Imanuelis Kantas

Įvadas

Prieš analizuodamas šį darbą, pirmiausia norėčiau supažindinti su garsiu vokiečių filosofu Imanueliu Kantu, kuris buvo gan artimas mūsų tautai. Biografai pasakoja, kad I. Kantas buvęs galingos dvasios, stiprios valios ir mechanine ir logine atmintim bei fantazija, galbūt todėl šio filosofo esybė nėra tokia eilinė ir iki šių dienų universitetai skiria daug dėmesio šiam filosofui. Svarbiausia I. Kanto etikoje, atrodo, yra tai, kad čia akcentuojamas moralės savarankiškumas, jos autonomija. I. Kanto nuomone, moralę sukūrė pats žmogus, be jokių autoritetų ar išorinių jėgų, kurioms paklusti kartais yra neišvengiama. Moralei sukurti pakanka žmogaus proto. Jis nustato elgesio principus ir pats jiems paklūsta. Ir ankstesni mąstytojai, nagrinėję etikos problemas, neginčijo, kad moralė yra dėsninga, tačiau ją paprastai siedavo su kažkokiais interesais arba prievarta. I. Kanto teorija priešpastatoma bet kuriai heteronominei moralei, ypač tuo metu įsigalėjusiam religiniam mokymui, kad moralės normos žmogui duodamos iš aukščiau. Vokiečių klasikas galvojo, kad moralei visiškai nereikia religijos. Ji „pati save patenkina grynojo proto jėgomis”. Mąstytojas nesutinka, kad jo filosofija būtų teologijos tarnaitė. Nors jis visai nepaneigia ryšio tarp religijos ir filosofijos, o ieško tarp jų kompromiso, tačiau galvoja, kad filosofija rodo kelią ir duoda pagrindus teologijai o ne religijai. Beje I. Kantas pirmą kartą filosofijos istorijoje moralę atskiria nuo laimės, tai parodo jo stipria valia ir galinga dvasia. Vokiečių klasikas žino, kad yra gerų veiksmų , kurie neprieštarauja pareigai, nors atliekami, vadovaujantis visai kitais motyvais. Yra žmonių, kurie iš prigimties linkę daryti gera, kuriems tiesiog malonu matyti džiaugsmą ar dėkingumą. Tokių žmonių veiksmai girtini, netgi skatintini, bet moralinės vertės, I. Kanto požiūriu, jie neturi. Etikai I. Kantas paskyrė tris savo veikalus: „Praktinio proto kritika „Moralės metafizikos pagrindus” ir „Moralės metafiziką”. Etikos problemas jis nagrinėjo, vadovaudamasis tuo pačiu metodu, kaip ir pažinimo teorijoje. Pastarąją jis ir laikė tik paruošiamuoju darbu moralinių vertybių analizei. Šio darbo tema yra I. Kanto etinė visuomenė, kurią aš stengsiuos analiziuoti jo mintimis, teiginių analitika, trumpai apžvelgsiu praktikos sritis ir kitus su šia tema susijusius dalykus.

I. Kantas – etinė visuomenė.
Etikoje I. Kantas, panašiai kaip ir pažinimo teorijoje, operuoja abstrakčiomis, spekuliatyviai išvestomis sąvokomis. Jis galvoja, kad protas nustato apriorines elgesio taisykles, moralės dėsnius, kurių žinojimas ir laikymasis apsprendžia žmogaus moralinę vertę. Daug dėmesio vokiečių klasikas skiria moralinio gėrio analizei. Ir tai suprantama. Moralė visada siejama su gėriu. Juk visa, kas moralu, yra gera. Tačiau tai, kas gera, dar nebūtinai sietina su morale. Yra daug dalykų (talentas, jėga, graži išvaizda, gera nuotaika, aštrus protas, netgi sveikata ir kt.), kurių žmonės noriai siekia ir jų pageidauja, bet moralinės vertės jie neturi. Moralę I. Kantas sieja su gera valia, kurią ir telaiko gėriu. Filosofo požiūriu, žmogus iš prigimties yra blogas, todėl ir jo valia ne visada yra gera. Gera valia autonomijos etikoje siejama ne su bet kokiu siekimu, ne su bet kokiu noru. Tik noras vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus rodo tik tada, kai jis elgiasi, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. I. Kantas visai nenagrinėja, koks turėtų būti tikslas, kurio siekia valia. Jam nesvarbu ir tai, ar valia tą tikslą pasiekia. Jei, nežiūrint ir didžiausių jos pastangų, „ji nieko nepasiektų, bet jei tik liktų gera valia…, tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje”. Žinoma, kad taip suprantama valia lieka visiškai formalia sąvoka. Tokį formalų ir abstraktų samprotavimą apie gerą valią, atitrauktą nuo konkrečių tikslų ir rezultatų, sąlygojo ano meto Vokietijos aplinka. “I . Kanto „gera valia” visiškai atitinka vokiečių biurgerių bejėgiškumą, prispaustumą ir skurdumą”. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių, dėsnių bet kuriam tikslui pasiekti. O tikslas gali būti dvejopas: jis gali sutapti su pačiu veikėju arba su tuo, kas egzistuoja šalia veikėjo – tebūnie tai daiktas ar kitas žmogus. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis. Tačiau individas visada bendrauja su daugeliu kitų, todėl savo maksimas jis formuluoja taip, kad jos galėtų tikti kiekvienam kitam. Taip maksimos įgyja bendrų dėsnių, įsakymų, imperatyvų formą. I. Kantas skiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Pirmieji tai elgesio normos, taikomos, siekiant kurio nors apibrėžto tikslo. Tokios yra religijos duodamos elgesio normos, tokie receptai, pamokantieji surasti laimę, ir panašiai. Jei aš darau gera, norėdamas būti už tai išganytas, tai mano veiksmas remiasi ne gėrio supratimu ir pagarba jam, o noru gauti už tai atpildą. Toks veiksmas, žinoma, nėra smerktinas, bet moralinės vertės jis neturi. Panašiai būtų ir tais atvejais, jei vengčiau nusikaltimo, vien tik bijodamas bausmės. Pagaliau, jei daryčiau gera vien todėl, kad tai padėtų man susirasti ramybę ir laimę, tai ir tokia mano maksima, pagal I. Kanto etiką, negalėtų tapti visuotine. Visada atsirastų žmonių, kurie laimę suprastų kitaip ir, jos siekdami, ieškotų kitokių priemonių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kategorinis imperatyvas daro I. Kanto etiką labai paprastą. Norėdamas įsitikinti, ar tavo veiksmas yra moralus, turėtum tik pasvarstyti, ar pats norėtum, kad visos kitos protingos būtybės elgtųsi taip pat, kaip tu elgiesi konkrečiu atveju. I. Kantas sako, kad žmogus, atsidūręs sunkioje padėtyje, gali mėginti iš jos išbristi, ką nors pažadėdamas, nors visai negalvoja pažado išpildyti. Tačiau toks veiksmas nesiderintų su kategorinio imperatyvo reikalavimais. Juk niekas nenorėtų melą paversti bendruoju elgesio principu. Tokia elgesio norma visai sugriautų pasitikėjimą žmogumi. Tas pats būtų ir su kitais panašiais dalykais: šmeižtu, apgavyste ir kt. Juk nenorėtume gyventi visuomenėje, kurioje vagystės, smurtas ir kiti panašūs dalykai įsigalėtų kaip visuotinės bendravimo normos. Pagarbos jos neužsitarnautų. Tuo tarpu I. Kantas sako, kad individas paklūsta moraliniam dėsniui tik iš pagarbos jam. Todėl kategoriniame imperatyve galima įžiūrėti žmonių lygybės reikalavimą. Bendraujant iš kiekvieno vienodai reikalaujama atsižvelgti į kitą. Žmogaus moralinę vertę čia apsprendžia ne jo vieta visuomenėje, ne jo talentas ar pasiekimai, o grynai žmogiškosios savybės, kurias sveikas protas nesunkiai atskiria ir reikalauja jas gerbti. Todėl autonominėje etikoje nėra jokių receptų, pamokančių atskirti gera nuo bloga. Mąstytojas galvoja, kad tam nereikia yra tingų teorijų ar filosofijos. Praktiškai veikdami, žmonės tai suvokia taip lengvai, kaip jie atskiria kairę nuo dešinės. I. Kantas tik nurodo pagrindinį dėsnį. Tačiau kategorinio imperatyvo jis nesieja su materialinėmis sąlygomis, su turiniu, kuris visada turi įtakos konkrečiam elgesiui. Dėl to imperatyvo būtinumas darosi formalus. Anot filosofo Žmogaus orumą, žmogaus protą reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Todėl mąstytojas ir reikalavo, kad kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Šalyje, kur viešpatavo feodalizmas ir liaudis beteisiškai buvo pajungta priespaudai, filosofas drąsiai reikalavo gerbti kiekvieną žmogų ir jo teises. Jis neieškojo specialios etikos genijams ar išrinktiesiems, kuriems viskas yra galima ir viskas leista. I. Kantas visuotinę teisę laikė individų susitarimo išdava ir galvojo, kad žmogus, gerbdamas visuotinę teisę, gerbia ir pats save. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad, besąlygiškai priėmus tokį imperatyvo variantą, greičiausiai būtų likviduotas pažangos siekimas. Individai visada turėtų sutikti su esama tvarka ir viešpataujančiomis pažiūromis. I. Kanto etikoje yra laisvės problema. Laisvė moralės autonomijos teorijoje, tai valios nepriklausomybė nuo jokių sąlygų. Kito duotas įsakymas, kito autoritetas daro žmogų priklausomą, sakytume, jį pavergia. Tačiau, I. Kanto nuomone, protas pats kuria moralinio elgesio principus ir jiems paklūsta tik iš pagarbos. Todėl, paneigus laisvę, I. Kanto etika netektų prasmės.
Apie žmogų galima pasakyti tai, kad jis – ypatingas gamtos kūrinys. Kūnu, empirinėmis savybėmis žmogus priklauso reiškinių pasauliui. Čia jis yra sąlygojamas daugybės aplinkybių: priežastingumo, erdvės, laiko ir kt. Todėl empirinis žmogus, I. Kanto požiūriu, laisvas būti negali. Jis, lyg nusviestas akmuo, turėtų paklusti tam impulsui, kuris jį išjudina. Reiškinių pasaulyje kiekvienas įvykis ar veiksmas, vyksta tam tikru momentu, būtinai priklauso nuo praėjusio momento. O tai kas praėjo, jau nėra žmogaus dispozicijoje. Todėl kiekvieną veiksmą sąlygoja ir tokios aplinkybės, kurios nuo veikėjo jau nepriklauso. Visa tai, anot I. Kanto, ir turėtų reikšti, kad reiškinių pasaulyje žmonės nėra laisvi. Tačiau žmogus iš visos gamtos išsiskiria tuo, kad jis turi protą. Kaip protinga būtybė, jis, mąstytojo žodžiais, ir galėtų priklausyti kitam, tik mintimi suvokiamam pasauliui ir ten turėtų būti laisvas. Dvilypumą, priklausymą dviem skirtingiems pasauliams I. Kantas įžiūri ir žmogaus charakteryje. Pastarąjį taip pat sąlygoja auklėjimas, išsilavinimas, iš kitų perimtos nuomonės ir daug kitų dalykų. Pagaliau, kai žmogus veikia, vadovaudamasis savo polinkiais, troškimais, kai jį užvaldo labai stipri aistra, per kurią jis nieko kito nemato, tada žmogus nėra laisvas. Pažįstant tokį charakterį, atrodo, iš anksto galima būtų numatyti veiksmus, kuriuos jis padiktuotų. Tačiau i žmogaus charakterį galima pažvelgti ir proto požiūriu, pasvarstyti, kiek tas, ar kitas veiksmas priklauso nuo paties žmogaus, jo proto. I. Kantas sako, kad, taip pažvelgę, įžiūrėtume kitą tvarką, negu gamtoje. Juk pareigos vykdymas taip pat siejamas su būtinumu, tiktai visai kitos rūšies, negu gamtoje. Gamtoje, priežastingai susietų reiškinių grandinėje, beprasmiška kalbėti apie pareigą. Intelektas paprastai konstatuoja, kas gamtoje yra, buvo ar bus. Pareigos būtinumą nustato pats žmogus, jo protas. Jis pats ir prisiima vykdyti pareigą. Todėl empiriniam charakteriui, I. Kanto manymu, turėtų būti priešpastatomas kažkoks kitas, intelektualus charakteris, kuris priklausytų tik protui ir būtų laisvas. Galima net galvoti, kad iš to protui priklausomo charakterio ir išaugo empirinis, kaip viena iš daugelio galimybių, virtusi tikrove. I. Kantas galvoja, kad vidinė žmogaus laisvė – tai ne fikcija. Ją liudijanti moralė, sąžinė, kaltės pajautimas ir kt. Nusikaltimą gali išteisinti kiti, atsižvelgdami į aplinkybes. Tačiau, jei pats nusikaltėlis suvokia protu, kad jis galėjo pasielgti ir kitaip, jis jaučiasi kaltas. Todėl, I. Kanto požiūriu, laisvė, kurią teorinis protas laiko tik idėja, neduodančia jokio supratimo apie asmenybę, praktiniam protui yra kažkas tikra. Ji veikia ir reiškiasi visur, kur elgiamasi moraliai. Intelektas jos neįrodo, bet žmogus tiki, kad ji yra. Analogiškai I. Kantas samprotauja apie sielos nemirtingumą, dievo buvimą. Teorinis protas tų idėjų, kaip ir laisvės, įrodyti negali. Tačiau praktinis protas priima jas kaip proto postulatus. Nemirtinga siela priimama kaip moralinės pažangos sąlyga, o dievas – kaip teisingumo garantija. Tačiau I. Kantas yra subjektyvus idealistas: subjektyvią veiklą jis nukreipia ne į gamtą, o apsiriboja minties sfera, todėl, kad geriau įsigilinti į etinę visuomenę reikėtų paanalizuoti jo praktines sritis, kuriose radau keletą sąvokų susijusių su šia tema. (1, 1.1)

Kanto praktika.
Praktika arba morale užsiima praktinis protas. Apie praktinį protą yra kalbama sistemos visumoje šia prasme praktika yra transcendenciškoji ir metafizikos sritys. Teorinis protas – sugebėjimas pažinti. Valia – sugebėjimas norėti. Valios aprašymo schema yra subjekto ir objekto tarpusavio santykiai, kurie išsireiškia sinteze, tik čia jos kitoks pobūdis. Subjektas veikia objektą ir tas veikimas yra tiesioginis, objektas yra tiesiogiai įtakojamas, jis yra kūrimas subjekto, o valia yra sugebėjimas sukurti vaizdinius arba determinuoti save juos sukurti. Kantas praktiką esmingai sieja su laisvės sąvoka. Jis teigia, jeigu laisvės nėra, tai ir praktinio proto nėra. Negalimas žmogaus veikimas daiktų pačių savaime srityje ir negalima jokia metafizika, žmogui lieka tik kasdieninė fizika. Klausimas apie laisvę tampa klausimu apie žmogaus dvasinę prigimties dalį. Kanto praktinės filosofijos tikslas – išsiaiškinti, ar laisvė apskritai egzistuoja. Reikia ištirti moralės pagrindus – valią, praktinį žmogaus protą ir kas slypi jame. Tam Kantas naudojasi transcendentaliniu metodu. Tačiau susiduriame su ta pačia problema, kaip teorinio proto tyrinėjimuose, nes praktinio proto produktas yra pati moralė, jos išraiška – paliepimai ir draudimai, moraliniai įsakymai. Anot filosofo slypi bendroji valios determinacija. Determinacija yra tai, kas motyvuoja žmogų pasirinkti vienokį ar kitokį poelgį. Praktinės taisyklės visada yra proto produktas, nes jis padiktuoja poelgį kaip priemonę rezultatui kaip tikslui pasiekti. Kantas yra išskyręs pagrindinius praktinius teiginius, kurie yra išlikę iki šių dienų:
Subjektyvūs – maksimos: „ nepalik neatkeršyto nė vieno įžeidimo“.
Hipotetiniai: „jei nori būti turtingas, daug dirbk“.
Kategoriniai: „ daryk tai irtai tik todėl, kad taip reikia“. (2)
Tačiau žmogus yra tokia būtybė, kuriai valia arba praktinis protas nėra vienintelis galimas valios determinantas – yra kūno troškimai, sielos jausmai. Trumpiau tariant, kadangi žmoguje yra kitokių valios determinantų, tai šių teiginių forma išreiškiama prievarta, įsakymas, kuri iškyla iš Kanto dėsnių: „ elkis taip, kaip kad nori kad kiti su tavimi elgtųsi“. „Mylėk kitą taip, kaip myli save“ ir pan. Šiuo įsakymu yra išreiškiama grynoji pareiga be kokio empirinio determinanto, pareiga yra apibrėžiama laisve ir atvirkščiai, tai laisvė yra proto praktika. Tad Kanto etika yra nelaimės etika, nes etiniai principai yra nesuderinami, jie yra priešingi. Reiktų įsigilinti į Kanto etika ir religijos etika, nes Kanto etika – aukščiausio žmogaus prigimties išsipildymo reikalavimas. Absoliučiai grynas ir absoliučiai besąlygiškas. Šio reikalavimo grynumu ir kategoriškumu Kanto etika priartėja prie tokių etinių teorijų, kurios svarsto žmogaus tobulumo klausimą arba jį kaip nors apibrėžinėja. Nors sąvokos, kuriomis Kantas operuoja ir yra grynai filosofinės ir netgi stengiasi padaryti logiškai „mokslines“, tačiau jomis apibrėžiamos turinys iš esmės sutampa su daugumos religinių principų, reikalaujančių žmogaus dvasinio tobulumo ir netgi šventumo turinio. Kai kurie Kanto apibrėžti dalykai tokiu būdu, gali būti suprantami tik religiniame kontekste, bet tai nėra religijos privilegija, nes tai Kantui nėra atskira sritis.
Laisvės įsakymas.
Mėginat apibrėžti laisvės turinį, atsiranda du jos aspektai:
Laisvė neigiama prasme kaip nepriklausomybė nuo gamtinio priežastingumo ir empirinių determinantų.Laisvė teigiama prasme kaip praktinio proto įsakymų savasis leidimas, praktinio proto autonomija – grynasis spontaniškumas. (3)
Autonomijos ir heteronomijos perskyra: autonomija – nepriklausymas nuo niekino kito, savarankiškumas. Heteronomija – klausymas kitų motyvų ir paklusnumas kitiems determinantams. Tai labai puikiai atsispindi žmogaus dėsnyje I. Kanto: laisvė yra gyvos būtybės praktinio proto pagrindas. Ta būtybė turi būti protinga, nes laisvė yra praktinio proto autonomija. Kadangi ji be kita ko yra ir baigtinė. , turinti juslinę prigimtį ir įvairių empirinių determinantų, todėl laisvė turi pareigos dėsnio formą. Laisvė yra proto dėsnis, laisvės įsakymas – žmogiškos protingos būtybės dėsnis. Šis dėsnis išreiškia žmogaus prigimtimi. Jei esi žmogus – privalai būti laisvas. Iš esmės šiuo dėsniu yra įsakoma –„būk laisvas – būk žmogumi“. Tačiau realiame gyvenime žmonės yra valdomi materialinių determinantų. Ir tai ne vien tik jusliniai troškimai, materialinių determinantų yra ir daugiau. Kaip tik čia manau įvyksta svarbi sintezė. Pačios sąvokos savyje yra begalinės ir jos gali jungti bet ką. Jas pažaboja jusliniai stebiniai, iš esmės, jas apriboja laikas. Tik dėl šios jungties – juslumo ir intelekto turime žmogišką prigimtį. Kaip Kantas sako: „ yra gyvūnai su savuoju juslumu ir yra angelai, kurie neribojami juslumu ir yra žmogaus sintezė. Viena koja gamtoje kita koja antgamtyje“. (4)
Tik Imanueliui Kantui intelektas – dar ne antgamtinė. Ne intelektu žmogus skiriasi nuo gyvūnų…

Išvados.
Modernistinės filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas, praeitais metais pasaulio visuomenė šventė 280-jų gimimo ir 200-jų mirties metinių sukaktis. Lietuviai taip pat buvo ne išimtis, nes Lietuviams I.Kantas artimas ne vien savo lietuviška kilme (jo vyriškos linijos protėviai buvo kilę iš Šilutės apylinkių Kantvainės kaimo), bet ir savo moralinių principų artumų lietuvių pasaulėjautai. Nors ir nelaikė savęs lietuviu, I.Kantas labai vertino lietuvių kalbą ir ragino ją puoselėti. Didelę tiesioginę įtaką jis padarė lietuvių kultūros sergėtojui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui L.G.Rėzai (tai akivaizdu iš daktarinės disertacijos Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal Kantą, 1800). I. Kantas sužavėjo mane, kaip jis sugeba apčiuopti ir sukelti filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo, kuris puikiai atsispindi ir mano darbe, tikrai sunku rasti čia nuoseklumą bei dvilypumą.
Šiaip iš pažiūros tai yra paprastas filosofas, bet analizuoti jo filosofija yra labai sunku, tam reiktų įsigilinti į kiekvieną jo parašyta mintį, kad suprastum vieno žodžio prasmę, nes kiekvienam žmogui, gali atrodyti kitaip, o ką mąstė anų laikų garsusis filosofas, nėra taip lengva suprasti, galima tik spėti ir išsireikšti hipotezėmis.

Literatūros sąrašas.

1. http://www.mlrt.lt/liet/kant.doc
1.1 http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/30.htm
2. I. Kantas „ Praktinio proto kritika “. Vilnius, 1987. p 38
3. I. Kantas „ Praktinio proto kritika “. Vilnius, 1987. p 45
4. I. Kantas „ Praktinio proto kritika “. Vilnius, 1982. p 335

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………1
1. I. Kantas – etinė visuomenė……………………………………………….2- 4
2. Kanto praktika…………………………………………………………………5-6
3.Laisvės įsakymas………………………………………………………………6
Išvados ………………………………………………………………………………7
Literatūros sąrašas……………………………………………………………….8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *