Geriausias eilėraštis

Meniškiausius eilėraščius J.Aistis sukūrė Lietuvoje pritilus modernistų šūkiams, eilėraščio reformų programoms. J.Aistis savo poetiniais principais buvo klasikinės harmonijos šalininkas. Iš tiesų, kaip yra pastebėjęs V.Kubilius, jo eilėraštis artimesnis viduramžių miniatiūrai negu avangardistų eiliavimui. Eilėraštyje nieko negali būti taip sau, kiekvienas žodis, kiekvienas brūkšnys svarbus. Ir žodį, ir brūkšnį į jo vietą pastato nemeluotas jausmas, intymus žmonių, daiktų, gamtos tarpusavio kalbėjimasis. J.Aistis neniekina tikrovės, jaučia jos prasmingą aktyvumą:
“Karunka”
Įsiklausykime, kaip šiame eilėraštyje išsidėsto akcentai: poezijos šalis yra pasakiška, susikurta, bet susikurta iš tautosakiško “margo svieto”, iš smulkmenų, detalių, iš lauko, pievų, miško, iš skliauto ir žvaigždžių. Apimama visuma – nuo pievos iki žvaigždžių.
Maironis yra parašęs eilėraštį “Lietuvis ir giria”, kur išvesta paralelė tarp žaliosios girios ir lietuvio. Abu jie tylūs, savyje užslėpę ir skausmą, ir džiaugsmą: “Bet žalioji – kaip lietuvis: / Užžavėtas jų liežuvis; / Neatdengs skaudžios krūtinės!” J.Aistis vieną gražiųjų savo eilėraščių pavadino “Miškas ir lietuvis”:
Lietuviskoji žmogaus ir gamtos, žmogaus ir miško vienybe – viena kitame. Aukščiausia jausmo įtampa ir aukščiausias eilėraščio taškas: “Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo!” Tylu pasiekia tai, kas giliausia, – sielvartą, nepanešimą. Tylu taip pat gilu kaip sielvartas, kaip nepanešimas, nebegalėjimas panešti, kaip verksmas ne lūpom – krutine. Dvi laiko plotmes: šiandien, dabar ir andai, kadaise, tuomet. Praeities laikas yra A.Baranausko ir Maironio: miške lietuvis, ko verkia, nežino, miškas ir lietuvis ir liūdi, ir džiaugiasi tylėdami, neatsiverdami. Šios giliosios būties paslapties nepanaikina net į gerą pasikeitęs gyvenimas: “Bet ko mes šiandien tylim, nežinia…”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *