AUGUSTINAS ROTUNDAS

AUGUSTINAS ROTUNDAS
vis dažniau ėmus puldinėti buvo ištremtas į pajūrį, buvo perkeltas į saugesnę vietą – į pagoniškojo krašto gilumą – Vilnių. ibjjvp_yįsQSLLietuv.QSkulto centras, s dalies rodo ir šventų žąĮčįų kelmabudžių laikymas koplyčios rūsy. Vadinasi, šventykloje šalia Perkūno buvo garbinami ir kiti dievai (plg. Grunau aprašytąjį visų prūsų kulto centrą Romuvoje, kur taip pat buvo laikomi žalčiai).
Jeigu Vilniaus šventykloje buvo visos Lietuvos kulto centras ir jeigu joje stovėjo vienintelis Perkūno stabas, tai reikia manyti, kad tada Perkūnas buvo Laikomas vienu iš svarbiausių, o galbūt net svarbiausiu visų lietuvių dievu. Padaryti karių globėją Perkūną svarbiausiu dievu skatino šio socialinio sluoks-7s.o vaidmens padidėjimas Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu, nesi¬baigiantys karai su krikščioniškąja Europa. Panaši buvo ir kitų indoeuropiečiu indų, graikų, slavų), įkūrusių centralizuotas savo valstybes, religijos bei rutologijos raida – ir jų svarbiausiuoju dievu tapo griausmo dievas. – Iš Rotundo ištraukos matyti ir kitas svarbus senosios lietuvių religijos bei mitologijos bruožas – saulės ir dangaus šviesulių garbinimas, geras dangaus giesulių pažinimas. Apie saulės ir kai kurių žvaigždžių garbinimą kalbama r kituose BRM šaltiniuose. Jeronimas Prahiškis užsimena net apie Zodiaką, kris, vienos lietuvių genties manymu, išvadavęs saulę iš nelaisvės, o Matas rijus – apie nadruvių ir žemaičių žvaigždžių dievą Žvaigžduką. Buvę ir pecialūs žyniai, kurie iš žvaigždžių judėjimo pranašaudavę būsimus įvypus. Sūduvių svarbiausias dievas Ukapirmas irgi kartais apibūdinamas kaip pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas“,
Kadangi Perkūno šventykla buvo įrengta buvusios bažnyčios vietoje, pri-■flrius jai net dalį senojo pastato mūro, todėl visas jos išplanavimas galėjo ičt: netipiškas, iš dalies pritaikytas prie čia stovėjusių senųjų pastatų. Ta-• ai kurios detalės, matyt, liko tradicinės: šventykla buvo be stogo (kaip ft’o įprasta Perkūno šventyklose), paaukštinimas, ant kurio stovėjo Perkū-c stabas, buvo keturkampis (Perkūnas tiek lietuvių, tiek kitų tautų sieja¬mos su keturiomis pasaulio šalimis – HBaHOB, TonopoB, 1974a, 25-29), ša-šventyklos stovėjo bokštas, iš kurio žyniai stebėdavo saulės judėjimą įbg.. apvalios formos senąsias baltų šventyklas, ant kalno prie Nevėžio bu-a bokštą, kuriame degė amžinoji ugnis; TperbaKOB, UIMHOT, 1963; Dau-I i 1982, 36). Kai kurios Perkūno šventyklos detalės primena Grunau pašytosios svarbiausios prūsų kulto vietos Romuvoje objektus (ąžuolas, rkūno stabas, šalia jo kūrenama amžinoji ugnis, deginamos aukos, žal-. Jeigu, rašydamas apie Perkūno šventyklą, Rotundas nesinaudojo Gru-■ žiniomis, minėtąsias detales galėtume laikyti tipiškais baltų šventyklų «r -• :ais.
NORBERTAS VĖLIUS
-461-
\J

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.