Viktoras Uspaskich psichologija

Viktoras Uspaskich
Buvęs Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas spaudos konferencijoje „Uþ nesunaikinamas idëjas“ Lietuvos Respublikos Seime, Vilniuje.

Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai Tai ne romanas ir ne autobiografija, čia nėra siužeto.
Tai ne įvadas, tai jau pradžia – psichologijoje viskas svarbu.
Šis gyvenimo mokslas pagrįstas realiais faktais.
Tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, maitintis, bendrauti, būti laimingi visuomenėje ir šeimoje, lydimi sėkmės karjeroje, būti turtingi, sveiki ir puikios fizinės formos. Valdžiai primins dėl jų neefektyvaus valdymo. Daugeliui padės ilgiau sveikai ir laimingai gyventi. Tiems, kurie nori mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti. Viskas viename žmoguje
Protu nesuvokiamas kontrastas. Šiaurė, toli nuo civilizacijos, tremtinių gyvenvietė, jokio vyksmo, viskas ant išmirimo ribos, didelė skurstanti šeima, duona ant stalo – prabanga ir ne kiekvieną dieną, darbas sulaukus vos vienuolikos. Ir – milijonierius, sėkmingas verslininkas, politikas, ministras, darni šeima, puikūs vaikai. Ir – lyg skradžiai į prarają, į miglą, alkoholis, azartas, gyvenimas lyg po narkozės skendi rūke ir nesėkmėse, o kad nepasirodytų per maža – didžiulė puokštė ligų, gyvenimas pakimba ant plauko. Išėjau iš šio uždaro, pragariško rato, viską surinkau į krūvą. Sukroviau ant svarstyklių. Ir pasvėriau LAIMĖS svarsčiu. Daug epizodų prabėgo mintyse, bet vienas užstrigo iš vaikystės. Nepatikėsite, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti nė vieno niūraus savo vaikystės momento!
Dar 2 pabandžiau ir supratau – o juk laimė visai kitur. Laimę suteikia ne duona kasdieninė. Pasirodo, aš buvau pakankamai laimingas ten, toli, be duonos ant stalo. Vis dėlto, kam aš kažko siekiau, lėkiau, skubėjau, rizikavau, kažko ieškojau, dirbau dieną naktį, gudravau, galbūt kažkur kažką iš ko nors atiminėjau? Deja, bet mano taupyklėje laimės nepadaugėjo. KODĖL??? Kiekvienas gali sau užduoti tą patį klausimą ir šioje knygoje rasti atsakymą. Dėkoju likimui, kad man buvo suteikta galimybė išmokti tas pamokas dar šiame gyvenime ir likti gyvam, pajusti tikrą laimę, pataisyti sveikatą ir judėti toliau. Pirmoje knygos dalyje pateiksiu tam tikras šių dienų realijas, kurios nėra labai malonios, todėl pasistengsiu jas šiek tiek sušvelninti, tačiau esmę paliksiu. Noriu, kad jūs pajustumėte ir suprastumėte mastą tos situacijos, kurioje reikėjo gyventi, kovoti ir ne tik nepasiduoti, bet priešingai, augti, pakeisti savimonę bei tapti laimingam. Dabar, kad būtų suprantamiau apie ką ši knygą, pateiksiu nedidelę pamokančią gyvenimišką situaciją. „Noriu gyventi šalia Dievoǃ“ – tokiomis keistenybėmis sūnus nuolat kvaršindavo galvą tėvui. Tėvas vydavo jį kuo toliau nuo savęs, tačiau geroji motina švelniai šypsodamasi sūnui atsakydavo: „Toli iki Dievo, vaikeli. Mylėk žmones ir gyvensi šalia Dievo.“
Mokytojas ir mokinys ši knyga turi realų poveikį. Norėčiau patarti suvokti ją ne tik akimis ir protu, bet ir išmintimi, širdimi ir savo patirtimi. Procesas būtų dar efektyvesnis, jei turėtumėte partnerį, arba kokį nors kitą žmogų, kuris taip pat domisi tokiomis žiniomis, kad galėtumėte kartu aptarti, o kai kuriais atvejais ir skaityti vienas kitam. Yra daugybė įvairių darbo su žmogaus psichika mokyklų ir metodų: nuo psichoanalizės iki Berto Helingerio metodų, nuo transasmeninės psichologijos iki psichosintezės ir pan. Visose šiose metodikose asmenybės struktūros samprata yra pateikiama skirtingai, nors žmogaus struktūra yra viena ir ta pati. Lygiai taip pat kaip nėra skirtingų fizikos dėsnių – Amerikoje būtų vieni, o Japonijoje kiti. J O dar svarbiau žinoti, ir, ko gero, svarbiausia – psichika tiesiogiai susijusi su pasaulėkūros dėsniais. Šioje knygoje pateikiamos žinios daugelio meistrų, su kuriais man teko asmeniškai susipažinti, su kitais susipažinau skaitydamas jų knygas ar studijuodamas
3 jų paskaitas internete. Esu jiems nepaprastai dėkingas. Knygos pagrindas – tai mano gerbiamų mokytojų, mokančių mane gyvenimo mokslo, pamokos. Išdrįsiu apibūdinti save – mokinį – ir savo mokytojus naudodamasis jų teorija. Niekas jums nesako, kad kiekvienas žmogus turi būti draugas arba brolis. Kaip teigė daktaras, profesorius šventasis Džiuzepė Moskati (Giuseppe Moscati), draugystė gimsta ne tik iš panašumų, dažniausiai ji atsiranda iš skirtumų, skirtingų požiūrių, įvairių jausmų ir pripažinimų palyginimo. Tokią draugystę Dievas vertina labiau, į tokią draugystę įdedama išmintis sielos lygmenyje. Todėl kiekvienas, kurį sutinkame savo gyvenimo kelyje, yra mūsų mokytojas. Mus moko ir laimė, ir kančia. Mano kelias pas Mokytoją ėjo per pagundas, aistras, tamsumą, ligas ir įvairias kliūtis, kartais per įprastą kasdieninę veiklą, per bendravimą su aplinkiniais žmonėmis, per dėmesio stoką ir gailestingumą jiems. Pirmasis mokinio laiptelis – tai tiesiog priėmimas ir susitaikymas, savęs ir kiekvieno sutiktojo pripažinimas vienodais visatos dalelių dydžiais. Kuo mažiau mano širdyje liko vietos nelygybės suvokimo stereotipams ir prietarams, tuo mažiau jaučiau savo viršenybę, pagrįstą tik tuo, kad esu turtingesnis už kitus. Vis dažniau pradėjau žiūrėti į visus reikalus ir susitikimus kaip mokinys ir kaip Visatos dalelė. Atgijo kai kurie kiti jausmai, suvokimai. Nebelaukiau kažkokių apdovanojimų ar pagyrimų, manyje augo vis didesnis žinių ir Gyvenimo mokytojų poreikis. Mokytojas gali mokyti mokinį tik tada, kai pats, remdamasis savo patirtimi, suvokia šaltinį, iš kurio trykšta kūrybinė banga, kaip tai vyksta, pavyzdžiui, meno srityse. Kur slypi tos jėgos, kuri lemia klestėjimą, valdžią, turtus, šaltinis? Kaip elgtis su šia jėga? Mes ateiname į šį pasaulį kaip mokiniai ir mokomės iš gyvenimo, nes visa, ką sutinkame šiame gyvenime, yra ne kas kita kaip mokymas. Mokinys trokšta žinių, jis atviras ir pasitikintis savo Mokytoju, pilnas entuziazmo, ryžto, nuolat dirba su savimi, turi kantrybės tam, kas vyksta aplink, susitaiko su aplinkybėmis, turi bendraminčių. Jis niekada nėra vienišas, visada turi, kas jį globoja. Ir tik tas, kuris įsisąmonina mokinio poziciją ir žinias, gali tapti Mokytoju. Daug kas nori tapti Mokytojais, tačiau praleidžia mokymosi patirtį. Taip atsiranda puikybė – savybė, kurios jokiu būdu negali turėti tikras Mokytojas. Tačiau svarbiausia – Mokytojas gyvenime turi būti pavyzdžiu. Be to, Mokytojas turi gebėti prisitaikyti prie mokinio mąstymo būdo ir suvokti jo dabartinį gyvenimą. Tik tada gali priimti mokinio situaciją ir parinkti tinkamiausią 4 mokymo sistemą, padėti jam suvokti, kaip išlaisvinti savo valią ir jėgą nuo įvairių asmeninių žemiausių aistrų ir šmėžuojančių padrikų minčių chaoso. Man pasisekė. Vos tik mano kelyje atsirado tokių mokytojų, aš visiškai pasitikėdamas jais panirau į šiuos mokymus. – tai Oleg Gadeckij, Marina Targakova, Enver Izmailov, Aleksandr Chakimov, Sergej Avakov, Oleg Jeriomenko, Aleksandr Boev, Vladimir Ivlev ir kiti. Ši knyga – tai mano namų darbas, parodantis, kad jie ne veltui dirbo su manimi. O jūs, skaitytojai, parašysite man pažymį.J Na, o jeigu mokykla priims šią knygą į savo biblioteką, man bus didelė garbė. Taip pat dėkoju savo vaikams, kurie buvo visiškai skirtingai auklėjami (tai ne įvadas, tai jau mokymas). Vyresniųjų vaikų problemas bandžiau spręsti pats, kartu suvaržydamas jų veiksmų ir mąstymo laisvę. Jų vėlesnis elgesys išmokė mane kitaip mąstyti ir veikti. Jaunesnieji paprastai ir aiškiai, savo nevaržomais poelgiais, patys to nesuprasdami, rodė, kaip reikia teisingai gyventi. Tikrai taip, nesikišdamas į jų sprendimus ir klaidas, tik kartais paaiškindamas vieno ar kito veiksmo pasekmes ir tik stebėdamas juos, pradedi suprasti, kodėl gyvenime vyksta vieni ar kiti dalykai, vaikai – tai tikri „sufleriai“ ir geri mokytojai. Nuoširdžiai dėkoju žmonai Jolantai – būtent nuo jos subtilaus žinių pateikimo ir prasidėjo mano ieškojimas. Esu jai dėkingas ne tik už jos kantrybę, kuri taip pat tapo man pamoka ir pavyzdžiu, ne tik už puikius vaikus, bet ir už jos suteiktą neįkainojamą dovaną, kokią ne kiekvienam šiame gyvenime duota dovanoti ir apie kurią ji tikriausiai pati nė nežino. Ji padovanojo man savo akis, kuriomis pažvelgiau į save iš šalies. Ir tik tada pradėjau suprasti save. Tačiau, deja, bet būtent ji įrodė, kas atsitinka, kai pažeidžiamas Visatos dėsnis, bylojantis, kad vyro pareiga – saugoti moterį nuo lyderystės. Kai moteris pradeda kištis ne į savo reikalus ir gyvena ne pagal savo paskirtį, žalojama jos psichika. Ji tik galvoja, kad save realizuoja, iš tikrųjų tai iliuzija, kuri padaro nelaimingą ne tik ją, bet ir jos aplinkos žmones. Tokia moteris žlugdo ne tik save, bet ir šalia esančius vyrus, moteris, kolektyvus ir taip pažeidžia moteriškos ir vyriškos energijų balansą. Ir visai nesvarbu, kur tai vyksta – visuomenėje, įmonės, valstybės valdyme ar šeimoje. Jei tai vyksta šeimoje ir moteris sako: „taip nusprendžiau, taip ir bus“, „aš nusprendžiau ir mes statysime namą“, žinokite, kad šeimos nebeturite. Tikras vyras lyderis su tokia moterimi negyvens, tai prieštarauja vyriškai prigimčiai pagal Visatos dėsnius.
Vyras ir moteris – tai skirtingos gyvos būtybės, kurių prigimtis visiškai kitokia, ir niekas negali išklysti iš savo kelio. Šią temą pratęsime kitoje dalyje. Aš ne mokytojas, mokytojai išvardyti šioje knygoje, aš – tiesiog mokinys. Šios žinios nėra unikalios, unikalus yra pasaulis. Todėl ir aš nieko unikalaus nedarau, tiesiog dalinuosi savo patirtimi, kurią įgijau naudodamasis šiomis žiniomis. Todėl rašydamas šią knygą aš vadovausiuosi savo patyrimu, kurį man suteikė gyvenimas, dėl mano klaidų arba kokių nors neigiamų ar teigiamų mano charakterio savybių išmušdamas mane iš vėžių ir grąžindamas atgal. Žinoma, čia neapsieita ir be gyvų būtybių ir ligų, kurios tam tikruose mano gyvenimo epizoduose apsireiškia įvairiu pavidalu, – tai klastingoji podagra, piktybinis auglys, nervinis tikas, skrandžio liga ir gera dešimtis kaulų lūžių arba oponentai, konkurentai, banditai, prokurorai ir teisėjai ir kiti „gerieji“ žmonės, ar tiesiog žmonės, ieškoję savo interesų, kurie kirsdavosi su mano interesais ir todėl kildavo rezonansas, kartais nušluodavęs nuo kelio visą, kas gyva. Šiandien aš drąsiai juos visus ir visa tai vadinu savo geriausiais mokytojais. J Taip, taip ir dar kartą taip – gavęs kai kurių žinių ir įgijęs patirties, šiandien nebeužduodu sau to klausimo, kurį užduodavau anksčiau: „Už ką? Kodėl tai vyksta su manimi?“ Aš gi toks kilnus, švelnus, tiek gerų darbų darau, labdara užsiimu, darbo vietas kuriu ir t. t. Šiandien aš išmokau užduoti sau kitą klausimą: „Dėl ko man tai? Kokią pamoką man siunčia tos būtybės, ligos ir problemos? Šiandien aš išmokau ieškoti priežasties jiems pateisinti. Įsiklausykite!!! Aš pats ieškau priežasties savo skriaudėjams ir ligoms pateisinti. Vėliau jūs suprasite, kodėl taip darau. Jeigu norite gauti tokių žinių, skaitykite toliau ir mokykitės iš mano klaidų, deja, kartais nepataisomų.J Šia tema parašyta daugybė protingų knygų, tačiau jas sunku suprasti žmogui, kuris nėra tam specialiai pasiruošęs. Mano tikslas – nevarginti jūsų protingais žodžiais ir frazėmis. Stengsiuosi mintis formuluoti ir pateikti lengvai, suprantamai ir prieinamai. Pavyzdžiui, lyg ir visiems aišku, kodėl žmogui kiekvieną dieną reikia eiti miegoti, bet aš dar papildomai paaiškinsiu. Arba dėl ko Dievas davė žmogui išmintį ir lytinį organą, tačiau perspėjo, kad su jais susijusi viena nelabai gera žinia: atrodytų, ir seksas, ir išmintis teikia malonumo, tačiau esmė ta, kad šie du organai neveikia kartu.J Čia labai tiktų pavyzdys apie natūralų vandentiekį. Jei atsukame apatinį vandentiekio kraną, į viršutinį tašką vanduo nepatenka, tai yra energija teka žemyn. Taip ir su žmogumi, jeigu jis labai dažnai kur pakliuvo atsukinės „apatinį kranelį“J, tai yra atsiduos jausmams, seksui, pagundoms, viršutinis taškas – išmintis – kentės, net ir tuo atveju, jei žmogus nuo gimimo yra pakankamai protingas. Ir ne tik todėl, kad neužtenka laiko kitoms pagundoms, ši problema slypi daug giliau… Kai kam bus įdomu sužinoti, kodėl gimsta vaikai, kodėl vieni labiau myli mamą, o kiti – tėtį, kodėl nėra harmonijos šeimoje? Kodėl kartais vyrams patinka vyrai, o moterims – moterys? Kodėl dienos pabaigoje jaučiamės pavargę ir kodėl dažnai sergame? Kodėl mums nesiseka ir kaip su tomis nesėkmėmis kovoti, kaip pagauti laimės puokštę? Ir dar daugybė klausimų, tačiau apie viską iš eilės. Atsakydamas į klausimą, vis dėlto, kodėl žmogui reikia kiekvieną dieną miegoti, paaiškinu: mes pavargstame nuo gyvenimo šurmulio, kasdienių rūpesčių, todėl žmogiškoji prigimtis lemia, kad mes užmiegame. Kam to reikia? Tam, kad atsijungtume nuo išorinio pasaulio. NE, ne fizinis nuovargis dažniausia mus verčia iš kojų, o mūsų psichika. Gamta mus panardina į nesąmoningą būseną, tai lyg koks apsisaugojimo mechanizmas, saugiklis, padedantis pasikrauti energijos ir kitą dieną būti budriems. Jeigu psichika pavargo, tai ir visa kita dirba neritmingai, neefektyviai ir daro klaidų. Suprantamai aiškinu? Jeigu jūs atsakėte į šį klausimą – taip, tada skaitykite toliau. Jums viskas bus suprantama ir įdomu. Bet jeigu atsakymas – ne, tada atidėkite knygą į šalį iki geresnių laikų, nes toliau jūs tikrai nieko nesuprasite. Neskaitykite jos ir tuo atveju, jei nenorite nieko keisti, nenorite tapti geresni ir sveikesni. Būtinai atsakykite į šioje knygoje užduodamus klausimus, ir patys juos užduokite. Šioje knygoje tai ne tik įmanoma, bet ir būtina, nes mokymų ir šių žinių įtaka asmenybei jau prasidėjo nuo pirmųjų eilučių. Iš karto pasiūlysiu nedidelį praktinį pratimą, padėsiantį pagerinti nuotaiką ir savijautą, panaikinti dirgiklius ir ramiai semtis žinių. Tereikia sumažinti savo pyktį ir priešiškumą kam nors.
Atsisėskite patogiau… (Šie daugtaškiai tam, kad jūs neskubėtumėte, padarytumėte pauzę, pagalvotumėte.) Atsipalaiduokite…, mintis nukreipkite į tą vietą, apie kurią kalbama. Pajuskite kojomis grindis…, patogiai atsiremkite į atlošą… ir… prisiminkite kokį nors mylimą žmogų, draugą ar net oponentą… ir kokią nors jo savybę, kuri jus erzina… Ką reiškia erzina? Jūs norite, kad jis elgtųsi taip, kaip jūs norite… Jūs tikitės, kad jis taip elgsis, tačiau to nesulaukiate… Jūs sudirgstate… O dabar pagalvokite iš šio žmogaus pozicijos, o ne taip, kaip norisi jums… Tiesiog dabar pagalvokite, kad tai jo unikalus bruožas… tam tikra unikali nepakartojama savybė… tai jo emocinė būsena, kurią jis yra įvaldęs…Sutelkite dėmesį į tokią sampratą – tai jo unikalus bruožas, kurio niekas kitas neturi. J Būtent tokią teigiamą energiją nukreipkite į jus erzinančią problemą… Jūsų sąmonėje prasideda pokyčiai…, jūs turite tai pajusti… Anksčiau jūs buvote tas, kuris kontroliuoja… Norėjote, kad žmogus pasikeistų… O šiuo atveju jūs esate stebėtojas iš šalies, priimantis žmogų tokį, koks jis yra… Dabar visą tai įvertinkite iš šalies, jūs dar niekada taip nevertinote… Neskubėkite, man nėra kur skubėti, aš jūsų palauksiu… Stebėkite, kaip dabar pasireiškia ši ypatinga savybė ir kaip ji veikia jus… Atkreipkite dėmesį, kaip pradėjo keistis jūsų požiūris į savybę, kuri jus anksčiau taip erzino… Pagalvokite ir prisiminkite, kiek laiko ji jums neleido ramiai gyventi?.. Vieniems metus, kitiems dvejus ar penkerius, o kai kuriems net visą gyvenimą… Dar kartą pagalvokite apie šį bruožą, jis yra, egzistuoja… Jūs žinote, kad saulė pateka rytuose, ir nenorite to keisti, suvokiate tai kaip duotybę ir teigiamą dalyką… Su tokia pat nuostata žvelkite ir į savo mylimą žmogų, draugą, netgi oponentą… Jus erzinantis jo bruožas – ne dirgiklis, tai unikali jūsų mylimo žmogaus savybė…
Ir kaip bebūtų keista, tai, kas taip ilgai, daugelį metų jus erzino, dabar ramina ir suteikia harmonijos jūsų būsenai… Pasirodo, reikia labai nedaug pastangų, o koks efektas.J Tai ir yra mokinio pozicija – ne keisti kitus, o mokytis priimti pasaulį tokį, koks jis yra… Atkreipkite dėmesį: priimti nereiškia sutikti. Čia kaip su tėvais, mes priimame savo vaiką tokį, koks jis yra, tačiau tai nereiškia, kad mes liaujamės jį mylėję, rūpinęsi juo ir auklėję jį. Padėti žmogui tobulėti, keistis galima tik tuo atveju, jei iš pradžių jam leidžiate būti tokiu, koks jis yra, jūs jį tokį priimate, o po to padedate. Jei praleidžiate pirmąjį „priėmimo“ etapą, pradedate pamokslauti, kovoti, konfliktuoti, viskas… jūs jam negalėsite padėti, žmogus neis su jumis.
Geriau mažiau, nei per daug. Geriau „neda…“ – „nedasakyti“, „nedavalgyti“, „nedasikaitinti“ pirtyje, „nedasideginti“ saulėje, nei – per daug plepėti, persivalgyti, persikaitinti, perdegti ir t. t. Tai liečia beveik viską su nedidele išimtimi. J Pavyzdžiui, jei norite, kad jumis sektų, kai sakote kalbą, baikite ją, kol žmonės dar nepavargo. J. W. Goethe sakė: „Nuobodybės paslaptis glūdi tame, kad stengiamės pasakyti viską.“ Todėl nuolat grįžkite prie šios meditacijos, koreguokite ją, kai kuo papildykite, kai ko atsisakykite. O dabar einame toliau.J Labai dažnai girdime tokią frazę – „reikia imti iš gyvenimo viską ir kuo daugiau“. Panagrinėsime šią situaciją – tiesiog imti ir kuo daugiau. Iš tikrųjų, norėdami tik fiziškai paimti, energijos daug neišeikvosime, daug energijos reikia, kai pradedame galvoti, kaip paimti. Ir tas galvojimas išeikvoja apie 99 procentus energijos ir tik 1 procento energijos reikia norint fiziškai paimti. Kaip neišnaudoti daug energijos norint tiesiog imti? Kaip padaryti, kad gamta mums padėtų imti tiek, kiek mums pakanka užduotims, siunčiamoms iš viršaus, įvykdyti arba, paprasčiau sakant, savo paskirčiai įgyvendinti, ir nepavargti? Manau, jūs taip pat norite išmokti tokio meno taikyti pasaulėkūros dėsnius, kurio nemoko nė vienas pasaulio universitetas. Ačiū Einšteinui už tai, kad šiandien žinome, jog visatą sudaro ne tuščios erdvės ir keliolika fizinių objektų, kaip tvirtino Niutonas, ji pilna pačių įvairiausių energijų, kurios veikia ir mus. Būtent Einšteinas davė mintį dėl Aukščiausiosios Išminties poveikio toms energijoms. Net Niutonas tikėjo, kad Aukščiausioji Išmintis egzistuoja kiekviename visatos taške – tai įrodo, kad mes visatoje ne vieni, ne apleisti, mums tiesiama meilės ir pagalbos ranka. Tik reikia mokėti tuo naudotis.
Užterštas protas
Žmogus skiriasi nuo gyvūnų nuostabia savybe – gebėjimu medituoti, atsiriboti nuo to, kas vyksta išorėje, ir būti savo širdies viduje. Žmogus geba pats formuoti realybę, BET dabar mūsų gyvenimas toks, kad realybė formuoja mus. Nerami šio pasaulio realybė skverbiasi į mūsų protą godumo, pykčio, pavydo, streso proveržiais. Išoriniame pasaulyje matome daugybę šiukšlių, purvo. Užteršta išorinė realybė – tai ne kas kita, kaip mūsų užteršto proto pasekmė. Egoistiškas, išdidus, godus, pavydus, savanaudiškas žmogus galvoja tik apie save ir nieką daugiau. Jį kankina pavydas, nuoskaudos, nusivylimas, depresija, pranašumo prieš kitus žmones jausmas, ir dažnai mes nieko su tuo negalime padaryti, nors ir naudojame įvairias šiuolaikinės psichologijos metodikas bei technikas. Protas lieka nepavaldus, jis tartum gyvena savo atskirą gyvenimą, griaudamas santykius, pažeisdamas minčių ir veiksmų ekologiją. Mūsų protas nuolat reiškia pretenzijas – jeigu kaimynas būtų kitoks, jei vyriausybė tvarkytųsi kitaip, jeigu žmona ar vyras į mane žiūrėtų kitaip, jeigu oras būtų kitoks, ir šiandien būčiau anksčiau atsikėlęs, arba ilgiau pamiegojęs, viskas būtų buvę kitaip… Mes nuolat kuo nors nepatenkinti, kaupiame savo nepasitenkinimą mintyse ir manome, kad tai normalu. Ir, žinoma, visiems reiškiame savo nepasitenkinimą. Jį perduodame ir savo vaikams, kurie žiūrėdami į mus, taip pat tampa nepatenkinti. Mes nebesugebame kontroliuoti savo proto. Labai gerai nepatenkinto žmogaus poziciją atspindi išmintingas pasakojimas apie vandenį ir dykumą. Du išsekę, neturintys nė gurkšnio vandens žmonės keliauja dykuma. Staiga jie pamato stiklinę, iki pusės sklidiną vandens. Vienas nepatenkintas piktinasi, kad tik pusė stiklinės vandens, kai jam taip norisi numalšinti troškulį. Jis sako, kad Dievas jo nemyli arba dar blogiau – Dievo nėra. Kitas sako, jog kankinamas troškulio yra laimingas radęs net pusę stiklinės vandens, vadinasi, Dievas jam atėjo į pagalbą, jis jį myli, jis jam suteikė vandens. Tačiau didžiausias mūsų nepasitenkinimas yra kančia būti nepriimtu, nepripažintu mūsų aplinkos, atvedusi mus į maištautojų, užsispyrėlių ir viską neigiančių gretas. Ypač skausminga šalies aukščiausiajai valdžiai, jei jie yra nepriimami, nepripažįstami valstybės, kurioje jie ieškojo populiarumo ir pripažinimo. Tačiau ar toks yra iškilaus žmogaus gyvenimo šioje žemėje tikslas ir prasmė? Tik visiškas neišmanėlis gali pasakyti – taip, ir tokiu būdu sukurti sau problemų ateičiai. Iš esmės būtent tam reikia tikrų žinių, kad galėtume pakeisti tokią neišmanėlišką sampratą.
Žinios – tai gyvenimo būdas
Žmogui reikia žinių, kaip teisingai pragyventi šią dieną, kad neužprogramuotų naujai dienai naujų problemų. Aš ne atsitiktinai išskyriau žodį žinių. Viskas, ko mes mokomės vaikų darželyje, mokykloje, universitete, aspirantūroje, kokiuose nors kvalifikacijos kėlimo kursuose ir pan. – tai viso labo tik informacija, kurios mes dažnai nė nepanaudojame gyvenime. Mokykloje mes mokėmės, kas yra klumpelė – nedidelis į mažą klumpelę panašus pirmuonis, piešėme ją per biologijos pamokas. Per matematikos pamokas mokėmės apie tangentą ir kontangentą arba per chemijos pamoką apie krekingo metodą – kažkokie nematyti elementai, perliejami iš vieno indo į kitą… Ar mums kada nors pravertė tos žinios? Vargu, nebent tiems, kurie varo naminukę. J Bet mano knygoje alkoholis visiškai išbrauktas, nes vartoti alkoholį ir žengti į priekį pažįstant savąjį „Aš“, tobulinti savo sąmonę, ieškoti tarpusavio sąveikos su Aukščiausiąja tiesa yra visiškai nesuderinami dalykai. Alkoholio vibracijos dažnis yra visiškai kitame lygyje, daug žemesniame. Kyla klausimas, iš kur semtis tų žinių, kurių mums labiausiai reikia? Kaip gyventi šiame pasaulyje, kaip teisingai kurti santykius su žmonėmis, kokia sėkmės, laimės ir klestėjimo prigimties paslaptis, kaip teisingai to siekti, kaip siekti vidinės harmonijos, kas yra lemties dėsniai ir kaip jie veikia, kaip spręsti kylančias problemas – ar mes apie tai ką nors žinome? Mokykloje mūsų to nemokė, o juk mokytis to reikia
nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Mums būtinos gyvenimo pilnatvės meno žinios – žinios, kaip gyventi šiame pasaulyje, suteikiant energijos visoms gyvenimo sritims. Te atleidžia man šiuolaikiniai garsūs psichologai, kurie uždirba didelius pinigus mokydami meno būti sėkmingais, nukreipdami žmogaus energiją vien tik į praturtėjimo sritį, kartu silpnindami visas likusias sritis, ugdydami egoizmą ir skatindami pasipūtimą ar dar blogiau, nukreipdami žmogų eiti keliu, kuris prieštarauja jo prigimčiai. Iš esmės, jie griauna visuminę asmenybę. Tačiau baisiausia yra tada, kai jie, patekę prie valdžios, moko eiti per galvas – taip nelaimingomis tampa ištisos tautos. Šiame pasaulyje nėra nieko atsitiktinio. Nėra prasmės kažką įrodinėti, pavyzdžiui, imti plytą ir pametėte ją į viršų, rizikuojant, kad ji nukris ant tavo pramuštgalvės galvos, vien tam, kad patikrintum visuotinės traukos dėsnį. Kai važiuojame automobiliu, laikomės kelių eismo taisyklių, nes, priešingu atveju, gali įvykti avarija. Mūsų gyvenimas įrėmintas įstatymų, ir mes dažniausia jų laikomės, tačiau tai vyksta matomoje fizinėje plotmėje (fizinėje realybėje). Bet yra ir nematoma subtilioji realybė. Ir kalbant apie likimą, jis planuojamas subtiliojoje realybėje, kurioje egzistuoja savi dėsniai. Juos taip pat reikia žinoti ir jais vadovautis, nes būtent juose slypi priežastis, kurios pasekmės pasireiškia fiziniame lygmenyje. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai sudėtinga, taip, tai substancija, kurios negali pačiupinėti. Bet pradžių pradžia būtent ten – priežastis slypi ten. Ir jau tik fiziniame lygmenyje išryškėja simptomai, su kuriais darbuojasi šiuolaikiniai psichologai ir medikai, teisėjai ir valdžia. Tai yra tas pats, kaip aiškinti vairuotojui, kad sankryžoje degant raudonai šviesai, reikia stabdyti, bet neparodyti jam, kur yra stabdžiai. Avarija – tai simptomas, pasekmė fiziniame lygmenyje, o priežastis slypi subtiliajame lygmenyje – nebuvo žinių, kaip stabdyti. Kai kurie sakys, kad tai neįmanoma, juk viskas čia ir taip savaime suprantama. Jeigu paaiškino, kad reikia stabdyti degant raudonai, vadinasi, privalėjo išmokyti ir kaip reikia stabdyti. Tai ir reikėjo įrodyti: iš tikrųjų subtilusis lygmuo – nieko ypač sudėtingo, paprasčiausiai reikia šį dėsnį žinoti. Todėl išmokime kartu stabdyti arba judėti pirmyn.J Taigi, išveskime dvi šio dėsnio formuluotes – priežasties ir pasekmės:
1 simptomas – fizinis lygmuo, 2 priežastis – subtilusis lygmuo. Iš karto įsijungiame į darbą – ką mums norisi daryti, žiūrint į šitas formuluotes? Teisingai supratote – norisi sukeisti jas vietomis. Lyg ir gyvenime pirmas dalykas, su kuriuo susiduriame, yra simptomas, bet simptomas yra tam tikros priežasties pasekmė. Vadinasi, kad nebūtų simptomo, pirmiausia reikia žinoti galimą priežastį ir neleisti jai atsirasti, tada nebus ir simptomo. Sukeiskime: 1 priežastis – subtilusis lygmuo, 2 simptomas – fizinis lygmuo. Štai kodėl mums reikia žinių apie gamtos ir likimo dėsnius. Jų nežinodamas žmogus netyčia daro klaidų ir, pats to nesuprasdamas, programuoja sau bėdas. Tarkime, ant jūsų veido atsirado keli spuogeliai, jūs pradedate panikuoti, kažkuo teplioti… Tai ypač aktualu moterims.J Iš tikrųjų odos ligos neegzistuoja, mūsų oda kaip automobilio prietaisų skydelis. Užsidegė lemputė prietaisų skydelyje, priežastis – nėra tepalo variklyje. Jūs galite lemputę užtepti, užklijuoti, net sudaužyti, bet dėl to tepalo tikrai nepadaugės. Jei toliau važiuosite, užkimšite variklį. Taip ir su oda, išlindo koks nors bėrimas, prasidėjo alergija, mes iš karto pradedame gerti vaistus, kartais net hormoninius, tepti įvairiausiais tepalais, taip dar labiau komplikuodami situaciją. Priežastis slypi visai kitur, oda tiesiog siunčia signalą. O mums reikia žinoti, ką reiškia šis signalas, kokią priežastį rodo. Pasakysiu daugiau, mūsų organizmas yra toks unikalus, kad jis mums gali apie viską pasakyti, tik dėl nežinojimo mes nemokame jo išgirsti. Nereikia daryti kosmetinių dalykų sprendžiant rimtas problemas. Jei stogas kiauras ir dėl varvančio vandens šlampa tapetai, kiek mes juos beperklijuotumėme stogas dėl to nesusitvarkys. Tapetai – tai prietaisų skydelis, o problema – stogas. Bandome pakeisti darbą ir manome, kad kitur bus geriau. Deja, ne. Bandome palikti šeimą ir sukurti naują, manome, kad joje bus geriau. Tačiau problemos vis kartojasi. Reikia spręsti problemą, slypinčią giliau, subtiliajame lygmenyje. Ir ją galima išspręsti.J Net ir iš šios knygos gauta informacija nieko nepakeis jūsų gyvenime, jeigu netaps žinojimu, gyvenimo būdu. Informacija turi būti naudojama pagal paskirtį. Neveikianti informacija – tai tuščia vieta, tuščias laiko eikvojimas jai gauti. Galima baigti penkis universitetus ir nieko nepasiekti gyvenime, būti toli nuo laimės. Universitetuose nemoko gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius ir t. t. Juose žmogus gauna kitokią informaciją, BET… jos nepanaudoja, pradeda gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius, duoti kyšius ir t. t. Kodėl? Tik todėl, kad žinios netampa gyvenimo būdu. Jeigu nors vienas žmogus, perskaitęs šią knygą, išspręs savo problemas ir taps laimingesnis, būsiu laimingas ir aš – vadinasi, ne veltui, būdamas ne rašytojas, parašiau šią knygą. Tik informacija, perkelta į gyvenimą, tampa žiniomis ir atneša naudą, nes žinios – tai gyvenimo būdas, charakteris. Iš karto atskleisiu paslaptį, kad vos tik pradedi gyventi vadovaudamasis žiniomis apie gamtos ir visatos dėsnius, viskas tampa lengva, aišku ir išsprendžiama. Praktiškai naujų problemų nekyla, tu netgi stebiesi ir matai, kad jų apstu aplinkui ir šalia, bet tave jos aplenkia. Tai toks pat neįtikėtinas jausmas, lyg eitum gatve lietui lyjant, bet ant tavęs neužlytų. Taip, jausmas yra būtent toks. Tu pradedi spręsti senas problemas, kurios anksčiau lyg sniego lavina griuvo ant tavęs, – nenusisekusi karjera, nesklandumai šeimoje, nuolatinis nepriteklius, skurdas ir pan. Pagerėja ir sveikata, netgi senos žaizdos užgyja nevartojant jokių vaistų. Ir tai taip pat iš mano patirties. Aš jau šešerius metus nevartoju jokių vaistų iš vaistinės ir būdamas 56 metų jaučiuosi energingas kaip trisdešimtmetis. Beje, yra nemažai faktų, liudijančių, kad šios žinios padeda išgyti nuo vėžio. Šioje knygoje bus ir apie tai. Ypač akivaizdus to pavyzdys yra viena iš geriausių šiuolaikinių psichoterapeutų Luiza Hei (Louise L. Hay). Jai buvo nustatytas 4 stadijos vėžys, tačiau ji išsigydė pati, be gydytojų pagalbos. Ši neįprasta patirtis rodo, kad šiame pasaulyje viskas įmanoma, jei žinai Visatos dėsnius ir gyveni pagal juos. Turintiems tokią problemą, siūlyčiau paskaityti jos knygas. Nenuostabu, kad šiandien didžiausi pasaulio mokslininkai galiausiai nuoširdžiai pripažįsta: aš žinau, kad nieko nežinau. Didžiausi šio pasaulio protai padaro šį nuostabų atradimą – aš nieko nežinau, ir palaipsniui nulenkia savo išdidžias galvas. Jie užima naują poziciją – mokinio. Tačiau norint, kad mūsų širdyje atsirastų vietos mokinio pozicijai, smegenyse turi nebelikti purvo ir šiukšlių. Jose turi būti vietos tikroms žinioms priimti. Pirmiausia turi atsirasti susitaikymas ir nuolankumas, turime išsilaisvinti nuo puikybės. Tik tada galima tapti mokiniu, tik tada mokinys sugebės priimti tikrąsias žinias. Norėtųsi paaiškinti žodį susitaikymas ir nuolankumas – tai reiškia ne tik pripažinti, o po to priimti, būtina priimti su džiaugsmu. Kad nebūtų kaip su kelių patruliu, kuris jus sustabdo už nedidelį pažeidimą. O jūs kaip visada skubate, pykstate… tačiau, ką bedarysi, pripažįstate savo klaidą, sumokate baudą, bet pyktis išlieka. Taip susitaikymas ir nuolankumas neveikia, pykčio laikyti negalima, šį sustabdymą ir bausmę turite priimti su džiaugsmu. Tokiu atveju bus tikrasis susitaikymas. Kodėl aš atkreipiu jūsų dėmesį į šį žodį? Mokinio linija tęsis per visą tekstą, todėl būtina labai gerai suprasti žodžius „susitaikymas ir nuolankumas“. Bet štai įdomus faktas: daugelis lyg ir kaupia šią protingą informaciją, bet jos nepritaiko savo gyvenime. Įsisavinant žinias privalomos dvi taisyklės: pirmoji taisyklė – išmokti taisyklę, antroji taisyklė – vykdyti šią taisyklę. Tačiau mes taip dažnai sakome: „Na, šiandien pagyvensiu taip, kaip gyvenau, o rytoj pradėsiu…“, paskui poryt, užporyt, pirmadienį, mėnesio ar metų pradžioje… ir taip tęsiasi visą gyvenimą. J
Įvykiai su pliuso ir minuso ženklu
Menas teisingai gyventi ir teisingai naudoti savo energiją – kas tai? Jūs pasakysite: mes ir taip gyvename. Gyvename tai gyvename, bet einame gyvenimo keliu lyg pjaudami atšipusiu pjūklu. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viename provincijos miestelyje gyveno šeima – vyras, žmona ir duktė. Žmona buvo labai prisirišusi prie dukters ir mažai dėmesio skyrė vyrui. Žinoma, kuriam vyrui patiks, jeigu jis reikalingas tik kaip kažkoks viskuo aprūpinantis, priedėlis, jokio emocinio impulso. Ir jie išsiskyrė. Tai buvo pirmasis žingsnis kuriant savo pačios likimą. Vėliau žmona žengia antrą žingsnį – palieka savo mėgstamą darbą, parduoda turėtą turtą ir abi su dukra išvažiuoja į didelį miestą. Ten nusiperka nedidelį butuką, motina įsidarbina keliuose darbuose – dirba valytoja ir dar kažkuo, kad galėtų užtikrinti dukrai išsilavinimą. Dukra įstoja į meno mokyklą. Ten ji artimai susipažįsta su vienu iš dėstytojų, kuris neturi savo būsto, gyvena mokykloje, nuomojasi nedidelį kambarėlį pusrūsyje, ten pat turi įsirengęs kažkokią laboratoriją. Žodžiu, viskas vienoje vietoje: spinta, lova, virtuvė – taip, kaip dažnai gyvena meno žmonės. Ir štai, praėjus kuriam laikui po pažinties, duktė išsikrausto pas jį ir nutraukia visus ryšius su
motina, neatsako į jos telefono skambučius… Motina ištikta šoko. Ji visą gyvenimą pašventė dukrai, neteko vyro, atsisakė karjeros, galima sakyti, paaukojo save dukters vardan, kilniai pasielgė ir staiga – toks įvykis, toks rezultatas jos gyvenime. Galiausiai ji susitinka su tuo dėstytoju, santykių aiškinimasis baigiasi vos ne muštynėmis. Kiekvienas paklaus: „Argi taip atsilyginama už kilnumą, už pasiaukojimą?“ Deja, tenka tik apgailestauti. Ne, ne dėl gauto rezultato, o dėl to, kad ji nežino pasaulėkūros dėsnių. Ir tokių žmonių kaip ši moteris ant mūsų žemės motinėlės – 99 ir dar kažkiek tūkstantųjų procento. Tai kodėl jai taip atsitiko? (Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti tik tiek, kad ji pati užprogramavo tokią programą.) Būtent naudodamiesi tokiais paprastais ir ne tokiais paprastais pavyzdžiais pabandysime pažvelgti į save ir suprasti, ką reikia daryti? Būtent tai tas atvejis, kai į jūsų gyvenimą, kurį kūrėte ilgus metus, įsiveržia negatyvus taifūnas – atsiranda finansinių, sveikatos problemų, problemų darbe ir kitokių neigiamų dalykų. Privalome suprasti, iš kur mūsų likime atsiranda įvykių su minuso ženklu? Turime nustatyti, atsekti tą grandinėlę, kuri mums lėmė tokius įvykius, kad ateityje tokių įvykių sau neprogramuotumėm. Mes dažnai manome, kad dėl mūsų bėdų kaltas kuris nors konkretus žmogus, kuri nors vyriausybė, gamtos kataklizmai arba dar kas nors. Ir nežinome, kad būtent taip subtiliajame lygmenyje veikia lemties dėsniai. Tai visatoje galiojantis priežasties ir pasekmės dėsnis – jeigu šiandien vienaip ar kitaip pasielgiame, būtinai po tam tikro laiko sulaukiame grįžtamojo ryšio, kuris yra kelis kartus stipresnis. Lemties dėsnį galima palyginti su trečiuoju Niutono dėsniu, pagal kurį veiksmo jėga yra lygi atoveiksmio jėgai. Šis dėsnis veikia ir fiziniame, ir subtiliajame lygmenyje, tik reikia mokėti įžvelgti, kaip jis veikia. Iš tikrųjų ne viskas taip blogai, likime yra ir įvykių su pliuso ženklu – tam tikrų pozityvių įvykių, kurie ateina į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, lengvai gyvenime atsiradusi karjera, atrodytų, lyg kažkokia jėga mums padeda kilti karjeros laiptais. Arba sėkmė finansų srityje, kuri kyla lyg banga ir net užlieja mus. Mes nepaliaujame stebėtis – kas vyksta su mumis, net prisimerkiame iš laimės. Tačiau ar teisingai suprantame, kaip tos aplinkybės ateina į mūsų gyvenimą ir kaip tinkamai su jomis elgtis? Ir ar apskritai suprantame? O galbūt galvojame, kad tai užsidirbome, arba sėkmė tiesiog savaime atėjo į mūsų gyvenimą – mums pasisekė, pagavome sėkmės paukštę, nutvėrėme ir ji daugiau nebeištrūks, niekam jos atiduosime. Į visus pradedame žiūrėti kaip į konkurentus, rūpinamės, kad tik jie neatimtų iš mūsų sėkmės paukštės ir… STOP!!! Jeigu mes bijome kažką prarasti – tai jau ne sėkmė, o problema. Reikia būti pasiruošusiems ne tik gyvenimo iššūkiams, sunkumams, reikia būti pasiruošusiems ir gauti naudą, sėkmę, aukštesnį karjeros laiptelį ir pan. Įsivaizduokite, važiuojate senukais žiguliais ir jums kažkas pasiūlo sumontuoti juose reaktyvinį variklį, galintį padidinti automobilio greitį 5 kartus. Pasakykite, kas iš jūsų sutiks? Tik sąžiningai. Žinote, per paskaitas būna tokių savižudžių.J Įsivaizduojate, automobilio techninės galimybės lieka tos pačios, tie patys ratai, valdymo sistema, stabdžiai – viskas apskaičiuota 80–100 kilometrų per valandą greičiui, o čia staiga jūs važiuosite 500 kilometrų per valandą greičiu. Ar atlaikys jūsų automobilis? Žinoma, kad ne. Iš jūsų nieko neliks jau pirmajame posūkyje. Juk reikia ne tik sumontuoti naują variklį, reikia iš esmės patobulinti visą automobilį. Taip ir žmogus, jis turi būti pasirengęs viskam. Tarkime, valytoją, neturinčią jokios kvalifikacijos, paskirkime vadovauti kokiai nors didelei gamyklai… Todėl ir mes turime būti pasirengę priimti įvairius gyvenimo iššūkius, tačiau svarbiausia žinoti – jie su pliuso ženklu ar minuso ženklu, nes tai ne kas kita kaip mūsų gyvenimo pamokos. Kaip pavyzdį pateiksiu dar vieną istoriją. Žmogus turėjo automobilį ir jį pavogė. Automobilis buvo apdraustas, savininkas gavo draudimo pinigus ir nusipirko naują. Tačiau dabar jį laikė garaže, o žiemą nuimdavo ratus ir parsinešdavo juos į butą. Vagys tikrai nespės per naktį atidaryti garažą, rasti ratus, juos sumontuoti ir pavogti automobilį. Visus tuos metus jis gyveno su ta baime. Ką tai liudija? Jeigu jus aplankė sėkmė, bet graužia baimė ją prarasti – tai jau ne sėkmė. Jeigu sėkmę lydi nepasitikėjimas, praradimo baimė – tai ne sėkmė, o problema, galvos skausmas, sukeliantys diskomfortą mūsų gyvenime. Sėkmė visada turi būti grindžiama mūsų vidine pilnatve, pasitikėjimu ir harmonija. Jeigu sėkmė kitokia, ji griauna mūsų asmenybę, o ne kuria ją. Pasaulėkūros dėsnis pasireiškia fiziniame lygmenyje, todėl labai svarbu žinoti, kaip veikia lemties dėsniai subtiliojoje plotmėje. Maža to, subtiliosios realybės jėga daug stipresnė, nei fiziniame lygmenyje. Visi įvykiai gyvenime, tiek negatyvūs, tiek pozityvūs, pradeda veikti ir suveikia, kai mes pradedame veikti. Dėl to vieni mūsų veiksmai lemia negatyvias pasekmes, kiti – pozityvias.
Pastebėsiu, čia negalioja posakis „Neklysta tas, kuris nieko nedaro“. Negalvokite, kad nieko neveikimas, arba, sakysime, vengimas kažką daryti neturės pasekmių. Priešingai, kartais lemia tokias pasekmes, kurias įveikti ne visada pavyksta. Kitaip tariant, neveikimas – tai taip pat veikimas. O dabar neskubėkite skaityti toliau… Giliai įkvėpkite… atsipalaiduokite… Pabandykite atlikti testą. Užduokite sau klausimus ir būtinai atsakykite į juos. Tai savotiški praktiniai mokymai, kurie būtini norint ne tik suprasti esmę, bet ir tam, kad tai veiktų, nes mano tikslas rašant šitą knygą – kad skaitytojas keistų savo situaciją į gerąją pusę. Ką jūs supratote iš to, ką perskaitėte? Kaip jūs suprantate šiuos dėsnius ir ką apie juos žinote? Pabandykite šias savo mintis užrašyti į specialiai tam paliktą vietą. Vėliau palyginsite ir pamatysite, kaip jūs augate, bei suvoksite augimo galimybes.
Kaip jau sakiau, visada paaiškinsiu, kad būtų paprasčiau suprasti ir rasti atsakymus. Iš tiesų viskas yra labai paprasta, tik reikia žinoti Visatos dėsnius. Mano knygoje dažnai vartojamos tokios sąvokos kaip „subtiliojoje plotmėje“, „subtiliajame lygmenyje“, „subtilieji dėsniai“, „subtilusis kūnas“ ir pan. Pabandykime išsiaiškinti, kas tai yra. Manau, niekam ne paslaptis, kad kiekvieno iš mūsų fiziniame kūne yra siela. O jeigu dar tiksliau, siela – tai AŠ fiziniame kūne. Tai kaip vairuotojas automobilyje: vairuotojas – siela, automobilis – kūnas. Susidėvi automobilis, vairuotojas su juo atsisveikina, atiduoda į metalo laužą, „laidoja“, o pats persėda į naują. Sielos ir kūno santykiai lygiai tokie patys. Todėl kai kalbama apie
subtiliąją plotmę, subtilųjį kūną, iš tikrųjų kalbama apie sielą subtiliajame kūne. Subtilusis kūnas – tai mūsų psichika, pasąmonė. Mes jau nagrinėjome ir jūs jau žinote – visa ko pirminė priežastis slypi subtiliajame lygmenyje, o pasekmė arba simptomas pasireiškia fiziniame lygmenyje. Jokių stebuklų čia nėra, yra tik Visatos dėsnių nežinojimas. Jeigu pavasarį neapsėsite lauko, stebuklo jokio nelaukite – rudenį derliaus jūs nesurinksite. Ir tai nebus joks stebuklas, tiesiog – toks gamtos dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Labai svarbu tikėti tuo, ką darai. Negali būti nė mažiausios abejonės dėl laukiamo rezultato.
Tikėjimas tuo, ką darai
Kas yra tikėjimas savo veiksmais? „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Linkiu, kad ši frazė, kažkada kažkur mano perskaityta, padėtų jums tolesniame gyvenime. Kad tuščiai nekalbėčiau, pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Prieš 20 metų mano pavaduotojas, koncerno viceprezidentas, kuris anksčiau buvo kolūkio pirmininkas, įkalbėjo mane pirkti „Krekenavos agrofirmą“ – kompleksinį daugiaprofilinį ūkį. Šis ūkis 5000 hektaruose žemės augino grūdines kultūras, turėjo nuosavą šiuolaikišką kombinuotųjų pašarų gamybos įmonę, didžiausią Lietuvoje kiaulininkystės kompleksą, modernią mėsos perdirbimo įmonę. Taip aš netikėtai patekau į žemės ūkio verslą. (Šiek tiek nukrypsiu nuo temos, kad geriau suvoktume, kaip mes save programuojame įvairaus tipo įvykiams. Kaip jau žinote, vaikystėje gyvenimas manęs nelepino, net duonos iki soties nebuvo. Turėjau svajonę – užaugsiu didelis ir, kad nereikėtų jausti nuolatinio alkio, laikysiu kelias karves, būtinai kokį dešimtį paršelių. Svajonė išsipildė! J . Gerokai su kaupu – komplekse per metus buvo išauginama ne dešimt, o visi 70000 paršelių. Štai ta programa, kurią aš dar vaikystėje pats sau suprogramavau. Apie tokį programavimą mes kalbėsime vėliau, tačiau nesistebėkite – tai veikia. Visą laiką galvojau, kaip galėjau sutikti imtis žemės ūkio verslo, o dabar gerai pamąsčiau ir supratau – tai buvo mano pasąmonėje.) J Sandėris buvo sudėtingas, jį kontroliavo Ūkio bankas. Reikia pasakyti, kad tai
buvo į aferas linkęs bankas. Tikriausia ne veltui vėliau buvo apribota jo veikla ir jis žlugo. Bankas sandorio pasirašymo proceso metu, mums nežinant, pakišo suklastotą akcininkų susirinkimo protokolą apie tai, kad moderni įmonės įranga dar iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo įkeista jų bankui. Suma buvo nemaža ir mes stojom į karą su kompanija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo mafijinės, banditinės Kauno grupuotės „stogą“. Reikėtų priminti, kad posovietiniu laikotarpiu, vos tik paskelbus nepriklausomybę, banditinės grupuotės turėjo labai didelį poveikį visos šalies gyvenimui. Policija, prokuratūra, teismai neretai dirbo su jomis ranka rankon. Kriminogeninė situacija buvo sudėtinga ir užsiimti verslu buvo ne taip paprasta, ir netgi pavojinga. Valstybei rūpėjo tik kaip surinkti mokesčius, tačiau realios pagalbos, apsaugos suteikti ji nesugebėjo. Galima pateisinti ir valstybę – ji dar tik formavosi, o rinkos ekonomika daugeliui buvo tamsus miškas. Mūsų byla tęsėsi ne vienerius metus, mes pralaimėjome visus teismus, tais laikais jokie argumentai neveikė – jie ir šiandien nelabai veikia, o tais laikais tuo labiau. Bankas turėjo daugiau pinigų, todėl jų argumentai buvo stipresni.J Buvo įvairiausių provokacinių bandymų, kvietimų į banką stikleliui viskio, bandymų neva aiškinti, kad šį klausimą reikia išspręsti taikiai… Aš jiems aiškinau – bankas jūsų, sandoris su jumis. Mes pinigus užmokėjome už viską ir nenorim girdėti apie jokius įkeitimus. Tačiau jeigu jums reikia kažkokių formalumų, paimkite iš sandėlio seną įrangą, susipakuokite ir laikykite kaip užstatą. Koks jums skirtumas – bankas jūsų, pinigus paėmė jūsų susijusi įmonė, kokios gali būti problemos ir pretenzijos? Pasirodo, šitą pokalbį jie įrašė, sukarpė taip, kaip jiems reikėjo, ir atsirado dar vienas tyrimas, neva aš kažką apgaudinėju. Bet čia jiems neišdegė, tikriausiai aš tvarkingai kalbėjau ir įrašo tinkamai sukarpyti nepavyko. O nevientisas įrašas tyrimui netiko ir bylą nutraukė. Su banku susiję ir kiti nemalonūs įvykiai. Pavyzdžiui, kartą kažkokiais slaptais būdais susisiekė su manimi skustagalvis iš tos grupuotės ir, labai tikėtina, bandė užsidirbti. Davė man paklausyti įrašą, kaip banko šeimininkai mane „užsakinėja“ mano galvą. Po Aukščiausio Teismo sprendimo, kuris bylojo ne mūsų naudai, galimybių laimėti liko labai nedaug, bet tyras, naivus tikėjimas kažkokiu teisingumu dar neužgeso, nesinorėjo pasiduoti. Tačiau pralaimėję visų instancijų teismuose, mes ne tik turėjome padengti tą kreditą, bet ir apmokėti visas šios bylos teismo išlaidas. O jos irgi buvo nemenkos, nes bankas mokėjo advokatams neįtikėtinai didelius pinigus, o gal ir nemokėjo, tik įformino daugiau, kad dar ir čia „pasišildytų“ rankas. Manau, kad buvę šio komplekso šeimininkai padarė neapdairią klaidą: įvarė mane į tokį kampą ir nepaliko jokio kito pasirinkimo kaip tik kovoti arba žūti. Taigi, banko šeimininkas man paskambino ir paprašė susitikti vienoje iš Kauno degalinių. Mes su vairuotoju sustojame degalinėje, prie manęs prieina kažkoks vaikinas ir kviečia persėsti į jo automobilį, esą ten laukia banko šeimininkas. Aš iš karto įtariau kažką negero, ir išlipdamas iš automobilio vairuotojui pasakiau, kad įsimintų to automobilio numerį ir iš karto išvažiuotų, o aš jam vėliau paskambinsiu ir pasakysiu, kur manęs atvažiuoti paimti. Kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo esminės reikšmės mano saugumui (juk vairuotojas buvo gyvas mano liudininkas). Aš išlipu, persėdu į jų automobilį ir suprantu, kad banko šeimininko joje nėra. Automobilyje – trys vyriškiai, kurių veideliai aiškiai bylojo, kokios rūšies veikla jie užsiima. Koks drąsus bebūčiau, tačiau rimtai sunerimau. Mane atvežė į kažkokį namą, nelabai orientavausi, kur esu. Užėjom į namą, užlipom į antrą aukštą, o ten – visas Kauno „gvardijos“ žiedas, gerai matytas laikraščių ir žurnalų puslapiuose (anksčiau jie buvo daugelio leidinių herojai, netgi buvo pristatomi kaip teigiami veikėjai), o su jais ir banko šeimininkas. Matėsi, kad jų tarpusavio santykiai geri, jis – vienas iš jų. Visko smulkiai neaiškinsiu, neaiškinsiu ir kaip jaučiausi, tik pasakysiu tiek, kad buvo reikalaujama daugiau nebebandyti ieškoti teisybės. Man buvo aiškiai pasakyta, kad ta susijusi bendrovė priklauso jiems ir jie pinigų į banką negrąžins, todėl reikia padengti bankui jų kreditą. Jų jau nedomino ir įranga, svarbu buvo tik pinigai. Aš tepasakiau, kad pinigų nėra ir nežinau, kada bus. Po tam tikro laiko šis santykių aiškinimasis baigėsi – su viltimi, kad aš supratau, kaip įvykiai klostysis toliau, jei pinigų nesumokėsime. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, teks pakloti nemažą sumelę. Ir tuo viskas nesibaigs, tapsi melžiama karve ir galiausiai tave užkas. Mačiau tokių verslininkų, ant jų kapų iki šiol artimieji gėlių neša. ĮSIVAIZDUOKITE, tuo metu aš jau buvau Seimo narys, ekonomikos komiteto pirmininkas ir jeigu jie, net nesislėpdami, vidury giedros dienos kviečia mane aiškintis ir reikalauja tokių dalykų, manau, kad suprantate, kokia tada buvo situacija šalyje ir kaip verslininkai turėjo gyventi. Žinau ne mažai atvejų, kai politikai, kriminalistai, teisėjai, prokurorai dirbo ranka rankon su jais. Man iš tiesų teko išgyventi daugybę provokacijų, pavyzdžiui,
banditų buvo prašoma sakyti, kad aš su jais palaikau ryšius. Ką jau bekalbėti, jei visas socialdemokratų žiedas (Kirkilas, Brazauskas, Bernatonis, Sysas, Karosas, Bradauskas, Olekas, kiek pamenu, ir dabartinis ministras pirmininkas Butkevičius bei daugelis kitų, kurie iki šiol yra valdžioje) nuolat dalyvaudavo Ūkio banko rengiamuose renginiuose, vakarėliuose, baliukuose…, tai reiškia, su tais visais banditais. Bankas specialiai tam atveždavo labai žymių artistų, dainininkų iš Rusijos. Tokie renginiai vykdavo Vilniaus rotušėje, Kongresų rūmuose, nacionaliniame dramos teatre. Kas gali būti amoraliau? Kaip galėjo jaustis verslininkai, kai žinojo, kad tokių renginių organizatoriai yra banditai, kurie juos reketuoja, ir su jais „baliavoja“ aukščiausioji valdžia. Tai buvo rodoma per televiziją, valdžia su savo antrosiomis pusėmis šmėžavo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Kaip jūs galvojate, ar verslininkai galėjo eiti prašyti pagalbos į valstybės institucijas?. Pateiksiu kitos asmeninės situacijos pavyzdį iš savo verslo pradžios. Buvau pakankamai naivus, kai kartu su savo kompanionu parašėme oficialų pareiškimą policijai apie tai, kad iš mūsų pavogė du krovininius automobilius spalvotųjų metalų. Ir ką jūs galvojate, maždaug po 3–4 valandų, apie antrą valandą dienos, tiesiai į butą atvažiavo banditai – demonstratyviai su pistoletu rankose ir su mūsų pareiškimo kopija – ir tarė tik kelis žodžius: ieškosit tiesos, gausit kulką į kaktą. Tuo metu buvo tokia banditų grupuotė ir jų vadeiva KUKAS. Su juo buvo baisu ne tik kalbėti, bet ir pažiūrėti į jį – vos tik žvilgtelėjus daugeliui kildavo noras lėkti į tualetą ne tik trumpam, bet ir didesniu reikalu. J Teko atsisveikinti su metalu ir neieškoti tiesos, nes, kaip supratote, labai dažnai banditai veikė ranka rankon su teisėsaugos pareigūnais. Ir kad visiškai butu aišku, tais laikais, vieną naktį važiuojant iš oro uosto namo, mus sustabdė policija. Iš pradžių nelabai susigaudžiau, kas vyksta, nes snaudžiau. Buvau ištemptas iš automobilio kaukėtų policijos pareigūnų, lyg niekur nieko apdaužytas automato buože – sulaužyti keturi šonkauliai. Tad kreiptis pagalbos pas tokius policininkus nebuvo didelio noro. Vien tik iš tokių epizodų ir situacijų galima parašyti visą knygą, bet ši knyga ne apie tai. Pateikiama tik maža dalelė tų įvykių, kad galėtumėte susidaryti gyvenimo tuo laikmečiu vaizdą. Grįžtant prie mano pavyzdžio su banku – tuo metu mūsų nepriklausomybei jau buvo daugiau kaip dešimt metų, stiprėjo valstybė ir aš niekaip negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe. Viduje kažkas maištavo, tvirtino, kad negalima prarasti tikėjimo, tiesa mano pusėje ir nevalia sudėti rankų. Ir man kilo idėja. Susitariau su vieno televizijos kanalo žurnalistu ir jis surengė tiesioginę transliaciją. Tiesioginiame eteryje parodžiau, kaip teisėjai priima nuosprendžius pagal suklastotus dokumentus. Banditai, kokių „sušaldytų smegenėlių“ jie bebūtų, tačiau po transliacijos eiti į tiesioginę konfrontaciją nepanoro. Žinote, suveikė. Kitą dieną mane pakvietė Aukščiausio Teismo pirmininkas, išklausė mane, susirinko Aukščiausio Teismo taryba, sudarė išplėstinę teisėjų kolegiją ir atrado visą klastą. Galutinis sprendimas buvo priimtas mano naudai. Ir šiandien, suprasdamas pasaulėkūros dėsnius, žinau – mane išgelbėjo tikėjimas, man padėjo tikėjimas tuo, ką aš darau. Tikėjimas, kad esu ne vienas šiame pasaulyje, kad yra jėga, kuri mane saugo ir palaiko sunkią valandą. Kaip suprantate, šiuo įvykius aprašau labai švelniai, neparodau viso košmaro, kurį man teko išgyventi. Panašių įvykių mano gyvenime būta nemažai, ne kartą kažkokia jėga atitraukė nuo bėdos. Galbūt tada neteikdavau tam reikšmės, nes nesupratau, kas tai ir iš kur. Kai nežinome šių dėsnių, po vienos, kitos pergalės pradedame galvoti, kad tai mes patys, tokie stiprūs, drąsūs ir protingi, padarėme. Ir, deja, pamirštame savo pirminę nuotaiką, savo vidinį šauksmą ir paskui gauname per galvą, kartais labai skaudžiai. Dabar aš žinau, kas tai yra ir kaip tai veikia, ir kiek tai veikia galingiau ir stipriau, nei mes kartais galvojame. Todėl norisi dar kartą priminti šią frazę, kuria reikia vadovautis tokiais gyvenimo atvejais: „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Šiai frazei norėčiau suteikti prasmę, papildyti savo jausmais ir patirtimi. Niekada neverkite. Yra tik viena nenugalima jėga gyvenime – tai džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kažkas nepavyksta, kai norite įveikti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, laimėkite su šypsena – ne su sarkastiška (kaip kirkilinė, bernatoninė ar landsberginė), o su tikro džiaugsmo šypsena. Kiekviena jūsų šypsena leidžia greičiau pasiekti pergalę ir suteikia jums jėgų. Kiekviena ašara ir liūdesio, baimės žodžiai atima tai, ką esate pasiekę, ir atitolina jūsų pergalę. Įsitikinkite patys pykčio ir veidmainystės bejėgiškumu. Ne vienas pavyzdys rodo, kur nuveda tokios savybės – į pirmą vietą iškyla puikybė, arogancija ir sarkazmas, lemiantys nuolatinį nepasitenkinimą, pyktį ir baimę. Panašia nuotaika šiandien gyvena mūsų šalis. Ir kai šiandien kas nors mėgina moralizuoti tų laikų verslininkus, galvoji – koks jų minčių luošumas ir skurdumas, visiška degradacija ir amoralumas. Šildėsi kažkur šiltose vietelėse, dabar išlindo, užima svarbius postus ir tampa pagrindiniais herojais. Norisi jiems kažką pasakyti, kur nors toliau pasiųsti. O paskui pagalvoji, tai nepadės, – reikia siųsti teigiamą impulsą. Jeigu jau jiems tai nepadės, tai bent jų vaikai gal pagaus šį impulsą. Juk iš esmės tais laikais šalis laikėsi šių bebaimių verslių vaikinų dėka. Kiekvienam, kuris išgyveno, išsilaikė esant tokioms sąlygoms, galima kabinti ordiną. Šalis neturėjo kitų pajamų, tik tai, ką šie savamoksliai verslininkai įnešė į šalies iždą, tačiau apie pagalbą iš valstybės nebuvo jokių kalbų. Norėjosi tik vieno – kad netrukdytų, nekenktų, deja… Tačiau mes ėjome šypsodamiesi, uždėdami apynasrį savo nepasitenkinimui, ir stodavome prieš kameras ir auditoriją su šypsena veide. Į visus susitikimus ir darbus ėjome ne save nešdami savo kukliuose, bebaimiuose talentuose, o talentus savyje. Tų, kurie ėjo kitaip, šiandien nėra, jie tiesiog neišgyveno ir ne tik dėl fizinio susidorojimo, daug kam neatlaikė sveikata, psichika, „pavažiavo stogas“. Šio pavyzdžio fone norėtųsi plačiau, kitu aspektu, pamąstyti šia tema. Įdomi išvada – „demokratija“, atrodytų, geras žodis – ir vienas, ir antras, ir trečias turi savo nuomonę. Tačiau demokratija negali pažeisti gamtos dėsnių, Dievo įsakymų, negali peržengti šių dėsnių ir įsakymų ribų. Priešingu atveju, šį žodį reikės ištaisyti ir rašyti kaip „demon-kratija“. Atsiranda labai keistų dalykų – vienas turi savo tikėjimą, kitas savo, vienas turi savo Dievą, kitas kitą ir pan. Tai jau demono, o ne Dievo valdžia. O ar gali vienu metu veikti demonas ir demokratija? Visa tai kuriama tam, kad būtų patogiau valdyti mases. Yra labai geras posakis: „Visos religijos priklauso Dievui, tačiau Dievas nepriklauso nė vienai religijai.“ Labai gerą buitinį pavyzdį yra pateikusi Marina Targakova (Марина Таргакова). Kartą su dukra ir anūku jie išvyko pailsėti į užsienį. Atvykus, kol mama dėliojo daiktus, sūnus vienas nubėgo į pliažą pažiūrėti jūros. Netrukus jis grįžta išpūstomis akimis ir sako: „Mama, pliaže močiutės nuogos. Tikriausiai kažkas atsitiko jų maudymosi kostiumėliams? Bet kodėl jos neina iš pliažo, neprisidengia?“ Mama kažkaip bando paaiškinti situaciją, kad ne maudymosi kostiumėliuose esmė, tiesiog
močiutėms patinka taip. Tačiau vaikui tai nesuprantama. Jo galvoje dar gyvi Dievo įsakymai. Jis nežino demoniškų įstatymų, nes į šią žemę atėjo kaip Dievo vaikas – jam nesuprantami tokie veiksmai. Vaikas dar tiesiog negali įsivaizduoti savo mylimos močiutės NUOGOS pliaže. Kažkas mums kiša tokias normas, nuostatas, apgaudinėja ir dezinformuoja, pakišdami visa tai po skambiu demokratijos vardu. NE, MIELIEJI, – TAI DEMONKRATIJA. Tačiau, įdomiausia, prabėgs visai ne daug laiko ir berniukas į tai visiškai nekreips dėmesio. Šį pasaulį jam pervers aukštyn kojomis. Kai kurie dalykai iškreiptai bus priskiriami demokratijai, nors iš tikrųjų tai demoniška, amorali kultūra, vadinama DEMON-KRATIJA. Kai kuriose šalyse tapo įprasta vietoj Pergalės parado sveikinti homoseksualų paradą, gerai jį organizuoti ir saugoti. Nors karo veteranai paliekami be priežiūros, be jokios apsaugos. Ant pasaulinio karo nugalėtojų galima pilti pamazgas, kaip tai daroma Ukrainoje, ir ne tik likti nebaudžiamiems, bet ir už tai gauti medalius ir padėkas. Pasakykite man, kas tai? Norma tapo broliui prieš brolį eiti, dėl daiktų žmonės gali vienas kitam gerkles perkąsti. Šeimos griūva, nes negali pasidalinti turtų, arba griūva todėl, kad nenori dalintis. Tai vadinasi PARDAVĖME DIEVĄ už savo nepasotinamus troškimus – aš, man, mano. Man atrodo, kad Australijoje jau yra įstatymas dėl jis, ji, belytis ir neapsisprendęs.J Ką tai rodo? Mums praktiškai diegiama, o kas baisiausia, diegiama vaikams, – „iš pradžių pabandyk pabūti mergina, po to – vaikinu, tada apsispręsi, kas esi, nes, pasirodo, mes esame neapsisprendę.“ Štai tada imama abejoti filosofija, kuri pridengiama žodžiu „demokratija“. Daug dalykų šiandien yra tapę norma, pavyzdžiui, anksčiau pamatyti rūkančią moterį buvo neįtikėtinas dalykas. Dabar tai jokios abejonės nekelianti norma. Be to, tai net pateikiama reklamose kaip seksualus ir patrauklus dalykas. Mus tiesiog galima paveikti baime. Tai ypač pastebima šiuo metu, kai spaudoje plačiai brukama militarizmo baimė ir šioje dirvoje politikai užsidirba politinių balų, nors jų politika veda į pražūtį. Tiesiog yra grupelė lėlininkų, kurie vedžioja žmones kaip marionetes, ir neduok Dieve, jei tu išsakysi savo nuomonę, iš karto tapsi nacijos, tautos priešu. Ir tai vyksta tikrai ne vienoje šalyje. Kaip bebūtų keista, šalių, kuriose netoleruojama kitokia nuomonė, valdžia visa tai pateikia kaip demokratiją. Nieko mes nepadarysime ir nebus jokios galimybės tam pasipriešinti, kol nesuprasime, kad esame Visatos, o ne rusų, žydų, vokiečių, amerikiečių ir pan., šeima. Mes – visi šios žemės žmonės, Dievo vaikai, sudarantys visumą su Visata. Tokią sampratą turi turėti žmogus, šalies lyderis, žmogus, kuris save supranta kaip AŠ-SIELA. Žmonės turi mylėti žmones ir naudotis daiktais, tačiau dabar yra atvirkščiai – myli daiktus ir naudojasi žmonėmis. Visa tai yra kova už įtaką, valdžią ir jėgos rodymas. Kalbant apie įtaką, su ja susijusios ir tokios savybės kaip nepasotinamas troškimas, pavydas, gobšumas ir pan. Čia galima pateikti labai gerą pavyzdį apie auksinę žuvelę. Sugavo senolis auksinę žuvelę, o toji pradėjo prašyti, kad jis ją paleistų, už tai ji išpildys tris norus, tačiau su viena sąlyga – ko jis beprašytų, kaimynas turės du kartus daugiau, nes jos jūros karalystėje, kurioje vyrauja gėris, galioja toks dėsnis. Vyriškis sutiko ir paprašė naujo namo. Grįžo, atsidžiaugti negali – ir namas naujas, ir buitinė technika nauja, ir dar visokiausių grožybių… Vaikšto vyriškis, apžiūrinėja. Džiaugiasi, galvoja, gal žuvelę visai jau paleisti, ir prieina prie lango, pro kurį matyti kaimyno namas. Vos neatsisėdo iš nuostabos, džiaugsmą kaip ranka nuėmė. Nieko sau, net mintyse sunku įsivaizduoti, kokie rūmai! Tą pačią minutę džiaugsmas dingo, jo namas tiesiog jam nustojo egzistavęs. Galvoje sukosi tik viena mintis: ką dabar daryti – žuvelė mano, o nauda tai kaimynui. Jį apėmė tokia depresija, kad kelias dienas atsigauti negalėjo. Įsivaizduojate, prieš tai gerai gyveno, dabar naują namą gavo, džiaugsmas per kraštus liejosi, ir še tau kad nori – depresija. Kas atsitiko? Pavydas, godumas ir svarbiausia gyvenime mintis – aš, mano, man. Aš vertas geriausio, nes aš esu geriausias ir t. t. Tačiau iš depresijos vyrus geriausiai išvaduoja moterys. Vyriškis lekia pas žuvelę ir prašo surasti jam gražuolę žmoną, kad visas kaimas jos pavydėtų. Grįžo namo ir mato – namuose šeimininkauja gražuolė. Apsidžiaugė vyriškis, pagalvojo: ir namas jau dabar geras, ir žmona gražuolė, gyvens ir vargo nematys… Tačiau dirstelėjo pro langą ir vos iš nuostabos nenualpo. Pro kaimyno langą žiūrėjo žodžiais neapsakomo grožio būtybė. Vyriškis supyko ant žuvelės, ant kaimyno ir jam pradėjo kirbėti vienintelė mintis, kaip pakenkti kaimynui, kad tik jam nebūtų geriau. Nubėga pas žuvelę ir klausia: „Ar visko, ko aš paprašysiu, pas kaimyną bus dvigubai?” „Taip“, – atsakė žuvelė. „Tada išdurk man vieną akį“, – paprašė vyriškis. Tai dar kartą įrodo, kad godumas yra nepasotinamas, jo niekada neįmanoma patenkinti. Visko pakanka tik tol, kol nematome, kad kažkas turi geriau, daugiau. Ir nesvarbu, kad jūs visko turite daug ir visko pakanka, bėda ta, kad kitas turi daugiau. J Tai vyksta dėl mūsų nuostatos – aš, man, mano. Mes negalime išeiti už šios matricos ribų. Mus veda kaip bulius už žiedo šnervėse, nuolat mums teigiant – tai tavo, tu to vertas, tu privalai tai turėti ir pan. O mes tik linksime galvas – taip, taip, taip, tik taip – aš, man, mano, nesuprasdami, kad jau ne patys esame padėties šeimininkai, padėtį valdo godumas (stiprus jausminis gyvuliškas potraukis, aistringas kažko troškimas…) Godumas – tai zombis, kuris griaužia vis giliau ir giliau. Prasideda konfliktas tarp AŠ-SIELA ir AŠ-ZOMBIS, AŠ–GODULYS. Ar jūs kada nors girdėjote, kad AŠ-SIELA gyventų vedama minties – aš, mano, man, aš geriausias, to vertas tik aš? Žinoma, kad ne. AŠ-SIELA visada teigia – tiesa, gėris, dosnumas, laimė, meilė, santykiai – viskas priklauso Aukščiausiajam ir pan. O ką sako AŠ-GODULYS? Kokius žodžius jis vartoja (tiksliau juos būtų vadinti afirmacijomis)? AŠ-GODULYS – tai melas, pyktis, apgaulė, kančia, egoizmas, savireklama, aistra, aš, man, mano, aš geriausias, protingiausias, to vertas esu tik aš ir pan. Visą tai lydi kažkokia baimė, kartais net juokinga, – jis ne taip į mane pažiūrėjo, apie mane ar man ne taip pasakė, apskritai, egoizmas lenda per visas skyles. Ir tai nepavadinsi laime, greičiau, žmogų ištiko totali, gili nelaimė. Moksliškai tai būtų galima pasakyti – savo proto vergas. Užduokite sau klausimą: kokioje platformoje ar kokia filosofija remiantis formuojama šiandieninė visuomenė? Atsakydami į šį klausimą suprasite, kaip stipriai šiandien yra degradavęs pasaulis. Labai lengva nusiristi žemyn ir taip sunku kopti aukštyn. Tačiau iš tikrųjų tereikia pradėti judėti pirmyn ir iš karto pamatysite rezultatus.
Programavimas
Kiekvienas žmogus ateina į šią žemę, turėdama savo paskirtį, tai jam nulemta nuo gimimo, taip kaip obeliai lemta išaugti iš obuolio sėklos ir nešti vaisius – obuolius ar kriaušei – kriaušes. Tačiau žmogus skiriasi tuo, kad jis turi pasirinkimo laisvę ir čia viskas prasideda. Niekada nesužinosi savo paskirties šioje žemėje, jei tavyje bus gyvas savanaudiškumas, pavydas, godumas. Svarbiausia, šias savybes vaikams ugdo tėvai, kai pradeda iš jų daryti teisininkus, gydytojus, buhalterius, muzikantus, dainininkus… Jie, patys to neįtardami, programuoja juos tokiems darbams ir tokiu būdu išveda iš teisingo kelio. Dar blogiau, kai nepasidalina vaikais, kai vienas iš tėvų nuteikinėja vaiką prieš tėvą ar motiną. Tikriausiai ne vienas girdėjote sakant – „Visi vyrai tinginiai, girtuokliai, nevalos, apskritai, kiaulės. Nereikia tokių, kuo toliau juos vyk.“ O paskui prideda: „Tačiau nesvarbu, dukrele, užaugsi, pati nuspręsi…“ Mielieji, dukrelei spręsti jau nebereikės, juk už ją viską jūs nusprendėte. Pasakyti žodžiai palieka pėdsaką. To nesuprasdami pasmerkiate vaikus visam gyvenimui nelaimei, nes vaikai per tėvus gauna skirtingos gyvybiškai svarbios energijos. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viena mergaitė vaikystėje visada sakydavo, kad kai užaugs ir ištekės, pagimdys daug vaikų ir išvys iš namų vyrą girtuoklį… Neabejokite, panašiai ir atsitiko. O dabar pagalvokite, kokios panašios mintys jums buvo kilusios vaikystėje ir kaip jos atsiliepė jūsų dabartiniam gyvenimui? Buvo atliktas įdomus eksperimentas su blusomis. Kaip žinoma, blusos nuolat šokinėja ir, beje, chaotiškai. Keliolika blusų uždarė į trijų litrų stiklainį ir jos ten kurį laiką šokinėjo. Po to jas išėmė iš stiklainio – jos lygiai taip pat šokinėjo, kaip ir stiklainyje, neperžengdamos nematomo stiklainio ribų. Įdomu tai, kad jų palikuonys šokinėjo tokioje pačioje ribotoje erdvėje, kaip ir jų tėvai. Viename zoologijos sode stebėjo tokią situaciją. Vilkas gyveno nedideliame voljere, kuriame nuolat vaikščiojo pirmyn ir atgal. Kai zoologijos sode jam buvo skirtas didesnis voljeras, jis ir toliau vaikščiojo tokiu pačiu trumpu maršrutu. Įdomu tai, kad gimęs vilkiukas kitame voljere vaikščiojo tokia pačia maža trajektorija. Tai rodo, kad daugelis iš mūsų gyvena pagal kažkurio metu užprogramuotą programą. Tačiau reikia pastebėti, kad dažniausia tos programos yra ne mūsų, jos
mums primestos, suprogramuotos mums, ir mes gyvename nelaimingą ne savo gyvenimą. Todėl dažnai mes kaip tos blusos šokinėjame tik toje erdvėje, kuri mums buvo primesta. Ir dar labiau suklaidino Darvino teorija, pagal kurią didžiąja dalimi esame priklausomi nuo genų, todėl net nebandome savyje ieškoti savo paskirties kelių ir gyvename mums primestą nelaimingą gyvenimą. Nors iš tikrųjų esame priklausomi nuo išorėje vyraujančios energijos, kuria pripildyta mūsų Visata ir kuri neša atitinkamą informaciją. Mūsų pareiga ją filtruoti ir gyventi savo gyvenimą. Viename iš seminarų Marina Torgakova papasakojo savo vaikystės istoriją. Ši istorija atsiliepė ir man. Prieš akis iškilo viena istorija, susijusi net su dukra Laura. Bet apie tai vėliau. Sovietiniais laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie komunizmo statymo strigimą, inteligenciją pradėjo vadinti puvėsiu, o darbo klasę – aukštinti. Marina, iš inteligentiškos šeimos, baigusi mokyklą visiškai nenorėjo būti pūvančia inteligente, todėl nusprendė tapti darbo klasės atstove arba komunizmo statytoju hegemonu. Specialiai nestojo į institutą ir įsidarbino gamykloje. Tuo metu rodė daugybę filmų apie įvairių sričių stachanoviečius, ir žmonės galvojo, kad jų vieta būtent gamyklose. Beje nukrypstant nuo temos, aš taip pat nebuvau išimtis. Tuo metu ir man buvo artimos tokios idėjos, matyt todėl jau būdamas 24 metų gavau geriausio savo profesijos specialisto Rusijos Federacijoje diplomą. Reikia pasakyti, kad jaunuoliui toks įvertinimas buvo didžiulis pasiekimas, o jei dar atsižvelgtume į tai, kad nebuvau komunistas, o mano brigada, kuriai vadovavau, darė stebuklus – normas viršydavo ne vieną, ir ne du kartus. Apskritai, tokių jaunų brigadininkų tuo metu buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl man šis Marinos pasakojimas buvo labai artimas. Ji džiaugsmingai perimdama iš filmų darbininkės gražiu kombinezonu įvaizdį, nuo ankstyvo ryto veržėsi į gamyklą. Atbėgo genėtinai per anksti, niekas jos neįleido, bet širdis jau buvo ten, viduje, kartu su proletariatu. Pagaliau vartai atsivėrė ir Marina atsidūrė savo svajonių gamykloje. Davė kažkokį ne pagal jos dydį nudryžusį chalatą, gerokai padėvėtus antrankovius ir nuvedė prie staklių, kurios neaišku kam kapojo pusmetrines metalo juostas. Per 5 minutes paaiškino, ką reikės daryti, ir prasidėjo komunizmo statyba.J Žinoma, šiuolaikiniam jaunimui reikėtų paaiškinti, kaip atrodė tokios staklės – tai barškanti metalo krūva. Viena ranka reikėjo taisyti juostą, kita – ištraukti jos pusmetrį, koja paspausti pedalą, kad iš viršaus nukristų metalo kapoklė ir perkirstų tą juostą. Taip Marina pradėjo savo darbinį hegemonišką gyvenimą su komunizmo vėliava. Taigi, viena ranka Marina taiso, kita tempia, koja spaudžia pedalą ir taip… valandą, dvi ir vis laukia, kada ateis tas proletariato vadas, koks nors cecho viršininkas. Staiga prieš pietus plačiai atsiveria durys ir iš pradžių įeina machorkos kvapas, paskui jį baisus pagirių tvaikas, o tada pasirodo ir neskusta, gerokai aplamdyta fizionomija, neturinti jokio panašumo į matytą kino filmuose. Marina pagalvoja, kad kažkas čia ne taip, kad tai tik išbandymas, kurį ji turi atlaikyti. Praeidamas pro Mariną, šis, švelniai tariant, ne pirmo šviežumo rubuilis savo neplauta prarūkyta ranka perbraukė per jos galvą dengiančią baltą skarelę, kurią buvo specialiai pasisiuvusi, kad geriau pritaptų proletariato gretose. Ji iki šiol negali pamiršti to kvapo. J Tą dieną ji daugiau nieko nebesulaukė, nesulaukė ir kitą – taip baigėsi pasaka pagal kiną, kuris darė tokią įtaką žmonėms. Iš esmės niekas nepasikeitė ir dabar. Mano dukra, baigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą, taip pat nenorėjo naudotis jokiomis tėvų lėšomis, viską norėjo daryti pati, nes mūsų šalyje verslininkai vadinami niekšais ir eksploatatoriais, spekuliantais, vagimis ir pan. Ji nesinaudojo mūsų transportu, kartu su savo bendraklasiais važinėjo traukiniu iš savo gimtojo miesto į sostinę mokytis, neėmė nė trupučio daugiau pinigų iš mūsų nei kiti iš savo tėvų, vaikščiojo ne pirmos jaunystės batais ir galvojo apie šviesią ateitį. Tai taip pat buvo masinės neurozės įtaka. Todėl mano pasiūlymas jums: nepasiduokite agitacijai, neužsidarykite trijų litrų stiklainyje, į kurį mus kiša nieko nenutuokianti valdžia, neikite paskui pūvančią ir save naikinančią sistemą, kurioje kartais tenka ginti savo normalią tradicinę orientaciją. Gamtos ir Visatos dėsniai reikalauja kitokio požiūrio į tave ir į visą planetą. O apie Dieviškąją meilę net ir kalbos būti negali. Bažnyčia daugeliui valdančiųjų tapo kaip vienas iš partijos skyrių. Jie čia susėda į pirmąsias eiles, nutaiso protingus kenčiančius veidus, kuriuose gali aiškiai įskaityti demonizmą. Na, kokios iš Grybauskaitės, Landsbergio, Kirkilo, Butkevičiaus pamaldžios būtybės? Parodija ir tiek. Rusijoje, apskritai, valdžios vyrams yra specialiai išskirta vieta šalia altoriaus, net arčiau nei stovi šventikas, vedantis pamaldas. Tai tikriausiai dar vienas būdas, kad žmonės jiems gyviems melstųsi.J Parodija ir tiek.
Apie kokią Dieviškąją meilę gali kalbėti, jeigu bažnyčia tampa kaip partijos skyrius, kuris įsikūręs pastate su kryžiumi ant stogo? Realybės arba Visatos dėsnis nurodo mums du dalykus. Pirma, būtina suprasti įvykius su minuso ženklu, kurie jau yra užprogramuoti mūsų likime. Tikėtina, kad tokia karma mums atiteko net iš kilmės šalies, arba juos lemia veiksmai, kuriuos mes šiame gyvenime šiek tiek anksčiau padarėme ir jie tik dabar pradeda veikti, arba tėvai užprogramavo ne jums skirtus pagrindus, arba, kaip mano atveju, aš pats užsiprogramavau žemės ūkio programą, kaip gynybinį veiksmą nuo skurdo. Daugeliu atveju mūsų likimo programa jau sudėliota, bet lemties dėsnius reikia žinoti, kad turėtume galimybę ją paveikti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad mes turime galimybę paveikti įvykius savo ateityje, likime. NEPAMIRŠKITE ŠIOS SVARBIOS DETALĖS. Antra, būtina suprasti įvykius su pliuso ženklu, iš kur jie atsiranda ir kaip šiais atvejais elgtis. Šios žinios mums nurodo, kaip teisingai ir kvalifikuotai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau, kaip bebūtų gaila, mes dažniausiai nelyginame tų faktų, kurie įvyko daug anksčiau ir būtent šiandien veikia mūsų likimą. Dažniausiai vertiname netolimoje praeityje vykusius įvykius, klaidingai galvodami, kad būtent jie šiandien veikia ir sukuria tą negatyvą, dėl kurio klaidingai priimame ne tuos sprendimus. Vadinasi, iš naujo darome tas pačias klaidas, įžvelgiame ne tas įvykių priežastis ir vėl programuojame savo ateičiai negatyvias programas su minuso ženklu.
Veidrodis
Pabandysime išsiaiškinti naudodamiesi veidrodžio principu. Jeigu jūs atsistosite prieš veidrodį, matysite tik save, o ne ką nors kitą. Ar ne taip? Jeigu bandysite išdarinėti įvairiausias grimasas, tas pats atsispindės ir veidrodyje. Taigi, naudodamiesi veidrodžiu pamėginsime programuoti programą su pliuso ženklu – jūs nusišypsote ir veidrodyje matote šypseną, malonu, tiesa? Bent kas nors mums šypsosi iš rytoJ. O dabar su minuso ženklu – jūs suraukėte veidą, ir, o Dieve, kažkas jums raukosi iš pat ryto J.
Dabar atsakykite į klausimą – kas jums užprogramavo programas su pliuso ir minuso ženklais? Teisingai, jūs patys, ir nedelsiant sulaukėte reakcijos. Kitaip tariant, sulaukėte reakcijos fiziniame ir metafiziniame lygmenyse. O dabar perkelsime bandymą su veidrodžiu į išorinę plotmę, į sociumą, kur reakcija vyksta šiek tiek vėluodama. Einame gatve ir tiesiog į pirmą pasitaikiusį praeivį pasižiūrime perkreiptu veidu. Numanote, kokia bus jo reakcija? Nevienareikšmė. Jeigu tas praeivis kultūringai išauklėtas – jis neparodys, kad pastebėjo, būtent neparodys, nors buvo neįmanoma nepastebėti jūsų surūgusio veido. Tačiau dažniausiai sulauksite analogiško veido.J Pastebėsiu, reakcija bus šiek tiek vėluojanti, nes reikia šiek tiek laiko apmąstymui. Tačiau dar vienos reakcijos galite sulaukti kitą dieną. Einate gatve ir susitinkate vakarykštį praeivį, matote, kad jis į jus žiūri su tam tikru atsargumu, įtarumu. Jūs, žinoma, buvote ir jį, ir savo surūgusią miną pamiršęs, todėl niekaip negalite suprasti, kodėl jis į jus taip žiūri. Ką jam blogo esate padaręs? Ką jis sau leidžia, apskritai, mintys kyla priklausomai nuo jūsų kultūros lygio. Ir pastebėkite, jūs patys pradedate programuoti neigiamą požiūrį į šį žmogų, laikydami save teisiu, nes visiškai pamiršote, kad vakar patys paleidote neigiamą programą. O dabar pritaikykime eksperimentą su veidrodžiu garsui, paleistam į išorę žodžiui. Įsivaizduokite, jūs kokiam nors žmogui arba savo pažįstamam priėjęs pasakysite: „Tu kvailys“. Kokį atsakymą gausite? „Pats kvailys“ (tai geriausiu atveju). Ir kitas variantas. Jūs sutikote tą patį pažįstamą ir tarėte jam: „Kaip malonu tave matyti, seniai nesimatėme, gal po taurę vyno ar puodelį kavos?“ Galiu nuspėti jūsų pažįstamojo reakciją: „O, taip, man taip pat malonu, žinoma, einam, pasėdėsim, paplepėsim…“ Taip pat įsivaizduokite pažįstamojo reakciją kitą dieną pirmuoju ir antruoju atveju arba kitą kartą susitikus. Kaip žadėjau, parodysiu jums tai pasitelkdamas savo patirtį. Lietuvoje man yra pradėta baudžiamoji byla dėl mokesčių slėpimo juridinio asmens – politinės partijos naudai. Kaip suprantate, politinė visuomeninė organizacija nėra pelno siekianti organizacija, ji nieko nestato, neparduoda, negamina, todėl ir pelno negali būti. Ir buhalteriją dažniausiai tvarko buhalteris, ir tik nuo jo priklauso, kaip įforminami visi finansiniai dokumentai. Tačiau politika – tai žaidimas be taisyklių, jeigu reikia sunaikinti savo oponentą, visi būdai tinka. Visą kaltę suvertė man, o buhalterį visiškai atleido nuo atsakomybės, nors pagal buhalterinės apskaitos įstatymą už duomenų įrašymą į finansines ataskaitas atsako buhalteris. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įsiteikdamas mano oponentams ir valdžiai, tokiu būdu užsidirbantiems aukštesnį karjeros laiptelį, paskelbė man nuosprendį, kurį aš apskundžiau. Tačiau vieną naktį, išlipus iš lėktuvo, oro uoste mane sustabdė žurnalistai (tiesą sakant, aš net nelabai supratau, kas tai buvo – žurnalistai, ar ne) ir pradėjo klausinėti šia tema: kaip aš vertinu nuosprendį ar kažką panašaus? Tą dieną kaip tik grįžau iš gimtinės į Lietuvą. Beje, pasaulyje pilna „geradėjų“, kurie apie šį nuosprendį pranešė ir mano mamai: mamą ištiko priepuolis, ji atgulė ir praktiškai nebepakilo iš lovos, po dviejų savaičių jos netekau. Galiu drąsiai sakyti, kad prokuroras ir teisėjai pagreitino mano mamos šios žemiškos kelionės pabaigą. Žinoma, būdamas ne kokios nuotaikos, pasakiau viską, ką galvoju, nors ir visą tiesą, tačiau ji ne visiems patinka. Pavyzdžiui, kur jūs matėte, kad demokratinėje teisinėje šalyje teismas atmestų kaltinamųjų prašymus iškviesti liudytojus, atlikti dokumentų ekspertizę, parašų, dėl kurių tave kaltina ekspertizę. Tačiau Lietuva, kuri daugiausia šaukia apie žmogaus teises, pati jas pažeidžia. Reakcijos nereikėjo ilgai laukti, man buvo pradėta dar viena baudžiamoji byla už „sąžiningų teisėjų“ įžeidimą. Pastebėsiu, kad niekada anksčiau nebuvau patrauktas atsakomybėn ir neturėjau jokių reikalų su teisėsaugos institucijomis. O čia jau antra byla. Na, suprantama, vieniems reikėjo ilgiau pabūti valdžioje prie ėdžių, kitiems – karjerą daryti. Čia kaip vilkas iš Nikolajaus Krylovo pasakėčios, kuris aiškina ėriukui turintis teisę jį suėsti: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyti.“ Ir dabar vėl atsakykite į klausimą: kas paleidžia šias programas, šiuo atveju pavyzdyje su antrąja baudžiamąja byla dėl „sąžiningų teisėjų“ įžeidimo? Prisiminkite ką nors iš savo ar pažįstamų patirties. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus. Jie atrodo labai paprasti, tačiau pradeda veikti, daryti savo darbą ir keisti situaciją. Tikras mokinys yra tik tas, kuris užduoda klausimus ir ieško atsakymų, o ne tas, kuris sako: „aš tai žinau“, „viskas ir taip aišku“ ir pan. Deja, bet tokie atsakymai blokuoja viską ir viskam. Taigi, dar kartą klausiu – kas užprogramavo šią antrosios baudžiamosios bylos programą? Nesvarbu, kad aš teisus – šioje šalyje, jeigu reikia tave suėsti be druskos ir prieskonių, kiekviena priežastis gera.J Esu įsitikinęs, kad kiekvienas atsakys: „Aš pats“. Teisingai!!! Kad geriau suprastumėte, kaip veikia ši energija, pateiksiu dar vieną rytietišką pavyzdį. Anksti ryte eina gatve žiniuonis. Gatvėje nieko nėra, bet jis garsiai ant kažko pyksta, rėkia. Prieš jį išdygsta pažįstamas ir klausia: „Gerbiamasis, ką čia taip keiki?“. Žiniuonis pagalvojo ir sako: „Nežinau, bet būtinai toks atsiras.“ Apie ką tai sako? Apie tai, kad iš pradžių atsiranda negatyvi emocija, kuri, kaip žinoma, yra energija, po to šia neigiama emocija pritraukiame problemą, arba žmones, kurie sukurs šią problemą. Taip atsitiko ir su manimi…J Dabar prasideda pirmasis Visatos dėsnio veikimo suvokimo lygmuo. Paaiškinsiu, kodėl pagal mūsų pasaulėkūros dėsnius, o ne gyvenimiškuosius įstatymus. Mums niekas nesuteikė teisės vertinti ir, tuo labiau, bausti. Kiekvienas į šią žemę atėjo vykdyti savo pareigos. Ir net teisėjai – pasitaiko, kad vieni pasirinko šią profesiją dėl tam tikrų priežasčių, kiti per klaidą šiame gyvenime tapo teisėjais: taip buvo madinga arba, kaip dažnai atsitinka, to norėjo tėvai. Tai jų karma, už savo veiksmus jie atsakys patys. Niekas mums nesuteikė teisės vertinti savo Mokytojų. Šiuo atveju pagal visatos dėsnius teisėjas – tai mano Mokytojas. Tikrai yra taip, ir tai reikia žinoti. Mes galime ginčytis, prieštarauti, nesutikti, kaupti neigiamas emocijas, kurios po to lemia ligas ir pan. Tačiau svarbiausia, ką reikia šiuo atveju suprasti, – tai ne kieno nors kito, bet tavo pamoka. Ne jų, ne teisėjų, jie tik vykdytojai. Žinoma, jiems nereikėtų turėti per didelių iliuzijų, jie atsakys, tačiau jau pagal savo liniją. Tai jų karma ir mes negalime ir net neturime teisės daryti įtakos. Maža to, kaip jau pirmiau minėjau, aš pats ieškau priežasties jiems pateisinti, pateisinti savo skriaudėjus, nes to reikia man, o ne jiems, ir jūs greitai suprasite, kodėl. Reikia suprasti, ko mus moko ši pamoka? Pamoka, kurią aš privalau išmokti, netgi svarbiau pripažinti, suvokti, sutikti su tuo, kad tai mano pamoka, ir tik po to judėti toliau. Priešingu atveju, tu ne tik trypčiosi vienoje vietoje, tu kaupsi pyktį, neigiamas emocijas ir griausi save. Štai kodėl to reikia man, reikia mums, o ne skriaudėjams. Taigi, naudodamiesi veidrodžio principu, mes priartėjome prie slapčiausiojo, prie to, kaip veikia dėsnis subtiliajame lygmenyje – jeigu jūs kažką apie kažką pagalvojote ir paleidote savo mintį į visatą, o mintis – tai energija, ji būtinai grįš ir skolą grąžins dvigubai. Pamenate, mes kalbėjome ir jūs jau žinote, kad subtiliajame lygmenyje atoveiksmio jėga yra stipresnė nei fiziniame lygmenyje. Jeigu paleidote programą (mintį) su minuso ženklu – jūs vienareikšmiškai gausite „skolą“ – mažiausiai, dvigubą, o dažniausiai net dešimt kartų didesnę kokio nors veiksmo su minuso ženklu forma. Ši skola gali atsirasti sveikatos, santykių šeimoje, su tėvais, darbo, finansų ir pan. srityse. Bet kokiu atveju, laimės tai neatneš, tai – jūsų pamoka su minuso ženklu. Svarbiausias dalykas sprendžiant savo problemą yra teisingai nustatyti, kokią pamoką siunčia viena ar kita situacija. Kad kiekvieną kartą palijus nereikėtų perklijuoti tapetų, reikia suvokti, jog būtina sutaisyti stogą. Tai toks paprastas pavyzdys, kad būtų lengviau suprasti. Tačiau yra sudėtingesnių situacijų, kai reikia gerokai pasukti galvą. Šiandien aš sprendžiu labai opią problemą – kokią tiksliai pamoką man siunčia ši baudžiamosios bylos situacija, kokį sprendimą turiu priimti, kad jis būtų teisingas tolesniam mano gyvenimui. Yra įvairių metodų, kaip tinkamai nustatyti savo pamoką. Vienas iš metodų – gyventi naudojant dabarties jėgą, pagal pasaulėkūros dėsnius pasitelkiant aukščiausio prado savybes, ir pamokos paskirties suvokimas atsiras savaime. Ir vėl grįžtame prie to, kad reikia žinoti šiuos dėsnius, be to, dar atsirado kažkokios aukščiausio prado savybės.J Viskas čia labai paprasta, tačiau jas reikia žinoti, grįšime prie jų vėliau su savo pavyzdžiais ir naujomis žiniomis.J Dar vienas pavyzdys iš mano gyvenimo, parodantis, kaip grįžta pamokos. Galbūt jis padės ir jums suvokti savo situaciją ir priimti teisingą sprendimą. 2004 m., ruošiantis rinkimams į Seimą, prasidėjo priešrinkiminis turas po šalį. Kad mano kalbos publikai nebūtų nuobodžios, pasitelkiau realius kai kurių politikų gyvenimo epizodus. Specialiai jų neieškojau, dažniausiai žurnalistai kažką buvo iškapstę, o aš tuo pasinaudojau. Ir kaip pasirodė, ant savo galvos. Vienas iš epizodų buvo apie žmogų, kurį iš esmės gerbiau, tačiau mano poelgis jį gerokai supykdė, – tai vienas žmogus iš Seimo, iš socialdemokratų partijos, neminėsiu jo pavardės. Reikia pasakyti, kad į Seimą jis buvo renkamas jau ne pirmą kartą, tačiau kiekvienoje kadencijoje jo biografijoje buvo pateikiami skirtingi duomenys. Kadangi pirmą kartą netikėjo, kad pateks į Seimą, nes sąraše buvo toli nuo praeinamos vietos, savo biografijos duomenims neteikė jokios didesnės reikšmės.
Užpildė anketą taip kaip buvo, kad yra baigęs 8 ar 7 klases vieno miesto mokykloje ir dar kažkokią profesinio mokymo mokyklą. Kitoje kadencijoje jis jau rašo kito miesto mokyklą ir 10 klasių, o vėliau trečioje anketoje rašo, neva jis atsargos kapitonas. Aš, žinoma, išplėtojau šią temą, tik ne spaudoje, o susitikimuose su rinkėjais, neturėdamas jokių piktų kėslų, tiesiog juokų forma. Ir ką jūs manote? Ilgai laukti man neteko, nes lygiai po metų teko mokėti skolą – suveikė priežasties ir pasekmės dėsnis. Priešistorija būtų tokia. Prasidėjus pertvarkai, atsirado įvairių galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą daug lengviau – tai buvo mokamos, kažkokios supaprastintos, specialios, individualios ir pan. studijos. Žinoma, aš irgi pasinaudojau šia galimybe. Ne, viskas formaliai buvo kaip turi būti, studijos truko 5 metus. Gavau diplomą, po tam tikro laiko įstojau į Kauno technologijos universiteto magistratūrą ir taip pat gavau diplomą. Tačiau reikia pripažinti, kad KTU buvo sudėtingiau studijuoti, sudėtingiau laikyti egzaminus ir ginti diplominį darbą. Pamenu, kaip prieš 5 ar 6 profesorius, auditorijoje sėdint daugybei studentų, magistrantų, doktorantų, apsigyniau darbą ir gavau įvertinimą „puikiai“, kartais prisiminimui pasižiūriu tas nuotraukas iš diplomo gynimo. Pirmojoje mano mokslo įstaigoje sekretorė, archyvuodama dokumentus iš mano diplomo į archyvo žiniaraštį neteisingai įrašė pavardę – ne Uspaskich, o Usnaskich. Šis nesusipratimas kilo, nes pavardė buvo įrašyta ranka, todėl rusiškai raidė „п“ buvo supainiota su „н“. Būtent, stojant į KTU, šis nesusipratimas ir išaiškėjo, tačiau tuo metu visiškai neketinau eiti dirbti valstybinio darbo, tuo labiau negalvojau apie politiką. Palikau šį reikalą taip, kaip yra. Ir ką jūs galvojate, mano politiniams oponentams aš taip nusibodau ir tapau rakštimi, kad jie iškapstė šį nesusipratimą ir išskalbė mane pagal visą programą. Man teko oficialiai kreiptis į universitetą ir prašyti ištaisyti klaidą. Tik dabar, susipažinęs su Visatos dėsniais – konkrečiai, priežasties ir pasekmės dėsniu, suprantu, kad ši situacija, kaip bebūtų juokinga, susijusi su mokslais, dėl kurių aš pasišaipiau iš savo kolegos, grįžo kaip skola man.J Taigi, visada, kai ką nors darysite, pagalvokite apie tokią galimą grąžinamą skolą. Kadangi tuo metu aš nežinojau visatos dėsnių, jau seniai buvau pamiršęs susitikimus su rinkėjais, išjuoktą kolegą, vedamas pykčio pradėjau ieškoti tų, kurie sukurpė šią situaciją ir taip užsidirbau naują problemą, naujų priešų.
Kažkada pasišaipiau iš žurnalistų, o žurnalistai – didelė jėga, laikraščiu galima ne tik musę, bet ir žmogų, ypač užsiimantį politika, užmušti. Daug vėliau iš šių žurnalistų sužinojau, kad kai kurie mano pažįstami, susiję su verslu, mokėjo didelius pinigus Maskvoje, kad sunaikintų visus mano dokumentus aukštojoje mokykloje, ir gautų pažymą, kad aš ten nesimokiau. Ir tokią pažymą žurnalistams pateikė R. Stonys, kurią stengėsi gauti per savo kolegas buvusius KGB darbuotojus V. Orechovą ir P. Voejką, pasitelkiant pažįstamų iš prezidento aplinkos. Priežastis paprasta – tapęs ūkio ministru (o tuo metu po penkių ministerijų reorganizacijos ūkio ministerijai tapo pavaldi pramonė, prekyba, statyba, turizmas, ekonomika, energetika) ir būdamas atsakingu už savo rinkėjams duotus pažadus reguliuoti natūralias monopolijas, parengiau įstatymą dėl energijos nešėjų ir energijos gamybos kainų sureguliavimo. Tokiu būdu buvo sumažinta kaina vartotojams, paprastiems žmonėms, tačiau atimta dalis pelno iš tų, kurie užsiėmė šiuo verslu. Ne vieninteliai, bet vieni iš šios srities veikėjų buvo ir pirmiau minėtieji asmenys, kurie užsiėmė dujų tiekimu. Daugelis mano oponentų politikų „sėdėjo“ tokių verslininkų kišenėje, trynė rankomis ir padėjo mane išstumti iš pareigų, todėl jiems buvo visiškai nesvarbu, kad šaliai ir jos žmonėms mano išleistas įstatymas davė tiesioginės naudos. Galima būtų pateikti ne vieną tokį pavyzdį, tačiau galiu pasakyti viena – neteisingai nustatysite mokymosi esmę, užsidirbsite krūvą problemų. Šiandien prabėgo daugiau kaip dešimt metų ir aš su šypsena prisimenu tuos įvykius, bendrauju su tais žmonėmis, tačiau tada tai tiesiog priminė košmarą. Netgi buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau gavus iš aukštosios mokyklos visus patvirtinimus dėl mano mokslų, byla buvo nutraukta. Todėl patariu jums: visada prieš pradėdami ką nors daryti, galvokite apie grįžtamąjį ryšį, o jeigu jau skiriama jums pamoka, stenkitės teisingai nustatyti, ko jus moko ši situacija, priešingu atveju ji kartosis ir su vis didesne jėga.J Ir svarbiausia – reikia suprasti, kad būtina nagrinėti ne problemą, o situaciją, kurioje jūs atsidūrėte, tai, ko ji jus moko. Jeigu įjungėte programą su pliuso ženklu – skola jums bus grąžinta su daug kartų didesniu pliusu. Būtent taip veikia visatos dėsnis subtiliajame lygmenyje. O dabar kita situacija apie taip, kaip grįžta išsiųsta mintis ir „skola“. Ją paaiškinsiu teigiamu pavyzdžiu. 1993–1994 metais man kilo idėja pastatyti cerkvę savo gimtinėje, tremtinių gyvenvietėje šiaurėje. Kiek pamenu iš vaikystės, žmonės ten gyveno dievobaimingi, tačiau Stalino laikais, kai buvo kuriamos tremtinių gyvenvietės, buvo uždrausta
galvoti apie bet kokį tikėjimą Dievu ir maldos namų statybą. Svarbiausia buvo tikėti komunizmu ir jo vadovais. Šioje tremtinių gyvenvietėje, kurioje aš ir gimiau, daugelis paguldė savo galvas. Jiems nebuvo lemta grįžti į savo gimtinę. Būtent jų, tos mano mažosios gimtinės kūrėjų, garbei ir norėjau pastatyti cerkvę. Tuo metu aš jau buvau šioks toks verslininkas, tačiau pinigų cerkvei statyti, žinoma dar nebuvo. Galvojau, kažkiek savų pinigų turėsiu, kitus surinksiu iš parapijiečių. Šiai idėjai įgyvendinti buvo suburta Urdomos, taip vadinasi mūsų gyvenvietė, parapijiečių bendruomenė. Viskas vyko pakankamai lėtai, bet vos tik buvo parengtas cerkvės projektas ir maketas – nežinia iš kur ėmė rastis didžiulės sutartys, nešančios dideles pajamas, ir reikalai pajudėjo. Tačiau kažkuriuo momentu ėmė kirbėti mintys – o gal cerkvė palauks? Lietuvoje, Sirutiškio kaime, buvome nusipirkęs dvarą, susijusį su Nobelio literatūros premijos laureatu Č. Milošu. Maniau, atsirado pelningų sutarčių, bus pinigų, atrestauruosime, bus mūsų įmonei ir rezidencija, ir poilsio bazė… Kaip suprantate, atsirado įvairiausių minčių, tačiau jos irgi susijusios su papildomomis investicijomis. (Mes dar kalbėsime apie tai, kad pinigai ir turtai – tai taip pat išbandymas ir energija, su kuria reikia elgtis pagarbiai, teikti naudą visuomenei.) Ir ką jūs galvojate, pasirodo, iš viršaus viską mato ir pelningas sutartis ne dvarui tvarkyti suteikė. J Šis dvaras kelerius metus stovėjo ir niekam nekliudė, o būtent tuo metu, kai parengėme dvaro restauracijos projektą ir atsirado lėšų, Lietuvos generalinė prokuratūra rado dingstį areštuoti šį dvarą, ir niekaip nesutiko nuimti areštą netgi už du kartus didesnės sumos užstatą, nei buvo pirktas visas šis dvaras. Ir aš iš karto tiesiog intuityviai visus pinigus, gautus iš nenumatytų sutarčių, nukreipiu ten kur reikia, t. y. cerkvei statyti. Ir tik šiandien, įsigilinęs į gaunamas žinias, suvokiu, kad būtent nenumatytos sutartys ir buvo tas grįžtamasis ryšys arba skola, kuri grįžo už mano mintis statyti cerkvę. Gal ir juokinga, bet prokuratūra nežinojo apie mano sumanymus statyti cerkvę gimtinėje, už 3 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Tačiau kaip bebūtų keista, pastačius cerkvę, prokuratūra panaikino dvaro areštą. Taip mano gyvenime veikė programos su pliuso ženklu. Žinoma, su cerkve susiję ir daug kitų dalykų, kuriuos ateityje pateiksiu kaip pavyzdį. Pavyzdžiui, Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II atvykimas į mažą kaimelį. Tai apskritai unikalus atvejis, nes per 1000 metų Archangelsko srityje buvo pastatyta daugybė cerkvių ir nė viena iš jų nebuvo pašventinta Švenčiausiojo. Ši cerkvė vienintelė, turinti tokį statusą. Kaip tai atsitiko ir kodėl? – toliau paaiškinsiu išsamiau. Šis pavyzdys parodo, kaip svarbu užduoti sau klausimą, iš kur atsiranda pozityvūs įvykiai ir ką su jais daryti. Atrodytų, kam reikia užduoti tokį klausimą, nejaugi mums nepatinka, kai viskas klostosi gerai, sukaupiame daugiau pinigų, atsiranda nenumatytų sutarčių ir t. t? Kai pagerėja mūsų sveikata, kai nusistovi stabilūs, tvirti, geri tarpusavio santykiai su partneriais – atrodytų, net pavojinga užduoti tokius klausimus? Tačiau kaip rodo pirmiau pateiktas pavyzdys, reikia užduoti tokius klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Šiandien esu įsitikinęs, kad jeigu šiuos pinigus būčiau panaudojęs ne pagal paskirtį, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. Maža to, jūs jau žinote, jei teisingai gyvensite ir elgsitės šiame pasaulyje, tai dar gali stiprėti ir daugintis. Todėl reikia ne tik mėgautis tuo, kas jums ateina per pozityvią programą, bet ir suprasti, kaip tai veikia ir ar neteks vėliau mokėti už šias sąskaitas ir dar dvigubai? Priminsiu, kad pinigai, turtai, valdžia – tai energijos, kurios mums nepriklauso. Jos mums suteikiamos iš aukščiau kaip išbandymas, eilinė pamoka, ir tokie išbandymai kartais svarbesni, nei išbandymai su minuso ženklu. Visa tai rodo, kad dėl viso, kas su mumis vyksta, pasaulis nekaltas, šis pasaulis yra tobulas, harmoningas ir unikalus. Jei su mumis kažkas atsitinka, priežasties reikia ieškoti savyje. Turtai, valdžia – tai dar didesnis išbandymas nei skurdas. Turto ir valdžios energijos gali atnešti tiek nelaimių, tiek negatyvios karmos, kad maža nepasirodys. Pasikartosiu ir priminsiu, būtina teisingai nustatyti, ką jums siunčia viena ar kita pamoka. Taip ir mano atveju, ačiū Dievui, kad supratau, iš kur buvo siunčiama teigiama energija ir nukreipiau pinigus į cerkvės statybą. Atsižvelgdamas į visa tai, šiandien aš sprendžiu didžiulę dilemą, vis dėlto, ką man nori parodyti politinės partijos baudžiamoji byla – ne pati baudžiamoji byla, o situacija, kurioje dabar esu? Ko ji mane moko? Kokį sprendimą turėčiau priimti? Mano sprendimas turi būti teisingas, nes priešingu atveju panašios problemas kartosis ratu. Kadangi gimiau ne Lietuvoje, o Rusijoje, nuolat galvoju, ko iš manęs tikimasi? Sėsti į kalėjimą ar išvykti iš Lietuvos? Man nėra pagrindinis klausimas, kokį sprendimą priimti, nes esu apsisprendęs – kalėjimas man nebaisus, šia bausme manęs palaužti nepavyks. Galima būtų tapti netgi didžiu nukentėjusiuoju, visi iškilūs žmonės buvo kalinami už savo nuomonę, gerus darbus, Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai Tai ne romanas ir ne autobiografija, čia nėra siužeto.
Tai ne įvadas, tai jau pradžia – psichologijoje viskas svarbu.
Šis gyvenimo mokslas pagrįstas realiais faktais.
Tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, maitintis, bendrauti, būti laimingi visuomenėje ir šeimoje, lydimi sėkmės karjeroje, būti turtingi, sveiki ir puikios fizinės formos. Valdžiai primins dėl jų neefektyvaus valdymo. Daugeliui padės ilgiau sveikai ir laimingai gyventi. Tiems, kurie nori mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti. Viskas viename žmoguje
Protu nesuvokiamas kontrastas. Šiaurė, toli nuo civilizacijos, tremtinių gyvenvietė, jokio vyksmo, viskas ant išmirimo ribos, didelė skurstanti šeima, duona ant stalo – prabanga ir ne kiekvieną dieną, darbas sulaukus vos vienuolikos. Ir – milijonierius, sėkmingas verslininkas, politikas, ministras, darni šeima, puikūs vaikai. Ir – lyg skradžiai į prarają, į miglą, alkoholis, azartas, gyvenimas lyg po narkozės skendi rūke ir nesėkmėse, o kad nepasirodytų per maža – didžiulė puokštė ligų, gyvenimas pakimba ant plauko. Išėjau iš šio uždaro, pragariško rato, viską surinkau į krūvą. Sukroviau ant svarstyklių. Ir pasvėriau LAIMĖS svarsčiu. Daug epizodų prabėgo mintyse, bet vienas užstrigo iš vaikystės. Nepatikėsite, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti nė vieno niūraus savo vaikystės momento! Dar

2

pabandžiau ir supratau – o juk laimė visai kitur. Laimę suteikia ne duona kasdieninė. Pasirodo, aš buvau pakankamai laimingas ten, toli, be duonos ant stalo. Vis dėlto, kam aš kažko siekiau, lėkiau, skubėjau, rizikavau, kažko ieškojau, dirbau dieną naktį, gudravau, galbūt kažkur kažką iš ko nors atiminėjau? Deja, bet mano taupyklėje laimės nepadaugėjo. KODĖL??? Kiekvienas gali sau užduoti tą patį klausimą ir šioje knygoje rasti atsakymą. Dėkoju likimui, kad man buvo suteikta galimybė išmokti tas pamokas dar šiame gyvenime ir likti gyvam, pajusti tikrą laimę, pataisyti sveikatą ir judėti toliau. Pirmoje knygos dalyje pateiksiu tam tikras šių dienų realijas, kurios nėra labai malonios, todėl pasistengsiu jas šiek tiek sušvelninti, tačiau esmę paliksiu. Noriu, kad jūs pajustumėte ir suprastumėte mastą tos situacijos, kurioje reikėjo gyventi, kovoti ir ne tik nepasiduoti, bet priešingai, augti, pakeisti savimonę bei tapti laimingam. Dabar, kad būtų suprantamiau apie ką ši knygą, pateiksiu nedidelę pamokančią gyvenimišką situaciją. „Noriu gyventi šalia Dievoǃ“ – tokiomis keistenybėmis sūnus nuolat kvaršindavo galvą tėvui. Tėvas vydavo jį kuo toliau nuo savęs, tačiau geroji motina švelniai šypsodamasi sūnui atsakydavo: „Toli iki Dievo, vaikeli. Mylėk žmones ir gyvensi šalia Dievo.“
Mokytojas ir mokinys
Ši knyga turi realų poveikį. Norėčiau patarti suvokti ją ne tik akimis ir protu, bet ir išmintimi, širdimi ir savo patirtimi. Procesas būtų dar efektyvesnis, jei turėtumėte partnerį, arba kokį nors kitą žmogų, kuris taip pat domisi tokiomis žiniomis, kad galėtumėte kartu aptarti, o kai kuriais atvejais ir skaityti vienas kitam. Yra daugybė įvairių darbo su žmogaus psichika mokyklų ir metodų: nuo psichoanalizės iki Berto Helingerio metodų, nuo transasmeninės psichologijos iki psichosintezės ir pan. Visose šiose metodikose asmenybės struktūros samprata yra pateikiama skirtingai, nors žmogaus struktūra yra viena ir ta pati. Lygiai taip pat kaip nėra skirtingų fizikos dėsnių – Amerikoje būtų vieni, o Japonijoje kiti. J O dar svarbiau žinoti, ir, ko gero, svarbiausia – psichika tiesiogiai susijusi su pasaulėkūros dėsniais. Šioje knygoje pateikiamos žinios daugelio meistrų, su kuriais man teko asmeniškai susipažinti, su kitais susipažinau skaitydamas jų knygas ar studijuodamas

3

jų paskaitas internete. Esu jiems nepaprastai dėkingas. Knygos pagrindas – tai mano gerbiamų mokytojų, mokančių mane gyvenimo mokslo, pamokos. Išdrįsiu apibūdinti save – mokinį – ir savo mokytojus naudodamasis jų teorija. Niekas jums nesako, kad kiekvienas žmogus turi būti draugas arba brolis. Kaip teigė daktaras, profesorius šventasis Džiuzepė Moskati (Giuseppe Moscati), draugystė gimsta ne tik iš panašumų, dažniausiai ji atsiranda iš skirtumų, skirtingų požiūrių, įvairių jausmų ir pripažinimų palyginimo. Tokią draugystę Dievas vertina labiau, į tokią draugystę įdedama išmintis sielos lygmenyje. Todėl kiekvienas, kurį sutinkame savo gyvenimo kelyje, yra mūsų mokytojas. Mus moko ir laimė, ir kančia. Mano kelias pas Mokytoją ėjo per pagundas, aistras, tamsumą, ligas ir įvairias kliūtis, kartais per įprastą kasdieninę veiklą, per bendravimą su aplinkiniais žmonėmis, per dėmesio stoką ir gailestingumą jiems. Pirmasis mokinio laiptelis – tai tiesiog priėmimas ir susitaikymas, savęs ir kiekvieno sutiktojo pripažinimas vienodais visatos dalelių dydžiais. Kuo mažiau mano širdyje liko vietos nelygybės suvokimo stereotipams ir prietarams, tuo mažiau jaučiau savo viršenybę, pagrįstą tik tuo, kad esu turtingesnis už kitus. Vis dažniau pradėjau žiūrėti į visus reikalus ir susitikimus kaip mokinys ir kaip Visatos dalelė. Atgijo kai kurie kiti jausmai, suvokimai. Nebelaukiau kažkokių apdovanojimų ar pagyrimų, manyje augo vis didesnis žinių ir Gyvenimo mokytojų poreikis. Mokytojas gali mokyti mokinį tik tada, kai pats, remdamasis savo patirtimi, suvokia šaltinį, iš kurio trykšta kūrybinė banga, kaip tai vyksta, pavyzdžiui, meno srityse. Kur slypi tos jėgos, kuri lemia klestėjimą, valdžią, turtus, šaltinis? Kaip elgtis su šia jėga? Mes ateiname į šį pasaulį kaip mokiniai ir mokomės iš gyvenimo, nes visa, ką sutinkame šiame gyvenime, yra ne kas kita kaip mokymas. Mokinys trokšta žinių, jis atviras ir pasitikintis savo Mokytoju, pilnas entuziazmo, ryžto, nuolat dirba su savimi, turi kantrybės tam, kas vyksta aplink, susitaiko su aplinkybėmis, turi bendraminčių. Jis niekada nėra vienišas, visada turi, kas jį globoja. Ir tik tas, kuris įsisąmonina mokinio poziciją ir žinias, gali tapti Mokytoju. Daug kas nori tapti Mokytojais, tačiau praleidžia mokymosi patirtį. Taip atsiranda puikybė – savybė, kurios jokiu būdu negali turėti tikras Mokytojas. Tačiau svarbiausia – Mokytojas gyvenime turi būti pavyzdžiu. Be to, Mokytojas turi gebėti prisitaikyti prie mokinio mąstymo būdo ir suvokti jo dabartinį gyvenimą. Tik tada gali priimti mokinio situaciją ir parinkti tinkamiausią

4

mokymo sistemą, padėti jam suvokti, kaip išlaisvinti savo valią ir jėgą nuo įvairių asmeninių žemiausių aistrų ir šmėžuojančių padrikų minčių chaoso. Man pasisekė. Vos tik mano kelyje atsirado tokių mokytojų, aš visiškai pasitikėdamas jais panirau į šiuos mokymus. – tai Oleg Gadeckij, Marina Targakova, Enver Izmailov, Aleksandr Chakimov, Sergej Avakov, Oleg Jeriomenko, Aleksandr Boev, Vladimir Ivlev ir kiti. Ši knyga – tai mano namų darbas, parodantis, kad jie ne veltui dirbo su manimi. O jūs, skaitytojai, parašysite man pažymį.J Na, o jeigu mokykla priims šią knygą į savo biblioteką, man bus didelė garbė. Taip pat dėkoju savo vaikams, kurie buvo visiškai skirtingai auklėjami (tai ne įvadas, tai jau mokymas). Vyresniųjų vaikų problemas bandžiau spręsti pats, kartu suvaržydamas jų veiksmų ir mąstymo laisvę. Jų vėlesnis elgesys išmokė mane kitaip mąstyti ir veikti. Jaunesnieji paprastai ir aiškiai, savo nevaržomais poelgiais, patys to nesuprasdami, rodė, kaip reikia teisingai gyventi. Tikrai taip, nesikišdamas į jų sprendimus ir klaidas, tik kartais paaiškindamas vieno ar kito veiksmo pasekmes ir tik stebėdamas juos, pradedi suprasti, kodėl gyvenime vyksta vieni ar kiti dalykai, vaikai – tai tikri „sufleriai“ ir geri mokytojai. Nuoširdžiai dėkoju žmonai Jolantai – būtent nuo jos subtilaus žinių pateikimo ir prasidėjo mano ieškojimas. Esu jai dėkingas ne tik už jos kantrybę, kuri taip pat tapo man pamoka ir pavyzdžiu, ne tik už puikius vaikus, bet ir už jos suteiktą neįkainojamą dovaną, kokią ne kiekvienam šiame gyvenime duota dovanoti ir apie kurią ji tikriausiai pati nė nežino. Ji padovanojo man savo akis, kuriomis pažvelgiau į save iš šalies. Ir tik tada pradėjau suprasti save. Tačiau, deja, bet būtent ji įrodė, kas atsitinka, kai pažeidžiamas Visatos dėsnis, bylojantis, kad vyro pareiga – saugoti moterį nuo lyderystės. Kai moteris pradeda kištis ne į savo reikalus ir gyvena ne pagal savo paskirtį, žalojama jos psichika. Ji tik galvoja, kad save realizuoja, iš tikrųjų tai iliuzija, kuri padaro nelaimingą ne tik ją, bet ir jos aplinkos žmones. Tokia moteris žlugdo ne tik save, bet ir šalia esančius vyrus, moteris, kolektyvus ir taip pažeidžia moteriškos ir vyriškos energijų balansą. Ir visai nesvarbu, kur tai vyksta – visuomenėje, įmonės, valstybės valdyme ar šeimoje. Jei tai vyksta šeimoje ir moteris sako: „taip nusprendžiau, taip ir bus“, „aš nusprendžiau ir mes statysime namą“, žinokite, kad šeimos nebeturite. Tikras vyras lyderis su tokia moterimi negyvens, tai prieštarauja vyriškai prigimčiai pagal Visatos dėsnius.

5

Vyras ir moteris – tai skirtingos gyvos būtybės, kurių prigimtis visiškai kitokia, ir niekas negali išklysti iš savo kelio. Šią temą pratęsime kitoje dalyje. Aš ne mokytojas, mokytojai išvardyti šioje knygoje, aš – tiesiog mokinys. Šios žinios nėra unikalios, unikalus yra pasaulis. Todėl ir aš nieko unikalaus nedarau, tiesiog dalinuosi savo patirtimi, kurią įgijau naudodamasis šiomis žiniomis. Todėl rašydamas šią knygą aš vadovausiuosi savo patyrimu, kurį man suteikė gyvenimas, dėl mano klaidų arba kokių nors neigiamų ar teigiamų mano charakterio savybių išmušdamas mane iš vėžių ir grąžindamas atgal. Žinoma, čia neapsieita ir be gyvų būtybių ir ligų, kurios tam tikruose mano gyvenimo epizoduose apsireiškia įvairiu pavidalu, – tai klastingoji podagra, piktybinis auglys, nervinis tikas, skrandžio liga ir gera dešimtis kaulų lūžių arba oponentai, konkurentai, banditai, prokurorai ir teisėjai ir kiti „gerieji“ žmonės, ar tiesiog žmonės, ieškoję savo interesų, kurie kirsdavosi su mano interesais ir todėl kildavo rezonansas, kartais nušluodavęs nuo kelio visą, kas gyva. Šiandien aš drąsiai juos visus ir visa tai vadinu savo geriausiais mokytojais. J Taip, taip ir dar kartą taip – gavęs kai kurių žinių ir įgijęs patirties, šiandien nebeužduodu sau to klausimo, kurį užduodavau anksčiau: „Už ką? Kodėl tai vyksta su manimi?“ Aš gi toks kilnus, švelnus, tiek gerų darbų darau, labdara užsiimu, darbo vietas kuriu ir t. t. Šiandien aš išmokau užduoti sau kitą klausimą: „Dėl ko man tai? Kokią pamoką man siunčia tos būtybės, ligos ir problemos? Šiandien aš išmokau ieškoti priežasties jiems pateisinti. Įsiklausykite!!! Aš pats ieškau priežasties savo skriaudėjams ir ligoms pateisinti. Vėliau jūs suprasite, kodėl taip darau. Jeigu norite gauti tokių žinių, skaitykite toliau ir mokykitės iš mano klaidų, deja, kartais nepataisomų.J Šia tema parašyta daugybė protingų knygų, tačiau jas sunku suprasti žmogui, kuris nėra tam specialiai pasiruošęs. Mano tikslas – nevarginti jūsų protingais žodžiais ir frazėmis. Stengsiuosi mintis formuluoti ir pateikti lengvai, suprantamai ir prieinamai. Pavyzdžiui, lyg ir visiems aišku, kodėl žmogui kiekvieną dieną reikia eiti miegoti, bet aš dar papildomai paaiškinsiu. Arba dėl ko Dievas davė žmogui išmintį ir lytinį organą, tačiau perspėjo, kad su jais susijusi viena nelabai gera žinia: atrodytų, ir seksas, ir išmintis teikia

6

malonumo, tačiau esmė ta, kad šie du organai neveikia kartu.J Čia labai tiktų pavyzdys apie natūralų vandentiekį. Jei atsukame apatinį vandentiekio kraną, į viršutinį tašką vanduo nepatenka, tai yra energija teka žemyn. Taip ir su žmogumi, jeigu jis labai dažnai kur pakliuvo atsukinės „apatinį kranelį“J, tai yra atsiduos jausmams, seksui, pagundoms, viršutinis taškas – išmintis – kentės, net ir tuo atveju, jei žmogus nuo gimimo yra pakankamai protingas. Ir ne tik todėl, kad neužtenka laiko kitoms pagundoms, ši problema slypi daug giliau… Kai kam bus įdomu sužinoti, kodėl gimsta vaikai, kodėl vieni labiau myli mamą, o kiti – tėtį, kodėl nėra harmonijos šeimoje? Kodėl kartais vyrams patinka vyrai, o moterims – moterys? Kodėl dienos pabaigoje jaučiamės pavargę ir kodėl dažnai sergame? Kodėl mums nesiseka ir kaip su tomis nesėkmėmis kovoti, kaip pagauti laimės paukštę? Ir dar daugybė klausimų, tačiau apie viską iš eilės. Atsakydamas į klausimą, vis dėlto, kodėl žmogui reikia kiekvieną dieną miegoti, paaiškinu: mes pavargstame nuo gyvenimo šurmulio, kasdienių rūpesčių, todėl žmogiškoji prigimtis lemia, kad mes užmiegame. Kam to reikia? Tam, kad atsijungtume nuo išorinio pasaulio. NE, ne fizinis nuovargis dažniausia mus verčia iš kojų, o mūsų psichika. Gamta mus panardina į nesąmoningą būseną, tai lyg koks apsisaugojimo mechanizmas, saugiklis, padedantis pasikrauti energijos ir kitą dieną būti budriems. Jeigu psichika pavargo, tai ir visa kita dirba neritmingai, neefektyviai ir daro klaidų. Suprantamai aiškinu? Jeigu jūs atsakėte į šį klausimą – taip, tada skaitykite toliau. Jums viskas bus suprantama ir įdomu. Bet jeigu atsakymas – ne, tada atidėkite knygą į šalį iki geresnių laikų, nes toliau jūs tikrai nieko nesuprasite. Neskaitykite jos ir tuo atveju, jei nenorite nieko keisti, nenorite tapti geresni ir sveikesni. Būtinai atsakykite į šioje knygoje užduodamus klausimus, ir patys juos užduokite. Šioje knygoje tai ne tik įmanoma, bet ir būtina, nes mokymų ir šių žinių įtaka asmenybei jau prasidėjo nuo pirmųjų eilučių. Iš karto pasiūlysiu nedidelį praktinį pratimą, padėsiantį pagerinti nuotaiką ir savijautą, panaikinti dirgiklius ir ramiai semtis žinių. Tereikia sumažinti savo pyktį ir priešiškumą kam nors.

7

Atsisėskite patogiau… (Šie daugtaškiai tam, kad jūs neskubėtumėte, padarytumėte pauzę, pagalvotumėte.) Atsipalaiduokite…, mintis nukreipkite į tą vietą, apie kurią kalbama. Pajuskite kojomis grindis…, patogiai atsiremkite į atlošą… ir… prisiminkite kokį nors mylimą žmogų, draugą ar net oponentą… ir kokią nors jo savybę, kuri jus erzina… Ką reiškia erzina? Jūs norite, kad jis elgtųsi taip, kaip jūs norite… Jūs tikitės, kad jis taip elgsis, tačiau to nesulaukiate… Jūs sudirgstate… O dabar pagalvokite iš šio žmogaus pozicijos, o ne taip, kaip norisi jums… Tiesiog dabar pagalvokite, kad tai jo unikalus bruožas… tam tikra unikali nepakartojama savybė… tai jo emocinė būsena, kurią jis yra įvaldęs…Sutelkite dėmesį į tokią sampratą – tai jo unikalus bruožas, kurio niekas kitas neturi. J Būtent tokią teigiamą energiją nukreipkite į jus erzinančią problemą… Jūsų sąmonėje prasideda pokyčiai…, jūs turite tai pajusti… Anksčiau jūs buvote tas, kuris kontroliuoja… Norėjote, kad žmogus pasikeistų… O šiuo atveju jūs esate stebėtojas iš šalies, priimantis žmogų tokį, koks jis yra… Dabar visą tai įvertinkite iš šalies, jūs dar niekada taip nevertinote… Neskubėkite, man nėra kur skubėti, aš jūsų palauksiu… Stebėkite, kaip dabar pasireiškia ši ypatinga savybė ir kaip ji veikia jus… Atkreipkite dėmesį, kaip pradėjo keistis jūsų požiūris į savybę, kuri jus anksčiau taip erzino… Pagalvokite ir prisiminkite, kiek laiko ji jums neleido ramiai gyventi?.. Vieniems metus, kitiems dvejus ar penkerius, o kai kuriems net visą gyvenimą… Dar kartą pagalvokite apie šį bruožą, jis yra, egzistuoja… Jūs žinote, kad saulė pateka rytuose, ir nenorite to keisti, suvokiate tai kaip duotybę ir teigiamą dalyką… Su tokia pat nuostata žvelkite ir į savo mylimą žmogų, draugą, netgi oponentą… Jus erzinantis jo bruožas – ne dirgiklis, tai unikali jūsų mylimo žmogaus savybė…

8

Ir kaip bebūtų keista, tai, kas taip ilgai, daugelį metų jus erzino, dabar ramina ir suteikia harmonijos jūsų būsenai… Pasirodo, reikia labai nedaug pastangų, o koks efektas.J Tai ir yra mokinio pozicija – ne keisti kitus, o mokytis priimti pasaulį tokį, koks jis yra… Atkreipkite dėmesį: priimti nereiškia sutikti. Čia kaip su tėvais, mes priimame savo vaiką tokį, koks jis yra, tačiau tai nereiškia, kad mes liaujamės jį mylėję, rūpinęsi juo ir auklėję jį. Padėti žmogui tobulėti, keistis galima tik tuo atveju, jei iš pradžių jam leidžiate būti tokiu, koks jis yra, jūs jį tokį priimate, o po to padedate. Jei praleidžiate pirmąjį „priėmimo“ etapą, pradedate pamokslauti, kovoti, konfliktuoti, viskas… jūs jam negalėsite padėti, žmogus neis su jumis.
Geriau mažiau, nei per daug. Geriau „neda…“ – „nedasakyti“, „nedavalgyti“, „nedasikaitinti“ pirtyje, „nedasideginti“ saulėje, nei – per daug plepėti, persivalgyti, persikaitinti, perdegti ir t. t. Tai liečia beveik viską su nedidele išimtimi. J Pavyzdžiui, jei norite, kad jumis sektų, kai sakote kalbą, baikite ją, kol žmonės dar nepavargo. J. W. Goethe sakė: „Nuobodybės paslaptis glūdi tame, kad stengiamės pasakyti viską.“ Todėl nuolat grįžkite prie šios meditacijos, koreguokite ją, kai kuo papildykite, kai ko atsisakykite. O dabar einame toliau.J Labai dažnai girdime tokią frazę – „reikia imti iš gyvenimo viską ir kuo daugiau“. Panagrinėsime šią situaciją – tiesiog imti ir kuo daugiau. Iš tikrųjų, norėdami tik fiziškai paimti, energijos daug neišeikvosime, daug energijos reikia, kai pradedame galvoti, kaip paimti. Ir tas galvojimas išeikvoja apie 99 procentus energijos ir tik 1 procento energijos reikia norint fiziškai paimti. Kaip neišnaudoti daug energijos norint tiesiog imti? Kaip padaryti, kad gamta mums padėtų imti tiek, kiek mums pakanka užduotims, siunčiamoms iš viršaus, įvykdyti arba, paprasčiau sakant, savo paskirčiai įgyvendinti, ir nepavargti? Manau, jūs taip pat norite išmokti tokio meno taikyti pasaulėkūros dėsnius, kurio nemoko nė vienas pasaulio universitetas. Ačiū Einšteinui už tai, kad šiandien žinome, jog visatą sudaro ne tuščios erdvės ir keliolika fizinių objektų, kaip tvirtino Niutonas, ji pilna pačių įvairiausių

9

energijų, kurios veikia ir mus. Būtent Einšteinas davė mintį dėl Aukščiausiosios Išminties poveikio toms energijoms. Net Niutonas tikėjo, kad Aukščiausioji Išmintis egzistuoja kiekviename visatos taške – tai įrodo, kad mes visatoje ne vieni, ne apleisti, mums tiesiama meilės ir pagalbos ranka. Tik reikia mokėti tuo naudotis.
Užterštas protas
Žmogus skiriasi nuo gyvūnų nuostabia savybe – gebėjimu medituoti, atsiriboti nuo to, kas vyksta išorėje, ir būti savo širdies viduje. Žmogus geba pats formuoti realybę, BET dabar mūsų gyvenimas toks, kad realybė formuoja mus. Nerami šio pasaulio realybė skverbiasi į mūsų protą godumo, pykčio, pavydo, streso proveržiais. Išoriniame pasaulyje matome daugybę šiukšlių, purvo. Užteršta išorinė realybė – tai ne kas kita, kaip mūsų užteršto proto pasekmė. Egoistiškas, išdidus, godus, pavydus, savanaudiškas žmogus galvoja tik apie save ir nieką daugiau. Jį kankina pavydas, nuoskaudos, nusivylimas, depresija, pranašumo prieš kitus žmones jausmas, ir dažnai mes nieko su tuo negalime padaryti, nors ir naudojame įvairias šiuolaikinės psichologijos metodikas bei technikas. Protas lieka nepavaldus, jis tartum gyvena savo atskirą gyvenimą, griaudamas santykius, pažeisdamas minčių ir veiksmų ekologiją. Mūsų protas nuolat reiškia pretenzijas – jeigu kaimynas būtų kitoks, jei vyriausybė tvarkytųsi kitaip, jeigu žmona ar vyras į mane žiūrėtų kitaip, jeigu oras būtų kitoks, ir šiandien būčiau anksčiau atsikėlęs, arba ilgiau pamiegojęs, viskas būtų buvę kitaip… Mes nuolat kuo nors nepatenkinti, kaupiame savo nepasitenkinimą mintyse ir manome, kad tai normalu. Ir, žinoma, visiems reiškiame savo nepasitenkinimą. Jį perduodame ir savo vaikams, kurie žiūrėdami į mus, taip pat tampa nepatenkinti. Mes nebesugebame kontroliuoti savo proto. Labai gerai nepatenkinto žmogaus poziciją atspindi išmintingas pasakojimas apie vandenį ir dykumą. Du išsekę, neturintys nė gurkšnio vandens žmonės keliauja dykuma. Staiga jie pamato stiklinę, iki pusės sklidiną vandens. Vienas nepatenkintas piktinasi, kad tik pusė stiklinės vandens, kai jam taip norisi numalšinti troškulį. Jis sako, kad Dievas jo nemyli arba dar blogiau – Dievo nėra. Kitas sako, jog kankinamas troškulio yra laimingas radęs net pusę stiklinės vandens, vadinasi, Dievas jam atėjo į

10

pagalbą, jis jį myli, jis jam suteikė vandens. Tačiau didžiausias mūsų nepasitenkinimas yra kančia būti nepriimtu, nepripažintu mūsų aplinkos, atvedusi mus į maištautojų, užsispyrėlių ir viską neigiančių gretas. Ypač skausminga šalies aukščiausiajai valdžiai, jei jie yra nepriimami, nepripažįstami valstybės, kurioje jie ieškojo populiarumo ir pripažinimo. Tačiau ar toks yra iškilaus žmogaus gyvenimo šioje žemėje tikslas ir prasmė? Tik visiškas neišmanėlis gali pasakyti – taip, ir tokiu būdu sukurti sau problemų ateičiai. Iš esmės būtent tam reikia tikrų žinių, kad galėtume pakeisti tokią neišmanėlišką sampratą.
Žinios – tai gyvenimo būdas
Žmogui reikia žinių, kaip teisingai pragyventi šią dieną, kad neužprogramuotų naujai dienai naujų problemų. Aš ne atsitiktinai išskyriau žodį žinių. Viskas, ko mes mokomės vaikų darželyje, mokykloje, universitete, aspirantūroje, kokiuose nors kvalifikacijos kėlimo kursuose ir pan. – tai viso labo tik informacija, kurios mes dažnai nė nepanaudojame gyvenime. Mokykloje mes mokėmės, kas yra klumpelė – nedidelis į mažą klumpelę panašus pirmuonis, piešėme ją per biologijos pamokas. Per matematikos pamokas mokėmės apie tangentą ir kontangentą arba per chemijos pamoką apie krekingo metodą – kažkokie nematyti elementai, perliejami iš vieno indo į kitą… Ar mums kada nors pravertė tos žinios? Vargu, nebent tiems, kurie varo naminukę. J Bet mano knygoje alkoholis visiškai išbrauktas, nes vartoti alkoholį ir žengti į priekį pažįstant savąjį „Aš“, tobulinti savo sąmonę, ieškoti tarpusavio sąveikos su Aukščiausiąja tiesa yra visiškai nesuderinami dalykai. Alkoholio vibracijos dažnis yra visiškai kitame lygyje, daug žemesniame. Kyla klausimas, iš kur semtis tų žinių, kurių mums labiausiai reikia? Kaip gyventi šiame pasaulyje, kaip teisingai kurti santykius su žmonėmis, kokia sėkmės, laimės ir klestėjimo prigimties paslaptis, kaip teisingai to siekti, kaip siekti vidinės harmonijos, kas yra lemties dėsniai ir kaip jie veikia, kaip spręsti kylančias problemas – ar mes apie tai ką nors žinome? Mokykloje mūsų to nemokė, o juk mokytis to reikia

11

nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Mums būtinos gyvenimo pilnatvės meno žinios – žinios, kaip gyventi šiame pasaulyje, suteikiant energijos visoms gyvenimo sritims. Teatleidžia man šiuolaikiniai garsūs psichologai, kurie uždirba didelius pinigus mokydami meno būti sėkmingais, nukreipdami žmogaus energiją vien tik į praturtėjimo sritį, kartu silpnindami visas likusias sritis, ugdydami egoizmą ir skatindami pasipūtimą ar dar blogiau, nukreipdami žmogų eiti keliu, kuris prieštarauja jo prigimčiai. Iš esmės, jie griauna visuminę asmenybę. Tačiau baisiausia yra tada, kai jie, patekę prie valdžios, moko eiti per galvas – taip nelaimingomis tampa ištisos tautos. Šiame pasaulyje nėra nieko atsitiktinio. Nėra prasmės kažką įrodinėti, pavyzdžiui, imti plytą ir pametėti ją į viršų, rizikuojant, kad ji nukris ant tavo pramuštgalvės galvos, vien tam, kad patikrintum visuotinės traukos dėsnį. Kai važiuojame automobiliu, laikomės kelių eismo taisyklių, nes, priešingu atveju, gali įvykti avarija. Mūsų gyvenimas įrėmintas įstatymų, ir mes dažniausia jų laikomės, tačiau tai vyksta matomoje fizinėje plotmėje (fizinėje realybėje). Bet yra ir nematoma subtilioji realybė. Ir kalbant apie likimą, jis planuojamas subtiliojoje realybėje, kurioje egzistuoja savi dėsniai. Juos taip pat reikia žinoti ir jais vadovautis, nes būtent juose slypi priežastis, kurios pasekmės pasireiškia fiziniame lygmenyje. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai sudėtinga, taip, tai substancija, kurios negali pačiupinėti. Bet pradžių pradžia būtent ten – priežastis slypi ten. Ir jau tik fiziniame lygmenyje išryškėja simptomai, su kuriais darbuojasi šiuolaikiniai psichologai ir medikai, teisėjai ir valdžia. Tai yra tas pats, kaip aiškinti vairuotojui, kad sankryžoje degant raudonai šviesai, reikia stabdyti, bet neparodyti jam, kur yra stabdžiai. Avarija – tai simptomas, pasekmė fiziniame lygmenyje, o priežastis slypi subtiliajame lygmenyje – nebuvo žinių, kaip stabdyti. Kai kurie sakys, kad tai neįmanoma, juk viskas čia ir taip savaime suprantama. Jeigu paaiškino, kad reikia stabdyti degant raudonai, vadinasi, privalėjo išmokyti ir kaip reikia stabdyti. Tai ir reikėjo įrodyti: iš tikrųjų subtilusis lygmuo – nieko ypač sudėtingo, paprasčiausiai reikia šį dėsnį žinoti. Todėl išmokime kartu stabdyti arba judėti pirmyn.J Taigi, išveskime dvi šio dėsnio formuluotes – priežasties ir pasekmės:

12

1 simptomas – fizinis lygmuo, 2 priežastis – subtilusis lygmuo. Iš karto įsijungiame į darbą – ką mums norisi daryti, žiūrint į šitas formuluotes? Teisingai supratote – norisi sukeisti jas vietomis. Lyg ir gyvenime pirmas dalykas, su kuriuo susiduriame, yra simptomas, bet simptomas yra tam tikros priežasties pasekmė. Vadinasi, kad nebūtų simptomo, pirmiausia reikia žinoti galimą priežastį ir neleisti jai atsirasti, tada nebus ir simptomo. Sukeiskime: 1 priežastis – subtilusis lygmuo, 2 simptomas – fizinis lygmuo. Štai kodėl mums reikia žinių apie gamtos ir likimo dėsnius. Jų nežinodamas žmogus netyčia daro klaidų ir, pats to nesuprasdamas, programuoja sau bėdas. Tarkime, ant jūsų veido atsirado keli spuogeliai, jūs pradedate panikuoti, kažkuo teplioti… Tai ypač aktualu moterims.J Iš tikrųjų odos ligos neegzistuoja, mūsų oda kaip automobilio prietaisų skydelis. Užsidegė lemputė prietaisų skydelyje, priežastis – nėra tepalo variklyje. Jūs galite lemputę užtepti, užklijuoti, net sudaužyti, bet dėl to tepalo tikrai nepadaugės. Jei toliau važiuosite, užkimšite variklį. Taip ir su oda, išlindo koks nors bėrimas, prasidėjo alergija, mes iš karto pradedame gerti vaistus, kartais net hormoninius, tepti įvairiausiais tepalais, taip dar labiau komplikuodami situaciją. Priežastis slypi visai kitur, oda tiesiog siunčia signalą. O mums reikia žinoti, ką reiškia šis signalas, kokią priežastį rodo. Pasakysiu daugiau, mūsų organizmas yra toks unikalus, kad jis mums gali apie viską pasakyti, tik dėl nežinojimo mes nemokame jo išgirsti. Nereikia daryti kosmetinių dalykų sprendžiant rimtas problemas. Jei stogas kiauras ir dėl varvančio vandens šlampa tapetai, kiek mes juos beperklijuotumėme stogas dėl to nesusitvarkys. Tapetai – tai prietaisų skydelis, o problema – stogas. Bandome pakeisti darbą ir manome, kad kitur bus geriau. Deja, ne. Bandome palikti šeimą ir sukurti naują, manome, kad joje bus geriau. Tačiau problemos vis kartojasi. Reikia spręsti problemą, slypinčią giliau, subtiliajame lygmenyje. Ir ją galima išspręsti.J Net ir iš šios knygos gauta informacija nieko nepakeis jūsų gyvenime, jeigu netaps žinojimu, gyvenimo būdu. Informacija turi būti naudojama pagal paskirtį. Neveikianti informacija – tai tuščia vieta, tuščias laiko eikvojimas jai gauti. Galima baigti penkis universitetus ir

13

nieko nepasiekti gyvenime, būti toli nuo laimės. Universitetuose nemoko gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius ir t. t. Juose žmogus gauna kitokią informaciją, BET… jos nepanaudoja, pradeda gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius, duoti kyšius ir t. t. Kodėl? Tik todėl, kad žinios netampa gyvenimo būdu. Jeigu nors vienas žmogus, perskaitęs šią knygą, išspręs savo problemas ir taps laimingesnis, būsiu laimingas ir aš – vadinasi, ne veltui, būdamas ne rašytojas, parašiau šią knygą. Tik informacija, perkelta į gyvenimą, tampa žiniomis ir atneša naudą, nes žinios – tai gyvenimo būdas, charakteris. Iš karto atskleisiu paslaptį, kad vos tik pradedi gyventi vadovaudamasis žiniomis apie gamtos ir visatos dėsnius, viskas tampa lengva, aišku ir išsprendžiama. Praktiškai naujų problemų nekyla, tu netgi stebiesi ir matai, kad jų apstu aplinkui ir šalia, bet tave jos aplenkia. Tai toks pat neįtikėtinas jausmas, lyg eitum gatve lietui lyjant, bet ant tavęs neužlytų. Taip, jausmas yra būtent toks. Tu pradedi spręsti senas problemas, kurios anksčiau lyg sniego lavina griuvo ant tavęs, – nenusisekusi karjera, nesklandumai šeimoje, nuolatinis nepriteklius, skurdas ir pan. Pagerėja ir sveikata, netgi senos žaizdos užgyja nevartojant jokių vaistų. Ir tai taip pat iš mano patirties. Aš jau šešerius metus nevartoju jokių vaistų iš vaistinės ir būdamas 56 metų jaučiuosi energingas kaip trisdešimtmetis. Beje, yra nemažai faktų, liudijančių, kad šios žinios padeda išgyti nuo vėžio. Šioje knygoje bus ir apie tai. Ypač akivaizdus to pavyzdys yra viena iš geriausių šiuolaikinių psichoterapeutų Luiza Hei (Louise L. Hay). Jai buvo nustatytas 4 stadijos vėžys, tačiau ji išsigydė pati, be gydytojų pagalbos. Ši neįprasta patirtis rodo, kad šiame pasaulyje viskas įmanoma, jei žinai Visatos dėsnius ir gyveni pagal juos. Turintiems tokią problemą, siūlyčiau paskaityti jos knygas. Nenuostabu, kad šiandien didžiausi pasaulio mokslininkai galiausiai nuoširdžiai pripažįsta: aš žinau, kad nieko nežinau. Didžiausi šio pasaulio protai padaro šį nuostabų atradimą – aš nieko nežinau, ir palaipsniui nulenkia savo išdidžias galvas. Jie užima naują poziciją – mokinio. Tačiau norint, kad mūsų širdyje atsirastų vietos mokinio pozicijai, smegenyse turi nebelikti purvo ir šiukšlių. Jose turi būti vietos tikroms žinioms priimti. Pirmiausia turi atsirasti susitaikymas ir nuolankumas, turime išsilaisvinti nuo puikybės. Tik tada galima tapti mokiniu, tik tada mokinys sugebės priimti tikrąsias žinias. Norėtųsi paaiškinti žodį susitaikymas ir nuolankumas – tai reiškia ne tik

14

pripažinti, o po to priimti, būtina priimti su džiaugsmu. Kad nebūtų kaip su kelių patruliu, kuris jus sustabdo už nedidelį pažeidimą. O jūs kaip visada skubate, pykstate… tačiau, ką bedarysi, pripažįstate savo klaidą, sumokate baudą, bet pyktis išlieka. Taip susitaikymas ir nuolankumas neveikia, pykčio laikyti negalima, šį sustabdymą ir bausmę turite priimti su džiaugsmu. Tokiu atveju bus tikrasis susitaikymas. Kodėl aš atkreipiu jūsų dėmesį į šį žodį? Mokinio linija tęsis per visą tekstą, todėl būtina labai gerai suprasti žodžius „susitaikymas ir nuolankumas“. Bet štai įdomus faktas: daugelis lyg ir kaupia šią protingą informaciją, bet jos nepritaiko savo gyvenime. Įsisavinant žinias privalomos dvi taisyklės: pirmoji taisyklė – išmokti taisyklę, antroji taisyklė – vykdyti šią taisyklę. Tačiau mes taip dažnai sakome: „Na, šiandien pagyvensiu taip, kaip gyvenau, o rytoj pradėsiu…“, paskui poryt, užporyt, pirmadienį, mėnesio ar metų pradžioje… ir taip tęsiasi visą gyvenimą. J
Įvykiai su pliuso ir minuso ženklu
Menas teisingai gyventi ir teisingai naudoti savo energiją – kas tai? Jūs pasakysite: mes ir taip gyvename. Gyvename tai gyvename, bet einame gyvenimo keliu lyg pjaudami atšipusiu pjūklu. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viename provincijos miestelyje gyveno šeima – vyras, žmona ir duktė. Žmona buvo labai prisirišusi prie dukters ir mažai dėmesio skyrė vyrui. Žinoma, kuriam vyrui patiks, jeigu jis reikalingas tik kaip kažkoks viskuo aprūpinantis, priedėlis, jokio emocinio impulso. Ir jie išsiskyrė. Tai buvo pirmasis žingsnis kuriant savo pačios likimą. Vėliau žmona žengia antrą žingsnį – palieka savo mėgstamą darbą, parduoda turėtą turtą ir abi su dukra išvažiuoja į didelį miestą. Ten nusiperka nedidelį butuką, motina įsidarbina keliuose darbuose – dirba valytoja ir dar kažkuo, kad galėtų užtikrinti dukrai išsilavinimą. Dukra įstoja į meno mokyklą. Ten ji artimai susipažįsta su vienu iš dėstytojų, kuris neturi savo būsto, gyvena mokykloje, nuomojasi nedidelį kambarėlį pusrūsyje, ten pat turi įsirengęs kažkokią laboratoriją. Žodžiu, viskas vienoje vietoje: spinta, lova, virtuvė – taip, kaip dažnai gyvena meno žmonės. Ir štai, praėjus kuriam laikui po pažinties, duktė išsikrausto pas jį ir nutraukia visus ryšius su

15

motina, neatsako į jos telefono skambučius… Motina ištikta šoko. Ji visą gyvenimą pašventė dukrai, neteko vyro, atsisakė karjeros, galima sakyti, paaukojo save dukters vardan, kilniai pasielgė ir staiga – toks įvykis, toks rezultatas jos gyvenime. Galiausiai ji susitinka su tuo dėstytoju, santykių aiškinimasis baigiasi vos ne muštynėmis. Kiekvienas paklaus: „Argi taip atsilyginama už kilnumą, už pasiaukojimą?“ Deja, tenka tik apgailestauti. Ne, ne dėl gauto rezultato, o dėl to, kad ji nežino pasaulėkūros dėsnių. Ir tokių žmonių kaip ši moteris ant mūsų žemės motinėlės – 99 ir dar kažkiek tūkstantųjų procento. Tai kodėl jai taip atsitiko? (Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti tik tiek, kad ji pati užprogramavo tokią programą.) Būtent naudodamiesi tokiais paprastais ir ne tokiais paprastais pavyzdžiais pabandysime pažvelgti į save ir suprasti, ką reikia daryti? Būtent tai tas atvejis, kai į jūsų gyvenimą, kurį kūrėte ilgus metus, įsiveržia negatyvus taifūnas – atsiranda finansinių, sveikatos problemų, problemų darbe ir kitokių neigiamų dalykų. Privalome suprasti, iš kur mūsų likime atsiranda įvykių su minuso ženklu? Turime nustatyti, atsekti tą grandinėlę, kuri mums lėmė tokius įvykius, kad ateityje tokių įvykių sau neprogramuotumėm. Mes dažnai manome, kad dėl mūsų bėdų kaltas kuris nors konkretus žmogus, kuri nors vyriausybė, gamtos kataklizmai arba dar kas nors. Ir nežinome, kad būtent taip subtiliajame lygmenyje veikia lemties dėsniai. Tai visatoje galiojantis priežasties ir pasekmės dėsnis – jeigu šiandien vienaip ar kitaip pasielgiame, būtinai po tam tikro laiko sulaukiame grįžtamojo ryšio, kuris yra kelis kartus stipresnis. Lemties dėsnį galima palyginti su trečiuoju Niutono dėsniu, pagal kurį veiksmo jėga yra lygi atoveiksmio jėgai. Šis dėsnis veikia ir fiziniame, ir subtiliajame lygmenyje, tik reikia mokėti įžvelgti, kaip jis veikia. Iš tikrųjų ne viskas taip blogai, likime yra ir įvykių su pliuso ženklu – tam tikrų pozityvių įvykių, kurie ateina į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, lengvai gyvenime atsiradusi karjera, atrodytų, lyg kažkokia jėga mums padeda kilti karjeros laiptais. Arba sėkmė finansų srityje, kuri kyla lyg banga ir net užlieja mus. Mes nepaliaujame stebėtis – kas vyksta su mumis, net prisimerkiame iš laimės. Tačiau ar teisingai suprantame, kaip tos aplinkybės ateina į mūsų gyvenimą ir kaip tinkamai su jomis elgtis? Ir ar apskritai suprantame? O galbūt galvojame, kad tai užsidirbome, arba sėkmė tiesiog savaime atėjo į mūsų gyvenimą – mums pasisekė, pagavome sėkmės paukštę, nutvėrėme ir ji daugiau nebeištrūks, niekam jos

16

neatiduosime. Į visus pradedame žiūrėti kaip į konkurentus, rūpinamės, kad tik jie neatimtų iš mūsų sėkmės paukštės ir… STOP!!! Jeigu mes bijome kažką prarasti – tai jau ne sėkmė, o problema. Reikia būti pasiruošusiems ne tik gyvenimo iššūkiams, sunkumams, reikia būti pasiruošusiems ir gauti naudą, sėkmę, aukštesnį karjeros laiptelį ir pan. Įsivaizduokite, važiuojate senukais žiguliais ir jums kažkas pasiūlo sumontuoti juose reaktyvinį variklį, galintį padidinti automobilio greitį 5 kartus. Pasakykite, kas iš jūsų sutiks? Tik sąžiningai. Žinote, per paskaitas būna tokių savižudžių.J Įsivaizduojate, automobilio techninės galimybės lieka tos pačios, tie patys ratai, valdymo sistema, stabdžiai – viskas apskaičiuota 80–100 kilometrų per valandą greičiui, o čia staiga jūs važiuosite 500 kilometrų per valandą greičiu. Ar atlaikys jūsų automobilis? Žinoma, kad ne. Iš jūsų nieko neliks jau pirmajame posūkyje. Juk reikia ne tik sumontuoti naują variklį, reikia iš esmės patobulinti visą automobilį. Taip ir žmogus, jis turi būti pasirengęs viskam. Tarkime, valytoją, neturinčią jokios kvalifikacijos, paskirkime vadovauti kokiai nors didelei gamyklai… Todėl ir mes turime būti pasirengę priimti įvairius gyvenimo iššūkius, tačiau svarbiausia žinoti – jie su pliuso ženklu ar minuso ženklu, nes tai ne kas kita kaip mūsų gyvenimo pamokos. Kaip pavyzdį pateiksiu dar vieną istoriją. Žmogus turėjo automobilį ir jį pavogė. Automobilis buvo apdraustas, savininkas gavo draudimo pinigus ir nusipirko naują. Tačiau dabar jį laikė garaže, o žiemą nuimdavo ratus ir parsinešdavo juos į butą. Vagys tikrai nespės per naktį atidaryti garažą, rasti ratus, juos sumontuoti ir pavogti automobilį. Visus tuos metus jis gyveno su ta baime. Ką tai liudija? Jeigu jus aplankė sėkmė, bet graužia baimė ją prarasti – tai jau ne sėkmė. Jeigu sėkmę lydi nepasitikėjimas, praradimo baimė – tai ne sėkmė, o problema, galvos skausmas, sukeliantys diskomfortą mūsų gyvenime. Sėkmė visada turi būti grindžiama mūsų vidine pilnatve, pasitikėjimu ir harmonija. Jeigu sėkmė kitokia, ji griauna mūsų asmenybę, o ne kuria ją. Pasaulėkūros dėsnis pasireiškia fiziniame lygmenyje, todėl labai svarbu žinoti, kaip veikia lemties dėsniai subtiliojoje plotmėje. Maža to, subtiliosios realybės jėga daug stipresnė, nei fiziniame lygmenyje. Visi įvykiai gyvenime, tiek negatyvūs, tiek pozityvūs, pradeda veikti ir suveikia, kai mes pradedame veikti. Dėl to vieni mūsų veiksmai lemia negatyvias pasekmes, kiti – pozityvias.

17

Pastebėsiu, čia negalioja posakis „Neklysta tas, kuris nieko nedaro“. Negalvokite, kad nieko neveikimas, arba, sakysime, vengimas kažką daryti neturės pasekmių. Priešingai, kartais lemia tokias pasekmes, kurias įveikti ne visada pavyksta. Kitaip tariant, neveikimas – tai taip pat veikimas. O dabar neskubėkite skaityti toliau… Giliai įkvėpkite… atsipalaiduokite… Pabandykite atlikti testą. Užduokite sau klausimus ir būtinai atsakykite į juos. Tai savotiški praktiniai mokymai, kurie būtini norint ne tik suprasti esmę, bet ir tam, kad tai veiktų, nes mano tikslas rašant šitą knygą – kad skaitytojas keistų savo situaciją į gerąją pusę. Ką jūs supratote iš to, ką perskaitėte? Kaip jūs suprantate šiuos dėsnius ir ką apie juos žinote? Pabandykite šias savo mintis užrašyti į specialiai tam paliktą vietą. Vėliau palyginsite ir pamatysite, kaip jūs augate, bei suvoksite augimo galimybes.
Kaip jau sakiau, visada paaiškinsiu, kad būtų paprasčiau suprasti ir rasti atsakymus. Iš tiesų viskas yra labai paprasta, tik reikia žinoti Visatos dėsnius. Mano knygoje dažnai vartojamos tokios sąvokos kaip „subtiliojoje plotmėje“, „subtiliajame lygmenyje“, „subtilieji dėsniai“, „subtilusis kūnas“ ir pan. Pabandykime išsiaiškinti, kas tai yra. Manau, niekam ne paslaptis, kad kiekvieno iš mūsų fiziniame kūne yra siela. O jeigu dar tiksliau, siela – tai AŠ fiziniame kūne. Tai kaip vairuotojas automobilyje: vairuotojas – siela, automobilis – kūnas. Susidėvi automobilis, vairuotojas su juo atsisveikina, atiduoda į metalo laužą, „laidoja“, o pats persėda į naują. Sielos ir kūno santykiai lygiai tokie patys. Todėl kai kalbama apie

18

subtiliąją plotmę, subtilųjį kūną, iš tikrųjų kalbama apie sielą subtiliajame kūne. Subtilusis kūnas – tai mūsų psichika, pasąmonė. Mes jau nagrinėjome ir jūs jau žinote – visa ko pirminė priežastis slypi subtiliajame lygmenyje, o pasekmė arba simptomas pasireiškia fiziniame lygmenyje. Jokių stebuklų čia nėra, yra tik Visatos dėsnių nežinojimas. Jeigu pavasarį neapsėsite lauko, stebuklo jokio nelaukite – rudenį derliaus jūs nesurinksite. Ir tai nebus joks stebuklas, tiesiog – toks gamtos dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Labai svarbu tikėti tuo, ką darai. Negali būti nė mažiausios abejonės dėl laukiamo rezultato.
Tikėjimas tuo, ką darai
Kas yra tikėjimas savo veiksmais? „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Linkiu, kad ši frazė, kažkada kažkur mano perskaityta, padėtų jums tolesniame gyvenime. Kad tuščiai nekalbėčiau, pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Prieš 20 metų mano pavaduotojas, koncerno viceprezidentas, kuris anksčiau buvo kolūkio pirmininkas, įkalbėjo mane pirkti „Krekenavos agrofirmą“ – kompleksinį daugiaprofilinį ūkį. Šis ūkis 5000 hektaruose žemės augino grūdines kultūras, turėjo nuosavą šiuolaikišką kombinuotųjų pašarų gamybos įmonę, didžiausią Lietuvoje kiaulininkystės kompleksą, modernią mėsos perdirbimo įmonę. Taip aš netikėtai patekau į žemės ūkio verslą. (Šiek tiek nukrypsiu nuo temos, kad geriau suvoktume, kaip mes save programuojame įvairaus tipo įvykiams. Kaip jau žinote, vaikystėje gyvenimas manęs nelepino, net duonos iki soties nebuvo. Turėjau svajonę – užaugsiu didelis ir, kad nereikėtų jausti nuolatinio alkio, laikysiu kelias karves, būtinai kokį dešimtį paršelių. Svajonė išsipildė! J . Gerokai su kaupu – komplekse per metus buvo išauginama ne dešimt, o visi 70000 paršelių. Štai ta programa, kurią aš dar vaikystėje pats sau suprogramavau. Apie tokį programavimą mes kalbėsime vėliau, tačiau nesistebėkite – tai veikia. Visą laiką galvojau, kaip galėjau sutikti imtis žemės ūkio verslo, o dabar gerai pamąsčiau ir supratau – tai buvo mano pasąmonėje.) J Sandėris buvo sudėtingas, jį kontroliavo Ūkio bankas. Reikia pasakyti, kad tai

19

buvo į aferas linkęs bankas. Tikriausia ne veltui vėliau buvo apribota jo veikla ir jis žlugo. Bankas sandorio pasirašymo proceso metu, mums nežinant, pakišo suklastotą akcininkų susirinkimo protokolą apie tai, kad moderni įmonės įranga dar iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo įkeista jų bankui. Suma buvo nemaža ir mes stojom į karą su kompanija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo mafijinės, banditinės Kauno grupuotės „stogą“. Reikėtų priminti, kad posovietiniu laikotarpiu, vos tik paskelbus nepriklausomybę, banditinės grupuotės turėjo labai didelį poveikį visos šalies gyvenimui. Policija, prokuratūra, teismai neretai dirbo su jomis ranka rankon. Kriminogeninė situacija buvo sudėtinga ir užsiimti verslu buvo ne taip paprasta, ir netgi pavojinga. Valstybei rūpėjo tik kaip surinkti mokesčius, tačiau realios pagalbos, apsaugos suteikti ji nesugebėjo. Galima pateisinti ir valstybę – ji dar tik formavosi, o rinkos ekonomika daugeliui buvo tamsus miškas. Mūsų byla tęsėsi ne vienerius metus, mes pralaimėjome visus teismus, tais laikais jokie argumentai neveikė – jie ir šiandien nelabai veikia, o tais laikais tuo labiau. Bankas turėjo daugiau pinigų, todėl jų argumentai buvo stipresni.J Buvo įvairiausių provokacinių bandymų, kvietimų į banką stikleliui viskio, bandymų neva aiškinti, kad šį klausimą reikia išspręsti taikiai… Aš jiems aiškinau – bankas jūsų, sandoris su jumis. Mes pinigus užmokėjome už viską ir nenorim girdėti apie jokius įkeitimus. Tačiau jeigu jums reikia kažkokių formalumų, paimkite iš sandėlio seną įrangą, susipakuokite ir laikykite kaip užstatą. Koks jums skirtumas – bankas jūsų, pinigus paėmė jūsų susijusi įmonė, kokios gali būti problemos ir pretenzijos? Pasirodo, šitą pokalbį jie įrašė, sukarpė taip, kaip jiems reikėjo, ir atsirado dar vienas tyrimas, neva aš kažką apgaudinėju. Bet čia jiems neišdegė, tikriausiai aš tvarkingai kalbėjau ir įrašo tinkamai sukarpyti nepavyko. O nevientisas įrašas tyrimui netiko ir bylą nutraukė. Su banku susiję ir kiti nemalonūs įvykiai. Pavyzdžiui, kartą kažkokiais slaptais būdais susisiekė su manimi skustagalvis iš tos grupuotės ir, labai tikėtina, bandė užsidirbti. Davė man paklausyti įrašą, kaip banko šeimininkai mane „užsakinėja“ mano galvą. Po Aukščiausio Teismo sprendimo, kuris bylojo ne mūsų naudai, galimybių laimėti liko labai nedaug, bet tyras, naivus tikėjimas kažkokiu teisingumu dar neužgeso, nesinorėjo pasiduoti. Tačiau pralaimėję visų instancijų teismuose, mes ne

20

tik turėjome padengti tą kreditą, bet ir apmokėti visas šios bylos teismo išlaidas. O jos irgi buvo nemenkos, nes bankas mokėjo advokatams neįtikėtinai didelius pinigus, o gal ir nemokėjo, tik įformino daugiau, kad dar ir čia „pasišildytų“ rankas. Manau, kad buvę šio komplekso šeimininkai padarė neapdairią klaidą: įvarė mane į tokį kampą ir nepaliko jokio kito pasirinkimo kaip tik kovoti arba žūti. Taigi, banko šeimininkas man paskambino ir paprašė susitikti vienoje iš Kauno degalinių. Mes su vairuotoju sustojame degalinėje, prie manęs prieina kažkoks vaikinas ir kviečia persėsti į jo automobilį, esą ten laukia banko šeimininkas. Aš iš karto įtariau kažką negero, ir išlipdamas iš automobilio vairuotojui pasakiau, kad įsimintų to automobilio numerį ir iš karto išvažiuotų, o aš jam vėliau paskambinsiu ir pasakysiu, kur manęs atvažiuoti paimti. Kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo esminės reikšmės mano saugumui (juk vairuotojas buvo gyvas mano liudininkas). Aš išlipu, persėdu į jų automobilį ir suprantu, kad banko šeimininko joje nėra. Automobilyje – trys vyriškiai, kurių veideliai aiškiai bylojo, kokios rūšies veikla jie užsiima. Koks drąsus bebūčiau, tačiau rimtai sunerimau. Mane atvežė į kažkokį namą, nelabai orientavausi, kur esu. Užėjom į namą, užlipom į antrą aukštą, o ten – visas Kauno „gvardijos“ žiedas, gerai matytas laikraščių ir žurnalų puslapiuose (anksčiau jie buvo daugelio leidinių herojai, netgi buvo pristatomi kaip teigiami veikėjai), o su jais ir banko šeimininkas. Matėsi, kad jų tarpusavio santykiai geri, jis – vienas iš jų. Visko smulkiai neaiškinsiu, neaiškinsiu ir kaip jaučiausi, tik pasakysiu tiek, kad buvo reikalaujama daugiau nebebandyti ieškoti teisybės. Man buvo aiškiai pasakyta, kad ta susijusi bendrovė priklauso jiems ir jie pinigų į banką negrąžins, todėl reikia padengti bankui jų kreditą. Jų jau nedomino ir įranga, svarbu buvo tik pinigai. Aš tepasakiau, kad pinigų nėra ir nežinau, kada bus. Po tam tikro laiko šis santykių aiškinimasis baigėsi – su viltimi, kad aš supratau, kaip įvykiai klostysis toliau, jei pinigų nesumokėsime. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, teks pakloti nemažą sumelę. Ir tuo viskas nesibaigs, tapsi melžiama karve ir galiausiai tave užkas. Mačiau tokių verslininkų, ant jų kapų iki šiol artimieji gėlių neša. ĮSIVAIZDUOKITE, tuo metu aš jau buvau Seimo narys, ekonomikos komiteto pirmininkas ir jeigu jie, net nesislėpdami, vidury giedros dienos kviečia mane aiškintis ir reikalauja tokių dalykų, manau, kad suprantate, kokia tada buvo situacija šalyje ir kaip verslininkai turėjo gyventi. Žinau ne mažai atvejų, kai politikai, kriminalistai, teisėjai, prokurorai dirbo ranka rankon su jais. Man iš tiesų teko išgyventi daugybę provokacijų, pavyzdžiui,

21

banditų buvo prašoma sakyti, kad aš su jais palaikau ryšius. Ką jau bekalbėti, jei visas socialdemokratų žiedas (Kirkilas, Brazauskas, Bernatonis, Sysas, Karosas, Bradauskas, Olekas, kiek pamenu, ir dabartinis ministras pirmininkas Butkevičius bei daugelis kitų, kurie iki šiol yra valdžioje) nuolat dalyvaudavo Ūkio banko rengiamuose renginiuose, vakarėliuose, baliukuose…, tai reiškia, su tais visais banditais. Bankas specialiai tam atveždavo labai žymių artistų, dainininkų iš Rusijos. Tokie renginiai vykdavo Vilniaus rotušėje, Kongresų rūmuose, nacionaliniame dramos teatre. Kas gali būti amoraliau? Kaip galėjo jaustis verslininkai, kai žinojo, kad tokių renginių organizatoriai yra banditai, kurie juos reketuoja, ir su jais „baliavoja“ aukščiausioji valdžia. Tai buvo rodoma per televiziją, valdžia su savo antrosiomis pusėmis šmėžavo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Kaip jūs galvojate, ar verslininkai galėjo eiti prašyti pagalbos į valstybės institucijas?. Pateiksiu kitos asmeninės situacijos pavyzdį iš savo verslo pradžios. Buvau pakankamai naivus, kai kartu su savo kompanionu parašėme oficialų pareiškimą policijai apie tai, kad iš mūsų pavogė du krovininius automobilius spalvotųjų metalų. Ir ką jūs galvojate, maždaug po 3–4 valandų, apie antrą valandą dienos, tiesiai į butą atvažiavo banditai – demonstratyviai su pistoletu rankose ir su mūsų pareiškimo kopija – ir tarė tik kelis žodžius: ieškosit tiesos, gausit kulką į kaktą. Tuo metu buvo tokia banditų grupuotė ir jų vadeiva KUKAS. Su juo buvo baisu ne tik kalbėti, bet ir pažiūrėti į jį – vos tik žvilgtelėjus daugeliui kildavo noras lėkti į tualetą ne tik trumpam, bet ir didesniu reikalu. J Teko atsisveikinti su metalu ir neieškoti tiesos, nes, kaip supratote, labai dažnai banditai veikė ranka rankon su teisėsaugos pareigūnais. Ir kad visiškai butu aišku, tais laikais, vieną naktį važiuojant iš oro uosto namo, mus sustabdė policija. Iš pradžių nelabai susigaudžiau, kas vyksta, nes snaudžiau. Buvau ištemptas iš automobilio kaukėtų policijos pareigūnų, lyg niekur nieko apdaužytas automato buože – sulaužyti keturi šonkauliai. Tad kreiptis pagalbos pas tokius policininkus nebuvo didelio noro. Vien tik iš tokių epizodų ir situacijų galima parašyti visą knygą, bet ši knyga ne apie tai. Pateikiama tik maža dalelė tų įvykių, kad galėtumėte susidaryti gyvenimo tuo laikmečiu vaizdą. Grįžtant prie mano pavyzdžio su banku – tuo metu mūsų nepriklausomybei jau buvo daugiau kaip dešimt metų, stiprėjo valstybė ir aš niekaip negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe. Viduje kažkas maištavo, tvirtino, kad negalima prarasti tikėjimo, tiesa mano pusėje ir nevalia sudėti rankų. Ir man kilo idėja. Susitariau su vieno televizijos

22

kanalo žurnalistu ir jis surengė tiesioginę transliaciją. Tiesioginiame eteryje parodžiau, kaip teisėjai priima nuosprendžius pagal suklastotus dokumentus. Banditai, kokių „sušaldytų smegenėlių“ jie bebūtų, tačiau po transliacijos eiti į tiesioginę konfrontaciją nepanoro. Žinote, suveikė. Kitą dieną mane pakvietė Aukščiausio Teismo pirmininkas, išklausė mane, susirinko Aukščiausio Teismo taryba, sudarė išplėstinę teisėjų kolegiją ir atrado visą klastą. Galutinis sprendimas buvo priimtas mano naudai. Ir šiandien, suprasdamas pasaulėkūros dėsnius, žinau – mane išgelbėjo tikėjimas, man padėjo tikėjimas tuo, ką aš darau. Tikėjimas, kad esu ne vienas šiame pasaulyje, kad yra jėga, kuri mane saugo ir palaiko sunkią valandą. Kaip suprantate, šiuo įvykius aprašau labai švelniai, neparodau viso košmaro, kurį man teko išgyventi. Panašių įvykių mano gyvenime būta nemažai, ne kartą kažkokia jėga atitraukė nuo bėdos. Galbūt tada neteikdavau tam reikšmės, nes nesupratau, kas tai ir iš kur. Kai nežinome šių dėsnių, po vienos, kitos pergalės pradedame galvoti, kad tai mes patys, tokie stiprūs, drąsūs ir protingi, padarėme. Ir, deja, pamirštame savo pirminę nuotaiką, savo vidinį šauksmą ir paskui gauname per galvą, kartais labai skaudžiai. Dabar aš žinau, kas tai yra ir kaip tai veikia, ir kiek tai veikia galingiau ir stipriau, nei mes kartais galvojame. Todėl norisi dar kartą priminti šią frazę, kuria reikia vadovautis tokiais gyvenimo atvejais: „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Šiai frazei norėčiau suteikti prasmę, papildyti savo jausmais ir patirtimi. Niekada neverkite. Yra tik viena nenugalima jėga gyvenime – tai džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kažkas nepavyksta, kai norite įveikti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, laimėkite su šypsena – ne su sarkastiška (kaip kirkilinė, bernatoninė ar landsberginė), o su tikro džiaugsmo šypsena. Kiekviena jūsų šypsena leidžia greičiau pasiekti pergalę ir suteikia jums jėgų. Kiekviena ašara ir liūdesio, baimės žodžiai atima tai, ką esate pasiekę, ir atitolina jūsų pergalę. Įsitikinkite patys pykčio ir veidmainystės bejėgiškumu. Ne vienas pavyzdys rodo, kur nuveda tokios savybės – į pirmą vietą iškyla puikybė,

23

arogancija ir sarkazmas, lemiantys nuolatinį nepasitenkinimą, pyktį ir baimę. Panašia nuotaika šiandien gyvena mūsų šalis. Ir kai šiandien kas nors mėgina moralizuoti tų laikų verslininkus, galvoji – koks jų minčių luošumas ir skurdumas, visiška degradacija ir amoralumas. Šildėsi kažkur šiltose vietelėse, dabar išlindo, užima svarbius postus ir tampa pagrindiniais herojais. Norisi jiems kažką pasakyti, kur nors toliau pasiųsti. O paskui pagalvoji, tai nepadės, – reikia siųsti teigiamą impulsą. Jeigu jau jiems tai nepadės, tai bent jų vaikai gal pagaus šį impulsą. Juk iš esmės tais laikais šalis laikėsi šių bebaimių verslių vaikinų dėka. Kiekvienam, kuris išgyveno, išsilaikė esant tokioms sąlygoms, galima kabinti ordiną. Šalis neturėjo kitų pajamų, tik tai, ką šie savamoksliai verslininkai įnešė į šalies iždą, tačiau apie pagalbą iš valstybės nebuvo jokių kalbų. Norėjosi tik vieno – kad netrukdytų, nekenktų, deja… Tačiau mes ėjome šypsodamiesi, uždėdami apynasrį savo nepasitenkinimui, ir stodavome prieš kameras ir auditoriją su šypsena veide. Į visus susitikimus ir darbus ėjome ne save nešdami savo kukliuose, bebaimiuose talentuose, o talentus savyje. Tų, kurie ėjo kitaip, šiandien nėra, jie tiesiog neišgyveno ir ne tik dėl fizinio susidorojimo, daug kam neatlaikė sveikata, psichika, „pavažiavo stogas“. Šio pavyzdžio fone norėtųsi plačiau, kitu aspektu, pamąstyti šia tema. Įdomi išvada – „demokratija“, atrodytų, geras žodis – ir vienas, ir antras, ir trečias turi savo nuomonę. Tačiau demokratija negali pažeisti gamtos dėsnių, Dievo įsakymų, negali peržengti šių dėsnių ir įsakymų ribų. Priešingu atveju, šį žodį reikės ištaisyti ir rašyti kaip „demon-kratija“. Atsiranda labai keistų dalykų – vienas turi savo tikėjimą, kitas savo, vienas turi savo Dievą, kitas kitą ir pan. Tai jau demono, o ne Dievo valdžia. O ar gali vienu metu veikti demonas ir demokratija? Visa tai kuriama tam, kad būtų patogiau valdyti mases. Yra labai geras posakis: „Visos religijos priklauso Dievui, tačiau Dievas nepriklauso nė vienai religijai.“ Labai gerą buitinį pavyzdį yra pateikusi Marina Targakova (Марина Таргакова). Kartą su dukra ir anūku jie išvyko pailsėti į užsienį. Atvykus, kol mama dėliojo daiktus, sūnus vienas nubėgo į pliažą pažiūrėti jūros. Netrukus jis grįžta išpūstomis akimis ir sako: „Mama, pliaže močiutės nuogos. Tikriausiai kažkas atsitiko jų maudymosi kostiumėliams? Bet kodėl jos neina iš pliažo, neprisidengia?“ Mama kažkaip bando paaiškinti situaciją, kad ne maudymosi kostiumėliuose esmė, tiesiog

24

močiutėms patinka taip. Tačiau vaikui tai nesuprantama. Jo galvoje dar gyvi Dievo įsakymai. Jis nežino demoniškų įstatymų, nes į šią žemę atėjo kaip Dievo vaikas – jam nesuprantami tokie veiksmai. Vaikas dar tiesiog negali įsivaizduoti savo mylimos močiutės NUOGOS pliaže. Kažkas mums kiša tokias normas, nuostatas, apgaudinėja ir dezinformuoja, pakišdami visa tai po skambiu demokratijos vardu. NE, MIELIEJI, – TAI DEMONKRATIJA. Tačiau, įdomiausia, prabėgs visai ne daug laiko ir berniukas į tai visiškai nekreips dėmesio. Šį pasaulį jam pervers aukštyn kojomis. Kai kurie dalykai iškreiptai bus priskiriami demokratijai, nors iš tikrųjų tai demoniška, amorali kultūra, vadinama DEMON-KRATIJA. Kai kuriose šalyse tapo įprasta vietoj Pergalės parado sveikinti homoseksualų paradą, gerai jį organizuoti ir saugoti. Nors karo veteranai paliekami be priežiūros, be jokios apsaugos. Ant pasaulinio karo nugalėtojų galima pilti pamazgas, kaip tai daroma Ukrainoje, ir ne tik likti nebaudžiamiems, bet ir už tai gauti medalius ir padėkas. Pasakykite man, kas tai? Norma tapo broliui prieš brolį eiti, dėl daiktų žmonės gali vienas kitam gerkles perkąsti. Šeimos griūva, nes negali pasidalinti turtų, arba griūva todėl, kad nenori dalintis. Tai vadinasi PARDAVĖME DIEVĄ už savo nepasotinamus troškimus – aš, man, mano. Man atrodo, kad Australijoje jau yra įstatymas dėl jis, ji, belytis ir neapsisprendęs.J Ką tai rodo? Mums praktiškai diegiama, o kas baisiausia, diegiama vaikams, – „iš pradžių pabandyk pabūti mergina, po to – vaikinu, tada apsispręsi, kas esi, nes, pasirodo, mes esame neapsisprendę.“ Štai tada imama abejoti filosofija, kuri pridengiama žodžiu „demokratija“. Daug dalykų šiandien yra tapę norma, pavyzdžiui, anksčiau pamatyti rūkančią moterį buvo neįtikėtinas dalykas. Dabar tai jokios abejonės nekelianti norma. Be to, tai net pateikiama reklamose kaip seksualus ir patrauklus dalykas. Mus tiesiog galima paveikti baime. Tai ypač pastebima šiuo metu, kai spaudoje plačiai brukama militarizmo baimė ir šioje dirvoje politikai užsidirba politinių balų, nors jų politika veda į pražūtį. Tiesiog yra grupelė lėlininkų, kurie vedžioja žmones kaip marionetes, ir neduok Dieve, jei tu išsakysi savo nuomonę, iš karto tapsi nacijos, tautos priešu. Ir tai vyksta tikrai ne vienoje šalyje. Kaip bebūtų

25

keista, šalių, kuriose netoleruojama kitokia nuomonė, valdžia visa tai pateikia kaip demokratiją. Nieko mes nepadarysime ir nebus jokios galimybės tam pasipriešinti, kol nesuprasime, kad esame Visatos, o ne rusų, žydų, vokiečių, amerikiečių ir pan., šeima. Mes – visi šios žemės žmonės, Dievo vaikai, sudarantys visumą su Visata. Tokią sampratą turi turėti žmogus, šalies lyderis, žmogus, kuris save supranta kaip AŠ-SIELA. Žmonės turi mylėti žmones ir naudotis daiktais, tačiau dabar yra atvirkščiai – myli daiktus ir naudojasi žmonėmis. Visa tai yra kova už įtaką, valdžią ir jėgos rodymas. Kalbant apie įtaką, su ja susijusios ir tokios savybės kaip nepasotinamas troškimas, pavydas, gobšumas ir pan. Čia galima pateikti labai gerą pavyzdį apie auksinę žuvelę. Sugavo senolis auksinę žuvelę, o toji pradėjo prašyti, kad jis ją paleistų, už tai ji išpildys tris norus, tačiau su viena sąlyga – ko jis beprašytų, kaimynas turės du kartus daugiau, nes jos jūros karalystėje, kurioje vyrauja gėris, galioja toks dėsnis. Vyriškis sutiko ir paprašė naujo namo. Grįžo, atsidžiaugti negali – ir namas naujas, ir buitinė technika nauja, ir dar visokiausių grožybių… Vaikšto vyriškis, apžiūrinėja. Džiaugiasi, galvoja, gal žuvelę visai jau paleisti, ir prieina prie lango, pro kurį matyti kaimyno namas. Vos neatsisėdo iš nuostabos, džiaugsmą kaip ranka nuėmė. Nieko sau, net mintyse sunku įsivaizduoti, kokie rūmai! Tą pačią minutę džiaugsmas dingo, jo namas tiesiog jam nustojo egzistavęs. Galvoje sukosi tik viena mintis: ką dabar daryti – žuvelė mano, o nauda tai kaimynui. Jį apėmė tokia depresija, kad kelias dienas atsigauti negalėjo. Įsivaizduojate, prieš tai gerai gyveno, dabar naują namą gavo, džiaugsmas per kraštus liejosi, ir še tau kad nori – depresija. Kas atsitiko? Pavydas, godumas ir svarbiausia gyvenime mintis – aš, mano, man. Aš vertas geriausio, nes aš esu geriausias ir t. t. Tačiau iš depresijos vyrus geriausiai išvaduoja moterys. Vyriškis lekia pas žuvelę ir prašo surasti jam gražuolę žmoną, kad visas kaimas jos pavydėtų. Grįžo namo ir mato – namuose šeimininkauja gražuolė. Apsidžiaugė vyriškis, pagalvojo: ir namas jau dabar geras, ir žmona gražuolė, gyvens ir vargo nematys… Tačiau dirstelėjo pro langą ir vos iš nuostabos nenualpo. Pro kaimyno langą žiūrėjo žodžiais neapsakomo grožio būtybė. Vyriškis supyko ant žuvelės, ant kaimyno ir jam pradėjo kirbėti vienintelė mintis, kaip pakenkti kaimynui, kad tik jam nebūtų geriau. Nubėga pas žuvelę ir klausia: „Ar visko, ko aš prašysiu,

26

pas kaimyną bus dvigubai?” „Taip“, – atsakė žuvelė. „Tada išdurk man vieną akį“, – paprašė vyriškis. Tai dar kartą įrodo, kad godumas yra nepasotinamas, jo niekada neįmanoma patenkinti. Visko pakanka tik tol, kol nematome, kad kažkas turi geriau, daugiau. Ir nesvarbu, kad jūs visko turite daug ir visko pakanka, bėda ta, kad kitas turi daugiau. J Tai vyksta dėl mūsų nuostatos – aš, man, mano. Mes negalime išeiti už šios matricos ribų. Mus veda kaip bulius už žiedo šnervėse, nuolat mums teigiant – tai tavo, tu to vertas, tu privalai tai turėti ir pan. O mes tik linksime galvas – taip, taip, taip, tik taip – aš, man, mano, nesuprasdami, kad jau ne patys esame padėties šeimininkai, padėtį valdo godumas (stiprus jausminis gyvuliškas potraukis, aistringas kažko troškimas…) Godumas – tai zombis, kuris griaužia vis giliau ir giliau. Prasideda konfliktas tarp AŠ-SIELA ir AŠ-ZOMBIS, AŠ–GODULYS. Ar jūs kada nors girdėjote, kad AŠ-SIELA gyventų vedama minties – aš, mano, man, aš geriausias, to vertas tik aš? Žinoma, kad ne. AŠ-SIELA visada teigia – tiesa, gėris, dosnumas, laimė, meilė, santykiai – viskas priklauso Aukščiausiajam ir pan. O ką sako AŠ-GODULYS? Kokius žodžius jis vartoja (tiksliau juos būtų vadinti afirmacijomis)? AŠ-GODULYS – tai melas, pyktis, apgaulė, kančia, egoizmas, savireklama, aistra, aš, man, mano, aš geriausias, protingiausias, to vertas esu tik aš ir pan. Visą tai lydi kažkokia baimė, kartais net juokinga, – jis ne taip į mane pažiūrėjo, apie mane ar man ne taip pasakė, apskritai, egoizmas lenda per visas skyles. Ir tai nepavadinsi laime, greičiau, žmogų ištiko totali, gili nelaimė. Moksliškai tai būtų galima pasakyti – savo proto vergas. Užduokite sau klausimą: kokioje platformoje ar kokia filosofija remiantis formuojama šiandieninė visuomenė? Atsakydami į šį klausimą suprasite, kaip stipriai šiandien yra degradavęs pasaulis. Labai lengva nusiristi žemyn ir taip sunku kopti aukštyn. Tačiau iš tikrųjų tereikia pradėti judėti pirmyn ir iš karto pamatysite rezultatus.

27

Programavimas
Kiekvienas žmogus ateina į šią žemę, turėdama savo paskirtį, tai jam nulemta nuo gimimo, taip kaip obeliai lemta išaugti iš obuolio sėklos ir nešti vaisius – obuolius ar kriaušei – kriaušes. Tačiau žmogus skiriasi tuo, kad jis turi pasirinkimo laisvę ir čia viskas prasideda. Niekada nesužinosi savo paskirties šioje žemėje, jei tavyje bus gyvas savanaudiškumas, pavydas, godumas. Svarbiausia, šias savybes vaikams ugdo tėvai, kai pradeda iš jų daryti teisininkus, gydytojus, buhalterius, muzikantus, dainininkus… Jie, patys to neįtardami, programuoja juos tokiems darbams ir tokiu būdu išveda iš teisingo kelio. Dar blogiau, kai nepasidalina vaikais, kai vienas iš tėvų nuteikinėja vaiką prieš tėvą ar motiną. Tikriausiai ne vienas girdėjote sakant – „Visi vyrai tinginiai, girtuokliai, nevalos, apskritai, kiaulės. Nereikia tokių, kuo toliau juos vyk.“ O paskui prideda: „Tačiau nesvarbu, dukrele, užaugsi, pati nuspręsi…“ Mielieji, dukrelei spręsti jau nebereikės, juk už ją viską jūs nusprendėte. Pasakyti žodžiai palieka pėdsaką. To nesuprasdami pasmerkiate vaikus visam gyvenimui nelaimei, nes vaikai per tėvus gauna skirtingos gyvybiškai svarbios energijos. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viena mergaitė vaikystėje visada sakydavo, kad kai užaugs ir ištekės, pagimdys daug vaikų ir išvys iš namų vyrą girtuoklį… Neabejokite, panašiai ir atsitiko. O dabar pagalvokite, kokios panašios mintys jums buvo kilusios vaikystėje ir kaip jos atsiliepė jūsų dabartiniam gyvenimui? Buvo atliktas įdomus eksperimentas su blusomis. Kaip žinoma, blusos nuolat šokinėja ir, beje, chaotiškai. Keliolika blusų uždarė į trijų litrų stiklainį ir jos ten kurį laiką šokinėjo. Po to jas išėmė iš stiklainio – jos lygiai taip pat šokinėjo, kaip ir stiklainyje, neperžengdamos nematomo stiklainio ribų. Įdomu tai, kad jų palikuonys šokinėjo tokioje pačioje ribotoje erdvėje, kaip ir jų tėvai. Viename zoologijos sode stebėjo tokią situaciją. Vilkas gyveno nedideliame voljere, kuriame nuolat vaikščiojo pirmyn ir atgal. Kai zoologijos sode jam buvo skirtas didesnis voljeras, jis ir toliau vaikščiojo tokiu pačiu trumpu maršrutu. Įdomu tai, kad gimęs vilkiukas kitame voljere vaikščiojo tokia pačia maža trajektorija. Tai rodo, kad daugelis iš mūsų gyvena pagal kažkurio metu užprogramuotą programą. Tačiau reikia pastebėti, kad dažniausia tos programos yra ne mūsų, jos

28

mums primestos, suprogramuotos mums, ir mes gyvename nelaimingą ne savo gyvenimą. Todėl dažnai mes kaip tos blusos šokinėjame tik toje erdvėje, kuri mums buvo primesta. Ir dar labiau suklaidino Darvino teorija, pagal kurią didžiąja dalimi esame priklausomi nuo genų, todėl net nebandome savyje ieškoti savo paskirties kelių ir gyvename mums primestą nelaimingą gyvenimą. Nors iš tikrųjų esame priklausomi nuo išorėje vyraujančios energijos, kuria pripildyta mūsų Visata ir kuri neša atitinkamą informaciją. Mūsų pareiga ją filtruoti ir gyventi savo gyvenimą. Viename iš seminarų Marina Torgakova papasakojo savo vaikystės istoriją. Ši istorija atsiliepė ir man. Prieš akis iškilo viena istorija, susijusi net su dukra Laura. Bet apie tai vėliau. Sovietiniais laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie komunizmo statymo strigimą, inteligenciją pradėjo vadinti puvėsiu, o darbo klasę – aukštinti. Marina, iš inteligentiškos šeimos, baigusi mokyklą visiškai nenorėjo būti pūvančia inteligente, todėl nusprendė tapti darbo klasės atstove arba komunizmo statytoju hegemonu. Specialiai nestojo į institutą ir įsidarbino gamykloje. Tuo metu rodė daugybę filmų apie įvairių sričių stachanoviečius, ir žmonės galvojo, kad jų vieta būtent gamyklose. Beje nukrypstant nuo temos, aš taip pat nebuvau išimtis. Tuo metu ir man buvo artimos tokios idėjos, matyt todėl jau būdamas 24 metų gavau geriausio savo profesijos specialisto Rusijos Federacijoje diplomą. Reikia pasakyti, kad jaunuoliui toks įvertinimas buvo didžiulis pasiekimas, o jei dar atsižvelgtume į tai, kad nebuvau komunistas, o mano brigada, kuriai vadovavau, darė stebuklus – normas viršydavo ne vieną, ir ne du kartus. Apskritai, tokių jaunų brigadininkų tuo metu buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl man šis Marinos pasakojimas buvo labai artimas. Ji džiaugsmingai perimdama iš filmų darbininkės gražiu kombinezonu įvaizdį, nuo ankstyvo ryto veržėsi į gamyklą. Atbėgo genėtinai per anksti, niekas jos neįleido, bet širdis jau buvo ten, viduje, kartu su proletariatu. Pagaliau vartai atsivėrė ir Marina atsidūrė savo svajonių gamykloje. Davė kažkokį ne pagal jos dydį nudryžusį chalatą, gerokai padėvėtus antrankovius ir nuvedė prie staklių, kurios neaišku kam kapojo pusmetrines metalo juostas. Per 5 minutes paaiškino, ką reikės daryti, ir prasidėjo komunizmo statyba.J Žinoma, šiuolaikiniam jaunimui reikėtų paaiškinti, kaip atrodė tokios staklės – tai barškanti metalo krūva. Viena ranka reikėjo taisyti juostą, kita – ištraukti jos pusmetrį, koja paspausti pedalą, kad iš viršaus nukristų metalo kapoklė ir perkirstų tą juostą.

29

Taip Marina pradėjo savo darbinį hegemonišką gyvenimą su komunizmo vėliava. Taigi, viena ranka Marina taiso, kita tempia, koja spaudžia pedalą ir taip… valandą, dvi ir vis laukia, kada ateis tas proletariato vadas, koks nors cecho viršininkas. Staiga prieš pietus plačiai atsiveria durys ir iš pradžių įeina machorkos kvapas, paskui jį baisus pagirių tvaikas, o tada pasirodo ir neskusta, gerokai aplamdyta fizionomija, neturinti jokio panašumo į matytą kino filmuose. Marina pagalvoja, kad kažkas čia ne taip, kad tai tik išbandymas, kurį ji turi atlaikyti. Praeidamas pro Mariną, šis, švelniai tariant, ne pirmo šviežumo rubuilis savo neplauta prarūkyta ranka perbraukė per jos galvą dengiančią baltą skarelę, kurią buvo specialiai pasisiuvusi, kad geriau pritaptų proletariato gretose. Ji iki šiol negali pamiršti to kvapo. J Tą dieną ji daugiau nieko nebesulaukė, nesulaukė ir kitą – taip baigėsi pasaka pagal kiną, kuris darė tokią įtaką žmonėms. Iš esmės niekas nepasikeitė ir dabar. Mano dukra, baigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą, taip pat nenorėjo naudotis jokiomis tėvų lėšomis, viską norėjo daryti pati, nes mūsų šalyje verslininkai vadinami niekšais ir eksploatatoriais, spekuliantais, vagimis ir pan. Ji nesinaudojo mūsų transportu, kartu su savo bendraklasiais važinėjo traukiniu iš savo gimtojo miesto į sostinę mokytis, neėmė nė trupučio daugiau pinigų iš mūsų nei kiti iš savo tėvų, vaikščiojo ne pirmos jaunystės batais ir galvojo apie šviesią ateitį. Tai taip pat buvo masinės neurozės įtaka. Todėl mano pasiūlymas jums: nepasiduokite agitacijai, neužsidarykite trijų litrų stiklainyje, į kurį mus kiša nieko nenutuokianti valdžia, neikite paskui pūvančią ir save naikinančią sistemą, kurioje kartais tenka ginti savo normalią tradicinę orientaciją. Gamtos ir Visatos dėsniai reikalauja kitokio požiūrio į tave ir į visą planetą. O apie Dieviškąją meilę net ir kalbos būti negali. Bažnyčia daugeliui valdančiųjų tapo kaip vienas iš partijos skyrių. Jie čia susėda į pirmąsias eiles, nutaiso protingus kenčiančius veidus, kuriuose gali aiškiai įskaityti demonizmą. Na, kokios iš Grybauskaitės, Landsbergio, Kirkilo, Butkevičiaus pamaldžios būtybės? Parodija ir tiek. Rusijoje, apskritai, valdžios vyrams yra specialiai išskirta vieta šalia altoriaus, net arčiau nei stovi šventikas, vedantis pamaldas. Tai tikriausiai dar vienas būdas, kad žmonės jiems gyviems melstųsi.J Parodija ir tiek.

30

Apie kokią Dieviškąją meilę gali kalbėti, jeigu bažnyčia tampa kaip partijos skyrius, kuris įsikūręs pastate su kryžiumi ant stogo? Realybės arba Visatos dėsnis nurodo mums du dalykus. Pirma, būtina suprasti įvykius su minuso ženklu, kurie jau yra užprogramuoti mūsų likime. Tikėtina, kad tokia karma mums atiteko net iš kilmės šalies, arba juos lemia veiksmai, kuriuos mes šiame gyvenime šiek tiek anksčiau padarėme ir jie tik dabar pradeda veikti, arba tėvai užprogramavo ne jums skirtus pagrindus, arba, kaip mano atveju, aš pats užsiprogramavau žemės ūkio programą, kaip gynybinį veiksmą nuo skurdo. Daugeliu atveju mūsų likimo programa jau sudėliota, bet lemties dėsnius reikia žinoti, kad turėtume galimybę ją paveikti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad mes turime galimybę paveikti įvykius savo ateityje, likime. NEPAMIRŠKITE ŠIOS SVARBIOS DETALĖS. Antra, būtina suprasti įvykius su pliuso ženklu, iš kur jie atsiranda ir kaip šiais atvejais elgtis. Šios žinios mums nurodo, kaip teisingai ir kvalifikuotai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau, kaip bebūtų gaila, mes dažniausiai nelyginame tų faktų, kurie įvyko daug anksčiau ir būtent šiandien veikia mūsų likimą. Dažniausiai vertiname netolimoje praeityje vykusius įvykius, klaidingai galvodami, kad būtent jie šiandien veikia ir sukuria tą negatyvą, dėl kurio klaidingai priimame ne tuos sprendimus. Vadinasi, iš naujo darome tas pačias klaidas, įžvelgiame ne tas įvykių priežastis ir vėl programuojame savo ateičiai negatyvias programas su minuso ženklu.
Veidrodis
Pabandysime išsiaiškinti naudodamiesi veidrodžio principu. Jeigu jūs atsistosite prieš veidrodį, matysite tik save, o ne ką nors kitą. Ar ne taip? Jeigu bandysite išdarinėti įvairiausias grimasas, tas pats atsispindės ir veidrodyje. Taigi, naudodamiesi veidrodžiu pamėginsime programuoti programą su pliuso ženklu – jūs nusišypsote ir veidrodyje matote šypseną, malonu, tiesa? Bent kas nors mums šypsosi iš rytoJ. O dabar su minuso ženklu – jūs suraukėte veidą, ir, o Dieve, kažkas jums raukosi iš pat ryto J.

31

Dabar atsakykite į klausimą – kas jums užprogramavo programas su pliuso ir minuso ženklais? Teisingai, jūs patys, ir nedelsiant sulaukėte reakcijos. Kitaip tariant, sulaukėte reakcijos fiziniame ir metafiziniame lygmenyse. O dabar perkelsime bandymą su veidrodžiu į išorinę plotmę, į sociumą, kur reakcija vyksta šiek tiek vėluodama. Einame gatve ir tiesiog į pirmą pasitaikiusį praeivį pasižiūrime perkreiptu veidu. Numanote, kokia bus jo reakcija? Nevienareikšmė. Jeigu tas praeivis kultūringai išauklėtas – jis neparodys, kad pastebėjo, būtent neparodys, nors buvo neįmanoma nepastebėti jūsų surūgusio veido. Tačiau dažniausiai sulauksite analogiško veido.J Pastebėsiu, reakcija bus šiek tiek vėluojanti, nes reikia šiek tiek laiko apmąstymui. Tačiau dar vienos reakcijos galite sulaukti kitą dieną. Einate gatve ir susitinkate vakarykštį praeivį, matote, kad jis į jus žiūri su tam tikru atsargumu, įtarumu. Jūs, žinoma, buvote ir jį, ir savo surūgusią miną pamiršęs, todėl niekaip negalite suprasti, kodėl jis į jus taip žiūri. Ką jam blogo esate padaręs? Ką jis sau leidžia, apskritai, mintys kyla priklausomai nuo jūsų kultūros lygio. Ir pastebėkite, jūs patys pradedate programuoti neigiamą požiūrį į šį žmogų, laikydami save teisiu, nes visiškai pamiršote, kad vakar patys paleidote neigiamą programą. O dabar pritaikykime eksperimentą su veidrodžiu garsui, paleistam į išorę žodžiui. Įsivaizduokite, jūs kokiam nors žmogui arba savo pažįstamam priėjęs pasakysite: „Tu kvailys“. Kokį atsakymą gausite? „Pats kvailys“ (tai geriausiu atveju). Ir kitas variantas. Jūs sutikote tą patį pažįstamą ir tarėte jam: „Kaip malonu tave matyti, seniai nesimatėme, gal po taurę vyno ar puodelį kavos?“ Galiu nuspėti jūsų pažįstamojo reakciją: „O, taip, man taip pat malonu, žinoma, einam, pasėdėsim, paplepėsim…“ Taip pat įsivaizduokite pažįstamojo reakciją kitą dieną pirmuoju ir antruoju atveju arba kitą kartą susitikus. Kaip žadėjau, parodysiu jums tai pasitelkdamas savo patirtį. Lietuvoje man yra pradėta baudžiamoji byla dėl mokesčių slėpimo juridinio asmens – politinės partijos naudai. Kaip suprantate, politinė visuomeninė organizacija nėra pelno siekianti organizacija, ji nieko nestato, neparduoda, negamina, todėl ir pelno negali būti. Ir buhalteriją dažniausiai tvarko buhalteris, ir tik nuo jo priklauso, kaip įforminami visi finansiniai dokumentai. Tačiau politika – tai žaidimas be taisyklių, jeigu reikia sunaikinti savo oponentą, visi būdai tinka. Visą kaltę suvertė man, o buhalterį visiškai atleido nuo atsakomybės, nors pagal

32

buhalterinės apskaitos įstatymą už duomenų įrašymą į finansines ataskaitas atsako buhalteris. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įsiteikdamas mano oponentams ir valdžiai, tokiu būdu užsidirbantiems aukštesnį karjeros laiptelį, paskelbė man nuosprendį, kurį aš apskundžiau. Tačiau vieną naktį, išlipus iš lėktuvo, oro uoste mane sustabdė žurnalistai (tiesą sakant, aš net nelabai supratau, kas tai buvo – žurnalistai, ar ne) ir pradėjo klausinėti šia tema: kaip aš vertinu nuosprendį ar kažką panašaus? Tą dieną kaip tik grįžau iš gimtinės į Lietuvą. Beje, pasaulyje pilna „geradėjų“, kurie apie šį nuosprendį pranešė ir mano mamai: mamą ištiko priepuolis, ji atgulė ir praktiškai nebepakilo iš lovos, po dviejų savaičių jos netekau. Galiu drąsiai sakyti, kad prokuroras ir teisėjai pagreitino mano mamos šios žemiškos kelionės pabaigą. Žinoma, būdamas ne kokios nuotaikos, pasakiau viską, ką galvoju, nors ir visą tiesą, tačiau ji ne visiems patinka. Pavyzdžiui, kur jūs matėte, kad demokratinėje teisinėje šalyje teismas atmestų kaltinamųjų prašymus iškviesti liudytojus, atlikti dokumentų ekspertizę, parašų, dėl kurių tave kaltina ekspertizę. Tačiau Lietuva, kuri daugiausia šaukia apie žmogaus teises, pati jas pažeidžia. Reakcijos nereikėjo ilgai laukti, man buvo pradėta dar viena baudžiamoji byla už „sąžiningų teisėjų“ įžeidimą. Pastebėsiu, kad niekada anksčiau nebuvau patrauktas atsakomybėn ir neturėjau jokių reikalų su teisėsaugos institucijomis. O čia jau antra byla. Na, suprantama, vieniems reikėjo ilgiau pabūti valdžioje prie ėdžių, kitiems – karjerą daryti. Čia kaip vilkas iš Nikolajaus Krylovo pasakėčios, kuris aiškina ėriukui turintis teisę jį suėsti: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyti.“ Ir dabar vėl atsakykite į klausimą: kas paleidžia šias programas, šiuo atveju pavyzdyje su antrąja baudžiamąja byla dėl „sąžiningų teisėjų“ įžeidimo? Prisiminkite ką nors iš savo ar pažįstamų patirties. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus. Jie atrodo labai paprasti, tačiau pradeda veikti, daryti savo darbą ir keisti situaciją. Tikras mokinys yra tik tas, kuris užduoda klausimus ir ieško atsakymų, o ne tas, kuris sako: „aš tai žinau“, „viskas ir taip aišku“ ir pan. Deja, bet tokie atsakymai blokuoja viską ir viskam. Taigi, dar kartą klausiu – kas užprogramavo šią antrosios baudžiamosios bylos programą? Nesvarbu, kad aš teisus – šioje šalyje, jeigu reikia tave suėsti be druskos ir

33

prieskonių, kiekviena priežastis gera.J Esu įsitikinęs, kad kiekvienas atsakys: „Aš pats“. Teisingai!!! Kad geriau suprastumėte, kaip veikia ši energija, pateiksiu dar vieną rytietišką pavyzdį. Anksti ryte eina gatve žiniuonis. Gatvėje nieko nėra, bet jis garsiai ant kažko pyksta, rėkia. Prieš jį išdygsta pažįstamas ir klausia: „Gerbiamasis, ką čia taip keiki?“. Žiniuonis pagalvojo ir sako: „Nežinau, bet būtinai toks atsiras.“ Apie ką tai sako? Apie tai, kad iš pradžių atsiranda negatyvi emocija, kuri, kaip žinoma, yra energija, po to šia neigiama emocija pritraukiame problemą, arba žmones, kurie sukurs šią problemą. Taip atsitiko ir su manimi…J Dabar prasideda pirmasis Visatos dėsnio veikimo suvokimo lygmuo. Paaiškinsiu, kodėl pagal mūsų pasaulėkūros dėsnius, o ne gyvenimiškuosius įstatymus. Mums niekas nesuteikė teisės vertinti ir, tuo labiau, bausti. Kiekvienas į šią žemę atėjo vykdyti savo pareigos. Ir net teisėjai – pasitaiko, kad vieni pasirinko šią profesiją dėl tam tikrų priežasčių, kiti per klaidą šiame gyvenime tapo teisėjais: taip buvo madinga arba, kaip dažnai atsitinka, to norėjo tėvai. Tai jų karma, už savo veiksmus jie atsakys patys. Niekas mums nesuteikė teisės vertinti savo Mokytojų. Šiuo atveju pagal visatos dėsnius teisėjas – tai mano Mokytojas. Tikrai yra taip, ir tai reikia žinoti. Mes galime ginčytis, prieštarauti, nesutikti, kaupti neigiamas emocijas, kurios po to lemia ligas ir pan. Tačiau svarbiausia, ką reikia šiuo atveju suprasti, – tai ne kieno nors kito, bet tavo pamoka. Ne jų, ne teisėjų, jie tik vykdytojai. Žinoma, jiems nereikėtų turėti per didelių iliuzijų, jie atsakys, tačiau jau pagal savo liniją. Tai jų karma ir mes negalime ir net neturime teisės daryti įtakos. Maža to, kaip jau pirmiau minėjau, aš pats ieškau priežasties jiems pateisinti, pateisinti savo skriaudėjus, nes to reikia man, o ne jiems, ir jūs greitai suprasite, kodėl. Reikia suprasti, ko mus moko ši pamoka? Pamoka, kurią aš privalau išmokti, netgi svarbiau pripažinti, suvokti, sutikti su tuo, kad tai mano pamoka, ir tik po to judėti toliau. Priešingu atveju, tu ne tik trypčiosi vienoje vietoje, tu kaupsi pyktį, neigiamas emocijas ir griausi save. Štai kodėl to reikia man, reikia mums, o ne skriaudėjams. Taigi, naudodamiesi veidrodžio principu, mes priartėjome prie slapčiausiojo, prie to, kaip veikia dėsnis subtiliajame lygmenyje – jeigu jūs kažką apie kažką

34

pagalvojote ir paleidote savo mintį į visatą, o mintis – tai energija, ji būtinai grįš ir skolą grąžins dvigubai. Pamenate, mes kalbėjome ir jūs jau žinote, kad subtiliajame lygmenyje atoveiksmio jėga yra stipresnė nei fiziniame lygmenyje. Jeigu paleidote programą (mintį) su minuso ženklu – jūs vienareikšmiškai gausite „skolą“ – mažiausiai, dvigubą, o dažniausiai net dešimt kartų didesnę kokio nors veiksmo su minuso ženklu forma. Ši skola gali atsirasti sveikatos, santykių šeimoje, su tėvais, darbo, finansų ir pan. srityse. Bet kokiu atveju, laimės tai neatneš, tai – jūsų pamoka su minuso ženklu. Svarbiausias dalykas sprendžiant savo problemą yra teisingai nustatyti, kokią pamoką siunčia viena ar kita situacija. Kad kiekvieną kartą palijus nereikėtų perklijuoti tapetų, reikia suvokti, jog būtina sutaisyti stogą. Tai toks paprastas pavyzdys, kad būtų lengviau suprasti. Tačiau yra sudėtingesnių situacijų, kai reikia gerokai pasukti galvą. Šiandien aš sprendžiu labai opią problemą – kokią tiksliai pamoką man siunčia ši baudžiamosios bylos situacija, kokį sprendimą turiu priimti, kad jis būtų teisingas tolesniam mano gyvenimui. Yra įvairių metodų, kaip tinkamai nustatyti savo pamoką. Vienas iš metodų – gyventi naudojant dabarties jėgą, pagal pasaulėkūros dėsnius pasitelkiant aukščiausio prado savybes, ir pamokos paskirties suvokimas atsiras savaime. Ir vėl grįžtame prie to, kad reikia žinoti šiuos dėsnius, be to, dar atsirado kažkokios aukščiausio prado savybės.J Viskas čia labai paprasta, tačiau jas reikia žinoti, grįšime prie jų vėliau su savo pavyzdžiais ir naujomis žiniomis.J Dar vienas pavyzdys iš mano gyvenimo, parodantis, kaip grįžta pamokos. Galbūt jis padės ir jums suvokti savo situaciją ir priimti teisingą sprendimą. 2004 m., ruošiantis rinkimams į Seimą, prasidėjo priešrinkiminis turas po šalį. Kad mano kalbos publikai nebūtų nuobodžios, pasitelkiau realius kai kurių politikų gyvenimo epizodus. Specialiai jų neieškojau, dažniausiai žurnalistai kažką buvo iškapstę, o aš tuo pasinaudojau. Ir kaip pasirodė, ant savo galvos. Vienas iš epizodų buvo apie žmogų, kurį iš esmės gerbiau, tačiau mano poelgis jį gerokai supykdė, – tai vienas žmogus iš Seimo, iš socialdemokratų partijos, neminėsiu jo pavardės. Reikia pasakyti, kad į Seimą jis buvo renkamas jau ne pirmą kartą, tačiau kiekvienoje kadencijoje jo biografijoje buvo pateikiami skirtingi duomenys. Kadangi pirmą kartą netikėjo, kad pateks į Seimą, nes sąraše buvo toli nuo praeinamos vietos, savo biografijos duomenims neteikė jokios didesnės reikšmės.

35

Užpildė anketą taip kaip buvo, kad yra baigęs 8 ar 7 klases vieno miesto mokykloje ir dar kažkokią profesinio mokymo mokyklą. Kitoje kadencijoje jis jau rašo kito miesto mokyklą ir 10 klasių, o vėliau trečioje anketoje rašo, neva jis atsargos kapitonas. Aš, žinoma, išplėtojau šią temą, tik ne spaudoje, o susitikimuose su rinkėjais, neturėdamas jokių piktų kėslų, tiesiog juokų forma. Ir ką jūs manote? Ilgai laukti man neteko, nes lygiai po metų teko mokėti skolą – suveikė priežasties ir pasekmės dėsnis. Priešistorija būtų tokia. Prasidėjus pertvarkai, atsirado įvairių galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą daug lengviau – tai buvo mokamos, kažkokios supaprastintos, specialios, individualios ir pan. studijos. Žinoma, aš irgi pasinaudojau šia galimybe. Ne, viskas formaliai buvo kaip turi būti, studijos truko 5 metus. Gavau diplomą, po tam tikro laiko įstojau į Kauno technologijos universiteto magistratūrą ir taip pat gavau diplomą. Tačiau reikia pripažinti, kad KTU buvo sudėtingiau studijuoti, sudėtingiau laikyti egzaminus ir ginti diplominį darbą. Pamenu, kaip prieš 5 ar 6 profesorius, auditorijoje sėdint daugybei studentų, magistrantų, doktorantų, apsigyniau darbą ir gavau įvertinimą „puikiai“, kartais prisiminimui pasižiūriu tas nuotraukas iš diplomo gynimo. Pirmojoje mano mokslo įstaigoje sekretorė, archyvuodama dokumentus iš mano diplomo į archyvo žiniaraštį neteisingai įrašė pavardę – ne Uspaskich, o Usnaskich. Šis nesusipratimas kilo, nes pavardė buvo įrašyta ranka, todėl rusiškai raidė „п“ buvo supainiota su „н“. Būtent, stojant į KTU, šis nesusipratimas ir išaiškėjo, tačiau tuo metu visiškai neketinau eiti dirbti valstybinio darbo, tuo labiau negalvojau apie politiką. Palikau šį reikalą taip, kaip yra. Ir ką jūs galvojate, mano politiniams oponentams aš taip nusibodau ir tapau rakštimi, kad jie iškapstė šį nesusipratimą ir išskalbė mane pagal visą programą. Man teko oficialiai kreiptis į universitetą ir prašyti ištaisyti klaidą. Tik dabar, susipažinęs su Visatos dėsniais – konkrečiai, priežasties ir pasekmės dėsniu, suprantu, kad ši situacija, kaip bebūtų juokinga, susijusi su mokslais, dėl kurių aš pasišaipiau iš savo kolegos, grįžo kaip skola man.J Taigi, visada, kai ką nors darysite, pagalvokite apie tokią galimą grąžinamą skolą. Kadangi tuo metu aš nežinojau visatos dėsnių, jau seniai buvau pamiršęs susitikimus su rinkėjais, išjuoktą kolegą, vedamas pykčio pradėjau ieškoti tų, kurie sukurpė šią situaciją ir taip užsidirbau naują problemą, naujų priešų.

36

Kažkada pasišaipiau iš žurnalistų, o žurnalistai – didelė jėga, laikraščiu galima ne tik musę, bet ir žmogų, ypač užsiimantį politika, užmušti. Daug vėliau iš šių žurnalistų sužinojau, kad kai kurie mano pažįstami, susiję su verslu, mokėjo didelius pinigus Maskvoje, kad sunaikintų visus mano dokumentus aukštojoje mokykloje, ir gautų pažymą, kad aš ten nesimokiau. Ir tokią pažymą žurnalistams pateikė R. Stonys, kurią stengėsi gauti per savo kolegas buvusius KGB darbuotojus V. Orechovą ir P. Voejką, pasitelkiant pažįstamų iš prezidento aplinkos. Priežastis paprasta – tapęs ūkio ministru (o tuo metu po penkių ministerijų reorganizacijos ūkio ministerijai tapo pavaldi pramonė, prekyba, statyba, turizmas, ekonomika, energetika) ir būdamas atsakingu už savo rinkėjams duotus pažadus reguliuoti natūralias monopolijas, parengiau įstatymą dėl energijos nešėjų ir energijos gamybos kainų sureguliavimo. Tokiu būdu buvo sumažinta kaina vartotojams, paprastiems žmonėms, tačiau atimta dalis pelno iš tų, kurie užsiėmė šiuo verslu. Ne vieninteliai, bet vieni iš šios srities veikėjų buvo ir pirmiau minėtieji asmenys, kurie užsiėmė dujų tiekimu. Daugelis mano oponentų politikų „sėdėjo“ tokių verslininkų kišenėje, trynė rankomis ir padėjo mane išstumti iš pareigų, todėl jiems buvo visiškai nesvarbu, kad šaliai ir jos žmonėms mano išleistas įstatymas davė tiesioginės naudos. Galima būtų pateikti ne vieną tokį pavyzdį, tačiau galiu pasakyti viena – neteisingai nustatysite mokymosi esmę, užsidirbsite krūvą problemų. Šiandien prabėgo daugiau kaip dešimt metų ir aš su šypsena prisimenu tuos įvykius, bendrauju su tais žmonėmis, tačiau tada tai tiesiog priminė košmarą. Netgi buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau gavus iš aukštosios mokyklos visus patvirtinimus dėl mano mokslų, byla buvo nutraukta. Todėl patariu jums: visada prieš pradėdami ką nors daryti, galvokite apie grįžtamąjį ryšį, o jeigu jau skiriama jums pamoka, stenkitės teisingai nustatyti, ko jus moko ši situacija, priešingu atveju ji kartosis ir su vis didesne jėga.J Ir svarbiausia – reikia suprasti, kad būtina nagrinėti ne problemą, o situaciją, kurioje jūs atsidūrėte, tai, ko ji jus moko. Jeigu įjungėte programą su pliuso ženklu – skola jums bus grąžinta su daug kartų didesniu pliusu. Būtent taip veikia visatos dėsnis subtiliajame lygmenyje. O dabar kita situacija apie taip, kaip grįžta išsiųsta mintis ir „skola“. Ją paaiškinsiu teigiamu pavyzdžiu. 1993–1994 metais man kilo idėja pastatyti cerkvę savo gimtinėje, tremtinių gyvenvietėje šiaurėje. Kiek pamenu iš vaikystės, žmonės ten gyveno dievobaimingi, tačiau Stalino laikais, kai buvo kuriamos tremtinių gyvenvietės, buvo uždrausta

37

galvoti apie bet kokį tikėjimą Dievu ir maldos namų statybą. Svarbiausia buvo tikėti komunizmu ir jo vadovais. Šioje tremtinių gyvenvietėje, kurioje aš ir gimiau, daugelis paguldė savo galvas. Jiems nebuvo lemta grįžti į savo gimtinę. Būtent jų, tos mano mažosios gimtinės kūrėjų, garbei ir norėjau pastatyti cerkvę. Tuo metu aš jau buvau šioks toks verslininkas, tačiau pinigų cerkvei statyti, žinoma dar nebuvo. Galvojau, kažkiek savų pinigų turėsiu, kitus surinksiu iš parapijiečių. Šiai idėjai įgyvendinti buvo suburta Urdomos, taip vadinasi mūsų gyvenvietė, parapijiečių bendruomenė. Viskas vyko pakankamai lėtai, bet vos tik buvo parengtas cerkvės projektas ir maketas – nežinia iš kur ėmė rastis didžiulės sutartys, nešančios dideles pajamas, ir reikalai pajudėjo. Tačiau kažkuriuo momentu ėmė kirbėti mintys – o gal cerkvė palauks? Lietuvoje, Sirutiškio kaime, buvome nusipirkęs dvarą, susijusį su Nobelio literatūros premijos laureatu Č. Milošu. Maniau, atsirado pelningų sutarčių, bus pinigų, atrestauruosime, bus mūsų įmonei ir rezidencija, ir poilsio bazė… Kaip suprantate, atsirado įvairiausių minčių, tačiau jos irgi susijusios su papildomomis investicijomis. (Mes dar kalbėsime apie tai, kad pinigai ir turtai – tai taip pat išbandymas ir energija, su kuria reikia elgtis pagarbiai, teikti naudą visuomenei.) Ir ką jūs galvojate, pasirodo, iš viršaus viską mato ir pelningas sutartis ne dvarui tvarkyti suteikė. J Šis dvaras kelerius metus stovėjo ir niekam nekliudė, o būtent tuo metu, kai parengėme dvaro restauracijos projektą ir atsirado lėšų, Lietuvos generalinė prokuratūra rado dingstį areštuoti šį dvarą, ir niekaip nesutiko nuimti areštą netgi už du kartus didesnės sumos užstatą, nei buvo pirktas visas šis dvaras. Ir aš iš karto tiesiog intuityviai visus pinigus, gautus iš nenumatytų sutarčių, nukreipiu ten kur reikia, t. y. cerkvei statyti. Ir tik šiandien, įsigilinęs į gaunamas žinias, suvokiu, kad būtent nenumatytos sutartys ir buvo tas grįžtamasis ryšys arba skola, kuri grįžo už mano mintis statyti cerkvę. Gal ir juokinga, bet prokuratūra nežinojo apie mano sumanymus statyti cerkvę gimtinėje, už 3 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Tačiau kaip bebūtų keista, pastačius cerkvę, prokuratūra panaikino dvaro areštą. Taip mano gyvenime veikė programos su pliuso ženklu. Žinoma, su cerkve susiję ir daug kitų dalykų, kuriuos ateityje pateiksiu kaip pavyzdį. Pavyzdžiui, Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II atvykimas į mažą kaimelį. Tai apskritai unikalus atvejis, nes per 1000 metų Archangelsko srityje buvo pastatyta

38

daugybė cerkvių ir nė viena iš jų nebuvo pašventinta Švenčiausiojo. Ši cerkvė vienintelė, turinti tokį statusą. Kaip tai atsitiko ir kodėl? – toliau paaiškinsiu išsamiau. Šis pavyzdys parodo, kaip svarbu užduoti sau klausimą, iš kur atsiranda pozityvūs įvykiai ir ką su jais daryti. Atrodytų, kam reikia užduoti tokį klausimą, nejaugi mums nepatinka, kai viskas klostosi gerai, sukaupiame daugiau pinigų, atsiranda nenumatytų sutarčių ir t. t? Kai pagerėja mūsų sveikata, kai nusistovi stabilūs, tvirti, geri tarpusavio santykiai su partneriais – atrodytų, net pavojinga užduoti tokius klausimus? Tačiau kaip rodo pirmiau pateiktas pavyzdys, reikia užduoti tokius klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Šiandien esu įsitikinęs, kad jeigu šiuos pinigus būčiau panaudojęs ne pagal paskirtį, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. Maža to, jūs jau žinote, jei teisingai gyvensite ir elgsitės šiame pasaulyje, tai dar gali stiprėti ir daugintis. Todėl reikia ne tik mėgautis tuo, kas jums ateina per pozityvią programą, bet ir suprasti, kaip tai veikia ir ar neteks vėliau mokėti už šias sąskaitas ir dar dvigubai? Priminsiu, kad pinigai, turtai, valdžia – tai energijos, kurios mums nepriklauso. Jos mums suteikiamos iš aukščiau kaip išbandymas, eilinė pamoka, ir tokie išbandymai kartais svarbesni, nei išbandymai su minuso ženklu. Visa tai rodo, kad dėl viso, kas su mumis vyksta, pasaulis nekaltas, šis pasaulis yra tobulas, harmoningas ir unikalus. Jei su mumis kažkas atsitinka, priežasties reikia ieškoti savyje. Turtai, valdžia – tai dar didesnis išbandymas nei skurdas. Turto ir valdžios energijos gali atnešti tiek nelaimių, tiek negatyvios karmos, kad maža nepasirodys. Pasikartosiu ir priminsiu, būtina teisingai nustatyti, ką jums siunčia viena ar kita pamoka. Taip ir mano atveju, ačiū Dievui, kad supratau, iš kur buvo siunčiama teigiama energija ir nukreipiau pinigus į cerkvės statybą. Atsižvelgdamas į visa tai, šiandien aš sprendžiu didžiulę dilemą, vis dėlto, ką man nori parodyti politinės partijos baudžiamoji byla – ne pati baudžiamoji byla, o situacija, kurioje dabar esu? Ko ji mane moko? Kokį sprendimą turėčiau priimti? Mano sprendimas turi būti teisingas, nes priešingu atveju panašios problemas kartosis ratu. Kadangi gimiau ne Lietuvoje, o Rusijoje, nuolat galvoju, ko iš manęs tikimasi? Sėsti į kalėjimą ar išvykti iš Lietuvos? Man nėra pagrindinis klausimas, kokį

39

sprendimą priimti, nes esu apsisprendęs – kalėjimas man nebaisus, šia bausme manęs palaužti nepavyks. Galima būtų tapti netgi didžiu nukentėjusiuoju, visi iškilūs žmonės buvo kalinami už savo nuomonę, gerus darbus, lyderystę. Svarbiausias klausimas visai kitas – ar šis sprendimas pagal visatos dėsnius bus pripažintas kaip išmokta pamoka, ar ne? O galbūt šie mokslai – tai postūmis man užsiimti kažkuo kitu? Sąžiningai sakant, dabar dažnai susimąstau apie tai, kaip aš papuoliau į aukštąją psichologijos mokyklą. O juk mane pastūmėjo būtent ši problema, ši baudžiamoji byla ir visi jos dalyviai, darantys man didžiulį spaudimą. O kaip žurnalistai stengiasi…, kai kuriems sukurti specialūs etatai, kad stebėtų bylos eigą. Kur mane stumia ši situacija? Kuo aš turėčiau užsiimti? Iš kur kilo mano noras įsteigti paslaugų centrą tiems, kurie nori pradėti sveiką, ekologišką gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse? Iš kur atsirado noras pasidalinti savo išmoktomis pamokomis ir kurias išmokus man pavyko tikrai daug ko pasiekti? Todėl kyla logiškas klausimas: kam tada sėdėti kalėjime, jei reikės išvykti iš Lietuvos ir užsiimti kita veikla? Kadangi klausimas dėl manęs Lietuvoje sprendžiamas pažeidžiant žmogaus teises ir antidemokratiniais būdais – tai užsakymas, kuriame veikia ir geopolitika. Baudžiamojoje byloje, kuri iš dalies yra suklastota ir „pritempinėjama“ specialiai man, kurioje man yra taikomis dvigubi standartai, atimama galimybė gintis (kaip buvo pirmosios instancijos teisme). Žinoma, tai šalies, kuri nenori būti demokratiška ir nepaiso žmogaus teisių, problema. Tačiau mano užduotis priimant sprendimą pakankamai rimta – reikia arba tiesiog pasitraukti iš politikos, nes kilęs iš Rusijos žmogus iš esmės negali būti valdžioje šalyje, kuri priklauso NATO blokui, arba išvykti iš Lietuvos ir padėti žmonėms savo kitoje veikloje. Nors tokio centro reikia ir Lietuvai. Labai gerai atsakingų Lietuvos žmonių veidą parodė Eurovizijos konkursas – visas jų dvasinė menkystė, dvasinis skurdumas vienu metu išlindo į paviršių. Rusijai atstovaujanti Polina Gagarina pasirodė gerai ir profesionaliai, todėl daugelis šalių, nepaisydamos įtemptų Rusijos ir Europos santykių, atrado savyje dvasios ir moralės stiprybės, buvo sąžiningos, teisingos ir įvertino dainininkės meistriškumą, o ne šalį, iš kurios ji atvyko. Lietuvos žmonės, palyginti su komisija, kuri jai skyrė „0“ balų, šiuo požiūriu buvo teisingesni. Komisijos nariai net neslepia, kad tai buvo padaryta dėl politinės konjunktūros.

40

Pasakykite, ką blogo Polina padarė Lietuvai? Kuo asmeniškai Polina nusikalto komisijos nariams? Juk jie jos niekada nematė akyse. Ir pažiūrėkite šiandien į šiuos komisijos narius, jiems tai kaip sporto varžybos: vos ne visi stengiasi patekti į kamerą ir pasakyti kokią nors šlykštybę. Visiška tuštybė ir nepagarba menui. Ką tai parodo? Ką rusas bedarytų Lietuvoje, kaip gerai bevykdytų savo pareigas, kiek gero bedarytų šiai šaliai, jis iš anksto pasmerktas paniekai ir pagrindinė jo kaltė yra ta, kad jis rusas. Žinoma, galima tapti savu, tačiau tam reikia prikalbėti įvairiausių nesąmonių apie savo tėvynę ir tada atsidursi pirmuosiuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose, tačiau aš taip elgtis negaliu, nes myliu savo gimtą šalį. Apie kokią demokratiją ir žmogaus teises galima kalbėti tokioje šalyje? Todėl mano kaltė yra ta, kad esu rusas, o ne tai, kad kažką blogo padariau šioje šalyje. Priešingai, šioje šalyje aš sukūriau ne vieną tūkstantį darbo vietų, mūsų privatus koncernas per metus į Lietuvos ūkį įneša daugiau kaip 30 milijonų eurų – mokesčių, atlyginimų, įmonės sukurto pelno, investicijų forma, nes įmonės veikia Lietuvoje, ir viskas yra įskaičiuojama į Lietuvos BVP. Tačiau mane nori nuteisti be kaltės baudžiamojoje byloje už mokesčių nemokėjimą – byloje, kurioje net teismas nustatė, kad aš neturėjau jokios asmeninės naudos, ir tai susiję ne su verslo įmone, o su politine partija, kuri nieko nestato, negamina, neparduoda, negauna jokio pelno, kurioje nebuvau niekaip įformintas, net atlyginimo negaudavau už savo darbą ir dirbau visuomeniniais pagrindais, kur už buhalteriją privalo atsakyti buhalteris. Net teismo proceso apklausos metu nei teisėjai, nei prokuroras neuždavė nė vieno klausimo nei dėl neapskaitomų pinigų, nei dėl suklastotų dokumentų. Kyla natūralus klausimas: tai kodėl 10 metų esu tampomas po teismus, visam pasauliui skelbiama apie mano menamus nusikaltimus, didelius pinigus, suklastotus dokumentus, bet teisme apie tai net nekalbama, to manęs net neklausia, nebando aiškintis gautų pinigų šaltinių, nekviečia galimų pinigų davėjų, bet visa tai „kabina“ ant manęs. Maža to, slepiami žmonių, kurie visa tai neigė, apklausos protokolai. Todėl man kyla klausimas: jei nėra už ką kalėti, tai kam eikvoti brangų laiką kovai su demoniška neteisybe, gal geriau siekti aukštesnių tikslų, būti naudingu kitoje šios Visatos vietoje, kitoje srityje? Žmogaus gyvenime privalo būti sunkumų, žmogus tuo gyvena, jis mokosi, įveikia kliūtis. TAČIAU JIS NEPRIVALO PATS JŲ KURTI. Pasakykite, kodėl žmonės kopia į kalnus? Ar jie tikisi, kad ten susidurs su mažiau kliūčių? Deja, ne. Jie priima iššūkį, kopia, kad tas kliūtis įveiktų, jas pripažįsta. Kodėl

41

žmonės su šeima vyksta į gamtą, kuria laužą ir gaminasi maistą, juk namuose tai galima padaryti daug patogesnėmis sąlygomis? Žmogui reikia nugalėti sunkumus, žmogus tuo gyvena. Tačiau įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei žmogus, atsidūręs kalnuose, nepripažintų sunkumų, nesuteiktų jiems reikšmės, eitų kaip lygiu keliu. Labai tikėtina, kad jis nusiristų nuo kalno. Žmogus, kuris pakeliui aptinka balą, tačiau jos nepripažįsta, įlipa į ją – jis sušlampa. Tačiau jeigu jis pripažįsta jos egzistavimą ir apeina, tokiu būdu įveikia kliūtį, išsprendžia problemą. Girdite – PRIPAŽĮSTA jos egzistavimą (pripažįsta pamoką), nelipa į ją, tai yra neišbando bausmės, nesušlampa, o tiesiog pripažįsta ir apeina ją – tokiu būdu jis išsprendžia savo pamoką. Štai čia ir glūdi mano klausimo sudėtingumas: lipti į tą balą (sėsti į kalėjimą) ar pakanka pripažinti ir padėkoti šiai situacijai, šiam išbandymui, išmokti susitaikyti ir apeiti šią balą (kalėjimą). Pripažinti, tam kad daugiau nebepatekčiau į tokią situaciją, ar vis dėlto įlipti į šią balą, sušlapti, išbandyti tai praktiškai ir tada suprasti, kad bala – tai šlapias reikalas, tai purvinas vanduo, kuris tave išpurvins, sušlapins ir tu jausiesi nepatogiai. Atsakant į šį klausimą negalima padaryti klaidos, priešingu atveju, viskas kartosis iš naujo ir dar didesne jėga. Aš taip išsamiai nagrinėju šį klausimą tik todėl, kad iš savo patirties žinau, jog paskaitose nagrinėjant kokią nors realią situaciją, visada į galvą ateina tam tikri savo problemų sprendimai. Todėl galbūt ir kai kuriuos iš jūsų tai paskatins rasti savo problemų sprendimus. Šiuo sunkiu man laikotarpiu matau vienintelę išeitį – gyventi šia diena ir stengtis kuo daugiau gyventi pagal pasaulėkūros dėsnius. Labai tikiuosi, kad kažkas pasufleruos, kokį sprendimą turiu priimti, kad išmokčiau šią savo pamoką. Darykite, ką norite: sodinkite, šaudykite, bet man gaila savo brangų laiką eikvoti kovai su nevykėliais oponentais. Anksčiau bandžiau ruoštis teismo posėdžiams, skaitydavau apklausų protokolus, rengiau savo parodymus. Tai atimdavo begalę laiko – aš nieko kito nedariau, tik kapsčiausi po praeitį, gyvenau praeitimi ir ruošiausi ateities posėdžiams. Taip tęsėsi ne vienerius metus. Pradėjau atsilikti nuo gyvenimo: neskaičiau gerų knygų, nemačiau šeimos, draugų, atsirado nemažai ligų. Iš esmės tai ir yra žaidimas be taisyklių. Nevykėlių oponentų užduotis – jeigu nėra galimybės tave nugalėti

42

politinėje arenoje, reikia pasistengti įtraukti tave į beprasmį, ilgai grojantį teismo procesą ir jame pribaigti. Žinoma, normaliai tokius oponentus reikėtų apibūdinti kaip . Svarbiausias klausimas visai kitas – ar šis sprendimas pagal visatos dėsnius bus pripažintas kaip išmokta pamoka, ar ne? O galbūt šie mokslai – tai postūmis man užsiimti kažkuo kitu? Sąžiningai sakant, dabar dažnai susimąstau apie tai, kaip aš papuoliau į aukštąją psichologijos mokyklą. O juk mane pastūmėjo būtent ši problema, ši baudžiamoji byla ir visi jos dalyviai, darantys man didžiulį spaudimą. O kaip žurnalistai stengiasi…, kai kuriems sukurti specialūs etatai, kad stebėtų bylos eigą. Kur mane stumia ši situacija? Kuo aš turėčiau užsiimti? Iš kur kilo mano noras įsteigti paslaugų centrą tiems, kurie nori pradėti sveiką, ekologišką gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse? Iš kur atsirado noras pasidalinti savo išmoktomis pamokomis ir kurias išmokus man pavyko tikrai daug ko pasiekti? Todėl kyla logiškas klausimas: kam tada sėdėti kalėjime, jei reikės išvykti iš Lietuvos ir užsiimti kita veikla? Kadangi klausimas dėl manęs Lietuvoje sprendžiamas pažeidžiant žmogaus teises ir antidemokratiniais būdais – tai užsakymas, kuriame veikia ir geopolitika. Baudžiamojoje byloje, kuri iš dalies yra suklastota ir „pritempinėjama“ specialiai man, kurioje man yra taikomis dvigubi standartai, atimama galimybė gintis (kaip buvo pirmosios instancijos teisme). Žinoma, tai šalies, kuri nenori būti demokratiška ir nepaiso žmogaus teisių, problema. Tačiau mano užduotis priimant sprendimą pakankamai rimta – reikia arba tiesiog pasitraukti iš politikos, nes kilęs iš Rusijos žmogus iš esmės negali būti valdžioje šalyje, kuri priklauso NATO blokui, arba išvykti iš Lietuvos ir padėti žmonėms savo kitoje veikloje. Nors tokio centro reikia ir Lietuvai. Labai gerai atsakingų Lietuvos žmonių veidą parodė Eurovizijos konkursas – visas jų dvasinė menkystė, dvasinis skurdumas vienu metu išlindo į paviršių. Rusijai atstovaujanti Polina Gagarina pasirodė gerai ir profesionaliai, todėl daugelis šalių, nepaisydamos įtemptų Rusijos ir Europos santykių, atrado savyje dvasios ir moralės stiprybės, buvo sąžiningos, teisingos ir įvertino dainininkės meistriškumą, o ne šalį, iš kurios ji atvyko. Lietuvos žmonės, palyginti su komisija, kuri jai skyrė „0“ balų, šiuo požiūriu buvo teisingesni. Komisijos nariai net neslepia, kad tai buvo padaryta dėl politinės konjunktūros.
Pasakykite, ką blogo Polina padarė Lietuvai? Kuo asmeniškai Polina nusikalto komisijos nariams? Juk jie jos niekada nematė akyse. Ir pažiūrėkite šiandien į šiuos komisijos narius, jiems tai kaip sporto varžybos: vos ne visi stengiasi patekti į kamerą ir pasakyti kokią nors šlykštybę. Visiška tuštybė ir nepagarba menui. Ką tai parodo? Ką rusas bedarytų Lietuvoje, kaip gerai bevykdytų savo pareigas, kiek gero bedarytų šiai šaliai, jis iš anksto pasmerktas paniekai ir pagrindinė jo kaltė yra ta, kad jis rusas. Žinoma, galima tapti savu, tačiau tam reikia prikalbėti įvairiausių nesąmonių apie savo tėvynę ir tada atsidursi pirmuosiuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose, tačiau aš taip elgtis negaliu, nes myliu savo gimtą šalį. Apie kokią demokratiją ir žmogaus teises galima kalbėti tokioje šalyje? Todėl mano kaltė yra ta, kad esu rusas, o ne tai, kad kažką blogo padariau šioje šalyje. Priešingai, šioje šalyje aš sukūriau ne vieną tūkstantį darbo vietų, mūsų privatus koncernas per metus į Lietuvos ūkį įneša daugiau kaip 30 milijonų eurų – mokesčių, atlyginimų, įmonės sukurto pelno, investicijų forma, nes įmonės veikia Lietuvoje, ir viskas yra įskaičiuojama į Lietuvos BVP. Tačiau mane nori nuteisti be kaltės baudžiamojoje byloje už mokesčių nemokėjimą – byloje, kurioje net teismas nustatė, kad aš neturėjau jokios asmeninės naudos, ir tai susiję ne su verslo įmone, o su politine partija, kuri nieko nestato, negamina, neparduoda, negauna jokio pelno, kurioje nebuvau niekaip įformintas, net atlyginimo negaudavau už savo darbą ir dirbau visuomeniniais pagrindais, kur už buhalteriją privalo atsakyti buhalteris. Net teismo proceso apklausos metu nei teisėjai, nei prokuroras neuždavė nė vieno klausimo nei dėl neapskaitomų pinigų, nei dėl suklastotų dokumentų. Kyla natūralus klausimas: tai kodėl 10 metų esu tampomas po teismus, visam pasauliui skelbiama apie mano menamus nusikaltimus, didelius pinigus, suklastotus dokumentus, bet teisme apie tai net nekalbama, to manęs net neklausia, nebando aiškintis gautų pinigų šaltinių, nekviečia galimų pinigų davėjų, bet visa tai „kabina“ ant manęs. Maža to, slepiami žmonių, kurie visa tai neigė, apklausos protokolai. Todėl man kyla klausimas: jei nėra už ką kalėti, tai kam eikvoti brangų laiką kovai su demoniška neteisybe, gal geriau siekti aukštesnių tikslų, būti naudingu kitoje šios Visatos vietoje, kitoje srityje? Žmogaus gyvenime privalo būti sunkumų, žmogus tuo gyvena, jis mokosi, įveikia kliūtis. TAČIAU JIS NEPRIVALO PATS JŲ KURTI. Pasakykite, kodėl žmonės kopia į kalnus? Ar jie tikisi, kad ten susidurs su mažiau kliūčių? Deja, ne. Jie priima iššūkį, kopia, kad tas kliūtis įveiktų, jas pripažįsta. Kodėl
žmonės su šeima vyksta į gamtą, kuria laužą ir gaminasi maistą, juk namuose tai galima padaryti daug patogesnėmis sąlygomis? Žmogui reikia nugalėti sunkumus, žmogus tuo gyvena. Tačiau įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei žmogus, atsidūręs kalnuose, nepripažintų sunkumų, nesuteiktų jiems reikšmės, eitų kaip lygiu keliu. Labai tikėtina, kad jis nusiristų nuo kalno. Žmogus, kuris pakeliui aptinka balą, tačiau jos nepripažįsta, įlipa į ją – jis sušlampa. Tačiau jeigu jis pripažįsta jos egzistavimą ir apeina, tokiu būdu įveikia kliūtį, išsprendžia problemą. Girdite – PRIPAŽĮSTA jos egzistavimą (pripažįsta pamoką), nelipa į ją, tai yra neišbando bausmės, nesušlampa, o tiesiog pripažįsta ir apeina ją – tokiu būdu jis išsprendžia savo pamoką. Štai čia ir glūdi mano klausimo sudėtingumas: lipti į tą balą (sėsti į kalėjimą) ar pakanka pripažinti ir padėkoti šiai situacijai, šiam išbandymui, išmokti susitaikyti ir apeiti šią balą (kalėjimą). Pripažinti, tam kad daugiau nebepatekčiau į tokią situaciją, ar vis dėlto įlipti į šią balą, sušlapti, išbandyti tai praktiškai ir tada suprasti, kad bala – tai šlapias reikalas, tai purvinas vanduo, kuris tave išpurvins, sušlapins ir tu jausiesi nepatogiai. Atsakant į šį klausimą negalima padaryti klaidos, priešingu atveju, viskas kartosis iš naujo ir dar didesne jėga. Aš taip išsamiai nagrinėju šį klausimą tik todėl, kad iš savo patirties žinau, jog paskaitose nagrinėjant kokią nors realią situaciją, visada į galvą ateina tam tikri savo problemų sprendimai. Todėl galbūt ir kai kuriuos iš jūsų tai paskatins rasti savo problemų sprendimus. Šiuo sunkiu man laikotarpiu matau vienintelę išeitį – gyventi šia diena ir stengtis kuo daugiau gyventi pagal pasaulėkūros dėsnius. Labai tikiuosi, kad kažkas pasufleruos, kokį sprendimą turiu priimti, kad išmokčiau šią savo pamoką. Darykite, ką norite: sodinkite, šaudykite, bet man gaila savo brangų laiką eikvoti kovai su nevykėliais oponentais. Anksčiau bandžiau ruoštis teismo posėdžiams, skaitydavau apklausų protokolus, rengiau savo parodymus. Tai atimdavo begalę laiko – aš nieko kito nedariau, tik kapsčiausi po praeitį, gyvenau praeitimi ir ruošiausi ateities posėdžiams. Taip tęsėsi ne vienerius metus. Pradėjau atsilikti nuo gyvenimo: neskaičiau gerų knygų, nemačiau šeimos, draugų, atsirado nemažai ligų. Iš esmės tai ir yra žaidimas be taisyklių. Nevykėlių oponentų užduotis – jeigu nėra galimybės tave nugalėti politinėje arenoje, reikia pasistengti įtraukti tave į beprasmį, ilgai grojantį teismo procesą ir jame pribaigti. Žinoma, normaliai tokius oponentus reikėtų apibūdinti kaip kaip nevykėlius ir silpnus, kurie nieko gero, pažangaus negali duoti savo šaliai. Jų vienintelis tikslas, kiek ilgiau bet kokiais būdais išlaikyti valdžios vairą savo rankose, siundyti represines institucijas ant savo oponentų, nes kitiems naudingiems dalykams fantazijos jiems nepakanka. Pastaruoju metu artimiau susipažinęs su Visatos dėsniais apskritai nebesiruošiu šiems posėdžiams ir nežaidžiu jų žaidimų. Kam man ruoštis, jei manęs nėra šioje sufabrikuotoje byloje, kam gintis ir savo energija maitinti oponentus. Paskutiniam savo pasisakymui rengiausi lygiai 10 minučių prieš pat posėdį. Kadangi sprendimai mūsų šalyje nepriklauso nuo tavo parodymų, įrodymų ar pasiruošimo, nereikia nieko galvoti, reikia sakyti tiesiai, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų buvęs prezidentas Vladas Adamkus yra sakęs, jog tokios įtampą didinančios dirbtinės baimės šalyje dar nebuvo, kai kurie sprendimai priimami ne teismuose, o valdžios kabinetuose. Tai kam veltui eikvoti laiką ir veltui gyventi savo gyvenimą. Gyventi reikia šia diena ir pagal pasaulėkūros dėsnius, o ne pagal mūsų pačių sugalvotus įstatymus. Tada bent jau neužsidirbsime problemų ateičiai, rytojui, taip pat mažės ir senų problemų. Būtina suprasti, kad prie problemų, kurios buvo praeityje, nebeįmanoma sugrįžti, laiko atgal nepasuksi, net galvoti apie jas beprasmiška – tai tuščias laiko gaišimas ir prarastas gražus gyvenimas šiandien. Tereikėjo man priimti tokį sprendimą, žinote, atsirado noras gyventi, eiti pirmyn, kurti planus ateičiai. O mano svajonė įsteigti centrą žmonėms, norintiems pradėti gyventi sveiką gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse, pradeda įgauti realius kontūrus. Beje, jei bandysime spręsti kažkokias problemas ne visiškai ekologišku būdu, tokias problemas mes galbūt ir išspręsime ar sumažinsime jų poveikį, tačiau vienareikšmiškai sukursime naują problemą ir taip tęsis visą laiką. Nes tik gyvendamas su aukščiausio prado savybėmis žmogus nesukuria sau naujų problemų ir užsidirba aukštesnį laiptelį ant rojaus laiptų. Taigi, būtina žinoti, kad visa tai bus užprogramuota jūsų ateities programoje. Jeigu pasinaudosite turto ir valdžios energija neišmintingai, reakcija gali būti stipresnė ir skausmingesnė nei programoje su minuso ženklu. Mes privalome išmokti paveikti šiuos du neigiamą ir teigiamą veiksnius, arba, tiksliau sakant, privalome teisingai gyventiǃ
ištiesė ją skęstančiajam. Kai berniukas išsikapanojo iš klampynės, jis ilgai negalėjo sulaikyti ašarų, visas drebėjo. – Eime pas mane, – pasakė fermeris. – Tau reikia nurimti ir sušilti. – Negaliu, – palingavo galvą berniukas, – manęs laukia tėvas. Jis tikriausiai labai jaudinasi. Padėkojęs savo gelbėtojui, berniukas nubėgo. Kitą rytą fermeris pamatė prie jo namo privažiuojančią grynaveisliais žirgais įkinkytą karietą. Iš karietos išlipo puošnus džentelmenas ir paklausė: – Ar tai jūs vakar išgelbėjote gyvybę mano sūnui? – Taip, aš, – atsakė fermeris. – Kiek jums skolingas? – Neįžeidinėkite manęs, pone. Jūs man nieko neskolingas. Pasielgiau taip, kaip turėtų pasielgti normalus žmogus. – Ne, aš negaliu to taip palikti, nes man sūnus labai brangus. Pasakykite bet kokią sumą, – nenurimo didikas. – Aš daugiau nebenoriu kalbėti šia tema. Viso gero. – Fermeris jau pasisuko eiti, kai tarpduryje pasirodė jo sūnus. – Ar tai tavo sūnus? – paklausė didikas. – Taip, mano, – išdidžiai atsakė fermeris, glostydamas berniuko galvą. – Padarykime taip. Aš pasiimsiu jūsų sūnų kartu su savimi į Londoną ir sumokėsiu už jo mokslus. Jeigu jis toks pat kilnus, kaip ir jo tėvas, tai nei jūs, nei aš nesigailėsime dėl tokio sprendimo.

Prabėgo keleri metai. Fermerio sūnus baigė mokyklą, po to medicinos mokyklą. Greitai jo vardas tapo žinomas visam pasauliui – šis žmogus išrado peniciliną. Jo vardas buvo Aleksandras Flemingas (Alexander Fleming).
Prieš pat karą į vieną Londono kliniką buvo pristatytas ypač sunkia plaučių uždegimo forma sergantis to paties džentelmeno sūnus, išgelbėtas iš pelkės. Kaip jūs manote, kas šį kartą išgelbėjo jo gyvybę? Taip, Aleksandro Flemingo išrastas penicilinas. Džentelmenas, suteikęs išsilavinimą Flemingui, buvo lordas Randolfas Čerčilis (Randolph Churchill), o jo sūnus – Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), kuris vėliau tapo Anglijos ministru pirmininku. Galbūt tuos įvykius ir prisiminė Vinstonas Čerčilis, sakydamas: „Viskas, ką padarei, tau ir sugrįš.“ Atkreipkite dėmesį, kad veidrodžio principas suveikė daug vėliau. Skola grįžo ne dvigubai, bet dešimteriopai, galima sakyti, ji buvo neįkainojama – buvo padovanota gyvybė. Šiek tiek panagrinėsime šį atvejį. Atkreipkite dėmesį, kaip sureagavo fermeris į jam pasiūlytus pinigus: „Neįžeidinėkite manęs, pone. Jūs man nieko neskolingas. Pasielgiau taip, kaip turėtų pasielgti normalus žmogus.“ Jis neturėjo jokių savanaudiškų kėslų, jį netgi papiktino toks pasiūlymas, siūlomi pinigai už kažką tokio, ką mes privalome daryti nesavanaudiškai, kaip Dievo pasiuntiniai, nes tik

Aukščiausiojo padedamas fermeris galėjo atsirasti reikiamoje vietoje ir padėti berniukui (toliau jūs suprasite, ką reiškia Aukščiausiojo padedamas). Atkreipkite dėmesį, koks supratingas buvo išgelbėto berniuko tėvas pasiūlydamas kilnią paslaugą fermerio sūnui, ir kaip jis tai pasiūlė: „Padarykime taip. Aš pasiimsiu jūsų sūnų kartu su savimi į Londoną ir sumokėsiu už jo mokslus. Jeigu jis toks pat kilnus, kaip ir jo tėvas, tai nei jūs, nei aš nesigailėsime dėl tokio sprendimo.“ Ir, žinoma, šios istorijos atomazga yra stulbinanti. Kilnios mintys pagimdė žymų gydytoją ir didį šalies valdovą. Taigi, tai buvo nedidelė teorijos dalis. Galite paploti sau ir pasidžiaugti už save – to jums reikia, kad galėtumėte užfiksuoti tai, ką išmokote, kokias šio pasaulio paslaptis suvokėte. Džiaugiuosi už jus, kad jūs perskaitėte iki šios vietos.
Vyriškosios ir moteriškosios energijos – arba saulės ir mėnulio energijos – paslaptis
O dabar po truputį pereisime prie praktikos. Pradėsime nuo lengviausio. Atliksime testą ir sužinosime, kaip mūsų kūnu teka energija. Ir ne tiesiog energija, o energija, nuo kurios priklauso visa mūsų dabartis ir ateitis, mūsų gyvenimo būdas, mūsų charakteris. Būtent ji lemia sėkmę ar, atvirkščiai, nesėkmes. Pradėsime nuo gimimo, vaikystės ir baigsime šia diena, patikrinsime, kaip teka ši energija. Kaip mumyse programuojama programa subtiliajame lygmenyje? Ir kaip vėliau einant žemiškuoju keliu pasąmonė vadovaujasi šia programa. Čia veikia ne tik visatoje veikiantis priežasties ir pasekmės dėsnis, labai svarbus vaidmuo tenka ir gyvenimo kokybei, ir šių dėsnių laikymosi kokybei. Jeigu nepašalinami blokai, nepraleidžiantys šios energijos, galimos problemos visuose lygmenyse. Atrodytų, viską darai gerai ir teisingai, tačiau rezultato jokio. Todėl atidžiai įsijunkite į šį praktinį darbą, ir kiekvienas iš jūsų pajus, kaip gerėja jo situacija. Dabar patikrinsime, kaip mumyse teka vyriškoji ir moteriškoji energijos. Labai svarbu sužinoti ir pabandyti nustatyti, ar neturime tam tikrų blokų, sukuriančių

nors ir mažiausią diskomfortą, dėl kurio mūsų gyvenimas tampa nepilnavertis ir šiek tiek suvaržytas. Pradėsime nuo vaikų ir tėvų tarpusavio santykių; kaip šis ryšys veikia subtiliajame lygmenyje, kokios energijos čia veikia, ir vėliau pereina į fizinį lygmenį. Iš karto užbėgsiu į priekį – reikia suprasti ir skirti, kad pagal gamtos dėsnius pirmoje vietoje kaip motina ir tėvas yra ne motina ir tėvas, o moteriškoji ir vyriškoji energijos, ir tik po to yra motina ir tėvas. Svarbiausia, reikia suprasti, kad vyras ir moteris turi abiejų energijų, t. y. ir moteriškosios, ir vyriškosios, o ne, kai kaip kurie mano, kad vyre teka vyriškoji, o moteryje – moteriškoji seksuali energija.
Praktiniai mokymai Mums nepakanka tik informacijos. Mums reikia gyvos patirties. Žinios be patirties, be praktikos nieko neduoda. Šiose žiniose vienas lašas praktikos prilygsta jūrai gautos informacijos. Grįšime prie dviejų taisyklių. Pamenate? Pirmoji taisyklė – išmokti taisyklę (gauti žinių). Antroji taisyklė – vykdyti šią taisyklę (vadovautis žiniomis). Aš jūsų paprašysiu prisiminti kokį nors nedidelį neigiamą faktą iš savo gyvenimo ir šiek tiek jį panagrinėti, kad galėtumėte įsitikinti, kaip veikia lemties dėsnis. Ar jau pasirinkote tokį faktą?.. Jeigu taip, laikykite jį arčiau, nepameskite. J Iš pradžių atliksime tam tikrą analizę, sužinosime, kaip teka energija. Atsisėskite patogiau…, atsipalaiduokite…, mintis nukreipkite į tą vietą, apie kurią kalbama… Pajuskite, kaip kojos liečia grindis…, pajudinkite kojų pirštus… Pajuskite, kaip nugara patogiai remiasi į krėslo atlošą… atpalaiduokite kaklą, lengvai pasukiokite į šonus galvą, patogiai įsitaisykite – kraujas pradeda tekėti žemyn, jaučiate pirmąjį palengvėjimą ir galva tampa šiek tiek sunkesnė… Likite šioje atsipalaidavimo būsenoje. O dabar tiesiog pagalvokite… kur kaupiasi jūsų ligos, kairėje ar dešinėje kūno pusėje? Kur yra toji jūsų „kaupyklė“? Kuri kūno dalis labiau kenčia – kairioji ar dešinioji? Prisiminkite ne tik lėtines ligas, bet ir traumas,

įvairius sužeidimus. Kuria kūno dalimi jūs kabinatės už gyvenimo – labiau kairiąja ar dešiniąja?.. neskubėkite… Pagalvojote?.. Prisiminėte?.. Pajutote?.. Užfiksavote?.. Pabūkite šioje būsenoje tiek, kiek jums norisi ir užfiksuokite, kurioje kūno pusėje būna daugiau skaudulių… Esu įsitikinęs, kad kažkuris iš jūsų pradės pastebėti, kad vienoje arba kitoje kūno pusėje kaupiasi daugiau šių neigiamų momentų. Paklauskite savęs – kodėl? Taigi, kairėje ar dešinėje? Anksčiau mes net nesusimąstydavome ir nepastebėdavome, kad būtent kažkuri pusė labiau kenčia, o dabar pradedame pastebėti – pastebėjote? Dabar pabandykime kartu, bent šiek tiek, išnarplioti šią situaciją ir sužinoti, kodėl? Jeigu kažkas iš jūsų mokėsi arba domėjosi astrologija, tas žino, kad yra dvi galingos ir teigiamos planetos – mėnulis ir saulė. Ką reiškia galingos ir teigiamos planetos? Tai jų ENERGIJOS apibūdinimas. Netgi pateikiamas toks istorinis pavyzdys, kad yra mėnulio dinastija ir yra saulės dinastija. Dabar pabandome jas „pačiupinėti“. Reikia žinoti, kad saulės energija – tai vyriškoji energija, o mėnulio energija – tai moteriškoji energija. Šios dvi energijos formuoja mūsų gyvenimą. Jeigu kas nors domėjosi kinų filosofija, tas žino, kad egzistuoja IN ir JANG – du visur randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai – tai vyriškosios ir moteriškosios energijos tarpusavio sąveika (1 pav.). Jie vienas be kito negali egzistuoti – kiekvieną dieną keičia naktis, o naktį – diena, saulės energija tolygiai pereina į mėnulio ir atvirkščiai.
1 pav. Saulė ir mėnulis – tai dvi pagrindinės jėgos, turinčios įtakos mūsų likimui. Kaip jos veikia mus? Tiksliau būtų paklausti, per ką jos veikia? Kaip jums atrodo?

Jos veikia per mūsų tėvus, per vyrą ir moterį, per tėvą ir motiną. Priminsiu, kad motina ir tėvas pirmiausia yra moteriškoji ir vyriškoji energija, ir tik po to motina ir tėvas. Iš įvairių šaltinių žinoma, kad mūsų kairioji kūno pusė yra valdoma mėnulio energijos, o dešinioji kūno pusė – saulės energijos. Taigi, jeigu jūsų santykiai su tėvu yra tiesiog nutraukti, tai psichologinis faktas. Kitaip tariant, jūs jaučiate nuoskaudą, pyktį, nepasitenkinimą, kad tėvas kažko nepadarė jums, nedavė, ką, jūsų manymu, turėjo duoti, arba buvo grubus su jumis, mažai skyrė dėmesio ir pan. Dėl jūsų neigiamo požiūrio į tėvą uždaromas, arba blokuojamas, saulės energijos kanalas – atkreipkite dėmesį, ne todėl, kad jis kažko jums nedavė, nepadarė, neišauklėjo, kaip reikia, nesuteikė reikiamo išsilavinimo, nepastebėjo jūsų talentų, neleido daryti, ką norite, vertė sėdėti namuose, net ne todėl, kad tėvo nėra ir jis jus paliko, ne todėl, kad nutraukti santykiai su juo ar apskritai jo jau nėra šiame pasaulyje, o todėl, kad JŪSŲ POŽIŪRIS Į TĖVĄ YRA NEIGIAMAS. Norite to ar ne, bet jūs gausite kelis faktus savo likime. Ir vienas iš jų – ligos, žaizdos ir pan. jūsų fizinio kūno dešiniojoje pusėje. Tai lemia užblokuotas saulės energijos kanalas. Taip pasireiškia vienas iš gamtos dėsnio, arba, kitaip tariant, priežasties ir pasekmės dėsnio, poveikių. Jūs nežinodami, nesuvokdami šio dėsnio vien tik pagalvojote, nieko blogo nenorėjote, tiesiog prisiminėte, kad tėvas jums kažko neleido ir iš karto atsirado neigiami prisiminimai apie šią situaciją ir tėvą, dėsnis iš karto pradeda veikti ir smogia jums ten, kur net nesitikite. Smogia visose srityse – sėkmės, karjeros, santykių, gerovės, sveikatos, kenčia drąsa, reakcija ir t. t. Tačiau dabar susikoncentruokime ties sveikatos sritimi. Patikrinkite tai tiesiog dabar. Kam to reikia? Tam, kad sužinotumėte, kur yra tie blokai ir kaip juos atidaryti. Todėl, kad niekas negali išgyventi be saulės energijos. Ką reiškia kairioji kūno pusė? Teisingai, tai tarpusavio santykiai su motina. Kai nutrūksta kontaktas su motina ar ryšys su ja yra nepakankamas, nutrūksta mėnulio energijos, kuriai tenka vienas iš pagrindinių vaidmenų jūsų gyvenime, tiekimas; jums kyla problemų kairiojoje kūno pusėje. Dėmesioǃ Tačiau tai dar ne viskas. Reikia labai gerai suprasti, ką reiškia vyriškosios saulės arba moteriškosios mėnulio energijos jėga. Reikia suvokti jos prigimtį, o ne tiesiog sakyti, kad tai kažkokia seksuali energija, moteriškoji arba vyriškoji.

Vyriškoji energija – tai energija, kuri kažką įtvirtina šiame pasaulyje. Vyras pagal savo esmę, savo paskirtį yra misionierius, lyderis. Vyriškoji energija skirta tam tikriems siekiams šiame pasaulyje įgyvendinti, kurti, lemti žmonių, visuomenės likimus ir pan. Jeigu tai daro siela, turinti vyrišką kūną, viskas vyksta harmoningai. Jeigu tas funkcijas vykdo siela, turinti moterišką kūną, galiausiai viskas griaunama – taip sukurtas pasaulis. Kas yra vyras? Ką moterys labiausiai vertina vyre? Jos vertina tam tikrą jo ryžtingumą, dinamizmą, tam tikrą vidinį pasitikėjimą – ar ne taip? Tai ir yra saulės energija. Jeigu ryšys su saule (tėvu) nutrauktas, tikėtinos dvi pasekmės. Pirma, ši energija apskritai nepasireikš jūsų gyvenime (atkreipkite dėmesį, jūs ją turite, tačiau ji nepasireiškia). Tai reiškia, kad esate nepasitikintis žmogus, kuris nieko negali pasiekti šiame gyvenime. Jūs tiesiog neturite į ką atsiremti, nėra tos varomosios jėgos, nėra energijos, kuri padėtų jums veikti. Antra, jei vis dėlto ši energija buvo stipri ir prasiskverbė per uždarus kanalus, arba kažkas jums padėjo atidaryti šiuos kanalus (dažniausiai taip dirba šiuolaikiniai psichologai, už didelius pinigus nukreipdami visą energiją į vieną sritį), ši energija pasireiškia drastiška, kieta, „bukagalvio“ forma. Tai vyras ar moteris, einantys per galvas, – tai yra nepamatuota agresija. Ji kaip išsiliejusi upė. Kas atsitinka su upe, kuri išsiveržia iš siauros vagos? Ji kaip galinga banga viską nušluoja savo kelyje. Tai primena šiuolaikinį verslą, kai visi vienas kitam eina per galvas, griauna šeimas, santykius, kai žmogus nekreipia dėmesio į kitus, kai nieko nebelieka iš šeimos, nelieka santykių su aplinkiniais, supriešinami artimi žmonės, kai jis (ji) tiesiog dominuoja. Jis (ji) pasirengęs sunaikinti bet ką, kas jam priešinasi. Jūs galite pastebėti tokias savo ir kitų apraiškas, pavyzdžiui, jei kažkas nesutinka su jumis, jūs iš karto pradedate niršti. Dar kartą pakartosiu, kad esant nutrauktam ryšiui su saulės energija, harmonijos jūsų darbuose, santykių, sveikatos srityse nebus, kiek besistengtumėte, gal tik menkos prošvaistės – toks Visatos dėsnis. Kol jūs nesuprasite ir neištaisysite šios situacijos, jūs visą laiką gyvensite su šia problema. Kartoju, tai veikia per JŪSŲ NEIGIAMĄ POŽIŪRĮ Į TĖVĄ. Dėmesio! Tai taikoma ne tik vyrams, bet ir moterims. Moteriškosios ir vyriškosios energijos vienodai turi ir moterys, ir vyrai. Tačiau moterys turėtų ypač atidžiai kontroliuoti būtent saulės energiją. Maža to, kad joje prasiveržė ši saulės energija, bet
jei moteris ėmėsi ne savo reikalų – tai yra vyriškų reikalų, prieštaraujančių moteriškajai prigimčiai, jos paskirčiai – ateityje ji kentės, o jei dėl jos lyderystės kentės žmonės, visuomenė, jų gerovė, jos laukia nemenki išbandymai ir ne tik šiame gyvenime. Ir, žinoma, galvoti apie aukštesnį rojaus laiptų laiptelį nėra jokios prasmės, galima ne tik ant jų nepapulti, bet ir nusileisti labai žemai. „Išminčiai teigia, kad nėra didesnės nuodėmės, kaip gyventi ne pagal savo paskirtį.“ (Konkordija Antarova „Du gyvenimai“) Šiandien jau žinoma, kad moteris ir vyras – tai visiškai skirtingos gyvos būtybės, kurioms pagal prigimtį lemtos skirtingos funkcijos ir užduotys. Egzistuoja toks posakis, atleiskite jau man, – moteris su kiaušiniais. Ir nepasirodys čia per maža.J Pakrinka jų psichika ir jos griauna ne tik savo gyvenimą. Jei tokia moteris valdžioje, ji niekada nesukurs harmonijos šalyje, šeimoje, įmonėje, kolektyve, visuomenėje, savo aplinkoje. Ji sugriaus savo ir daugelio kitų gyvenimus. Šiandien ši teorija aiškiai patvirtinama ir mūsų šalyje, tai gerai matau ir iš savo patirties. Kaip ištaisyti tokią situaciją? Tokia technologija egzistuoja, vėliau mes apie tai pakalbėsime. Dar ir dar kartą noriu priminti, kad aš pirmiausia kalbu ne apie moterų ir vyrų, o apie moteriškąją ir vyriškąją energiją. Moteriškoji energija – kas tai? Tai mėnulio energija. Kas vyksta, jeigu nutrauktas ryšys su motina? Tai reiškia, kad jūsų vidiniame pasaulyje nebus mėnulio energijos ir tai sukels didelių problemų, nes mėnulis ramina, suteikia harmonijos, meilumo, sutramdo agresiją. Jeigu naktį išeisime į lauką ir pažiūrėsime į mėnulį, kas mums atsitinka? Yra tokia metafora – „šalta mėnulio šviesa“. Tai ir yra subtilioji jėga, kuri ramina ir harmonizuoja. Beje, atkreipkite dėmesį, ji suteikia skonį daržovėms. Žinote, kodėl daržovės skanios? Nes tai mėnulio įtaka. Šiltnamiuose išaugintos daržovės kaip popierius, kaip išmirkyta beskonė žolė, nes jos negauna moteriškosios mėnulio energijos. Vienaip ar kitaip, moterys savo stichijoje puikios ir švelnios. Jos labiau rafinuotos, visur turi savo skonį. Moteriškas pasitikėjimas savimi, tam tikras estetizmas, grožio pojūtis ir gebėjimas pateikti save – visa tai moteriškoji mėnulio energija. Būtent čia moters vieta, čia jos paskirtis šiame gyvenime. Taigi, jeigu nutrauktas, arba nepakankamas ar dirbtinis iš reikalo, ryšys su motina, kyla problemų pateikiant save, savo idėjas. Vietoj harmonijos ir vidinio pasitikėjimo bus pompastiškumas, puikybė ir labai stora kaukė, per kurią labai sunku įžvelgti tikrą moterį ar vyrą. Tikra moteriška energija nugludina kampus, o ne juos užaštrina. Ką vyrai pirmiausia vertina moteryje? Kai šalia vyro yra moteris, jis nusiramina, visa jame kunkuliuojanti brutali energija nurimsta, užglaistomi visi jo kampai. Moteris suteikia vidinės harmonijos, suteikia atramą harmonijai. Tikrai moteriai keliamos dvi užduotys: būti gražiai ir teigti vyrui, kad jis yra puikus, pabrėžti jo privalumus, net ir pačius mažiausius. Taip mylimi vyrai tobulėja ir sugeba daryti stebuklus. Tokiai moteriai norisi tarnauti, norisi būti jos grožio ir džiaugsmo dainiumi, nešioti ją širdyje ir aukštinti kiekvienu savo atodūsiu. Moterysǃ Vyrai dėl jų tampa švaresni ir neša džiaugsmą savo kelyje. Tai yra tikrasis grožis, o jeigu jūs mylite tik už fizinį grožį, figūrą, talentą, gražius rūbus, tai vieną dieną visa tai dings, nebeliks ir meilės. Be to, visada kažkur yra gražesnė (-is), turtingesnė (-is) ir pan. Tačiau jeigu jūs mylite sielą, vidinį džiaugsmą, slypintį šypsenoje, tada ir po mirties būsite kartu, nes siela yra amžina, nemirtinga. Vyras gali tapti lyderiu, misionieriumi tik išmintingos moters su džiaugsmingu veidu dėka. Mielos moterys, nepamirškite esant bet kokioms aplinkybėms išsaugoti džiaugsmą veide, už tai vyrai jums bus dėkingi, jūs būsite jiems ta parama, dėl kurios jie nuolat skubės namo. Net mylintis vyrui daugiau malonumo teikia ne jo paties pasitenkinimas, kiek suvokimas, kad jo moteris yra patenkinta. Vardan to vyras gali atidėti savo pasitenkinimą iki kito karto, nes jis jau kaip lyderis, patenkinęs moterį, įsitvirtino. Tai vyrui teikia daug daugiau malonumo. Ir visai netinkamas elgesys, kai moteris imituoja orgazmą, toks melas labai dažnai išplaukia ir vyras tokią apgaulę sunkiai atleidžia. Geriau tai tebus tiesiog žaidimai, suteikiantys gerų, teigiamų emocijų, nei melas. Būtent tokia yra moteriškoji mėnulio energija, jeigu jos nėra, nėra ir vyro. Čia yra moters vieta, čia jos laimė, o ne už traktoriaus, automobilio, įmonės ar šalies vairo. Jeigu jau taip atsitinka, kad moteris vis dėlto dėl kokių nors priežasčių ima tokį vairą į savo rankas, jos gyvenime turi būti labai stipri šeima, kurioje ji gali įgyvendinti savo moteriškąją paskirtį ir per ją patirti laimę. O atsitiktinių minėtų vairų reikia kiek galima greičiau atsikratyti. Čia ne mano išmonė, tokie yra gamtos dėsniai. Visa kita tik iliuzija ir tiek.

Dėmesioǃ Jei nutrauktas šis moteriškosios mėnulio energijos kanalas, jūs turėsite problemų visose pirmiau nurodytose srityse. Tai vienodai taikoma ir vyrams, ir moterims, nes mėnulio energija teka ir moteryje, ir vyre. Ir dar vienas labai svarbus momentas, patvirtinantis, kad vyras ir moteris yra dvi visiškai skirtingos būtybės, – mėnulio ir saulės energijos tarpusavyje nesusikerta, nelenda viena į kitos sritį, juos nuoseklios ir harmonizuoja viena su kita. Kiekviena atlieka savo funkciją, savo užduotį. Tai visiškai skirtingos energijos, kaip ir mėnulis neatlieka saulės funkcijos, o saulė – mėnulio. Mėnulis – tai saulės atspindys. Tai reiškia, kad šiame gyvenime vienam yra skirta vienokia, kitam kitokia paskirtis, kitą kartą jeigu išmoksite šias pamokas, gal bus kitaip. Vadinasi, vyras ir moteris – tai visiškai skirtingos gyvos būtybės pagal savo funkcijas ir užduotis šiame pasaulyje. Tokios skirtingos, kaip, pavyzdžiui, karvė ir šuo. Kiekvienam iš šių gyvūnų nuo gimimo yra skirtos savos funkcijos ir užduotys. Niekam nešaus į galvą mintis pririšti karvę prie būdos ii misionieriaus, lyderio funkciją. Moteris jokiais būdais negali imtis vyriškų darbų, kištis į jo įtakos sritį. Bet koks įsikišimas į vyriškąją sritį visiškai pažeidžia vyriškosios energijos harmoniją ir šalia esantį vyrą. Jeigu tai sutuoktinis – pažeidžiama šeimos pasiskirstymo pagal vyriškąją ir moteriškąją linijas sritis. Rezultatas tikrai būna apverktinas… Būti moterimi – tai geriau blogai atlikti savo moteriškąsias pareigas, nei gerai ne savo, vyriškąsias (geriau prastai išvirti barščius, nei gerai įkalti vinį). (Ištraukos iš Kristinos Lapinos, filosofės, parapsichologės, vedų kultūros specialistės, paskaitų.) Tačiau apie vyro ir moters santykius šioje knygoje pakalbėsime šiek tiek vėliau, o dabar apie viską iš eilės. Šiek tiek profesionaliau susipažinęs su psichologija atlikau savo nueitos gyvenimo atkarpos analizę. Prisimenu save skirtingais gyvenimo laikotarpiais: buvau nepasitikintis, agresyvus ir brutalus, kartais jaučiausi apgautas. Vaikystėje, dar nesuprasdamas suaugusiųjų gyvenimo ir santykių, viską vertinau palyginimais: vieni turi tėtį, o aš neturiu. Tačiau man nekilo klausimas – dėl kokios priežasties? Ar dėl to, kad jis mirė, ar dėl to, kad išsiskyrė? Man buvo vienintelis klausimas: kodėl tokia neteisybė – visi turi, o aš neturiu?? Kas dėl to kaltas? Natūraliai jauti savo
pažeidžiamumą, netgi silpnumą, o po to imi užpildyti šį trūkumą ir tampi uždaras, pasyvus, net bailus arba, atvirkščiai, piktas, agresyvus, iš tikrųjų kartais bent jau mintyse imi kaltinti savo tėvus. Paaugęs pradedi daugiau suprasti, išnyksta kaltės jausmas ir būklė tampa harmoninga. Todėl mano patarimas – niekada jokiu būdu nekaltinkite tėvų, ir neatimkite iš savęs dalies gyvenimo malonumo. Neatimkite iš savęs harmonijos ir jausmų bei komforto balanso. Priešingai, bet kokiu atveju mylėkite savo tėvus, neteiskite jų ir neieškokite mainų su jais nei fizinėje, nei dvasinėje plotmėje, ir nesvarbu ar jiems gyviems esant, ar po jų mirties. Mylėdami savo tėvus jūs atversite SAU neįtikėtinas galimybes, jausmų harmoniją ir kartu pajusite saulės energijos ir raminančios išmintingos mėnulio energijos antplūdį – tai ir sveikata, ir plačios galimybės. Nesvarbu, kiek jums dabar metų, TIESIOG DABAR savo siela ir širdimi padėkokite jiems už suteiktą gyvybę. BESĄLYGIŠKAI pamilkite juos, jie jums nieko neskolingi. Pabandykite ir tie, kurie atrodytų šioje srityje neturi problemų. Jūs tiesiog dabar pajusite pokyčius. Sustokite…. neskubėkite toliau skaityti. Jūs turite ne tik tiesiog perskaityti, kas parašyta toliau, turite siela ir širdimi suvokti tolesnio teksto prasmę. Jeigu nesustosite ir akimirkai neužsimerksite, atsiliksite nuo teksto esmės. Nesvarbu, kur jus užklupo šios eilutės – traukinyje, lėktuve, troleibuse, namie – užsimerkite, prisiminkite savo tėvus, net jeigu jų niekada nematėte ir PAMILKITE JUOS… Pabūkite šioje palaimingoje būsenoje… Pabūkite tiek, kiek jums norisi. Ir jeigu kam nors sudrėks akys, nesigėdykite ašarų, svarbiausia neslėpkite jų nuo savęs. Bėgti nuo savęs – tai labai sudėtingas ir beprasmis kelias, nes nuo savęs pabėgti neįmanoma… Jaučiate, kaip tampa lengviau?.. Kaip pradeda skverbtis saulės energija?.. J Kaip ramina mėnulio energija?.. J Netgi tiems, kuriems kažkas skaudėjo, skausmas sumažėjo… užleido kelią saulės energijai…, mėnulio energija pradėjo šlifuoti visus kampus, suteikdama jūsų būklei harmonijos ir komforto…

Pabūkite šioje būsenoje, išsilaisvinkite nuo viso, kas nereikalinga, pajuskite harmoniją ir energijos antplūdį… Taigi, šiek tiek pakalbėjome ir pajutome, kaip veikia nematomi Visatos dėsniai. Kaip veikia dešinioji ir kairioji mūsų fizinio kūno pusės. Svarbiausia, jūs suvokėte, kaip tai iš tikrųjų veikia. Nuostabu? Bet taip yra. Su tokiu puikiu jausmu kviečiu jus judėti toliau. Šiek tiek panagrinėsime šią temą, kad geriau užfiksuotume gautas žinias. Dažnai kyla klausimų dėl centrinės linijos ir kaip ji veikia? Centrinė linija – tai stuburo linija, ašis, kurioje yra išsidėsčiusios čakros, ir kuria kyla Kundalini energija. Jeigu savęs nerealizuojate gyvenime arba gyvenate ne pagal savo paskirtį, nerealizuojate savęs kaip asmenybės, o tiesiog prisitaikote keliaudami gyvenimo keliu, arba jūsų gyvenime daugybė sambrūzdžio, kai jūs tiesiog eikvojate save įvairioms smulkmenoms, iššvaistote savo gyvybinę energiją. Taip atsiranda problemų centrinėje linijoje – iškrypsta stuburas, atsiranda skausmai ir visa kita. Žmogus tampa ne „tiesus“, jeigu jis nerealizuoja savęs pagal savo paskirtį, jis per daug išsišvaisto ir kaupia pyktį, pavydą, nuoskaudas. Tai labai pavojingos emocijos ne tik aplinkiniams, bet ir šių emocijų savininkui. Visuminė psichologija – tai ne tik energijos nukreipimas į skirtingas veiklos sritis, bet ir tokios realybės, kokia ji yra, priėmimas. Mes turėtume ne atsiriboti nuo gyvenimo iššūkių, o priimti juos ir deramai įveikti, atskleisti savo kūrybinį potencialą, siekti sėkmės ir būti laimingi. Iš tikrųjų iš prigimties mums lemta būti laimingiems, ir jeigu mes dėl kažko nelaimingi ar mums nesiseka, vadinasi, neteisingai gyvename šiame pasaulyje. Tai nedidelis testas, kiekvienas gali pagal jį pasitikrinti. Tiesiog reikia atsisėsti, atsipalaiduoti, ir patikrinti, kur, kurioje kūno pusėje, kaupėsi problemos, ligos. Įrašykite savo pastebėjimus, įspūdžius.

Vaidmuo, dalia ir pakeleiviai
Rašydamas šią knygą bandžiau kiek galima daugiau su žmonėmis diskutuoti šia tema, kad galėčiau pajusti, kur reikia sudėti akcentus. Išgirdęs tiek daug klausimų, nuomonių supratau, kad žmonės patys išplėtoja šią temą, labiau gilinasi ir nori dar daugiau žinoti. Todėl prieš pereidamas prie kitos temos, nusprendžiau išplėsti prieš tai nagrinėtąją. Ypač tam paskatino susitikimas su viena kūrybingų žmonių pora iš Baltarusijos Olga ir Artiomu. Buvo matyti, kad tai talentingi žmonės. Olga, pagal šiuolaikinius matus, – retas grynuolis, pajutau jos vibracijos dažnį, ji iš karto mane patraukė. Jie buvo visiškai skirtingai auklėjami, todėl skyrėsi ir jų pasaulio suvokimas. Jų kūrybai buvo labai sudėtinga prasimušti. Olga – tai labai mylima tėvų dukra ir senelių anūkė, tačiau nuo pat vaikystės jai buvo diegiama, kad privalo būti nepriklausoma ir visko pasiekti pati. Šis neteisingas įsitikinimas buvo taip giliai įleidęs šaknis, kad praktiškai sustabdė jos vystymąsi. Pabandykime kartu panagrinėti šią situaciją ir rasti išeitį iš jos. Suprantu, daugelis pasakys: taigi, yra gerai nieko iš kitų nesitikėti ir visko siekti savarankiškai… Deja, aš irgi anksčiau taip galvojau, tačiau yra Visatos dėsnis, kuriuo aiškiai nustatyta kiekvienos gyvos būtybės paskirtis. Kas svarbesnis – vyras ar moteris? Kokia žmogaus paskirtis, kai jam 60 metų, ir t. t? Ką reiškia vyrui būti svarbiausiam? Iš tikrųjų, pastarojo paskirtis yra ne iš lengvųjų. Vyrui suteikiama pareiga valdyti ir kontroliuoti. Kokiu tikslu? Tai reiškia, kad jis privalo prisiimti atsakomybę už globojimą ir rūpinimąsi. Taip kaip tėvai kontroliuoja savo vaikus, nes jie tokiu būdu parodo savo meilę, tokia jų dalia. Kiekvienam yra skirta konkreti paskirtis. Įgyvendindami savo paskirtį privalome praeiti tris mums skirtus etapus (tai yra mums skirtos 3 skirtingos dalios). Žinote, kai kurie sako, kad nenori žinoti savo paskirties, manydami, jog ji gali jiems nepatikti ar nesutapti su tuo, kaip jie dabar gyvena. Ir čia jie padaro klaidą, painiodami paskirtį su būrėjų, kurie mums bando atverti ateitį, spėlionėmis, arba atiduoda save į kokio nors šiuolaikinio psichologo rankas ir vykdo tik jo rekomendacijas, nukreipia visą savo energiją į vieną sritį ir apleidžia kitas – po tam tikro laiko matome, kad vyksta nesustabdoma griūtis.

Todėl, jeigu mes leidžiame kam nors valdyti mūsų ateitį, kitaip tariant, programuoti ateitį, kuri neatitinka mūsų paskirties, praktiškai suteikiame teisę griauti mūsų asmenybę. Tokiu atveju mes esame ne tik gainiojami inkarnacijos ratu, bet ir nuleidžiami vis žemiau. Gyvenimas – tai mokykla, pamoka – tai mokyklos klasė, o mes – mokiniai. Kiekvienas privalome žinoti savo paskirtį ir ja vadovautis, kad galėtume išmokti mums skirtas pamokas ir pakilti aukščiau. Todėl mums turi patikti tokia paskirtis, kokia ji bebūtų. Ją reikia pripažinti, priimti, visiškai susitaikyti su ja ir būti dėkingiems už suteiktą pamoką – tai ir bus tikroji mokinio pozicija. Paskirtis nepatinka tam, kuris yra egoistas, kuris šiuo momentu gyvena taip, kaip jis nori, gyvena iliuzijomis arba gyvena vadovaudamasis stereotipais, tai yra gyvena svetimą gyvenimą. Tai gali lemti ir tėvų užprogramuota programa. Taip kaip pirmiau minėtu atveju su Olga – visą laiką tėvų diegiama mintis, kad tu turi viską padaryti pati, gali pasitikėti tik savimi. Žmonės, nežinodami gamtos dėsnių ir savo paskirties, tampa ne tik egoistai, bet ir atsiduria klaidingame kelyje, lenda į iš esmės priešingą savo paskirčiai sritį ir būna plėšomi iš vidaus, negali surasti savęs ir harmonijos. Ir čia prasideda nežinia kas. Dabartinėje civilizacijoje moterys ir vyrai ima visiškai kitaip suvokti savo paskirtį, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškinsiu labai paprastai: vyriškas kūnas suteikiamas tam, kad vyras galėtų prisiimti atsakomybę už kitus, vadovauti, užimti lyderio poziciją, rūpintis kitais ir globoti juos. Vyras negali turėti asmeninių malonumų, jis privalo gyventi kitiems. Kai vyrui kyla minčių atsipalaiduoti, daryti tai, ką nori, pasikeičia žmogaus vertybės ir prasideda asmenybės žlugimas. Kitokia paskirtis yra sielos moteriškame kūne, iš esmės apie tai jau minėjau, kai kalbėjome apie saulės ir mėnulio energijas. Kokia paskirtis, kai tau šešiasdešimt, – labai geras klausimas diskusijoms. Kiekvienam suteikiama skirtinga paskirtis, vaiko paskirtis yra viena, vyro kita, žmonos – dar kita, skiriasi ir tėvų, visuomenės nario ir pan. paskirtis. Kitokia yra ir sielos paskirtis. Skirtingais gyvenimo laikotarpiais mums tenka skirtinga dalia (etapas), kurią privalome su dėkingumu priimti ir įgyvendinti. Pirmasis etapas – mažo vaiko vaidmuo. Tai laikotarpis, kai esame tokie bejėgiai, jog nieko negalime padaryti patys. Mes netgi privalome išmokti laikyti šaukštelį rankoje. Kol įsisavinsime rankos trajektoriją, šaukštelis maitins ką tik nori – ir akis, ir nosį, ir ausis, tačiau kartais teks ir burnai. Šis „kartais“ lеis suprasti, kad

būtent taip ir reikia darytiJ, tai taip pat pamoka šiame gyvenimo etape. Tuo pačiu metu kitas žmogus praeina kitą etapą – būti tėvu, jo pareiga yra aptarnauti mažą vaiką. Mažo vaiko etapas – tai buvimas visiškoje priklausomybėje, atsivėrimas teikiamai meilei ir jos priėmimas. Dabar atlikite testą su savimi. Kas norėtų atgręžti savo gyvenimą ir sugrįžti į vaikystę? Labai tikėtina, kad tiems, kurie nori sugrįžti, pirma, arba nebuvo duota tos meilės arba, antra, jūs neperėjote į kitą etapą, tai yra užstrigote pirmajame, tėvai savo neribota meile jus laikė mažylio amžiuje, nesuteikė jums tų pamokų arba, tiksliau sakant, atėmė jas iš jūsų, jūs tapote nepasitikintys, negebantys judėti toliau. Taigi, pirmasis etapas – tai gebėjimas priimti meilę, gebėjimas būti vaiku, ieškoti meilės ir ją rasti. Svarbiausia mokinio savybė – tai susitaikymas, atsivėrimas meilei. Vaikas yra mokinys ir jo mokymas, pamokos kiekviename etape, neužstringant ties jomis, labai priklauso nuo tėvų. Būtent tėvai turi pamatyti ne tik vaiko paskirtį, jo programą, nekišti savo pamokų, daryti iš vaiko prieštaraujant jo prigimčiai dainininką, muzikantą, teisininką, traktoristą ir pan., bet ir privalo suteikti vaikui galimybę judėti iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą. Jeigu tėvai patys gyvena ne savo gyvenimą, gyvena neteisingai, ne pagal gamtos dėsnius, jiems labai sudėtinga pamatyti savo vaiko paskirtį. Grįžus iš kelionės ir išlipus iš traukinio Maskvoje, Olgą ir Artiomą pakviečiau į svečius, nes jiems kito traukinio reikėjo laukti visą dieną. Kadangi man patinka maistą gamintis pačiam, užėjome į maisto prekių parduotuvę nusipirkti ko nors pusryčiams. Nežinojau, ką jie mėgsta, todėl pasiūliau jiems pasirinkti patiems, o aš nusprendžiau susirinkti produktų, kurių reikia norint pasigaminti salotų, kurios yra naudingos gyvenantiems sveiką gyvenimą. Pastebėjau, kad jiems tapo nepatogu, todėl paaiškinau, kad reikia mokėti ne tik atiduoti meilę, padėti kitiems, bet ir mokėti ją priimti, gebėti priimti kitų pagalbą. Šiuo atveju svarbūs du momentai. Pirma, negalima atsisakyti pagalbos, kuri jums siūloma su meile, nes įžeisite pagalbą siūlantį žmogų, o tai jau yra negerai visais požiūriais, nes iš esmės jis yra tarpininkas, jis perduoda Aukščiausiąją meilę. Antra, atiduodami meilę ir jos nepriimdami jūs tiesiog išseksite. Vadinasi, jūs neturite ryšio su Aukščiausiąja energija. Aukščiausioji energija neišsenka tik tuo atveju, jeigu moki atiduoti ir priimti, tada taurė būna pilna šviežios energijos.

Todėl, nors ir pavėluotai, pabandykite pagalvoti ir pajausti, kaip savo gyvenime vertinate priklausomybės, silpnumo, atvirumo, noro gauti pagalbą. Kiek tokia pagalba egzistuoja jūsų gyvenime? Ar sugebate atverti savo širdį, parodyti silpnumą? Ar sugebate įvertinti kitų, vyresnių autoritetą? O galbūt jūs visą laiką išdidus, nepriklausomas, darantis įtaką kitiems? O gal jūs perdėtai kuklus ir dėl to jums visos durys uždarytos? Būtinai atlikite nedidelę analizę ir atsakykite į toliau pateiktus klausimus. Kokie jūsų tarpusavio santykiai su aplinkiniais? Ar mokate būti silpnas? Ar mokate prašyti pagalbos? Ar mokate atverti savo širdį? Ar mokate priimti dovanas? Ar sugebate įvertinti vyresnių autoritetą? Ar jūs esate labai išdidus ir jums visos durys uždarytos? Atsakykite sau sąžiningai, ar turite kažkokių keblumų šiose srityse? Ar yra kažkoks pojūtis, kuris jums trukdo tai daryti? Dėkoju jums už sąžiningumą. Jeigu turite tokį pojūtį, vadinasi, nepraėjote pirmojo, tai yra vaiko, kuris turi praeiti meilės etapą. Jeigu mes dėl kažkokių priežasčių neįgyvendinome visa apimtimi šio jausmo, tai reikia pasistengti padaryti dabar, ir nesvarbu, kiek jums dabar metų, dar ne viskas prarasta. Reikia ieškoti vyresnių, dalintis, priklausyti, klausti. Vyresnių ne tik pagal amžių, gali būti jūsų amžininkas ar net jaunesnis, tačiau jo vaidmuo jūsų santykiuose yra svaresnis. Jūs turite savyje atrasti susitaikymą. Ir kitas dalykas – pasistenkite savo kasdienį gyvenimą konstruoti pagal formulę 20–60–20. Ji suteikiama visam gyvenimui, tai yra 20 proc. laiko šiame gyvenime privalome būti jaunesniojo pozicijoje, 60 proc. – lygaus pozicijoje ir 20 proc. vyresniojo pozicijoje. Tokiu atveju jūsų emocijos, psichika visada bus subalansuotos. Netgi vyrui kartais gali vadovauti žmona. Nusiraminkite, vyrai, nesijaudinkite, skaitykite toliau.J Tai reiškia, kad pietus ruošiate ne jūs, sviestą ant sumuštinio tepa žmona ir tokį jo sluoksnį, kokį jūs mėgstate.J Jeigu žmona jūsų klausia, ką jums pagaminti, be to, ir tikslinasi tam tikras detales, o jūs nusprendėte įgyvendinti priklausomo vaidmenį? Užuot davę jai tikslius nurodymus padaryti taip ar kitaip, čia įdėti daugiau, o ten mažiau ir pan., pasakykite jai, kad pagamintų tai, ką ji pati nori.

Kaip jums atrodo, kokiu atveju vaiko, priklausomo vaidmuo bus daugiau įgyvendintas? Žinoma, visi atsakys, kad antruoju atveju. Noriu pasakyti, kad vaiko vaidmuo mūsų gyvenime yra labai svarbus. Tiesiog dabar prisiminkite savo santykius su tėvais. Jeigu būdami suaugę nesijaučiate jų vaikais, kaip dažnai atsitinka, nes manote, kad tėvai yra senamadiški, nešiuolaikiški, negali jums padėti ir jums patarti, lyg viskas ir teisingai, bet esant tokiam požiūriui jūsų sąmonė ir jausmai devalvuojasi, mažėja tėvų atžvilgiu. Jūs pradedate prarasti priklausomybę nuo jų, tai yra jūs prarandate tėvų meilę. Tiesa, jie jus kaip ir anksčiau myli, tačiau jūs nepriimate jų meilės tiek, kiek reikia. Todėl jūs per motiną ir tėvą negaunate tos saulės ir mėnulio energijos. Tai pirmasis etapas, kuris jums suteikiamas, jūs privalote jį praeiti ir išmokti šiame etape siunčiamą pamoką. Jei to neatsitinka arba neatsitiko, atsiranda tam tikrų pažeidimų, jums kyla problemų ir pan. Todėl priimti tėvų meilę yra labai svarbus gebėjimas. Jeigu mes nerodome pagarbos ir dėkingumo savo tėvams, o šie jausmai mus turi lydėti visą gyvenimą, mums bus labai sudėtinga priimti kitus mokytojus, nes mokytojas – visada vyresnysis. Tik visiškai įgyvendinę šį jausmą, galime pereiti į kitą gyvenimo etapą. Kaip jums atrodo, ar mergaitė, negavusi motinos ar tėvo meilės, gali tapti visaverte moterimi, gebančia atiduoti meilę savo išrinktajam? Jeigu mergaitė mato motiną, kuri bendraudama su tėvu, visada pabrėžia jo autoritetą, iškeldama jo neįprastas savybes, ji gauna tokį auklėjimą, kuris padeda jai tapti visaverte moterimi, žmona santykiuose su vyru? Šiuo atveju bandome išsiaiškinti, kaip pirmasis gyvenimo etapas augina ir rengia mus antrajam etapui. Moteris, auklėdama berniuką, turi nepamiršti, kad jis pirmiausiai yra vyras su vyriška saulės energija, ir tik paskui sūnus, kiek jam bebūtų metų. Todėl motina, bendraudama su sūnumi, turi mokyti jį būti vyru. Tačiau kaip mokyti? Ji visada privalo jo prašyti rodydama, kad ji, moteris yra silpnesnė, kad berniukui atsirastų rūpinimosi jausmas – tai jį įkvepia ir daro vyru. Reikia nepamiršti, kad vyras yra lyderis, kuris tolesniame savo gyvenime turės rūpintis kitais, todėl jam būtina ugdyti tokias savybes, kurios padėtų pasirūpinti savimi ir kitais. Auklėdama dukrą, motina negali rodyti savarankiškumo ir pasirengimo pulti į ugnį, ji turi pabrėžti savo priklausomybę nuo vyro, nuo saulės, nes mėnulis yra saulės atspindys. Tėvas dukrai turi suteikti meilę, paramą, atsakomybę, rūpestį, kad ji užaugusi žinotų, jog jos gyvenimas ir laimė šalia vyro, o ne moters. Pabandykime panagrinėti tokią situaciją. Kaip jūs manote, ar vyras gali pats užsisegti švarką? Ar bus romantiškiau gyvenimo pilnatvės požiūriu ir kokius jausmus patirsite, jei švarką padės užsisegti žmona, apkabins, pabučiuos ir palydės jus iki durų išleisdama į darbą? Vyrai, kuris variantas jums labiau patinka? J Ką noriu paaiškinti šiuo pavyzdžiu? Tai, kad jaunesnis nebūtinai tas, kuris negali sau padėti, o tas, kuris geba priimti meilę, priimti kitų pagalbą, tai ne tas, kuris pasitiki tik savimi, viską sugeba padaryti tik pats, nes taip jį išmokė tėvai. Tėvai tai darė iš meilės jums, jūs priimkite tą meilę, tačiau išnagrinėkite Visatos dėsnį, išnagrinėkite, kaip veikia energetinis laukas paskirties fone. Jeigu jūs vyras, energija veikia viena kryptimi, jei moteris – jos paskirtis kita, kitaip veikia ir energija. Todėl kviečiu jus suvokti šį dėsnį ir nepamiršti jo, ir jūs pamatysite, koks nuostabus šis pasaulis. Antrasis etapas, kai vyras ir moteris bendrauja tarpusavyje, ką jie vienas kitam suteikia ir kaip vienas kitą priima. Moteris suteikia švelnumą, rūpestį, vyras – jėgą, ryžtą, rūpestį. Jie tampa lygūs ir mokosi šią pamoką vienodai. Tuo metu labai didelė atsakomybė tenka žmonai, nes žmonai nugalėti šioje situacijoje nėra jokių problemų – moteris devynis kartus emocionalesnė už vyrą, vyrai tiesiog nenori sau gadinti nervų, laiko: „na, nori tu kažko daugiau, daryk, o aš pagulėsiu ant sofos.“ J Tai yra DIDŽIULĖ žmonos KLAIDA – labai svarbu nelįsti ne į savo reikalus, neužimti lyderio pozicijos. Jeigu taip atsitinka, be jokios abejonės įvyks skilimas, arba vyras nebebus panašus į vyrą. Joks save gerbiantis vyras nebus pavaldus moteriai, nes jos paskirtis šiame gyvenime visiškai kitokia. Nesuprasdamos to, šiandieniniame pasaulyje moterys griauna pasaulį. Svarbiausia, kad tai tampa vos ne sportiniu interesu, tam tikromis varžybomis. Lygių sau vaidmuo – tai gebėjimas draugauti, gebėjimas veikti komandoje, tačiau atlikti savo funkcijas. Ir koks trečiasis žmogaus gyvenimo vaidmuo – ??? Sudarykime lentelę: 1 vaidmuo – jaunesniojo, 2 vaidmuo – lygaus sau, 3 vaidmuo – ???

Ir dabar, iš karto, nenukrypdami nuo temos, pabandysime atlikti vieną pratimą ir nustatyti, koks tas trečiasis etapas. Tuo metu pailsėsite ir pajusite malonų jausmą. J Atsisėskite patogiau… Mintis nukreipkite į tą vietą, apie kurią kalbama… Jeigu turite meditacinės muzikos, galite ją įjungti. Pageidautina, kad nugara būtų tiesi, tačiau neįsitempusi…, pajuskite tvirtą atramą po kojomis…, tiesiog pajuskite žemę arba grindis…, nesvarbu esate su batais ar be jų. Jei turite galimybę, geriau būtų nusiauti juos. Rankas padėkite ant porankių, jei jų nėra, ant kelių…, nugara atsiremkite į savo kėdės ar krėslo atlošą… be jokios įtampos pasukite galvą į kairę…, po to į dešinę…, grįžkite į pradinę padėtį ir atsipalaiduokite… Įsivaizduokite, kad jus slegianti įtampa, nuovargis, kaip kraujas teka žemyn kūnu…, atsipalaiduokite…. Taigi, pajuskite, kaip jūsų nuovargis teka iš pakaušio žemyn per kaukolę…, kaktą…, akis…, nosį…, ausis…, burną…, apatinis žandikaulis savaime šiek tiek atvimpa, tačiau ne jūsų pastangomis, o pats, nes jūs ausų lygyje, žandikaulio susijungimo vietoje atpalaidavote raumenis… Kaklas lengvai atpalaiduotas…, pradeda nevalingai leistis pečiai… rankos pakimba arba laisvai guli ant porankių ar kelių… Įtampai tekant žemyn, atpalaiduojami vidaus organai…, krūtinės ląsta…, nuovargis slenka žemyn stuburu…, jaučiate kaip jūsų sėdimoji dalis atsiremia į kėdės pagrindą, atsipalaiduoja…, nuovargis iš klubų teka žemyn per klubikaulius ir kelius…, pajuntate šilumą keliuose… ir ši šiluma kaip nuovargis teka žemyn blauzdomis į pėdas…, jaučiate, kaip pėdas užplūsta šiluma ir nuovargis…., ir dabar… pasiruoškite ir… atpalaiduokite pėdas…, išleiskite šį nuovargį… į žemę… Jis išeina iš jūsų netgi per jūsų avalynę… pasėdėkite taip, tegul išteka visas nuovargis, įtampa… Jūs jaučiate, kaip jie palieka jus… Visas kūnas atsipalaidavęs… Dabar atpalaiduokite savo protą…, tegul jis nusiramina ir kontroliuoja tik kvėpavimą… Pajuskite savo sąveiką su Visata…, būkite atviri jai, kaip laisvai stovintis medis…

Šioje būsenoje tiesiog stebėkite savo kvėpavimą…, pajauskite kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą… Galvoje gali kilti daug minčių ar matymų apie praeitį ar ateitį, nekreipkite į juos dėmesio, nekovokite su jais, jie patys ateina, patys ir dingsta…. Tiesiog stebėkite kvėpavimo procesą…, pajuskite, kaip oras įeina per šnerves, šiek tiek atvėsina jas, tarpuakį ir praeina toliau į jūsų kūną, į plaučius… Jūsų akys primerktos, jaučiate vidinį atsipalaidavimą… Ir dabar… sukoncentruokite savo mintis į tai, kad jūs – siela. Ir tai darote pirmojo asmens vardu, tai yra AŠ – SIELA… AŠ atėjau į šį pasaulį mūsų Dievo Kūrėjo valia… Ir mūsų Kūrėjas suteikė mums fizinį kūną… Ir šiame dovanotame kūne yra širdis…, su kuria tu keliauji šiuo žemiškuoju keliu… Pasistenkite visa tai, kas parašyta, perduoti savo vaizduotei. Taigi, įsivaizduokite esantis maža Aukščiausiosios Išminties dalele… Siela ir yra ta dalelė. Pajuskite iš Aukščiausiosios Išminties sklindančią absoliučios meilės energiją… visoms gyvoms būtybėms…, taip pat ir jums… Ji didžiuliu srautu sklinda į jūsų gyvenimą… Ir jūs, kaip ta maža savo Kūrėjo dalelė, atsiveriate šiam meilės srautui… Tiesiog atverkite savo širdį šiai Aukščiausiajai energijai, kuri suteikiama mums be jokių išlygų… Dabar prisiminkite save, kai buvote kūdikis, tiesiog vizualizuokite tai, o tėvai yra šios dieviškosios energijos laidininkai… Net jeigu kažkas buvo negerai, buvo ir gerų momentų… Tačiau dabar pajuskite tą energiją, kuri tekėjo per jūsų tėvus…, prisiminkite saldainius, žaislus, dviračius ar paspirtukus, kuriuos jums dovanojo…, išvykas į gamtą ar kiną, cirką… Tie, kurie neprisimena savo tėvų, vadinasi, tuo laikotarpiu buvo tų, kurie jums kažką davė, dovanojo, prisiminkite tuos momentus… Su dėkingumu priimkite visas tas meilės dovanas, kurios jums buvo suteiktos.., net vizualizuokite, kaip jums norėtųsi… Priimkite visa tai su dėkingumu kaip maži vaikai… Prisiminkite viską, ką tėvai jums davė, priimkite tai dabar… Tiesiog priimkite ir dėkokite, galvokite tik apie tai, kas jums buvo duota… Panirkite visa savo esybe į šią vaiko būseną – tvirtumo ir pasitikėjimo būseną… Nepamirškite, kad tėvai – tai tiesiog Dieviškosios meilės laidininkai… Ji veikia per juos, per tuos, kurie buvo su jumis ir dovanojo šią meilę… sukoncentruokite savo mintis tik į šį meilės srautą…, į visa tai, ką jums davė tėvai puikaus ir gero…

Tegul jūsų širdis prisipildo šios energijos kiek galima daugiau… Atraskite ją ir visiškai pasitikėkite ja… Tėvai – tai jūsų Dievas, tai dalelė Dievo, ir jų pareiga yra perduoti tą dieviškąją meilę, o jūsų užduotis yra ją priimti…, nes niekas dar nesugebėjo ilgai išgyventi be dieviškosios meilės. Jausdami, kaip ši energija užpildo jūsų širdį, nepamiršdami, kad jūsų tėvai yra Dieviškosios meilės laidininkai, pradėkite augti… Vaikas jau pradėjo vaikščioti…, pradėjo tarti pirmuosius žodžius…, jis auga…, auga…, didėja jo ūgis ir svoris… Jūsų tėvai nepaliauja jums siųsti šias Dieviškosios meilės dovanas… Pastebite, kad tampate paaugliu, jaunuoliu ar mergina…, jūs taip pat pradedate kažkam siųsti savo meilę ir rūpestį… Jūs taip pat kažkam tampate Dieviškosios meilės laidininku…. mažajam broliui ar sesutei…, galbūt mažam šunyčiui, kurį glostote…, draugei ar draugui… Taigi, prisiminkite visus tuos, kuriems suteikėte savo meilę ir rūpestį, net prisiminkite, kaip bendravote su savo žaislais ir kaip juos mylėjote… ir nepamirškite, kad esate laidininkas, per kurį teka Aukščiausiojo Kūrėjo energija, kad per jus teka energija visoms toms mažoms gyvoms būtybėms… Jūs įgyjate vis daugiau jėgų, baigiate mokyklą, kitą mokymo įstaigą, įsidarbinote ir visame tame kelyje esate kažkam šios Dieviškosios energijos laidininkas… Labai tikėtina, kad tam tikru momentu kyla mintis sukurti šeimą… ir jūs jau turite du gebėjimus – gebėjimą priimti meilę ir gebėjimą dovanoti meilę… Įsivaizduokite, kaip su šiais dviem gebėjimais jūs pradedate bendrauti su savo partneriu, partnere… Pagalvokite, kokie tai bus santykiai?.. Santykiai, kuriuose jūs gebate pasitikėti ir atvirai priimti meilę, ir santykiai, kuriuose jūs sugebate duoti meilę… Ir pirmą ir antrą gebėjimą jūs įgyvendinate vienodai – tai lygūs mainai… Jūs ilgai bendraujate, draugaujate su šiuo žmogumi, keičiatės meile… Metai bėga ir jūsų gebėjimas duoti ir priimti meilę santykiuose su šiuo žmogumi vis labiau tobulėja… Jūs tampate brandus, pasirengęs prisiimti atsakomybę. Jūs tuokiatės ir jums gimsta vaikai, ir jūs jau dovanojate savo meilę jiems, perduodate šią Dieviškąją meilę… Tai galite padaryti tik jūs, nes bejėgiui vaikui jūs esate DIEVAS… Ir čia sustoti nereikia… Jūs auginate vaikus, tobulėjate.

Ir štai dabar, būdamas brandus, pagalvokite kaip jūs vertinate kitus žmones, kurių tiek daug šiame pasaulyje?.. Kokie jausmai ir norai jums kyla jų atžvilgiu?.. Pagalvokite apie savo vaidmenį daugybės žmonių visuomenėje, ko jums norisi, kokie jūsų ketinimai, kokios mintys kyla?.. Ką jūs norite savo gyvenime padaryti šių žmonių labui?.. Ką jūs norite padaryti šių žmonių labui savo profesijoje, socialinėje veikloje?.. Pabūkite šioje palaimingoje būsenoje tiek, kiek jums norisi…, neskubėkite… ir sugrįžkite į dabartį tada, kai panorėsite…
Kurie jau sugrįžote, pabandykime aptarti atliktą pratimą. • Kai kurie prisiminė tokius momentus, kurie leido pajausti arba tiesiog vizualiai pamatyti motiną, tėvą. Matė tėvus, besisukančius kaip voveres rate, ir tik tam, kad padėtų jums, savo vaikams. Kai kurie suprato, jog nekreipė dėmesio į šią pagalbą, nes viską priimdavo kaip savaime suprantamą. • Kai kurių mintyse radosi vaizdiniai, kaip jie ateityje yra tėvai ir padeda savo vaikams. Tokios mintys galėjo kilti ir tiems, kurie dar neturi savo vaikų. • Daugelis pažiūrėjo į save iš šalies, pradedant nuo vaikystės ir baigiant šiandiena, ir pamatė, ką norėtų papildyti, pakeisti, pagerinti savo santykiuose. • Ir aišku daug kam kilo mintis, kad atėjo laikas kažką duoti kitiems, artimiesiems, visuomenei. Atliekant šį pratimą galimi įvairiausi vaizdiniai. Todėl siūlau užsirašyti savo variantą į šią specialiai paliktą laisvą vietą.

Taigi, ką įrašysime kaip trečiąjį etapą? Žinoma, tai bus vyresniojo etapas. 1 vaidmuo – jaunesniojo, 2 vaidmuo – lygaus sau, 3 vaidmuo – vyresniojo. Vadinasi, vyresnysis yra tas, kuris pradeda tarnauti kitiems, atiduoti, ir tada tokiam vyrui ir moteriai gimsta vaikas. Kam? Tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo gebėjimą būti vyresniuoju, nes kiekvienam pagal paskirtį yra skirti trys etapai – vaidmenys, kuriuos privalome įvaldyti norėdami kokybiškai vykdyti savo paskirtį. Tam mums suteikiama profesija, talentai, tam tikri mūsų kelyje pasitaikantys žmonės, tėvai ir vaikai. Profesija suteikiama ne tik uždarbiui ir karjerai, profesija – tai būdas, padedantis teikti naudą kitiems, tai yra per profesiją mes tarnaujame kitiems žmonėms ir įgyvendiname savo paskirtį. Olga, kalbėdamasi su manimi, pasakė, kad ji nesukurta būti šeimos žmogumi, beje, tai ji pasakė Artiomo akivaizdoje. Tačiau ji sako, kad jos paskirtis – padėti kitiems. Norėjosi pasakyti: sugrįžk, mergyt, ir praeik reikiamus etapus, nes jei tu neįsisavinsi meilės ir pagalbos priėmimo etapų, nesugebėsi priimti kitų meilės, tavo pagalba bus bevertė. Tik duodama ir nemokėdama priimti meilės, būti lygių vaidmenyje, tu labai greitai išseksi. PASIKARTOSIU: gyvenime visada reikia taikyti procentinį santykį 20–60– 20. Tada gyvenimas bus subalansuotas, jūs galėsite padėti kitiems. Tai aš išbandžiau su savimi – man teko būti ir viršininku, ir partijos pirmininku, ir tam tikru lyderiu. Ir tie 60 procentų sumažėjo iki minimumo, atsirado disbalansas – tu negirdi, nesupranti kitų, ir galiausiai kai kuriuose dalykuose pralaimi, nes tu negauni vertingos informacijos, tu jos tiesiog nepriimi, nes neturi savybės – lygus. Ir dar vienas praktinis užsiėmimas. Atlikdami pratimus neskubėkite, trumpam stabtelėkite, suvokite informaciją, tegul ji tampa žiniomis, gyvenimo būdu.

Mintimis įsivaizduokite, kad jums suteikta profesija, talentai, galimybės tik tam, kad uždirbtumėte pinigų, gautumėte kokią nors naudą sau… pajuskite šią būseną… Dabar mintimis įsivaizduokite, kad jums suteikiamos įvairios savybės, talentai, gebėjimai, profesija, ir visa tai yra Dieviškoji energija… Jūs šią energiją atiduodate kitiems per profesiją, kad teiktumėte džiaugsmą ir naudą kitiems… Įsivaizduokite tokio dosnumo nuotaiką… Mintyse galvokite apie savo profesinę veiklą būtent su tokia nuotaika… Pabūkite šioje būsenoje… Pabūkite tiek, kiek jums norisi… Tie, kurie sugrįžote, kartu pasvarstykime, kokį įspūdį palieka šie du skirtingi savo profesinės užduoties vykdymo požiūriai. Šioje specialiai paliktoje tuščioje vietoje užrašykite šio nedidelio pratimo įspūdžius.
• Daugelį pavyzdys privertė susimąstyti ir padaryti išvadą, kad vis dėlto ne visada profesiją pasirenkame pagal pašaukimą, dažnai tai darome pagal rekomendacijas, pagal to meto madą, tėvų patarimu ar jiems reikalaujant. Tokios profesijos tikslas – gauti naudos sau, užsidirbti pinigų, įgyti tam tikrą prestižą, įtaką ir pan. Daugelis žmonių suvokia, kad tai kažkas tuščio, neskatinančio kurti, jie nejaučia harmonijos su savimi ir aplinkiniais. • Kai kuriems pavyko atsakyti į juos kamuojančius klausimus: kodėl palieka klientai, darbuotojai, specialistai, kodėl mažėja užsakymų, kodėl visą laiką kažkas nesiseka, jaučiama tam tikra įtampa ir pan? • Buvo ir tokių, kuriems atėjo nušvitimas, kad reikėtų dirbti visuomenės labui, jaustis Visatos nariu, tačiau praktika rodo, kad visi aplinkui svarbiausiu savo uždaviniu laiko dirbti savo labui ir uždirbti kiek

galima daugiau pinigų. Todėl net blykstelėjusi nušvitimo mintis greitai užgęsta – nesinori būti balta varna visuomenėje, kurioje gyveni. • Tačiau kai kurie po šio trumpučio pratimo pradeda suvokti, kad vis dėlto reikėtų gyventi pagal pasaulėkūros dėsnius, jaustis Visatos dalele ir iš aukščiau suteiktas galimybes naudoti šios visumos gerovei. Ir tada apima pasitenkinimo jausmas dėl atliekamo darbo, tokios mintys padeda įgyvendinti savo paskirtį ir profesiją, talentai įgyja prasmę. Dabar pagalvokite: kam labiau patiko antrasis požiūris į profesijos, talentų pritaikymą? Sveikinu pasirinkusius antrąjį požiūrį.J Ir dabar esminis klausimas – kaip jums atrodo, kas būtų, jei visi žmonės savo profesinę užduotį vykdytų būtent taip?
Kas jums buvo naudingo iš to, ką jau perskaitėte? Stabtelėkite…., pagalvokite… Ką iš perskaityto galėjote pritaikyti sau, pabandykite pajusti šią būseną, pabandykite paanalizuoti. To reikia, kad gaunamos žinios iš karto būtų naudojamos mintyse ir praktikoje. Atsakėte? UŽRAŠYKITE SAVO ĮSPŪDŽIUS TIESIOG ČIA KNYGOJE SPECIALIAI TAM PALIKTAME LAPE. VĖLIAU BUS ĮDOMU STEBĖTI SAVO POKYČIUS IR AUGIMĄ.

Grįžimas prie pasaulėkūros ištakų
Einame toliau. Kitoje mūsų kelio atkarpoje norėtųsi pakalbėti apie tai, kas vyksta su mumis, kai mes nesąmoningai, dėl nežinojimo, pažeidžiame pirmiau minėtus gamtos dėsnius, nekreipiame dėmesio į likimo pamokas. Galite pastebėti kai kuriuos pasikartojimus; jeigu jie jums krenta į akis, laikykite tai savo pliusu. Juos aš sąmoningai naudoju, kad nekiščiau į jūsų galvas naujų pavyzdžių įvairiose srityse, o jau žinomų pavyzdžių nereikėtų smulkiai aprašinėti, o būtų galima iš karto nagrinėti kiek galima giliau: emocijų šaltinis gali būti tas pats, bet jų poveikis skirtingose srityse skiriasi. Dažniausiai emocijos muša per tą sritį, kurioje yra problemų, būtent kaip varžybose – tiksliai į dešimtuką. Ir jeigu jūs geriau jas suvoksite, pajusite, daug greičiau galėsite išspręsti jums iškylančius klausimus. Noriu pateikti vieną frazę, atspindinčią mano knygos pavadinimą: „Mūsų ligos ir priešai – patys geriausi mūsų mokytojai.“ Jūs ją perskaitėte. Stabtelėkite… dar kartą lėtai perskaitykite… ir giliai viduje pagalvokite, pajuskite, kaip ją suvokiate, kaip ji atsiliepia jūsų viduje. Šis suvokimas ir bus tam tikras jūsų pasiruošimo kitiems mokymams kriterijus. „Mūsų ligos ir mūsų priešai – patys geriausi mūsų mokytojai.“ Lėtai pakartokite: „Mūsų ligos ir priešai – patys geriausi mūsų mokytojai.“ Pajuskite vidumi, kaip šią frazę suvokiate? Prisiminkite pateiktus pavyzdžius iš mano gyvenimo. Atrodytų, normalu teisėjus, prokurorus, kurie suklastojo bylą ir nuteisė tave, laikyti savo priešais. Tačiau, kita vertus, būtent per juos mums siunčiama pamoka. Ir nesvarbu, kad tu nieko tokio, kuo tave kaltina ir už ką tave nuteisė, nepadarei, tu privalai tai priimti kaip KŪRĖJO siunčiamą pamoką, kaip pasiruošimą kažkam svarbesniam. Atkreipkite dėmesį į labai svarbų dalyką – kiekvienas iš mūsų šioje žemėje atsiduriame ne šiaip sau, kiekvienam iš mūsų skirta tam tikra misija. Svarbu suprasti, kad tokios pamokos šiaip sau neduodamos, jas reikia priimti su dėkingumu. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia sutikti su viskuo, ką jums nori padaryti nesąžiningai savo pareigas vykdantys žmonės. Tačiau pasikartosiu, pamoka, procesas, kuriame tu atsidūrei, kuriame dalyvauji, – tai mokymosi procesas. Pavyzdžiui, būna

taip, kad mokytojas mokykloje ar dėstytojas universitete nepatinka, bet pamoką bet kokiu atveju reikia išmokti, nes priešingu atveju mokymo įstaigos neužbaigsi. Taip ir šiuo atveju, svarbu suvokti, dėl ko tau duotas šis mokymo procesas. Jums gali būti nepriimtina, kai, pavyzdžiui, moko būti nuolankiu, sumažinti savo puikybę, išmokti atleisti – šis mokymas ne šiaip sau užgriuvo kaip griausmas iš giedro dangaus. Tai galima būtų palyginti su kosmonautu. Prieš išskrisdamas į kosmosą jis dalyvauja įvairiuose bandymuose, atlieka įvairiausius pratimus, yra išbandomas įvairiuose treniruokliuose, kuriuose malonumo tikrai maža, tačiau jis yra priartinamas prie tų sąlygų, kuriose jam teks būti. Vadinasi, jis yra kankinamas vardan jo gerovės. Ką reiškia tapti nuolankiu, sutramdyt savo puikybę, išmokti atleisti? Tai reiškia, kad jūs, kaip ir kosmonauto atveju, ruošiami kitai aplinkai, kurioje turi vyrauti šios savybės, aplinkai, kur sąmonė yra aukštesnė, nei ten, kur esate dabar. Ten nereikės jūsų aistringų norų, pavydo, godumo ir pan., ten reikės jūsų subalansuotumo, harmonijos. Taigi, „mūsų ligos ir priešai – patys geriausi mūsų mokytojai“ rengia mus kažkam svarbesniam. Supratote, ką tai reiškia? Su šia samprata eisime toliau. Dabar dar kartą reikėtų paaiškinti, kad nieko atsitiktinai šiame gyvenime nevyksta. Vadinasi, už viso to slypi tam tikra pirmapradė jėga, daranti įtaką mūsų gyvenimui. Tai paramos, palaikymo, vadovavimo jėga, kuri neregimai egzistuoja mūsų gyvenime. Žinome mes apie tai ar ne, sutinkame su tuo ar ne – ji egzistuoja šalia mūsų. „Tai kažkokios pirmapradės visatos meilės jėga, vedanti kiekvieną gyvą būtybę šioje visatoje“, rašė senovės išminčiai savo traktatuose. Tai pakankamai aukšta mūsų sąmonės kartelė, kurią dar turėsime pasiekti. Ką reikia dėl to padaryti? Reikia žinoti, kaip sukurtas pasaulis. Kiekviena eilutė, kiekviena mūsų kelio atkarpa šioje knygoje – tai naujas žingsnis į pažinimą, sąmonės lygio kėlimą, ir peržengti, praleisti laiptelių – neišmokti šių pamokų – negalima, tiesiog nenaudinga. Kadangi viena su kita susiję, kažką praleidus, galima pasiklysti ir nebesuprasti, kas vyksta toliau. Svarbu suprasti, kai gyvenime pažeidžiame kokius nors Visatos dėsnius, beje, pažeidžiame savo lygmenyje (jis gali būti žemiau arba aukščiau, palyginti su kitų, kitaip sakant, kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui), iš aukščiau gauname perspėjimą. Mums siunčiamos problemos – ligų, nedraugų forma. Kai mes, švelniai tariant, veikiame nelabai tiksliai, nelabai harmoningai, dar daugiau, jeigu kam nors

kenkiame arba dėl mūsų veiksmų kažkas kenčia – turime grįžtančią į mūsų gyvenimą reakciją. Iš tikrųjų, tai pamoka, kurią privalome išmokti. Jeigu jūs ir nedarysite klaidų ir viskas seksis, tačiau gyvensite ne pagal savo paskirtį, laimės jums tai neatneš, jūs nuolat gausite pamokas. Supratęs šiuos dėsnius ir grįždamas prie savo patirties, susimąsčiau dėl savo gyvenimo. Pradėjau nagrinėti savo problemas, nemalonias situacijas, tam tikrų nedraugų išpuolius. Ir kuo aiškiau suvokiau savo problemas kaip siunčiamą pamoką, kurią privalau išmokti, o ne ieškoti kaltų, supratau, kad didesnė dalis problemų glūdi manyje. Supratau, ką reikia daryti. Reikia ne tik žinoti šiuos dėsnius, svarbiausia, reikia gyventi pagal juos. Tai nereiškia, kad tam tikrose situacijose reikia pasiduoti, priešingai, reikia drąsiai eiti pirmyn ir laimėti, nesvarbu kas prieš jus stovėtų, tačiau būtina nepažeisti ekologijos dėsnių jokiose gyvenimo ir veiklos srityse – tai susiję ne tik su mus supančia aplinka, bet ir su santykiais, karjera, sveikata. Joks tavo veiksmas negali turėti pražūtingo poveikio nei tau, nei kitiems. Daugelis šiandien sako, kad reikia keisti požiūrį į gyvenimą. Ne ir dar kartą NE! – tai neteisinga formuluotė, ir aš pasistengsiu paaiškinti, kodėl. Tai mes kažkada pakeitėme požiūrį į gyvenimą, apvertėme aukštyn kojomis gyvenimo ir gamtos nuostatas, pažeidėme Visatos dėsnius, išklydome iš tikrojo kelio. Dabar reikia grįžti prie šių dėsnių, pripažinti, kad kažkada padarėme grubią klaidą. Privalome ištaisyti ją ir grįžti prie visatos ištakų, NE KEISTI savo požiūrį, bet GRĮŽTI. Viską reikia vadinti savo vardais. Dabar suprantu ir pripažįstu, kad man buvo suteiktos didžiulės galimybės – turto, valdžios, tačiau, tikriausia, išbandymų šiomis galimybėmis nesugebėjau tinkamai įveikti. Pridariau daugybę klaidų, ir supratau šias klaidas tik tada, kai pradėjau jas nagrinėti iš pasaulėkūros dėsnių pozicijos kaip man siųstą pamoką. Supratau, kad galbūt dėl mano valdžios kažkas nukentėjo, galbūt mano sukaupti turtai nebuvo tinkamai panaudoti… Tikėtina, kad suveikė mano gimtosios šalies karmos dėsnis, vis dėlto aš rusas Lietuvoje. Kaip pasekmė – daugybė priešų ir nemalonumų, dideli nesutarimai su aukščiausiąja valdžia. Mano idėjos buvo nesuprastos ir artimoje aplinkoje. Galiausiai užsidirbau baudžiamąją bylą, su kuria tąsausi jau 10 metu. Kiek per tą laiką veltui išeikvota laiko ir kiek buvo galima nuveikti gero. Ant griūties ribos šeima. Nutrūko santykiai su draugais, bendradarbiais, atsitiko daugybė dalykų, kurie sukėlė didžiulį

diskomfortą mano gyvenime. Jau nekalbant apie tai, kiek prarasta sveikatos, nes kiekviena emocija „atlieka savo darbą“ ir pradeda griaužti kurį nors organą ar organizmo sistemą. Dabar aš pradedu suprasti, kad turtas slypi visai kituose dalykuose. Pinigai, valdžia – tai tikrai ne turtas, dažniau tai didelė problema, jei nesugebame su jais tinkamai elgtis. Mažiausia, ką aš suvokiau, kad pagrindinis turtas – tai harmonija, vidinis pasitenkinimas, subalansuoti jausmai, visuminė sėkmė. Tai tokia sėkmė, kurios tu pasieki, nepažeisdamas kitų gyvenimo sričių. Dar vėliau atėjo supratimas, kad Turtas – tai teisingas visatos suvokimas, žinios apie ją, ir šios žinios turi tapti gyvenimo būdu. Pagal Visatos dėsnius ir Aukščiausiosios Išminties mums dovanojamą meilę – mes atsiradome šioje visatoje, kad būtume laimingi. Net šiek tiek susipažinęs su šiais dėsniais, drąsiai galiu pasakyti, kad esu geresnės nuomonės apie Dievą nei asketai, Dievui nereikia mūsų asketizmo, kančios ir aukos. Dievui reikia mūsų atviros širdies ir meilės, kuri parodoma atitinkamais veiksmais ir darbais. Ne, mielieji mano, – mes Dievo vaikai ir netiesa, kad Dievas gali vadinti savo vaikus Dievo vergais. Mūsų Aukščiausiasis Tėvas siunčia mums meilę, siunčia mus į žemę tik tam, kad praeitume išbandymus ir išmoktume pamoką, ir fizinis kūnas mums duotas kaip instrumentas, kurį naudodami turime išmokti šią pamoką ir padidinti savo kūrybinį sielos potencialą, kad būtume vis arčiau ir arčiau prie savo namų ir Aukščiausiojo Tėvo. Taigi, norėdami, kad mūsų sąmonė pakiltų į aukštesnį lygmenį, pakistų mūsų vibracijos dažnis, privalome labai daug ką nuveikti. Tai ir mityba, ir ne tik kūno, bet ir sielos, proto apsivalymas. Reikia ne tik žinoti, būtina atitinkamai ir elgtis. Reikia žinoti, kad verslą reikia plėtoti dorai, ekologiškai. Ekologiškai – tai ne tik nešiukšlinti gamtos, reikia neteršti šiukšlėmis savo ir kitų žmonių proto, tavo verslas turi suteikti aplinkiniams komforto jausmą ir pan. Kalbame apie žinių ir sėkmės pasaulį. Žinių, kurių vaikėsi daugelis šio pasaulio stipriųjų, tarp jų ir diktatoriai, ir, kaip bebūtų gaila, kai kuriems pavyko dalį tokių žinių įgyti ir pasaulis dėl to stipriai nukentėjo. Kad būtų aiškiau, paaiškinsiu – vedų filosofija ir ajurvedos medicinos sistemos tūkstantmečiais buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą būtent tam, kad šios žinios patektų tik į tų žmonių rankas, kurie pasiekdavo aukštą sąmonės

lygį ir galėdavo harmoningai bendrauti subtiliajame lygmenyje. Buvo siekiama, kad šis mokslas nepatektų į žemos sąmonės žmonių rankas – žmonių, pilnų egoizmo, godybės, puikybės. Jeigu tokias žinias bando skleisti žmonės, kurie patys negyveno gyvenimo, kurį propaguoja, jie užsidirba sau liūdną ateitį. Maždaug prieš 5000 metų buvo pradėtos rašyti knygos, traktatai sanskrito kalba. Ir būtent dalis jų pateko nelabai geriems žmonėms, kurie keitė visos planetos likimą. Tačiau jeigu šios žinios yra naudojamos geriems darbams, jos atneša neįtikėtinų vaisių. Jau kalbėjome ir jūs jau žinote, kad šios žinios turi labai stiprų poveikį. Subtiliajame lygmenyje užprogramuota programa veikia dešimtis kartų stipriau nei fiziniame lygmenyje. Tačiau reikia mūsų pastangų, reikia šias žinias pritaikyti praktiškai, kad jos taptų gyvenimo būdu. Nedidelė pauzė palyginimui… Šiuolaikinėje psichologijoje yra neblogų ateities valdymo programų. Beveik visi žmonės, kurie profesionaliai valdė šias programas, turėjo pasisekimą, didžiulių galimybių. Atrodytų, ko dar reikia? Tačiau sąžiningi ir aukštos sąmonės psichologai atsisakė savo praktikoje šių programų. Kodėl? Kai ką galiu ir aš pasakyti iš savo patirties. Perskaičiau nemažai įvairiausių šiuolaikinių specialistų, konsultantų, psichologų knygų. Jutau didžiulį pasitenkinimą skaitydamas tokių autorių kaip Vadimo Zelando, Chosė Silva, Entonio Robinso ir kitų knygas. Jų nagrinėjamos temos – tai įtaka ateičiai tų, kurie domisi karjera, turtais ir pan. Svarbiausia, kad šios programos tikrai veikia. Ir ką jūs galvojate? Sužinojęs daugiau, kaip šios programos gali paveikti mūsų ateitį ir net pats jas išbandęs, aš jų taip pat atsisakiau. Kodėl? Kažkas pasakys, kad jeigu jau pats Entonis Robinsas – asmeninio efektyvumo ir asmenybės permainų ekspertas – moko, čia negali būti jokių abejonių. Deja… Dabar pateiksiu jums tokį pavyzdį. Viena jauna moteris tokiuose panašių minėtų autorių praktiniuose mokymuose mokėsi, kaip daryti įtaką ateičiai. Ji labai norėjo didžiulio amerikietiško visureigio, ir po 7–8 mėnesių į jos gyvenimą toks visureigis įriedėjo. Džiaugsmas liejosi per kraštus, pirma, dėl to, kad ji jau turi visureigį, antra, kad šis metodas, programa realiai veikia. Jos emocinis užtaisas ir noras buvo tokie dideli, kad po pusantro mėnesio atsirado dar vienas toks išsvajotasis. Nesvarbu, kad jai pačiai atrodė, jog tas noras lyg ir dingęs. Maždaug po dviejų

mėnesių ši jauna moteris kreipėsi į psichologus būdama visiškai pakrikusios būsenos ir iki ausų įklimpusi į skolas. Kodėl? Kyla paprastas klausimas, ar reikia mums tokios laimės, kai gavę vieną, sugriauname kitą – šeimą, santykius, karjerą, sveikatą, o ir pats turtas abejotinos vertės, ir ne tik dėl skolos. Turtas, kuris nesuteikia harmonijos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams, visada, anksčiau ar vėliau, atneš problemų. Problema čia ta, kad nebuvo visuminės programos. Viena vertus, energija buvo paimama iš vienos srities ir nukreipiama į kažkurią kitą, šiuo atveju – į turto sritį; taip silpninamos ir griaunamos kitos sritys. Antra, paprasčiau sakant, išorinėje plotmėje buvo taikoma tik metodika „duok man“. O kai bus su „duok kitam“? Ir trečia, o kur dingo pajamų ir vidinio pasaulio, visatos energijos harmonija, kur veikia priežasties ir pasekmės dėsnis? Vadinasi, ši metodika, šie praktiniai mokymai davė tau turtą, tačiau sugriovė tave kaip asmenybę. Kyla klausimas: ar tau to reikia? Todėl aš, kaip mokinys ir norintis realiai pasiekti kažkokių rezultatų, atsisakiau tokių metodikų, tokios nevisuminės įtakos ateičiai programos. Nieko stebėtino, kad ir sąžiningi psichologai atsisakė tokių programų, tokių praktinių mokymų, nes galiausiai jie griauna asmenybę ir kartu neša didžiulį neigiamą impulsą visatai, aplinkai, sociumui. Šiuolaikinę nevisuminę psichologų (kurie stengiasi tik užsidirbti) programą galima palyginti su aštriu peiliu: padoraus žmogaus rankose aštrus peilis padės paruošti skanius pietus, nepadoraus – gali atnešti daug nelaimių ir skausmo. Todėl mes dirbsime su programomis, kurios apjungia šiuolaikinę psichologiją su senovės išminčių išmintimi, perduota senosiose sanskrito kalba parašytose knygose. Pradžiai siūlau susipažinti su nepaprastu tekstu, kuriame yra perteiktas visatos ir jos Aukščiausiosios jėgos pagrindas. Jis padės rasti atsakymą, kodėl veikia praktiniai mokymai ir programos, net ir ne visuminės. Iš viso yra 108 mantros. Viena iš stipriausių yra 8 mantra: „Toks žmogus turi giliai pažinti visų didžiausiąjį – Aukščiausiąjį valdovą, kuris yra neįkūnytas, visa žinantis, nepriekaištingas, be venų, tyras ir nesuteptas, pats sau pakankamas filosofas, Tą, kuris nuo neatmenamų laikų patenkina kiekvieno troškimus.“

Štai kur esmė – Tas, kuris nuo neatmenamų laikų patenkina KIEKVIENO troškimus. Štai kas suveikia ir patenkina norus, nes yra tas, kuris tenkina KIEKVIENO norus. Ir nepriklausomai nuo to, koks noras, geras ar blogas, paremtas tikėjimu ar ne, bet jis suveikia, nes pagal Visatos dėsnius, žmogui – vieninteliam iš visų gyvų būtybių – suteikiama pasirinkimo laisvė veikti. Jis pats pasirenka, kaip nori gyventi: ar tik trumpam kažkuo pasinaudoti, o po to nors ir tvanas, į bedugnę ar pragarą, arba pasirinkti visuminę programą su kitomis pasekmėmis – padidinti savo sielos kūrybinį potencialą ir judėti pirmyn tobulinant savo sąmonę, harmonizuojant ir subalansuojant savo gyvenimą. Taigi, jei jūsų norai nenukreipti į gerumą, nesubalansuoti su pasaulėkūra, jie patenkinami, tačiau turi griaunamąją jėgą. Ar jums to reikia? Būtent to ieškojo Hitleris, Stalinas ir kiti valstybių vadai. Jie organizuodavo ištisas ekspedicijas į Rytus, ir kai kas į jų rankas pateko. Puikiai visi žinomi, kokios tai turėjo įtakos pasauliui. Ir atvirkščiai, su pasaulėkūra suderintas noras teikia naudą ir džiaugsmą. Būtent tai turime žinoti.
Energijos paskirstymas
Iš tikrųjų žmogus turi neribotas galimybes, tačiau gali jas įgyvendinti tik veikdamas kompleksiškai, teisingai ir ekologiškai. Pasakysiu vieną šventą dalyką. Žmogus, kuris nuo savo atėjimo į šią žemę tobulina kūrybinį sielos potencialą, daugiau nei jam duota pagal paskirtį, siekia sąmonės aukštumų, aukščiausio vibracijos dažnio lygio (vibracijos dažnis tai ne kas kita, kaip energija, kuria persmelkta visa visata, apie kurią rašė A. Einšteinas), atveria sau neribotas galimybes. Tačiau dažniausiai žmonės tuo nepasinaudoja savo gyvenime. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad nežino, kaip tai daryti, ir todėl netinkamai paskirsto savo energiją. Ieškodami šiuolaikinių psichologų pagalbos mes nepakeliame savo sąmonės ir vibracijos dažnio į aukštesnį lygį, t. y. neplėtojamas mūsų sielos kūrybinis potencialas.

Taikant pirmiau minėtas metodikas maksimaliai ištraukiama turto energija, atsiduriama ties tam tikra riba, bloku, kurie leidžia toliau judėti tik tuo atveju, jei vystomas sielos potencialas. Pradedama naudoti kitų sričių energija, taip griaunama asmenybė kitose srityse. Galiausiai – depresija ir visiškas žlugimas. Ir viskas todėl, kad šiuolaikiniai psichologai, taikydami kažkokias metodikas, nevertina mūsų kaip Visatos dalelės, kaip Visatos visumos, o žiūri į mus kaip į atskirą gyvą būtybę, todėl griauna savo klientus kaip asmenybes. Galbūt dėl nežinojimo, ne piktybiškai, bet, deja, rezultatas būtent toks. Pažįstu daug žmonių, kurie taikydami šias metodikas ir mokėdami didžiulius pinigus psichologams tenkino savo norus, kažko pasiekdavo ir… atsidurdavo ties pirmiau minėtąja riba. Deja, jų laukė didžiulis nusivylimas ir depresija. Tada žmones reikia traukti iš šios gilios depresijos, nes jie kaip asmenybės yra visiškai palūžę. Vyrams taip atsitinka dažniau, nes vyriškoji psichika yra griežtesnė, tačiau devynis kartus silpnesnė nei moterų. Štai ką daro šiuolaikiniai psichologai uždirbdami nemažus pinigus. Mums reikia gilesnių žinių. Yra tam tikra subtilioji jėga, užpildanti mūsų likimo taurę. Ir jeigu jūs nesugebate su ja sąveikauti, niekada šių ribų, apribojimų neperžengsite. Mes panagrinėjome finansų, turto sritis, bet vietoj dolerio gali būti sveikatos, karjeros, tarpusavio santykių sritys. Pavyzdžiui, žmonės, kurie nori vesti arba ištekėti, tačiau jiems niekaip nepavyksta, turi tam tikrą bloką. Jeigu jie bandys išspręsti šią situaciją naudodamiesi tam tikromis metodikomis (šypsotis, vilioti ir pan.), jos gali suveikti, tačiau rezultatai bus neilgalaikiai. Kol jūs neišmoksite ne tik veikti kartu su šia subtiliąja jėga, bet ir teisingai, išmintingai, neegoistiškai, dorai visu tuo naudotis, ji visada griaus jūsų likimą ir tai, ką gavote. Mūsų užduotis – išmokti kartu veikti su subtiliąja gamtos jėga. Mūsų viduje yra taurė, tam tikra talpa, per kurią teka energijos srautas (kaip per vamzdį, kurio skersmuo gali būti ir mažesnis, ir didesnis, nuo to priklauso ir srautas, ir energijos kiekis). Vadinasi, mes ne tik negalime, bet ir neturime teisės jos naudoti tik vienai sričiai, mažiau paliekant, ar visai nepaliekant, kitoms sritims. Atkreipkite dėmesį – YRA TALPA, O NE ENERGIJA, nes energija niekada nesibaigia, tik reikia ją tinkamai paskirstyti. Kad ši taurė nebūtų tuščia ir nuolat

prisipildytų, reikia mokėti atiduoti, ir tada pradės tekėti nauja, šviežia energija, kuri maitins visas sritis. Kaip ir skrandis, į kurį patenka maistas, bet vėliau naudingosios medžiagos paskirstomos po visas organizmo sistemas. Jeigu skrandis neatiduos, viskas jame supus, jis nebegalės priimti naujo maisto, galiausiai sprogs. Štai iš kur posakis: „kad tik nesprogtų iš godumo“. Pavyzdys pateiktas 2 paveikslėlyje. Jeigu žmogui lemta turėti 10 tūkstančių dolerių, jis nelavindamas sąmonės, nepakildamas į aukštesnį lygį, naudodamasis šiuolaikinių brangiai apmokamų psichologų pagalba gauna šią sumą ir įsiręžia į „ribojimų bloką“, tačiau sustoti niekaip negali. Panašiai kaip kazino – jei prieš minutę laimėjau, tai kodėl kitą minutę turėčiau pralaimėti. Taip ir čia: išeikvojo turto energiją, įsirėžė į bloką ir pradėjo siurbti energiją iš sveikatos, šeimos srities, tas pats vyksta karjeros ir kitose srityse. Labai dažnai žmogus sugriauna save negrįžtamai.
2 pav. „Neteisingas metodas, energija nukreipiama tik į vieną sferą“
Pavyzdys iš mano gyvenimo. Santykiai mano šeimoje kybojo ant plaukelio, o kai kuria prasme, sugadinti negrįžtamai, verslas pradėjo nesisekti, karjera beveik

sužlugo. Nepaisant stiprios sveikatos nuo gimimo, ir sveikata sušlubavo. Santykiai su aplinkiniais tapo įtempti, su kai kuriais apskritai nutrūko, partijai pradėta baudžiamoji byla ir beveik visos nuodėmės „sukabintos ant manęs“… Atsidūriau ties riba. Nors viskas taip gerai prasidėjo – puiki šeima, sėkmingas verslininkas, vienas populiariausių politikų šalyje…. O rezultatas? Priežastis viena – visa energija buvo nukreipta į karjerą, o dar blogiau, karjeros siekiau gana egoistiškais būdais, arba naudodamas žemiausiojo prado savybes. Žinoma, tik dabar supratau viso to priežastį, tik dabar galiu patarti atsisakyti tokios sėkmės metodikos, pagal kurią viskas nukreipta į vieną sritį. Kaip supratote, tai labai jau švelniai pasakyta – atsisakyti yra viena, o kaip atkurti tai, ką turėjai? Kaip atkurti jėgas, santykius, sveikatą ir galiausia TIKĖJIMĄ? Štai dėl ko aš ėmiausi plunksnos – norisi įspėti kitus ir apsaugoti juos nuo to, ką man teko išgyventi. Žmona prisiėmė už mane dalį rūpesčių, nieko už tai negaudama mainais. Jai teko ne tik prisiimti rūpesčius, jai reikėjo įveikti save, pačiai ieškoti pateisinimo man, pateisinimo mano poelgiams, kad galėtų harmonizuoti santykius savyje. Galbūt būčiau išsikapstęs ir pats, tačiau su jos pagalba, žinoma, man pasisekė geriau. Todėl mes nagrinėsime visuminės ekologinės sėkmės metodiką. Vadinasi, mums reiks išmokti valdyti savo protą, nepaklusti jo pagundoms, o vadovautis visatos dėsniais ir būti laimingiems. Jeigu protas ima valdymą į savo rankas, o juk jis reaguoja į pagundas, reklamas, aistras ir pan., jį valdo nepasotinamas godumas, pavydas, todėl, jeigu mums pradeda vadovauti protas, gyvenime galime sulaukti visai ne to, ko norime. Pabandysime išsamiai išsiaiškinti, ką reiškia sėkmės ekologija. Tai labai svarbi tema ir noriu, kad ji jums būtų aiški. Stiprindami vieną sritį, silpniname kitą. Tokia metodika mums netinka. Mums nereikia asmenybę žlugdančių metodų. Netinkamą metodiką išbraukiame.

3 pav. „Žalingas, neekologiškas gyvenimo būdas“
Visuminė ekologinė sėkmė – visose srityse energija pasiskirsto vienodai arba nukreipiama ten, kur reikia, priklausomai nuo amžiaus.

4 pav. „Teisingas, ekologiškas gyvenimo būdas“ Svarbu ne tiesiog bet kokiais būdais kažko pasiekti ir tokiu būdu sužlugdyti asmenybę, svarbu – siekti to teisingai, būnant harmonijoje su savimi ir pasaulėkūros dėsniais, nesilpninant kitų asmenybės sričių. Tik tokia sėkmė kuria asmenybę. Bet kokia kita sėkmė asmenybę žlugdys. Kaip teigė viena turtinga moteris, „tiesiog reikia pakentėti, žinoma, nusibodo man tas kvailys, galbūt net reikėtų pasiųsti jį velniop…“ Taip ji kalba apie savo nevykėlį vyrą, tikėtina, alkoholiką. Ji įsitikinusi, kad verslo, karjeros srityje viskas gerai, o su vyru nepasisekė, ką darysi, reikia pakentėti. Tai neteisingas požiūris į gyvenimą. Vadinasi, jūs kažkur savo žodžiais ar veiksmais pastūmėjote jį būti tokiu, daugiau dėmesio skyrėte verslui ir sužlugdėte šeiminius santykius (toliau knygoje bus visas skyrius apie vyro ir moters santykius). Turime du tikslus ir kol jų neįgyvendinsime niekada nebūsime patenkinti. Pirmas tikslas – tai sėkmė. Antras tikslas – tai laimė, visuminės harmonijos, teisingai nugyvento gyvenimo pojūtis, gyvenimo džiaugsmas.

Susimąstykite. Jūs pasiekėte visko, ko norėjote, tačiau yra kažkoks vidinis nepasitenkinimas… Vadinasi, nėra laimės. Ar jums to reikia??? Iš tikrųjų mūsų esminis tikslas – laimė!!! O laimės be vidinio pasitenkinimo ir harmonijos nebūna. Todėl tas „kvailys“ – tai jūsų vadovėlis, pamoka, jeigu norite žinoti, jis yra jūsų mokytojas. Jūs dar neišmokote šios pamokos, tačiau būtinai privalote išmokti, priešingu atveju, nerasite vidinės harmonijos. O tai jau labai toli nuo laimės. Taigi, pirma, ekologinė sėkmė duoda rezultatą, antra, suteikia vidinės harmonijos jausmą. Mes privalome teisingai gyventi šiame gyvenime, o ne žaisti gyvenimą. Reikia ne tiesiog spręsti vieną kažkokią situaciją kurioje nors srityje ir kurti problemą kitoje srityje, reikia viską atlikti kompleksiškai. Turime brangių automobilių, telefonų, galime ką tik norime turėti, bet jei viduje kaupiasi susierzinimas, nepasitikėjimas, pyktis, nuoskaudos, ar galime būti laimingi ir džiaugtis tuo, ką gauname išorinėje plotmėje? Susimąstykite. Atsakymas bus neigiamas. Išmintingas žmogus vienodai žiūri ir į auksą, ir į geležinį varžtą, vienodai žiūri ir į draugą, ir į priešą. Tikras mokinys yra laisvas nuo pagundų. Labai dažnai kyla klausimas – kokios vertybės ir koks tikslas, jei žmogui 60 ir daugiau? Iš tikrųjų yra susiformavęs stereotipas, kai mes kalbame apie sėkmę, iš karto omenyje turime pinigus, turtą, valdžią. Tai mums įkalta į galvą. Tačiau reikia pabrėžti, kad sėkmė kiekvienam sava. Yra sėkmė šeimoje – tai tarpusavio santykiai, yra vaikų auklėjimo sėkmė – tai tarpusavio pasitikėjimo santykiai, sveikatos sėkmė – tai savijauta, apie verslo sėkmę mes jau daug kalbėjome. Sėkmė yra visuminė samprata, ir jeigu apie ją galvosime tik kaip apie pinigus, pinigai gali tapti labai rimta problema. Todėl klausimas – kokios vertybės ir prioritetai tų, kuriems per 60, yra gana aktualus. Ir kiekvienas pats turi nuspręsti, kokioje srityje reikia pasitempti, kad būtų subalansuota visuma. Viena klientė pasakojo savo istoriją, kaip ji prabudo Maskvoje savo šešių kambarių bute ir nebesuvokė, kur ji yra, – Šočyje, Niujorke ar Paryžiuje? Pirma, nenormalu, jei nebesiorientuoji, viskas galvoje susimaišė. Bet yra ir kitas klausimas – o kur šeima, sociumas, visuomenė? Visos mintys užimtos verslu, sutartimis,

dalykiniais susitikimais. Po to – riba, kelionė pas psichologą… Pasirodo, kad laimė išsibarstė kelyje. Ar jums reikia tokios verslo sėkmės, o dar moteriai? Sėkmė – tai visuminė sąvoka, ji neatsiejamai turi būti susijusi su harmonijos jausmu, ir skirtingais gyvenimo etapais formuojama skirtingai. Tarkime, jaunystėje reikia siekti vieno, TAČIAU nekasti sau duobės ateičiai. Sulaukus šešiasdešimties jau kiti uždaviniai: daugiau dėmesio tenka kreipti sveikatai, TAČIAU būtina nepamiršti santykių, sąmonės lygio kėlimo, gerai būtų turėti ir tikslą. Tikslas visada drausmina, priverčia palaikyti reikiamą formą. Bet kokiu atveju, visa tai privalo derėti su paskirtimi. Jeigu mes gyvensime ne pagal savo paskirtį, ne pagal tai, kas mums duodama iš aukščiau ir ką turime tobulinti savyje, nepasitenkinimo jausmas bus visada ir jis kaupsis, prieštaraus Visatos dėsniams. Rusų kalbos žodis „счастье“ (liet. laimė) labai įdomiai skamba – „счастье, с частью, с частичкой, часть, участье, причастность“ (liet. sudalimi, su dalele, dalis, dalyvavimas, prisidėjimas). Giluminė šio žodžio prasmė labai tiksliai atspindi tą būseną, kurią šis žodis ir įvardija. Laimė – būti Aukščiausiosios Išminties dalele. Taigi, mes visi siekiame laimės. Kur jos ieškome? Jeigu veikiame pagal Visatos dėsnius, šis įvykis – LAIMĖ – savaime ateina į mūsų gyvenimą. Jeigu gyvename taip kaip norime ir kaip papuola, sulaukiame kitų įvykių, toli gražu neprimenančių laimės. Sėkmė gali būti kurianti ir ekologiška tik tuo atveju, jeigu jūs veikiate pagal savo paskirtį. Ką gi, vis arčiau priartėsime prie suvokimo, kokia mūsų paskirtis. Reikia rasti, kur užstrigome, kad galėtume judėti į ateitį Mūsų užduotis – suprasti savo ateities saugaus valdymo principus. Pabandysime rasti šias galimybes, kurios padės mums praktiškai atverti kai kuriuos mūsų gyvenime esančius blokus. Jūs galite nustebti, kaip tai veikia realybėje. Mane tai taip pat stebino. Mes neketiname rytais skaityti afirmacijų ir atiminėti energiją iš kitų sričių, mums reikia kitokio, visuminio požiūrio.

Kartu atliksime kai kuriuos pratimus, kad čia pateikiamos žinios būtų įsisavinamos remiantis vidine asmenine patirtimi. Jeigu bandysite suprasti visa tai, kas čia pateikiama, tik kaip stebėtojas iš šalies, jūs pasimesite, nesuprasite nei programos, nei teksto. Aš labai nenorėčiau jūsų pamesti, tačiau dar labiau nenorėčiau, kad pasimestumėte jūs ir neišnaudotumėte tokios unikalios galimybės daryti teigiamą įtaką savo ateičiai. Prieš tai jums buvau pateikęs pavyzdį apie jauną moterį, kuri labai norėjo visureigio ir jį gavo, tačiau galiausiai visas jos gyvenimas žlugo ir ji atsidūrė visiškos depresijos būsenoje. Tai pavyzdys, kas gali atsitikti, kai mes puolame į vieną sritį, veikiame neekologiškai, visą savo laiką, energiją, mintis skiriame tik šiai vienai sričiai, taip silpnindami kitas sritis ir galiausiai sužlugdydami visą savo gyvenimą. Jeigu įdėmiai susipažinsite su šiuolaikinių psichologų metodikomis, jums taps aišku, kad įvairiausi autoriai plėtoja ir formuoja įtakos ateičiai metodus tik vienai sričiai – materialinis turtas. Taip kaip pavaizduota 2 pav. Deja, jie nesiaiškina, kodėl koncentruojantis į šį teigiamą norą, jis suveikia? Tačiau yra dar svarbesnis klausimas: kokių pasekmių galima tikėtis neteisingai naudojant šią jėgą? Visi tik siekia išnaudoti šią visatos energiją, dažniausia savanaudiškais tikslais, ir neklausia savęs apie pasekmes. O kam dar klausti? – susikoncentruoji, galvoji, skaitai afirmacijas ir turtėji… Tačiau ne viskas taip paprasta. Kad būtų aiškiau, pateiksiu kelis pavyzdžius. Viena iš geriausių šiuolaikinių psichoterapeutų Luiza Hei (Louise L. Hay), kuri pati save ištraukė iš 4 stadijos vėžio gniaužtų (o tai tikrai verta pagarbos ir pasitikėjimo) vienoje iš savo knygų pateikė tokį pavyzdį: „yra tokių žmonių, kurie kaskart atsistoję į eilę torto gabalėliui gauti, priėjus jų eilei, torto nebegauna – jis tiesiog baigiasi.“ Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Vienas vadovas taip papasakojo savo situaciją. „Žinai, buvau daugelyje seminarų, paskaitų, dalyvavau daugybėje praktinių mokymų, viską žinau ir viską suprantu, turiu visas kvalifikacijas, kurių mane mokė. Aš netgi žinau, kaip dirbti su visomis tomis pasąmonės galimybėmis, netgi išmanau manipuliacijos principus ir kaip juos pritaikyti savo naudai. Tačiau jeigu vykstant direktorių tarybos posėdžiui aš kalbu ir kažkas iš mano kolegų, akcininkų, partnerių pasako, kad dėl kažko nesutinka su manimi, viduje iš karto sukyla pyktis. Žinau, kad

tokiu atveju privalau atsistoti ir išeiti, kad nepriskaldyčiau malkų, nes aš vertinu šiuos santykius, šiuos žmones.“ Jis sakė, kad nieko negalintis padaryti šioje situacijoje. Trečiasis pavyzdys. Jūs pradedate verslą, išplėtojate jį ir jis staiga žlunga. Pradedate iš naujo, vėl viską užsukate, atrodo tuoj ir pelnas bus, ir vėl viskas žlunga. Bandote trečią kartą, tačiau rezultatas tas pats. Aš nebetęsiu šios neigiamų situacijų grandinės, tačiau iš tikrųjų mūsų gyvenimą sudaro tie 2–3 neigiami akordai. Šie du ar trys akordai, nuolat skamba mūsų likime, lyg kažkas juos grotų muzikos instrumentu, kad mes savo vidine klausa išgirstume juos ir imtume kažką keisti. Prašau jūsų įsiklausyti į šiuos pavyzdžius ir rimtai juos įvertinti. Pabandykite prisiminti 2–3 pasikartojančius savo gyvenimo įvykius. Patarčiau neatidėlioti šio darbo, o iš karto pradėti analizuoti. Atlikite analizę net ir tuo atveju, jei jūs neprisimenate tokių situacijų, ar jums atrodo, kad jų nėra. Priešingu atveju, nėra tikslo toliau skaityti. Tai tebus informacija, nenukreipta į gyvenimo būdą, nesuteikianti reikiamo rezultato. Nepraleiskite nė vienos užduoties, nes jeigu iš karto pradėsite vykdyti praktines užduotis, labai greitai pastebėsite neįtikėtinus rezultatus – tai veikia realiai. Viena iš mano pamokų versle, kuri kartojasi ir kerta per kišenę. Mūsų daugiaprofilinėje bendrovėje, kuri vadinasi koncernas „Vikonda“, konkrečioje kryptyje arba profilyje kartojasi viena situacija. Nors, reikia pasakyti, kažkas mane saugo nuo nepataisomų problemų šioje srityje, bet vis dėlto viso koncerno mastu patiriami didžiuliai nuostoliai, stabdantys kitų krypčių plėtrą. Visą laiką yra siunčiamas tam tikras signalas. Visatos energija kažkam mane ruošia, kažko moko – iki galo dar negaliu suprasti. Gal tai postūmis atsisakyti šios krypties? Sąžiningai pasakius, anksčiau per daug dėl to nesukau galvos, ir visą laiką galvojau, kad kažkur klystu, darau klaidų, netinkamai parengiu verslo planą, neįvertinu kažkokių svarbių rinkos momentų. Nors patirtis sako, kad lyg ir viskas gerai paskaičiuota, įvertinta. Tačiau nuo to momento, kai pradėjau domėtis gyvenimo mokslu, šiomis žiniomis, atsirado noras plėtoti kitokią veiklos rūšį, naudingesnę visuomenei, kurią aš apibrėžiau kaip vieną iš paskirčių gyvenime, – įsteigti centrą su filialais, teikiantį visavertes ir visumines paslaugas žmonėms, norintiems eiti ekologiško, sveiko

gyvenimo būdo keliu visose savo gyvenimo ir veiklos srityse. Nors labai gerai suprantu, kad tai padaryti daug sunkiau nei susidoroti su šiandien kartais stringančia veikla. Tačiau labai aiškiai suprantu, kad tai daryti reikia, ypač tiems, kuriems yra suteikta finansinė galimybė, – reikia sukurti struktūrą, galinčią realiai padėti žmonėms, norintiems eiti koja kojon su mūsų Visatos dėsniais. Taigi, pasikartojančios pamokos istorija. 2004 metais sugalvojau Koriažmos mieste Rusijoje statyti prekybos ir viešbučių centrą. Viskas klostėsi gerai, 2006 metais buvo paruoštas projektas, sąmata, verslo planas su pakankamai geru atsipirkimu, su trimis skirtingais optimistiniais, pesimistiniais ir „aukso viduriuko“ variantais, pasitelkiau pažįstamų investuotojų, skyriau dalį savo lėšų. Buvo paskaičiuota, kad jis turėtų atsipirkti po 7,5 metų. Statybos sutapo su šalies ekonominiu pakilimu, padidėjo statybinių medžiagų poreikis, medžiagos pradėjo brangti, padidėjo darbo užmokestis, todėl bendra statybų sąmata išaugo maždaug 20 procentų. Investicijoms buvo gautos valiuta, o Rusijoje atsiskaityti teko rubliais, ir už vieną dolerį jau galėjau nusipirkti ne 35 rublius, kaip buvo skaičiuota iš pradžių, o tik 24 rublius. Statybos pabrango dar 30 procentų. Ir taip bendra sąmata išaugo beveik 50 procentų. Kaip sakoma, perkėloje arklių niekas nekeičia, statybų nesustabdysi, gaila prarasti investuotas lėšas. Tačiau ramino tai, kad pagerėjus ekonomikai atsirado didelė tokios komercinės paskirties patalpų paklausa. To mes nebuvome įvertinę rašydami verslo planą ir tai turėjo subalansuoti galimus nuostolius. Atrodė, kad viskas turėtų būti gerai. Ir ką jūs galvojate? Statybas baigėme 2008 metais ir tada, kaip pamenate, prasidėjo pasaulinė finansų krizė. Grandininė reakcija davė priešingą rezultatą. Norinčių įsigyti mano paslaugas sumažėjo trigubai, natūraliai tokių komercinių patalpų kaina nukrito dvigubai. Dolerio kaina nuo 24 rublių pašoko iki 36 rublių. Taigi, pajamos sumažėjo dvigubai, o norint grąžinti kreditą doleriais reikėjo uždirbti vienam doleriui jau ne 24, o 36 rublius. Galiausia atsiperkamumas nuo 7,5 metų šoktelėjo iki 15 metų, tai yra dvigubai. Pagal normalią verslo schemą, jeigu investicijos pagal pesimistiškiausią rodiklį neatsiperka per 12 metų, laikoma, kad verslas yra minusinis. Atsidūrėme žemiau žemiausios pesimizmo linijos.

Kaip jau minėjau šios istorijos pradžioje, paskutiniu momentu kažkas mane vertė keisti investicinį planą, ir aš laužiau būtent šios investicijos finansavimo schemą, taip išvengdamas šio objekto žlugimo. Projekto investicijų krepšelį statybų proceso viduryje iš esmės perkėliau susijusių bendrovių ir pasitelktų investuotojų atsakomybėn. Dėl to ir dabar šis objektas po truputį kapstosi, didelio pelno nėra, bet, kaip sakoma, duonai užtenka. Jeigu 50 procentų šio investicijų paketo būtų perkelta šio objekto atsakomybėn, kaip ir buvo planuojama iš pradžių ir kas Rusijoje, taip pat ir Europoje, yra laikoma normaliu reiškiniu, bankroto būtų neišvengta. Istorija vėl kartojasi. 2010 metais, krizei nurimus ir vėl prasidėjus ekonomikos kilimui, aš pradėjau panašų, tik tris kartus didesnį, projektą Jaroslavlio srities Rybinsko mieste. Projektas, sąmata, verslo planas, pagal to meto kainas atsiperkamumas per 8 metus, doleris balansuoja ties 28–30 rublių riba – viskas puiku. 2013 metais baigiu statybas, etapais objektas pradeda darbą. 2014 metų pradžioje stebimos karinių veiksmų užuomazgos Ukrainoje, metų viduryje atidarome visą objektą ir, kaip visi žinote, prasideda kariniai veiksmai Ukrainoje. Įvedamos sankcijos Rusijai, be to krenta naftos kainos, katastrofiškai krenta ir rublio vertė… Objekto atsiperkamumas išauga nuo 8 iki 18 metų. Tai tik pliki skaičiai, tačiau kur dar problemos su nuomininkais, laisvi plotai, būtinybė nuolat mažinti kainą, apie atsiperkamumą šiuolaikinės ekonomikos akivaizdoje net nesinori kalbėti… Kas per likimo ženklas? Kokią pamoką siunčia ši pasikartojanti situacija? Tačiau, kaip jau prieš tai sakiau, kažkas mane kiekvieną kartą sustabdo. Nors naujos investicijos pradžioje yra visiškai normalu (kaip visi, taip ir aš) naujam objektui planuoti apie 40 proc. kreditinių įsipareigojimų. Tačiau statybų metu, kol dar niekas nepranašauja bėdos, kažkas man pašnabžda laužyti šią schemą, aš išsisuku ir finansuoju šį projektą iš susijusių bendrovių, taip pat įkalbu kitus investuotojus padidinti savo dalį šiame projekte. Šis objektas kredituojamas bankų tik 15 procentų. Jei investiciją sudarytų 40 procentų iš bankų skolintų lėšų, jos lauktų bankrotas. Tačiau noriu pasakyti, kad finansavimo schemos keitimas nėra didelė sėkmė, ar kažkoks išskirtinis mano nuopelnas, bylojantis apie tai, kad investicija kažkokiu būdu išgelbėta. Tai reiškia, kad kitoje vietoje yra užšaldoma plėtra. Taigi, nuostoliai iš visų pusių.

Šiandien aš daug galvoju apie galimybę apskritai atsisakyti šios verslo krypties. Nors Europoje pakankamai sėkmingai plėtojame verslą ir beveik visos investicijos yra sėkmingos ir greitai atsiperka, žinoma, tas verslas susijęs su kita kryptimi – su gamyba. Šių mano investicijų Rusijoje verslo planas buvo parengtas 25 metams, tikintis, kad šie objektai duos planuojamą pelną. Pirmaisiais 10 metų kasmet buvo planuojama pradėti eksploatuoti po 5000 kv. m tokių komercinių patalpų. Antraisiais 10 metų – po 10 000 kv. m per metus, ir per paskutiniuosius 5 metus – po 20 000 kv. m per metus. Beje, aprašinėjant šią pasikartojančią situaciją sąmonėje šmėkštelėjo ir kita mintis. Kartojasi ne tik nesėkminga investicija, tiksliau būtų sakyti, situacija, į kurią aš patenku su šia investicija, tačiau kartojasi ir momentas, kad aš ne pagal verslo taisykles investicinio projekto viduryje laužau investicijų krepšelį ir, nors tai atneša apčiuopiamų nuostolių kitose srityse, kartu išvengiama neištaisomų problemų šiuose projektuose. Įdomu ir tai, kad aprašydamas šiuos nesėkmingus pasikartojimus, prisiminiau tuos laikus, kai tik pradėjau savo verslą. Kaip bebūtų juokinga, bet dalis verslo taip pat buvo susijusi su tokio pobūdžio veikla. Pirmą savo parduotuvę atidariau 1993–94 metais. Verslas ėjosi gana sėkmingai ir aš nusprendžiau plėsti prekybos tinklą. Kai jau buvome atidarę kokius 5 centrus skirtinguose miestuose, prasidėjo valdžios spaudimas mūsų įmonei. O 1997–1999 metais valdžia tiesiog sąmoningai žlugdė šią mano veiklą. Tačiau aš jau buvau maždaug 30 miestų nusipirkęs žemės sklypų, pastatų, kad galima būtų statyti tokius centrus. O jau 2000 metais, nepaisant visų trukdymų, mes jau turėjome 11 centrų. Tačiau tais pačiais metais pelnas nusirito iki nulio. Spaudimas mums buvo gerai organizuotas, visuose miestuose vyko vienu metu. Dėl šios veiklos buvo pradėtos kelios bylos, taip pat augo konkurencija. 2000 metais šios veiklos rūšies atsisakėme, centrus pardavėme. Gerai pagalvojus, galima konstatuoti grandinę šių pasikartojimų, kuriuos aš lyg ir pamiršau. Bet matyt kažkokia neigiama programa jau veikė, tačiau aš nekreipiau į juos dėmesio – o reikėjo. J Pirma, atidarome parduotuves – viskas gerai. Antra, plėtros etapas – prasideda smulkus valdžios spaudimas – neįvertinau. J Trečia, pasikartojimas – prasideda sąmoningas valdžios puolimas, pradedami blokuoti projektavimo darbai,

statybų leidimų išdavimas ir t. t. – nors ir buvo sunku, patyrėme nuostolių, bet veikėme. Kitas pasikartojimas – įgaunamas pagreitis, dėl šios veiklos pradedamos baudžiamosios bylos. Šių pasikartojimų nesupratau, nesiejau jų su tada nežinomais Visatos dėsniais, bet intuityviai, sukandęs dantis, pardaviau šią veiklos rūšį ir gana pelningai. Nežinau kodėl, bet po 5–6 metų nusprendžiau šią veiklos rūšį plėtoti Rusijoje. Kaip jau žinome, neišmokta pamoka muša dešimteriopai stipriau, tad Rusijoje šis verslas trenkė per galvą ir per kišenę su tokia jėga, kad maža nepasirodė. J Šio verslo parduoti niekaip nepavyksta, laukia tokie nuostoliai, kad net kalbėti nesinori (tai yra nuostoliai sieks dešimtis milijonų dolerių). Galų gale supratau, išmokau. J Dabar nebeturiu jokio noro veikti šioje srityje. Matote, kiek tokiam užsispyrėliui reikėjo pamokų, kad pagaliau suprastų. J Tik dabar suprantu, kad tai yra pasikartojimas, kuris buvo ir Lietuvoje. Vadinasi, visu pajėgumu veikia užsuktos Visatos programos dėsningumas, ir nesvarbu kur tu beišvažiuotum, su savimi tempi ir teigiamą, arba neigiamą, programą. Tai parodo, kad nereikia būti tokiam užsispyrusiam ir nebandyti nugalėti Visatos dėsnių. J Visa tai tempiasi paskui tave, kaip ir kompiuterio standusis diskas, kaip USB atmintinė…, kaip gerai beskaičiuotumėte, ne čia esmė… Ką man rodo ši pamoka, ką verčia peržiūrėti savo veiksmuose? Kaip jau anksčiau minėjau, atsakymas turi būti teisingas, nes priešingu atveju nesėkmės kartosis, jei nei šioje verslo kryptyje, tai būtinai kitoje. Tiesiog nieko nedaryti – tai taip pat ne sprendimas. Kaip žinome, neveikimas – tai taip pat veiksmas, atnešantis neigiamą rezultatą. Kol kas į galvą ateina tik idėja užsiimti kita veiklos kryptimi, o mintis – tai ne šiaip sau, tai Visatos energija. Apie šią kitą veiklą jau buvau užsiminęs – tai centro, teikiančio visavertes ir visumines paslaugas žmonėms, norintiems eiti ekologiško, sveiko gyvenimo būdo keliu visose savo gyvenimo ir veiklos srityse, įsteigimas. Tačiau ši idėja man kilo prieš dvejus metus, o nuostolius pradėjau patirti daug anksčiau. Taip pat noriu pastebėti, kad tuos nuostolius, o tai ne maži milijonai, dabar jau priimu daug ramiau nei tai buvo anksčiau. Jaučiu, kad keičiuosi pats, keičiasi ir mano prioritetai. Svarbesnis tampa sąmonės vystymasis, iš pirmosios vietos išstumiama materialinė priklausomybė.

Ir dar vienas keistas jausmas arba suvokimas ateina į galvą, skatinantis atsisakyti kai kurių žemiausiojo prado savybių, apie kurias kalbėsime vėliau. Gaunant Visatos dėsnių žinių, laikui bėgant keičiasi ir prioritetai. Atsakymas lyg ir savaime ateina. Į pirmąjį planą iškyla suvokimas, kitaip tariant, noras, kuris anksčiau net nebūtų atėjęs į galvą. Jeigu mąstytume taip, kad kiekvienas verslas ir veikla turi būti ekologiškai švarūs ne tik gamtos, bet ir žmonių, sąmonės, įtakos ir karmos dėsnių atžvilgiu, tada reikia keisti verslo veiklos sritis. Reikia, kad juose nebūtų tokios savybės kaip neišmanymo ir aistros gunose (energijose) (toliau gunoms bus skirtas visa knygos skyrius). Veikla turi atitikti žmogaus prigimtį ir ekologiją, ji turi būti naudinga sau ir visuomenei, turi būti atliekama be prievartos, agresijos ir neigiamų emocijų. Vadinasi, veikla negali būti susijusi su mėsos produktų perdirbimu, gamyba ir pardavimu, alkoholio, tabako gamyba ir pardavimu, taip pažeidžiant aplinkos ekologiją (arba suteikiant plotus tokiai veiklai). Tačiau mano situacijoje šiandien tai padaryti ne taip paprasta ir greita. Nors tam tikrų idėjų šiuo klausimu turiu. Tai žinoma slaptos mintys, bet šia idėja pasidalinsiu ir su jumis. Noriu būti sau ir kitiems sąžiningas, todėl apie tai atvirai kalbu su savo vaikais ir žmona. O vaikai ir žmona yra ne tik šeimos nariai, jie ir lygiaverčiai partneriai. Jiems pasikeitęs mano kritinis požiūris į kai kurias mūsų verslo sritis nėra visiškai suprantamas. Aš sąžiningai aiškinu savo poziciją, kuri susijusi su mano suvokimu, ir skatinu savo partnerius atsisakyti tokio pobūdžio veiklos mūsų versle. Iš tikrųjų įdomi būsena – pastebiu, kad mano sąmonės lygis kyla, aš keičiuosi, tačiau suvokimas lenkia keliais žingsniais veiksmus versle, nes tai susiję su pirmiau nurodytomis priežastimis. O dabar grįžkime prie jūsų. Noriu pasakyti, kad knyga už jus nedirbs, reikia jūsų praktinių pastangų. Tiesiog dabar atlikite savo gyvenimo analizę ir raskite dvi ar tris pasikartojančias savo gyvenimo situacijas. Kokios tai situacijos? Kur įstrigote? Kur jos kartojasi? Nereikia per daug gilintis, tiesiog pamatykite šią išorinę faktūrą. Pastebėkite ją, nustatykite, kur yra šis pasikartojimas ir tik tada pradėkite judėti tolyn. Pasikartosiu, net jei ir nėra tokios situacijos, atliekama analizė padės eiti pirmyn.

Pabandysiu pagelbėti tiems, kuriems nepavyksta nustatyti šio pasikartojimo. Paimkite tuščią popieriaus lapą ir pabandykite surašyti gyvenime kylančias problemas; reikėtų imti kiek galima ilgesnę gyvenimo atkarpą, geriausia nuo to momento, kai pradėjote save suvokti, ir rašyti viską iš eilės. Iš pradžių šių probleminių situacijų gali pasirodyti labai daug, bet vėliau pastebėsite, kad jos kartojasi. Rašykite toliau ir galiausiai pastebėsite 2–3 nuolat besikartojančias „problemas“. Tačiau jūs drąsiai galite žodį „problema“ rašyti kabutėse, nes jau žinote, kad tai ne problemos, o pamokos, kurias reikia su dėkingumu priimti. Tai gali būti visiškai smulkios buitinės problemos, tačiau jos yra svarbios. Tarkime, kartojasi situacija, kai jūs einate į darbą ir pamirštate užrakinti buto duris, durys užsitrenkia, o jūsų raktai namuose, vis pamirštate telefoną. Arba susiruošėte į kelionę ir dokumentus pamirštate namuose. Apskritai, atkreipkite dėmesį į visas smulkmenas.J Dar kartą primenu, kad už visų tų pasikartojimų slypi Aukščiausioji visatos energija, ji siunčia grįžtamąjį ryšį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neigiamas dalykas, tačiau ši problema jums siunčiama ne kaip bausmė, o kaip pamoka, kurią reikia išmokti. Paprasčiau sakant, mes esame mokiniai, mūsų niekas nebaudžia, o siunčia mums pamokas. Ir jeigu mums tenka pakankamai rūsti pamoka, vadinasi, kažkada kažkur jos neišmokome (ir ne vieną kartą), nepriėmėme šio išbandymo. Šis išbandymas kiekvieną kartą pasikartodamas stiprėja ir galiausiai priverčia mus pripažinti šią pamoką, priimti ją ir tinkamai išmokti. Tiek, kiek mes išmoksime šias likimo siunčiamas pamokas, tiek mes galėsime įveikti šias situacijas. Nepamirškite – „Mūsų ligos ir priešai – patys geriausi mūsų mokytojai.“ Kūrėjas mums siunčia pamoką, įspėjimą fiziniame lygmenyje kaip tam tikrą simptomą, ligą, priešus, besikartojančią situaciją. Patariu jų neignoruoti, o deramai pripažinti šias pamokas kaip savo, ir situacija tikrai pasikeis. Kaip jums bebūtų skaudu, nemalonu, netgi atrodytų neteisinga, bet pamoką būtina pripažinti. Perženkite savo išdidumą, nuoskaudas, pyktį ir priimkite tai kaip pamoką, tiesiog PRIPAŽINKITE IR PRIIMKITE, pasakykite sau garsiai arba mintyse – aš pripažįstu ir priimu šį išbandymą, tai mano pamoka ir aš dėkoju už šią pamoką visiems, kurie prie jos prisidėjo.

Priešingu atveju kitas įspėjimas bus skausmingesnis, stipresnis, netikėtesnis. Tačiau jeigu jūs pripažinsite, suvoksite ir priimsite šią pamoką, dabar, tikrai ne kažkada po metų, o greitai, artimiausiu laiku pastebėsite, kaip tai realiai veikia. Rezultatas galimas net per kelias artimiausias dienas. Jūs daug ką suprasite, išgydysite savo negalavimus ir pakeisite vis besikartojančią situaciją. Iš tikrųjų tai labai rimtas pažadas, kuris dabar skamba iš manęs (greičiau, per mane), tačiau jau anksčiau minėjau, tai ne mano žinios, ir jūs realiai galite jas patikrinti ir pajausti, įsitikinti, kaip puikiai jos veikia. Kad geriau įsimintume, prisiminkime kokį nors radikalų, galbūt šiek tiek juokingą, pavyzdį. Dabar mes žinome, kad mūsų siela reinkarnuojasi (persikūnija) iš vieno gyvenimo į kitą ir savyje užkoduoja ankstesnių gyvenimų patirtį ir poelgius. Tai vadinama karma. Pateiksiu pavyzdį. Mūsų šiuolaikiniame agresyviame pasaulyje, norėdamas atrodyti kultūringesnis, užuot pasiuntęs ką nors ant trijų raidžių, palinki, kad jam vidurius paleistų. J „Kad tau vidurius paleistų“, – sutikite, šis palinkėjimas skamba pakankamai kultūringai.J Ir ką jūs galvojate, prabėgus 1–2 metams pačiam su viduriais ne kas pasidaro (pamenate patirtį su veidrodžiu?). Žinoma, jūs jau ir pamiršote, kad kažkada kažkam palinkėjote problemų su žarnynu, bet „veidrodėlis“ nepamiršo. L Veidrodžio principas pradėjo veikti, jums grįžta skola – reakcija. Suprantama, jūs neieškote kelerių metų senumo priežasties, imate galvoti apie vakarykštę dieną – ką veikėte vakar, kur buvote, ką valgėte? Pradedate kažką koneveikti, pavyzdžiui, virėją, padavėją ar dar ką nors, nesuvokdami, kad tai kelerių metų senumo skola. Jūs kaltinate niekuo nekaltus žmones, taip sau užsidirbdami ateičiai naują neigiamą reakciją. Darote klaidą, nes nepriimate to kaip pamokos, kaip būdo mokytis. Diena, dvi, savaitė – viduriai gerokai iškankino, ir gydytojai čia bejėgiai. Tada dažniausiai bėgam pas kokią nors bobutę žiniuonę, toji duoda kokių nors žolelių ir bando užkalbėti: „padėk jam Dieve, jis ne specialiai kam nors to palinkėjo“. Žiūrėk, žmogaus sveikata ir pagerėjo. Matote, kaip gali suveikti Visatos dėsnis subtiliajame lygmenyje, sugrįžti ir gerokai trinktelėti atgal, šiuo juokingu atveju visai per kitą vietą.

Bioenergetikos ir psichologijos specialistas Sergejus Lazarevas teigia, kad šiandien mes gyvename labai įdomiu metu – epochoje, kurioje privalome būti maksimaliai atsakingi už savo poelgius, žodžius, mintis, siunčiamas subtiliajame lygmenyje, nes tai sugrįžta dešimt kartų stipresne reakcija (Lazarevas pasižymi sensoriniais gebėjimais ir gali pratestuoti žmogaus gyvenimą net prieš 200–300 metų). Taigi, mes peržengėme trečiojo tūkstantmečio slenkstį. Privalome daug mokytis ir būti ne tiesiog šeimos, miesto, šalies ar žemės nariai, privalome suvokti, kad esame Visatos dalis. Būtent šios epochos užduotis – žinoti, išmokti Visatos dėsnius. Kai kam gali pasirodyti, kad kalbame per daug aukštomis, giliomis ir nesuprantamomis frazėmis, tačiau mes pasistengsime, kad jos būtų suprantamesnės. Pritaikysime sau, savo patirčiai ir mokysimės gyventi su šia samprata, kaip Visatos gyventojai, o ne kaip kokios nors šeimos ar net šalies nariai. Privalome rūpintis visa Visata, tada ir šeimoje, ir šalyje, ir žemėje bus harmonija ir tvarka.
Galvokite, kas slypi jūsų galvose, arba kas esame mes?
Jau žinote, kad ko nors kam nors palinkėję, galite po metų, dvejų ar net daugiau gauti kelis kartus didesnę grįžtamąją reakciją. Ir ar dabar, kai esate šiek tiek susipažinę su Visatos dėsniais, linkėsite ko nors blogo savo priešams??? J Žinoma, kad ne. Ir vėl grįžtame prie frazės apie tai, kad yra TAS, KURIS NUO NEATMENAMŲ LAIKŲ PATENKINA KIEKVIENO TROŠKIMUS. Šioje frazėje slypi Aukščiausiojo prado pirminės meilės dėsnis: šiame pasaulyje esame ne vieni, yra šis amžinas ryšys, ši amžina globa ir rūpestis mumis. Tačiau kaip mes naudojamės šia globa, meile, šia jėga, priklauso tik nuo mūsų. Mes turime visišką laisvę pasirinkti ir, jeigu šią jėgą naudojame geriems darbams, ji sugrįžta kelis kartus didesne nauda. Jei ją naudojame kenkdami kitiems, žala, skausmas grįš kelis kartus didesnis. Vadinasi, KŪRĖJAS mus moko tų pamokų, kurias patys pasirenkame, arba trumpiau ir aiškiau pasakius, tų pamokų, kurių vis neišmokstame.

Išminčiai teigia, kad kiekviena gyva būtybė turi nuolatinį ryšį su Aukščiausiąja Išmintimi. Mes ne vieni šiame pasaulyje, kiekvienu iš mūsų yra pasirūpinta. Dabar, kai mes įvardijome, suvokėme ir priėmėme šią vieną iš svarbiausių filosofinių tiesų, išsiaiškinkime, kaip ji taikoma mūsų gyvenime. Mus tai domina kaip tam tikras pamatas. Taigi, grįžtame prie mūsų temos ir klausimo – KAS MES ESAME? Ką mes nešame savyje? Harvarde maždaug prieš trisdešimt metų buvo atliktas vienas labai įdomus eksperimentas. Mokslininkai sociologai ir psichologai vieno kurso universiteto studentų paprašė užpildyti anketas, kurių pagrindinis klausimas buvo: „Greitai baigsite vieną geriausių universitetų pasaulyje, prieš akis visas gyvenimas, gavote elitinį išsilavinimą, ko jūs norite iš gyvenimo, kokie jūsų tikslai? Paprastai suformuluokit savo lūkesčius“. Daugiau nieko. Anketos buvo surinktos, o po 30 metų eksperimentas pratęstas. Mokslininkai surado kiekvieną gyvą (gyvenime juk viso būna) buvusį studentą ir atliko jų gyvenimo pasiekimų analizę. Kaip jums atrodo, ką jie surado? Ogi vieną įdomų faktą. Studentų, kurie labai aiškiai suformulavo, ko nori pasiekti gyvenime — „Mano planas toks. Mano matymas toks. Mano žingsniai bus tokie. Taškas“, buvo tik 5 proc. iš visos masės, tačiau šių žmonių turtas ir pajamos (Amerika nebūtų Amerika, jeigu viskas čia nebūtų pamatuota doleriais) buvo dešimtis kartų didesni nei likusių 95 proc. kartu paėmus. Kaip jums atrodo, ką tai pasako? Teisingai, tai rodo, kad jie išsakė konkretų norą, pasiuntė mintį – jie tiksliai žinojo, ko nori. Vadinasi, aiški ir suprantama pasiųsta mintis buvo įgyvendinta ir pavirto darbais. Bet buvo dar vienas nelabai geras faktas: dalis iš tų penkių procentų turėjo rimtų problemų, vadinasi, reikia turėti ne tik konkrečią mintį, siųsti ją kaip energiją, bet ta mintis privalo būti ir ekologiška. Atkreipkime dėmesį į rezultatus ir tam tikrus veiksmus mūsų gyvenime ir į tai, iš kur jie atsiranda? Būtent tos mūsų mintys ir norai, kuriuos patys aiškiai suformuojame, ir yra ne kas kita kaip programa ir įtaka ateičiai. Mūsų pasaulis nėra belytis, kaip teigė A. Einšteinas, yra Aukščiausioji Išmintis, kuri veikia Visatos energiją. Kaip žinome, mintis – tai energija. Todėl mums tenka didžiulė atsakomybė už savo mintis ir norus, kuriuos nešiojame savyje, ir už tai, kokiomis mintimis maitiname mūsų Visatą.

Žmonės nuolat kalba apie vienokią ar kitokią atsakomybę savo gyvenime, tačiau iš tikrųjų viena iš pagrindinių mūsų užduočių, pareigų ir atsakomybių – tai pareiga stebėti, kas vyksta mūsų galvoje, prote ir kokie norai ten kyla. O ten, nepatikėsite, kiek visko daug.J Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš savo gyvenimo. Beje, teigiamą. Jis susijęs su mumyse slypinčiais norais, kuriuos norime ar nenorime, bet nuolat siunčiame visatai. Aš jau minėjau apie cerkvės statybą savo mažojoje gimtinėje. Taip cerkvę pastatėme, tačiau aš degiau noru, kad šią cerkvę pašventintų Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II (jis pagal savo statusą prilygsta popiežiui). Archangelsko srityje per 1000 metų buvo pastatyta daugybė cerkvių ir šventovių. Čia kojos nebuvo įkėlę nei mongolai totoriai, nei Napoleonas, nei Hitleris, netgi carų čia nebuvo. Iš esmės tose vietose viešpatavo cerkvė, todėl žmonės ten buvo labai dievobaimingi. Įsivaizduokite, per 1000 metų nė viena šventovė, net soboras srities centre nebuvo pašventinti Švenčiausiojo Patriarcho. Mano galvoje kilo noras bet kokiais būdais pasikviesti jį į nedidelę tremtinių, nukentėjusių nuo Stalino represijų, pastatytą Urdomos gyvenvietę taigoje pašventinti mūsų Kazanės Dievo Motinos ikonos cerkvės. Žinoma, tokia idėja niekas netikėjo, net mintyse negalėjo pagalvoti. Ką jau ten kalbėti apie paprastus žmones, netgi įvairaus lygio viršininkai, srities vadovai – niekas netikėjo. Visi įsivaizdavo, kad pastatyti cerkvę gal ir galima, nors ir teks susidurti su sunkumais, bet pasikviesti patriarchą į Urdomą – tai utopija.

Kazanės Dievo Motinos ikonos cerkvė Urdomoje. Mes statėme cerkvę nuo nulio – vietos parinkimas, projektas, rankomis raižytas ikonostasas iš vientiso ąžuolo masyvo (ko jau daugiau kaip 100 metų niekas nedaro), ikonų tapyba pagal senąsias technologijas (medžiagos paruošimas, kiaušinio tempera, auksavimas) – iš esmės viskas labai rimtai ir amžiams.

Apie tai sužinojo „Gazpromo“ vadai ir pasiūlė mums taip pat nuo nulio pastatyti nedidelę cerkvę Sočyje, Lazarevskojės rajone, šalia jų statomų didelių poilsio namų. Užsakymas pasirodė įdomus ir aš pasakiau, kad noriu pasižiūrėti vietą, kurioje jie norėtų statyti cerkvę, nes projektą reikėjo susieti su vieta. Mintyse iškilo vaizdinys, kaip ji turėtų atrodyti, kur turėtų stovėti. Visą laiką galvojau apie tai. Aš pats nuvažiavau ten, už 3000 km, be projektuotojo. Deja, bet mano vaizdiniui nebuvo lemta pasiteisinti – pasiūlyta vieta man nepatiko. Mano nuomone, ta vieta nebuvo verta Dievo namų. Daug negalvodamas pasakiau, kad šioje vietoje cerkvės nestatysime. Žinoma, „Gazprom“ nebūtų „Gazprom“, jei nepradėtų spausti: „Koks jums skirtumas, mes užsakome, pinigus mokame, darykite…“ Tačiau aš nenusileidau ir pasakiau: „Mums nereikia jūsų pinigų, tačiau ši vieta tikrai ne cerkvei, ir mes negalime statyti. Cerkvei turi būti skirta pagarbi ir jos verta vieta.“ Po ilgų ginčų, jie pasiūlė man pačiam išrinkti vietą. Davė sraigtasparnį, kad galėčiau praskristi virš tos teritorijos, po to sėdau ant dviračio ir apvažiavau tas vietas, kurios man patiko iš paukščio skrydžio. Galiausiai pasirinkau – vieta ant kalno, matyti jūra, šalia vingiuoja serpantininis kelias, ir cerkvės pavadinimas jau žinomas – Šventojo Mikalojaus Stebukladario – šventojo, kuris laimina kelionei, laimingam keliui. Pagalvojau, kad tie, kurie važiuos keliu ar plauks jūra, visada matys šią cerkvę ir gaus šventojo Mikalojaus palaiminimą. Tačiau dėl šios vietos kilo dar didesnis triukšmas nei buvo iki tol, pasirodo, ten buvo numatyta statyti kazino ir

galimybės mažėjo akyse kiekvieną sekundę. Aš jau spėjau įsimylėti šią vietą ir neįsivaizdavau jokios kitos, kur būtų galima statyti cerkvę. Ir tada pasiūliau šiam pramonės gigantui atiduoti man šią vietą, o aš už savo pinigus pastatysiu šią cerkvę, niekam nepasakysiu, kad tam buvo skirti mano pinigai, o aplinką tvarkykitės, kaip jums patinka. Ir kaip jūs galvojate, ši milijardus valdanti bendrovė sutiko su palyginti mažu biudžetu cerkvei statyti ir taip sutaupė pinigų. Kad jie neapsigalvotų, aš greitai daviau komandą pradėti darbus, ir mes iš karto vienu metu rengėme projektą ir kalėme polius. Trumpiau sakant, pastatėme šią cerkvę per labai trumpą laikotarpį (o juk polius tomis seisminėmis sąlygomis reikėjo sukalti net į 20 metrų gylį) ir spėjome iki poilsio namų atidarymo. Kadangi cerkvė ir poilsio namai buvo atidaromi vienu metu, „Gazprom“ vadovybė, jie gi šio pasaulio stiprieji, atsivežė cerkvei pašventi patį Patriarchą. Jis poilsio namuose liko dar savaitei pailsėti.
Šventojo Mikalojaus Stebukladario cerkvė

Iškabos ant cerkvės, kurias pamačiau atvažiavęs po septynerių metų. Jas padarė vietos dvasininkas. Šioje cerkvėje aš pirmą kartą taip arti pamačiau gyvą Patriarchą. Jis apsidairė ir paklausė: „Kas išrinko tokią nepaprastą vietą?“ Aplinkui tvyrojo visiška tyla, niekas nenorėjo laurų atiduoti man. Pašventinęs cerkvę, Patriarchas iš karto čia pat man ir „Gazprom“ vadams už šios cerkvės statybą įteikė Šventojo Vladimiro ordinus. Sąžiningai kalbant, pelnytai, nes sutvarkymas atsiėjo nemažų pinigų, nors jiems tai buvo kapeikos, o man – visas turtas. Šiandien aš suprantu, kad tie pinigai irgi man nepriklausė, jie man buvo duoti kaip energija tinkamai juos panaudoti. Po ceremonijos buvo organizuotas iškilmingas priėmimas, kuriame man buvo skirta vieta netoli Patriarcho. Priėmimo pradžioje Patriarchas pakėlė taurę vyno ir pasakė gana ilgą kalbą. Man visada patiko, kaip jis kalba, žavėjausi jo atmintimi, erudicija. Ir ką jūs galvojate, savo kalbos pabaigoje jis vėl prisiminė šią nepaprastą vietą, kurioje pastatyta cerkvė, ir uždavė tą patį klausimą dėl to, kas parinko šią vietą. Suprantama, dabar šis klausimas negalėjo likti be atsakymo. Šalia jo sėdėjo R. I. Viachirev, ir N. N. Guslistyj, kuris kuravo ir poilsio namų, ir cerkvės statybą. Jis parodė pirštu į mane ir pasakė: „Štai jis sėdi prieš jus, vienas iš šios šventės kaltininkų.“ Po to trumpai papasakojo apie tai, kaip buvo renkama vieta. Patriarchas pajuto man simpatiją, todėl turėjau garbės visą savaitę sėdėti prie vieno vaišių stalo kartu su Patriarchu ir jo svita.

Salėje, kurioje kiekvieną dieną visą savaitę vykdavo vaišės. Visos Rusijos patriarchas Aleksijus II, V. Uspaskich.
Dažniausiai prie tokio stalo yra sakomi ir tostai. Man tekdavo jį sakyti paskutiniam. Nežinau, iš kur imdavosi žodžiai, bet kalbėdavau kokias 7–10 minučių ir visada baigdavau žodžiais, kad Patriarchas turėtų pašventinti ir ne mažiau nuostabią cerkvę tremtinių gyvenvietėje šiaurėje. Tikriausiai kokią 5 ar 6 dieną, kaip įprastai man sakant tostą ir artėjant prie pabaigos, Patriarchas pažiūrėjo į mane ir pratęsė tostą mano žodžiais, kad jam reikia nuvykti į šiaurę ir pašventinti nuostabiąją cerkvę. Baigdamas mano tostą ir neatitraukdamas akių nuo manęs jis pasakė labai paprastą frazę, kuri iki šiol skamba man ausyse: „Archangelsko ir Cholmogorų metropolite, užeikite su Viktoru šiandien vakare pas mane.“ Nepalaužiamas tikėjimas norų išsipildymu suveikėǃ O, stebukle!!! Jis suderino atvykimo į Urdomą datą. Man aptemo akyse, netikėjau savo ausimis, tik tikrai žinojau, kad nesapnuoju. Per 1000 metų tiek pastatyta cerkvių ir nė viena nepašventinta Patriarcho. Buvo net baugu nuo tos minties, bet jis tikrai sutiko 1999 m. rugpjūčio 14 d. atvykti į Urdomą ir pašventinti cerkvę.

Beje, prieš akis buvo tokių kliūčių, kuriomis stebėjosi net pats Patriarchas. Tačiau aš, įgavęs sparnus dėl šios idėjos ir sėkmės, nė akimirkai neleidau sau suabejoti, kad tai gali neįvykti ar kažkas gali sukliudyti – tikėjimas, tikėjimas ir dar kartą tikėjimas tuo, ką darau ir darau teisingai, negalėjo manęs sustabdyti prieš jokias kliūtis ir problemas. Ta proga, kad ėmiausi rašyti šią knygą, jūs pirmą kartą išgirsite šią įdomią istoriją. Taigi, 1999 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienį, iš ryto kaip griausmas vidury giedros dienos prezidentas B. Jelcinas paskelbia žinią apie Stepašino vyriausybės atstatydinimą. Politinė situacija kaista. Iki cerkvės šventinimo lieka 5 dienos, Patriarchas turi išvykti traukiniu ketvirtadienį 12 val., t. y. po 3 dienų. Specialiai tam buvo užsakytas vagonas su miegamuoju, vonia, savo virtuve, apskritai, jame buvo viskas, ko reikia, kad ilgoje kelionėje nuo Maskvos iki Urdomos būtų patogu.
Patriarcho sutikimui pagal visus reikiamus kanonus buvo pasirengęs ir meno kolektyvas. Beje, visi šio kolektyvo rūbai yra rankų darbo.

Rugpjūčio 10 dieną, po pietų, praneša, kad Patriarchas susirgo, jį paguldė į ligoninę. Jis atšaukė visas keliones ir išleido visą savo palydą atostogų. Atrodė, kad viskas griūva (nors cerkvė stovėjo ir buvo pasiruošusi atidarymui ir šventinimui). Organizacinis komitetas susirinko aptarti situaciją dėl cerkvės atidarymo ir, žinoma, situaciją su Patriarchu. Daugeliui iš karto pasikeitė planai, tai sužinojęs gubernatorius taip pat pakeitė savo planus ir išvyko atostogauti. O Urdomoje virė pasiruošimo darbai. 120 apsauginių jau buvo atvykę į Urdomą, juk Patriarchas pasaulinės reikšmės žmogus ir jo apsauga rūpinosi valstybė, vien tik ypatingų svečių jau vyko 18 traukinio vagonų.

Šis traukinio sąstatas, kuriuo atvyko svečiai, dvasininkai, Archangelsko ir Cholmogorų metropolitas Tichonas su svita, kol vyko cerkvės atidarymo ceremonija visai parai buvo pastatytas į šoną. Buvo svečių ir iš Lietuvos – žymių politikų. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, jų nuomone, šią cerkvę stačiau tik dėl kažkokios reklamos, nors aš niekada nebuvau Rusijos pilietis ir jokios reklamos ten man nereikėjo. Šiandien nenoriu minėti jų pavardžių. Beje, ši cerkvė ir paminklai pastatyti gyvenvietėje, kuri buvo politinių kalinių ir tremtinių, tarp jų ir iš Lietuvos, zona. Niekada nesireklamavau padaręs maždaug 100 kartų didesnį darbą siekdamas išsaugoti šių žmonių atminimą. Priešingai nuo misijų į Sibirą, kai yra pastatomas vienas kryžius, sukaltas iš dviejų medinių gabalų, o kalbų – lyg būtų didvyriški poelgiai daromi, apie kuriuos skalambija valdžia ir visa Lietuvos spauda, už kuriuos teikiami ordinai. Mano atveju, viskas buvo daroma iš širdies ten nukentėjusiems ir žuvusiems žmonėms atminti. Urdomos cerkvės šventoriuje stovi atvežti iš Lietuvos trys didžiuliai 6–7 metrų aukščio ąžuoliniai, meniškai išdrožinėti kryžiai – kėdainiečio tautodailininko Vytauto Ulevičiaus kūriniai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *