Komunizmas

truputi bus is pirmos dalies, determinizmas, utilitarizmas ir kt. kur rasem. ir is naujos tai, Marksas ir jo klasiu kova, proletariato kultura, indivualizmas ir rasizmas, nacizmas, Rowlso “Teisingumo teorija” Levatianas valstybės paradigma, paskui Locko liberalizmas, nu cia placiai aprasiau truputi siauriau pasiziuresi ir bus ok>? Bus testo formos egzas, gal nebus sunku tikiuos:)

Komunizmas kaip mokymas apie tūkstantmetę viešpatiją
Christine ir Thomas Schirrmacher
Koks ryšys tarp mokymo apie komunizmą ir tūkstantmetės viešpatijos laukimo? Ką bendro turi chiliazmas su valstybine marksizmo ideologija? Ar ateizmą skelbiantis ir jame besibazuojantis marksizmas nėra priešingybė bet kokiems religiniams interesams – pavyzdžiui, tūkstantmetės viešpatijos laukimui?
Išsamiau nagrinėjant komunizmo sistemą į akis krenta gausybė paralelių su religijomis. Čia ir bus nagrinėjamas būtent šis ryšys, kuris buvo toks stiprus, kad komunizmą patį vadino religija. [1]
Faktas, kad marksizmas turi daug pasaulio religijų bruožų ir tam tikrais aspektais gali būti joms priskiriamas, šiandien jau neginčijamas. Gausybė struktūrinių bendrumų bei dogmų turinys irgi rodo panašumus. Marksizmas siūlo vientisą mokymo sistemą, duoda atsakymus į visus klausimus, tikisi idealizmo ir pasirengimo aukotis net mirštant kankinio mirtimi, jam būdingi mesianistiniai, eschatologiniai bruožai. 1956 m. Güntheris Bornkammas apibendrina:
„Nebekyla abejonių, kad šis pasaulinis politinis judėjimas [marksizmas/bolševizmas – aut. past.], nepaisant visų pagražinimų mokslinėmis teorijomis, turi būti suprantamas kaip sekuliarizuotas eschatologinis mokslas apie žmogaus atpirkimą, kaip mokymas apie Dievą ir rojų be Dievo. Daugybė smulkmenų parodo šį mokymą kaip naujos pasaulio religijos rūšį: neklystantis tikėjimas būsimu istorinės prasmės išsipildymu, kuris istorijoje įgyvendins žmogaus viešpatavimą; mokymas apie pasaulinės istorijos lemiamą momentą, kuriame prasidės kažkas nauja (prabus ir pakils proletariatas); mokymas apie radikalų blogį išnaudojimo pavidalu kaip šio eono ‘įgimtą nuodėmę’, apie žmogaus išvadavimą iš jo susvetimėjimo, apie atpirkėją, kuris kartu yra ir atpirktasis (proletariatas); laukimas tokios pasaulio būklės, kai pasrūs neišsenkančios gyvenimo rojaus srovės, o žmogus taps visos gamtos viešpačiu ir nauju kūrėju. Savotiškas technikos mitizavimas, patetiškos kalbos, dogmatiškas mokymo nenuolaidumas, reikalavimas, kad žmogus visiškai paklustų, nuosekliai pakeistų pažiūras – vis naujai atsiversdamas, duotu atveju išpažindamas nuodėmes ir beatodairiškai bei asketiškai nusiteikęs kovotų dėl savo tikslo, – visa tai sakoma vienareikšme kalba. ‘Kas nori į ateitį, neturi teisės klausti apie praeitį’, sakė Stalinas, o tai tiesiogiai primena Jėzaus žodžius: ‘Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei’ (Lk 9,62).“ [2]
Komunizmo šalininkas Weitlingas dar prieš Marksą 1842 m. išryškino šiuos religinius komponentus:
„Aš matau ateinant naują mesiją su kalaviju, pasirengusį įgyvendinti pirmtakų mokymą. Dėl savo drąsos jis bus pastatytas revoliucinės armijos priekyje, su ja sudaužys sutrūnijusį senosios visuomeninės santvarkos statinį, ašarų šaltinius nuleis į užmaršties jūrą, o žemę pavers rojumi.“ [3]
Komunizmas kaip reiškinys neapsiriboja vien socialine arba ekonomine sfera, bet turi dvasinių ir netgi religinių komponentų. Aistra bei uolumas – komunizmo teorijos ir praktikos požymis. Pats komunizmas reikalauja iš savo šalininkų idealizmo, pasiryžimo tikėti ir aukotis ir remiasi „religinio jausmo“ buvimu kiekviename žmoguje. Faktas, kad Marksas griežtai kovoja su religija, o Dievą laiko žmogiškąja projekcija, dar nieko nesako apie religinius marksizmo elementus. Galima būtų kalbėti taip pat apie vienos religijos kovą prieš visas kitas.
Marksizmas kaip sekuliarinė žydų–krikščionių religijos forma
Ieškant paralelių su religija peršasi palyginimas su žydų–krikščionių religija, kuri grynai istoriškai yra panaši savo atsiradimu. Tačiau kartais stulbinančios paralelės, kurias dar reikėtų paminėti atskirai, iki šiol negalėjo atsakyti, kurios specialios žydų– krikščionių religijos formos komunizme buvo sekuliarinės variacijos išeities taškas. Jei palyginsime komunizmo mokymą su Kristaus ir žydų mokymu, tai iš karto į akis krenta nauju turiniu užpildytos paralelės.
Judaizmas kaip Markso chiliazmo išeities taškas
Neabejotina, kad paties Karlo Markso psichika ir jo pasaulėžiūros formavimosi istorija sąlygojo chiliazmo tendencijų atsiradimą komunizme. Bet ginčytina, kokių elementų marksizmas, remiantis žydiška Markso kilme, turi daugiau: žydiškų ar veikiau krikščioniškų. [4] Löwas, kaip energingas tezės apie krikščioniškąją kilmę atstovas, atsižvelgdamas į pagrindinį tezės apie judėjiškąją kilmę gynėją Künzlį, rašo:
„Ginčytina, kaip reikia žiūrėti į Markso mokymą – išrinktosios žydų tautos ar Išganytojo Jėzaus Kristaus fone. Vienareikšmis abejotino klausimo aiškinimas, pasirodo, neįmanomas… ‘Proletariato’ kolektyvą žydų tauta atitinka geriau. Tačiau tiems, kurie norėtų pripažinti tik žydų tautą, galima paprieštarauti, kad mokykloje Marksas pirmiausia susipažino su Naujojo Testamento teiginiais, gimnazijoje nepasirinko hebrajų kalbos, be to, dažnai cituoja ir parodijuoja apaštalus ir evangelistus“ (Löw, ten pat, p.154).
Kaip teigia įvairiausios kilmės autoriai, Marksas savo tėvų religiją sąmoningai ar nesąmoningai pavertė sekuliariu variantu. Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas rašo: „Proletariškas Markso komunizmas yra sekuliarizuotas senųjų hebrajų chiliazmas“ (Berdjajew, S. 58).
Markso santykius su žydais išsamiausiai tyrinėjo filosofas ir politologas iš Bazelio Arnoldas Künzlis. Savo daugiau kaip 860 puslapių psichografijos apie Karlą Marksą pabaigoje jis apibendrina: „Galų gale visi tyrimai privedė prie išvados, kad Markso įsivaizduota galutinė komunizmo fazė be klasių, be valstybės, be partijos, be institucijų, be prievartos, be konfliktų buvo sąlygota kažko iracionalaus, ko jis pats nesuvokė, bet kas jį žavėjo su nepermaldaujama dieviška galia. Mes iškėlėme tezę ir pabandėme ją pagrįsti, kad ši iracionali dieviška galia, formavusi Karlo Markso charakterį, iš esmės buvo jo motinos perduotasis ir jam pačiam priešinantis į pasąmonę nustumtasis judaizmas, t.y. biblinė žinia, kokią ją pirmiausia skelbia Senasis Testamentas.“ [5]
Savo priklausomybę žydams Marksas gana akivaizdžiai laikė gėdos dėme – įgimta yda. Tačiau per savo žydiškus protėvius – jo tėvas apsikrikštijo evangeliku – jautėsi įkalintas žydų tradicijose. Žydų tikėjimas jam „atgrasus“ (MEW 27/418). Jis išsiaugino žydams ekstremalią neapykantą, kurios šaknų negalima išsiaiškinti, kadangi jis pats energingai užginčija savo paties skriaudas arba įžeidinėjimus dėl tikėjimo.
Marksas identifikuoja žydus su kapitalizmu.
Jeigu stebėsime Markso oficialiai už ateizmo užslėptus pasisakymus, tai paaiškės, kad jo eschatologinė samprata apie amžiną taikos būseną, prievartos nebuvimą, beklasę visuomenę yra grynai iracionali. Jo atstumtasis religinis fonas pasireiškia jo raštuose gausiomis citatomis iš Biblijos, aliuzijomis ir religinėmis formuluotėmis. Netgi jo ekonominiame, abstrakčiame veikale „Kapitalas“ yra daugybė biblinio turinio užuominų.
Proletariato išlaisvinimą Künzlis traktuoja labiau kaip Izraelio tautos išvadavimo iš Egipto vergovės paralelę.
Markso iliuzija apie valstybės sunykimą ir amžinai taikaus pasaulio gyvavimą atitinka Izraelio tautos viltį dėl taikingos tūkstantmetės viešpatijos, kurią geriausiai iš pranašų pristatė Izaijas. Šitą įsivaizdavimą Marksas puoselėjo paskutinėje komunizmo stadijoje. Arnoldas Künzlis nagrinėja nesuskaičiuojamą daugybę Markso citatų ir pabrėžia, kad dažnas paraleles tarp judaizmo ir marksizmo mokymo teiginių dažnai mini ir pats Marksas.
Krikščionybė kaip Markso chiliazmo išeities taškas
Nenorint kelti klausimo dėl Markso ginčo su žydais kaip marksizmo kilmės vietos arba nenorint pradžioje užbaigti diskusijos, reikėtų išsamiau pavaizduoti paraleles tarp krikščionybės išganymo istorijos ir marksizmo koncepcijų. Ir čia Löwas pabrėžtinai nurodo į tai, kad šios paralelės aiškios ne tik iš netiesioginių išvadų, jos gali būti imamos iš nesuskaičiuojamų paties Markso citatų.
Pailiustruokime šį atvejį dviem citatomis apie nuopuolį, nors atitinkamas citatas galima pateikti visuose toliau nagrinėjamuose punktuose.
„Ši pirminė akumuliacija politinėje ekonomijoje vaidina beveik tą patį vaidmenį kaip nuopuolis teologijoje. Adomas atsikando obuolio ir per tai į žmonių giminę pateko nuodėmė…“ (MEW 23/741).
„Be kita ko, legenda apie teologinį nuopuolį pasakoja, kaip žmogus buvo prakeiktas užsidirbti savo duoną prakaitu; bet istorija apie ekonominį nuopuolį mums atskleidžia, iš kur atsirado žmonių, kuriems to visai nereikia. Taip jau atsitiko, kad pirmieji kaupė turtus, o paskutinieji galop neturėjo ko daugiau parduoti, išskyrus savo nuosavą kailį. Ir nuo šio nuopuolio prasideda didžiųjų masių skurdas…“ (MEW 23/74–75).
Tačiau dar keletas žodžių dėl paralelių. Proletariatas gauna istorinį uždavinį atpirkti pasaulį. Proletariatas nėra prigimtinės išnaudojimo nuodėmės įtakoje, todėl „nenuodėmingas“ ir stovi priešingoje piktos „nuodėmingos“ buržuazijos pusėje. Visas materialines vertybes, kurių tik reikia visuomenei, kuria proletariatas. Bet nepaisant to, proletariato klasę engia ir išnaudoja. Būtent proletariatas dėl savo priklausomybės nuo kapitalo gyvena varge, bet žlugus kapitalistinei visuomenei, kolektyvo galia išlaisvins žmoniją, pasaulį. Taip proletariatas tampa „mesijine klase“ arba atstovauja pačiai žmonijai, kadangi ji nugalėjo klasinę struktūrą, Markso vertinamą kaip žmonių silpnumo išraišką. Proletariatas gali įgyvendinti tikrąjį teisingumą ir tiesą. Atpirkimas įvyks ne per vieną asmenį (Jėzų Kristų), kaip krikščionybėje, o per kolektyvą, „kolektyvinį mesiją“ proletariato klasės pavidalu. Kristaus teiginio „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6) atitikmenį randame Lenino kūryboje: „Markso mokymas yra visagalis, kadangi yra teisingas“. [6]
Nors Leninas ir neigia bet kokios etikos egzistavimą marksizme („Visame marksizme nėra nė kibirkštėlės etikos“, ten pat, p. 126), visgi suskirstymas į gerąją, t.y. išnaudojamąją ir blogąją, t.y. išnaudotojų klasę yra etinis.
Markso mokymas teigia, kad žmonijos istorijos pradžioje buvusi pirmykštė komunistinė bendruomenė (rojus, arba Edeno sodas), kurioje nebuvę priespaudos ir žmogus neišnaudojęs kito žmogaus. Marksas pripažįsta ir „pirmąją nuodėmę“ (Berdjajew, ten pat, p. 51 ir t.). Ją pirmykštėje bendruomenėje padaręs žmogus, kai pradėjęs išnaudoti kitą, ir jam jau reikėję proletariato klasės atpirkimo. „Atpirktoji“ neklasinė visuomenė būsianti amžina. Išnaudojimo pradžia buvęs privačios nuosavybės atsiradimas. Puolęs žmogus nebesugebėjęs atpažinti, kur tiesa, o kur klaida, todėl dabar jis pateisinąs savo išnaudojimo nuodėmę klaidingais mokymais. Visos klasės kokia nors forma kritę į šią išnaudojimo nuodėmę, todėl ir negalį atpažinti tiesos. Kapitalizme, vienai klasei išnaudojant kitą, esą pasiekiama kulminacija, todėl Marksas kapitalistinę visuomeninę santvarką laiko nuo pradžių pikta ir neteisinga. „Laikų pabaigoje“ kapitalistinės klasės viešpatavimas kelsiąs vis didesnę grėsmę, kaip tam tikros rūšies „Šėtonas“, kol proletariatas pasieks „atpirkimą“ neklasine visuomene. Sąvoką „neklasinė visuomenė“ galima pakeisti „Dievo karalystės“ sąvoka. Leninas šį amžinos taikos viešpatijos siekį išreiškia taip: „…kad mes… džiaugsmingai rizikuosime gyvybe paskutiniame šventajame kare, po kurio seks tūkstantmetė taikos viešpatija“. [7]
Kapitalistinė visuomenė pašaukia proletariatą kaip naują visuomeninę klasę per išnaudojimą ir priespaudą. Geresnio, šventesnio pasaulio pažadas kelia entuziazmą ir yra universalaus charakterio.
Šitoje naujoje visuomeninėje klasėje proletariatas įkūnija išlaisvinimą nuo priespaudos, tuo pat metu teisėtai viešpataujant socialiai organizuotai žmonijai. Kapitalistinės visuomenės anarchija užleidžia vietą naujam proletariato klasės racionalizavimui ir reguliavimui.
Ir čia paaiškėja, kad Marksas, sakydamas „mesijinė klasė“, iš tiesų galvoja ne apie tikrąją darbininkų klasę. Kalbama apie idealą, mistinę kolektyvo atpirkimo idėją, kolektyvo, įkūnijančio gėrį, teisingumą ir pozityviąją galią. Proletariatas geras vien dėl to, kad priklauso išnaudojamiesiems. Išnaudotojų klasė, priešingai, įkūnija tiesiog blogį.
Nebėra reikalo lyginti su krikščionybe: pirmykštė komunistinė visuomenė prasminiu atžvilgiu yra Edeno sodas, rojus, kuriame nėra nuodėmės, t.y. išnaudojimo. Nuopuolis yra privačios nuosavybės įvedimas, tuo tarpu biblinis nuopuolis, priešingai išnaudojimo nuodėmei, atsirado be prievartos. Nuopuolio atvejis marksizmui neišvengiamas, kadangi darbo pasidalijimas ir privati nuosavybė būtini aukštesnei pirmykštės komunistinės visuomenės raidai. Marksizmas neigia paties žmogaus atsakomybę. Jei žmogus marksizme valdo gamybos priemones (privačią nuosavybę), jis automatiškai tampa išnaudotoju, kadangi neturi etinės apsisprendimo neišnaudoti laisvės. Žmogus nėra atskira asmenybė su asmenine apsisprendimo sfera, bet kolektyvo dalis. Biblija teigia, kad pirmoji žmonių pora Edeno sode turėjo visišką apsisprendimo laisvę ir už tai atsakė, tad vėliau buvo išvaryti iš rojaus.
Mesijo, atpirkėjo Jėzaus Kristaus asmuo priskiriamas proletariatui kaip mesijiniam kolektyvui. Vietoj pasipriešinimo ir nepaklusnumo Dievui čia prigimtinę nuodėmę reiškia žmogaus išnaudojimas.
Į proletariatą suprojektuotos išrinktosios Izraelio tautos savybės. Marksui proletariatas tampa naujuoju Izraeliu, kuriančiu naują Dievo karalystę.
Žmogaus išnaudojimas, pagal Markso teoriją, paskutiniu istorijos laikotarpiu pasiekia savo apogėjų prieš įvykstant pasaulio katastrofos permainai, tuo pradedama naujoji era. Kapitalistinė visuomenė patiria savo visišką žlugimą. Šis eschatologinis paskutinio teismo, kai bus nuversta kapitalistinė visuomenė, laukimas, užėmė daug vietos revoliuciniame komunizme. Istorijos eiga staiga baigiasi įsiveržus amžinybei į nūdieną. Prasideda naujas, viršistorinis laikas, kurio vairavimas ir vadovavimas yra proletariato rankose. Prieš šitą įsiveržimą į istoriją drastiškai pablogės būklė dėl vėlyvojo kapitalizmo visuomenės valdymo, raida sieks tam tikru mastu katastrofą ir apogėjų vienu metu, iš ko gali atpirkti ir atpirks proletariatas.
Čia vėl randame gausybę sekuliarizuotų krikščionybės elementų: išganymo istoriją, vedančią į katastrofą per vis grėsmingesnius etapus, didžiulę širdgėlą ir Antikristo atėjimą, kai po paskutinio teismo prasidės naujos Dievo karalystės, naujo dangaus ir naujos žemės kūrimas, pradedantis naują taikos ir išganymo erą.
Pagal komunistinį įsivaizdavimą, po paskutinių klasių kovų tarp proletariato ir kapitalo, istorija sieks pasaulinės revoliucijos. Vėlyvasis kapitalizmas ir visiškas proletariato nuskurdimas charakterizuoja fazę prieš pasiekiant neklasinę visuomenę, išvaduojant nuo išnaudojimo, priespaudos bei klasinio viešpatavimo.
Komunizmas atsako ir į klausimą, kokia visų daiktų kilmė: viskas kilę iš nesibaigiančios, amžinos, visur esančios ir visa galinčios materijos. Tačiau Markso gyvenamuoju laikotarpiu fizika dar nedisponavo šiandieniniu materijos pažinimu. Marksui ji yra visagalė „pirminė tikrovė“, kurią patiria žmogus, o su fizikine sąvoka ji neturi nieko bendro. Vėliau Leninas naujai apibrėžė Markso materijos sąvoką: „Materija yra filosofinė objektyvios realybės kategorija, duota žmogui jo juslėse, kopijuojama, fotografuojama, atvaizduojama mūsų juslėse ir egzistuojanti nepriklausomai nuo jų“ (MEW 23/29).
Ši materija ne tik pagrindžia visų daiktų kilmę, ji taip pat rodo kelią ir vadovauja žmonijos istorijai, jos sąmonei ir likimui. Žmogaus susvetimėjimas materijos atžvilgiu įvyko per „nuopuolį“, įvedant privačią nuosavybę. Žmogus susvetimėjo vykstant darbo pasidalijimui, prarado ryšį su savo produktais, kuriuos iš jo paėmė išnaudotojas. Koja kojon dėl išnaudotojo kaltės ėjo ir ideologinis bei politinis susvetimėjimas. Šią susvetimėjimo būseną galima vėl nugalėti proletariatui po pasaulinės revoliucijos ir pasaulio atpirkimo pašalinus privačią gamybos priemonių nuosavybę. Įveikti susvetimėjimą lygu atgauti rojų.
Lengva atpažinti, kad materija marksizme užėmė tokią pat vietą, kokią Dievas krikščionybėje. Amžinas, visagalis, neturintis pabaigos Dievas pats yra visų daiktų kilmė ir kūrėjas, jis kišosi ir kišasi į universalią ir asmeninę žmogaus istoriją ir pats ją nukreipia į naujos karalystės pradžią.
Kaip krikščionybėje Kristus yra krikščioniškos religijos „įkūrėjas“, dieviškojo išganymo mokymo perteikėjas, taip „marksistinėje religijoje“ Karlas Marksas perteikia proletarinę tiesą. Marksistui įpareigojantis mokymas yra marksizmas–leninizmas. Leninizmas visuomet gretinamas su marksizmu. Be Lenino veiklos komunizmas šiandien vargu ar turėtų praktinės reikšmės. Markso gyvenimo metais komunizmo mokymas niekur nebuvo įgyvendintas. Tik Leninas atgabeno marksizmą į Rusiją, kur 1917 metais jis tapo oficialia valstybine religija.
Kaip krikščionybėje oficialusis krikščioniškas mokymas išdėstytas visiems privalomame ir neliečiamame Šventajame Rašte, Biblijoje, taip marksizmas–leninizmas komunizmo pagrindu paskelbė Markso, Engelso ir Lenino veikalus. Dar Marksui esant gyvam „Kapitalas“ tapo „darbininkų klasės Biblija“, o pats Marksas vadinamas „komunistinio mokymo popiežiumi“ (MEW 23/39).
Partijos himne yra pretenzija į jos neklystamumą, kaip ir popiežiaus bei Bažnyčios: „Partija, partija, ji visuomet teisi“.
Krikščionių Bažnyčios, kaip krikščioniško mokymo skelbėjos ir platintojos, vaidmenį komunizme perima partija. Ji turi išskirtinę teisę interpretuoti trijų komunizmo tėvų palikimą. Bažnyčia ir partija vienodai skelbia dogmas ir mokymo sprendimus, jie daro poveikį privačiam tikinčiųjų gyvenimui ir vienodai leidžia atsirasti liturgijoms. Komunizme vietoje bažnytinių ritualų ir ceremonijų yra pilnametystės šventimas, priesaikų davimas ir vestuviniai ritualai net iki „piligrimų kelionės“ į Lenino mauzoliejų.
Komunizmas nėra vien tik organizacijos forma, apimanti vien politinį bei ekonominį gyvenimą; ji drauge kontroliuoja socialinę sferą ir padaro, kad individui gyventi atskirą sekuliarinį gyvenimą tampa neįmanoma.
„Erezijos“ bei „nukrypimai“ taip pat nukopijuoti nuo krikščionių Bažnyčios: persekiojimas, paskelbimas už įstatymo ribų ir likvidavimas „Dievo vardu“ yra visuotinai žinomi. Sovietinė komunistų partija taip pat ryžtingai prisiskiria sau pretenziją būti vieninteliu atstovu, moka atitinkamai gintis nuo „sektantų“, kaip maoistai, trockininkai, eurokomunistai ir t.t.
Kankinio sąvoka, šiaip jau žinoma Bažnyčios istorijoje, irgi dažnai minima Markso, kalbant apie komunistinio judėjimo aukas:
„Amžinai bus šlovinamas darbininkų Paryžius su savo komuna kaip garbingas naujos visuomenės pranašas. Jo kankinių vardai iškapoti didžiulėje darbininkų klasės širdyje. Jų rijikus istorija jau dabar prikalė vinimis prie gėdos stulpo, nuo kurių išlaisvinti bejėgės visos jų ilgaskvernių maldos“ (MEW 17/362).
Turi būti pakeistas ne pavienis žmogus ir ne iš vidaus kaip krikščionybėje, bet išorinės, globalinės aplinkybės per klasių kovos perversmą.
Marksizmo analizė, atsižvelgiant į chiliazmą, pasirodė itin derlinga. Gausybė Markso citatų paneigia galimą įtarimą spekuliuoti paralelėmis tarp krikščioniškos tūkstantmetės viešpatijos ir chiliastinių komunistų mokymo lūkesčių. Esant tokiai medžiagos gausybei toli gražu ne visi palyginimo taškai galėjo būti paliesti, remiantis milžinišku Markso citatų kiekiu. Net ir daugybės detalių parengimas palyginimui neišvengiamai nukentėjo. Čia neatsižvelgta, bet įdomu ir būtų galima patyrinėti, kiek toli chiliazmas pasireiškia konkrečiose ekonominėse ir politinėse Markso teorijose.
Vertas dėmesio faktas, kad žydiškai krikščioniškas Dievo karalystės įsivaizdavimas daug kur pasireiškė ir buvo performuotas ne tik šios religijos istorijoje, bet ir tapo labai veiksmingas bei patrauklus sekuliaria forma. Turbūt neatsitiktinai tiek teistinis krikščioniškas Dievo karalystės supratimas, tiek ateistinis pakeitimas komunizme darė įtaką pasaulio istorijai tokia apimtimi, kokia beveik nesugebėjo jokia kita pasaulėžiūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *