Įvadas.
Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį atvejį privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija šleifas.Ypač pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą keičia sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Tokios kaip įstatymų nesilaikymas,naudojimas tarnybine padėtimi asmeniniu tikslų įgyvendinimui turtų krovimui, nekilnojamo turto įgijimui, neteisėtos statybos, piktnaudžiavimas žmogiškaisiais ištekliais, piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Tokia plati korupcija, dažnai vadinama juodąja.Jos išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę. Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, kurie,pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui. Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsišaknijusia valdžios negalią.
Korupcija politikoje.
Pradžioje noriu aptarti kokia gi ta baisiosios korupcijos kaina ir kaip plačiai ji yra išsikerojusi. Gyventojų skurdas, prasta sveikata, mažėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas – būdingi korupcijos pažeistų valstybių požymiai.taigi, blogai veikianti korumpuota valdžia reiškia, užsienio valstybių pagalba negalės būti panaudota teisingiems ir efektyviems tikslams pasiekti. Neteisėtos organizuotų nusikaltėlių grupės taip pat naudojasi tuo, kad gali nusipirkti korumpuotos valstybės privilegijas,gauti parama ,kuri padeda jiems purviname neteisėtame versle plėtoti savo šaknis tapti neliečiamais ir nebaudžiamais. Kyšiai atveria kelią nusikalstamai veiklai plačiu mastu. Labiausiai tai atsispindi politiniai skandalai, susiję su prezidentine Rolando Pakso apkalta, kyšininkavimu įtariamais parlamentarais. Puikiai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai rėžimai, nuo jos, deja, neapsaugotos ir jaunos demokratinės valstybės. Tokiose visuomenėse politiniai procesai ir valstybės valdymas pradeda priklausyti nuo privačių interesų sferų, o staigus gyventojų nuskurdimas sukelia gilius vidinius visuomenės konfliktus ir prieštaravimus. Interesų konfliktai, neteisinis aukščiausių pareigūnų elgesys ir šiandien tęsia tą ydingą piktnaudžiavimo valstybine valdžia tradiciją, kurią pirmasis įvardijo Vincas Kudirka savo satyroje apie Vakanalijų Vziatkovičių Kruglodurovą. V. Kudirka skaudžiai tyčiojosi iš baudžiavinės carinės valdininkijos hierarchijos, jau nuo pat Petro I laikų valstybės valdyme įtvirtinusios veidmainiavimą, suktybes ir dvigubą politinę moralę.
Kaip teigia rusų rašytojas V. Sirotkinas, labai svarbu išryškinti principinį politinio Rusijos elito galvosenos skirtumą (pradedant Petru I ir iki Putino) nuo vakarietiško mentaliteto. Jei Vakaruose valdžią suteikia turtas, tai Rusijoje iki šiol turtą suteikia valdžia. Tad jei įgijai „vadovaujančią kėdę” – tai viskuo esi pertekęs, o jeigu ją praradai – tu niekas. Toks politinis „elitas” istoriškai laikėsi tik pagal valdžios vertikalę: tereikėjo susilpnėti arba suirti centrui – subyrėdavo ir valstybė. Taip atsitiko ir 1917 metų vasario-spalio mėnesiais, taip nutiko ir 1991 metų rugpjūtį-gruodį.
Taigi, rusiškojo politinio pseudoelito ideologija – buvusi carinė, sovietinė, ir, iš dalies, dabartinė – yra ta pati. Mes – jūsų „tėvai”, jūs (liaudis) – mūsų „vaikai” – mes jus vedame į šviesesnį rytojų (nenuostabu, kad Lietuvoje jau taip seniai jaučiama alergija žodžiui „liaudis”; gaila, kad kai kurie politikai to niekaip nesupranta). Šiuo požiūriu ypač įdomus Trečiasis Statutas, priimtas 1588 metais ir tapęs paprotinės LDK teisės šaltiniu. Šio Statuto prakalboje jo redaktorius ir leidėjas Leonas Sapiega rašė, kad teisynai turi būti sudaromi ir įgyvendinami vardan to, kad žmonės savo krašte jaustųsi saugūs, saugotų pamatinius gėrio principus, kurie ir tampa teisinio reguliavimo pamatu. Tačiau brutaliai sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, pradėjo nykti ilgaamžis teisinis lietuvių socialinio politinio gyvenimo pamatas. Nuo 1795 metų ir mūsų valstybėje buvo palaipsniui pradėta diegti Rusijoje jau egzistavusi totalitarinė, melaginga ir iškreipta valstybės valdymo sistema. Deja, ir šiandien mūsų valstybės valdyme dar tebėra ryški įtempta, šių dviejų priešingų ir viena kitą neigiančių tradicijų sandūra: mūsų autentiškos, istorinės, moralios, tačiau per amžius nusilpusios valstybės patirtis buvo ir yra užgožiama svetimais eurazijiniais – dar gajais ir užsilikusiais – įpročiais. Jų sąveikoje ir atsirado šiandieninis gilus moralės ir politikos konfliktas, kurio pasekmes jau įvardijome kaip politinę korupciją, įsitvirtinusią Lietuvoje. Be abejo, tokio masto korupcija ne tik sutrikdė svarbiausių valstybės sričių valdymą, kartu ji demoralizavo visuomenę. Geriausias to įrodymas – pasaulinio masto savižudybių rodiklis Lietuvoje, taip pat – spartėjanti emigracija. Iš šalies jau išvyko keli šimtai tūkstančių darbingų ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurių profesinis parengimas valstybei kainavo milijardus litų.
Popierinė kova su korupcija.
Nacionalinės kovos su korupcija programa pagaliau įžiebė viltį, kad politinė korupcija bus griežtai suriesta į ožio ragą. Ne paslaptis, kad šios tarnybos analitikai pasinaudojo vadinamojo Honkongo modelio patirtimi. Šeštajame dešimtmetyje Honkonge korupcija taip pat buvo endeminė. Jos įsigalėjimą rodė buvęs populiarus posakis apie žmones, turinčius tokį pasirinkimą: „važiuoti autobusu” (aktyviai dalyvauti korupcijoje) arba „bėgti šalia autobuso” (būti pasyviais stebėtojais, nesikišančiais į korumpuotą sistemą). Tačiau 1974 metais politiškai veiklus ir ryžtingas Honkongo gubernatorius įsteigė nepriklausomą antikorupcinę komisiją, kurios veikla rėmėsi trimis „banginiais”: baudžiamosios atsakomybės griežtinimu, korupcijos prevencija ir visuomenės švietimu. Per kelis dešimtmečius nuoseklus šių antikorupcinių priemonių įgyvendinimas padėjo galutinai atsikratyti piktnaudžiavimu valdant valstybę.
Tačiau vargu ar šis Honkongo modelis, atsiradęs ir įdiegtas visai skirtingomis istorinėmis, politinėmis sąlygomis, padės ir Lietuvoje sėkmingai kautis su juodosios korupcijos užkratu. Abejonės kyla ir dėl to, kad Nacionalinės kovos su korupcija programoje nė žodžiu neužsimenama apie pačią svarbiausią korupcijos gyvybingumo priežastį – privilegijų naikinimą! Būtent apie tai mums vieningai kalba žymiausi užsienio ekspertai, tyrinėjantys korupcijos reiškinius daugelyje pasaulio valstybių. Tad jei nomenklatūrinė biurokratija išsaugos savo išskirtines ir iki šiol rūpestingai puoselėjamas „šiltnamio” valdant valstybę pozicijas – visa skelbiama kova su korupcija Lietuvoje ir vėl liks tik popierinė.
Dvigubi valstybės politikos ir moralės standartai šiuo metu yra pati didžiausia ir rimčiausia mūsų valstybės valdymo problema. Štai būdingas pavyzdys. Nors jau nuo praėjusių metų spalio mėnesio įsigalėjo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, tačiau atlyginimai aukščiausiems valstybės pareigūnams bei privilegijos (100, 200, 250 proc. priedai) ir vėl dalijami remiantis senutėliu, dar 1991 metais skubotai priimtu, Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo tvarkos apmokėjimo”.
Taigi šių išskirtinių eurazijinių privilegijų aukštiems valdininkams įtvirtinimo politika tapo svarbiausia priežastis, dėl kurios atsirado ir suklestėjo juodoji lietuviška korupcija. Ir iš tiesų, jei paprastas policininkas gali uždirbti tik 600, o jo ne ką mokytesnis viršininkas – daugiau nei 10 000 litų, tai pirmasis, negalėdamas pragyventi, žinoma, stengsis ieškoti papildomų, tegu ir nelegalių, pragyvenimo šaltinių. Lygiai tą patį galima pasakyti apie gydytoją, kurio oficialus darbo užmokestis – 700 litų, ir todėl visas gydymo įstaigas yra apraizgiusi nelegalių duoklių ėmimo iš pacientų sistema. O žmonės priversti su tuo sutikti, nes pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Štai iš čia ir graudi statistika: net kas antras Lietuvos gyventojas yra davęs kyšį – kam nors…
Tad svarbiausia išvada, nacionaliniu mastu kovojant su politine korupcija, būtų tokia: neįveikę privilegijų aukščiausiems valdžios pareigūnams dalijimo įpročių, patyliukais remiamų senais Vyriausybės nutarimais ar įstatymais, o taip pat neįvykdę nuoseklios demokratinės specialistų darbo užmokesčio reformos, korupcijos nenugalėsime, nes pirmiausia reikia šalinti priežastis, o ne pasekmes. Viliuosi, kad politinė pasaulėjauta, kuriai būdingas savanaudiškumas ir godumas, siekiant vien asmeninės naudos ir pasipelnymo, laimei, nėra kilusi iš autentiškos lietuvių valstybingumo tradicijos. Ir pastarosios atkūrimas bei stiprinimas tampa pačia svarbiausia XXI amžiaus pradžios politine pastanga. Ši popierinė korupcija puikiai atsispindi naujuose paruoštose parlamentarų projektuose, tokiuose, kaip šitas:
Parlamentinės darbo grupės teikiamame projekte siūloma įtvirtinti privalomą visų politinės kampanijos dalyvių registravimą Vyriausiojoje rinkimų komisijoje. Autorių siūlymu, visos politinės partijos, atitinkančios nustatytus kriterijus, turėtų teisę į valstybės biudžeto dotaciją. Ją sudarytų fiksuota (10 proc. nuo bendros dotacijos sumos) ir kintama (paskaičiuojama pagal rinkimų rezultatus) dalys. Teisę į dalies politinės kampanijos išlaidų kompensavimą turėtų politinės partijos, gavusios ne mažiau kaip 3 proc. balsavusių rinkėjų balsų ir atitinkančios kitus reikalavimus. Valstybės biudžeto dotacijos ir kompensacijos lėšų valstybinį auditą turėtų atlikti Valstybės kontrolė. Politinės reklamos skleidimą garso ir vaizdo kūriniais (klipais, filmais) per radiją bei televiziją siūloma uždrausti. Jos skleidimą žiniasklaidoje politinės kampanijos metu siūloma finansuoti iš valstybės biudžeto. VRK turėtų parinkti reklamos skleidėjus taip, kad ji būtų skleidžiama per nacionalinius ir regioninius transliuotojus. Teismas, nustatęs, kad partijos, jos valdymo organų ar jų narių, politinės kampanijos dalyvių veikla yra netinkama, galėtų taikyti numatytas priemones arba įpareigoti VRK panaikinti kandidato ir politinės kampanijos dalyvio registraciją.
Vyriausybinė darbo grupė siūlo įpareigoti fizinius asmenis, paaukojusius politikams daugiau kaip 150 MGL (19,5 tūkst. litų) dydžio auką, deklaruoti turtą ir pajamas. Taip siekiama, kad bendrovių pinigai nebūtų skirstomi per gyventojus ir kad nekiltų abejonių, ar konkretus asmuo pagal turimas pajamas galėjo paaukoti minimą sumą. Partijos galėtų gauti ir dalį nuolatinių Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio.
Projekte siūloma rinkimų agitacijai skirtas diskusijų, rinkimų programų pristatymo, debatų, pokalbių laidas televizijoje apmokėti tik iš valstybės biudžeto skiriamos dotacijos partijai. Taip pat siūloma drausti televizijoje kitokią politinę reklamą. Siūloma suteikti VRK galimybę pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais, jeigu iš pateiktos galutinės finansavimo ir auditoriaus ataskaitų paaiškėja, kad buvo padaryti finansavimo tvarkos pažeidimai, turėję esminės įtakos rezultatams. Kartu numatyta sutrumpinti terminą, per kurį politinių kampanijų dalyviai turėtų padengti įsiskolinimus, nuo 6 iki 1 mėnesio. Šis projektas iš pažiūros yra teisingas piliečių atžvilgiu, tačiau ar tai skaidru ir nekorumpuota – atsakyti sunku, bet įtarimų yra, skandalai su Viktoru Uspakihu, atrodo kaltinimai yra rimti, bet jis nėra apkaltintas, nei vienu jam pateiktu kaltinimu, vis tiek jis yra partijos vadovas, oficialiai ar ne, bet faktas yra tas, kad jis vadovauja savo partijai. O paskaičiuokim, kiek kartų jį rodė per televizija, kiek laidų jį yra pakvietę, kas gali žinoti, ar tik pats Viktoras nėra susitaręs su tomis laidomis ir joms asmeniškai sumokėjas, trumpiau tariant, šį projektą galima taip pat apeiti su korupcijos pėdsakais. Tad tokie popieriniai projektai yra ne iki galo išanalizuoti, todėl, kad prieš rinkimus visada laidos dažniau, kalba apie politinius įvykius ir politikus.
Man kyla klausimas ar politinės partijos supranta ir įvertina korupcijos lygį Lietuvoje pačios, ar tas lygis yra pernelyg aukštas, kad jau kelintus metus kovojama su korupcija, o rezultatų jokių, gal jau mūsų valdžia pati nesugeba jos suvaldyti. Apie korupcijos keliamus pavojus ir žalą kalba beveik visos politinės partijos. Tačiau iš netolimos praeities žinome, kad ne viena valdžia bandė įvairiais būdais kovoti su šiuo nusikaltimu, bet jokių apčiuopiamų rezultatų, deja, nepasiekė. Nuolatos griežtinami įstatymai, kuriamos naujos kovos su korupcija institucijos, didinamos baudos ir bausmės nesumažino nei faktų, nei gandų apie nuolatos į korupcijos skandalus įsipainiojančius politikus, pareigūnus, advokatus ir teisėjus. Todėl nors politinės partijos ir siekia įtikinti rinkėjus, kad jos kovos su korupcija, bet konkrečių priemonių beveik nepateikia. Rezultatų galime tikėtis tik iš pažadų sumažinti biurokratiją, išlaisvinti iš valstybinio reguliavimo varžtų verslą ir sumažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje. Tik šios priemonės gali potencialiai sumažinti korupciją, nes panaikina korupcija skatinančius veiksnius. Pačioms politinėms partijoms labai svarbu susirūpinti korupcijos klausimais ir savo prestižu, nes pagal sociologinių apklausų duomenis pagal korupcijos paplitimą politikai nusileidžia tik muitininkams, sveikatos apsaugos darbuotojams, valdininkams ir policininkams. Taip pat pagal apklaustųjų nuomonę Seimas ir politinių partijų atstovai mažiausiai pasistengė ir nuveikė korupcijos mažinimo labui. Apklaustųjų nuomone su korupcija efektyviausiai kovoja spauda. Kovos su korupcija patirtis rodo, kad kovojant vien su korupcijos apraiškomis neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Policija, Saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba gali tik pagauti korumpuotuosius už rankos ir juos nubausti. Deja, tai nepanaikina pagrindinių korupcijos priežasčių. Jei yra kuriama arba jau yra sukurta valstybės valdymo sistema, kurioje nuo aukščiausio lygmens iki žemiausio valstybės tarnautojas tiesiogiai prieina prie pinigų arba kitų gėrybių skirstymo ir jei nuo jo asmeninės valios priklauso leisti ar uždrausti ūkinę ar komercinę veiklą, investuoti arba pirkti rinkoje, tai ir yra didžiausias akstinas korupcijai. Prie šių priežasčių prisideda ir nesutvarkytas valdymas, neaiški atsakomybė ir atskaitomybė. Tokioje neskaidrioje aplinkoje, kai skirstomos gėrybės neturi aiškaus šeimininko, pagunda pasinaudoti padėtimi gali būti didesnė nei padorumas arba baudžiamosios atsakomybės grėsmė. Kovojant su korupcija, reikia naikinti jos priežastis. Lietuvos laisvosios rinkos institutas šiuo metu inicijuoja projektą, kurio tikslas – ištirti valdžios funkcijas ir parodyti politikams, valdininkams ir visai visuomenei, kurios funkcijos gali būti korumpuotos ir kurias funkcijas reikia reformuoti, kad būtų sumažintas pavojus „užsikrėsti” korupcija. Kalbėdami apie korupciją, žmonės dažniausiai ją suvokia kaip paprastą kyšininkavimą, kai pinigais paperkamas valdininko sprendimas, atsiperkama nuo baudos arba apeinamas nepatogus teisės aktais įtvirtintas draudimas. Tai galime vadinti korupcija administraciniame lygmenyje arba tiesiog administracine korupcija. Tačiau rečiau kalbama apie korupciją tokiame lygmenyje, kai perkami įstatymai, muitų tarifai, kitos protekcinės priemonės, palengvinančios įmonių arba jų savininkų veiklą arba sudarančios papildomus sunkumus konkurentams. Tokios korupcijos faktus aptikti sunku, nes tam reikia detalios įstatymų analizės, bet kartais tokie įstatymai arba nutarimai priimami tiesiog akivaizdžiai. Juos lengva aptikti, nes jie liečia arba vieną įmonę, arba vieną ūkio šaką. Neretai tai pristatoma viešumoje kaip vietinės pramonės interesų gynimas arba interesų grupių, tarkim žemdirbių, apsauga. Tokiais atvejais politikai visų Lietuvos gyventojų pinigais sukuria palankesnes sąlygas juos parėmusioms įmonėms arba lengvatomis atsidėkoja už juos balsavusioms interesų grupėms. Tradicinės priemonės prieš šią korupcijos rūšį – lobizmą įteisinantys ir kontroliuojantys įstatymai, partijų finansavimo kontrolė- yra bejėgės, nes jas nesunku apeiti. Lietuvoje dar neįprasta skirti šias korupcijos rūšis. Dažnai gyvenime politinė ir administracinė korupcija yra tiesiogiai susijusios. Elementarus pavyzdys gali būti muitų įvedimas arba jų tarifų padidinimas. Toks sprendimas gali būti padarytas politiniu lygiu siekiant sukurti lengvatines sąlygas vietos gamintojams, prisidengiant kokiu nors politiniu šūkiu arba programine nuostata. Už muito padidinimą sumokėjusi įmonė gali „legaliai” naudotis politikų jai suteiktu privalumu rinkoje, didinti kainas ir visiškai nepatekti į teisėsaugos akiratį. Tai politinės korupcijos faktas. Padidintas muitas be abejo taps patrauklia veikla kontrabandininkams, kurie norės pasipelnyti iš šio draudimo ir tiekti pigesnes kontrabandines prekes į rinką. Tačiau tam, kad galėtų į Lietuvą įvežti kontrabandą, jie turės pelno dalimi dalintis su pasieniečiais ir muitininkais. Taip plėtojama administracinė korupcija. Iš pavyzdžio matyti, kaip viena korupcijos rūšis skatina kitą ir kaip korupcija atsiranda ten, kur jos anksčiau visiškai nebuvo. O dėl užsikrėtusios valstubės korupcija, labiausiai eiliniai piliečiai, nes jiems tenka sumokėti visus korupcijos kaštus. Visų pirma – išlaikyti korumpuotą valdžią, nes asmeniniais interesais, pažintimis ir kyšiais paremta ir išsiplėtojusi valdžia naudinga tik joje esantiems valdininkams ir jų verslo „partneriams”. Korumpuotoje valstybėje visos laisvės skirtos tik „saviems”, o visi kiti yra įkinkomi vežti draudimų ir apribojimų naštą. Korumpuota valdžia stabdo bet kokias reformas, naudingas visiems piliečiams, nes ji pati tarnauja tik siauram „savų” žmonių ratui. Dėl šios priežasties sėjamas nepasitikėjimas valdžia ir griaunami politinio stabilumo pagrindai.
Vis dėlto, mano nuomone, dėl korupcijos negalima kaltinti vien tik politikus ir valdžios atstovus, nes yra pernelyg mažas susidomėjimas pačios visuomenės, savo valstybės reikalais. Vyksta daug konferencijų savivaldybėje, yra kviečiami piliečiai dalyvauti, ten kalba specialiųjų tyrimų ekspertai, kurie turi paruošę daug projektų prieš korupcija, jie pasakoja apie korupcija Lietuvoje, kaip ją reikia stengtis suvaldyti, kaip gali padėti ir paprasti piliečiai, tačiau deja į tokius seminarus susirenka vos keltas piliečių arba išvis nesusirenka, todėl manau, kad ir visuomenė, turi prisidėti prie antikorupcinių projektų ir padėti kovoti kartu su valdžios antikorupcinėmis institucijomis. Vien iš politikų tikėtis pagalbos neverta…
Išvados.
Lietuva kiekvieną dieną patiria didelius nuostolius dėl vyraujančios korupcijos, o kai ateina laikas perskaičiuoti valstybės biudžetą, tada suma gaunasi labai didelė ir nepakeliama tokiai mažai valstybei, kai valstybė patyria vos ne trečdalį biudžeto nuostolio. Todėl reikia valdžiai teisingiau žiūrėti į mūsų valstybėje sukurtus įstatymus, bei konstitucines vertybes, nes tai yra aukščiau už bet kurio rango pareigūnus, institucijas, politines partijas ar organizacijas. Vienas pagrindinių LK prioritetų – tai asmens, asmens prigimtinių teisių ir laisvių bei turto (jo namų ir verslo saugumo) įtvirtinimas, taip pat įstatyminis baudžiamosios atsakomybės už išplitusius korupcinius nusikaltimus įgyvendinimas bei efektyvios antikorupcinės strategijos vykdymas.
Literatūros sąrašas:
1. http://www.lietuvoskelias.lt/index.php?id=92
2. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=15286460&rsslink=true
3. http://www.lrinka.lt/Straipsn/Korupcija2.phtml
4. http://www.lietuvoskelias.lt/index.php?id=77
5. http://www.politika.lt/index.php?cid=693&new_id=12616
6. http://www.alfa.lt/straipsnis/158460
Turinys
1. Įvadas………………………………………………………………………………………………….1
2. Korupcija politikoje……………………………………………………………………………2-3
3. Popierinė kova su korupcija…………………………………………………………………3-7
4. Išvados…………………………………………………………………………………………………8
5. Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………………..9