Alvydas Medalinskas

Šių dienų Lietuvoje patriotizmo sąvoka vis labiau sujaukta. Tai liudija ir porą savaičių trunkanti diskusija dėl Patriotų premijos skyrimo ar neskyrimo autorei, kuri apkaltino knygoje poetą Justiną Marcinkevičių tarnavimu sovietams, o dabar knygų mugėje sulygino ir su Antanu Sniečkumi. Kur yra ta riba tarp patriotizmo ir konjunktūros? Tiems, kurie nežino, reikia priminti. Antanas Sniečkus buvo sovietų Lietuvos vadovas. Jis turėjo gana tvirtas pozicijas Maskvoje ir su Kremliaus žinia galėjo tvarkytis savo krašte, kaip jam atrodė tinkama. Žinoma, tai lietė tik pramonės, žemės ūkio plėtrą, kelių tiesimą, bet ne požiūrį į disidentus, kurie manė kitaip, kritikavo sovietų valdžią Maskvoje ir Lietuvoje bei reikalavo atkurti Nepriklausomybę. A.Sniečkus atsakingas ir už represijas prieš daugelį Lietuvos žmonių, bet jis kai kurių tų dienų sovietų Lietuvos veikėjų neretai vadinamas savo šalies patriotu. Tuomet kyla pagrįstas klausimas, o kaip turėtų būti vadinami disidentai, nukentėję nuo A. Sniečkaus? Lietuvos žmonės sovietų laikais buvo pratinami prisitaikyti. Ir valdžia tiek Maskvoje, tiek Lietuvoje manė, kad yra saugi. Tačiau pati nepajuto, kaip jos pamatus išklibino ne tik tuo metu nelabai Lietuvoje žmonių palaikyti disidentai, tačiau ir tos pačios valdžios remiami mokslo, kultūros žmonės, kuriems buvo leista apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, pagaliau apie lietuvių tautą kalbėti daug daugiau nei kitiems. Su sąlyga, kad jie savo eilėse, knygose, meno kūriniuose pašlovins ir sovietų valdžią. Tarp tokių žmonių buvo ir poetas Just. Marcinkevičius. Tačiau ar galima jį lyginti su A. Sniečkumi? Ar galima tvirtinti, kad ir vieno, ir kito kalbų ir darbų tikslas buvo vienodas? Tokiu pjūviu vertindami visą sovietinių metų kultūros palikimą, įskaitant paskutinį dešimtmetį iki Sąjūdžio gimimo, greitai nepaliksime akmens ant akmens iš didelės dalies Lietuvos kultūros, o taip paprastai sąsajas su 1918–1940 metų Lietuvos kultūra vargu ar nubrėšime. Juo labiau sakydami, kad tikroji Lietuvos kultūra sovietų metais buvo kuriama tik emigracijoje. Nutrenkdami Just. Marcinkevičių į kolaborantų lagerį, tuoj pat turėtume žiūrėti, ką dar iš Lietuvos kultūros žmonių ten „padėti“. Gal ten ir puikių lietuvių aktorių, vaidinusių sovietų filmuose, kuriuose netrūko ideologijos, vieta? „Šventų karvių“ politikai tikrai neturėtų būti vietos valstybėje, jeigu ji yra laisva ir demokratinė, o drąsa kalbėti apie labai sudėtingus mūsų praeities reiškinius yra sveikintina. Tačiau kyla klausimas, ar kai kurie Lietuvos asmenys, apie kurių knygas tiek daug kalbėta šių metų knygų mugėje, patys nėra drąsūs žmonės, o tiesiog tarnauja mūsų šalyje vis labiau ryškėjančiai savęs niekinimo konjunktūrai. Jie, žinoma, niekina ne patys save, bet pamatą, ant kurio turėtų stovėti valstybė, – ir kalbėdami apie žydų žudynes Lietuvoje, ir sakydami, kad žudikai buvo mūsiškiai. Taip pat ir teigdami, kad ir Just. Marcinkevičius nebuvo patriotas, o tik dar vienas kolaborantas. Savęs niekinimo tendencija tampa tokia akivaizdi, kad tiesiog matai, kaip kai kurie istorikai arba panašių knygų rašytojai tik ir ieško temų knygoms, kad galėtų pasakyti: nieko garbingo mūsų praeityje, istorijoje, kultūroje, moksle nebuvo, nes visur yra ir tamsioji pusė, kurią dar reikia atrasti bei aprašyti. Tai esąs naujas požiūris, arba, tiksliau pasakius, nauja politinė konjunktūra ieškant to naujo požiūrio. Nė vieno žmogaus, tikriausiai ir tų knygų autorės, gyvenimas nebuvo vien baltas. Tą patį, matyt, galėtume pasakyti ir apie mūsų istorijos, kultūros, mokslo veikėjus, visuomenės aktyvistus ir politikus. Tačiau jų gyvenime, darbuose įžvelgti tik tamsią šliūžę ir už tai siekti skirti Patriotų premiją, matyt, yra per daug. Kai kas liūdnai galėtų paklausti: gal Patriotų premiją tai pačiai autorei reikėjo skirti tada, kai ji Joną Basanavičių, kaip pastebėjo ir bičiulis sąjūdininkas, profesorius Bronius Genzelis, vadino psichikos ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu? Kaip Patriotų premijos komisija praleido tokį patogų saviniekos konjunktūrai momentą? Bent jau man tokie pamąstymai atrodo ne kaip patriotizmas, o prisitaikymas prie naujos konjunktūros. Tačiau pažymėsiu dar vieną momentą. Kritiškos mintys Just. Marcinkevičiaus atžvilgiu pasipylė tada, kai šio žmogaus nebeliko. Kas trukdė autorei ar kitiems panašiai manantiesiems šią kritiką pasakyti poetui, kai jis dar buvo gyvas, kad pats galėtų sureaguoti. Tačiau, matyt, tuomet pritrūko drąsos. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą, matyti, kaip pristingama drąsos kritikuoti tą, kuris yra valdžioje, ar kitaip yra įtakingas. Kaip ir sovietų laikais, tik tuomet, kai toks žmogus pasitraukia iš pareigų ar gyvenimo, kyla kritikų choras. Ir tai vadinama patriotizmu. J. Basanavičiui, V. Kudirkai pastabų išsakyti šių dienų autoriai nebegali, todėl vertina šias asmenybes iš istorinės perspektyvos. Bet Just. Marcinkevičiui, jeigu norėjo, savo nuomonę galėjo pasakyti. Kritiką ką tik išėjusiam iš gyvenimo žmogui vadinti patriotizmu yra ne mažiau keista nei knygą, kurioje su išankstine nuostata rašoma apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Tokia kritika greičiau gali pretenduoti į patriotizmo sąvokos sujaukimą žmonių protuose ir širdyse.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/komentarai/patriotai-ir-prisitaikeliai-sovietu-metais-ir-dabar/218833
© Lietuvos žinios

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *