Astronomija

Nusidriekusi balzgana juosta, gerai matoma nemėnesėtomis naktimis, daugelis pamatęs tokį dangaus reiškinį iškart pasako, kad tai tikrai įspūdingo grožio jau plika akimi matomo, Paukščio Tako būdingi bruožai. Tai jau pastebėjo mūsų protėviai, kuriems toks reiškinys atrodė visiškai nesuprantamas ir keistas. Tad mūsų protėviai bandė visa tai paaiškinti kaip nors, bet jiems tas sunkiai sekėsi, neturint šiuolaikinių technologijų, mūsų protėviai sukūrė daug mitų ir pasakų, kurios yra sekamos  iki šių dienų. Mituose buvo bylojama apie dievus ir deives, turinčias antgamtines galias, tačiau buvo ir paprastu paaiškinimų, žmogui lengviau suvokiamų, kaip lyg tai būtų paukščių takas ( kelias ), kuris juosia dangų būtent tada kada paukščiai išskrenda arba parskrenda ir kryptis  maždaug sutampa išsitiesusi nuo šiaurės rytų link pietvakarių link. O Lietuvoje paukščių takas dar buvo vadinamas, Vėlių Keliu. Buvo tikima kad vėles virte paukščių pavidalu šiuo keliu keliaudavo i dausas. Prikūrę daug gražių mitų, legendų ir pasakų mūsų protėviai taip ir negalėjo pasakyti kas tai ištiktųjų yra. Tobulėjant technologijai, mokslininkai galų gale galėjo paaiškinti kas tai yra iš ko tai susideda ir t.t. Todėl norėčiau supažindinti  šiame darbe su Paukščių taku ir kitomis galaktikomis, kas mums yra gerai jau žinoma ir beveik kiekvienam šita informacija yra prieinama.

Astronomija
Astronomija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  1. Paukščių takas.
    paukščių takas
    paukščių takas

       

                      Paukščių Takas – šviesi juosta naktiniame danguje, sudaryta iš smulkių žvaigždžių. Daugelyje šalių vadinamas Pieno Taku (angl. k. Milky Way, graikų k. Galaxia Kuklos). Šaltiniai nurodo ir kitokius senovinius lietuviškus pavadinimus – Gervių Takas, Žąsų Takas, Vėlių Takas. Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjus Galilėjas. Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščio tako galaktika ) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje. Šaulio žvaigždyne yra Galaktikos centras (spėjama, kad tai objektas A Sgr – juodoji skylė), todėl šioje srityje Paukščių Takas yra šviesiausias. Saulė šioje spiralinėje Galaktikoje yra Oriono vijoje, tarp Šaulio ir Persėjo vijų.

Paukščių takas.

Silpnai švytinti, netaisyklingų apybrėžų juosta, einanti beveik didžiuoju apskritimu aplink dangų. Gerai matomas giedrą be Mėnulio naktį. Susideda iš daugelio silpno spindesio žvaigždžių, šviesių ir tamsių kosminių ūkų. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas Dangaus š. pusrutulyje eina per Erelio, Strėlės, Laputės, Gulbės, Cefėjo, Kasiopėjos, Persėjo, Vežėjo, Tauro, Dvynių, Oriono, Vienaragio žvaigždynus, p. pusrutulyje – per Šuns, Laivagalio, Burių, Kilio, Kentauro, Kryžiaus, Kampainio, Skorpiono, Šaulio, Skydo žvaigždynus. Plačiausia ir šviesiausia Paukščių Tako sritis yra Šaulio ir Skorpiono žvaigždynuose, ties Galaktikos centru.

Pirmosios rašytinės žinios apie bandymus moksliškai paaiškinti Paukščių Tako prigimtį pasirodė Senovės Graikijoje. Pvz.; Aristotelis manė, kad Paukščių Takas, kaip ir kometos susidarąs iš kylančių nuo žemės garų,kurie pasiekia ugnies sferą. Graikas Metrodoras filosofavo, kad Paukščių Takas greičiausiai yra sena vaga danguje, kuria kadaise skriejo Saulė. Dar kiti manė kad tai yra siūlė, kuri liko suklijavus du dangaus pusrutulius.
Tačiau kartu buvo keliamos idėjos, kurios atspindi tikrąją Paukščių Tako prigimtį. Dar VIa.pr.Kr. Pitagoras rašė, kad Paukščių Takas iš tikrųjų yra telkinys labai gausių, bet silpnų pavienių žvaigždžių, kurių akis nesugeba atskirti. Tačiau pagal Pitagorą tos žvaigždės esančios pritvirtintos prie vienos iš įsivaizduojamų skaidrių sferų. Prie kitų sferų pritvirtinta Saulė, Mėnulis, kitos planetos. Visos sferos sukasi aplink Žemę, apie skirtingas ašis, nepriklausomas viena nuo kitos. Astronomas Kleomedas Ia. pareiškė mintį, kad žvaigždės-tai tolimos saulės. tačiau senovės graikų moksle dominavo fiktyvi dangaus sferų teorija. Italų astronomas Galilėjus paskelbė savo ataskaitą apie pirmuosius atradimus su jo išrastu teleskopu: paaiškėjo, kad Paukščių Takas iš tikrųjų yra nesuskaičiuojamų žvaigždžių aibės, susispietusios į milžiniškus telkinius. Tačiau šis atradimas ilgą laiką buvo ignoruojamas.
Tik XXa. trečiajame dešimtmetyje buvo galutinai įrodyta, kad Paukščių Tako sistema yra didžiulė galaktika, kurią sudaro milijardai žvaigždžių, jų spiečių, tarp žvaigždinių dujų ir dulkių ūkų. Paukščių Takas juosia visą dangaus sferą. Nuo Kasiopėjos žvaigždyno jis driekiasi per Cefėjaus ir Gulbės žvaigždynus. Ties Gulbe Paukščių Takas tarytum skyla į dvi šakas: viena šaka eina per Laputės ir Heraklio žvaigždynus ir nutrūksta Gyvatės žvaigždyne, o kita – per Strėlės, Erelio ir Skydo žvaigždynus nusidriekia į Šaulio žvaigždyną. Čia Paukščių Takas išsidriekia itin plačia ir švytinčia juosta. Tačiau Lietuvoje ši sritis vos matoma virš horizonto. Norint pamatyti toliau besidriekiančią Paukščių Tako dalį reikia keliauti į pietinį Žemės pusrutulį. Tuomet įsitikinsime, kad jis toliau eina per Skorpiono, Skriestuvo, Kryžiaus, Burių, Laivagalio žvaigždynus. Lietuvos danguje jis vėl pasirodo ties Didžiojo Šuns žvaigždynu ir toliau per Vienaragio, Dvynių, Vežėjo ir Persėjo žvaigždynus ateina į Kasiopėjos žvaigždyną. Norint apžvelgti visa Paukščių Taką, reikia keliauti į pietinį pusrutulį. Ten galėtume matyti Paukščių  Tako juosta, besitęsiančia nuo Didžiojo šuns per Laivagalį, Bures, Kilį, Kentaurą, Kryžių, Kampainį, Skorpioną, ir vėl priartėjančią prie šaulio jau iš kitos puses. Jau minėjome, kad Saulio žvaigždyne, kur Paukščių Takas yra plačiausias ir šviesiausias, yra Galaktikos centras (jo pusiaujines koordinates 1950 m. buvo a = 17h42m,4, 6= -28° 55′). Priešinga Galaktikos centrui kryptis vadinama anticentru ir yra ties Vežėjo ir Tauro žvaigždynų riba. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas, nuo kurio į abi puses skaičiuojama galaktinė platuma (pusiaujyje 0°, šiaurės ir pietų galaktiniuose poliuose + 90 ir —90°). Šiaurės galaktinis polius yra Berenikės Garbanų. žvaigždyne (1950 m. pusiaujines koordinates a = 12h49m, 6 = +27° 24′), pietinis galaktinis polius yra Skulptoriaus žvaigždyne (<z = 0h49m, 6= -27° 24′). Galaktine ilguma matuojama lanku išilgai Galaktikos pusiaujo nuo krypties j Ga­laktikos centrą iš vakarų į rytus nuo 0° iki 360°. Štai tokie moksliniai duomenys yra šiek tiek painus eiliniam piliečiui, tačiau įsigilinus į jų duomenys, jie yra įspūdingai ir dideli. Bet tai dar nieko, palyginus kitus visatos duomenis, kurie dar yra įspūdingesni, tačiau mes šį karta apsiribojame ties galaktika, kuri yra verta mažiau dėmesio.

  1. Kitos galaktikos.

Edvinas Hablas (Edwin Hubble, 1889–1953) įrodė, kad vadinamieji spiraliniai ūkai yra tolimos galaktikos, labai panašios į mūsų Galaktiką. Nuo to laiko prasidėjo nuoseklūs Galaktikos tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokia jos sandara ir raidos istorija. Tobulėjant stebėjimo instrumentams ir atsirandant naujiems tyrimų metodams buvo sukaupiama vis daugiau tikslesnių ir įvairesnių duomenų apie žvaigždžių fizines savybes, cheminę sudėtį bei judėjimą, apie tarpžvaigždinę medžiagą ir jos paplitimą Galaktikoje. Todėl Galaktikos sandara ir raida pamažu įgijo vis detalesnių bruožų. Tyrinėjant Galaktiką ypač svarbu žinoti žvaigždžių cheminę sudėtį. Priminsime, kad astronomai cheminę sudėtį dažniausiai apibūdina trimis dydžiais: vandenilio, helio ir sunkesnių už helį elementų santykiniu kiekiu. Mūsų artimiausioji žvaigždė Saulė susideda iš 73 proc. vandenilio, 25 proc. helio ir maždaug 2 proc. masyvesnių už helį elementų. Daugelio Galaktikos žvaigždžių cheminė sudėtis labai panaši į Saulės, bet yra ir tokių, kurių cheminė sudėtis skiriasi: jose randama gerokai (dešimtis, šimtus ar tūkstančius kartų) mažiau masyvesnių už helį elementų. Pirmosios žvaigždės dar vadinamos I populiacijos žvaigždėmis, o antrosios – II populiacijos žvaigždėmis. Kadangi masyvesnių už helį elementų kiekis paprastai vertinamas pagal metalų linijų stiprį, žvaigždės, kuriose šis elementų kiekis beveik nesiskiria nuo Saulės, vadinamos metalingosiomis žvaigždėmis, o tos, kuriose tų elementų itin mažai, – nemetalingosiomis žvaigždėmis. Tačiau galutinėse išvadose galaktika buvo apibūdinama, kaip Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė. Yra Sb. tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių: disko(spindulys ~60 000 šm.), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm  ), sferoido (spindulys ~80 000 šm.) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip 300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi 28 000 šm. nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per 230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė ~1012 M . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai. Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius 106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd. metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą. Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masę (žr.nematomoji medžiaga). Disko objektai kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.

Žvaigždės metalingumas siejamas su jos amžiumi. Pagal šiuolaikinę žvaigždžių evoliucijos sampratą žvaigždės formuojasi iš tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų. Todėl žvaigždės cheminė sudėtis atspindi medžiagos, iš kurios ji susidarė, sudėtį. Žvaigždės gelmėse vykstančių termobranduolinių reakcijų metu susidaro masyvesnių už helį elementų branduoliai. Galutinėse raidos stadijose daugelis žvaigždžių nusimeta viršutinius sluoksnius arba tiesiog sprogsta ir šitaip po tarpžvaigždinę erdvę paskleidžia medžiagą, praturtintą masyvesniais už helį elementais. Iš tokios medžiagos susidariusios naujos kartos žvaigždės taip pat bus praturtintos masyvesniais elementais. Taigi kartojantis žvaigždžių evoliucijos ciklui žvaigždžių metalingumas vis padidėja. Žvaigždės raidos greitis priklauso nuo jos masės: kuo žvaigždės masė didesnė, tuo jos raida spartesnė. Pvz., Saulės masės žvaigždės raidos etapas, kai jos centre vyksta termobranduolinė vandenilio virtimo heliu reakcija, trunka apie 10 mlrd. metų; 10 kartų masyvesnėje žvaigždėje šis etapas trunka apie 20 mln. metų, o 0,5 Saulės masės žvaigždėje – 30 mlrd. metų. Pagal dabar priimtąjį Visatos plėtros modelį po Didžiojo sprogimo susidariusios pirmykštės žvaigždės buvo sudarytos vien iš vandenilio ir helio mišinio. Vykstant žvaigždžių formavimosi ir irimo procesams tarpžvaigždinė medžiaga nuolat praturtinama masyvesniais cheminiais elementais. Todėl šiuo metu Galaktikoje turėtų būti įvairaus metalingumo žvaigždžių.  XX a. pabaigos duomenimis Galaktika yra tipiška spiralinė galaktika, kokių daugybę galima pastebėti už Paukščių Tako ribų. Ją sudaro apie 250 mlrd. įvairios masės, šviesių, temperatūrų bei cheminės sudėties žvaigždžių. Žvaigždės joje pasklidusios ne tolygiai, o sudaro tam tikras posistemes. Štai tokie dideli skaičiai slypi mūsų galaktikose ir už jos ribų manau dar didesni būtų, jei gilintumės ne tik apie galaktika bet ir apie visa visata. Bet astronomijos mokslas nestovi vietoje ir jis vis juda į priekį, tad galiu teikti šitie skaičiai yra ne galutinis rezultatas, kurį mes žinome.

  1. Naujovės.

                      Paukščių Tako Galaktika nėra paprastos spiralinės galaktikos formos

Galaktikos – didelės žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos (dujų ir dulkių) sistemos, kurių narius sieja gravitacinė sąveika. Viena tokių žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistemų yra mūsų Galaktika.

Pagal išvaizdą skiriamos elipsinės galaktikos (E), spiralinės galaktikos (S), skersinės spiralinės galaktikos (SB), netaisyklingos galaktikos (Ir). Elipsinių galaktikų žvaigždžių tankis tolydžiai mažėja nuo centro į pakraščius; Elipsines galaktikas sudaro senos žvaigždės, susidariusios prieš 10-13 mlrd. metų. Spiralinės galaktikos yra paplokščios diskinės žvaigždžių sistemos, turinčios spiralines vijas ir centrinį telkinį, įsiterpusius į mažesnio tankio sferinę dalį. Šių galaktikų diske telkiasi jaunos žvaigždės, padrikieji spiečiai, asociacijos ir tarpžvaigždinė medžiaga, o sferoide – senos žvaigždės ir kamuoliniai spiečiai. Skersinių spiralinių galaktikų vijos išeina ne iš centro, bet iš pailgos skersės, einančios per centrą, galų. Netaisyklingosios galaktikos – netaisyklingos formos žvaigždžių sistemos, dažniausiai be centrinio telkinio. Visatoje yra ne mažiau 300 mlrd. galaktikų.
Iki šiol manyta, kad mūsų Galaktika priklauso paprastoms spiralinėms galaktikoms. Tačiau kosminis teleskopu Spitzer ištyrus apie 30 mln. Galaktikos disko žvaigždžių padėtis, nustatyta, kad Paukščių Takas yra skersinės spiralinės galaktikos formos. Galaktikos skersė yra 27 tūkstančių šviesmečių ilgio ir yra pasvirusi 45 laipsniu kampu (palyginus su plokštuma, kurioje yra Galaktikos branduolys ir Saulės sistema). Galaktikos skersmuo yra apie 100 tūkst. šviesmečių. Saulės sistema yra Paukščių Tako periferijoje.

Galaktikos centre yra pasirodo

Kodėl? Ogi todėl, kad ten esama cukraus. Galaktika – ne pyragaitis, niekas jos cukraus pudra nebarstė. Tačiau Šaulio žvaigždyne už 26 000 šm. nuo mūsų dunksančiuose kosminių dujų ir dulkių debesyse aptikta paprasčiausia cukraus molekulė – glikolaldehidas. Ji sudaryta iš 4 vandenilio, dviejų anglies ir dviejų deguonies atomų. Jungdamasi su kitomis molekulėmis, ji gali virsti dedamąja nukleino rūgščių dalimi – riboze arba visiems žinoma gliukoze.

Molekulės

Iki šiol kosminiuose debesyse rasta apie 120 molekulių. Paprasčiausios sudarytos iš dviejų, sudėtingiausios – iš 13 ir daugiau atomų. Tarp jų nemažai organinių. Tarpžvaigždinio cukraus atradimas dar kartą patvirtino, kad žaliavos gyvybei kosmose netrūksta. Kitas dalykas – sąlygos, kuriomis ši žaliava sulapotų plačiašakiu gyvybės medžiu.

Glikolaldehidas gegužės mėnesį rastas JAV nacionalinės radioastronomijos observatorijos  12 m. skersmens radioteleskopu Arizonoje. Tai pirmasis milimetrinių bangų teleskopas, pastatytas 1967 m. ir atvėręs astronomijoje naują – tarpžvaigždinių molekulių paieškos bei jų tyrimo langą. 1984 m. radioteleskopą rekonstravus, juo kasmet naudodavosi apie 150 astronomų. Tikėtasi jį eksploatuoti iki 2005 m., kai Atakamos dykumoje (Čilė) pradės veikti 64 tokio pat dydžio antenų kompleksas „ALMA“. Deja, dėl lėšų stygiaus 12 m skersmens radioteleskopas uždaromas, 24- jį aptarnavę darbuotojai atleidžiami. Čia vykdytus stebėjimus perims panašūs radioteleskopai JAV, Anglijoje, Ispanijoje ir Havajuose.

Galaktikos atmosfera  

Ji gaubia Galaktikos diską iš abiejų pusių. Storis – nuo 5 iki 10 tūkst. šm. Dujų tankis 1000 kartų mažesnis negu Saulės aplinkoje, užtat temperatūra viršija 300 000 laipsnių. Ši atmosfera nevienalytė: pasitaiko skaidrių properšų ir palyginti tankių debesų, iš kurių vieni tolsta nuo Galaktikos pagrindinės plokštumos, kiti krinta į ją. Trumpai tariant, iš šalies mūsiškė Paukščių Tako galaktika  atrodytų tarytum apgaubta permainingo rūko. Žinoma, stebint ne optiniame, o ultravioletinių spindulių ruože.

Sakysite – nieko naujo: Galaktikos Halas minimas kiekviename astronomijos vadovėlyje. Tačiau ne toks karštas ir dinamiškas: didžiuliais greičiais lekiojantys deguonies atomai čia netekę net 6–8 savo elektronų. Šį atradimą padarė 1999 m. birželio 24 d. paleista ultravioletinė observatorija FUSE. Analizuojant jos sukauptus duomenis prieita prie išvados, jog halą sukūrė ir aukštą jo temperatūrą palaiko supernovų sprogimai Galaktikos diske.

Kitas įdomus atradimas Galaktikoje – mirusių žvaigždžių aureolė. Ji rasta gravitacinio lęšio metodu, kurio esmė tokia: tarp stebėtojo ir žvaigždės atsidūręs masyvus kūnas fokusuoja žvaigždės šviesą ir prasilenkimo metu sustiprina jos spindesį (šiuo metodu paremti MACHO ir jį panašūs nematomos medžiagos paieškos projektai – red. past.). Nuo 1992 m. stebint tankiai žvaigždėmis nusėtas dangaus sritis užregistruota apie 400 sužibimų, kuriuos galėjo sukelti planetos, silpnos žvaigždės ar masyvių žvaigždžių liekanos. Magelano Debesų kryptimi daugumos fokusuojančių kūnų masės artimos Saulės masei, tačiau jų nesimato. Peršasi išvada, jog tai yra evoliucionavusių žvaigždžių liekanos – baltosios nykštukės. Iš viso jų gali būti apie 150 milijardų. Jos sudaro 150 000 šm skersmens ir 90 000 šm storio sferoidą, kuris gaubia Galaktikos diską iš visų pusių. Beje, mirusių žvaigždžių aureolė sudaro vos 5% nematomosios medžiagos masės.

Išvados.

                      Mano nuomone, eiliniam piliečiui pravartu būtų žinoti apie mūsų paslaptinga galaktiką, žvaigždyną ir jos pagrindinius duomenis, matmenis apie  žvaigždžių nuotolius, pažinti jų rūšis, žinoti jų fizines savybes  – temperatūrą, dydį, cheminę sudėtį, amžių ir daug

kitų duomenų. Be to, reikia žinoti, kaip žvaigždės pasiskirsčiusios erdvėje, kaip jos juda ir kaip ilgainiui keičiasi Galaktikos sandara.  Kokia  yra  žvaigždžių  ir  tarpžvaigždinės medžiagos sąveika, koks žvaigždžių ryšys su dujų ir dulkių, kaip žvaigždės atsiranda, vystosi ir kaip miršta? Kuo skiriasi galaktikos viena nuo kitos,  kurios iš jų senesnės, kurios jaunesnės, kaip jos kinta laike ir erdvėje? Visa ši informacija ir dar daugiau yra prieinama kiekvienam piliečiui, tad manau nereiktų mūsų mokslininkų ir astronautų ignoruoti, o suvirškinti jų visa suteikta informacija, nes tai mokslas turintis ateitį, nes tai mokslas kuris dar nėra ištirtas iki galo. Nes tamsią nemėnesėtą naktį,  toli nuo miesto šviesų, normalaus regėjimo žmogus mato apie 2500 žvaigždžių.  Su to­mis kurios yra už horizonto, visoje dangaus sferoje plika akimi suskaičiuotume 5000 žvaigždžių. Per mažą 5 cm objektyvo skersmens žiūroną matomų žvaigždžių skaičius sie­kia pusę milijono, 15 cm teleskopas leidžia įžvelgti apie 6 milijonus,  o stambiausi pasaulio teleskopai, kurių skersme­nys siekia kelis metrus,- keletą milijardų žvaigždžių. Skaičiai kelia žavesį, tad verta jais domėtis.

 

 

                       

 

 

 

 

 

  1. Literatūros sąrašas.

 

  1. Vytautas Straižys „astronomija“.
  2. Vytautas Straižys „paukščių takas“.
  3. www.astro.lt .
  4. www.spacewies.com .
  5. www.wikipedia.org .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.