Edukologija studentams

EDUKOLOGIJA

Mokomoji knyga studentams

Genutė Gedvilienė
Vaiva Zuzevičiūtė

Turinys

Pratarmė
1. EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS/ 7
1.1. Edukologijos samprata ir sąvoka/7
1.2. Edukologija ir šiuolaikinės gyvensenos aktualijos/9
2. PAGRINDINĖS SĄVOKOS EDUKOLOGIJOJE/13
2.1. Sąvokos ir jų vartojimas/13
2.2. Edukologijos ryšys su kitais mokslais/
3. EDUKOLOGIJOS IDĖJŲ IŠTAKŲ APŽVALGA/ 23
3.1. Trumpa pasaulinės patirties apžvalga
3.2. Edukologijos idėjų analizės ištakos Lietuvoje
3.2.1. Lietuvos patirtis
3.2.2. Tautinis auklėjimas
3.2.3. Tautiškumo samprata lietuvio individualybėje
3.2.4. Pilietiškumas
4. UGDYMO TIKSLO PROBLEMA. UGDYMO FILOSOFIJOS TRADICIJŲ APŽVALGA/50
4.1. Ugdymo tikslas. Ugdymo veiksnių problema
4.2. Ugdymo filosofijos trumpa apžvalga
4.3. Subjektyvūs veiksniai
5. EDUKOLOGINIAI TYRIMAI IR TYRIMŲ METODAI/62
5.1. Mokslinės veiklos ypatumai/62
5.2. Edukologinių tyrimų etapai ir metodai/65
6. UGDYMO SĄVEIKA IR JOS PAGRINDINIAI ELEMENTAI/70
6.1. Ugdytinio asmenybės reikšmė ugdymo procese/71
6.2. Ugdytojai: ugdymo veikėjai/80
6.3. Ugdytojas, asmenybė ir profesionalumo klausimai/89
6.4. Mokytojo vaidmuo mokantis bendradarbiaujant/93
6.5. Mokymo turinys/95
7. DIDAKTIKA, JOS SAMPRATA IR PASKIRTIS/105
7.1. Mokymo ir mokymosi metodai/105
7.2. Mokymo- mokymosi metodų pavyzdžiai/109
8.ŠVIETIMO SISTEMOS SAMPRATA. ŠVIETIMO TOBULINIMAS/120
8.1. Lietuvos švietimo koncepcija/120
8.2. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos/124

8.3. Tolesnės švietimo raidos kryptys/127
Naudojami terminai/130
Literatūra/133

Pratarmė

Ši mokomoji knyga padės besimokančiajam suprasti edukologijos mokslo esmę. Bakalauro studijoms skirtas B grupės dalyke siekiama šių tikslų: suprasti edukologiją kaip mokslą kitų mokslų sistemoje, jo kilmę ir raidą, suprasti edukologijos mokslo sąrangą, objektą bei paskirtį, atpažinti ir analizuoti edukologinius reiškinius, naudojantis pagrindinėmis edukologijos sąvokomis.
Pirmajame skyriuje analizuojami edukologijos mokslo termino, sąrangos, objekto klausimai, antrajame daugiau dėmesio skiriama sąvokoms, trečiajame – edukologijos ištakoms, pažymint edukologinės minties raidą Lietuvoje. Ketvirtajame skyriuje diskutuojama apie ugdymo tikslo problematiką ir ją apibrėžiančių veiksnių ypatumus, išryškinant ugdymo filosofijos tradicijų reikšmę. Edukologijos tyrimais siekiama prisidėti prie supratimo apie tai, kaip žmogus tampa žmogumi, kaip yra mokomasi visais amžiaus tarpsniais, ir padėti tai padaryti kuo efektyviau, todėl, nors tyrimų metodologija analizuojama specialiai tam skirtuose kursuose, penktame skyriuje trumpai pristatomi pagrindiniai edukologinių tyrimų bruožai..
Ugdymas yra sąveika tarp žmonių, dažnai ji sudėtinga, daugiaplotmė, ugdymo sąveikos elementų ir ryšių tarp jų analizei skiriamas šeštasis skyrius. Atskiras skyrius skirtas mokymo/si metodų apžvalgai, aštuntame skyriuje nagrinėjamos netolimos Lietuvos švietimo kaitos ateities gairėms.
Tikimės, kad šis, įvadinio kurso medžiagai skirtas leidinys, padės mūsų studentams pamatyti edukologijos vietą augančio, dirbančio, draugaujančio žmogaus gyvenime, net tik remdami ir drąsindami vieni kitus mes tampame savimi.
Dėkojame recenzentei prof. habil. dr. Margaritai Teresevičienei bei visiems Edukologijos katedros bendradarbiams už vertingas diskusijas, pastabas ir komentarus.

Autorės

Studentai, studijuodami pagal šią knygą gebės edukologiškai mąstyti, įgys ugdymo ir saviugdos sampratos patirties.

1 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijose ar e-ervėje.

1. EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Apibūdinti ‘edukologijos’ termino kilmę ir istoriją;
• Paaiškinti edukologijos mokslo sąrangą;
• Apibūdinti šiuolaikinės gyvensenos ypatumus
• Paaiškinti edukologijos vietą ir vaidmenį šiuolaikiniam žmogui.

1.1. Edukologijos samprata ir sąvoka
Pradedant edukologijos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais. Edukologija apima pedagogikos ir andragogikos mokslus. Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos – vaikas ir aigen – vesti. Graikų kalboje paidagogike – ugdymo menas.
“Pedagogika” paprastai reiškia mokslą apie vaikų ugdymą, o andragogika – mokslą apie suaugusiųjų ugdymą (1 pav.). Užuominas apie sąvokų aiškumą galime rasti jau S. Šalkauskio darbuose. Jis rašo: “Šiais laikais pedagogika paprastai yra suprantama mokslo prasme. Šito mokslo objektas yra ugdymas”. (S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, p.2, 1991). Galime klasiko teiginyje įžvelgti abejonę, ar pedagogikos sąvoka tinkamiausia ugdymo mokslo įvardinimui, nes jis apibrėžime palieka bent dvi išlygas: pirmoji – “šiais laikais”, antroji – “paprastai”. Atrodytų, jog autorius numato kitas interpretacijas, tačiau tuo metu žodį palieka, toks jis vartotas keletą dešimtmečių. Beje, S. Šalkauskis primena, jog pedagogikos šaknyje yra minimas vaikas, graikiškai pais – vaikas.
Svarbu yra tai, kad ir tada autorius siūlė vartoti dar bent dvi sąvokas. Pirmoji: “pedagogija yra ugdymo menas, arba praktika”, žyminti procesą, antroji – vaikotyra, etimologiškai verčiant šį terminą,
Ugdymas pradėtas giliau tyrinėti tik XVIII a. Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti – mokslu apie jaunosios kartos ugdymą. Klestint mokslui, pastebėta, kad žmogų reikia ugdyti visą gyvenimą, todėl pedagogiką imta vadinti mokslu apie žmogaus ugdymą. Šiandien labai paplitęs žmogaus ugdymo terminas – edukologija. Žodis edukologija sudarytas iš lotynų kalbos žodžio “educare” – išvesti į kitą vietą, aukštyn; “educatio” – auklėjimas, ugdymas ir graikų kalbos žodžio “logos” – mokslas, mintis, žodis.
Edukologijos sąvoka pradėta vartoti keleto mokslininkų, dirbusių švietimo srityje Šiaurės Amerikoje, Europoje bei Australijoje siūlymu. Viena pirmųjų pavartojusių sąvoką, edukatologija pranešime Švietimo ir edukatologijos logika: Švietimo filosofijos dimensijos (Logic of Education and Educatology: Dimensions of Philosophy of Education) 1964 buvo prof. Elizabeth Steiner – Maccia, kuri vėliau, atkreipusi dėmesį į kolegų pastabas, pakeitė žodį – pradėjo vartoti žodį edukologija. Lietuvoje 1993 m. profesorius Leonas Jovaiša bene pirmasis pavartojo šią sąvoką ugdymo problemoms skirtoje knygoje – Edukologijos įvadas (žr. sąraše). Jis pastebėjo, kad jau ir XIX a. nebepakako pedagogikos sąvokos, kaip žyminčios vaikų ugdymo mokslą, nes jau buvo pasiūlyta androgogikos sąvoka (14, p. 8), nagrinėjant suaugusiųjų ugdymą. XX a. įvairiose diskusijose ir politiniuose dokumentuose, įvertinant pakitusias sąlygas ir žmogaus ugdymo/si dinamiką, pasiūlyta nuolatinio mokymosi sąvoka. Primindamas ugdymo funkcijas: veikdinimas, globojimas, aprūpinimas, mokymas, prusinimas, auklėjimas, švietimas bei lavinimas ir formavimas, autorius apibendrina teigdamas, jog: “ugdymo mokslas iš esmės apima visas tikrovės sritis” (14, p. 14), jis yra nepertraukiamas, todėl pedagogikos, kurios objektas yra vaikų ir jaunimo ugdymas sąvoka yra per siaura. XX a. suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį. 1965m. liepos mėn. UNESCO būstinėje susirinkę ekspertai priėjo išvadą, kad šiuolaikinė mokslo, technikos ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą darbingą gyvenimą ( pranc. – “permanent”; angl. – “lifelong education”). Taigi pedagogikos terminas tapo nebetinkamas permanentiniam žmogaus ugdymui vadinti. Žmogaus ugdymo tikrovei išreikšti reikia naujos sąvokos: “Apimantis visą gyvenimą ugdymo mokslas reikalauja naujo termino. Toks terminas yra edukologija. Todėl jį galima apibrėžti tai: edukologija yra mokslas, tiriantis permanentinį žmogaus ir grupių mokymąsi ir saviugdą.” (paryškinta autoriaus)” (14, p. 14). Permanentinis ugdymas tapo filosofinė kategorija, nusakanti būtinumą nepaliaujamai ugdyti žmogų per visą gyvenimą. Edukologijos objektu laikomas visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Kaip teigia K.Pukelis, kad Pedagogika nuo Edukologijos skiriasi tyrimo ir veiklos objektais. Pedagogikos – ugdymas, o edukologijos – saviugda (1998, 65).
Edukologijos mokslo dalykas – ugdymas. Taigi edukologija yra žmogaus ugdymo mokslas. Pedagogija – ugdymo praktika. T.y. pats ugdomasis darbas, kuriuo naujosios kartos yra ruošiamos gyvenimo reikmėms. Gali būti gerų mokytojų ir neturinčių teorinio išsilavinimo pedagogikos srityje, kai tuo pačiu laiku moksliškai pasiruošę pedagogai praktikoje pasirodo kartais menkais mokytojais. Pedagogika ir pedagogija – abi turi turėti tarpusavio ryšį. Pedagogikos terminas pasitelkiamas keliasdešimt metų, nurodant mokslą, analizuojantį vaikų ugdymą, andragogikos terminas pasitelkiamas paskutiniaisiais dešimtmečiais nurodant, kad analizuojamas suaugusiųjų mokyma/sis ir švietimas.

1 pav. Edukologijos mokslo sąranga

Edukologijos mokslo objektas – žmogaus ir grupių ugdymas, mokymasis ir saviugda visuose jo/jos gyvenimo laikotarpiuose.

1.2. Edukologija ir šiuolaikinės gyvensenos aktualijos
Šiuolaikinis pasaulis nuo Švietėjiško laikotarpio vadinamas modernybės amžiumi, kuriame svarbios tokios vertybės, kaip protas, racionalus svarstymas, švietimas, pažanga, mokslas (Giddens, 2000; Jarvis, 2001a; Jarvis, 2001b) . Išskiriamos šios modernybės dimensijos:
• industrializmas,
• kapitalizmas,
• prekiškumas (ne tik produktas, bet ir darbo jėga yra prekė),
• organizacijų galia (organizacijos vykdo socialinių ir ekonominių, taip pat ir karinių veiklų priežiūrą ir kontrolę).
Būtent modernumo laikotarpyje (nuo XVII a. iki mūsų laikų) sukuriama ypatinga socialinė forma – nacionalinė valstybė. Anksčiau valstybės kurtos teritorinio prieinamumo, karinės galios, net religijos tradicijos pagrindu. Modernybėje valstybė – tai dominuojančiosios nacijos/tautos susiorganizavimo savo poreikių: ekonominio, socialinio, karinio saugumo ir tęstinumo tenkinumui, forma. Ji ir monopilizuoja organizacines priežiūros – kontrolės priemones, kurios anksčiau priklausė šeimai, bendruomenei ar politiniam, religiniam autoritetui.
Modernaus gyvenimo dinamiškumas paaiškintinas tik modernybei būdingais bruožais:
1. Laiko ir erdvės atskyrimu. Visos kultūros skyrė praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau laikas joms siejosi su vieta. Mechaninio laikrodžio, standartinių laiko juostų atradimas “atsiejo” žmones nuo laiko ir vietos, kaip nedalomos vienovės, laikas tapo universalus visur ir visada, laikas ir vieta dabar reintegruojami naujai.
2. Iškūnijimu. Socialinių santykių iškėlimas virš lokalinių kontekstų, jie tampa universaliais. Jie yra dviejų rūšių:
• simboliniai ženklais – mainų priemonės, jos standartinės, pavyzdys – pinigai. Modernybėje pinigai atsieja asmenis nuo laiko (yra kreditavimas) ir nuo erdvės (nes standartizuotoje sistemoje daugybė žmonių sudarinėja sandorius niekada nesusitikdami);
• ekspertinės sistemos, tai žinių visuma, nesusijusi su juos vartojančiu klientu, egzistuoja pasitikėjimas. Mes pasitikime gydytojais, technikais ne vien dėl grynojom pasitikėjimo, bet ir dėl menko savo šių sričių išmanymo.
3. Institucionalizuotu refleksyvumu – dauguma socialinės veiklos aspektų ir materialūs santykiai su gamta visą laiką peržiūrimi, atsižvelgiant į naują informaciją ir žinias. Peržiūra yra veiklos norma.
Paskutiniaisiais dvidešimtojo amžiaus dešimtemčiais prabilta apie postmoderniąją erą, kurioje nuolatinė mokslo ir kitų viesuomenės institucijų, net giluminės sanklodos kaita yra nuolatinė ir persmelkianti visą bet kurio asmens ar bet kurios visuomenės gyvenimą. Švietimas, kaip organizuota visuomenės institucija, sukurianti palankias aplinkybes mokymuisi, bei mokymasis, kuris iš esmės yra individauli kiekvieno individo veikla, tampa svarbesni žmogaus gyvenime, nes sudaro prielaidas sėkmingam funkcionavimui kintačiame pasaulyje. Edukologijos dėmesio centre – būdai, kaip padėti vaikui ar suaugusiajam mokytis, kuo efektyviau panaudojant turimus išteklius (laiką, finansinius išteklius, organizacines galimybes).
Yra mąstytojų (Giddens, 2000; Hargreaves, 1999), kurie teigia, kad, jei šiuolaikinę gyvenseną vadinti postmodernumu gal dar ir trūksta arguementų, tačiau yra pakankamai argumentų, leidžiančių ją įvardinti vėlyvąja modernybe. Modernybės amžiaus pabaigos požymiai pradėjo reikštis XX a. aštuntame dešimtmetyje, tai:
• ekonominis išsekimas.
• politinis netikrumas
• organizacinės elgsenos efektyvumo stoka.
1. Masinis vartojimas, masinė gamyba, buvo visuotinės gerovės ir kapitalo kaupimo pamatas. Didėjanti gamyba skatino vartojimą, tačiau 1973 pasaulį ištiko naftos krizė, vainikavusi jau dešimtmetį pastebimus ekonominės recesijos požymius. Vakarų valstybių ekonomikos nebegelbėjo net veržimasis į neišvystytas rinkas, nes ir jos pačio augo bei buvo užimtos įvairių korporacijų, susigundžiusių pigia darbo jėga. Buvo suabejota Vakarų ūkių efektyvumu, gyvybingumu bei pastebėta neigiama įtaka visai aplinkai: gamtinei ir socialinei.
2. Vakarų valstybės, numačiusios subalansuotą, valstybės reguliuojamą vystymąsi, saugant socialiai pažeidžiamas ir kitas grupes, siekiant visuotinai priimtinų tikslų (švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga), susidūrusios su ekonominiais sunkumais, nebeišgalėjo įsipareigojimų vykdyti. Buvo suabejota valstybės teise tai daryti, pradėta klausti: kodėl mokesčių mokėtojai turi mokėti už švietimą, už medicinos paslaugas ir pan, ar tai – ne per didėlė prabanga? Geranoriškos valstybės
pastangos reguliuoti socioekonominę gyvenseną imtos vertinti kaip kišimasis: neefektyvus, kartais net – žalingas.
3. Modernybės visuomenė – organizacinė, tai reiškia, biurokratiška visuomenė, jai būdingas linijiškas planavimas, nelankstūs sprendimai, emocijų aukojimas vardan įsivaizduojamo nešališkumo, neatidumas besikeičiantiems kliento poreikiams. Šie trūkumai didelei organizacijai būdingi ne dėl organizacijos narių ydingumo (jie gali būti rūpestingi, darbštūs ir veiklūs darbuotojai), o dėl sunkumų vadovauti didelės organizacijos veiklai.
Analizė rodo, kad gyvename sudėtingame pasaulyje. Jame žmogus dayvauja ne tik savo artimos bendruomenės veiklose, yra ne tik šeimos, bet ir dažnai labai didelių organizacijų nariais. Daugelis šiuolaikinių visuomenių yra demokratiškos, reiškia, šiuolaikinis žmogus bent kartą per keletą metų (atskiros šalies Konstitucija numato, kada vyksta rinkimai) teisiogiai dalyvauja valstybės valdymo aparato sudėties formavime, gali nuolat dalyvauti pilietinėje veikloje per įvairias spaudimo grupes. Įvairios veiklos nuolat kintančiame (dėl mokslo sparčios raidos, ir su ja susijusia technologijų kaita) pasaulyje lemia tai, kad šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatinės kaitos sąlygomis. Nuolatinė aplinkos kaita reiškia, kad šiuolaikinis žmogus mokosi daug intensyviau, įvairesnių dalykų ir ilgiau, negu kada nors anksčiau istorijoje.
Žmonėms tenka ne tik išgyventi kaitoje, bet ir patiems ją kurti: kurtis darbo vietas, tolinti profesijas, prisidėti prie technologijų kaitos, juk technologijų kaita nėra mistinis, nuo žmonių nepriklausantis reiškinys (2 pav.). Naujas technologijas kuria žmonės. Aiškėja, kad mokymasis visą gyvenimą apima ne tik prisitaikymą (naujų žinios ir įgūdžių įgijimas), bet ir proaktyvumą (naujų žinių kūrimas ir įgūdžių projektavimas) (Teresevičienė, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006). Akivaizdu, kad esminė šiuolaikinio žmogaus savybė turėtų būti gebėjimas mokytis 2 pav.

2 pav. Mokymosi funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje

Klausimas, kaip mokydamasis žmogus išmoks prisitaikyti ir aktyviai dalyvauti postmodernaus pasaulio kaitoje yra bent jau šiuo metu neatsakomas, tačiau be abejonės galima teigti, kad nesimokant nei prisitaikyti, nei aktyviai dalyvauti joje žmonės negalės. Tad, net jei ir mokymasis nėra vienintelis ar visaapimantis vėlyvosios modernybės įtampų, nerimo, netikrumo sprendimas, šių problemų sprendimas nesudarant mokymosi (ypač – visą gyvenimą) galimybių yra tiesiog neįmanomas. Edukologija, kaip tiek vaikų tiek suaugusiųjų ugdymą (mokymais yra viena iš ugdymo funkcijų) tyrinėjanti ir jo tobulinimui rekomendacijas teikiantis mokslas gali prisidėti prie prasmingų veiklų organizavimo.

Klausimai ir užduotys:
• Kokia ‚edukologijos‘ sąvokos istorija?
• Koks ‚andragogikos‘ mokslo objektas“?
• Kokius modernybės ir vėlyvosios modernybės bruožus pristato tekstai? Kuo modernybė ir vėlyvoji modernybė panašios? Kuo skiriasi?
• Kokiam laikotarpiui (modernybei ar vėlyvajai modernybei) būdingų bruožų daugiau pastebite Lietuvos gyvenime? Ar skiriasi bruožų ryškumas ir gausa tam tikrose veiklose? Pateikite pavyzdžių.
• Kodėl edukologijos studijoms šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys?

2 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijose ar e- erdvėje.

2. PAGRINDINĖS SĄVOKOS EDUKOLOGIJOJE.
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Išvardinti ir paaiškinti pagrindines edukologines sąvokas (ugdymas, mokymas, švietimas ir kitas);
• Paaiškinti mokymosi sąvokos problemą;
• Paaiškinti edukologijos vietą mokslų sistemoje;
• Išvardinti lyginamosios edukologijos šakas bei įvardinti jų funkciją;
• Apibūdinti lyginamųjų tyrimų ypatumus ir vietą šiuolaikinėje edukologijoje.
• Išvardinti su kokiais mokslais siejasi edukologija ir paaiškinti, kaip.

2.1. Sąvokos ir jų vartojimas
Šiame skyriuje aptarsime pagrindines edukologijoje pasitelkiamas sąvokas.
Žmogus per visą savo gyvenimą keičiasi: auga, bręsta, sensta – kinta jo fizinė sandara, psichika – požiūris į pasaulį, savęs suvokimas, socialinis – visuomeniškas. Taigi kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai, vykstantys žmoguje vadiname vystymusi (Hensen, 2003; Pikūnas, 1994_). Žmogaus vystymasis prasideda gemalinėje ląstelėje, o gimus tęsiasi visą gyvenimą. Vystymasis yra dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas kitimo procesas
Ugdymas – atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas – trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.
Ugdymas kaip sąveika
Tokia sąvokos samprata ryškiai matyti J.Vabalo- Gudaičio pedagoginiuose darbuose. Jis akcentuoja, kad “pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką” (Jovaiša, 1995) . Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu – turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu.
Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta:
• orientuotis pasaulyje;
• bendrauti;
• dirbti.
Ugdymas kaip bendravimas
Žmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla (pažintine, praktine) ir bendravimu. Žodinis ir nežodinis bendravimas (žmonių komunikacija) vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Bendravimas neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja vienakrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.
Ugdymas kaip veikla
Pasak Jovaišos (Bitinas, 1990; Bitinas ir kt.; 1981; Jovaiša 1993a, 1993b, 1997a, 1997b, Jakavičius, 1998; Jovaiša, Vaitkevičius, 1989; Pukelis, 1998; Rajeckas, 1994, 1999; Šernas, 1995), ugdymas yra sudėtingas reiškinys, todėl gali būti kelios svarstymų kryptys.
Nuo seno ugdymas suprantamas kaip konkretus visų ugdytojų (tėvų, mokytojų, auklėtojų) darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus. Šiuo metu daugelis autorius pabrėžia, kad ugdymas – bendra mokytojų ir besimokančiųjų veikla. Taigi ugdymas – dvipusis procesas: ugdytojų ir ugdytinių lygiagretė, nors ir skirtinga, veikla.
Ugdymas kaip valdymas(pagal L.Jovaišą) – Genute, cia pazymeti reikia koks autorius, nes pavojingai skamba – kalbam apie humanizma, vidini augima, bendradarbiavima, o cia kitaip, as net nezinau, kas cia taip sake, Tavo gabaliukas
Šiuolaikinių pedagogų akys vis labiau krypsta į kibernetiką – įvairių sistemų valdymo procesų mokslą, į jos pritaikymą ugdymo praktikai, programuotam ir kompiuteriniam mokymui. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas – valdančioji, ugdytinis – valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja.
Valdymas – edukologinio vadovavimo šerdis. Vadovavimui reikia turinio – vertybinio signalo, siunčiančio į valdomąją sistemą. Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus, idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis – kultūros vertybės. Vadovavimas žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija.
Pereinant prie kitų sąvokų aiškinimo reikėtų jas suskirstyti į dvi grupes; sąvokos, kurios būdingos ugdytinio veikloje – saviugda, savišvieta ir saviaukla, o ugdytojo veikloje – auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Šios visos sąvokos yra vadinamos – ugdymo funkcijomis.
Saviugda – aprėpia dvi – savišvietos ir saviauklos sąvokas.
Savišvieta -savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių mokėjimų ir įgūdžių. Šiandien, gyvenant sparčiai besivystančiame ir nuolat kintančiame informacijos laikotarpyje, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis.
Saviaukla – tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
1 lentelė
Būdai saviauklai
• savikontrolė • savęs įtikinėjimas
• savišvieta • Prisivertimas
• įsakymas sau • Saviįtaiga
• savęs drąsinimas • priminimas sau
• savitvarda • savęs pasmerkimas ir nubaudimas
• savikritika

Ugdymo sąvokos ugdytojo veikloje
Auginimas – šeimos, vaikų darželio, mokyklos veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas, pamokymai. Auginimas nenutrūksta žmogui subrendus.
Globojimas. Materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai.
Švietimas – (bendras, profesinis, religinis, kultūrinis, politinis, ekologinis ir kt.) žmogaus socialinės patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. Švietimą vykdo specialiai tam sukurta ir funkcionuojanti švietimo sistema, turinti savo grandis: ikimokyklinis ugdymas, pradinė, pagrindinė mokykla, gimnazija, profesinė mokykla, kolegija, universitetas (plačiau žiūrėti 8 skyriuje).
Švietimo veiklas vykdo ir plėtoja taip pat ir kultūros įstaigos, žiniasklaida (radijas, televizija, spauda, internetas), bažnyčia, menas, net verslas (pavyzdžiui, viena pardavimų vadybininkų darbo funkcijų – paaiškinti, kaip naudotis vienu ar kitu prietaisu, kur kreiptis dėl garantinio aptarnavimo ir pan.). Visuomenė šviečiama įvairiais būdais – per pamokas, užklasinę veiklą, paskaitas, renginius, parodas, pamokslus, televizijos ir radijo laidas.
Taigi, švietimas suprastinas kaip:
1) naujos informacijos skleidimas – veikla;
2) visuomenės institucija, kurios paskirtis – kultūros reprodukcija.
Mokymas – sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika. Organizuotumu, kryptingumu, planingumu bei sistemingumu mokymas ir skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.
Mokslinimas – švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgudimas.
Lavinimas -žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami, siekiame, kad žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, jausmus, valią, charakterį.
Auklėjimas – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Auklėdami laviname protą, jausmus, valią, charakterį. Auklėjimas – integruotas mokymas ir lavinimas, kuris sukuria auklėtinio pasaulėžiūrą, dorovinius, estetinius santykius su mikropasauliu ir artimąja aplinka Auklėjimą papildo saviaukla (Bitinas, 1996; Jovaiša, 1997b; Vaitkevičius, 1995).
Socializacija – tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tampa tos visuomenės nariu (Juodaitytė, 2002; Kvietkienė, 2005; Sociologija, 2003)
Kompetencija yra gebėjimas atlikti tam tikrą darbą. Kompetenciją lemia mokymosi/studijų metu įgytos žinios, gebėjimai, turimi požiūriai ir vertinimai (Laužackas, 2000; Laužackas, 2005). Ji apima:
– Gebėjimus – Galia veikti, žinių, galimybių, sugebėjimų ir gabumų panaudojimas intelektinėje ir praktinėje veikloje;
– Žinias (jei biologijos mokytojas, žino, ką tyrinėja ekologijos mokslas);
– Įgūdžius (moka organizuoti pamoką, padėti suprasti, kad ekologija apima ne tik gamtosaugą, bet ir asmeninių nuostatų kaitą);
– Požiūrius, vertybines nuostatas (kalbėdamas apie būtinybę taupyti išteklius, primena vaikams, kad per pertrauką klasėje reiktų išjungti šviesą ir pan.).
Asmenybė – žmogaus individualybė turinti vertybes ir jas reiškianti.
Situacija – aplinkybių visuma, daranti įtaką ugdomųjų įvykių kokybei.
Ugdymo tikrove Jovaiša (1997a) vadina subjektų edukologinį susitikimą, kuris yra ypatybių, įvairių ugdomųjų įvykių, vidinių išgyvenimų visuma, aprėpianti visą žmogaus būtį.
Jovaiša (1993a; 1997a) pažymi, kad kiekviena sąvoka apima reiškia tam tikras funkcijas, šios turi sritis, kuriose ji labiausiai reiškiasi. Švietime svarbiausia veiklos funkcija yra ugdymo organizavimas, analizuojant švietimą, dėmesio centre yra organizacijos, aprūpinimas, pavyzdžiui, naujų technologijų taikymas. Kai mokoma, svarbiausia yra besimokančiojo žinios ir įgūdžiai, taip pat pažiūros. Žinios gali būti episteminės, apimančios pačio pažinimo supratimą, jos gali būti technologinės, be kurių šiame sudėtingame pasaulyje sunku išsiversti, įgūdžiai gali būti intelektiniai (gebėjimas analizuoti, vertinti, prie šių klausimų nagrinėjimo dar grįšime), taip pat – praktiniai – gebėti vairuoti, siūti, tvarkingai rašyti.
Ugdytojas siekia paskatinti mokymosi procesą, nors tiesiogiai jo veikti negali, mokymasis yra individuali veikla, kurią vykdyti gali tik besimokantysis.
Mokymasis. Mokymosi apibrėžimų gausu, akivaizdu, jog mokymasis, daugelio tyrinėtojų manymu, apima kelis aspektus :
• mokymasis – tai kokybinis individo pažiūrų į tai, kas yra suvokimas, supratimas, konceptualizavimas, pokytis.
• “mokymasis yra santykinai nuolatinė elgesio kaita, skatinama pastiprinančios praktikos” (Encyclopaedia Britannica).
• Kognityvinės struktūros yra pagrindinis veiksnys, įtakojantis prasmingą mokymąsi ir atsiminimą. Todėl mokymąsi galima skatinti, stiprinant egzistuojančias kognityvines struktūras.
• Mokymasis – tai suvokimas, kas yra reikšminga (diskurso išskyrimas), pagal ženklą (patį diskursą), tai yra supratimas, apie ką yra rašytinis ar sakytinis diskursas, kaip pažymi Marton ir Säljö (1997).
• Mokymasis yra žmogaus veikla, daranti įtaką tiems, tuos, kurie ja užsiima (Barnett, 1997).
Mokymasis yra būdingiausias žmonių veiklos procesas, savo sudėtingumu demonstruojantis žmogaus prigimties sudėtingumą. Parankus Entwistle ir Hounsell (Entwistle, Hounsell, 1975, čia iš Brockbank, McGill, 1998, p.32) pasiūlytas sampratų kontinuumas, kurio viename krašte – biheiviorizmas, kitame – humanizmas, 3 pav.

3 pav. Mokymosi sampratų įvairovė kraštinės pozicijos

Mokymasis tyrinėtas psichologiniu (kognityvinės struktūros; kognityvinių galių tobulėjimas (Piaget, Kholberg, Gilligan, čia iš Černius, 2006, Hensen, 2003), edukologiniu (mokymo/mokymosi stiliai, Kolb, 1984, Teresevičienė, Gedvilienė, 2003), sociologiniu (socialinis kontekstas ir žinių konstravimas (Berger ir Luckmann, 1999; Jarvis, 2001a; Jensen, 1999; Vygotskyj, 1999) požiūriais. Šiuo metu dominuoja konstruktyvistinė mokymosi teorija, pasak kurios, mokymasis yra subjektyviai sukonstruota bei interpretuota tikrovė, kuri tik komunikacijos metu įgauna prasmę. Mokymasis suprantamas ne kaip pasyvus realybės suvokimas, o kaip aktyvi subjekto veikla, kuriai būdinga:
• Nuostata – pažangos, augimo numatymas;
• Praktinės mokymosi situacijos, konkrečių veiklų atlikimui, pav., eksperimentavimui;
• Sąveikos būtinumas, nuostata sąveikai;
• Besimokančiojo aktyvumas bei vidinė kontrolė.
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis yra kokybiška mokėjimų, gebėjimų, kompetencijų bei pažiūrų kaita, vykstanti individui aktyviai veikiant socialinėje aplinkoje.
Kaip minėta anksčiau, edukologijos mokslas apima pedagogiką ir andragogiką. Andragogika yra ganau jaunas mokslas, nuo ankstyviausių laikų didesnis dėmesys skirtas pedagogikai, todėl ir ši turi savo sąrangą. Skirtingi bendrojo (žmogaus ir grupių ugdymas, mokymasis saviugda visuose jo/jos gyvenimo laikotarpiuose) objekto aspektai (Jakavičius, 1998; Jovaiša, 1993a, 1993b, 1997a; Rajeckas, 1999) analizuojami:
• Teorinėje pedagogikoje nagrinėjami ugdymo dėsningumai sprendžiamos metodologijos problemos (hodegetika).
• Šeimos pedagogikoje tiriamas ugdymas šeimoje.
• Ikimokyklinėje pedagogikoje didžiausias dėmesys ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymui.
• Mokyklinėje pedagogikoje sprendžiamos mokyklinio ugdymo problemas (dvi kryptys: bendrojo ir profesinio rengimo pedagogikos);
• Ugdymo technologijos tyrinėja specifines mokymo dalykų metodikų problemas;
• Specialiosios pedagogikos analizuoja būdus padėti mokytis kurtiesiems (surdopedagogika), akliesiems ir silpnaregiams (tiflopedagogika), taip pat turintiems psichinę negalią, kalbos sutrikimų (logopedija) ir kitų sunkumų.
• Ugdymo organizavimo sistemos – lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką; taip pat kartais suprantama, kaip lyginimas įvairiais istoriniais laikotarpiais.
Ugdymo organizavimo sistemos – šaka (edukologijos disciplina, šiuo metu dažniau vadinama lyginamąja edukologija), lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius, elementus, jų junginius. Lyginamosios edukologijos terminas šiuo metu pasitelkiamas gana dažnai, kadangi kaip tik suaugusiųjų švietimo sistemų (formaliojo ir neformaliojo švietimo) išsami analizė yra viena pagrindinių prielaidų, kuriant sėkmingai funkcionuojančius, harmoningus šių sistemų kiekvienoje šalyje tarpusavio ryšius, užtikrinant savo piliečiams mokymosi visą gyvenimą galimybes ir tuo pačiu konkurencingumą. Šiuo metu, mūsų šalis intensyviai dalyvauja integraciniuose procesuose: bendraujama su kaimyninėmis šalimis, Europos Sąjungos ir kitomis pasaulio valstybėmis. Kaip minėta, vėlyvoji modernybė apibūdinama globalizacija: mainomasi prekėmis, technologijomis, idėjomis. Taip pat – ir darbo rankomis. Darbdaviai vienose šalyse turi žinoti, ką moka daryti iš kitos šalies atvykęs darbuotojas, todėl švietimo sistemos turi būti atpažįstamos, suteikiamų profesinių kvalifikacijų turinys – aiškiai aprašytas ir atpažįstamas. Dėl šių priežasčių lyginamoji edukologija yra ypatingai reikšminga, nes padeda nustatyti panašumus, skirtumus, pasiekimus, tobulintinus aspektus; todėl lyginamoji edukologija aptariama šiek tiek plačiau .
Lyginamosios edukologijos paskirtis:
• nustatyti bendruosius dėsningumus, turinčius įtakos edukologiniam efektyvumui;
• nusakyti įvairių šalių švietimo sistemų panašumus ir skirtumus, išaiškinant jų egzistavimo priežastis;
• pastebėti ir ištirti įvairiose šalyse ir įvairiu laiku vykusius edukologinius reiškinius, galinčius padėti pagerinti konkrečios šalies švietimo sistemą;
• įvertinti pakeitimų santykinį poveikį rezultatams (šalies viduje ir lyginant skirtingas šalis).
Po Antrojo pasaulinio karo lyginamosios edukologijos metodologai sukoncentravo dėmesį į švietimą kaip į atvirą socialinę sistemą, apimančią ne tik mokyklines institucijas, bet ir šeimą, religines, politines ir kitas bendruomenes, masinės informacijos priemones. Ši koncepcija leido lyginamosios edukologijos tyrimams pakilti į ketvirtąjį – visuomenės ir švietimo sistemos – santykių analitinio tyrimo lygį.

4 pav. Ugdymo organizavimo sistemų sritys (iš Jucevičienė, 1998)

Tyrimų tipai gali būti:
 horizontalūs: kuomet tiriamos 4 pav. rodomos sritys (3) vieno istorinio laikotarpio lygmenyje, lyginant įvairius aspektus (Bitinas, 1998; Jucevičienė, 1998; Kardelis, 1997 ).
 vertikalūs, kuomet (3) tiriamas vienos kultūros skirtingais istoriniais laikotarpiais sukurtas švietimas.
 makro, kuomet tiriamo ištisos švietimo sistemos.
 mikro, kuomet tiriami švietimo sistemų atskiri aspektai.
 analitiniai, jais siekiama atskleisti priežasties – pasekmės ryšius.
 aprašomieji, jais siekiama aprašyti reiškinius, jų neaiškinant o tik pasiūlant ar nepasiūlant juos taikyti.
 vertinamieji, susiję su naudingumo, prasmingumo įvertinimu ir nustatymu, ar verta tam tikrą dalyką taikyti švietime (vadovėlį, struktūrinį pakeitimą sistemoje įvesti, įvesti sistemos valdymo – administravimo pakeitimus), tiek šalies viduje, jei vertinamas bandymas, tiek kitoje šalyje, jei vertinamas gretimų šalių patyrimas.
Konkretūs tyrimai gali būti :
• Lyginamojo analizė, kuomet lyginami gauti arba kaip kitaip, kitų veiklos agentų surinkti duomenys pagal tam tikrus, nusistatytus ir nekintančius tame pačiame tyrime kriterijus.
• Istorinis metodas, kuomet naudojami istoriniai šaltiniai, knygos, dokumentai, kalbinami liudininkai.
• Turinio analizė :
1. Dokumentų analizė – šalių įstatymų ir kitų normatyvinių aktų, susijusių su švietimu analizė.
2. Tekstų – vadovėlių ir pan. Analizė.
 Specialiai organizuoti duomenų rinkimo metodai:
1. Apklausa.
2. Aprašymas.
Pastarųjų, maždaug 30 metų planingo švietimo kaitos lyginamuosiuose tyrimuose galima išskirti 4 svarbias fazes:
1. pradžia 7 –dešimtmečio vidurys, daugiausia dėmesį kreipė į ugdymo turinį ;
2. apima visą 8 –dešimtmetį (iš esmės buvo vien nesėkmės) siekusį reformuoti ugdymo turinį, nesugebėjimo paveikti mokymą –fiksavimą. Buvo aišku, kad iš viršaus nuleistos kaitos modeliai neduoda rezultatų, bet reikia mokytojams tobulėti, kelti kvalifikacijas;
3. nuo 8- dešimtmečio pabaigos iki 9 – dešimtmečio vidurio, rėmėsi ankstesne patirtimi ir buvo sėkmės periodas. Atlikti keli svarbūs mokyklos tobulinimo tyrimo projektai;
4. vadovavimo kaitai fazė. Manoma, kad bus produktyviausia, nes siekiama pragmatiškai, sistemiškai ir protingai susieti strategijas bei tyrimų metu gautus rezultatus su tikra mokyklų padėtimi.
Andragogika – edukologijos šaka, kuri tyrinėja suaugusiųjų mokymą/si bei švietimą (Teresevičieėn, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006). Kitos edukologijos disciplinos ir jų atšakos tebesiformuoja; Lietuvoje jau yra padėti stabilūs socialinės ir kultūros edukologijos pagrindai.

2.3. Edukologijos ryšys su kitais mokslais
Edukologija – žmogaus ugdymo mokslas apie žmogaus mokymąsi, saviugdą ir ugdymą, tačiau – žmogų tyrinėja įvairūs mokslai. Kokie mokslai artimiausi? Pagal dabartinį mokslo sričių klasifikatorių (www.smm.lt), skiriamos šios mokslo sritys, kuriose dar skiriamos ir savos kryptys:
Mokslo sritys:
• Humanitariniai mokslai.
• Menai;
• Socialiniai m. (edukologija, vadyba, psichologija);
• Fiziniai mokslai;
• Biomedicinos mokslai;
• Technologijos mokslai.
Kaip pastebime, edukologija yra socialinių mokslų srities kryptis. Glaudūs ryšiai sieja su kitų sričių ir krypčių mokslais, tačiau mokslų skirstymas dažnai nėra paprastas. Pavyzdžiui, Lietuvoje filosofija priskiriama humanitariniams mokslams.
Filosofija (gr. phileo- myliu ir sophia – išmintis) iš kurio ji ir kilusi. Vienoks ar kitoks filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą. Skirtingos pedagogikos kryptys (humanistinė, pragmatinė, neotomistinė, egzistencialistinė) pagrįstos skirtingomis filosofijomis. Tai, ką manome apie mokymąsi, priklauso nuo to, ką galvojame apie žmogaus prigimtį, tai yra, nuo vertybinių ir filosofinių orientacijų (Jovaiša, 2002). Plačiąja prasme filosofija yra išminties vertinimas ir jos sekis. Skirtos: moralinė filosofinė (dabar – etika), gamtos filosofija (dabar dažnai – mokslas), ir metafizinė filosofija, kuri aiškinosi bendriausius būties, priežasčių ir dėsnių klausimus; šiuo metu tai dažniausiai ir vadiname ‘filosofija”. Bet kuriuo atveju, ar nagrinėdama etikos, ar mokslinius, ugdymo klausimus, filosofijai svarbiausia – principai. Taigi, ugdymo filosofijoje siekiama išminties, aiškinantis ugdymo principus. Tai tampa atitinkamos pedagogikos krypties metodologiniu pagrindu.
Edukologija susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje( gr. politike – valstybės valdymo menas). Valdžios palaikoma ugdymo kryptis vadovaujasi tos valdžios politinėmis nuostatomis (konstitucija, švietimo koncepcija).
Norint ugdyti būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją.
Glaudžiai susijusi su psichologija (gr. _philos – siela, logos –mokslas)- mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.
Svarbus edukologijos ryšys su logika (mokslu apie taisyklingą žmogaus mąstymą): siekdami lavinti žmogaus protą, turime suprasti mąstymo dėsningumus.
Edukologija naudojasi sociologijos (mokslas apie visuomeninių sistemų vystymosi ir funkcionavimo dėsningumus) ir socialinės psichologijos (mokslas apie žmonių grupių ir individų elgsenos grupėse faktus bei dėsnius) duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomą žmogų kaip visuomenės narį.
Pastebimi edukologijos ryšiai su antropologija (gr. _razmus –žmogus, logos –mokslas), informatika bei vadybos mokslu.

Klausimai ir užduotys
• Paaiškinkite skirtumą tarp vystymosi ir ugdymo.
• Paaiškinkite saviugdos sąvoką.
• Ar yra pasiūlyta vieninga ‚mokymosi‘ samprata? Kodėl?
• Kuo skiriasi ‚gebėjimas‘ ir ‚kompetencija‘?
• Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite edukologijos disciplinas.
• Kodėl lyginamoji edukologija šiuo metu ypatingai svarbi?
• Su kokiais mokslais, Jūsų manymu, labiausiai susijusi edukologija?
3 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijose ar e- erdvėje.

3. EDUKOLOGIJOS IDĖJŲ IŠTAKŲ APŽVALGA
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Išvardinti pagrindinius edukologinės minties raidos etapus.
• Apibūdinti Komenskio bei Herbarto indėlį į edukologijos raidą.
• Išvardinti pagrindinius edukologinės minties raidos Lietuvoje etapus bei juos charakterizuoti
• Paaiškinti platesnių visuomeninių – politinių judėjimų įtaką edukologinės minties raidai.
• Paaiškinti Lietuvos valstybingumo pradžioje gyvavusius kultūros modelius.
• Apibūdinti Lietuvos švietimo iniciatyvas lietuviškos spaudos draudimo metais.

3.1. Trumpa pasaulinės patirties apžvalga
Žmogaus pagalbai kitam žmogui tapti žmogumi, kuris gali savimi pasirūpinti ir perduoti patirtį kitiems – tiek pat laiko, kiek ir žmogui. Edukologinės minties ištakų tektų ieškoti pačiose žmogaus savimonės užuomazgos akimirkomis, tačiau tokiai analizei mums trūksta duomenų, todėl dažnu atveju analizuoti pradedama nuo palyginti nesenų laikų (Jovaiša, 1993a, 1993b; Lukšienė, 1993, 1996; Lukšaitė, 1991; Vaitkevičius, 2001).
Kiek yra žinoma, seniausiais laikais žmogus kovojo už kiekvieną savo gyventą dieną. Po paskutinio ledynmečio, prieš 11 – 8 tūkst. metų, prasidėjus ilgalaikiam atšilimui (manoma, šis ciklas tęsis apie 30000 m.), žmonės vėl grįžo į paliktas teritorijas, tačiau ilgą laiką svarbiausia buvo išgyventi dieną, pergyventi žiemą, išgyventi gimdymą. Tuo metu, manoma, žmonės gyvendavo iki 30 metų ir trumpiau, todėl kiekvienas vaikas turėdavo skubėti ir perimti patirtį, kurią sukaupė vyresnieji, kuo greičiau, kadangi laikas jiems skirtas būti kartu, buvo trumpas (Vaitkevičius, 2001. Manoma, kad seniausių laikų ugdymą apibūdina šie principai:
 Asimiliacija – bendruomenės augantieji ar patekę į bendruomenę, perimdavo jos gyvenseną, nes stabilumas dažnu atveju būdavo parankesnis, negu naujovių paieška.
 Tradiciškumas – susijęs su asimiliacija, tačiau šiuo principu labiau pabrėžiamas idėjų, susiklosčiusių gyvensenos būdų gerbimas ir vertinimas, negu jų perėmimas.
 Gamtiškumas – žmonės labai priklausė nuo gamtos, jos supratimas, gebėjimas jos klausyti diktavo ir gyvenimo ritmą bei jo ypatumus.
Pagrindiniai pirminės bendruomenės ugdymo uždaviniai:
 Parengti vaiką kovai už būvį, išlikimą;
 Išmokyti jį pasigaminti ir pasinaudoti namų gamybos priemonėmis, įrankiais;
 Suprasti gamtos paslaptis ir mokėti prisitaikyti prie jų ;
 Išmokyti vaikus paklusnumo vyresniesiems, kad sėkmingiau perimtų jų gyvenimo patirtį.
Tolimųjų Rytų švietimas
Tolimuosiuose Rytuose susikūrė civilizacija daug palikusi – dar nesame visko sužinoję, supratę ir įvertinę, tačiau tai pasakytina apie daugelį senųjų civilizacijų –menui, moklsui bei edukologijai. Pamonėtinas, pavyzdžiui, Konfucijus (K’ung-fu-tzu ; 551-479 m. pr. Kr.), kuris jau prieš 2600 metų pastebėjo, kad ugdymas turi būti sistemingas ir nuoseklus. Jis pasisakė prieš žinojimą, paremtą vien intuiciją, jo manymu, nuoseklios studijos, ypatingai, vadovaujant patyrusiam mokytojui, yra tikrasis žinojimo pamatas. Konfucijaus manymu, svarbu, kad kilmingas jaunuolis (apie merginų ugdymą Konfucijus nesvarstė) ne tik šmanytų mokslus ir menus, bet ir būtų dorovingas ir garbingas.
Konfucijaus ugdymo idėjos:
– Mąstyti – tai išmokti surasti esmę moksle;
– Ugdymą iki 20 metų reikia skirstyti į 3 etapus;
– Išmokyti vaikus 6 menų: etiketo, muzikos, šaudymo iš lanko, jodinėjimo, rašto ir aritmetikos;
– Moralinis auklėjimas ;
– Neigė darbinį auklėjimą.
Indijos palikimas yra labia platus, tačiau jį paminėsime kaip atskirą, kadangi jame intuicija, vidinio balso klausimymasis laikomi labia svarbiais, tačiau dažnu atveju ugdymas pagrįstas luomais ir remiasi paklusnumu, savo laisvės atsižadėjimu.
Senovės Graikija. Pirmosios pedagogikos teorijos( VI – IV a.p.m.e.). Graikija laikoma Vakarų kultūros lopšiu, palikusi pirmuosius bandymus sistemiškai analizuoti gamtą, taip pat visuomenę. Ugdymas – visuomeninis reiškinys – nusipelnė daugelio mąstytojų dėmesio. Pirmosios ugdymo užuomazgos siejamos su religija (Pitagoras), su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Sokratas, Platonas, Aristotelis). Trumpai įvardinant svarbiausius bruožus:
 Spartoj vaikus auklėdavo fiziškai stipriais, užgrūdintais būsimais kariais;
 Atėnuose aukščiausias mokymo ir auklėjimo tikslas buvo išugdyti mokinių gerą būdą, charakterį, ištobulinti jų gabumus. Pirmąsias idėjas ugdymo teorijoms suformulavo Demokritas, Sokratas, Platonas ir Aristotelis.
Demokritas (apie 460. – apie 370 m. pr. Kr) pažymi, kad svarbu:
 Derinti auklėjimą su vaikų prigimtimi, gamtos dėsniais;
 Ugdyti jų mąstymą;
 Ugdyti vaikų smalsumą;
 Mokant ir auklėjant taikyti pratybas.
Socrates (469-399 m. pr. Kr). Pastebėtina, kad jokių rašytinių pačio filosofo darbų nėra išlikę (istoriniai liudijimai teigia, kad jis apskritai nerašė, labiau pasikliovė pokalbiu, betarpišku bendravimu; jo idėjos mus pasiekė Platono – jo mokinio – pastangomis) atkreipė dėmesį, kad svarbiausia pažinti save, plačiai žinomas jo credo: “Pažink pats save”. Jis pastebėjo, kad pagrindinis ugdymo reguliatorius yra sąžinė. Žinomas “Sokrato metodas”, kuriuo apibūdinamas intelektinę įtampą, įgalinančią autentiškesnės tiesos paieškas kuriantis pokalbis. Jis pastebi, kad filosofija turi tarnauti žmogui, ir kad dorovė – žinojimo išdava.
Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.). Savo įžymiajame darbe “Valstybė” (Platonas, 2000) pateikia ‘idealios’ visuomenės viziją. Šioje visuomenėje žmones skirstomi į tris luomus: maitintojus, karius ir filosofus-valdytojus. Pastebima, kad auklėjimo uždavinys – siekti visų trijų luomų ir sielų darnos, harmonijos.
Aristotelis (384 – 322 pr. Kr.) Aristotelis vienas pirmųjų atskyrė praktinę išmintį (pavyzdžiui, menas), nuo teorinės išminties (pavyzdžiui, mokslas). Aristotelio manymu, išmintis, tiesos kontempliacija yra ypatinga vertybė, prilygintina laimei. Jis akcentavo, kad pedagogika turi būti pagrįsta patirtimi. Ugdymas turi būti laisvas, pagal laisvą norą, pastebi, kad vaikas turi būt auklėjamas šeimoje. Pažinimo procesas vyksta trejopai: stebėjimo, atminties ir mąstymo dėka.
Romėnų ugdymas. Senovės Roma – galinga ir kosmopolitiška imperija, valdžiusi trečdalį tuometinio žinomo pasaulio. Milžiniškų teritorijų administravimas, išteklių (taip pat ir karui) užtikrinimas visada yra susijęs su gerai funkcionuojančiu valstybės administravimu aparatu. Romos imperijoje rasime švietimo sistemos užuomazgų, to metu švietime svarbiausia kosmopolitiškumas. Romėnų kultūra pasižymėjo gana dideliu atvirumu. Sutvarkę užkariautose teritorijose administravimą bei, įsitikinę sąlyginu teritorijos gyventojų paklusnumu, romėnai dažnai patikėdavo valdymą tradicinei vietos valdžiai, prižiūrėdama šią. Romėnai mokydavosi svetimų kalbų, leisdavo laikytis tradicijų, kartais perimdavo ar adaptuodavo net religinius ritualus. Vis gi, ugdymui svarbus buvo ir praktiškumas. Romėnų kultūra pasižymėjo sutelktumu, kurį užtikrindavo aiškūs prioritetai – svarbiausia – Roma ir (respublika, vėliau – imperija), priemonių tinkamumas tikrinamas pagal šį kriterijų. Tuio metu nebuvo laikoma gėda mokytis kalbų, mokytis skaičiuoti, nemažas dėmesys skirtas ekonomikos pagrindams, nors nepamiršti ir menai.
Atskirai paminėtni Marko Fabijaus Kvintiliano (Quintilianus, I m.e. a.) teiginiai apie ugdymą :
 Žmogaus mokslumas auga kartu su jo kūnu;
 Mokytojo santykiai su mokiniais turi būti tėviški;
 Pradiniam mokymui reikia aukštos erudicijos mokytojo;
 Daugiausia ydų atsineša iš namų, todėl toks svarbus mokytojo vaidmuo, nurodant kelią į dorybę;
 Ugdymo pagrindas: pamokymai ir pratybos.
Viduramžiai
Ugdymas buvo pagrįstas Šventuoju Raštu. XIII a. šv. Tomas Akvinietis sukuria vieningą teologinę sistemą dvasininkams rengti. Tuo metu – (XII a.) įkuriami Oksfordo ir Kembridžo bei (XIII a. prad.) Paryžiaus universitetai.
Renesansas. Tai laikotarpis, kai prisiminta, kad žmogus ne vien dvasinga ir kariaujanti būtybė, bet ir būtybė, kuri grožisi, ir kiuri siekia suprasti, taip pat ir siekia patogumo. Pradėta daugiau dėmesio skirti menams, mokslui. Švietimas vykdomas ne tik Katalikų Bažnyčios įkurtose mokyklose (dažniausiai jose rengiami savo pašaukimui dvasininkai), švietimą organizuoja (ypač-miestiečių vaikams) Reformacijos šalininkai. Tokias mokyklas išlaikė miestai. Beveik kiekvienoje valstybėje kuriami universitetai, pavyzdžiui, XIV a. pab. Įkuriamas Jogailaičių universitetas Krokuvoje.
C.Vives (1492-1540). Parašytame veikale „ De disciplinis‘ pažymi, kad
• ugdymo tikslas keliamas – tobulinti žmogų;
• mokymo tikslas – skatinti jaunimą būti išmintingesniais ir geresniais;
• auklėjimo tikslas – pamaldumas.
XVII a. ugdymo mokslo sistema
Jano Amoso Komenskio (1592-1670) parengta knyga – „Didžioji didaktika“(1632) pateikė tuometinės edukologinės minties sąvadą, iš kitos pusės nubrėžė gaires tolesniam vystymuisi. Komenskis sukūrė klasės –vadovėlio sistemą, kurios įgyvendinimas prisidėjo prie raštingumo lygmens Europoje augimo. Komenskis vienas pirmųjų pažymėjo ikimokyklinio ugdymo svarbą, parengė ir pagrindė pradinės mokyklos ugdymo turinio pagrindus, kurie ir šiomis dienomis yra aktuali šiandien (vaikai turi išmokti skaityti, rašyti gimtąja kalba bei skaičiuoti), vidurinės mokyklos ugdymo turinį rekomendavo praturtinti gamtos ir socialiniais mokslais (pav., istorija), ypatingai pabrėžė pojūčių svarbą mokymesi, teigė, kad mokytojas turi teikti vaikams pavyzdžiu, sudaryti galimybes vaikams patiems stebėti aplinką, pagrindė mokymosi per veiklą svarbą, akcentavo, kad motyvacija mokytis yra tik vidinė, tad šią reikia puoselėti. Motyvavimą susiejo su disciplina pažymėdamas, kad tik sąmoningai supratę taisykles ir jų reikšmę, mokiniai jų laikysis, disciplina bus vidinė, o ne bijantis bausmės.
Priimta manyti, kad kaip tik J. A. Komenskis išleido ir pirmąją iliustruotą knygą vaikams (Orbis sensualium pictus – Pasaulis paveikslėliuose), kurioje pasaulis vaizduojamas be pagražinimų, pavyzdžiui, jame vyksta karai, žmonės serga ir miršta.
Komenskis (Comenius) gimė 1592 Nivnice (Moravija), dabartinės Čekijos teritorijoje. Jo šeima sekė kankinio Jano Huso idėjomis apie paprasto pamaldaus gyvenimo svarbą išganymui, tačiau, kadangi priklausė negausiai Huso pasekėjų grupei, kuri buvo laikoma sekta, šeima buvo persiokiojama tiek Katalikų, tiek Protestantų. Komenskis lankė mokyklą savo kaime, tačiau to meto prisiminimai nebuvo džiugūs, nes tuo metu reikėdavo atmintinai mokytis lotynų kalbą, fizinės bausmės už nepažangumą ar disciplininius nusižengimus buvo pripažinta priemonė. Vėliau Komenskis baigė teologijos studijas universitete ir 1614 grįžo į savo kraštus. Dvejus metus iki įšventinimo mokytojavo, įšventintas buvo paskirtas kunigauti ir vadovauti mokyklai viename moravijos kaimų, kuris 1621 metais per Trisdešimties metų karą buvo nusiaubtas ispanų kariuomenės. Gaisre žuvo daugelio metų Komenskio darbo užrašai, o jam pačiam vos pavyko pabėgti į Lenkiją, kurioje jis kurį laiką vadovavo gimnazijai, 1625 metais buvo išrinktas Moravijos vyskupu. Comenius lankėsi Angijoje, Švedijoje,1650-1654 vadovavo mokyklai Vengrijoje, gyveno Olandijoje. Komenius parengė ir išleido daug darbų, tarp kurių žymiausia – ‘Didžioji didaktika”. Daugelyje darbų Komenskis siekia aprašyti, kaip turėtų būti tvarkoma mokykla, kurioje jis pats dirbo, tačiau darbai buvo pripažinti daug plačiau, ištvėrė istorijos tėkmę, ir yra laikomi vieni įtakingiausių šiuolaikinės edukologijos pagrindų pavyzdžiais.
Renė Dekartas (1596-1695) didelį dėmesį teikė pažinimui; anglų švietėjas Džonas Lokas (1632-1704) paneigė pažinimo įgimtumą. Jis teigė, kad vaikas gimsta „švari lenta“ (tabula rasa) ir viską pasiima aplinkoje per pojūčius.
XVIII a. ugdymo plėtotė
Šiame laikotarpyje išryškėjo trys reikšmingos asmenybės: Ž.Ž. Ruso,I. Kantas, J.Pestalocis.
Ž.Ž. Ruso sukūrė natūraliąją laisvojo auklėjimo teoriją. „Emilis, arba „Apie auklėjimą“(1764) nusako svarbiausius veiksnius:
• gamta;
• žmonių aplinka ir santykių su jais situacijos;
• daiktai.
XIX a. ugdymas
J.F. Herbartas (1776-1841) buvo vienas pirmųjų mąstytojų, atskyrusių mokymo procesą nuo mokymo turinio, jis pabrėžė, kad motyvuoti žmones mokymuisi galima, siejant naują medžiagą su tuo, kas jau žinoma. Taip pat jis pažymi, kad psichologijos atradimai apie besimokančiųjų gabumus, polinkius bei interesus turi būti pasitelkiami, organizuojant mokymą/si, nes tik taip galima puoselėti vidinę mokymosi motyvaciją. Jis pedagoginę sistemą grindžia ontologija (būties teorija), etika ir bendražmogiškomis vertybėmis. Jis suskirstė mokymo proceso suskirstymas į etapus, kurie daugiau kaip šimtą metų pagrindė pamokos vedimo etapiškumą:
1) aiškumo;
2) asociacijos;
3) sistemos;
4) metodo (naujų žinių pritaikymo);
Auklėjimo teorijoje jis vadovaujasi I. Kanto pažiūromis: drausminimas, dorovinių sąvokų mokymas, religingumo ugdymas.
Kitas taip pat reikšmingas pedagogikos mokslui švietėjas A. Dystervėgas, kuris susistemino J.H.Pestalocio pedagoginį palikimą.
XIX a. pagyvėjo lietuvių pedagoginė mintis: periodinėje spaudoje, atskiruose leidiniuose gvildenamos I.Kanto, J.H.Pestalocio, J.F.Herbarto, A.Dystervėgo, K.Ušinskio, L.Tolstojaus pedagoginės idėjos. Šis amžius pedagoginio mokslo raisai svarbus dar tuo, kad pradeda formuotis nauja problema – suaugusiųjų ugdymas, nes auganti civilizacija pareikalavo raštingų ir kvalifikuotų darbuotojų. Ši mokslo šaka pavadinama andragogika. Pedagogikos mokslininkai andragogiką įtraukė į jaunuomenės ugdymo sistemą – pedagogiką, o pastaroji iš vaikų ugdymo mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją.

3.2. Edukologijos idėjų ištakos Lietuvoje
Pažymėtina, kad mokslinės minties raida yra susijusi su visuomeniniais ir politiniais įvykiais, todėl ir analizuojant Lietuvos paveldą, reikia įvertinti tuometines istorines realijas bei iškilių asmenybių ryžtą ir atkaklumą, visų besimokančiųjų atidą rašytiniam žodžiui ir tikėjimui žmogaus galia kurti asmeninę ir savo krašto istoriją. Lietuvos edukologinė mintis gimė ir brendo krikšto, taip pat katalikiškosios tradicijos ir reformacijos judėjimo sandūroje, kuri sąlygojo, pavyzdžiui, švietimo sistemos plėtotės ypatumus.
Lietuvos patirtis analizuojama, remiantis Lukšienės (1993) pasiūlyta periodizacija:
1. Krikščionybės įvedimas
2. Pilnos institucinio tipo švietimo sistemos kūrimasis – XVI a.
3. Nauji reikalavimai žmogaus ugdymui – XVIII a. pabaiga
4. Ėjimo, brendimo metai – 1863 m. – 1940 m.
5. Okupacijos periodas – 1940 m. – 1990 m.
6. Nepriklausomybė – 1990 m.

Krikščionybės įvedimas (Pradeda formuotis institucinio tipo švietimo sistema. 1397 m. prie Vilniaus katedros įkurta katedrinė mokykla, parapijinės mokyklos, neinstitucinis švietimas).
Pilnos institucinio tipo švietimo sistemos kūrimasis – nuo 16 a. vidurio (1570 m. jėzuitų ordinas įsteigia Vilniaus kolegiją, o 1379 m. – universitetą. Steigiamos protestantiškos mokyklos).
Nauji reikalavimai žmogaus ugdymui – 18 a. pabaiga (Švietimo sistema reformuojama valstybiniu mastu. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija. Bendras kultūros lygio kilimas, mokslo prestižas).
Ėjimo, brendimo metai – 1863 m. – 1940 m. (Spaudos draudimas, slaptosios mokyklos, svetimas švietimas, svetimos kultūros pagrindų kaita savaisiais, įvairių požiūrių ir sampratų dialogas S.Šalkauskis, A.Maceina, J.Vabalas – Gudaitis ir kiti)
Okupacijos periodas – 1940 m. – 1990 m. (Gynybos ir tradicijų išlaikymo pozicija, pasidavimas).
Nepriklausomybė – 1990 m. (Švietimo reforma – jos pagrindas – ugdymo turinio kaitai).
Kaip minėta, Lietuvos edukologinės minties raidą ir švietimo plėtotę lėmė visuomeninių judėjimų, politinių įvykių bei kultūros sanklodos kaita. Tačiau ir pati ‚kultūros‘ sampratos skiriasi: vieniems ji apima žmogaus sukurtąją aplinką, kitiems: jo dvasios raišką (tikėjimas, papročiai, vertybės). Vieniems kultūra susijusi su evoliucija, todėl neatsietina nuo istorinių studijų, kitiems svarbiausia individo bei grupių tobulėjimas.
Valstybingumo pradžioje, pasak Lukšienės (1993), veikė du kultūros (ir ugdymo) modeliai:
• Etniškasis/ žemdirbiškasis (visuomenė gana vienalytė, žemdirbystė, pagrindiniai amatai ir tarnystė karo operacijose). Taip pat galima išskirti
• Europinis/ rašto (miesto gyventojų gausa didesnis pasidalijimas darbu, daugiau sluoksnių, profesijų)
Lietuvos valstybingumo pradžioje ryškios kaitos požymius įvardinti sunku, tačiau Lietuvos Krikštas suteikė aiškų postūmį Lietuvos kultūrai ir švietimui. Po Krikšto pastebima rašto paklausa – raštingų žmonių daugiausia reikia: bažnyčiai, valdymo aparatui. Tuo metu mokoma:
• organizuotai (raštinėse, remiantis pavyzdžiu) – rašto;
• bažnyčioje – elgesio taisyklių;
• namuose;
• namų ūkyje (amatai).
• pradinis išsilavinimas teikiamas ir specialiai kuriamose mokyklose.
14 a. pab. Europos pavyzdžiu kuriamos pirmosios uždaro vienuolynų ir katedrų mokyklos. Pirmosios mokyklos įkuriamos Vilniuje (Vilniaus katedros mokykla – 1397), Varniuose (Varnių katedros mokykla – 1469). Šiose mokyklose jaunuoliai rengdavosi tarnystei Bažnyčai. Mokykla įkuriama ir Naujuosiuose Trakuose – 1409. Tai – pirma parapijinė mokykla miestiečių, bajorų vaikams.
Nors jau nuo 13 a. pab. Europoje pamažu, ypač miestuose steigtose pradinėse mokyklose, pradedama mokyti ir gimtąja kalba (pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, nuo 14 a. – Olandijoje), Lietuvoje kuriamos tik lotyniškosios mokyklos. Paaiškinamoji kalba buvo lietuvių, jei ją mokėjo mokytojas. Ugdymo turinys tuo metu buvo gana vieningas visoje Vakarų Europoje, kadangi apie 12 a. švietimo organizavimu rūpinosi Bažnyčia. Mokoma interkalba (ligua franka) – lotynų kalba – tam ir būdavo skirta diduma laiko. Lietuvoje 15 a. didikams bei miestiečiams, siekiantiems universitetinio išsilavinimo Europoje, tekdavo ruoštis patiems, nes vidurinės mokyklos nebuvo. 15 a. Krokuvos universitete studijavo 200 lietuvių, populiarūs Vokietijos, net Italijos universitetai.
Renesanso laikotarpiu Lietuvoje jau buvo daug žmonių, gavusių išsilavinimą Europos universitetuose. Keitėsi istorinis kontekstas: Reformacijos idėjų banga skatino ir Katalikų bažnyčią neužleisti pozicijų. Reformacijos idėjų kontekste, 1539 Vilniuje įkuriama Liuteronų kolegija (įkūrėjas – Abraomas Kulvietis), ji veikė trejus metus. Kaip atsvara, 1570 Vilniuje įkuriama Katalikiška Kolegija. Jėzuitams įkūrus kolegiją, vidurinė mokykla Lietuvoje perima lotynišką modelį. 1579, balandžio 1 dieną, karalius Steponas Batoras, viešėdamas Vilniuje paskelbė privilegiją. Įkuriamas Vilniaus universitetas. Pasak popiežiaus Grigaliaus XIII bulės Vilniaus kolegijos statusas pakeliamas. Ji tampa universitetu. Vilniaus universitete ugdymo turiniu rūpinosi Jėzuitai, todėl Vilniaus universiteto įkūrimas dažnai pasitelkiamas kaip pavyzdys, iliustruojantis visuomeninių judėjimų ir švietimo sąsajas. Reformacijos plėtotė XVI a. paskatino ir katalikų bažnyčią aktyviau organizuoti švietėjišką veiklą, taip prisidedant prie idėjų ir įtakos tęstinumo. Ugdymo turinys aukštajame moksle:
• Filosofija (jos pagrindą sudarė Aristotelio sistemos interpretacija)
• Gamtos ir tikslieji mokslai, kaip filosofijos dalis
• Teologija
• Teisė (Vilniaus universitete – nuo 17 a. vidurio)
• Medicina.
Pažymėtina, kad mokslinės minties raida yra susijusi su visuomeniniais ir politiniais įvykiais, todėl ir analizuojant Lietuvos paveldą, reikia įvertinti tuometines istorines realijas bei iškilių asmenybių ryžtą ir atkaklumą, visų besimokančiųjų atidą rašytiniam žodžiui ir tikėjimui žmogaus galia kurti asmeninę ir savo krašto istoriją. Lietuvos edukologinė mintis gimė ir brendo krikšto, taip pat katalikiškosios tradicijos ir reformacijos judėjimo sandūroje, kuri sąlygojo, pavyzdžiui, švietimo sistemos plėtotės ypatumus.
Lietuvoje, pradėjus intensyviau bendrauti su kitomis valstybėmis, XIII a. pastebimos rašto užuomazgos. Tuo metu dvaruose atsiranda raštininkų, užrašinėjusių svarbiausius įvykius, vedusių apskaitą, rašiusių oficialius dokumentus. Kaip minėta, pirmoji, Vilniaus katedros mokykla Lietuvoje įkurta XIV a. pabaigoje (1397), įvedus (1387 m.) krikštą.
Vilniaus katedros mokykloje mokymas buvo religinio pobūdžio, nes jos paskirtis buvo rengti neaukšto rango dvasininkus (pažymėtina, kad didikai tuo metu manė, kad raštas nėra ypatingos reikšmės užsiėmimas, todėl dažniausiai kilmingose šeimose skaityti ir raštyti mokėsi jaunesnieji sūnūs, o ne pirmagimiai – valdos paveldėtojai).
Viena pirmųjų parapijinių mokyklų (jas prižiūrėti ir išlaikyti turėdavo klebonai) įsteigta 1409 m. Naujuosiuose Trakuose. Ją įkūrė Didysis kunigaikštis Vytautas. Pirmoji aukštesnioji mokykla įkurta Vilniuje 1539 m., ją įkūrė A. Kulvietis. Pažymėtina, kad Reformacijos idėjos buvo labai reikšmingos, skatinant raštingumą Lietuvos teritorijoje.
1579, balandžio 1 dieną, karalius Steponas Batoras, viešėdamas Vilniuje paskelbė privilegiją. Įkuriamas Vilniaus universitetas. Pasak popiežiaus Grigaliaus XIII bulės Vilniaus kolegijos statusas pakeliamas. Ji tampa universitetu. Vilniaus universitete ugdymo turiniu rūpinosi jėzuitai, todėl Vilniaus universiteto įkūrimas dažnai pasitelkiamas kaip pavyzdys, iliustruojantis visuomeninių judėjimų ir švietimo sąsajas. Reformacijos plėtotė XVI a. paskatino ir katalikų bažnyčią aktyviau organizuoti švietėjišką veiklą, taip prisidedant prie idėjų ir įtakos tęstinumo.
Martyno Mažvydo (apie 1510 – 1563) išleista pirmoji lietuviška knyga (1547) yra Reformacijos, skelbusios kiekvieno tikinčiojo teisę bendrauti su transcendencija tiesiogiai, gimtąja kalba idėjų gyvybingumo pavyzdys. Rašto mokymasis gimtąja kalba palengvino raštingumo siekimą, nes kartu su raštu nebereikėjo tuo pačiu metu mokytis svetimos (rašto, pavyzdžiui, lotynų) kalbos.
Ši knyga svarbi įvairiausiais aspektais. Tai ir grožinis, eiliuotas kūrinys, ir kalbos paminklas, taip pat – vadovėlis. Skyriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“ M. Mažvydas pateikia lotynišką abėcėlę lietuvių kalbos garsams reikšti, skaitymo pradžiamokslio pratimus. Jos pratarmėje autorius kreipiasi į skaitytoją – visus žmones, žemaičius ir lietuvius, ponus ir valdovus, prastus žmones šviestis patiems ir šviesti kitus: „Kai kurie per daug griežtai apriboja Švento Rašto turėjimą, jį skirdami tik kunigų šeimai, o neskirdami liaudžiai… Tačiau ši neteisybė yra nepakenčiama. Sakykite, ar gali būti kas neteisingiau, kaip atstumti liaudį nuo visiems priklausomų šventenybių, nuo kurių negali būti atstumtas nė vienas žmogus, nepatirdamas nuostolio savo sielai ir amžinajam gyvenimui“ (Mažvydas, 1974; p. 89).
Mikalojus Daukša (nežinoma: nuo 1527 iki 1538 – 1613) išleidžia pirmąsias knygas Didžiojoje Lietuvoje 1595 ir 1599, išverčia J. Ledesmos katekizmą bei J. Vujeko „Postilę“ (pamokslų rinkinį, kurį pritaikė Lietuvos skaitytojui). M. Daukša gynė idėją, kad tautą sudaro visi visuomenės sluoksniai, ne vien bajorija, taip pat, kad gimtąja kalba reikia melstis, kad ja skaityti ir rašyti turėtų mokėti tiek vaikai, tiek suaugusieji. Martynas Mažvydas ieškojo kelių sieti lietuvių tautinės kultūros raidą ir raštingumą, o Sirvydas ieškojo lietuvių kalbos vietos lotyniškoje mokslo žinių sistemoje (_razmus_, 1991). Lietuvių kalba sakomais pamokslais Sirvydas siekė remti žmones, šiems susiduriant ir išgyvenant įvairius gyvenimo išmėginimus.
Adomo Rasijaus (apie 1575-1627/28) indėlis suaugusiųjų žmonių mokymui susijęs ir su jo indėliu kuriant viduriniąją klasę. A. Rasijus parašė “Traktatą apie prekybą“ (Karaliaučius, 1611), kuriame pažymėjo miestiečių luomo, prekybos svarbą, valstybei. Viena iš svarbiausių žmogaus dorybių, pasak Rasijaus, yra išsimokslinimas ir intelektas, taip pat išmintis, naudinga praktinė veikla, sugebėjimas mąstyti ir aktyviai panaudoti žinias, pažymėdamas, kad šios savybės ypač būdingos pirkliams,, jei jie nori dorai veikti visuomenės labui (_razmus_, 1991). Paminėtina, kad A. Rasijus buvo kalvinistas, tai yra, jo pažiūros susijusios su tuo metu Europoje kartu su naujaisiais judėjimais kilusiu palankumu individo laisvei veikti, kurti savo ir aplinkinių bei darbštumui .
Konstantinas Sirvydas (1579 – 1631) parengė ir išleido lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, lietuvių kalbos gramatiką, skirtą Vilniaus universiteto studentams. Jis- jis ir pirmojo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius; žodžių “mąstytojas”, “pirmapradė”, sąranga”, taisyklė” autorius
Vadovėlius universiteto studentams taip pat rengė Žygimantas Liauksminas ( 1597-1670), pavyzdžiui, vadovėlis „Iškalbos praktika“ buvo išleistas ne tik Lietuvoje, bet Vokietijoje bei Čekijoje.
Albertas Kojelavičius-Vijūkas (1609-1677), Kazimieras Narbutas ( 1738-1803), Andrius Sniadeckis (1768-1838) prisidėjo prie mokslinės (taip pat ir pedagoginės-andragoginės) minties plėtotės, nes akcentavo tinkamų santykių tarp ugdytojo ir ugdytinių svarbą (K. Narbutas), Lietuvos istorijos studijavimo, pamaldaus tėvynės patrioto ugdymo reikšmę (A. Kojelavičius-Vijūkas), rengė specializuotus vadovėlius (A. Sniadeckis parengė vadovėlį „Chemijos pradmenys“, 1800).
Aaronas Aleksandras Olizarovijus (1610-1659), manoma, buvo ukrainietis, tačiau savęs nesiejo su kokia nors tautybe, jis atstovavo LDK valstybę. A.A Olizarovijus parengė kelis reikšmingus veiklaus apie politiką ir visuomenę, valstybės raidą. Jo „Trijose knygose apie politinę žmonių visuomenę“ kalbama ir apie Antikos laikų politinę mintį, ir analizuojamos Renesanso mąstytojų i idėjos (cituojami Erazmo Roterdamiečio, Tomo Moro ir kt. darbai), veiklas ne tik išsamus, bet ir nuoseklus, todėl buvo laikomas naudinga parankine knyga tarp Vilniaus universiteto studentų. Savo darbuose Olizarovijus svarstė, kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninio gyvenimo aspektai yra taisytini, pasisakė už žmogaus asmens laisvę. Pavyzdžiui, nors pripažino, kad bajoras turi teisę į duoklę, nes žemė priklauso jam, tačiau neturi jokios teisės į valstiečio asmenį. Vienu svarbiausių veiksnių, leidžiančių pagerinti susiklosčiusius santykius Olizarovijus manė esant švietimą, kuris, pasak jo, yra daug platesnis, negu mokykla. Žmogus šviečiamas ir namuose, ir mokykloje, taip pat aplinkoje, tai yra, jo idėjose galime pamatyti nemaža sąsajų su šiuolaikine samprata apie žmogaus ugdymą ir mokymąsi. Olizarovijus taip pat manė, kad valstybė turi rūpintis visų – berniukų ir mergaičių (bajorų) mokymu, tuo prisidėdamas prie visuotinio privalomo švietimo idėjų raidos. Nors tuo metu (pavyzdžiui, Protestantiškoje Olandijoje) buvo bandoma įgyvendinti privalomąjį švietimą visiems luomams, privalomojo švietimo idėja buvo dar nauja, ir buvo plačiau pripažinta tik XIX a.
XVI – XVII a. Lietuvoje J. Bretkūno, A. _razmus_u, K. Sirvydo, M. Lietuvio (bajoro Venclavo Mokalojaičio slapyvardis), M.Daukšos ir kitų pastangomis buvo suvokta, kokios yra pagrindinės edukologinės minties plėtotės kryptys: asmenybė, jos artimiausia aplinka, teigiama paveika, tinkamo tikslo siekimas. XVII a. vid. Lenkijos-Lietuvos valstybės karai su Švedija ir Rusija sugriovė ūkį, buvo netekta net iki pusės gyventojų, todėl iki 18 a. vid. ryškesnių svarstymų temų nepastebima, idėjos labiau plėtojamos Mažojoje Lietuvoje.
Simonas Daukantas (1793-1864) savo darbus skyrė valstietijai. Tautosakos, grožinės literatūros elementai padėjo svarbiausius dalykus – pasididžiavimą istoriniu paveldu ir kalba – pristatyti valstiečiams suprantama kalba. Suaugusiuosius Simonas Daukantas švietė, rengdamas praktinius patarimus ūkininkavimo, sodininkystės, bitininkystės klausimais, taip pat labai svarbus jo indėlis – kreipimasis į lietuves mamas, drąsinant jas mokyti savo vaikus istorijos. Jis net parašė joms skirtą Lietuvos istoriją (1822), kad šios turėtų kuo remtis. Mokytojams parengė metodinių nurodymų skyrelį, kaip mokyti vaikus skaityti 1842 m. išleistoje „Abėcėlėje lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos“.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) svarstė aktualiausias to meto kaimo žmonių problemas, stengėsi patarti suaugusiems, kaip sunkumus spręsti. Raštuose, pamoksluose jis teigia, kad paprastas žmogus yra sumanus ir protingas, tačiau dažnai išsilavinimo stoka trukdo gyventi ir dirbti taip, kaip siekiama. Įprastų darbų aprašymas, gamtos grožio išaukštinimas, pasakėčios, kuriose išryškinamos tam tikros moralinės vertybės (darbštumas, atsakingumas, sąžiningumas) – tai paprasti, tačiau veiksmingi pamokymai, kaip derėtų elgtis ir gyventi.
Motiejus Valančius (gim. 1801 Nasrėnuose, Kretingos raj.) – vienas ryškiausių XIX a. Lietuvos kultūros ir švietimo veikėjų, prisidėjusių ne tik prie lietuvybės išsaugojimo, tiek prie vaikų ir suaugusiųjų įvairiapusio švietimo. Nuo 1821 m. M. Valančius mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1828 metais buvo įšventintas į kunigus. Dirbo ne tik kapelionu, bet ir mokytoju, bibliotekininku, dėstė Vilniaus akademijoje pastoracinę teologiją. 1842 m. M. Valančius buvo perkeltas į Peterburgą, kuriame virė aktyvus intelektinis gyvenimas. Čia jis bendravo su bičiuliais iš Lietuvos, tarp kurių buvo ir Simonas Daukantas. Grįžęs į Lietuvą ir 1850 m. tapęs vyskupu, M. Valančius tęsę švietėjišką, kultūrinę veiklą.
M. Valančius dirbo tiesioginį pedagoginį darbą 22 metus (Lukšienė, 1996), tačiau ir tapęs Bažnyčios hierarchu šios veiklos neapleido, greičiau atvirkščiai. Iki lietuviško rašto ir spaudos uždraudimo skatino parapijos kunigus bei bajorus prisidėti prie mokyklų steigimo, vaikų skatinimo jas lankyti.
Lietuva tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje, rusifikacijos procesas buvo intensyvus ir nuoseklus (1864 -1904), todėl lietuvių nacijos išlikimas didžia dali priklausė nuo jos išsaugojimu besirūpinančių žmonių atkaklumo, drąsos ir pasiaukojimo. Tuo metu veikė dviejų tipų mokyklos: valdinės, viešosios, ir slaptosios, kuriamos, dažniausiai, privačių asmenų iniciatyva ir pastangomis.
Slaptų lietuviškų mokyklų steigimas, lietuviškos spaudos leidyba ir gabenimas į Lietuvą buvo draudžiama veikla, bausmė už kurią – laisvės atėmimas ir tremtis, tačiau M. Valančiaus (kaip ir kitų atsidavusių lietuvybės sergėtojų) tai nestabdė, didžiąją leidybinės veiklos išlaidų dalį M. Valančius finansavo savo lėšomis. Vyskupas skatino parapijų kunigus, tikybos mokytojus keisti švietėjiškos veiklos pobūdį, kad, net ir uždarius parapijines lietuviškas mokyklas, vaikai būtų mokomi skaityti ir rašyti gimtąja kalba.
Iki lietuviškos spaudos uždraudimo M. Valančius išspausdino 36 savo religinius leidinius: ganytojiškus laiškus, blaivybės nuostatus, pamokslus, kuriuose skatino suaugusiuosius gyventi gerbiant savo šeimą, kaimynus, bendruomenines vertybes. Suaugusiųjų švietimo požiūriu reikšmingi blaivybės brolijos nuostatai, kuriuos M. Valančius, užsitikrinęs caro pritarimą (šio viešnagės Kaune metu), parengė spaudai 1858 m. Šiame, aštuonių skyrelių leidinėlyje šeštajame ir septintajame skyrelyje pateikiama gydytojų nuomonė apie alkoholizmo žalą, taip pat liaudiški patarimai, kaip atsikratyti šio žalingo įpročio, primenama apie girtuokliaujančiojo moralinę bei ekonominę degradaciją. Įdomu tai, kad M. Valančius vykdė, kaip šiuo metu pavadintume, kompleksinę švietėjišką veiklą, tai yra ne tik per kunigus ir tiesioginius pamokslus tikintiesiems skatindamas šiuos labiau domėtis savo gyvenimu, bet ir primindamas vienuoliams, kad jų iš viduramžių atėjusi teisė gamini ir pardavinėti stipriuosius gėrimus turėtų būti rimtai apsvarstyta, taip pat stengėsi pakeisti dvarininkų požiūrį, nes ir šių manymu blaivybės akcija pažeidžia jų teises. Dvarininkams vyskupas skyrė du ganytojiškus laiškus, primindamas, kad blaivus žmogus yra žmogus atvertomis akimis, suprantantis, ką daro, suvokdamas, kas yra vertinga, gebantis save kontroliuoti.
M. Valančiaus švietėjiška veikla apėmė švietimą pačia plačiausia prasme, nes, rašydamas ir spausdindamas paprastus grožinės literatūros kūrinius, jis nuolat primindavo skaitytojams apie svarbiausius dalykus, pavyzdžiui, kad elementarus išsilavinimas yra būtinas, siekiant profesijos, pažįstant pasaulį, siekiant būti atsakingu, tačiau linksmu ir laimingu žmogumi. „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano Tretininko“ primena skaitytojui apie spausdinto žodžio, bendravimo svarbą.
„Paaugusių žmonių knygelė“ skirta jaunam žmogui, joje aprašomi atskiri vaizdeliai, kuriuose jaunimas mokomas paprastų, tačiau svarbių gyveni o tiesų. Knygelė „Pasakojimas Antano Tretininko“ skirta suaugusiam žmogui, tačiau kai kuriais atvejais kreipiamasi ir į paauglį. Knygelėje aprašomi Lietuvos istorijos įvykiai, pateikiami suaugusiam žmogui naudingi pamokymai ir patariami. Šioje knygoje pabrėžiama mokytojo asmenybės, taip pat išsimokslinimo ir pasirengimo savo misijai reikšmė, M. Valančius pažymėjo, kad mokytojas turi mokyti ne tik skaitytini ir rašyti, bet ir pamokyti ūkio darbų, turi padėti suprasti gamtos reiškinius. Reikšmingi autoriaus, kaip suaugusiųjų švietėjo, patarimai mokytojui. Pasak Valančiaus, mokymas turi būti patrauklus, kad mokytis galima labai įvairiai: skaitant knygas, stebint, kalbantis. Taip pat rengė tiesioginius didaktinius leidinius: elementorių „Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų“, „Pamokims apie Sakramentą dirmavonės“ ir kitus. Kaip teigia Lukšienė (1996), M. Valančius nepritarė minčiai apie sugadintą žmogaus prigimtį, atvirkščiai, vyskupo nuostatos apie tai, kad prasti papročiai, raštingumo stoka dažnai stumia žmones į aklavietę, yra progresyvios idėjos, nes pagrindė švietimo bet kuriame amžiuje prasmingumą (Merkys, 1999).
Po 1863 m. sukilimo parengė keletą mokymo turinio projektų, tačiau, uždraudus lietuvišką spaudą, teko jų atsisakyti.
Pasak M. Valančiaus, kiekvienas žmogus laimingas, kai jis ar ji sukuria laimingą šeimą, gyvena pasiturinčiai, dirba mėgstamą darbą. Vyskupas propagavo moters ir vyro lygiateisiškumą šeimoje, teigdamas, kad bendros pastangos, savitarpio supratimas ir parama yra vieni svarbiausių žmogaus kelyje į laimę. M. Valančius inicijavo laikraščio „Pakeleivingas“ leidybą (jo redaktoriumi buvo M. Akelaitis), taip pat dirbo kaip mokslininkas – istorikas, parengė, pavyzdžiui, veikalą „Žemaičių vyskupystė“, kuriame pateikė Žemaitijos krašto istoriją nuo krikšto laikų (Teresevičienė, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006).
Vyskupo M. Valančiaus pastangos Lietuvoje išsaugoti lietuvybę, skleisti raštingumo idėją, ugdyti moralų, atsakingą ir veiklų žmogų prisidėjo prie tautinės savimonės išsaugojimo ir puoselėjimo.
Tarp kitų nusipelniusių Lietuvos tautai ir valstybei, jos švietimui ir kultūrai žmonių, paminėtina Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 – 1943). Ji yra viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyvių. Publicistė, kultūros veikėja, švietėja, beletristė – G. Petkevičaitė –Bitė prisidėjo prie šeimos institucijos stiprinimo, moters teisių gynimo, taip pat rūpinosi mokyklų steigimu, globojo jaunuosius talentus, rūpinosi nelaimingomis šeimomis, organizavo našlaičių mokymą, organizavo užsiėmimus jaunuoliams (Uzdila, 2002). Rašytoja pažymi vaikų ir tėvų, natūralių šeimos santykių svarbą, nes išgyvenimai šeimoje gali būti skatinantys, drąsinantys, tačiau gali būti ir gniuždantys. Pavyzdžiui, apsakyme „_razmus_uma“ autorė pastebi, kad patriarchaliniai, paklusnumu pagrįsti santykiai šeimoje gali sugniuždyti jauno žmogaus gyvenimą ir ateitį. Kartu su Žemaite ji dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime (1907 spalio 6-7dienomis), jam pirmininkavo, tapo Lietuvos moterų sąjungos garbės pirmininke, šioje veikloje akcentuodama ne tik lygių teisių siekimą, bet moters augimą, savimonės skleidimąsi, būtinybę mokytis. Pasak tyrinėtojų (Bukauskienė, 1988), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės visuomeninė pozicija ryškiausiai atsiskleidė jos švietėjiškoje veikloje, kuri gali būti skirstoma į keturis laikotarpius:
 Daraktoriavimas (1879- 1909);
 Kaizerinės okupacijos metais vykdyti šventadieniniai kursai suaugusiesiems (1917 – 1919),
 Mokytojavimas ir inspektoriavimas (1919-1924) ir
 Šventadieniniai kursai suaugusiesiems (1926-1927).
XIX a., pabaigoje nacionalinės priespaudos politika pasireiškė spaudos bei švietimo nacionaline kalba draudimu, todėl pagrindine švietimo forma tapo slaptasis mokymas. Tik nedaugelis Lietuvos valstiečių leisdavo vaikus į rusiškas valdines mokyklas, dauguma vaikų buvo mokomi namuose, taip pat mokyklose, kurios veikdavo namuose, ir kurios buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Tuo laikotarpiu kiekviename valsčiuje veikė 5 – 10 slaptųjų mokyklų, tuo tarpu valdžios mokykla valsčiuje veikdavo tik viena.
Slaptosios mokyklos atliko keletą paskirčių. Iš vienos pusės, jos užtikrino gyventojų raštingumą. Iš kitos pusės, mokyklose vaikai buvo skatinami stebėti aplinką ir įvardinti visuomeninius įvykius. Raštingumas bei gebėjimas stebėti visuomeninę aplinką sudarė prielaidas tautinės savimonės išlikimui ir plėtotei. Tačiau būtina paminėti ir didelius sunkumus, su kuriais susidurdavo slaptosios mokyklos. Vienas ryškiausių – tai rūsčių sankcijų mokytojams ir organizatoriams bei rėmėjams grėsmė. Kita – mokytojų pedagoginio pasirengimo stoka. Daugelis jų vertėsi kitais darbais, dažnu atveju nebuvo baigę jokių pedagoginių studijų. Taip pat mokytojavusiems tekdavo nugalėti ir kai kurių, nesuprantančių raštingumo būtinumo, tėvų pasipriešinimą, kurių manymu, mokėdami skaityti ir rašyti bei skaičiuoti, vaikai nenorės atlikti paprastų, bet būtinų pareigų ūkiuose. Bitė – tai slapyvardis, kuriuo prisidengusi Gabrielė Petkevičaitė prisidėjo prie slaptųjų mokyklų veiklos. Baigusi Mintaujos pensionatą – Dorotėjos mergaičių mokyklą ir Mintaujos aukštesniąją Švenčiausios Trejybės vardo mergaičių mokyklą ir gavusi oficialias namų mokytojos teises, G. Petkevičaitė lietuvišką mokyklą įkūrė savo bute Joniškėlyje (1879). Mokslas šioje mokykloje buvo nemokamas, todėl bitininkavimas buvo ne tik priedanga švietėjiškai veiklai, bet ir pragyvenimo šaltiniu.
Bitė taip pat rūpinosi lietuviškos spaudos sklaida. 1901 m. Bitė persikėlė gyventi į Puziniškį, kuriame, bendradarbiaudama su knygnešiu Antanu Bataičiu, toliau mokė žmones, neatskleisdama savo tapatybes. Ji parašydavo sąsiuviniuose raides, pateikdavo užduotis, A. Bataitis išnešiodavo šiuos sąsiuvinius mokiniams, jie, atlikę užduotį, per knygnešį užduotis atiduodavo. Mokytojos tapatybė buvo slepiama, tačiau žmonės (vaikai ir suaugę) išmokdavo skaityti ir rašyti, nors tam prireikdavo daugiau laiko.

Kaizerinės okupacijos laikotarpiu už lietuviškų mokyklų steigimą taip pat grėsė baudos, naujas mokyklas buvo galima steigti tik karinei vadovybei leidus, kaip nurodoma 1915 paskelbtose ‚Pagrindinėse taisyklėse mokykloms atkurti“ (Bukauskienė, 1988). G. Petkevičaitė-Bitė Puziniškyje atidarė šventadieninius kursus suaugusiesiems (1917 lapkričio 23 d.), kuriuose mokė suaugusiuosius rašyti ir skaityti. Panašią veiklą organizavo ir kiti Lietuvos šviesuoliai, pavyzdžiui, Židikuose suaugusiuosius skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokė M. Pačkauskaitė, Papilėje – K. Binkis.
Pasak pačios Bitės atsiminimų, kursai buvo populiarūs ir reikalingi, nes visos 44 mokytojos turėtos kėdės buvo užimtos, tačiau mokinių buvo dar daugiau. Kursai buvo nemokami, savo patirtimi ir idėjomis ji dar ir dalinosi laikraštėlyje „Laisvės kelias“.
Pasibaigus okupacijai, 1919 m. G. Petkevičaitė-Bitė pradėjo mokytojauti Panevėžio vyrų gimnazijoje, dirbdama kurioje ji dar rūpinosi literatūros, meno puoselėjimu, organizuodavo literatūrinius vakarėlius suaugusiesiems, į kuriuos susirinkdavo kelios dešimtys žmonių. Skaitiniai, dalijimasis idėjomis, diskusijos, padėdavo suaugusiesiems susipažinti su pasaulinės literatūros palikimu, taip pat padėjo spręsti literatūros trūkumo klausimus.
1924 metais dėl įvairių priežasčių Bitė paliko mėgstamą darbą mokykloje, tačiau neatsisakė švietėjiškos veiklos, kurią tęsia Puziniškyje. Carizmo palikimą – neraštingumą įveikti buvo sunku. 1923 m. surašymo duomenimis raštingų ir mažai raštingų žmonių Lietuvoje buvo tik 55,9 proc. 1926 metais Bitė, prisidėdama prie problemos sprendimo, atidaro vakarinius kursus suaugusiesiems, jie veikė sekmadieniais, nuo 16 val. iki vėlyvo vakaro (21.00). Vėliau veikla plėtojama, dirbama ir kitomis dienomis, mokosi ik 50 jaunuolių. Ne visus dalykus veda pati G. Petkevičaitė Bitė (ji veda lietuvių kalbą, istoriją ir higieną). 1927 metais, dėl sušlubavusios sveiktos, ji jau nebegali vesti kursų, juos dar veda kolega S. Juzėnas.
G. Petkevičaitė-Bitė buvo Steigiamojo Seimo narė (išrinkta 1920 m. gegužės 15 d.) narė, tačiau jame dalyvavo tik 3 mėnesius, tačiau spėjo pasisakyti apie būtinumą nutraukti karą (Pirmąjį pasaulinį).
Iki pat savo mirties visuomenės veikėja rūpinosi jaunaisiais talentais, jų skleidimusi, stengėsi užmegzti ryšius tarp ir moksleivių, tikėdamasi, kad pavyzdys, tarpusavio pagalba skatins abipusį augimą.
Paminėtina Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos, 1877- 1930) veikla, nes, kaip ir Bitė, ji ne tik rašytoja, bet ir švietėja. Kaip minėta, Židikuose, neišvaizdžiame miestelyje, ji suorganizavo lietuvišką mokyklą (1915 m.), kurioje mokėsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, vertėjavo, rengiant spaudai pasaulinės pedagogikos leidinius (Žėkaitė, 1984). Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu prie švietimo sistemos kūrimo, didaktinės minties plėtojimo prisidėjo Jonas Šliūpas (1861-1944), Juozas Geniušas (1892-1948), Stasys Šalkauskis (1886-1941): St. Šalkauskis buvo kultūrinės pedagogikos atstovas Lietuvoje, pasisakęs už Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, paminėtinas Vydūnas (1886-1941), į Rytų kultūrą įtraukęs ir Tolimuosius Rytus. Tuo metu pastebima universitetinės tradicijos plėtotė.
Plačiau aptariamos st. Šalkauskio idėjos, įvertinant jų išsamumą bei įtakingumą Lietuvos edukologinei minčiai. Pasak autoriaus, kultūrinis auklėjimas gali atnešti tikrai gerų vaisių tik tada, kai jis vienodai tinkamai auklėja visas žmogaus galias, nestelbdamas vienų i neleisdamas kitoms per daug įsigalėti. Toks auklėjimas vadinamas “pilnutiniu ugdymu”, 5 pav..
1. Pilnutinio ugdymo savybės
1. Pilnutinis ugdymas ir pasaulėžiūra.
2. Pilnutinio ugdymo tikslas – ruošti žmogų prigimties,
kultūros ir religijos uždaviniams.
3. Formalinis ir materialinis ugdymo uždaviniai.
4. Esmingas pilnutinio ugdymo turinys.
• Prigimties srityje.
Sveikame kūne – sveika siela.
• Kultūros srityje. Kultūra reiškiasi:
Protinimu (veda pažinimo keliu)
Dorinimu (veda tobulinimosi keliu)
Estetinimu (veda grožėjimo keliu)
• Religijos srityje:
Protinimas tikėjimo gaivinimas subjektyvus
Dorinimas meilės auklėjimas religinimo
Estetinimas vilties žadinimas uždavinys

2. Pilnutinio ugdymo veiksniai

1. Pašauktieji ugdymo veiksniai.

5 pav . Pripuolamieji veiksniai. (visuomenės įstaigos, draugijos,
spauda…)

3. Primygtini dabarčiai pilnutinio ugdymo punktai

1. Idealių polinkių skatinimas kaip drausmės pagrindas.
Drausmės priemonių eilė:
1. Pataikavimas geiduliams.
2. Fizinė bausmė.
3. Lenktyniavimas (rivilizacija)
4. Skatinimas.
5. Idealinių polinkių žadinimas.

2. Individualizmo ir versalizmo sintezės ruošimas
visuosmeniniuose ir tarptautiniuose santykiuose.

Mokykla – mažoji visuomenė, iš kur įgyti įpročiai nešami
vėliau į platų visuomenės gyvenimą.

3. Pačių ugdytojų ugdymas.

Juo aukštesni mokymo idealai ir juo toblesnė yra drausmės
sistema, juo daugiau reikalaujama iš pačių ugdytojų ir
sugebėjimo.

Andragoginės minties intensyvesnė plėtotė pastebima po 1990 m., atgavus Nepriklausomybę.
3.3. Tautinis auklėjimas
Vienas iškiliausių XX a. prad. Pedagoginės minties atstovų Lietuvoje– Antanas Maceina, kurio mintims nemažai įtakos turėjo St. Šalkausko palikimas.
Įtakingas Maceinos kūrinys „Tautinis auklėjimas“ (1934)originaliai buvo parengtas kaip daktaro disertacija, tačiau jam buvo lemta tapti vienu įtakingiausių ir geriausiai žinomų tekstų Lietuvos pedagoginės minties palikime. Šiame darbe autorius pabrėžia, kad tautinis auklėjimas „nėra speciali ugdymo sritis (šalia protinio, dorinio ar estetinio ugdymo) nei speciali pedagogikos disciplina <..>. Jis yra tik vienas ugdymo atžvilgis‘ (Maceina, 1991), tačiau jis apima visus ugdymo aspektus ir disciplinas. Remdamasis šiuo argumentu, autorius pažymi, kad prasminga analizuoti pasitelkus tarpdisciplininį požiūrį, todėl tautinis auklėjimas analizuojamas pedagogikos ir gyvenimo filosofijos sankirtoje.
Maceinos argumentai vertintini XX a. prad. realijų bei Lietuvos valstybingumo kontekste, tačiau, nežiūrint tam tikrų apribojimų, daugelis įžvalgų tapo vėlesnių svarstymų ašimi ir pamatu.
Pasak Maceinos, galima išskirti kelis tautų atsiradimo veiksnius. Tai – gyvenamoji aplinka, istorinis likimas, taip pat Maceina pamini ir rasę, svarstymai kurios atžvilgiu net ir šiomis dienomis yra šiuolaikiški, pavyzdžiui, autorius pažymi, kad dvasinių rasių nėra ir negali būti. Turint mintyje beveik tuo metu Europoje suklestintį nacionalfašizmą, Maceinos mintys pažangiai peržengia tuometinių svarstymų ribas.
Apibūdindamas aplinkos įtaką tautai, Maceina pažymi klimato, gyvenamosios teritorijos, jūros, šiai, kaip energiją ir atvirumą skatinančiai, autorius skiria ypatingai daug dėmesio. Tautos esmę sudaro jos vientisumas, individualybė bei bendruomeniškumas. Istorinis likimas – tai ir bendri žygiai praeityje, ir bendras gyvenimas dabartyje, ir bendra sąmonė, jungianti praeitį su dabartimi.‘Jei tauta neturi bendrų žygių praeityje, ji kaip tauta, iš viso neturi praeities Toji praeitis priklauso individams, gentims, bet ne tautai, ne tautai kaip bendruomenei. Šiuo atveju tautos dar nėra‘ (Maceina, 1991; 27). Analizuodamas tautos esmę, Maceina pažymi kultūros svarbą: ‚Dainos, pasakos, papročiai – vis tai yra kultūros laimėjimai‘ (Maceina, 1991; 35), taip pat skiriama dėmesio valstybei, kadangi ‚tauta gali būti valstybėje ir tauta gali būti valstybė. Pirmuoju atveju ji yra tam tikro suvereninio politinio vieneto dalis, antruoju – ji pati yra tasai suvereninis vienetas ‘(Maceina, 1991; 59). Autorius tęsia, kad pirmuoju atveju valstybė yra išorinis, net svetimas dalykas, antruoju atveju ji yra pačios tautos kūrinys ir tampa sava.
Antanas Maceina pabrėžė, kad tautinis auklėjimas yra istoriškai gana naujas reiškinys, kadangi tik Romantizmo laikotarpiu pradėta svarstyti apie tautą, priklausomybės jai ypatumus bei su priklausomybe susijusias pareigas. Pasak autoriaus, senovėje buvo ugdoma tam tikram sluoksniui, Antikinėje Graikijoje bei Romoje – valstybei, Viduramžiais – tam tikrai draugijai (gildijai, korporacijai). Net Renesanso laikotarpiu ugdyta dažniausiai tarpvalstybiniu lygmeniu, pavyzdžiui, katalikiškoji antireformatoriška iniciatyva apėmė tarptautiniu mastu funkcionuojančių universitetų kūrimą ir rėmimą. Istorijoje išliko kelių gimtąją kalbą aukštinusių mąstytojų idėjos, pavyzdžiui, jau nekartą ir šioje knygoje minėtas J. A. Komenskis. Tačiau net ir Komenskiui ugdymas gimtąja kalba buvo svarbesnis kaip praktiškas būdas padėti vaikams greičiau išmokti skaityti ir rašyti, negu tautinio auklėjimo priemonė (ten pat; 84).
Ryškindamas tautinio auklėjimo objektą, Maceina pažymi, kad ir ugdymo objektu niekada nėra abstrakcija, kažkoks žmogus, ugdymas visada yra susijęs su konkrečiomis žmogaus savybėmis, viltimis, norais, siekiais: ‚ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir stengiasi jų prirengti visoms gyvenimo sritims‘ (Maceina, 1991; 89).
Maceina pabrėžė, kad ugdymas yra tikras kultūrinis veiksmas, ir kaip tik kultūrinis žmogaus įsikišimas yra sąmoningas prigimties kėlimas į aukštesnį būvį. Kultūra kuria žmogų, ir kuria tautą. Tautinis auklėjimas turi prasidėti iš tautos, tad auklėjimo uždaviniai turi būti susiję su tautine tikrove. Tačiau tautinis auklėjimas nėra vien tik tautos ugdymas, jis yra ir ugdymas tautai; tautą, kuriai ugdoma, Maceina įvardino tautiniu idealu.
Pilnutinės tautinės individualybės atskleidimą Maceina įvardina galutiniu tautinio auklėjimo tikslu. Pasak jo, tautinė individualybė susidaro iš trijų svarbiausių dalių:
1. Tautinių ypatybių;
2. Individo santykių su šiomis ypatybėmis bei
3. Kultūrinį šių ypatybių ir santykių su jomis vertingumą (Maceina, 1991; 98).
Pasak autoriaus, jos visos yra svarbios ir būtinos, nes, jei žmogus turi tautinių ypatybių, bet nėra įvardinęs savo santykio su jomis, ar nėra įvertinęs jų kultūrinio vertingumo, tai jo tautinė individualybė nėra pilnutinė. Tautiškumas sudaro vieną pilnutinės tautinės individualybės esmės dalių, nes apima tautines ypatybes į visumą. Santykius su tautinėmis ypatybėmis Maceina vadina patriotizmu, partiotas myli ir savo tautą, ir tautinę kultūrą. Nacionaliniai nusiteikimai, pasak autoriaus kaip tik ir apibūdina kultūrinius žmogaus įsipareigojimus tautą ir jos kultūrą kurti. Su tautinės individualybės esmėmis yra susiję tautinio auklėjimo uždaviniai, kadangi siektina ugdyti tautiškumui, ugdyti patriotizmui bei ugdyti nacionalinius nusiteikimus. Dėl šių priežasčių Maceina išskiria tris pagrindines tautinio auklėjimo sritis:
• Tautišką auklėjimą;
• Patriotinį auklėjimą;
• Nacionalinį auklėjimą (Maceina, 1991; 102).
Išskiriami keli tautinio auklėjimo veiksniai: šeima, mokykla, valstybė, bažnyčia, taip pat įvardinami atsitiktiniai veiksniai, tokie kaip organizacijos (pavyzdžiui, jaunimo, sporto ar meno), taip pat auklėja ir pati aplinka – vienokią įtaką žmogui turi didmiesčio gatvės, kitokią – upės slėniai.
Tautinis auklėjimas nėra atskira pedagogikos disciplina, todėl ir mokslo sistemoje jo, kaip atskiros disciplinos, nėra, tačiau tautinis auklėjimas turi persmelkti ir persmelkia įvairius ugdymo aspektus, tiek šeimoje, tiek mokykloje tautiniam auklėjimu skiriamas dėmesys. Tai ir yra kultūrinis veiksmas, kurio dėka tampame tuo kas esame ir tampame geresniais savimi.

3.3.1. Tautiškumo samprata lietuvio individualybėje
Žmogaus gimimo vieta ne kartą nesutampa su tradicine kurios tautos tėvynės sąvoka. Lietuvių tauta turi kartų patyrimą, puikiai iliustruojantį šiuos žodžius. Sibire ištremtieji baltų vaikaičiai asimiliavosi rusų tautoje, įleido savo šaknis ir nebenori grįžti Tėvynėn, Lietuvon – išpustė jų širdyse šiaurūs vėjai Tėvynės slaptį – meilę – ilgesį… Deja, yra tokių šeimų, tokių žmonių, nors dėkui Aukščiausiajam, dauguma lietuvių dar savo sielos gelmėse, slapčiausiame kampelyje išsaugojo viltį grįžti į mažytį žemės lopinėlį šalia Baltijos jūros. Ypač antroje emigrantų ( Vakaruose ar Rytuose – visai nesvarbu) kartoje slaptinga Tėvynės trauka pamažu išnyksta. Jie, ilgiau pagyvenę svetimoje kultūrinėje įtakoje, šalia žmonių, kuroių dvasinė patirtis visiškai kitokia, skirtingose vertybės, ima gimtinę – vietovę, kurioje gimė – vadinti Tėvyne. Tačiau visgi nė vienas žmogus nepakeltų tuštumos dvasioje, kuri lieka netekus Tėvynės. Gamta nemėgsta tuštumos – seniai žinomas posakis, bet ne visuomet pakankamai kreipiame į jį dėmesį, labai retai branginame savo Tėvynę. Jos būtinumas, vertė iškyla tik netekus galimybės joje gyventi, kada esi priverstas ją palikti.
Trumpam pažvelkim į Šventojo Rašto Senąjį Testamentą, Išėjimo knygą, kurioje vaizduojama žydų tautos klajonė, iškentėti vargai ir nepritekliai einant į pažadėtąją žemę – _razmus. Žydai, vedami Mozės, keturiasdešimt metų klaidžiojo dykumoje ir net išsekinti nesibaigiančių karščių ir smėlio audrų išdrįso murmėti prieš Dievą Jahvę, kaltinti Mozę noru juos pražudyti, išsekinant, išsiurbiant po lašelį iš kūno gyvybę. Laimei, jų tvirtas vedlys nė minutei neprarado pasitikėjimo Dievu ir tik todėl su Jahve pagalba žydai netikėtai gauna maisto, o iš uolos jiems ištrykšta gaivus šaltinis. Taigi žydų klajonė dykumoje, kančios – tarsi išbandymas prieš įeinant, prisiliečiant prie šventos vietos, prie Tėvynės slapties. Šitas keturiasdešimties metų laikotarpis – tai apsivalymas, lyg atgaila prieš išpažintį, tartum dvasinis subrendimas tapsmo, įgalinančio turėti Tėvynę, įveikimas.
O lietuviai gal pagaliau atliko savo atgailą, iškentėję ne keturias dešimtis, o visą pusę amžiaus ir ne dykumoje, o “blogio imperijos gniaužtuose…” “Nė viena tauta negali užsisklęsti nuo kitų tautų savęs neskriausdama” (J.Grinius). Kiekvienos tautos žmogus, kad ir kokios rasės jis būtų, kokia kalba bešnekėtų, yra dalis visos žmonijos. “O žmonija atskirame žmoguje yra jo žmoniškumas”(S.Šalkauskis). Nebūtų rasizmo, nežinotume apie genocidą. Jei kiekvienas iš mūsų nešiotume savyje mintį apie visą žmoniją, meilę jai, suvokimą, jog pradėjom išsigimti, geisti vienai visumos dalelytei, liga persiduoda ir kitoms. Tauta, puoselėdama savo kultūrą ir mentalitetą, supažindinama su tuo visą pasaulį, geriau supranta savo prigimtį ir savo paskirtį istorijoje. Dar J.Hėgelis – vokiečių kilmės didis mąstytojas – pasakė, jog kiekviena tauta tam tikroje istorinėje epochoje turi įvykdyti savo užduotį, parodyti kelią kitoms tautoms, įvesti jas į naują istorinį periodą. Taigi kiekviena žemės tauta su savuoju kultūriniu kraičiu yra neįkainuojama vertybė visam pasauliui, nulemianti jo likimą.
Stasys Šalkauskis lietuvių tautos misiją žmonijos istorijoje matė tarpininkės rolėje kaip Rytų – Vakarų sujungėją – suvienytoją. Ar galėtų žmogus _razmus_ save, savos dvasios polinkius ir troškimus be gimtosios tautos kultūros? Ar pajėgtų lietuvis pažinti save, įsigilinti savojon, ne tik tautiškon, bet ir bendražmogiškon prigimtin, jei staiga būtų nublokštas visai jau į svetimą kraštą? Tik akistatoje su tremtimi, prievarta iškyla tautos dvasinės kultūros svarba. Ji kur kas svarbesnė už _razmus_umas kultūrą, kurią galima bet kada sunaikinti.
Ar atstatyti koplytstulpius, kryžius bus galima visuomet, jei žmogus lietuvio širdyje lietuvybės dvasia nebus svetima? Pagaliau ir patsai žmogus tobulėti, dvasiškai atsiskleisti gali tik ten, kur jo šaknys įleistos – žemėje, kurioje lietuvio kūnas ir siela gali tvirtėti.
Kad atskleistum save, savo galimybes, pirmiausia reikia perprasti savo šaknis, žinoti kultūrinį paveldą. Tai kraitis kurį tauta sukrauna per ilgus savo egzistavimo amžius. Tai tarsi stebuklinga dėžutė, iš kurios galiama imti kiek tik nori, ir ji vis tiek neištuštės.
Koks gi lietuvių kultūrinis paveldas? Pirmiausia – aukšta moralė. Čia vertėtų prisiminti Didijį Lietuvos kunigaikštį Kęstutį, gerbiamą už dorą ir _razmus_uma net kryžiuočių. Tik tokio būdo dėka lietuviško kilniaširdiškumo, o kartu ir tvirtumo, Kęstutis įgijo ne tik politinį autoritetą, bet ir išauklėjo nuostabų sūnų.
Ką reiškia lietuviui dora? Pasinaudokime žodžių principu: dora – roda. Taigi Dieviškoji roda žmogaus gyvenime turi atspindėti kaip dora, t.y. Dievas, lietuvio sampratoje nori, jog žmogus savąjį gyvenimą nugyventų dorai. Tik dora laiduoja žmogaus vidinę harmoniją ir santarvę pasaulyje. „Religijos reikšmė kultūrai yra nepaprastai didelė, nes religija yra viltingiausia doros atrama“ (A. Gulyga).
Kultūra, kaip žmogiškosios veiklos rezultatų visuma, palaiko asmenį iš išorės, t.y. į žmogų patenka iš aplinkos. Religija atnaujina žmogų iš vidaus. Religinis jausmas kyla iš dvasios gelmių. Kada buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį paklausė, kas jam teikė stiprybės prasėdėjus vienutėje daugybę metų ir nepraradus sveiko, aiškaus mąstymo, jis atsakė: „Dievas“. Jis kiekvieną dieną kalbėdavo rožančių, ir Aukščiausiasis duodavo jam stiprybės, _razmus_ jėgų išbandymuose nepalūžti.
Pagal Vydūną, žmonių _razmus_, o kartu ir tautiniam paveldui priklauso ne tik dora, bet ir menas bei mokslas. „Mokslas yra yra gyvenimo vyksmas žmoniškumo lygyje“ (S. Šalkauskis). Su jo pagalba žmogus „iš pasaulio statosi savo pasaulį“. Vydūno požiūryje į mokslą aiškiai jaučiamas I. Kanto samprotavimų apie grynąjį protą (sąmonė šviesa – Vydūno) ir praktinį protą (sąmonė – Vydūno) įtaka. Net ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo mintyje, “kad mokslas yra dalykas, kuriamedaugiau sveria pasaulis, pasaulio supratime – daugiau žmogaus asmenybė”.
Jeigu pažiūrėtume į lietuvių kalbos žodyną žodžio “menas” prasmę tai tarp daugelio rastume ir tą, jog ši sąvoka yra tapati žodžiui “mįslė”. Taigi menas – didžioji mįslė. “Meno giminė lieka žmogaus esmė” – sako Vydūnas, o juk į žmogaus esmę, kad ir kiek mes besistengtume gilintis, vis tiek nesuprasime iki galo, nes mes esame tik “tvėriniai”, sukurti aukštesnės Esybės, kuri tik ir tegali iš esmės suprasti savo kūrinį. Dar kartą mes galime įsitikinti lietuviškųjų žodžių semantinės prasmės gilumu: menas – mįslė… “Meno veikalas turi gimti iš gyvo ir tauraus menininko žmoniškumo ir iš jo augti” (S.Šalkauskis), t.y. kiekvienas žmogus, kuris pašvenčia save kūrybai, meno sričiai, turi būti tyras ir doras savo širdyje. Visi jo “tvėriniai” turėtų alsuoti humaniškumo idėja, gyvasčiu, atgaiva sielai. Kodėl tikrasis menas negali nieko daugiau skelbti, kaip tik žmoniškumą? Nes “kuriamoji galia turi plūsti iš dvasios – sielos”, tai reiškia – iš pačios žmogaus esmės. Jeigu vis dėlto kuriantysis savo dvasia nebus ištobulėjęs, tai tokį “menininką” pažinsime iš jo vaisių: “Menko žmoniškumo žmogaus veikalai bus ir menkesnio meniškumo” (S.Šalkauskis).
Juk ir Kristus yra pasakęs, jog žmogų pažinsime iš jo darbų, kaip medį pažįstame iš jo vaisių.
Lietuvos menininko portretą sunku nupiešti, bet tie, kurie stengėsi prisiliesti prie pačių subtiliausių žmogaus gyvenimo akimirkų, jo egzistencijos gelmių, pasižymėjo ypatingu kuklumu, uždarumu, jautrumu bet kokiai neteisybei, savita mąstysena bei pasaulėjauta. Pažvelkime į rašytoją B.Radzevičių. Jo kūrinių herojai nuolat ieško meilės, užuojautos, gailesčio, gėrio, ieško iš žmogiškos egzistencijos Dievo esybėje. Netiesa, jog lietuvis rašytojas sovietmečio laikais savo meistriškumu, menant žmogiškosios būties mįslę, atsiliko, tapo atribotu nuo pasaulinės minties, jos pažangos. Mokslas dėl specifinių savo ypatumų galėjo atsilikti, bet ne mintis. B.Radzevičiaus literatūrinis herojus sprendė tas pačias problemas, kurias pasauliui iškėlė egzistencializmo filosofijos atstovai.
Tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vytauto Didžiojo universitete keletą metų profesoriavo V.Sezemanas, emigrantas iš bolševikinės Rusijos. Jo manymu, tik savą kalbą galima prasmingai kurti, tik jos dvasią galima jausti. Ir iš tiesų kiekviena kalba, į ją įsiklausius, turi savą melodiją, kiekvienas žodis skamba vis kitaip. Kalba nepaprastai svarbi tautos išlikimui, kaip savitai etninei bendrijai. Juk ne veltui caras, pavertęs Lietuvą eiline Rusijos gubernija, po 1863 m. Sukilimo net keturiasdešimt su viršum metų uždraudė lietuvišką spaudą. Žinojo jis tautinės kultūros, valstybingumo Achilo kulną.
Didžioji kiekvienos tautos svajonė ir troškimas – sukurti savo valstybę. Jos sukūrimas reiškia, jog tauta, ją sudarantys žmonės supranta esą giliąja savo prigimtimi laisvi žmonės. Atskirojo žmogaus laisvė neapriboja kito žmogaus galimybių. Valstybės paskirtis ne suskirstyti žmonėms pareigas ir veiklos sritį, bet apsaugoti, užtikrinti jų laisvę. Tačiau laisvei kiekvienas žmogus privalo pirmiausiai subręsti iš vidaus. Šitas balsas – “tu laisvas” – turi ateiti ne iš aukštų tribūnų, bet iš pačios širdies, tik tuomet jis pasiruošęs laisvės idėjų tikrovėje jaustis pilnateisis.
3.3.2. Pilietiškumas
Šiuo metu aktualesni pilietiškumo ugdymo klausimai. Jiems paskutiniaisiais metais, Europos Sąjungos plėtros bei globalizacijos procesų kontekste skiriama ypatingai daug dėmesio. 2005 m. buvo paskelbti pilietiškumo ugdymo metais, įvertinant kai kurias neigiamas tendencijas (pavyzdžiui, 2004 m. rinkimuose į Europos parlementą dalyvavo mažiausiai per paskutiniuosius dvidešimt metų rinkėjų), taip pat teigiamų poslinkių paieška. Siekiama prasmingos, tvarios, skirtumus, kultūros ypatumus įvertinančios, integracijos bet neniveliuojančio sulyginimo. Pilietiškumo samprata yra daugiasluoksnė, ji apima kiekvieno žmogaus aktyvumą, ryžtą ir nuostatą įgyvendinti savo pareigas ir siekti savo teisių, taip pat dalyvavimas vietos bei savo valstybės reikaluose, aktyvi pozicija Europos Sąjungos ir kitais klausimais (Krofli, 2004).
Tapti piliečiu galima tik dalyvaujant įvairiuose procesuose. Elgdamiesi, kaip piliečiai, tampame jais. “Pilietiškumas yra mokymosi visą gyvenimą neatsiejama dalimi, ir tik pilietinėje, laisvoje ir demokratinėje visuomenėje jam skleistis yra palankiausios sąlygos‘ (Katus, 2002).
Dalyvavimas yra viena reikšmingiausių pilietiškumo dimensijų.
Mokymasis ne tik formaliojoje švietimo sistemoje, bet ir mokymasis įvairiuose kursuose, seminaruose yra dalyvavimas individo lygmenyje, neatsiejamai susijęs ir su bendruomenine, valstybine veikla. Dalyvaudami įvairiose spaudimo grupėse, nevyriausybinėse organizacijose, asociacijose prisidedame prie teisingesnių sąlygų aplinkiniams kūrimo.
Mokykloje yra nemenkos galimybės piliečio ugdymui, 6 pav.

6 pav. Ugdymo pilietiškumui dimensijos (Foster, Graeffe, Zuzečiūtė, 2005; 8)

Dalyvavimas valstybės ir pasaulio reikaluose (dalyvavimas rinkimuose), moterų aktyvesnis įsitraukimas į politinę veiklą įvairiuose (savivaldybių ir valstybės) lygmenyse yra esmingas siekiant, kad būtų priimami tokie įstatymai, kuriuose įvertinami įvairūs įvairių žmonių poreikiai, ir užtikrinant, kad įstatymų taikymas nepažeistų venos kurios grupės ar atskiro žmogaus teisių.
Dėmesys pilietiškumui skirtinas tiek mokantis formaliai (pavyzdžiui, vidurinėje, profesinio ugdymo mokykloje, suaugusiųjų mokymo centre), tiek teikiant neformaliojo švietimo paslaugas. Edukologai neturėtų išleisti iš akių, kad tik aktyvus kiekvieno ugdytinio, suaugusiojo dalyvavimas ir yra būdas tapti aktyviu piliečiu, vykdančių savo pareigas ir ginančių savo ir aplinkinių teises.
Patriotiškumas ir pilietiškumas gali sietis, bet jokiu būdu nesutampa ir net gali vienas kitam prieštarauti. Remiantis vien jausmais, negalima sukurti ne tik pilietinės bendruomenės, bet netgi paprasčiausios šeimos. Patriotui užtenka jausti, tuo tarpu pilietis privalo veikti, ir veikti protingai, drąsiai. Jausmingam patriotui nereikia kaip tik tų savybių, kurios absoliučiai būtinos piliečiui.
Patriotizmas yra pilietiškumo šaknys. Tačiau tik šaknys. Tuo tarpu pilietiškumą galima palyginti su visu medžiu: tai kamienas, šakos, lapai ir žiedai. Ir jei tik mes nupjauname medžio kamieną, jei lieka tik šaknys, glūdinčios žemės tamsoje, mes smengame į tamsią nacionalistinę mistiką, nebeturinčią su pilietiškumu jokio ryšio.

Ar skiriasi pilietiškumo ir tautiškumo sąvokos?
Šios sąvokos ir skiriasi, ir papildo viena kitą. Kuo skiriasi piliečio ir tautoje gyvenančio žmogaus pareigos? Kalbėdami apie pilietį, kalbame apie pilietinę visuomenę, politinę valdžią, jos rinkimus, kitas pareigas visuomenėje. Kalbant apie žmogų, kaip apie tautinės bendruomenės narį, labiau akcentuojame tas vertybes, kurios yra gyvybiškai svarbios ir kurias saugojam kaip vieną iš pamatinių dalykų. Pilietiškumas yra kaip iššūkis būti visuomeniškam, būti veikliam, o būti lietuviu, reiškia giliau suprasti, kas aš esu, kokios yra mano vertybės, kaip jas išsaugoti bendrame globalizacijos kontekste. Išskirti šiuo dalykus galime tik teoriškai, bet gyvenime jie susipina, turime tam tikrą sintezę.
Pilietiškumas turi juridinę, o tautiškumas – daugiau idealistinę- vertybinę prasmę. Būdamas kunigu, vienuole, mamyte, tėveliu aš turiu atitinkamus teisinius įsipareigojimus būti geru kunigu, vienuole, tėčiu, mama. Taip pat dar yra mano asmenybės bruožai- aš noriu tobulėti, noriu džiaugtis savo šeima, noriu jai aukotis, noriu, kad mano vaikai užaugtų dorais ir mylinčiais, kad aš jais džiaugčiausi. Taip atsiranda idealų siekimas- aš tarsi nesu teisiškai įpareigotas siekti idealo – aš galiu viską atlikti minimaliomis pastangomis. Tačiau taip pat aš galiu siekti pačių aukščiausių idealų šeimoje, tautoje, valstybėje. Pilietiškumas suteikia formą, struktūrą, o tautiškumas suteikia idealus, idealizmą, amžinąsias vertybes ir jų puoselėjimą.
Kaip šį klausimą nagrinėtų politikos mokslai? Tautinių valstybių yra mažai. Dažniausiai vienoj valstybėj gyvena keletas tautų. Pvz. Karaimai gyvenantys Lietuvoje, jų tautybė – karaimai, tačiau jie yra ir Lietuvos piliečiai. Jie tarsi priklauso 2 bendruomenėm, kurios yra persipynusios tačiau tuo pačiu ir skirtingos. Piliečio pareigos – tai pareigos valstybei, mes turime ir lietuvio pareigas, nes esame lietuvių tautos nariai. Tačiau šios pareigos nėra tapačios.
Pažiūrėkime į santykį mūsų tautos ir tautų, gyvenančių su mumis. Popiežius, viešėdamas Lietuvoje, yra pasakęs įdomią frazę: “Lietuvoj nėra lenkų. Lietuvoje yra lenkų kilmės lietuviai. O Lenkijoje nėra lietuvių. Jie yra lietuvių kilmės lenkai”. Lenkų tautos žmogus, gyvenantis Lietuvoje, nors ir tapatina save tik su Lenkija, nėra Lenkijos pilietis. Tačiau, gyvendamas Lietuvoje ir nesijausdamas Lietuvos piliečiu, jis negyvena pilnaverčio gyvenimo. Žmogus turi branginti savo tautos papročius, tradicijas, kalbą, kultūrą, tačiau taip pat reikia prisiimti atsakomybę ir už krašto, kuriame gyvena, būseną, jo ateitį, savo, kaip piliečio, pareigas.
Kai nagrinėjame skirtumus tarp pilietiškumo ir tautiškumo, man atrodo, jog kiekvienas skirtingai suprantam, kas yra tautiškumas ir pilietiškumas. Tauta – žmonės pasižymintys tam tikrais bruožais ir sudarantys vieną bendruomenę. Kaip žinome iš istorijos ir politologijos – yra valstybinė tauta, kuriai galima priskirti piliečius, ir etninė tauta, apie kurią šnekame, kai kalbame apie tautiškumą.
Tautiškumas yra tarsi “juodoji dėžutė” mumyse. Joje yra archeotipinė realybė: simboliai, ženklai, savimonė. Tautiškumą galima įvardinti tik per tam tikras apraiškas. Pvz.: Amerikos lietuvis 50 m.gyvena Amerikoje ir kas dieną internetu sužino apie orą Lietuvoje. Kokia tai realybė? Tai apraiška ateinanti iš vidinio šauksmo- aš esu lietuvis ir negaliu nuo to atsiriboti. Filosofiškai šnekant tautiškumas yra turinys, o pilietiškumas- forma.
Įsivaizduokime tautišką žmogų, gyvenantį Lietuvoje, kultūros veikėją, liaudies menų puoselėtoją, tačiau neatliekantį savo pilietinių pareigų (neinantį balsuoti, nešvenčiantį valstybinių švenčių). Taip pat įsivaizduokime pilietį, dirbantį valstybės labui, tarkim seimo narį, kuris kalba netaisyklinga lietuvių kalba ir kuriam visai nesvarbi Lietuvos tautinė kultūra. Ar tie du dalykai suderinami? Ar galima sakyti, kad Lietuvos pilietis yra netautiškas arba, kad netautiškas tas žmogus, kuris neturi pilietinių įsipareigojimų.
Norėčiau grįžti prie teologinės tautiškumo ir pilietiškumo dimensijos. Tai, kad aš myliu savo tautą, Tėvynę ir priimu ją kaip Dievo dovaną, labai daug bendra turi su tuo, ar pasirenku joje gyventi, dirbti, aukotis, nežiūrint į tai, kad man dabar yra ekonomiškai sunku ir nepelninga tai daryti. Tai neatsiejama nuo suvokimo apie tautą, kaip Dievo dovaną, taip pat kaip pilietybę.
Galima sakyti, kad pilietybė padeda apginti tautines vertybes ir tautiškumą. Visa valstybė, visas mechanizmas yra tautiškumo apraiška. Pvz.: kai folklorinis ansamblis važiuoja atstovauti Lietuvą, tai lietuviai pirmiausia pasiima pasus ir parodo pasienio kontrolės poste. Tik todėl, kad jie yra Lietuvos piliečiai, juos įleidžia į kitą valstybę. Valstybė yra aparatas, padedantis atstovauti tas vertybes, kurias esame išsaugoję kaip tautiška bendruomenė. Globalizacijos procese- “būsimosiose Europos Jungtinėse valstijose”, kaip pasakė A. Buškevičius, pilietiškumas yra vienas iš svarbiausių ginklų, turintis apginti tai, ką mes turim brangaus- lietuvių kalbą, papročius ir tam tikrą gyvenimo būdą.
Lengva kalbėti, kai esi lietuvis – Lietuvoje. Kai nuo tavo tautos yra kilęs valstybės pavadinimas ir faktiškai lietuvių tauta yra dominuojanti Lietuvoje. Bet ką pvz. daryti kiniečiui Malaizijoje,- kurio tauta yra visai kitokia, nei valstybės pavadinimas? Man atrodo, ateityje ši problema iškils ir Europos Sąjungoje.
Europos sąjungoje daugiau skatinamas pilietiškumas. Aš esu Europos pilietis. Tautiškumas pradėjo slinkti į šoną. Panaši situacija kaip Amerikoje – tautiškumas liko kaip tradicija susijusi su tam tikro maisto valgymu, dainų dainavimu ir t.t. Esminis klausimas išlieka- kas aš esu- tik Europos pilietis ar ir lietuvis?
Tautų, kurios yra skirtingos savo kultūrine patirtimi, buvimas kartu viena kitą paryškina. Jei visuomenė būtų vienalytė, neapibrėžta, netautinė- ji būtų be galo blanki ir neįdomi. Pasaulis labai nuskurstų tiek kultūrine, tiek kalbine, tiek išvaizdos ar kita prasme.
Iki šiol visi kalbėta, jog tautiškumas padeda valstybei. Tačiau ir mūsų tautos istorijoje yra nemažai pavyzdžių kur tautiškumas griovė valstybę. Pvz.: karaliaus Mindaugo atvejis, kai tautiškai nusiteikę žemaičiai, nusprendė susitvarkyti patys ir mes praradome karalystę. Taip pat ir šiais laikais tautinis sąjūdis nebūtinai skatina valstybės, kaip pilietinės visuomenės stiprėjimą. Tai nereiškia, kad tai turi būti priešingi dalykai, šios kryptys gali sutapti arba išsiskirti.
Tai buvo tautiškumas be Dievo, be krikščionybės. Kodėl ateitininkija buvo tokia pranaši prof. St.Šalkauskio ideologijoje? Jis pabrėžė, kad “mano tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas turi būti persmelktas katalikiška dvasia”. Kodėl išpažįstame vieną katalikų tikėjimą kaip tikrąjį tikėjimą? Norint reikštis ir gyventi bet kurioje kitoje religijoje- reikia persiimti tos religijos kultūrine išraiška. Katalikybė- vienintelė religija pasaulyje, persmelkianti visas tautas ir kultūras, nereikalaujanti atsisakyti kultūrinės išraiškos, bet leidžianti kultūrai būti lyg tautiniu drabužiu (ar tai būtų Afrikos ar baltų, ar europiečių kultūra). Mes galime išreikšti savo pagarbą, meilę Dievui, bažnyčiai neatsisakydami savo kultūrinės išraiškos. Tauta matoma kaip didžiausia Dievo dovana, bet ne kaip tikslas savyje, o kaip išraiška per kurią garbinam Dievą. Kaip žmogus negali egzistuoti be savo kūno, taip jis negali egzistuoti be savo tautos, tautinės išraiškos.
Kas yra svarbiau? Tautiškumas ar žmogiškumas? Ką tu matai, tarkim, rusų tautybės žmoguje – rusą ar žmogų? Tai, kad Europa vienijasi, yra kažkuria prasme Dievo kalbėjimas: ,,Jūs esate… žmonės visi… Visi pagal tą patį Dievo atvaizdą.” Tai, kad jūs esate originalūs, yra gerai, bet tai nėra tikslas… Įdomi yra Senojo Testamento citata- istorija apie Babelio bokštą. Nuo ko prasidėjo tautiškumas? Nuo žmogaus puikybės. Dievas atėjo ir sumaišė išpuikusių žmonių kalbas.
Susidurdami su kultūrine ar tautine apraiška, savo aplinkoj turėdami ir žydų, ir rusų, ir lenkų, turėtume išlaikyti šeimyniškumo principu pagrįstą santykį. Priešpastatymo nėra, tik kūrybiškas ieškojimas.
Tik tautiškai išauklėtas žmogus gali būti kūrybiškas visose gyvenimo srityse, nes tik tada savo darbams jis gali duoti originalią ir todėl vertingą lytį.
Tautiškumas padeda lengviau įsijungti į pasaulinę visuomenę, į tą didelį bendrabutį, kurio gyventojai mes tampame. Ateitininkų uždavinys yra ieškoti, kaip padėti provincijos žmonėms, nebūtinai tikintiems, įsijungti į procesus, kurie dabar vyksta.
Kas yra geras pilietis, diskusijų kyla mažai, bet ką reiškia būti geru tautiečiu, diskusijų kyla daug. Tautiškumo savimonė gali būti konservatyvi, ir gali būti kūrybiška, vaisinga. Galima laikyti tautiškumu tai, kad užkonservuoju kaip muziejines vertybes XIX amžiaus žemdirbių dainas, arba tai, kad dabar kuriu XX am postmodernią Lietuvos miestų tautinę kultūrą.
Mes turime pripažinti, kad yra laiko kaita, kuri keičia kultūrą, bet taip pat būtų neteisinga paneigti tai, kas buvo praeity, kultūros lobyno dalykų nevertinti ir nesaugoti. Esame generacijų ir laiko produktas, kiekviena karta yra mums palikusi kažką- kraitį, palikimą, dovaną. Kultūros išsaugojimas dažnai yra vadinamas kultūros stagnacija, bet manau tai yra klaidinga samprata, nes etninė kultūra yra palikimas, vertybė, tūkstančiais metų sukurtas lobynas, dovanojamas iš kartos į kartą kaip dovana.
Klausimai ir užduotys
• Su kuo siejamos edukologijos mokslo pirmosios ištakos?
• Kokiame kontekste plėtojosi švietimas Lietuvoje?
• Apibūdinkite žemdirbiškosios kultūros (etniškąjį) modelį.
• Kada įkurta pirmoji Lietuvoje mokykla?
• Kada įkurta pirmoji parapijinė mokykla?
• Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite lietuvių kultūrą ir raštą spaudos draudimo metais puoselėjusius žmones.
• Apibūdinkite pilietiškumo sampratos skleidimosi temas.

4 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijose ar e-ervėje.

4. UGDYMO TIKSLO PROBLEMA. UGDYMO FILOSOFIJOS TRADICIJŲ APŽVALGA
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Paaiškinti sąvokas ‘tikslas’, ‘veiksniai’.
• Charakterizuoti pagrindinius ‘objektyvius’ ugdymo veiksnius.
• Išvardinti ir apibūdinti pagrindines edukologijos pamatinių svarstymų sroves.
• Charakterizuotis pagrindinius ‘subjektyvus ugdymo veiksnius’
• Paaiškinti objektyvių ir subjektyvių veiksnių tarpusavio ryšį.
4. 1.Ugdymo tikslas. Ugdymo veiksnių problema
Kaip minėta, tampriausi ryšiiai edukologiją sieja su filosofija. Filosofijoje klausiame savęs klausimų, atsakymų į kuriuos paieška yra tokia įdomi ir prasminga veikla, joje mes tampame tuo, kuo norime tapti, tuo, kuo maname, kad yra gera būti. Mąstančiomis, užjaučiančiomis, vienos kitos padedančioms ir kuriančiomis būtybėmis – žmonėmis, asmenybėmis.
Į kai kuriuos klausimus atsakymai rasti, ypač tuos, kuriuos savo gyvavimo aušroje filosifija suformulavo apie gamtą. Pavyzdžiui, jau nustatyta, kad ne Parmenidas, o Demokritas, teigęs, kad viskas yra sudaryta iš dalelių, buvo teisus (tiesa, šiuolaikinėje teorinėje fizikoje kalbama apie universalią dalelę, vienu metu esančią visur, ir siejančią viską į visumą – net ir šis klausimas, reiškia, nėra atsakytas).
Į kitus klausimus – pavyzdžiui, žmogaus prigimtis gera ar bloga, ar neutrali? Egzistuoja absoliuti tiesa ar ne? – neatsakyta, tačiau pats paieškos procesas yra savaime vertingas.
Klausimas – koks yra ugdymo tikslas? – yra vienas iš tokių klausimų. Šiame skyrelyje trumpai analizuosime, kokie gali būti principiniai atsakymai, kuriuos galima fomuluoti, laikantis vienos ar kitos perspektyvos bei analizuosime, kaip ugdymo tikslas, kaip gridžianžia konkrečios ugdymo sąveikos organizavimą (Craver, Ozmon, 1996; Jovaiša, 1994; 2001; Laužackas, 1997, 2000; Stulpinas, 1993; 1994, Taruškienė, 1997; Šalkauskis, 1992a, 1992b; Šernas, 1995).
Tikslo sampratos:
• Siekiamoji priežastis ir siekiamoji gėrybė (Šalkauskis, 1992a, 1992b);
• Ugdytojo ir ugdytinių galutinis rezultatas (Jovaiša, 1994, 2001);
• Mąstymu suformuluotas idealas, siekiant atliekami tam tikri veiksmai, organizuojama savo ir kitų veikla (Platonas, 427 – 347 m. pr. Kr.).
Pasak Jovaišos (1998), ugdymo tikslai yra:
• Žmogaus prigimties atžvilgiu (fizinės būklės, esminių poreikių, sąmonės lygmenyse)
• Žmogaus, kaip socialinės būtybės atžvilgiu (darbo, mokslo, kūrybos lygmenyse)
• Transcendentinių svarstymų atžvilgiu (būties, tautiškumo, asmeninių įsipareigojimų lygmenyse).
Ugdymo tikslus lemiantys veiksniai
Objektyvūs (visuomenės išsivystymas, bendrieji įsitikinimai, vertybės, normos, civilizacijos lygis). Pavyzdžiui, iki XX a. buvo manoma, kad nepilna šeima yra blogai, vyravo nuostata, kad vieniša mama verta labdaros, bet ne pagarbos. Ši norma, be abejojo, pagrįsta įvairiais kitais giluminiais įsitikinimais ir vertybėmis, tačiau egzistuoja ir civilizacinis aspektas. Ekonomiškai nepilna šeima – tai šeima be užtikrintų pajamos šaltinių, todėl vaikai tokioje šeimoje bus prasčiau aprūpinti, negu vaikai pilnoje šeimoje. Tai galiojo įvairiems sluoksniams. Pavyzdžiui, žemės ūkyje viena mama tikrai sunkiai verstųsi, tačiau ir kilmingųjų šeimoje, galiojant paveldo saugojimo tradicijai, nesantuokinis vaikas pasmerkiamas nepritekliui. Kultūriniai ir ekonominiai veiksniai, visuomeniniai ir politiniai judėjimai, teisinė sistema yra tarpusavyje neatsiejamai persipynę, ir ši sampyna sudaro objektyvių veiksnių šerdį. Žmonės tik intelektinėje diskusijoje gali juos peržengti, tai yra, įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Taip kuriamos vizijos, modeliai, taip dabartyje kuriama ateitis (Jakavičius, Juška, 1996; Juodaitytė, 2002; Kvietkienė, 2005, Sociologija, 2003; Vaitkevičius, 2001; ).
Šie – objektyvūs – veiksniai žmogaus gyvenimo laikotarpiu kinta gana lėtai. Anksčiau individo gyvenimo laikotarpiu objektyvūs veiksniai galiodavo, jie galiodavo net kartoms, pavyzdžiui, feodalizmas. Šiuo metu, net ir objektyvūs veiksniai keičiasi greičiau. Pavyzdžiui, praeito šimtmečio viduryje vyravusį biheviorizmą keičia, praturtina humanistinė nuostata.
Veiksniai, kurie galioja tam tikrą laikotarpį (dabar – vis trumpiau) bei kurie apibrėžia bendrąsias diskusijas, lemia įsitikinimus apie tai, kad kai kurie dalykai yra gerai, o kiti – nepriimtini, taip pat sudaro priimtinos veiklos pamatus, ir kuriuos peržengia tik kritinė ir kūrybinė mintis – vadinami objektyviais veiksniais. Filosofinių tradicijų, brėžusių vertinamų ir siekiamų dalykų horizontą, sudaro vieną esminių vyraujančių įsitikinimų kūrimosi pamatų. Todėl šių klausimų analizei skirsime atskirą dėmesį. Asmeniniai įsitikinimai, asmeninė teorija, vertybės, kuriomis tiki mokytojas, andragogas, ar besimokantieji, vadinami subjektyviais veiksniais.
4.2. Ugdymo filosofijos trumpa apžvalga
Pirmykštės bendruomenės svarbiausia buvo išlikti, senosios kultūros šalyse, tokiose, kaip Indija, pabrėžiami ir kiti siekiniai. Pasak Budos mokymo būtina ugdyti tobulą žmogų (jam būdingos teisingos žinios, teisingos žmogaus nuostatos, teisingas kalbėjimas, teisinga veikla, teisingas gyvenimas, teisingos pastangos, teisingas dėmesys, teisinga meditacija). Kinijoje, Konfucijaus tikslas – išugdyti kilnų vyrą. Spartoje tikėta, kad svarbiausia išugdyti fiziškai stiprius karius, tik Atėnuose pradėta svarstyti apie tai, kad svarbu parengti valstybės pilietį, neabejingą menui, muzikai. Feodalinėje visuomenėje manyta, kad būtina išugdyti gerą riterį, vertintas ir skatintas paklusnumas bažnytinei visuomenei, nes tai atitiko XII – XIII a. luominį visuomenės suskirstymą (kiekvienas luomas turėjo ugdymo tikslus). Renesanso epochoje – ugdyti harmoningą asmenybę, Naujaisiais (Švietėjiškas laikotarpis) laikais – akcentuota proto svarba, Naujausiais laikais – iniciatyva ir kūrybiškumas (Lukšienė, 1993, 1996; Vaitkevičius, 2001).
Kultūrinės normos, įsitikinimai apie tai, kas svarbu ir vertinga, vardan ko verta dirbti yra analizuojami ir ugdymo filosofijos diskurse, todėl šis skyrelis skiriamas trumpai ugdymo idėjų filosofinių ištakų analizei, 6 pav.

6 pav. Analizuojamos tradicijos, atsižvelgiant į chronologiją
Šių srovių analizė atliekama ne tik išryškinant ištakas, ir paminint vienus žinomiausių autorių, 7 pav. Skyrelio pabaigoje trumpai pristatomos ir kitos iniciatyvos ir srovės.
Analizės aspektas:
Požiūris į tiesą
Požiūris į vertybes
Požiūris į žmogų
Požiūris į švietimo tikslus ir metodus
Mokytojo vaidmuo
7 pav. Filosofinių srovių analizės aspektai
Analizuodami šiuos požiūrius, akcentuosime ne tik jų ištakas, bet ir požiūrį į tiesą, žinias ir vertybes, žmogų, švietimo tikslus ir metodus, taip pat mokytojo vaidmenį.
Liberalioji srovė. Tai seniausia srovė, tarp jos pradininkų ir šalininkų – Platonas, Sokratas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Van Doren, Kant (remiamasi Ozmon ir Craver, 1996).
Liberaliojo požiūrio ištakos sietinos su Sokrato, Platono ir Aristotelio įvardinta pažinimo išlaisvinančios galios, organizuotų žinių, proto galios svarba. Pasak jų, tiesa yra absoliuti, tik ji ne visiems atsiveria, būtina daug ir nuoširdžiai dirbti ją atskleidžiant. Švietimo paskirtis buvo dorybingas valstybės veikėjas. Aiškiausiai apie tai rašė Platonas, aprašydamas karalių – filosofą, kuris žino, kas yra teisinga ir gerai, ir kuris valdo, remdamasis šiais principais (Platonas (427 – 347 pr. Kr.), 2000). Platonas pažymėjo, kad toks žinojimas pasiekiamas tik daug ir sunkiai dirbant: pirmiausia reikia mokytis gramatikos ir retorikos, tada – gamtos mokslų, istorijos, literatūros, vėliausiai – logikos ir filosofijos.
Liberaliosios tradicijos atstovai taip pat tiki, kad žmogaus prigimtis iš esmės nėra vienaplotmė, tai yra, kad žmogus yra tiek racionali, protaujanti, tiek turinti ir besilaikanti tam tikrų moralės normų, leidžiančių jai susiderinti su kitais būtybė. Mokydamasis žmogus laisvėja, tačiau tai sudėtingas, kartais – net skausmingas procesas, nes taip atsikratoma prietarų, artėjama prie tiesos, dar daugiau, prisiimama atsakomybė ir kitiems padėti tiesą pažinti. Sokrato palikimas – atida klausimams, dialogui, tarpusavio pagalbai ir skatinimui, artinantiems pažįstantįjį prie tiesos.
Aristotelis vienas pirmųjų atskyrė praktinę išmintį (pavyzdžiui, menas), nuo teorinės išminties (pavyzdžiui, mokslas). Aristotelio manymu, išmintis, tiesos kontempliacija yra ypatinga vertybė, prilygintina laimei.
Pirmieji mąstytojai, pagrindę liberaliąją tradiciją, nevertino profesinio ugdymo, jiems labiau rūpėjo valdytojų ugdymas, tačiau šis minties apribojimas vertintinas to meto kultūrinių ir civilizacijos realijų kontekste, kurios ir vėliau ženkliai įtakojo liberaliąją mintį. Pavyzdžiui, šv. Augustinas ((Aurelijus Augustinas, šventasis, Hipno vyskupas, 354 –430), 2001), nors ir pažymėdamas, kad svarbiausia švietimo paskirtis yra rengti žmogų gyvenimui po mirties, taip pat atkreipė dėmesį, kad klasikinės studijos gali tam tik pasitarnauti. Viduramžių Europos krikščioniškosios minties pakilimas siejamas su šv. Tomo Akviniečio darbais ((Tomas Acquinus, šventasis, 1225? – 1274) 1998, 2000, taip pat Filosofijos chrestomatija, 1980). Jis, panašiai kaip Aristotelis (Filosofijos chrestomatija, 1977), pabrėžė, kad žmonės siekia laimės, o ši glūdi tiesos ir gėrio pažinime.
Vienas siūlomų mokymosi metodų yra konceptualizavimas, tai yra, savo sampratos kūrimasis, remiantis sukauptąja informacija. Kitas mokymosi metodas, buvęs ypatingai svarbus krikščioniškojo pažinimo tradicijoje – kontempliacija, skirta aukščiausios tiesos skleidimosi savyje skatinimui ir klausymuisi.
Kaip minėta anksčiau, mokytojo vaidmuo liberaliojo švietimo šalininkų nuomone yra labai svarbus. Iš vienos pusės, mokydamasis žmogus žengia vis arčiau žinojimo, kaip sudarytas pasaulis, kaip reikia deramai elgtis, bei kaip ugdyti savo dvasią. Iš kitos pusės, toks žmogus, matydamas daugiau ir plačiau negu anksčiau, privalo padėti ir aplinkiniams tai padaryti.
Analizuojant liberaliosios švietimo srovės ypatumus tenka pažymėti ne tik jos atsargų požiūrį į profesinį švietimą (tai viena iš priežasčių kodėl jis dažnai vadinamas elitistiniu), bet ir į gamtos mokslus, kurių svarba ugdymo turinio pilnatvei pradedama pripažinti tik pastaraisiais dešimtmečiais.
Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus iš esmės yra pasyvus ir elgsis taip, kaip jį ar ją tam skatins aplinka. Watson, Skinner, Thorndike darbai (XX a. 2 – 4 dešimtmečiai) šalia Darwin ir Pavlov, ir kitų indėlio yra vieni reikšmingiausių, tačiau ištakų tenka ieškoti anksčiau.
Dar XVII a. Hobbes (1588-1679) paskatino materialinę mintį teigdamas, kad žmogus tėra sudėtinga gamtos dalis. Empiricizmo plėtotę XVII a. paskatino Bacon ((1561-1626), 2004) ir Locke ((1632 –1704), iš Teresevičienė, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006) idėjos.
Thorndike (1932) tyrinėjimus su gyvūnais ir žmonėmis tęsė, įrodydamas, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp stimulo ir reakcijos (S-R), ir kad žmonės gerai prisimena tas reakcijas, po kurių patyrė teigiamas pasekmes. Jis nustatė, kad organizmas mokosi, jei:
• Yra pasirengęs mokytis (tai aplinkybės, kuriose, tikėtina, organizmas – gyvūnas ar žmogus – yra palankiai ar nepalankiai nusiteikęs mokymuisi) ;
• Praktikuojasi (ryšys tarp stimulo ir reakcijos stiprėja, procesą kartojant);
• Yra pasekmės (teigiamos pasekmės, tinkamai sureagavus, stiprina reakciją, neigiamos ją silpnina).
Bihevioristinėje srovėje tikima, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingas sudėtingos aplinkos veiksnių rezultatas. Kiekvieno hommo sapiens galutiniu tikslu yra išlikimas ir klestėjimas, todėl viena iš švietimo paskirčių yra taip reguliuoti aplinkos sąlygas: stimulus ir pastiprinimą, kad padėtų žmogui išlikti visuomenėje. Akcentuotini tokie įgūdžiai, kurie įgalina susirasti darbą, jį išlaikyti, siekti karjeros, tai yra, svarbu mokėti mokytis, kadangi kitu atveju žmogus gali likti visuomenės kaitos procesų nuošalėje. Dar daugiau, svarbiausia švietimo paskirtis yra pačios visuomenės išlikimas. Reiškia, kiekvienas narys turi elgtis taip, kad prisidėtų prie jos gyvybingumo, dinamiškumo bei produktyvumo. Reikia skatinti tokį elgesį, kai bendradarbiaujama, derinamasi prie kitų. Šiandien ugdymo procesas dažnai aprašomas mokymo – mokymosi uždaviniais, kuriems būdingos trys dimensijos: nurodoma, kokios yra mokymosi aplinkybės, nurodoma, ką besimokantieji turi gebėti padaryti ar pagaminti, ir aprašomi kriterijai, pagal kuriuos matuojama, ar demonstruojamas elgesys jau yra tinkamas, ir ar rodo planuotą gebėjimą kažką padaryti ar pagaminti. Šių principų (Gagne, 1973, 1988; Herman 1977) raiška šiuo metu, siekiant kurti konkurencingą visuomenę, yra akivaizdi. Kaip suformulavo Herman (1977), numatant individualizuoto mokymo – mokymosi programas, visada reikia:
• aprašyti uždavinius (tai yra, ką turės žinoti ar mokėti besimokantieji);
• suformuluoti mokymosi užduotį, kuri turi būti logiška ir nuosekli;
• nustatyti, ką besimokantieji jau moka;
• mokyti, tai yra nurodyti informacijos šaltinius, teigiamai stiprinti tinkama kryptimi einančius besimokančiuosius;
• stebėti, fiksuoti progresą, vertinti ir modifikuoti procesą.
Kaip minėta, bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei – klestėti. Švietimo atskaitomybės ir kokybės užtikrinimo klausimus analizavo dar progresyvistai, tačiau bihevioristinėje tradicijoje jie ypatingai svarbūs, kadangi švietimas tiesiogiai tarnauja individo ir visuomenės reikmėms, todėl būtina nuolat stebėti, ar vykdo šį uždavinį. Švietimas suprantamas kaip sistema, kurios dalių tarpusavio sąveika ir tinkamas funkcionavimas užtikrina kokybišką veiklą. Šioje tradicijoje ypatingai svarbūs mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos, dažnai – kompiuterizuotos – programos, kurioms būdingas nuoseklumas, žingsniai, teigiamas skatinimas. Mokytojo užduotys yra gana plačios, pavyzdžiui, mokytojas turi mokėti nustatyti mokymosi poreikius, pagal juos numatyti mokymosi uždavinius, teikti informaciją ir grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip sekasi jų siekti.
Mokytojas bihevioristinėje nuostatoje yra greičiau reguliuotojas, tikrintojas, kontrolierius, kartais pateikiantis informaciją ar informaciją apie tai, kur informaciją galima rasti.Antrosios analizuojamos srovės – progresyviojo švietimo – ištakos glūdi Švietėjiško amžiaus pokyčiuose, modernumo saulėtekyje. Pradedama tikėti, kad galima kurti socialinę ir ekonominę gerovę didesnei gyventojų daliai, teikiant visiems kokybiškas švietimo paslaugas (Comenius, Rousseau, Pestalozzi, Froebel, Spencer, Pierce, James, Dewey).
Dar Komenskis (Comenius, 1592-1670) siūlė, kad mokant būtina ne tik skaityti knygas, bet ir stebėti gamtą, Rousseau šią mintį išplėtojo teigdamas, kad tik gamtos stebėjimas, jos ir savo prigimties klausymasis yra tinkamas mokymo – mokymosi būdas iki paauglystės. Pestalozzi pabrėžė gerumo, dėmesio emocinėms žmogaus reikmėms ir pavyzdžio svarbą ugdymui, šioms mintims pritarė ir Froebel.
Spencer XIX a. viduryje šias mintis išplėtojo teigdamas, kad taip, kaip atsirado tokia rūšis, kaip hommo sapiens, taip atsiranda ir kultūros, ir todėl švietimas privalo padėti kiekvienam žmogui tapti geresniu, taip kuriant patvarią, gyvybingą kultūrą, sudarančią galimybes dinamiškam ir laimingam kiekvieno jos nario gyvenimui.
Filosofinės krypties – pragmatizmo – idėjos smarkiai paveikė progresyvistinę suaugusiųjų švietimo tradiciją. Pasak jos, sunku ar beveik neįmanoma rasti absoliučią tiesą, nes subjektyvus kiekvieno pažįstančiojo požiūris ir yra neatsiejama tiesos dalis ((_razmus_ James, 1842 – 1910), 1995). Reliatyvizmas, dėmesys kiekvieno žmogaus požiūriui ir patirčiai yra esminiai komponentai, kurie neleidžia tikėti absoliučia tiesa. Charles Pierce (Filosofijos Chrestomatija, 1974) pažymi, kad tik praktikoje patikrintos ir patirtyje išgyventos idėjos gali būti taip vadinamos, priešingu atveju, jos tėra hipotezė, minties užuomazga.
Dažniausiai progresyvistinės idėjos siejamos su Dewey ((John Dewey, 1859-1952) 1900, 1914, 1916, čia iš Craver, Ozmon, 1996) darbais, kuris pagrindė dėmesio individui ir jo poreikiams būtinybę (mokinio centre idėja), kadangi žmogus ugdosi tiek šeimoje, tiek bendraudamas su kitais žmonėmis, išgyvendamas teigiamus ir neigiamus jausmus, dirbdamas, tai yra, kaupdamas patirtį. Progresyvistų dėka nuo XIX a. pabaigos tikima, kad žmogaus ugdymas vyksta visur ir visada, išgyvenimai ir patirtis yra mokymosi šaltinis, tačiau švietimo institucija yra viena svarbiausių tam patirties galimybių kūrėja, kuri jas turi kurti tokias, kurios įgalintų atsakingo, veiklaus žmogaus ugdymąsi, ir tokiu būdu prisidėtu prie socialinės kaitos. Progresyvistai pabrėžia būtinybę mokytis iš savo patirties, tiesioginės veiklos, todėl įvairūs praktiniai darbai, probleminis mokymas, darbas projektų metodu yra jiems vieni populiariausių ir prasmingiausių.
Iš vienos pusės mokytojo vaidmuo mokantis mažiau reikšmingas, negu liberaliojoje tradicijoje, kadangi progresyvistų manymu, absoliučios tiesos nėra. Tiesa yra reliatyvi, priklausanti nuo požiūrio, tai reiškia, mokytojas negali pasakyti nieko, kuo besimokantieji turėtų ar galėtų besąlygiškai patikėti. Besimokantieji gali tikėti tik tuo, ką patys išgyveno, reflektavo ir suprato. Tačiau iš kitos pusės mokytojo/andragogo vaidmuo svarbus, kadangi ugdytiniams dažnai reikia paramos ir padrąsinimo tam, kad jie pažvelgtų į savo patirtį, išsakytų savo nuomonę, pagrįstų ją, drąsiai spręstų problemas.
Radikaliosios tradicijos suaugusiųjų švietime ištakos apima Marksistinę, anarchistinę tradicijas ir kairiųjų neo-froidistų idėjas. Pats Marx ((Karl Marx, 1918-1983) čia iš Craver, Ozmon, 1996), analizuodamas kapitalizmą ir jo trūkumus, švietimo vaidmens keičiant šią politinę – socioekonominę sanklodą neišryškino. Švietimo, konkrečiai – mokyklos – vaidmenį keičiant politinę tvarką akcentavo Counts (XX a. 3 – 4 dešimtmečiai, Didžiosios depresijos Jungtinėse Amerikos Valstijose laikotarpis), agituodamas už tai, kad mokykla privalo priešintis kapitalizmui. Mokykloje turi būti kalbama apie kapitalizmą grindžiančias normas, taip pat apie normas, grindžiančias teisingesnę – socialistinę sanklodą. Mokytojas jo sampratoje yra revoliucionierius, aktyviai keičiantis status quo. Pasak Brameld (iš Ozmon ir Craver, 1996), tikėtis, kad mokyklos tiesiogiai pakeis vyraujančią tvarką neverta, tačiau mokykla dalyvauja socialinėje kaitoje aiškiai įvardindama egzistuojančios sanklodos trūkumus, ir skatindama kritinę diskusiją jų atžvilgiu. Anarchistinei tradicijai taip pat beveik du šimtai metų. Šių idėjų šerdis – nevaržoma individo autonomija ir teisė rinktis. Tikima, kad švietimo sistema yra iš esmės ydinga, nes, iš vienos pusės bet kokia sistema, bendrystė yra priešinga laisvai asmens prigimčiai, iš kitos pusės, kadangi švietimą finansuoja valstybė, tai yra turintieji valdžią, švietimas neišvengiamai indoktrinuos žmones nuolankiai susitaikyti su kontroliuojančiųjų valia.
Kairieji neo-froidistai (pavyzdžiui, Reich, kaip analizuoja Elias, Merriam, 1980) mano, kad svarbu ne tik individuali laisvė, bei ir atsparumas prieš socialines struktūras, pasirengimas jas keisti. Tai neįmanoma, nepakeitus vaikų auklėjimo stiliaus, vaidmenų šeimose, net tik tada žmogus drąsiai atmes bet kokias pastangas jį ar ją išnaudoti. Žmonės labai retai sukyla prieš išnaudotojus, nes yra auklėjami priespaudos dvasioje, ir nuolankumas priespaudai apsigyvena juose.
Ištakų ir šiuolaikinių idėjų analizė rodo, kad radikali socialinė kaita, lygių teisių ir galimybių siekimas, akcentuojant kartais visišką kiekvieno individo autonomiją ir visišką laisvę rinktis turėtų būti mokymosi (kai kurių radikalistų manymu, švietimas pats neturi prasmės) tikslu.
Radikalioji tradicija nėra pasiūliusi įdomių mokymosi metodų. Nuosaikesnieji, kaip, pavyzdžiui, Brameld, pasisako už diskusiją, kritinę analizę. Mokytojo vaidmuo taip pat nevienareikšmis: iš vienos pusės, mokytojas turi demonstruoti nepakantumą priespaudai, skatinti įžvelgti jos apraiškas, iš kitos pusės, kiekvienas mokytojo sakinys ar žodis jau pats yra intelektualinės priespaudos apraiška.
Analitinės filosofinės srovės įtaka švietimui žymesnė antrojoje XX a. pusėje. Jos dėmesio centre – sampratų, argumentų aiškumas, politinių pasisakymų skaidrumas bei pagrįstumas (Lawson, Patterson). Šios srovės ištakų rasime dar Plato darbuose, tačiau įtakingesni darbai parengti jau XX a. pradžioje ir viduryje (Russel, Wittngenstein, Scheffler). Analitinės filosofijos šalininkai nebediskutuoja apie žmogaus, būties ar dievo prigimtį. Jų manymu, filosofinių svarstymų centre turėtų būti kalba (Teresevičienė. Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006). Mokslinio realizmo idėjos labiausiai prisidėjo prie analitinės srovės plėtotės. Realistų manymu, vertybė yra tokia pat objekto dalis, kaip spalva, ar bet kokia kita savybė. Kalba yra socialinis konstruktas, socialinis reiškinys, sukurtas bendromis visų žmonių pastangomis, todėl filosofo paskirtis yra ne aiškinti realybę, bet atskleisti ir išspręsti kalbos neaiškumus ir paradoksus, kurie atsirado daugeliui žmonių individualiai interpretuojant realybę. Kiekvienas žodis turi būti aiškiai apibrėžtas, reikia susitarti arba dėl vienos prasmės arba bent žinoti, kokia konkrečiai prasme žodis vartojamas.
Humanistinis suaugusiųjų švietimas remiasi egzistencializmo, humanistinės raidos psichologijos (Kierkegaard, Heidegger, jaspers, Buber, Maslow, Rogers, Allport, Tough ir kt.) nuostatomis, tokiomis, kaip žmogaus esmingas siekis būti savarankiškam, autonomiškam ir kūrybingam. Humanizmo ištakas rasime jau Aristotelio darbuose, tačiau jos išsiskleidė Renesanso laikotarpiu, kaip antitezė suvaržytai, scholastiškai minčiai apie žmogaus prigimtį. XIX a. humanizmas buvo nukreiptas prieš urbanizaciją ir industrializaciją, pakeitusią daugelio valstybių kraštovaizdį socialine ir tiesiogine prasme. Nyko tradicinės bendruomenės, kuriose, kaip saugiame tinkle, prabėgdavo daugelio žmonių gyvenimai. Gyvendami didelėse, vieni kitų nepažįstančiųjų grupėse, milijoniniuose miestuose, dirbdami didžiuliuose fabrikuose, žmonės prarado pasitikėjimą savimi, savo tapatumą, ir kai kuriais atvejais susitapatindavo su mažutės detalės didelėje mašinoje vaidmeniu.
Dvidešimtojo amžiaus humanistinė mintis ne tik integravo šį palikimą, bet ir siekė pasiūlyti alternatyvą, antitezę įsigalinčioms biheviorizmo nuostatoms.
Humanistinės psichologijos šalininkai, kaip minėta, siekė rasti kitą kelią, negu siūlė psichoanalizės ir biheviorizmo šalininkai. Pagrindinės vertybės, kuriomis tikima humanistinėje tradicijoje yra
• tikėjimas gerąją žmogaus prigimtimi,
• jo laisvės ir autonomijos siekiu, taip pat
• kiekvieno žmogaus gebėjimu atskleisti savo galias bei
• susikurti unikalią savastį.
Humanistams mažiau, negu, pavyzdžiui, liberaliosios filosofinės srovės ar progresyvizmo suaugusiųjų švietime atstovams, rūpi tiesa. Tiesa yra tai, kad žmogus turi teisę į save ir į savo augimą. Todėl švietimo paskirtis yra sudaryti galimybes individualių galių skleidimuisi ir savasties kūrimuisi. Humanistams ypatingai svarbus mokytojo/andragogo vaidmuo. Kaip pažymi Rogers (1969), mokytojas – tai pagalbininkas, rėmėjas, skatintojas.
Humanizmo idėjos, pagrindiniai principai:
• Žmogus iš prigimties yra geras;
• Individai yra laisvi ir autonomiški, todėl gali savarankiškai apsispręsti;
• Kiekvienas yra unikali asmenybė, turinti tobulėjimo potencialą;
• Žmonės jaučia atsakomybę už save ir už kitus.
• Žmonės gali sąmoningai kontroliuoti savo elgesį.
• Žmogus gali sukurti save – tapti adekvačiai asmeniniame, darbo bei socialiniame gyvenime funkcionuojančia asmenybe.
Humanizmo atstovai pritaria Rogers minčiai apie tai, kad kiekvieno individo esminė tendencija yra aktualizuotis, išsireikšti, tai apibrėžta genetiškai (žmogus, kaip biologinė būtybė, jo/jos organizmas, auga, vystosi), ir psichologiškai (žmogus siekia saviraiškos, saviaktualizacijos: darbe, šeimoje ar mene). Saviaktualizacija kartais būna susijusi su sunkumais, kartais reikia nugalėti nepritarimą, kartais – save, pav., savo tingumą. Saviaktualizacija retai įmanoma be pastangų, be disciplinos tačiau rezultatai, pasiekimai, pasididžiavimas savimi, supratimas, kad esi kažkuo ypatingas, ir gali kažką pasiūlyti kitiems, padeda sunkumus įveikti (Craver, Ozmon, 1996).
Paskutiniaisiais dešimtmečiais humanizmu siekiama grįsti visas ar bent daugelį ugdymo sąveikų.
Tarp kitų srovių paminėtina pozityvistinė srovė, pasak kurios, ugdymo tikslas formuluotinas, remiantis klasikiniu pozityvizmu, tai yra:
• priimantis tiktai tiesą, kurią skelbia tikslieji mokslai;
• remiasi tik empiriniu tikrovės pagrindu.
Socialinės pedagogikos srovės dėmesio centre – socialiai aktyvus asmuo. Kultūros pedagogikoje (A. Maceina) pabrėžiama, kad svarbu :
• objektyvių vertybių kūryba ir jų perėmimas;
• tobulinti visuomenės gyvenimą;
• plėtoti socialinio gyvenimo dorybes (tyrumą, toleranciją, veiklumą ir tiesą).
‘Darbo mokyklos’ prasmės svarstymų centre – mintis, kad mokykla turi parengti socio-ekonominiam gyvenimui. Mokyklose imta mokyti rankų darbo, susieto su amatais, įgūdžių, reikalingų būsimam profesiniam fiziniam darbui, todėl kuriamos mokyklų dirbtuvės, formuojasi skirtingos pažiūros – orientuojama į profesinį pasirengimą. Kaip minėta analizės pradžioje, pavyzdžiui, liberaliojoje svarstymų srovėje profesiniam ugdymui nebuvo skiriamas dėmesys, ir tik XIX a. pab. XX a. suprasta profesinio ugdymo reikšmė.
„Naujosios mokyklos“ svarstymų srovėje (XX a. prad.) siekta užtikrinti vaiko individualų psichinį ir socialinį – demokratinį vystymąsi: ugdyti bendrą grupėje iniciatyvą, kritišką mintį ir tikrą solidarumą. Manyta, kad mokykla turi tapti miniatiūrine visuomene, autonomiškai ir demokratiškai tvarkančia savo reikalus, todėl reikia kurti mokyklinę bendruomenę, kurią sudaro tėvai, mokiniai, mokytojai, gyvenantys tarsi viena šeima. Tačiau šios srovės šalininkai pripažino, kad reikia individualizuoti mokymą pagal vaikų gebėjimus ir charakterį.
Atskirai paminėtina religinio ugdymo tradicija. Fridrichas Vilhelmas Fersteris (1869-1966) pažymėjo, kad svarbiausias ugdymo tikslas – dorovinis auklėjimas. Ir kaip tik religinis auklėjimas padeda kurti dvasingumą, kuris teikia žmogui kilnesnį gyvenimą, gebėjimą aukotis bendram labui, o tam pakanka tikros meilės, kurios moko krikščionybė. Fersteris pasisako prieš laisvąjį auklėjimą, perdėtą optimizmą, žavėjimąsi gerąja žmogaus prigimtimi, taip pat ir prieš pesimistus, griežtai kritikuoja amerikietiškąjį pedagoginį individualizmą, vokiškąjį racionalizmą. Žakas Maritenas (1882-1973) buvo šeimoje išauklėtas protestantizmo dvasia, o nuo 1905m. tapo kataliku. Autoriaus idėjų pagrindas – integralinis humanizmas, apimantis asmenybės ir bendražmogiškąją kultūrą, grindžiamą žmogaus teisėmis, jo dvasiniais poreikiais.
XX a. prad., vystantis psichologijos mokslui, ypatingai – psichoanalizei, svarstytos ir šio mokslo idėjų taikymo galimybės ugdyme, pavyzdžiui, psichoanalitinė pedagogika. Pabrėžta, kad pagrindinis ugdytinio vystymosi veiksnys yra pasąmonė, kurios gelmėse glūdi biologiniai potraukiai, kad potraukių neįmanoma pakeisti, bet ugdyti, nukreipiant į kitokį aktyvumą (šis procesas vadinamas sublimacija – mokymas ir auklėjimas ir yra sublimacijos procesas), todėl reikia rengti savianalizės procesus, kuriuose auklėtinis išsisakytų intymius pergyvenimus.
Analizės pabaigoje būtina pastebėti, kad sąvokos ‘pedagogika’ vartojimas šalia ‚edukologija‘, analizuojant idėjų ištakas yra pagrįstas istorinėmis realijomis, nes, kaip minėta, edukologijos terminas vartojamas nuo 10 XX a. dešimtmečio, o, pavyzdžiui, profesinio ugdymo svarbą pabrėžusios idėjos šalininkai vartojo terminą ‘darbo mokykla’, todėl jis ir pasitelkiamas. Akcentuotina ir tai, kad idėjos viena kitą papildo, jos viena su kita siejasi, kai kuriais atvejais viena srovė tampa kitos ištakomis. Todėl šiame, edukologijos pamatams skirtoje knygoje, tik nubrėžiamos tolesnės analizės ir studijų gairės.
4.3.Subjektyvūs veiksniai
Kiekvienas ugdymo sąveikos dalyvis pasirenka sau svarbiausius dalykus, kartais – nesąmoningai, tačiau profesionalūs ugdytojai (mokytojai ir andragogai) turi būti sąmoningi savo vertybių, giluminių nuostatų apie žmogaus prigimtį bei raidos perspektyvas atžvilgiu. Apie rengimąsi tapti ugdytoju (mokytoju ar andragogu – toliau). Šio skyrelio pabaigoje svarbu pažymėti, kad objektyvūs veiksniai – susiklosčiusi bendroji kultūrinė situacija, vyraujančios normos (pavyzdžiui, idealizmas (liberalioji srovė)) pabrėžia absoliutaus pažinimo įmanomumą ir svarbą, o progresyvizmas – individo ir visuomenės tvarią kaitą), taip pat bendroji socio-ekonominė situacija nubrėžia gaires bendriesiems įsitikinimams.
Tačiau kiekvienas asmuo (ugdytojas ir ugdytinis) gali ir būna įsitikinę skirtingais dalykais. Pavyzdžiui, mokytojas gali tikėti ir humanistinėmis, ir progresyviosiomis idėjomis, ugdytiniui gali būti svarbu liberaliosios idėjos. Dažnu atveju bendravimas, šių klausimų išsprendimas (ypatingai – kai ugdytinis yra suaugęs žmogus), padeda sukurti autentiškos ugdymo sąveikos pamatus: pasitikėjimą vienas kitu ir vienas kito ketinimais.
Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą, tiesa, ne visi yra jos atžvilgiu sąmoningi, tai yra, ne visada galime trumpai ir suprantamai kitam (ir sau) pasakyti, kuo tikime, kas mums svarbu, dėl ko, manome, verta gyventi, dirbti, stengtis. Ugdytojai turėtų būti apsvarstę šiuos klausimus, nes pasaulėžiūra grindžia santykių pobūdį su kitais žmonėmis. Ugdytiniai (išskyrus, jei jie yra _razmus) dar tik formuojasi pasaulėžiūrą, tačiau toks išskyrimas yra prasmingas tik analizės aspektu, kadangi tiek vaikas kuria savo pasaulėžiūrą, tiek suaugęs ją keičia ir turtina. Pasaulėžiūra yra dinamiška, siejanti, pavyzdžiui, kelias anksčiau aptartų srovių idėjas, ji gali keistis, žmonėms išgyvenant didelius sukrėtimus. Pasaulėžiūra- tai žmogaus filosofija, kuria vadovaudamasis eina į gyvenimą, išeina iš gyvenimo, tai – gyvenimo filosofija, platus pasaulio suvokimas, pagrįstas žinojimu, įsitikinimu, principais, idealais, svajonėmis. Pasaulėvaizdis formuojasi iš mažens, remiantis suvokimu. Jis gali būti nevienodo pažintinių procesų išsivystymo lygio, giluminio suvokimo, tačiau kiekvienas turime pasaulėjautą, nes tai – mūsų vidinio pasaulio suvokimas, kuris grindžiamas ne vien protu, bet ir jausmais, įsitikinimais, svajonėmis, tikėjimu, vaizduote ir kt. Kaip minėta, pasaulėžiūra yra dinamiška, ji kinta, skiriamos jos raidos pakopos:
I pakopa – pasaulėvaizdinis socializavimas jutimu stebimas išorinis pasaulis. Būdinga, manoma, pirmykščiam žmogui, vaiko pasaulėžiūrai.
II pakopa – pasaulėjauta, kai juslėmis patiriami vaizdai perkeliami į žmogaus vidinį pasaulį, grindžiami protu, mintimis.
III pakopa – žengiamas galutinis žingsnis į pasaulėžiūrą, kai žmoguje susiformuoja įsitikinimai, idealai,, jungiantys ne vien protą, bet ir emocija,jausmus, svajones, viltis.

Klausimai ir užduotys:
• Apibūdinkite ‚objektyvius‘ ir ‚ subjektyvius‘ veiksnius‘. Pateikite pavyzdžių – kokią šiuo metu galiojančią normą galėtumėte pavadinti ‚objektyvia‘ – tai yra, bendrai susitarta, kad tai gerai, kad taip verta daryti?
• Šioje „Idėjų mandoloje‘ surašykite: ties viena rodyklės puse – ‚objektyvų‘ veiksnį, ties jos kita dalimi – savo nuomonę/įsitikinimą ‚subjektyvų veiksnį‘. Pabandykite užpildyti visą mandalą (galite ‚objektyviu‘ veiksniu laikyti pristatytas filosofines sroves, galite įvardinti tai, kas Jūsų manymu šiuo metu yra bendru sutarimu laikoma ‚gerai‘, ‚priimtina‘). Pavyzdžiui:

• Ar esate svarstę, kas sudaro Jūsų pasaulėžiūros šerdį? Kokiomis aplinkybėmis (ar išgyvenote kokius nors įvykius, bendravote su Jums ypatingais žmonėmis) ji kūrėsi?

5 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis.

5. EDUKOLOGINIAI TYRIMAI IR TYRIMŲ METODAI
Išstudijavę šį skyrelį studentai gebės:
• Paaiškinti mokslinės veiklos ypatumus.
• Išvardinti ir apibūdinti mokslinio pažinimo proceso elementus.
• Paaiškinti sąveikos svarbą tyrinėjant socialinius reiškinius.
• Paaiškinti sąvokas ‘mokslas, ‘mokslinis metodas’, ‘problema’, ‘hipotezė’..
• Paaiškinti mokslinio tyrimo eigą
• Išvardinti ir paaiškinti pagrindinius tyrimo etapus.
• Išvardinti ir charakterizuoti tyrimo metodus.

5.1. Mokslinės veiklos ypatumai
Mokslas yra visuomenės institucija, kurios paskirtis kaupti informaciją, plėtoti pažinimą, prisidėti prie įvairių žmogaus gyvenimo problemų sprendimo, naudojantis mokslinio pažinimo metodu, kurio esminiai bruožai – patikrinamumas ir patikimumas. Iš vienos pusės mokslo istorija – tai žmogaus istorija. Iš kitos pusės, kaip analizuota, tik Renesanse, o ypatingai – Šviečiamajame amžiuje, supratus, kad mokslas bei švietimas gali tiesiogiai ir apčiuopiamai padėti spręsti medicinos, gamybos, kitus klausimus, mokslas tampa viena svarbiausių šiuolaikinės visuomenės institucijų. Viena ryškiausių Renesanso asmenybių, prisidėjusių prie mokslo plėtotės – Rene Descartes (1596 – 1650), pasiūlė tyrinėjant tai, ką šiuo metu manome esant absoliučiai būtina mokslinio tyrimo veikloje. Pasak Descartes, negalima laikyti tikru dalyko, kol pats tuo neįsitikini (antitezė mitams, besąlygišku pasitikėjimu kito nuomone – “aš girdėjau”), siūlė neaiškų dalyką skaidyti į paprastesne dalis, kurias jau galima suprasti, laikytis mąstymo tvarkos: pradėti nuo paprasčiausių dalykų, pereiti prie sudėtingesnių, ir viską daryti nuodugniai, nuosekliai ir tikrinti (čia iš Furst, 1998). Veikla tampa mokslu tada, kai pasitelkiami mokslinio tyrimo metodai, tai yra, kai veikla yra kruopščiai aprašoma, skelbiama (tik alchemikai pavydžiai saugodavo savo paslaptis), kad bet kuris mokslinės bendruomenės narys galėtų patikrinti, ar rezultatai įmanomi.
Pažinimo proceso elementai:
Pažinimo procese visada yra subjektas, tiriantysis, objektas – tai, kas tiriama (socialiniuose moksluose – taip pat subjekto, tai yra, žmogaus nuomonė, norai, troškimai, nerimas, polinkiai, mokymosi stilius ir pan.) ir sąveika tarp jų, 8 pav. (Bitinas, 1998; Charles, 1999, Jarvis, 1999 Kardelis, 1997). Edukologinių tyrimų objektas – edukologiniai reiškiniai.

SUBJEKTAS OBJEKTAS
(kas vykdo pažinimą) (santykis tarp jų) (į nukreipta: ugdymas ir kt.)
8 pav. pažinimo proceso elementai
Tyrinėjant socialinius reiškinius, ypatingai svarbi pati sąveika tarp to, kas tiriama, ir tiriančiojo, kadangi, ypatingai kokybiniuse tyrimuose, sąveika gali būti tampri. Simpatijos ar nepatiklumas tiriamųjų atžvilgiu ar tiriančiojo atžvilgiu gali pakeisti duomenis, netinkama apranga, netinkamas pristatymas ar daugybė kitų, atrodytų, nereikšmingų dalykų, sudaro sąveikos turinį, kuris visada daro įtaką duomenims. Išvengti jų neįmanoma, tačiau, prisimenant, kad mokslinio metodo pamatas – patikrinamumas, todėl būtina juos kaip galima tiksliau apraštyti, kad analizuojantieji rezultatus ar kartojantieji tyrimą žinotų kuo daugiau aplinkybių. Šie klausimai yra svarbūs ir sudėtingi, todėl paprastai plačiau analizuojami specialiai tam skirtuose kursuose
Pagal pobūdį moksliniai tyrimai skirstomi į:
• Fundamentaliuosius (teorinės mokslo problemos), šiais tyrimais analizuojami fundamentalūs klausimai, tokių tyrimų rezultatai neretai nėra tuoj pat pritaikomi praktikoje.
• Taikomuosius (praktiškai pritaikyti fundamentalių rezultatus), šių tyrimų dėmesio centre praktinių problemų sprendimo galimybės, pasitelkiant fundamentaliaisiais tyrimais atskleistus dėsningumus (socialiniuose, humanitariniuose moksluose) ar dėsniu (fiziniai mokslai).
Skiriami ir pažinimo lygiai:
• Empirinis ( susijęs su pojūčiais, vaizdiniais);
• Teorinis ( susijęs su mąstymu);
Svarbu pažymėti, kad šie atskyrimai yra parankesni analizei, tačiau neatspindi visos mokslinio tyrimo esmės, kadangi atskyrimai yra gana mechaniški. Nėra nei vieno mokslinio tyrimo, kuriame nebūtų fundamentaliųjų paieškų, ir kuriuose nebūtų siekiama sukurti tai, ką būtų galima pritaikyti ir taip išspręsti kokią nors praktinę problemą. Tai yra ne principinis atskyrimas, o, greičiau, proporcinis, tai yra, vienuose tyrimuose rasime daugiau pasvarstymų apie tolesnius kelius, žingsnius, apie galimybes, perspektyvas (fundamentalieji), kituose darbuose daugiau rasime pasiūlymų, kaip galima būtų situaciją pakeisti, ją pagerinti (taikomieji).
Tas pats pasakytina apie teorinių ir empirinių tyrimų atskyrimą: jis žymi proporciją, o ne principinį skirtumą: rengiantis atlikti empirinį (kaip tik tokie yra kiekvieno suaugusiojo ar suaugusiųjų grupės mokymosi poreikių tyrimai) tyrimą, visada apžvelgiama, analizuojama ir sisteminama, kas jau padaryta, kas jau žinoma tiriamojoje srityje, kokios yra pripažintos teorijos, kuo remiantis galima konstruoti tyrimo instrumentą ir panašiai. Todėl teorinio tyrimo rezultatai tampa tarytum pagrindu, atspirties tašku empiriniam tyrimui.
Socialiniuose tyrimuose ypatingo dėmesio nusipelno etikos klausimai. Ir kituose moksluose jie, be abejonės, svarbūs, pavyzdžiui, visiems žinoma atominės bombos sukūrimo istorija. Išmokti suskaidyti atomą yra viena, išmokti suvaldyti skaidomą atomą yra kita mokslinė problema, o suvaldyti skaidomus atomus taip, kad jie pradėtų skaidytis ir skleisti energija tik tam tikroje vietoje (virš karinių veiksmų teritorijos ar joje) yra jau ne tik mokslinė problema. Žinome ir šios dilemos baigtį. Vis gi, socialiniuose tyrimuose su etiniais įsipareigojimais susiduriama kiekvieną kartą, kadangi tik retu atveju (jei – apskritai) tyrėjas nedaro įtakos savo tiriamiesiems.
Mokslinio pažinimo kryptys
 Racionalistinis ugdymo tikrovės pažinimas – remiasi R. Descartes idėjomis apie sąmonės pirmumą;
 Empirinis ugdymo tikrovės pažinimas, pradininkas – J. Locke, pasisakęs už mintį, kad pirmiausia yra pojūčiais gaunama informacija, tik tada ji apibendrinama (indukcijos metodas);
 Fenomenologinis ugdymo tikrovės pažinimas –
A) Husserlis sprendė pažįstančiojo subjekto ir pažįstamojo objekto santykio klausimą
B) Bergeris (sociologinė fenomenologija) tyrinėja išskirtinai tarpasmeninius klausimus teigdamas, kad pati tikrovė subjektui tik yra santykiuose
Edukologijos objektas – ugdymo procesas
Edukologijoje tiriami ugdymo reiškiniai, pavyzdžiui:
• pedagogų veikla;
• andragogų veikla;
• edukologinis naujovių prasmingumas;
• vaikų ir suaugusiųjų mokymois ypatumai;
• švietimo organizacijų ir sistemų funkcionavimo ypatumai ir kaita;
Šiuo metu edukologiniai tyrimai vykdomi įvairiuose lygmenyse ir siekiant įvairaus lygio tikslų: vieni, pavyzdžiui, atskiras mokytojas, nori geriau dirbti savo klasėje; kiti, pavyzdžiui, universitetas, nori padėti visiems šalies mokytojams geriau suprasti vaikų su specialiaisiais poreikiais problemas. Edukologinių tyrimų esmė – ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas.

5.2. Edukologinių tyrimų etapai ir metodai
Edukologinis tyrimas turi savo logiką, etapus.
Bendriausia bet kokio tyrimo logika paprasčiausiai gali būti pavaizduota vizualiai (9 pav.), nors iliustravimo būdų yra keli, ir jie trumpai čia pristatomi (Blaxter, Highes, Tight, 2003, p. 7).

9 pav. Tyrimo logika (Blaxter, Hughes, Tight, 2003, p. 7)

Kitaip galima vaizduoti, kaip 10 pav., jame tiesiog plačiau pristatomas teorinio tyrimo etapas:

10 pav. Tyrimo logika (Blaxter, Hughes, Tight, 2003, p. 7)

Mokslinio metodo svarba. Metodas (gr. Methodos – tyrinėjimas, tyrimo kelias) turi daug reikšmių. Moksle metodas apibūdinamas kaip pažinimo būdas, gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių tyrimo būdas, teorinio tyrinėjimo būdas.
Skirstomi:
1. mokslinių tyrimų projektavimo metodus;
2. pirminės informacijos rinkimo metodai;
3. duomenų analizės ir interpretacijos metodai;
1. Tyrimo projektavimo metodai yra šie:
– problemos iškėlimas, hipotezės formulavimas, mokslinio tyrimo organizavimo planavimas.
Problema – tai kažkas, kam apibrėžtoje srityje trūksta atsakymo, sprendimo. Pateikiamas problemos teorinės analizės išdavoje rastas prieštaravimas. Darbas orientuojamas į šios problemos sprendimą. Problemos formuluotė –tai:
• vienas arba keletas klausimų į kuriuos norima atsakyti;
• vienas arba keletas susijusiu pasakymų, kuriuos norima apibūdinti, aptarti, klasifikuoti, išanalizuoti, interpretuoti, polemizuoti, pateikti argumentų už ar prieš, susieti, integruoti, įvertinti;
• tezė, kurią norima pagrįsti;
Hipotezė. Tai teiginys apie tai, kad tarp kintamųjų a ir b esama ryšio, ar net priklausomybės, kuri gali būti teigiama arba neigiama. Įvardijus vieną ar kelias hipotezes, darbo eigoje ieškoma medžiagos ir duomenų padedančių jas patvirtinti arba paneigti. Formuluojama aiškiai, parodant laukiamų rezultatų ryšio tipą- priežastinį ar koreliacinį- ir kryptį- teigiamą ar neigiamą. Taigi hipotezė gali teigti, kad vienas kintamasis yra kito priežastis arba kad du kintamieji koreliuoja tarpusavyje. Jei tikimasi koreliuojančio ryšio, tai jis gali būti teigiamas (x didėja, y didėja) arba neigiamas (x didėja, y mažėja). Išvadose reikia pripažinti hipotezės pasitvirtinimą arba nepasitvirtinimą.
Tyrimo klausimas. Tuo atveju, kai nežinome, koks gali būti nepriklausomas kintamasis, kuris daro įtaką analizuojamam priklausomam kintamajam, galima kelti tyrimo klausimą, pavyzdžiui: „Nuo ko priklauso paauglių motyvacija mokytis“?
Aktualumą apibūdina mokslininkų tyrimai, praktikos tobulinimas, pedagogikos mokslo plėtojimas. Būtina plačiai ir nuosekliai išstudijuoti turimą literatūrą apie reikiamą mokslinę problemą, stebėti, tirti praktikos būklę ir kt.
Mokslinė problema turi pasižymėti naujumu. Naujumas nustatomas pagal tyrimo rezultatus (naują požiūrį, metodą, hipotezę, reiškinių klasifikaciją, sistemą, mokymo turinį ir kt.). Tyrimo rezultatų naujumą galima nustatyti tada, kai išsiaiškinama jų vieta ankstesnių tyrimų visumoje.
Tyrimo objektas – apibrėžiamas atsižvelgiant įvardytą problemą. Gali būti institucijos veikla ar ugdymo proceso elementai. Konkretus žmogus neturėtų būti tyrimo objektu, tačiau objektu gali būti veiklos proceso dalyvių sąveika. Pavyzdžiai:
* Informacinių technologijų naudojimas mokymo/si procese.
* Moksleivių pasiekimų įvertinimo būdai ir jų fiksavimo galimybės.
Tyrimo tikslas turi atitikti temos pavadinimą ir ją aprėpti. Jis formuluojamas glaustai, paprastai vienu sakiniu. Tyrimo tikslo formuluotėse gali būti naudojami tokie raktiniai žodžiai: atskleisti, teoriškai ir empiriškai pagrįsti, identifikuoti, nustatyti, sudaryti (modelį, planą), įvertinti, išspręsti, suprojektuoti, parengti, patikrinti, Pavyzdžiai:
* Nustatyti, kokius moksleivių pasiekimų fiksavimo būdus penktose klasėse taiko mokytojai ir kiek tie būdai teikia informacijos moksleiviams bei jų tėvams.
* Pagrįsti mokytojų darbo strategijų su probleminio elgesio paaugliais privalumus ir trūkumus.
Tikrinant hipotezes, sprendžiami įvairūs praktiniai uždaviniai, renkama medžiaga, tikrinama, kokie faktai pasitvirtina ar nepasitvirtina. Uždavinių neturi būti daug, Pavyzdžiai:
* Išsiaiškinti koks probleminis paauglių elgesys dažniausiai pasitaiko per pamokas.
* Išsiaiškinti koks probleminis paauglių elgesys labiausiai trukdo darbą pamokose.
Nustačius tyrimo uždavinius, sudaromas konkretus planas: kas, kur, kada, kaip bus stebima, eksperimentuojama, kokia medžiaga bus analizuojama, numatomi terminai tyrimo etapams ir kt. Turint tokį planą, pradedama rinkti informaciją.
Pirminės informacijos rinkimo metodai:
Stebėjimas, pokalbis, eksperimentas, anketavimas, rašinėliai.
• Kiekvieną dieną mes stebime daug įvairių reiškinių, vykstančių aplinkoje.
Stebėjimas – tikslingas, organizuotas pedagoginių reiškinių, vykstančių įprastinėse sąlygose, suvokimas. Tai mokslinis stebėjimas. Jam būdingi šie požymiai:
– tikslo nustatymas;
– plano sudarymas;
– metodikos apgalvojimas;
– stebėjimo rezultatų fiksavimas ir apibendrinimas.
Stebėjimo tikslas turi būti susijęs su tyrimo problema, hipoteze. Numatomas stebėjimo objektas. Plane turi atsispindėti kas bus stebima, kada ir kur. Parengiant stebėjimo metodiką reikia atsižvelgti į jo pobūdį. Tyrinėtojas gali stebėti iš šono, atvirai arba slaptai stebėti, trumpalaikis ar ilgalaikis ir kt.
Stebėjimo rezultatai gali būti fiksuojami pasitelkus įvairias priemones – videokameras, kino, fotoaparatus ir kt. Privalu rašyti stebėjimo protokolus:
Laikas (min. ) Mokytojo veikla Mokinių veikla

Po kiekvieno stebėjimo turėtų būti pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.
• Pokalbis – tai mokslinio tyrimo metodas, kai iš žodinių tiriamojo atsakymų į tyrėjo klausimus surenkama informacija numatytai problemai (L.Jovaiša).
Pokalbiui reikalinga s išankstinis pasirengimas:
– pokalbio tema;
– tikslai;
– pagrindiniai klausimai;
– numatyti, kaip bus fiksuojami rezultatai;
– atliekamas pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.
Pokalbiai gali būti: apžvalginiai, laisvi, individualūs, grupiniai (kitaip vadinamos fokus grupės).
Eksperimentas – tai toks stebėjimas, kai stebimas reiškinys. Eksperimentas būna natūralus ir laboratorinis. Edukologiniai eksperimentai laikomi natūraliais, nes jie atliekami gyvame ugdymo procese. Pirmiausia, atsižvelgiant į temą, pasirenkami subjektai, kuriuose bus eksperimentuojama, ir kiti subjektai, kurie vadinsis kontroliniais. Eksperimentinėje grupėje dirbama pagal tyrėjo –eksperimentatoriaus sukurtą metodiką, kontroliniuose objektuose- pagal įprastą, nieko nekeičiant.
Eksperimentuojant būtinos bent dvi grupės – kontrolinė, kurioje nieko specialiai nedaroma ir eksperimentinė, įvedamas papildomas veiksnys ir tiriamas jo poveikis: pavyzdžiui, grupė vieno amžiaus mokinių atsitiktiniu būdu paskirstomi į dvi klases. Tiriama motyvacija. Vienoje klasėje mokoma iš senų vadovėlių, kitoje mokoma iš senų vadovėlių, bet naudojami aktyvius mokymo metodai. Po eksperimento tiriamas vėl tiriama motyvacija, aiškinamasi, ar yra pokytis. Motyvacija mokytis galėjo net sumažėti, galėjo nepakisti, galėjo padidėti. Tokiu atveju, prieš darant galutinę išvadą apie tai, kad aktyvieji metodai palankūs motyvacijos palaikymui, reikia įvertinti ir kitus veiksnius, kurie galėjo turėti įtakos. Pavyzdžiui, natūrali branda, pasikeitęs požiūris, įvykiai šeimoje ar visuomenėje (padidėjęs nedarbo lygis ir su tuo susijęs didesnis socialinis spaudimas šeimose mokytis ir taip užsitikrinti ateitį) galėjo padidinti motyvaciją .
Stebėjimas, dažnai naudojamas socialinėje aplinkoje tyrimo metodas, stebėdamas stebėtojas registruoja vykstančius grupėse procesus.
Sociometrija (lot. Socium –bendrija – gr. Metreo – matuoju)- tai daugiau psichologijos metodas, daugiau skirtas mažųjų grupių narių emocinių santykių tyrimams, kurio duomenys pateikiami sociograma.
Sociometrijos esmę sudaro pasirinkimas. Tyrėjų grupei duodami klausimai, remiantis 3 kriterijais:
• gyvenimu kartu;
• darbu;
• poilsiu.
Gauti rezultatai surašomi matricoje, sudaroma sociograma.
Anketa- mokslinio tyrimo metodas, kai klausimai tiriamiesiems pateikiami raštu. Klausimai paprastai pateikiami trejopai: atviri, uždari ir pusiau uždari.
Atvirose anketose po klausimo paliekama vietos respondento atsakymui. Uždarose – po klausimo pateikiami atsakymai ir respondentui reikia pasirinkti vieną ir pažymėti. Pusiau uždari – po galimų atsakymų paliekama vietos respondento atsakymui.
Anketos skirstomos:
– reikalaujančios išsamaus atsakymo;
– alternatyvinės (atsakyti taip ar ne);
– ranginės (patinka, iš dalies patinka, nepatinka);
– mišrios;
– atviros ir uždaros.
Rašinėliai- tyrimo metodas, kurio metu tiriamieji rašo savo įspūdžius, atskleidžia požiūrius, jausmus.

Duomenų analizės ir interpretacijos metodai
Duomenų analizei pasitelkiami įvairūs matematinės statistikos metodai, pavyzdžiui, skaičiuojama koreliacija tarp dviejų kintamųjų.
Šie klausimai plačiau analizuojami ‚Ugdymo metodologijos ir metodų‘ kurse.

Klausimai ir užduotys:
• Paaiškinkite, kas turi būti būdinga veiklai, kad ją būtų galima vadinti ‚moksline‘?.
• Paaiškinkite kokia edukologinių tyrimų paskirtis?
• Išvardinkite ir apibūdinkite projektavimo metodus.
• Paaiškinkite socialinio (edukologinio) tyrimo etapus.
• Išvardinkite ir apibūdinkite pirminės informacijos rinkimo metodus.

6 užduotis. Prašome perskaityti tekstą, atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus, atlikti užduotis.

Jei yra neaiškumų, abejonių, jei nesutinkate su teiginiais – prašome juos žymėtis diskusijoms konsultacijoje ar e-ervėje.

Naudojami terminai
Andragogas – suaugusiųjų mokytojas/švietėjas.
Auginimas – šeimos, vaikų darželio, mokyklos veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas, pamokymai. Auginimas nenutrūksta žmogui subrendus.
Auklėjimas – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai.
Auklėtojas – ugdymo veikėjas, kurio pagrindinė funkcija auklėjimas; mokyklos mokytojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę;
Dėstytojas -dėsto aukštojoje mokykloje;
Disciplina – (lot. Mokymas, mokslas). Mokslo šaka, mokslo sritis, dėstomasis dalykas (tarpt. Ž. Ž.,2003).
Edukologijos mokslo objektas – žmogaus ir grupių ugdymas, mokymasis ir saviugda visuose žmogaus gyvenimo laikotarpiuose.
Edukologinių tyrimų objektas – edukologiniai reiškiniai.
Globojimas. Materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai.
Kompetencija yra gebėjimas atlikti tam tikrą darbą. Kompetenciją lemia mokymosi/studijų metu įgytos žinios, gebėjimai, turimi požiūriai ir vertinimai.
Kultūra – sąmoningas prigimties kėlimas į aukštesnį būvį.
Lavinimas -žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami, siekiame, kad žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, jausmus, valią, charakterį.
Mokymas – sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika. Organizuotumu, kryptingumu, planingumu bei sistemingumu mokymas ir skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.
Mokymasis – kokybiška mokėjimų, gebėjimų, kompetencijų bei pažiūrų kaita, vykstanti individui aktyviai veikiant socialinėje aplinkoje
Mokytojas – dėsto, moko bendrojo lavinimo mokykloje; dirbantis mokykloje, arba teikiantis privačias pamokas;
Mokslas – visuomenės institucija, kurios paskirtis kaupti informaciją, plėtoti pažinimą, prisidėti prie įvairių žmogaus gyvenimo problemų sprendimo, naudojantis mokslinio pažinimo metodu, kurio esminiai bruožai –patikrinamumas ir patikimumas.
Mokslinimas – švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgudimas.
Nacionaliniai nusiteikimai – kultūriniai žmogaus įsipareigojimai kurti tautą ir jos kultūrą.
Pasaulėjauta – vidinis pasaulio būties suvokimas, kuris grindžiamas ne vien protu, bet ir jausmais, įsitikinimais, svajonėmis, tikėjimu, vaizduote ir kt.
Pasaulėvaizdis – formuojasi iš mažens, remiantis suvokimu. Jis gali būti nevienodo pažintinių procesų išsivystymo lygio, giluminio suvokimo.
Pasaulėžiūra – gyvenimo filosofija, platus pasaulio suvokimas, pagrįstas žinojimu, įsitikinimu, principais, idealais, svajonėmis.
Patriotizmas – teigiami santykiai su tautinėmis ypatybėmis (Maceina, 1991).
Saviaukla – tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
Savišvieta -savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių mokėjimų ir įgūdžių. Šiandien, gyvenant sparčiai besivystančiame ir nuolat kintančiame informacijos laikotarpyje, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis.
Saviugda – aprėpia dvi – savišvietos ir saviauklos sąvokas.
Situacija – aplinkybių visuma, daranti įtaką ugdomųjų įvykių kokybei.
Socializacija – tai procesas, kurio metu asmuo, perimdamas visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tampa tos visuomenės nariu (
Švietimas – (bendras, profesinis, religinis, kultūrinis, politinis, ekologinis ir kt.) žmogaus socialinės patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. Švietimą vykdo specialiai tam sukurta ir funkcionuojanti švietimo sistema, turinti savo grandis: ikimokyklinis ugdymas, pradinė, pagrindinė mokykla, gimnazija, profesinė mokykla, kolegija, universitetas. Taigi, švietimas suprastinas kaip: 1) naujos informacijos skleidimas – veikla; 2) visuomenės institucija, kurios paskirtis – kultūros reprodukcja.
Tautiškumas – viena iš tautinės individualybės esmės dalių, apimanti tautines ypatybes į visumą (Maceina, 1991) .
Ugdymas – konkretus visų ugdytojų (tėvų , mokytojų, auklėtojų) darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus ir besimokančiųjų veikla. Ugdymas – dvipusis procesas: ugdytojų ir ugdytinių lygiagretė, nors ir skirtinga, veikla.

Literatūra
1. Barnett R. (1997). The Idea of Higher education. SRHE, Open University Press.
2. Bendrosios programos. (1994). Vilnius, Pedagogikos institutas, leidybos centras,
3. Berger P., Luckmann T. (1999). Socialinės tikrovės konstravimas. Vilnius, Pradai.
4. Bernotas V., Poškus K., Vaitkevičius J. (1993). Didaktikos pradmenys.- Vilnius, VU.
5. Bitinas B. (1990). Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius,
6. Bitinas B. (1996). Auklėjimo teorijos ir metodikos klausimai. Kaunas, .
7. Bitinas B. (1998). Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius.
8. Bitinas B., Rajeckas V., Vaitkevičius J., Bajoriūnas Z. (1981). Pedagogika. Vilnius. Vaga.
9. Bižys N., Linkaitytė G., Valiuškevičiūtė A. (1996). Pamokos mokytojui. Vilnius, Margi raštai.
10. Bloom B.S. (1965). Taxonomy of Educational Objectives. London, Longman.
11. Brockbank, A., McGill, I. (1998). Facilitating Reflective Learning in Higher Education. SRHE, OUP.
12. Brookfield, S.D. (1995). Developing Critical Thinkers. Challenging Adults to Explore Alternative Ways of Thinking and Acting.OUP.
13. Bukauskienė T. (1988). Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Vilnius, Mintis.
14. Charles C. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius, Alma Litera.
15. Cohen, L., Manion, L., Morrison, K A. (1996). Guide to Teahing Practice. Routledge, London and New York.
16. Ozmon H.A., Craver S.M. (1996). Filosofiniai ugdymo pagrindai. Vilnius, Leidybos centras.
17. Černius V. (1992). Mokytojų pagalbininkas. – Kaunas, VDU.
18. Černius V. (1997). Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. – Kaunas, VDU.
19. Černius V. (2006). Žmogaus vystymosi kelias. Nuo vaikystės iki brandos. Kaunas, VDU.
20. De Bono, E.Cort Thinking Workcard 1. (1986). Mica Management Resources,
21. Filosofijos chrestomatija. Renesansas. (1984. Piko della Mirandolla. Kalba apie žmogaus orumą. Vilnius, Mintis.
22. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. (1977). Vilnius, Mintis.
23. Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji amžiai. (1987). Vilnius, Mintis.
24. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. (1980). Vilnius, Mintis.
25. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX a. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. (1974). Vilnius, Mintis.
26. Freire P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius, Tyto Alba.
27. Gedvilienė G., Palinauskaitė A. Mokymo ir mokymosi metodai/ Mentoriaus knyga. Mokytojų rengimas( sud. L.Sajienė). Kaunas:VDU. 2003.
28. Giddens A. (2000). Modernybė ir asmens tapatumas, Vilnius.
29. Grendstad N.M. (1996). Mokytis – tai atrasti. Susiliejančio ugdymo principai ir praktiniai darbo būdai. Vilnius.
30. Halpern, D. (1998). Teaching Critical Thinking for Transfer Across Domains: Dispositions, Skills.
31. Hargreaves, A. (1999). Keičiasi mokytojai, keičiasi laikai,
32. Hensen L.B. (2003). Suaugusiojo raida. UAB Poligrafija ir informatika
33. Jakavičius V.(1998). Žmogaus ugdymas. Kaunas, Šviesa.
34. Jakavičius V., Juška A. (1996). Mokyklos pedagogika. Kaunas, Šviesa.
35. Jarvis P. (2001a). Mokymosi paradoksai. Kaunas, VDU.
36. Jarvis P. (red.) (2001b). The Age of Learning. Education and the Knowledge Society. London, Kogan Page.
37. Jarvis P. (1999). Practitioner –Researcher. San Francisco. Jossey-Bass Publishers.
38. Jensen E.(1999). Tobulas mokymas. Vilnius AB OVO
39. Jovaiša L. (1997a). Edukologijos pradmenys. Kaunas, Technologija.
40. Jovaiša L. (1993a). Edukologijos įvadas. Kaunas, Technologija.
41. Jovaiša L. (1993b). Pedagogikos terminai. Kaunas, Šviesa.
42. Jovaiša L. (1994) Edukologijos pradmenys. Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla.
43. Jovaiša L. (1997b). Hodegetika/Auklėjimo teorija. Vilnius.
44. Jovaiša L. (2002) Edukologijos įvadas. Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla.
45. Jovaiša L. (2002). Edukologijos pradmenys.Vilnius, VU.
46. Jovaiša L., Vaitkevičius J. (1987, 1989). Pedagogikos pagrindai. Kaunas, Šviesa.
47. Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius, Agora.
48. Jucevičienė P. (1997). Lyginamoji edukologija. KTU, Kaunas
49. Juodaitytė A. (2002). Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius: Petro ofsetas
50. Juozaitis A. Juozaitienė R. (2003). Andragogas-praktikas. Vilnius, LSŠA.
51. Jurgėla P. (1975).Lietuviškoji skautija. Brooklyn.
52. Kardelis K. (1997). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas, Technologija.
53. Kolb D. (1984). Experiental Learning. Englwood Cliffs, N.Y., Prentice-Hall.
54. Kvieskienė G. (2005). Pozityvioji socializacija. Vilnius, VPU.
55. Laužackas R. (1997). Profesinio ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai. Vilnius, Leidybos centras.
56. Laužackas R. (2000). Mokymo turinio projektavimas. Kaunas, VDU.
57. Laužackas R. (2005). Profesinio rengimo metodologija. Kaunas, VDU.
58. Laužackas R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU.
59. Lietuvos švietimo koncepcija (1992). Leidybos centras, Vilnius.
60. Lukšaitė I. (1991). Lietuvos pedagoginės minties raida XVI-XVII a. kultūros veikėjų raštuose. Kaunas, Šviesa.
61. Lukšienė M. (1993). Pedagogika ir kultūra. Lietuvos švietimo gairės. Vilnius PI.
62. Lukšienė M. (1996). Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje. Vilnius, Mokslas.
63. Martynas Mažvydas (1974). Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, Vaga.
64. Marton F., Säljö R. (1997). Approaches to Learning. Marton F., Hounsell D., Entwistle N. (red.). The Experience of Learning. Implications for Teaching and Studiyng in Higher Education. Edinburgh, Scottish Academic Press, p. 39 –59.
65. Merkys V. (1999). Motiejus Valančius. Vilnius, Mintis
66. Paul R. (1995). Critical Thinking. How to Prepare Students for a Rapidly Changing World. Jane Willsen&A.J.A. Binker Foundation for Critical Thinking.
67. Pikūnas J. (1994). Asmenybės vystymasis. Kaunas: VDU
68. Platonas (2000). Valstybė. Vilnius, Pradai.
69. Pukelis K. (1995). Mokytojų rengimas ir tautos kultūra. Kaunas, Aušra.
70. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas, Versmė.
71. Pukelis K. (2004). Mokytojų rengimo idealinio modelio parametrai.Kaunas, VDU
72. Rajeckas V. (1994). Ugdomasis mokymas (ir kitos mokymo kryptys) – Vilnius, VPU.
73. Rajeckas V. (1999). Mokymo organizavimas. Kaunas, Šviesa.
74. Sociologija. (2003). Kaunas, VDU.
75. Stulpinas T. (1993). Ugdymo tikslai. Šiauliai, ŠPI.
76. Stulpinas T. (1994). Ugdymo turinys. Šiauliai, ŠPI.
77. Šalkauskis S. (1977). Skautai ir pasaulėžiūra. Chicago.
78. Šalkauskis S. (1992a). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. 1 knyga. Vilnius, Leidybos centras.
79. Šalkauskis S. (1992b). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. 2 knyga. Vilnius, Leidybos centras.
80. Šernas V. (1995). Profesinė pedagogika. Vilnius
81. Taruškienė J. (1997). Tęstinio švietimo prielaidos Lietuvoje. /Rankraštis/: daktaro disertacija. Kaunas, KTU.
82. Furst M. (1998). Psichologija. Vilnius, Lumen.
83. Teresevičienė M., Gedvilienė G. (2003). Mokymasis grupėse ir asmenybės kaita. Monografija. Kaunas: VDU leidykla.
84. Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis. 1999.
85. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Zuzevičiūtė V. (2006). Andargogika. Kaunas, VDU.
86. Teresevičienė M., Oldroyd D., Gedvilienė G. (2004). Suaugusiųjų mokymasis.Vadovėlis. Kaunas: VDU leidykla.
87. Uzdila J. (2002). Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pagarbus požiūris į šeimą ir moterį. Iš Gabrielė Petkevičaitė Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka. Mokslinės konferencijos medžiaga. Panevėžys.
88. Vaitkevičius J. (2001). Istorinė (lyginamoji) didaktika. Vilnius, VPU.
89. Vaitkevičius J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Eglada.
90. Vasauskaitė R. (2006). Autentiški suaugusiųjų mokymosi poreikiai ir nevyriausybinių organizacijų veikla. /Rankraštis/: magistro tezės. Kaunas, VDU.
91. Vygotskis L.S. (1999). Mintis ir žodis.// Garbačiauskienė M. (sud.) Psichologai apie žmogaus raidą. Kaunas, Šviesa, p. 577 – 599.
92. www.smm.lt/kiti/strategija2003-12.doc Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatos.
93. www.smm.lt/teisine_baze/docs/istatymai/i-1489.htm, LR Švietimo įstatymas. (2000)
94. Westerheijden D.F. (2005). Judančio taikinio link: aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas Europoje. Aukštojo mokslo kokybė. Kaunas. VDU
95. Zuzevičiūtė V. (2005). Metakognityvinių strategijų modeliavimas universitetinėse studijose. /Rankraštis/: daktaro disertacija. Kaunas, VDU.
96. Žėkaitė J. (1984). Šatrijos Ragana. Vilnius, Vaga.
97. Žemaitaitytė I. (2001). Neformalusis suaugusiųjų švietimas kaip besimokančios visuomenės veiksnys. /Rankraštis/: daktaro disertacija. Kaunas, VDU.
98. Želvys R. (2003). Švietimo organizacijų vadyba. Vilnius, VPU.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *