Interpretacija

Interpretacija

Doriano Grėjaus gyvenimo kelias
(romanas „Doriano Grėjaus Portretas“)

Oskaras Vaildas – airių rašytojas, estetizmo, srovės atstovas. Dažnai vadintas estetų lyderiu, didžiu grožio poetu. Oskaras Vaildas labiausiai gilinosi į grožio ir dorovės ryšius. Kaip tik tokia gėrio ir grožio problema buvo sprendžiama rašytojo romane „Doriano Grėjaus portretas“. Šiame kūrinyje yra atskleidžiamas pagrindinio kūrinio veikėjo Doriano Grėjaus yvenimo kelias.
Dorianas Grėjus – neapsakomai gražus jaunuolis: „<...> dailiai išlenktom raudonom lūpom, atvirom mėlynom akim, garbanotais auksiniais plaukais“. Dievai jam išties buvo dosnūs ir nepagailėjo grožio. Tačiau šito jis pats nesuvokė tol, kol jo gyvenime nepasirodė dailininkas Bezilis Holvordas ir jo draugas lordas Henris Votonas. Aišku, juodu kiekvienas savaip pakeitė Doriano gyvenimą..
Didžiausius pokyčius Doriano gyvenimui padarė lordas Henris, tiksliau jo mintys, gyvenimo nuostatos, požiūris, principai. Dorianas pradėjo neabejoti turįs teisę į visus malonumus dėl savo grožio ir jaunystės. Lordas Grėjui įdiegė norą naudotis nepakartojama jaunyste, gyvenime viską išbandyti ir pajusti kuo daugiau pojūčių, o „nešvaistyti savo dienų aukso ir neeikvoti gyvenimo neišmanėliams ir nevykėliams“. Juk „gėlės nuvys, bet ir vėl pražys, o nuvytusi jaunystė niekad nebepražys“. Taigi Dorianas žingsnis po žingsnio perėmė jokių „dorovinių varžtų nepripažįstantį“ lordo Henrio gyvenimą.
Tačiau nepaprastai didelę reikšmę Doriano gyvenime turėjo ir dailininko Bezilio Holvordo nutapytas portretas. Šis portretas ir, žinoma, lordo Votono kalbos pastūmėjo Dorianą beprotiškam žingsniui: atiduoti viską, net ir savo sielą vien tam, kad portretas sentų, o jis amžinai liktų jaunas. Ir nors būtų keista, Doriano norai išsipildė ir visapusiškai pakeitė jo gyvenimą, tačiau ne į gerąją pusę.
Portretas ne tik suteikė Dorianui nenykstančią jaunystę, bet ir atitvėrė jį nuo jautrumo ir sąžinės. Jis tapo ciniku, egoistu. O tai geriausiai įrodo Sibilės Vein mirtis, dėl kurios kaltas pats Dorianas. Juk Grėjus ne iš karto suvokė, kad pamilo Sibilės meną, o ne ją pačią. Sibilė jam egzistavo tol, kol būdavo scenoje, gyvendama Šekspyro herojų gyvenimą. O jinai, pamilusi Dorianą, atsiribojo nuo meno. To Dorianas nesugebėjo suprasti ir atstūmė ją, po šio įvykio portretas pakito, nauji buožai subjaurojo jo išvaizdą paveiksle.
Tačiau tai buvo ne pabaiga. Kitas Doriano gyvenimo nuopolis – Berilio Holvordo mirtis. Tiesa, Dorianas nužudė Bezilį nesuvaldęs savo įniršio ir baimės. Bet visgi šioje žmogžudystėje Grėjus elgėsi šaltai, lyg ir apskaičiuotai, mėgaudamasis šia scena. Ir tokių Doriano asmenybės pokyčių kaltininku, kaip būtų gaila, tapo lordas Henris. Kaip matome, ši pažintis Dorianui neatnešė nieko gero, o atvirkščiai, padarė jį bebaimiu, nejautriu, be jokių sąžinės priekaištų, pasibaisėtinu.
Bet už viską gyvenime reikia sumokėti, todėl romano finalas viską sugrąžina į savo vietas. Nusižudžius Dorianui portretas įgijo pradinį, gražųjį pavidalą, o Doriano Grėjaus išvaizda tapo jo nugyvento gyvenimo atvaizdu. Todėl tokia kūrinio baigtis, manau, teisinga, nes yra sakoma, „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Šis posakis kuo puikiausiai tinka šiau Oskaro Vaildo dramai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *