Individualaus namo statybos teorija

ĮVADAS

 

             Projekto tema – gyvenamojo namo rekonstravimas. Pastatas yra senas ir nešiuolaikiškas ir esamiems gyventojams jis yra nepatogus, morališkai susidevėjęs, todėl aktualu, kad netenkina gyventojų poreikių. Esant šiems nepatogumams, yra nuspręsta išanalizuoti galimybes ir šį pastatą rekonstruoti, kad jis atitiktų gyventojų poreikius. Projekte yra detaliai analizuojami gyvenamojo namo esamų problemų išsprendimo būdai.

 

Pagrindinis projekto tikslas yra – rekonstruoti esamą gyvenamą pastatą ir apšildinti išorines namo sienas taip, kad pastatas būtų patogus gyventojams pagal jų norus ir poreikius, išanalizuoti ir parinkti geriausią bei tinkamiausią rekonstrukcijos variantą šiam tikslui įgyvendinti.

 

Tikslas bus siekiamas išanalizavus kelis kelis siūlomus šio pastato rekonstrukcijos būdus, pasirinkus geriausią ir labiausiai tinkantį būdą pagal esama situaciją. Galimi pastato apšildinimo būdai yra šie:

 

  1. Apmūryti pastatą 120 mm.storio plytų mūru sudarant                         trisluoksnį mūrą ir apšildyti sieną mūro viduje su oro tarpu.
  2.     Apšildyti esamą pastatą iš vidaus.
  3. Apšildyti esamą pastatą iš išorės.

 

Yra atliekami geriausio varianto parinkimo detalūs nagrinėjamų problemų ir tikslų aprašymai, o pats sprendimo būdas yra pagrįstas statybos darbų našumu ir pritaikymu pagal esamą pastato padėtį.

 

 

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

 

 

  1. Mokėti analizuoti ir taikyti pastatų konstrukcinius sprendinius;
  2. Gebėti parengti nesudėtingo pastato statybinės dalies inžinerinį projektą;
  3. gebėti analizuoti, organizuoti ir vykdyti pastatų laikančių ir atitvarinių konstrukcijų technologijas;
  4. Gebėti analizuoti ir pasirinkti remonto darbų technologijas;
  5. Gebėti organizuoti ir vykdyti stogo įrengimo darbus;
  6. Gebėti užtikrinti saugų darbą;
  7. Gebėti parinkti dokumentaciją, reikalingą statybai vykdyti;
  8. Išmanyti darbo normavimo principus;
  9. Gebėti inžineriškai parengti statybvietę;
  10. Gebėti apskaičiuoti pastato sąmatinę vertę;
  11. Gebėti sudaryti statybos darbų kalendorinį laiko grafiką.

INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ APŽVALGA

 

Atliekant  savo baigiamąjį darbą nepakako vien per keletą metų sukauptų žinių. Teko į pagalbą pasitelkti įvairius literatūros šaltinius. Priimant namo  rekonstravimo sprendimus, jų taikymo būdus pravertė V. Vencevičiaus ir R.Žilinsko knyga “Statinių rekonstrukcija ir remontas” išleista 2000 metais.

Technologinėje dalyje naudojausi V. Kriukelio ir V. Krušinsko parengta knyga “Statybos darbų technologija”, kurioje plačiai išdėstytos naujos statybos darbų technologijos, jų taikymo būdai.

  1. Marčiukaičio, J. Valivonio knyga “Pastatų konstrukcijų projektavimo pagrindai” vadovavausi projektuodamas savo pastato stogo laikančiąsias konstrukcijas. Žinoma, dėl pasikeitusių apkrovų skaičiavimo taisyklių teko naudotis ir internetinių svetainių teikiama informacija. Adresu WWW.am.lt suradau “Statybos Techninius Reglamentus” : STR 2.05.03:2003 “Statybos konstrukcijų projektavimo pagrindai”, STR 2.05.04:2003 “Poveikiai ir apkrovos”.
  2. Popovo “Statybos darbų kontrolė” padėjo aprašyti leistinus statybos darbų kokybės nuokrypius atliekant stogo įrengimo darbų technologinę kortelę.

Sudarant statybos darbų kiekių lenteles naudojausi darbo sąnaudų ir mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvais, bei jų priedais.

Atlikdamas ekonominę dalį, skaičiavimus atlikau su UAB “Sistela” sukurta skaičiavimų programa “SISTEL”.

 

NAGRINĖJAMOS TEMOS IR PROBLEMOS

 

Trumpa informacija apie silikatinius blokus “Silka” M

 

Silikatiniai blokai “Silka” M – tai autoklaviniai kalkių ir smėlio gaminiai. Jie formuojami iš homogeniško smėlio, kalkių ir vandens mišinio ir kietinami hidroterminėmis sąlygomis ne mažesniame kaip 0,8 MPa slėgyje.

Pagaminti blokai laikomi ant padėklų arba paketuose ant tvirto lygaus pagrindo. Pirkėjo pageidavimu gali būti įpakuojami į polietileną.

Krovimo, gabenimo ir laikymo metu silikatiniai blokai “Silka” M turi būti apsaugoti nuo sudaužymo.

Silikatiniai blokai “Silka” M yra su tuštymėmis. Šie gaminiai pasižymi dviem bendrais bruožais:

  • specialia forma (įlaidos ir iškyšos), leidžiančia mūryti sienas be vertikalių siūlių;
  • matmenų tikslumu. Tai leidžia mūryti sienas, naudojant plonasluoksnį skiedinį (“Ankerfix KS 80”).

Silikatiniai blokai “Silka” M atitinka įmonės standarto }ST 2196876-05: 1999 reikalavimus.

 

 

 

Silikatinių blokų “Silka” M pagrindiniai techniniai rodikliai ir jų vertės

 

Eil. Nr. Rodiklio pavadinimas Bandymo metodas Matavimo

Vnt.

Deklaruojamoji vertė
1. Bloko markė (stipris gniuždant pagal 5 pavyzdžių mechaninio stiprumo vidurkį) – ne mažiau GOST 8462 – 85 kgj / cm2 75, 100, 125, 150, 175
2. Atsparumo šalčiui markė – ne mažiau LST   1167-91 ciklai 15, 25, 35
3. Vandens įgėris – ne mažiau LST   1167-91 % 6
4. Matmenys:

 

ilgis

plotis

LST   1167-91 mm 340
      240, 180, 150, 120, 80
  storis (aukštis)     190, 198

10. Silikatinių blokų “Silka” M paskirtis

Silikatinius blokus “Silka” M rekomenduojama naudoti statant busto, viešosios paskirties, pramonės bei ūkinės veiklos pastatus.

 

                      Silikatinių blokų “Silka” M naudojimo lentelė                

 

Silikatinių blokų   Naudojimas  
rūsys statinys vienai šeimai statinys daugeliui šeimų pramoninis statinys
“Silka” M 8 pertvarinės sieneles pertvarinės sienos  
“Silka” M 12   tarpbuitinės sienos pertvarinės sienos
“Silka” M 1 S laikančiosios sienos

(išorinės ir vidinės)

laikančiosios sienos  
  (išorinės ir vidinės)  
“Silka” M 18 laikančiosios sienos (išorinės ir vidinės) laikančiosios sienos (išorinės ir vidinės) laikančiosios sienos (išorinės ir vidinės)
“Silka” M 24   taikančiosios sienos laikančiosios sienos
    (išorinės ir vidinės) (išorinės ir vidinės)

 

Vakarų Europos šalyse praktikuojama mūryti sienas iš silikatinių dirbinių   žemiau   grunto lygio ir iki 0,5 m aukščio virš jo, t.y. įrengiant rūsius. Tie rūsiai yra šildomi.

Lietuvos Respublikos normos to daryti neleidžia. Ateityje, projektuotojams numačius būtiną priešdrėgminę izoliaciją ir apšiltinimą, silikatiniai blokai “Silka” M galėtų tapti populiaria rūsių statybos medžiaga.

Pastatams statyti naudojant naujausias technologijas galima gerokai sumažinti investicines išlaidas, nes taip sumažėja darbo sąnaudos bei sutrumpėja montavimo laikas.

Naujieji blokai taip pat patogesni naudoti, nes turi montavimo angas, skirtas dirbti naudojant specialų griebtuvą. Tokiu atveju kiekvieną bloką galima pernešti viena ranka.

 

Sienos mūrijimo iš plytų ir blokų, naudojant įvairias siūles, laiko palyginimas

 

 

(Darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvai, I dalis, 9 (1) papildymas)

 

 

Sienų medžiagų rūšys Siūlių rūšys Darbo sąnaudos d.val/m3 mūro, kai storis 25 (24) cm
1. Silikatinė plyta 250x120x65  A   Standartinės siūlės (horizontali ir vertikali) 12 mm tradicinis skiedinys 8,6
 2. Silikatinė plyta 250x120x88  A  Standartinės siūlės (horizontali ir vertikali) 12 mm tradicinis skiedinys 6,4
 3. Silikatiniai blokai 250x120x138  A  Standartinės siūlės (horizontali ir vertikali) 12 mm tradicinis skiedinys 5,3
 4. Silikatiniai blokai “Silka” M 340x240x190  B   Standartinės siūlės (horizontali) 1 2 mm tradicinis skiedinys 4,0

 

 

  1. Kaip mūryti iš silikatinių blokų “Silka” M

Mūrijimo iš silikatinių blokų “Silka” M būdas beveik nesiskiria nuo tradicinio. Vieno aukšto sienų statymas iš naujų elementų skirstomas į du etapus:

  • pirmosios eiiės dėjimas, tuo pat metu išlyginant pagrindą;
  • kitų eilių dėjimas naudojant 10 – 12 mm horizontaliąją tradicinio skiedinio arba 2-3 mm plonasluoksnio
    skiedinio siūle.

 

Pirmosios eilės dėjimas

Tinkamas pirmosios eilės padėjimas yra labai svarbus. Tai reikia atlikti taip, kad būtų panaikinti bet kokie pagrindo nelygumai ir būtų suformuotas idealiai lygus bei horizontalus viršutinis eilės paviršius. Tai leistu kitose eilėse naudoti ne didesnio nei 10 mm storio siūles.

Reikiamam tikslumui užtikrinti, būtina nuolat tikrinti kiekvieno bloko horizontalumą. Taip pat galima taikyti vadinamąjį dėjimo “po virvele” metodą.

Kitų eilių dėjimas mūre

Kitos eilės dedamos pagal tokią schemą:

  1. Skiedinys užtepamas ir išlyginamas maždaug per 2 m, naudojant specialų dozatorių (šių dozatorių galima
    įsigyti kartu su blokais).
  2. Blokai padedami ant skiedinio (blokai pernešami ir dedami specialiu griebtuvu).
  3. Kiekvienas blokas prispaudžiamas smūgiuojant guminiu plaktuku.

 

Medžiagos paruošimas statybos aikštelėje

Mūrijant iš silikatinių blokų “Silka” M, gali prireikti keisti pagrindinių blokų matmenis (pvz., norint tinkamai perrišti mūrą). Šiuo atveju tai nėra sudėtinga procedūra, nes blokai yra lengvai pjaustomi ir apskaldomi.

Įrankiai, kuriais yra apdorojami blokai yra šie: specialus platus kirstukas ir plaktukas (pav. 16), diskinis pjūklas akmeniui(pav. 17), pjovimo giljotina (pav. 18), kuria blokus galima pjauti įvairiu kampu.

 

 

 

Pav. 16
Pav. 17
 

 

Mūro perrišimas. Išorinių kampų, vainikų formavimas, perdangų atramos būdas

 

išorinio kampo perrišimas

 

 

 

 

 

Taip pat galima jungti skirtingo pločio blokų mūrus.

 

 

 

 

 

Pertvarinė šienais silikatinių blokų “Silka” M 8 jungiama sulaikančiąja siena perrišant ją su laikančiuoju mūru ankeriu iš nerūdijančio plieno (pav. 21). Tokie ankeriai dedami į kas antrą siūlė, mūrijant išorinę sieną.

 

 

Pertvarinė siena iš pilnavidurių plytų jungiama su siena, sumūryta iš silikatinių blokų “Silka” M, “priklijuojant’ ją cemento ir kalkių skiediniu bei pritvirtinant specialiai suformuotais kampeliais.

Analogiškai su esančia laikančiąja siena jungiama pertvarinė šienais silikatinių blokų “Silka” M 8.

Sluoksniuotų sienų atveju naujų dydžių siūlės ne visada sutampa su fasadinio sluoksnio, sumūryto, pvz. iš pilnavidurių plytų, siūlėmis (pav. 22). Tokiu atveju mūro sluoksniams perrišti, siūloma naudoti įsukimo (arba įkalimo) ankerius, tvirtinamus įramstiniais kaiščiais arba atlenkiamus iki siūlės aptvarinėje sienoje.

 

 

 

            

                  

 

   

  1. Sienų armavimas

Pramoninių pastatų sienos daugeliu atveju yra labai aukštos. Taigi jas būtina sutvirtinti keliais gelžbetoniniais vainikais per visą ilgį. Tai labai užvilkina mūrijimo darbus (dėl betono “brendimo” laiko).

Darbams paspartinti galima taikyti sienų armavimo metodą, kuris leistų mūrą, kaip vieną armuotą skydą atremtą į perdangą, pakelti iki 25 m aukščio.

Reikiamos formos ir pločio armatūros elementai mūrijami tiesiogiai į siūles.

  1. Šiltinimas

Išorines sienas iš silikatinių blokų “Silka” M rekomenduojama šiltinti akmens vata arba pūstuoju polistirenu. Tik tada gaunamas reikiamas sienos šilumos perdavimo koeficientas – U. Apšiltinimo aspektu galima išskirti du mūrų tipus:

  1. daugiasluoksnis mūras;
  • dvisluoksnis mūras.

 

Išorinė daugiasluoksnė siena su oro tarpu (pav. 23)

 

37 cm muro sudėtis:

  • silikatiniai blokai “Silka” M 15
  • akmens vata
  • oro tarpas
  • apdailos plytos (grublėtosios arba reljefinės)
  • nerūdijantys ankeriai
  • impregnantas
  • vienpusis vidaus tinkas (struktūrinis).

-15 cm:

  • 10 cm;
  • 3 cm;
  • 9 cm;

 

  • 4 vnt;
    -0,7 l/m;

 

 

 

 

 

Gyvenamųjų namų daugiasluoksnį mūrą patariama šiltinti 10 – 12 cm storio akmens vatos plokštėmis.

Akmens vata yra sienos viduje tarp dviejų sluoksnių: laikančiojo ir fasadinio, sujungtų ankeriais. Oro tarpas (geriausia 3-4 cm), paliktas tarp akmens vatos ir fasadinio sluoksnio, turi būti ventiliuojamas. Norint išlaikyti vienodą tarpo plotį per visą pastato aukštį, akmens vatą būtina pritvirtinti prie laikančiosios sienos specialiais spaustukais, užmaunamais ant ankerių.

Būtinas sienos elementas yra oro tarpas. Jis sudaro atstumą tarp terminės izoliacijos sluoksnio ir fasadinio sluoksnio, kuris iš išorės labai dažnai būna sudrėkęs.

 

Nesant šio oro tarpo, sudrėktų termoizoliacija. Kad drėgmė galėtų išgaruoti, šis tarpas turi būti ventiliuojamas per atitinkamai fasade paliktus vertikalių siūlių tarpus. Jie įrengiami horizontaliose   eilėse maždaug tokiu atstumu: l tarpas – l m (ilginis m) sienos.

Ventiliacinių tarpelių įrengimo reikalavimai:

  1. Pastatai iki 2 aukštų – 2 tarpelių eilės (apačioj e-pirmoje
    eilėje, ir viršuje-pastogėje).
  2. Daugiaaukščiai pastatai-papildomai l eilė kas du aukštus.
    Be to, reikia palikti papildomus tarpelius, išskyrus langų ir durų angų antstakčius.

Bendras ventiliacinių tarpelių plotas 20 m sienos (įskaitant langų ir durų angas) turi būti apie 0,0075 m .

Ventiliacinius tarpelius – ypač pažemės srityje-patariama užkišti specialiomis dėžutėmis, kurios saugotų nuo graužikų ir didesnių vabzdžių. Be to, Šios dėžutės turi būti apsaugotos nuo kritulių (ypač liūčių). Pritaikytos prie siūlių spalvos, šios dėžutės yra beveik nematomos. Skyles galima gręžti ir fasadiniame sluoksnyje.

 

 

Išorinė dvisluoksnė siena

33 cm mūro Sudėtis:

  • silikatiniai blokai “Silka” M 18 –
  • pūstasis polistirenas – 12 cm;
  • tinklelis;
  • dvipusis tinkas (dekoras) – 3 cm.

 

 

 

 

 

Dvisluoksnio muro apšiltinimo, vadinamojo “lengvai drėgnu metodu”, atveju kaip izoliacinę medžiagą rekomenduojama naudoti pūstąjį polistireną (šios medžiagos naudojimą sąlygoja ekonominiai aspektai). Pūstojo polistireno plokštes (taip pat geriausia maždaug 10-12 cm storio) būtina pritvirtinti klijais prie laikančiosios sienos. Vėliau dedamas struktūrinis (arba tradicinis) tinkas ant tinklelio iš stiklo pluošto.

Kitas variantas yra kai termoizoliacinė medžiaga yra kieta akmens vata, geriausia 15-20 cm storio, kuri yra taipogi klijuojama prie esamos akyto blokelių sienos ir priinkaruojamos plastmasiniais kaisčiais maždaug  500mm.atstumu šachmatine tvarka, tuomet dedamas dekoratyvinis tinkas ant tinklelio ir uždažoma arba dažai maišomi i tinką.

 

  1. Mūro skiedinys

Silikatiniai blokai “Silka” M gerai sukimba su skiediniu ir tinku. Mūrijimui patartina naudoti šių proporcijų skiedinį:

  • 300 kg rišančiosios medžiagos 1 m3 smėlio.
    Rišančiosios medžiagos proporcijos yra tokios:
  • 200 kg cemento 100 kg kalkių.

Rekomenduojama skiediniui naudoti “žvyruotą” ir aštriabriaunį smėlį. Turint tik smulkių frakcijų smėlį, cemento proporcijos dalis turėtų būti didesnė, t.y. 250 kg cemento ir 50 kg kalkių.

Jei blokai sausi, prieš mūrijant (tinkuojant) juos reikėtų truputį sudrėkinti vandeniu.

Silikatiniams blokams “Silka” M klijuoti (mūryti) rekomenduojama naudoti plonasluoksnį skiedinį -klijus “Ankerflx KS 80”. Dėl geresnių sukibimo ir naudojimo savybių jie naudojami dažniau nei tradiciniai skiediniai.

“Ankerfix KS 80”   yra   skirtas   Suklijuoti   silikatinius   blokus   “Silka” M, laikančiųjų   bei nelaikančiųjų konstrukcijų elementus.

“Ankerfix KS 80” yra baltos spalvos. Jų spalva nesiskiria nuo suklijuotų blokų ar elementų spalvos, todėl vėliau reikia tik plono glaistymo.

Dėl temperatūros skirtumo, santykinės drėgmės ir kitokių faktorių drėgnųjų sezonų metu naudotini kitos rūšies klijai – “Ankerflx KS 80” žieminiai klijai. Šie klijai atsparūs drėgmei ir šalčiui, todėl naudojami ir žiemą. “Aukerfix KS 80” pasižymi sukibimo stiprumu, kuris po 24 valandų būna didesnis nei 0,2 N/mm1.

 

  1. Muro išbaigimas

Sienas iš silikatinių blokų “Silka” M galima apdailinti daugeliu būdų. Rekomenduojama taikyti tokius metodus, kaip rievėjimas, dažymas, impregnavimas ir tinkavimas.

 

Rievėjimas

Taikant šį metodą, sukuriamas įdomus estetinis vaizdas, be to, jis suteikta galimybę architektams ir mūrininkams įgyvendinti savo architektūrinius sumanymus (galima daryti patrauktas, iškilusias, įdubusias, plokščias, pusapvales ir t. t. siūles, įvairių spalvų – naudojant skiedinį arba spalvotas siūles). Kadangi sienos iš silikatinių blokų “Silka” M neturi vertikalių siūlių, todėl įdomesnius reljefus galima sukurti silikatinių plytų mūre.

 

 

Impregnavimas

Rekomenduojama išorines sienas iš silikatinių blokų “Silka” M impregnuoti. Tai leistų sieną visiškai apsaugoti nuo išorinių veiksnių ir kartu palikti mikroporas, būtinas pastatui “kvėpuoti”.

Impregnavimas padidina fasado apdailos darbų sąnaudas, tačiau taip apsaugotos sienos tampa atsparios augalinių mikroorganizmų plitimui.

Be to, gerai impregnuotas fasadas ilgus metus (mažiausiai 10) išlaiko savo pirmine spalvą. Jis taip pat atsparus kerpėms ir samanoms bei purvui. Impregnantu padengta siena turi savybę nusivalyti atmosferinių kritulių metu (ją taip pat galima plauti tekančia vandens srove).

Silikatinių blokų “Silka” M impregnavimas vykdomas ant paruošto mūro, laistant jį nedidele impregnanto srove. Šis procesas yra labai paprastas ir jį gali atlikti vienas asmuo, naudodamas įprastus įrankius.

Kai kuriuos impregnantus siūloma maišyti su dažančiomis medžiagomis.

Silikatiniams blokams “Silka” M impregnuoti patartina naudoti tik žinomų įmonių preparatus. Šių preparatų pagrindinis elementas yra silano, siloksano arba silicio rūgšties junginiai.

Tinkavimas

Silikatiniai blokai “Silka” M gerai sukimba su skiediniu, todėl iš jų sumūrytas sienas labai lengva tinkuoti. Dėl gaminių lygaus paviršiaus siūloma dėti l – 3 mm storio tinką, atlikus gruntavimą. Tokiu atveju sienas nebereikia “lyginti” tinku, be to, taip sumažinamos darbo sąnaudos ir išlaidos.

Iš šiuo metu rinkoje esančių tinko rūšių išskirtinos šios:

  • mineralinis tinkas;
  • akrilinis tinkas;
  • silikoninis tinkas;
  • silikatinis tinkas.
Mineralinis tinkas

Jo pagrindinės rišamosios medžiagos yra kalkės, cementas arba gipsas. Jis taikomas pastarų viduje arba išorėje, atsižvelgiant į tai, kokios rišamosios medžiagos buvo panaudotos.

Mineralinis tinkas pasižymi geru vandens garų laidumu.

Iš visos mineralinio tinko grupės vertingiausias yra gipsinis ir gipso bei kalkių linkai. Jį naudojant, sienų paviršius tampa itin lygus, be to, Šios rūšies tinkas labai teigiamai veikia patalpų klimatą.

Akrilinis tinkas

Šis tinkas gaminamas iš sintetinių dervų ir iš esmės yra tinkamas naudoti pastatų išorėje bei viduje. Pagrindinės jo savybės yra Šios:

  • labai gera apsauga nuo atmosferos veiksnių;
  • atsparumas šviesai, cigarečių dūmams bei pramoninėms dujoms;
  • ilgai neišblunkančios spalvos.

Nors pastaruoju metu šios rūšies tinkas dažnai naudojamas, vis dėlto dėl nelabai gero vandens garų laidumo verčiau juo netinkuoti sienų iŠ silikatinių blokų “Silka” M (iširantis-dvisluoksniai mūrai, apšiltinti pūstuoju polistirenu).

 

Silikoninis tinkas

Jis gaminamas iš silikoninių dervų su natūralaus akmens granulių, mineralinių pigmentų bei užpildančios medžiagos priedais. Šios rūšies tinkas pasižymi labai geru vandens garų laidumu, geromis drėgmės sugėrimo savybėmis, atsparumu purvui bei neigiamiems atmosferos reiškinių veiksniams.

Silikatinis tinkas

Panašiai, kaip ir silikoninis, šios rūšies tinkas pasižymi geru vandens garų laidumu, drėgmės sugėrimu bei atsparumu atmosferos reiškinių veiksniams.

Pagrindinės į jo sudėtį įeinančios medžiagos, tai: potašo vandeninis stiklas su organiniais priedais, natūralaus akmens granulatas, mineraliniai pigmentai ir užpildančios medžiagos.

Silikoninis bei silikatinis tinkas yra ypač tinkamas sienoms iš silikatinių blokų “Silka” M išbaigti. Jie yra labai tvirti, jų spalvos neišblunka daugelį metų, be to, jie netrukdo pasireikšti silikatinių blokų “Silka” M hidroreguliacinėms savybėms.

Dažymas

Sienoms iš silikatinių blokų “Silka” M dažyti rekomenduojama naudoti beveik visas dangas bei technologijas. Tam labiausiai tinka dažai, pasižymintys dideliu vandens garų laidumu (pvz., mineraliniai, silikoniniai), nes jie leidžia pastatui “kvėpuoti”.

Panašiai, kaip ir tinkavimo atveju, sienas iš silikatinių blokų “Silka” M galima dažyti prieš tai neišlyginus jų paviršiaus. Dažus galima tepti tiesiog nugruntavus mūrą. Taip sumažinama darbų savikaina ir sukuriamas įdomesnis estetinis vaizdas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ARCHITEKTŪRINĖ – RESTAURAVIMO

 IR REKONSTRAVIMO DALIS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiuo metu pastato mansardoje įrengtas sandėlys. Mansardos sienose yra maži 0,5m aukščio ir 1,5m pločio langeliai, kurie šiek tiek apšviečia palėpę. Didžiąją pastato stogo dalį laiko statramsčiai, kurie trukdo norint įrengti stoglangius ir išplėsti gyvenamąjį plotą mansardoje. Todėl šie statramsčiai bus išardomi. Stogo konstrukcijoje bus įstatomi trys stoglangiai, kad būsimi mansardos kambariai gautų pakankamai šviesos, taip pat mažų langelių apačioje bus išgriaunamas mūras ir įrengiami langai 1,5 aukščio.

Mansardoje bus įrengiama:

  1. Bendrojo naudojimo kambarys;
  2. miegamasis;
  3. holas;
  4. sanitarinis mazgas (tualetas,dušas).

Bus statomos naujos pertvaros tarp kambarių ir prie sienų. Mansardos lubos bus apkalamos dailylentėmis. Kadangi pirmo aukšto denginys yra yra g/b plokštės, tai jis kuo puikiausiai atlaikys papildomas nežymias apkrovas, kurios atsiras įrengiant mansardą.

Pirmame aukšte buvo suprojektuoti g/b monolitiniai  laiptai. Skirti patekti į palėpę, kaip į sandėlį, todėl laiptai į mansardą yra [paliekami tie patys, nes jie kuo puikiausiai tinka eksploatacijai. Langai pirmąjame aukšte yra didinami juos žeminant iki grindų lygio ir platinami įvedant metalines sąramas virš langų, virš esamų g/b sąramų . Esamos išorinių sienų konstrukcija yra sumūryta iš akyto betono blokelių „Silka“. 25cm.storio ir nėra jokios šilumos izoliacijos, nes pastatas buvo nebaigtas statyti, todėl visos išorinės sienos bus šildomos ir taipogi atliekama fasado apdaila.

Grafinėje dalyje (brėžiniuose) yra pavaizduoti pastato fasadai, kuriuose matosi kaip atrodys pastato vaizdas po rekonstrukcijos, taip pat du pastato pjūviai, stogo planas, sklypo planas ir kiti brėžiniai ir atskiros detalės. Iš mansardos planų galima sužinoti kaip rekonstruojama mansarda ir pastatas po rekonstrukcijos ir taipogi galima pamatyti kaip viskas atrodė prieš rekonstrukciją. Yra parodomas bendras mansardos planas – darbo planas, kuriame yra pavaizduojamas esamų konstrukcijų išardymas ir kitų naujų konstrukcijų įrengimas

Rekonstruojamo esamo pastato sklypo planas iš esmės nesikeičia, nes nėra pristatoma naujų priestatų. Rekonstruojamos mansardos būsimų patalpų apdaila:

  1. Pertvaros tarp kambarių – gipso kartono lakštų tvirtinant iš abiejų pusių prie lengvo karkaso metalinių profilių.
  2. Sienos – apdailinamos sauso tinko lakštais juos klijuojant.

Mansardos šonuose 1,60m aukštyje bus įrengiamas metalinis lengvo profilio karkasas ir ant jo bus tvirtinamos gipso – kartono plokštės. Stogas yra apšildintas, todėl gipso – kartono pertvarose, esančios mansardos šonuose ir prie sienų šilumos izoliacija neįrengiama.

Visos pertvaros kambariuose ir koridoriuje yra paruošiamos tapetavimui ir išklijuojamos tapetais. Sanitariniame mazge pertvaros bus apdailinamos vienspalvėmis glazūruotomis plytelėmis.

Mansardos lubos bus įrengiamos irgi be termoizoliacijos. Prie stogo ryšių bus įrengiamas ir prikalamas medinis karkasas iš 50×50 m skersmens tąšelių. Prie šio medinio karkaso bus prikalamos dailylentės ir tada lubas dengs medžio apdaila. Visi mediniai elementai ir gaminiai, kurie bus įrengiami rekonstrukcijos metu turi būti  antiseptikuoti ir išmirkyti antipirenuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

STATYBINĖ – KONSTRUKCINĖ DALIS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pagrindinė rekonstruojamo pastato keičiama konstrukcija – stogo konstrukcija ir remontinių montažinių metalinių sąramų įvedimas norint paplatinti pirmojo aukšto esamus langus. Stogo konstrukcijos pagrindinė problema yra ta, kad anksčiau stogas buvo su statramsčiais, o rekonstrukcijos metu jie bus išardomi, nes trugdo norint įrengti stoglangius ir numatomam gyvenamajam plotui išplėsti. Įrengiant naujus kambarius ir išardant statramsčius labai padidėja lenkimo momentai gegnėse, todėl yra sudaroma apkrovų, tenkančių vienam kvadratiniam stogo metrui lentelė ir apskaičiuojama ar tas apkrovas stogas galės atlaikyti be esamų statramsčiu. Stoge numatyti stoglangiai žymių papildomų apkrovu stogo konstrukcijai nesudaro. Stoglangių varža yra pakankama, nes stiklo paketai pripildyti dujų.

Pats esamo pastato stogas yra apšildintas. Įrengiant mansardą tereikia įrengti lubas, t.y. įrengti medinių tąšelių karkasą 50×50 mm ir apkalti dailylentėmis. Visos medinės konstrukcijos yra antiseptikuojamos.

Skaičiuojamos konstrukcijos (gegnės su paaukštinta sąvarža) matmenys tarp ašių yra 7,7m., nes gegnė remiasi ne toje vietoje, kur eina ašis, o remiasi ant mūrloto kampo. Matmuo patrumpėja ant 50 mm., brėžinyje nr.4 yra pavaizduoti visi 3 [pagrindinės konstrukcijos stogo mazgai, parodyti medinių elementų skerspjūvio matmenys.

Yra rodoma stogo detalė, kurioje nurodyti ir išvardinti sluoksniai ir surašomi jų storiai, taip pat medinių elementų kiekiai ir tūriai, kurie yra surašomi medinių elementų specifikacijoje.

 

                  Pagal stogo konstrukciją apskaičiavus horizontaliąją jėgą sąvaržoje, maksimalaus lenkimo momentą viršutinėje juostoje sužinome jėgą, kurią turi atlaikyti stogo vienas kvadratinis metras ir patikrinus įtempimus, palyginame juos su apskaičiutą sąvaržos jėga. Gaunamas rezultatats yra tenkinamas, nes stogo konstrukcija gali laikyti žymiai didesnias apkrovas. Problema išspręsta ir stogo konstrukcijai grėsmės nekyla.

TECHNOLOGINĖ IR ORGANIZACINĖ

DALIS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  Technologinėje dalyje yra analizuojami pertvarų įrengimo ir apdailos būdo darbai. Pertvaros rekonstruojamoje mansardoje yrab 3 rūšių:

1.                                           Pirmos rūšies pertvaros yra tvirtinant gipso – kartono pertvaras dvieiliame karkase is abiejų pusių.

2.                                           Antra pertvarų rūšis yra įrengiant lengvų profilių metalinį karkasą ir prisukant gipso – kartono lakštus medsraigčiais.

3.                                           Trečioji pertvarų rūšis yra klijuojant sauso tinko lakštus ant sienos.

Viso pertvaros, išskyrus sanitarinį mazgą yra paruošiamos tapetavimui ir įrengus lubas  – tapetuojamos. Sanitariniame mazge pertvaros yra apdailinamos vienspalvėmis glazūruotomis plytelėmis. Lubos mansardoje bus įrengtos iš medinių tąšelių karkaso, apkalant karkasą dailylentėmis. Lubos bus įrengiamos prikalant medinį karkasą ant sąvaržų ir gegnių.

Kalendoriniame grafike yra apskaičiuojama darbų turkmė, kurią sudaro devynios su puse dienos. Yra parenkama keturių darbininkų brigada ir išdėstomas jų darbo grafikas.

Pabaigoje yra sudaroma darbų, iš kurių sudarytas kalendorinis grafikas, lokalinė sąmata.  Joje nurodoma medžiagų ir mechanizmų norma, kiekis , darbininkų uždarbis ir apskaičiuojama bendra kaina, reikalinga įrengimo ir apdailos darbams atlikti.

Pagrindinis įrengimo ir  apdailos būdas yra gipskartonio pertvarų montavimas, sienų aptaisymas sauso tinko lakštais ir tapetavimas.

Gipskartonio plokštės pasižymi puikiomis eksploatacijos savybėmis. Jos tvirtos, atsparios ugniai, pasižymi geromis garso izoliacijos savybėmis. Gipskartonio plokščių žaliava – tai iš žemės iškastas natūralus švarus gipsas. Plokščių gamybai naudojami susmulkinti, išvalyti bei išdžiovinti gipso milteliai. Gipskartonio plokštėse visiškai nėra medžiagų, galinčių sukelti alergines reakcijas ar apsinuodijimus. Gipskartonio plokštės padeda sukurti sveiką ir malonų vidaus klimatą.

Gipskartonio plokštės gali būti naudojamos tiek gyvenamųjų namų, tiek civilinių ir pramoninių namų statyboje. Jos naudojamos įrengiant ir remontuojant išorines sienas, pertvaras, pakabinamas lubas, lenktus architektūrinių elementų paviršius.

 

 

Gipskartonio plokščių sandėliavimas

Ir transportavimas

 

Gipskartonio plokštės turėtų būti sandėliuojamos patalpose sukraunant jas ant padėklų išdėstytų ant lygaus paviršiaus ne rečiau kaip kas 600 mm. Visas plokštes reikia apsaugoti nuo drėgmės. Jei atvežtos sudrėkusios plokštės, sandėliuojant reikia atramas sudėti tankiau bei gerai vėdint į patalpas, vieną ar du kartus per dieną. Tačiau plokštėm nekenkia trumpas lietus, ar kiti krituliai. Bet šiuo atveju reikia leisti joms išdžiūti, norint išvengti deformacijų. Plokštės džiūna tada, kai gerai cirkuliuoja oras aplink jas. Atramos dedamos ne tik po plokštėmis, bet ir ant jų ir uždengiamos brezentu ar plėvele. Brezentas ar plėvelė turi pasiekti žemiausią atramą.

Gipskartonio plokščių negalima traukti viena kitos paviršiumi. Jas reikia pakelti, kad jos tik ilguoju ar trumpuoju kraštu liestųsi su apatine plokšte. Gipskartonio plokštės nešamos vertikalioje padėtyje. Tam tikslui galima naudoti specialius įrankius, rėmą su rankenomis. Gipskaronio plokščių negalima statyti ant jų kampų.

Plokščių pjaustymas

 

Plokščių pjaustymui būtina turėti šiuos įrankius: peilį, rankinį pjūklą, pjūklą apskritimui išpjauti, kampaininę liniuotę, įrankį briaunų nupjovimui, įrankį juostelių atpjovimui, metrą ar ruletę, pieštuką.

Kampaininė liniuotė pagaminta iš anoduoto aliuminio. Lengvai nuskaitomi nužymėjimai (kas 2 mm.) ilgojoje ir trumpojoje kraštinėje. Ilgosios kraštinės ilgis 1200 mm. Trumposios 600 mm.

Įrankis briaunų nupjovimui naudojamas ilgųjų ir trumpųjų gipso kartono plokščių briaunų nupjovimui. Nupjovimo dydį galima keisti, keičiant ašmenų padėtį. Ilgis 215 mm. Ploti 30×25 mm.

Įrankis juostelių atpjovimui kurio pagalba atpjaunamos siauros 6-15mm. Storio gipso kartono plokščių juostos. Galima atpjauti 105 mm. Pločio juostą. Iš abiejų pusių lygiai įpjauna gipso kartono plokštę tik per popierių. Teisingai pasirinkti įrankiai – pusė darbo.

 

Plokščių tvirtinimas

 

Gipskartonio plokštės gali būti tvirtinamos ant medinio ar metalinio karkaso, arba priklijuojamos prie jau esančių sienų ar lubų. Prieš pradedant montuoti karkasą bei gipso kartono plokštes turi būti išvedžioti elektros ir ryšių laidai, pravesti vandentiekio ir apšildymo vamzdžiai, išmontuota kiekviena patalpa, patikrintas sienų vertikalumas, kampų statumas.

Tvirtinant gipso kartono plokštes prie karkaso, tarp plokštės ir sienos susidaro laisvas tarpas, kurį patartina užpildyti akmens vatos plokštėmis. Šiuo atveju pagerėja aptaisomos konstrukcijos šilumos bei garso izoliacinės savybės.

Tarpų užpildymui negalima naudoti storesnės akmens vatos sluoksnio nei yra laisvas tarpas.

Paviršių aptaisymą gipskartonio plokštėmis galima atlikti iš vieno ar kelių sluoksnių. Aptaisant konstrukcijas keliais sluoksniais siūlės tarp plokščių sluoksniuose neturi sutapti. Antrasis plokščių sluoksnis dedamas taip, kad viršutinės plokštės vidurys būtų ant žemesniosios sandūros.

Jei patalpos aukštis didesnis nei plokštės ilgis, plokštės tvirtinamos taip kad vertikalūs ir horizontalūs sudūrimai nesusikryžiuotų. Tarpas tarp skersinių sandūrų turi būti ne mažesnis kaip 400 mm.

Čia aptariama tik vidinių sienų ir pertvarų, nelaikančių jokių apkrovų aptaisymas gipskartoniu. Tuo atveju, jei šios konstrukcijos turės atlaikyti kokias nors apkrovas, būtina atlikti atitinkamus karkaso elementų skersinio pjūvio skaičiavimus.

 

 

 

Sienų ir pertvarų medinio karkaso įrengimas.

 

Medinį karkasą sudaro dviejų tipų elementai:

  1. vertikalūs – statramsčiai
  2. horizontalūs – gulekšniai ir skersiniai.

Vidinio karkaso elementai – tai sausos medienos, vienodo storio obliuoti tašai. Medinio karkaso panaudojimui teigiamos įtakos turi palyginti žema medienos kaina. Tačiau būtina žinoti, kad karkaso elementams galima naudoti tik spygliuočių medžių medieną. Ji turi būti be šakų ir apdorota priešgrybeliniu preparatu. Šių reikalavimų nesilaikymas būtinai sukels karkaso elementų deformaciją, o to pasėkoje ir įrengiamos sienos ar pertvaros deformavimąsi.

Aptaisant gipskartoniu esamas sienas ir pertvaras tašų plotį reglamentuoja plokščių tvirtinimo prie karkaso elementų minimalus varžtų ar vinių atstumas nuo plokštės briaunos.

Šiuo atveju minimalus tašų plotis turi būti ne mažesnis nei 45 mm., o minimalus storis  – ne mažesnis nei 32 mm. Tačiau tašų plotį statramsčiams reikėtų imti didesnį, nes juos tiksliai įtvirtinti reikiamoje vietoje yra gana sunku.

Įrengiant atskirai stovinčią pertvarą, tašų storį reikia parinkti atsižvelgiant į tai, ar toje pertvaroje bus įrengiamos durys ar langas. Šiuo atveju tašų storis priklausys nuo durų ar lango staktų pločio.

Prieš karkaso elementų montavimą reikia išvalyti grindų paviršių ir ant jo kreida pažymėti karkaso elementų kraštą. Tam, kad nesuklysti, iš kurios pusės reikia tvirtinti gulekšnius, reikia pažymėti atitinkamą pusę per visą žymėjimo vietą. Po to šios linijos perkeliamos ant lubų.

Gulekšniai klojami ties pažymėta linija. Prie grindų ir lubų gulekšniai tvirtinami medvaržčiais kas 600 mm. Nida gipskartonio plokščių panaudojimo rekomendacijoje nurodoma, kad šis atstumas, bet kokiu atveju neturi viršyti 800mm.

Tvirtinimui konstrukcijose gręžiamos 6mm ar 8 mm skersmens kiaurymės į kurias įstatomi plastmasiniai kaiščiai ir varžtais medinis gulekšnis priveržiamas prie konstrukcijos. Betoną reikia gręžti būtinai per gulekšnį. Medinius karkaso elementus prie esamų konstrukcijų galima pritvirtinti ir juos prišaudant.

Jei reikalinga garso izoliacija, tarp gulekšnių ir betoninio pagrindo dedama 4mm storio guminė juostelė ar akustinis hermetikas.

Vėliau tarp grindų ir lubų gulekšnius statomi statramsčiai. Jų tvirtinimas prie konstrukcijų atliekamas analogiškai kaip ir gulekšnių.

Karkaso vertikalieji elementai – statramsčiai išdėstomi kas 600mm. Naudojant gipso kartono plokštes kurių plotis 900mm, statramsčiai išdėstomi kas 900mm. Nors atskirose rekomendacijose patariama juos statyti kas 450mm.

Jeigu ant vieno plokščių sluoksnio numatoma klijuoti keramines plyteles, tai gipso kartono plokščių karkaso statramsčiai turi būti išdėstyti tankiau – kas 400mm. Esant dvigubam plokščių sluoksniui pakanka įprasto 600 mm atstumo.

Pertvarose įrengiant angas, statomi papildomi statramsčiai ir skersiniai, kadangi prie jų turi būti tvirtinamos staktos. Jų statymo vieta priklauso nuo angos matmenų. Šiuo atveju medinių karkasų elementų storis parenkamas atsižvelgiant į staktų plotį.

Papildomi horizontalūs karkaso elementai – skersiniai tarp statramsčių statomi ir tuo atveju jei patalpos aukštis yra didesnis nei plokščių ilgis.

Naudojant gipskartonį galima išgauti ir gaubtus paviršius. Prieš lenkiant plokštės yra drėkinamos, o CONTOUR plokštę galima išlenkti ir be drėkinimo, tvirtinat ją tiesiai prie karkaso. Ši plokštė gali būti išlenkta bet kuria kryptimi iki minimalaus 600mm spindulio. Reikia drėkinti tik tą plokštės pusę kuri bus tvirtinama. Plokštė montuojama po vienos valandos ja sudrėkinus.

Montuojant išlenktas sienas ar pertvaras pirmiausiai prie grindų ir lubų tvirtinami išlenkti gulekšniai. Vėliau vertikalūs statramsčiai statomi kas 150-500mm.

Plokštė pradedama tvirtinti nuo krašto, prisukant varžtais prie pirmo statramsčio kas 150mm. Po to plokštė, ją atsargiai lenkiant priveržiama prie statramsčių pagal visą išgaubtumo spindulį.

 

Lubų medinio karkaso įrengimas

 

Lubų konstrukciją galima trumpai apibūdinti, kaip horizontalų plieninį ar medinį karkasą, tvirtinamą prie lubų – perdenginio atitinkamais įtvirtinimais ir apkalta gipskartonio plokštėmis. Visais atvejais, kai karkasas priglunda prie plokščios perdangos, gipskartonio plokštės naudojamos vietoj tinkavimo. Šiuo atveju karkaso konstrukcija yra daroma vieno lygio.

Kitais atvejais, kai karkasas yra atitolęs nuo perdangos, atsiranda galimybė suformuoti naujas, autonomines lubas, paslėpti laikančiąsias perdangos konstrukcijas. Šiuo atveju lubų karkasas montuojamas dviejų lygių.

Lubų karkaso tipo pasirinkimą iš dalies lemia ir patalpos forma. Jei patalpos forma plane yra atitinkama kvadratui, norint gauti tvirtą konstrukciją, karkasą reikėtų įrengti dviejų lygių. Siaurų ir ilgų patalpų atveju naudojama vieno lygio karkaso konstrukcija.

Karkaso elementų tarpusavio išdėstymas tiesiogiai priklauso nuo pasirinktos gipskartonio plokštės išdėstymo krypties šių elementų atžvilgiu.

 

Pasirenkant plokščių išdėstymo kryptį reikia atsiminti, kad:

  1. plokščių ilgųjų kraštinių sandūros turi būti statmenos sienos, turinčios langą, plokštumai t.y. lygiagrečios natūraliam patalpos apšvietimui
  2. pasirinkus plokščių tvirtinimą pagal ilgį nešančiojo lygio elementų atžvilgiu, ilgi plokščių kraštai turi remtis į ilgus nešančiojo lygio elementus
  3. jei plokštės bus tvirtinamos pagal plotį nešančiojo lygio elementų atžvilgiu, tai trumpieji kraštai turi remtis į ilguosius elementus
  4. skersinės plokščių sandūros gretimose eilėse, turi būti perkeltos viena kitos atžvilgiu maždaug pusės plokštės ilgio atstumu

Medinis karkasas gali būti įrengiamas vieno ir dviejų lygių. Dviejų lygių karkasą sudaro laikantieji tašeliai, kurie tvirtinami prie perdangos ir montavimo tašeliai kurie tvirtinami prie laikančiųjų tašelių. Gipskartonis šiuo atveju tvirtinamas prie montavimo tašelių.

Vieno ar dviejų lygių karkasas prie perdangos gali būti tvirtinamas tiesiogiai t.y. betarpiškai priglundantis prie perdangos arba pakabinamas per tam tikrą atstumą nuo perdangos.

 

 

Vieno lygio medinio karkaso įrengimas

 

Laikančiųjų tašelių matmenis rekomenduojama naudoti sekančius: plotis 50mm. Aukštis 30mm.

Atstumas tarp laikančiųjų tašelių ašių 750mm. Laikantieji tašeliai prie perdangos tvirtinami tiesiogiai dubeliais ar pakabomis kas 750mm.

Tvirtinant laikančiuosius tašelius tiesiogiai, esant perdangų konstrukcijų nelygumams, leidžiama koreguoti tašelių vertikalinę padėtį panaudojant kietos medienos pleištus.

 

 

Dviejų lygių medinio karkaso įrengimas

 

Montavimo tašelių matmenys tokie patys kaip ir laikančiųjų – 50x30mm.

Atstumas tarp montavimo tašelių ašių – 600 mm. Tačiau, jei lubos iš gipskartonio, bus įrengiamos drėgnose ar laikinai neapšildomose patalpose, arba jei įrengtų lubų paviršius bus dažomos dažais vandens pagrindu, atstumas tarp tašelių neturi viršyti 400mm.

Vieno ar dviejų lygių karkaso tiesioginį tvirtinimą prie perdangos konstrukcijų, galima atlikti ne tik dubeliais, bet ir panaudojant KNAUF firmos kronšteinus.

Tiesioginio tvirtinimo kronšteino galai pagal reikiamą ilgį nupjaunami arba užlenkiami.

Karkaso pakabinimui naudojamas KNAUF firmos inkarinis pakabinimo elementas ir viela su ąsele.

Tvirtinant tiesiogiai ar pakabinant karkasą, ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad būtų užtikrintas pakankamas tvirtumo prie perdangos stiprumas. Tvirtinimas turi užtikrinti sąlygą – atlaikyti penkiagubą apkrovą, palyginus su planuojamu lubų svoriu.

Karkaso tašeliai – kaip laikantieji taip ir montavimo – gali būti prailginami, sudūrus juos galais, iš šonų uždėjus tokio pat tašelio atraižas ne trumpesnias kaip 500mm ir viską suveržus varžtais ar vinimis.

 

 

Sienų ir pertvarų metalinio karkso įrengimas

 

Metaliniam karkasui naudojami kelių profilių metaliniai elementai. Jie gaminami iš plono ( 0,56mm – 1,0mm storio) galvanizuoto plieno, todėl yra atsparūs korozijai.

Esamoms konstrukcijoms – sienoms, pertvaroms, luboms aptaisyti gipskartoniu nekeičiant jų termoizoliacinių ir garso izoliacinių savybių naudojami S25/85 arba ŠB-2 profiliai. Bu šie profiliai yra vienodos konfigūracijos ir skiriasi tik savo ilgiu:

ŠB-2max. Ilgis yra 2450mm

S25/85max. Ilgis yra 3800mm.

Įrengiant naujas, atskirai stovinčias pertvaras yra naudojami lovio formos gulekšniai ir statramsčiai. Atskiros formos pateikia šiek tiek skirtingus pagal matmenis ir konfigūracijas profilius. Visų firmų gaminančių šiuos profiliu horizontalūs elementai – gulekšniai yra U formos, o vertikalūs – statramsčiai C formos.

Prieš metalinio karkaso montavimą reikia išvalyti grindų paviršių. Kreida pažymima sienos ar pertvaros karkaso linija. Gulekšniai klojami ties pažymėta linija.

Pažymimos gulekšnių tvirtinimo prie lubų vietos.

Jei reikia gulekšniai sujungiami galais.

Kampuose gulekšniai prispaudžiami vienas prie kito arba tarp jų paliekamas tarpas gipskartoniui montuoti.

Prie grindų gulekšniai tvirtinami kas 600mm. Jei reikalinga garso izoliacija, tarp gulekšnio ir betoninio pagrindo dedama 4mm storio guminė juostelė.

Lubų gulekšnių padėtis patikslinama gulsčiuku. Patikrinus jų padėtį, jie prie lubų tvirtinami taip kaip ir prie grindų.

Norint prisiderinti prie galimų kambario aukščio nukrypimo, statramsčiai turi būti ruošiami 15mm trumpesni už normalų kambario aukšty.

Metalinio karkaso elementai lengvai pjaustomi žirklėmis, metalo lakštams pjauti. Statramsčiams ir gulekšniams pjauti naudojamas ir GYPROC statramsčių pjovimo žirklės. Šis įrankis pritaikytas 45, 70, 95 ir 120mm pločio statramsčiams pjaustyti.

Statramsčius galima jungti ir iš kelių dalių.

Statramsčiai įstatomi tarp grindų ir lubų gulekšnių ir pasukami į reikalingą pusę. Statramsčiai įstatomi į gulekšnius apytiksliai kas 600mm. Plokštės briauna nustato galutinę statramsčio padėtį.

Eiliniai statramsčiai nėra pritvirtinami prie gulekšnių. Visa karkaso konstrukcija yra sutvirtinama prisukant plokštes prie karkaso elementų.

Tačiau statramsčiai, kurie riboja durų angą, turi būti galuose pritvirtinami prie gulekšnio ar skersinio.

Karkaso ( ties durų anga ) sutvirtinimui gulekšnių galai, įpjovus briaunas užlenkiami prie statramsčių. Tai žymiai sustiprina konstrukciją.

Lubų metalinio karkaso įrengimas

 

Įrengiant metalinį karkasą galioja tie patys reikalavimai kaip ir karkasui iš medinių tašų. Tik šiuo atveju vietoje medinių tašų yra naudojami specialūs kelių profilių metaliniai elementai. Jie gaminami iš plono (0,56mm ar 0,6mm storio) galvanizuoto plieno ar cinkuotos skardos, todėl yra atsparūs korozijai.

Galimi keli lubų karkaso įrengimo sprendimai:

  1. panaudojant sienų aptaisymui naudojamus metalinius elementus S25/85 ar ŠD-2 tipo profilius
  2. panaudojant pertvaroms įrengti naudojamus metalinius profilius
  3. panaudojant specialius luboms pritaikytus metalinius profilius

Pirmieji du atvejai naudojami retai, kaip taisyklė nedidelėse patalpose, įrengiant tik vieno lygio karkasą.

Norint panaudoti S25/8 ar ŠD-25 tipo profilius būtina, kad perdangos apatinė plokštuma būtu lygi. Šiuo atveju gipskartonio lubos bus betarpiškai prigludusios prie perdangos. Šie profiliai išdėstomi kas 400mm ir prie perdangos tvirtinami inkariniai dubeliais kas 400mm.

Nedidelėse patalpose lubų karkasui įrengti galima naudoti ir metalinius profilius, naudojamus pertvarų karkasui tam tikslui reikia reikiamame aukštyje pertvarų gulekšnių profilis kas 500mm inkariniai dubeliais tvirtinamas prie sienų pagal visą patalpos perimetrą. Tarp šių profilių, atremiant į juos vidutiniškai kas 400mm horizontaliai išdėstomi kiti pertvaros statramsčių profiliai.

Specialų metalinį karkasą luboms sudaro dviejų tipų ilginiai, bei visa eilė jungimo ir tvirtinimo detalių.

Ilginių grupę sudaro:

  1. pagrindinis profilis, kuris įvairių firmų yra ženklinamas įvairiai, tačiau turi vienodus matmenis b – 60mm, h – 27mm.
  2. sieninis arba perimetrinis profilis, kuris tvirtinamas prie sienos. Atskiros firmos šiuos profilius gamina arba 3000mm arba 4000mm ilgio.

Reikalui esant pagrindinį profilį galima prailginti panaudojant sujungimo elementus. Jų konfigūracija būna šiek tiek skirtinga ir tai priklauso nuo gamintojo išleidžiamo pagrindinio profilio konfigūracijos.

Pagrindinių profilių prailginimo sandūra sutvirtinama varžtais arba kniedėmis dviejuose vietose iš abiejų pusių.

Sujungimo vietos gretimose eilėse negali būti vienoje linijoje.

Naudojant specialius lubų profilius galima įrengti vieno ir dviejų lygių karkasus juos tvirtinant tiesiogiai ar pakabinant.

Vieno lygio karkasą galima įrengti: linijinį arba kryžminį.

Linijinį, vieno lygio karkasą galima įrengti patalpose, kurių plotis neviršija 4m.

Šiuo atveju pagrindiniai profiliai išdėstomi išilgai ilgoms patalpų sienoms. Laisvieji šių profilių galai įeina į sieninius profilius, kurie pritvirtinami atitinkamame aukštyje, prie sienos kas 500mm. Pagal ilgį pagrindiniai profiliai, kas 1600mm tvirtinami prie perdangos pakabų pagalba.

Linijinis, vieno lygio, tiesiogiai tvirtinamas karkasas įrengiamas absoliučiai taip pat, tik vietoj inkarinių pakabų naudojami KNAUF tiesioginio tvirtinimo kronšteinai. Šio kronšteino galai pagal reikiamą ilgį nupjaunami ar užlenkiami.

Šio tipo karkasas yra pigiausias, bet dėl nepatvarumo reikalauja pakankamai daug darbo žymint ir montuojant plokštes.

Žymiai patvaresnis yra vieno lygio kryžminis karkasas, kuris naudojamas kai patalpos plotis viršija 4m.

Šio tipo karkasas, kaip ir linijinis, gali būti tvirtinamas tiesiogiai arba pakabinamas. Karkasą sudaro sieniniai ir pagrindiniai profiliai. Pagrindiniai profiliai išdėstomi dviem, tarpusavyje statmenom kryptim.

Laikantieji pagrindiniai profiliai yra išdėstomi kas 1200mm tarp ašių ir tvirtinami prie perdangos inkarinėmis pakabomis ar tiesioginio tvirtinimo kronšteinais kas 1000mm. Laikančiųjų profilių ilgis atitinka vienam patalpos matmeniui ( pločiui ar ilgiui).

Tarp laikančiųjų profilių kas 500mm, išdėstomi atitinkamo ilgio ( 1200 – 60mm) montavimo profiliai. Laikantieji ir montavimo profiliai, tarpusavyje, viename lygyje sujungiami sujungimo kryžme.

Esant tokiam karkaso tipui gipskartonis tvirtinamas taip, kad jo ilgosios kraštinės atsiremtų į laikančiuosius profilius, o trumposios – į montavimo profilius.

Populiariausias ir dažniausiai naudojamas yra dviejų lygių karkasas, kuris gali būti tvirtinamas prie perdangos tiesiogiai ar pakabinamas. Tai paaiškinama tuo, kad lubų plokštumos lygio reguliavimas ir montavimas yra labai paprastas ir nesudėtingas.

Pagrindinių profilių laisvieji galai užfiksuojami sieniniais profiliais. Laikantieji profiliai su montavimo profiliais skirtingame lygyje sujungiami: kryžminiu sujungėju ar inkariniu sujungimo elementu.

Kryžminio sujungimo galai užlenkiami prieš profilių montavimą, o inkarinio sujungimo elemento galas užlenkiamas montavimo metu.

Laikantieji profiliai išdėstomi kas 1000mm tarp ašių ir tvirtinami prie perdangos inkarinėmis pakabomis ar tiesioginio tvirtinimo kronšteinais kas 900mm, montavimo profiliai išdėstomi kas 500mm.

 

Plokščių tvirtinimas

 

Sienos, pertvaros, lubų ir kt. konstrukcijos aptaisomos vienu, dviem, o kartais ir trimis gipskartonio sluoksniais. Tai priklauso nuo aptaisomai konstrukcijai keliamų priešgaisrinių reikalavimų.

Aptaisant konstrukciją iš abiejų pusių vienu gipskartonio sluoksniu, siūlės tarp gipskartonio plokščių turi būti išdėstytos šachmatine tvarka kas 600mm per viena statramstį.

Aptaisant konstrukcijas dviem gipskartonio sluoksniais,antrojo sluoksnio gipskartonio plokštės tvirtinamos perstumiant jas 600mm pirmo sluoksnio atžvilgiu.

Plokštės prie sienų, kolonų ar panašių paviršių turi būti pritvirtinamos tarp grindų ir lubų nedarant sandūrų, jei aukštis iki 3m.

Taip pat sandūra neturi sutapti su angos, pvz. Durų kraštinėmis.

Gipskartonio plokštės prie medinio karkaso:

  • priveržiamos T tipo 29, 41 ar 57mm ilgio varžtais, atitinkamai vienam, dviems ar trims plokščių sluoksniams;
  • arba prikalamos, naudojant galvanizuotas rantytas 35 ar 50 mm ilgi, vinimis, atitinkamai vienam ar dviem plokščių sluoksniams.

Tačiau plokščių tvirtinimas varžtais yra patikimesnis.

Prie metalinio karkaso gipskartonis priveržiamas savisriegiais S tipo 25, 38 ar 51 mm ilgio varžtais atitinkamai vienam, dviems ar trims plokščių sluoksniams.

Varžtai įsukami šiek tiek giliau nei plokštės paviršiu, bet ne per giliai, kad varžtas neatsidurtų po kartonu.

Elektriniu varžtų įsukimo įrankiu nustatomas vienodas varžtų įsukimo gylis.

Įkalant vinis nuo plaktuko smūgio nežymiai įspaudžiama į plokštę, tačiau neturi būti pažeidžiamas kartono sluoksnis.

Atpjovus reikiamo dydžio plokštę, ji pakeliama ir prispaudžiama prie karkaso naudojant įrankį plokštės palaikymui. Naudojant šį įrankį abi darbininko rankos lieka laisvos plokštei priveržti prie karkaso.

Prispausta prie karkaso gipskartonio plokštė ties visomis ilgosiomis briaunomis yra priveržiama 3 – 4 varžtais.

Po to plokštė priveržiama prie vidurinio statramsčio varžtais kas 600mm, pradedant nuo grindų.

Kai visos plokštės taip priveržiamos prie karkaso, jos sutvirtinamos priveržiant daugiau varžtų.

Darbą galima pradėti nuo lubų link grindų arba nuo grindų link lubų.

Atstumas tarp vinių 150, atstumas tarp varžtų 200mm.

Numatyta šilumos izoliacija įrengiama, klojant mineralinę ar akmens vatą;

  • aptaisant sienas, kolonas, lubas ir kitas konstrukcijas prieš gipskartonio priveržimą:
  • įrengiant pertvaras, priveržus gipskartonį iš vienos pertvaros pusės.

Mineralinės vatos sluoksnis negali būti storesnis nei karkaso elementų storis. Elektros ir ryšių laidai bei santechnikos vamzdynai klojami prieš šilumos izoliacijos įrengimą.

Aptaisant lubas gipskartoniu, jos prie karkaso gali būti tvirtinamos dviem būdais:

  1. skersiniu
  2. išilginiu

Naudojant skersinį tvirtinimo būdą, plokštės išdėstomos taip, kad jų trumpųjų briaunų siūlės eitų išilgai montavimo profilių elementams.

Taikant išilginį tvirtinimo būdą, išilgai montavimo profilių elementams turi eiti plokščių ilgųjų briaunų siūlės.

Lubų aptaisymas gali būti atliekamas vienu ar dviem gipskartonio sluoksniais. Jei montuojami du gipskartonio plokščių sluoksniai, antrojo sluoksnio plokštės ilgosiomis ir trumposiomis briaunomis išdėstomos šachmatine tvarka pirmojo sluoksnio atžvilgiu.

Plokščių priveržimui prie karkaso elementų naudojami tokie patys savisriegiai varžtai, kaip ir pertvaroms ar sienoms.

 

Gipskartonio plokščių klijavimas

 

Vidaus patalpų paviršius, gipskartonio plokštėmis galima aptaisyti ir nenaudojant karkaso. Šiuo atveju gipskartonis betarpiškai klijuojamas prie paviršių, gipso skiedinio ar mineralinių klijų pagalba.

Firmos KNAUF, NIDA GIPS, NORGIPS rekomenduojama gipskartonį klijuoti tik vertikalius paviršius, tuo tarpu GYPROC ir horizontalius t.y. lubas.

Tačiau reikia turėti omeny, kad gipskartonį klijuojant prie esamų paviršių, sumažėja garso izoliacija ir gali atsirasti rezonansas.

Klijuojant gipskartonį galima aptaisyti plytų mūro, betono, lengvo ir akytojo betono, medžio drožlių, bei panašių medžiagų paviršius, o taip pat anksčiau pritvirtintą gipskartonį. Aptaisomi paviršiai turi būti tvirti, izoliuoti nuo drėgmės ir lygūs. Nelygumai neturi viršyti 20mm vienam tiesiniam metrui. Jei nelygumai yra didesni, juos reikia pašalinti.

Patalpos, kurioje vykdomas gipskartonio klijavimas turi būti nuolat vėdinamos. Temperatūra jose turi būti ne žemesnė kaip +5oC, o santykinis drėgnumas 60 – 80 procentų ribose. Prieš pradedant klijuoti gipskartonį patalpose turi būti sustatyti ir pritvirtinti langai, palangės lentos bei durys, įtrukimai sienose ir tarpai tarp langų, durų blokų ir sienų užtaisyti poliuretano putomis. Turi būti sumontuota visa elektros instaliacija nepritvirtinant elektros instaliacijos dėžutes jungikliams, rozetėms. Jos turi laisvai kaboti ant laidų ir galutinai jas tvirtina gipskartonio montuotojas.

Klijavimui naudojamos 9,5:12,5 storio gipskartonio plokštės. Plokštės turi būti 15 mm trumpesnės nei  patalpos aukštis.

Dauguma klijų, kuriais klijuojamas gipskartonis yra pagaminta gipso pagrindu. Jų yra gana daug pavadinimų, nes kiekviena firma, gaminanti gipskartonį gamina bent kelių pavadinimų klijus. Naudoti galima bet kokius klijus. Svarbiausia yra tai, kad juos ruošti reikia griežtai pagal instrukciją.

Paruošti klijai uždedami ant blogosios plokštės pusės.

Rekomenduojama klijus užtepti juostomis aplink plokštės perimetrą, o per vidurį – taškais, dėmėmis 50 – 70mm pločio ir apie 250mm ilgio. Atstumas tarp jų – 300 – 400mm. Klijuojant gipskartonį ant gipskartonio plokščių, klijinis gipso skiedinys užtepamas plonai ant apatinės plokštės pusės ir vėliau dantyta mentele paskirstomas, gaunant lygią 1mm juostą.

Prie kaminų, langų ir durų angų ir tose vietose kur bus tvirtinami kokie nors sunkūs daiktai plokštės klijuojamos ištisai.

Ištepta klijais plokštė pridedama prie sienos ir lengvai prispaudžiama. Vėliau plokštė prispaudžiama tvirta lenta, tuo pačiu metu patikrinant ar ji vertikali ir viename lygyje, kaip ir anksčiau priklijuotos plokštės. Jei reikia, plokštės padėtį galima taisyti suduodant gumine tvoklele per lentą. Firma GYPROC lubų aptaisymą klijuojant gipskartonį rekomenduoja atlikti trumpomis plokštėmis.

Gipso klijų skiedinys 10 cm skersmens ir 2 cm storio taškais užtepamas ant apatinės plokštės pusės ne rečiau kaip kas 400mm atstumu. Tokiu būdu klijuojant plokštes reikia naudoti papildomas laikinas atramas.

 

 

Gipskartonio plokščių paruošimas apdailai

 

Gipskartonio paviršius yra lygus, todėl jas pritvirtinus prie sienų ar lubų belieka tik paslėpti ar išlyginti visas sandūras, tvirtinimo varžtų ar vinių galvutes ir likviduoti ant plokščių galinčius atsirasti įskilimus įtrūkimus ir kt.

Šiam tikslui naudojamos dvi pagrindinės medžiagų grupės. Vieną jų sudaro universalios, daugiafunkcinės medžiagos kurių sudėtyje yra gipsas ir, kaip pasekmė, su glaistymu susijusios problemos (gipso sustingimo laikas per trumpas).

Antra grupė – tai masės, kurių pagrindą sudaro rišamosios vinilinės, lateksinės ir akrilinės dervos. Paprastai tai yra pastos, paruoštos naudoti, bet  yra gaminami miltelių pavidalu, skiedžiamų prieš naudojimą. Šių masių naudojimo laikas praskiestame stovyje yra žymiai ilgesnis – net iki 14 dienų.

Visas medžiagas, faktiškai glaistus, prieš naudojimą būtina mechaniškai išmaišyti. Geriausia mažų apsukų elektrinio gręžtuvo ( iki 750 aps./min.) pagalba su įtaisyta mikserio užmova.

Norint, kad efektyviau džiūtų siūlių užtaisymui naudojamas glaistas, temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė nei 10 – 12oC .

Šios užtaisymo ir glaistymo medžiagos pasižymi dideliu atsparumu suspaudimui ir žymiai mažesniu atsparumu sutrūkimui.

Siekiant pagerinti siūlių atsparumo sutrūkimui savybę, reikia sustiprinti jas pluoštinės medžiagos juosta. Pigiausia yra perforuota popierinė juosta ( 50mm pločio ir 0,2mm storio). Dažnai naudojamos ir stiklo pluošto juostos, tiek lygios tiek ir tinklinės. Tinklinė juosta yra savaime prisiklijuojanti, kas supaprastina jos panaudojimą, nors ir yra brangesnė.

Siūlių užtaisymas priklauso nuo plokščių briaunų profilio. Galimi briaunų profiliai:

  1. plokštės su suplonintomis briaunomis
  2. plokštės su stačiai nupjautomis briaunomis
  3. plokštės su nuskliaustomis briaunomis

 

Plokščių su stačiai nupjautomis ir nuskliaustomis briaunomis, siūlės užtaisomos vien glaistu, nenaudojant armuojančios juostos. Plokščių siūlės su nuskliaustomis briaunomis glaistomos per du kartus.

Pirmiausiai ne plačia glaistykle, glaistu yra užpildoma įgilinta siūlės dalis – siūlė užsandarinama. Glaistas užtepamas skersine gipskartonio plokštės siūlės kryptimi.

Maždaug po 30 min. p pirmojo užglaistymo, plačia mentele nuglemžiamas glaisto perteklius. Glaisto perteklius nugramdomas braukiant glaistykle išilgai siūlės. Po 50 min., kai glaistu buvo užpildyta sujungimo siūlė, gali būti atliekamas antrasis glaistymo etapas. Šį kartą glaistykle glaistoma plačiau, sulyginant siūlės kraštus su plokštės paviršiumi.

Likusieji nelygumai lengvai (neapšiaušiant plokštės kartoną) nušlifuojami rankine trintuve.

Plokščių su suplonintomis briaunomis, siūlės užtaisomos panaudojant armuojančią juostą. Čia galimi du siūlių užtaisymo variantai, kai naudojame:

  1. popierinę ar stiklo pluošto juostą.
  2. lipnią tinklinę juostą.

 

Naudojant popierinę ar stiklo pluošto juostą, glaistu užpildomas siūlės įgilinimas, tepant jį skersine kryptimi siūlės atžvilgiu.

Tuoj pat, kai tik buvo užteptas glaistas, į jį reikia įspausti popierinę ar stiklo pluošto juostą.

Patogiausia tai padaryti siauro, 50 mm pločio glaistyklės pagalba. Plokščių sandūros linija turi būti juostos viduryje. Tuo metu išspausta glaisto masė turi būti paskirstyta siūlės paviršiuje, uždengiant juostą.

Nepatartina naudoti per daug glaisto kiekvieną kartą. Geriau kartą sunaudoti mažiau bet daugiau kartų glaistyti. Ši taisyklė ypač svarbi užtaisant siūles lubose.

Pilnai išdžiuvus apatiniam glaisto sluoksniui, reikia galutinai išlyginti siūlę, atkreipiant dėmesį į tai, kad sandūra sudarytų su gretimomis plokštėmis lygų, bendrą paviršių. Tam tikslui naudojamas glaistas, kurio konsistencija gali būti labiau skysta.

Tai padaryti rekomenduojama plačios glaistyklės arba mentelės pagalba, perbraukiant jomis per dviejų gretimų kartono plokščių paviršių.

Jei lyginant siūles paviršiuje atsiranda nedideli įdrėskimai, jų šalinti neverta, kadangi šią operaciją, bet kokiu atveju reikės pakartoti dar kartą.

Jei siūlėms sustiprinti naudojama lipni tinklinė juosta, ji turi būti tvirtinama tiesiogiai sandūroje ant plokščių, ir tik po to užglaistoma.

Glaistant pirmąjį kartą, masę reikia stipriai spausti prie tinklo, taip, kad ji įsiskverbtų į tinklo akutes.

Klijai, užtepti ant tinklelio, negarantuoja, kad tinklelis bus stipriai suklijuotas su plokščių kartonu. Šį vaidmenį atlieka glaistymo masė, sukietėjusi tinklelio akutėse.

Be siūlių tarp plokščių užtaisymo, reikia užglaistyti ir varžtų ir vinių galvutes.

Jei varžtai įsukti, ar vinys įkalti buvo teisingai šią operaciją galima lengvai atlikti maža glaistykle ir nedidele glaisto kiekio pagalba.

Priešingu atveju reikia varžtus prisukti ar vinis sukalti kaip buvo minėta anksčiau.

Galimi atvejai, kai plokščių pažeidimai būna per dideli, kad juos galima būtų užtaisyti glaistu. Tokie pažeidimai gali būti užtaisomi montuojant lopą.

Tokiais atvejais išpjaunamas trikampis su nuožulniais kraštais. Toks pat išpjovimas padaromas pažeistoje plokštės vietoje ir paruoštas lopas įklijuojamas glaisto pagalba.

Plokščių sandūros turi būti užtaisomos taip pat ir vidiniuose bei išoriniuose sienų kampuose.

Vidinių sienų kampus užglaistome, sutvirtindami juos popierine ar popierine su metalinėmis įklijomis juosta. Juosta su metalinėmis įklijomis, kaip ir paprasta juosta skirta vidiniams kampams turi fabrikinių būdu pažymėtą sulenkimo linija.

Reikia įsidėmėti, kad metalinės juostos visada turi būti sulenkimo viduje.

Juosta uždedama ant glaisto sluoksnio, kurio sluoksnis užtepamas specialiomis kempinėmis ar glaistyklių pagalba. Vidinio kampo sandūra glaistoma du kartus.

Išorinių sienų kampus sustipriname specialiu kampiniu profiliu ar popierine juosta su metalinėmis įklijomis.

Kampinius tinklinius profilius, pradžioje reikia pritvirtinti prie plokščių smulkiomis vinimis ar panaudojant specialų įtaisą ir po to atlikti glaistymą.

Naudojant popierinę juostą su metalinėmis įklijomis darbų seka tokia, kaip ir atliekant vidinio kampo užtaisymą.

Atliekant siūlių ir sandūrų tarp plokščių glaistymą, būtina atkreipti dėmesį į naudojamų įrankių kokybę. Mentelių ir glaistyklių kraštai turi būti idealiai lygūs ir tiesūs.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gipskartonio plokščių apdaila

 

Paruoštus gipskartonio paviršius galima:

  • dažyti
  • tapetuoti
  • aptaisyti keraminėmis plytelėmis
  • tinkuoti

 

Prieš atliekant šiuos darbus būtina, kad pagrindas, įskaitant siūles būtų sausas, neapneštas nešvarumais, be įtrukimų.

Prieš padengiant dažų sluoksniu, plokštės paviršius turi būti du kartus nugruntuotas. Tai daroma tam, kad išsilygintų plokštės ir siūlių skirtingos sugeriamos savybės, pagerėtų apdailinės dangos sukibimas su pagrindu ir papildomai apsaugotu gipskartonį nuo drėgmė. Nuo gruntavimo kokybės priklauso ne tik galutinis efektas, bet ir medžiagų išeiga bei sekančių operacijų darbo imlumas. Pirminis dažymas atskiestais dažais nedaro tokio poveikio kaip gruntavimas.

Gruntuoti geriausia porolono voleliu su smulkiomis akutėmis arba dažų pulnevizatoriaus pagalba. Prieš atliekant šias operacijas gruntas turi būti gerai išdžiuvęs. Gruntas parenkamas priklausomai nuo dažų rūšies.

Gipskartonį galima dažyti emulsiniais, latekso, aliejiniais emaliniais viniliniais ir kitais standartiniais dažais. Kalkiniai stiklakūnio ir silikatiniai dažai netinka gipskartonio dažymui.

Gipskartonis yra puikus pagrindas visų rūšių tapetams. Tapetų klijavimas atliekamas taip pat kaip ir ant bet kokio paviršiaus. Svarbu naudoti tuos klijus kuriuos rekomenduoja tapetų gamintojai. Dažomieji stiklo pluošto tapetai, be savo tiesioginės paskirties, dar žymiai sustiprina plokščių paviršių ant kartono sudarydami papildomą stiprinantį sluoksnį. Iš anksto planuojant vėlesniu laikotarpiu pakeisti tapetus, patartina prieš klijuojant sienos paviršių padengti specialiu gruntu – leidžiančiu tapetus nuo sienos pašalinti sausai jų nedrėkinant.

Gipskartonis gali būti aptaisomas keraminėmis plytelėmis kaip sausoje taip ir drėgnoje patalpoje. Šiuo atveju gipskartonio plokštės montuojamos dviem sluoksniais.

Vietose, kur ant sienų gali patekti vanduo, plokštės, prieš plytelių klijavimą turi būti padengtos dviem izoliacinio grunto sluoksniais. Kitos drėgmės izoliacijos įrengti nereikia. Jei grindys bus taip pat dengiamos plytelėmis, kampai tarp sienų ir grindų turi būti padengti izoliaciniu gruntu mažiausiai 10 cm nuo grindų paviršiaus arba 10 cm pločio izoliacine juosta. Jei vonios kambarys nedidelis, rekomenduojama visą sienų plotą padengti vandenį izoliuojančiu gruntu. Izoliaciniu gruntu turi būti apteptos visos angos, įpjovos ir pan.

Gipskartonis gali būti padengiamas sintetiniu grublėtu ar lygiu plonasluoksniu tinku.

Tam, kad išvengti kartono ir siūlių prasišvietimo, juos reikėtų nudažyti tinko spalva. Tas ypač taikytina naudojant grublėtą tinką.

 

 

 

 

 

 

 

TAPETŲ KLIJAVIMAS

 

Įprastiniais tapetais sienas ir pertvaras galima klijuoti per visą aukštį ar paliekant palubėje tam tikro pločio juostą. Ei sieną planuojama tapetuoti neper visą aukštį, nužymima viršuje tapetavimo viršutinė linija visose patalpose. Šiuolaikiniai, aukštos kokybės tapetai dažniausiai klijuojami gretimas juostas glaudžiai prileidžiant vieną prie kitos, tačiau yra tapetai kurie klijuojami užleidžiant vieną juostos kraštą ant kitos gretimos juostos 10-12mm.

Priklausomai nuo tapetų tipo, jiegali būti klijuojami tepant tapetus, tepant klijais ir tapetus ir sienas, ar tik sudrėkinus išanksto klijais padengtus tapetus. Paviršių apetavimas                 atliekamas patalpose, kai juose yra atlikti visi statybos darbai, išskyrus galutinį grindų dažymą. Grindjuostės ir pavadai patalpose tvirtinami ir nudažomi po sienų tapetavimo.

Tapetuoti galima įvairius paviršius:

  1. Betoninius
  2. Medinius
  3. Tinkuotus slapiuoju tinku
  4. Dengtus gipso   kartono   ar   sauso
    tinko plokštėmis

Šių paviršių paruošimas gali būti šiek tiek skirtingas tačiau reikalavimai išlieka vienodi.

Oro temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė nei + 10°c ir sąlyginė oro drėgmė neviršyti 70 %.

Paviršių aptaisymą tapetais sudaro 3 tehnologiniai procesai:

 

  1. Paviršių paruošimas
  2. Tapetų ir klijų paruošimas
  3. Tapetavimas

Iš šių procesų, paviršių paruošiamas yra bene svarbiausias, reikalaujantis daugiausiai darbo sąnaudų, didžiąja dalimi lemiantis ne tik darbų kokybę, bet ir šių darbų savikainą.

 

 

Įrankiai

  1. Sienų ar         lubų         paviršiaus
    paruošimui reikalinga:
  • Įvairaus pločio galistyklės
  • Volelis dažymui
  • Teptukas
  • Šlyfavimo popierius
  1. Tapetų kljavimui reikalinga:
  • Matavimo juosta – ruletė
  • Status kampainis
  • Liniuotė
  • Pištukas
  • Aštrus peilis
  • Volelis ir vonelė klijams
  • Teptukas
  • Volelis kietu paviršiu
  • Plastmasinė galistyklė      ar
    plieninė                               galistyklė
    užapvalintais kraštais

 

 

Tapetų ir klijų paruošiamas

Šiuolaikiniai įprastiniai dažomi ir kamštiniai tapetai, rulonine kamštine danga, bei lipnios plėvekės jokių paruošiamųjų darbų nereikalauja.

Šie tapetai, jeigu neraikia derinti rašto ar piešinio, supjaustomi juostomis pagal sienos aukštį plius 10 cm. Jei tapetų juostas reikia derinti pagal raštą ar piešinį, pirmiausia derinamas raštas ar piešinys ir tik tada pjaunama. Šiuo atveju gaunamos tapetų atliekos. Tapetų pjaustymui naudojama ruletė, status kampainis, liniuotė ir aštrus peilis.

Įprastiniams tapetams dažniausiai naudojami kmc tipo sausi klijai. Šie klijai darbui ruošiami sekančiu būdu:

  1. Į kambario temperatūros ( 18°- 30°c )
    vandenį,  santykiu 24  prie  1, pastoviai
    maišant,   beriami   sausi  kmc   klijai   iki
    gaunamos grietinės tirštumo mišinys.
  2. Mišinys laikomas     12     valandų,     kad
    klijai pilnai ištirptų ir išbrinktų.

 

3.

po 12 valadų mišinys perkosiamas, pakoreguojama, jei reikia jo konsistencija ir klijai tinkami naudojami naudojimui.

Nugruntuotas     paviršius išdžiovinamas ( 24 h ). Paruoštas tapetavimui paviršius turi būti lygus, sausas – ne drėgnesnis nei 8 % ir švarus ( be riebalų ir kalkių dėmių, be dulkių).

 

Tapetų klijavimas

Įprastiniai tapetais sienas klijuoti galima per visą aukštį ar paliekant palubėja tam tikro pločio juostą.

 

Jei       sieną       numatoma
tapetuoti   ne   per   visą
aukštį, nužymima tapė –
tavimo viršutinė linija.
Tam        tikslui,        sienos
kampuose, norimu, vie –
nodu atstumu nuo lubų,
pieštuku                       daroma

Atžyma.

 

Vėliau, prie sių atžymų pridėjus virvelę, kuri įtrinta sausu pigmentų, nužymima ištisinė linija. Šitaip nužymimos visos patalpos sienos.

 

Šiuolaikiniai, aukšto kokybės tapetai dažniausiai klijuojami gretimas juostas glaudžiai prileidžiant vieną prie kitos – sudurtinė. Tačiau yra tapetai kurie klijuojami užleidžiant vieną  juostos kraštą ant gretimos juostos per 10 – 12 mm.

Bet kuriuo atveju tapetų klijavimas
pradedamas nuo kampo. Pirmuoju atveju, tapetų
klijavimas gali būti pradedamas nuo bet kurio
kampo ir tapetavimo kryptis pasirenkama laisvai.
Antruoju atveju – tapetų klijavimas pradedamas
nuo išorinio kampo ir tęsiamas šviesos krytimo
kryptimi.To  dėka,                                  juostų sandūroje nesusiformuoja   šešėlis,   kuris   optiškai   nelygios sienos įvaizdį.

Pirmoji juosta, klijuojama
kampe turi padengti abejų,
gretutinių sienų paviršius.
Tapetų juosta užleidžiamą
ant vienos sienos ne mažiau
kaip 15-20 cm. Atžymėjus
juostos kraštą, svambalo
pagalba nužymima ištisinė
vertikali linija, pagal kurią
ir bus klijuojama pirmoji
tapetų              juosta.               Tokių,

Vertikalių linijų galima nužymėti ir daugiau. Tai tikslinga ypač tada, kai siena yra ilga.

 

Priklausomai nuo tapetų tipo, jie gali būti klijuojami tepant tapetus, tepant klijais ir tapetus ir sieną, ar tik sudrėkinant išanksto klijais padengtus tapetus.

Pirmuoju atveju, paruošta tapetų juosta, gerąja puse klojama ant švaraus, ruloninio popieriaus juostos ir tapetų pagrindas padengiamas klijais. Klijai tepami dažymo voleliu ar mojuokliniu šepečiu, braukiant jį per juostos vidurį, o vėliau klijus tolygiai paskirstant po visą tapetų juostos plotą. Klijai turi būti užtepti vienodu sluoksniu ir be jokių pašalinių priemaišų -įvairių grūdelių, krešulių ar nešvarumų. Juos reikia pašalinti, nes priešingu atveju priklijuotu tapetų paviršiuje bus matomi nelygumai, kurie gadins estetinį vaizdą bei eksploatacines savybes.

Ištepta klijais tapetų juosta išlaikoma 5-7 min., kad klijai įsigertu į tapetus.

Per šį laiką, jie tai numatyta, klijais ištepama sienos dalis, šiek tiek platesnė nei tapetų juosta. Viršutinė sienos dalis, prie nužymėtos juostos ar lubų, klijais tepti nereikia, patartina visgi patepti sieną klijais siaura juostele, pagal tapetų juostos perimetrą.

Kartais pasitaiko tapetai su kietu, standžių pagrindo popieriumi. Tokius tapetus ištepus klijaism jų paviršius tampa banguotas, kraštai užsiriečia. Tokius tapetus klijuoti negalima. Palaukus 5-7 min. Juos dar kartą reikia pratepti klijais ir laukti iki tapetų juosta taps lygi.

 

Tapetų klijavimą rekomenduojama vykdyti grandimi, kurią sudaro 2 darbininkai. Darbui naudojami perstatomieji staliukai ar kilnojamos kopėčios. Prieš pradedant klijuoti tapetus, patalpoje elektros srovė atjungiama, elektros bei ryšių jungiklių ir rozečių dangteliai nuimami.

Vienas darbininkas, išteptą klijais ir išbrinkusią tapetų juostą paima už viršutinio krašto, antrasis – už apatinio. Pirmasis darbininkas, užlipęs kopėčiomis ar ant stalelio, laisvai kabantį tapetų juostos viršutinį kraštą atsargiai prideda prie ant sienos nubrėžtos horizontalios linijos.

Antrasis tuo tarpu, tapetų juostos apačią laiko šiek tiek atitrauktą nuo sienos paviršiaus ( kad nepriliptų ).

Sekančiu etapu, viršuje stovintis drabininkas, tapetų vertikalų kraštą prideda prie sienos, sutapdindamas jį su nubrėžta vertikalia linija, bet nepriklijuodamas visą tapetų juostą. Šitaip, palaipsniui iš virtšaus į apačią, tapetų juostto kraštas pridedamas prie paviršiaus per visą sienos aukštį.

Vėliau juosta palaipsniui prispaudžiama prie sienos, nuo fiksuotos vertikalios linijos link kampo ir toliau ant gretutinės sienos paviršiaus. Kito juostos krašto vertikalumas patikrinamas svambalu ar gulsčiuku ir jeigu kas nors netaip, juostos padėtis taisoma nedelsiant.

 

Po to, minkštu, švariu skudurėliu ar sausu šepečiu, judesiais nuo juostos vidurio į kraštus, tapetų juosta prispaudžiama prie pagrindo. Tuo pačiu iš po tapetų yra išvaromi oro burbuliukai. Iš sunkiai išvaromus iš po tapetų oro burbuliukus galima pašalinti tapetus pradūrus adata.

Užtėkštus ant gerojo tapetų paviršiaus klijus reikia tuo pat nuvalyti drėgnu skuduriuku, tačiau jokiu būdu negalima trinti. Juostų sandūras, kad jos būtu tvirtesnės galima pravoluoti guminiu voleliu. Paklijavus, kiekvienos juostos apačia, panaudojant liniuotę ir aštrų peilį, yra lygiai nupjaunama. Suklijavus tapetus, elektros jungiklio ar rozetės vietoje išpjaunama reikiamo dydžio kiaurymė ir tvirtinami jų dangteliai.

Klijuojant tapetus ir jiems džiūnant, o tai tunka apie parą laiko, būtina patalpose palaikyti pastovią, ne didesnę nei + 35°c temperatūrą, vengti skersvėjo ir apsaugoti tapetus nuo tiesioginių saulės spindulių.

Ištapetuotas paviršius turi tenkinti šiuos pagrindinius reikalavimus:

  1. Tapetai turi    būti    priklijuoti    prie
    pagrindo visu savo paviršiu;
  2. Tapetų paviršius   turi  būti   lygus,   be
    pūslių ir dėmių;
  3. Gretutinėse juostose      raštas      ar
    piešinys tiksliai sutapdintas;
  4. Juostų sandūros              turi              būti

Nepastebimos iš 2 m atstumo.

Tapetai gali neprisiklijuoti prie pagrindo, jei jis grėgnas ar blogai paruoštas – nepašalinti kalkiniai ar klijiniai dažai, neužtaisyti įtrūkimai ir pan. Atšokusių tapetų plotą reikia perklijuoti, prieš tai tinkamai paruošus pagrindą. Tapetų paviršiaus banguotumas ir pūslės gali atsirasti dėl blogo, ar nepakankamo tapetų išlyginimo, prispaudimo ar nepašalinus oro burbuliukų.

Šiuos defektus galima pašalinti, tapetus kryžmai perpjovus skutimosi peiliuku, atlenkus tapetų kraštus, sutepus juos klijais ir vėl, kruopščiai prispaudus juos prie pagrindo.

Netiksli tapetų juostų sandūra gali gautis dėl aplaidumo ir skirtingo juostų drėgnumo, ko pasėkoje juostos dž-iūdamos nevienodai traukiasi, nusėda. Tokias vietas reikia perklijuoti.

Klijai į tapetų paviršių gali prasiskverbti dėl to, kad tapetai buvo padengti per storu klijų sluosniu ar ištepus juos klijais ilgą laiką nebuvo klijuojami. Šį defektą ištaisyti neįmanoma – juos reikia perklijuoti.

Tapetai gali įplyšti nudsėdus sienoms ar pertvaroms nepakankamai gerai užtaisius tinko įtrūkimus ir plyšius. Šiuo atveju, tokiose vietose tapetai pašalinami, plyšiai ir įtrūkimai užtaisomi paklijuojant specealia popieriaus ar stiklo pluošto armuojančią juostelę, užglaistomi ir tapetai paklijuojami per nauja.

 

Darbų saugos pagrindiniai reikalavimai

 

  1. Dirbant aukščiau kaip 1.3 m nuo žemės arba perdangos paviršiaus privalu nauduoti specialius klotinius arba pastolius su trijų eilių apsauginiais turėklais. Apatinis turėklas turi glaudžiai priglusti prie pakloto ir būti ne mažesnio kaip 150 mm aukščio.
  2. Dirbant pavojingose vietose ( mūrijant lauko sienas perdangų aukštyje ir t.t. ) privalu įkosėti saugaus diržą.
  3. Draudžiama vykdyti mūro darbus stovint ant lauko pastoliu arba atvirose vietose, jeigu vėjo greitis didesnis kaip 15 m/s , kaip pat perkūnijos metu.
  4. Pramušant perdangose ir sienose angas, akims apsaugoti dirbantysis privalo naudoti apsauginius akinius.
  5. Pradėti mūryti stovint ant pastolių galima tik po to, kai pastolius priima eksploatuoti priėmimo komisija.
  6. Grunto paviršius , ant kurio statomi pastoliai turi būti išlygintas, supluktas pastolių horizontalumui pasiekti negalima nauduoti plytų ir kitų daiktų. Tam reikia naudoti inventorinius padėklus.
  7. Pastolių paklotai turi būti ne siauresni kaip 1.5 m , o tarpas tarp statomo pastato sienos ir pakloto ne didesnis kaip 5 cm. Praėjimas turi būti ne mažesnis kaip 1.0 m. Tarp sudėtų ant pastolių medžiagų ir sienos turi būti paliktas ne siauresnis kaip 60 cm takas.
  8. Kaskart pakėlus pastolius mūras turi būti ne mažiau kaip 0.7m aukštesnis už paklotą.
  9. Jeigu lauko siena plonesnė kaip 0.75m, stovint ant jos draudžiama mūryti.
  10. Kai sienos mūrijamos stovint ant vidiniu pastoliu, pagal viso pakloto perimetro, įrengiami išoriniai inventoriniai apsauginiai stogeliai.
  11. Stogeliai turi būti nesiauresni kaip 1.5m ir 20º laipsniu pasvirę sienos link.
  12. Stogeliai turi išlaikyti 1600 N apkrovą.
  13. Pirmoji stogelio eilė įrengiama ne aukščiau kaip 6m nuo žemės.
  14. Ne aukštesniu kaip 7m pastatu siena leidžiama mūryti be apsauginių stogelių tačiau ant žemės viso pastato perimetrą ir ne arčiau 1.5m nuo sienos turi būti įrengtos užtvaros.
  15. Darbo bare kur vykdomi montavimo darbai draudžiama vykdyti kitus darbus.
  16. Draudžiama vykdyti montavimo darbus jeigu vėjo greitis didesnis kaip 15m/sek. , taip pat perkūnijos metu .
  17. Montuojant surenkamas konstrukcijas atstumas taip jų ir pastato konstrukcijų turi būti ne mažai 1.0 m horizontaliai ir 0.5 m  – vertikaliai.

 

 

 

PERTVARŲ , ĮRENGIANT METALINĮ KARKASĄ, DARBŲ

KIEKIŲ SKAIČIAVIMAS

 

Eil. Darbo Matmenys m Angos Bendras
Nr. Vieta Ilgis Plotis Plotas Markė Plotas Plotas
1 Mansarda 9,5 1,6 15,2   1,05 14,15
2 Mansarda 4,75 1,6 7,6     7,6
3 Mansarda 5,6 2,5 14   14
4 Mansarda 2,31 2,5 5,775   5,775
5 Mansarda 1,09 2,5 2,73   2,73
6 Mansarda 1,75 1,6 2,8   2,8
            Viso 47,06

PERTVARŲ ĮRENGIMAS DVIEILIAME KARKASE IŠ ABIEJŲ PUSIŲ 2.SL IZOLIUOJANT

 

  

Eil. Nr. Darbo

Vieta

Matmenys m Angos                   Bendras
Ilgis Plotis Plotas Markė Plotas                Plotas
1 Mansarda      2,87 2,5 7,2   1,4                  5,8
2 Mansarda 2,87 2,5 7,2   3,2                     4
3 Mansarda 6,17 2,5 15,4               15,4
            Viso                 25,2

PAVIRŠIŲ APTAISYMO PLYTELĖMIS DARBŲ KIEKIŲ

SKAIČIAVIMAS

 

      

Eil.

Nr.

Plytelių pavadini mas Darbo vieta Matmenys m Angos Bendras plotas
Ilgis Aukš tis Plotas Marke Plotas
1 ‘Dvarcionių keramiką’ Wc 4,62 2,5 11,55     11,55
2 Wc 2,87 2,5 7,2 1,4 5,8
3 Wc 2,87 2,5 7,2   2,25 4,95
              Viso 22,3

 

SIENŲ KLIJAVIMO G/K PLOKŠTĖMIS DARBŲ KIEKIŲ SKAIČIAVIMAS

 

  

Eil. Nr. Darbo vieta Matmenys m Angos                 bendras
Ilgis Aukštis Plotas Marke Plotas        plotas
1 Mansarda 6,17 2,5 15,4   2,25              13,18
2 Mansarda 6,17 2,5 15,4   2,25               13,18
3 Mansarda 2,87 2,5 7,18   2,25                4,93
            Viso              31,29

MEDINIO KARKASO IŠ TAŠELIŲ 50X50 ĮRENGIMO DARBŲ KIEKIŲ SKAIČIAVIMAS

 

 

Eil. Darbo vieta Matmenys M Tūris Kiekis Bendras
Nr. Plotis Aukštis Ilgis M3 Vnt. Tūris m3
1 Mansardos 0,05 0,05 9,5 0,02375 13 0,30875
2 Lubos 0,05 0,05 5,6 0,014 7 0,098
            Viso 0,41

LUBŲ APKALIMO DAILYLENTEMIS DARBŲ KIEKIŲ

SKAIČIAVIMAS

 

       

Eil. Nr. Darbo vieta Matmenys m Angos Bendras plotas m3
Ilgis Plotis Plotas Pavad. Plotas ma
1 Mansardos lubos 9,28 4,77 44,27   44,27
2 9,28 1 9,28   1 8,28
3 9,28 1 9,28   2 7,28
4 3,19 2,87 9,15   9,15
5 2,31 2,87 6,63     6,63
            Viso 75,61

 

G/K PLOKŠČIŲ TAPETĄVIMO DARBŲ KIEKIŲ SKAIČIAVIMAS

 

              

Eil. Nr. Darbo vieta Matmenys m Angos Bendras plotas

M2

Ilgis Plotis Plotas Pavad. Plotas m2
1 Mansarda 5,75 1,6 9,2   9,2
2 5,75 1,6 9,2   1,6 7,6
3 6,17 2,5 15,43   15.43
4 6,17 2,5 15,43   15,43
5 3,52 1,6 5,63   1,6 4,032
6 3,52 1,6 5,63   5,63
7 2,87 2,5 7,2   1,6 4
8 3,19 2,5 7,98   1,6 7,98
9 2,87 2,5 7.2   1,4 5,8
10 1,09 2,5 2,73   2,73
11 6,17 2,5 15,4   2,25 13,18
12 6,17 2,5 15,4   2,25 13,18
            Viso 104,19

 

EKONOMINĖ DALIS

Ekonominėje dalyje yra sudaroma lokalinė sąmata, kurioje yra aprašomi darbo, resursų pavadinimas, norma, kiekis ir kaina. Šioje sąmatoje yra surašomos visos medžiagos, reikalingos Mansardos dalinio rekonstravimo ir apdailos darbų rekonstruojamos dalies darbams atlikti.

Bendra medžiagų kaina yra – 7842 lt.

Taip pat yra paskaičiuojamas darbininkų darbo užmokestis, kurį sudaro – 2595 lt.

Reikalingų medžiagų kaina – 7842 lt.

Reikalingų mechanizmų kaina – 45 lt.

Pabaigoje yra apskaičiuojamos bendros viso darbo užmokesčio, visų mechanizmų ir medžiagų tiesioginės išlaidos, kurias sudaro – 11325 lt.

Prie šios kainos yra pridedamos pridėtinės išlaidos, socialinio draudimo išlaidos, pelnas ir pridėtinės vertės mokestis. Tuomet bendra šio rekonstrukcijos proceso kaina sudaro – 18384 lt.

Vidutinis vieno darbininko pamainos uždarbis pagal normą sudarys – 68,2 lt., o pagal technologinę kortelę – 69,98 lt.

Lokalinė sąmata sudaryta pagal 2003. 01. 01. Kainas

Vieno m2 kaina yra – 42,35 lt.

 

 

 

IŠVADOS

 

Baigiamasis darbas susideda iš šių pagrindinių dalių, tai analitinė dalis, nagrinėjamų problemų dalis, statybinė dalis, kurią sudaro architektūrinė, konstrukcinė, technologinė dalys ir ekonominė dalis.

         Analitinėje dalyje yra apžvelgiami pagrindiniai informaciniai šaltiniai.

        Nagrinėjamų problemų dalyje yra analizuojami rekonstruojamojo gyvenamojo pastato sienų iš akyto betono blokelių analizė ir sienų apšildinimas. Iš kelių siūlomų variantų yra pasirenkamas 1 variantas, kuris yra labiausiai tinkamas pagal esamą situaciją. Šį variantą pasirinkau atkreipdamas dėmesį į statybos darbų trukmę, statybos kainą ir atsižvelgiant į esamą situaciją. Šis variantas yra pagrįstas keliais analizavimo būdais ir pagal galimybes pritaikant prie esamo rekonstruojamo pastato sienų.

        Architektūrinėje dalyje yra aptariami rekonstrukcijos planai, pastato fasadai ir apmastytas rekonstruojamos mansardos išplanavimas.

        Konstrukcinėje dalyje yra projektuojamos stogo konstrukcijos ir apskaičiuojama jėga, kurią turi atlaikyti 1 stogo m², patikrinus įtempimus gaunamas rezultatas yra 13,99 mpa, jį palyginu su apskaičiuota atlaikoma sąvaržos jėga. Gaunamas rezultatas 80 kn,  jis yra pilnai tenkinamas ir stogo konstrukcijai grėsmės nekyla.

        Technologinėje dalyje apskaičiavau mansardos įrengimo darbų atlikimo kalendorinį grafiką, pagal kurį statybos rekonstrukcijos darbai sudaro 9,5 dienos.

         Ekonominėje dalyje yra apskaičiuojama statybos sąmatinė vertė, kurią sudaro – 18384 lt.

 

 

 

 

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

 

 

  1. Antanas Bosas „Strateginis valdymas“ 2004m
  2. Aleksandras Vasiliauskas „Strateginis Valdymas“ 2002m
  3. Bagdonas, E. Kazlauskienė. “Biznio įvadas”- K.: Technologija
  4. Krušinskas V., Mažeika V., Midvikas D., “ Statybos darbų technologija”,1981m
  5. Pranulis ir kt. “ Marketingas” – V.:The Baltic Press, 2000
  6. Jovaiša “Kaip parengti verslo planą”, Vilnius 1997
  7. Lietuvos Respublikos, Statybos ir urbanistikos ministerija “ darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvai. Vilnius 1997, UAB:Sistela.
  8. Lietuvos statyba 2001: katalogas. Vilnius: Saulės spektras;
  9. Verslo planavimas: informacinis leidinys / Aldona Garškienė. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas,1997.
  10. UAB “Silikatas” reklaminiai leidiniai
  11. UAB Lietuvos statybų projektavimo institutas “betono ir gelžbetonio gaminiai”. BGG-97. V.:UAB Projektservisas, 1997.
  12. LR Aplinkos ministerija STR 2.01.01:1999. Pastatų atitvarų šiluminė technika. V.:1999
  13. LR Aplinkos ministerija STR 2.01.03:1999. Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamos ir projektinės vertės. .:1999

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *