Pagoniškos šventės

PAULIUS EINHORNAS
Ketvirtas skyrius Apie šventes, kurias jie šventė pagonybės laikais
[19] Kokias šventes latviai šventė pagonybės laikais, nedaug ką pavyko su¬žinoti; tačiau nėra abejonės, kad jų šventės buvo tokios pat, kaip ir kitų pago¬nių; per šventes jie garbino savo dievus ir deives, atlikinėjo jiems skirtas apei¬gas. Bet apie tai neturime žinių, žinome tik, kad spalio mėnesį jie maitindavo vėles ir joms rengdavo keturių savaičių šventę, kuri trukdavo nuo rugsėjo 29 iki spalio 28, kaip jie patys pasakojo, ir kurioms jie, jau būdami krikščionys, tebeskiria daug dėmesio. Tomis švenčių dienomis, kurias dar Dievo dienomis vadino, jie nesiimdavo jokių didesnių darbų, ypač kūlimo; mat buvo įsitikinę, kad pasėti tomis dienomis iškulti grūdai nesužels arba iš viso nedygs. Be to, gruodžio mėnesį jie švęsdavo naktį vieną begėdiškai šlykščią šventę, per ku¬rią šokdavo, trypdavo, dainuodavo ir baisiai rėkdavo, taip pat ėsdavo ir gir¬tuokliaudavo, paskiau, baisingai triukšmaudami, eidavo nuo vienų namų prie kitų – ir taip jie praleisdavo visą naktį. Šią nepadorią šventę, be abejo, yra paveldėję iš senųjų stabmeldžių pagonių graikų bei kitų, kurie gruodžio mė¬nesį kaip tik tuo pačiu metu ir taip pat begėdiškai švęsdavo dievaičio Komo -ėdimo, girtuokliavimo ir paleistuvystės dievo – šventę. […] Ką nors daugiau sužinoti apie jų pagoniškas stabmeldiškas šventes, kaip ir manyta, nepavyko, išskyrus tik tas šventes, kurias jie iki šiol tebešvenčia slapta. […]
Penktas skyrius
Apie metus ir mėnesius, pagal kuriuos jie gyveno
ir orientavosi
[22] […1 Apie tuos dalykus latviai visai nieko nežinojo, nes neišmanydami Zodiako arba saulės padėčių žvaigždynuose jie taip pat nekreipė dėmesio į mėnulio fazes ir nieko nenutuokė apie jų kitimus, o metus skaičiavo tik pagal dvylika mėnesių, bet pačius mėnesius nustatinėjo pagal gamtą – jaunas mė¬nuo buvo mėnesio pradžia, paskui ateidavo natūrali jo pabaiga. Tokie buvo jų metai. Kada jie metus pradėdavo, nėra žinių. Šiuos savo mėnesius jie vadi¬no pagal kiekvieno ypatybes.
Sausio mėnesį, skaičiuojant pagal mūsų romėniškąjį kalendorių, jie vadino Seemaft-MMnes, t. y. žiemos mėnesiu, nes tą mėnesį esti patys didžiausi šalčiai. Todėl ir vokiečiai nuo seno sakydavo, kad tai kietasis mėnuo.
Vasario mėnesį jie vadino Sivatzu-Manes, t. y. šviesų mėnesiu, kadangi pa¬gonys nuo seniausių laikų tą mėnesį, rūpindamiesi mirusiųjų vėlėmis, dievai¬čių Plutono ir Saturno garbei degindavo žvakes.
-631-

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *