Bankų sistemos samprata

Bankų sistemos Lietuvoje raida, dabartinė situacija ir perspektyvos

Tai http://www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/4.%20finansu%20sektoriaus%20pletotes%20strategija.doc failo html kopija.
Skanuojant žiniatinklį, G o o g l e automatiškai sukuria aptiktų dokumentų html kopijas.
Nuorodoms arba adresyno žymėms naudokite šį adresą: http://www.google.com/search?q=cache:-2f70oqxFPkJ:www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/4.%2520finansu%2520sektoriaus%2520pletotes%2520strategija.doc+Bank%C5%B3+sistemos+Lietuvoje+raida,+dabartin%C4%97+situacija+ir+perspektyvos&hl=lt&ct=clnk&cd=8&gl=lt
Google neturi nieko bendro su šio puslapio autoriais ir neatsako už jo turinį.
Paryškinami šie užklausos žodžiai: bankų sistemos lietuvoje dabartinė situacija ir
Šie žodžiai randami tik nuorodose į šį puslapį: raida perspektyvos

________________________________________

Tai http://www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/4.%20finansu%20sektoriaus%20pletotes%20strategija.doc failo html kopija.
Skanuojant žiniatinklį, G o o g l e automatiškai sukuria aptiktų dokumentų html kopijas.
Nuorodoms arba adresyno žymėms naudokite šį adresą: http://www.google.com/search?q=cache:-2f70oqxFPkJ:www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/4.%2520finansu%2520sektoriaus%2520pletotes%2520strategija.doc+Bank%C5%B3+sistemos+Lietuvoje+raida,+dabartin%C4%97+situacija+ir+perspektyvos&hl=lt&ct=clnk&cd=8&gl=lt
Google neturi nieko bendro su šio puslapio autoriais ir neatsako už jo turinį.
Paryškinami šie užklausos žodžiai: bankų sistemos lietuvoje dabartinė situacija ir
Šie žodžiai randami tik nuorodose į šį puslapį: raida perspektyvos

________________________________________

FINANSŲ SEKTORIAUS
PLĖTOTĖS STRATEGIJA

Eugenija Martinaitytė
docentė, grupės vadovė
Artūras Keleras
Valdemaras Katkus
Gitanas Nausėda
daktaras

Lietuvos finansų sektorius yra šalies ekonomikos dalis. Efektyvus finansų sektorius privalo šalies ir užsienio santaupas investuoti į produktyvius pramonės ir paslaugų sektorius, kurie gali padidinti savo produkcijos ir paslaugų apimtį bei pagerinti jų kokybę. Tokiu būdu finansų sektorius daro įtaką šalies BVP augimui. Šiandien beveik visuotinai pripažįstama, kad finansų sektoriaus plėtotė turi įtakos šalies ekonomikos augimo greičiui.
Ką reiškia efektyvi šalies finansų sistema? Šiuo metu tarp specialistų nėra bendro sutarimo dėl priimtinos metodikos, kaip išmatuoti finansų sistemos efektyvumą. Teoriškai efektyvus finansų sektorius turi sudaryti palankias sąlygas įmonėms laiku pasiskolinti reikiamus finansinius išteklius, o investuotojams pasiekti adekvatų investicijų pelningumą. Be to, rodiklis, matuojantis finansų sektoriaus efektyvumą, turi atspindėti finansų sistemos konkurentiškumą bei finansinių sandorių sąnaudas, kurių reikia šalies finansų sektoriui išlaikyti. Tokį finansų sektoriaus efektyvumo rodiklį yra labai sunku nustatyti net labai pažengusiose ekonomikose, kurios turi patikimas ir ilgalaikes statistinių duomenų bazes.
Apskaičiuojami įvairūs santykiniai rodikliai (bankų depozitų/BVP, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija/BVP ir kt.), kurie rodo finansų sistemos dydžio ir visos šalies ekonomikos santykį. Tokie santykiniai rodikliai kaip finansų sistemos efektyvumo matas nėra pakankamai pagrįsti teoriškai, tačiau šiuo metu jie priimti kaip standartiniai rodikliai, kurie leidžia palyginti vieną su kita įvairių šalių finansų sistemas. Šiame skyriuje bus vadovaujamasi šitokia praktika.
Finansų sektoriaus plėtojimui reikia laiko: žmonės, dirbantys finansų tarpininkų institucijose, turi įgyti patirties, pačios finansų bendrovės – pasitikėjimą visuomenėje ir turi būti sukurta atitinkama finansų sektoriaus technologinė infrastruktūra. Be to, kad finansų sektorius gerai funkcionuotų, reikia efektyvios teisės sistemos, kuri leistų sudaryti įvairių rūšių sutartis bei priverstų jas įvykdyti.
Mes pateiksime kai kurių finansų sistemos dalių raidos etapų ir esamos būklės glaustą apžvalgą, kuri leis geriau suprasti mūsų teikiamą Lietuvos finansų sektoriaus plėtotės viziją.
Šiandien finansų literatūroje nėra pateikta empirinių faktų, kurie pagrįstų bankinės ar rinkos orientacijos finansų sistemos pranašumus viena kitos atžvilgiu. Mes laikomės nuomonės, kad bankų sektorius ir vertybinių popierių rinka yra finansų sistemos sudedamosios dalys, kurios papildo viena kitą. Jų proporcijas šalies finansų sistemoje lemia teisės bei apskaitos sistemos, įmonių skolinimosi tradicijos ir finansinių sandorių sudarymo sąnaudos. Kaip rodo praėjusio XX amžiaus Europos valstybių patirtis, bankų ir vertybinių popierių rinkos proporcijos finansų sistemoje per ilgą laiką perspektyvoje gali kisti priklausomai nuo šalies ekonomikos poreikių.
Mes ypač domėsimės galimybėmis, kurios leis Lietuvoje susiformuoti visai finansų sistemai, ir pastarosios gebėjimu prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Lietuvos finansų sistemos adaptyvumas Europos Sąjungoje daug priklauso nuo jos kompleksiškumo. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje nėra veikiančių investicinių fondų ir trūksta rizikos kapitalo institucijų, kurioms ES Komisija skiria daug dėmesio.
Finansų sektoriaus struktūra turi didelę įtaką naujų įmonių steigimosi procesui ir veikiančių įmonių plėtotei. Kitaip sakant, finansų sektorius turi įstengti finansuoti visus įmonių plėtojimosi etapus: besisteigiančios įmonės turi turėti galimybę gauti kapitalo veiklos pradžiai, o dideli konglomeratai – tarptautinei plėtrai. Kitų šalių empiriniai faktai rodo, kad nuo šalies finansų sektoriaus plėtotės laipsnio ypač priklauso mažų ir vidutinių įmonių plėtra, o didelės bendrovės gali pasiskolinti užsienio kapitalo rinkose. Pavyzdžiui, rizikos kapitalo institucijų trūkumas Lietuvoje stabdo aukštųjų technologijų įmonių steigimosi procesą.
Žmonės ir įmonės perteklinius pinigus per bankus ir kitus finansų tarpininkus netiesiogiai investuoja į paskolas ir pinigų bei kapitalo rinkas. Efektyvi finansų tarpininkų veikla turi sumažinti finansų išteklių kainą ir išlyginti įvairių finansų tarpininkų skolinamų lėšų kainų skirtumus. Bankų efektyvumą paprastai rodo reali marža arba palūkanų skirtumas tarp depozitų ir kreditų, o vertybinių popierių rinkos efektyvumą nusako informacijos apie bendrovę kaina bei tos informacijos patikimumas ir pačios vertybinių popierių infrastruktūros išlaikymo sąnaudos. Tokia prasme mes suprantame Lietuvos finansų tarpininkų veiklos efektyvumą.
Valstybė atlieka nemažą vaidmenį finansų sistemoje. Ji yra stambi paskolų ėmėja ir didelių finansų fondų valdytoja. Be to, valstybė per priežiūros institucijas reguliuoja finansų sektorių ir atsako už finansų sektoriaus sisteminės rizikos valdymą. Kitaip sakant, valstybinės institucijos vaidina svarbų vaidmenį finansų sistemoje. Vadinasi, politinė sistema, kuri lemia valstybinių institucijų veiklą, daro įtaką ir finansų sistemos funkcionavimui.
Valstybės, turinčios gerai išplėtotą finansų sistemą, yra atsparesnės ekonominių ciklų svyravimams ir mažiau priklauso nuo užsienio rinkų.
Manome, kad Lietuvos finansų sektoriaus plėtotei didelės įtakos turės Lietuvos įstojimas į ES, planuojamas ES Bendrosios finansų rinkos susiformavimas po 2005 m. ir galimas Lietuvos įstojimas į Europos pinigų sąjungą po 2007 metų.
Mūsų nuomone, Lietuvos finansų sektoriaus plėtotės tyrimai turi būti tęsiami ir turėtų tapti finansų sistemos įstatyminės bazės kūrimo pagrindu.

1. Finansų sistemos analizė

Pagrindinis finansų sistemos tikslas – nukreipti santaupas į įmones. Tai galima padaryti per bankus ir vertybinių popierių rinkas. Vienos ar kitos rinkos vyravimas ekonomikoje suteikia naujų bruožų visai finansų sistemai. Skiriamasis bankų orientacijos ir rinkos orientacijos sistemos bruožas – tai bankų dalyvavimo laipsnis nefinansinių įmonių ilgalaikiame kreditavime ir tų įmonių finansinis kontroliavimas. Bankų orientacijos finansų sistemos pavyzdys – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Japonija, o rinkos orientacijos finansų sistemos – JAV, Didžioji Britanija ir Olandija.
Lietuvos finansų sistema yra bankų orientacijos. Tai reiškia, kad Lietuvos komercinių bankų veikla ir paskolų rinka mūsų ekonomikoje yra gerokai reikšmingesnė už kapitalo ir pinigų rinkas.
1.1. Finansų sektoriaus institucinė struktūra
Bankų sektorius. 2001 m. pabaigoje veikė 9 Lietuvos komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai (filialai) ir 2 užsienio atstovybės. Bankų turtas sudarė 32 proc. BVP. Bankų sektorius pasižymi aukštu koncentracijos laipsniu – 3 bankai užima 79 proc. visos bankų turto rinkos. Privatizavus Lietuvos žemės ūkio banką Lietuvos bankų sektoriuje vyraus užsienio investuotojai. Galima teigti, kad tiesioginių užsienio investicijų dėka Lietuvos komerciniai bankai tapo integruota užsienio bankų tinklo dalimi.
Kredito unijų sektorius. Lietuvoje veikė 40 kredito unijų, kurių visas turtas sudarė 34 mln. litų. Trijų kredito unijų turtas apėmė 32 proc. visų kredito unijų aktyvų.
Lizingo bendrovių sektorius. Lietuvoje veikė daugiau kaip 10 lizingo bendrovių, kurių turtas sudarė apie 2 proc. BVP. Lizingo bendrovių sektorius pasižymi aukštu koncentracijos laipsniu – 3 bendrovės užima daugiau kaip 80 proc. visos lizingo bendrovių turto rinkos. Didžioji dalis lizingo bendrovių yra antrinės bankų kompanijos. Kaip ir bankų sektorių, taip ir lizingo bendrovių sektorių valdo užsienio investuotojai.
Draudimo sektorius. Lietuvoje veikia 9 gyvybės draudimo įmonės bei 22 ne gyvybės draudimo įmonės. Be to, Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba yra išdavusi leidimus vykdyti draudimo brokerio veiklą 101 įmonei. Draudimo bendrovių turtas sudaro apie 1,8 proc. BVP. Trijų didžiausių draudimo bendrovių turtas sudarė daugiau kaip 80 proc. viso gyvybės draudimo bendrovių turto ir daugiau kaip 70 proc. viso ne gyvybės draudimo bendrovių. Užsienio investuotojai valdo daugiau kaip 55 proc. viso draudimo bendrovių akcinio kapitalo. Taigi draudimo bendrovių sektorius taip pat pasižymi aukštų koncentracijos laipsniu.
1.2. Finansų sektoriaus priežiūros struktūra
Šiuo metu finansų įstaigų priežiūrą Lietuvoje vykdo trys institucijos: Lietuvos bankas (Kredito įstaigų priežiūros departamentas), Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba ir Vertybinių popierių komisija. Kadangi šios institucijos atsirado ne vienu metu, jų veikla buvo plėtojama skirtingu tempu (pavyzdžiui, komercinių bankų priežiūra labai sugriežtinta po 1995–1996 m. bankų sistemos sukrėtimų), kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių (FMĮ) ir draudimo įstaigų priežiūros lygis kol kas struktūriškai skiriasi.
Lietuvos finansų tarpininkų ir rinkų priežiūra vyksta pagal pateiktą lentelę:
Lietuvos bankas Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba Vertybinių popierių komisija
Institucijos Bankai Draudimo bendrovės Finansų maklerio įmonės
Kredito unijos Draudimo brokeriai Bankų specializuoti finansų maklerių padaliniai
Investiciniai fondai
Pensijų fondai
Rinkos Paskolų rinka Kapitalo rinka

Šiuo metu finansų sektoriuje veikia finansų tarpininkai (lizingo bendrovės), kurių veiklos neprižiūri jokia priežiūros institucija, ir finansų tarpininkai, kurių veiklą prižiūri dvi institucijos (trys Lietuvos komerciniai bankai turi antrines draudimo bendroves, aštuoni – specializuotus finansų maklerio padalinius).
Lietuvos bankas taiko Finansinių ataskaitų konsolidavimo ir konsoliduotos priežiūros taisykles, kuriose įteisintas proporcinis konsolidavimas, kaip tai yra nustatyta ES direktyvoje. Šis konsolidavimo metodas taikomas bendrai kontroliuojamoms įmonėms, t.y. kredito įstaigoms ar įmonėms, kurių ekonominę veiklą arba turtą pagal sutartį kontroliuoja dvi ar daugiau sutarties šalių. Kadangi daugelis lizingo bendrovių yra antrinės bankų kompanijos, todėl Lietuvos bankas pagal konsoliduotos priežiūros taisykles netiesiogiai kontroliuoja ir šių bendrovių veiklos riziką.
Galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos finansų tarpininkų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri kelios priežiūros institucijos.
Išvada. Šiuo metu visas Lietuvos finansų tarpininkų turtas sudaro apie 36 proc. BVP. Lietuvos finansų tarpininkai yra užsienio institucijų padaliniai arba antrinės jų bendrovės (išskyrus kredito unijas ir dalį draudimo bendrovių bei finansų maklerio įmonių), kurias valdo užsienio investuotojai. Finansų sektorius turi labai aukštą koncentracijos laipsnį. Visą finansų tarpininkų priežiūrą vykdo trys nacionalinės priežiūros institucijos.
Lietuvos finansų sektorius yra labai nedidelis, palyginti su ES narių finansų sektoriais: Suomijos finansų tarpininkų turtas sudaro apytiksliai 180 proc. BVP (mažiausias rodiklis ES), o Olandijos – apytiksliai 520 proc. BVP (didžiausias rodiklis ES).
1.3. Finansų sektoriaus infrastruktūra
Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi finansų sektoriaus infrastruktūros, kurios palaiko bankų ir kapitalo rinkų veiklą: tarpbankinė mokėjimo sistema ir biržos-depozitoriumo sistema.
Lietuvoje yra viena tarpbankinė mokėjimo sistema (TARPBANK), kurios savininkas yra Lietuvos bankas (LB). Per šią sistemą vykdomi mažų ir didelių verčių mokėjimai. Lietuvos tarpbankinė mokėjimo sistema yra fiksuoto laiko sistema, kurios Atsiskaitymo centre tarpbankinis kliringas vykdomas du kartus per dieną fiksuotu laiku. Iki 2004 m. tarpbankinė sistema turi būti pertvarkyta į realaus laiko sistemą ir turėti galimybę prisijungti prie europinės TARGET sistemos.
Nacionalinė vertybinių popierių birža yra realaus laiko sistema, kurioje sandorius galima vykdyti nepertraukiamai nustatytu laiko intervalu.
2. Kapitalo rinkos kūrimo prielaidos ir ypatybės

Kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo kuriama plyname lauke. Skirtingai nuo bankų ir draudimo sektorių, kurių starto pozicijas lėmė jau veikiančios valstybinės struktūros, Lietuva per keletą metų turėjo naujai sukurti vakarietiško tipo kapitalo rinką. Rinkos modelio pasirinkimą lėmė galimybė įvertinti tiek šimtmečio patirtį turinčias Vakarų valstybių rinkas, tiek pirmųjų regiono pradininkių – Vengrijos, Čekijos, Lenkijos 3–4 metų eksperimentus šioje srityje. Svarbią reikšmę pasirinkimui turėjo Grupės G-30 ir kitų rinkos profesinių junginių teikiamos rekomendacijos dėl pažangiausios patirties panaudojimo naujai kuriamose rinkose. Pradiniame etape visa kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo sukurta su Prancūzijos biržos, centrinio depozitoriumo, Vertybinių popierių komisijos (VPK) aktyvia ir visapusiška pagalba, vėliau rinka buvo plėtojama, pasitelkus PHARE, USAID, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių organizacijų pagalbą ir finansavimą.
Modelio pasirinkimą lėmė po masinio privatizavimo atsiradę rinkoje apie 2000 akcinių bendrovių ir šimtai tūkstančių akcininkų, kuriems turėjo būti sudarytos palankios sąlygos disponuoti savo nuosavybe. Visos akcinės bendrovės turėjo tapti atskaitingais Vertybinių popierių komisijai ir rinkai emitentais, kurių akcijomis laisvai prekiaujama biržoje.
2.1. Kapitalo rinkos sistema ir struktūra
Nuo pat pradžių buvo pasirinkta optimali vertybinių popierių forma – nematerialūs vertybiniai popieriai (VP), kurių nuosavybės teisė įteisinama įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Ekonomikos mastu tai leido užtikrinti mažiausias vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos, saugojimo ir atsiskaitymų sąnaudas emitentams, finansų tarpininkams ir jų klientams. Nemateriali vertybinių popierių forma užtikrina efektyviausią investuotojų nuosavybės teisių apsaugą. Vertybinių popierių formos pranašumais labai pasinaudojo ir 1994 m. viduryje pradėjusi veikti Vyriausybės vertybinių popierių rinka.
Rinkos kūrimo pradžioje dėl liberalių steigimosi ir įstatinio kapitalo dydžio reikalavimų veiklą pradėjo apie 90 finansų maklerio įmonių, vėliau į rinką įsijungė ir specializuoti didžiausių bankų finansų maklerio padaliniai. Biržoje įdiegtas prekybos modelis rėmėsi ne rinkos formuotojais [market makers], o tarpininkų iš savo klientų surenkamais ir biržai teikiamais prekybos pavedimais [order-driven], tuo būdu koncentruojant biržoje vertybinių popierių pasiūlą ir paklausą, taip pat tiesioginių sandorių vykdymu per biržos informacinę sistemą.
Prekybos sistema atitiko tuo metu esamą finansų tarpininkų nuosavo kapitalo ir patirties lygį.
Subrendus tinkamoms sąlygoms 1998 m. pabaigoje rinkos formuotojų (aukciono dalyvių) sistemą Lietuvos bankas įdiegė Vyriausybės vertybinius popierius pirminėje ir antrinėje rinkoje.
Pažymėtina, kad nuo pat pradžios buvo įdiegta efektyvi vertybinių popierių apskaitos sistema, kuri įteisino nuosavo finansų tarpininkų ir jų klientų turto (vertybinių popierių ir lėšų) atskyrimą atskirose sąskaitose. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas užtikrino, kad esant finansų tarpininko bankrotui kreditorių reikalavimai nenukreipiami į klientų turtą. Tai sudarė palankias sąlygas išvengti klientų turto praradimo, nepaisant greito finansų tarpininkų skaičiaus sumažėjimo iki 30 (3 kartai) 2001 m. pabaigoje. Finansų maklerio įmonių skaičius mažėjo dėl jų susijungimo ar savanoriško likvidavimosi, o komercinių bankų specializuotų finansų maklerio padalinių – ir dėl kai kurių bankų bankroto. Vertybinių popierių komisija ir Lietuvos bankas nuolat kelia savo prižiūrimiems subjektams finansų maklerio įmonėms ir komerciniams bankams kapitalo pakankamumo ir kitus priežiūros reikalavimus. Nors dėl šių subjektų tarpusavio konsolidavimosi, jų prijungimo prie užsienio kapitalo įmonių, bankroto ar dėl kitų priežasčių buvo nutraukiama tarpininkų veikla, visas jų klientų vertybinių popierių ar lėšų sąskaitas perimdavo rinkoje išlikę patikimi finansų tarpininkai. Sklandus konsolidavimasis ir rezonansinių teisminių procesų šioje srityje nebuvimas yra vienas iš kapitalo rinkos pranašumų (palyginti su bankų sektoriumi). Iš dalies tai lėmė kelis kartus mažesnis klientų turtas (vertybiniai popieriai ir lėšos), patikėtas finansų tarpininkams, palyginti su komercinių bankų disponuojamu klientų turtu, bei sąlygiškai nedidelis šio turto apyvartumas. Tačiau tai lėmė ir efektyvi vertybinių popierių rinkos priežiūra, vertybinių popierių apskaitos sistema bei dirbančio rinkoje personalo, kurį daugiausia sudarė jaunesnė ir vidurinė karta, profesionalumas ir vertybinės orientacijos.
Pranašumai
Panaudojant pažangiąją pasaulio kapitalo rinkų patirtį, pasitelkiant tarptautinių donorų pagalbą ir finansavimą bei ribotas valstybės investicijas per trumpą laiką Lietuvoje buvo sukurta visa kapitalo rinkos infrastruktūra:
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, kaip privalomas efektyvios ir saugios rinkos atributas, buvo įsteigta pagal JAV pavyzdį, t.y. įstatymu užtikrinant jos nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios ir suteikiant dideles galias rinkos dalyvių atžvilgiu. Vertybinių popierių komisija priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio ir masto gali taikyti rinkos dalyviams daugelį įvairių finansinio, administracinio ir teisinio poveikio priemonių. Nors šios priemonės taikomos santūriai ir minimaliai, jos leidžia užtikrinti pakankamą galimų pažeidimų prevenciją. Visišką Vertybinių popierių komisijos savarankiškumą riboja konjunktūrinė priklausomybė nuo Vyriausybės: pastaroji per biudžeto projektą turi įtakos Vertybinių popierių komisijos finansavimui.
Vertybinių popierių komisija, vykdydama pagrindinius savo uždavinius – rinkos priežiūrą ir reguliavimą bei investuotojų apsaugą, – bendradarbiauja su Lietuvos banku ir Vyriausybės institucijomis pagal profesinės kompetencijos ir atsakomybės pasiskirstymo principus. Vertybinių popierių komisijos dėka Lietuvoje reguliuojant kapitalo rinką nuo pat pradžių nebuvo vakuumo ir netrūko atsakomybės, o to būta Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje ir kitose regiono valstybėse, kurios ilgą laiką neturėjo vertybinių popierių komisijų arba tos komisijos veikė nevisavertiškai kaip finansų ministerijų padaliniai. Lietuvoje tai užtikrino gana saugią investicinę aplinką, nors atskirais atvejais perdėta reguliavimo apimtis ir detalumas neatitiko rinkos plėtojimosi lygio.
Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) atliko jai skirtą pirminę misiją – sukoncentruoti pasiūlą ir paklausą visų Lietuvoje viešai apyvartai skirtų vertybinių popierių, kurie buvo išleisti po masinio privatizavimo, ir vėliau organizuoti prekybą šiais vertybiniais popieriais bei informacijos apie juos ir jų emitentus pateikimą.
Atsižvelgiant į technines biržos narių galimybes ir poreikius nuolat tobulinamos prekybos ir informacinės sistemos užtikrina saugų ir efektyvų sandorių sudarymą, patikimą naujienų ir kitos informacijos teikimą investuotojams ir žiniasklaidai.
Birža sudarė palankias sąlygas kelioms akcijų „judėjimo“ bangoms, kai po privatizavimo „išbarstyta“ akcinių bendrovių nuosavybė buvo koncentruojama įmonių vadovų, atskirų finansinių grupių rankose, kai į investuotojų sudėtį įsitraukė užsienio finansiniai bei kiti investuotojai ir kai, prieš baigdamos akcinės bendrovės „biržinį gyvenimą“, jų akcijos buvo superkamos strateginio investuotojo oficialaus pasiūlymo būdu.
Sukūrus Vyriausybės vertybinių popierių rinką pagrindinė antrinė šių vertybinių popierių apyvarta buvo sutelkta biržoje. 1998 m. pabaigoje Lietuvos bankas įdiegė aukcionų dalyvių (pirminių prekybos tarpininkų) sistemą, kuri nustatė reikalavimus šiems dalyviams Vyriausybės vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos atžvilgiu. Tačiau birža gebėjo išlikti pagrindine Vyriausybės vertybinių popierių antrinės prekybos vieta, nes nuolat tobulino šių vertybinių popierių prekybos bei informacinę sistemą ir pakeitė įmokų už savo paslaugas tvarką.
Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Depozitoriumo veiklos dėka Lietuvos rinka nuo pat jos sukūrimo galėjo naudoti optimalią vertybinių popierių formą – nematerialius vertybinius popierius, visiškai atsisakius popierinių sertifikatų. Tai sudarė prielaidas pasiekti papildomą visuomeninę pridėtinę vertę, nes nemateriali vertybinių popierių forma geriausiai užtikrina:
• nuosavybės teisių apsaugą (pametimas, vagystės neįmanomos, falsifikacijos minimalios);
• greitą pervedimą, sklandžius atsiskaitymus atsižvelgiant į apmokėjimą reikiamu laiku;
• minimalias saugojimo ir tvarkymo išlaidas sąskaitų tvarkytojams bei jų klientams;
• efektyvią rinkos priežiūrą ir aptarnavimą.
Depozitoriumas plėtojosi pagal universalumo koncepciją, įtraukdamas į vientisą depozitoriumo sistemą maksimalų dalyvių ir vertybinių popierių skaičių. Tuo buvo užtikrinamas rinkos integralumas ir pasiekiama suminė ekonomija, kuri leidžia taikyti mažiausias paslaugų kainas depozitoriumo dalyviams regione. Depozitoriumas suteikia galimybę tapti jo dalyviais ne tik visiems vietiniams sąskaitų tvarkytojams, bet ir užsienio depozitoriumams, taip pat kitoms finansų institucijoms (šiuo metu yra 5 tokie dalyviai), veikiančioms nuotolio principu. Tuo prisidedama prie ES Investicinių paslaugų direktyvoje apibrėžtos finansų institucijų „bendro paso“ ir nekliudomo patekimo į kitas rinkas koncepcijos įgyvendinimo.
Depozitoriumas šiuo metu aptarnauja visuose Lietuvos kapitalo rinkos segmentuose sudarytų vertybinių popierių sandorių atsiskaitymus: Vyriausybės vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos, Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ir ne biržoje sudarytų sandorių, su Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijomis susijusių vertybinių popierių sandorių, taupymo lakštų ir kitų sandorių atsiskaitymus.
Kliringo banko vaidmenį atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras, kuriame visiems finansų tarpininkams atidarytos bendrosios ir tikslinės kliringinės sąskaitos, skirtos piniginių atsiskaitymų, susijusių su vertybinių popierių sandoriais, vykdymui. Ši privilegija vykdyti vertybinių popierių atsiskaitymus „centrinio banko pinigais“ buvo suteikta ne tik komerciniams bankams, bet ir finansų maklerio įmonėms.
Pasaulinėje praktinėje veikloje kliringinių sąskaitų turėjimas centriniame banke – retas reiškinys, nes paprastai finansų maklerio įmonių atsiskaitymams kliringo banke atstovauja jų pasirinkti komerciniai bankai. Tai suteikia finansų maklerio įmonėms papildomų saugumo garantijų ir prestižą, sumažina jų priklausomumą ir riziką dėl bankų likvidumo svyravimų ar galimų techninių nesklandumų bei taupo ribotus finansų maklerio įmonių finansų išteklius.
Vertybinių popierių sandorių atsiskaitymai, vykdomi „centrinio banko pinigais“ kaip viena iš pažangios patirties rekomendacijų, buvo iš pradžių įdiegti kuriant pirminę Vyriausybės vertybinių popierių rinką. Vėliau šis principas panaudotas Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ir ne biržos antrinės prekybos sandorių atsiskaitymams. Kai kuriose valstybėse kliringo banko vaidmenį atlieka vis dar komerciniai bankai. Mūsų kaimyninėje Lenkijoje šią funkciją jų centrinis bankas perėmė tik 1999 metais.
Finansų tarpininkų bendruomenė Lietuvoje, nepaisant anksčiau minėtų konsolidacijos procesų, vis dar išlieka gana gausi ir specializuota. Pirmosios į vertybinių popierių rinką įžengusios finansų maklerio įmonės nors ir sumažino savo gretas daugiau kaip 4 kartus iki 20, jos išlaiko konkurencingumą varžydamosi su dešimtimi rinkoje veikiančių komercinių bankų specializuotų finansų maklerio padalinių atskirose investicinių paslaugų srityse ir nišose. Daugumoje kaimyninių valstybių bankai visai sukoncentravo investicines paslaugas savo specializuotuose padaliniuose. Estijoje ir Suomijoje daugiau kaip pusę minėtų paslaugų šiuo metu teikia tik vienas vietinis bankas.
Lietuvoje tik keletas investicinių paslaugų sričių yra labiau koncentruotos tarp dviejų bankų, (taupymo lakštų platinimas, užsienio investicijų saugojimas ir atstovavimas). Tačiau net ir tradicinėse bankinėse srityse finansų maklerio įmonės geba tinkamai konkuruoti ir dalytis rinkomis: viena finansų maklerio įmonė šalia 4 bankų yra aktyvi Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų dalyvė, per kurią į Vyriausybės vertybinių popierių pirminę rinką ateina daugiausia klientų lėšų. Dar 5 finansų maklerio įmonės sudarė sutartis su Finansų ministerija ir šalia bankų sėkmingai platina taupymo lakštus.
Kitose rinkos nišose visiškai vyrauja finansų maklerio įmonės: emitentų vertybinių popierių apskaitos tvarkymas, emisijos prospektų ir prospektųataskaitų rengimas, kitų teisinių informacinių ar konsultacinių paslaugų teikimas emitentams.
Dauguma finansų maklerio įmonių ir kai kurie specializuoti bankų padaliniai yra susijungę į Lietuvos finansų maklerių asociaciją (LFMA), su kuria derinami visi nauji vertybinių popierių rinkos teisės aktai, biržos ir depozitoriumo plėtotės planai. Lietuvos finansų maklerių asociacijos atstovai aktyviai dalyvauja šių organizacijų valdymo organuose bei išreiškia savo kolektyvinius interesus kitose srityse.
Finansų tarpininkai glaudžiai bendradarbiauja su kaimyninių valstybių rinkos dalyviais. Kas trečioje finansų maklerio įmonių dalį arba visą įstatinį kapitalą valdo užsienio investuotojai. Užsienio investuotojų dalis bankų akciniame kapitale 2002 m. kovo pabaigoje sudarė 89 proc.
Užsienio investuotojų dalyvavimas finansų tarpininkų akciniame kapitale kartu su kapitalu į rinką atneša ir žinių kapitalą, naujas paslaugas ir technologijas, pagyvina konkurenciją.
Lietuvos kapitalo rinkos institucijų bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. Globalizacijos tendencijas atspindi ir kapitalo rinkos institucijų įsijungimas į žymiausias tarptautines profesines organizacijas. Vertybinių popierių komisija yra tikroji IOSCO (Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos) narė, Nacionalinė vertybinių popierių birža yra FESE (Europos vertybinių popierių biržų federacijos) ir FIBV (Tarptautinės vertybinių popierių biržų federacijos) narė korespondentė, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas yra CEECSDA (Centrinės ir Rytų Europos centrinių vertybinių popierių depozitoriumų asociacijos) steigėjas ir narys bei ISSA (Tarptautinės vertybinių popierių paslaugų asociacijos) tikrasis narys. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo atstovai dalyvauja ECSDA (Europos Sąjungos centrinių vertybinių popierių depozitoriumų asociacijos) specializuotų darbo grupių darbe, kartu su kitais CEECSDA atstovais reguliariai rengiamose Europos centrinio banko tikslinėse konferencijose.
Narystė minėtose organizacijose ir bendradarbiavimas su kitomis profesinėmis ar tarptautinėmis finansų organizacijomis, jų parengtų rekomendacijų ir efektyvių, saugių ir modernių rinkų standartų diegimas vietos sąlygomis sudaro prielaidas Lietuvos kapitalo rinkai laipsniškai integruotis į ES ir pasaulines struktūras, perimti pažangią patirtį įmonių valdymo ir atskaitomybės, investuotojų apsaugos ir kitose srityse.
Trūkumai
1. Kapitalo rinka įmonėms dar netapo lygiaverte alternatyva, palyginti su bankais, vidutinės trukmės (iki 5 metų) kapitalui pritraukti. Vertybinių popierių komisijos duomenimis, 1998–2000 m. reguliuojamoje rinkoje akcinės bendrovės papildomais įnašais pritraukė kapitalo už 2014 mln. Lt. Daugiau kaip 800 mln. Lt įstatinio kapitalo buvo suformuota nepiniginiais įnašais, t.y. nekilnojamuoju turtu, Vyriausybės vertybiniais popieriais kapitalizuojant skolas ir kitais nelikvidžiais aktyvais, kurių įkainojimo vertė ne visada atitiko rinkos vertę. Be to, nemaža dalis emisijų buvo skiriama strateginiam investuotojui ir valstybei. Per 3 metus įstatinio kapitalo didinimas iš bendrovės lėšų sudarė 863 mln. Lt, t.y. šia suma buvo kapitalizuoti bendrovių ankstesniais metais suformuoti rezervai (daugiau kaip 200 mln. Lt perkainojimo rezervai). Skaičiuojant realų kapitalo pritraukimą, kai įstatinis kapitalas didinamas abiem minėtais būdais, iš bendros 2877 mln. Lt. sumos reikėtų eliminuoti neadekvačiai įvertintų nepiniginių įnašų ir perkainojimo rezervų įtaką, taip pat ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ 300 mln. Lt vekselio, kuris liko neapmokėtas, vertę.
Įstatinio kapitalo (akcijų, kaip neterminuotų investicijų) vertės didinimą sąlygiškai galima palyginti su ilgalaikiais bankų kreditais, kurių trukmė daugiau kaip 5 metai. Tokių kreditų per 1998–2000 metus buvo suteikta už 1371 mln. Lt, t.y. įstatinio kapitalo didinimo mastai neatsilieka nuo minėtos trukmės ilgalaikio kreditavimo.
Naujų akcijų emisijų už papildomus įnašus platinimą riboja ta aplinkybė kad biržos Oficialiajame ir Einamajame prekybos sąrašuose 2001 m. gale buvo ne daugiau kaip 15 akcinių bendrovių, kurių akcijų rinkos vertė yra lygi jų nominaliai vertei arba už ją didesnė (Akcinių bendrovių įstatymas neleidžia platinti naujų akcijų, kurių emisinė vertė mažesnė už nominalą).
Įmonių obligacijų emisijų, kurios kaip skolos instrumentas tiesiogiai konkuruoja su bankų kreditais, per 1998–2000 metus buvo išplatinta už 379 mln. Lt. 98 proc. šių emisijų buvo išplatinta neviešai, t.y. jos netapo biržos prekybos objektu. Įmonių obligacijų didžiausių emisijų galiojimo trukmė buvo nuo 1 iki 3 metų. Įmonių obligacijomis pritrauktą kapitalą sąlygiškai galima palyginti su per 3 metus komercinių bankų išduotais ilgalaikiais kreditais, kurių trukmė buvo nuo 1 iki 5 metų. Šių kreditų bendra suma sudarė 4148 mln. Lt, t.y. gerokai viršijo įmonių obligacijų emisijų vertę.
2. Kapitalo rinka investuotojams dar netapo lygiaverte alternatyva, palyginti su bankais, tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius.
Pradiniame rinkos kūrimo etape ilguose biržos prekybos sąrašuose buvo surašytos masinio privatizavimo pasekmės – daugiau kaip 1000 formaliai viešų akcinių bendrovių. Masinio privatizavimo modelis neužtikrina stambių investicijų į privatizuotas įmones (to paprastai reikalaujama iš strateginio investuotojo). Didelė dalis biržos Nelistinguojamų vertybinių popierių prekybos sąrašo bendrovių kaip reikiant nepasinaudojo biržos teikiama nauda, nors dėl privalomų informacijos atskleidimo reikalavimų turėjo nemažai išlaidų. Todėl joms ilgainiui lemta tapti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ar kitais „ne biržos objektais“.
Pastaraisiais metais birža vis labiau susitelkia prie „normalaus“ skaičiaus potencialių biržinių įmonių, kurių dauguma įtraukta į biržos Oficialųjį ir Einamąjį prekybos sąrašus (2001 m. gale – 46 akcinių bendrovių akcijų emisijos). Pagal gyventojų skaičių panašios į Lietuvą ES šalys savo biržose kotiruoja nuo 75 iki 230 skirtingų akcijų. Tačiau net Oficialiajame sąraše akcijos nėra pakankamai likvidžios, ne kasdien dėl visų šių akcijų sudaromi sandoriai, o bendras 2001 metų apyvartos koeficientas svyruoja nuo 4 proc. iki 108 proc. Einamajame sąraše šis koeficientas viršijo 10 proc. tik 20 akcijų emisijų. Dėl mažo likvidumo kartais vienas ar keli atsitiktiniai smulkūs sandoriai lemia nelauktus kainų pokyčius centrinėje rinkoje.
Mažą likvidumą lemia nepakankamas laisvai pasiskirsčiusių akcijų kiekis kotiruojamose emisijose. Laisvų akcijų dalis bendrojoje Oficialiojo ir Einamojo sąrašų kapitalizacijoje pagal rinkos vertę 2001 10 01 sudarė tik 13 proc., apie 41 proc. buvo sutelkta daugiau kaip 1/20 įmonės kapitalo turinčių akcininkų rankose, o 46 proc. buvo vis dar valstybės nuosavybė.
3. Menką likvidumą lemia vietinių institucinių investuotojų stoka. Privačių pensijų fondų nebuvimo nekompensuoja veikiančios rinkoje investicinės bendrovės, komerciniai bankai, draudimo įmonės ir finansų maklerio įmonės.
Iš gausybės dėl masinio privatizavimo atsiradusių investicinių akcinių bendrovių 2001 m. pabaigoje tęsė savo veiklą tik 11 kontroliuojančių investicinių bendrovių, kurios kartu su jau likviduojamomis investicinėmis akcinėmis bendrovėmis į visų biržos sąrašų akcijas buvo investavusios 207 mln. Lt (skaičiuojant rinkos verte finansų tarpininkų sąskaitose). Visų rūšių draudimo įmonės į akcijas buvo investavusios tik 9,2 mln. Lt, komerciniai bankai – 56,1 mln. Lt. Ir draudimo įmonės, ir bankai investuoja į akcijas kelis kartus mažiau, nei jiems leidžia atitinkami teisės aktai. Tačiau visi anksčiau minėti instituciniai investuotojai savo vertybinių popierių portfelius valdo pasyviai ir nesukuria spekuliatyvaus likvidumo. Vieninteliai aktyvūs instituciniai investuotojai – tai finansų maklerio įmonės ir pirmoji investicinė kintamojo kapitalo bendrovė „NSEL 30 indekso fondas“, kurių investicijų į akcijas vertė sudarė 11,6 mln. Lt.
4. Nevisavertė institucinių investuotojų struktūra, jų kritinio aktyvumo nebuvimas, rezervuotas požiūris į akcijų rinką bei vyraujantis pasyvus vertybinių popierių portfelio valdymo stilius lemia nebūdingą Vakarų valstybių praktikai vietinių investuotojų struktūrą, kai aktyviausių vietinių investuotojų grupių vaidmuo tenka privačioms įmonėms ir gyventojams. Šių dviejų grupių investicijų į akcijas dalis finansų tarpininkų sąskaitose 2001 m. pabaigoje kartu sudarė 1000 mln. Lt, arba 26,7 proc. ir 12,4 proc. atitinkamai, t.y. 3,5 karto daugiau nei visų vietinių institucinių investuotojų. Vakarų rinkose visi instituciniai investuotojai valdo 60 ir daugiau procentų akcijų rinkos vertės (Lietuvoje apie 11,1 proc.).
Gyventojų vaidmuo kapitalo rinkose investuotojų struktūroje yra labai svarbi. Vakarų valstybėse tam skiriama daug dėmesio ir suteikiamos įvairios privilegijos. Nors nemaža jų dalis orientuojasi tik į spekuliatyvias pajamas, o ne ilgalaikes investicijas, bet kaip tik jų vardu sudaroma daugiausia sandorių, nors ir nedidelės vidutinės vertės. Todėl gyventojų elgsena yra svarbus rinkos krypties indikatorius. Jie tebėra stabiliausia rinkos investuotojų grupė ir todėl palaiko rinkoje tam tikrą inercijos ir pusiausvyros būklę.
Depozitoriumo duomenimis, 2001 m. pabaigoje tarp finansų tarpininkų klientų pagal skaičių fiziniai asmenys (apima gyventojus ir užsienio piliečius) sudarė pagrindinę dalį, jų buvo apie 23 000. Iš jų 16 465 buvo investavę į akcijas, 6126 – į taupymo lakštus, 414 – į apyvartinius Vyriausybės vertybinius popierius. Akivaizdu, kad kol kas labai maža gyventojų dalis aktyviai investuoja į akcijas (0,5 proc.) ir į kitus vertybinius popierius. Šiuo požiūriu mes aiškiai atsiliekame nuo Vakarų valstybių dešimtimis kartų.
5. Užsienio investuotojų vyravimas. Kritinės investuotojų masės trūkumas ir atskirų investuotojų grupių (vietinių pensijų ir investicinių fondų) nebuvimas nesukuria rinkoje reikiamo likvidumo. Likvidumas ir naujų investuotojų atėjimas į rinką – tai vienas kitą palaikantys reiškiniai. Už nuolatinį rinkos likvidumą užsienio investuotojai visada pasirengę mokėti santykiškai aukštesnę kainą. Už menką likvidumą Lietuvos rinka „baudžiama“ neįprastai žemomis kotiruojamų įmonių akcijų kainomis. Nacionalinės vertybinių popierių biržos kotiruojamų akcijų lyginamieji kainos rodikliai (kainos ir akcijos pelno santykis bei kainos ir buhalterinės vertės santykis PER, P/BV) yra kelis kartus mažesni negu likvidžiose rinkose, lyginant įmones iš tų pačių ekonomikos sektorių. Kai rinka yra nelikvidi ir kelis kartus nuvertina savo akcijas, susidaro situacija, kai užsienio investuotojai (nemaža jų – spekuliaciniai investiciniai fondai) ima vyrauti rinkoje ir jų kapitalo judėjimas sukelia labai didelius kainų svyravimus. Lietuvos rinkoje užsienio investuotojai nuo 1997 m. kovo mėn. vyrauja tarp vietinių investuotojų grupių (jų dalis finansų tarpininkų sąskaitose svyruoja nuo 40 iki 60 proc.) ir savo sprendimais lemia kitų investuotojų elgesį. Lietuva nėra išskirtinė šiuo požiūriu – Latvijoje užsienio kapitalas rinkoje turi panašią įtaką, o Estijoje ir Vengrijoje jo dalis artėja prie 80 proc.
Vietinės investuotojų grupės neužtikrina reikiamo likvidumo ir stabilumo akcijų rinkoje, ir ji tampa perdėtai priklausoma nuo užsienio kapitalo atėjimo ir pasitraukimo.
6. Finansų maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų institucijų paslaugų apimtis, nuosavo kapitalo didinimo tempas, integracija su užsienio kapitalu kol kas labai atsilieka nuo komercinių bankų.
Nors finansų maklerio įmonės labiau veikia kaip gryni tarpininkai ir klientų patikėto turto neįtraukia į savo balansą, bet jų pradinis nuosavas kapitalas yra apie 40 kartų mažesnis už bankų akcininkų nuosavybės rodiklį ir nuo 1998 (Rusijos krizės) metų nuolat mažėjo, nepaisant Vertybinių popierių komisijos nustatytų šio rodiklio privalomo didinimo grafiko. Tik 2001 m. finansų maklerio įmonių konsoliduotas pradinis nuosavas kapitalas pradėjo didėti ir liepos 1 d. sudarė 32,7 mln. Lt. Konsoliduotas finansų maklerio įmonių veiklos rezultatas kelerius metus buvo nuostoliai, tik 2000 m. tapo teigiamas, kai buvo gauta 1,9 mln. Lt pelno.
7. Nors beveik visos vyriausybės savo programose buvo įsipareigojusios didelę dalį valstybės nuosavybės akcinėse bendrovėse parduoti per biržą, tačiau tai liko tik deklaratyviais pažadais, o Nacionalinės vertybinių popierių biržos moderni ir skaidri prekybos informacinė infrastruktūra nebuvo tinkamai panaudota valstybės turto privatizavimui. Nuo 1996 m. pradžios iki 2001 m. vidurio valstybė iš viso privatizavo 2782 objektus už 4702 mln. Lt. Tuo laikotarpiu per biržą buvo parduoti 109 akcijų paketai, kurių vertė sudarė 92 mln. Lt, t.y. tik 1,96 proc. visos vertės.
Galimybės
ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų tarptautinis bendradarbiavimas ir įsitraukimas į Europos struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai ir su minimaliomis sąnaudomis investuoti į Lietuvos ir užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius arba per kolektyvinio investavimo įmones.
1. Vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuvos kapitalo rinkos plėtotę labai lems Lietuvos Respublikos įsipareigojimai Europos Sąjungai ir Pasaulio bankui. Lietuvos Respublikos derybų su Europos Sąjunga pozicijos dėl laisvo paslaugų teikimo ir laisvo kapitalo judėjimo nubrėžia privalomas gaires kapitalo rinkos modernizavimui artimiausiems 3–4 metams. Lietuvos kapitalo rinkos institucijoms integruojantis į ES struktūras, vertybinių popierių rinka vis labiau leis Vyriausybei ir įmonėms praplėsti finansinių šaltinių ratą, nesitenkinant biudžeto lėšomis, įmonių nuosavomis lėšomis ir bankų kreditais. Tinkamai „įdarbinta“ vertybinių popierių rinka gali reikšmingai prisidėti prie šalies ekonomikos augimo, gyventojų gerovės kėlimo, jų santaupas paversdama pelningomis investicijomis, ir užtikrinti efektyvų finansų išteklių persiliejimą tarp ekonomikos sektorių ir atskirų įmonių.
2. Naujų įstatymų teikiamos galimybės. 2001 m. priimtas naujas Civilinis kodeksas, naujas Akcinių bendrovių įstatymas, 2002 m. įsigalioję Vertybinių popierių rinkos ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymai bei kiti nauji teisės aktai sukurs palankią investicinę aplinką Lietuvos kapitalo rinkoje:
Naujas Civilinis kodeksas išplečia ir suteikia modernų turinį arba naujai apibrėžia tokias kapitalo rinkose plačiai vartojamas teisės sąvokas kaip vertybiniai popieriai (įskiriant nematerialius vertybinius popierius), pasauga, atsiskaitymai, turto patikėjimas, įvairių būdų atsiskaitymai, įskaitymas, novacija, įkeitimas ir nerašytinės formos dokumentai (e-dokumentai).
Tai suteikia tvirtą teisinį pagrindą tobulinti komercinius santykius kapitalo rinkoje ir leidžia juos reikiamai detalizuoti specializuotuose įstatymuose ar norminiuose aktuose.
Naujas Akcinių bendrovių įstatymas:
• numato palankesnes teisines sąlygas vykdyti pirminį viešą pasiūlymą per biržą;
• savo akcijas leidžia supirkti tik Oficialiojo ir Einamojo sąrašo bendrovėms, ir toks supirkimas galimas tik centrinėje rinkoje;
• padidina vertybinių popierių savininkų teises laiku gauti visą ir adekvačią informaciją apie bendrovės veiklą bei esant reikalui ginti savo teises teisme.
Šios naujovės suteikia kapitalo rinkos institucijoms galimybių teikti akcinėms bendrovėms daugiau paslaugų, įmonių valdymą daro skaidresnį, gerina jų atskaitomybę akcininkams, sumažina vadovų ir stambių akcininkų galimybes išplauti gerus aktyvus iš bendrovės bei pažeidinėti smulkių akcininkų teises.
Vertybinių popierių rinkos įstatymas:
• išplečia vertybinių popierių apibrėžimą į jį įtraukdamas įvairias tradicines ir modernias išvestines finansavimo priemones;
• sudaro paprastesnes sąlygas ES šalių finansų tarpininkams, Lietuvai įstojus į ES, tapti Lietuvos biržos nariais (panaikinamas reikalavimas būti ir biržos akcininkais), depozitoriumo dalyviais ir laisvai teikti investicines paslaugas tiek įsteigus Lietuvoje filialą, tiek jo neįsteigus;
• numato automatinį Nacionalinės vertybinių popierių biržos Oficialiojo ir Einamojo prekybos sąrašų įtraukimą į reguliuojamų rinkų sąrašą, tuo palengvinamas užsienio institucinių investuotojų investavimas per biržą;
• numato, kad visi emitentai turi perduoti savo vertybinių popierių apskaitą profesionaliems sąskaitų tvarkytojams – finansų maklerio įmonėms ir komercinių bankų specializuotiems padaliniams. Tai leis visoje vertybinių popierių apskaitos sistemoje taikyti modernias technologijas, interneto ryšį, pervedimus sąskaitose realiu laiku, operatyvius informacinius mainus, efektyvią vertybinių popierių su teisiniais apribojimais paiešką ir supaprastintą vertybinių popierių įkeitimą;
• panaikina biržos ir centrinio depozitoriumo akcininkų balsų skaičiaus ribojimus ir tuo padidina jų patrauklumą strateginiams investuotojams;
• užsienio investicijų saugotojų klientų turtas galės būti saugomas šių saugotojų kaip patikėtinių [nominee] sąskaitose ir tuo padidinamas rinkos patrauklumas investuotojams iš vadinamųjų anglosaksų šalių.
Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas suteiks papildomų teisinių garantijų ir pinigines kompensacijas investuotojams, kurie perdavė savo pinigus ar vertybinius popierius investicines paslaugas teikiančioms įmonėms ir negali jų atgauti dėl pastarųjų nemokumo.
3. Nacionalinės teisės harmonizavimo su naujausiomis ES direktyvomis teikiamos galimybės. Dauguma senų ES direktyvų nuostatų, reguliuojančių kapitalo rinkas, formaliai jau perkeltos į Vertybinių popierių rinkos įstatymo ir kitus parengtus įstatymų projektus.
Tačiau pakitusi situacija Europos kapitalo rinkose, šių rinkų nekonkurencingumas, palyginti su JAV kapitalo rinka, ES reguliavimo sistemos nelankstumas ir negebėjimas reaguoti į rinkos pokyčius reikalauja kardinalių sprendimų reguliavimo ir bendros ES rinkos kūrimo srityse. Įvertinusi problemų mastą, Europos Komisija pradėjo rengti kapitalo rinkų teisinę reformą bei antros kartos direktyvas. 1999 m. Europos Komisija patvirtino Finansinių paslaugų priemonių planą (Financial Services Action Plan) finansinių paslaugų bendrai rinkai tobulinti. ECOFIN sukūrė specialų komitetą, kurį įpareigojo ne tik išanalizuoti situaciją Europos kapitalo rinkose, bet ir teikti rekomendacijas dėl susikaupusių problemų sprendimo.
Minėtame plane išskiriami 3 strateginiai tikslai, kuriuos reikėtų įgyvendinti iki 2003 m. pabaigos:
• užtikrinti bendros ES didmeninių finansinių paslaugų rinkos funkcionavimą;
• sukurti atviras ir saugias mažmenines rinkas;
• įdiegti modernias saugios veiklos priemones bei priežiūros sistemas.
Siekiant I strateginio tikslo reikės atlikti šiuos uždavinius:
• sudaryti galimybę bendrovėms emitentėms konkurencijos sąlygomis pritraukti lėšų iš visos ES teritorijos;
• sudaryti galimybę investuotojams ir tarpininkams patekti į visas rinkas gavus vieną veiklos leidimą;
• sudaryti sąlygas investicinėms bendrovėms, nevaržant jų administracinėmis ar teisinėmis priemonėmis, teikti paslaugas tarptautiniu mastu;
• sukurti patikimą ir gerai integruotą saugios veiklos sistemą, kuri leistų turto valdytojams turimas teises naudoti kuo produktyviau.
Siekiant II ir III strateginių Europos Komisijos Finansinių paslaugų priemonių plano tikslų reikės įgyvendinti visą kompleksą priemonių tarptautinių sandorių, bankų ir draudimo įmonių reguliavimo srityje.
Vykdant ES kapitalo rinkos teisinę reformą 2001 m. Europos Taryba atnaujino Listingo direktyvą dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos Oficialųjį sąrašą sąlygų ir informacijos, kuri turi būti reguliariai skelbiama apie šiuos vertybinius popierius.
Šiuo metu jau parengtos ir aktyviai aptariamos kitos 2 naujos direktyvos:
Prospektų direktyva, kuria siekiama sukurti bendrą pasą emitentams, įdiegti IOSCO parengtus informacijos atskleidimo standartus, įdiegti emitentų dokumentų registracijos sistemą, koncentruoti atsakomybę emitento registracijos šalies rinkos priežiūros institucijoje. Įdiegus šią direktyvą, palengvės emitentų atėjimo į ES biržas sąlygos.
Piktnaudžiavimų rinkoje direktyva, kuri padarys veiksmingesnes šiuo metu galiojančias direktyvas dėl rinkos manipuliavimo ir dėl prekybos naudojantis viešai neatskleista informacija.
Pradėta rengti ir bus taip pat keičiama Kapitalo pakankamumo direktyva, pagal kurią bus išsamiau įvertinta finansų institucijų veiklos rizika. Pagal atnaujintą Kolektyvinio investavimo į apyvartinius vertybinius popierius subjektų (UCITS) direktyvą Vertybinių popierių komisija parengė naujus Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo ir Kontroliuojančių investicinių bendrovių įstatymo projektus, kurie turėtų iš esmės pagerinti kolektyvinio investavimo sąlygas.
Įvertinant pirmiau įvardytos ES teisinės reformos mastą, Lietuvos kapitalo rinkai susidaro palankios galimybės būti integruotai į bendrą ES rinkos erdvę, diegiant ir įgyvendinant savo nacionalinėje teisėje jau atnaujintas antros kartos ES direktyvas ir pagal jas modernizuoti rinkos mechanizmus kartu su ES valstybėmis. Tai, be abejo, reiškia, kad naujasis Vertybinių popierių rinkos įstatymas bus nuolat tobulinamas, taip pat turės būti priimami ir įgyvendinami kiti nauji įstatymai, reguliuojantys kapitalo rinką.
4. Ekonomikos augimo teikiamos galimybės. ES šalių vidurkį aplenkiančiu tempu auganti Lietuvos ekonomika kels gyventojų ir įmonių taupymo lygį bei didins visuomenės perkamąją galią, skatins ugdyti investavimo kultūrą.
Lietuvai suteikus investicinius reitingus, artėjant jos įstojimo į ES laikui, Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos susilygins su ES šalių vertybinių popierių palūkanų normomis pagal visą pelningumo kreivę. Tai sudarys palankią aplinką įmonėms leisti įvairių trukmių obligacijas litais arba eurais ir Lietuvoje, ir ES rinkose. Akcijų rinka dėl potencialiai didesnio pelningumo taps patrauklia alternatyva tiek vietiniams, tiek užsienio investuotojams, palyginti su riboto pelningumo skolos vertybiniams popieriams.
5. Technologijos pažangos teikiamos galimybės. Elektroninio parašo infrastruktūra, fiksuotas internetinis ryšys, prieinamas platiesiems vartotojų sluoksniams, suteiks galimybę paprastai, patogiai ir saugiai teikti pavedimus makleriui ir kitam profesionaliam vertybinių popierių platintojui, reziduojančiam tiek Lietuvoje, tiek ES šalyse, pasitelkus internetą leis stebėti realiu laiku vertybinių popierių prekybą, asmeninio ar kolektyvinio vertybinių popierių portfelio vertės pokyčius.
Pinganti techninė ir programinė įranga, ryšiai ir technologijos elektroninį investavimą į vertybinius popierius pavers kasdieniu ir masiniu reiškiniu.
6. Vietinėms finansų institucijoms teikiamos galimybės. Finansų maklerio įmonės ir kitos vietinės finansų institucijos, veikiamos padidėjusios konkurencijos bendroje ES erdvėje ir technologijos pažangos, labiau integruosis su užsienio kapitalu ir išlaikys bei plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose ir peržengs savo valstybės sienas.
7. Alternatyvios Vertybinių popierių komisijos finansavimo galimybės. Perėjimas prie Vertybinių popierių komisijos dalinio ar viso finansavimo rinkos dalyvių lėšomis (nemaža dalis vertybinių popierių komisijų pasaulyje yra finansuojama šiuo būdu) sumažintų Vertybinių popierių komisijos priklausomumą nuo valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo problemų bei leistų jai geriau planuoti ir atlikti savo funkcijas. Tačiau ši galimybė sunkiai įgyvendinama, nes tai per daug apsunkintų finansų maklerio įmones dar vienomis papildomomis sąnaudomis. Nuo 2002 m. vidurio joms nustatytos privalomos įmokos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
Grėsmės
1. Nepagrįstai vėlai įkūrus vietinio kapitalo kolektyvinio investavimo subjektus (investicinius fondus), privačius pensijų fondus bei jų turto valdymo įmones, perdėtu teisiniu reglamentavimu apsunkinus jų steigimąsi ir veiklą, didžiąją dalį kolektyvinio investavimo ir pensijų kaupimo paslaugų gali pradėti teikti užsienyje registruotos institucijos. Lietuvai įstojus į ES, tai ypač aktualu, nes ES erdvėje nebus ribojamas kapitalo judėjimas ir paslaugų teikimas. Nepalyginti didesnę patirtį ir kapitalą turintys Europos pensijų fondai, investiciniai fondai, turto valdytojai ir saugotojai galės siūlyti savo produktus mažesnėmis kainomis, siekdami užvaldyti Lietuvos rinką ir išstumti tik pradedančius vietinius konkurentus. Be abejo, užsienio konkurencija duoda naudą vietiniams investuotojams, bet vietinės finansų struktūros gali prarasti savo šansą. Šis procesas iš dalies jau vyksta: kai kurios finansų maklerio įmonės jau siūlo investuoti į užsienio investicinius fondus, Vilniaus banko antrinė įmonė Vilniaus banko investicijų valdymas suteikia galimybę investuoti į kelis SEB grupės investicinius fondus. Šiais atvejais tam tikrą pridėtinės vertės dalį sukuria bei gauna pajamas ir Lietuvos finansų įmonės. Tačiau, įdiegus bendro ES paso principą, paslaugos įmonėms ir gyventojams galės būti teikiamos nuotolio būdu iš kitų ES valstybių, todėl be darbo liks vietinės finansų institucijos, sumažės jų galimybės tinkamai prisidėti prie investicinių paslaugų apimties ir jų naujų rūšių plėtotės. Tikimybė, kad taip gali atsitikti, yra gana didelė, nes pagal Vyriausybės planus pirmieji kaupiamieji pensijų fondai gali pradėti veikti tik nuo 2004 m., o naują Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą numatoma priimti 2002 m. pabaigoje, bet jo visiškas įsigaliojimas numatytas tik nuo 2003 metų.
2. Įdiegus naująsias ES Listingo ir Prospektų direktyvas, didžiausi Lietuvos emitentai, kurių investuotojų struktūroje vyrauja užsienio asmenys, gali nuspręsti perkelti savo akcijų kotiravimą į ES šalių rinkas. Tuo atveju dalies savo įprastų paslaugų netektų Nacionalinė vertybinių popierių birža, Centrinis depozitoriumas, vietiniai finansų tarpininkai ir sąskaitų tvarkytojai.
3. Liberalizuojant ne tik ES, bet ir vietinę rinką, Lietuvoje gali būti įdiegtos alternatyvios biržai prekybos sistemos, išsiplėsti nereguliuojama prekyba ne biržoje, todėl gali sumažėti tradicinė biržos rinkos dalis. Nereguliuojama prekyba vertybiniais popieriais gali padidinti sandorių atsiskaitymų riziką, sumažinti vertybinių popierių rinkos skaidrumą.
4. Investicines paslaugas teikiančioms įmonėms ir investuotojams gali būti nustatytas nepalankus apmokestinimas ir pernelyg sudėtinga pajamų apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka. Tai gali sulėtinti investicijas į vertybinius popierius ir kartu taupymo lygio kėlimą bei investavimo kultūros ugdymą.
2003 m. įsigalios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai, kurie vėl, kaip ir 1999 metais, įves vertybinių popierių vertės prieaugio mokestį ir pajamų iš vertybinių popierių deklaravimo reikalavimus. Kaip rodo 1999–2000 m. patirtis, galiojusi pajamų iš vertybinių popierių apmokestinimo ir deklaravimo tvarka neigiamai paveikė investuotojų motyvacijas.
2.2. Strateginės kryptys, tikslai ir prioritetai
Kapitalo rinkos:
• Teisinė ir mokestinė bazė turi skatinti kolektyvinio investavimo įmonių tinklo steigimąsi ir plėtotę, siekiant, kad šios įmonės taptų lygiaverte alternatyva individualiam investavimui į vertybinius popierius ir kaip profesionalūs investuotojai didintų rinkos likvidumą bei turėtų įtakos akcinių bendrovių valdymui.
• Vietinių institucinių investuotojų apsisprendimą investuoti į Lietuvos finansinius instrumentus turi lemti ne valstybės institucijų nustatyti privalomi apribojimai ir normatyvai, bet neutralių investavimo sąlygų sudarymas (valstybių rinkų ir instrumentų pasirinkimo atžvilgiu) bei investuojančių „namų“ rinkoje pranašumai, palyginti su užsienio konkurentais, atveriantys galimybes parinkti geresnius investicinius sprendimus pagal optimalų šių investicijų vykdymo laiko, rizikos ir realaus pelningumo derinį.
• Sudaryti sąlygas, kad kapitalo rinkos infrastruktūros institucijų (Vertybinių popierių komisijos, Nacionalinės vertybinių popierių biržos, Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo) bendradarbiavimas su atskirų ES valstybių analogiškomis institucijomis ar jų asociacijomis informacinių mainų srityje sklandžiai peraugtų į šių institucijų įsitraukimą teisiniu ir technologiniu atžvilgiu į pažangiausias bendras europines struktūras ar aljansus. Kapitalo rinkos infrastruktūra turi užtikrinti: saugų ir efektyvų investavimą į vietos ir užsienio vertybinius popierius; Europos centrinio banko ir Lietuvos banko pinigų politikos priemonių, susijusių su vertybiniais popieriais, taikymą; kuo platesnį naujų rūšių vertybinių popierių diegimą ir jų apyvartą.
• Pasiekti, kad veiktų adekvati ES valstybių praktikai investicijų į vertybinius popierius draudimo sistema.
• Neriboti tolesnės finansų maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų įmonių konsolidacijos, jų integracijos su užsienio kapitalu.
• Skatinti finansų įmonių paslaugų plėtojimą, konkurencinį atsparumą komerciniams bankams bei užsienio finansų institucijoms išsaugant esamas ir įsisavinant naujas paslaugų nišas finansų rinkoje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
• Skatinti platesnį NVPB ir jos strateginių partnerių infrastruktūros naudojimą privatizuojant likusį valstybės turtą, sudarant užsienio kvalifikuotiems finansų tarpininkams galimybes prekiauti biržoje nuotolio ar kitomis palankiomis sąlygomis; prekybos sąrašus papildyti vietinių perspektyvių ir „naujos ekonomikos“ šakų bendrovių bei ES šalių emitentų vertybiniais popieriais; didinti šių vertybinių popierių likvidumą antrinėje apyvartoje.
• Tobulinti teisinę bazę, kuri užtikrintų informacijos apie vertybinių popierių emitentus ir jų valdymą skaidrumą, geresnę įmonių vadovų atskaitomybę akcininkams, palankią įmonių ir gyventojų pajamų iš vertybinių popierių apmokestinimo, nesudėtingą jų apskaičiavimo bei deklaravimo tvarką, kuri būtų konkurencinga su šių procedūrų taikymu kitiems finansiniams instrumentams (indėliams, investicijoms į draudimo produktus, nekilnojamąjį turtą ir t.t.).
2.3. Misija
Valstybė turi sudaryti palankias teisines sąlygas investavimo kultūros ugdymui ir kapitalo rinkos integracijai su užsienio ir ypač Europos Sąjungos rinkomis, didinti kapitalo rinkos poveikį ekonomikos augimui, plėtoti rinkos teikiamas galimybes pritraukti kapitalą ir saugiai bei efektyviai investuoti.

3. Pinigų politika
3.1. Lietuvos pinigų politika iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą (2001–2006 m.)
Pranašumai. Lietuvos pinigų sistema turi daugiau panašumų į Europos pinigų sąjungos sistemą nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. 1994 m. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas ir litas susietas su JAV doleriu valiutų valdybos forma. Tuo tarpu Europos centrinis bankas (ECB) ir euro zona buvo kuriami visiškai priešingo modelio – klasikinio centrinio banko (tiksliau, Deutsche Bundesbank) – pagrindu. Nors valiutų valdyba ir klasikinis centrinis bankas yra diametraliai priešingi teoriniai modeliai, tarp jų neiškyla neišsprendžiamų prieštaravimų, kai kalbama apie mažos valstybės ėjimą į didelę valiutinę erdvę. Maža to, artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ir Europos pinigų sistemoje, esamų prieštaravimų mažės, kol pagaliau bus pasiektas galutinis rezultatas – valiutų valdyba bus panaikinta ir Lietuva taps sudedamąja euro zonos dalimi.
Esmė ta, kad vienas iš kertinių Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) akmenų yra centrinio banko nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijų. Įvairios Europos Sąjungos šalys puoselėjo nevienodas nacionalinių centrinių bankų ir vyriausybių tarpusavio santykių tradicijas, kol prieš įstojimą į Europos pinigų sąjungą iš jų buvo pareikalauta pakeisti centrinių bankų įstatymus ir garantuoti visišką centrinio banko savarankiškumą.
Lietuvoje centrinio banko nepriklausomybės problema buvo išspręsta kardinaliai skirtingu būdu, t.y. įdiegiant valiutų valdybą ir grindžiant pinigų emisiją automatizmo taisykle (komercinių bankų teise keisti centriniame banke fiksuotu kursu bet kokį nacionalinės ir užsienio valiutos kiekį). Diskretiški centrinio banko valdžios organų sprendimai buvo eliminuoti, atitinkamai prarado prasmę ir politikų spaudimas centriniam bankui siekiant pakeisti pinigų emisijos pobūdį. Kartu valiutų valdyba apsaugojo Lietuvos banką nuo išorinio įsikišimo.
Apibendrinant galima teigti, jog centrinis bankas turi savo „įgimtą nuodėmę”, t.y. laisvę manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanų normomis. Siekiant, kad ši reguliavimo laisvė būtų prieinama tik centrinio banko valdžios organams, o ne politikams, reikėjo sukurti įstatyminius saugiklius (centrinio banko vadovų skyrimo ir atleidimo procedūros, ilgesnė nei politikų valdžios kadencija, draudimas kredituoti vykdomosios valdžios institucijas ir t.t.). Valiutų valdybos sąlygomis šie saugikliai nėra gyvybiškai būtini, kadangi politikai jau yra nušalinti nuo pinigų emisijos automatinių „žaidimo taisyklių“.
Atsižvelgus į ankstesnes mintis, naujos redakcijos Lietuvos banko įstatymo priėmimą 2001 m. pradžioje reikia vertinti kaip integraciją pagal raidę, o ne pagal esmę. Tiesa, įstatymas daugiau apribojo politikų galimybes kištis į kitas, valiutų valdybos nekompetencijos Lietuvos banko veiklos sritis (kredito įstaigų priežiūrą ir pan.). Be to, šalių kandidačių centriniai bankai ne tik turi pasirengti dalyvauti Europos centrinių bankų sistemoje, bet ir leisti finansų sektoriaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kurie atitiktų ES acquis reikalavimus. Be tam tikro nepriklausomybės lygio būtų sunkoka išvengti politikų spaudimo priimti jiems naudingas nuostatas.
Trūkumai. Reikia atskirti nepriklausomybės de jure ir de facto sąvokas. Anksčiau galiojęs Lietuvos banko įstatymas, kaip ir naujasis, turėjo nemažai nuostatų, įtvirtinančių centrinio banko nepriklausomybę teisine prasme, bet kai kurie netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, banko vadovų kaitos indeksas, rodo, jog ji buvo labai maža. Per pastaruosius dešimt metų pasikeitė 5 Lietuvos banko valdybos pirmininkai (neskaitant laikinai ėjusių pareigas), t.y. vidutinė kadencijos trukmė buvo tik dveji metai, nors įstatymu garantuojama trukmė – 5 metai. Tik vienas centrinio banko vadovas gebėjo baigti įstatymu nustatytą kadenciją. O Europos Sąjungos šalyse centrinio banko vadovo pasitraukimas yra išskirtinis reiškinys, dar rečiau pasitraukiama dėl politinių motyvų. Kaimyninėje Latvijoje centriniam bankui nuo 1991 m. iki 2001 m. vadovavo tas pats pareigūnas. Žinoma, negalima nematyti pastaruoju metu atsirandančių nepriklausomybės de facto požymių ir Lietuvoje.
Galimybės. Naujajame Lietuvos banko įstatyme buvo pakeista pagrindinio centrinio banko tikslo formuluotė, o tai irgi atrodo reikšminga daugiau formos, o ne turinio požiūriu. Vietoj pinigų stabilumo centrinio banko veiklos prioritetu tapo kainų stabilumo siekimas. Pinigų stabilumas yra sąvoka, apimanti vidinį (kainų stabilumas) ir išorinį (valiutos kurso stabilumas) stabilumą. Tarp šių potikslių nėra esminio konflikto, jeigu šalis įdiegia fiksuoto valiutos kurso režimą ir bazine valiuta pasirenka stabilią užsienio valiutą (šiuo aspektu net nėra principinio skirtumo, ar tai bus JAV doleris, ar euras). Minėtas žingsnis svarbesnis integracijos prasme, nes Lietuva perkėlė į savo įstatymus vieną iš didžiausių ES ekonominės politikos vertybių. Nuostata siekti kainų stabilumo yra užfiksuota ES sutartyje, kurioje pasakyta, kad „svarbiausias Europos centrinių bankų sistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą“.
Kita vertus, kainų stabilumo kaip pagrindinio Lietuvos banko tikslo išryškinimas kelia papildomų klausimų. Pirmiausia reikėtų kiekybiškai identifikuoti, koks metinis kainų lygio pakilimas laikomas toleruotinu ir nepažeidžiančiu kainų stabilumo tikslo. Europos centrinių bankų sistema siekia, kad vartojimo kainų indeksas (VKI) vidutinio laikotarpio perspektyvoje būtų 0–2 proc. ribose. Kadangi Lietuva dar nėra Europos pinigų sąjungos narė, ji turi teisę ir pareigą nustatyti savo kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą. Taip pat būtina patikslinti, koks rodiklis bus naudojamas infliacijai matuoti – VKI, BVP defliatorius, bazinės infliacijos indeksas [underlying inflation] ir pan. Kol Lietuvos bankas to nepadarė, kainų stabilumo tikslas yra abstrakcija, nes neįmanoma nustatyti, ar centriniam bankui pavyksta jį garantuoti. Šiuo požiūriu ne toks svarbus dalykas yra tai, kad Lietuvos bankas beveik neturi svertų egzogeniniams infliacijos veiksniams neutralizuoti. Jeigu faktinė infliacija dėl centriniam bankui nepavaldžių veiksnių viršytų orientacinį lygį, visuomenei turi būti paaiškintos priežastys, kodėl taip atsitiko. Infliacijai viršijus toleruojamą lygį, pavyzdžiui, dėl ekspansinės fiskalinės politikos, centrinis bankas privalėtų suformuluoti ir viešai išreikšti savo poziciją.
Lietuvos bankas gali automatiškai perimti Europos centrinių bankų sistemos kainų stabilumo apibrėžimą, tačiau jis gali nustatyti kitokias kainų lygio kilimo ribas motyvuodamas tai įvairiais veiksniais, būdingais pereinamosios ekonomikos valstybei. Vienas iš tokių veiksnių būtų Balassos–Samuelsono efektas, lemiantis spartesnį išorės konkurencinio spaudimo nepatiriančių prekių kainų kilimą. Nors 2001 m. Lietuvoje vartotojų kainų indeksas (palyginus metų pabaigą su prieš tai ėjusių metų pabaiga) padidėjo 2,0 proc. ir atitiko Europos centrinių bankų sistemos toleruojamas ribas, tai aiškintina ne paskiausiai ir tuo (iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai), kad litas buvo susietas su doleriu, o ne su euru. Pastaraisiais metais euras buvo praradęs didelę dalį savo vertės, palyginti su doleriu ir litu, o tai buvo svarbus infliaciją Lietuvoje stabdantis veiksnys. Pavyzdžiui, Estijoje, kurios nacionalinė valiuta susieta su euru, 2001 m. infliacija buvo 4,2 proc., o praėjusių metų pirmojoje pusėje ji net viršijo 6 proc.
Mūsų nuomone, kol Lietuva nėra susaistyta tarptautinių įsipareigojimų, tikslinga nustatyti specialų kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą, kuris būtų realiai įvykdomas ir kartu nepažeistų pasitikėjimo centrinio banko veikla. ES politika šalių kandidačių atžvilgiu leidžia joms pasirinkti priimtiniausią infliacijos lygio reguliavimą, bet pabrėžiama, jog didelę infliaciją turinčiose šalyse ji turi būti mažinama kuo greičiau.
Lietuvos pinigų sistemos uždavinys, kurį reikėtų laikyti integracija ne tik pagal formą, bet ir pagal turinį, yra lito perorientavimas nuo JAV dolerio prie euro. Vienas iš Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijų, apibrėžiantis nacionalinės valiutos kurso stabilumą, reikalauja bent dvejus metus nedevalvuoti nacionalinės valiutos savo iniciatyva kitų Europos pinigų sąjungai priklausančių šalių valiutų atžvilgiu. Europos pinigų sistemoje – II (jai priklauso(ys) kol kas neprisijungusios prie euro zonos Europos Sąjungos šalys) reikės palaikyti nacionalinių valiutų stabilumą euro atžvilgiu. Nors nėra įsakmiai reikalaujama perorientuoti litą iki narystės Europos Sąjungoje datos (pvz., Latvija rengiasi keisti bazinę valiutą – SST valiutų krepšelį į eurą tik įstojusi į ES), šis sprendimas jau dabar atrodo logiškas ir natūralus. Birželio mėn. pabaigoje Lietuvos bankas pareiškė, kad litas bus susietas su euru 2002 m. vasario 2 d. taikant Europos centrinio banko 2002 m. vasario 1 d. paskelbtą euro ir dolerio santykį.
Lito perorientavimo metu buvo išsaugotas fiksuotas valiutos kurso režimas ir valiutų valdyba. Kadangi Lietuvos bankas kol kas nepaskelbė ilgalaikės pinigų politikos strategijos iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą ir lito panaikinimo, lieka atviras klausimas, ar bus mėginama išlaikyti visiškai fiksuotą valiutos kursą iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą (optimistiškiausiu vertinimu – 2006 m.; įstojimas į Europos Sąjungą ir iš karto prisijungimas prie Europos pinigų sistemos – II, pasiliekant joje dvejus metus), ar per šį laikotarpį dar gali būti kažkokių permainų?
2001 m. balandžio 13 d. Europos centrinis bankas paskelbė, kad valiutų valdyba iš esmės yra suderinama su šalies dalyvavimu Europos pinigų sistemoje – II, jeigu nacionalinė valiuta yra susieta su euru, o ne su kita bazine valiuta. Tą pat pažymėjo ir ECOFIN savo raporte Europos Tarybai Nicoje. Taigi į klausimą, ar tai yra įmanoma, iš esmės yra atsakyta teigiamai. Neatsakyta tik į klausimą, ar tai yra tikslinga, bet čia atsakymą turėtų duoti jau Lietuvos valdžios institucijos.
Įvairios narystės ES ir Europos pinigų sąjungoje siekiančios šalys rinkosi individualią valiutos kurso politiką, kurią laipsniškai adaptavo Europos Sąjungos reikalavimams. Lietuvos pasirinkimas nuo pat lito įvedimo 1993 m. (išskyrus keletą pirmųjų mėnesių, kai nepavyko užtikrinti lito išorinės vertės stabilumo) buvo fiksuotas lito kursas. Šį pasirinkimą diktavo Lietuvos ekonomikos mažumas ir atvirumas. Lietuvos ekonomikos atvirumo lygis, matuojamas kaip eksporto (prekių ir paslaugų) bei importo aritmetinio vidurkio ir BVP santykis, 2000 m. sudarė 48,7 proc., t.y. buvo keletą kartų didesnis nei visos euro zonos atitinkamas rodiklis. Didėjant prekybos su Europos Sąjunga lyginamajam svoriui lito susiejimas su doleriu tapo destabilizuojančiu užsienio prekybą veiksniu, bet ši problema iš dalies išspręsta perorientavus litą. Todėl fiksuoto lito kurso režimo keitimas į kitokias valiutos kurso sistemos modifikacijas (kurso svyravimo „koridorių“, laipsnišką lito nuvertinimą ar pan.) integracijos prasme būtų žingsnis atgal, juolab kad dabartinė lito kurso sistema nepatiria didelio vidaus ar išorės spaudimo.
Galimo valiutų valdybos atsisakymo tikslingumas yra kontraversiškesnis klausimas (valiutų valdyba čia traktuojama kaip fiksuoto valiutos kurso režimo „sustiprinimas“, reikalaujantis pinigų kiekį (P0) visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis). Kaip minėjome, Europos centrinis bankas suteikė galimybę šalims, turinčioms valiutų valdybas (Estija, Lietuva, Bulgarija), dalyvauti Europos pinigų sistemoje – II, nors ir susilaikė nuo šio pinigų politikos modelio pranašumų ir trūkumų vertinimo. Valiutų valdyba iš esmės yra svetima Europos Sąjungos šalių pinigų politikos tradicijai (nors šį modelį gana ilgai naudojo Airija, kvazivaliutų valdyba iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą egzistavo ir Austrijoje). Be to, valiutų valdyba smarkiai siaurina diskretiškų pinigų politikos priemonių (atvirosios rinkos operacijų, nuolatinių skolinimo(si) galimybių) taikymą ir suartėjimą su Europos centrinių bankų sistemos pinigų politika vykdomų operacijų prasme.
Ar valiutų valdyba būtų išsaugota, ar panaikinta, galutinis rezultatas bus toks pat – po kelerių metų litas bus pakeistas į eurą, o Lietuvos nacionalinė pinigų sistema „ištirps“ euro zonoje. Todėl nagrinėjant strateginius pinigų politikos pokyčius reikia paisyti laiko veiksnio. Prieš keletą metų valiutų valdybos panaikinimo argumentai skambėjo kur kas tvirčiau, nes monetarinių reformų laiko horizontas buvo platesnis (Lietuvos banko Pinigų politikos programoje 1997–1999 m. buvo numatyta valiutų valdybą laipsniškai panaikinti, bet ši programa dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių liko iki galo neįgyvendinta). Valiutų valdybos naudai byloja faktas, jog ji gyvuoja jau aštuonerius metus ir, pergyvenusi keletą rimtų išmėginimų, nežlugo. Valiutų valdybos funkcionavimo metu buvo pasiekta laimėjimų nominalios monetarinės konvergencijos srityje, Lietuvos infliacijos ir palūkanų normų lygis tapo panašus į atitinkamus Europos Sąjungos rodiklius. Todėl, nepaisant visų kontrargumentų, vis racionaliau skamba siūlymas nebeatsisakyti valiutų valdybos iki Lietuvos įstojimo į Europos pinigų sąjungą, kai ta valdyba natūraliai išnyks.
Iki Lietuvos įstojimo į Europos pinigų sąjungą reikėtų maksimaliai suderinti Lietuvos banko pinigų politikos priemones su Europos centrinių bankų sistemos priemonių arsenalu. Čia kalbama tik apie formalų suderinimą, nes realus šių priemonių vaidmuo iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą bus rudimentinis. Įstojus į Europos pinigų sąjungą ir Lietuvos bankui tapus Europos centrinių bankų sistemos nariu, šios priemonės bus naudojamos jau pagal aukštesnės instancijos – Europos centrinio banko nurodymus, vadovaujantis visos euro zonos pinigų politikos tikslais ir uždaviniais. Nuo tada Lietuvos bankas vykdys ne nacionalinę o supranacionalinę pinigų politiką nacionaliniu lygmeniu. Atskirų Lietuvos banko pinigų politikos priemonių harmonizavimas yra daugiau techninis klausimas, todėl jo detaliau nenagrinėsime.
3.2. Lietuvos pinigų politika įstojus į Europos pinigų sąjungą (2007–2015 m.)
Vizija. Ir pagal optimistinį, ir pagal nuosaikiai pesimistinį scenarijų Lietuva taps Europos pinigų sąjungos nare iki 2015 m. Dalyvavimas euro zonoje ir prekių, kapitalo ir darbo jėgos barjerų nebuvimas jos viduje leis Lietuvai padidinti gamybos efektyvumą ir BVP augimo tempą, greitai perimti finansų „know how”. Lietuvai įstojus į Europos pinigų sąjungą ir įvedus eurą, mūsų šalis nustos vieno iš svarbiausių savarankiškos pinigų politikos atributo – nacionalinės valiutos, todėl šiuo laikotarpiu tikslingiau kalbėti apie Europos centrinio banko pinigų politikos transmisiją ir jos padarinius Lietuvoje.
Grėsmės. Europos centrinis bankas yra valdomas federaciniu principu. Jo aukščiausiasis valdymo organas – valdančioji taryba – suformuota pagal lygiaverčio atskirų šalių atstovavimo modelį, nes, be banko valdybos narių, į ją įtraukti Europos centrinių bankų sistemą sudarančių nacionalinių bankų vadovai, kurių balso teisė nepriklauso nuo šalies dydžio (išskyrus kai kuriuos nepolitinius klausimus). Vidurio ir Rytų Europos valstybių įstojimas į Europos Sąjungą ir ketinimai įstoti į Europos pinigų sąjungą bus reikšmingas iššūkis dabartinei Europos centrinio banko valdymo formai. Jau dabar tam tikrą interesų konfliktą Europos centrinio banko valdančiojoje taryboje lemia skirtinga atskirų šalių ekonomikos būklė ir raidos tendencijos. Pavyzdžiui, jei konkrečios šalies ekonomika auga lėčiau nei vidutiniškai, jos atstovas yra labiau nei kiti suinteresuotas bazinių palūkanų mažinimo politika. Į Europos pinigų sąjungą įstojus Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms, euro zonai priklausančių šalių ekonomikos raidos skirtumai bus dar akivaizdesni, todėl jų atstovų valdančiojoje taryboje nuomonių įvairovė gali būti dar didesnė. Be to, laikantis dabartinio Europos centrinio banko valdančiosios tarybos formavimo principo, šis valdymo organas padidėtų iki beveik 30 žmonių ir neturėtų analogo pasaulio centrinių bankų istorijoje. Suprantama, kad efektyvus klausimų svarstymas tokiame forume bus vargiai įmanomas.
Su pastaruoju klausimu yra glaudžiai susijusi ir optimalios bendros valiutos zonos problema. Esmė ta, kad ateities Europos pinigų sąjunga (kartu su Vidurio ir Rytų Europos šalimis) dar mažiau nei dabartinė atitiks optimalios valiutos zonos kriterijus. Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijai yra daugiau finansinio pobūdžio, todėl jų laikymasis atspindės tik išorinį pinigų ir fiskalinės politikos suartėjimą, bet ne ekonomikos realios plėtotės ar gyvenimo lygio priartėjimą prie dabartinių Europos pinigų sąjungos šalių lygio. Vidurio ir Rytų Europos šalims tapus Europos Sąjungos narėmis, kurį laiką tarp jų ir anksčiau įstojusių šalių branduolio darbo jėgos judėjimas bus ribojamas, betgi visiškas darbo jėgos mobilumas yra vienas iš optimalios valiutos zonos požymių. Negalima atmesti tikimybės, jog optimalios valiutos zonos kriterijų pažeidimas neigiamai atsilieps euro vidinei bei išorinei vertei ir trukdys Europos centriniam bankui įgyvendinti pagrindinį savo tikslą – siekti kainų stabilumo. Be to, Europos centrinis bankas būtų kur kas labiau nei dabar įtrauktas į politines diskusijas. Tad kas svarbiau – pinigų stabilumas ar ekonomiškai silpnesnių regionų (Vidurio ir Rytų Europos!) plėtotė? Dėl tokio spaudimo jis nustotų dalies savo nepriklausomybės nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tai verstų Europos centrinį banką vykdyti „laisvesnę“ pinigų politiką, kuri savo ruožtu dar labiau nutolintų jį nuo tiesioginio savo tikslo.
Galimybės. Kilus diskusijai dėl Europos centrinio banko valdymo reformos, Vidurio ir Rytų Europos šalys ir konkrečiai Lietuva privalo būti tam pasirengusios. Siekiant tinkamai atstovauti savo nacionaliniams interesams, tikslinga plėtoti regioninį ir dvišalį Vidurio ir Rytų Europos centrinių bankų bendradarbiavimą aukščiausiu lygmeniu, kuris šiuo metu nėra itin aktyvus. Šio bendradarbiavimo jokiu būdu negalima laikyti „rytiečių“ susivienijimu prieš „vakariečius“. Tai greičiau būtų būdas identifikuoti atskirų šalių panašumus ir skirtumus, apčiuopti savąją veiklos patirtį, kurią ateityje į Europos pinigų sąjungą įstosiančios šalys galėtų pasiūlyti ten funkcionuojančioms institucijoms. Ypač vertingas bendradarbiavimas tarp Baltijos valstybių, kadangi jos pasirinko labai panašų pinigų politikos modelį – fiksuoto valiutos kurso režimą ir galėtų koordinuoti savo poziciją užsimezgančiuose santykiuose su Europos centriniu banku.
Pirmosios į Europos pinigų sąjungą įstosiančios ir prie Europos centrinių bankų sistemos prisijungsiančios šalys turės sulaužyti mažos šalies mąstymo stereotipą ir perimti didelės valiutinės erdvės veiklos „žaidimo taisykles“. Esmė ta, kad mažesnėms šalims išorinės nacionalinės valiutos vertės pastovumo klausimas yra kur kas svarbesnis nei tokioms ekonomikoms kaip JAV, euro zona ar Japonija. Pastarųjų regionų centriniai bankai nelaiko valiutos kurso stabilumo vienu iš aukščiausių pinigų politikos prioritetų, o mažųjų valstybių centriniai bankai daugiau ar mažiau privalo jo paisyti. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms tapus Europos pinigų sąjungos narėmis, jų prekyba su euro zonos šalimis iš užsienio prekybos virs vidaus prekyba, nes ne tik nebeliks prekių judėjimo barjerų, bet ir bus už jas atsiskaitoma bendra valiuta.
Kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, turinčių valiutų valdybą (tarp jų ir Lietuvos), centrinių bankų vadovams bus sunku iš karto įsitraukti į Europos centrinio banko pinigų politikos sprendimų priėmimo procesą ir dėl to, jog jiems stigs diskretiškų pinigų politikos priemonių taikymo patirties. Žinoma, panašios problemos laikytinos laikinomis ir neturinčiomis lemiamos reikšmės Vidurio ir Rytų Europos centrinių bankų integracijai į Europos centrinių bankų sistemą.

4. Dabartinė finansų tarpininkų ir finansų rinkos būklė

Pranašumai. Kadangi Lietuva yra mažos ir atviros ekonomikos valstybė, joje įmanomas skaidrios, efektyviai prižiūrimos ir lanksčios bankų bei finansų sistemos sukūrimas. Lietuva nepaveldėjo iš praeities gremėzdiškų finansų rinkos reguliavimo institucijų ir kūrė jas nuo nulio mokydamasi iš klaidų, todėl esama prielaidos įdiegti optimalų finansų institucijų priežiūros mechanizmą.
Trūkumai. Dabartinį Lietuvos bankų ir finansų sistemos plėtotės lygį tenka vertinti kaip nepatenkinamą ne tik išsiplėtojusios rinkos ekonomikos šalių, bet ir pereinamosios ekonomikos valstybių kontekste. Lietuvoje bankų suteiktų paskolų portfelis sudaro 13 proc. BVP, Lenkijoje – 32 proc., Latvijoje – 23 proc., Estijoje – 40 proc., Singapūre – 80 proc. Pagal bankų turto ir BVP santykį Lietuva nusileidžia net Rusijai – atitinkamai 32 proc. ir 34 proc. Pažymėtina, kad pastarąjį dešimtmetį daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių paskolų portfelio ir BVP santykis nedidėjo arba didėjo gana lėtai. Jeigu ši tendencija pasireikš ir mūsų šalyje, Lietuvos atsilikimas pagal bankinių paslaugų skvarbą nuo Vakarų ir Rytų Europos valstybių bus užprogramuotas ilgam.
Problemiškas šalies bankininkystei 1995–1996 m. laikotarpis privertė pasitraukti iš rinkos keletą svarbių bankų ir sudavė stiprų smūgį pasitikėjimui bankų sistema. Sociologinių apklausų duomenimis, visuomenės pasitikėjimas kredito įstaigomis ir dabar tebėra mažas. Nepaisant to, bankų indėlių apimtis pastaraisiais metais gana greitai didėjo, tačiau tai lėmė alternatyvių investicijų stygius ir orientacija į paprastas investicijų formas.
Paskolų portfelio pilnėjimą pastaraisiais metais stabdė tiek makroekonominės, tiek mikroekonominės priežastys. Po Rusijos krizės smarkiai sumažėjo materialinės investicijos beveik visose ūkio šakose. Be to, 1999–2001 m. išryškėjo verslininkų polinkis finansuoti investicijas iš nuosavų, o ne iš skolintų lėšų. Tam turėjo įtakos ir nulinio pelno mokesčio tarifo taikymas reinvestuotam pelnui, papildomai paskatinęs įmones remtis savais ištekliais. Neužtikrintos savo verslo perspektyvomis įmonės vengė užmegzti kreditinius santykius su bankais, baimindamosi bankroto procedūros inicijavimo investiciniam projektui žlugus. Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rasti kelią į bankus buvo sunku dėl pernelyg trumpo veiklos stažo, nepakankamų paskolos užtikrinimo priemonių. Bankams trūksta ne tik lankstumo smulkiojo verslo atžvilgiu, bet ir inovatyvumo diegiant naujus bankinius produktus ir teikiant finansinio konsultavimo paslaugas.
Galimybės. Esama didžiulės erdvės, kurioje galima diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias (elektroninė bankininkystė, būsto paskolos, faktoringas, lizingas, išvestiniai finansiniai instrumentai), sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir jų potencialių klientų.
Iš čia kyla ir pagrindinis iššūkis bankų sistemai – aktyvia rinkodaros ir kreditavimo politika, naujomis finansinėmis paslaugomis atitraukti įmones nuo dabar įprasto verslo finansavimo modelio – išnaudoti visas, bent menkiausias vidines galimybes ir tik po to kreiptis į bankus. Dar didesnis yra fizinių asmenų kreditavimo potencialas, kadangi iki 2000 m. šios bankų paslaugos buvo rudimentinio pobūdžio, o ir dabar jų plėtotė tebėra nepakankamo lygio. Santykiniam skolinimosi patrauklumui padės nuolat mažėjančios ir ateityje dar mažėsiančios palūkanų normos. Valstybės vaidmuo – ne tik kryptingai palaikyti konkrečias bankų paslaugas (pvz., būsto kreditavimą), bet ir sudaryti teisines prielaidas platesniam paskolos užtikrinimo priemonių spektro atsiradimui (žemės rinkos formavimas, žemės, kaip užstato, realizavimas), kurti palankią teisinę aplinką naujoms kredito įstaigų rūšims (pvz., ipotekos bankams) atsirasti.
Grėsmės. Dėl palyginti seklios vidaus rinkos Lietuva susiduria su potencialios finansų sistemos koncentracijos problema. Esant didelei konkurencijai, kuri skatina konsolidaciją, ateityje mūsų bankų sistemoje ir kituose finansų rinkos segmentuose vyraus keletas rinkos dalyvių. Atitinkamai padidės sisteminė rizika, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Valstybės reguliavimo uždavinys – surasti „aukso vidurį“, t.y. nustatyti tokius įėjimo į rinką ir veiklos joje reikalavimus, kurie, viena, neužkirstų kelio užsienio bankų skvarbai į mūsų šalį, antra, nebūtų pernelyg liberalūs ir nesudarytų sąlygų veikti abejotino stabilumo institucijoms.
Įvairios finansų rinkos sritys gali plėtotis nevienodu tempu, atitinkamai ir jų priežiūra gali būti skirtingo kokybinio lygmens. Esama pavojaus, kad priežiūros institucijos nespės žengti koja kojon su finansų verslu ir taps sparčios rinkos plėtotės stabdžiu. Šią grėsmę švelnins Lietuvos integracija į ES ir jos priežiūros standartų perėmimas.
4.1. Kreditų unijų plėtotė
Kredito unijos turi senas ir plačias tradicijas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kai kurių nacionalinių kredito unijų asociacijų sukurti bankai turi aukščiausius tarptautinius pasitikėjimo reitingus ir aktyviai veikia tarptautinėse finansų rinkose.
Lietuvoje paskutiniais metais kredito unijų sektorius plėtojosi masto ekonomikos [economy of scale] kryptimi, t.y. sulėtėjo kredito unijų skaičiaus didėjimas, bet jos greitai augo pagal kitus parametrus: visas kredito unijų turtas padidėjo 2,2 karto ir 2002 01 01 sudarė 0,22 proc. veikiančių bankų sistemos turto, suteiktos paskolos padidėjo 2,4 karto ir sudarė 62,2 proc. viso kredito unijų turto, indėliai išaugo 2,6 karto, kurių didžiausią dalį (78 proc.) sudarė narių indėliai, visų kredito unijų pajinis kapitalas per metus padidėjo 63,8 proc. – iki 4 mln. Lt.
Pranašumai. Nedidelis kredito unijų turtas ir prasidėjęs kredito unijų centralizacijos procesas sudaro palankias sąlygas koordinuotai bei protingai plėtotis kredito unijų sektoriui. Be to, centralizuotai koordinuojama kredito unijų veikla pajėgs konkuruoti su bankais atskiruose paskolų rinkos segmentuose ir atskiruose Lietuvos rajonuose.
Trūkumai. Kredito unijos pradėjo kurtis palyginti vėlai – nuo 1996 m. Iki pastarųjų metų kredito unijų judėjimas buvo gana chaotiškas. Tik praeitais metais įkurta Centrinė kreditų unija, kuri turėtų sugriežtinti kreditavimo tvarką, padėti valdyti kredito unijų tinklo likvidumą bei kelti kredito unijų narių ir darbuotojų kvalifikaciją. Pavėluotas kredito unijų kūrimasis suformavo visuomenės ir Vyriausybės požiūrį į jas kaip į nereikalingą kredito instituciją („kadangi jau yra pakankamai bankų“). Jeigu toks požiūris išliks ir ateityje, tai gali stabdyti naudingą kredito unijų plėtotę Lietuvoje.
Galimybės. Kai kurie didieji Lietuvos komerciniai bankai uždaro savo filialus nedideliuose miesteliuose ir tuo sukuria veiklos erdvę kredito unijoms. Jos turi palankias sąlygas plėstis Lietuvos kaimiškuosiuose rajonuose bei nedideliuose miesteliuose, surinkti indėlius iš „buvusių“ bankų klientų ir kredituoti smulkųjį bei vidutinį verslą. Taigi kredito unijos gali tapti bankų konkurentėmis smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų segmente nedideliuose miesteliuose. Tai padidintų konkurenciją viename paskolų rinkos segmente ir prisidėtų prie verslo plėtojimo periferiniuose Lietuvos rajonuose.
Grėsmės. Kredito unijas priimta traktuoti ne kaip pelno, o kaip savitarpio pagalbos organizacijas. Tokios organizacijos pagrįstos pasitikėjimo principu. Tačiau kredito unijos taip pat yra finansų tarpininkai, kurie turi vadovautis protingos ir atsargios bankininkystės principais (pvz., specialių atidėjimų formavimas paskolų portfeliui ir pan.). Taigi kredito unijos yra dvilypės prigimties. Jeigu kredito unijos pagrįs savo veiklą pasitikėjimo principu, tai esant greitam kredito unijų augimui (kurį matome paskutiniu metu) gali papilnėti kredito unijų blogų paskolų portfelis, o tai sukels kai kurių kredito unijų bankrotą, kartu sumažins pasitikėjimą pačiu kredito unijų judėjimu.
4.2. Pensijų fondų rinkos raidos strategija
iki 2015 metų
Pensijų fondų rinkos raidos prielaidos. Šiuo metu Lietuvoje nėra pensijų fondų. Todėl pensijų fondų rinkos raida ir jos poveikis kitiems ekonomikos sektoriams pagrįstas šiomis prielaidomis:
Lietuva. LR Vyriausybė numatė, kad pensijų fondų sistema pradės veikti nuo 2004 m. sausio 1 d. Pensijų fondų sistema bus sukurta kaip pensijų sistemos reformos dalis.
Europos Sąjunga. 2000 m. spalio viduryje Europos Komisija pateikė direktyvos dėl pensijų fondų projektą (šiuo metu nėra ES direktyvos, reguliuojančios pensijų fondų veiklą). Naujoji direktyva turėtų padėti bendros Europos pensijų fondų rinkos pamatus. Šiame projekte siūloma valstybinį pensijų fondų reguliavimą pagrįsti protingo žmogaus taisyklėmis ir leisti pensijų fondams iki 70 proc. viso investicijų portfelio investuoti į akcijas ir iki 30 proc. į užsienio valiutas. Be to, naujoji direktyva leistų pensijų fondams parduoti savo paslaugas užsienyje. Norima, kad ši naujoji direktyva įsigaliotų 2004 m. sausio 1 dieną.
Lietuva ir ES. Lietuva tampa ES nare. Jeigu prielaidos yra teisingos, tai Lietuvos pensijų fondai taps ES pensijų fondų sistemos dalimi ir juos veiks bendri Europos ekonomikos dėsningumai.
Pensijų fondų rinkos apimtis. Prognozuojama, kad 2005 m. ES pensijų fondų rinkos vertė bus 3500 mlrd. eurų, o Lietuvos – 0,5 mln. litų. Pagal optimistinę Lietuvos ūkio raidos prognozę 2015 m. pensijų fondų rinkos vertė turėtų sudaryti 7,5 proc. BVP.
4.3. Pensijų fondų poveikio komercinių bankų sektoriui prognozės
Pensijų fondai gali paveikti komercinius bankus dviejose rinkose – santaupų ir paskolų. Prognozuojamas pensijų fondų poveikis santaupų rinkoje bus toks:
• privalomojo kaupimo pensijų fondai padidins indėlių kiekį komerciniuose bankuose, kadangi pirmieji privalės dalį likvidaus turto laikyti bankų indėlių forma. Kitaip sakant, privalomasis kaupimas nesumažins indėlių kiekio, kadangi bus perskirstomos dabartinės einamosios įmokos „Sodrai“ („Privalomojo kaupimo pensijų įmoka – valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, mokama į privalomojo kaupimo pensijų pakopos dalyvio asmeninę pensijų sąskaitą, atidarytą jo pasirinktame ar priskirtame pensijų fonde.“);
• trečioji pensijų pakopa, arba savanoriškas pensijų kaupimas, sumažins bankų indėlių kiekį, kadangi sukauptos arba būsimosios santaupos bus paskirstomos tarp bankų ir savanoriško draudimo pensijų fondų;
• konkurencija santaupų rinkoje gali paskatinti bankus sukurti naujų taupymo priemonių gyventojams, pavyzdžiui, perleidžiamų indėlių sertifikatus.
Prognozuojamas pensijų fondų poveikis paskolų rinkai bus toks:
• pensijų fondai sudarys konkurenciją komerciniams bankams didelių įmonių finansavimo rinkoje;
• konkurencija tarp bendrovių obligacijų rinkos ir komercinių bankų paskolų rinkos gali sumažinti palūkanų normas. Dėl to, sumažėjus pajamoms iš palūkanų verslo, gali sumažėti bankų pelningumas;
• dėl padidėjusios konkurencijos su pensijų fondais gali pablogėti komercinių bankų paskolų portfelio kokybė.
4.4. Pensijų fondų poveikio gyvybės draudimo bendrovių sektoriui prognozės
Atsižvelgus į tai, kad dalyvavimas pensijų fonduose yra privalomojo socialinio draudimo dalis, siūloma įteisinti privalomąjį anuiteto pirkimą gyvybę apdraudžiančiose draudimo bendrovėse už visą (ar bent dalį) asmeninėje sąskaitoje sukauptą sumą nustatant, kad tokia teisė atsiranda suėjus dalyvio pensiniam amžiui. Vadinasi, galima teigti, kad pensijų fondų išmokų pervedimas į gyvybės draudimo bendroves prasidės ne anksčiau kaip po 15 metų.
4.5. Draudimo rinkos plėtotė
Šiuo metu draudimo sektorius yra nedidelis. Tačiau, priėmus naujus Lietuvos įstatymus ir naują ES Draudimo direktyvą, jis pradės greitai plėtotis.
Galimybės. Vidutinės trukmės laikotarpiu didžiausia poveikį draudimo rinkai padarys ne gyvybės draudimo bendrovių plėtotė. Tai sąlygoja 2001 m. priimtas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Dėl to ne gyvybės draudimo rinka 3–5 metų laikotarpiu kiekvienais metais augs 25–35 proc.
Grėsmės. Kaip jau buvo minėta anksčiau, iki 2020 m. pensijų fondų veikla gali sudaryti konkurenciją gyvybės draudimo bendrovėms. Vėliau pensijų fondų išmokos (anuitetų dėka) paskatins šio draudimo sektoriaus augimą.
Ne gyvybės ir gyvybės draudimo sektoriuje didės koncentracijos laipsnis, bet dėl skirtingų priežasčių: ne gyvybės draudimas konsoliduosis dėl padidėjusios konkurencijos sektoriaus viduje ir naujų įstatymų įtakos apdraudimo sumų dydžiams, o gyvybės draudimo sektoriaus koncentracijos laipsnis didės dėl konkurencijos su pensijų fondais (kadangi nemažai draudėjų į gyvybės draudimą su kaupimo savybėmis žiūri kaip į taupymo priemonę senatvės išlaidoms finansuoti).
4.6. Draudimo ir pensijų fondų rinkos augimo prognozės
Nuo 2006 m. draudimo ir pensijų fondų rinkos kartu didės daugiau kaip po 1 mlrd. litų kiekvienais metais. Šios rinkos augimo tempas gali susilyginti su bankų rinkos augimo tempu; pastarųjų turtas per paskutinius penkerius metus vidutiniškai augo apie 1,9 mlrd. litų.
Priklausomai nuo įstatymų, kurie reguliuos draudimo bendrovių ir pensijų fondų turto struktūrą, bei Lietuvos kapitalo rinkos pelningumo normos naujai sukurti finansų šaltiniai gali būti investuoti į Lietuvos kapitalo rinką. Šiuo atveju vien tik Vyriausybės gerų pastangų neužteks – dar reikės, kad privatusis sektorius dirbtų pelningai ir būtų konkurencingas.
5. Finansų rinkos pertvarkymo uždaviniai trumpu ir vidutiniu laikotarpiu (iki įstojimo į Europos Sąjungą)

Lietuvos finansų sistemos reguliavimas iki šalies įstojimo į Europos Sąjungą turi atitikti šios organizacijos direktyvas. Tačiau greitai besiplėtojantis elektroninis verslas ir prekyba kelia naujų iššūkių Europos Sąjungos finansų rinkoms ir jas prižiūrinčioms institucijoms. Vienas iš svarbiausių tikslų yra užpildyti visas ES saugios bankininkystės spragas, atsirandančias dėl naujų finansų verslo formų ar globalizacijos. Aktualūs yra ir kiti uždaviniai: nustatyti griežtus ir tinkamus reikalavimus, kad ES bankų sektorius galėtų sėkmingai įveikti sustiprėjusį konkurencinį spaudimą; padėti sukurti ES priežiūros sistemą bei struktūras, galinčias palaikyti stabilumą ir pasitikėjimą kintančių rinkos struktūrų ir globalizacijos eroje.
Vartotojų interesų atstovavimo požiūriu būtina aprūpinti juos reikiama informacija bei garantijomis, kurios leistų jiems tapti visateisiais ir aktyviais bendros rinkos dalyviais, sukurti teisines sąlygas, kuriomis nauji paskirstymo kanalai ir nuotolinės technologijos galėtų pradėti funkcionuoti visoje Europos Sąjungoje, skatinti ekonomiškų ir saugių mokėjimo sistemų, kurios leistų piliečiams vykdyti nedidelės vertės tarptautinius mokėjimus netaikant didelių mokesčių, atsiradimą.
Taigi Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą negalima laikyti baigtiniu procesu, atvirkščiai, jai įstojus, teisės sistemos ir veiklos harmonizavimo bei tobulinimo darbas bus dirbamas toliau ir bus net intensyvesnis, nes to reikalauja tarptautinio verslo raidos logika ir sparti technologinė jo kaita.

6. Informacinių Technologijų poveikis finansų verslui

Artimiausias dešimtmetis bus paženklintas sparčios elektroninio finansų verslo ir konsultacinių paslaugų plėtotės.
Vizija. Per artimiausius dešimt metų elektroninės bankininkystės, verslo ir prekybos plėtotė pasieks naują paradigmą. Dėl technologinių priežasčių komunikacijų ir finansinių bei kitokių paslaugų virtualiu būdu teikimo išlaidos sumažės iki minimumo, todėl lemiamą reikšmę įgis kokybės ir paslaugų klientams įvairovės kriterijus. Kita vertus, technologijos pagrindu vykstančio visuotinio išlaidų mažėjimo tendencija nereiškia, kad išnyks ar susilpnės finansų institucijų konkurencija dėl kainų. Ji pasireikš per kredito ir kitų finansų institucijų stambėjimą ir internacionalizaciją siekiant maksimaliai išnaudoti masto ekonomijos veiksnį.
Galimybės. Pastarųjų metų išsivysčiusių pasaulio šalių patirtis parodė, kad, nepaisant puikios pranašautos ateities, specializuoti interneto bankai susidūrė su sunkumais ir privertė kalbėti apie didesnes internetinės bankininkystės perspektyvas universalaus komercinio banko sudėtyje. Ne vienu atveju pasirodė, kad net naujomis finansinėmis paslaugomis linkę naudotis klientai, atlikdami kai kurias bankines operacijas, teikia pirmenybę „gyvajam” kontaktui. Taip pat galima prognozuoti, kad, finansų verslui vis toliau žengiant elektroninių paslaugų diegimo keliu, didės konsultacijų ir informacijos poreikis. Atstumas tarp banko ir įmonių finansų tarnybų turėtų mažėti, o jų bendradarbiavimas bus pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu.
Misija. Įstatymų leidėjai neturėtų kreipti finansų institucijų plėtotės viena ar kita kryptimi, o turėtų sudaryti vienodas sąlygas veikti ir universalioms, ir specializuotoms finansų institucijoms. Objektyvūs procesai išryškins skirtingų finansų verslo formų gyvybingumą, jų teigiamybes ir trūkumus.
Tobulėjant ir plečiantis finansų verslo kompiuterizacijai bus vis labiau paplaunamos nacionalinio finansų sistemos reguliavimo galimybės, kadangi elektroninis verslas iš esmės nepripažįsta sienų. Norėdama išsaugoti šalies teritorijoje veikiančios finansų sistemos tarptautinį konkurencingumą, valstybė privalės dereguliuoti finansų verslą paslaugų prasme, atiduodama nemažą dalį kompetencijos tarpnacionalinėms priežiūros institucijoms ir susitelkdama prie bendrų saugumo standartų nustatymo. Ji negali trukdyti reikštis objektyvioms pinigų ir bankų sistemos plėtotės tendencijoms, atvirkščiai, kurdama palankią teisinę aplinką, ji turėtų padėti joms greičiau skintis kelią. Kita šios misijos pusė – šalutinių neigiamų technologijos pažangos padarinių identifikavimas ir sušvelninimas arba neutralizavimas.
Iki 2015 m. elektroniniai pinigai išstums grynuosius daugelyje ūkinio gyvenimo ir prekybos sričių.
Vizija. Prognozuoti įvykių scenarijų šioje srityje bent keleriems metams yra gana sudėtinga, tačiau bendrąsias tendencijas numatyti įmanoma. Technologijos pažanga bus panaudota siekiant padaryti atsiskaitymų procesą paprastesnį, patogesnį ir saugesnį. Tai reiškia nuosprendį fiziniams gryniesiems pinigams, kurie šių kriterijų iš esmės neatitinka. Nors šiuo metu atsiskaitymas kavinėje, parduotuvėje ar akcijų pardavimas per mobilųjį telefoną ar rankinį laikrodį atrodo fantastiškas (kai kuriose valstybėse tai jau daroma), neabejotina, kad po kelerių metų tai bus populiarus, o po dešimtmečio arba kiek daugiau – vyraujantis finansinės operacijos būdas.
Pranašumai. Finansų sistemoje technologijos pažanga grindžiama pirmiausia nepopierinėmis informacijos technologijomis (elektroniniais dokumentais, elektroniniais atsiskaitymais ir t.t.), kurios garantuoja laiko ir pinigų ekonomiją įvairiose ūkinio gyvenimo srityse.
Trūkumai. Pagrindinis šiuolaikinių informacijos technologijų plėtotės trūkumas – konkrečių atsiskaitymo priemonių ateities neapibrėžtumas. Neaiški yra, pavyzdžiui, ir tradicinių kredito kortelių ateitis. Per pastaruosius trejetą dešimtmečių jos įsitvirtino kaip patogus atsikaitymų negrynaisiais būdas, bet ne pigiausias ir saugiausias. Šiuo metu greitai plinta kredito kortelių naudojimas įsigyjant prekes per internetą, tačiau sukčiavimo atveju nuostolius prisiima ne jų emitentas, o prekių pardavėjas. JAV ir kai kuriose kitose Vakarų valstybėse smarkiai populiarėja tik 1999 m. pabaigoje įdiegta PayPal e-atsiskaitymų sistema. Didžiausioje interneto aukcionų svetainėje Ebay atsiskaitymas per PayPal jau vyrauja. Jis taip pat gali būti naudojamas 1,5 mln. kitų verslo svetainių bei asmeniui atsiskaitant su asmeniu. PayPal sistema šiuo metu naudojasi maždaug 7 mln. žmonių, o kiekvieną dieną jos vartotojais tampa 25 tūkst. naujų narių. Pastaruoju metu PayPal perviliojo į savo stovyklą nemažai kredito kortelių naudotojų.
Didžiosios kredito kortelių kompanijos Visa ir MasterCard pradėjo traktuoti PayPal kaip rimtą konkurentą. Šiuo metu atsiskaitymas kredito kortelėmis sudaro maždaug pusę sandorių internetu apimties. Tiesa, kredito kortelių naudojimas interneto sandoriams yra kiekybiškai nereikšmingas (sudaro tik 2 proc. visų kredito kortelių sandorių apimties), nes jos daugiausia naudojamos atsiskaitant pardavimo vietose arba telefonu.
Šiuo metu kredito kortelių kompanijos ir mobiliųjų telefonų gamintojai konsultuojasi, ar abonento identifikacijos kortelių [subscriber identity module] nereikėtų papildyti mokėtojų kortelių funkcija, ar nevertėtų įdiegti telefonuose kredito kortelių terminalo.
Galimybės. Lietuvoje trūksta ne tik teisinio elektroninių operacijų reglamentavimo, elektroninio parašo naudojimo infrastruktūros, bet ir „kritinės masės“ vartotojų, galinčių išjudinti šį verslą. Manoma, kad kokybiškai naujos rinkos – prekių ir paslaugų pirkimas internetu, reklama bei rinkodara, elektroninio verslo santykiai – gali susikurti tada, kai kompiuteriais bei internetu nuolat naudojasi ne mažiau kaip 20–30 proc. gyventojų.
Kita vertus, pagreitis įgyjamas gana greitai – praėjus maždaug metams nuo aktyvaus elektroninės bankininkystės propagavimo, jau daugiau kaip 20 proc. Lietuvos kompanijų naudojasi interneto atsiskaitymų kanalais. Konkuruojančios telekomunikacijų bendrovės pradėjo žaibiškai teikti naujas paslaugas. Omnitel jau leidžia visoje Lietuvos teritorijoje naudotis GPRS paslauga, t.y. kiekvienos įmonės vadybininkas jau gali tvarkyti reikalus internetu teturėdamas mobilųjį telefoną. Stengiasi neatsilikti ir kitos bendrovės. Jau kitais metais laukiama lūžio elektroninio verslo srityje – nemaža dalis finansinių paslaugų, draudimo, didmeninės prekybos įmonių aktyviai pardavinės savo prekes ir paslaugas elektroniniais kanalais.
Misija. Lietuva, nepajėgdama skirti didžiulių lėšų švietimui ir mokslui, turėtų prisidėti prie technologijos pažangos bent tuo, kuo gali – maksimaliai naikindama įstatyminius ir poįstatyminius suvaržymus, trukdančius plėtotis šiuolaikinės ekonomikos rinkoms.
Pasaulyje net pastebima tam tikra konkurencija tarp valstybių, siekiant įtvirtinti savo kaip modernias informacines technologijas skatinančių šalių įvaizdį. Kai kurių valstybių įstatymų leidėjai jau reaguoja į atsiskaitymų technologijų perversmą. Pavyzdžiui, Singapūras rengiasi įvesti prievolę priimti elektroninius pinigus kaip legalią mokėjimo priemonę nuo 2008 m. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse (Belgija, Vokietija, Suomija) šios operacijos jau ima plisti. Europos centrinio banko duomenimis, 1999 m. virtualūs pinigai sudarė 0,003 proc. pinigų kiekio M3. Jau minėtas rinkos lyderis atsiskaitant doleriais PayPal ketina įsitvirtinti ir svarų sterlingų bei euro rinkoje. Europoje e-pinigų teisės aktai yra griežtesni nei JAV, todėl starto aikštele gali būti pasirinkta Didžioji Britanija ir Olandija, kuriose teisinė aplinka yra truputį liberalesnė.

7. Valstybės parama būsto sektoriaus plėtotei – ekonominės politikos prioritetas iki 2015 m.

Pranašumai. Lietuvai tapus Europos pinigų sąjungos nare, vidutinė paskolų palūkanų norma sumažės, todėl kreditavimas taps lengviau prieinamas ir verslui, ir gyventojams. Ypač daug vilčių sietina su būsto sektoriaus ir statybų plėtotė. Nors dėl mentaliteto ir finansinio namų ūkių pajėgumo skirtumų Lietuvoje sunku įsivaizduoti tokio masto gyvenimą kredito sąskaita kaip, pavyzdžiui, JAV, 5–10 metų perspektyvoje didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio vartojimo reikmenis (automobilius, būstą ir t.t.) imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansinėmis paslaugomis (lizingu ir pan.).
Trūkumai. Dabartinė valstybės parama iš esmės yra orientuota į labiausiai nepasiturintį visuomenės sluoksnį, o jos administravimas – sudėtingas, brangus ir neoperatyvus. Kita vertus, bankai turi daugiau nei pakankamai likvidžių lėšų aktyvesniam būsto kreditavimui, bet savo ruožtu susiduria su tam tikrais apribojimais (turto ir įsipareigojimų neatitikimas pagal terminus, t.y. vyrauja trumpalaikiai kredito ištekliai; nepakankamai greitai auganti paskolų paklausa; užstato nelikvidumas; konservatyvus rizikos įvertinimas).
Galimybės. Statybų sektorius yra išskirtinis tuo, kad jo skatinimas pasižymi itin dideliu multiplikatoriumi ir padeda efektyviausiai pagyvinti vidaus rinką. Lietuvoje būsto rinkos augimo potencialas yra milžiniškas dėl keleto priežasčių. Pirma, daugelis jaunų šeimų apskritai neturi nuosavo būsto (gyvena kartu su tėvais, bendrabučiuose, nuomojasi butą ir pan.). Antra, didžioji dalis būstui skirtų pastatų šalyje yra labai nusidėvėję, neefektyvūs šilumos ir energijos vartojimo požiūriu, neturi pakankamos socialinės infrastruktūros ir t.t. Trečia, būsto kreditavimo sistema Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, o jos plėtotę stabdo gausybė priežasčių (mentaliteto ir kultūros savitumai, aukštas nedarbo lygis ir nestabilios pajamos, labai neapibrėžta ateitis, pernelyg žemas darbo užmokesčio lygis, bankų nelankstumas, skurdi valstybės parama ir t.t.). Būsto paskolų portfelis Europos Sąjungoje sudaro daugiau kaip 1/3 BVP bei 40 proc. bankų paskolų, tuo tarpu Lietuvoje šie dydžiai yra atitinkamai 1 proc. ir 10 proc. Toli gražu neišnaudotas nekilnojamojo turto lizingo potencialas, ypač atsižvelgiant į PVM lizingo paslaugoms panaikinimą.
Misija. Ilgalaikis valstybės uždavinys – nustatyti 10–15 metų trukmės būsto rinkos plėtotės strategiją, kuri derintų įvarius būsto statybos skatinimo elementus, bet pirmiausia būtų pagrįsta ilgalaikiu gyventojų taupymu. Svarbiausia yra tai, kad ši strategija netaptų trumpalaikio valstybės biudžeto planavimo horizonto „auka“, kai keičiantis vyriausybėms keičiasi ir prioritetai, todėl pradėta įgyvendinti strategija gali būti nutraukta, vėl atnaujinta ir pan. Pagrindiniai būsto statybos skatinimo elementai yra šie:
• valstybės premijos, skiriamos už ilgalaikį taupymą žemesnėmis nei rinkos palūkanų normomis, sukuriantį platų būsto paskolų refinansavimo pagrindą;
• fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos, leidžiant atskaityti iš apmokestinamų pajamų palūkanas, sumokėtas bankui arba kitai kredito įstaigai už paskolą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti;
• platesnis būsto paskolų draudimo taikymas;
• būsto išlaikymo išlaidų kompensavimas mažas pajamas turintiems gyventojams;
• kitos tikslinės paramos priemonės.
Tikslai ir uždaviniai. Siekiant, kad valstybės paramos dydis būtų prognozuojamas ir atitiktų finansines jos galimybes, reikėtų aiškiai identifikuoti valstybės paramos subjektus, nustatyti paramos teikimo limitus, nustatyti paramos dydžių ir formų regioninės diferenciacijos principus, pagrįsti valstybės paramos teikimo kriterijus, planuoti, kokių lėšų sąskaita valstybės paramą būstui būtų galima priartinti prie Europos Sąjungoje įprasto paramos dydžio.
Kiekvienais metais valstybės parama turėtų didėti greičiau nei bendrosios biudžeto išlaidos ir iki 2015 m. būti ne mažesnės kaip 1,5 proc. Nacionalinio biudžeto išlaidų arba 0,4 proc. BVP. Plataus masto valstybės parama ir gerėjantis gyvenimas leis pasiekti, kad iki to meto būsto paskolų apimtis bendrame kredito įstaigų paskolų portfelyje bus ne mažesnė kaip 30 proc.
Institucine prasme būtinai reikia sudaryti teisinę aplinką specializuotoms finansų institucijoms, užsiimančioms ilgalaikiu būsto kreditavimu ir veikiančioms pagal joms pritaikyto reguliavimo principus (ipotekos bankai ir pan.).

8. Finansų sistemos priežiūra. Tendencijos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Dabartinė situacija. Šiuo metu finansų įstaigų priežiūrą Lietuvoje atlieka trys institucijos: Lietuvos bankas (Kredito įstaigų priežiūros departamentas), Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba ir Vertybinių popierių komisija. Lietuvos finansų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri kelios priežiūros institucijos. Šiai tendencijai stiprėjant ateityje, atsiras poreikis vienyti finansų tarpininkų priežiūros institucijas. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bus perimtas joje susiklostęs priežiūros modelis, kurio formavimuisi mūsų šalis neturi įtakos. Nors bendros Europos finansų rinkos reguliavimo sistema toli gražu nėra įgijusi apčiuopiamos formos, akivaizdžiai išryškėjo jos plėtotės tendencijos, kurias galima būtų įvardyti kaip optimalaus derinio tarp centralizacijos ir decentralizacijos paieškas.
Kaip žinoma, šiuo metu finansų sistemos priežiūra Europos Sąjungos šalyse yra įvairialypė. Austrijoje finansų rinką prižiūri specialus valstybės departamentas, Airijoje – centrinis bankas, Prancūzijoje šiam tikslui įkurtos dvi pagrindinės priežiūros institucijos, o Vokietijoje – net trys. Kadangi daugelyje Europos Sąjungos šalių vyrauja priežiūros segmentacija pagal bankus, draudimo įstaigas ir vertybinių popierių prekybos įmones, iš viso šiame regione funkcionuoja apie 40 skirtingų priežiūros institucijų. Tai sunkiai suderinama su poreikiu taikyti vienodus priežiūros standartus bendroje rinkoje.
Priežiūros sistemos reforma. Finansų rinkos priežiūra Europos Sąjungoje artimiausiais metais bus reformuojama dviem kryptimis: 1) nustatoma, ar atskirų finansų įstaigų priežiūra turėtų būti po „vienu stogu“, ar segmentuota; 2) sprendžiama, koks turėtų būti centralizuotos (ES lygmeniu) ir decentralizuotos (šalių narių) priežiūros santykis. Iš tiesų euro įvedimas jau integravo nacionalines skolos vertybinių popierių rinkas, pamažu nyksta ir akcijų rinkų susiskaidymas. Tačiau priežiūros konsolidavimo procesas tebėra prieštaringas.
Šioje srityje reikšmingas įvykis buvo Didžiosios Britanijos sprendimas praėjusiais metais įkurti Finansinių paslaugų tarnybą (Financial Services Authority), kuri prižiūrės visą finansų rinką. 2001 m. vasario mėn. buvusio Europos pinigų instituto prezidento A. Lamfalussy’o vadovaujama įtakinga ES „išminčių taryba“ teigiamai įvertino Didžiosios Britanijos iniciatyvą ir rekomendavo įdiegti konsoliduotą priežiūrą ir kitose ES šalyse. Savo pasiūlymą ji pagrindė galima masto ekonomija, kryptingesne bendros priežiūros institucijos veikla ir didesniu skaidrumu.
Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ketina sekti ir Vokietija (kol kas, be D. Britanijos, bendra priežiūros institucija yra tik Danijoje ir Švedijoje, o vertybinių popierių bei bankų sektoriaus priežiūrą sujungė Belgija, Liuksemburgas ir Suomija), planuojanti įsteigti Federalinę finansų rinkos priežiūros agentūrą, dėl to diskutuoja ir Prancūzija. Tiesa, Prancūzijos vyriausybė teikia prioritetą „galvų-dvynių“ principui, kai konsoliduojama priežiūra pagal finansų rinkos sektorius, bet išlieka skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės (profesionalų) rinkos reguliavimo. Be to, prancūzų iniciatyva įkurtas komitetas ištirti galimybėms įsteigti bendrą Europos priežiūros instituciją.
Esant skirtingai priežiūros jurisdikcijai atskirose ES šalyse, sunku įsivaizduoti, kaip bendra priežiūros institucija galėtų normaliai funkcionuoti. Todėl būtina jos efektyvios veiklos sąlyga yra bendros teisinės bazės sukūrimas. Tai užtruks dar ne vienerius metus, tačiau galima prognozuoti, kad bus žengiama šiuo keliu. Nagrinėjant finansų rinkos priežiūros sujungimo bendroje Europos erdvėje galimybes peršasi tam tikra analogija su Europos Sąjungos pinigų politikos harmonizavimo procesu, vykusiu 1994–1998 m. Kaip ir Europos pinigų instituto atveju, gali būti tikslinga įkurti bendrą instituciją, kuri rūpintųsi ne pačia priežiūra, o rengtų metodines ir metodologines bendros priežiūros politikos prielaidas ir po to užleistų vietą realiai veikiančiai institucijai. Bet kuriuo atveju bendro priežiūros centro kūrimas turi perspektyvą, nes jis labiausiai atitinka bendros finansų rinkos dvasią ir bendro jos reguliavimo poreikį.
Prognozuojant, koks bus centralizavimo ir decentralizavimo santykis įgyvendinant priežiūrą Europos Sąjungoje, vėl reikėtų atkreipti dėmesį į pinigų politikos patirtį. Europos centrinis bankas formuoja bendrą pinigų politiką, tačiau jos įgyvendinimas iš esmės patikėtas bendrą sistemą sudarantiems nacionaliniams centriniams bankams. Visiškai akivaizdu, kad bendroji Europos priežiūros institucija neįstengs kontroliuoti atskirose šalyse vykstančių procesų iš centro ir remsis plačiu nacionalinių agentūrų tinklu.
Tikslai ir uždaviniai. Lietuvos finansų rinkos priežiūros politikos uždavinys – sekti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, ir adekvačiai į juos reaguoti. Deja, bendros priežiūros politikos šalyje prielaidų kol kas nėra, nes atskiri rinkos segmentai reguliuojami įvairių tarnybų, kurias savo ruožtu valdo skirtingos valstybinės institucijos (Lietuvos bankas, Finansų ministerija). Bendradarbiavimas tarp specializuotų priežiūros tarnybų kol kas yra rudimentinio lygmens. Integruojant skirtingų finansų rinkos segmentų priežiūrą iškils žinybinio pavaldumo klausimas. Viena aišku – bendra finansų rinkos priežiūros institucija negalės būti kurios nors valstybės institucijos struktūrinis padalinys (kaip, pavyzdžiui, Kredito įstaigų priežiūros departamentas yra sudedamoji Lietuvos banko dalis). Tokiai institucijai turėtų būti suteiktas tam tikras savarankiškumas, apsaugantis nuo pernelyg didelio politinio kišimosi iš išorės. Tai nereiškia, kad ji neturėtų palaikyti glaudžių informacinių ryšių su centriniu banku, pavyzdžiui, kredito įstaigų priežiūros srityje.

FINANSŲ SEKTORIAUS
PLĖTOTĖS STRATEGIJA

Eugenija Martinaitytė
docentė, grupės vadovė
Artūras Keleras
Valdemaras Katkus
Gitanas Nausėda
daktaras

Lietuvos finansų sektorius yra šalies ekonomikos dalis. Efektyvus finansų sektorius privalo šalies ir užsienio santaupas investuoti į produktyvius pramonės ir paslaugų sektorius, kurie gali padidinti savo produkcijos ir paslaugų apimtį bei pagerinti jų kokybę. Tokiu būdu finansų sektorius daro įtaką šalies BVP augimui. Šiandien beveik visuotinai pripažįstama, kad finansų sektoriaus plėtotė turi įtakos šalies ekonomikos augimo greičiui.
Ką reiškia efektyvi šalies finansų sistema? Šiuo metu tarp specialistų nėra bendro sutarimo dėl priimtinos metodikos, kaip išmatuoti finansų sistemos efektyvumą. Teoriškai efektyvus finansų sektorius turi sudaryti palankias sąlygas įmonėms laiku pasiskolinti reikiamus finansinius išteklius, o investuotojams pasiekti adekvatų investicijų pelningumą. Be to, rodiklis, matuojantis finansų sektoriaus efektyvumą, turi atspindėti finansų sistemos konkurentiškumą bei finansinių sandorių sąnaudas, kurių reikia šalies finansų sektoriui išlaikyti. Tokį finansų sektoriaus efektyvumo rodiklį yra labai sunku nustatyti net labai pažengusiose ekonomikose, kurios turi patikimas ir ilgalaikes statistinių duomenų bazes.
Apskaičiuojami įvairūs santykiniai rodikliai (bankų depozitų/BVP, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija/BVP ir kt.), kurie rodo finansų sistemos dydžio ir visos šalies ekonomikos santykį. Tokie santykiniai rodikliai kaip finansų sistemos efektyvumo matas nėra pakankamai pagrįsti teoriškai, tačiau šiuo metu jie priimti kaip standartiniai rodikliai, kurie leidžia palyginti vieną su kita įvairių šalių finansų sistemas. Šiame skyriuje bus vadovaujamasi šitokia praktika.
Finansų sektoriaus plėtojimui reikia laiko: žmonės, dirbantys finansų tarpininkų institucijose, turi įgyti patirties, pačios finansų bendrovės – pasitikėjimą visuomenėje ir turi būti sukurta atitinkama finansų sektoriaus technologinė infrastruktūra. Be to, kad finansų sektorius gerai funkcionuotų, reikia efektyvios teisės sistemos, kuri leistų sudaryti įvairių rūšių sutartis bei priverstų jas įvykdyti.
Mes pateiksime kai kurių finansų sistemos dalių raidos etapų ir esamos būklės glaustą apžvalgą, kuri leis geriau suprasti mūsų teikiamą Lietuvos finansų sektoriaus plėtotės viziją.
Šiandien finansų literatūroje nėra pateikta empirinių faktų, kurie pagrįstų bankinės ar rinkos orientacijos finansų sistemos pranašumus viena kitos atžvilgiu. Mes laikomės nuomonės, kad bankų sektorius ir vertybinių popierių rinka yra finansų sistemos sudedamosios dalys, kurios papildo viena kitą. Jų proporcijas šalies finansų sistemoje lemia teisės bei apskaitos sistemos, įmonių skolinimosi tradicijos ir finansinių sandorių sudarymo sąnaudos. Kaip rodo praėjusio XX amžiaus Europos valstybių patirtis, bankų ir vertybinių popierių rinkos proporcijos finansų sistemoje per ilgą laiką perspektyvoje gali kisti priklausomai nuo šalies ekonomikos poreikių.
Mes ypač domėsimės galimybėmis, kurios leis Lietuvoje susiformuoti visai finansų sistemai, ir pastarosios gebėjimu prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Lietuvos finansų sistemos adaptyvumas Europos Sąjungoje daug priklauso nuo jos kompleksiškumo. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje nėra veikiančių investicinių fondų ir trūksta rizikos kapitalo institucijų, kurioms ES Komisija skiria daug dėmesio.
Finansų sektoriaus struktūra turi didelę įtaką naujų įmonių steigimosi procesui ir veikiančių įmonių plėtotei. Kitaip sakant, finansų sektorius turi įstengti finansuoti visus įmonių plėtojimosi etapus: besisteigiančios įmonės turi turėti galimybę gauti kapitalo veiklos pradžiai, o dideli konglomeratai – tarptautinei plėtrai. Kitų šalių empiriniai faktai rodo, kad nuo šalies finansų sektoriaus plėtotės laipsnio ypač priklauso mažų ir vidutinių įmonių plėtra, o didelės bendrovės gali pasiskolinti užsienio kapitalo rinkose. Pavyzdžiui, rizikos kapitalo institucijų trūkumas Lietuvoje stabdo aukštųjų technologijų įmonių steigimosi procesą.
Žmonės ir įmonės perteklinius pinigus per bankus ir kitus finansų tarpininkus netiesiogiai investuoja į paskolas ir pinigų bei kapitalo rinkas. Efektyvi finansų tarpininkų veikla turi sumažinti finansų išteklių kainą ir išlyginti įvairių finansų tarpininkų skolinamų lėšų kainų skirtumus. Bankų efektyvumą paprastai rodo reali marža arba palūkanų skirtumas tarp depozitų ir kreditų, o vertybinių popierių rinkos efektyvumą nusako informacijos apie bendrovę kaina bei tos informacijos patikimumas ir pačios vertybinių popierių infrastruktūros išlaikymo sąnaudos. Tokia prasme mes suprantame Lietuvos finansų tarpininkų veiklos efektyvumą.
Valstybė atlieka nemažą vaidmenį finansų sistemoje. Ji yra stambi paskolų ėmėja ir didelių finansų fondų valdytoja. Be to, valstybė per priežiūros institucijas reguliuoja finansų sektorių ir atsako už finansų sektoriaus sisteminės rizikos valdymą. Kitaip sakant, valstybinės institucijos vaidina svarbų vaidmenį finansų sistemoje. Vadinasi, politinė sistema, kuri lemia valstybinių institucijų veiklą, daro įtaką ir finansų sistemos funkcionavimui.
Valstybės, turinčios gerai išplėtotą finansų sistemą, yra atsparesnės ekonominių ciklų svyravimams ir mažiau priklauso nuo užsienio rinkų.
Manome, kad Lietuvos finansų sektoriaus plėtotei didelės įtakos turės Lietuvos įstojimas į ES, planuojamas ES Bendrosios finansų rinkos susiformavimas po 2005 m. ir galimas Lietuvos įstojimas į Europos pinigų sąjungą po 2007 metų.
Mūsų nuomone, Lietuvos finansų sektoriaus plėtotės tyrimai turi būti tęsiami ir turėtų tapti finansų sistemos įstatyminės bazės kūrimo pagrindu.

1. Finansų sistemos analizė

Pagrindinis finansų sistemos tikslas – nukreipti santaupas į įmones. Tai galima padaryti per bankus ir vertybinių popierių rinkas. Vienos ar kitos rinkos vyravimas ekonomikoje suteikia naujų bruožų visai finansų sistemai. Skiriamasis bankų orientacijos ir rinkos orientacijos sistemos bruožas – tai bankų dalyvavimo laipsnis nefinansinių įmonių ilgalaikiame kreditavime ir tų įmonių finansinis kontroliavimas. Bankų orientacijos finansų sistemos pavyzdys – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Japonija, o rinkos orientacijos finansų sistemos – JAV, Didžioji Britanija ir Olandija.
Lietuvos finansų sistema yra bankų orientacijos. Tai reiškia, kad Lietuvos komercinių bankų veikla ir paskolų rinka mūsų ekonomikoje yra gerokai reikšmingesnė už kapitalo ir pinigų rinkas.
1.1. Finansų sektoriaus institucinė struktūra
Bankų sektorius. 2001 m. pabaigoje veikė 9 Lietuvos komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai (filialai) ir 2 užsienio atstovybės. Bankų turtas sudarė 32 proc. BVP. Bankų sektorius pasižymi aukštu koncentracijos laipsniu – 3 bankai užima 79 proc. visos bankų turto rinkos. Privatizavus Lietuvos žemės ūkio banką Lietuvos bankų sektoriuje vyraus užsienio investuotojai. Galima teigti, kad tiesioginių užsienio investicijų dėka Lietuvos komerciniai bankai tapo integruota užsienio bankų tinklo dalimi.
Kredito unijų sektorius. Lietuvoje veikė 40 kredito unijų, kurių visas turtas sudarė 34 mln. litų. Trijų kredito unijų turtas apėmė 32 proc. visų kredito unijų aktyvų.
Lizingo bendrovių sektorius. Lietuvoje veikė daugiau kaip 10 lizingo bendrovių, kurių turtas sudarė apie 2 proc. BVP. Lizingo bendrovių sektorius pasižymi aukštu koncentracijos laipsniu – 3 bendrovės užima daugiau kaip 80 proc. visos lizingo bendrovių turto rinkos. Didžioji dalis lizingo bendrovių yra antrinės bankų kompanijos. Kaip ir bankų sektorių, taip ir lizingo bendrovių sektorių valdo užsienio investuotojai.
Draudimo sektorius. Lietuvoje veikia 9 gyvybės draudimo įmonės bei 22 ne gyvybės draudimo įmonės. Be to, Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba yra išdavusi leidimus vykdyti draudimo brokerio veiklą 101 įmonei. Draudimo bendrovių turtas sudaro apie 1,8 proc. BVP. Trijų didžiausių draudimo bendrovių turtas sudarė daugiau kaip 80 proc. viso gyvybės draudimo bendrovių turto ir daugiau kaip 70 proc. viso ne gyvybės draudimo bendrovių. Užsienio investuotojai valdo daugiau kaip 55 proc. viso draudimo bendrovių akcinio kapitalo. Taigi draudimo bendrovių sektorius taip pat pasižymi aukštų koncentracijos laipsniu.
1.2. Finansų sektoriaus priežiūros struktūra
Šiuo metu finansų įstaigų priežiūrą Lietuvoje vykdo trys institucijos: Lietuvos bankas (Kredito įstaigų priežiūros departamentas), Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba ir Vertybinių popierių komisija. Kadangi šios institucijos atsirado ne vienu metu, jų veikla buvo plėtojama skirtingu tempu (pavyzdžiui, komercinių bankų priežiūra labai sugriežtinta po 1995–1996 m. bankų sistemos sukrėtimų), kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių (FMĮ) ir draudimo įstaigų priežiūros lygis kol kas struktūriškai skiriasi.
Lietuvos finansų tarpininkų ir rinkų priežiūra vyksta pagal pateiktą lentelę:
Lietuvos bankas Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba Vertybinių popierių komisija
Institucijos Bankai Draudimo bendrovės Finansų maklerio įmonės
Kredito unijos Draudimo brokeriai Bankų specializuoti finansų maklerių padaliniai
Investiciniai fondai
Pensijų fondai
Rinkos Paskolų rinka Kapitalo rinka

Šiuo metu finansų sektoriuje veikia finansų tarpininkai (lizingo bendrovės), kurių veiklos neprižiūri jokia priežiūros institucija, ir finansų tarpininkai, kurių veiklą prižiūri dvi institucijos (trys Lietuvos komerciniai bankai turi antrines draudimo bendroves, aštuoni – specializuotus finansų maklerio padalinius).
Lietuvos bankas taiko Finansinių ataskaitų konsolidavimo ir konsoliduotos priežiūros taisykles, kuriose įteisintas proporcinis konsolidavimas, kaip tai yra nustatyta ES direktyvoje. Šis konsolidavimo metodas taikomas bendrai kontroliuojamoms įmonėms, t.y. kredito įstaigoms ar įmonėms, kurių ekonominę veiklą arba turtą pagal sutartį kontroliuoja dvi ar daugiau sutarties šalių. Kadangi daugelis lizingo bendrovių yra antrinės bankų kompanijos, todėl Lietuvos bankas pagal konsoliduotos priežiūros taisykles netiesiogiai kontroliuoja ir šių bendrovių veiklos riziką.
Galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos finansų tarpininkų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri kelios priežiūros institucijos.
Išvada. Šiuo metu visas Lietuvos finansų tarpininkų turtas sudaro apie 36 proc. BVP. Lietuvos finansų tarpininkai yra užsienio institucijų padaliniai arba antrinės jų bendrovės (išskyrus kredito unijas ir dalį draudimo bendrovių bei finansų maklerio įmonių), kurias valdo užsienio investuotojai. Finansų sektorius turi labai aukštą koncentracijos laipsnį. Visą finansų tarpininkų priežiūrą vykdo trys nacionalinės priežiūros institucijos.
Lietuvos finansų sektorius yra labai nedidelis, palyginti su ES narių finansų sektoriais: Suomijos finansų tarpininkų turtas sudaro apytiksliai 180 proc. BVP (mažiausias rodiklis ES), o Olandijos – apytiksliai 520 proc. BVP (didžiausias rodiklis ES).
1.3. Finansų sektoriaus infrastruktūra
Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi finansų sektoriaus infrastruktūros, kurios palaiko bankų ir kapitalo rinkų veiklą: tarpbankinė mokėjimo sistema ir biržos-depozitoriumo sistema.
Lietuvoje yra viena tarpbankinė mokėjimo sistema (TARPBANK), kurios savininkas yra Lietuvos bankas (LB). Per šią sistemą vykdomi mažų ir didelių verčių mokėjimai. Lietuvos tarpbankinė mokėjimo sistema yra fiksuoto laiko sistema, kurios Atsiskaitymo centre tarpbankinis kliringas vykdomas du kartus per dieną fiksuotu laiku. Iki 2004 m. tarpbankinė sistema turi būti pertvarkyta į realaus laiko sistemą ir turėti galimybę prisijungti prie europinės TARGET sistemos.
Nacionalinė vertybinių popierių birža yra realaus laiko sistema, kurioje sandorius galima vykdyti nepertraukiamai nustatytu laiko intervalu.
2. Kapitalo rinkos kūrimo prielaidos ir ypatybės

Kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo kuriama plyname lauke. Skirtingai nuo bankų ir draudimo sektorių, kurių starto pozicijas lėmė jau veikiančios valstybinės struktūros, Lietuva per keletą metų turėjo naujai sukurti vakarietiško tipo kapitalo rinką. Rinkos modelio pasirinkimą lėmė galimybė įvertinti tiek šimtmečio patirtį turinčias Vakarų valstybių rinkas, tiek pirmųjų regiono pradininkių – Vengrijos, Čekijos, Lenkijos 3–4 metų eksperimentus šioje srityje. Svarbią reikšmę pasirinkimui turėjo Grupės G-30 ir kitų rinkos profesinių junginių teikiamos rekomendacijos dėl pažangiausios patirties panaudojimo naujai kuriamose rinkose. Pradiniame etape visa kapitalo rinkos teisinė ir institucinė bazė buvo sukurta su Prancūzijos biržos, centrinio depozitoriumo, Vertybinių popierių komisijos (VPK) aktyvia ir visapusiška pagalba, vėliau rinka buvo plėtojama, pasitelkus PHARE, USAID, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių organizacijų pagalbą ir finansavimą.
Modelio pasirinkimą lėmė po masinio privatizavimo atsiradę rinkoje apie 2000 akcinių bendrovių ir šimtai tūkstančių akcininkų, kuriems turėjo būti sudarytos palankios sąlygos disponuoti savo nuosavybe. Visos akcinės bendrovės turėjo tapti atskaitingais Vertybinių popierių komisijai ir rinkai emitentais, kurių akcijomis laisvai prekiaujama biržoje.
2.1. Kapitalo rinkos sistema ir struktūra
Nuo pat pradžių buvo pasirinkta optimali vertybinių popierių forma – nematerialūs vertybiniai popieriai (VP), kurių nuosavybės teisė įteisinama įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Ekonomikos mastu tai leido užtikrinti mažiausias vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos, saugojimo ir atsiskaitymų sąnaudas emitentams, finansų tarpininkams ir jų klientams. Nemateriali vertybinių popierių forma užtikrina efektyviausią investuotojų nuosavybės teisių apsaugą. Vertybinių popierių formos pranašumais labai pasinaudojo ir 1994 m. viduryje pradėjusi veikti Vyriausybės vertybinių popierių rinka.
Rinkos kūrimo pradžioje dėl liberalių steigimosi ir įstatinio kapitalo dydžio reikalavimų veiklą pradėjo apie 90 finansų maklerio įmonių, vėliau į rinką įsijungė ir specializuoti didžiausių bankų finansų maklerio padaliniai. Biržoje įdiegtas prekybos modelis rėmėsi ne rinkos formuotojais [market makers], o tarpininkų iš savo klientų surenkamais ir biržai teikiamais prekybos pavedimais [order-driven], tuo būdu koncentruojant biržoje vertybinių popierių pasiūlą ir paklausą, taip pat tiesioginių sandorių vykdymu per biržos informacinę sistemą.
Prekybos sistema atitiko tuo metu esamą finansų tarpininkų nuosavo kapitalo ir patirties lygį.
Subrendus tinkamoms sąlygoms 1998 m. pabaigoje rinkos formuotojų (aukciono dalyvių) sistemą Lietuvos bankas įdiegė Vyriausybės vertybinius popierius pirminėje ir antrinėje rinkoje.
Pažymėtina, kad nuo pat pradžios buvo įdiegta efektyvi vertybinių popierių apskaitos sistema, kuri įteisino nuosavo finansų tarpininkų ir jų klientų turto (vertybinių popierių ir lėšų) atskyrimą atskirose sąskaitose. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas užtikrino, kad esant finansų tarpininko bankrotui kreditorių reikalavimai nenukreipiami į klientų turtą. Tai sudarė palankias sąlygas išvengti klientų turto praradimo, nepaisant greito finansų tarpininkų skaičiaus sumažėjimo iki 30 (3 kartai) 2001 m. pabaigoje. Finansų maklerio įmonių skaičius mažėjo dėl jų susijungimo ar savanoriško likvidavimosi, o komercinių bankų specializuotų finansų maklerio padalinių – ir dėl kai kurių bankų bankroto. Vertybinių popierių komisija ir Lietuvos bankas nuolat kelia savo prižiūrimiems subjektams finansų maklerio įmonėms ir komerciniams bankams kapitalo pakankamumo ir kitus priežiūros reikalavimus. Nors dėl šių subjektų tarpusavio konsolidavimosi, jų prijungimo prie užsienio kapitalo įmonių, bankroto ar dėl kitų priežasčių buvo nutraukiama tarpininkų veikla, visas jų klientų vertybinių popierių ar lėšų sąskaitas perimdavo rinkoje išlikę patikimi finansų tarpininkai. Sklandus konsolidavimasis ir rezonansinių teisminių procesų šioje srityje nebuvimas yra vienas iš kapitalo rinkos pranašumų (palyginti su bankų sektoriumi). Iš dalies tai lėmė kelis kartus mažesnis klientų turtas (vertybiniai popieriai ir lėšos), patikėtas finansų tarpininkams, palyginti su komercinių bankų disponuojamu klientų turtu, bei sąlygiškai nedidelis šio turto apyvartumas. Tačiau tai lėmė ir efektyvi vertybinių popierių rinkos priežiūra, vertybinių popierių apskaitos sistema bei dirbančio rinkoje personalo, kurį daugiausia sudarė jaunesnė ir vidurinė karta, profesionalumas ir vertybinės orientacijos.
Pranašumai
Panaudojant pažangiąją pasaulio kapitalo rinkų patirtį, pasitelkiant tarptautinių donorų pagalbą ir finansavimą bei ribotas valstybės investicijas per trumpą laiką Lietuvoje buvo sukurta visa kapitalo rinkos infrastruktūra:
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, kaip privalomas efektyvios ir saugios rinkos atributas, buvo įsteigta pagal JAV pavyzdį, t.y. įstatymu užtikrinant jos nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios ir suteikiant dideles galias rinkos dalyvių atžvilgiu. Vertybinių popierių komisija priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio ir masto gali taikyti rinkos dalyviams daugelį įvairių finansinio, administracinio ir teisinio poveikio priemonių. Nors šios priemonės taikomos santūriai ir minimaliai, jos leidžia užtikrinti pakankamą galimų pažeidimų prevenciją. Visišką Vertybinių popierių komisijos savarankiškumą riboja konjunktūrinė priklausomybė nuo Vyriausybės: pastaroji per biudžeto projektą turi įtakos Vertybinių popierių komisijos finansavimui.
Vertybinių popierių komisija, vykdydama pagrindinius savo uždavinius – rinkos priežiūrą ir reguliavimą bei investuotojų apsaugą, – bendradarbiauja su Lietuvos banku ir Vyriausybės institucijomis pagal profesinės kompetencijos ir atsakomybės pasiskirstymo principus. Vertybinių popierių komisijos dėka Lietuvoje reguliuojant kapitalo rinką nuo pat pradžių nebuvo vakuumo ir netrūko atsakomybės, o to būta Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje ir kitose regiono valstybėse, kurios ilgą laiką neturėjo vertybinių popierių komisijų arba tos komisijos veikė nevisavertiškai kaip finansų ministerijų padaliniai. Lietuvoje tai užtikrino gana saugią investicinę aplinką, nors atskirais atvejais perdėta reguliavimo apimtis ir detalumas neatitiko rinkos plėtojimosi lygio.
Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) atliko jai skirtą pirminę misiją – sukoncentruoti pasiūlą ir paklausą visų Lietuvoje viešai apyvartai skirtų vertybinių popierių, kurie buvo išleisti po masinio privatizavimo, ir vėliau organizuoti prekybą šiais vertybiniais popieriais bei informacijos apie juos ir jų emitentus pateikimą.
Atsižvelgiant į technines biržos narių galimybes ir poreikius nuolat tobulinamos prekybos ir informacinės sistemos užtikrina saugų ir efektyvų sandorių sudarymą, patikimą naujienų ir kitos informacijos teikimą investuotojams ir žiniasklaidai.
Birža sudarė palankias sąlygas kelioms akcijų „judėjimo“ bangoms, kai po privatizavimo „išbarstyta“ akcinių bendrovių nuosavybė buvo koncentruojama įmonių vadovų, atskirų finansinių grupių rankose, kai į investuotojų sudėtį įsitraukė užsienio finansiniai bei kiti investuotojai ir kai, prieš baigdamos akcinės bendrovės „biržinį gyvenimą“, jų akcijos buvo superkamos strateginio investuotojo oficialaus pasiūlymo būdu.
Sukūrus Vyriausybės vertybinių popierių rinką pagrindinė antrinė šių vertybinių popierių apyvarta buvo sutelkta biržoje. 1998 m. pabaigoje Lietuvos bankas įdiegė aukcionų dalyvių (pirminių prekybos tarpininkų) sistemą, kuri nustatė reikalavimus šiems dalyviams Vyriausybės vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos atžvilgiu. Tačiau birža gebėjo išlikti pagrindine Vyriausybės vertybinių popierių antrinės prekybos vieta, nes nuolat tobulino šių vertybinių popierių prekybos bei informacinę sistemą ir pakeitė įmokų už savo paslaugas tvarką.
Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas. Depozitoriumo veiklos dėka Lietuvos rinka nuo pat jos sukūrimo galėjo naudoti optimalią vertybinių popierių formą – nematerialius vertybinius popierius, visiškai atsisakius popierinių sertifikatų. Tai sudarė prielaidas pasiekti papildomą visuomeninę pridėtinę vertę, nes nemateriali vertybinių popierių forma geriausiai užtikrina:
• nuosavybės teisių apsaugą (pametimas, vagystės neįmanomos, falsifikacijos minimalios);
• greitą pervedimą, sklandžius atsiskaitymus atsižvelgiant į apmokėjimą reikiamu laiku;
• minimalias saugojimo ir tvarkymo išlaidas sąskaitų tvarkytojams bei jų klientams;
• efektyvią rinkos priežiūrą ir aptarnavimą.
Depozitoriumas plėtojosi pagal universalumo koncepciją, įtraukdamas į vientisą depozitoriumo sistemą maksimalų dalyvių ir vertybinių popierių skaičių. Tuo buvo užtikrinamas rinkos integralumas ir pasiekiama suminė ekonomija, kuri leidžia taikyti mažiausias paslaugų kainas depozitoriumo dalyviams regione. Depozitoriumas suteikia galimybę tapti jo dalyviais ne tik visiems vietiniams sąskaitų tvarkytojams, bet ir užsienio depozitoriumams, taip pat kitoms finansų institucijoms (šiuo metu yra 5 tokie dalyviai), veikiančioms nuotolio principu. Tuo prisidedama prie ES Investicinių paslaugų direktyvoje apibrėžtos finansų institucijų „bendro paso“ ir nekliudomo patekimo į kitas rinkas koncepcijos įgyvendinimo.
Depozitoriumas šiuo metu aptarnauja visuose Lietuvos kapitalo rinkos segmentuose sudarytų vertybinių popierių sandorių atsiskaitymus: Vyriausybės vertybinių popierių pirminės ir antrinės apyvartos, Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ir ne biržoje sudarytų sandorių, su Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijomis susijusių vertybinių popierių sandorių, taupymo lakštų ir kitų sandorių atsiskaitymus.
Kliringo banko vaidmenį atlieka Lietuvos banko Atsiskaitymų centras, kuriame visiems finansų tarpininkams atidarytos bendrosios ir tikslinės kliringinės sąskaitos, skirtos piniginių atsiskaitymų, susijusių su vertybinių popierių sandoriais, vykdymui. Ši privilegija vykdyti vertybinių popierių atsiskaitymus „centrinio banko pinigais“ buvo suteikta ne tik komerciniams bankams, bet ir finansų maklerio įmonėms.
Pasaulinėje praktinėje veikloje kliringinių sąskaitų turėjimas centriniame banke – retas reiškinys, nes paprastai finansų maklerio įmonių atsiskaitymams kliringo banke atstovauja jų pasirinkti komerciniai bankai. Tai suteikia finansų maklerio įmonėms papildomų saugumo garantijų ir prestižą, sumažina jų priklausomumą ir riziką dėl bankų likvidumo svyravimų ar galimų techninių nesklandumų bei taupo ribotus finansų maklerio įmonių finansų išteklius.
Vertybinių popierių sandorių atsiskaitymai, vykdomi „centrinio banko pinigais“ kaip viena iš pažangios patirties rekomendacijų, buvo iš pradžių įdiegti kuriant pirminę Vyriausybės vertybinių popierių rinką. Vėliau šis principas panaudotas Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ir ne biržos antrinės prekybos sandorių atsiskaitymams. Kai kuriose valstybėse kliringo banko vaidmenį atlieka vis dar komerciniai bankai. Mūsų kaimyninėje Lenkijoje šią funkciją jų centrinis bankas perėmė tik 1999 metais.
Finansų tarpininkų bendruomenė Lietuvoje, nepaisant anksčiau minėtų konsolidacijos procesų, vis dar išlieka gana gausi ir specializuota. Pirmosios į vertybinių popierių rinką įžengusios finansų maklerio įmonės nors ir sumažino savo gretas daugiau kaip 4 kartus iki 20, jos išlaiko konkurencingumą varžydamosi su dešimtimi rinkoje veikiančių komercinių bankų specializuotų finansų maklerio padalinių atskirose investicinių paslaugų srityse ir nišose. Daugumoje kaimyninių valstybių bankai visai sukoncentravo investicines paslaugas savo specializuotuose padaliniuose. Estijoje ir Suomijoje daugiau kaip pusę minėtų paslaugų šiuo metu teikia tik vienas vietinis bankas.
Lietuvoje tik keletas investicinių paslaugų sričių yra labiau koncentruotos tarp dviejų bankų, (taupymo lakštų platinimas, užsienio investicijų saugojimas ir atstovavimas). Tačiau net ir tradicinėse bankinėse srityse finansų maklerio įmonės geba tinkamai konkuruoti ir dalytis rinkomis: viena finansų maklerio įmonė šalia 4 bankų yra aktyvi Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų dalyvė, per kurią į Vyriausybės vertybinių popierių pirminę rinką ateina daugiausia klientų lėšų. Dar 5 finansų maklerio įmonės sudarė sutartis su Finansų ministerija ir šalia bankų sėkmingai platina taupymo lakštus.
Kitose rinkos nišose visiškai vyrauja finansų maklerio įmonės: emitentų vertybinių popierių apskaitos tvarkymas, emisijos prospektų ir prospektųataskaitų rengimas, kitų teisinių informacinių ar konsultacinių paslaugų teikimas emitentams.
Dauguma finansų maklerio įmonių ir kai kurie specializuoti bankų padaliniai yra susijungę į Lietuvos finansų maklerių asociaciją (LFMA), su kuria derinami visi nauji vertybinių popierių rinkos teisės aktai, biržos ir depozitoriumo plėtotės planai. Lietuvos finansų maklerių asociacijos atstovai aktyviai dalyvauja šių organizacijų valdymo organuose bei išreiškia savo kolektyvinius interesus kitose srityse.
Finansų tarpininkai glaudžiai bendradarbiauja su kaimyninių valstybių rinkos dalyviais. Kas trečioje finansų maklerio įmonių dalį arba visą įstatinį kapitalą valdo užsienio investuotojai. Užsienio investuotojų dalis bankų akciniame kapitale 2002 m. kovo pabaigoje sudarė 89 proc.
Užsienio investuotojų dalyvavimas finansų tarpininkų akciniame kapitale kartu su kapitalu į rinką atneša ir žinių kapitalą, naujas paslaugas ir technologijas, pagyvina konkurenciją.
Lietuvos kapitalo rinkos institucijų bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. Globalizacijos tendencijas atspindi ir kapitalo rinkos institucijų įsijungimas į žymiausias tarptautines profesines organizacijas. Vertybinių popierių komisija yra tikroji IOSCO (Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos) narė, Nacionalinė vertybinių popierių birža yra FESE (Europos vertybinių popierių biržų federacijos) ir FIBV (Tarptautinės vertybinių popierių biržų federacijos) narė korespondentė, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas yra CEECSDA (Centrinės ir Rytų Europos centrinių vertybinių popierių depozitoriumų asociacijos) steigėjas ir narys bei ISSA (Tarptautinės vertybinių popierių paslaugų asociacijos) tikrasis narys. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo atstovai dalyvauja ECSDA (Europos Sąjungos centrinių vertybinių popierių depozitoriumų asociacijos) specializuotų darbo grupių darbe, kartu su kitais CEECSDA atstovais reguliariai rengiamose Europos centrinio banko tikslinėse konferencijose.
Narystė minėtose organizacijose ir bendradarbiavimas su kitomis profesinėmis ar tarptautinėmis finansų organizacijomis, jų parengtų rekomendacijų ir efektyvių, saugių ir modernių rinkų standartų diegimas vietos sąlygomis sudaro prielaidas Lietuvos kapitalo rinkai laipsniškai integruotis į ES ir pasaulines struktūras, perimti pažangią patirtį įmonių valdymo ir atskaitomybės, investuotojų apsaugos ir kitose srityse.
Trūkumai
1. Kapitalo rinka įmonėms dar netapo lygiaverte alternatyva, palyginti su bankais, vidutinės trukmės (iki 5 metų) kapitalui pritraukti. Vertybinių popierių komisijos duomenimis, 1998–2000 m. reguliuojamoje rinkoje akcinės bendrovės papildomais įnašais pritraukė kapitalo už 2014 mln. Lt. Daugiau kaip 800 mln. Lt įstatinio kapitalo buvo suformuota nepiniginiais įnašais, t.y. nekilnojamuoju turtu, Vyriausybės vertybiniais popieriais kapitalizuojant skolas ir kitais nelikvidžiais aktyvais, kurių įkainojimo vertė ne visada atitiko rinkos vertę. Be to, nemaža dalis emisijų buvo skiriama strateginiam investuotojui ir valstybei. Per 3 metus įstatinio kapitalo didinimas iš bendrovės lėšų sudarė 863 mln. Lt, t.y. šia suma buvo kapitalizuoti bendrovių ankstesniais metais suformuoti rezervai (daugiau kaip 200 mln. Lt perkainojimo rezervai). Skaičiuojant realų kapitalo pritraukimą, kai įstatinis kapitalas didinamas abiem minėtais būdais, iš bendros 2877 mln. Lt. sumos reikėtų eliminuoti neadekvačiai įvertintų nepiniginių įnašų ir perkainojimo rezervų įtaką, taip pat ir akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ 300 mln. Lt vekselio, kuris liko neapmokėtas, vertę.
Įstatinio kapitalo (akcijų, kaip neterminuotų investicijų) vertės didinimą sąlygiškai galima palyginti su ilgalaikiais bankų kreditais, kurių trukmė daugiau kaip 5 metai. Tokių kreditų per 1998–2000 metus buvo suteikta už 1371 mln. Lt, t.y. įstatinio kapitalo didinimo mastai neatsilieka nuo minėtos trukmės ilgalaikio kreditavimo.
Naujų akcijų emisijų už papildomus įnašus platinimą riboja ta aplinkybė kad biržos Oficialiajame ir Einamajame prekybos sąrašuose 2001 m. gale buvo ne daugiau kaip 15 akcinių bendrovių, kurių akcijų rinkos vertė yra lygi jų nominaliai vertei arba už ją didesnė (Akcinių bendrovių įstatymas neleidžia platinti naujų akcijų, kurių emisinė vertė mažesnė už nominalą).
Įmonių obligacijų emisijų, kurios kaip skolos instrumentas tiesiogiai konkuruoja su bankų kreditais, per 1998–2000 metus buvo išplatinta už 379 mln. Lt. 98 proc. šių emisijų buvo išplatinta neviešai, t.y. jos netapo biržos prekybos objektu. Įmonių obligacijų didžiausių emisijų galiojimo trukmė buvo nuo 1 iki 3 metų. Įmonių obligacijomis pritrauktą kapitalą sąlygiškai galima palyginti su per 3 metus komercinių bankų išduotais ilgalaikiais kreditais, kurių trukmė buvo nuo 1 iki 5 metų. Šių kreditų bendra suma sudarė 4148 mln. Lt, t.y. gerokai viršijo įmonių obligacijų emisijų vertę.
2. Kapitalo rinka investuotojams dar netapo lygiaverte alternatyva, palyginti su bankais, tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius.
Pradiniame rinkos kūrimo etape ilguose biržos prekybos sąrašuose buvo surašytos masinio privatizavimo pasekmės – daugiau kaip 1000 formaliai viešų akcinių bendrovių. Masinio privatizavimo modelis neužtikrina stambių investicijų į privatizuotas įmones (to paprastai reikalaujama iš strateginio investuotojo). Didelė dalis biržos Nelistinguojamų vertybinių popierių prekybos sąrašo bendrovių kaip reikiant nepasinaudojo biržos teikiama nauda, nors dėl privalomų informacijos atskleidimo reikalavimų turėjo nemažai išlaidų. Todėl joms ilgainiui lemta tapti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ar kitais „ne biržos objektais“.
Pastaraisiais metais birža vis labiau susitelkia prie „normalaus“ skaičiaus potencialių biržinių įmonių, kurių dauguma įtraukta į biržos Oficialųjį ir Einamąjį prekybos sąrašus (2001 m. gale – 46 akcinių bendrovių akcijų emisijos). Pagal gyventojų skaičių panašios į Lietuvą ES šalys savo biržose kotiruoja nuo 75 iki 230 skirtingų akcijų. Tačiau net Oficialiajame sąraše akcijos nėra pakankamai likvidžios, ne kasdien dėl visų šių akcijų sudaromi sandoriai, o bendras 2001 metų apyvartos koeficientas svyruoja nuo 4 proc. iki 108 proc. Einamajame sąraše šis koeficientas viršijo 10 proc. tik 20 akcijų emisijų. Dėl mažo likvidumo kartais vienas ar keli atsitiktiniai smulkūs sandoriai lemia nelauktus kainų pokyčius centrinėje rinkoje.
Mažą likvidumą lemia nepakankamas laisvai pasiskirsčiusių akcijų kiekis kotiruojamose emisijose. Laisvų akcijų dalis bendrojoje Oficialiojo ir Einamojo sąrašų kapitalizacijoje pagal rinkos vertę 2001 10 01 sudarė tik 13 proc., apie 41 proc. buvo sutelkta daugiau kaip 1/20 įmonės kapitalo turinčių akcininkų rankose, o 46 proc. buvo vis dar valstybės nuosavybė.
3. Menką likvidumą lemia vietinių institucinių investuotojų stoka. Privačių pensijų fondų nebuvimo nekompensuoja veikiančios rinkoje investicinės bendrovės, komerciniai bankai, draudimo įmonės ir finansų maklerio įmonės.
Iš gausybės dėl masinio privatizavimo atsiradusių investicinių akcinių bendrovių 2001 m. pabaigoje tęsė savo veiklą tik 11 kontroliuojančių investicinių bendrovių, kurios kartu su jau likviduojamomis investicinėmis akcinėmis bendrovėmis į visų biržos sąrašų akcijas buvo investavusios 207 mln. Lt (skaičiuojant rinkos verte finansų tarpininkų sąskaitose). Visų rūšių draudimo įmonės į akcijas buvo investavusios tik 9,2 mln. Lt, komerciniai bankai – 56,1 mln. Lt. Ir draudimo įmonės, ir bankai investuoja į akcijas kelis kartus mažiau, nei jiems leidžia atitinkami teisės aktai. Tačiau visi anksčiau minėti instituciniai investuotojai savo vertybinių popierių portfelius valdo pasyviai ir nesukuria spekuliatyvaus likvidumo. Vieninteliai aktyvūs instituciniai investuotojai – tai finansų maklerio įmonės ir pirmoji investicinė kintamojo kapitalo bendrovė „NSEL 30 indekso fondas“, kurių investicijų į akcijas vertė sudarė 11,6 mln. Lt.
4. Nevisavertė institucinių investuotojų struktūra, jų kritinio aktyvumo nebuvimas, rezervuotas požiūris į akcijų rinką bei vyraujantis pasyvus vertybinių popierių portfelio valdymo stilius lemia nebūdingą Vakarų valstybių praktikai vietinių investuotojų struktūrą, kai aktyviausių vietinių investuotojų grupių vaidmuo tenka privačioms įmonėms ir gyventojams. Šių dviejų grupių investicijų į akcijas dalis finansų tarpininkų sąskaitose 2001 m. pabaigoje kartu sudarė 1000 mln. Lt, arba 26,7 proc. ir 12,4 proc. atitinkamai, t.y. 3,5 karto daugiau nei visų vietinių institucinių investuotojų. Vakarų rinkose visi instituciniai investuotojai valdo 60 ir daugiau procentų akcijų rinkos vertės (Lietuvoje apie 11,1 proc.).
Gyventojų vaidmuo kapitalo rinkose investuotojų struktūroje yra labai svarbi. Vakarų valstybėse tam skiriama daug dėmesio ir suteikiamos įvairios privilegijos. Nors nemaža jų dalis orientuojasi tik į spekuliatyvias pajamas, o ne ilgalaikes investicijas, bet kaip tik jų vardu sudaroma daugiausia sandorių, nors ir nedidelės vidutinės vertės. Todėl gyventojų elgsena yra svarbus rinkos krypties indikatorius. Jie tebėra stabiliausia rinkos investuotojų grupė ir todėl palaiko rinkoje tam tikrą inercijos ir pusiausvyros būklę.
Depozitoriumo duomenimis, 2001 m. pabaigoje tarp finansų tarpininkų klientų pagal skaičių fiziniai asmenys (apima gyventojus ir užsienio piliečius) sudarė pagrindinę dalį, jų buvo apie 23 000. Iš jų 16 465 buvo investavę į akcijas, 6126 – į taupymo lakštus, 414 – į apyvartinius Vyriausybės vertybinius popierius. Akivaizdu, kad kol kas labai maža gyventojų dalis aktyviai investuoja į akcijas (0,5 proc.) ir į kitus vertybinius popierius. Šiuo požiūriu mes aiškiai atsiliekame nuo Vakarų valstybių dešimtimis kartų.
5. Užsienio investuotojų vyravimas. Kritinės investuotojų masės trūkumas ir atskirų investuotojų grupių (vietinių pensijų ir investicinių fondų) nebuvimas nesukuria rinkoje reikiamo likvidumo. Likvidumas ir naujų investuotojų atėjimas į rinką – tai vienas kitą palaikantys reiškiniai. Už nuolatinį rinkos likvidumą užsienio investuotojai visada pasirengę mokėti santykiškai aukštesnę kainą. Už menką likvidumą Lietuvos rinka „baudžiama“ neįprastai žemomis kotiruojamų įmonių akcijų kainomis. Nacionalinės vertybinių popierių biržos kotiruojamų akcijų lyginamieji kainos rodikliai (kainos ir akcijos pelno santykis bei kainos ir buhalterinės vertės santykis PER, P/BV) yra kelis kartus mažesni negu likvidžiose rinkose, lyginant įmones iš tų pačių ekonomikos sektorių. Kai rinka yra nelikvidi ir kelis kartus nuvertina savo akcijas, susidaro situacija, kai užsienio investuotojai (nemaža jų – spekuliaciniai investiciniai fondai) ima vyrauti rinkoje ir jų kapitalo judėjimas sukelia labai didelius kainų svyravimus. Lietuvos rinkoje užsienio investuotojai nuo 1997 m. kovo mėn. vyrauja tarp vietinių investuotojų grupių (jų dalis finansų tarpininkų sąskaitose svyruoja nuo 40 iki 60 proc.) ir savo sprendimais lemia kitų investuotojų elgesį. Lietuva nėra išskirtinė šiuo požiūriu – Latvijoje užsienio kapitalas rinkoje turi panašią įtaką, o Estijoje ir Vengrijoje jo dalis artėja prie 80 proc.
Vietinės investuotojų grupės neužtikrina reikiamo likvidumo ir stabilumo akcijų rinkoje, ir ji tampa perdėtai priklausoma nuo užsienio kapitalo atėjimo ir pasitraukimo.
6. Finansų maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų institucijų paslaugų apimtis, nuosavo kapitalo didinimo tempas, integracija su užsienio kapitalu kol kas labai atsilieka nuo komercinių bankų.
Nors finansų maklerio įmonės labiau veikia kaip gryni tarpininkai ir klientų patikėto turto neįtraukia į savo balansą, bet jų pradinis nuosavas kapitalas yra apie 40 kartų mažesnis už bankų akcininkų nuosavybės rodiklį ir nuo 1998 (Rusijos krizės) metų nuolat mažėjo, nepaisant Vertybinių popierių komisijos nustatytų šio rodiklio privalomo didinimo grafiko. Tik 2001 m. finansų maklerio įmonių konsoliduotas pradinis nuosavas kapitalas pradėjo didėti ir liepos 1 d. sudarė 32,7 mln. Lt. Konsoliduotas finansų maklerio įmonių veiklos rezultatas kelerius metus buvo nuostoliai, tik 2000 m. tapo teigiamas, kai buvo gauta 1,9 mln. Lt pelno.
7. Nors beveik visos vyriausybės savo programose buvo įsipareigojusios didelę dalį valstybės nuosavybės akcinėse bendrovėse parduoti per biržą, tačiau tai liko tik deklaratyviais pažadais, o Nacionalinės vertybinių popierių biržos moderni ir skaidri prekybos informacinė infrastruktūra nebuvo tinkamai panaudota valstybės turto privatizavimui. Nuo 1996 m. pradžios iki 2001 m. vidurio valstybė iš viso privatizavo 2782 objektus už 4702 mln. Lt. Tuo laikotarpiu per biržą buvo parduoti 109 akcijų paketai, kurių vertė sudarė 92 mln. Lt, t.y. tik 1,96 proc. visos vertės.
Galimybės
ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų tarptautinis bendradarbiavimas ir įsitraukimas į Europos struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai ir su minimaliomis sąnaudomis investuoti į Lietuvos ir užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius arba per kolektyvinio investavimo įmones.
1. Vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuvos kapitalo rinkos plėtotę labai lems Lietuvos Respublikos įsipareigojimai Europos Sąjungai ir Pasaulio bankui. Lietuvos Respublikos derybų su Europos Sąjunga pozicijos dėl laisvo paslaugų teikimo ir laisvo kapitalo judėjimo nubrėžia privalomas gaires kapitalo rinkos modernizavimui artimiausiems 3–4 metams. Lietuvos kapitalo rinkos institucijoms integruojantis į ES struktūras, vertybinių popierių rinka vis labiau leis Vyriausybei ir įmonėms praplėsti finansinių šaltinių ratą, nesitenkinant biudžeto lėšomis, įmonių nuosavomis lėšomis ir bankų kreditais. Tinkamai „įdarbinta“ vertybinių popierių rinka gali reikšmingai prisidėti prie šalies ekonomikos augimo, gyventojų gerovės kėlimo, jų santaupas paversdama pelningomis investicijomis, ir užtikrinti efektyvų finansų išteklių persiliejimą tarp ekonomikos sektorių ir atskirų įmonių.
2. Naujų įstatymų teikiamos galimybės. 2001 m. priimtas naujas Civilinis kodeksas, naujas Akcinių bendrovių įstatymas, 2002 m. įsigalioję Vertybinių popierių rinkos ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymai bei kiti nauji teisės aktai sukurs palankią investicinę aplinką Lietuvos kapitalo rinkoje:
Naujas Civilinis kodeksas išplečia ir suteikia modernų turinį arba naujai apibrėžia tokias kapitalo rinkose plačiai vartojamas teisės sąvokas kaip vertybiniai popieriai (įskiriant nematerialius vertybinius popierius), pasauga, atsiskaitymai, turto patikėjimas, įvairių būdų atsiskaitymai, įskaitymas, novacija, įkeitimas ir nerašytinės formos dokumentai (e-dokumentai).
Tai suteikia tvirtą teisinį pagrindą tobulinti komercinius santykius kapitalo rinkoje ir leidžia juos reikiamai detalizuoti specializuotuose įstatymuose ar norminiuose aktuose.
Naujas Akcinių bendrovių įstatymas:
• numato palankesnes teisines sąlygas vykdyti pirminį viešą pasiūlymą per biržą;
• savo akcijas leidžia supirkti tik Oficialiojo ir Einamojo sąrašo bendrovėms, ir toks supirkimas galimas tik centrinėje rinkoje;
• padidina vertybinių popierių savininkų teises laiku gauti visą ir adekvačią informaciją apie bendrovės veiklą bei esant reikalui ginti savo teises teisme.
Šios naujovės suteikia kapitalo rinkos institucijoms galimybių teikti akcinėms bendrovėms daugiau paslaugų, įmonių valdymą daro skaidresnį, gerina jų atskaitomybę akcininkams, sumažina vadovų ir stambių akcininkų galimybes išplauti gerus aktyvus iš bendrovės bei pažeidinėti smulkių akcininkų teises.
Vertybinių popierių rinkos įstatymas:
• išplečia vertybinių popierių apibrėžimą į jį įtraukdamas įvairias tradicines ir modernias išvestines finansavimo priemones;
• sudaro paprastesnes sąlygas ES šalių finansų tarpininkams, Lietuvai įstojus į ES, tapti Lietuvos biržos nariais (panaikinamas reikalavimas būti ir biržos akcininkais), depozitoriumo dalyviais ir laisvai teikti investicines paslaugas tiek įsteigus Lietuvoje filialą, tiek jo neįsteigus;
• numato automatinį Nacionalinės vertybinių popierių biržos Oficialiojo ir Einamojo prekybos sąrašų įtraukimą į reguliuojamų rinkų sąrašą, tuo palengvinamas užsienio institucinių investuotojų investavimas per biržą;
• numato, kad visi emitentai turi perduoti savo vertybinių popierių apskaitą profesionaliems sąskaitų tvarkytojams – finansų maklerio įmonėms ir komercinių bankų specializuotiems padaliniams. Tai leis visoje vertybinių popierių apskaitos sistemoje taikyti modernias technologijas, interneto ryšį, pervedimus sąskaitose realiu laiku, operatyvius informacinius mainus, efektyvią vertybinių popierių su teisiniais apribojimais paiešką ir supaprastintą vertybinių popierių įkeitimą;
• panaikina biržos ir centrinio depozitoriumo akcininkų balsų skaičiaus ribojimus ir tuo padidina jų patrauklumą strateginiams investuotojams;
• užsienio investicijų saugotojų klientų turtas galės būti saugomas šių saugotojų kaip patikėtinių [nominee] sąskaitose ir tuo padidinamas rinkos patrauklumas investuotojams iš vadinamųjų anglosaksų šalių.
Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas suteiks papildomų teisinių garantijų ir pinigines kompensacijas investuotojams, kurie perdavė savo pinigus ar vertybinius popierius investicines paslaugas teikiančioms įmonėms ir negali jų atgauti dėl pastarųjų nemokumo.
3. Nacionalinės teisės harmonizavimo su naujausiomis ES direktyvomis teikiamos galimybės. Dauguma senų ES direktyvų nuostatų, reguliuojančių kapitalo rinkas, formaliai jau perkeltos į Vertybinių popierių rinkos įstatymo ir kitus parengtus įstatymų projektus.
Tačiau pakitusi situacija Europos kapitalo rinkose, šių rinkų nekonkurencingumas, palyginti su JAV kapitalo rinka, ES reguliavimo sistemos nelankstumas ir negebėjimas reaguoti į rinkos pokyčius reikalauja kardinalių sprendimų reguliavimo ir bendros ES rinkos kūrimo srityse. Įvertinusi problemų mastą, Europos Komisija pradėjo rengti kapitalo rinkų teisinę reformą bei antros kartos direktyvas. 1999 m. Europos Komisija patvirtino Finansinių paslaugų priemonių planą (Financial Services Action Plan) finansinių paslaugų bendrai rinkai tobulinti. ECOFIN sukūrė specialų komitetą, kurį įpareigojo ne tik išanalizuoti situaciją Europos kapitalo rinkose, bet ir teikti rekomendacijas dėl susikaupusių problemų sprendimo.
Minėtame plane išskiriami 3 strateginiai tikslai, kuriuos reikėtų įgyvendinti iki 2003 m. pabaigos:
• užtikrinti bendros ES didmeninių finansinių paslaugų rinkos funkcionavimą;
• sukurti atviras ir saugias mažmenines rinkas;
• įdiegti modernias saugios veiklos priemones bei priežiūros sistemas.
Siekiant I strateginio tikslo reikės atlikti šiuos uždavinius:
• sudaryti galimybę bendrovėms emitentėms konkurencijos sąlygomis pritraukti lėšų iš visos ES teritorijos;
• sudaryti galimybę investuotojams ir tarpininkams patekti į visas rinkas gavus vieną veiklos leidimą;
• sudaryti sąlygas investicinėms bendrovėms, nevaržant jų administracinėmis ar teisinėmis priemonėmis, teikti paslaugas tarptautiniu mastu;
• sukurti patikimą ir gerai integruotą saugios veiklos sistemą, kuri leistų turto valdytojams turimas teises naudoti kuo produktyviau.
Siekiant II ir III strateginių Europos Komisijos Finansinių paslaugų priemonių plano tikslų reikės įgyvendinti visą kompleksą priemonių tarptautinių sandorių, bankų ir draudimo įmonių reguliavimo srityje.
Vykdant ES kapitalo rinkos teisinę reformą 2001 m. Europos Taryba atnaujino Listingo direktyvą dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos Oficialųjį sąrašą sąlygų ir informacijos, kuri turi būti reguliariai skelbiama apie šiuos vertybinius popierius.
Šiuo metu jau parengtos ir aktyviai aptariamos kitos 2 naujos direktyvos:
Prospektų direktyva, kuria siekiama sukurti bendrą pasą emitentams, įdiegti IOSCO parengtus informacijos atskleidimo standartus, įdiegti emitentų dokumentų registracijos sistemą, koncentruoti atsakomybę emitento registracijos šalies rinkos priežiūros institucijoje. Įdiegus šią direktyvą, palengvės emitentų atėjimo į ES biržas sąlygos.
Piktnaudžiavimų rinkoje direktyva, kuri padarys veiksmingesnes šiuo metu galiojančias direktyvas dėl rinkos manipuliavimo ir dėl prekybos naudojantis viešai neatskleista informacija.
Pradėta rengti ir bus taip pat keičiama Kapitalo pakankamumo direktyva, pagal kurią bus išsamiau įvertinta finansų institucijų veiklos rizika. Pagal atnaujintą Kolektyvinio investavimo į apyvartinius vertybinius popierius subjektų (UCITS) direktyvą Vertybinių popierių komisija parengė naujus Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo ir Kontroliuojančių investicinių bendrovių įstatymo projektus, kurie turėtų iš esmės pagerinti kolektyvinio investavimo sąlygas.
Įvertinant pirmiau įvardytos ES teisinės reformos mastą, Lietuvos kapitalo rinkai susidaro palankios galimybės būti integruotai į bendrą ES rinkos erdvę, diegiant ir įgyvendinant savo nacionalinėje teisėje jau atnaujintas antros kartos ES direktyvas ir pagal jas modernizuoti rinkos mechanizmus kartu su ES valstybėmis. Tai, be abejo, reiškia, kad naujasis Vertybinių popierių rinkos įstatymas bus nuolat tobulinamas, taip pat turės būti priimami ir įgyvendinami kiti nauji įstatymai, reguliuojantys kapitalo rinką.
4. Ekonomikos augimo teikiamos galimybės. ES šalių vidurkį aplenkiančiu tempu auganti Lietuvos ekonomika kels gyventojų ir įmonių taupymo lygį bei didins visuomenės perkamąją galią, skatins ugdyti investavimo kultūrą.
Lietuvai suteikus investicinius reitingus, artėjant jos įstojimo į ES laikui, Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos susilygins su ES šalių vertybinių popierių palūkanų normomis pagal visą pelningumo kreivę. Tai sudarys palankią aplinką įmonėms leisti įvairių trukmių obligacijas litais arba eurais ir Lietuvoje, ir ES rinkose. Akcijų rinka dėl potencialiai didesnio pelningumo taps patrauklia alternatyva tiek vietiniams, tiek užsienio investuotojams, palyginti su riboto pelningumo skolos vertybiniams popieriams.
5. Technologijos pažangos teikiamos galimybės. Elektroninio parašo infrastruktūra, fiksuotas internetinis ryšys, prieinamas platiesiems vartotojų sluoksniams, suteiks galimybę paprastai, patogiai ir saugiai teikti pavedimus makleriui ir kitam profesionaliam vertybinių popierių platintojui, reziduojančiam tiek Lietuvoje, tiek ES šalyse, pasitelkus internetą leis stebėti realiu laiku vertybinių popierių prekybą, asmeninio ar kolektyvinio vertybinių popierių portfelio vertės pokyčius.
Pinganti techninė ir programinė įranga, ryšiai ir technologijos elektroninį investavimą į vertybinius popierius pavers kasdieniu ir masiniu reiškiniu.
6. Vietinėms finansų institucijoms teikiamos galimybės. Finansų maklerio įmonės ir kitos vietinės finansų institucijos, veikiamos padidėjusios konkurencijos bendroje ES erdvėje ir technologijos pažangos, labiau integruosis su užsienio kapitalu ir išlaikys bei plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose ir peržengs savo valstybės sienas.
7. Alternatyvios Vertybinių popierių komisijos finansavimo galimybės. Perėjimas prie Vertybinių popierių komisijos dalinio ar viso finansavimo rinkos dalyvių lėšomis (nemaža dalis vertybinių popierių komisijų pasaulyje yra finansuojama šiuo būdu) sumažintų Vertybinių popierių komisijos priklausomumą nuo valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo problemų bei leistų jai geriau planuoti ir atlikti savo funkcijas. Tačiau ši galimybė sunkiai įgyvendinama, nes tai per daug apsunkintų finansų maklerio įmones dar vienomis papildomomis sąnaudomis. Nuo 2002 m. vidurio joms nustatytos privalomos įmokos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
Grėsmės
1. Nepagrįstai vėlai įkūrus vietinio kapitalo kolektyvinio investavimo subjektus (investicinius fondus), privačius pensijų fondus bei jų turto valdymo įmones, perdėtu teisiniu reglamentavimu apsunkinus jų steigimąsi ir veiklą, didžiąją dalį kolektyvinio investavimo ir pensijų kaupimo paslaugų gali pradėti teikti užsienyje registruotos institucijos. Lietuvai įstojus į ES, tai ypač aktualu, nes ES erdvėje nebus ribojamas kapitalo judėjimas ir paslaugų teikimas. Nepalyginti didesnę patirtį ir kapitalą turintys Europos pensijų fondai, investiciniai fondai, turto valdytojai ir saugotojai galės siūlyti savo produktus mažesnėmis kainomis, siekdami užvaldyti Lietuvos rinką ir išstumti tik pradedančius vietinius konkurentus. Be abejo, užsienio konkurencija duoda naudą vietiniams investuotojams, bet vietinės finansų struktūros gali prarasti savo šansą. Šis procesas iš dalies jau vyksta: kai kurios finansų maklerio įmonės jau siūlo investuoti į užsienio investicinius fondus, Vilniaus banko antrinė įmonė Vilniaus banko investicijų valdymas suteikia galimybę investuoti į kelis SEB grupės investicinius fondus. Šiais atvejais tam tikrą pridėtinės vertės dalį sukuria bei gauna pajamas ir Lietuvos finansų įmonės. Tačiau, įdiegus bendro ES paso principą, paslaugos įmonėms ir gyventojams galės būti teikiamos nuotolio būdu iš kitų ES valstybių, todėl be darbo liks vietinės finansų institucijos, sumažės jų galimybės tinkamai prisidėti prie investicinių paslaugų apimties ir jų naujų rūšių plėtotės. Tikimybė, kad taip gali atsitikti, yra gana didelė, nes pagal Vyriausybės planus pirmieji kaupiamieji pensijų fondai gali pradėti veikti tik nuo 2004 m., o naują Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą numatoma priimti 2002 m. pabaigoje, bet jo visiškas įsigaliojimas numatytas tik nuo 2003 metų.
2. Įdiegus naująsias ES Listingo ir Prospektų direktyvas, didžiausi Lietuvos emitentai, kurių investuotojų struktūroje vyrauja užsienio asmenys, gali nuspręsti perkelti savo akcijų kotiravimą į ES šalių rinkas. Tuo atveju dalies savo įprastų paslaugų netektų Nacionalinė vertybinių popierių birža, Centrinis depozitoriumas, vietiniai finansų tarpininkai ir sąskaitų tvarkytojai.
3. Liberalizuojant ne tik ES, bet ir vietinę rinką, Lietuvoje gali būti įdiegtos alternatyvios biržai prekybos sistemos, išsiplėsti nereguliuojama prekyba ne biržoje, todėl gali sumažėti tradicinė biržos rinkos dalis. Nereguliuojama prekyba vertybiniais popieriais gali padidinti sandorių atsiskaitymų riziką, sumažinti vertybinių popierių rinkos skaidrumą.
4. Investicines paslaugas teikiančioms įmonėms ir investuotojams gali būti nustatytas nepalankus apmokestinimas ir pernelyg sudėtinga pajamų apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka. Tai gali sulėtinti investicijas į vertybinius popierius ir kartu taupymo lygio kėlimą bei investavimo kultūros ugdymą.
2003 m. įsigalios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai, kurie vėl, kaip ir 1999 metais, įves vertybinių popierių vertės prieaugio mokestį ir pajamų iš vertybinių popierių deklaravimo reikalavimus. Kaip rodo 1999–2000 m. patirtis, galiojusi pajamų iš vertybinių popierių apmokestinimo ir deklaravimo tvarka neigiamai paveikė investuotojų motyvacijas.
2.2. Strateginės kryptys, tikslai ir prioritetai
Kapitalo rinkos:
• Teisinė ir mokestinė bazė turi skatinti kolektyvinio investavimo įmonių tinklo steigimąsi ir plėtotę, siekiant, kad šios įmonės taptų lygiaverte alternatyva individualiam investavimui į vertybinius popierius ir kaip profesionalūs investuotojai didintų rinkos likvidumą bei turėtų įtakos akcinių bendrovių valdymui.
• Vietinių institucinių investuotojų apsisprendimą investuoti į Lietuvos finansinius instrumentus turi lemti ne valstybės institucijų nustatyti privalomi apribojimai ir normatyvai, bet neutralių investavimo sąlygų sudarymas (valstybių rinkų ir instrumentų pasirinkimo atžvilgiu) bei investuojančių „namų“ rinkoje pranašumai, palyginti su užsienio konkurentais, atveriantys galimybes parinkti geresnius investicinius sprendimus pagal optimalų šių investicijų vykdymo laiko, rizikos ir realaus pelningumo derinį.
• Sudaryti sąlygas, kad kapitalo rinkos infrastruktūros institucijų (Vertybinių popierių komisijos, Nacionalinės vertybinių popierių biržos, Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo) bendradarbiavimas su atskirų ES valstybių analogiškomis institucijomis ar jų asociacijomis informacinių mainų srityje sklandžiai peraugtų į šių institucijų įsitraukimą teisiniu ir technologiniu atžvilgiu į pažangiausias bendras europines struktūras ar aljansus. Kapitalo rinkos infrastruktūra turi užtikrinti: saugų ir efektyvų investavimą į vietos ir užsienio vertybinius popierius; Europos centrinio banko ir Lietuvos banko pinigų politikos priemonių, susijusių su vertybiniais popieriais, taikymą; kuo platesnį naujų rūšių vertybinių popierių diegimą ir jų apyvartą.
• Pasiekti, kad veiktų adekvati ES valstybių praktikai investicijų į vertybinius popierius draudimo sistema.
• Neriboti tolesnės finansų maklerio įmonių ir kitų nebankinių finansų įmonių konsolidacijos, jų integracijos su užsienio kapitalu.
• Skatinti finansų įmonių paslaugų plėtojimą, konkurencinį atsparumą komerciniams bankams bei užsienio finansų institucijoms išsaugant esamas ir įsisavinant naujas paslaugų nišas finansų rinkoje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
• Skatinti platesnį NVPB ir jos strateginių partnerių infrastruktūros naudojimą privatizuojant likusį valstybės turtą, sudarant užsienio kvalifikuotiems finansų tarpininkams galimybes prekiauti biržoje nuotolio ar kitomis palankiomis sąlygomis; prekybos sąrašus papildyti vietinių perspektyvių ir „naujos ekonomikos“ šakų bendrovių bei ES šalių emitentų vertybiniais popieriais; didinti šių vertybinių popierių likvidumą antrinėje apyvartoje.
• Tobulinti teisinę bazę, kuri užtikrintų informacijos apie vertybinių popierių emitentus ir jų valdymą skaidrumą, geresnę įmonių vadovų atskaitomybę akcininkams, palankią įmonių ir gyventojų pajamų iš vertybinių popierių apmokestinimo, nesudėtingą jų apskaičiavimo bei deklaravimo tvarką, kuri būtų konkurencinga su šių procedūrų taikymu kitiems finansiniams instrumentams (indėliams, investicijoms į draudimo produktus, nekilnojamąjį turtą ir t.t.).
2.3. Misija
Valstybė turi sudaryti palankias teisines sąlygas investavimo kultūros ugdymui ir kapitalo rinkos integracijai su užsienio ir ypač Europos Sąjungos rinkomis, didinti kapitalo rinkos poveikį ekonomikos augimui, plėtoti rinkos teikiamas galimybes pritraukti kapitalą ir saugiai bei efektyviai investuoti.

3. Pinigų politika
3.1. Lietuvos pinigų politika iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą (2001–2006 m.)
Pranašumai. Lietuvos pinigų sistema turi daugiau panašumų į Europos pinigų sąjungos sistemą nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. 1994 m. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas ir litas susietas su JAV doleriu valiutų valdybos forma. Tuo tarpu Europos centrinis bankas (ECB) ir euro zona buvo kuriami visiškai priešingo modelio – klasikinio centrinio banko (tiksliau, Deutsche Bundesbank) – pagrindu. Nors valiutų valdyba ir klasikinis centrinis bankas yra diametraliai priešingi teoriniai modeliai, tarp jų neiškyla neišsprendžiamų prieštaravimų, kai kalbama apie mažos valstybės ėjimą į didelę valiutinę erdvę. Maža to, artėjant Lietuvos narystei Europos Sąjungoje ir Europos pinigų sistemoje, esamų prieštaravimų mažės, kol pagaliau bus pasiektas galutinis rezultatas – valiutų valdyba bus panaikinta ir Lietuva taps sudedamąja euro zonos dalimi.
Esmė ta, kad vienas iš kertinių Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) akmenų yra centrinio banko nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijų. Įvairios Europos Sąjungos šalys puoselėjo nevienodas nacionalinių centrinių bankų ir vyriausybių tarpusavio santykių tradicijas, kol prieš įstojimą į Europos pinigų sąjungą iš jų buvo pareikalauta pakeisti centrinių bankų įstatymus ir garantuoti visišką centrinio banko savarankiškumą.
Lietuvoje centrinio banko nepriklausomybės problema buvo išspręsta kardinaliai skirtingu būdu, t.y. įdiegiant valiutų valdybą ir grindžiant pinigų emisiją automatizmo taisykle (komercinių bankų teise keisti centriniame banke fiksuotu kursu bet kokį nacionalinės ir užsienio valiutos kiekį). Diskretiški centrinio banko valdžios organų sprendimai buvo eliminuoti, atitinkamai prarado prasmę ir politikų spaudimas centriniam bankui siekiant pakeisti pinigų emisijos pobūdį. Kartu valiutų valdyba apsaugojo Lietuvos banką nuo išorinio įsikišimo.
Apibendrinant galima teigti, jog centrinis bankas turi savo „įgimtą nuodėmę”, t.y. laisvę manipuliuoti pinigų kiekiu ir palūkanų normomis. Siekiant, kad ši reguliavimo laisvė būtų prieinama tik centrinio banko valdžios organams, o ne politikams, reikėjo sukurti įstatyminius saugiklius (centrinio banko vadovų skyrimo ir atleidimo procedūros, ilgesnė nei politikų valdžios kadencija, draudimas kredituoti vykdomosios valdžios institucijas ir t.t.). Valiutų valdybos sąlygomis šie saugikliai nėra gyvybiškai būtini, kadangi politikai jau yra nušalinti nuo pinigų emisijos automatinių „žaidimo taisyklių“.
Atsižvelgus į ankstesnes mintis, naujos redakcijos Lietuvos banko įstatymo priėmimą 2001 m. pradžioje reikia vertinti kaip integraciją pagal raidę, o ne pagal esmę. Tiesa, įstatymas daugiau apribojo politikų galimybes kištis į kitas, valiutų valdybos nekompetencijos Lietuvos banko veiklos sritis (kredito įstaigų priežiūrą ir pan.). Be to, šalių kandidačių centriniai bankai ne tik turi pasirengti dalyvauti Europos centrinių bankų sistemoje, bet ir leisti finansų sektoriaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kurie atitiktų ES acquis reikalavimus. Be tam tikro nepriklausomybės lygio būtų sunkoka išvengti politikų spaudimo priimti jiems naudingas nuostatas.
Trūkumai. Reikia atskirti nepriklausomybės de jure ir de facto sąvokas. Anksčiau galiojęs Lietuvos banko įstatymas, kaip ir naujasis, turėjo nemažai nuostatų, įtvirtinančių centrinio banko nepriklausomybę teisine prasme, bet kai kurie netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, banko vadovų kaitos indeksas, rodo, jog ji buvo labai maža. Per pastaruosius dešimt metų pasikeitė 5 Lietuvos banko valdybos pirmininkai (neskaitant laikinai ėjusių pareigas), t.y. vidutinė kadencijos trukmė buvo tik dveji metai, nors įstatymu garantuojama trukmė – 5 metai. Tik vienas centrinio banko vadovas gebėjo baigti įstatymu nustatytą kadenciją. O Europos Sąjungos šalyse centrinio banko vadovo pasitraukimas yra išskirtinis reiškinys, dar rečiau pasitraukiama dėl politinių motyvų. Kaimyninėje Latvijoje centriniam bankui nuo 1991 m. iki 2001 m. vadovavo tas pats pareigūnas. Žinoma, negalima nematyti pastaruoju metu atsirandančių nepriklausomybės de facto požymių ir Lietuvoje.
Galimybės. Naujajame Lietuvos banko įstatyme buvo pakeista pagrindinio centrinio banko tikslo formuluotė, o tai irgi atrodo reikšminga daugiau formos, o ne turinio požiūriu. Vietoj pinigų stabilumo centrinio banko veiklos prioritetu tapo kainų stabilumo siekimas. Pinigų stabilumas yra sąvoka, apimanti vidinį (kainų stabilumas) ir išorinį (valiutos kurso stabilumas) stabilumą. Tarp šių potikslių nėra esminio konflikto, jeigu šalis įdiegia fiksuoto valiutos kurso režimą ir bazine valiuta pasirenka stabilią užsienio valiutą (šiuo aspektu net nėra principinio skirtumo, ar tai bus JAV doleris, ar euras). Minėtas žingsnis svarbesnis integracijos prasme, nes Lietuva perkėlė į savo įstatymus vieną iš didžiausių ES ekonominės politikos vertybių. Nuostata siekti kainų stabilumo yra užfiksuota ES sutartyje, kurioje pasakyta, kad „svarbiausias Europos centrinių bankų sistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą“.
Kita vertus, kainų stabilumo kaip pagrindinio Lietuvos banko tikslo išryškinimas kelia papildomų klausimų. Pirmiausia reikėtų kiekybiškai identifikuoti, koks metinis kainų lygio pakilimas laikomas toleruotinu ir nepažeidžiančiu kainų stabilumo tikslo. Europos centrinių bankų sistema siekia, kad vartojimo kainų indeksas (VKI) vidutinio laikotarpio perspektyvoje būtų 0–2 proc. ribose. Kadangi Lietuva dar nėra Europos pinigų sąjungos narė, ji turi teisę ir pareigą nustatyti savo kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą. Taip pat būtina patikslinti, koks rodiklis bus naudojamas infliacijai matuoti – VKI, BVP defliatorius, bazinės infliacijos indeksas [underlying inflation] ir pan. Kol Lietuvos bankas to nepadarė, kainų stabilumo tikslas yra abstrakcija, nes neįmanoma nustatyti, ar centriniam bankui pavyksta jį garantuoti. Šiuo požiūriu ne toks svarbus dalykas yra tai, kad Lietuvos bankas beveik neturi svertų egzogeniniams infliacijos veiksniams neutralizuoti. Jeigu faktinė infliacija dėl centriniam bankui nepavaldžių veiksnių viršytų orientacinį lygį, visuomenei turi būti paaiškintos priežastys, kodėl taip atsitiko. Infliacijai viršijus toleruojamą lygį, pavyzdžiui, dėl ekspansinės fiskalinės politikos, centrinis bankas privalėtų suformuluoti ir viešai išreikšti savo poziciją.
Lietuvos bankas gali automatiškai perimti Europos centrinių bankų sistemos kainų stabilumo apibrėžimą, tačiau jis gali nustatyti kitokias kainų lygio kilimo ribas motyvuodamas tai įvairiais veiksniais, būdingais pereinamosios ekonomikos valstybei. Vienas iš tokių veiksnių būtų Balassos–Samuelsono efektas, lemiantis spartesnį išorės konkurencinio spaudimo nepatiriančių prekių kainų kilimą. Nors 2001 m. Lietuvoje vartotojų kainų indeksas (palyginus metų pabaigą su prieš tai ėjusių metų pabaiga) padidėjo 2,0 proc. ir atitiko Europos centrinių bankų sistemos toleruojamas ribas, tai aiškintina ne paskiausiai ir tuo (iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai), kad litas buvo susietas su doleriu, o ne su euru. Pastaraisiais metais euras buvo praradęs didelę dalį savo vertės, palyginti su doleriu ir litu, o tai buvo svarbus infliaciją Lietuvoje stabdantis veiksnys. Pavyzdžiui, Estijoje, kurios nacionalinė valiuta susieta su euru, 2001 m. infliacija buvo 4,2 proc., o praėjusių metų pirmojoje pusėje ji net viršijo 6 proc.
Mūsų nuomone, kol Lietuva nėra susaistyta tarptautinių įsipareigojimų, tikslinga nustatyti specialų kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą, kuris būtų realiai įvykdomas ir kartu nepažeistų pasitikėjimo centrinio banko veikla. ES politika šalių kandidačių atžvilgiu leidžia joms pasirinkti priimtiniausią infliacijos lygio reguliavimą, bet pabrėžiama, jog didelę infliaciją turinčiose šalyse ji turi būti mažinama kuo greičiau.
Lietuvos pinigų sistemos uždavinys, kurį reikėtų laikyti integracija ne tik pagal formą, bet ir pagal turinį, yra lito perorientavimas nuo JAV dolerio prie euro. Vienas iš Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijų, apibrėžiantis nacionalinės valiutos kurso stabilumą, reikalauja bent dvejus metus nedevalvuoti nacionalinės valiutos savo iniciatyva kitų Europos pinigų sąjungai priklausančių šalių valiutų atžvilgiu. Europos pinigų sistemoje – II (jai priklauso(ys) kol kas neprisijungusios prie euro zonos Europos Sąjungos šalys) reikės palaikyti nacionalinių valiutų stabilumą euro atžvilgiu. Nors nėra įsakmiai reikalaujama perorientuoti litą iki narystės Europos Sąjungoje datos (pvz., Latvija rengiasi keisti bazinę valiutą – SST valiutų krepšelį į eurą tik įstojusi į ES), šis sprendimas jau dabar atrodo logiškas ir natūralus. Birželio mėn. pabaigoje Lietuvos bankas pareiškė, kad litas bus susietas su euru 2002 m. vasario 2 d. taikant Europos centrinio banko 2002 m. vasario 1 d. paskelbtą euro ir dolerio santykį.
Lito perorientavimo metu buvo išsaugotas fiksuotas valiutos kurso režimas ir valiutų valdyba. Kadangi Lietuvos bankas kol kas nepaskelbė ilgalaikės pinigų politikos strategijos iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą ir lito panaikinimo, lieka atviras klausimas, ar bus mėginama išlaikyti visiškai fiksuotą valiutos kursą iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą (optimistiškiausiu vertinimu – 2006 m.; įstojimas į Europos Sąjungą ir iš karto prisijungimas prie Europos pinigų sistemos – II, pasiliekant joje dvejus metus), ar per šį laikotarpį dar gali būti kažkokių permainų?
2001 m. balandžio 13 d. Europos centrinis bankas paskelbė, kad valiutų valdyba iš esmės yra suderinama su šalies dalyvavimu Europos pinigų sistemoje – II, jeigu nacionalinė valiuta yra susieta su euru, o ne su kita bazine valiuta. Tą pat pažymėjo ir ECOFIN savo raporte Europos Tarybai Nicoje. Taigi į klausimą, ar tai yra įmanoma, iš esmės yra atsakyta teigiamai. Neatsakyta tik į klausimą, ar tai yra tikslinga, bet čia atsakymą turėtų duoti jau Lietuvos valdžios institucijos.
Įvairios narystės ES ir Europos pinigų sąjungoje siekiančios šalys rinkosi individualią valiutos kurso politiką, kurią laipsniškai adaptavo Europos Sąjungos reikalavimams. Lietuvos pasirinkimas nuo pat lito įvedimo 1993 m. (išskyrus keletą pirmųjų mėnesių, kai nepavyko užtikrinti lito išorinės vertės stabilumo) buvo fiksuotas lito kursas. Šį pasirinkimą diktavo Lietuvos ekonomikos mažumas ir atvirumas. Lietuvos ekonomikos atvirumo lygis, matuojamas kaip eksporto (prekių ir paslaugų) bei importo aritmetinio vidurkio ir BVP santykis, 2000 m. sudarė 48,7 proc., t.y. buvo keletą kartų didesnis nei visos euro zonos atitinkamas rodiklis. Didėjant prekybos su Europos Sąjunga lyginamajam svoriui lito susiejimas su doleriu tapo destabilizuojančiu užsienio prekybą veiksniu, bet ši problema iš dalies išspręsta perorientavus litą. Todėl fiksuoto lito kurso režimo keitimas į kitokias valiutos kurso sistemos modifikacijas (kurso svyravimo „koridorių“, laipsnišką lito nuvertinimą ar pan.) integracijos prasme būtų žingsnis atgal, juolab kad dabartinė lito kurso sistema nepatiria didelio vidaus ar išorės spaudimo.
Galimo valiutų valdybos atsisakymo tikslingumas yra kontraversiškesnis klausimas (valiutų valdyba čia traktuojama kaip fiksuoto valiutos kurso režimo „sustiprinimas“, reikalaujantis pinigų kiekį (P0) visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis). Kaip minėjome, Europos centrinis bankas suteikė galimybę šalims, turinčioms valiutų valdybas (Estija, Lietuva, Bulgarija), dalyvauti Europos pinigų sistemoje – II, nors ir susilaikė nuo šio pinigų politikos modelio pranašumų ir trūkumų vertinimo. Valiutų valdyba iš esmės yra svetima Europos Sąjungos šalių pinigų politikos tradicijai (nors šį modelį gana ilgai naudojo Airija, kvazivaliutų valdyba iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą egzistavo ir Austrijoje). Be to, valiutų valdyba smarkiai siaurina diskretiškų pinigų politikos priemonių (atvirosios rinkos operacijų, nuolatinių skolinimo(si) galimybių) taikymą ir suartėjimą su Europos centrinių bankų sistemos pinigų politika vykdomų operacijų prasme.
Ar valiutų valdyba būtų išsaugota, ar panaikinta, galutinis rezultatas bus toks pat – po kelerių metų litas bus pakeistas į eurą, o Lietuvos nacionalinė pinigų sistema „ištirps“ euro zonoje. Todėl nagrinėjant strateginius pinigų politikos pokyčius reikia paisyti laiko veiksnio. Prieš keletą metų valiutų valdybos panaikinimo argumentai skambėjo kur kas tvirčiau, nes monetarinių reformų laiko horizontas buvo platesnis (Lietuvos banko Pinigų politikos programoje 1997–1999 m. buvo numatyta valiutų valdybą laipsniškai panaikinti, bet ši programa dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių liko iki galo neįgyvendinta). Valiutų valdybos naudai byloja faktas, jog ji gyvuoja jau aštuonerius metus ir, pergyvenusi keletą rimtų išmėginimų, nežlugo. Valiutų valdybos funkcionavimo metu buvo pasiekta laimėjimų nominalios monetarinės konvergencijos srityje, Lietuvos infliacijos ir palūkanų normų lygis tapo panašus į atitinkamus Europos Sąjungos rodiklius. Todėl, nepaisant visų kontrargumentų, vis racionaliau skamba siūlymas nebeatsisakyti valiutų valdybos iki Lietuvos įstojimo į Europos pinigų sąjungą, kai ta valdyba natūraliai išnyks.
Iki Lietuvos įstojimo į Europos pinigų sąjungą reikėtų maksimaliai suderinti Lietuvos banko pinigų politikos priemones su Europos centrinių bankų sistemos priemonių arsenalu. Čia kalbama tik apie formalų suderinimą, nes realus šių priemonių vaidmuo iki įstojimo į Europos pinigų sąjungą bus rudimentinis. Įstojus į Europos pinigų sąjungą ir Lietuvos bankui tapus Europos centrinių bankų sistemos nariu, šios priemonės bus naudojamos jau pagal aukštesnės instancijos – Europos centrinio banko nurodymus, vadovaujantis visos euro zonos pinigų politikos tikslais ir uždaviniais. Nuo tada Lietuvos bankas vykdys ne nacionalinę o supranacionalinę pinigų politiką nacionaliniu lygmeniu. Atskirų Lietuvos banko pinigų politikos priemonių harmonizavimas yra daugiau techninis klausimas, todėl jo detaliau nenagrinėsime.
3.2. Lietuvos pinigų politika įstojus į Europos pinigų sąjungą (2007–2015 m.)
Vizija. Ir pagal optimistinį, ir pagal nuosaikiai pesimistinį scenarijų Lietuva taps Europos pinigų sąjungos nare iki 2015 m. Dalyvavimas euro zonoje ir prekių, kapitalo ir darbo jėgos barjerų nebuvimas jos viduje leis Lietuvai padidinti gamybos efektyvumą ir BVP augimo tempą, greitai perimti finansų „know how”. Lietuvai įstojus į Europos pinigų sąjungą ir įvedus eurą, mūsų šalis nustos vieno iš svarbiausių savarankiškos pinigų politikos atributo – nacionalinės valiutos, todėl šiuo laikotarpiu tikslingiau kalbėti apie Europos centrinio banko pinigų politikos transmisiją ir jos padarinius Lietuvoje.
Grėsmės. Europos centrinis bankas yra valdomas federaciniu principu. Jo aukščiausiasis valdymo organas – valdančioji taryba – suformuota pagal lygiaverčio atskirų šalių atstovavimo modelį, nes, be banko valdybos narių, į ją įtraukti Europos centrinių bankų sistemą sudarančių nacionalinių bankų vadovai, kurių balso teisė nepriklauso nuo šalies dydžio (išskyrus kai kuriuos nepolitinius klausimus). Vidurio ir Rytų Europos valstybių įstojimas į Europos Sąjungą ir ketinimai įstoti į Europos pinigų sąjungą bus reikšmingas iššūkis dabartinei Europos centrinio banko valdymo formai. Jau dabar tam tikrą interesų konfliktą Europos centrinio banko valdančiojoje taryboje lemia skirtinga atskirų šalių ekonomikos būklė ir raidos tendencijos. Pavyzdžiui, jei konkrečios šalies ekonomika auga lėčiau nei vidutiniškai, jos atstovas yra labiau nei kiti suinteresuotas bazinių palūkanų mažinimo politika. Į Europos pinigų sąjungą įstojus Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms, euro zonai priklausančių šalių ekonomikos raidos skirtumai bus dar akivaizdesni, todėl jų atstovų valdančiojoje taryboje nuomonių įvairovė gali būti dar didesnė. Be to, laikantis dabartinio Europos centrinio banko valdančiosios tarybos formavimo principo, šis valdymo organas padidėtų iki beveik 30 žmonių ir neturėtų analogo pasaulio centrinių bankų istorijoje. Suprantama, kad efektyvus klausimų svarstymas tokiame forume bus vargiai įmanomas.
Su pastaruoju klausimu yra glaudžiai susijusi ir optimalios bendros valiutos zonos problema. Esmė ta, kad ateities Europos pinigų sąjunga (kartu su Vidurio ir Rytų Europos šalimis) dar mažiau nei dabartinė atitiks optimalios valiutos zonos kriterijus. Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijai yra daugiau finansinio pobūdžio, todėl jų laikymasis atspindės tik išorinį pinigų ir fiskalinės politikos suartėjimą, bet ne ekonomikos realios plėtotės ar gyvenimo lygio priartėjimą prie dabartinių Europos pinigų sąjungos šalių lygio. Vidurio ir Rytų Europos šalims tapus Europos Sąjungos narėmis, kurį laiką tarp jų ir anksčiau įstojusių šalių branduolio darbo jėgos judėjimas bus ribojamas, betgi visiškas darbo jėgos mobilumas yra vienas iš optimalios valiutos zonos požymių. Negalima atmesti tikimybės, jog optimalios valiutos zonos kriterijų pažeidimas neigiamai atsilieps euro vidinei bei išorinei vertei ir trukdys Europos centriniam bankui įgyvendinti pagrindinį savo tikslą – siekti kainų stabilumo. Be to, Europos centrinis bankas būtų kur kas labiau nei dabar įtrauktas į politines diskusijas. Tad kas svarbiau – pinigų stabilumas ar ekonomiškai silpnesnių regionų (Vidurio ir Rytų Europos!) plėtotė? Dėl tokio spaudimo jis nustotų dalies savo nepriklausomybės nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tai verstų Europos centrinį banką vykdyti „laisvesnę“ pinigų politiką, kuri savo ruožtu dar labiau nutolintų jį nuo tiesioginio savo tikslo.
Galimybės. Kilus diskusijai dėl Europos centrinio banko valdymo reformos, Vidurio ir Rytų Europos šalys ir konkrečiai Lietuva privalo būti tam pasirengusios. Siekiant tinkamai atstovauti savo nacionaliniams interesams, tikslinga plėtoti regioninį ir dvišalį Vidurio ir Rytų Europos centrinių bankų bendradarbiavimą aukščiausiu lygmeniu, kuris šiuo metu nėra itin aktyvus. Šio bendradarbiavimo jokiu būdu negalima laikyti „rytiečių“ susivienijimu prieš „vakariečius“. Tai greičiau būtų būdas identifikuoti atskirų šalių panašumus ir skirtumus, apčiuopti savąją veiklos patirtį, kurią ateityje į Europos pinigų sąjungą įstosiančios šalys galėtų pasiūlyti ten funkcionuojančioms institucijoms. Ypač vertingas bendradarbiavimas tarp Baltijos valstybių, kadangi jos pasirinko labai panašų pinigų politikos modelį – fiksuoto valiutos kurso režimą ir galėtų koordinuoti savo poziciją užsimezgančiuose santykiuose su Europos centriniu banku.
Pirmosios į Europos pinigų sąjungą įstosiančios ir prie Europos centrinių bankų sistemos prisijungsiančios šalys turės sulaužyti mažos šalies mąstymo stereotipą ir perimti didelės valiutinės erdvės veiklos „žaidimo taisykles“. Esmė ta, kad mažesnėms šalims išorinės nacionalinės valiutos vertės pastovumo klausimas yra kur kas svarbesnis nei tokioms ekonomikoms kaip JAV, euro zona ar Japonija. Pastarųjų regionų centriniai bankai nelaiko valiutos kurso stabilumo vienu iš aukščiausių pinigų politikos prioritetų, o mažųjų valstybių centriniai bankai daugiau ar mažiau privalo jo paisyti. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms tapus Europos pinigų sąjungos narėmis, jų prekyba su euro zonos šalimis iš užsienio prekybos virs vidaus prekyba, nes ne tik nebeliks prekių judėjimo barjerų, bet ir bus už jas atsiskaitoma bendra valiuta.
Kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, turinčių valiutų valdybą (tarp jų ir Lietuvos), centrinių bankų vadovams bus sunku iš karto įsitraukti į Europos centrinio banko pinigų politikos sprendimų priėmimo procesą ir dėl to, jog jiems stigs diskretiškų pinigų politikos priemonių taikymo patirties. Žinoma, panašios problemos laikytinos laikinomis ir neturinčiomis lemiamos reikšmės Vidurio ir Rytų Europos centrinių bankų integracijai į Europos centrinių bankų sistemą.

4. Dabartinė finansų tarpininkų ir finansų rinkos būklė

Pranašumai. Kadangi Lietuva yra mažos ir atviros ekonomikos valstybė, joje įmanomas skaidrios, efektyviai prižiūrimos ir lanksčios bankų bei finansų sistemos sukūrimas. Lietuva nepaveldėjo iš praeities gremėzdiškų finansų rinkos reguliavimo institucijų ir kūrė jas nuo nulio mokydamasi iš klaidų, todėl esama prielaidos įdiegti optimalų finansų institucijų priežiūros mechanizmą.
Trūkumai. Dabartinį Lietuvos bankų ir finansų sistemos plėtotės lygį tenka vertinti kaip nepatenkinamą ne tik išsiplėtojusios rinkos ekonomikos šalių, bet ir pereinamosios ekonomikos valstybių kontekste. Lietuvoje bankų suteiktų paskolų portfelis sudaro 13 proc. BVP, Lenkijoje – 32 proc., Latvijoje – 23 proc., Estijoje – 40 proc., Singapūre – 80 proc. Pagal bankų turto ir BVP santykį Lietuva nusileidžia net Rusijai – atitinkamai 32 proc. ir 34 proc. Pažymėtina, kad pastarąjį dešimtmetį daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių paskolų portfelio ir BVP santykis nedidėjo arba didėjo gana lėtai. Jeigu ši tendencija pasireikš ir mūsų šalyje, Lietuvos atsilikimas pagal bankinių paslaugų skvarbą nuo Vakarų ir Rytų Europos valstybių bus užprogramuotas ilgam.
Problemiškas šalies bankininkystei 1995–1996 m. laikotarpis privertė pasitraukti iš rinkos keletą svarbių bankų ir sudavė stiprų smūgį pasitikėjimui bankų sistema. Sociologinių apklausų duomenimis, visuomenės pasitikėjimas kredito įstaigomis ir dabar tebėra mažas. Nepaisant to, bankų indėlių apimtis pastaraisiais metais gana greitai didėjo, tačiau tai lėmė alternatyvių investicijų stygius ir orientacija į paprastas investicijų formas.
Paskolų portfelio pilnėjimą pastaraisiais metais stabdė tiek makroekonominės, tiek mikroekonominės priežastys. Po Rusijos krizės smarkiai sumažėjo materialinės investicijos beveik visose ūkio šakose. Be to, 1999–2001 m. išryškėjo verslininkų polinkis finansuoti investicijas iš nuosavų, o ne iš skolintų lėšų. Tam turėjo įtakos ir nulinio pelno mokesčio tarifo taikymas reinvestuotam pelnui, papildomai paskatinęs įmones remtis savais ištekliais. Neužtikrintos savo verslo perspektyvomis įmonės vengė užmegzti kreditinius santykius su bankais, baimindamosi bankroto procedūros inicijavimo investiciniam projektui žlugus. Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rasti kelią į bankus buvo sunku dėl pernelyg trumpo veiklos stažo, nepakankamų paskolos užtikrinimo priemonių. Bankams trūksta ne tik lankstumo smulkiojo verslo atžvilgiu, bet ir inovatyvumo diegiant naujus bankinius produktus ir teikiant finansinio konsultavimo paslaugas.
Galimybės. Esama didžiulės erdvės, kurioje galima diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias (elektroninė bankininkystė, būsto paskolos, faktoringas, lizingas, išvestiniai finansiniai instrumentai), sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir jų potencialių klientų.
Iš čia kyla ir pagrindinis iššūkis bankų sistemai – aktyvia rinkodaros ir kreditavimo politika, naujomis finansinėmis paslaugomis atitraukti įmones nuo dabar įprasto verslo finansavimo modelio – išnaudoti visas, bent menkiausias vidines galimybes ir tik po to kreiptis į bankus. Dar didesnis yra fizinių asmenų kreditavimo potencialas, kadangi iki 2000 m. šios bankų paslaugos buvo rudimentinio pobūdžio, o ir dabar jų plėtotė tebėra nepakankamo lygio. Santykiniam skolinimosi patrauklumui padės nuolat mažėjančios ir ateityje dar mažėsiančios palūkanų normos. Valstybės vaidmuo – ne tik kryptingai palaikyti konkrečias bankų paslaugas (pvz., būsto kreditavimą), bet ir sudaryti teisines prielaidas platesniam paskolos užtikrinimo priemonių spektro atsiradimui (žemės rinkos formavimas, žemės, kaip užstato, realizavimas), kurti palankią teisinę aplinką naujoms kredito įstaigų rūšims (pvz., ipotekos bankams) atsirasti.
Grėsmės. Dėl palyginti seklios vidaus rinkos Lietuva susiduria su potencialios finansų sistemos koncentracijos problema. Esant didelei konkurencijai, kuri skatina konsolidaciją, ateityje mūsų bankų sistemoje ir kituose finansų rinkos segmentuose vyraus keletas rinkos dalyvių. Atitinkamai padidės sisteminė rizika, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Valstybės reguliavimo uždavinys – surasti „aukso vidurį“, t.y. nustatyti tokius įėjimo į rinką ir veiklos joje reikalavimus, kurie, viena, neužkirstų kelio užsienio bankų skvarbai į mūsų šalį, antra, nebūtų pernelyg liberalūs ir nesudarytų sąlygų veikti abejotino stabilumo institucijoms.
Įvairios finansų rinkos sritys gali plėtotis nevienodu tempu, atitinkamai ir jų priežiūra gali būti skirtingo kokybinio lygmens. Esama pavojaus, kad priežiūros institucijos nespės žengti koja kojon su finansų verslu ir taps sparčios rinkos plėtotės stabdžiu. Šią grėsmę švelnins Lietuvos integracija į ES ir jos priežiūros standartų perėmimas.
4.1. Kreditų unijų plėtotė
Kredito unijos turi senas ir plačias tradicijas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kai kurių nacionalinių kredito unijų asociacijų sukurti bankai turi aukščiausius tarptautinius pasitikėjimo reitingus ir aktyviai veikia tarptautinėse finansų rinkose.
Lietuvoje paskutiniais metais kredito unijų sektorius plėtojosi masto ekonomikos [economy of scale] kryptimi, t.y. sulėtėjo kredito unijų skaičiaus didėjimas, bet jos greitai augo pagal kitus parametrus: visas kredito unijų turtas padidėjo 2,2 karto ir 2002 01 01 sudarė 0,22 proc. veikiančių bankų sistemos turto, suteiktos paskolos padidėjo 2,4 karto ir sudarė 62,2 proc. viso kredito unijų turto, indėliai išaugo 2,6 karto, kurių didžiausią dalį (78 proc.) sudarė narių indėliai, visų kredito unijų pajinis kapitalas per metus padidėjo 63,8 proc. – iki 4 mln. Lt.
Pranašumai. Nedidelis kredito unijų turtas ir prasidėjęs kredito unijų centralizacijos procesas sudaro palankias sąlygas koordinuotai bei protingai plėtotis kredito unijų sektoriui. Be to, centralizuotai koordinuojama kredito unijų veikla pajėgs konkuruoti su bankais atskiruose paskolų rinkos segmentuose ir atskiruose Lietuvos rajonuose.
Trūkumai. Kredito unijos pradėjo kurtis palyginti vėlai – nuo 1996 m. Iki pastarųjų metų kredito unijų judėjimas buvo gana chaotiškas. Tik praeitais metais įkurta Centrinė kreditų unija, kuri turėtų sugriežtinti kreditavimo tvarką, padėti valdyti kredito unijų tinklo likvidumą bei kelti kredito unijų narių ir darbuotojų kvalifikaciją. Pavėluotas kredito unijų kūrimasis suformavo visuomenės ir Vyriausybės požiūrį į jas kaip į nereikalingą kredito instituciją („kadangi jau yra pakankamai bankų“). Jeigu toks požiūris išliks ir ateityje, tai gali stabdyti naudingą kredito unijų plėtotę Lietuvoje.
Galimybės. Kai kurie didieji Lietuvos komerciniai bankai uždaro savo filialus nedideliuose miesteliuose ir tuo sukuria veiklos erdvę kredito unijoms. Jos turi palankias sąlygas plėstis Lietuvos kaimiškuosiuose rajonuose bei nedideliuose miesteliuose, surinkti indėlius iš „buvusių“ bankų klientų ir kredituoti smulkųjį bei vidutinį verslą. Taigi kredito unijos gali tapti bankų konkurentėmis smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų segmente nedideliuose miesteliuose. Tai padidintų konkurenciją viename paskolų rinkos segmente ir prisidėtų prie verslo plėtojimo periferiniuose Lietuvos rajonuose.
Grėsmės. Kredito unijas priimta traktuoti ne kaip pelno, o kaip savitarpio pagalbos organizacijas. Tokios organizacijos pagrįstos pasitikėjimo principu. Tačiau kredito unijos taip pat yra finansų tarpininkai, kurie turi vadovautis protingos ir atsargios bankininkystės principais (pvz., specialių atidėjimų formavimas paskolų portfeliui ir pan.). Taigi kredito unijos yra dvilypės prigimties. Jeigu kredito unijos pagrįs savo veiklą pasitikėjimo principu, tai esant greitam kredito unijų augimui (kurį matome paskutiniu metu) gali papilnėti kredito unijų blogų paskolų portfelis, o tai sukels kai kurių kredito unijų bankrotą, kartu sumažins pasitikėjimą pačiu kredito unijų judėjimu.
4.2. Pensijų fondų rinkos raidos strategija
iki 2015 metų
Pensijų fondų rinkos raidos prielaidos. Šiuo metu Lietuvoje nėra pensijų fondų. Todėl pensijų fondų rinkos raida ir jos poveikis kitiems ekonomikos sektoriams pagrįstas šiomis prielaidomis:
Lietuva. LR Vyriausybė numatė, kad pensijų fondų sistema pradės veikti nuo 2004 m. sausio 1 d. Pensijų fondų sistema bus sukurta kaip pensijų sistemos reformos dalis.
Europos Sąjunga. 2000 m. spalio viduryje Europos Komisija pateikė direktyvos dėl pensijų fondų projektą (šiuo metu nėra ES direktyvos, reguliuojančios pensijų fondų veiklą). Naujoji direktyva turėtų padėti bendros Europos pensijų fondų rinkos pamatus. Šiame projekte siūloma valstybinį pensijų fondų reguliavimą pagrįsti protingo žmogaus taisyklėmis ir leisti pensijų fondams iki 70 proc. viso investicijų portfelio investuoti į akcijas ir iki 30 proc. į užsienio valiutas. Be to, naujoji direktyva leistų pensijų fondams parduoti savo paslaugas užsienyje. Norima, kad ši naujoji direktyva įsigaliotų 2004 m. sausio 1 dieną.
Lietuva ir ES. Lietuva tampa ES nare. Jeigu prielaidos yra teisingos, tai Lietuvos pensijų fondai taps ES pensijų fondų sistemos dalimi ir juos veiks bendri Europos ekonomikos dėsningumai.
Pensijų fondų rinkos apimtis. Prognozuojama, kad 2005 m. ES pensijų fondų rinkos vertė bus 3500 mlrd. eurų, o Lietuvos – 0,5 mln. litų. Pagal optimistinę Lietuvos ūkio raidos prognozę 2015 m. pensijų fondų rinkos vertė turėtų sudaryti 7,5 proc. BVP.
4.3. Pensijų fondų poveikio komercinių bankų sektoriui prognozės
Pensijų fondai gali paveikti komercinius bankus dviejose rinkose – santaupų ir paskolų. Prognozuojamas pensijų fondų poveikis santaupų rinkoje bus toks:
• privalomojo kaupimo pensijų fondai padidins indėlių kiekį komerciniuose bankuose, kadangi pirmieji privalės dalį likvidaus turto laikyti bankų indėlių forma. Kitaip sakant, privalomasis kaupimas nesumažins indėlių kiekio, kadangi bus perskirstomos dabartinės einamosios įmokos „Sodrai“ („Privalomojo kaupimo pensijų įmoka – valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, mokama į privalomojo kaupimo pensijų pakopos dalyvio asmeninę pensijų sąskaitą, atidarytą jo pasirinktame ar priskirtame pensijų fonde.“);
• trečioji pensijų pakopa, arba savanoriškas pensijų kaupimas, sumažins bankų indėlių kiekį, kadangi sukauptos arba būsimosios santaupos bus paskirstomos tarp bankų ir savanoriško draudimo pensijų fondų;
• konkurencija santaupų rinkoje gali paskatinti bankus sukurti naujų taupymo priemonių gyventojams, pavyzdžiui, perleidžiamų indėlių sertifikatus.
Prognozuojamas pensijų fondų poveikis paskolų rinkai bus toks:
• pensijų fondai sudarys konkurenciją komerciniams bankams didelių įmonių finansavimo rinkoje;
• konkurencija tarp bendrovių obligacijų rinkos ir komercinių bankų paskolų rinkos gali sumažinti palūkanų normas. Dėl to, sumažėjus pajamoms iš palūkanų verslo, gali sumažėti bankų pelningumas;
• dėl padidėjusios konkurencijos su pensijų fondais gali pablogėti komercinių bankų paskolų portfelio kokybė.
4.4. Pensijų fondų poveikio gyvybės draudimo bendrovių sektoriui prognozės
Atsižvelgus į tai, kad dalyvavimas pensijų fonduose yra privalomojo socialinio draudimo dalis, siūloma įteisinti privalomąjį anuiteto pirkimą gyvybę apdraudžiančiose draudimo bendrovėse už visą (ar bent dalį) asmeninėje sąskaitoje sukauptą sumą nustatant, kad tokia teisė atsiranda suėjus dalyvio pensiniam amžiui. Vadinasi, galima teigti, kad pensijų fondų išmokų pervedimas į gyvybės draudimo bendroves prasidės ne anksčiau kaip po 15 metų.
4.5. Draudimo rinkos plėtotė
Šiuo metu draudimo sektorius yra nedidelis. Tačiau, priėmus naujus Lietuvos įstatymus ir naują ES Draudimo direktyvą, jis pradės greitai plėtotis.
Galimybės. Vidutinės trukmės laikotarpiu didžiausia poveikį draudimo rinkai padarys ne gyvybės draudimo bendrovių plėtotė. Tai sąlygoja 2001 m. priimtas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Dėl to ne gyvybės draudimo rinka 3–5 metų laikotarpiu kiekvienais metais augs 25–35 proc.
Grėsmės. Kaip jau buvo minėta anksčiau, iki 2020 m. pensijų fondų veikla gali sudaryti konkurenciją gyvybės draudimo bendrovėms. Vėliau pensijų fondų išmokos (anuitetų dėka) paskatins šio draudimo sektoriaus augimą.
Ne gyvybės ir gyvybės draudimo sektoriuje didės koncentracijos laipsnis, bet dėl skirtingų priežasčių: ne gyvybės draudimas konsoliduosis dėl padidėjusios konkurencijos sektoriaus viduje ir naujų įstatymų įtakos apdraudimo sumų dydžiams, o gyvybės draudimo sektoriaus koncentracijos laipsnis didės dėl konkurencijos su pensijų fondais (kadangi nemažai draudėjų į gyvybės draudimą su kaupimo savybėmis žiūri kaip į taupymo priemonę senatvės išlaidoms finansuoti).
4.6. Draudimo ir pensijų fondų rinkos augimo prognozės
Nuo 2006 m. draudimo ir pensijų fondų rinkos kartu didės daugiau kaip po 1 mlrd. litų kiekvienais metais. Šios rinkos augimo tempas gali susilyginti su bankų rinkos augimo tempu; pastarųjų turtas per paskutinius penkerius metus vidutiniškai augo apie 1,9 mlrd. litų.
Priklausomai nuo įstatymų, kurie reguliuos draudimo bendrovių ir pensijų fondų turto struktūrą, bei Lietuvos kapitalo rinkos pelningumo normos naujai sukurti finansų šaltiniai gali būti investuoti į Lietuvos kapitalo rinką. Šiuo atveju vien tik Vyriausybės gerų pastangų neužteks – dar reikės, kad privatusis sektorius dirbtų pelningai ir būtų konkurencingas.
5. Finansų rinkos pertvarkymo uždaviniai trumpu ir vidutiniu laikotarpiu (iki įstojimo į Europos Sąjungą)

Lietuvos finansų sistemos reguliavimas iki šalies įstojimo į Europos Sąjungą turi atitikti šios organizacijos direktyvas. Tačiau greitai besiplėtojantis elektroninis verslas ir prekyba kelia naujų iššūkių Europos Sąjungos finansų rinkoms ir jas prižiūrinčioms institucijoms. Vienas iš svarbiausių tikslų yra užpildyti visas ES saugios bankininkystės spragas, atsirandančias dėl naujų finansų verslo formų ar globalizacijos. Aktualūs yra ir kiti uždaviniai: nustatyti griežtus ir tinkamus reikalavimus, kad ES bankų sektorius galėtų sėkmingai įveikti sustiprėjusį konkurencinį spaudimą; padėti sukurti ES priežiūros sistemą bei struktūras, galinčias palaikyti stabilumą ir pasitikėjimą kintančių rinkos struktūrų ir globalizacijos eroje.
Vartotojų interesų atstovavimo požiūriu būtina aprūpinti juos reikiama informacija bei garantijomis, kurios leistų jiems tapti visateisiais ir aktyviais bendros rinkos dalyviais, sukurti teisines sąlygas, kuriomis nauji paskirstymo kanalai ir nuotolinės technologijos galėtų pradėti funkcionuoti visoje Europos Sąjungoje, skatinti ekonomiškų ir saugių mokėjimo sistemų, kurios leistų piliečiams vykdyti nedidelės vertės tarptautinius mokėjimus netaikant didelių mokesčių, atsiradimą.
Taigi Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą negalima laikyti baigtiniu procesu, atvirkščiai, jai įstojus, teisės sistemos ir veiklos harmonizavimo bei tobulinimo darbas bus dirbamas toliau ir bus net intensyvesnis, nes to reikalauja tarptautinio verslo raidos logika ir sparti technologinė jo kaita.

6. Informacinių Technologijų poveikis finansų verslui

Artimiausias dešimtmetis bus paženklintas sparčios elektroninio finansų verslo ir konsultacinių paslaugų plėtotės.
Vizija. Per artimiausius dešimt metų elektroninės bankininkystės, verslo ir prekybos plėtotė pasieks naują paradigmą. Dėl technologinių priežasčių komunikacijų ir finansinių bei kitokių paslaugų virtualiu būdu teikimo išlaidos sumažės iki minimumo, todėl lemiamą reikšmę įgis kokybės ir paslaugų klientams įvairovės kriterijus. Kita vertus, technologijos pagrindu vykstančio visuotinio išlaidų mažėjimo tendencija nereiškia, kad išnyks ar susilpnės finansų institucijų konkurencija dėl kainų. Ji pasireikš per kredito ir kitų finansų institucijų stambėjimą ir internacionalizaciją siekiant maksimaliai išnaudoti masto ekonomijos veiksnį.
Galimybės. Pastarųjų metų išsivysčiusių pasaulio šalių patirtis parodė, kad, nepaisant puikios pranašautos ateities, specializuoti interneto bankai susidūrė su sunkumais ir privertė kalbėti apie didesnes internetinės bankininkystės perspektyvas universalaus komercinio banko sudėtyje. Ne vienu atveju pasirodė, kad net naujomis finansinėmis paslaugomis linkę naudotis klientai, atlikdami kai kurias bankines operacijas, teikia pirmenybę „gyvajam” kontaktui. Taip pat galima prognozuoti, kad, finansų verslui vis toliau žengiant elektroninių paslaugų diegimo keliu, didės konsultacijų ir informacijos poreikis. Atstumas tarp banko ir įmonių finansų tarnybų turėtų mažėti, o jų bendradarbiavimas bus pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu.
Misija. Įstatymų leidėjai neturėtų kreipti finansų institucijų plėtotės viena ar kita kryptimi, o turėtų sudaryti vienodas sąlygas veikti ir universalioms, ir specializuotoms finansų institucijoms. Objektyvūs procesai išryškins skirtingų finansų verslo formų gyvybingumą, jų teigiamybes ir trūkumus.
Tobulėjant ir plečiantis finansų verslo kompiuterizacijai bus vis labiau paplaunamos nacionalinio finansų sistemos reguliavimo galimybės, kadangi elektroninis verslas iš esmės nepripažįsta sienų. Norėdama išsaugoti šalies teritorijoje veikiančios finansų sistemos tarptautinį konkurencingumą, valstybė privalės dereguliuoti finansų verslą paslaugų prasme, atiduodama nemažą dalį kompetencijos tarpnacionalinėms priežiūros institucijoms ir susitelkdama prie bendrų saugumo standartų nustatymo. Ji negali trukdyti reikštis objektyvioms pinigų ir bankų sistemos plėtotės tendencijoms, atvirkščiai, kurdama palankią teisinę aplinką, ji turėtų padėti joms greičiau skintis kelią. Kita šios misijos pusė – šalutinių neigiamų technologijos pažangos padarinių identifikavimas ir sušvelninimas arba neutralizavimas.
Iki 2015 m. elektroniniai pinigai išstums grynuosius daugelyje ūkinio gyvenimo ir prekybos sričių.
Vizija. Prognozuoti įvykių scenarijų šioje srityje bent keleriems metams yra gana sudėtinga, tačiau bendrąsias tendencijas numatyti įmanoma. Technologijos pažanga bus panaudota siekiant padaryti atsiskaitymų procesą paprastesnį, patogesnį ir saugesnį. Tai reiškia nuosprendį fiziniams gryniesiems pinigams, kurie šių kriterijų iš esmės neatitinka. Nors šiuo metu atsiskaitymas kavinėje, parduotuvėje ar akcijų pardavimas per mobilųjį telefoną ar rankinį laikrodį atrodo fantastiškas (kai kuriose valstybėse tai jau daroma), neabejotina, kad po kelerių metų tai bus populiarus, o po dešimtmečio arba kiek daugiau – vyraujantis finansinės operacijos būdas.
Pranašumai. Finansų sistemoje technologijos pažanga grindžiama pirmiausia nepopierinėmis informacijos technologijomis (elektroniniais dokumentais, elektroniniais atsiskaitymais ir t.t.), kurios garantuoja laiko ir pinigų ekonomiją įvairiose ūkinio gyvenimo srityse.
Trūkumai. Pagrindinis šiuolaikinių informacijos technologijų plėtotės trūkumas – konkrečių atsiskaitymo priemonių ateities neapibrėžtumas. Neaiški yra, pavyzdžiui, ir tradicinių kredito kortelių ateitis. Per pastaruosius trejetą dešimtmečių jos įsitvirtino kaip patogus atsikaitymų negrynaisiais būdas, bet ne pigiausias ir saugiausias. Šiuo metu greitai plinta kredito kortelių naudojimas įsigyjant prekes per internetą, tačiau sukčiavimo atveju nuostolius prisiima ne jų emitentas, o prekių pardavėjas. JAV ir kai kuriose kitose Vakarų valstybėse smarkiai populiarėja tik 1999 m. pabaigoje įdiegta PayPal e-atsiskaitymų sistema. Didžiausioje interneto aukcionų svetainėje Ebay atsiskaitymas per PayPal jau vyrauja. Jis taip pat gali būti naudojamas 1,5 mln. kitų verslo svetainių bei asmeniui atsiskaitant su asmeniu. PayPal sistema šiuo metu naudojasi maždaug 7 mln. žmonių, o kiekvieną dieną jos vartotojais tampa 25 tūkst. naujų narių. Pastaruoju metu PayPal perviliojo į savo stovyklą nemažai kredito kortelių naudotojų.
Didžiosios kredito kortelių kompanijos Visa ir MasterCard pradėjo traktuoti PayPal kaip rimtą konkurentą. Šiuo metu atsiskaitymas kredito kortelėmis sudaro maždaug pusę sandorių internetu apimties. Tiesa, kredito kortelių naudojimas interneto sandoriams yra kiekybiškai nereikšmingas (sudaro tik 2 proc. visų kredito kortelių sandorių apimties), nes jos daugiausia naudojamos atsiskaitant pardavimo vietose arba telefonu.
Šiuo metu kredito kortelių kompanijos ir mobiliųjų telefonų gamintojai konsultuojasi, ar abonento identifikacijos kortelių [subscriber identity module] nereikėtų papildyti mokėtojų kortelių funkcija, ar nevertėtų įdiegti telefonuose kredito kortelių terminalo.
Galimybės. Lietuvoje trūksta ne tik teisinio elektroninių operacijų reglamentavimo, elektroninio parašo naudojimo infrastruktūros, bet ir „kritinės masės“ vartotojų, galinčių išjudinti šį verslą. Manoma, kad kokybiškai naujos rinkos – prekių ir paslaugų pirkimas internetu, reklama bei rinkodara, elektroninio verslo santykiai – gali susikurti tada, kai kompiuteriais bei internetu nuolat naudojasi ne mažiau kaip 20–30 proc. gyventojų.
Kita vertus, pagreitis įgyjamas gana greitai – praėjus maždaug metams nuo aktyvaus elektroninės bankininkystės propagavimo, jau daugiau kaip 20 proc. Lietuvos kompanijų naudojasi interneto atsiskaitymų kanalais. Konkuruojančios telekomunikacijų bendrovės pradėjo žaibiškai teikti naujas paslaugas. Omnitel jau leidžia visoje Lietuvos teritorijoje naudotis GPRS paslauga, t.y. kiekvienos įmonės vadybininkas jau gali tvarkyti reikalus internetu teturėdamas mobilųjį telefoną. Stengiasi neatsilikti ir kitos bendrovės. Jau kitais metais laukiama lūžio elektroninio verslo srityje – nemaža dalis finansinių paslaugų, draudimo, didmeninės prekybos įmonių aktyviai pardavinės savo prekes ir paslaugas elektroniniais kanalais.
Misija. Lietuva, nepajėgdama skirti didžiulių lėšų švietimui ir mokslui, turėtų prisidėti prie technologijos pažangos bent tuo, kuo gali – maksimaliai naikindama įstatyminius ir poįstatyminius suvaržymus, trukdančius plėtotis šiuolaikinės ekonomikos rinkoms.
Pasaulyje net pastebima tam tikra konkurencija tarp valstybių, siekiant įtvirtinti savo kaip modernias informacines technologijas skatinančių šalių įvaizdį. Kai kurių valstybių įstatymų leidėjai jau reaguoja į atsiskaitymų technologijų perversmą. Pavyzdžiui, Singapūras rengiasi įvesti prievolę priimti elektroninius pinigus kaip legalią mokėjimo priemonę nuo 2008 m. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse (Belgija, Vokietija, Suomija) šios operacijos jau ima plisti. Europos centrinio banko duomenimis, 1999 m. virtualūs pinigai sudarė 0,003 proc. pinigų kiekio M3. Jau minėtas rinkos lyderis atsiskaitant doleriais PayPal ketina įsitvirtinti ir svarų sterlingų bei euro rinkoje. Europoje e-pinigų teisės aktai yra griežtesni nei JAV, todėl starto aikštele gali būti pasirinkta Didžioji Britanija ir Olandija, kuriose teisinė aplinka yra truputį liberalesnė.

7. Valstybės parama būsto sektoriaus plėtotei – ekonominės politikos prioritetas iki 2015 m.

Pranašumai. Lietuvai tapus Europos pinigų sąjungos nare, vidutinė paskolų palūkanų norma sumažės, todėl kreditavimas taps lengviau prieinamas ir verslui, ir gyventojams. Ypač daug vilčių sietina su būsto sektoriaus ir statybų plėtotė. Nors dėl mentaliteto ir finansinio namų ūkių pajėgumo skirtumų Lietuvoje sunku įsivaizduoti tokio masto gyvenimą kredito sąskaita kaip, pavyzdžiui, JAV, 5–10 metų perspektyvoje didžioji šalies gyventojų dalis pirks ilgalaikio vartojimo reikmenis (automobilius, būstą ir t.t.) imdami paskolas arba naudodamiesi kitomis finansinėmis paslaugomis (lizingu ir pan.).
Trūkumai. Dabartinė valstybės parama iš esmės yra orientuota į labiausiai nepasiturintį visuomenės sluoksnį, o jos administravimas – sudėtingas, brangus ir neoperatyvus. Kita vertus, bankai turi daugiau nei pakankamai likvidžių lėšų aktyvesniam būsto kreditavimui, bet savo ruožtu susiduria su tam tikrais apribojimais (turto ir įsipareigojimų neatitikimas pagal terminus, t.y. vyrauja trumpalaikiai kredito ištekliai; nepakankamai greitai auganti paskolų paklausa; užstato nelikvidumas; konservatyvus rizikos įvertinimas).
Galimybės. Statybų sektorius yra išskirtinis tuo, kad jo skatinimas pasižymi itin dideliu multiplikatoriumi ir padeda efektyviausiai pagyvinti vidaus rinką. Lietuvoje būsto rinkos augimo potencialas yra milžiniškas dėl keleto priežasčių. Pirma, daugelis jaunų šeimų apskritai neturi nuosavo būsto (gyvena kartu su tėvais, bendrabučiuose, nuomojasi butą ir pan.). Antra, didžioji dalis būstui skirtų pastatų šalyje yra labai nusidėvėję, neefektyvūs šilumos ir energijos vartojimo požiūriu, neturi pakankamos socialinės infrastruktūros ir t.t. Trečia, būsto kreditavimo sistema Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, o jos plėtotę stabdo gausybė priežasčių (mentaliteto ir kultūros savitumai, aukštas nedarbo lygis ir nestabilios pajamos, labai neapibrėžta ateitis, pernelyg žemas darbo užmokesčio lygis, bankų nelankstumas, skurdi valstybės parama ir t.t.). Būsto paskolų portfelis Europos Sąjungoje sudaro daugiau kaip 1/3 BVP bei 40 proc. bankų paskolų, tuo tarpu Lietuvoje šie dydžiai yra atitinkamai 1 proc. ir 10 proc. Toli gražu neišnaudotas nekilnojamojo turto lizingo potencialas, ypač atsižvelgiant į PVM lizingo paslaugoms panaikinimą.
Misija. Ilgalaikis valstybės uždavinys – nustatyti 10–15 metų trukmės būsto rinkos plėtotės strategiją, kuri derintų įvarius būsto statybos skatinimo elementus, bet pirmiausia būtų pagrįsta ilgalaikiu gyventojų taupymu. Svarbiausia yra tai, kad ši strategija netaptų trumpalaikio valstybės biudžeto planavimo horizonto „auka“, kai keičiantis vyriausybėms keičiasi ir prioritetai, todėl pradėta įgyvendinti strategija gali būti nutraukta, vėl atnaujinta ir pan. Pagrindiniai būsto statybos skatinimo elementai yra šie:
• valstybės premijos, skiriamos už ilgalaikį taupymą žemesnėmis nei rinkos palūkanų normomis, sukuriantį platų būsto paskolų refinansavimo pagrindą;
• fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos, leidžiant atskaityti iš apmokestinamų pajamų palūkanas, sumokėtas bankui arba kitai kredito įstaigai už paskolą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti;
• platesnis būsto paskolų draudimo taikymas;
• būsto išlaikymo išlaidų kompensavimas mažas pajamas turintiems gyventojams;
• kitos tikslinės paramos priemonės.
Tikslai ir uždaviniai. Siekiant, kad valstybės paramos dydis būtų prognozuojamas ir atitiktų finansines jos galimybes, reikėtų aiškiai identifikuoti valstybės paramos subjektus, nustatyti paramos teikimo limitus, nustatyti paramos dydžių ir formų regioninės diferenciacijos principus, pagrįsti valstybės paramos teikimo kriterijus, planuoti, kokių lėšų sąskaita valstybės paramą būstui būtų galima priartinti prie Europos Sąjungoje įprasto paramos dydžio.
Kiekvienais metais valstybės parama turėtų didėti greičiau nei bendrosios biudžeto išlaidos ir iki 2015 m. būti ne mažesnės kaip 1,5 proc. Nacionalinio biudžeto išlaidų arba 0,4 proc. BVP. Plataus masto valstybės parama ir gerėjantis gyvenimas leis pasiekti, kad iki to meto būsto paskolų apimtis bendrame kredito įstaigų paskolų portfelyje bus ne mažesnė kaip 30 proc.
Institucine prasme būtinai reikia sudaryti teisinę aplinką specializuotoms finansų institucijoms, užsiimančioms ilgalaikiu būsto kreditavimu ir veikiančioms pagal joms pritaikyto reguliavimo principus (ipotekos bankai ir pan.).

8. Finansų sistemos priežiūra. Tendencijos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Dabartinė situacija. Šiuo metu finansų įstaigų priežiūrą Lietuvoje atlieka trys institucijos: Lietuvos bankas (Kredito įstaigų priežiūros departamentas), Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba ir Vertybinių popierių komisija. Lietuvos finansų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri kelios priežiūros institucijos. Šiai tendencijai stiprėjant ateityje, atsiras poreikis vienyti finansų tarpininkų priežiūros institucijas. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bus perimtas joje susiklostęs priežiūros modelis, kurio formavimuisi mūsų šalis neturi įtakos. Nors bendros Europos finansų rinkos reguliavimo sistema toli gražu nėra įgijusi apčiuopiamos formos, akivaizdžiai išryškėjo jos plėtotės tendencijos, kurias galima būtų įvardyti kaip optimalaus derinio tarp centralizacijos ir decentralizacijos paieškas.
Kaip žinoma, šiuo metu finansų sistemos priežiūra Europos Sąjungos šalyse yra įvairialypė. Austrijoje finansų rinką prižiūri specialus valstybės departamentas, Airijoje – centrinis bankas, Prancūzijoje šiam tikslui įkurtos dvi pagrindinės priežiūros institucijos, o Vokietijoje – net trys. Kadangi daugelyje Europos Sąjungos šalių vyrauja priežiūros segmentacija pagal bankus, draudimo įstaigas ir vertybinių popierių prekybos įmones, iš viso šiame regione funkcionuoja apie 40 skirtingų priežiūros institucijų. Tai sunkiai suderinama su poreikiu taikyti vienodus priežiūros standartus bendroje rinkoje.
Priežiūros sistemos reforma. Finansų rinkos priežiūra Europos Sąjungoje artimiausiais metais bus reformuojama dviem kryptimis: 1) nustatoma, ar atskirų finansų įstaigų priežiūra turėtų būti po „vienu stogu“, ar segmentuota; 2) sprendžiama, koks turėtų būti centralizuotos (ES lygmeniu) ir decentralizuotos (šalių narių) priežiūros santykis. Iš tiesų euro įvedimas jau integravo nacionalines skolos vertybinių popierių rinkas, pamažu nyksta ir akcijų rinkų susiskaidymas. Tačiau priežiūros konsolidavimo procesas tebėra prieštaringas.
Šioje srityje reikšmingas įvykis buvo Didžiosios Britanijos sprendimas praėjusiais metais įkurti Finansinių paslaugų tarnybą (Financial Services Authority), kuri prižiūrės visą finansų rinką. 2001 m. vasario mėn. buvusio Europos pinigų instituto prezidento A. Lamfalussy’o vadovaujama įtakinga ES „išminčių taryba“ teigiamai įvertino Didžiosios Britanijos iniciatyvą ir rekomendavo įdiegti konsoliduotą priežiūrą ir kitose ES šalyse. Savo pasiūlymą ji pagrindė galima masto ekonomija, kryptingesne bendros priežiūros institucijos veikla ir didesniu skaidrumu.
Didžiosios Britanijos pavyzdžiu ketina sekti ir Vokietija (kol kas, be D. Britanijos, bendra priežiūros institucija yra tik Danijoje ir Švedijoje, o vertybinių popierių bei bankų sektoriaus priežiūrą sujungė Belgija, Liuksemburgas ir Suomija), planuojanti įsteigti Federalinę finansų rinkos priežiūros agentūrą, dėl to diskutuoja ir Prancūzija. Tiesa, Prancūzijos vyriausybė teikia prioritetą „galvų-dvynių“ principui, kai konsoliduojama priežiūra pagal finansų rinkos sektorius, bet išlieka skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės (profesionalų) rinkos reguliavimo. Be to, prancūzų iniciatyva įkurtas komitetas ištirti galimybėms įsteigti bendrą Europos priežiūros instituciją.
Esant skirtingai priežiūros jurisdikcijai atskirose ES šalyse, sunku įsivaizduoti, kaip bendra priežiūros institucija galėtų normaliai funkcionuoti. Todėl būtina jos efektyvios veiklos sąlyga yra bendros teisinės bazės sukūrimas. Tai užtruks dar ne vienerius metus, tačiau galima prognozuoti, kad bus žengiama šiuo keliu. Nagrinėjant finansų rinkos priežiūros sujungimo bendroje Europos erdvėje galimybes peršasi tam tikra analogija su Europos Sąjungos pinigų politikos harmonizavimo procesu, vykusiu 1994–1998 m. Kaip ir Europos pinigų instituto atveju, gali būti tikslinga įkurti bendrą instituciją, kuri rūpintųsi ne pačia priežiūra, o rengtų metodines ir metodologines bendros priežiūros politikos prielaidas ir po to užleistų vietą realiai veikiančiai institucijai. Bet kuriuo atveju bendro priežiūros centro kūrimas turi perspektyvą, nes jis labiausiai atitinka bendros finansų rinkos dvasią ir bendro jos reguliavimo poreikį.
Prognozuojant, koks bus centralizavimo ir decentralizavimo santykis įgyvendinant priežiūrą Europos Sąjungoje, vėl reikėtų atkreipti dėmesį į pinigų politikos patirtį. Europos centrinis bankas formuoja bendrą pinigų politiką, tačiau jos įgyvendinimas iš esmės patikėtas bendrą sistemą sudarantiems nacionaliniams centriniams bankams. Visiškai akivaizdu, kad bendroji Europos priežiūros institucija neįstengs kontroliuoti atskirose šalyse vykstančių procesų iš centro ir remsis plačiu nacionalinių agentūrų tinklu.
Tikslai ir uždaviniai. Lietuvos finansų rinkos priežiūros politikos uždavinys – sekti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, ir adekvačiai į juos reaguoti. Deja, bendros priežiūros politikos šalyje prielaidų kol kas nėra, nes atskiri rinkos segmentai reguliuojami įvairių tarnybų, kurias savo ruožtu valdo skirtingos valstybinės institucijos (Lietuvos bankas, Finansų ministerija). Bendradarbiavimas tarp specializuotų priežiūros tarnybų kol kas yra rudimentinio lygmens. Integruojant skirtingų finansų rinkos segmentų priežiūrą iškils žinybinio pavaldumo klausimas. Viena aišku – bendra finansų rinkos priežiūros institucija negalės būti kurios nors valstybės institucijos struktūrinis padalinys (kaip, pavyzdžiui, Kredito įstaigų priežiūros departamentas yra sudedamoji Lietuvos banko dalis). Tokiai institucijai turėtų būti suteiktas tam tikras savarankiškumas, apsaugantis nuo pernelyg didelio politinio kišimosi iš išorės. Tai nereiškia, kad ji neturėtų palaikyti glaudžių informacinių ryšių su centriniu banku, pavyzdžiui, kredito įstaigų priežiūros srityje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *