Pradinio ugdymo analizė

Mokymo tikslai ir jo turinys glaudžiai susiję su lingvodidaktikos problemomis, t,y. kaip ir kokius pasirinkti mokymo metodus, kurie skatintų mokytis kalbos ir padėtų jos išmokti. Mokymo procese naudotini įvairūs mokymo metodai, kad kiekvienas mokinys galėtų kuo geriau išnaudoti savo išgales ir pasiektų mokymosi tikslus. Mokymo procese ir pateikiant didaktinę medžiagą mokymo priemonėse turėtų vyrauti indukaciniai metodai, kurie skatina mokymo aktyvumą, ugdo jo mąstymą, o tradicinį monologiškojo mokymo procesą priartina prie dialogiškojo, būdingo moderniajai didaktikai. Mokymo procesas aktyvi mokytojo organizuojama mokinio veikla. Mokinys – pagrindinis mokymo proceso subjektas, lygiavertis mokytojo partneris, pašnekovas, todėl pateikiant medžiagą ir vadovaujant mokinio kalbinei veiklai ypatingas dėmesys kreipiamas į jo individualias psichologines, amžiaus savybes. Mokymosi laikas išnaudojamas kiekvieno mokinio individualiai ir grupinei kalbinei veiklai, kuri skatina moksleivius aktyviai saviraiškai ir bendradarbiavimui vartojant kalbą. Intensyviai dirbama poromis, mažomis grupėmis vienu metu, vengiama monotonijos, mechaniško bendravimo. Mokymas ir mokymasis turėtų priartėti prie natūralaus bendravimo rezultatų, kad būtų siekiama mokymosi tikslo (kalbos kaip bendravimo priemonės) ir to tikslo siekimo priemonės (kalbinės veiklos vienovės), kad būtų skatinamas mokinių bendravimas lietuvių kalba tiek mokykloje, tiek už mokyklos ribų.
Svarbi metodikos problema – teksto pateikimas vadovėlyje ir pamokoje, skaitymo rūšys.. Teksto pagrindinės funkcijos – perteikti informaciją ir pateikti kalbinę medžiagą, kuri būtų bendravimo įgūdžių ir mokėjimų formavimo pamatas. Teksto pateikimo forma priklausytų nuo jo panaudojimo tikslo ir skaitymo rūšies.
Skiriamos keturios skaitymo rūšys :
apžvalginis – kai skaitytojas tik susipažįsta su teksto turiniu, įvertina jo aktualumą;
pažintinis – kai stengiamasi suprasti pagrindinį turinį, nesigilinant į jį ir nesistengiant įsiminti;
detalusis – kai stengiamasi įsigilinti į turinio detale, įsiminti reikalingą informaciją;
atrankinis – kai tekste išskiriama tik informacija, kuri domina skaitytoją.
Įvairių skaitymo rūšių dermė padėtų siekti vieno svarbiausių tikslų – ugdyti skaitytoją.
Skaitytojo ugdymas pradinėse klasėse
Jei vaikas laukiamas mokykloje ir priimamas toks, koks yra ( savo išvaizda ir vidumi), skatinamas įsitraukti į intelektualią veiklą ir reikšti net fantastiškiausias mintis, jis jaučiasi esąs reikalingas ir gali kurti.
L. JACOBS
Bendrųjų programų preambulėje pateikta lentelė „ Senosios ir moderniosios didaktikų tendencijų bruožai“, kurioje keliais esminiais aspektais gretinamos senoji ir dabartinė didaktikos .Esminė priešprieša – orientacija į mokytoją (ugdytoją) ar vaiką (ugdytinį).
Senojoje didaktikoje dėmesio centre – mokytojas, kuris formuoja vaiką ateičiai, naujojoje – vaikas – autonomiškas asmuo, kuris ugdosi pats, padedamas suaugusio. Senoji didaktika, besiorientuojanti į mokytoją, ugdanti vaiką, renkasi ir atitinkamą autoritarinį formavimo kelią, kuriame prioritetas teikiamas intelekto lavinimui, žinioms, jų atgaminimui (reprodukavimui) bei pritaikymui stabilioje situacijoje, o pats ugdytojas turi būti geras savo dalyko mokymo metodikos žinovas. Tuo tarpu naujoji didaktika, vertinanti vaiką kaip unikalų, automatišką asmenį, akcentuoja jo visapusišką psichofizinių galių plėtotę, skatinamą įvairiopos veiklos (organizavimo, kūrybos-performavimo ir kt.), savikūros ir saviugdos, pabrėžia interpretacinį santykį su žiniomis, jų lankstų taikymą praktikoje, gebėjimą kritiškai mąstyti ir savarankiškai veikti, t.y. siekia ugdyti žmogų, kuris galėtų (gebėtų) integruotis bei kurti „ pliuralistinę, bet solidarią, susikalbančią visuomenę“.Taigi gretinamųjų didaktinių nuostatų centras – mokytojas ar / ir mokinys.
Lietuvių kalbos kaip gimtosios paskirtis ugdymo(si) procese yra ypatinga – ji ne tik dalykas, kurio mokoma(si), bet ir priemonė kitiems dalykams mokytis. Kalbiniai gebėjimai ir įgūdžiai itin reikšmingi mokinio komunikacinės kultūros ugdymui(si), asmenybės brandai. Programoje ugdimosi turinys pateikiamas koncentrais: 1-2, 3-4 klasės. Kiekvieno koncentro turinį sudaro santykinai atskirtos, bet ugdymo procese integruojamos veiklos sritys:
klausymas ir kalbėjimas(sakytinio teksto suvokimas ir kūrimas);
skaitymas (skaitymo technika, teksto suvokimas) ir literatūros pažinimo pradmenys:
rašymas(rašymo technika, teksto kūrimas).
1-2 klasėse svarbu prašnekinti kiekvieną mokinį ,atsižvelgti į kalbinę jo individualybę. Skatinti kalbėti prasmingai, konkrečiai, aiškiai, kad kiti suprastų ir jiems būtų įdomu klausytis. Mokyti išklausyti draugus ir mokytoją iki galo.
Išmokstama skaityti, ugdomi ir tobulinami skaitymo įgūdžiai. Skaitymo technika neatsiejama nuo teksto suvokimo (sąmoningo skaitymo), todėl siekiama, kad mokiniams būtų pateikiami skaityti tekstai, kad mokiniai aptartų net paprasčiausius skaitomus grožinius ir negrožinius tekstus. Šio amžiaus toliau skatinamas kiekvieno mokinio siekis prasmingai kalbėti, skatinama tobulinti kalbos išraiškingumą, puoselėjamas individualumas. Toliau mokomasi bendrinės kalbos garsų taisyklingo tarimo, kirčiavimo, šalinamos tarties klaidos. Klausantis deklamuojamų eilėraščių, sekamų pasakų, mokomasi išgirsti lietuvių kalbos garsų sąskambius, jų savitumą. Plečiamas mokinių žodynas, mokomasi kalbėti taisyklingais, įvairios intonacijos sakiniais.
Svarbu, kad mokiniai noriai klausinėtų, kalbėtų, diskutuotų, mokytųsi taktiškai reikšti savo nuomonę. Todėl skatinama draugui, draugų grupei ar visai klasei pasakoti patirtus ar matytus įvykius, sekti pasakas, sakmes, padavimus, kalbėti apie perskaitytus kūrinius, girdėtas radijo laidas.
Toliau siekiama, kad kiekvienas mokinys tobulintų savo skaitymo gebėjimus, skaitymo techniką, išraiškingumą, teksto suvokimą ir literatūros kūrinio supratimą. Mokiniams sudaromos sąlygos skaityti įvairius tekstus: tautosaką, a knygos sandarą, mokomi surasti reikiamą informaciją knygose, vaikų enciklopedijose, internete Mokiniai savarankiškai lanko artimiausią biblioteką, pasirenka patinkančią ar reikalingą knygą.
Kiekvienas grožinis tekstas – unikalus žodžio meno pasaulis, pasižymintis tik jam būdingais vaizdais, veikėjų paveikslais, problemomis, kalba žanru ir kt. Todėl mokinys kiekvienu atveju turi būti rengiamas jo skaitymui: iš vienos pusės, tam reikia palankios psichologinės atmosferos (asmeninė motyvacija, suinteresuotumas, potraukis skaityti), iš kitos – būtinos žinios istorijos, literatūros, etnografijos ir kt.) bei atgaivinta asmeninė patirtis (prisiminimai, patirti įspūdžiai bei pojūčiai ir pan.).Sukurti tokią emocinę atmosferą padeda specialūs įvadiniai darbai., kurie vaizdingai vadinami kvietimu skaityti, knygos įvadu, rašytojo atmosferos sukūrimu ir kt.
Kokie įvadiniai arba turi būti, priklauso nuo konkretaus teksto. Jei jis nesunkiai suvokiamas , įvadiniai darbai – minimalūs. Tačiau jei tolimas mokiniams, reikės didesnės mokytojos pagalbos.
Įvadinių darbų uždaviniai:
1.aktyvinti mokinių gyvenimo ir literatūrinę patirtį (prisiminti patirtus įspūdžius, palygintinu anksčiau nagrinėtais to paties ar kitų autorių kūriniais, artimais temomis, problemomis…);
2.sudominti mokinius kūriniu ir jo autoriumi (išryškinti kūrinio aktualumą dabarčiai, jo vietą rašytojo kūryboje).
Gerai parengta kalbos ir literatūros metodika skatina vaikus pasitikėti rašymo ir skaitymo gebėjimais. Literatūros supratimas, didžiavimasis, jog esi skaitytojas ir moki rašyti, ir yra metodikos 8-10 metų vaikams bendrieji tikslai. Sudedamųjų dalių – klausymosi, kalbėjimo, rašymo ir skaitymo – mokoma integruojant tradicines mokymo turinio sritis ir tiesioginį mokymą.
Mokytojai padeda vaikams pajusti, jog malonu skaityti, rašyti, kalbėti ir klausyti, ir sudaro sąlygas lavinti šiuos įgūdžius :
•sukuria saugią ir malonią aplinką, kur vaikai nebijo;
•kasdien garsiai skaito vaikams, kad jie pamiltų literatūrą;
•skatina vaikus kelti rūpimus klausimus ir mokytis būti atidžiais klausytojais;
•kasdien skiria laiko savarankiškam skaitymui ir rašymui;
•suvokti teksto prasmę ir bendrauti vieni su kitais.
•Sudarius ir nuosekliai įdiegus išvardytas sąlygas, vaikai išmoksta:
•Rizikuoti ir reikšti save; pamilti literatūrą;
•Lengvai formuluoti klausimus;
•Atidžiai klausytis;
•Savarankiškai skaityti;
•Rašyti savo tikslais;
Suvokti literatūros kūrinio prasmę.
Kalbėjimas – tai galingo intelekto įrankis. Knygoje „Vientisa kalba: pradėjome… ir pirmyn“ („WholeLanguage: Gtting Started… Mowing Forward) Craftonas klausia: „ kas klasėje daugiausia kalba? Ko, gero, tas, kas daugiausia mąsto“ (1991, p. 12). „ Mokslininkai nurodo mums naują kalbos vertinimo plotmę. Mes turime aiškinti, perteikti ir atspindėtipatirtį…Vienas iš būdų – kalbėti apie tai“ (Briton, 1982, p.100).
Kalba stiprina priklausymo bendruomenei jausmą. Vaikų ugdymo specialistas Fredas Rodžersas
Apie vaikus yra pasakęs taip :Jie ilgisi priklausomybės. Daugelis vaikų nežino, kam jie priklauso. Kalbėdamiesi savo klasėje vaikai užmezga ryšius, o kalba susieja juos su grupe. Priklausymo grupei jausmas tai stiprėja, tai silpnėja, tarsi bangos jūroje, kuria plaukia mūsų darbai klasėje (Britton, 1982, p. 110). Todėl svarbu nustatyti klasės taisykles, apibrėžiančias, ką reiškia tinkamai dalyvauti jos veikloje ar būti geru klausytoju. Pakvietę vaikus išsakyti mintis ir užrašę taisykles matomoje vietoje, padėsite vaikams jas prisiminti ir atsižvelgti į jas per visus mokslo metus.
Vaikai mokosi iš bendraamžių. Aštuonmečiai, devynmečiai, ir dešimtmečiai jau gali ramiai sėdėti ir atidžiai klausytis aptarimo. Jie geba remtis savo patirtimi ir sieti ją su kitų vaikų patirtimi. Tai lemia vaisingą pokalbį ir rodo mokiniams tarpusavio bendravimo svarbą. Išsakydami mintis ir nuomones, mokiniai stiprina visą bendruomenę. Mes praleidžiame labai daug laiko drauge šnekėdamiesi apie knygas, pasakodami, reikšdami nuomones. Per skaitytų knygų ar rašinių aptarimus mes, mokytojai, galime patirti, kaip mokiniai mokosi ir mąsto.
Kalbėdamiesi mokiniai kartu kuria prasmę. Bandydami atsakyti į klausimą ir dalydamiesi mintimis, vaikai randa išsamesnį atsakymą. Pokalbis su mokytoju ar su draugais leidžia išplėsti ir patikslinti prasmę. (Frasier ir Skolnick, 1994).
Vaikai įvairiai reaguoja į knygas. Veikla, formuojanti vaiko atsaką į skaitomą knygą, turėtų padėti jam geriau perprasti kūrinio esmę , plėsti jo mąstymą, atkreipti dėmesį į naujus dalykus tekste ir lavinti sklandaus skaitymo įgūdžius. Geriausias atsakas – tai prasmingos užduotys, o ne pratimai. Atlikdami užduotis, vaikai iš naujo apmąsto kūrinį, jį dar kartą perskaito, atpasakoja ar užrašo. Toliau išvardytos įvairios galimos reakcijos į kūrinį. Vaikai gali :
•skaityti knygą savarankiškai;
•aptarti tekstą;
•iliustruoti knygos apsakymo tekstą, sukurti savo knygą ar piešinį ant sienos;
•atpasakoti, kas labiausiai patiko;
•suvaidinti kūrinį;
•aprašyti požiūrį į kūrinį savo sąsiuvinyje;
•sukurti vaidinimą pagal perskaitytą dainelę ar eilėraštį;
•surašyti įvykių seką, išrašyti kūrinio pasakius, apibūdinančius siužetą;
•sulankstę popieriaus lapą į tris dalis, kiekvienoje jų aprašyti, kas vyko pasakojimo pradžioje, viduryje, ir pabaigoje;
•sudaryti veikėjus apibūdinančių savybių sąrašą.
Skirdami pakankamai laiko atsakui į skaitomą kūrinį aptarti grupėje, mokytojai ugdo vaikų klausymo bei kalbėjimo įgūdžius ir garantuoja tikslingą atsaką.
Geras skaitytojas tekste visada ieško prasmės. Sąmoningai skaitant, reikia mąstyti: atsakyti į klausimus, taikyti indukacinį ir dedukacinį mąstymo tipus. Ar vaikas supranta skaitomą tekstą, priklauso nuo jo kalbinių gebėjimų ir asmeninės patirties.
•mokymas skaityti yra svarbus veiksnys, ugdantis vaiko suvokimą. Todėl gerame pamokos plane, kai vaikai mokomi suprasti skaitomą tekstą, reikėtų:
•pakankamai laiko skirti skaitomam tekstui;
•praktiškai taikyti teksto supratimo būdus;
Mokytojai padeda mokiniui suprasti, ką jie skaito, demonstruodami savo taikomus būdus. Atsižvelgdamas į pamokos pobūdį, mokytojas gali perskaityti garsiai pasirinktą teksto dalį, o mokiniai – tyliai klausyti. Skaitydami mokytojai stengiasi garsiai išreikšti vaikų mintis.
Jie turėtų:
•analizuoti svarbiausius momentus, numatyti, kas bus toliau;
•apibūdinti iliustracijas;
•aptarti pagrindines kūrinio mintis
•kalbėti apie jaudinančias knygos vietas;
•radę nežinomą žodį tekste, taikyti skaitymo suvokimo būdus.;
Skaitydami kūrinį, žmonės net negalvodami taiko įvairius skaitomo teksto sunokimo būdus. Jie numato, daro išvadas ir apibendrina. Vaikus, kurie dar tik pradeda skaityti, reikia viso to mokyti ir parodyti, kaip naudotis skaitymo būdais. Mokytojai turi numatyti tuos būdus ir skatinti vaikus pasinaudojant tuo, ką žino, tobulinti naujus skaitymo būdus.
Mokantis skaityti, reikia nuolat apžvelgti savo žinias ir diegti praktiškai. Tai galima atlikti dirbant su didele ar maža mokinių grupe arba individualiai.
Pateiksiu koks gali būti skaitymo būdų sąrašas.
Supažindinkite vaikus su knyga. Aptarkite jos viršelį, iliustracijas, lenteles, turinį, nepamirškite pasakyti, kas yra autorius ir dailininkas.
Apytiksliai nuspręskite ir spėkite. Radę tekste nežinomą žodį, patyrę skaitytojai apytiksliai numato ir spėja jo reikšmę remdamiesi bendromis žiniomis ar pasakojimo kontekstu.
Numatykite. Patyrę skaitytojai numato įvykius prieš pradėdami skaityti ar skaitydami.
Skaitykite toliau, o vėliau dar kartą perskaitykite. Kartais skaitytojai praleidžia sudėtingą teksto dalį, prie kurios grįžta vėliau, jau plačiau sužinoję apie įvykius. Pasiūlykite vaikui pasikviesti į pagalbą draugą ar grupę ir kartu stengtis suvokti teksto prasmę.
Stabtelėkite ir apmąstykite ir atpasakokite .Pertrauka, paskaičius paveikslėlių knygą ,padeda vaikui atgaminti pasakojimo seką ir svarbias smulkmenas. Skaitant ilgesnė tekstą, stabtelėti derėtų tik keletą kartų, kad nenutrūktų pasakojimo gija. Apmąstę skaitytą tekstą , vaikai geriau jį suvokia. Mokytojai šį metodą gali taikyti klasėje.
Skatinkite vaikus skaityti ir atpasakoti tekstą keletą kartų. Mokiniai tekstą supranta kur kas geriau, kai perskaito daug kartų; atsimena smulkmenas, skaito sklandžiau.
Mąstykite garsiai. Mokiniams turi būti sudaromos sąlygos žodžiais išreikšti savo skaitymo būdus. Mokytojas rodo garsinio mąstymo pavyzdį, o vaikai gali šį įgūdį išbandyti su draugais.
Pasitelkite vaizduotę. Skaitant mokiniams kyla įvairių vaizdinių. Mintyse kilę paveikslai gali padėti geriau suvokti tekstą. Personažo, veiksmo vietos, siužeto įvaizdžius vertėtų pabandyti išreikšti žodžiais, kai dirbama didelėje ar mažoje grupėje ar individualiai.
Remkitės trijų klausimų metodu Jis tinka negrožinei literatūrai. Šie klausimai yra tokie:
1)ką aš žinau;
2)ką norėčiau sužinoti;
3)ko išmokau?
Šis metodas padeda vaikui numatyti skaitymo tikslus ir ypač naudingas nagrinėjant pavienes temas.
Sudarykite nuomonę, raskite sąryšį ir padarykite išvadas. Šis būdas padeda mokiniams suvokti, kaip laisvai daryti išvadas kasdieniame gyvenime. Apibendrindami skaitymo įspūdžius ir reakciją į tekstą, mokiniai kūrybiškai taiko šį būdą.
Pradinių klasių mokytojai kiekvieną dieną mokinius supažindina su gera literatūra. Jie turi progą išreikšti meilę knygoms ir pabrėžti jų svarbą. Skaitymas klasėje nėra uždara, veikiau socialinė veikla. Mokiniams dalijantis įspūdžiais apie knygą, mokytojas supranta, kad skaitymas suburia mokinius ir vienija jų bendruomenę. Literatūra padeda bendruomenėje pasidalyti mintimis ir emocine patirtimi. Pradinėse klasėse ši patirtis sukuria ir stiprina aštuonmečių, devynmečių bei dešimtmečių vaikų bendrumo jausmą.
Mes daug dėmesio skiriame mokymui skaityti ir rašyti, nes žinome, jog, suteikdami pasaulio vaikams reikiamų žodžių, suteikiame jiems gyvenimą, sudarome sąlygas augti ir stiprėti.
Lucy Caulkins.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *