Individualizacijos socialinės politikos analizė

Daiva Skučienė straipsnyje analizuojama individualizacijos diskursas socialinės politikos, gerovės valstybės analitikų darbuose. Išryškėja, kad keičiasi gerovės valstybės atsakomybės samprata: iš kolektyvinės į individo. Individualios atsakomybės socialinių rizikų draudimo srityje plėtra yra remiama neoliberalios politinės ideologijos. Nacionalinių valstybių, tarp jų ir Lietuvos socialinei politikai reikšmės turi globalios socialinės politikos vystymosi kryptys, kurios šiuo metu turi individualizacijos apraiškų. Individualios atsakomybės socialinių rizikų, ypač senatvės draudimo srityje plėtra iliustruojama Lietuvoje, lyginant su kitų ES šalių padėtimi. Remiantis kitų šalių patirtimi ir jos analize moksliniuose tyrimuose, bandoma prognozuoti individualizacijos plėtros rezultatą senatvės pensininkų grupėje. Individualios atsakomybės socialinių rizikų draudimo srityje ir ypač senatvės plinta visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, tačiau išlieka svarbiausias klausimas, kad būtų išsaugoma pensijų adekvatumas, kad nedidėtų socialinė ekonominė nelygybė įvairiais jos pjūviais.
Raktažodžiai: individualizacija, socialinės rizikos, draudimas

ĮVADAS
Gerovės valstybė Vakarų šalyse ar socialinės apsaugos sistemos postsovietinio laikotarpio šalyse evoliucionavo priklausomai nuo visuomenės poreikio bei jos socialinių ekonominių sąlygų. Šiandien tiek akademiniame, tiek politiniame lygmenyje vyksta diskusijos, kur link gerovės valstybė vystosi, kokios kryptys tikėtina bus būdingos ateityje. Individualizacija yra terminas, vartojamas apibrėžti individo atsakomybę už draudimą nuo socialinių rizikų. Tradiciškai draudimas nuo socialinių rizikų priklausė gerovės valstybei ir buvo kolektyvinio pobūdžio. Šiandien ryškėja tendencija perėjimo iš kolektyvinės į vis didėjančią individualią atsakomybę socialinių rizikų draudimo srityje šiuolaikinėse gerovės valstybėse. Svarbus vaidmuo tenka globalizacijai, kuri yra vienas socialinę politiką veikiančių veiksnių. Dėl globalizacijos poveikio individualizacija draudimo nuo socialinių rizikų srityje plinta įvairiose šalyse. Individualizacija socialinio draudimo nuo rizikų srityje, kaip ir bet kuris reiškinys, turi stipriąsias ir silpnąsias puses. Be abejo, dėmesio sulaukia probleminės šio reiškinio pusės. Individualus draudimas nuo rizikų, kitaip nei gerovės valstybės, negali tinkamai susidoroti su makroekonominiais, sociodemografiniais pokyčiais, todėl tikėtina, kad tokio draudimo klientams gali būti rei
kalinga pakartotinė gerovės valstybės intervencija. Tokiu atveju kyla klausimas, ar socialinės politikos legitimuoti sprendimai, įtvirtinantys individualų draudimą nuo socialinių rizikų, yra geriausias pasirinkimas, garantuojantis efektyviausią rezultatą. Vienareikšmio atsakymo nėra, greičiau diskusijos, pagrįstos įvairiais argumentais. Remiantis tuo, individualizacija socialinėje apsaugoje yra reiškinys, vertas domėjimosi dėl savo paplitimo laipsnio, kuris tikėtina ir lemia rezultatą. Lietuvos socialinė politika neišvengiamai yra veikiama globalių socialinės politikos, pajamų apsaugos politikos tendencijų. Individualizacijos tempų apimtis, jau vien siekiant geriausio socialinės politikos rezultato, aktualu stebėti ir mūsų šalyje. Remiantis tuo, šiame straipsnyje keliamas tikslas – atskleisti individualizacijos plėtros apimtis socialinių rizikų draudimo srityje Lietuvoje tarp kitų Europos Sąjungos šalių. Straipsnis sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių: pirmoje dalyje aprašoma individualizacijos tendencijos gerovės valstybėse taip, kaip jos aptariamos akademiniame diskurse, globalizacijos poveikis socialinei politikai, individualizaciją grindžianti ideologija; antroji dalis iliustruoja individualaus draudimo senatvės pajamų apsaugai apimtį Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, senatvės pensininkų pajamų adekvatumą ES šalyse, glaustai pateikiama šalių, turinčių privačias pensijas, pensininkų
Individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo srityje 45
pajamų palyginamųjų tyrimų rezultatai. Rezultatai gaunami pakartotinai analizuojant statistikos duomenis.
INDIVIDUALIZACIJOS TENDENCIJOS GEROVĖS VALSTYBĖSE
Apsaugos nuo rizikų sampratos kaita gerovės valstybėje. Tradiciškai gerovės valstybė r ėmėsi samprata, kad už socialines rizikas, remiantis solidarumo principais, atsakinga visa visuomenė. Tokiu būdu, gerovės valstybė garantuoja teises į viešąsias gėrybes pagal įstatymą bei yra aparatas, užtikrinantis šias įstatymines teises. Įstatymais apibrėžiama individų ir kitų socialinių partnerių dalyvavimas, tenkinant gerovės valstybės įsipareigojimus. Remiantis įstatymo garantuojamomis teisėmis, konstruojama pilietybės samprata: formalios politinės teisės ir įsipareigojimai. Tačiau socialinės teisės yra šiek tiek skirtingos: jos yra susijusios su pajamų perskirstymu tarp socialinių grupių, laiduojant tam tikrą pragyvenimo normą, skirtingą įvairiose visuomenėse. Todėl socialinė pilietybė ne tik reiškia teises, bet ir yra ypatinga paradigma, remianti perskirstymo politiką visuomenėse (Kleiman 2002). Tačiau tokią pilietybės sampratą dar 1999 m. Rodger (Rodger 2000) pavadino modernistine. Tai reiškia, kad ji paremta pripažinimu, jog buvimas atitinkamos šalies piliečiu išlieka socialiai konstruotinas, o socialinė integracija užtikrinama per kolektyvinį atsaką į socialinius poreikius. Vadinasi, galima teigti, kad modernioje visuomenėje gerovės valstybė remiasi kolektyvinės atsakomybės principais. Tačiau akademinis diskursas, susijęs su gerovės valstybių analize, socialine politika, tikina, kad gerovės valstybės vis daugiau atsakomybės už socialines rizikas perduoda individui. Tai reiškia vis didesnį sampratos, kad individas, o ne visuomenė atsakinga už socialines rizikas, paplitimą. Rodger (2000) teigia, kad individualizmas arba savikliova yra struktūriniai brandaus kapitalizmo bruožai. Šie principai yra geriausiai palaikomi individo, šeimos ar bendruomenės, bet ne valstybės. Todėl šiuolaikinėje gerovės politikoje visose Europos šalyse atsiranda poreikis peržiūrėti pilietybės sampratą, socialinės elgsenos kaitą ir sukurti naują ekonominį modelį socialinėje politikoje. Koks turėtų b ūti šio naujo ekonominio modelio turinys, šiandien nėra vieningos nuomonės, o greičiau yra diskusijų objektas. Tikėtina, kad šiandienos visuomenėje tiksliau vartoti gerovės visuomenės, o ne gerovės valstybės terminą. Kadangi gerovės visuomenė yra socialinė sistema, kurioje gerovės funkcijos yra organinė kiekvienos dienos dalis. Tai reiškia, kad, kuriant gerovės valstybę, kartu yra veikiamas ir socialinis sąmoningumas. Žinoma, tokie klausimai, kaip priežiūra, socialinis solidarumas ir teisingumas, neišvengiamai išlieka gerovės valstybės rūpestis (Kleiman 2002; Rodger 2000). Taigi gerovės visuomenė (Rodger 2000) pasižymi strategija, kurioje valstybė turėtų keisti socialinį sąmo
ningumą ir skatinti altruizmą. Šiuolaikinė gerovės visuomenės esmė slypi žmogiškuose santykiuose, kuriuose nėra valstybės intervencijos. Be to, gerovės valstybė net gali sugriauti socialinę sanglaudą, prisiimdama atsakomybę už socialines rizikas, kuri visada priklausė šeimai. Rodgerio manymu, šiandien politika ir ekonomika nėra pagrindinės jėgos, veikiančios socialinę politiką, kadangi pripažįstama, kad kultūra, ypač jos poveikis gyvenimo stiliui bei pirmenybėms, susijusioms su gerove, veikia socialinę politiką. Tokiu atveju, ideologinės sąvokos, anksčiau vartotos socialinės politikos analizės žodyne, tokios kaip neoliberalizmas, socialdemokratizmas, neaprėpia viso veiksnių komplekso, veikiančio socialinės gerovės visuomenę. Kita vertus, šiuolaikinė gerovės valstybės idėja orientuojasi į partikuliarizmą: gerovės sistemą, kuri pripažįsta skirtumus ir kultūrinį pliuralizmą. Seksualiniai nukrypimai, išaugęs skyrybų skaičius yra šiuolaikinės visuomenės charakteristikos, į kurias orientuojasi gerovės valstybės pagal Rodgerį. Tuo remiantis, vyksta sampratos kaita: individai, bendruomenės ir šeimos turi būti atsakingos už savo ir kitų gerovę, o ne valstybė. Įvyksta tai, ką Habermas pavadina sistemos negalėjimu sujungti bendrus motyvus, kurie palaiko sistemą (Pierson 2001). Gerovės valstybė Vakarų šalyse yra laikoma industrializacijos produktu, tuo tarpu šiandienos visuomenėje, kaip pažymi Rodgeris, nėra industrializacijos proveržio ar darbininkų klasės kolektyvinių interesų. Todėl darbo jėga, masiškai nedalyvaudama gamyboje, netenka savo kolektyvinės galios, išreiškiamos per profsąjungas. Taigi, be vieningų politinių interesų bei jiems atstovaujančių organizacijų, kaip gali būti išgirstas poreikis gerovės valstybės paslaugoms ar išmokoms ir kaip gali būti veikiami politiniai procesai? Rinkos ir individualizmo diskursai ima vyrauti, palyginti su kolektyvizmo diskursu, kuris ilgą laiką buvo gerovės valstybės pagrindas (Ferge March 1997). Prasideda viešojo sektoriaus privatizavimas bei sąvokos pilietybė konceptualizacijos peržiūrėjimas (Dominelli 1999). Bauman atkreipia dėmesį į tai, kad gerovės valstybės interpretacija pasikeičia dėl racionalumo pokyčio, nes gamintojų visuomenė tampa vartotojų visuomene. Be to, sumažėjo ekonominis augimas dėl masinio perėjimo iš gamybos į paslaugų sferą; gerovės valstybės įsipareigojimai nesumažėjo; visuomenės senėja; keičiasi namų ūkių sudėtis – tai buvo veiksniai, turintys reikšmės, sprendžiant, ar gerovės valstybė ir toliau turėtų būti atsakinga už socialines rizikas, ar dalį šios atsakomybės perduoti individui (Pierson 2001). Juolab kad šiuolaikinėje visuomenėje individuali laisvė glaudžiai siejama su pasirinkimu (Brannen, Nilsen 2005). Individo pasirinkimas realizuojamas ne tik vartojimo srityje, jis yra labai svarbus, analizuojant daugelį žmonių gyvenimo sričių. Todėl pasirinkimo laisvė apibūdina laisvą individą. Individualizacijos sąvokos iškilimas atspindi modernybės raidą, kartu ekonominio gerovės paskirstymo per gerovės valstybę samprata
Daiva Skučienė46
keičiama rizikų pasiskirstymo tarp individų samprata ir iš čia kylančiomis gerovės valstybės funkcijomis. Jei moderni visuomenė buvo apibūdinama kaip klasinė visuomenė, kurioje žmogaus gyvenimas yra sąlygojamas jo klasės, tai rizikų visuomenėje individams paliekama patiems spręsti savo likimą. Anksčiau biografija buvo įsivaizduojama kaip daugiau ar mažiau standartinė, tuo tarpu dabar ji gali būti vadinama pasirinkimo biografija, kurią žmonės patys sukuria. Taigi socialinė klasė netenka savo struktūrinio vaidmens. O individo gyvenimą sunku prognozuoti dėl institucinių pokyčių darbo rinkoje, ugdymo procesuose ir t. t. Vadinasi, individualūs pasirinkimai ir sprendimai patenka į dėmesio centrą. Be abejo, sprendimai yra susiję su rizikomis. Pasirinkimų ir sprendimų procesas tęsiasi per visą individo gyvenimo ciklą. Gyvenimo ciklas savo ruožtu yra lankstesnis nei anksčiau, o jo stadijos nėra aiškiai išskiriamos (Brannen, Nilsen 2005). Individualizacijos socialinėje politikoje plėtra turėjo reikšmės ir gerovės valstybės paradigmos kaitai. Ferge (1997); Rodger (2000) teigia, kad naujoji gerovės paradigma remiasi komercializmu, savanoriškumu ir familializmu bei pasižymi tokiais bruožais: – Apsauga nuo socialinės rizikos, kuri anksčiau buvo pasidalyta tarp kartų, šiandien gali būti garantuojama užtikrinama per programas iš rinkos. – Darbdaviai skatinami motyvuoti savo kvalifikuotus darbininkus, sukuriant privačią profesinę socialinės gerovės sistemą: papildomai profesinei pensijai, privačiam sveikatos draudimui ar socialinei priežiūrai, išėjus į pensiją. – Labiau pabrėžiama šeimos atsakomybė už socialines rizikas. – Nedarbas, skurdas ir socialinė nelygybė vis labiau priimami kaip savaime suprantami gyvenimo faktai, sukelti globalinių ekonominių jėgų, esančių virš žmogaus kontrolės ar atskiros valstybės poveikio lygmens. Vis labiau akcentuojamas individo autonomiškumas, kuris reiškia, kad žmogus yra pats atsakingas už savo saugumą ir gerovę ateityje. – Socialinė aprėptis nėra svarbiausias socialinės politikos tikslas, ji didinama, naudojantis privačiu sektoriumi. – Pabrėžiama pilietinės ir politinės teisės, garantuojančios pasirinkimo laisvę, o ne užtikrinančios priėjimą prie gerovės valstybės garantuojamų išmokų ar paslaugų. Tokiu atveju gerovės valstybė tampa tik kaip partneriu rinkai ir neformaliam bei savanoriškam sektoriui (Powell, Hewitt 2002). Kita vertus, jeigu šiuolaikinės gerovės valstybė neišvengiamai siejama su rizikų valdymu arba atsakomybe už apsaugą nuo jų, tai rizikoms, esant dėmesio centre, saugumas tampa idealu rizikų visuomenėje. Be to, rizikos šiandienos visuomenėje yra labiau individualizuotos, nors jos gali būti patiriamos ir didesnės visuomenės dalies. Individuali rizika tampa socialine tik dėl trijų priežasčių. Pirma, tada, kai individo (arba indivi
dų) likimas gali turėti kolektyvines pasekmes, kai iškyla grėsmė visos visuomenės gerovei. Pavyzdžiui, jei žmonės neturėtų socialinės apsaugos nuo nedarbo rizikos, jie priešintųsi technologinei pažangai, kuri didina šią riziką. Antra, individualios rizikos tampa socialiomis, nes paprasčiausiai visuomenė pripažįsta jas socialiomis. Ir trečia, rizikos tampa socialiomis tada, kai jų kilmės individas negali kontroliuoti (Powell, Hewitt 2002). O jei rizikos šiuolaikinėje visuomenėje yra labiau individualios, tai savaime suprantama ir individualios atsakomybės už jas didėjimas (Pedersen 1999). Tokiu būdu, nesėkmė valdant riziką yra suprantama kaip individuali nesėkmė, o ne socialinių procesų rezultatas. Socialinė nelygybė visuomenėje ir jos vaidmuo išlieka tarsi užmaskuotas, ir į jos poveikį kolektyvinio atsako nėra. Šiandien rizikos įgauna naujus bruožus. Nepriklausomai nuo individo pozicijos visuomenės struktūroje, kiekvienas potencialiai yra rizikoje. Be to, rizikos iškyla ir politiniuose bei organizaciniuose procesuose, priimant sprendimus dėl apsaugos nuo jų – tai rizikos, kylančios iš žmonių sprendimų. Šiuolaikinės rizikos yra apskaitomos, už jas atsakoma: tai reiškia, kad mokamos draudimo nuo rizikų įmokos. Taigi rizikų visuomenėje individas turi ne tik pasirinkimo laisvę, bet ir pademonstruoti ir savo gebėjimus išvengti rizikų. Jei individas prastai valdo rizikas, jis tikėtina patirs nesėkmę ir pateks į socialinę atskirtį. Kitaip tariant, tai atskirtis dėl asmeninio nesusitvarkymo ar dėl paties individo noro. Tada bus reikalinga gerovės valstybės intervencija, užtikrinanti pagalbą. Todėl gerovės valstybei iškyla naujas uždavinys – rizikų prevencija. Akcentuojant, kad individas yra atsakingas už save, skatinama individualus rizikų valdymas kaip socialinės atsakomybės ir pareigos išraiška. O valstybės intervencija orientuojasi tik į didaktiką, informacijos suteikimą, instrukcijas, sankcijas, įgalinimą ir skatinimą padaryti teisingą pasirinkimą (Kemshall 2002). Individualizacijos kryptimi socialinėje politikoje abejoja Esping-Andersen (1999). Jo nuomone, rizikų valdymas tradiciškai buvo kolektyvinio pobūdžio ir tai yra pakankamai efektyvi apsauga. Nes kuo labiau rizikos yra paplitę didesnėje visuomenės dalyje, tuo labiau tikėtina, kad šeima ir rinka patirs nesėkmę, siekdamos apsaugoti nuo šių rizikų. Jei kapitalizmas triumfuoja įvairiose rinkose, tai kodėl nesugeba apsaugoti nuo socialinių rizikų? – klausia Esping-Andersen. Atsakydamas jis teigia, kad neabejotinai rinka vaidina svarbų vaidmenį socialinėje apsaugoje, tačiau yra daug priežasčių, kodėl ji negali gerai įvykdyti šios funkcijos. Pati svarbiausia rinkos nesėkmė yra dėl draustinų rizikų pasidalijimo. Kai kurios rizikos yra „geros“, kai kurios nėra „geros“ drausti. Privačios draudimo kompanijos paprastai greitai apdraudžia jaunus, išsilavinusius ir sveikus piliečius nuo bet kurios rizikos. Vyresni, neįgalūs ir nekvalifikuoti dirbantieji negali įsigyti tokio draudimo. Tada šių žmonių draudimu nuo rizikų turi pasirūpinti gerovės valstybė.
Individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo srityje 47
Esping-Andersen (1999) šiandienos pokyčius visuomenėje ir naujus iššūkius gerovės valstybei – gyventojų senėjimą, nestabilias šeimas, lygybę ir pilną užimtumą, moterų ekonominę nepriklausomybę, naujas namų ūkio formas ir perėjimą iš gamybinio į paslaugų sektorių – siūlo spręsti ne individualia atsakomybe už rizikas, o gerovės valstybės mokesčių bazės stiprinimu, tuo, ką šeima ir darbo rinka gali sukurti. Siūloma įvairiais politiniais svertais didinti gimstamumą (tokiu būdu kompensuojant senėjimą), daugiau žmonių grąžinti ar įtraukti į dalyvavimą darbo rinkoje (tuo didinant įmokas gerovės valstybei siekiant garantuoti jos įsipareigojimus). Rizikų draudimo privatizacija (Esping-Andersen 1999) neoptimizuoja visuomenės gerovės. Kita vertus, jei šiandienos gerovės valstybė yra veikiama globalizacijos proceso, tai socialinių rizikų apsaugos individualizacija yra patogiausia priemonė, kadangi globalizacijai yra neišvengiamai būdingas darbo mobilumas (Lindbeck 1998). Socialinių rizikų draudimo, visų pirma senatvės individualizacija (Vickerstaff, Cox 2005) galėtų būti apibūdinama kaip poreikis „planuoti savo gyvenimą ateityje, išėjus iš darbo“ bei pasirinkimai, apibrėžiantys finansinį planavimą senatvėje. Be abejo, šiuo atveju labai svarbu individo žinios apie pensijas bei kitus galimus pasirinkimus, kad jis galėtų pasirinkti geriausiai. Individualizacijos plėtra socialinėje politikoje siejama ne tik su visuomenės socialinių ekonominių ir kt. parametrų kaita, bet ir su pageidaujamu dekomodifikacijos laipsniu gerovės valstybėje, jos kaštais arba aplinkybėmis, kai kaštų klausimas yra pagrindinis. Todėl vykdomos gerovės valstybių programų reformos remiasi racionalizacija arba naujomis idėjomis (turėtų b ūti atsakingas pats individas), siekiant jau anksčiau iškeltų tikslų bei naujų sprendimų, pasikeitus socialiniams poreikiams ir požiūriui į j ų tenkinimą (Pierson 2001). Globalizacijos poveikis socialinei politikai. Globalizacijos, ypač ES poveikis gerovės valstybės politikai pasireiškia visų pirma per Europos Sąjungos kaip centrinio administracinio instituto vaidmenį (Bonoli 2000; Kleiman 2002). Šis vaidmuo apsiriboja tik socialinių ir politinių rizikų reguliavimu, o išteklių perskirstymą kontroliuoja nacionalinės valstybės. ES reguliaciniai dokumentai tampa gairėmis nacionalinei politikai. Todėl nuo ES apsisprendimo dėl individualios atsakomybės už socialines rizikas, matyt, dalinai priklauso ir nacionalinių valstybių socialinės politikos. Kleiman (2002) teigia, kad šiandien ekstensyvesnei socialinei politikai arba socialdemokratiniam modeliui (didesnei kolektyvinei atsakomybei už socialines rizikas) Europos lygmenyje galimybių nėra. Visų pirma todėl, kad ES socialinė politika labiau orientuojasi į vartojimo apsaugą, ekologiją, lygias galimybes, sveikatos apsaugą ir t. t., o šios sritys nėra pagrindinės tradicinėje socialinėje politikoje. Nesant galimybių ekstensyviai socialinei politikai, formuojasi prielaidos individualios atsakomybės už socialines rizikas plėtrai.
Juolab, kad dabartinėse politinėse diskusijose Europos šalyse pabrėžiama pozityvūs individualizacijos aspektai. Individualizacija interpretuojama ne tik kaip neišvengiama, bet ir pageidaujama žmonių, argumentuojant, kad rinka siūlo pasirinkimų laisvę ir žmogui reikia ją suteikti. Individuali teisė į pasirinkimo laisvę yra siejama su vartojimu ir pabrėžiama, remiantis politinėmis teisėmis bei pilietybe. Tokiu būdu politinė orientacija nukreipiama į pasirinkimo laisvės plėtrą arba rinkos siūlomas socialinės apsaugos programas, mažinant Europos gerovės valstybių išlaidas. Vartotojo teisių pabrėžtinumas pamažu pakeitė anksčiau socialines teises įtvirtinusį „pilietybės“ diskursą. Viešieji bei akademiniai debatai galima teigti persiorientavo iš kolektyvinės gerovės į „individualų gyvenimo stilių“, sietiną su vartojimo pasirinkimu ir rinkos siūlomais produktais (Pierson 2001). Galima teigti, kad individualizacija, atsakant už socialines rizikas, siejama su politine ideologija ir visų pirma su neoliberalizmu. Politinė ideologija, grindžianti individualizaciją. Neoliberalizmas šiandien gali būti apibūdinamas dvejopai: kaip ideologija ir kaip auganti globalinė ekonominė struktūra, esant jų abiejų dialektiniam ryšiui (Williamson, Williams 2005). Neoliberalizmo gynėjai akcentuoja ekonominę laisvę, gerovės valstybės išlaidų mažinimą, socialinių problemų sprendimo patikėjimą rinkos siūlomoms programoms. Neoliberalizmui atstovauja transnacionalinės korporacijos, nevyriausybinės organizacijos: Tarptautinis valiutų fondas, Pasaulio bankas bei lyderiaujančios šalys – JAV, Japonija ir Vakarų Europos šalys. Parama neoliberalizmui be abejo yra teikiama ir nacionalinėse valstybėse. Kaip tikina Bourdieu (Williamson, Williams 2005), žmonių interesus, tiek materialinius, tiek atitinkančius idealus, veikia socialinis tinklas, kuriame žmonės gyvena, kuriame jie socializuojasi. Taigi žinios politinės ideologijos forma ar socialinės mokslinės teorijos forma nėra socialiai neutralios, bet yra greičiau apibrėžtos žinovo vietos bei patirties socialiniame tinkle (Witztum 2005). Todėl neoliberali ideologija atspindi materialinius interesus tų, kurie siūlo, nes jie palaiko savo ar savo pažįstamų politinius lūkesčius kaip elito narių. Kaip dauguma žmonių, neoliberalizmo šalininkai įsivaizduoja, kad jų interesai yra universalūs. Neoliberalizmo šalininkų (Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutų fondo) rekomendacijos visų pirma atspindi jų materialinius ir ideologinius interesus kaip tarptautinių investuotojų (Stiglitz 2002). Jo nuomone, draudimo senatvės pensijoms individualizacija yra tik vienas iš galimų tarp kitų atsakų į demografines ir fiskalines problemas, su kuriomis susiduria daugelis šalių. Būtent tokia atsako forma paplito postsovietinio bloko šalyse, Vidurinėje Azijoje ir kitose pasaulio komandinės ekonomikos šalyse. Tačiau dauguma šių šalių susiduria su pakankamai svarbiomis fiskalinėmis, demografinėmis ir politinėmis problemomis. Jos turi skolų Pasaulio bankui, o tai įgalina šią organizaciją primygtinai siūlyti neoliberalias reformas. Draudimo pasitraukus iš darbo rinkos dėl senatvės individualizacija vyksta iš principo
Daiva Skučienė48
nesant šiose šalyse finansinės rinkos ar administracinės infrastruktūros. Todėl nelabai aišku, kiek geras gali būti privatizavimo (individualios atsakomybės) rezultatas (Williamson, Williams 2005). Nors individualizacija, draudžiant nuo socialinių rizikų, yra siejama su individo laisve rinktis, kuri yra pageidautina šiandieniniam žmogui, tačiau visuomeninės atsakomybės klausimas turėtų išlikti struktūruotas pagal turtinę padėtį: jei turtingieji yra geresnėje ekonominėje pozicijoje nei nepasiturintieji, tai turtingųjų atsakomybė, be abejo, turėtų b ūti didesnė nei nepasiturinčiųjų (Witztum 2005). Trumpiau tariant individuali atsakomybė už socialines rizikas negali būti nepriklausoma nuo pozicijos socialinėje ekonominėje visuomenės struktūroje. Akivaizdu, kad vienareikšmio atsakymo dėl socialinių rizikų draudimo atsakomybės akademiniame diskurse nėra. Kita vertus, galima teigti, kad individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo politikoje vyksta ir tai greičiau yra kaip faktas empirinėje tikrovėje. Kita vertus, šio reiškinio plėtros tempai bei esamas ar tikėtinas jo rezultatas turėtų būti stebimas ir analizuojamas, siekiant išvengti pakartotinių gerovės valstybės išlaidų, esant nepageidaujamoms pasekmėms.
INDIVIDUALIZACIJOS TENDENCIJOS LIETUVOS PENSIJŲ POLITIKOJE
Individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo politikoje bei jos rezultatai yra įdomūs įvairiose šalyse, tačiau, be abejo, labiausiai įdomi Lietuvoje. Akademinės diskusijos dėl individualizacijos plėtros socialinių rizikų draudimo srityje iliustruojamos ES šalių, tarp jų ir Lietuvos esamos situacijos analize (aprėptis, įmokos dydis). Šiam tikslui yra naudojama dokumentų bei pakartotinė statistikos duomenų analizė.
Atsakomybę už socialinių rizikų draudimą patogu analizuoti, remiantis (Esping-Andersen 1999) dichotomija: rinka/valstybė. Tai reiškia, kad yra du pagrindiniai draudimo šaltiniai: valstybė ir rinka. Iš rinkos kildinamos draudimo programos gali būti dviejų r ūšių: darbdavio ir individo atsakomybė už socialinę riziką– kolektyvinė bei individo atsakomybė už socialinę riziką– individuali. Institucinė socialinių rizikų draudimo forma yra socialinės politikos rezultatas, įtvirtintas įstatyme. Pagrindinės socialinės rizikos, dėl kurių netenkama pajamų, yra senatvės, negalios, ligos, vaikų auginimo, netekus darbo. Negalios, ligos, motinystės / tėvystės rizikos, nedarbo draudimas paprastai yra garantuojamas valstybės programų. Pasitraukus iš darbo rinkos dėl senatvės rizikos draudimas visose ES šalyse yra dalijamas tarp valstybės ir rinkos (žr. MISSOC, 2004). Rinkos vaidmuo didėja Europoje, nes tai numatyta ir kaip viena iš Europos pensijų politikos koordinavimo krypčių. Tačiau kaip jau minėjau, net ir esant rinkai kaip draudimo šaltiniui atsakomybės laipsnis gali būti skirtingas: individualus ar kolektyvinis. 1 lentelėje pateiktas institucinis pobūdis draudimo rinkoje, netekus pajamų d ėl senatvės. Kaip matyti 1 lentelėje, dauguma ES šalių II pakopos pensijos yra profesinės. Vadinasi, atsakomybę už senatvės pajamų apsaugą daugumoje ES šalių individas dalijasi su darbdaviu. Tuo tarpu naujose ES šalyse narėse II pakopos senatvės pensijos yra individualaus kontrakto pobūdžio, kai už senatvės pajamų apsaugą atsakomybė tenka pačiam individui, t. y. institucionalizuotas individualizacijos socialinių rizikų draudime modelis. Be abejo, labai svarbu įvertinti, kurią gyventojų dalį aprėpia ir kokia dalis kolektyvinės atsakomybės už senatvės pajamų apsaugą patikėta individui (įmokos dydis). 2 lentelėje pateikta II ir III pensijų pakopos (privačių pensijų) aprėptis ES šalyse, galima stebėti Lietuvos privačių pensijų aprėptį tarp kitų šalių. Kaip matyti, Lietuvoje II pakopos pensijų aprėptis (2004 m.) atitinka vidutinį laipsnį ES lygmenyje. Kita
1 lentelė. II pakopos (privačių) senatvės pensijų schemų institucinis tipas ES šalyse Institucinis II Ðalis pakopos pensijų tipas Profesinės pensijos Suomija, Švedija (2,5 proc. įmokų nukreipiama į individualias sąskaitas), Danija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Airija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Italija, Graikija, Lenkija, Slovėnija, Islandija, Austrija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Olandija, Portugalija Individualūs kontraktai Lietuva, Latvija, Estija, Jungtinė Karalystė, Lenkija, Vengrija, Slovakija, Čekija Šaltinis: www.ose.be/files/mocpension/UKOMC.pdf
2 lentelė. Privačių pensijų aprėptis (2004 m.) Išskiriami keturi privačių pensijų aprėpties laipsniai Visapusiðkas aprėpties laipsnis (daugiau nei 90% darbo jėgos): Danija, Olandija, Švedija Aukðtas aprėpties laipsnis (50–90% darbo jėgos): Belgija, Vokietija, Estija, Vengrija, Airija, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Slovėnija Vidutinis aprėpties laipsnis (10–50% darbo jėgos): Čekija, Prancūzija, Ispanija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Austrija, Suomija, Slovakija Þemas aprėpties laipsnis (mažiau nei 10% darbo jėgos): Graikija, Italija, Portugalija
Šaltinis: Privately managed pension provision: Report by the Social Protection Committee, February 2005.
Individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo srityje 49
vertus, privačių pensijų aprėptis mūsų šalyje didėja ir 2005 m. buvo 54,42% dalyvio1. Taigi galima teigti, kad pasiekiamas aukštas privačių pensijų aprėpties laipsnis. Be abejo, šioje lentelėje neatsižvelgiama į privačių pensijų institucinį tipą: individualūs kontraktai ar profesinės pensijos. Kita vertus, skalės naudojimas, apibūdinant aprėptį, labai aiškiai leidžia nustatyti konkrečios šalies privačių pensijų aprėptį ir jau, remiantis tuo, analizuoti pensininkų pajamas ar jų poziciją visuomenėje. Kitas svarbus individualizaciją senatvės pensijų schemoje apibūdinantis aspektas yra įmokų, skirtų privačiai pensijai, dydis. 1 paveiksle parodoma, kokia dalis įmokų yra nukreipiama į individualaus kontrakto principu institucionalizuotas senatvės pensijų schemas.
įtakoje ir individuali atsakomybė už būsimas pajamas senatvėje plinta kaip ir kitose šalyse. Kaip jau minėjau, individuali atsakomybė socialinėje apsaugoje visų pirma yra įdomi dėl jos esamo arba būsimo rezultato. Juolab kad Esping-Andersen (1999) tikina, kad jei rizikos yra paplitusios didesnėje visuomenės dalyje, tai individualus draudimas negali su tuo susidoroti. Kalbant apie rezultatą, kyla klausimas dėl jo apibrėžimo, t. y. kas yra geras ar ne socialinės politikos rezultatas. Abstrakčiai galima įvardyti, kad geras socialinės politikos rezultatas yra tai, kai pakartotinai nereikalinga valstybės intervencija, sprendžiant socialines problemas. Pajamų kompensavimas, išėjus iš darbo rinkos dėl senatvės, yra tinkamas, kai atitinka keletą kriterijų: kai pensininkų pajamos adekvačios, lyginant su likusiomis visuomenės pajamomis, kai mokamos išmokos nedidina pajamų nelygybės įvairiais jos pjūviais, kai yra apsauga nuo skurdo. Pensijų adekvatumą iliustruojantis rodiklis yra senatvės pensininkų medianinių pajamų santykis su dirbančiųjų medianinėmis pajamomis. Šis rodiklis yra santykinis instrumentas, vertinant pensijų adekvatumą, kadangi senatvės pensijos yra tik vienas pensininkų pajamų šaltinių. Kita vertus, tikėtina pats didžiausias. 2 paveiksle matyti skirtingi senatvės pensininkų gerovės rezultatai, lyginant su likusios visuomenės pajamomis ES šalyse.
1 pav. Įmokų dalis (%) privačiai pensijai (apibrėžtos įmokos) ES šalyse Šaltinis: Casey B., 2004. “Pension reform in the Baltic States: convergence with “Europe” or with “the world”?”, International Social Security Review. 57. (http://www.ose.be/files/mocpension/SwedenOMC.pdf, http:// www.ose.be/files/mocpension/UKOMC.pdf, http://www.ose.be/ files/mocpension/SloveniaOMC.pdf, http://www.ose.be/files/ mocpension/HungaryOMC.pdf, http://www.ose.be/files/mocpension/PolandOMC.pdf, http://www.slovakembassy-us.org/text/ Pensionreform.pdf, http://www.ose.be/files/mocpension/Czech RepOMC.pdf).
1 SADM, www.socmin.lt 2 Privately managed pension provision: Report by the Social Protection Committee, February 2005.
5,5
10
4
2,5
5,8
7
7,3
9
2,7 2,5
0
2
4
6
8
10
12
Lietuva Latvijoje
Estijoje
Vengrija
Lenkija Slovakija
Anglija
Latvija Estija
Ðvedija Slovënija
Èekija
Daugelyje ES šalių įmokos į privačias pensijų schemas (individualias ir profesines) yra mažesnės nei 5%2. Lietuvoje įmokos privačiai senatvės pensijai (2007 m. 5,5%) yra mažesnės nei Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ar Latvijoje, tačiau aukštesnės nei Švedijoje ar Anglijoje (paveiksle pavaizduota įmokų apimtis yra dirbančiojo nukreipiama į apibrėžtos įmokos schemas). Taigi Lietuvoje esant aukštai senatvės pajamų individualios apsaugos aprėpčiai, šiek tiek aukštesniam nei vidutinis įmokos dydžiui, galima teigti, kad Lietuvoje individualizacijos plėtra yra šiek tiek didesnė nei Vakarų Europos šalyse. Lietuvos socialinė politika yra tiek globalizacijos (Pasaulio banko įtakos), tiek Europos socialinės politikos
2 pav. Medianinių pajamų santykis % 2001 m.* Šaltinis: EUROSTAT * Medianinių pajamų santykis yra apibrėžiamas kaip santykis asmenų vyresnių nei 65 metai ekvivalenčių pajamų lyginant su asmenų, kurių amžius yra mažesnis nei 65 metai. Grafike pavaizduojama tik tų ES šalių duomenys, kurie buvo pateikti.
75
66
93
73 74
85 87
63
94
88
96
89
96
83
111
77
74
85
75
0
20
40
60
80
100
120
Belgija Danija Vokietija Estija Graikija Ispanija
Airija Italija Lietuva Liuksemburgas Vengrija Olandija Austrija Lenkija Portugalija Suomija
Lietuvoje pensininkų medianinių pajamų santykis yra labai artimas su Ispanijos, Prancūzijos, Švedijos, Austrijos, Vengrijos. Kita vertus, mūsų šalyje, esant žemesnei pensinio amžiaus ribai, dalis pensininkų pajamų patenka į likusios visuomenės dalies pajamas, t. y. tų, kuriems mažiau kaip 65 metai. Be to, vertinant šį rodiklį kaip senatvės pensininkų gerovės matą, reikėtų atsižvelgti į likusios visuomenės dalies pajamas. Taigi rodiklio reikšmė yra pakankamai santykinė, vertinant pensijų adekvatumą.
Daiva Skučienė50
Nepaisant minėtų apribojimų, galima teigti, kad 2001 m. Lietuvos senatvės pensininkų pajamos sudaro pakankamai didelę dalį, lyginant su likusios visuomenės pajamomis. Taigi Lietuvoje valstybė, garantuodama senatvės pensijas, pakankamai gerai, lyginant su dirbančiųjų pajamomis, kompensuoja pensininkams buvusias pajamas, nes šios visuomenės grupės gerovė n ėra labai žema, palyginus su kitomis ES šalimis. Pensijų adekvatumą apibūdina pensininkų, esančių skurde, dalis. 3 paveiksle vaizduojama vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų, esančių skurde ES šalyse, dalis. Tačiau šių rezultatų vertinimas, siejant juos su pensijų adekvatumu, taip pat yra pakankamai ribotas, kadangi kiekviena šalis turi skirtingas teises į pensiją. Kaip matyti 3 paveiksle, Lietuva tarp kitų ES šalių pagal vyresnius nei 65 metų asmenis, esančius skurde, yra tame pačiame lygyje kaip Prancūzija, Vengrija ir t. t. Tačiau Lietuvoje skurstančių pensinio amžiaus as
šiandien dar nemokamos senatvės pensijos iš individualių sąskaitų naujose ES šalyse, kadangi privačios pensijų sistemos šiose šalyse dar tik sukurtos, dar nesubrendo pensijų gavėjų karta. Todėl rezultatas gali būti prognozuojamas, remiantis atliktais tyrimais apie senatvės pensininkų pajamas, pensijų sistemas Vakarų šalyse, turinčiose privačias pensijas. Palyginamoji JAV ir Vokietijos šalių pensijų sistemų ir pensininkų pajamų pasiskirstymo analizė parodė, kad Vokietijoje, turinčioje mažesnę privačių pensijų apimtį visoje pensijų sistemoje, pensininkų pajamų nelygybė yra mažesnė nei JAV (Borsch-Supan, Reil-Held 2001). Palyginamoji OECD šalių pensijų sistemų bei jų poveikio pajamų nelygybei analizė atskleidė, kad privačių pensijų schemų didėjimas gali sukurti naują ekonomiškai pažeidžiamą pensininkų grupę ir padidinti pajamų nelygybę tarp pensininkų (Yamada 2001). Vokietijoje privačios pensijos sudaro 21% visų pensijų, o pensijos sudaro 90,1% visų pensininkų pajamų, tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje privačios pensijos sudaro 54% visų pensijų, o pensijos sudaro 76,9% pensininkų pajamų. Vyresnių nei 65 metų asmenų skurdo lygis 2000 m. Vokietijoje buvo 10,7%, Anglijoje 24,1%.4 Palyginamoji 12 Vakarų šalių pensininkų pajamų analizė parodė, kad šalys, turinčios privačias pensijas, turi tikėtis nelygybės padidėjimo tarp vyrų ir moterų (Behrend 2000; Ferge 1997). Privačių pensijų apimties padidėjimas gali būti viena pensininkų pajamų nelygybės padidėjimo priežasčių, nes pensininkų pajamų nelygybės laipsnį lemia šaltinių iš rinkos dalis pensininkų pajamose ir jų pasiskirstymo nelygumai tiriamoje populiacijoje (Mitchell 2000; Pierson 2001). Taigi galima teigti, kad individualios atsakomybės už senatvės pajamų apsaugą gali padidinti pajamų nelygybės laipsnį, t. y. santykinio skurdo lygį tarp pensijos gavėjų, taip pat lieka neaišku, ar padidės pensininkų pajamų adekvatumas, kuris yra vienas svarbiausių socialinio draudimo rinkos uždavinių.
IŠVADOS
Šiandienos visuomenėje darbo jėga, masiškai nedalyvaudama gamyboje, netenka savo kolektyvinės galios per profsąjungas, todėl nėra ir kolektyvinių interesų socialinėje politikoje. Individo gyvenimas konstruojamas per pasirinkimą, socialinės rizikos yra individualizuo
3 Privately managed pension provision: Report by the Social Protection Committee, February 2005.
23
4
21
16 17
28 28
11
41
52
14
12 12
10
7
16
6
0
19
13
17
24
21
0
10
20
30
40
50
60
Belgija
Danija Vokietija Estija Graikija Ispanija
Airija Kipras Latvija Lietuva Liuksemburgas Vengrija Olandija Austrija Lenkija Portugalija
Slovakija Suomija
Norvegija
3 pav. Vyresnių nei 65 metų asmenų, esančių skurde, dalis % (2003 m.) Šaltinis: EUROSTAT
menų yra mažiau nei tokiose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė, Airija, Kipras, Graikija, Ispanija, Kroatija. Pastaraisiais metais pensininkų, esančių skurde, dalis tarp kitų Europos Sąjungos šalių Lietuvoje nėra didelė, o atsakomybė už pajamų apsaugą tenka pirmos pakopos valstybiniam socialiniam draudimui. Reikia tikėtis, kad ši apimtis nepasikeis individualizuojant dalį draudimo senatvės pajamų apsaugai. Beje, individualiam senatvės pajamų apsaugos draudimui keliamas tikslas dar padidinti senatvės pensiją. Ateityje individualios atsakomybės apimtis, kompensuojant pajamas, pasitraukus iš darbo rinkos dėl senatvės, didės visose ES šalyse.3 Tačiau jei, esant didesniam individualios atsakomybės už socialinę riziką laipsniui, pensija bus adekvati, tai ir atsakomybės pasidalijimas yra tinkamas tai visuomenei. Rezultato klausimas ir jį sąlygojančių priežasčių nustatymas visada buvo akademinių tyrimų sritis. Deja,
4 http://www.iariw.org/papers/2004/sutherland.pdf
Individualizacijos plėtra socialinių rizikų draudimo srityje 51
tesnės. Pradedama privatizuoti viešąjį sektorių arba daugėja individualios atsakomybės draudimų nuo rizikų. Individualizacijos plėtra socialinėje politikoje formuoja gerovės valstybės paradigmą, paremtą komercializmu, savanoriškumu. Esant individualiam draudimui, individas prisiima atsakomybę už rizikų valdymą. Jei individas prastai valdo rizikas, jis tikėtina patirs nesėkmę, tada bus reikalinga valstybės pagalba. Kita vertus, kuo labiau socialinės rizikos yra paplitusios didesnėje visuomenės dalyje, tuo labiau tikėtina, kad šeima ir rinka patirs nesėkmę, siekdamos apsaugoti nuo šių rizikų. Socialinių rizikų apsaugos individualizacija yra patogiausia priemonė globalizacijai, didinant darbo mobilumą. Be to, ekstensyvesnei socialinei politikai arba socialdemokratiniam modeliui (didesnei kolektyvinei atsakomybei už socialines rizikas) Europos lygmenyje galimybių nėra, nes ES kelia tik labai bendras gaires socialinei politikai, palikdama svarbiausius sprendimus nacionalinėms valstybėms. Individualizacijos plėtra socialinėje politikoje remiasi neoliberalizmo ideologija. Neoliberalizmui atstovaujantys tarptautiniai veikėjai: Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutų fondas, turėdami investicinius ir ideologinius interesus, skatino draudimo nuo pajamų netekimo pasitraukus iš darbo rinkos dėl senatvės individualizaciją Rytų Europos šalyse. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, individualios atsakomybės plėtra vyksta iš esmės senatvės pajamų apsaugos draudimo srityje. Privačių pensijų aprėptis Lietuvoje yra didesnė nei kai kuriose Vakarų šalyse. Šiandien Lietuvos pensininkų ekonominė padėtis, lyginant su dirbančiųjų kitų ES šalių kontekste, yra pakankamai gera, tačiau už šią ekonominę padėtį iki šiandien buvo atsakinga valstybė. Individualios atsakomybės rezultatas senatvės pensijų sferoje dar nėra aiškus, kaip nėra aišku, ar valstybė tinkamai pasirūpino, kaip teigė Kemshall (2002) didaktika, informacijos suteikimu žmonėms. Atlikti senatvės pensininkų pajamų palyginamieji tyrimai šalyse, turinčiose didesnę kolektyvinę senatvės pajamų apsaugą, su šalimis, turinčiomis didesnę privačią pajamų apsaugą, rodo, kad pirmosiose pensininkų padėtis yra geresnė: mažesnė pajamų nelygybė, mažesnė dalis skurstančių pensininkų. Palyginamoji pakartotinė statistikos duomenų analizė d ėl duomenų stokos neleidžia adekvačiai palyginti konkrečių analizuojamų kintamųjų.
Gauta 2006 06 21
Literatūra
1. Behrend, K. 3/2000. “Private pensions – a viable alternative? Their distributive effects in a comparative perspective”. International Social Security Review 53. 2. Bonoli, G. 2000. The politics of pension reform: institutions and policy change in Western Europe. Cambridge University Press.
3. Borsch-Supan, A.; Reil-Held, A. 2001. „How much is transfer and how much is insurance in a pay-as-you-go system? The German case“, Scandinavian Journal of Economics 103(3): 505–524. 4. Brannen, J.; Nilsen; A. 2005. Individualisation, choice and structure: a discussion of current trends in sociological analysis. The Editorial Board of the Sociological Review. Published by Blackwell Publishing Ltd. 5. Bourdieu Sociological Theory: Sociology WWW virtual library; www.mcmaster.ca. 6. Dominelli, L. 1999. “Neo-liberalism, social exclusion and welfare clients in a global economy”, International Journal of Social Welfare 8: 14–22. 7. Esping-Andersen, G. 1999. Social foundations of postindustrial economies. Oxford University Press. 8. Ferge, Z. March 1997. “The changed welfare paradigm: the individualization of the social”, Social Policy and Administration Vol. 31. No. 1: 20–44. 9. Fultz, E.; Ruck, M.; Steinhilber, S. 2003. The Gender dimensions of social security reform in Central and Eastern Europe: Case studies of the Czech Republic, Hungary and Poland. International Labour Organization. 10. Giddens, A. 1997. Modernity and Self-Identity. Self and Society in the Late Modern Age. Cambridge: Polity Press. 11. Kemshall, H. 2002. Risk, Social Policy and Welfare. Open University Press. Buckingham, Philadelphia. 12. Kleiman, M. 2002. A European welfare state? European Union social policy in context. PALGRAVE Houndmills, Basingstoke, Hampshire. 13. Lindbeck, A. 1998. “New Keynesianism and aggregate economic activity”, The Economic Journal Vol. 108. Issue 446. 14. Mitchell, D. J. B. 2000. Pensions politics and the elderly: historic social movements and their lessons for our aging society. New York, London. 15. Myles, J. 2000. The maturation of Canada’s retirement income system: income levels, income inequality and lowincome among the elderly. Florida State University. 16. Rodger, J. J. 2000. From a welfare state to a welfare society: the changing context of social policy in postmodern era. Macmillan Press Ltd. 17. Pierson, P. 2001. The new politics of the welfare state. Oxford University Press. 18. Pedersen, A. W. 1999. The taming of inequality in retirement: a comparative study of pension policy outcomes. Fafo-report 317. 19. Powell, M.; Hewitt, M. 2002. Welfare state and welfare change. Open University Press. Buckingham, Philadelphia. 20. Stiglitz, J. 2002. „Democratizing the International Monetary Fund and the World Bank: Governance and Accountability“, An International Journal of Policy, Administration and Institutions Vol. 16. No. 1, January, 2003. 21. Vickerstaff, S.; Cox, J. 2005. Retirement and risk: the individualisation of retirement experiences? The Editorial Board of the Sociological Review. Published by Blackwell Publishing Ltd. 22. Williamson, J. B.; Williams, M. April 2005. „National defined contributions accounts: neoliberal ideology and the
Daiva Skučienė52
political economy of pension reform“, The American Journal of Economics and Sociology Vol. 64. No. 2. 23. Witztum, A. October. 2005. „Social circumstances and rationality: some lessons from Adam Smith Why we may not all be equally sovereign“, American Journal of Economics and Sociology Vol. 64. No. 4. 24. Yamada, A. 2001. „The economic situation and income inequality among the older people in Japan: measurement by quasi public assistance standart“, Review of Population and Social Policy 10.
Daiva Skučienė
DEVELOPMENT OF INDIVIDUALISATION IN SOCIAL RISKS INSURANCE
Summary The article presents a discource on individualisation in academic works of social policy, social welfare analysts. The percep
tion of the responsibility of a welfare state has been changing from collective to individual. Individual responsibility in social risks insurance is supported by the neoliberal ideology. For national states (Lithuania among them) the impact of social policy has also global social policy trends which have the features of individualisation. The development of individualisation in the insurance of social risks, particularly in old age, is illustrated comparing the Lithuanian case with EU countries. On the basis of experience of other countries and analysis of such expierence in scientific researches, a prognosis of individualisation development is made. Individual responsibility in old age insurance is increasing in all countries and also in Lithuania, hovewer, the main question of pension adequacy and prevention of social-economic inequality by various layers remains unsolved. Key words: individualisation, social risks, insurance

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.