Elektroninė viešoji erdvė

Tema 9:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR POLITIKA: ELEKTRONINĖ VIEŠOJI ERDVĖ

Nepaisant to, kad kiekybiškai informacijos šiais laikai pateikiama žymiai daugiau, daugelis autorių vis tik nerodo entuziazmo kalbėdami apie šį informacijos amžių. Dažniausiai pateikiami argumentai, kad šiais laikais informacija yra konstruojama. Tai visų pirma yra konkurencijos padarinys, kai informacija skleidžiama dažniausiai tam, kad kažkas būtų išgirstas bei taip išsilaikytų vartotojų akiratyje Informacija manipuliuojama turint tikslą įtikinti, patraukti dėmesį, o už to slepiasi pagrindinis tikslas – gauti pelno, dirbti pelningai ir laimėti konkurencinėje kovoje. Antra vertus čia svarbus ir vis labiau plintantis informacijos „suverslinimas“, kai informacija parduodama kaip prekė, visų pirma jos turinyje akcentuojant pramoginius elementus.
Internetas šiais laikas – tai visuomenės informavimo dalis. Nors vieni teigia, kad internetas yra demokratiškiausia visuomenės informavimo priemonė iš visų iki šio egzistavusių, suvokiama kaip palanki erdvė įvairioms visuomenės iniciatyvoms pasireikšti (politinio dalyvavimo suaktyvinimo įrankis), kitiems vis tik tai menkavertės informacijos platinimo terpė.
Akivaizdu, kad informacijos amžiuje svarbiausias vaidmuo nulemiant visuomenės tarpusavio ryšius būtent ir tenka informacijai. Kaip ne kartą minėta, informacijos kūrime dalyvauja pačios įvairiausios institucijos (žiniasklaida, reklamos agentūros, viešųjų ryšių atstovai, informacijos platintojai, patarėjai ir pan.). Informacija konstruojama ir teikiama taip pat siekiant įvairių tikslų.
Pagrindinis informacijos amžiuje vykstančių procesų kritikos akcentas – paminamas demokratinio visuomenės informavimo siekis, nes tai, kaip informacija šiais laikas pateikiama, rodo, jog piliečiai negauna patikimos ir grynos informacijos. Kaip galima būtų tai ištaisyti? Apie demokratinį visuomenės informavimą savo veikale „Citizenship in the age of privatized communications“ kalbėjo Graham Murdock ir Peter Golding. Jei pabrėžė tris esminius santykio tarp komunikacijos priemonių ir pilietiškumo aspektus:
1. žmonės turi turėti galimybę pasiekti informaciją, kad žinotų, kokios yra jų teisės ir kaip šiomis teisėmis galima pasinaudoti;
2. piliečiai turi turėti galimybę gauti alternatyvius požiūrius, plačiausius įmanomus komentarus ypač tomis temomis, kuriomis reikia galutinio apsisprendimo;
3. piliečiai šiuose informacijos pateikimuose, informaciniuose pristatymuose turi atpažinti save bei turi turėti galimybių prisidėti, kad šie procesai būtų tobulinami.
Taigi, nors ir egzistuoja informacijos įvairovė, žmonės turi turėti galimybes gauti visos jiems reikalingos informacijos ir joje atpažinti save, jausti, kad jie pakankamai savarankiški ir pajėgūs ne tik vartoti žinias, bet ir įtakoti jų pateikimo procesus, turinio sudarymo etapus, turi jausti, kad jie taip pat gali būti aktyviais dalyviais informavimo procese. Tai neišvergiamai apibūdina ir padeda pajusti viešosios erdvės sąvoka ir samprata.
Viešoji erdvė (visuomeninė sfera) – tai erdvė (arena), kuri neprikalsto nuo valdžios (nors, tam tikrais atvejais, gali gauti jos paramą) ir ši arena nėra įtakojama politinių ir ekonominių interesų, ji skiriama racionaliems debatams, kurių rezultate susiformuoja visuomenės nuomonė.
Viešąją erdvę kuria visos visuomenės nuomonei formuotis padedančios institucijos (žiniasklaida, mokymo ir nuomonės formavimo institucijos, kurių veikla būtina tam, kad susiformuotų visuomenės nuomonė kaip politinė jėga).
Viešoji erdvė neįmanoma be komunikacinio veiksmo. Komunikacinis veiksmas – tai mano, kaip tam tikros grupės nario, dalyvavimas ir nuomonės išsakymas, kuris yra labai reikšmingas. Tuo pačiu, dalyvaudamas ir išsakydamas savo nuomonę, turiu galimybę iš kitų grupės narių sužinoti ir kažką naujo, bei, sužinodamas naujus požiūrio taškus, galiu sau vėl formuluoti naujus klausimus. Tai mane skatina veikti. Taigi taip susikuria diskusija ir planas, kaip reikia veikti ir elgtis tam tikrose situacijose.
Demokratinėje visuomenėje viešoji erdvė – tai erdvė, kurioje vystosi racionali ir universali politika, nepriklausanti nuo verslo ir valstybės. Tai lygių galimybių dalyvauti laisvame diskurse sudarymas, kurio kulminacija – išgryninta visuomenės valia.
Nedemokratinėse valstybėse valdžia siekia monopolizuoti ir kontroliuoti visas nuomonės formavimuisi būtinas institucijas. Nedemokratinėje visuomenėje viešoji erdvė yra oficiali, tokia, kurioje negimsta visuomenės nuomonė kaip politinė valia (galinti lemti politinius sprendimus). Jei tokioje visuomenėje subręsta emancipuota viešoji sfera, tuomet ji gali egzistuoti tai kaip alternatyvi arba opozicinė. Yra prielaidų manyti, kad sovietų laikais alternatyvios viešosios erdvės pagrindu formavosi pogrindinė literatūra.
Tačiau svarstyti apie viešosios erdvės fenomeną neapžvelgiant teorinių jo ištakų būtų neracionalu. Taigi teorinės viešosios erdvės sąvokos ir sampratos pradininkas – vokiečių sociologas Jurgen Habermas (g. 1929 m.). Tai geriausiai žinomas teoretikas, įvertinęs informacijos ir demokratijos sąveiką. Jis yra Emeritus professor Frankfurto universitete, čia daugiausiai ir dirbo. Jo domėjimosi sritis – idealios sąlygos diskusijose. Viešosios sferos problematika aptarta vienoje ankstyvųjų jo knygų „The Structural Tranformation of the Public Sphere“. Ji anglakalbį mokslo pasaulį išvydo 1989 m., nors buvo parašyta dar prieš 30 m.
Pasak Jurgen Habermas viešoji erdvė – tai atvira, skaidri erdvė. Pagrindinis akcentas čia yra tai, kaip priimami sprendimai – ar atvirai, diskutuojant ir tariantis, išklausant nuomones, ar už „uždarų durų“, t.y. dalyvaujant tik tiems, kam galima.
Viešosios erdvės užuomazgos ir suklestėjimas prasidėjo XVII a. Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo pirmoji valstybė, kurioje įvyko sprendimų priėmimo proceso pokyčiai. Tuometinę diskusijų vietą, kuri formavosi tokiose „viešosiose“ vietose kaip kavinės, Habermas pavadino buržuazine viešąja erdve. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais Londone jau buvo apie 30000 kavinių, kurios ir tapo pagrindiniais nuomonės formavimo centrais. Čia verslininkai susirinkdavo aptarti verslo reikalų, perskaityti naujienas, o kartu ir išreikšti nepasitenkinimą valdžios politika. Kavinės tapo naujos klasės – pirklių, prekeivių ir verslininkų – susitikimų vieta, nes pastarieji norėjo išsiskirti iš liaudies, kuri paprastai susirinkdavo išgerti alaus, ir kilmingųjų, kurie rinkdavosi kakavą ar arbatą. Tokiuose viešuosiuose susibūrimuose daugiausia laiko būdavo skiriama aptarti ir komentuoti to meto aktualiems įvykiams. Ilgainiui taip susiformavo politinė spauda, skirta būtent interesų atstovavimui.
Viešoji erdvė, sfera nestovi vietoje, ji yra dinamiška. Dėl to galima išskirti tokią istorinę jos formavimosi raidą:
• J. Habermas kalba apie buržuazinę viešąją sferą. Jo manymu ši sfera susiformavo XVIII a. Didžiojoje Britanijoje, atsiradus svarbiausiems ankstyvojo kapitalizmo elementams – kainai, rinkai ir kapitalo judėjimui. Tuo metu verslo pradininkai siekė išsilaisvinti iš Bažnyčios ir valstybės įtakos sferų, buvo siekiama sumenkinti pastarųjų (ypač Bažnyčios) autoritetą;
• Atsirandant verslo užuomazgoms ir vystantis kapitalizmui, pradėta reikšti nepasitenkinimą. Pirmiausia tokios nepasitinkinimo raiškos vietomis tapo teatras, kavinės, romanų skaitymas ir viešas diskutavimas (susiformuoja kultūrinė sfera – the world of letters);
• Tokiu būdu susikuria erdvė, nepriklausanti nuo tradicinių globėjų (Bažnyčios) – erdvė, nepriklausanti nuo tuo metu tradiciškai suvokiamos galios ir jos raiškos aplinkos. Būtent tokioje sferoje pokalbis tapo kartu ir kritika, kai geroms manieroms kartu buvo priešpastatomi rimti argumentai;
• Taip pat, tuo pačiu metu pradėta aktyviai diskutuoti apie žodžio laisvę ir valdžios reformą;
• Augant kapitalizmui ir jam konsoliduojantis, sukuriamos sąlygos nepriklausomybei nuo Valdžios (State). Atsiranda daugiau nepatenkintųjų valdžia ir siekiančiųjų tai išreikšti sukuriant tokią valstybinę politiką, kuri palaikytų ir atstovautų verslo interesus.
Taigi taip natūraliai atsirado ir siekis padaryti politinį valstybės gyvenimą skaidresniu ir organizuoti jį taip, kad piliečiai galėtų valdymo procesą realiai suvokti ir jį tinkamai įvertinti bei paveikti.
Habermas paminėjo tris pagrindinius dalykus, būtinus viešajai sferai formuotis – galimybę dalyvauti joje visiems, racionalios diskusijos poreikį ir rango (socialinės padėties) nepaisymą. J. Habermas svarstymai yra pagrįsti ir pratęsiantys Švietimo amžiaus mąstytojų aukštintą racionalųjį protą. Pagrindinis jų siekis – bendra gerovė, o jos siekiama žinant viešąją nuomonę ir turint bendrą supratimą. Nors, savaime suprantama, kad sprendimai būtų viešai įvertinti ir aptarti ieškant geriausio varianto, būtina ir kritika.
Ideali viešoji erdvė – galimybė dalyvauti visiems, racionali diskusija, rango/soc. statuso nepaisymas, nuomonė – kaip daugelio požiūrių sintezė.
Viešajai erdvei formuotis ir egzistuoti būtinos tokios sąlygos ir tokie etapai:
1. liberalizacija – kapitalizmo principų sklaida (naujos ekonominės sąlygos ir laisvėjanti rinka). Visuomeninė sfera iškilo besiformuojant kapitalizmui, kai atsirado veiksmų ir sprendimų laisvės poreikis. Sąlygas šiai sferai susikurti sudarė kova už nepriklausomybę nuo valdžios. Šios kovos pagrindiniai elementai – diskusijos, kritinis požiūris, naujos ir šviežios mintys. Taigi, susikūrus tokiai sferai, tarsi tarpininkavusiai tarp valdžios ir liaudies, buvo galima pradėti įgyvendinti naujus siekus ir kurti bei plėtoti kapitalizmą. Taip pat šie pokalbiai turėjo ir kritikos prieskonį, nes, viena vertus, buvo akivaizdūs grupės poveikis ir įtaka. Salonuose vykęs aktyvus socialinis bendravimas, galiausiai pasukęs iš literatūrinės kritikos į politinę, atvėrė socialinę erdvę, kurioje įsišaknijusį ir nusistovėjusį status quo gali pakeisti geresnis, racionalesnis argumentas. Antra – išnyko tabu. Socialinių debatų sritys, kurios feodalizmo laikotarpiu Bažnyčios ir teismų pastangomis buvo tabu, prarado savo neliečiamumo „aurą“ ir tapo problematiškesnės, nes pokalbyje nebebuvo kreipiamas dėmesys į dalyvių statusą.
Nors tokiuose susibūrimuose būdavo atstovaujama maža visuomenės dalis, tačiau imtas taikyti universalumo principas: tie, kurie atitiko kokybinius kriterijus, t.y. buvo racionalūs, vyriškos lyties ir turtingi, aktyviai dalyvaudami galėdavo pasinaudoti viešąja sfera. Laikantis viešumo principo atsirado argumentų naudojimo visuomenės tikslams viršenybė prieš jų naudojamą privatiems poreikiams. Tiesos ieškojimas dimensijose, atspindėjusiose ir pilietinę visuomenę, ir valstybę, Habermas manymu, iškėlė atskiras galimybes reformuoti simetriškus jėgos ryšius.
2. Visuotinės viešosios erdvės irimas. Toks irimas ir kryptingas reikšmės praradimas prasidėjo XX a. viduryje, kai pradėjo nykti ir mažėti viešosios erdvės autonomija. Kaip pagrindinį visuomeninės sferos bruožą Habermas išskiria refeodalizaciją. Jis tai aiškina tuo, kad kapitalistinėje valstybėje valdžios, politikų jėgos augo, viešosios nuomonės pagalba jie siekė savo tikslų įgyvendinimo, todėl ilgainiui visuomeninės sferos autonomija sumenko.
3. Nusivylimo dėl viešosios nuomonės formavimo priežasčių ir būdų atsiradimas. Šis nusivylimas atsiranda dėl to, kad viešoji nuomonė kuriama ne racionaliais debatais, o efektyviomis informacijos formavimo ir valdymo priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė grįžo į pradinę būseną. Tiesiog pasikeitė pačios visuomeninės sferos tikslas. XX a. visuomeninė sfera, viešoji erdvė tarnauja toms jėgoms, kurios siekia ir turi galimybę formuoti bei manipuliuoti ja tam, kad galėtų paslėpti tikruosius savo veiklos tikslus ir, viešųjų debatų pagalba, įgyvendinti savo slaptuosius interesus.
XX a. antroje pusėje inovacija tampa verslu. Masinės komunikacijos sistemų pokyčių dėka informacinės priemonės išsivystė ir transformavosi į kapitalistinių organizacijų monopolijas. Pakito ir pati masinių informavimo priemonių funkcija – jos tampa ne tik informacijos skleidėjomis, bet ir nuomonės formuotojomis.
Masinė komunikacija radėta orientuoti masinei auditorijai. Dėl to ji tampa saugi ir prognozuojama. Žmogaus gyvenimo ritmas kinta lėtai, taigi ir informavimo politika prie to derinama – dienos laikas palankus muilo operoms, naujienoms, analizei bei Snobo kinui palankesnis vėlesnis paros laikas, pokalbių šou geriausia rodyti ankstyvą pavakarį, o naujo gyvenimo stilių bei naujus vaidmenis gyvenime trisdešimtmečiams geriausiai propaguoti ir „parduoti“ rodant tokius serialus, kaip „Draugai“, „Sekas ir mietas“, „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir pan. Dėl šios priežasties atsiranda svarbiausia ir skausmingiausia konkurencijos pasekmė – turinio homogenizacija (supanašėjimas). Tai ypač pakenkė Europos valstybių visuomeninių transliuotojų programų turiniui – konkurencinė kova paskatino tai, kad būtų pataikaujama masiniam skoniui, o ne skleidžiama informacija, susijusi su tam tikrų nacionalinių ar kultūrinių mažumų tradicijomis ir pan.
J. Habermas išskyrė tris pagrindines šiuo metu vyraujančias informacijos valdymo ypatybes:
1. Informacijos koncentracija. Išsivysčiusios kapitalistinės informacinės monopolijos įgijo svarbų vaidmenį, nes gavo priėjimą ir visas sąlygas disponuoti informacija. XX a. lemiamą reikšmę visuomenės valdyme vadina pačios informacijos valdymas. Šiais laikais svarbiausias sėkmingos veiklos garantas – priėjimas prie informacijos ir mokėjimas ja manipuliuoti bei gebėjimas pateikti ją kaip pačią teisingiausią. Kieno rankose informacija, tas turi pagrindinę valdžią;
2. Manipuliavimas informacija. J. Habermas informacijos valdymo ir reguliavimo augimą vertina kaip pačios visuomeninės sferos ir viešosios erdvės atsisakymą. Tai įvyksta, nes teikiama specialiai sukonstruota ir paruošta informacija ir tai veda prie manipuliacijos visuomenės pažiūriu, mintimis ir nuomone. Masinio informavimo priemonės – be galo naudinga scena įvairioms politinėms jėgoms pasireikšti. Ypač sėkmingai šios arenos funkciją atlieka radijas ir televizija. Įvairių politinių laidų metu žiūrovams ir klausytojams pateikiama iliuzija, jog viskas vyksta tiesioginiame eteryje ir kad užduodami klausimai yra spontaniški ir nežinomi. Tačiau iš tikrųjų gan dažnai tai būna iš anksto paruoštas vaidinimas bei paslėptosios reklamos išraiška;
3. Sponsorystė, lobizmas. Tai interesų atstovavimas.
Taigi, toliau vystantis viešajai erdvei, neišvengiamai atsirado tam tikri jos egzistencijos paradoksai. Visų prima galima paminėti tokį viešosios sferos formavimosi atžagarųjį procesą kaip re-refeodalizacija. Tai reiškia, kad tos pačios jėgos, kurios sukūrė sąlygas viešajai erdvei formuotis, ją ilgainiui pradeda žlugdyti. Šis procesas pasireiškia tuo, kad viešojoje sferoje atsirado stiprus privataus kapitalo interesas. Stiprėjant kapitalizmui viešosios erdvės formavimo rėmėjai po truputėlį atitolo nuo reformatyvių siekių pakeisti valstybę ir pakeitė juos siekiais užimti valstybės poziciją bei noru panaudoti ją savų interesų patenkinimui. Kapitalistinis būvis pasiekė kritinį tašką – atsisakyta agitacinio, argumentuojančio vaidmens ir saviems interesams patenkinti pasinaudota valstybe, kurioje dabar ir dominuoja kapitalas. Re-feodalizacijos poveikis visuomenei – visuomenės gebėjimas kritiškai mąstyti tampa minimalus, dėl tarptautinių žiniasklaidos konglomeratų klesti įtaigi reklamavimo kultūra, smarkiai išauga pramoginės televizijos įtaka. Tai skatina auditorijos pasyvumą bei informacijos supaprastinimo tendencijas.
J. Habermas nuomone tai nereiškia tiesioginio sugrįžimo į ankstesnę epochą. Pasak jo, XX a ypatingai suklestėję viešųjų ryšių (public relations/PR) agentūros ir lobizmo/interesų gynimo kultūra tik įrodo svarbų viešosios sferos elementų tęstinumą – aiškinimą ir įrodinėjimą.
Kaip pavyzdį galima paminėti ir tai, kad Lietuvoje 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR lobistinės veiklos įstatymas, kuriame numatyta, kad lobisto teisės ir pareigos – „aiškinti visuomenei, įtikinti valstybės ir savivaldybių institucijas ar įstaigas, kad tikslinga priimti tam tikrą teisės aktą arba jo nepriimti, pakeisti ar papildyti galiojantį teisės katą arba pripažinti jį netekusiu galios“.
Taip pat šiuo metu jau pripažįstama, kad viešoji erdvė – tai kartu ir arena, kurioje turi vykti politinis diskursas, ir jis turi vykti tam, jog būtų legitimuotas, patvirtintas ir matomas, pastebimas. Atsiranda tendencija „jeigu tavęs nėra televizijoje, tai tavęs nėra visai“. Politikams atsiranda poreikis įsitvirtinti toje viešojoje erdvėje.
Kitas viešosios erdvės ir sferos formavimosi paradoksas – viešųjų ryšių (PR) reikšmė. Kaip minėta, J, Habermas pastebi, jog informacijos priemonių, jų įvairovės augimas įrodo viešosios sferos nykimą. Propagandos bei nuomonės formavimo technikų naudojimas reiškia, kad tolstama nuo informuotos ir racionaliai mąstančios visuomenės sąvokos ir kalbama apie manipuliuojamą auditoriją, kurią techniškai formuoja viešųjų ryšių (PR) specialistai.
Keista tai, kad apie 1990 m. manipuliavimo technikų vartojimas smarkiai išaugo, tačiau tuo pačiu padažnėjo ir jų vartojimo neigimo atvejų.
Kartu su viešųjų ryšių technikų vartojimu itin stipriai išaugo ir reklamos rinka. Labai svarbūs tapo tokie įmonių ir korporacijų gyvavimo ir veikos elementai, kaip tinkamas įmonės ar organizacijos įvaizdis, sponsoriavimas įvairiems renginiams, laiškai vartotojams, sukuriantys nuoširdumo ir šeimyniškumo iliuziją, reklaminiai bukletai, laikraščiai, kuriuose susipina reklama ir tekstas, taip pat labai smarkiai išaugo tyrimo kampanijų paslaugų paklausa (TNS Galup tikslinių informacijos priemonių vartotojų auditorijų analizė, kompiuterinė analizė ir pan.). Taip pat, kaip paslėptos reklamos formas galima įvardinti įvairius moterų, interjero, sveikatos žurnalus ir leidinius.
Tačiau viešųjų ryšių (PR) veikos rezultatas – informacija pateikiama manipuliuojant ir pasinaudojant tokiais šūkiais kaip „visuotinė gerovė“ ir „nacionalinis interesas“. Tokiu būdu tuo momentu aktuali diskusija yra dirbtinai sukuriama ir stimuliuojama, taigi tai tampa tikrosios viešosios erdvės imitacija. Tokiu atveju kritinio informacijos diskurso nebelieka, o jo turinys tampa vartotojišku.
Šiuo metu, organizuojant visuomenės informavimo priemonių veiklą ir formuojant jų teikiamos informacijos turinį, aiškiai pastebimas besąlyginis ekonominės naudos siekis – vystosi korporatyvistinis kapitalizmas ir monopolijos (įmonės stengiasi būti dominuojančios ir valdyti kuo daugiau informacijos), pagreitį įgauna kapitalo koncentracijos procesas (kuo daugiau skirtingų visuomenės informavimo priemonių bei kanalų siekiama sukaupti vienos kompanijos rankose), turinio komercialėjimas (akcentuojamas greitesnio pardavimo siekis, kurio sėkmę garantuoja pramoginė, įvairiomis paslaugomis praturtinta informacija ir turinys).
Tokia situacija kartu skatina ir susvetimėjimą, nes vartotojai neberanda jiems reikalingos, juos tenkinančios racionalios ir nešališkos informacijos bei pradeda jos paieškas vykdyti individuliai, jiems vieniems žinomais keliais, kanalais. Taigi tai skatina bendrojo piliečių intereso nykimą ir poreikių eskalaciją.
Galima ieškoti būdų, kaip šią nepalankią šiandieninę situaciją koreguoti. Vienas iš jų –interneto tinklalapių panaudojimas. Taip pat išeitis – visuomeninių transliuotojų egzistavimas, šiems transliuojant gal būt ne tokiomis populiariomis, tačiau reikalingomis temomis pagrįstas programas, propaguojančias tautos, tautinių ir nacionalinių mažumų kultūros apsaugos ir populiarinimo bei pan. tematiką.
Visuomeninio transliuotojo veiklos organizavimas kartu yra problematiškas. Jo skleidžiamos informacijos turinys dažnai kažkiek priklauso nuo valdžios (Lietuvoje tai gan akivaizdžiai matosi),o tai prieštarauja idealios viešosios erdvės apibrėžimui. Lietuvoje veikia iš 12 asmenų sudaryta Lietuvos radijo ir televizijos komisija, tvirtinanti programų tinklelį: 4 nariai skiriami LR Seimo (2 – opozicijos ir 2 – pozicijos), 4 – LR Prezidento ir 4 – kitų visuomeninių organizacijų. Tai lyg ir simbolizuotų jėgų balanso paieškas. Tačiau Lietuvos atveju vis tik išlieka konfliktas – visų prima akivaizdi valdžios institucijų įtaka. Iš kitos pusės visuomeninį transliuotoją veikia ir komercialėjimo tendencijos – rodoma komercinė reklama. Tai, ypač šiuo metu, dažnai susilaukia kritikos. Komercinės reklamos transliacijų būtų galima išvengti, ei kiekvienas gyventojas visuomeniniam transliuotojui mokėtų abonentinį mokestį. Tačiau, ypač prieš rinkimus, politikai bijo daryti tokias reformas, nes vengia sumažinti savo populiarumą rinkėjų akyse – viską užgožia politinės ir asmeninės ambicijos išsilaikyti valdžioje, o ne retai ir panaudoti viešojo transliuotojo eterį saviems rinkiminės kampanijos reklaminiams klipams bei saviems politiniams interesams.
Analizuojant Europos atvejus, egzistuoja įvairūs modeliai. Pvz., Estijoje reklamos visuomeninio transliuotojo eteryje nėra, tačiau dalį biudžeto jam išlaikyti skiria Parlamentas, o dalį – kaip abonentinį mokestį sumoka privatūs transliuotojai.
Vis tik tam, kad sumažinti šias re-feodalizacijos, komercialėjimo, vartotojų eskalacijos problemas, reikėtų stengtis teikti kuo įvairesnio turinio informaciją, ir siekiant šio tikslo aktyviai pasitelkiant naujas informacines technologijas. Taip, rodant iniciatyvą (pvz., per įvairius specializuotus internetinius tinklalapius ir projektus), galima didinti piliečių aktyvumą ir dalyvavimą.
Yra pasiūlyta tokia kategorizavimui ir kaitai palanki sistema, įvardinanti motyvus ir iniciatyvas, skatinančias keistis tiek žiniasklaidos priemones, tie pačią visuomenę:
1. restitucinis (atstatomasis) motyvas – siekiama atsinaujinti ir išlaikyti tęstinumą. Lietuvoje geriausias to pavyzdys – siekis atkurti situaciją, vyravusią visuomenės informavime iki 1940-ųjų metų. T.y. kalbama apie senųjų dienraščių („Lietuvos aidas“ ir pan.) atkūrimą apie 1990 metus ir tolimesnę jų leidybą;
2. kontinuacinis (tęstinumo) motyvas – pasikeičia turinio pateikimas, pavadinimas, kitos detalės, tačiau tęstinumas išlieka. Lietuvoje geriausias pavyzdys – „Kauno dienos“ (ankščiau „Kauno tiesos“) atvejis;
3. imitacinis motyvas – siekiama kažką įdomaus ir madingo surasti kitų valstybių ar pan. žiniasklaidos priemonėse ir šias modernias bei pelningas naujoves pritaikyti sau. Geriausias pavyzdys – Lietuvos televizijų pamėgti realybės šou (pvz., „Meilės trikampio“ pirmtakai – MTV bei Rusijos televizijų analogiški pasimatymų žaidimai ir pan.);
4. inovacinis motyvas – siekiama kurti ir diegti kažką išskirtinai naujo. Šis motyvas ypač aktyvus internetinėje erdvėje. Vienas geriausių pavyzdžių – DELFI, unikalus internetinis projektas, vienas populiariausių tarp Lietuvos, Latvijos bei Estijos vartotojų. Čia galima formuoti savo naujienų tvarkaraščius, be to, naujienos nuolat intensyviai atnaujinamos, pateikiama šviežiausia ir naujausia informacija.
Taip pat, sprendžiant šio laikmečio viešosios erdvės egzistavimo problemas, labai svarbus yra grįžtamasis ryšys (kaip komunikacinis veiksmas). Jei panaudojamas informacijos siuntimas be grįžtamojo veiksmo, netenkama dialogo, taigi netenkama ir piliečių dalyvavimo idėjos įgyvendinimo galimybės. Ypač tai svarbu kalbant apie e-valdžios projektus, užtikrinant aktyvų bendradarbiavimą tarp institucijų ir piliečių (G2C).
Šiuo metu daug kalbama apie galimybės sukurti europinę viešąją erdvę egzistavimą ir jos realumą. Europinė viešoji erdvė – tai kategorija, apimanti tiek politinius, tiek geografinius, tiek kultūrinius aspektus. Europinės viešosios erdvės egzistavimui būtina, kad ji susikurtų kiek galima dažniau, kad ES valstybių narių piliečiai kuo dažniau pasijustų turintys tą patį likimą, tą patį identitetą ir panašius interesus. Europos Komisija bei kitos ES institucijos turi būti suinteresuotos, kad apie jų sprendžiamus klausimus būtų informuojama ir kalbama kiek galima dažniau ir išsamiau. Turi būti sukurta efektyvi europinių naujienų skleidimo strategija, garantuojanti ne tik informacijos sklaidą, bet ir Europos piliečių grįžtamąjį ryšį ir palaikymą.
Šiuo metu atliekamas tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kiek europinių naujienų ir informacijos pateikiama atskirų ES valstybių narių žiniasklaidos priemonėse. Europinė naujiena čia apibrėžiama, viena vertus, kaip naujiena, kurioje paminėta ES institucija, koks nors ES veikėjas arba pati ES kaip veikėjas, arba, iš kitos pusės, minima ES kaip veiklos sritis. Kol kas rezultatai rodo, kad informacijos pateikiama nedaug, o dažniausiai kalbama apie ekonominius reiklaus bei problemas. Taigi turi būti kuriama strategija, kaip diskusijas apie ES reikalus suaktyvinti bei paversti aktualia kasdienine informacija. Tam reikėtų:
• apmokyti ES institucijų tarnautojus ir tobulinti jų bendravimo įgūdžius;
• teikti informacinius pranešimus, paruoštus paprastesne kalba, neperkrautus ES institucijų darbiniu žargonu ar pernelyg formalizuotais terminais, taip pat, ruošiant šią informaciją, orientuotis ir į žiniasklaidos priemonių, su kuriomis siekiama bendradarbiauti, visuomenės informavimo strategijas (pranešimus koreguoti atsižvelgiant į tai, ar informacija teikiama televizijai, ar radijui, ar laikraščiams ir pan.).
Taip pat tyrimas parodė, kad ko kas šansų atsirasti europinei viešajai erdvei yra nedaug. Kita vertus gali būti trys viešosios erdvės variantai Europoje:
1. viršvalstybinė – kai sprendimai, svarbūs visoms valstybėms narėms, priimami aukščiausiose sferose ir šie įvykiai skatina aktyvias diskusijas visose valstybėse narėse, jų žiniasklaidos priemonėse vienu metu;
2. vertikali – susiformuoja tokiais atvejis, kai kažkoks tik nacionaliniame lygmenyje įtakingas, dažniausia institucinis veikėjas, teikia aktualų pasiūlymą ES aukščiausio lygio veikėjams, ir tai, pradedant nuo nacionalinės žiniasklaidos, sudomina kitus ES veikėjus, jų visuomenes ir žiniasklaidą bei taip prasideda viešos diskusijos. (Tai viešoji erdvė, nukreipta iš apačios į viršų);
3. horizontali – susiformuoja tais atvejais, kaip atskirus ES veikėjus labiau domina ne aukščiausio lygmens įvykiai, o tarpusavio įvykiai, ir tai skatina dviejų valstybių žiniasklaidą, o paskui ir kitų valstybių žiniasklaidą eskaluoti tam tikrą aktualią informaciją ar įvykius horizontaliame lygmenyje, nekylant į viršvalstybinę sferą.
Šiuo metu pagrindinis trukdis europinei viešajai erdvei formuotis – nenoras valstybinių žiniasklaidos priemonių „išlysti“ iš nacionalinio visuomenės informavimo konteksto. Yra keliama viltinga idėja, kad gal europinė viešoji erdvė vis tik susiformuos internetiniame lygmenyje, tačiau kol kas ES institucijos informaciją pateikia pernelyg komplikuotai ir sudėtingai, „Europos vartų“ tinklalapio (www.europa.eu.int) struktūra taip pat be galo sudėtinga ir paini, ir, kaip minėta, vis dar neišbrendama iš nacionalinio informacijos turinio konteksto viršenybės.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS:

Viešoji erdvė – visuomeninė erdvė, kuri, pagal J. Habermas, yra forumas, t.y. tam tikra individų bendruomenė, galinti sukurti ir keisti visuomenės nuomonę kritiškai diskutuodama, argumentuodama bei dalyvaudama debatuose.
Tai erdvė (arena), kuri nepriklauso nuo valdžios (nors tam tikrais atvejais gali gauti jos paramą) ir ši arena nėra įtakojama politinių ir ekonominių interesų. Ji skiriama racionaliems debatams, kurių rezultate susiformuoja visuomenės nuomonė.

Buržuazinė viešoji erdvė – Jurgon Habermas kalba būtent apie „buržuazinę viešąją erdvę“. Jo manymu ši sfera susiformavo XVIII a. Didžiojoje Britanijoje, atsiradus svarbiausiems ankstyvojo kapitalizmo elementams (laisvai rinkai, kapitalo judėjimui). To meto verslininkai (prekeiviai) siekė išsilaisvinti iš Bažnyčios ir valstybės įtakos sferų, sumenkinti Bažnyčios autoritetą. Tam jie panaudojo viešąsias erdves (kavines), kad inicijuoti diskusijas ir debatus.

Re-feodalizacija (atžagarus procesas) – tai reiškia, kad tos pačios jėgos, kurios sukūrė sąlygas viešajai erdvei formuotis, ją ilgainiui ir sužlugdo – viešojoje sferoje atsiranda privataus kapitalo interesas. Stiprėjant kapitalizmui viešosios erdvės idėjos rėmėjai atitolo nuo reformatyvių siekų sumažinti valstybės įtaką ir pakeitė juos siekiais pakeisti valstybę bei ją panaudoti savo tikslų, interesų siekimui ir įgyvendinimui. Kapitalistinis būvis pasiekė kritinį tašką – atsisakoma agitacinio bei argumentuojančio vaidmens ir saviems interesams įgyvendinti naudojamasi valstybe, kurioje ir dominuoja kapitalas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *