KATALIKIŠKOSIOS SOCIALINĖS IDĖJOS
Iki Vatikano antrojo susirinkimo
Pradėdami nagrinėti Romos katalikų bažnyčios politines idėjas, kurias iki šiol vadinome katalikiškuoju socialiniu mokymu, turime daug ką patikslinti. Pirma, nagrinėdami Katalikų bažnyčios politines pažiūras, skirsime oficialią ir neoficialią jų interpretaciją. Mūsų studijų šaltiniai bus aukščiausios Bažnyčios valdžios su popiežiumi priešakyje išleisti aktai. Šie Vatikano aktai privalomi kiekvienai katalikų bendruomenei visame pasaulyje. Nenagrinėsime problemas, glūdinčias tikėjimo principuose. Mus domina tik konkretūs Bažnyčios socialinio mokymo elementai, susiję su ideologija ir politika. Kad suprastume katalikiškųjų idėjų turinį, visada privalome atsiminti religines prielaidas. Galime jas suformuluoti trimis viena iš kitos išplaukiančiomis tezėmis: yra visagalis Dievas, žmonių ir pasaulio Kūrėjas, kiekvienas gyvas žmogus paklūsta amžinajai ir laikinajai tvarkai; jo egzistencijos tikslas yra amžinoji tvarka, žmonių kelias į aną pasaulį eina per laikinąją tvarką. Ideologijos termino vartojimui Bažnyčia priešinasi : ji tvirtina, kad socialinis katalikų mokymas nėra ideologija.
Pirmąsias politinių pažiūrų užuomazgas aptinkame jau Naujajame Testamente ir Apaštalų laiškuose. Mūsų laikų katalikiškojo socialinio mokymo ištakų galime ieškoti popiežiaus Jono XXIII1 pontifikato laikų Bažnyčios dokumentuose. Jonas XXIII (Andželas Ronkalis, Angelo Roncalli 1881-1963). Gimė skurdžioje valstiečių šeimoje. 1958 m. išrinktas popiežiumi, parengė ir 1962 m. pavasarį sušaukė Vatikano antrąjį visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Iš Šv. sosto dokumentų didžiausią dėmesį skirsime enciklikoms, kurios geriausiai atspindi Bažnyčios vadovų pažiūras į mus dominančias problemas.
Katalikų socialinį mokymą XIX ir XX a. sandūroje žymiai palankiau vertino dešinieji negu liberalai. XIX a. prancūzų liberalai, kovodami su Katalikų bažnyčia ,visus Bažnyčios socialinius siekius pavadino klerikalizmu, o savo politinius priešininkus šioje kovoje klerikalais.
Katalikų socialinio mokymo nuostatas pirmas išsamiai ir autoritetingai jas išdėstė popiežius Leonas XIII, 1891 m. paskelbęs encikliką Rerum novarum. Ji visa skirta to meto pasaulinio politinėms ir ekonominėms problemoms. Leonas XIII (Vinčensas Džoakinas Pečis, Vincenzo Gioacchino Pecci, 1810-1903). Būdamas 68 metų buvo išrinktas popiežiumi. Jo pontifikatas vienas svarbiausių naujųjų laikų Bažnyčios istorijoje. Leonas XIII suformulavo Bažnyčios ir kapitalistinės visuomenės sambūvio principus, apibrėžė pagrindinius krikščioniškosios demokratijos principus 1901 m. enciklikoje. Žmogaus pripažinimas absoliučiai aukščiausia vertybė. Tai lėmė, kad Bažnyčia pasmerkė liberalizmo idėjas. Tačiau kur kas griežčiau Bažnyčia vertino kairiųjų siekius, kad jie atmetė esamą socialinę tvarką, kuri, Kūrėjo nulemta kaip hierarchinė struktūra, kad kairieji apskritai abejojo privačios nuosavybės idėja.
Jono XXIII pontifikatas
Atėjus antrai XX a. pusei, Bažnyčiai teko perduoti naujoms kartoms tikėjimo lobį, paisant naujų realijų. Prireikė naujos mąstysenos. Kilo būtinybė išlaikant nekintamus tikėjimo principus, modernizuoti katalikų pažiūras į politines, socialines ir ekonomines naujojo pasaulio problemas.
1961 m. išleistoje enciklikoje Mater et Magistra, autorius vartoja formuluotę „žmonės su kita gyvenimo koncepcija”. Ne eretikai, bet kurie tiesiog mąsto apie Dievo ir tikėjimo problemas kitaip nei katalikai. Tikintieji kviečiami bendradarbiauti su kitos gyvenimo koncepcijos žmonėmis, to reikalauja bendrasis gėris. Jeigu bendradarbiavimas ima kelti pavojų tikėjimui, reikia jo vengti. Dievo sukurti žmonės visi tarpusavyje lygūs. Reikia stengtis nuolat mažinti socialinę ir ekonominę žmonių nelygybę. Taip akivaizdžiai buvo tolstama nuo ligtolinės Bažnyčios pozicijos, pripažinusios nelygybę natūraliu ir prideramu faktu.
Daug vietos enciklikoje skiriama privačios nuosavybės problemai. Nuosavybė yra privati ir kaip tokia yra individo laisvės pamatas. Morališkai ir ekonomiškai sveikiausia nuosavybės rūšimi laikoma smulki ir vidutinė šeimyninė nuosavybė. Kartu atmetamos kaip blogos ekonominės sistemos, pasmerkiamos totaliai suvalstybinto ekonominio gyvenimo santvarkos. Nedarbo problema lemia, kad valstybė negali išvengti pareigų ūkiniame gyvenime. Enciklikos puslapiuose ryškėja vaizdinis tokios visuomenės, kurioje įvairių rūšių nuosavybės sektoriai darniai bendradarbiauja. Popiežius ypač pabrėžė būtinybe atstovauti darbo žmonėms, ginti individualias ir kolektyvines jų teises.
Katalikų socialinio mokymo permainų kryptims svarbi kita popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in terris išleista 1963 m. Įėjo į istoriją kaip kvietimas apginti taiką pasaulyje . Į pirmąjį planą popiežius iškėlė žmogaus teisių problemas. Jis aiškiai suformulavo tezę apie žmogaus asmens ir jo prigimtinių teisių pirmenybę prieš visas politinio gyvenimo institucijas, pradedant valstybe ir politinėmis partijomis. Popiežius aiškiai pabrėžė žmonių lygybės visuomenės gyvenime idėją.
Idėja, kad žmonių giminei visada reikalinga valdžia, bet pasirinkti konkrečią valdžios formą ir ją realizuoti pridera patiems žmonėms. Tarp išvardytų piliečio teisių pasirodė ir minties laisvė, sąžinės ir išpažinimo laisvė. Pritariama, kad valstybė užimtų neutralią poziciją religijos atžvilgiu, laikydama ją asmeniško pasirinkimo reikalu. Visos piliečių teisės suskirstytos į politines, socialines ir kultūrines.
Pauliaus VI pontifikatas
1964 m išleista naujojo popiežiaus Pauliaus Vi enciklika Ecclesian suam. Joje keliamos ekumenizmo ir ateizmo problemos. Popiežius aptarė ateizmo reiškinį, analizuodamas tris jo apraiškas. Visų pirma, ateizmas gali reikštis kaip konkretaus žmogaus pažiūra. Tikintieji visada privalo siekti dialogo su ateistu. Antra, ateizmas gali egzistuoti kaip bendra idėja, neigianti Dievo buvimą. Ateizmą Bažnyčia, kaip ir anksčiau, be atodairos atmeta ir smerkia. Trečia, ateizmo idėją gali reikštis kaip ideologija, kurią įgyvendina konkreti valstybės santvarka.
Vatikano antrasis susirinkimas 1965 m., be gausybės kitų problemų, svarstė ir socialines. Jos aptariamos Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes. Šiame dokumente įrašytas fundamentalus teiginys, kad Bažnyčia yra valstybių santvarkas pranokstanti formacija, tai yra formacija, vykdanti savo religinę misiją visose pasaulio dalyse, nepriklausomai nuo paskirtų valstybių santvarkų ir ideologinių orientacijų. Bažnyčia nesiekia sutapti nė su viena egzistuojančia visuomenine politine sistema. Tarp darbo žmonių teisių įrašyta ir teisė streikuoti, tačiau tik siekiant ekonominių tikslų.
Įvairių kraštų visuomenės gali sulaukti trokštamų rezultatų tik įgyvendinusios šiuos principus: 1) socialinio solidarumo principą; 2) socialinio pliuralizmo principą: veiksmų pasirinkimo įvairovė; 3) evoliucinės raidos principą: visi pokyčiai turi vykti palaipsniui; 4) pusiausvyros principą: visuomenė turi siekti stabilizuoti įvairių individų ir grupių aktyvią sąveiką.
Enciklika Populorum progressio, paskelbta 1967 m. pasmerkus nacionalizmą ir rasizmą. Primenamas neigiamas Bažnyčios požiūris į materializmą ir ateizmą. Skyrė itin daug vietos Trečiojo pasaulio šalių problemoms. Žiaurios, tironijos sąlygomis prispaustoji visuomenė gali su ginklu rankoje sukilti prieš neteisingą valdžią. Popiežius primena, kad pagrindinis socialinės raidos principas yra evoliucija.
1971 m. popiežius Paulius VI paskelbė pastoracinį laišką Octogesima adveniems, kuriame iškėlė keletą socialiniam katalikų mokymui svarbių problemų. Primindamas, kad iš evoliucinės raidos principo išplaukia reformų strategija, popiežius pasisakė už solidarumą ir demokratiją kaip pamatines vertybes.
Analizuodamas socializmo fenomeną, popiežius sutelkė dėmesį į tris jo apraiškas. Pirmoji tai socializmo idėja, suprantama kaip lygybės, solidarumo socialinio teisingumo siekimas. Kita apraiška tai socializmas, kuris reiškiasi per konkrečius, masinius visuomeninius sąjūdžius, kovojančius dėl valdžios, susilaukti tikinčiųjų paramos. Tačiau būtina sąlyga, kad ši bendra veikla nebūtų nukreipta prieš katalikų tikėjimo ir etikos principus. Trečioji tai socializmo ideologija, remiasi materializmo, ateizmo ir dialektikos principais. Dialektiką popiežius apibūdina kaip prievartos principą. Todėl socializmo ideologija atmetama. Popiežius aiškiai pabrėžė dialektiniu materializmu pagrįstas marksizmas iš esmės prieštarauja pagrindiniams krikščioniškosios religijos ir filosofijos principams.
Katalikų socialinis mokymas oficialiai pasmerkė fašizmo principus, kritikavo nacionalizmą, atmetė konservatorių visuomenės viziją, atsisakė pritarti autoritarinei valdžios sistemai. Kvietimai nuolat mažinti nelygybę socialiniuose santykiuose ir įgyvendinti demokratinę socialinę tvarką.
Artėdamas prie demokratinio ir socialinio liberalizmo idėjinių principų, katalikiškasis socialinis mokymas nuosekliai kritikuoja liberalią ekonomiką ir abejoja konservatyviojo liberalizmo teiginiais. Pabrėžia visuomeninį privačios nuosavybės aspektą ir neišvengiamas valstybės pareigas bendruomenei ekonomikos bei socialinėje sferoje tai ir parodo katalikų socialinio mokymo kritišką atsiribojimą nuo neoliberalizmo.
Išvados
Katalikų socialinis mokymas tvirtai laikosi absoliučios moralės pirmenybės. Niekada negalima nutraukti šio moralės ir politikos ryšio. Kiekvienas politinis veiksmas visada turi moralinį aspektą.
Stebėdami popiežių ideologijos istorinę evoliuciją, galime konstatuoti nuolat besikeičiančio pasaulio akivaizdoje jos demonstruojamą palankumą ir lankstumą, kai kartu išlaikomos neiškreiptos šios ideologijos religinės prielaidos. Tai, kad socialinis katalikybės mokymas išlaiko amžinybės ir laikinumo pusiausvyrą , lėmė jo ilgaamžiškumą bei gyvybingumą mūsų laikais.
Bažnyčia ir toliau visiškai atmeta marksizmo ideologiją. Kova idėjų sferoje neužkirto kelio ieškoti sutarimo sprendžiant daugelį socialinių problemų.
Lietuvos katalikų politinės organizacijos susiformavo iš tautinio atgimimo sąjūdžio katalikiškojo sparno, susitelkusio aplink laikraščius „Apžvalga” ir „Tėvynės sargas”. Pirmąją lietuvių krikščionių demokratų programą, remdamiesi Leono XIII enciklikomis (visų pirma Rerum novarum ), parašė Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai P.Bičys, J. Mačiulis Maironis, A. Jakštas Dambrauskas. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime krikščionys demokratai sudarė vieną didžiausių frakcijų. 1910 m. susikūrė Ateitininkų sąjunga. 1920-1926 m. krikščionys demokratai turėjo daugumą Lietuvos Seime. Krikščionys demokratai dalyvavo 1926 m. gruodžio perversme, tačiau netrukus buvo išstumti iš valdžios ir perėjo į opoziciją A. Smetonos režimui. 1935 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija buvo paleista . 1946 m. atkurta Vokietijoje LKDP dalyvavo VLIKe.