Internetas žiniasklaidos dalis

Tema 4:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR KOMUNIKACIJA: INTERNETINĖS KOMUNIKACIJOS APSEKTAI

Konsolidacija – internetas kaip nacionalinės žiniasklaidos dalis
Konsolidacija – įsitvirtinimas, suklestėjimas, interneto kaip vienos iš žiniasklaidos rūšių pripažinimas. Taigi konsolidacija – tai interneto brandos stadija.
Šiuo metu internetui taikomi visi reikalavimai, kaip ir kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, taip pat kiti įstatymai, kaip LR asmens duomenų apsaugos įstatymas, LR telekomunikacijų įstatymas, LR elektroninio parašo įstatymas, LR valstybės registrų įstatymas, Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija – visi šie teisės aktai reglamentuoja ir reguliuoja informacijos skelbimą ir tvarkymą internete, kaip ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Visuomenės informavimo įstatyme nurodoma, kas yra visuomenės informavimo priemonėmis platinama informacija, kokia ji gali būti, reglamentuojama, kokia informacija yra draudžiama. Šame įstatyme žiniasklaidos priežiūros ir kontrolės funkcijos deleguojamos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai bei Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriui. Būtent pastarasis turi prižiūrėti, kas skelbiama žinaisklaidoje, o taip pat ir kokio turinio informacija talpinama internete. Be teisinio reguliavimo Lietuvoje veikia ir žiniasklaidos priemonių savireguliacija, kai leidėjai ir kūrėjai, prisijungia prie Žurnalistų etikos kodekso, kuriame numatytos ribos, kas visuomenės informavime leidžiama ir iki kokio laipsnio. Interneto konsolidacijos etapas pasireiškia tuo, kad valstybės teisės aktais nustatoma, kas leidžiama, o kokia informacija ar veiksmai turi būti ribojami.
Kyla klausimas, kodėl interneto konsolidacija nebuvo įvesta iš karto. Išskiriama keletas probleminių klausimų, atsakymų į kuriuos suradimas duoda pagrindą interneto konsolidavimo procesui:
• Kas yra informacijos autoriai? Internetinės informacijos turinio kūrime dalyvauja mišrūs kūrėjai (nebūtinai pakankamai išsilavinę). Tik pastaruoju metu atsiranda kritinė masė pakankamai išsilavinusių autorių;
• Koks turinio pobūdis? Tai suprantama kaip laisvalaikio dalis arba kaip skelbimų lenta, kurioje yra apie kažką informuojama. Tik pastaruoju metu internete skelbiamos informacijos pobūdis smarkiai išsiplėtė;
• Teisinis reglamentavimas: pvz., Ispanijoje aiškiai reglamentuota, kas gali būti kūrėjas, koks tinklalapis gali būti registruojamas. Lietuvoje taip pat tinklalapyje reikia nurodyti, kas yra leidėjai ir įmonės registro numerį. Gali egzistuoti ir kitokios versijos, bet vartotojams turi būti aišku, kas yra kas – kur informacija oficiali, o kur gali būti skelbiami ir gandai ar daugiau pramoginės naujienos;
• Kaip internetiniai projektai išsilaiko? Ankščiau tai buvo kūrėjų iniciatyva. Tačiau, plečiantis vartojimui, didėjant e-būdu teikiamų paslaugų asortimentui, reikia rasti realesnių portalų ir projektų išlaikymo šaltinių. Vienas jų – reklama, kurios augimo rinkoje tempai yra be galo spartūs;
• Kokiuose konsorciumuose dalyvaujama? Šiuo metu steigiasi vis daugiau mišrių žiniasklaidos organizacijų, apimančių ir televiziją, ir spaudą, ir internetą (pvz., Norvegijos media grupė „Schibsted ASA“ per dukterinę savo bendrovę „Schibsted Baltics“ įsigijo 51 proc. UAB „Plius“ akcijų. UAB „Plius“ administruoja automobilių svetainę www.autoplius.lt ir leidžia savaitinį žurnalą “Autoplius” bei administruoja nekilnojamo turto tinklalapį www.domoplius.lt);
• Kaip internetinės komunikacijos fenomenas tyrinėjamas? Požiūris į komunikaciją: kompiuteriu bendrauja interpersonaliai – tuomet tokia komunikacijos sritimi daugiau domisi edukologija ir informacijos valdymo mokslai, bet ne masinės komunikacijos specialistai. Tačiau ilgainiui pasirodė, jog internetinė komunikacija apskritai keičia komunikacijos mokslų suvokimą. Internetas įgalina naujus šaltinio, pranešimo ir gavėjo santykius, todėl leidžia naujai įvertinti senuosius apibrėžimus, nurodančius, kas tai yra auditorija, kas yra komunikacijos kanalas (medium) bei kaip perduodami pranešimai.
Naujų komunikacijos technologijų susiliejimas (media konvergencija) kartu parodo ir tokį neigiamą aspektą, kad pati auditorija tampa vis labiau fragmentiška.
Kad būtų galima išsamiau analizuoti naująją internetinę komunikaciją bei jos pasekoje atsirandančius pokyčius, būtina nustatyti, ką mes turime galvoje kai kalbame apie visuomenės informavimą ir jam pasitelkiamas priemones. Taigi visuomenės informavimo priemonės – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Visuomenės informavimo priemonėms, pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, nepriskiriami techniniai ir tarnybiniai dokumentai, taip pat vertybiniai popieriai.
Internetas įvardinamas kaip masinės komunikacijos erdvė, kurioje pastebima masinė visų žiniasklaidos priemonių konvergencija. Tačiau taip vertinant internetą vis tik paaiškėja, jog nei masiškumas, nei interneto sutapatinimas su žiniasklaidos priemonėmis negali būti apibrėžti kaip tinkantys visoms situacijoms. Net priešingai – jie turi būti pritaikomi konkrečiam kontekstui. Internetas yra daugiaplanis komunikavimo kanalas (daugiaplanis „medium“), nes jame susilieja daug įvairių komunikacijos versijų.
Internetui tinka tradicinis šaltinis-pranešėjas-gavėjas komunikacijos modelis, tačiau neretai jis įgauna naujų atspalvių. Internetinę komunikaciją galima įvardinti kaip tęstinę (WWW kūriniai, e-paštas ir t.t.):
• Tradicinės komunikacijos modelis internete „išauga“ ir apima didelę auditoriją;
• Informacijos šaltinis čia pat gali kisti ir transformuotis nuo vieno žmogaus e-paštu perteikiamos informacijos iki daugelio šaltinių, kurie atsiranda diskusijų grupėje;
• Turinio rengėjais gali būti ir žurnalistai-profesionalai, ir mėgėjai;
• Informacija įgyja naujas formas: ji gali turėti pokalbio elementų (pokalbis naujienų grupėje, diskusija, forumas) arba gali tapti nuolat atnaujinama ir papildoma teksto informacija (DELFI žiniose pranešimai su nuoroda (atnaujinta 14.54)). Auditorija tuo pačiu metu gali sudaryti ir vienas žmogus, ir dešimtys arba milijonai;
• Ta pati auditorija gali tapti ne tik pranešimo gavėjo, bet ir siuntėju (šaltiniu). Čia atsiranda būtinybė kalbėti apie interaktyvumą.
Interaktyvumas – tai vienas svarbiausių interneto elementų. Būtent jo dėka įmanomos komunikacijos proceso transformacijos, pastebimos internete.
Teoriškai interaktyvumas – tai laipsnis, iki kurio pranešimai siejasi vienas su kitu bei vėlesni pranešimai su ankstesniais, o „centrinis interaktyvumo objektas“ – tai pranešimų gija.
Interaktyvumas internete pasireiškia galimybe naudotis šiais gebėjimais:
1. komunikacijos proceso dalyvio gebėjimas valdyti/kontroliuoti – tai laipsnis, iki kurio komunikacijos proceso dalyviai gali šį procesą kontroliuoti ir keistis informacijos siuntėjo bei gavėjo vaidmenimis;
2. gebėjimas dalyvauti ir keisti – tai laipsnis, iki kurio vartotojai gali dalyvauti realiame laike modifikuojant/keičiant informacinės aplinkos formą ir turinį;
3. nuoseklus informacinių pranešimų prasmių „junglumas“- tai laipsnis, iki kurio žinios ar informaciniai pranešimai yra nuosekliai susiejami vieni su kitais, ypač kalbant apie vėlesniųjų žinių susiejimą su joms giminingomis ankstesniosiomis (laikas be apribojimų);
4. virtuali bendravimo „simuliacija“ – vartotojų gebėjimas internetinėje erdvėje suvokti, kaip simuliuoti tarpasmeninę komunikaciją ir taip žinojimo apie tele-dalyvavimo metodus įgijimas.
Internetinė komunikacija – tai deklaratyvi komunikacija, nes jos metu mes galime kontroliuoti tokių tradicinių visuomenės informavimo kanalų, kaip radijas, televizija, laikraščiai, turinį. Teikti savo pastabas, pastebėjimus realiame laike. Tai taip pat yra reaguojanti komunikacija – palaikomas grįžtamasis ryšys tarp vartotojų ir informacijos teikėjų.

Masinės komunikacijos sąvokų kaita
Masinės komunikacijos sąvokų kaitą lemia komunikacijos technologijų modernėjimas.
Masinės komunikacijos savybės susiję su paties masiškumo samprata:
• masinė komunikacija nukreipta į sąlyginai didelę, heterogenišką ir anonimišką auditoriją;
• pranešimai perduodami viešai, auditoriją pasiekia vienu metu ir turi tam tikrą laikinumo aspektą.
Tačiau tai, kad šiandiena masinė komunikacija persikelia į interneto erdvę, rodo jos, kaip proceso kaitą. Internete pastebima:
• susiliejimas – spausdinimas, transliavimas ir kompiuteriai su telekomunikacijomis pradeda „susilieti“ (konvergencija). Susiliejimo tendencija nėra visiškai naujas reiškinys, ji stebima ir tradicinėje žiniasklaidoje. Dar 1955 metais pastebėta, kad dienraščiai-žurnalai niveliuojasi;
• informacijos perteklius – jei ankščiau buvo kalbama apie informacijos trūkumą, tai šiuo metu internete mes matome aiškų informacijos ir žinių perteklių, interneto informacinio turinio perpildymą;
• keičiasi turinys – atsisakoma masinės auditorijos ir pradedama kalbėti apie tam tikras konkrečias bendruomenes ir konkrečias interesų sritis (atsiranda turinio specializacija). Tačiau čia pastebimas ir neigiamas aspektas – susvetimėjimo pavojus: jei kiekvienas žmogus domėsis vien tik informacija, susijusia su jo asmeniniais interesais, nebeliks bendrų interesų ir bendradarbiavimo, kolektyvinio darbo, dalinimosi patirtimi ir pan.;
• pereinama nuo vienpusės komunikacijos prie interaktyvios žiniasklaidos: SMS balsavimai televizijos laidų metu, balsavimas telefono skambučiais ir pan.;
• „Naujausios naujienos“ („the new news“) – atsiranda siekimas dar labiau suartinti informaciją ir jos vartotoją, siekiama kuo dažniau teikti naujausias žinias. Taip, atsiradus daugeliui informacijos skleidimo kanalų, pradedama „kovoti“ ir konkuruoti dėl jos vartotojų dėmesio.
Kalbant apie komunikacijos proceso transformaciją nevalia apeiti ir ankstyvųjų komunikacijos modelių.
Pirmasis verbalinį komunikacijos modelį apibūdino Lasswell (1948 m.). Jo modelio esmė – Kas sako Ką, Kokiu kanalu, sako Kam, ir Kokį efektą nori tuo pasiekti?(Who says What in Which chanel to Whom with What effects). Šiuo modelių akcentuojamas galimas informacijos teikimo daugiakanališkumas. Kas (who) atkreipia dėmesį į pranešimo valdymą, t.y. atkreipiamas dėmesys, kas yra informacijos valdytojas, kas ją atrenka ir kas pateikia. Sako Ką (says What) susijęs su turinio analize – kas yra pateikiama, pvz., interneto tinklalapyje, kokio pobūdžio informacija pateikiama.
Palaipsniui pradedama kalbėti apie ritualinį informacijos naudojimo modelį, kurio esmė – ne konkretus informacijos panaudojimo tikslas, bet vidinis individo poreikių patenkinimas (tai siejasi su sako Kam (to Whom) elementu). Interaktyvūs elementai naudojami diskusijoms įtraukia žmonių grupes ir taip yra siekiama pakartotinio vartojimo. Taip, pavyzdžiui, vartotojai prisijungia prie juos dominančią informaciją skelbiančio tinklalapio ir balsuojama, siūlomos savos temos, užduodami klausimai, atliekamos apklausos.
Ritualinis modelis akcentuoja bendruomenės konstravimą, atliekamą per komunikacijos procesus, panaudojant ritualus, bendras istorijas, tikėjimus ir vertybes. Toks žiniasklaidos modelis sukuria dirbtinę, tačiau ne mažiau realią simbolinę tvarką, kuri veikdama patiekia ne informaciją, o patvirtinimą. Ji ne keičia požiūrius ar nuomones, bet reprezentuoja esamą tvarką, ne atlieka funkcijas, o išreiškia vidinį socialinį procesą.
Ritualinio modelio pagrindinis moto – vartojimas tolygus ekonominei naudai (pvz., televizijoje nesvarbu ką, bet svarbu, kad žiūri). Tai susiję su elementu Kokį efektą norima pasiekti (with What effects) (šio modelio atveju pageidaujamas efektas – pasiekti vartojimą).
Dabartiniame komunikacijos procese internetas „sulaužo“ tradicinius siuntėjo-gavėjo santykius, nes:
• internete informacija juda abiem kryptimis, čia bet kas gali tapti tiek informacijos siuntėju, tiek gavėju;
• tuo pačiu metu internete yra sudaroma galimybė sužinoti auditorijos poreikius ir nuomones;
• interaktyvumas leidžia būti išgirstiems, tačiau tuo pačiu metu jis suteikia galią valdyti informacijos tėkmę.
Esminis internetinės komunikacijos privalumas – daugiakryptis ir daugiakanalis (multiple media) informacijos judėjimas. Tradicinė žiniasklaida iki šiol daugiausiai siūlė tai, ką galime pavadinti transmisijos – vienkryptės komunikacijos – modeliu. Tačiau tradicinė žiniasklaida taip pat priversta keistis ir taikytis prie naujų darbo sąlygų. Dažniausiai šis pokytis yra skatinamas baimės likti nuošalyje arba, kitais atvejais, tai daroma reklaminiais sumetimais.
Taigi unikalieji internetinės komunikacijos bruožai, paskatinti technologinių inovacijų – interaktyvumas, hipertekstualumas, personifikacija (turinio individualizacija), daugialypė ar daugiakanalė žiniasklaida/multi-media ar poly-media.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS:

Interaktyvumas – abipusė komunikacija, kurios pasekmė – bendras susitarimas, bendras žinojimas, apjungiantis vartotojo interesą ir informaciją. Tai pakankamai lanksti savybė, turinti savus aspektus. Vieno kurio nors aspekto sustiprinimas keičia interaktyvumo laipsnį, todėl interaktyvumas laipsniuodamas (silpnesnis/stipresnis). Tai į auditoriją orientuota savybė, įgalinanti informacijos kaitą, vartotojo aktyvumą, dvipusę komunikaciją, monetinį žinojimo kūrimą. Apibrėžiamas kaip abipusis ryšys, interaktyvumas skatina skaitytojo lojalumą leidiniui.
Lojalumas yra labai vertinama savybė. Esant dilelėms pasirinkimo galimybėms pradedama „kovoti“ dėl auditorijos dėmesio. Vienas iš lojalumą skatinančių metodų – kvietimas bendrauti, skambinti, bendradarbiauti. Tai taip pat ir ekonominę prasmę turintis reiškinys. Tačiau yra galima ir neigiama tokio abipusio bendradarbiavimo pasekmė – informacijos antplūdis žurnalistui. Tačiau taip pat tokio abipusio kontakto išdava gali būti ir naujų idėjų, sumanymų, naujų požiūrio kampų atsiradimas. Yra ir socialinė tokio bendravimo pasekmė – stiprėja žiniasklaidos socialinis vaidmuo, atsiranda sąlygos reikšti nuomonę ir šios sąlygos vertinamos kaip demokratijos pagrindas.

Interaktyvumas – laipsnis, iki kurio pranešimai siejasi vienas su kitu bei ankstesnis pranešimai su vėlesniais, o „centrinis interaktyvumo objektas“ – pranešimų gija.

Interaktyvumo bruožai – interaktyvumas „sulaužo“ klasikinį masinės komunikacijos modelį ir perkelia galios svertus. Auditorija įgyja galimybe būti išgirsta. Interaktyvumo savybės:
1. galimybė įvairiai replikuoti;
2. galimybė būti spontaniškam;
3. turinio keitimas;
4. galimybė sutrukdyti ar užkirsti kelią kažkokios informacijos plitimui;
5. abipusiškumas;
6. veikimas paeiliui.

Personifikacija – suasmeninimas. Tai į auditoriją orientuota interneto savybė. Interaktyvumo dėka ne tik žurnalistas suartėja su skaitytoju, bet ir vartotojo poreikiai/interesai suartėja su redakcijos temomis. Taip atsiranda naujas produktas, orientuotas į konkrečią publiką. Turinio individualizavimas siūlo naują socialinį modelį, kurio esmė – ryšys tarp gamintojo ir vartotojo be tarpininkų. Personifikacija skatina tinklo kaip informacijos paslaugų rinką.
Personifikaciją taip pat lydi ir baimės, kad visuomenė susvetimės, praras jungiančius saitus, nebeliks bendrų interesų ir pan. Tačiau individas siekia informacijos ir žinojimo ne tam, kad atsiskirtų nuo bendruomenės, bet tam, kad su ja susilietų.

Hipertekstualumas – tai junglumas, reiškiantis vieno informacijos vieneto, matomo kompiuterio ekrane, ryšį su aplink esančiais informacijos vienetais. Jei interaktyvumas yra nukreiptas į skaitytoją, juo vertinat skaitytojo aktyvumą ir interesą, tai hipertekstualumu išreiškiamas kompiuterinės aplinkos laisvumas, gebėjimas derintis prie vartotojo interesų.

Daugiakrypits ir daugiakanalis informacijos skleidimas – tai galima vadinti žiniasklaidos „susiliejimu“/konvergencija. Tuomet įvairiomis daugialypėmis informacijos pateikimo (multi-media) formomis atpasakojamas tas pats įvykis, tarytum nupiešiamas jo mastas. Taip informacija skleidžiama visais įmanomais kanalais – tekstu, vaizdu, garsu.
Pradedama kalbėti apie poly-media (daugialypes žiniasklaidos) organizacijas, kurios informaciją pateikia vienu metu alternatyviomis informavimo priemonėmis. Daugiakanališkumas atsispindi ne tik naujienų turinyje, bet ir skirtinguose informacijos skleidėjuose. Taigi apie šiuo metu vis populiarėjančius internetinius projektus kalbama kaip apie daugelio funkcijų kolekciją – tai ir internetinis laikraštis, ir naujienų agentūra, ir telekomunikacijų ir interneto projektas (pvz., one.lt, omni.lt ir pan. Dabar ir google bei gmail).

Masinė komunikacija. Masinės komunikacijos savybės susiję su paties masiškumo samprata:
1. masinė komunikacija nukreipta į sąlyginai didelę, heterogenišką ir anonimišką auditoriją;
2. pranešimai perduodami viešai, auditoriją pasiekia vienu metu ir turi tam tikrą laikinumo aspektą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.