Lietuvos parkai

Parkai įvairių civilizacijų buvo kuriami, kaip savaiminės kilmės ar apsodintos želdinių teritorijos, pritaikytos žmogaus poilsiui, kultūros, mokslo ir sveikatingumo poreikiams.

Seniausi Lietuvoje išlikę XVII-XVIII a. dvarų ir didikų rezidencijų parkai. XVI-XVIII amžių elito kultūros centrai-dvarai paliko gilų pėdsaką dvasinėje ir materialioje kultūroje, žmonių pasaulėžiūroje. Bajoriškoji kultūra, kuri įvairiausiais, tame tarpe ir giminystės ryšiais buvo susieta su vakarų Europa, greičiausiai priimdavo iš ten ateinančias idėjas, naujas pažiūras, madas. Pirmiesiems parkams pavyzdžiu buvo Renesanso epochos sodai ir barokiniai Prancūzijos parkai. Jiems būdingas geometrinis planavimas.

Taisyklingus geometrinius parkus keitė mišrūs parkai, kurių pagrindines tiesias alėjas kirto vingiuoti pasivaikščiojimo takai, prie jų sodinti įvairių formų medžių ir krūmų deriniai. Kai kurie mišrūs parkai sudaryti iš kelių skirtingai sutvarkytų dalių ir alėjomis sujungti į vieną visumą. Mišrūs parkai patys įvairiausi, dauguma jų sudaro rekonstruoti geometriniai parkai. Mišriems parkams būdingas geometrinio stiliaus parteris, kaip pastato idėjos tęsinys, o toliau-laisvas, prie landšafto priderintas stilius (Plungės, Žagarės, paežerių, Astravo, Pakruojo, Plinkšių, Švėkšnos, Kretingos, Cirkliškio, Burbiškio, Rietavo, Veliuonos ir kt. parkai).

Šiame darbe norėčiau plačiau aptarti ir panagrinėti aukščiau minėtus mišrius parkus Lietuvoje, bet pirmiausia norėčiau papasakoti apie Verkių parką, kuriame aš praleidau savo vaikyste ir dabar gyvenu Verkių parko zonoje, nes šio parko architektūra yra verta dėmesio.

Verkių parkas.

Jis yra Vilniaus šiaurės rytų pakraštyje driekiasi Verkių regioninis parkas. Didmiesčio pašonėje ant moreninių kalvų ir daubose iki šiol auga per 800 augalų rūšių. Tarp jų nemaža retųjų, nebeaptinkamų kitose šalies vietose. Regioninio parko puošmena-tarp pušynais, ūksmingais eglynais ir mišriais miškais apaugusių kalvų telkšantys trys ledynmečio palikti ribiniai ežerai, dėl žalsvos vandens spalvos nuo seno vadinami Žaliaisiais. Greta Verkiai, nuo XIV amžiaus minima vietovė. Čia didžiuliai miškai. Neries pakrantės pasižymi gamtos įvairove ir turtingumu. Verkiuose buvo statomos vyskupų rezidencijos, vertos nuostabios gamtos. Verkių parke yra vyskupo Masalskio dvaro sodybos liekanų, stovi rūmai, perstatyti XIX amžiaus viduryje. Prie Verkių glaudžiasi nuo XVII amžiaus garsios Vilniaus Kalvarijos. Verkių regioniniame parke yra saugomas ištisas gamtos vertybių su retų augalų augimvietėmis bei kultūros paveldo su vyskupų rezidencijų liekanomis kompleksas. Kalvarijų “Kryžiaus keliai” simbolizuojantys Kristaus kelią į Golgotą, baigti statyti vyskupo A.Sapiegos. Šiuo metu restauruojami,šis kelias yra vienas lankočiausių turistų.

Verkių parkas
Verkių parkas
  1. Jeruzalės bažnyčia.

Štai taip trumpai papasakojau apie Verkių parką, nors jei papasakočiau  su mitais ir legendomis prireiktų kur kas daugiau lapų.

Dabar norėčiau daug išsamiau apžvelgti Lietuvos mišrius parkus. Nes Lietuvoje regioniniai parkai sudaro galimybes ne tik išsaugoti šalies gamtos bei kultūros vertybes, bet ir dirbti auklėjamąjį – švietėjišką darbą, propaguoti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą, organizuoti pažintinį turizmą. Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Dažnai saugomų teritorijų sąvoka tapatinama su draustinių sąvoka, tai yra rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai spaudoje ir kalboje vadinami tiesiog draustiniais.

  1. MIŠRIŲ PARKŲ APŽVALGA LIETUVOJE

  2.1.Švėkšnos parkas                                                                        

Švėkšnos parko vartai.

XIX a. pabaiga pasižymėjo kaip parkų meno suklestėjimo laikotarpis Lietuvoje, palikęs traiškiausių praėjusios epochos ansamblių, šiandien tapusių Lietuvos parkų paveldo “aukso fondu”. Vienas jų-Šilutės rajono Švėkšnos parkas. Stepono Platerio valdymo metais pasodintas parkas, užveistas 70 ha ploto Žvėrynas, sutvarkyti tvenkiniai. XIX a. pab. šeimininkaujant Adomui Plateriui, parkas perplanuotas ir įgavo mūsų dienas pasiekusią kompoziciją, būdingą jau XIX a. II p. mišraus stiliaus parkams.

Parkui įkurti panaudota kalva Švėršnos miestelio vakarų dalyje, prie Švėkšnalės ir Šalnos upelių, suteikusi galimybę ansamblį dėstyti dviejose skirtingų lygių terasose. Aukštutinėje terasoje koncentruota centrinė ansamblio dalis, pajungta bendrai kompozicijos šiaurės-pietų ašiai, suformuotai XIX a. pabaigoje, o užbaigtai XX a. pradžioje, pastačius neogotikinių formų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią, tapusią ir viso Švėkšnos urbanistikos paminklo dominate. Iš bažnyčios šventoriaus arkinis tiltas veda iki puošnių neorenesansinių formų parko vartų, už kurių prasideda didinga 12 m. pločio, nusitęsusi iki centrinės ansamblio dalies-parterio, įrengto priešais Genovaitės vilą, savo architektūros formomis kartojančią nedidelių renesansinių Italijos vilų pavyzdžius. Akivaizdu, kad XIX a. pab. mene pasireiškusi istorinių stilių kartojimo kryptis neaplenkė ir Švėkšnos ansamblio. Kompozicijos ašis dar labiau išryškėjo, parterį papildžius dekoratyviniais elementais.

Parko dalis, išsidėsčiusi žemutinėje terasoje, yra kontrastas aukštuminei: parko elementai dėstyti laisvai, be griežtų geometrinių kanonų: terasą skaido plastiškų formų tvenkinių juosta, suformuota patvenkus Šalnos upelį, vingiuota parko takų linija gaubia ansamblį iš rytų. Šias abi parko dalis ties vilos rytų fasadu jungia platūs, puošti vazomis paradiniai laiptai, nuo kurių atsiveria puiki žemutinės terasos vandenų juostos panorama. Čia, centrinio tvenkinio saloje, tebestovi Švėkšnos parko puošmena-deivės Dianos skulptūra, besipuikuojanti savo atvaizdu tvenkinio vandenų atspindžiuose. Yra dar viena apžvalgos aikštelė parko viršutinės terasos pietvakariniame kampe. Aptverta restauruota baliustrada, ji sudaro retą galimybę stebėti dvarui ir miesteliui vardą davusios Švėkšnalės ir jos intako Šalnos gamtovaizdį, supantį parką iš pietų bei vakarų. Skirtingomis kompozicijos priemonėmis sukurtos parko dalys sujungtos į nedalomą harmoningą visumą.

Parke priskaičiuojama 14 vietinių ir 16 introdukuotų rūšių medžių, krūmų. Bevaikščiodami parko alėjomis bei vingiuotais takeliais, čia rasime medžių masyvus, grupes, keletą medžių lizdų. Jeigu parko medynuose vyrauja vietiniai klevai ir liepos, tai centrinę parko dalį puošia vertingi, reti svetimšaliai augalai: parterio dešinėje-europinis kukmedis, kairėje-senosios veimutinės pušies vietoje pasodinta jaunutė jos antrininkė, o praėjus į pietus nuo rūmų, aukštutinės terasos pakraštyje, išvysime itin retą Lietuvos parkų svečią – dviskiautį ginkmedį, manoma, pasiekusį Švėkšną iš tolimos Japonijos. Egzotiškų tolimųjų kraštų augalų sodinimas XIX a. pabaigos parkuose, paverčiant juos ištisomis kolekcijomis, buvo tapęs išskirtiniu to laikotarpio parkų bruožu.

Dekoratyviniai elementai, praturtinę parką XX a. pradžioje, buvo labai svarbūs jo visumos formavimui, deja, nedaugeliui iš jų buvo lemta išlikti. Švėkšnos seniūnijos užsakymu Valstybiniame žemėtvarkos institute 1992 m. paruoštas parko sutvarkymo projektas. Jį įgyvendinus, savo atvaizdą išsaugoję senųjų švėkšniškių atmintyje ir albumų nuotraukose parko dekoratyviniai statiniai-Šv. Marijos skulptūra, “Laisvės angelas”, šokančių ir grojančių skulptūrų bareljefais papuoštas saulės laikrodis, vaza ir kt., atstatyti, “sugrįžo”į savo senąsias vietas parke. Išvalytų kanalų ir upelio šlaitus, kaip ir seniau, vėl rėmina akmenų sienutės, kratus tarp tvenkinių jungia plastiškų formų tilteliai. Sutvarkytas Švėkšnos parkas, būdamas organiška viso Švėkšnos urbanistinio ansamblio sudėtine dalimi ir atspindėdamas tamprią dvaro ir miestelio vystymosi istoriją, suformavusią itin raiškų istorizmo laikotarpio ansamblį.

2.2.                Astravo parkas

Biržų regioninio parko užimamas plotas: 14659 ha, yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas, 17 ežerų, 28 upės ir upeliai, ilgesni negu 5 km. miškai užima 38169 ha plotą. Rajone yra 7 dvarų parkai , seniausi Lietuvoje. Astravas-Biržų miesto dalis Širvenos ežero šiauriniame krante, prie Apaščios upės. XIX a. Tiškevičiai įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų. Jie ėmėsi statydinti naujus rūmus, kurti parkus. Naujieji Biržų savininkai visai nesidomėjo senąja apgriuvusia pilimi ir šiauriniam Širvenos ežero krante pastatė puošnius rūmus, įkūrė parką. Rezistenciją sudarė didelis ansamblis-1862 m. pastatyti rūmai, parkas, arklidės, užtvanka, tiltas ir kt. Rūmai vėlyvojo klasicizmo stiliaus, dviejų aukštų su belvederiu, prie paradinio įėjimo-du metaliniai liūtai, kurių originalai dabar stovi Kaune prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Ypač vertinamas rūmų vidaus klasicistinis dekoras. Rūmus supo mišraus planavimo parkas, sukurtas ežeru apjaustame pusiasalyje. Priešais rūmus-netaisyklingos formos erdvė, toliau-sodas, šiltnamiai, tvenkiniai. Tarp aštuonių įvairaus dydžio tvenkinių išsidėstę takai. Vienas jungia rūmus su ežero pakrantės rytiniu iškyšuliu. Vakariniame iškyšulyje yra tvenkinys. Parke auga vietiniai uosiai, beržai, ąžuolai, liepos,  europiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, baltosios tuopos.

2.3.                Burbiškio parkas.      

Burbiškių parkas.

Burbiškio parkas kartu su sodais bei miško parko dalimi užima 28 ha teritoriją. XVIII a. dvaro inventoriuje jau minimas tvenkinys, prie kurio stovėjo bravoras. Dabartinė tvenkinių sistema su penkiolika salų susiformavo XIX a. viduryje. Parke galima pamatyti įvairiausių architektūrinių formų: salų, pusiasalių, įlankų, kalnelių, apžvalgos aikštelių. Visos salos sujungtos dvylika lieptų ir tiltelių. Išliko tik vienas tiltelis, visi kiti atstatyti. Parke stovėjo dvi altanos. Viena-centrinėje dalyje, prie rūmų, kita (vasaros skaitykla)-Alyvų saloje. Parko kelių, takų ir alėjų bendras ilgis-keturi kilometrai. Parke auga vietiniai medžiai ir atvežtiniai dekoratyviniai krūmai: alyvos, jazminai, žirnmedžiai, sedulos. Dekoratyvinius krūmus parsisiųsdindavo iš Odesos. Išliko dvaro bibliotekai priklausęs S. R Rotės dekoratyvinių augalų daigyno katalogas iš kurio buvo atrenkami dekoratyviniai krūmai. Parke buvo kelios gėlių klombos, kurios dabar atkurtos. Įsteigtas gėlių daigynas parko reikmėms. Čia renkamos ir įvairių gėlių kolekcijos. Vakarinėje dalyje parkas pereina į natūralų mišką. 1911 metais čia pastatytas pirmais paminklas. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas pastatytas 1911 metais parko centrinėje dalyje, šalia dvaro rūmų centrinio įėjimo. Tai pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. 1968 metais Kultūros ministerijos lėšomis jis buvo iš dalies restauruotas. 1990 metais rajono paminklotvarkininkų pastangomis restauruotas postamentas, o 1995 metais –skulptūra. Šalia paminklo atkurtas gėlynas.

2.4.                Cirkliškio parkas.

Cirkliškio dvaro ansamblis-vertingas vėlyvojo klasicizmo kūrinys, saikingai ir racionaliai suplanuotas, subtiliai įkomponuotas į gamtinę aplinką, yra apie 2 km. Nuo Švenčionių, išsidėstęs  priekelio, vedančio į Vilnių. Ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje, Domicėlės Sekežinskaitės-Mostovskienės iniciatyva. Ji aktyviai dalyvavo ir ruošiant suplanavimo projektą. Pagrindinis ansamblio akcentas-vėlyvojo klasicizmo rūmai, kurie puikiai dera su liaudiškų formų ūkio pastatais ir vietovės landšaftu. 1913 m. savininkė Vanda Chaleckienė įkūrė naują sodą. Sovietmečiu rūmai priklausė tarybiniam ūkiui, po to žemės ūkio technikumui.

Parkas įkurtas apie 1830 m. (34,5 ha) yra mišraus stiliaus. Pagrindinė ašis plati reprezentacinė alėja, vedanti nuo kelio į erdvų parterį priešais rūmus. Abipus jos auga dvi liepų ir klevų eilės. Tarp jų yra pasivaikščiojimo takai. Iš vakarinės pusės pasivaikščiojimo takas veda link Perkūno piliakalnio, į šiaurę nuo kurio yra ežerėlis su įtekančiu upeliu. Vakariniame pakraštyje yra medžiais apsodintas ūkinis įvažiavimas. Rytų pusėje parkas praplatėja ir pereina į natūralų mišką. Parke auga liepos, klevai, europiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, paprastieji ąžuolai, baltosios tuopos. Parke stovėjo pilko akmens suolai, kurių teišliko vienas. Rūmų fasadą puošia dvi eglės, parterį-gėlynai. Parkas turėjo kanalų ir tvenkinių sistemą, šiltnamį. Deja, tai neišliko. Kitapus plento stovėjo klasicizmo formų koplyčia su Mostovskių kapų rūsių. 1973 m. sudarytas parko sutvarkymo projektas.

2.5.                Kretingos parkas.                                 

                                                                                                                                                                             Kretingos vienuolynas                                                                 Buvusio Kretingos dvaro sodyba stūkso miesto šiauriniame pakraštyje, prie Akmenos ir Dupulčio santakos. Jau nuo XVI-XVII a. pr. Ją supo negausios želdinių grupės, kurios atlaikydavo stipraus pajūrio vėjus, o karštą vasaros dieną teikdavo malonų pavėsį. Tarp 1771-194 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis užveisė dvare didelį sodą, kuriame augo apie 320 vaismedžių. Tarp sodo ir rūmų XIX a. I ketvirtyje grafai Zubovai įkūrė parką, kuris kartu su Gargždu, Plungės, Rietavo ir Šateikių parkais 1839 m. buvo laikomas geriausiu angliškojo landšaftinio stiliaus parku telšių apskrityje. Tačiau apie jį neaptikta rašytinių ir ikonografinių duomenų. 1875 m. dvarą įsigijęs grafas Juozapas Tiškevičius parką iš pagrindų pertvarkė, suteikdamas jam prancūziško stiliaus parkams būdingų bruožų. Jo rūpesčiu pagal dvaro matininko Šostako 1878-1880 m. paruoštas projektus buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, o pagal dvaro daržininko haiduko parengtus planus pertvarkyta priešais rūmus buvusi reprezentacinė parko dalis. Čia buvo persodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviai krūmai, karpomų maža lapių liepų alėjos, kurios sudarė arkos pavidalo pavėsinius tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžiu sodu. Jas protarpiai kirto apvalios, geria apšviestos aikštelės. Vienoje jų, tarp parko ir vaismedžių sodo, stovėjo altana su kupolo pavidalo stogu ir aukšta smaile. Takai buvo grindžiami smulkiais akmenukais arba plūkiami žvyru.

Parke buvo įrengti nuostabūs gėlynai ir rožynas,. Tarp jų ir priešais rūmus puikavosi fontanai, kuriuos puošė skulptūros. Nuo gatvės parką skyrė Zubovų laikais statyta akmenų siena ir naujai išmūryta plytų tvora. Rytiniame vasaros sode pakraštyje augo kaštonų alėjos. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges. Naujasis parkas ir senasis vaismedžių sodas buvo pavadinti bendru vardu-vasaros sodu. Pietiniame seniausio tvenkinio krante stūksojo Tiškevičių dvaro rūmai su didžiausia to meto Europos privačiose valdose įrengta oranžerija. Joje grafas įruošė žiemos sodą. Tai buvo vasaros sodo miniatiūra su egzotiškų kraštų augalais, kriokliais ir trimis tvenkinėliai, kuriuose nardė dekoratyvinės žuvelės. Priešingame tvenkinio krante buvo įrengtas krioklys, nuo kurio link rūmų vedė grakštus tiltelis. Tame pačiame tvenkinio krante, ties Salantų keliu Juozas Tiškevičius paliepė supilti kalnelį tvenkinio ir dvaro apžvalgai. Jo viršūnėje pasodino kaštoną, kurį juosė atvira altana. Į kalnelį vedė spirale kylantis takelis. Tiesa, vėliau apie šį kalnelį buvo sukurta įvairių legendų. Abiejuose krantuose pastatyti du didžiuliai akmenys-suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Matys, jį labai mėgo įsimylėjėlių poros, ateidavusios čia pasigėrėti žmogaus proto ir rankų sukurtu grožiu. Pietiniame tvankinio krante netoli rūmų esančiame pusiasalyje buvo pastatyta didžiulį grybą primenanti altana. Į rytus buvo iškastas naujas, trečias tvenkinys. Amžininkai teigia, kad jį labai mėgo vandens paukščiai, tapdavę grafų ir svečių-aistringų medžiotojų taikiniais.

Vasaros sodas turėjo reprezentacinę paskirtį. Vasaromis čia lankydavosi pas grafus svečiavęsi aukšti valdžios pareigūnai, atvykdavo vasarotojai iš Palangos ir Prūsijos, nes iki XX a. Kretingos parkas buvo vienintelis arčiausiai pajūrio. Skirtingai nei kiti dvarininkai, Tiškevičius leido parke lankytis ir Kretingos miestelėnams bei valstiečiams. Prie vartelių kabėjo skelbimas, kad vasaros sode gali pasivaikščioti kiekvienas. Norintieji plačiau sužinoti apie parko augalus, galėjo pasikviesti dažininką. I-ojo pasaulinio karo metais parką nuniokojo dvare šeimininkavę vokiečiai. Tarpukariu jo tvarkymui labai trūko lėšų, nes dvaro pajamos sumažėjo. Didžiausių nuostolių vasaros sodas patyrė II-ojo pasaulinio karo metais ir pirmaisiais pokario dešimtmečiais: tais sunkiais mūsų kraštui laikais kurui iškirsti reti, paminkliniai parko medžiai, gėlynų vietoje pastatyti pagalbiniai ūkiniai pastatai, sunaikinti fontanai, išardytas krioklys, paleistas ir iškirtas vaismedžių sodas.

Šiandien buvusio Kretingos dvaro parkas plyti 38,5 hektarų plote. Šiaurinėje jo dalyje telkšo tvenkiniai, kuriuos prieš 20 metų rekonstravo melioratoriai. Čia reljefas natūraliai banguotas. Pirmąjį tvenkinį abipus, o antrąjį-iš pietų pusės supa aukšti ir statūs skardžiai. Krantai apaugę medžiais. Pietinė parko dalis išsidėsčiusi lygiame reljefe. Joje išlikusi dalis buvusio vasaros sodų alėjų. Gėlynų vietoje stovo sovietmečiu pastatyti aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pagalbiniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, katilinė, sporto aikštelė, o buvusio vaismedžių sodo pietinėje dalyje pokariu įrengtos sovietinių armijos karių kapinės. Priešais dvaro rūmus auga keli šimtmečiai ąžuolai, kurių storiausio kamienas siekia 1,9 metro skersmens. Parko medynų dauguma sudaro klevai, liepos, ąžuolai ir kaštonai. Nuo 1992 m. į buvusią Kretingos dvaro sodybą persikėlus Kretingos muziejui vykdoma nuolatinė parko priežiūra: atliekamas sanitarinis želdinių kirtimas, šienaujama, formuojamos gyvatvorės, alėjos, įrengiami gėlynai, takai.Per paskutinius šešis metus muziejaus gamtos skyriaus darbuotojai pasodino per 4330 medžių ir krūmų, įrengė apie 940 kv. m. gėlynų. Vykdant edukacines programas parke rengiamos įvairios šventės rajono moksleiviams: rudenį švenčiama “Medžio šventė”, pavasarį pasitinkami sugrįžtantis paukščiai. Buvę Kretingos dvaro parkas tebėra mėgstamiausias vietinių gyventojų, gausiausiai lankomas turistų.

 2.6.                Pakruojo parkas.

Šiaurės Lietuvos lygumose, nutolęs 2 km. į šiaurės rytus nuo Pakruojo miestelio, šalia Kruojos vingio, todėl gavės Pakruojo vardą, išlikęs vienas vertingiausių XVIII a. pab.-XIX a. vid. Lietuvos sodybinių ansambliu-Pakruojo dvaras su senuoju parku. Parkas pasižymi nesudėtinga, bet originalia kompozicija, pagrįsta erdvių kaita: priešais pagrindinį dvaro pastatą-santūrių vėlyvojo klasicizmo formų 2 aukštų rūmus plyti elipsės formos parterio formuojama centrinės ansamblio erdvė. Į šiaurę nuo rūmų-didžiulė pieva, iš šiaurės ir rytų supama brandaus, mišką primenančio parko medyno. Jos pakraščiais besidriekiantys takai, susijungdami pievos gale, tampa pagrindiniu parko taku, akcentuotų liepų eile ir pratęsiančiu viso ansamblio kompozicijos ašį, vedančią per šiaurinį parko masyvą. Didžiausia šio parko puošmena ir bene vienas svarbiausių jo patrauklumą nulemiančių elementų-ties parku patvenktos ir plačiai išsiliejusios Kruojos vandenų grožis. Žvelgiant iš rūmų ar pievos, nusidriekusios į šiaurę nuo jų, taip pat einant centriniu parko taku, sudaryta galimybė stebėti upės vingį, juodalksniais apaugusią salą joje. Ir nors užpelkėjusi Kruoja nebegali atsiskleisti visu grožiu, jos vandens paviršiaus properšos vis dar atspindi žaliąjį medžių rūbą, unikalų vandens malūną, susidedantį iš dviejų identiškų, tarsi broliai dvyniai, fasadų su plokščiais klasicistiniais portikais. Šalia malūno, į kairę nuo jo, vienintelis toks Lietuvoje, primenantis tolimosios Romos akvedukus, 5 arkomis peržengęs Kruoją tiltas-užtvanka. Pakruojo erdvę į šiaurę nuo rūmų vainikuoja įspūdingi paprastųjų kaštonų, ąžuolų, uosių siluetai. Norint pasigrožėti geltonųjų kaštonų žiedais, į parką verta užsukti pavasarį.

 2.7.                Plungės parkas.

Plungėje išlikęs vienas iš gražiausių ir turtingiausių parkų Lietuvoje. Kunigaikščio Mykolo Oginskio laikais parkas užėmė daugiau kaip 70 ha plotą. Augant miestui jis sumažėjo (58,3 ha). Parkas žaliuoja šiaurinėje Plungės dalyje. Greta parko prišlietas miesto stadionas. Iš pietų pusės parką juosia ir įsiterpia labai vingiuotas Babrungo upelis, o iš šiaurės – palei geležinkelį einantį Stoties gatvė. Parko šiaurinė dalis siekia ūkinės paskirties pastatus, o vakaruose atsiremia į gyvenamųjų namų kvartalą. Plungės parkas sukurtas senojo natūralaus miško vietoje, tam gana sumaniai panaudojant gražius Babrungo upės vingius ir slėnį, banguotą Plungės reljefą. Kaip yra rašęs architektas A. Tauras senieji ąžuolai leidžia spėti, kad šio parko amžius gali siekti kelis šimtus metų. Beveik 3 hektarų plotą užimančioje centrinėje parko dalyje yra taisyklingas stačiakampis alėjų tinklas, ir pastatai čia išdėstyti simetriškai susikertančiomis kompozicijų ašimis. Centriniai rūmai pastatyti pačioje aukščiausioje parko vietoje ant iš dalies supiltos terasos arti šlaito, kuris leidžiasi į Babrungo slėnį, atverdamas puikų reginį, apipintą romantiškų legendų. Centrinė parko dalis yra privažiuojama iš trijų pusių. Iš Dariaus ir Girėno gatvės pusės į ją veda tiesi plati alėja, kuri prasideda monumentaliais neorenesansinio stiliaus  vartais su skulptūromis. Pietryčių alėja eina tarp stadiono ir buvusio vaismedžių sodo, o ties parko centrine dalimi išsišakoja. Viena šaka veda pro rūmus iš pietų pusės, o antroji-pro buvusį žirgyną iš šiaurės pusės.Čia pastarąją kerta iš šiaurės kelias, kurio ašis sutampa su centrine ansamblio kompozicijos ašimi. Iš vakarų pusės einantį plati, iš dalies lenkta alėja kerta parko centrinę dalį, praeidama tarp paviljono ir apvalaus tvenkinio. Įėjimas į parką iš miesto centro yra pietų pusėje, per gelžbetoninį pėsčiųjų tiltą. Prie šio tilto ateina iš miesto iškilminga Laisvės alėja, kuri yra apsodinta keturiomis liepų eilėmis. Dar nepriėjus tilto, iš kairės pusės priešais atsiveria labai vaizdingi Babrungo vingiai. Juolab pagyvina parką septyni didesni tvankiniai, sujungti į dvi grandis. Tai teikia parkui ypatingo žavesio. Plungės parke įkūnytas tikrasis parkų meno subtilumas. Prie to daug prisideda ir tvenkiniai. Gražiausios parko alėjos vingiuoja dešiniuoju Babrungo krantu bei iš dalies juosia tvenkinius ir atskleidžia gražius reginius į parką ir jo apylinkes. Šiaurinės ir vakarinės parko dalių takų tinklas išsklidęs, netaisyklingas, būdingas miško parkams. Į vakarus nuo rūmų, taisyklingai suplanuotoje parko juostoje, yra penki bosketai-kvadratinės formos pievelės, tankiai apsodintos medžių eilėmis. Vieno iš šių bosketų viduryje pokario metais buvo pastatytas vasaros teatras. Prie pat rūmų bosketais pereina į parterius, kurie apsodinti žemomis krūmų gyvatvorėmis. Parko augalijos asortimentą daugiausia sudaro savaiminės rūšys, tačiau sumaniai paįvairintos palyginti negausaus dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimento, o svarbiausia-želdinius pagyvina įvairiaamžiškumas, šlaitų kaita bei vandenų pakrantės. Parke užfiksuota daugiau kaip 20 rūšių vietinių, taip pat per 20 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių. Dabar parke vyrauja lapuočiai medžiai. Labiausiai akį patraukia liemeningi, aukšti, o kai kurie-plačiašakiai ąžuolai, kurių skersmuo kartais čia siekia per 1,5 metro. Žymiausias tarp išlikusių ąžuolų-legendinis Perkūno ąžuolas. Daug šimtamečių ąžuolų auga ir pievelėse, plytinčiose į pietus nuo taisyklingai suplanuotos parko juostos. Dvi gražios ąžuolų grupės auga tarp žirgyno ir apvalaus tvenkinio-fontano. Parke auga daug senų uosių. Tačiau labiausiai paplitę klevai ir liepos.

2.8.                Rietavo parkas.

Rietavo parkas – vienas didingiausių kultūros istorijos kompleksų Lietuvoje. Jį sudaro ne vien dekoratyvūs želdiniai, bet ir žemės paviršiaus formų (geoplastikos), vandenų sistemos, pastatų, įvairios augalijos vienovė. Visa tai sieja erdvės ir laiko ryšiai, kurie atspindi istorizmo pėdsakus.

Garsusis mišraus stiliaus Rietavo parkas įkurtas 1848-1855 m., o 1904-1905 m. jo teritorijoje iškasti tvenkiniai. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Rietave įkūnijo dvarų parkų grožio supratimą, kurį jam jaunystėje suformavo Zaliesės dvaro, kuriame gyveno, ypatingo grožio aplinka ir vėlesnės (1826-1830 metų) jo kelionės po Europą.

Rietavo dvaro sodyboje parkas atliko svarbų kompozicinį vaidmenį. Kuriant parką daug kuo prisidėjo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, Fridrichas Brounas iš Saksonijos ir vengras Augustas Ulrichas. Parkas užėmė 60 ha plotą, jį supo 2 metrų aukščio tvora. Dvarui būdingi ir geometriniai (kompozicijos ašys, alėjos, aikštės, gėlynai, skulptūros, sodas, Oginskių kapinaitės su koplytėle-mauzoliejumi), ir gamtos vaizdiškieji elementai didelėje parko gilumos erdvėje: sudėtinga vandenų sistema, į kurią įeina ir Jūros kilpa, senvagių juosiama sala, žaismingųjų kontūrų ir medyno akmenų želdiniai, juos supančios pievos.

Palyginti lėkštam paviršiui raiškumo teikia ir keli supilti apžvalgos ir poilsio kalneliai, iš kurių didžiausias yra už Jūros upės – senieji rietaviškiai jį net piliakalniu vadino. Kitas vadinamas Kartuvių kalneliu – pasakojama, kad caro žandarai ant šio kalnelio korė sukilėlius.

Salose supilti dar du kauburiai – čia kunigaikščių Oginskių laikais iškilmingomis progomis grodavo dvaro orkestras.

Parko tvenkinius nuo seno mėgdavo gulbės, o parko želdynuose slapstydavosi fazanai.

Egzotiniai medžiai ir krūmai kuriant parką buvo atgabenti iš Tilžės, Karaliaučiaus, Berlyno, Hamburgo.

Anksčiau ypač plačiai garsėjo Rietavo žiemos sodas. Kauno botanikos sodo įkūrėjo prof. K. Regelio duomenimis, vien įvairių palmių čia augo apie 300, o kur dar kamelijos, fikusai, araukarijos, orchidėjos, paparčiai ir daugybė kitų atogrąžų ir subtropinių augalų. Prof. K. Regelio rūpesčiu dalis augalų iš nykstančios Rietavo oranžerijos apie 1923-1935 m. buvo pervežta į Kauno botanikos sodą ir Kauno „Metropolio“ restoraną. Likusieji išgrobstyti arba žuvo.

XIX a. Rietavo dvaro parkas buvo pats didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis įkurtas natūraliame specialiai išretintame miške. Nuo rūmų link bažnyčios vedė liepomis apsodintas kelias. Pačiame parke vyravo vietinės medžių rūšys, o alėjose ir eilėse augo eglės, liepos, uosiai. Sunku dabar pasakyti, kiek kuriant parką buvo pasodinta egzotinių medžių ir krūmų. Mūsų dienų sulaukė europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, paprastieji kaštanai, svyruokliniai uosiai, visame parke gausu šermukšnialapės lanksvūnės bei gluosnialapės lanksvos sąžalynų. Kartu su vėliau pasodintais augalais (tai balkaninė ir sibirinė pušys, pilkieji riešutmedžiai, raudonieji ąžuolai, įvairūs krūmai) parke auga 27 introducentų rūšys ir formos.

Pagrindinis rūmų pastatas šių dienų nesulaukė. Iki šiol parką puošia tik šalia rūmų buvusi kolonada. Išlikusiuose dvaro pastatuose šiandien įsikūrusi Rietavo ligoninė, katalikiška mokykla, o buvusioje muzikos mokykloje – Oginskių kultūros istorijos muziejus.

Dvaro laikus mena ir šalia kelio stovinti restauruota Oginskių koplytėlė. Parkas neišsaugojo buvusio vientisumo ir grožio. Ilgus metus didesnioji jo dalis, kurią drąsiai galima pavadinti miško parku, buvo apleista ir netvarkoma. Todėl šiandien sunku pasakyti, kokie čia anksčiau buvo architektūriniai sprendimai, kokios erdvės. Nepaisant to, parką galima ir reikia rekonstruoti. Tas palaipsniui čia ir daroma. Per paskutinį šimtmetį parke buvo pastatyta daug žemos architektūrinės vertės pastatų. Dėl to centrinės parko dalies rekonstrukcija šiandien jau nebeįmanoma.

Parko teritorijoje, už koplytėlės, yra įsikūrusi Žemaitijos kolegija su mokomaisiais ir gyvenamaisiais korpusais. Ši parko dalis gana gražiai apželdinta ir rūpestingai tvarkoma. Joje yra apie 40 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių ir formų. Greta Žemaitijos kolegijos korpusų sukurtas nedidelis parkelis pavyzdingai tvarkomas ir prižiūrimas. Gražus akcentas šioje dalyje yra išlikę iki šių dienų seni europiniai maumedžiai.

Rietavo parkas tvarkomas pagal 1981 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą projektą. 1985 m. parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.

Iš vietinių medžių parke auga: paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, paprastasis ąžuolas, kalninė guoba, paprastoji eglė, juodalksnis, paprastasis skroblas, paprastoji ieva, paprastasis šermukšnis, blindė, drebulė.

2.9.                Žagarės parkas.           

 

 

Žagarė nepriklauso prie populiariausių Lietuvos vietovių, lankytojui ji kelia mįslę, kaip atsirado toks didingas istorijos paveldas mažame miestelyje, kaip vyko sudėtinga raida nuo vienos iš paskutinių žiemgalių tvirtovių Sageros iki prabangaus dvaro ir parko ansamblio.

Parką suprojektavo žymus specialistas G. F. Kuphaldt, pakviestas iš Rygos. Pasižymėjęs giliu gamtos pažinimu ir derinių įvairove, jis tapo vienu iš gamtos parkų planavimo ideologų. Žagarės parkui jis parinko unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Didelis parko plotas leido išdėstyti tas pačias rūšis daugeriopai-nuo vienišių iki ištisų masyvų. Toks daugialypis želdinių išdėstymas ilgai išlieka įspūdingas: jame ne taip ryškiai pastebimos spragos, iškritę grandys, tik eglių nykimas, ypač paspartėjęs pastaraisiais metais, žymiau atsiliepė Žagarės parko vientisumui. Našioje dirvoje sodintas Žagarės parkas augalijos turtingumu buvo antras Lietuvoje po Palangos, turėjęs per 200 dendrofloros rūšių, kurios dar ir šiandien tebeauga. Žagarėje itin gražūs augimo bukų pavyzdžiai-jie stambiausi Lietuvos parkuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Išvados.

 

                      Parkai – žmogaus pertvarkyta arba suformuota želdynų teritorija, skirta daugiausia poilsiui. Parką sudaro žemės paviršių dengianti dirva, vandens telkiniai, želdinių deriniai, pastatai, įvairūs įrenginiai ir skulptūros.

                      Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento duomenimis, iš viso Lietuvoje yra apie tūkstantis istorinių parkų, daugiausia išlikusių buvusių dvarų teritorijoje. Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse yra daug senų, valstybės saugomų parkų, turinčių kultūrinę, architektūrinę bei dendrologinę vertę. Seniausi Lietuvoje išlikę parkai yra XVII-XVIII a. dvaruose ir didikų rezidencijose.

XVIII a. įvyko didysis parkų kūrimo perversmas. Pradžią jam davė naujieji Didžiosios Britanijos parkai, vadinami peizažiniais arba landšaftiniais. Lietuvoje imta rekonstruoti šiuo principu senuosius parkus ir veisti naujus.

Milijoninės investicijos gali prikelti senųjų dvarų rūmus ir kultūros bei architektūros paminklus. Su parkais, bendrais žmogaus ir gamtos meno kūriniais, kiek kitaip. Be investicijų, dar reikia laiko, žinių ir didžiulės žmogiškos meilės. Reikia visuomenės dvasinės kultūros ir pasirengimo kurti džiaugsmui, nors toji kūryba ne visada duoda apčiuopiamų finansinių rezultatų.

Ikikarinėje Lietuvoje, parceliuojant dvarus, naujoji buržuazija į bajoriškąją kultūrą žvelgė su neslepiama ironija, tad ir poreikio puoselėti senuosius parkus nebuvo. Valdžios institucijos savo poziciją aiškino lėšų stygiumi. Ir tik keliems inteligentams skaudėjo širdis, kad, pavyzdžiui naikinamas Oginskių parkas Rietave. Dabar teigiama, kad amžinuosius žmogaus ir gamtos kūrybos paminklus Lietuva pradėjo prarasti po Antrojo pasaulinio karo. Tai palietė ne tik dvarų rūmus, meno lobynus, bet ir parkus. Mažesnieji buvo laidojami melioracijos grioviuose, siekiant išplėsti dirbamos žemės plotus. Tai galima sieti ir su ideologija juk – sunaikinus praeities paminklus, galima viltis, kad praeitis bus greičiau ir lengviau pamiršta.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  1. LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

 

 

  1. Istoriniai parkai ir sodai Lietuvoje/ Europos paveldo dienos 1999 m. rugsėjo 10-19 d.
  2. Žurnalas “Šeima ir pasaulis” Nr. 4-5 (8) / 2003 / 23-35 psl.
  3. Lietuvos architektūros istorija / nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio/ II tomas
  4. http://www.jzum.lt/cd/nacionaliniai_parkai.html
  5. http://www.svencionys.lt/index.php?1395961497
  6. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Riet_parkas.htm
  7. suvigloster.supermedia.lt
  8. heritage.lt
  9. mpkelias.mch.mii.lt

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *