarpo visus indėlius, išmokamus valstybiniais piniginiais vienetais. Apsišaukėliai eilinio žmogaus gynėjai vis dar vadovaujasi pasenusia idėja, kad politika, teikianti pirmenybę skolininkams skolintojų sąskaita, naudinga visuomenes daugumai. Jų nesugebėjimas suprasti esminių rinkos ekonomikos bruožų taip pat reiškiasi jų nesugebėjimu suvokti akivaizdų faktą, jog tie, kuriems jie tariasi padedą, būdami santaupų, draudimo polisų ir obligacijų savininkai, yra patys skiriamasis Vakarų socialin6s filosofijos principas yra individualizmas. Jo tikslas – atverti sritį, kurioje individas laisvas nevaržomas mąstyti, rinktis ir veikti nesikišant socialiniam prievartos ir priespaudos aparatui, valstybei. Visi dvasiniai ir materialūs Vakarų civilizacijos laimėjimai yra šios laisvės idėjos veikimo rezultatas.
Individualizmo ir kapitalizmo doktrinai ir politikai, jos taikymui ekonomikos reikaluose nereikalingi jokie apologetai ar propagandistai. Jo laimėjimai kalba patys už save.
Be kitų argumentų, kapitalizmo ir privačios nuosavybės naudai byloja ir neprilygstamas jo produktyvių pastangų efektyvumas. Būtent šis kapitalistinio verslo efektyvumas leidžia ne tik išsilaikyti sparčiai gausėjamiems gyventojams, bet ir nepaliaujamai kelti jų gyvenimo lygį. Ši kylanti masių gerovė kuria socialinę aplinką, kurioje talentingiausi individai laisvi teikti savo bendrapiliečiams visa, ką jie sugeba. Socialinė privačios nuosavybės ir ribotos valdžios sistema yra vienintelė sistema, pajėgianti išsilaisvinti iš barbarybės visus tuos, kurie turi įgimtą sugebėjimą priimti individualistinę kultūrą.
Bergždžias užsiėmimas menkinti materialinius kapitalizmo laimėjimus aiškinant, kad esama svarbesnių dalykų už greitaeigius automobilius, už namus su centriniu šildymu, už oro kondicionierius, šaldytuvus, skalbimo mašinas bei televizorius. Žinoma, yra aukštesnių ir kilnesnių dalykų. Bet jie yra aukštesni ir kilnesni būtent todėl, kad jų neįmanoma pasiekti jokiomis išorinėmis pastangomis, nes jie reikalauja individualaus, asmeninio ryžto ir triūso. Tie, kurie meta kapitalizmui šį kalinimą, demonstruoja gana grubų materialistinį požiūrį, teigdami, kad moralinė ir dvasinė kultūra gali būti kuriama valdžios arba kokios nors gamybinės organizacijos. Visa, ką šie išoriniai faktoriai gali šiuo požiūriu duoti – tai sukurti aplinką, kuri teiktų individams galimybę patiems save tobulinti ir lavinti. Ne kapitalizmo kaltė, kad masės teikia pirmenybę bokso čempionatams, o ne Sofoklio “Antigonės1′ pastatymams, džiazui, ne Bethoveno simfonijoms, komiksams, ne poezijai. Bet visiškai tikra viena – jei vyraujant ikikapitalistiniams santykiams, kaip daryta didesnėje pasaulio dalyje, šie kilnūs dalykai prieinami tik mažumai, tai kapitalizmo sąlygomis daugybei žmonių atsiranda galimybė jų siekti.
Nesvarbu iš kurio kampo žiūrėtume į kapitalizmą, nėra jokio pagrindo graužtis dėl praėjusių tariamai gerų senų laikų. Dar mažiau pagrindo ilgėtis totalitarinių utopijų, jų nacistiniu ar sovietiniu pavidalu.
Šiandien pradedame devintąjį Mont Pelerino draugijos susitikimą. Šia proga dera priminti, kad tokio pobūdžio susitikimai, kur reiškiamos daugeliui mūsų bendraamžių ir jų valdžiai priešingos nuomonės, galimi tik laisvės aplinkoje, kuri yra brangiausias Vakarų civilizacijos ženklas. Tikėkimės, kad ji niekada neišnyks.
_____________________
(Pranešimas “Laisvė ir nuosavybė’* L. von Miseso pirmąkart skaitylas
Princetono universitete, 1958 m. spaiio mėa per 9-ąjį Pelerin’o draugijos
susitikimą).
1 Maihus, An essay on the Principle of Population, 2nd ed., London
1803, p. 531.
2 Lenin, state and Revoliution, International Publishers, New York, s. d.,p.84.
3 Manc, Zur Kritik des Soziaidemokr atischen Programms von Gotha, 1875 (ed. by Kreiblich, Reichenberg 1920, p. 23).
4 Joan Robinson, Private Enterprise and Public Controi (published for the Association for Education in Citizenship by the Ėnglish Universities Press Ltd., s. d.) pp. 13-14.
5 J. G. Growiher, Social Reiations of Science, London 1941, p. 333.
6 Robert 1. Haie, Freedom Through Law, Pubiic Control of Private Governing Power, Columbia University, 1952, pp, 4f f.
7 Ibidem, p. 5.
8 A. a. Berle, Jr., Economic Power and the Free Society, a Preliminary
Discussion of the Corporation, The Fund f or the Republic, New York,
1954.
9 Edwin Cannan, An Economist’s Protest, London 1928, pp. Vlff.
Ludwig von Mises.
Liberty and Property. Tte Ludwig von Miscs Institutc, 1988.
Vertė Algirdas Degutis
LUDVIGAS VON MISESAS (1881 – 1973) – austrų ekonomistas ir filosofas, “austriškosios” ekonominės mokyklos kūrėjas, socializmo ir intervencionizmo kritikas. Autorius: “Pinigų ir kredito teorija” (1924), “Socializmas: Ekonominė ir sociologinė analizė” (1922), “Liberalizmas” (1927), “Žmogiškoji veikla” (1949) ir kt.
grįžti atgal
į viršų

Didžiųjų sisteminių perėjimų laikotarpis pasaulyje, atrodo, baigėsi. Persiritus trečiajai demokratizacijos bangai ir visoms valstybėms pasirinkus savo institucijų sąrangos modelius, jie per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino ir sugebėjo „apaugti“ įvairių politikos veikėjų interesais. Tai nereiškia, kad pasaulyje instituciniai modeliai nekeičiami, tačiau tokie pokyčiai vyksta tik atskirose valstybėse ir dažniausiai yra tik inkrementiniai. Todėl galima tvirtinti, jog politinės sistemos „žaidimo taisyklės“ stabilizavosi ne tik senosiose, „tradicinėse“ Vakarų demokratijose, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais lyginamosios politikos tyrimų objektais tapusiose Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Vidurio ir Rytų Europoje.
Tokia institucijų „institualizacija“ atsiliepė ir lyginamosios politikos tyrimų pobūdžiui. Ankstyvosios normatyvinio pobūdžio diskusijos dėl įvairių institucinių modelių tinkamumo perėjimo sąlygomis, pavojų ir pranašumų užleido vietą pasirinktų institucinių modelių veikimo (stabilumo bei efektyvumo) studijoms. Nuo „geriausio“ institucinio modelio paieškų (net jei autoriai atsargiai užsimindavo, jog tinkamiausio modelio nėra, o kiekvienai valstybei tinka tas modelis, kuris… labiausiai tinka), metodologiškai pasireiškusių „tarprūšiniu“ (most-different-systems design) lyginimu, pereita prie pasirinktų modelių „vidurūšinių“ (most-similar-systems design) tyrimų. Kita vertus, tokių sisteminių tyrimų kol kas yra gerokai mažiau negu normatyvinio-taikomojo institucionalizmo studijų.
Tačiau 1938 m. Konstitucijos galiojimo atnaujinimo konstatacija, vertinama izoliuotai nuo kitų vėliau priimtų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos aktų, ne vienam, tarp jų ir kai kuriems teisininkams, davė pagrindą iliuzijai, jog neteisėtų aktų galiojimo panaikinimas visais atvejais turėtų būti vainikuotas principo restitutio in integrum taikymu. Pvz., tenka girdėti neretus aiškinimus, jog atnaujintosios 1938 m. Konstitucijos VIII skyriaus “Tautos ūkis”, reguliavusio nuosavybės santykius, nesustabdydamas reiškė absoliutų privačios nuosavybės teisės instituto atkūrimą, o šio instituto įtvirtinimas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, o vėliau ir 1992 m. Konstitucijoje – nuosavybės teisės tęstinumo pripažinimą, taigi ir nacionalizacijos aktų pripažinimą negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, o tuo pačiu ir tai, kad nuosavybės santykių srityje de facto yra grįžta į iki 1940 m. buvusią situaciją. Tačiau taip nevisada net sutartiniuose santykiuose: sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada reiškia, kad šalys bus grąžintos į pirmykštę; padėtį. Juk paties sandorio objekto gali būti nelikę, jis gali būti perėjęs sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Juo labiau grįžimas po pusės amžiaus į idealiai tapačią padėtį yra komplikuotas viešuosiuose santykiuose. Mes, Aukščiausiajame Teisme, susiduriame su tokiu interpretavimu.

Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atkūrusi nepriklausomybę, išrinkusi Steigiamąjį Seimą, Lietuvos valstybė skubėjo priimti Konstituciją. Tai buvo padaryta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija įtvirtino nepriklausomos, demokratinės valstybės statusą, piliečiams laidavo plačias teises ir laisves, užtikrino nuosavybės teisę. Tautinėms mažumoms buvo suteikta teisė autonomiškai tvarkyti savo tautinių kultūrų reikalus. Religijos mokymas mokyklose tapo privalomas, visoms tikybinėms organizacijoms leista tvarkytis pagal savo kanonus. Šeimos gyvenimo pamatu laikyta santuoka. Abiem lytims suteiktos lygios teisės. Valstybinė kalba – lietuvių. Valstybės spalvos – geltona, žalia, raudona. Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname fone. Tautos atstovai, renkami kas treji metai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcingąją rinkimų sistemą, sudarė Seimą, kuris leido įstatymus, prižiūrėjo vyriausybės darbus, tvirtino biudžetą ir t.t. Respublikos prezidentas buvo renkamas Seimo absoliučia balsų dauguma trejiems metams. Dviem trečdaliais Seimo narių balsų prezidentas galėjo būti atšauktas. Prezidentui buvo suteikta teisė skirti ministrą pirmininką ir tvirtinti kitus ministrus, kurie buvo atsakingi už savo darbus ir valstybės politiką. Prezidentui suteikta galia paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Ši Konstitucija nebuvo vienintelė per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Konstitucijos dar buvo priimtos 1928 ir 1938 metais.

Po pusės amžiaus okupacijos vėl atstačius Lietuvos nepriklausomybę, tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji priskirta XX amžiaus pabaigos Vidurio Rytų Europos šalių, kurios orientavosi į Vakarų Europos konstitucinius modelius, konstitucijų grupei. Taigi pernai buvo švenčiamos gražios sukaktys – nuo 1922-ųjų Konstitucijos priėmimo suėjo 80 metų, nuo 1992-ųjų – 10 metų.
Šios sukaktys pažymėtos tarptautine konferencija „Nacionalinė konstitucija Europos Sąjungos plėtros kontekste“. Konferencija įvyko Seimo trečiųjų rūmų konferencijų salėje gruodžio 11-12 dienomis. Nors dar iš Kopenhagos, kur posėdžiavo Europos Sąjungos viršūnės, nebuvo gautas oficialus Lietuvos pakvietimas, tačiau visi prelegentai pabrėžė itin gerą Lietuvos pasirengimą stojimui į ES ir buvo įsitikinę, jog Lietuva bus pakviesta. Po poros dienų paaiškėjo, jog tai nebuvo tušti žodžiai. Kopenhagoje pabrėžta aukšta Lietuvos derybininkų kvalifikacija. Lietuvos pasirengimas laikytas pavyzdžiu kitoms šalims.
Pranešimus skaitė Italijos parlamento atstovas Konvente dėl Europos ateities prof.Valdo Spini, Suomijos Teisingumo kancleris Paavo Nikkula, Lenkijos Respublikos prezidento patarėjas prof. Wladislaw Czaplinski ir Lietuvai atstovaujantys prelegentai: Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius prof. Vilenas Vadapalas, Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof.Saulius Kartuoka, Konstitucinio teismo teisėjas dr. Egidijus Jarašiūnas, Europos teisės departamento Žmogaus teisių ir tarptautinės teisės skyriaus vedėjas Irmantas Jarukaitis, Europos integracijos studijų centro vadovas, ambasadorius ypatingiems pavedimams Romualdas Kalonaitis, Seimo Pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius, Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas ir Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis.
Vyko gyvos diskusijos, prelegentai atsakinėjo į klausimus. Klausytojų auditorija – teisininkai, norėję gauti ir gavę atsakymus į juos dominančius klausimus. Tačiau keletas konferencijoje akcentuotų dalykų bus įdomūs ir „XXI amžiaus“ skaitytojams.
Antrojo pasaulinio karo pasekmės Europoje buvo jaučiamos pusę amžiaus. Pagaliau ima pildytis milijonų žmonių svajonės matyti vieningą, taikią, darbingą Europą; Europos Sąjunga nėra federacija ar supervalstybė. Tai laisvu noru susijungusi tautų ir valstybių sąjunga, kurioje gerbiamos kiekvienos šalies teisės, sprendžiant bendrus Europos reikalus. Turint omenyje Lietuvos geografinę bei geopolitinę būklę, savo tikslus lengviau įgyvendinsime ir problemas paprasčiau išspręsime būdami ES nariais.
Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys, besiorientuojančios į ES, iš anksto savo konstitucijose įtvirtino nuostatas, palankias integracijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat įtvirtintos tokios Europos šalyse pripažįstamos vertybės kaip asmens teisių ir laisvių prioritetas, pagarba nacionaliniam suverenitetui, demokratinis valdymas, ūkio santykių pagrindimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, valdžių funkcijų padalijimas ir t.t. Konstitucijos 136 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir nepriklausomybei, 138 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo bei tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas, pripažinimo sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų Sąjungas įtvirtina nuostatas, draudžiančias bet kokį jungimąsi į buvusios SSRS pagrindu kuriamas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Konstitucijos 47 straipsnyje (1996 m. birželio 20 d. pataisos redakcija) tiesiog mini Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją.
Vienas prelegentų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas sakė: „Taigi integracija į Europos Sąjungą konstituciniu požiūriu gali būti vertinama kaip stojimas į tarptautinę organizaciją. Kitokių interpretavimo galimybių (t.y.Europos Sąjungą vadinti supranacioline organizacija, kvazifederaliniu susivienijimu ir pan.) Konstitucija nesuteikia. Tokie teiginiai suprantami publicistikoje ar mokslo atstovų kalbose, tačiau valstybės politikos įgyvendinimo lygmenyje galima vadovautis tik konstitucine pozicija – tarptautinės sutarties pagrindu sukurta tarpvalstybinė organizacija. Reikia pažymėti, kad šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucija niekuo nesiskiria nuo daugelio Europos Sąjungos šalių konstitucijų“.
Kita vertus, kuo labiau artėjame prie ES, tuo ryškiau įsitikiname, kad be kai kurių Konstitucijos pataisų neišsiversime. Anot prof. V.Vadapalo, Konstitucinio sprendimo laukia tokie klausimai, kaip dalies valstybės kompetencijos perleidimas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos teisės tiesioginis taikymas nacionalinėje teisėje ir jos viršenybė. Tačiau prieš imantis siūlyti Konstitucijos pataisas, anot E.Jarašiūno, reikia išsiaiškinti, ar esamos problemos negalima išspręsti kitu būdu, tai yra argumentuotai pagrįsti, jog esamas konstitucinis reguliavimas kertasi su visuomenės raidos esminėmis tendencijomis ir stabdo būtinus pokyčius; pataisą būtina rengti ir priimti griežtai laikantis visų Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų; Konstitucijos pataisa turi atspindėti bendranacionalinį susitarimą, t.y. pataisos būtinumą turi palaikyti dauguma Seimo narių ir svarbiausios šalies politinės partijos; pataisa įsiterpia į jau galiojantį aktą.
Eurointegracijos skeptikai dažnai manipuliuoja kritikos neišlaikančiu nuogąstavimu, jog įstoję į ES prarasime dalį savo suvereniteto (nepriklausomybės). Kad taip nebus, argumentuotai atsakė konferencijoje pranešimus skaitę prelegentai. E.Jarašiūnas kalbėjo: „Valstybės suverenitetas reiškia jos nepriklausomybę, jos savarankiškumą sprendžiant valstybės vidaus reikalus bei santykiuose su kitomis valstybėmis. Žodžiu, valstybė sprendžia ir tvarko reikalus savarankiškai ir nepriklausomai. Valstybės suverenitetas apibūdinamas tiek vidiniu, tiek išoriniu aspektais. Vidinis aspektas parodo, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo jokios kitos valdžios šalies viduje, išorinis – kad ji nėra pavaldi jokiai kitai valstybei ir visus klausimus sprendžia savarankiškai. Tokia būtų „absoliutaus“ suvereniteto samprata. Jeigu tokia koncepcija tiko XIX a. ar XX a. valdžiai, tai šiuo metu, matyt, nelabai kas ginčysis, kad šalies viduje valstybė yra saistoma prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, kad yra individo gyvenimo sritis, į kurią valstybė negali kištis (tai savaime brėžia suvereniteto ribas vidiniu aspektu), kad tarptautiniuose santykiuose ji negali pažeisti kitų valstybių suvereniteto, kad ji privalo laikytis sudarytų tarptautinių sutarčių, kad jos veiklai daro įtaką dalyvavimas tarptautinėse organizacijose. Komunikacijų plėtra, ekonomikos globalizacija – vėl iššūkis valstybių laisvei. Valstybės yra saistomos šių ir kitų veiksnių, keičiasi požiūris į valstybės laisvę apskritai (prisiminkime tarptautinės visuomenės įsikišimą sprendžiant Bosnijos ir Hercegovinos, Kosovo, Makedonijos ar Afganistano problemas). Tarptautinis baudžiamasis teismas, baudžiantis už nusikaltimus žmonijai, numatytas 1998 m. Romos Konvencijoje, – dar viena požiūrio į valstybės valdžios laisvę pasikeitimo išraiška.
Todėl XX-XXI amžių sandūroje pasikeitęs pasaulis verčia peržiūrėti suvereniteto sampratą. Teisinė doktrina turi atspindėti tikrovės pokyčius. Dar svarbiau, kad ši doktrina būtų įtvirtinta šalių konstitucijose (kalbu apie tiesioginį doktrinos pokyčių įtvirtinimą konstitucijos tekste arba įtvirtinimą konstitucinėje jurisprudencijoje, interpretuojančioje konstituciją). Europos integracijos kontekste ypač svarbu suderinti valstybės, kaip nepriklausomo ir suverenaus subjekto, ir Europos Sąjungos, kaip tokių valstybių susivienijimo, turinčio savo institucijas ir kuriančio teisę, sampratos darnumą. Europos Sąjunga bus gyvybinga, jeigu jos egzistencija bus grindžiama pagarba nacionalinėms konstitucijoms, konstitucionalizmo vertybėmis. Tai pagarba šių šalių siekiams įtvirtinti teisės viršenybę sudėtinguose asmens, visuomenės ir valstybės santykiuose. Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės, grindžiamos konstitucija, darnus veikimas ir turėtų būti siektinas idealas projektuojant Europos Sąjungos tolesnį vystymąsi“.
ˇŽurnalistams surengtoje konferencijoje buvo konstatuota, jog tuojau po Lietuvos pakvietimo į ES bus pradėta intensyviai rengtis referendumui. Dabar jau žinome, kokie finansiškai sėkmingi derybų rezultatai Lietuvai. Tai džiugina, tačiau dar nereiškia, kad, tapę šios Sąjungos tikraisiais nariais, galėsime tik sočiai, skaniai valgyti ir ilgai miegoti. Iš tiesų teks daug ir sunkiai dirbti, nes šalies gerovė kuriama darbu. Taip manantys pirmiausia ateis į referendumą ir balsuos už Lietuvos stojimą į ES. Esame įsitikinę, jog jie sudaro mūsų nuo seno darbščios tautos daugumą. Referendumas turėtų pasisekti. Lenkijos Respublikos prezidento patarėjas prof. Vladislavas Čaplinskis taip pat buvo įsitikinęs referendumo sėkme. Jis sakė: „Lenkai ir lietuviai džiaugsis, būdami Europos Sąjungos nariais“.

1. 1992 m. spalio 25 d. šalies piliečių referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta sudėtinės formos teismų steigimo galimybės. Norint sukurti teismo tarėjų institutą tektų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisminės valdžios vientisumo modelį, arba keisti pagrindinį valstybės įstatymą. Abejotina, ar teismo tarėjų institutas papuola į konstitucinės svarbos klausimų ratą.
2. Teismo tarėjų nepakankamo profesionalumo kompetencijos klausimas lieka esmine ir bemaž neišsprendžiama problema. Sovietinės sistemos reguliuoti teisiniai santykiai savo sudėtingumu bei įvairove nei iš tolo neprilygsta modernios demokratinės visuomenės socialinės realybės diktuojamiems iššūkiams. Teismuose nagrinėjamos bylos kaskart tampa sudėtingesnės. Labiausiai sudėtingu tampa civilinių teisinių santykių reguliavimas. Čia neužtenka vien gero teisinio išprusimo, bet reikia ir nemenkos šio darbo patirties. Dėl šios priežasties visuomenės atstovų dalyvavimo teismuose yra linkusios atsisakyti kai kurios didesnes teismo tarėjų instituto tradicijas turinčios šalys. Sovietinei teisėsaugai, imitavusiai demokratinės visuomenės regimybę ir faktiškai padėjusiai vykdyti mūsų tautos genocidą buvo gyvybiškai svarbu pademonstruoti, jog “teisingumą” vykdo pati liaudis. Todėl teismo tarėjų dalyvavimas, pagal sovietinės valdžios vidinį sumanymą buvo labai pageidautinas teismuose nagrinėjant civilines ir ypač baudžiamąsias bylas.
3. Teismo tarėjų instituto reanimavimo klausimą galima vertinti ir kaip tam tikrą socialinę provokaciją, signalizuojančią apie pilietinės visuomenės tykančius pavojus. Nacionalinės tapatybės ir savigarbos bei istorinės savimonės klausimai šiuo atveju galėtų būti tiesiogiai patikrinti visuomenės požiūriu į svetimą, šiuo atveju slaviškos kilmės institutą, kurio atsiradimas ir įtvirtinimas Lietuvoje sutapo su žiauriausiu mūsų tautos naikinimo laikotarpiu. 1992 m. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas lietuvių tautos siekis sekti tik nepriklausomos valstybės tradicija bei jos išpuoselėtomis demokratinės visuomenės vertybėmis

Galima drąsiai tvirtinti, kad tai yra konstitucinės svarbos klausimas. Žvelgiant į Lietuvos valstybės teismų įstaigų sistemą iš šio laikmečio visuomenės galimų poreikių pozicijos, tarp sprendžiamų problemų iškeltas ir klausimas – kokiame santykyje su visuomene ši sistema yra ginant žmogaus teises ir, ar egzistuoja visuomenės siekis tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą – konkrečiu atveju per tarėjų instituto įvedimą teismų sistemoje.
Metus žvilgsnį į teisėkūros procesą Lietuvos Respublikos atsikūrimo laikotarpiu nuo 1990 metų kovo 11 dienos, akivaizdu, jog visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą klausimas yra pakankamai problematiškas. Jis tiesiogiai susijęs su valstybingumo raidos tradicija, konstitucine raida, visuomenės istoriškai įsisąmonintu požiūriu, kokiomis priemonėmis visuomenė turi reikštis šiame procese ir kokiu mastu visuomenė pati yra įvaldžiusi teisę, kaip apsigynimo priemonę nuo jos viduje slypinčių grėsmių ir galimos valdžios struktūrų savivalės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *