Karo prievolės šaukimas

Įvadas.

Jau 16 metų gavau pirmą savo šaukimą, tada buvo tik sudaromi sąrašai, kad baigęs vidurinę, niekur nepabėgtum ir sugrįžtum tarnauti. Ir štai pabaigus vidurine, gavau šaukimą, nuvykau, sutikslino duomenis ir pasakė, kad neužilgo gausiu dar viena šaukimą, atlikti karinę medicininę komisiją. Taip ir atsitiko, gavau šaukimą dar vieną, nuvykau į komisija, atlikus tikrai neprofesionalią apžiūra, svarbu tik, kad būtum tinkamas tarnauti iš mūsų visų esančių tik vienas neatitiko reikalavimo atlikti karinės prievolės, nes buvo akivaizdžiai per lengvas, o kas turėjo viršsvorio, stuburo iškrypimus, širdies nepakankamumą ir kitus fizinius trūkumus buvo tinkami tarnauti. Po tokios komisijos, man susidarė itin bloga nuomonė apie karine prievole, nes akivaizdžiai matėsi korupcija, jų tikslas buvo kuo daugiau surinkti šauktinių, nesvarbu kokia kaina, tą supratau, kai po visų medicinos išvadų, keli karininkai (laipsnio nežinau) sprendžia ar imti į kariuomenę ar ne. Išgirdau, kai tarpusavį jie kalbėjo, kad jiems trūksta šauktinių, todėl šituos turi imti visus. Taip vienas po kito jaunuoliai ėjo teisinosi kodėl nenori eiti tarnauti, bet jiems visiems buvo pasakyta, tu privalai, teisindami, kad svorį tu numesi, stuburas išsitiesins ir taip toliau, įrašydami į išvadas klaidingus duomenis. Atėjus mano eilei, aš jiems pasakiau, kad negaliu atlikti tarnybos, nes dirbu ir įstojau į universitetą (tada dar tik buvau sužinojęs stojamuosius rezultatus) ir nepasitikiu jų medicinos komisija, bet jiems tai buvo nemotais, bet nepasirašius sutikimo, jie labai neetiškai mane apšaukė ir išsiuntė papildomai komisijai, tačiau aš jos taip ir neatlikau. Siuntimus gavau ir toliau ignoruodamas juos, pradėjo siųsti į darbovietę, bet tai padarė jau prieš įstatymą, nes jie mano darbo vietos nežinojo, o tai galėjo sužinoti tik per Sodra, o tokios informacijos suteikti ji negalėjo, nes buvo išleista įstatymo pataisa, kad be asmens sutikimo apie jo gaunamas pajamas ir darbo vieta suteikti informacija draudžiama, tai man sukėlė dar vieną korupcijos atvejį(mano manymu). Nuvykau pas juos dar kartą, paaiškinau savo situacija, kad dirbu geroje įmonėje, mokausi neakivaizdžiai ir negaliu atlikti karinės prievolės, tada vėl mane neetiškai apšaukė, tada atėjo kitas karininkas (laipsnio nežinau) ir pasiūlė, jeigu aš taip nenoriu tarnauti, tada duok jiems 4000lt ir jie metams atstos. Jiem pasakęs, kad reikia laiko surinkti pinigus išėjau ir daugiau nebegrįžau, nes tai jau korupcijos viršūnė.
Iš šio trumpo aprašymo aš noriu išskirti keletą problemų, ar tikrai mums reikia karininkų – „invalidų“?; ar tikrai mūsų kariuomenė yra nepaperkama?
Šiame darbe, aš išanalizuosiu keletą straipsnių, kur yra papasakota alternatyvos ir kitų nuomonės. Manau išvadose, bus galima sužinoti, kas geriau, ar karinė prievolė ar profesionali kariuomenė?

Karinė prievolė – prievarta.
Mes prieš mūsų valią esame verčiami karinei prievolei ir kariuomenės – visos militaristinės sistemos finansavimui. Tai vadinama pareiga tėvynei. Tėvynė oficialių asmenų yra tapatinama su valstybe. Aš laikausi priešingos nuomonės. Man valstybė ir tėvynė nėra tas pats. Valstybė (visos valstybės) yra negyvas mechanizmas, grįstas biurokratija ir militarizmu, t.y. hierarchija ir prievarta, kuriai jokios pareigos ar meilės aš nejaučiu, bei būdamas atsakingas prieš save ir kitus, negaliu jausti. Valstybę galime laikyti patogia, netgi neišvengiama prievarta (kuo aš visiškai netikiu ), tarkim, padedančia organizuoti visuomenės gyvenimą., tačiau vis dėlto tai yra prievarta. Karinei prievolei mane įpareigoja tik fizinė įstatymo jėga, bet jokiu būdu ne pagarba valstybei ar įstatymui. Kaip aš galiu gerbti tai, kas iš manęs reikalauja paklusnumo ir mechaninio įsakymų vykdymo? Aš neturiu jokių kitų pareigų išskyrus meilę ir pagarbą savo kraštui ir žmonėms, o tuo pačiu ir visam pasauliui bei visoms tautoms, kuri vargu ar gali būti vadinama pareiga, nes nėra primetama, įmušama į galvą, o tiesiog yra. Vienintelė mano “pareiga” yra mano gyvenimas. Kiekvieno mūsų laisvė ir džiaugsmas yra mūsų “pareiga“ patiems sau, o tuo pačiu ir pasauliui. Aš priklausau šitai žemei, šitiems laukams ir miškams, o ne valstybei, kurioje aš neįžvelgiu nė lašo laisvės ir gyvybės. Laikas per daug brangus, kad galėčiau jį švaistyti muštrui bei kvailo patriotizmo ugdymui. Jau nekalbant apie visas savižudybes, tyčinius ar netyčinius nužudymus, prievartavimus, muštrą ir pan. kariuomenė, bet kuri kariuomenė, iš esmės yra blogis. Ji visa savo psichologine, idiotizmą skatinančia atmosfera, neigia žmonių sąmoningumą ir savarankiškumą, ugdo kvailą patriotizmą, aklą paklusimą įstatymams, neklausant savo širdies ir proto. Kariuomenė – ugdanti stiprią ir mąstančią asmenybę, žydra svajonė, o tiksliau – melas. Kariuomenėj reikia ne mąstyti, bet paklusti ir vykdyti. Įsakymai yra įsakymai. Įstatymai yra ne tam, kad juos aptarinėtų, bet, kad jiems paklustų, nesvarbu geri jie ar blogi, bet dėl to, kad jie yra įstatymai. Tokia įstatymo prigimtis. Valstybė bei jos pavaldiniai, kaip jiems ir tinka, sąmoningumą laiko aklu įstatymų vykdymu, paklusimu. Sąmoningiausia yra mašina – pilietis, nuolankiai ir pakiliai žybčiojantis raudonomis ir žaliomis lemputėmis. Reikalaudami iš manęs paklusimo vykdant karinę prievolę, asmenys, kurių kol kas neturiu už ką gerbti, reikalauja, kad savo – nepriklausomo asmens atsakomybę perleisčiau valstybei. Tačiau aš ne akmuo ir, būdamas tuo kuo esu, niekaip negaliu paklusti šiam reikalavimui. Paklusdamas įsitraukiu į prievartos ir hierarchijos mechanizmą, kurį, būdamas sąmoningu ir atsakingu už save, aš neigiu. Man šleikštu vien nuo to vaizdo, kurį sukelia nežinia kodėl vieni kitiems įsakinėjantys ir paklūstantys žmonės. Aš nesu girdėjęs jokių įtikinančių argumentų, kodėl turėčiau bėgti į dešinę kam nors tai įsakius, jei man norisi eiti į kairę. Valstybės gynimo; pareigos visuomenei atlikimo; “taip buvo visada”; jėgos, valios, disciplinos ugdymo argumentai manęs neįtikina (tiesa manęs nieks ir nesiruošia įtikinėti, man įsako). Taip pat aš niekaip nesuprantu, kodėl negalima pinigų, teikiamų militaristinės sistemos finansavimui skirti socialinių ar ekologinių problemų sprendimui, kurios yra tūkstančius kartų labiau vertos dėmesio nei naujas tankas ar lėktuvo perdažymas žalia spalva. Pats laikas ruoštis taikai ne su ginklu rankose. Tačiau dažniausiai žmonių nuomonės niekas neklausia, o jeigu ir klausia, tai apsimeta, kad neišgirdo atsakymo. Be to, netgi daugumai atsakius teigiamai ar neigiamai į vieną ar kitą klausimą aš neprivalau paklusti. Dauguma nėra būtinai teisi, kaip nebūtinai teisi ir mažuma.Tačiau atskiras individas valstybėje nieko nereiškia . Valstybės interesų sąvoka pateisinama bet kokia prievarta Žmogus kaip atskiras individas, turintis savo nuomonę ir pasaulėžiūrą, išnyksta, lieka masė, vadinama visuomene arba tauta, kuri, savaime aišku, neprieštaraus jei valstybinių interesų vardan bus paaukota kai kurių žmonių ekonominė, socialinė gerovė ir laisvė.
Mano nuomone iš dalies ši nuomonė šiame straipsnyje yra teisinga, nes tai yra prievarta prieš žmogaus asmenines teises, jo laisvą pasirinkimą, o tai jau prieštarauja žmogaus socialinei raidai, kuri skelbia, kad žmogui turi būti suteikta galimybė pasirinkti, geriau gyventi, pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, o ką jau jis pasirinks čia jau jo problema, todėl, kad valstybė jam suteikia viską, ką gali duoti. O karinė prievolė vykdoma kartais sutinkant su žmogaus nuomone, kartais panaudojant prievarta prieš jo valią. Tad šioje situacijoje manau tiktų profesionali kariuomenė, kur žmogus pats žino kur eina ir ko nori.
Patriotai – Visagine.
Pagal norinčių tarnauti jaunuolių skaičių tarp Lietuvos miestų nuolat pirmauja Visaginas. Laikinai einančio Karo prievolės administravimo tarnybos (KPAT) viršininko pareigas majoro Gintauto Žukaičio manymu, anksčiau visaginiečiai, kurių dauguma – rusai, į kariuomenę galbūt eidavo siekdami gerai išmokti lietuvių kalbą. Bet lietuvių kalbos kursai mokomajame pulke panaikinti jau prieš kelerius metus kaip nebereikalingi – svetimtaučiai naujokai šiais laikais į kariuomenę ateina mokėdami valstybinę kalbą. Kuo dabar paaiškinti tokį nelietuviško Visagino gyventojų sąmoningumą, KPAT vadas sakė nežinąs. “Pagal visus rodiklius Visaginas – geriausias. Tiesa, ir Šalčininkais negaliu skųstis, – sakė G.Žukaitis. – Veikiausiai lietuviai mažiau patriotiški nei kitataučiai.” Kariškiai neanalizuoja, kiek iš kokių socialinių sluoksnių naujokų patenka į kariuomenę. Bet aukštas pareigas einančių tėvų vaikų pasitaiko ne taip ir retai. Tiesa, parlamentarų sūnūs iki šiol tarnavo, LŽ žiniomis, tik du. Pareigą tėvynei atliko Seimo nario Gintauto Mikolaičio sūnus ir Jono Pinskaus sūnus.
Šauktinių kasmet mažėja, nes kariuomenėje mažinamas privalomosios tarnybos kareivių skaičius. Dar neaišku, kada Lietuvos kariuomenė visiškai atsisakys šauktinių, – politikai to kol kas nenusprendė. Pasak KPAT specialistų, jei dabar Lietuva nuspręstų šauktinius (apie 2 tūkst. vyrų) pakeisti profesionalais, vien algoms reikėtų beveik 40 mln. litų per metus. Be to, atsisakius karo prievolės, reikės pakeisti daugybę įstatymų, Konstituciją ir sukurti verbavimo sistemą. Nors portugalai apsiėjo be pagrindinio šalies įstatymo pakeitimo – jie sustabdė Konstitucijos straipsnio, numatančio karinę prievolę, galiojimą taikos metu. Mažinant šauktinių skaičių, didinamas asmenų, kuriems tarnyba atidedama, būrys. Pavyzdžiui, seniau į kariuomenę nebūdavo šaukiami asmenys, kurie augina 2 vaikus arba studijuoja dieniniuose aukštųjų mokyklų skyriuose. Dabar nuo tarnybos atleidžiamas ir 1 vaiko tėvas. KPAT darbuotojai juokauja, jog įstatymuose numatyta daugiau priežasčių neiti į kariuomenę, nei į ją eiti. Krašto apsaugos ministras net gauna prašymų atidėti tarnybą dėl šaukiamųjų pasiimtų būsto paskolų. Tačiau to įstatymai nenumato. Kad ir kiek būdų būtų teisėtai išvengti tarnybos, daugybė jaunuolių tiesiog nekreipia dėmesio į savo prievolę Tėvynei. Jie neatvyksta į karo prievolės centrus, ignoruoja šaukimus, slapstosi. Pasak majoro G.Žukaičio, per pirmuosius 6 šių metų mėnesius į savivaldybių atrankos komisijas ir KPAT padalinius turėjo prisistatyti 47 tūkst. šaukiamojo amžiaus jaunuolių. Iš jų 17 tūkst. neatvyko. Iš kitų 30 tūkst. vaikinų – 22 tūkst. tarnyba buvo atidėta (84 proc. – dėl studijų aukštosiose mokyklose). Dalis likusiųjų buvo pripažinti netinkami tarnybai dėl sveikatos. Dalis iki šaukimo dar nubyrėjo dėl įvairių naujų aplinkybių. Bet planas buvo įvykdytas: į kariuomenę paimta tiek, kiek reikėjo – 1600. Danijoje, kur šaukiamojo amžiaus jaunuolių yra gerokai daugiau nei reikia, padėtis visiškai kitokia. Pasak KPAT Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Laimio Bratiko, dažnai į kariuomenę pirmiausia paima savanorius šauktinius, o likusius išrenka burtais. Jei didelė dalis Lietuvos jaunimo nevengtų savo pareigos, ir mūsų šalyje tektų rengti panašias loterijas. Deja, Lietuvoje šauktinius kartais tenka gaudyti su policija, skirti jiems baudas ir netgi kelti baudžiamąsias bylas. KPAT renka duomenis ir apie įtarimų keliančius medikus, kurių pavardės nuolat kartojasi nedarbingumo lapeliuose, išduodamuose šauktiniams jų išvykimo į dalinį dieną ar išvakarėse. Pasak KPAT darbuotojų, tarnybos vengiantiems ir karinės įskaitos dokumentų nesusitvarkiusiems vaikinams kyla problemų panorus studijuoti, įsidarbinti ar, pavyzdžiui, gauti JAV vizą (ambasada dažnai teiraujasi, ar vizos prašytojas susitvarkęs kariuomenės reikalus). KPAT duomenimis, Lietuvos vaikinų sveikata nuolat prastėja. 1991 metais tinkami tarnybai kariuomenėje buvo pripažinti 65,7 proc. šaukiamųjų, o šiemet – tik 34 procentai. Kariškiai neatmeta galimybės, kad dalis ligonių yra paprasčiausi apsimetėliai, bet tokių nedaug. Vadinamoji kompiuterių karta yra prastokos sveikatos. Vis dėlto tarp šių vaikinų kariškiai randa puikių raketų taikytojų. “Kompiuterinių žaidimų žaidėjų įgūdžiai akivaizdūs. Drausmės atžvilgiu jie ne geriausi, bet taikytojai – puikūs, matyti, kad su kompiuteriu užaugę”, – sakė L.Bratikas. Peraugusiems berniukams, aimanuojantiems dėl privalomosios tarnybos ir tvirtinantiems, kad civilizuotame pasaulyje seniai nebėra karo prievolės, kariškiai primena, jog šiuo metu į kariuomenę šaukiami 11 Europos Sąjungos valstybių piliečiai: Lietuvos, Estijos, Graikijos, Vokietijos, Suomijos, Danijos, Kipro, Austrijos, Švedijos, Bulgarijos ir Lenkijos (pastarosios dvi valstybės prie profesinės tarnybos pereis kitąmet). Kai kuriose šalyse su tarnybos vengiančiais asmenimis elgiamasi gerokai griežčiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, pasak L.Bratiko, į Graikijos piliečių pasus dedamas spaudas ir juo patvirtinama, kad asmuo atliko tarnybą arba yra nuo jos atleistas. Jei dėl kokių nors priežasčių tikrindami asmens dokumentus pareigūnai neranda tokio spaudo, paso savininką iškart perduoda kariškiams.
Žvelgiant į šį straipsnį objektyviai, mano nuomone, statistika ištiktųjų yra apgailėtina, bet kodėl taip yra, kodėl jaunuoliai tokie kaip aš nenori eiti atlikti karinės prievolės, kodėl tokie kaip Visaginiečiai ir Šalčininkų gyventojai su mielu noru eina į kariuomene, kur daugiau nei puse gyventojų sėdi be darbo yra neišsilavinę, vos prakalba lietuviškai. Kad pritrauktų jaunuolius į kariuomenę visų pirma turi pati KAP padaryti reorganizacija, laikytis etikos kodeksų, o negąsdinti įvairiais savo žargonais, „jaunųjų kareivių“, turi kažkuo atitraukti juos nuo kompiuterinių žaidimų ir įtikinti, kad karinė tarnyba, tai nėra vien fizinė prievarta, fiziškai nepakeliami krūviai, o kad galima išmokti daug naudingų ir prasmingų dalykų, kuriuos būtų galima pritaikyti net ir gyvenime, ne tik kur nors kare. Nes dažnai ateina šauktinis ir jam yra sakoma, tu privalai, tu turi atiduoti skola valstybei, kad ji tave ant žemės nešioja, tai yra absurdas, vaikų darželis tikras, kuris po tokių žodžių norės tarnauti Lietuvai? Manau tik tie, kurie neturi ko daugiau siekti, kuriam neįdomi jo ateitis ir kuriam negaila metus paleisti vėjais. Todėl, dažniausiai tarnyba atliekantis pilietis, yra iš provincijų, kur vos baigęs 10 klasių arba su viduriniu išsilavinimu, kurio vidurkis per mažas, kad galėtų siekti aukštojo mokslo. Ir manau, kad kol nepasikeis mūsų KAP, tol tokia situacija nesikeis, o tik prastės. Todėl , laikausi nuomonės, profesionali kariuomenė šiame straipsnyje yra geriau. 40 mln. Litų nėra tiek daug, kai bendras biudžetas visos KAP yra keliolika kartų didesnis. Mažiau reikia organizuoti „artojų“ čempionatus ir mes sutaupysime tuos milijonus. Man labai tinkama pasirodė ši alternatyva, tokiems atvejams, šis straipsnis puikiai įžvelgia KAP problemą.
Karinės prievolės alternatyvos.
Pareigūnai neslepia, kad sąmoningas noras atlikti pareigą Lietuvai į kariuomenę atveda labai mažai jaunuolių. Dažniausiai tai būna planuojantieji tarnauti liktiniais ir pragyventi iš darbo kariuomenėje. Liktiniams taip pat keliami tam tikri reikalavimai: jais gali tapti tik vidurinį išsilavinimą turintys, pavyzdingai privalomąją karinę tarnybą atlikę vaikinai. Lietuvoje prie profesionalios kariuomenės planuojama pereiti iki 2010-2013 metų. Nuo 2002-ųjų šauktinių kariuomenėje mažinama, o profesinės karo tarnybos karių dalis didėja. Pavyzdžiui, 2002 metais atlikti privalomosios tarnybos buvo pakviesti 6383 jaunuoliai, o 2012-aisiais jų turėtų būti tik 1600. Šiemet profesinės karo tarnybos karių Lietuvos karinėse pajėgose bus 7930, iki 2012 metų jų turėtų padaugėti iki 8450. Šiuo metu tarp 26 NATO šalių, be Lietuvos, šauktinių kariuomenes turi Estija, Norvegija, Graikija, Turkija, Vokietija ir Danija. Pastaroji valstybė privalomosios tarnybos trukmę sutrumpino iki 3 mėnesių mokymų, Lietuvos kariuomenėje šauktiniai tarnauja 12 mėnesių. Už šalies kariuomenės perėjimą prie profesionalios pasisako ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus. Jo teigimu, patikėtoms užduotims vykdyti reikalingi kariai profesionalai, o ne per metus perėję šauktinio parengimo kursą ir visam gyvenimui apie tai pamiršę žmonės. Pakeisti dabar kariuomenėje esančius 2 tūkst. šauktinių profesionalais kainuotų apie 40 milijonų litų per metus. Išlaidos, palyginti su reikalingomis 2 tūkst. šauktinių išlaikyti, patrigubėtų, tačiau vėliau esą atsipirktų. Profesionalų reikėtų mažiau, jie tarnautų trejus ar ketverius metus, o šauktinį reikia parengti kasmet. Tikimasi, kad profesionalūs kariai saugotų karinę techniką, o brangius kario batus avėtų bent dvejus metus – šauktiniai juos nešioja tik metus. Atėjo laikas griauti stereotipus, nuo sovietinių laikų siejamus su kariuomene ir karišku gyvenimo būdu. Šiais laikais karinė tarnyba gali būti suvokiama ne tik kaip šauktinių prievolė, bet ir kaip savanoriška pareiga tėvynei. Krašto apsaugos savanorių Pajėgose (KASP), 803 Karo policijos (KP) Kuopoje, tarnaujančius karius kalbino „Studentų era“ . Karo policijos kuopa yra manevrinis KASP padalinys, skirtas paremti kovinius padalinius. Karinė tarnyba trunka ne mažiau 20 dienų per metus. KASP ir KP kuopos kariais savanoriais gali tapti Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 45 metų, neteisti ir pripažinti tinkami karinei tarnybai. Jie rengiami Klaipėdos Dragūnų mokomajame batalione ir į tarnybą šaukiami ne mažiau kaip 20 kalendorinių dienų per metus. Nepriekaištingai tarnaujantiems kariams užskaitoma privalomoji pradinė karinė tarnyba ir suteikiama galimybė pereiti į profesinę karo tarnybą. Įgyta patirtis KASP tarnybą atliekantiems kariams padeda tobulėti ne tik kariniu, bet ir civiliniu – profesiniu požiūriu. Be to, atliekant tarnybą, įgyjama įvairių įgūdžių, praverčiančių ir kasdieniniame gyvenime.
Opozicinė Tėvynės sąjunga (TS) pateikė planą, kaip, nekeičiant Konstitucijos, atsisakyti šauktinių kariuomenės. Konservatoriai siūlo Lietuvoje įteisinti privalomus 7 savaičių karinius apmokymus jaunuoliams nuo 18 iki 24 metų. Baigę tokius apmokymus jaunuoliai galėtų pasirinkti darbą profesionalioje kariuomenėje arba būtų įtraukti į rezervą. Toks modelis visiškai atitiktų mūsų Konstituciją. Be to, nebūtų nutraukiamas ryšis tarp kariuomenės ir visuomenės, kaip atsitinka mažose valstybėse, kur yra tik profesionali kariuomenė“, – pirmadienį teigė TS frakcijos narė Rasa Juknevičienė. Lietuvos Konstitucijos 139 straipsnis skelbia, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Todėl, anot parlamentarės, norint visiškai atsisakyti šauktinių kariuomenės, reikėtų keisti pagrindinį šalies įstatymą. „Mes manome, kad Konstitucijos keisti nereikėtų, geriau ieškoti realybę atitinkančių priemonių“, – teigė konservatorė. Jos teigimu, jaunuoliai galėtų pasirinkti, kada jiems patogiau lankyti karinius apmokymus. Po 7 savaičių nusprendusiems tęsti tarnybą profesionalioje kariuomenėje būtų suteikiamos lengvatos siekti aukštojo mokslo. Nepanorę tarnauti kariuomenėje jaunuoliai būtų įrašomi į rezervą ir kas keletą metų turėtų atnaujinti savo žinias. Sukurtas naujas įstatymas turėtų suteikti galimybę savanoriškai karinius apmokymus pasirinkti ne tik vyrams, bet ir moterims. Apmokymuose būtų dėstoma pirmoji medicinos pagalba, mokoma apsisaugoti nuo atominio ar biologinio ginklo, teroristų išpuolių. Konservatoriai siūlo ir alternatyvą pirmajam modeliui: karo prievolės vykdymą pristabdyti, kol nėra ginkluoto užpuolimo grėsmės. Tokiu metu Seimas numatytų, kad privalomosios karo tarnybos karių skaičius yra 0 tol, kol vėl nenuspręstų šio skaičiaus didinti atnaujindamas šaukimą. Tuo tarpu karo prievolininkų duomenų bazė būtų toliau tvarkoma, o savanoriškas jų rengimas tęsiamas. DELFI jau skelbė, kad ruošiantis pereiti prie profesionalios kariuomenės Vyriausybė jau šiemet karių skaičių sumažino 1 tūkst. – iš jų, 500 šauktinių. Kitąmet karių skaičius irgi bus mažinamas, tik jau šauktinių sąskaita, nuosekliai iki 2012 m. didinant profesionalų ir karininkų skaičių. Dabar į privalomąją 12 mėnesių karinę tarnybą šaukiami 19–26 metų jaunuoliai. Koks turėtų būti profesionalios kariuomenės modelis, sprendžia specialiai sudaryta krašto apsaugos ministerijos darbo grupė.
Šiuo metu iš 26 NATO šalių beveik du trečdaliai valstybių yra pasirinkę profesionalią karo tarnybą. Be Lietuvos, šauktinių kariuomenes dar turi Estija, Norvegija, Graikija, Turkija, Vokietija ir Danija. Netrukus jų planuoja atsisakyti Rumunija, iki 2011-ųjų – Bulgarija, o iki 2012-ųjų – Lenkija.
Kuris laikas viena valstybinių institucijų, kuria labiausiai pasitikima, kaip liudija visuomenės nuomonės apklausų rezultatai, yra šalies kariuomenė. Pagal NATO standartus paruošta, moderni, taikos palaikymo užsienyje misijose dalyvaujanti – tokia šalies kariuomenė. Tikrai verta pasididžiavimo, nors ir maža. Pastaroji detalė ir užkliūva. Lietuvos reguliarias karinės pajėgas sudaro mažiau nei 10 tūkst. žmonių. Kiekvienais metais karinę prievolę atlieka apie 2 tūkst. asmenų, nors šaukiamojo amžiaus jaunuolių yra apie 20 tūkstančių. Šaukimas atlikti privalomosios karo tarnybos prievolę tapo parodija. Studijuoja ar kitaip išsisuka nuo kariuomenės gudresni, tarnauja tik „nevykėliai“. Šalies Konstitucijos 139 straipsnyje juodu ant balto parašyta, kad kiekvienas pilietis privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Įsivaizduokime, Krašto apsaugos ministerijos valdininkai nutaria vadovautis minėta Konstitucijos norma ir rudenį atlikti karinės tarnybos pašaukia visus 20 tūkst. jaunuolių. „Širšalas“ šalyje kiltų neregėtas! Sprendimu pasipiktintų šaukiami jaunuoliai, jų tėveliai ir draugai. Ginti vaikų nuo kariuomenės stotų pacifistai, intelektualai ir politikai. Pagrindinis visų argumentas – karo nebus, vadinasi – kariuomenės nereikia. Be to, jei karas ir kiltų (savaime suprantama, už jūrų marių toli nuo Lietuvos), tai šauktinių pagrindu formuojamos karinės pajėgos yra atgyvena. Modernią armiją turi sudaryti profesinės tarnybos kariai. Šauktinių kariuomenės nepopuliarumą suvokia ir šiandieninė socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama mažumos vyriausybė, kurios išskirtinis bruožas – įtikti visiems. Didelė tikimybė, kad prieš rinkimus dabartinis krašto apsaugos ministras, taip pat socialdemokratas, Juozas Olekas paskelbs, jog atsisakoma šauktinių kariuomenės ir pereinama prie ginkluotojų pajėgų formavimo profesinės tarnybos pagrindu. Kone saliamoniškas sprendimas. Jaunuoliai, jų tėveliai ir visa visuomenė už tokį sprendimą. Netekusi dabartinių poros tūkstančių šauktinių – kariuomenė taip pat nesugrius.
Be to, toks žingsnis socialdemokratams būtų papildomas koziris einat į rinkimus.
Kova dėl valdžios krėslų Latvijoje taip pat paskatino atsisakyti šauktinių ir karines pajėgas formuoti profesinių karių pagrindu. Reformos rezultatas – šauktinių nėra, o į profesinę tarnybą niekas ne neketina eiti. Juokaujant galima pasakyti, kad šiandien visos Latvijos ginkluotosios pajėgos – tai garbės sargyba, išsirikiuojanti sutinkant aukštus svečius atvykstančius į Rygą. Gal ir Lietuvai žengti kaimynų latvių pramintu keliu?

NATO blokui, tarkim, tektų suremti ginklus su Iranu ir į karinio konflikto zoną tektų siųsti karines pajėgas, šiandien latviai neturėtų ką siųsti. Ne ką geriau atrodytume ir mes. Situacija paradoksali, patys siekiame, kad mus gintų NATO, tačiau prisidėti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos stiprumo negalime. Išlaikytinių logika, kuri partneriams iš NATO nepatinka. Seniai žinoma, kad profesinė kariuomenė – brangus malonumas. Patys savęs paklauskite, už kokią pinigų sumą sutiktumėte 5 metus dėvėti karinę uniformą. Manau, kad daugelis įvardytų solidų atlyginimą. Reformuoti šalies karines pajėgas yra ir kitas kelias, kurį siūlo Demokratinės politikos instituto vykdomos programos „Nauja darbotvarkė Lietuvai“ ekspertai. Pirmiausia – siūloma atsisakyti visokių karinės tarnybos atidėjimo išimčių. Karinė prievolė turi būti visuotina, tačiau taip pat siūloma nuo 12 mėn. karinę prievolę sutrumpinti iki 3 mėn. ar 6 savaičių. Per tokį laiką jaunuoliai išeitų pradinį kario kursą. Po tarnybos jie būtų pervedami į karinį rezervą, o norintieji galėtų pereiti į profesinę karinę tarnybą. Siūlymas tikrai vertas dėmesio ir platesnių diskusijų. Ar tik nebus dabartinis visuomenės pasitikėjimas karinėmis pajėgomis nulemtas fakto, jog daugeliui nereikia atlikti karinės tarnybos. Jei tik 2 tūkst. asmenų mokėtų mokesčius, tikėtina likusi dalis taip pat palankiai vertintų šalies mokesčių sistemą.
Šios siūlomos alternatyvos yra manau vertos dėmesio ir jeigu jos būtų buvusios tuo metu, kas aš gavau šaukimą, manau būčiau pasinaudojęs jomis ir atlikęs tarnybą. Nes tada išliktų balansas tarp profesionalios kariuomenės ir privalomos karinės tarnybos. Nereiktų keisti pagrindinių įstatymų ir būtų efektingai panaudotos biudžeto lėšos.

Išvados.
Išanalizavus šiuos straipsnius mano nuomonė, kad vien tik profesinė kariuomenė neišgelbės Lietuvos. O siūlymas imti jaunuolius apmokymams keliems mėnesiams, kad jie išmoktų pagrindų įgūdžių, kurie praverstų esant netik neeilinei valstybės situacijai, bet ir padėtų visuomeniniuose darbuose, kuriuos šiuo metu atlieka šauktiniai atliekantys karinę prievolę. Nes karininkai nėra dykaduoniai, jie dirba valstybės labui ištisus tarnybos metus, gali būti bet kada iškviesti į tarnyba, jam esant namuose, per šventes, naktimis ir t.t., todėl manau, kad baigę tokius apmokymus, jie būtų įtraukti į rezervus ir esant būtinumui, būtų pakviesti į vienokią ar kitokia pagalbą, su ne privalomu atvykimu, o su prašymu padėti, nes manau tas žodis privaloma žmogų veiktų atgrasiai ir jie bandytų išsisukinėti, o esant valstybės prašymui, manau laikui bėgant išsiugdytų nemažai patriotų.

Literatūros sąrašas:
1. http://members.tripod.com/nosis_page/war.htm
2. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15100869
3. http://gatve.delfi.lt/archive/article.php?id=13837421
4. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=13797031
5. http://www.politika.lt/index.php?cid=9299&new_id=452134
6. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3944&p_d=64557&p_k=1
7. http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/446da8490ef6c?veidas=ee49f6e77759e08f1897373e342bf46f
8. http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=40836
9. http://www.nato.lt

Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………1
2. Karinė prievolė – prievarta……………………………………………………………2-3
3. Visagino – patriotai……………………………………………………………………..3-5
4. Karinės prievolės alternatyvos………………………………………………………5-9
5. Išvados………………………………………………………………………………………..10
6. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………..11

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *