Biliūnas J.

Biliūno liūdnospasako apysaka parašyti galima kiekviena karta askirtingai, todėl kad šis tekstas skaitant kiekviena karta suteikia skirtingas emocijas: vienas iš versijų
1. Ðià apysakà J. Biliûnas raðë Zakopanëje, jau sunkiai sirgdamas. Akstinà paraðyti apysakà, matyt, bus davæ áspûdþiai, patirti 1906 m. vasarà besigydant Kaèerginëje, stebint 1905 m. revoliucijos antslûgá ir reakcijos siautëjimà.
2. “Liûdnà pasakà” sudaro dvi dalys, paraðytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinë áþanga, sujungianti dabartá ir ateitá á nedalomà visumà. Kûrinio pradþioje iðkyla pasakotojo paveikslas. Ðià dalá persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas á iðoriná pasaulá, nepaisant logiðko nuoseklumo.
Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Baniø ðeimos gyvenimo istorija, jø ðviesiø svajoniø atskleidimas. Veiksmo uþuomazga – Petro rengimasis eiti á miðkà, pas sukilëlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprëja slapta iðëjus Baniui. Nerimà keliaèià laiko tëkmæ J. Biliûnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkës Urbonienës atneðta þinia, apsilankymas pas Damulius, senelës elgetos atëjimas, Juozapotos kelionë á miestà, skaudus susidûrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvëse. Toliau seka epilogas – Juozapotos atsigavimas, þiaurios ligos pasekmës.
3. Kûrinio veiksmà J. Biliûnas nukëlë á 1863 m. sukilimo laikotarpá. Pirmasis sakinys iðkelia lietuviams ðià svarbià ir skaudþià datà. Petras iðeina á sukilimà, jis trokðta graþesnio gyvenimo. J. Biliûnas pavaizduoja ðio sukilimo tragiðkas pasekmes: sukilëliø (net kunigø) suðaudymà, nekaltø þmoniø (Damulio) sumuðimà, uþdarymà (net ir moterø) á kalëjimà.

Juozapota

1. Graþi: “Akys kaip dvi graþios þvaigþdelës…”
2. Mëgstanti svajoti: “Ar þinai: tu ávaisysi sodnelá, ir, kai paaugs vaikai, turësma jiems vaisiø ir uogø…”
3. Mylinti savo vyrà: “Toksai neramumas daþnai jà krimto, kad neþinojo, vargðë, kur dëtis: naktá nemiegojo, vietos sau negalëjo rasti, kaip apsiblausus vaikðèiojo.”
4. Darbðti: “Paskum greitai pakûrë krosná, nuneðë ësti parðui ir ëmë ruoðti pusrytá.”
5. Pamaldi: “Persiþegnojo ir atsiklaupus ëmë poterius kalbëti.”
6. Pasiþyminti intuicija: “-Man kaþin kodël taip ðirdá sopa, tokia baimë ima…”
7. Nemëgstanti apkalbø ir melo: “Nekentë tos bobos uþ lieþuvá ir suvedþiojimus.”
8. Tikinti ðviesia ateitimi: “Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..”
9. Gailestinga: “Padavë jai valgyti, atneðë ir mësos kàsnelá…”
10. Ryðkus iðvaizdos pasikeitimas: “Ëjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi iðdþiûvusá kûnà prisidengusi…”

Petras

1. Mylintis þmonà: “Pasodinæs greèium savæs ant suolo, ilgai á jà tylom þiûrëjo.”
2. Laukiantis kûdikio: “Petras jau pynë ið balanø lopðá, laimingai ðypsodamas.”
3. Jautrus: “Buvo uþsimastæs ir susirûpinæs, o jo akyse degë nesuprantama, ypatinga liepsna.”
4. Tikás sava pergale: “Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikëjo,- tikëjo tvirtai, be abejoniø.”
5. Ugningo bûdo: “Dar jaunas þmogus, jautrus ir ûmus, negalëjo á tuos atsitikimus ðaltom akim þiûrëti, jø ramiai klausyti.”
6. Þodþiai laisvë ir lygybë jam buvo suprantami ir brangûs.
7. Darbðtus: “…dvaro lauke dirbdamas, nuvargæs ir alkanas,…”
8. Tikintis: “…pabuèiavo mieganèià moterá, perþegnojo jà persiskirdamas…”
9. Dràsus: “…vergo ðirdis sudrebëdavo ir uþsidegdavo kerðto ugnimi.”

Meilë Lukðienë – “Liûdna pasaka”

1. Autorius uþsibrëþia apimti ne vien atskiro asmens vidiná pasaulá, o gyvais, reljefiðkais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visà epochà.
2. Tai nëra tipiðka apysaka: jai trûksta iðvystytø charakteriø ar plaèiai nuðviestø paèios epochos bruoþø.

Albertas Zalatorius – “J. Biliûno prozos pasaulis”

1. Dvasingumas – svarbiausias J. Biliûno þmogaus vertinimo matas, bet jis ënra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas þmogus dar turi netikëto poelgio potencijà.
2. J. Biliûno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija iðnyksta.
3. Kûrybai nesvetimas temø bei motyvø ávairumas.
4. Raðytojas visiðkai nesistengia kurti iliuzijos, kad apraðomus dalykus matome patys, netransformuotus.
5. J. Biliûno kûryboje viskas sukasi apie vienà taðkà – patá autoriø, viskas ið jo iðsirutulioja.
6. Gamta neiðkyla kaip savarankiðkas paþinimo ir pasigërëjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmàstytas objektas.

Juozas Stonys – “Nuo iðorës á vidaus pasaulio analizæ”

1. J. Biliûno proza pasiþymi bendra didelio jautrumo atmosfera.
2. Jautrumas daþname kûrinyje reflektyviai iðsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijø ir minèiø srovë, sukelta stebint tikrovës ðiurkðtumo atvejus.
3. J. Bilûno veikëjas stipriai reaguoja ir á balso intonacijà, ir á þmogaus iðvaizdà.
4. Iðorës bruoþai yra tik atspirties taðkai psichologinei visumai.

“Liûdna pasaka”

1. Vaizdelyje “Baltasai ðeðëlis” poetizuojama meilë, kaip þmogø taurinantis, daug dvasiniø jëgø teikiantis jausmas.
2. Petras Banys – vienas pirmøjø valstieèio kovotojo paveikslø lietuviø literatûroje.
3. Juozapota taip myli vyrà, kad jo þuvimas kartu yra ir jos paèios dvasinë mirtis.
4. Juozapotos paveiksle raðytojas ákûnijo tautinius paprastos lietuviø liaudies moters bruoþus.
5. Juozapota – lietuvës moters kanèiø ir nelaimiø ilgaamþëje kovoje dël laisvës simbolis.
6. “Liûdna pasaka” baigiasi tragiðku, minoriniu akordu, bet jis nëra pesimistiðkas.
7. Visu kûriniu raðytojas teigia kovos prasmingumà, neapykantà socialiniam blogiui.

“Liûdna pasaka”

1. Pirmàsias uþuominas apie sukilimo þiaurias pasekmes iðgirstame ið senosios ubagës pasakojimo, kuri tvirtai ásitikinusi, kad sukilëliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargø vargai kaip buvo, taip ir bus.” Ubagëlë pasakoja apie generalgubernatoriø, kuris “baisus esàs þmogus, kaip þvëris.” Jau ðie senutës þodþiai neþada nieko gero ir áspëja, kad “kas toliau bus, vienas Dievas teþino.” Giliai sukreèia ir þiaurus kazokø elgesys su Damuliu, kuris “taip buvo sumuðtas ir sudauþytas, kad þmogaus negalima buvo bepaþinti…”
2. Jono Biliûno tikslas apysakoje “Liûdna pasaka” – pasmerkti carizmo priespaudà, valdþios neteisybes, neþmoniðkumà, iðkelti liaudies kovos su carizmu moraliná aukðtumà. Apie Muravjovo þiaurybes suþinome ið Juozapotos dialgo su senute elgeta. Pesimistinis senelës poþiûris á gyvenimà, poþiûris þmogaus, “kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir þiûri aplinkui be vilties”, nuteikia atitinkamai ir Juozapotà, ir skaitytojà. Muravjovo charakteristika, sklindanti ið senutës lûpø, atskleidþia, kaip liaudies þmogus smerkia priespaudà. Toliau iðkyla kazokø atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum ið dviejø daliø: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudþiamøjø bûriø siautëjimo kaime. Antroji paveikslo dalis nëra detalizuota. Raðytojas èia naudoja meistriðkai vartojamà priemonæ – neiðsakymà, nutylëjimà. Kas darosi kaime, mes tesuþinome ið Juozapotos iðgyvenimø, kai ji, rugiø gubose álindusi, tegirdëjo: “Kaþin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.” Vëliau, áëjus á Dumuliø trobà, ji randa sudauþytà Dumulá. Vaizdas glaustas, be detaliø, baigiamas klausimu: “Dieve, uþ kà já taip? Uþ kà?”
3. Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragedijà, verèia susimàstyti, kodël ði moteris, “klaiki ir nelaiminga”, “liko tarp jaunøjø viena kaip þalio miðko sausas stuobrys.” Kodël ji, nors “kentë badà, stigo kuo apsivilkti”, “dievas þino kuo mito” dar tebegyveno. Galbût tam, kad primintø jaunosioms kartoms þiaurøjá sukilimà?

J. Biliûnas – raðytojas humanistas

I. Turtinga Anykðèiø þemë raðytojais.
II. Skriauda ir skausmas J. Biliûno dëmesio centre.
1. Humanistiná idealà turi sugebanti jausti asmenybë:
a) senelis Simanas – ðviesus liaudies þmogus;
b) Juozapota – liaudies kanèiø simbolis;
c) P. Banys – kovotojas uþ laisvæ ir þemæ.
2. Pagrindinis humanizmo bruoþas – lyrizmas ir emocingumas.
3. Kovos dël laisvës poetizavimas.
III. J. Biliûno kûrybos humanizmo esmë.

Tezës:

1. J. Biliûno realistiniai apsakymai pasiþymi tauriu humanizmu, jautriais, lyriðkais liaudies þmoniø paeikslais, didþiuliu talentu.
2. Pagrindinis humanizmo bruoþas – lyrizmas ir emocingumas.
3. J. Biliûnas skriaudþiamuosius vaizduoja su gilia uþuojauta.
4. Lyrizmas niekur nevirsta sentimentaliu verkðlenimu. Humanistiniu lyriðkumu, þmoniðkumu jis þadina norà ir ryþtà kovoti prieð liaudies engëjus, prieð socialinæ santvarkà, tuos engëjus gimdanèià. Todël J. Biliûno humanizmas yra kovingas.

Juozapotos charakterio psichologinis motyvavimas

I. J. Biliûnas – psichologinio apsakymo kûrëjas.
II. Juozapota – graþiausias ir ðvelniausias paveikslas “Liûdnoje pasakoje”
1. Jautri, bet naivi kaimo moteris.
2. Aplinkos reiðkinius suvokia savo ðirdimi.
3. Pastangos nusiraminti, atgauti dvasinæ pusiausvyrà.
4. Begalinë meilë ir iðtikimybë vyrui.
5. Detaliø vaidmuo Juozapotos charakteristikoje. (Akys)
III. Juozapota – liaudies moters kanèiø ir nelaimiø simbolis.

Tezës:

1. Juozapotos mintys ir poelgiai átikinami, psichologiðkai motyvuoti.
2. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti ðviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savø svajoniø su kovos sunkumais.
3. Juozapotos charakteristikoje ypaè ryðkus akiø vaidmuo. Jos atspindi moters vidinæ bûsenà. Apysakos pradþioje – tai nuostabios akys “kaip dvi graþios þvaigþdës – laimës þvaigþdës”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina ðviesiausiø svajoniø, tikëjimo gyvenimo gerove. Po mylimo vyro mirties dvasiðkai mirðta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio màstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kanèioms, beprasmiðkam Petriuko ieðkojimui, o Juozapotos akys – “du taðkai, klaikûs, be gyvybës. Toká áspûdá, kaip tos jos akys, gali þmogui padaryti tik uþgesusios þvaigþdës, ið arti matomos.” Taigi laimë uþgæsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim.

Þmogaus dvasinis groþis J. Biliûno kûryboje
Planas

I. Biliûno kûryboje þmogus ir jo dvasia – visa ko centras. (Pasaulis egzistuoja þmogui.)
II. Þmogus graþus savo dvasia, o ne iðore, jo dvasiai nesvarbûs luomai, turtinës sàlygos. Dvasingumas yra þmogaus vertingumo matas.
1. Jis pasireiðkia jautrumu, artimo kanèios iðgyvenimu. (“…niekuo negalëjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartø man maþam buvo davæs pilnus medaus korius, kuris savo rankom ne kartà glostë man maþam galvà…”,”…jauèiau, kad dalá amþinos vaikø kaltës að savyje neðioju…”)
2. J. Biliûnui svarbu parodyti veikëjø reakcijas á ávyká, emocinius iðgyvenimus.
3. Dvasios jëgos veikëjai semiasi ið tikëjimo. (“…tëvas nusijuokdavo tik liûdnai ir, paëmæs knygà, pradëdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimà…”)
4. Dvasingumas reiðkiasi tolerancija. (“…tëvas, uþstodamas ponus, visados taip lengvai nusijuokdavo…”)
5. Uþ bloga atsilyginama geru. (uþ smûgius lazda tëvas leidþia Dumbrauskui apsigyventi jø namuose)
6. Dvasingumo ieðkoma net ten, kur jo maþiausiai galima tikëtis. Kiekvienas þmoniðkumo pasireiðkimas J. Biliûnui labai brangus. (“Þvaigþdë”)
III. Ilgesys, liûdesys, romumas, graudumas sudarë biliûniðkàjà þmogiðkojo groþio sampratà.

“Liûdna pasaka”

Turi dvi prakalbas. Pirmoji prakalba – lyrinë impresija. Joje iðkyla J. Biliûno subjektyvi vertybinë nuostata. Iðsakomas moters dvasingumas, jos jausmas, moters iðtikimybës pajautimas – tai, kas moteryje svarbiausia jam.
Juozapota – likimiðkiausias moters paveikslas, labai priklauso nuo likimo, kaip likimas neða – taip ji gyvena.
Veikëjas – pasakotojas, vyrauja biografinis pradþios akcentas. Jis pamato Juozapotos prototipà. Ji tampa nerealiu veikëju. Autorius pajunta Juozapotà graþios gamtos ir nerûpestingø þmoniø fone. Jis akcentuoja áspûdá, kurá jam palieka Juozapota. (þvaigþdës áspûdis). Þvaigþdës simbolis yra vienas ið daþniausiø Biliûno kûryboje.
Pirmosios dalies pabaiga paruoðia skaitytojus á praeitá. Ið jos veido skaito jos likimà.
Antroje dalyje – istoriniai ávykiai. Pradedama tarsi pasaka, pradþioje kaip graþi. Pasakojama objektyviai. Dienos buvo sunkios, bet ramios, o ramumas yra laimë. Jiems buvo gerai. Juozapota viskà priima sapnais, nuojautomis, jausmais. Jà todël valdo likimas. Jausmai – vienintelis jos informacijos ðaltinis. Juozapota daug ko nesuprato, nenugirdo. Iðlaikoma pasakos stilistika. Petrà Baná pasiglemþia revoliuciniai ávykiai, apie kuriuos suþinome tik ið Juozapotos iðgyvenimø, jausmø, gàsdinimøsi.
Pirmà kartà lietuviø literatûroje – sapnas. Ji klauso vidinio balso, liepianèio ieðkoti vyro. Vëliau ji gauna tø nuojautø patvirtinimà, kai randa sumuðtà Damulá.
Ruduo parodo liûdnà nuotaikà, þmoniø nelaimes. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Juozapotos tikslas gyvenime – atneðti kam nors laimæ, dalintis savo dþiaugsmu. Lieka iliuzija, kad gyvenimas turi tæsiná, kad galima susitikti po mirties.
Juozapota – tarsi tiltas, jungiantis dvi epochas. Pasakotojas pajunta dalá kito veikëjo skausmo savyje. Tai biliûniðkojo charakterio pagrindas. Juozapotà apibûdina gilus dvasingumas. Jai visà esmæ pasako nuojautos, jausmai. Tolesnis jos vaizdavimas vyksta su neiginiais: nejautë, nematë, nesuprato.
Ðia apysaka nori pasakyti, kad þmoguje daug kas nesuprasta, neaiðku, neiðreiðkiama. Pagrindinis stilistikos bruoþas – liûdnumas. Biliûnas sumaþina iðorinio siuþeto reikðmæ, o iðpleèia likimiðkojo siuþeto svarbà.
Ðioje apysakoje yra visi pagrindiniai Biliûno kûrybos bruoþai:
1) praeities ir dabarties sàlytis;
2) antitezës;
3) simboliai;
4) dëmesys þmogaus dvasiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *