Verkių rūmai

Verkių rūmai stūkso  Vilniaus šiaurės rytų pakraštyje, kur driekiasi Verkių regioninis parkas. Didmiesčio pašonėje ant moreninių kalvų ir daubose iki šiol auga per 800 augalų rūšių. Tarp jų nemaža retųjų, nebe aptinkamų kitose šalies vietose. Regioninio parko puošmena-tarp pušynais, ūksmingais eglynais ir mišriais miškais apaugusių kalvų telkšantys trys ledynmečio palikti ribiniai ežerai, dėl žalsvos vandens spalvos nuo seno vadinami Žaliaisiais. Greta Verkiai, nuo XIV amžiaus minima vietovė. Čia didžiuliai miškai. Neries pakrantės pasižymi gamtos įvairove ir turtingumu. Verkiuose buvo statomos vyskupų rezidencijos, apsuptos nuostabios gamtos. Verkių parke yra vyskupo Masalskio dvaro sodybos liekanų, stovi rūmai, perstatyti XIX amžiaus viduryje. Prie Verkių glaudžiasi nuo XVII amžiaus garsios Vilniaus Kalvarijos. Verkių regioniniame parke yra saugomas ištisas gamtos vertybių su retų augalų augimvietėmis bei kultūros paveldo su vyskupų rezidencijų liekanomis kompleksas. Kalvarijų “Kryžiaus keliai” simbolizuojantys Kristaus kelią į Golgotą, baigti statyti vyskupo A.Sapiegos. Dėl visų šių nuostabių gamtos ir architektūros turtų verkiai yra įžymus ir garsus, todėl pateiksiu kelta istorinių detalių apie šią didingą vietą.

Verkių rūmai
Verkių rūmai
Betoninė gėlė
Betoninė gėlė, šalia verkių rūmų.

Verkių dvaro istorija

Verkiai – vienas seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis šimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija. Pirmoji rašytinė žinia apie Verkius mus pasiekia iš 1387 m., kai Jogaila Verkius, kuriuose pagonybės laikais gyveno Krivių krivaitis, padovanojo Vilniaus vyskupui. Iki XVII a. pab. Verkiuose mūrinių pastatų nebuvo, o dabartinis rūmų ansamblis sukurtas XVIII a. antroje pusėje žymiausiųjų Lietuvos architektų – Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus. Šio ansamblio iniciatorius ir mecenatas Vilniaus vyskupas Jokūbas Ignotas Masalskis, Verkiuose apsigyveno 1762 m. Iš pradžių jis gyveno senuose vyskupų mediniuose rūmuose. Vyskupas nusprendė restauruoti senuosius rūmus bei pasistatyti modernišką rezidenciją. 1780 m. Verkiai tapo Jokūbo Ignoto Masalskio nuosavybe. Tuomet ir buvo pastatytas visas ansamblis, kasami tvenkiniai, tvarkomas parkas, vedamas vandentiekis ir kt. Verkiai tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru. 1792 m. Verkiai atiteko J.I.Masalskio giminaitės vyrui grafui Potockiui. Tačiau šis gyveno Baltarusijoje, todėl dvarą pardavė Vilniaus maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Valdant jam dvaras nusigyveno, buvo įkurtas moterų pensionas, prancūzų kariuomenės ligoninė. Rūmai pradėjo irti. 1842 m. Raudondvarį į Verkius iškeitė Liudvikas Vitgenšteinas. 1874-1887 m. valdant dvarą kunigaikščiui Petrui Vitgenšteinui, Verkiai vėl suklestėjo. Norėdamas puošniai ir prabangiai gyventi, P.Vitgenšteinas iš užsienio parsivežė menininkų ir architektų, kurie perstatė kairįjį pastatą (pristatė bokštą ir žiemos sodą), sutvarkė parką bei gėlynus ir kt. Rūmai buvo išpuošti įvairiais prabangiais dalykais, atvežtais iš Romos ir Paryžiaus, Radvilų surinktomis muziejinėmis retenybėmis (ginklais, paveikslais, žvėrių iškamšomis, šarvais). Iki šių dienų kairiųjų rūmų interjerų medžio raižiniuose yra išlikę inicialai P. W., liudijantys, kad rūmų puošimas buvo atliktas P.Vitgenšteino laikais. Verkiuose taip pat buvo oranžerija, šiltadaržiai, tvenkiniai, pilni žuvų, žvėrynas, vandentiekis, 40 važinėjamų arklių, dujos, paštas, telegrafas, fotografų dirbtuvė, popieriaus fabrikas ir kt. Apie Verkių prabangą ir puošnumą kalba ir žiemos sodas, kuris tuo metu buvo vienintelis Lietuvoje. Jis statytas iš stiklo ir plieno, pagal prancūzų architekto projektą. Taip pat buvo nutiesti keliai į Verkius ir pačiuose Verkiuose. XVIII a. parkas yra vienas iš didingiausių ir unikaliausių Lietuvos parkų, išsidėstęs Neries viršutinėje ir apatinėje terasose. Iki šių dienų išlikę trys tvenkiniai prie malūnų bei žuvivaisos tvenkiniai. Po P.Vitgenšteino mirties Verkiai atiteko jo seseriai Marijai Hohenloe, kuri paklusdama caro valdžios įstatymams (svetimšaliams draudžiama valdyti žemes), Verkius turėjo parduoti. XIX a. pab. – XX a. pr. Verkiai ėjo iš rankų į rankas, kol visiškai nusmuko. 1960 m. visas ansamblis buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos institutų žinion. Dėka jų iki 1976 m. atkuriant istorinius interjerus buvo restauruoti likę pastatai (reprezentaciniai rūmai neišlikę). 1992 m. čia įsteigtas Verkių istorinis ir kultūros draustinis, tapęs Verkių regioninio parko dalimi.

Pirmieji vyskupų rūmai buvę mediniai su mūriniais rūsiais.Yra žinoma , kad juose 1519m. mirė Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila .Čia gyventi patiko vyskupui Valerijonui Protasevičiui XVIa. XVIIa.pradžioje valdant Vilniaus vyskupui ir LDK vicekansleriui Eustachijui Valavičiui , Verkiuose stovėjo renesansiniai Vyskupų rūmai.Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis XVIIa. Pab.-XVIIIa. pr.aukštame Neries kranto kalne pastatė tvirtovės tipo rūmus , amžininkų vadintus pilimi.

Vietą naujųjų rūmų statybai parinko ir jų erdvinę kompoziciją suplanavo prieš tai jau minėtas Martynas Knakfusas.Visą ansamblį perplanuoti baigė iš Vakarų Europos studijų grįžęs Laurynas Gucevičius. Iškilo rūmai su  koplyčia ir dviem dideliais namais tarnautojams. Iškilminguose , gražiuose ir reprezentaciniuose ,klasicizmo stiliaus rūmuose buvo kelios salės, keliasdešimt kambarių,koplyčia, iždinė , teatras, didelė biblioteka , ginklų bei iškasenų rinkiniai ir paveikslų muziejus.Buvo įvestas vandentiekis , įrengtas dujinis apšvietimas.

1816m.V.Potockis Verkių rūmus pardavė kaip minėta Vilniaus pavieto maršalkai Stanislovui Jasinskiui.Pastarasis gerai tvarkė Verkių įmones , malūnus, valė tvenkinius , tačiau apleido centrinius rūmus ir 1839m. Verkiai buvo parduoti.1840m. prasidėjo Verkių rezidencijos rekonstrukcija , labiausiai pakeitusi rytinius rūmus.Rekonstrukcijai vadovavo iš Gudijos kilęs Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis.1846m.buvo nuardyti centriniai rūmai.Prie rytinės oficinos vakarinio galo pristatytas bokštas , o prie rytinio galo – dviejų aukštų žiemos sodas.Sumažinta viršutinio parko teritorija, aptverta nauja tvora, pastatytas sargo namelis.Parteryje įrengtas fontanas , pastatytas vandens bokštas.

Paskutinis Verkių dvaro savininkas – neturtingas čekų kilmės dvarininkas Kazimieras Spinekas , 1910m. nusipirkęs Verkius , juose gyveno iki Antrojo pasaulinio karo.Pirmojo pasaulinio karo metais sunyko žiemos sodas , itališkas parkas , iškirsta daug vertingų medžių išgrobstyta daugelis meno vertybių.

Po antrojo pasaulinio karo Verkių dvaras buvo aptvarkytas.1949-1956m.veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956-1959m.- gyvulininkystės technikumas su pagalbiniu ūkiu ir studentu bendrabučiu. 1960m.vakariniame rūme įsikūrė Lietuvos mokslų akademijos Botanikos , o rytiniame Zoologijos institutai. Rytiniame rūme Mokslų akademija įsteigė Mokslininkų rūmus , kurie naudojo šio pastato dalį iki šiol.Ilgą laiką čia veikė nuolatinė Dailės muziejaus ekspozicija.

1992m. įsteigtas Verkių istorijos ir kultūros draustinis ir Verkių regioninis parkas. 1995m.visas Verkių architektūrinis ansamblis perduotas Botanikos institutui.Atnaujintame malūne veikia alaus restoranas , atkurtas XIXa. Dujinis apšvietimas.Restauruojami dvaro pastatai.

Šiuo metu centrinių rūmu funkcija atlieka rytinė oficina-puošniausias ansamblio pastatas , gausiausiai dekoruotas ir viduje.Tai trijų aukštų pastatas su rūsiu.Viduje-erdvus vestibiulis su paradiniais laiptais , išsiskiria Malachitinė salė , Renesansinė salė , Baroko salė , Raudonoji (klasicizmo stiliaus ) salė , Ampyrinė salė , Juodoji salė , Riteriu (Baltoji ) salė.

 

Verkių dvaro vakarinė oficina                                   Verkių dvaro žiemos sodas 1845 m.

po rekonstrukcijos 1845 m.

Vakarinė oficina mažiau puošni. Įdomus Verkių dvaro paviljonas, kuriame dabar įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Tai keturkampis dviejų aukštų pastatas, turintis sferinį kupolą. Kupolo vidus tapytas imituotais kesonais su pasikartojančių rozečių ornamentika.

Prie kelio į Žaliuosius ežerus stovi L.Gucevičiaus projektuoti užvažiuojamieji namai. Pagrindinį fasadą puošia šešios toskaninės kolonos. Pastatas sudarytas iš trijų korpusų. Vidurinysis korpusas klasicizmo stiliaus.

Labiausiai nutolęs nuo Verkių – administracinis pastatas, naudotas kaip smuklė Kalvarijų maldininkams ir pakeleiviams. Dabar priklauso UAB Lietuvos statybų projektavimo institutui.

Dvaro parko vidurinėje dalyje stovi sargo namelis, išsiskiriantis neobizantine langų puošyba -į viršų smailėjančiais langų apvadais. Buvusios oranžerijos dabar pritaikytos Alternatyviosios energijos priemonių centro nuolatinei ekspozicijai. Išlikę ir kiti Verkių dvaro pastatai: malūnai, vandens kėlimo stotis, kluonai, vandens bokštas.

Po prancūzmečio kompozicinį Verkių ansamblio pagrindą sudarę centriniai reprezentaciniai rūmai neatsigavo – 1846 metais buvo nugriauti iki rūsių, kurie iki šiol išlikę gana geros būklės. Architekto Martyno Knakfuso pastatytas rytinis rūmas nustelbė centrinius reprezentacinius rūmus. Naujajame pastate apie 1780 m. apsigyveno vyskupas I. J. Masalskis. Tuomet rūmų kambarių sienos buvo išmuštos kiniškais šilko audiniais, kurie vyskupui kainavo 24 000 auksinų, Varšuvoje buvo nupirkti prabangūs baldai.

XIX a. rytiniame rūme gyveno vėlesnis Verkių savininkas Stanislovas Jasinskis. Šį rytinį rūmą centriniais ir reprezentaciniais rūmais pavertė Vittgenšteinų giminės pakviestas gabus architektas K. Podčašinskis, inž. A. Malevskis – apie 1839–1840 m. jie ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Vėliau architektai Simonas Bernaras ir Alfonsas Žirardas šiauriniame rūmų gale pastatė 20 m aukščio eklektikos stiliaus bokštą (buvo naudojamas kaip vandentiekio bokštas), dvi laiptines, Riterių, arba Baltąją, salę. Pietiniame rūmų gale buvo pastatytas  2 aukštų žiemos sodas (išlikę tik pamatų fragmentai), rytiniame šone buvo įrengtas baseinas, virš jo – baliustrada aptvertas balkonas. Pertvarkytas ir prabangiai įrengtas interjeras, iki šiol išlaikė svarbiausius bruožus. Šiuo metu rytinis rūmas – puošniausias ansamblio pastatas  – atlieka centrinių rūmų funkcijas.

Verkių dvaro salių ypatumai

Rytinėje oficinoje iki šiol išlikę autentiški Vittgenšteinų laikų ąžuolinių drožinių puošiniai, atgabenti iš Vokietijos dirbtuvių. Įspūdingi medžio drožiniai dabina paradinių laiptų baliustradą. Drožinėtų lubų kampuose matyti Vittgenšteinų šeimos heraldikos detalės, apačioje – liūtai laiko Petro Vittgenšteino monogramas. Centre regėti žymaus prancūzų dailininko Džordžo Bekerio plafonas antikiniu siužetu – „Amūras ir Psichė“. Rytinėje oficinoje yra daugybė prašmatnių salių, kurios atrestauruotos stengiantis atkurti anuometinį rūmų stilių:

  • Žalioji (malachitinė) salė.  Pastaraisiais metais šioje salėje, kurios lubos papuoštos dekoratyviomis žaliomis malachitinėmis plokštelėmis, eksponuojami paveikslai byloja, kad praeityje įspūdingus darbus Verkiuose sukūrė žymiausieji XIX a. dailininkai, dirbę Vilniuje.
  • Renesansinė salė. Nuo Vittgenšteino laikų joje (dar vadinama vyrų sale) yra išlikusios autentiškos ir madingos renesanso epochoje lubos, puoštos mediniais kesoniniais drožiniais – paauksuotos daugiakampės geometrinės figūros su arabeskomis. Salėje stovėjęs masyvus biliardo stalas neišliko. Ten, kur dabar langas, anksčiau būta durų, vedusių į antrąjį  žiemos sodo aukštą. Salėje dabar paprastai posėdžiauja Botanikos instituto taryba.
  • Baroko salė. Priešingai nei masyvi ir niūroka vyrų salė, ši baroko stiliaus salė žavi savo tonų šviesumu, ornamentų puošnumu, įmantrumu. Dekoras – tarytumei salono damų papuošalai: jais stengiamasi įtikti čia esančio „damų kambario“ moterų skoniui, sukurti jaukią atmosferą. Restauracijos metu po mėlynu palubės ornamentu buvo atidengta siužetinė freska iš Masalskio laikų. Kadangi daugiau medžiagos nerasta, jos restauravimas neužbaigtas.
  • Klasicistinė, arba Raudonoji salė. Salėje, nuo seno vadinamoje šeimynine arba Raudonąja, būdavo priimami tik artimiausi giminės. Pabrėžiant giminystės kraujo ryšius interjere vyravo raudona (kraujo) spalva, o sienos buvo apmuštos raudonu šilku. Dabar yra matomi raudoni durų, sienų, lubų dekoro akcentai.
  • Ampyrinė salė. Šios salės interjeras – ampyro (nuo žodžio ,,imperija“) stiliaus, susiformavusio XIX a. Napoleono kulto garbinimo metu. Valdžios galybę ir jėgą rodo orios ir masyvios formos, simboliški Romos imperijos laikų ornamentai, sienos dekoruotos laurų vainikais. 2002 m. buvo pakeistas sienų dekoras.
  • Juodoji salė. Kaip daugelis rūmų turi savų legendų, taip ir ši salė turi savąją. Spėjama, kad būtent šioje salėje nusižudė viena Vittgenšteinų dukterų, nelaimingai įsimylėjusi rūmų arklininką. Gedėdami dukters, tėvai įsakė interjerą dekoruoti juodai. Tragiškumo ir susikaupimo įspūdį labai sustiprindavęs juodas kryžius lubose (neišlikęs). Be abejo, juodas salės dekoras buvo ryškus kontrastas Riterių (Baltajai) salei – padėjęs pabrėžti jos puošnumą, šviesumą, iškilmingumą.
  • Baltoji (Riterių) salė. Jos interjere esama įvairių epochų stilių elementų, todėl salėje vyraujanti samplaika atitinka eklektikos stilių. Pagal pirminį sumanymą čia buvo įrengta valgomoji menė, skoningai papuošta didelio formato trijų Vittgenšteinų kartų šeimyniniu portretu ir iš Nesvyžiaus Radvilų rūmų atvežta XVI a. riterių šarvų kolekcija. Šiandien salėje vyksta svarbiausieji mokslo ir visuomenei skirti renginiai.

Skirtingas salių stilius ir interjeras gali byloti apie apie rūmų šeimininkų išlavintą skonį, mokėjimą tinkamai panaudoti kiekvieno stiliaus privalumus.Visas šoninės laiptinės sienas puošianti savita, bet diletantiška tapyba – taip pat yra Vittgenšteinų palikimas. Manoma, kad šių sieninių freskų su medžioklės scenomis autoriaus būta vietinio menininko Bogdanavičiaus. Deja, freskų stilius nelabai tinka prie rafinuoto rūmų interjero. Šiuo metu rytinėje oficinoje įsikūręs Botanikos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmai, vyksta įvairūs mokslo ir kultūros renginiai, eksponuojami meno kūriniai.

 

Verkių oranžerija ir augalijos įvairovė

 

Verkiai taip pat pasižymį savo dieviško grožio oranžerijomis jau nuo senų laikų galima daryti išvadas, kad ten geros sąlygos svetimžemiams augalams auginti, tai  rodo kad Verkiuose būta senųjų dekoratyvinės sodininkystės ir parkų tvarkymo tradicijų. Vyskupas I. J. Masalskis buvo pavedęs L. Gucevičiui arba M. Knakfusui suprojektuoti tris oranžerijas (išliko dvi), Vittgenšteinų giminė buvo pastačiusi dviaukštį žiemos sodą (neišlikęs). Oranžerijos baigtos statyti 1786 m., o 1789 m. iš Italijos buvo parvežta retų medžių ir kitų augalų rūšių bei atmainų. Verkių oranžerijų augalijos ir parko gėlynų projektą parengė Augustas Mašinskis. Oranžerijose, įrengtose sode, augę persikai, abrikosai, ananasai, slyvos, obelys, kriaušės, gėlės. Vasarą iš šiltnamių į parką buvo išnešami gėlių vazonai. Džiugino serbentų, raugerškių, erškėtrožių, buksmedžių, slyvų ir lazdynų gyvatvorės. Oranžerijų, aptvertų neaukšta mūro tvora, teritorija buvo pavyzdingai sutvarkyta, papuošta mažosios architektūros formomis, gazonais, gėlynais.

Oranžerijos buvo labai svarbios lankytojams – kaip pramogų ir poilsio salonai. Funkcinę paskirtį oranžerijos išlaikė iki XX a. pradžios. Po Antrojo pasaulinio karo jose buvo įrengti butai ir ūkinės patalpos. Benykstančios oranžerijų patalpos, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo privačia nuosavybe ir privačiomis lėšomis kapitališkai suremontuotos ir sutvarkytos. Vienaaukštė šiaurinė oranžerija su centriniu ir dviem šoniniais priestatais, dekoruotais piliastrais ir profiliuotais karnizais, išlaikė klasicizmo stilių – tai geriausias atliktų darbų įvertinimas.

Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams – liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų – tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti. Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m.

Išvados

                       Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento duomenimis, iš viso Lietuvoje yra apie tūkstantis istorinių parkų, daugiausia išlikusių buvusių dvarų teritorijoje. Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse yra daug senų, valstybės saugomų parkų, turinčių kultūrinę, architektūrinę bei dendrologinę vertę. Seniausi Lietuvoje išlikę parkai yra XVII-XVIII a. dvaruose ir didikų rezidencijose. Todėl Verkių teritorija ir statiniai yra ypatingai svarbus, ne tik dėl architektūrinių bruožų, bet ir dėl savito parko grožio ir vertės. Ikikarinėje Lietuvoje, parceliuojant dvarus, naujoji buržuazija į bajoriškąją kultūrą žvelgė su neslepiama ironija, tad ir poreikio puoselėti senuosius parkus dvarų teritorijose nebuvo. Valdžios institucijos savo poziciją aiškino lėšų stygiumi. Ir tik keliems inteligentams skaudėjo širdis, kad, tokios vietovės yra naikinamos, tai dar viena priežastis dėl kurios verkiai yra tikras meno, grožio, kultūros ir tradicinių vertybių šulinys išgyvenęs bėgančiu amžių netikėtumus ir kliūtys.

 

Balti Valakampiai
Balti Valakampiai, nuo Verkių rūmų kalno.

 


 

 

 

 

 

 

 


LITERATŪROS SĄRAŠAS:

  1. www.miestai.net
  2. www.7seasons.lt
  3. www.liutkus.eu/verkiu-dvaras-ir-parkas/207/
  4. http://ginklai.net/tunelis/others/Verkiai/
  5. www.archyvai.lt
  6. www.pavilniai-verkiai.lt
  7. Lietuvos Enciklopedija

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *