Janas Amosas Komenskis, įžymus čekų mokslininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas, savo kūriniais ir veikla pelnė didžią pagarbą ir nemirtingumą.Jis buvo naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas. Komenskio tėvynė Čekija buvo vienas iš Reformacijos judėjimo centrų.
Lenkijoje Komenskis kartu su savo tautiečiais įsikuria Lešno mieste, kuriame jau 16 a. vidurio gyveno čekų protestantai; jie turėjo ir savo mokyklą. Komenskis joje ima dėstyti gamtos mokslus, 1635 m. išrenkamas rektoriumi. Kartu jis aktyviai dalyvauja bendruomenės darbe.
Šis pirmasis gyvenimo Lešne laikotarpis (1628-1641) Komenskiui buvo ypač vaisingas: jis ne tik tęsė to meto filosofų ir pedagogų studijas, bet ir pats daug rašė, sukūrė pagrindinius pedagoginius veikalus. Kadangi buvo įsitikinęs, kad tautos kultūrai, gerovei ir laisvei svarbiausia yra švietimas, rašo čekiškąją „Didaktiką“. Joje aprašo naują švietimo sistemą, pateikia savo teoriją, kaip visus visko išmokyti. 1632 metais čekų kalba parašo „Motinos mokyklą“. Tai buvo istorijoje pirma knyga apie ikimokyklinį auklėjimą., pats ją išverčia į vokiečių kalbą ir 1633 m. išleidžia Lešne. Komenskis tobulina „Didaktiką“ ir verčia ją į lotynų kalbą, siekdamas, kad tas veikalas taptų prieinamas visoms tautoms.
„Didžioji didaktika“ – svarbiausias Komenskio kūrinys, dėstantis mokymo teorijos pagrindus. Visos esminės didaktikos idėjos, gvildenamos kituose įžymiojo pedagogo darbuose, apibendrintai pateiktos šiame veikale .Vadovėliuose Komenskis siekė visų pirma realizuoti teorinius „Didžiosios didaktikos“ teiginius. Lotyniškoji „Didžioji didaktika“ yra tobulesnė ir platesnė už čekų kalba parašytąją.
„Didžiojoje didaktikoje“ nuodugniai ir įtikinamai įrodomas visuotinio mokymo būtinumas kaip viena priemonių kelti liaudies gerovei, argumentuotai ginama moters teisė mokytis; aprašoma vieninga mokyklų sistema, užtikrinanti platų bei įvairiapusį išsilavinimą, atskleidžiama mokymosi pradinėje gimtosios kalbos mokykloje reikšmė; kritikuojamas klasinių kalbų įsigalėjimas mokykloje bei jų mokymo scholastinis pobūdis, reikalaujama realinio lavinimo,; teoriškai pagrindžiama pamokos sistema, apribojanti mokymosi ir numatanti poilsio laiką; atkreipiamas dėmesys į vaiko psichiką, jos vystymą, iš esmės teisingai nusakomas žinių įsisavinimo procesas (vaizdinis suvokimas, supratimas, išreiškimas, taikymas); įrodoma, kad mokant būtina ugdyti ne tik atmintį ir intelektą, bet ir moralines savybes bei valią; reiškiamas naujas požiūris į mokyklos drausmę, reikalaujant, kad mokykla būtų ne mokinių engi ir kankinimo, bet ir džiaugsmo vieta, o mokytojas – ne niūrus teisėjas ir budelis, bet geriausias didžiai humaniškas vaikų draugas.
Todėl jo darbų – teorinių ir praktinių – vienas bendras tikslas: padėti žmonėms, padaryti jų gyvenimą lengvesnį ir tobulą. Pagrindinis, jo nuomone, tam kelis – švietimas – mokymas išauklėjimas. Šiam darbui Komenskis atidavė didžiąją savo jėgų dalį, pelnydamas gilią amžininkų ir vėlesniųjų kartų pagarbą.
Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Jis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės padėties , gali sėkmingai mokytis. “Be abejo, – rašė jis, – kad ir koks žmogus gimtų, jis gimsta žmogumi“. Kad ir laikydamas žmogų tobulinusiu gamtos padaru, Komenskis pabrėžia, jog tik mokymo ir auklėjimo dėka jis gali būti žmogumi. Kad vaikas taptų pilnaverčiu žmogumi, reikia jį auklėti, ir auklėti reikia visus vaikus be išimties, tvirtino Komenskis. Nuo nieko nepriklauso, kokie jie gimsta, tačiau gerai juos auklėti yra mūsų pareiga. Auklėjant galima pašalinti ir blogus polinkius, bet lengviausia įvairius trūkumus bei nukrypimus šalinti, kol jie neįsisenėjo.
Taigi Komenskis įrodo, jog visi vaikai („išsigimusi prigimtis labai reta“), jeigu jie teisingai auklėjami ir mokomi, turi išaugti dorais ir išmintingais žmonėmis – jis tiki vaiko jėgomis ir polinkiu į gera.
Ugdymo vaidmuo Komenskio manymu, yra didžiulis „Ateinantis amžius bus toks, kokie dabar rengiami jo būsimieji piliečiai“, – rašė jis.(kaip tik dėl to didysis demokratas į vaiką žiūrėjo kaip į būsimąjį veikėją, išminčių, kaip į žmonijos ateitį ir reikalavo jį tinkamai auklėti.)
Komenskio požiūris į ugdymo tikslus, iš vienos pusės, realistinis ir demokratinis, iš kitos – krikščioniškai religinis. Tai lėmė jo žmogaus esmės supratimas, įsitikinimas, kad žmogų sudaro dvi dalys – kūnas ir siela. Kadangi siela, pagal Komenskį, yra svarbiausia ir amžina žmogaus dalis, tai pagrindinis ugdymo tikslas – parengti žmogų amžinajam gyvenimui. Tačiau, kalbėdamas apie konkrečius ugdymo uždavinius, akcentuoja, jog būtina rūpintis ir kūnu, kad, jo žodžiais tariant, kūnas būtų „tinkama ir verta nemirtingos sielos buveinė“. Komenskis nurodė trejopą žmogaus gyvenimo žemėje tikslą: 1, Jis turi būti protingas, kad žinotų ir suprastų visa, kas yra pasaulyje. 2, Jis turi viešpatauti kitiems kūriniams, t.y. turi mokėti protingai tvarkyti visus daiktus, žinoti jų naudojimo ribas , „mokėti protingai vidinius ir išorinius, savus ir svetimus judesius ir veiksmus“. 3, Būti dievo atvaizdu. Todėl, jo nuomone, esančios trys ugdymo pakopos arba trys uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimas (protinis, arba mokslinis lavinimas), savęs valdymas (dorovinis auklėjimas) ir veržimasis prie dievo (religinis auklėjimas) .
Taigi, Komenskio nuomone, reikia harmoningo vaiko auklėjimo. Ugdymą arba auklėjimą plačiąja prasme, jis suprato kaip mokslinį (t.y. polinį), dorovinį, religinį, darbinį, fizinį ir estetinį auklėjimą. Tiesa, pats jis išvardija tris sudedamąsias auklėjimo dalis (mokslinį, dorovinį ir religinį auklėjimą, tačiau palyginti plačiai aptaria ir kitas. Iš esmės šios auklėjimo sritys, išskyrus religinę, ir šiandien sudaro visapusiškai išsilavinusios, harmoningos asmenybės ugdymo pagrindą.
Kaip ir daugelis pedagogikos klasikų, pagrindinių pedagoginių idėjų bei didaktinių principų Komenskis nesuformulavo, todėl literatūroje apie Komenskį šiuo klausimu daug nevienodumų. D. Lordkipenidzė išskiria dvi bendrąsias pedagogines Komenskio idėjas – atitikimą gamtai ir liaudiškumą. Be to, atskirai nurodo tokius didaktinius principus, kaip savarankiškumas, vaizdumas, nuoseklumas ir sistemingumas, žinių įsisavinimo tvirtumas. Tuo tarpu E. Medynskis atitikimą gamtai laiko bendruoju pedagoginiu principu. Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir visa pedagogikos istorikų grupė, taipogi A. Krasnovskis. Tikslingiausia Komenskio pedagogikos bendrosiomis idėjomis laikyti auklėjimo (plačiąja prasme) atitikimą, arba visuotinumą. Šios idėjos yra visos jo pedagoginės sistemos pagrindas ir ryškiai atsispindi visuose veikaluose.Tiesa, tas rėmimasis gamta kartais paviršutiniškas, atsitiktinis, o dėsningumai tiesiog išgalvoti. Tačiau pedagoginiai nuostatai arba taisyklės, kuriuos išveda Komenskis, dažniausiai plaukia iš jo pedagoginės praktikos, gyvenimo patirties, todėl dauguma jų yra teisingi.
Apskritai auklėjimo atlikimo gamtai idėjos iškėlimas reiškė tikrą perversmą atgyvenusioje feodalinėje auklėjimo sistemoje, kurioje mokymas buvo pagrįstas verbalizmu ir visiškai nesinaudojo daiktų ir gamtos reiškinių stebėjimu, vaizdumu ir panašiai. Jos įgyvendinimas suponavo gyvenimišką ir natūralų lengvą ir efektyvų mokymą. Vėliau išplėtotas H. Pestalocio, A. Distervego, K. Ušinsko ir kitų įžymių pedagogų, ši idėja tebėra aktuali ir šiais laikais.
Ne mažiau Komenskio darbuose ir veikloje ryški liaudiškumo idėja: jos jaunosios kartos auklėjimą, kad tai geriausiai atitiktų liaudies interesus.
Komenskio liaudiškumo, demokratiškumo ir humaniškumo šaknų reikia ieškoti jo pažiūroje į žmogų, į jo galimybes. Juk jis tvirtino, kad visi žmonės, kaip aukščiausios esybės – dievo – įsikūnijimas, pagal savo prigimtį yra lygūs. Todėl visi jie turi lygias teises gyventi, vystytis, tobulėti, visi tapti išmintingi.
Komenskis – visuotinio mokymo pradininkas. Jis iškėlė ir visą laiką atkakliai gynė visuotinio šešiamečio mokymo idėją. Komenskis reikalavo, kad mokytųsi visi vaikai: turtingi ir vargšai, kilmingi ir nekilmingi, gyvenantys mieste ir kaime. „Didžiosio didaktikos“ 6 skyriuje, remdamasis teologija, įžymiųjų žmonių pasisakymais ir lygindamas žmogų su gamta, įrodinėja, jog „žmogui, jeigu jis turi tapti žmogumi, reikia mokytis“.
Komenskis mano, kad visuotinis mokymas tik padės kletėti bažnyčiai, valstybei ir ūkiui .Giliai liaudiškas yra Komenskio reikalavimas mokytis gimtąja kalba. To meto sąlygomis, kai lotynų kalba laikyta vienintele mokslo kalba ir vartota beveik visose krikščioniškose šalyse, šis reikalavimas buvo labai pažangus.
Genialiojo pedagogo liaudiškumas atsispindėjo ir reikalavime suteikti visai jaunajai kartai materialinei ir dvasinei gerovei būtinų žinių: Siekime, kad mokykla visapusiškai paruoštų žmogų gyvenimui, Darbui; kad visas auklėjimas formuotų „žmogų žmoguje“; kad būtų ugdomi harmoningai išsivystę, aukštos moralės žmonės, pasirengę tarnauti tėvynei, jos laisvei, aktyviai kovoti už taiką ir visų tautų bendradarbiavimą.
Pagrindinį dėmesį Komenskis skyrė didaktikai, arba mokymo teorijai. Svarbiausios didaktikos problemos, kaip mokymo organizavimo ir kt., Komenskio sprendžiamos naujai, kūrybiškai, jose atsispindi pažangios to meto tendencijos. Be to, jis pirmasis pedagogikos istorijoje visapusiškai pagrindė klasės pamokos sistemą.
Komenskis mokymą suprato kaip vieningą procesą, kuriame mokytojas perteikia mokiniams žinias, o pastarieji jas suvokia ir įsisavina, t.y. pirmasis moko, antrieji mokosi. Kaip empirinio materializmo šalininkas, Komenskis mokymo pradiniu etapu laikė jutiminį suvokimą. Šiame etape, atsižvelgdamas į žmogaus amžių, išskiria tris laipsnius.(Pirmasis laipsnis būdingas mažiems vaikams ir pasireiškia tuo, kad jie kreipia akis į šviesą, ausis į garsus ir pan.. Antrasis būdingas suaugusiems, bet nemokytiems: „ jie iš patyrimo daug ir aiškiai mato, girdi ir t.t.“. Trečiajame jau žmonės žino „šviesos spalvų, spinduliavimo, regėjimo, ir kitų pojūčių sandarą, veikimo būdą, priežastis ir skirtingumus“…- „ Pansofilinė mokykla“, 62.) Antrasis etapas – aiškinimas. Mokytojas, žodžiu aiškindamas. Lygindamas, apibendrindamas tai, kas buvo suvokta pirmajame etape, plečia –žinias ir formuoja sąvokas. Antroji mokymo dalis – suvokimas protu, kuris padeda „ vis giliau ir giliau prasiskverbti į daiktus‘. Pradžioje žinios įsisavinamos istoriškai, toliau – moksliškai. Antrajame etape žinios įprasminamos, tačiau jos dar netampa tobulos ir tvirtos .Trečiasis etapas , kuris reiškia mokymosi pabaigą ir kurį Komenskis pavadino pratimais. Šiam etapui tarnauja atmintis – „kad vis geriau įsisavintų“, kalba – „ kad suprastus dalykus geriau apsakytų“ , rankos – „ kad diena iš dienos mikliau padarytų, kas reikalinga“(„Pansofilinė mokykla“, 60).Šį pratimų etapą, Komenskis šiek tiek pervertino. Tai rodo tas faktas, jog reikalavo jiems skirti du trečdalius visos pamokos.
Komenskio mokymo teorijoje pagrindu laikytinas sąmoningo ir aktyvumo principas, reikalaujantis , kad mokiniai įsisavintų, tik gerai suvoktas žinias, kad būtų ugdomi jų kūrybiniai sugebėjimai ir savarankiškumas. Komenskis nuolat pabrėžia, kad mokiniai turi suprasti daiktų ir reiškinių esmę, kategoriškai pasisako prieš to meto mokymo organizaciją, besiremiančią gatavų tiesų kalimu.
Vaizdumo principas mokyme reiškia žinių įsisavinimą, stebint daiktus ir reiškinius. Komenskis vaizdumą laiko mokymo „auksine taisykle‘, nuolat kartodamas sensualistinį teiginį ,jog nieko negali būti sąmonėję, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose. Komenskis vaizdumą suprato plačiai ir teisingai ,kaip visų organų pajungimą daiktų ir reiškinių kuo geresniam, aiškesniam, tvirtesniam ir nuodugnesniam įsitikinimui. H. Pestalocis, K. Ušinskis. A. Distervegas ir kiti įžymieji pedagogai, atkreipė dėmesį į mokinių emocinius išgyvenimus vaizdaus mokymo metu.
Labai reikšmingu Komenskis laikė mokymo nuoseklumą ir sistemingumą.Jis reikalauja, kad pirmiausia būtų nustatyta tiksli mokymo tvarka laiko atžvilgiu, kad laikas būtų „rūpestingiausiai paskirstytas taip, kad kiekvieniems metams , mėnesiui, dienai ir valandai tektų atskiras uždavinys“.
Daug Komenskis rašė ir apie tokią svarbią sėkmingo mokymo sąlygą, kaip nuodugnus, tvirtas mokomosios medžiagos įsisavinimas. Tvirtam žinių įsisavinimui pirmiausia reikia aiškaus dėstymo, kad vaikas galėtų teisingai suprasti., kad naujai einamas dalykas remtųsi išeitu, o išeitą įtvirtintų einamas., kad kartojimas ir pratimai turi tarnauti mokinių sąmoningumo ir aktyvumo ugdymui, žinių gilinimui ir jų taikymui praktikoje ,jie padeda ugdyti ir mokinių pažintines galias – atmintį bei mąstymą.
Taigi Komenskio veikaluose randame visus svarbiausius šių dienų pedagogikos požiūriu mokymo principus, o daugelio jų traktavimas tebėra iš esmės nepasenęs.
Johano Heinricho Pestalocio veikla ir pedagoginės idėjos.
( 1746 – 1827)
Šveicarų pedagogas Johanas Heinrichas Pestalocis yra vienas žymiausių pasaulinės pedagogikos klasikų. Pedagogikos teorijos ir praktikos raidai ypač reikšmingas jo didis ir visapusis humaniškumas ir elementariojo švietimo teorija, siekusi individualizuoti ir psichologiškai pagrįsti pedagoginį procesą.
1767 m. Pestalocis pradėjo ūkininkauti Berno dvarininko Sifilio dvare, tikėdamas savo patirtį perduoti valstiečiams.1769 m. įsigijo nedidelį Noihafo dvarą, tačiau po penkerių metų subankrutavo. Tada Noihofe suorganizavo „ Vargšų įstaigą“, kurioje stengėsi išmokyti vaikus gyventi, kad jie ne tik įgytų darbui reikalingų žinių, bet ir tobulėtų doroviškai, pajėgtų suvokti žmogišką orumą, išbristų iš skurdo ir pažeminimo, taptų pilnaverčiais žmonėmis. Tuo tarpu Šveicarijoje skurstančių šeimų vaikai buvo žiauriai išnaudojami. Pestalocis stengėsi , kad jo įstaigoje vaikai įgytų buitinių žinių ir gautų atitinkamą fizinį pasirengimą ir dorovinį auklėjimą. Pestalocis vadovavosi mintimi, kad jeigu vargšo vaikas iš mažens bus tinkamai auklėjamas ir pratinamas dirbti, tai jis pats sugebės išeiti iš savo sunkios padėties Nors Pestalocis vargšą rengė tik savo luomui, be to, perdėjo švietimo svarbą šalinant liaudies skurdą. Jo siekis sukurti liaudžiai artimą mokyklą, mokyti vargšą dirbti ir kartu jį lavinti bei doroviškai auklėti buvo didelis nuopelnas. Pestalocis stengėsi parengti vargšo vaiką ne tik darbui žemės ūkyje, bet ir industrijai, kad jis galėtų šalia ūkininkavimo užsidirbti pramonėje. Netinkamai auklėjamiems ir nuo mažens sunkiai engiamiems valstiečių vaikams jis siūlė organizuoti Noihofo tipo prieglaudas. Pestalocis pabrėžė, kad gerai organizuotas darbas gerai ir auklėja – ugdo tvarkingumą, draugiškus santykius, skatina protinius sugebėjimus.
1798 m. gruodžio mėn. vyriausybė nutarė įkurti įstaigą vargšams, panašią į našlaičių prieglaudą Stance. 1799 m. sausio mėn. šiai prieglaudai pradėjo vadovauti Pestalocis .
Sėkmingas Pestalocio darbas Stance nutrūko 1799 m. gegužės viduryje, kai prancūzų kariuomenė, buvo sumušta austrų, pasitraukė. Prieglaudos patalpos buvo paimtos ligoninei. Birželio pradžioje Pestalocis susikrimtęs paliko Stancą, vildamasis, kad vėliau galėsiąs tęsti savo darbą. Prieglauda buvo atidaryta kitoje vietoje, ir jai vadovavo kiti.
Tačiau aistra pedagoginiam darbui neužgeso. Pestalocis rašė, kad be savo darbo negalįs gyventi. Jis parašė savo garsųjį „ Laišką draugui apie Stanco įstaigą“- vieną nuoširdžiausių dokumentų pedagogikos istorijoje. Pagrindinis dėmesys šiame laiške skiriamas dorovinio auklėjimo problemoms.
1800 m. rudenį Burgdorfe buvo įsteigtas institutas, kuriam ėmė vadovauti Pestalocis. Tai buvo mokykla su internatu – bazė mokytojams rengti. Pestalocis tapo vadovu mokyklos, aptarnaujančios pasiturinčių tėvų vaikus. Tai slėgė pedagogą, visą laiką mąstantį apie vargšo buitį. Šias mintis jis išsakė paskutiniame veikale „ Gulbės giesmė“ Tačiau dirbdamas institute, Pestalocis pasiekė didžiausių rezultatų, plėtodamas elementariojo švietimo teoriją .Kartu su kolektyvu jis vykdė pedagoginius eksperimentus, parašė svarbių darbų, kuriuose daugiausia analizuojamos pradinio mokymo problemos.
1804 m. pabaigoje Pestalocis beveik su visu savo institutu persikėlė į prancūzišką Šveicarijos dalį – Iverdoną. Čia institutas išgarsėjo visoje Europoje ir egzistavo iki 1825 metų. Pestalocis priimdavo tik teoriškai ir praktiškai pasirengusius mokytojus, tačiau ypač vertino mokytojo asmenybę, reikalavo, kad čia dirbą mokytojai tobulintųsi ir toliau plėtotų jo metodiką.
Institute ypatingas dėmesys buvo skiriamas auklėjimui..
Elementariojoje švietimo teorijoje Pestalocis stengėsi itin pabrėžti bendruosius žmogaus psichikos vystimosi dėsnius, žmoguje slypinčių dorovinių, fizinių ir protinių jėgų aktyvumo skatinimą. Mokymo ir auklėjimo procese jis ieškojo pirminių atraminių pagrindų, paprasčiausių elementų, kuriais remiantis pamažu ir nuosekliai būtų galima eiti į priekį nuo lengvesnio prie sunkesnio.. Šito būtina laikytis lavinant širdį, protą ir ranką, t.y. doroviniame auklėjime, protiniame lavinime, darbiniame parengime.
Siekdamas mokymo procesą pagrįsti psichologiškai, Pestalocis stengėsi jį organizuoti taip kaip vyksta natūralus pažinimo procesas. Akcentavo žinių, mokėjimų ir įgūdžių įsisavinimo logikos reikalavo mokyti protinės veiklos būdų, pabrėžė valios ugdymo svarbą mokymo procese, kėlė mokytojo ir mokinių santykių problemą, mokymas turėjo formuoti visą asmenybę. Pestalocis reikalavo mokyti nuosekliai ir vaizdžiai .Mokymo procese Pestalocis ieškojo pagrindinių elementų, atramos taškų, o nuo jų nenutrūkstamai, nuosekliai ėjo prie visumos ugdančios visą asmenybę – protą, širdį ir rankas. Remdamasis savo bendraisiais didaktiniais teiginiais. Pestalocis kūrė gimtosios kalbos, aritmetikos, geometrijos ir kitų dalykų pradinio mokymo metodikas, stengėsi jas suprasti, kad jomis galėtų pasinaudoti kiekviena motina, parengė daug nuoseklių pratybų, skirtų vaikų kalbos lavinimui, skaičiavimui išmatavimo įgūdžių formavimui. Svarbus įnašas į pradinio mokymo metodiką yra Pestalocio mintys apie matavimo ir aritmetikos mokymą. Jo patirtis ir mintys apie fizinį ir darbinį auklėjimą ir profesinį parengimą, tai vienas svarbiausių jo suformuluoto elementariojo švietimo uždavinių. Pestalocis teigė, kad formuojant asmenybę reikia išlaikyti „ žmogaus dorovinių, protinių ir fizinių jėgų, arba širdies, proto ir meistriškumo, pusiausvyrą“.
Ypač dideli Pestalociaus nuopelnai pradinei mokyklai. Jis praplėtė mokymo turinį, suformavo jos struktūrą, pateikė pradinio mokymo dalykines metodikas, turinčias aiškią sistemą ne tik atskirų dalykų viduje, bet ir reikalaujančių sistemingų tarp dalykinių ryšių (piešimo- su matavimu, rašymu ir kt.) .
Plėtodamas pradinio mokymo teriją, Pestalocis psichologiškai pagimdė ir suformulavo vaizdaus mokymo metodiką, esmę, atskleidė vaizdaus mokymo svarbą proto ir kalbos lavinimui, jausmų ugdymui.
Pestalocis reikalavo mokymo proceso pradžią sieti su artimiausios aplinkos stebėjimu, nuosekliai plėsti vaikų žinias nuo aplinkos pažinimo iki supažindinimo su visa Žeme, jos gamta ir žmonėmis. Įgyvendinant pradinio mokymo teoriją pradinėje mokykloje prigijo vaizdžios (dalykinės) pamokos, kurios nenustojo aktualumo ir šiandien. Ypač reikšmingos Pestalocio mintys apie liaudies mokytoją, jo asmenybę ir rengimą švietimo darbui.
Pestalocio idėjos pasklido įvairių tipų ir laipsnių mokyklose, universitetuose. Jomis vadovautasi vykdant pažangesnės liaudies švietimo reformas.
Jano Amoso Komenskio ugdymo sistemoje labiausiai atsispindi auklėjimas, kuris turi būti pagrįstas gyvenimiškomis pamokomis. Čekų pedagogas nemėgo iškirti socialinio luomo, todėl visada pasisakydavo už visuotinį prieinamą universalų mokymą. Prie savo gimtosios kalbos visada buvo noras išmokyti ir lotynų kalbos, kuri tuomet buvo pagrindinė mokslo ir kultūros kalba. Komenskis, mano manymu norėdamas įvesti klasėje visišką discipliną, niekada nesigriebdavo fizinių bausmių, o stengdavosi išsiaiškinti situaciją ir išspręsti problemas taikiai, tačiau tam būdavo ir išskirtinių nusižengimų, kuriems atitinkamai buvo panaudotos fizinės bausmės. Mokyklinių metų samprata buvo ilgai diskutuojama tarp pedagogų ir komeniologų, nes Komenskio tokia mokslų ėjimo tvarka iš esmės ir buvo pažangi, tačiau mokantis ištisus metus vieną dalyką ar ilgiau turėjo savo trūkumų, todėl aštuonioliktajame amžiuje pradėta mokyti vienu metu įvarius dalykus. Šio pedagogo vienas iš kertinių ugdymo sistemos principų buvo didaktika. Jis galutinai įtvirtino ir pačią didaktikos sąvoką. Svarbiausias didaktikos buvo vaizdumo principas. Jo didaktinės mintys yra aptariamos kartojamos iki šių dienų ir papildomos, koreguojamos tobulinamos. Paskutinis pedagoginio ugdymo sistemos sritis yra klasių ir pamokų. Šia sistema jis norėjo visuotinio, kolektyvinio mokymosi, o ne individualaus, o mokytojas turėjo būti, kaip viso mokymo proceso organizatorius. Apibendrinant Jano Amoso Komenskio ugdymo sistemą, tai yra puikus startas visai pasaulinei pedagogikos švietimo sistemai, nes jo pradmenys kai kurie buvo kuriami nuo nulio. Johanas Heinrichas Pestalocis tęsė Komenskio pradėtą darbą, todėl labai jo veikloje kažko ypatingo nėra ką išskirti. Svarbiausi ugdymo sistemos apsektai buvo bandymas padėti gyvenimo atstumtiems ir artimųjų atsižadėtiems vaikams prasidėjo pedagogo įsteigtoje vargšų įstaigoje ir tęsėsi visą gyvenimą. Tokiu būdu J. H. Pestalocis siekė stiprinti fizines, protines ir dorovines ugdytinių galias, t. y. ugdyti visavertę asmenybę. Visavertės asmenybės ugdymas J. H. Pestalocio pedagogikoje buvo orientuotas į saugesnę ir laimingesnę vaiko dabartį bei jo ateitį. Laipsniškas ugdytinio socialinių ryšių plėtimas ir gilinimas buvo ta grandis, kuri siejo žmogaus gyvenimą šeimoje, bendruomenėje bei visuomenėje. Toks švietimas ir ugdymas artina žmogų prie visuomenės, padeda ją suvokti, atrasti savo vietą ir įsitvirtinti gyvenime. Apibendrinant Pestalocis buvo linkęs labiau prie socialinės pedagogikos, tačiau jis sutvirtino ugdymo sistemos pamatus, kuri prasidėdavo vaiko socializacijos raida nuo šeimos, mokyklos, kitų ugdymo institucijų iki artimos socialinės aplinkos ir prisitaikymo gyventi joje. Jis buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir puikus tėvas, tai įrodė savo sunkiu, kruopščiu darbu, tai patvirtina antro pasaulinio pokario metais visame pasaulyje išgarsėjusio profesoriaus J. Laužiko ištarti žodžiai paminint didžiojo pedagogo humanisto, vargšų globėjo J. H. Pestalocio vardą, vis pabrėždamas, kad kančiose ir nesėkmėse šis žmogus nepalūžo, kad jis, užmiršęs save, gyveno dėl kitų ir dirbo, dirbo ligi gilios senatvės.