ĮVADAS
Lietuvos valstybės ir teisės istorijos dalykas ir jos studijavimo metodai
Lietuvos valstybės ir teisės istorija tiria Lietuvos valstybės ir teisės atsiradimą ir raida, valstybės įstaigas ir teisės institutus, jų sistemą ir struktūrą, sudarymo priežastis ir sąlygas, praktinį jų taikymą, atskiru visuomenės sluoksniu ir grupių teisine padėti, kurioje jie atsiduria įgyvendinant teisės normas. Politiniai ir teisės institutai yra tyrinėjami nuo jų susidarymo iki mūsų dienų. Valstybės ir teisės istorijos dalykas yra konkretūs politiniai ir teisiniai reiškiniai. Iš pradžių tyrinėjama faktinė medžiaga, siekiant nustatyti bendrus dėsningumus, išryškinti bendrą valstybės ir teisės raidos tendenciją. Norint teisingai suvokti valstybės ir teisės esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis susiejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniais judėjimais ir ideologiniais principais. Reikia nustatyti, koki vaidmenį vaidino politinės organizacijos ir įstaigos, politinės, teisinės, filosofinės teorijos, religiniai įsitikinimai ir tradicijos. Visuomenė pati kuria savo istorija. Ji sukuria materialines vertybes, tobulina darbo įrankius ir darbo įgūdžius, vaidina lemiamą vaidmenį politiniame gyvenime. Visuomenės politinis gyvenimas negali apsieiti be organizacijų ir partijų, kurioms vadovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikrų visuomenės sluoksnių ar grupių interesus. Pagrindinis šio kurso uždavinys – ištirti ir nustatyti valstybės ir teisės susidarymo ir raidos priežastis, valstybės ir teisės formas, valstybines įstaigas ir teisės institutus. Tiksliai ir sistemin
gai išdėstyti svarbiausius lemiamus įvykius, valstybės ir teisės kitimo procesą ir moksliškai apibendrinti gausią istorinę ir teisine medžiaga. Valstybė yra visuomenės politinės organizacijos sudedamoji dalis ir jai būdingi bendri šios organizacijos dėsniai. Teisė yra visuomenės gyvenimo norminiu veiksnių dalis ir jai būdingi bendri žmonių gyvenimo norminio reguliavimo reikalavimai. Tačiau valstybė ir teisė turi ir savu specifiniu raidos ir funkcionavimo dėsnių. Šie dėsniai lemia valstybės institucijų sistemos sudarymą, jų vidaus struktūrą, darbo metodus, teisės sistema ir teisės normų struktūrą. Valstybės ir teisės istorija nėra tik valstybės ir teisės veikimo praktikos faktų surinkimas ir jų aprašymas, nors be faktu apsieiti negalima. Tie faktai turi būti išanalizuoti ir apibendrinti jų raidos dėsningumai, nustatytas tarpusavio ryšys. Valstybė teisės padedama gali daryti įtaką visuomenės raidai trejopai: 1) šalinti kliūtis ir sudaryti palankias sąlygas ekonominei, politinei ir kultūrinei žmonių veiklai; 2) daryti kliūtis tokiai veiklai ir stabdyti visuomenės pažangą; 3) laikinai net pasukti visuomenės gyvenimą tam tikru mastu atgal, tačiau anksčiau ar vėliau objektyvūs visuomenės raidos dėsniai pašalina tokias valstybės politines ir reakcines teisines priemones, tokius valstybės vadovus ir jos įstaigas. Nors istorija yra nenutrūkstamas judėjimas, tačiau tyrinėti ištisine jos visuma yra neįmanoma. Mokslinei analizei ir apibendrinimui istorine medžiagą reikia suskirstyti j chronologinius vienetus – periodus. Lietuvos valstybės ir teisės istorijos periodai būtų tokie: 1) ankstyvoji feodalinė monarchija, 2) luominė atstovaujamoji monarchija, 3) didikų oligarchija, 4) konstitucinės monarchijos pradai, 5) Lietuvos Nepriklausomos Respublikos laikotarpis (1918-1940 m.), 6) Lietuvos valdymas Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940-1990 m.). Valstybės formos kaita yra periodo kriterijus. Tam tikra valstybės forma nesirutulioja automatiškai. Ją nulemia atitinkamo laikotarpio visuomeniniai-ekonominiai pokyčiai. Papildomai valstybės formos kaitą gali lemti ir užsienio politiniai santykiai. Tačiau valstybės forma gali ir nepasikeisti kartu su visuomenės sociali
nes-ekonomines struktūros pokyčiais. Valstybės forma dažniausiai pasikeičia vėliau ir yra socialinių-ekonominių santykiu pasikeitimo padarinys Antai kapitalistiniai santykiai brendo feodalinės visuomenės viduje, tačiau valstybės esmė ir forma pasikeitė tik įsigalėjus kapitalistiniams santykiams. Bet yra glaudūs ekonominės sistemos, visuomeninių santykiu ir politinės santvarkos bei teisės ryšiai. Kiekvienai epochai būdinga ūkinių-visuomeninių ir valstybinių santykių vienybė. Pasikeitę ekonominiai santykiai laikui bėgant priverčia keisti ir politinę-teisinę santvarką, kuri savo ruožtu daro poveikį ūkiui ir visuomeniniams santykiams. Valstybės ir teisės tyrimo metodus lemia jos dalykas. Taikomi Šie pagrindiniai metodai: istorinis, loginis, sisteminis ir lyginamasis. Istorinio tyrimo metodo uždavinys – nustatyti konkrečias vienų ar kitų reiškinių raidos sąlygas ir prielaidas, istorinį jų nuoseklumą ir perėjima iš vienų istoriškai būtinų stadijų į kitas. Istoriniam metodui reikia, kad kiekvienas valstybės ir teises institutas būtu nagrinėjamas nuo jo atsiradimo iki mūsų dienų, atskleidžiant jo susidarymo sąlygas ir priežastis, vaidinta vaidmenį, kad būtų galima teisingai suprasti dabartinio bet kurio valstybės ir teisės instituto esmę ir paskirtį. Loginio tyrimo uždavinys – nustatyti kai kurių sistemos elementų vaidmenį visai sistemai. Abu šie metodai padeda atskleisti istorinius vidinius reiškiniu ryšius, sudarančius vieno ar kito mokslo dalyką arba objektą. Istorinis tyrimo metodas papildo loginį realiais tikrovės raidos faktais, o loginis – atskleidžia dalykų ir reiškiniu esmę, tiria istorinius faktus, nušviečia istorinės raidos kelią. Be istorinio tyrimo, t. y. be tikrovės objekto raidos, negali būti jo esmės žinių, t. y. teorijos, taip pat be dalyko esmės supratimo neįmanoma nustatyti jo istorijos – atsiradimo ir raidos. Neištyrus objekto esmės, istoriniai faktai atrodytų chaotiškai išsidėstė, atsitiktiniai. Loginis tyrimo metodas sudaro galimybę nustatyti istorinių faktų vietą ir tikrą vaidmenį, vaidintą konkrečiu istoriniu visuomenės raidos etapu. Tik derinant istorinį ir loginį tyrimo metodus galima moksliškai suprasti ir paaiškinti tikrovės dėsningą raidą jos reiškinių įvairovėje.
12
Be faktu negali būti mokslo. Tačiau faktai – tai tik medžiaga. Svarbiausia yra loginis jų apmąstymas, teorinis apibendrinimas ir šiuo pagrindu objektyvaus istorinės tikrovės raidos dėsningumo atskleidimas. Tačiau nagrinėtini ne paskiri faktai, o jų visuma, susijusi su tiriama problema, ieškoma jų objektyvaus ryšio ir priklausomybės. Valstybės ir teisės institutai turi būti tiriami susiejant su kitais visuomeniniais reiškiniais, su visuomenės raida apskritai. Čia ir padeda sisteminis tyrimo metodas. Tik tada valstybės ir teisės istorija nebus vien istoriniu faktų, įvykių, valstybės įstaigų ir teisės formų aprašymas. Be minėtų pagrindinių tyrimo metodų, taikomi ir pagalbiniai metodai. Lyginamasis metodas padeda geriau suprasti vieno ar kito valstybės ir teisės instituto savitumus, palyginti ji su kaimyninių šalių tuo pat metu buvusiais tokiais pačiais institutais ir nustatyti, kas tarp jų buvo bendra ir atskira, kad būtų galima suprasti jų specifika ir ypatumus nulėmusius veiksnius. Statistinis metodas padeda nustatyti vieno ar kito teisės instituto vaidintą visuomenės raidoje vaidmenį. Teisingi apibendrinimai ir išvados gali būti gauti tik kompleksiškai taikant istorinį, loginį, probleminį-teorinį, lyginamąjį ir chronologini tyrimo metodus. Tyrinėjant valstybės ir teisės istoriją, reikia laikytis mokslinio objektyvumo, stengtis, kad politinis tikslingumas nepakeistų mokslinio pagrįstumo ir negintu vienų ar kitų grupuočių arba partijų interesu. Be to, valstybės ir teisės raidos duomenys renkami ir analizuojami konkrečių asmenų, todėl teisinei analizei daro įtaka subjektyvumas. Tačiau subjektyvumas neturi virsti subjektyvizmu, t. y. sąmoningu faktų iškraipymu, vienų ignoravimu ir tik tinkamų pateikimu. Lietuvos valstybės ir teisės istorijos studijos padės studentams geriau perprasti dabar galiojančią teisę ir valstybinių įstaigų paskirtį. Vadovėlis supažindina su valstybės ir teisės institutų atsiradimu ir raida, su daugeliu įvairių teisės šakų kategorijų ir sąvokų, kurių moksliškai suformuluoti apibrėžimai, teisinė terminija vartojama ir mūsų dienomis. Valstybės ir teisės istorija yra savotiškas specialių teisės disciplinų įvadas ir
13
todėl dėmesingas jos studijavimas, svarbiausių teisinių šaltiniu tyrinėjimas būtinas studentų dalykiniam pasirengimui ir jų teisinei kultūrai.
PIRMAS SKYRIUS
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė
1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS
1. Feodalinių santykiu susidarymas ir klasių atsiradimas Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo gimine, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalini maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios gimines, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietes kuriamos tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeimine bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto kartų seimu Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio pradžia).
Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei santvarkai irti nemažą įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui Įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi i mažesnes šeimas. Didėjo bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė. IV-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorines bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau turto, pradėjo išnaudoti svetima darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės narių). Tai davė pradžia klasinei visuomenei. IX-XIl a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geležiniu noragu, įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas. XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmė pili, priešpilį ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį. Be to, jie kartu su savo šeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai. Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę ir ūkius. Jie gyveno laukų ben
16
druomenėmis. turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskursdavo, kiti kilo iki bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duokle žemės kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pili, keletą kaimų ir valdė vieną arba kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Laikydamasi papročiu, bendruomenė kunigaikšti gerbė, jį vaišino, davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastote, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo turimų žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.
2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva, Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Knituva. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Tačiau žemių kunigaikščių valdžia, skirtingai nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio – rėmėsi ne vien autoritetu, bet ir prievarta.
17
II. ANKSTYVOJI FEODALINE MONARCHIJA (XIII-XIV a.)
1. Centralizuotos valstybės kūrimasis Susidariusios žemės – kunigaikštystės – ekonomiškai ir politiškai buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius ir kultūrinius tarpusavio ryšius, susidarė sąlygos jungtis į sąjungas. XI-XII a. susidarę socialiniai-ekonominiai santykiai, tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešų užpuolimu pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vienų valstybę. Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba net nužudydavo. Nemažai kunigaikščių-Vykintas, Daumantas,Treniota, Tautvilas ir kiti – pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus turėjo savo valdžioje didelę dali Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitija, Žemaitija, Deltuvą, N alsią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dali, šiaurinę sūduviųjotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai. Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu. Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-Volynės
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I. P. 34.
kunigaikšti ir Livonijos ordiną. Mindaugo padėtį komplikavo rusų žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įjungimas į Lietuvos sudėtį. Galičo-Volynės kunigaikštis Danilas Romanovičius atsiėmė rusu žemes ir toliau nepuolė. Sukilę Lietuvos daliniai kunigaikščiai gavo pagalbų iš Livonijos ordino, ir Mindaugas buvo apsuptas Vorutos pilyje. Kad sužlugdytų priešų jėgas. Mindaugas papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo įvairiu žemių kompleksas. Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų valstybės interesų. XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su dviem sūnumis nužudė. Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininkų. Tik XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos tėvonija. Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo sostine perkėlė iš Kernavės j Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu centru. Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemių feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtu totorių-mongolų jungo, supratę, jog stipri
19
Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir papročius, stačiatikių tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge su lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynė juos nuo totorių-mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių. Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočiu ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.
2. Visuomeninė santvarka Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus. Praturtėję feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y. nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybė įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų, kuriuos būtų sieję vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo žemės iš didžiojo kunigaikščio ir už tai atlikdavo karine ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti ir remontuoti pilis ir tiltus, tiesti kelius ir atlikti kitas prievoles. Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didelę dalį sudarė medus ir kailiai,
20
Lurėje rinkoje paklausa. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalu grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai – bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė feodalu grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų gretas papildė kunigaikščiu kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio suteiktų žemių, valde dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams. Valstiečiu padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų patekdavo feodalų priklausomybėn ir turėdavo atlikti jiems prievoles. Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės2. Veldamai buvo priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios. Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė sueigoje. Bendruomenė solidariai atsakė už duoklių davimą didžiajam kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuo
2 Lietuvos TSR istorijos Šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I P. 58.
21
gauto derliaus, sumedžiotu žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie 1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąja dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšme turėjo valstiečiu ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai. Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau – nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai. Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenę, o pavienių valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais. Atiduoti valstiečiai tapdavo veldamais ir turėjo feodalo klausyti. Tai būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų įbaudžiavinimo etapas.
Miestiečiu padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio inventorių ir ginklus. Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai. Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska, geležis ir ginklai. Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys, turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai. Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo darbu, nes visa jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininku, sudariusiu miestų gyventojų daugumą. Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems reikalingų dalyku. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros-faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai pirkdavo jų didesnį kieki ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.
3. Valstybinė santvarka Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai ir pati valstybė. Laisvi laukininkai
23
alodininkai tapo pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų. Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų laukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialini jo valdžios pagrindų. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIV a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikyti savo rankose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje. Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jau turėjo tokia nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniu bei vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmus krikščionybę, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Už tarnyba jie gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis kunigaikštis buvo tampančių feodalais žemvaldžių priešakyje. Didžiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės buvo dvarų laikytojų valdiniai. Didysis kunigaikštis laikė visa šalies teritoriją savo tėvonija ir dalijo žemę laikinai naudotis arba nuosavybėn kariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuose rašė: „…esame didžiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti įėjimą į mūsų valdas.” Lietuvoje nebuvo tokių vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje. Vietoj senjorų buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų teises valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri didžiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garantavo priklausomų žmonių išnaudojimą. Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystė broliams buvo padalijama arba visi jie vai
dė ja nepasidaliję. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jų valdė jo broliai. Valstybe politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio valdoma žeme. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos, bet ir kitų ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų dvarų bei žemių savininkai. Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybės galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikščio giminaičiai valdė didelius žemės plotus ir atliko valstybines pareigas rūmuose. Jie neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir, sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip liudytojai. Sričių kunigaikščiai ir jų palikuonys valdė sritis savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu, remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis kunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių gyventojų. Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčių centrai buvo feodalu pilys. Pilių savininkai vykdė didžiojo kunigaikščio valdžią savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomenę, naudodami valstiečių darbą ir lėšas statė įtvirtinimus, tiese kelius. Centrinės ir vietinės valdžios ryšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai nukentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių. Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo valsčiai. Kiekvienas didžiojo kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valsčiai buvo nevienodo didumo: vieni jų apėmė ištisas buvusias kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos), kiti – tik plotus aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė greičiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius valdžiusių bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo dalį surinktų iš valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijūnams talkino vadinamieji pristovai. Toks valsčius skirstėsi j keletą pristovysčių.
III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ SANTVARKA nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio
1. Visuomeninė santvarka Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rūsiu žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečius konsolidavosi i luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinu puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybiniu bajorų grupė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis, priimti kunigaikšti pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų padėtis buvo ta, kad už tarnyba didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė bajorų žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duotinių žemių. Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams.
Ekonominis ir politinis stambiu bajoru stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal žemės valdų dydi atsivesti atitinkamą jam priklausomų žmonių skaičių. Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo smulkių ir vidutinių feodalu sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems žmonėms. Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą. Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų Įsigalėjimas vietoje dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybe. Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas. Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postu ir visiško imuniteto. Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis. Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajorų grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo vienodai saugoma ir ginama.
27
Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis kunigaikštis tapęs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais nepaverstu jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4. 1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėja, kurie spręstu bylas kaip Lenkijoje. Bajoru dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duok
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. I. P. 57, 131-134.
lių pagal senus papročius. Šias privilegijas gavo tik tie bajorai, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo katalikų tikėjimo. Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikiu tikybos bajorai. Baltarusijos ir Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų bajorų herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus raštams antspauduoti vietoje parašo. Norėdami perleisti žeme bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis. Bajoras, netekės žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo. 1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją, nedalyvaujant lenkams . Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėta turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos bajorų teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našliu turtinės teisės, pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai buvo atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajorų žmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus
29
valstybės pilių statyba, jų remontą ir karo tarnybų. Patvirtintos stačiatikiu bajorų teisės naudotis jiems suteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebus baudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus. Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės, nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jie priklausė nuo didžiojo kunigaikščio. Gerokai platesne privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorų ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad i bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjo pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvai disponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas prie kunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir laisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstų pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt. darbų. Sis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jie nebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo atleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir senų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorų pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimti pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Ba
30
jorai gavo teisę valdyti ir teisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajorui atsisakius teisti nusikaltusi savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo sumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusiu valstiečių grąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas. Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumo pagrindas. 1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams privilegija. Si privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Fonų taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimu, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininku pajamų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausė nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti j savo rankas valstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybini postą sudarė bajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją. Dvasininku luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje buvo stambus žemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, katalikų ir stačiatikių dvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuosavybės teise. Tie plotai nuolat didėjo, nes didysis kunigaikštis ir ponai jiems duodavo žemių papildomai. Be to, dvasiškiai feodalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemę įkaitu. Dvasininkų dvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuo valstybinių mokesčių ir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karo tarnybos. Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visų privati
31
nių žemių. Miestuose aukštieji dvasininkai turėjo savo jurisdikas ir neribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, suteikiančiu žemės savininkui politines, administracines ir teismo teises priklausomiems gyventojams. Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiau tam priešinosi ponai bajorai, reikalavę, kad didysis kunigaikštis uždraustu dvasininkams užimti valstybinius postus. Aukštieji dvasininkai turėjo didelę įtaką visai feodalu klasei. Visos privilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus, prelatus, o po jų – kunigaikščius ir ponus. Vilniaus vyskupijos katedros, parapinių ir vienuolynų bažnyčių valdoms buvo suteiktas imunitetas. Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai. Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos gražindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbos negaudavo. Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos bažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais bajorais ir sudarė Bažnyčios oligarchija. Svarbiausia vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidino vyskupai. Jie buvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius žemės plotus su priklausomais valstiečiais ir miestiečiais. Diecezijos aukšto rango dvasininkai vadinti prelatais. Jie turėjo aukštas pareigas: kapitulos klebonų, dekanų, scholastų, kantorių, bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausė žemės plotai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė. Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių. Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvo formalūs. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta neturtingų žmonių globa.
Valstiečiu padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalu ir valstybiniai, arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvu valstiečių. Antai 1447 m. Kazimiero žemės privilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių nelaisvu valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečiu turėjo teisę išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas buvo tik 10 metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisę išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas nauja feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės. Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teise naudotis giriomis. Girioje jie įdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė. Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystės santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI a. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys galėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30 grašiu mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles. Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaiga ir vadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokių pačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš kelių
33
ūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievoles turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kiti – praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūki, nes tada būtų padidėjusios prievolės. Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvuliu skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalu ir jiems priklausomų valstiečių santykiu jokios teisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos. Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisva šeimyną. Jos narius feodalas galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį tokį turtą. Be to, kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturias statines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašiniu. Galėjo ganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo artima baudžiauninkų padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju, tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusiu vaikų padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioje šeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos buvo paverčiami baudžiauninkais. Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavo pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.
34
Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijų pagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikšti privilegijos savaitiniam turgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavo miestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestų miestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamu iš miestiečių. Įsteigus miestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jie galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekyba ir karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatyta dienų skaičių per metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kad gautų pajamų iš turgaus rinkliavų. Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalas galėjo parduoti visų miestelį kitam feodalui. Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvo nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nė vieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į miestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir prekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus amatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestai gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokia teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui. Miesto vaitų skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus ir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo turtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos kooptuodavo iš savo tarpo. Įsigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldos organai susidėjo iš keleto giminių narių. Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybų ir lavų. Tarybų sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias
35
bylas. Vaitas turėjo ginkluota jėgų ir užtikrindavo viešąją tvarkų ir saugumą mieste. Miestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo žemės valdu ir dvarų, naudojosi feodalu teisėmis. Paprasti miestiečiai privalėjo mokėti valstybinius ir miesto mokesčius, atlikti darbines prievoles (statyti namus, gristi gatves, tiesti šaligatvius ir pan.). Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemės ir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai buvo vadinamosios jurisdikos. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir pirkliai. Amatininkai buvo susijungę į cechus. I cechą galėjo patekti amatininkas, keletą metų pabuvęs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletą metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijos draudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į cechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiama įtaka miesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.
2. Valstybinė santvarka Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją. I jos sudėti įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik artimiausia rinka. Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai – Volynę, Turovą, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.
36
Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybini aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui – Juodąja Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėva, Narimantui – Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui – Volynę, Kęstučiui – Gardina, Palenkę (Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmerge ir Breslaują bei Ašmena. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke – Vainiaus sūnus Liubakas. 1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžia iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo i vasalų vidaus reikalus. Daliniu kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačia valstybę. Vytautas panaikino feodalini rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos-Vitebską, iš Kaributo-Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti Šias žemes paskyrė vaivadas. Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonomini didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.
37
Didįjį kunigaikšti rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančios dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir jį rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai. Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje ji vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus į valstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamu iš valdomo dvaro arba valsčiaus. Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiru žemių. Valstybe politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintų kunigaikščiu turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparato didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalka, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliarija, vadovaujama kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais. Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiama reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėjimo, kovų dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžia: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. Ponu taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga feodalams, kad atstovautų valstybei palaikant santykius su užsienio šalimis, organizuotų kariuomene kraštui nuo priešo puolimų ginti. Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžia savo valdose – karinius būrius ir administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles ginti šalį ir vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. To
38
kius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūroms organas – Ponų taryba. XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didžiojo kunigaikščio broliai, kiti kunigaikščiai, kartais pakviesti Įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečiu viršūnės. Vytauto valdymo metais taryboje buvo kilmingi bajorai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, maršalkos. Ponų tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant Žygimantui Kęstutaičiui ir Kazimierui. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmu iždininkai, taurininkas, raikytojas, vyriausias virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidininkas, žemės karužas, kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie buvo: vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir rūmu maršalkos ir žemės paiždininkis. XIV-XV a. Ponų taryba buvo de jure ir de facto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdant mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasidarė vyriausybinis organas, ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšme. Ponų taryba tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybine tarnybą, leisti iždo lėšas ir pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirti valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jų žinia ir pritarimu. Poną tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigas valstybėje, todėl jų įtaka buvo didele. Ponas veikė savarankiškai greta didžiojo kunigaikščio. Ta
čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo kunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be Ponu tarybos. Visu ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su artimiausiais ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis, Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais. Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų organas, kartu su didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojo kunigaikščio. Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikos klausimų. Tačiau teisės aktus be didžiojo kunigaikščio Ponų taryba priimdavo tetai. Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji – urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kili – didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios – rūpintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais reikalais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios: vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanelerio, seniūnų ir didžiojo kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš pareigų. Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiždininkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie didžiojo kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. Didžiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka Šaukė kunigaikščių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kancleris buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kancleris perduodavo didžiojo kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntimams. Jo žinioje buvo Lietuvos Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir ji pavaduodavo pakancleris.
40
Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdu priklausančias pajamas. Paiždininiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo. Iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitu priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas. Vieni didžiojo kunigaikščio rūmu valdininkai tvarkė kuria nors ūkio šaka arba dalyvavo jo svitoje, kiti – ėjo valstybinių ir rūmu urėdu pareigas. Antai virtuvės meistras, pataurininkis, stalininkas, pakamorė ir kiti buvo vien rūmu urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo ir valstybines funkcijas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio asmeniu: patalininkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be to, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmu tarnu, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus. Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė didysis kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysis kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Jis turėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktu prievoles valstybei. Jis buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyventojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam kunigaikščiui gyventoju prašymus, rekomenduodavo skirti į tarnybą, suteikti žemės valdas. | valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai. Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir valdos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai.
41
Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldus Žemaičiu seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytoju funkcijas. Teisinas. Teismo funkcijas atliko administraciniai organai, nes viso aparato pagrindas buvo specifinis feodalinis principas -žemės savininkui priklauso administracija ir teismas. Teismo funkcijas vykdė vaivados, seniūnai, vietininkai, Žemės maršalka, dvaru laikytojai kiekvienas savo valdose. Aukščiausiasis teismo organas buvo didysis kunigaikštis ir Ponų taryba. Iki 1447 m. Žemės privilegijos didysis kunigaikštis buvo aukščiausiasis teisėjas visiems valdiniams. Minėta privilegija suteikė teise bajorams teisti priklausomus žmones. Vaivados, vietininkai, seniūnai, dvarų laikytojai du trečdalius gautų iš teismo pajamų turėjo atiduoti valstybės iždui. Buvo atvejų, kai didysis kunigaikštis duodavo bajorui kartu su žeme apsaugos raštą ir atleisdavo jį nuo vaivados, vietininko ar seniūno teismo. Toks bajoras turėjo teise kreiptis į didžiojo kunigaikščio teismą. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka didžiajam kunigaikščiui. Bylų žinybingumas priklausė nuo asmenų turimų privilegijų, jų tarnybos rango bei laipsnio ir kartais – nuo šalių susitarimo. Ponus teisė pats didysis kunigaikštis, o kai jo nebučiavo, Ponų taryba. Didysis kunigaikštis sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. Jis taip pat sprendė valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatlikimo ir panašias bylas. Kadangi didysis kunigaikštis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius negu Lietuvoje, tai aukščiausiojo teismo funkcijas čia vykdė Ponų taryba. Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Kai didysis kunigaikštis grįždavo į Lietuvą, Ponų tarybos, kaip aukščiausiojo teismo, savarankiškas vaidmuo pasibaigdavo. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti didžiajam kunigaikščiui.
IV. LIETUVOS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ SANTVARKA LUOMINĖS MONARCHIJOS LAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos)
1. Visuomeninė santvarka Bajorų (šlėktų) vieningo luomo susidarymas. XV a. pabaigoje ir XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė sparčiau plėtotis žemės ūkis, amatai ir prekiniai-piniginiai santykiai. Daugiau buvo parduodama kailių, medaus, vaško, gyvulininkystės produktų, žuvies, medžio ir jo dirbinių, linų, kanapių ir grūdų. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Plėtėsi prekyba su Ryga ir Vakarų Europos miestais. Feodalai plėtė savo žemės valdas ir ryšius su vidaus ir užsienio rinka. Nuolatiniai karai vertė didįjį kunigaikštį stiprinti šalies gynybą ir dalyti feodalams žemę kartu su valstiečiais. Kiekvienas žemvaldys turėjo atsivesti karių būrį pagal valdomos žemės plotą. Bajorai nuolat prašė žemės ir kitų naudmenų motyvuodami tuo, kad neįstengia atlikti karo tarnybos. Seniūnijose ir valsčiuose žemes jiems duodavo vietininkai ir seniūnai, o po to tai patvirtindavo didysis kunigaikštis. Gavę žemės laikinai valdyti, bajorai labai ją alino ir plėšė valstiečius, todėl didysis kunigaikštis pradėjo duoti žemę iki gyvos galvos. Laikinai duota žemę bajorų prašymu didysis kunigaikštis atiduodavo paveldimai valdyti be teisės perleisti kitam. Ilgainiui bajorai išprašydavo iš didžiojo kunigaikščio raštą dėl laikinai valdomos žemės pavertimo tėvonine žeme. Tokių raštų XV-XVI a. buvo gana daug. XVI a. pradžioje atsirado žemių, įkeistų už skolas. Stambūs feodalai skolino pinigus didžiajam kunigaikščiui ir gaudavo įkaitu žemę su joje gyvenančiais valstiečiais, įkeistos žemės kaupėsi feodalų rankose ir stiprino ekonominę jų galią. Vieningas bajorų luomas formavosi pamažu. Nors feodalai ir turėjo imunitetą, tačiau bajorai liko didžiojo kunigaikščio valdiniai. Tik stambiu ponų žemės nuosavybė buvo suskaldyta, nes jie turėjo priklausomų smulkių bajoru. Vieningas bajorų luomas išsirutuliojo iŠ trijų feodalinių grupių: buvusių dalinių ku
43
nigaikščių, ponų bajorų ir tarnybinių bajorų. Vieningo feodalų luomo evoliucija vyko didėjant bajorų vaidmeniui. Iš pradžių ponai bajorai susilygino su daliniais kunigaikščiais. Susilyginus dviem stiprioms feodalų grupėms, trečioji -vidutiniai ir smulkūs feodalai – stengėsi gauti vis daugiau žemės, teisių ir privilegijų. Kunigaikščiu tarpusavio kovu dėl valdžios metu vidutiniai ir smulkūs feodalai gaudavo vis didesnių teisių ir privilegijų ir stiprėjo ekonomiškai bei politiškai. Didieji kunigaikščiai, spręsdami karinius ir mokesčių klausimus, buvo priversti kviesti ir feodalų atstovus. Feodalinių santykių raidos išdava – politinis vidutinių ir smulkių bajorų iškilimas. Buvę kunigaikštukai, ponai ir vidutiniai bei smulkūs feodalai XVI a. viduryje susiliejo į vieninga luomą, turinti vienodu teisių ir privilegijų. Bajorų ir ponų teisės buvo sulygintos karo dėl Livonijos metu. Neturėję savo tiesioginių interesų Livonijoje bajorai pradėjo bodėtis užsitęsusiu karu, reikalavo sau daugiau teisių ir reiškė nepasitenkinimą ponu politika. Reikalavo, kad ponai atsisakytų savo išimtinių teisių, kad būtų renkamas seimas, visiems vienodas teismas. 1562 m. žygio ties Vitebsku metu bajorai pareikalavo unijos su Lenkija, bendro karaliaus ir seimo, tokių pačių teisių kokias turėjo lenkų šlėktos ir pareiškė, kad, kol nebus patenkinti jų reikalavimai, neduosią lėšų karui7. Ponai, vengdami skilimo feodalų klasės viduje, nutarė atsisakyti savo išimtinių politinių teisiu ir sulyginti visų feodalinių grupių teises. Bajorų luomas turėjo tik formaliai lygias teises. Ponai, kaip ir anksčiau, faktiškai vadovavo šalies politiniam gyvenimui. Dauguma bajoru turėjo nuosavus dvarus ir buvo savarankiški žemės savininkai, mažesnė jų dalis gyveno ponų žemėse ir ėjo jiems tarnybą. Formaliai juridiškai bajorai galėjo užimti valstybines tarnybas, dalyvauti seimeliuose ir seimuose, 1566 m. Statutas įtvirtino neribotą bajorų žemės nuosavybę, asmens laisvę ir neliečiamybę. Bajorai gavo teisę disponuoti dvarais savo nuožiūra, t. y. parduoti, dovanoti, įkeisti, užrašyti Bažnyčiai ir pan. Di
44
dysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti bajoru pagal įtarimą, slapta ar viešų Įskundimą. Bajoru ir didžiojo kunigaikščio santykiai buvo normuojami sutartimi, kurią jie sudarydavo pastarojo rinkimų metu. Visi bajorai turėjo formalią teise rinkti didįjį kunigaikštį, o iš tikrųjų į rinkimus jų atvykdavo nedaug ir viską nulemdavo ponai. Tarpuvaldžiu kiekvieno pavieto bajorai, susirinkę į kaptūrinius seimelius ir sudarę kaptūrinius teismus, savarankiškai tvarkė savo reikalus. Bajorai ir jų valdiniai nemokėjo valstybei mokesčių. 1588 m. Statute pasakyta, kad didysis kunigaikštis be seimo nutarimo negali skirti sidabrinės ir kitų mokesčių bajorams, dvasininkams, miestiečiams ir jų valdiniams. Bajorai ir jų valdiniai buvo atleisti nuo darbų ir prievolių valstybei, taip pat nuo pilių ir tiltu statybos bei remonto. Jau 1566 m. bajorai buvo atleisti nuo mokesčių vidaus muitinėse, o jų pastotės su namų apyvokos gaminiais ir maisto produktais atleistos nuo tiltų mokesčio. 1588 m. Statutas leido bajorams be jokių muitų gabenti sausumos ir vandens keliais savo javus ir miško gaminius, nemokėti turgų ir kitų mokesčių. Iš užsienio jie įsiveždavo reikalingų daiktų be muitų mokesčių. Tik jei būdavo rimtas priešų užpuolimo pavojus, bajorai apmokestindavo savo valdinius karo reikalams. Vienintelė bajorų prievolė – karo tarnyba. Pašauktinė jų kariuomenė buvo pagrindinė karinė jėga. Pagal 1588 m. Statutą, į visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. Karo tarnyba buvo susijusi ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Jeigu šeimoje buvo keli suaugę broliai, tai į karą jodavo vienas iš jų su palydovais pagal valdomos žemės plota. Nepilnamečiai, našlės ir sergantys bajorai turėjo atsiųsti vietoj savęs tinkamą karį. Ponai, kaip ir anksčiau, buvo aukšti valdininkai ir sričių valdytojai. Valstybinio aparato vietose nebuvo, todėl čia visi valdininkai buvo ponų tarnai. Eiliniai bajorai neturėjo savo valdininkų aparato, todėl į aukštus postus jų neskirdavo. Ponai buvo didžiojo kunigaikščio patarėjai ir vaidino pagrindinį vaidmenį pavietų seimeliuose: jie buvo visų pavieto bajorų korporacijos vadai.
45
XVII a. bajorai savo valdiniams valstiečiams ir amatininkams turėjo neribotą administracinę ir teismo valdžią. Bajoras, pasikvietęs vaitą ir savo kaimyną bajorą, galėjo nuteisti valstietį net mirties bausme. Padidėjus žemės ūkio produktu paklausai, bajorai ėmė plėsti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles. Buvusioje valstiečiu žemėje kūrėsi palivarkai. Lietuvoje rinka buvo siaura, prekiniai-piniginiai santykiai plėtojosi lėtai, nes bajorai vis daugiau produktu parduodavo užsienyje ir ten pirkdavosi reikalingus dalykus. Iš užsienio jie gabeno vyną, dalgius, plieną, peilius, gelumbe, popierių, šilką, auksą, odos dirbinius, dažus, ginklus, pietų kraštu vaisius . Dvarų ūkiui užmezgus ryšius su užsienio rinka, amatai ir prekyba nusmuko. Miestuose nebuvo naudojamas samdomasis darbas, todėl cechinė gamyba nesiplėtė. Žemės ūkyje samdomasis darbas taip pat nebuvo naudojamas. Lietuvoje stiprėjo feodaliniai, o ne kapitalistiniai santykiai. Ūkis liko natūrinis, žemdirbystės technika buvo primityvi. Feodalų ūki reikalingais daiktais turėjo aprūpinti valstiečiai. Feodalų pajamos didėjo ne plečiant arba intensyvinant žemės ūkį, bet apiplėšiant valstiečius. Valstiečiai badavo ir skurdo, plito ligos. Valstiečiai priešindavosi didėjančiam išnaudojimui arba mesdavo ūkius ir pabėgdavo. Dėl valstiečiu bėgimo ir didelio mirtingumo XVII a. dirbamos žemės plotai mažėjo. Visa tai stabdė gamybinių jėgų raidą. Bajorai atsigabendavo įvairių prekių iš užsienio ir versdavo valstiečius jas pirkti aukštomis kainomis. Prekyba be muitų ir rinkliavų žlugdė miestų amatus ir pati save; žemės ūkio gamybos mažėjimas dėl valstiečių apiplėšimo, amatų ir prekybos žlugdymas dėl prekių pirkimo užsienyje buvo Lietuvos ekonominio smukimo priežastys. Lietuvos ūkio smukimą pagreitino XVII a. viduryje prasidėję karai. Sustojo gamybos ir prekinio-piniginio ūkio plėtra. Lietuvoje siautė badas ir maras, daug kaimų ištuštėjo. Bajorai negalėjo atkurti savo palivarkų, nes valstiečių buvo nedaug ir jie neturėjo darbinių gyvulių. Tik XVII a. pabaigoje dvarų ūkis pradėjo atsigauti, tačiau valstiečių išnaudojimas padidėjo.
46
Mokesčiai, rinkliavos, kariuomenės plėšikavimai karų metu sužlugdė amatininkus ir pirklius miestuose. Amatininku cechai trukdė prekyba pirkliams, nes jie turėjo teisę neleisti prekiauti savo gaminamais gaminiais. Seimuose bajorai nustatydavo amatininkų gaminiams mažas kainas, o tai žlugdė amatus. Karu metu prekyba plėtojosi labai menkai, nemaža jos dalis teko smulkiems amatininkams. Valstiečiai pirko prekes iš savo bajoru; šie stengėsi neįsileisti į savo valdas pirklių. Lietuvoje muitai buvo gana dideli, o tai kliudė prekybai su kitomis šalimis. Be to, buvo daugybė privačiu muitu už kelius, tiltus, brastas ir pervažas. Miestiečius vargino butų prievolė. Jie turėjo apnakvyndinti bajorus, suvažiavusius j seimus ir seimelius. Feodalu savavaliavimas žlugdė miestus. Turtingieji miestiečiai pirkosi dvarus, neturtingieji nuomojo iŠ feodalu žemės sklypus. Miestiečiu perėjimas i valstiečiu kategorija reiškė darbo visuomeninio pasidalijimo mažėjimą. Visa tai rodė ūkio smukimą. Šiaurės karo metu (1700-1709 m.) Lietuva ūkiškai visiškai nusilpo. 1708 m. prasidėjo badas, o vėliau – maras. Baudžiavinis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trūkumo. Kadangi buvo daug dirvonu ir nežinia kiek valstiečiu, 1717 m. buvo surašyti gyventojai. Dvaru savininkai turėjo prisiekdami pasakyti, kiek turi valstiečiu kiemu, žmonių ir ar nieko nenuslepia9. Dėl ūkio nuskurdimo ir kitu šalių konkurencijos grūdų eksportas iš Lietuvos beveik sustojo. Bajorai neieškojo būdų kaip išbristi iš krizės, stengėsi išsaugoti sau žemes ir baudžiauninkus. Žeme jie ėmė dalyti valstiečiams už trečdalio arba ketvirtadalio derliaus činšą. Tik XVIII a. daugėjant gyventojų ir gausėjant gyvulių palivarkai pradėjo atsigauti. Palivarkų steigimą skatino žemės ūkio produktu paklausos didėjimas užsienio rinkose ir grūdu kainu kilimas. Stambūs feodalai pradėjo steigti manufaktūras savo dvaruose. Manufaktūrose baudžiauninkai dirbo nemokamai arba už mažą užmokesti. Dėl prievartinio darbo ir nepakankamo dar
47
bininkų sugebėjimo gaminiai buvo prastos kokybės ir negalėjo konkuruoti su importiniais. Tik po 1775 m. reformų Nuolatinė taryba nustatė generalinius prekybos su užsieniu muitus ir panaikino bajoru muitines privilegijas bei vidaus muitus. Tačiau kapitalistiniai santykiai formavosi labai lėtai. Kapitalistinio ūkio raida stabdė bajoru politinis viešpatavimas ir jų privilegijos. Dvasininkų padėtis. Dvasininkai, kaip ir anksčiau, buvo privilegijuoti, laisvi nuo mokesčių ir prievolių. Jie gaudavo dešimtinę ir išnaudojo savo valstiečius ir amatininkus. Rinkdavo kalėdinę ir kitas bažnytines duokles. Ėmė mokesčius už santuoką, vaiku krikštijimą ir mirusiųjų laidojimą. Gamindavo Įvairius paveikslėlius, rožančius ir pan. ir versdavo tikinčiuosius juos pirkti. Globojo nepilnamečius įpėdinius, našles, organizuodavo įvairias religines šventes ir surinkdavo nemažas pajamas. Dideles pajamas gaudavo iš smukliu, kurias steigė ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose. XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. bajorai nepalankiai žiūrėjo i dvasininku turtu ir politinės galios didėjimą. L635 m. seimo konstitucija apribojo teisę steigti naujus vienuolynus, kad bajorų turtai nepatektu Į jų rankas. Bajoras, stojantis [ vienuolyną, turėjo savo dvarą parduoti pasauliečiui. Uždrausta apmokestinti turtus Bažnyčios naudai mokesčiais, didesniais kaip 7 proc. metinių pajamų. Vietoje dešimtinės dvasininkai gaudavo mokesti pinigais. Skundus dėl dešimtinės nemokėjimo nagrinėjo pilies arba žemės teismas10. Visa tai aiškinama reformacijos įtaka ir bajorų diktatūros įsigalėjimu. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. centrinės valdžios pairimas sudarė sąlygas vėl sustiprėti Bažnyčiai. Dvasininkų viršūnės glaudžiai bendradarbiavo su didikų oligarchija. Ypač su didikais bendradarbiavo jėzuitai, turėję ne tik didelius turtus, bet ir spaustuves bei platų mokyklų tinklą. Antra vertus, prieš Bažnyčios viešpatavimą ir jos idėjas stojo reformacijos šalininkai. Socialinė ir ekonominė stambių feodalų ekspansija sukėlė politinę reakciją, kuri reiškėsi suaktyvėjusiu katalikybės plėtimu. Katalikybė buvo feodalu ginklas prieš nacionalinę ir religi
Volumina legum. T. 3. Str. 855.
48
ne kitų tautybių nepriklausomybe. 1596 m. pasirašyta Bresto bažnytinė unija, kuri sukėlė miestiečiu opoziciją. Nemaža miestų priėmė kalvinizmą. Reformacijos judėjimas suteikė feodalams teisę valdyti savo žemėse esančias bažnyčias. Nors kalvinizmas iš esmės reiškė buržuazijos interesus, tačiau Lietuvos feodalai didikai pritaikė jį savo tikslams. Reformuodami Bažnyčią, jie konfiskavo jos turtus ir žemes prijungė prie savo valdų. Po Liublino unijos prasidėjo puolimas prieš reformaciją. Daugumas feodalų išsigando antifeodalinio judėjimo, reformacijos ideologų griežtų reikalavimų ir grįžo į katalikybę. Valstiečių padėtis. Prekinių-piniginių santykiu plėtra vertė feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norint gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiams skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį pajėgumą. Tai pasiekti buvo įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę, pašalinus tarprėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais. Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikšti panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų reforma. Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują valstiečių administraciją. Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514 m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą11. Dvarų valdytojai ir seniū
11 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T. L P. 101.
49
nai įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti stacijų, reikalaujama išskirti lauka, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų lažą, kiti – mokėtu už turimą žemę, mokėti činšo mokestį – po kapą grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir pajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare įvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį. Dvaru laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtine Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kieki dvaro nelaisvai Šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti i tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta padidinti iŠ dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statine kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti. Valstiečiai priešinosi nauju prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo . Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals
tiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles. Jeigu išėjęs valstietis grįžtu, jam turėjo būti duota žemė kitoje vietoje. Laisvos žemės neturėjo būti išnuomojamos už pinigus, kviečius ar medų, o atiduotos už tarnybą, kad būtų gaunama daugiau pajamų. Dvarų valdytojai neturėjo teisės savintis pabėgusių valstiečių arba išmarų turto, įsakyta žiūrėti, kad valstiečiai nepardavinėtų ir neikeistų žemės bajorams ir tuo nemažintų didžiojo kunigaikščio žemių ploto. Valstiečių sūnus urėdai turėjo išsiųsti mokytis amato, nes dvare reikalingi įvairūs meistrai. Minėti nuostatai nelietė valstiečiu žemės valdymo santykiu, o tik nustatė mokesčius ir prievoles bei nurodė ūkininkavimo tvarka. 1557 m. balandžio l d. išleisti valakų nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai14. Pagal šiuos nuostatus valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30-33 margus (20-21 ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti 2-3 silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečių kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie įsikurdavo juostoje prie kelio. Taip susidarė gatviniai kaimai po 40-50 kiemų. Valstiečiams prievoles paskirdavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, t. y. pagrindinė gamybos priemonė. Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek, kad galėtų iŠ jos pragyventi ir atlikti prievoles. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į keturias rūšis: I rūšies – gera žemė, II – vidutinė, III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činšo mokestis – 21,12,8 ir 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po dvi statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną – už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai blo
14 Lietuvos TSR istorijos Šaltiniui. Vilnius, 1955. T. I. P. 172-178.
51
gos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per savaitę ir keturias dienas talkų per vasara. Visi valstiečiai mokėjo žvejybos mokestį ir už stacija po 2,5 grašio. Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdiniai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizoriai organizavo žemės matavimo darbus, apkeisdavo bajorų įsiterpusias žemes su valstybės žeme, ieškojo nuslėptų ir neteisėtai užimtų žemių, drauge su urėdais dalijo valstiečiams valakus ir žiūrėjo, kad jie apsigyventu viduriniame lauke, kad nesikurtų mažuose sklypuose, o urėdai ar bajorai nepasisavintų reformos fondui skirto miško. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus dvarų ūkio būkles duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorius privalėjo surasti reikiamą skaičių tarnų dvarui ir piliai, kartu su girininku parinkti žvėrių sekėjus, nustatyti reikalingą skaičių amatininkų, skirti vaitus. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po tris valakus be prievolių. Dėl valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbiniu gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą buvo baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, drau
52
džiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo stichiniu nelaimiu, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais. Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemiu kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činšą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osados ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktine sargyba, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę. Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio viena dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė javus arba ravėjo daržus. Daržininkams duodavo po tris margus žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga. Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, burtininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kuri jis dirbo vietoje činšo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činšą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činšą. Sauliai, bebrininkai, barčiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių. Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai. Net už nusikaltimą žemė nebuvo atimama. Jiems leisdavo rinkti grybus ir uogas, medžioti mažus žvėrelius savo valakuose, žvejoti ežeruose ir upėse meškere ir mažais tinkleliais. Po rudens darbų su urė
53
do žinia valstietis galėjo išeiti uždarbiauti. Pabėgusiu valstiečiu ieškodavo ir už tai konfiskuodavo jų turtą. Sugautus apgyvendindavo laisvame neįdirbtame valake. Valstietis, apgyvendinęs savo valaką ir pardavęs trobesius, galėjo išeiti kitur, tačiau privalėjo apsigyventi didžiojo kunigaikščio valsčiuje. Po valaku reformos buvo pertvarkyta valstiečiu administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Bendriems reikalams aptarti turėjo kaimo vyrų sueigą – kuopą. Kuopa rūpinosi bendrais ūkiniais reikalais ir santykiuose su dvaru gynė savo narius. Kuopa pasipriešindavo didinamoms prievolėms, todėl feodalai turėjo su ja tartis. Valsčiaus centriniame dvare buvo seniūno arba dvaro laikytojo būstinė. Reikalus tvarkė jo vietininkas su raštininkais. Jie prižiūrėjo dvaro ūkį, ieškojo naujų pajamų šaltinių, vykdė policijos ir teismo valdžia valstiečiams, kontroliavo prievolių atlikimą. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti j vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius j darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ežias ir kapčius. Jis pranešdavo dvaro ūkvedžiui apie nuostolius ir nusižengimus, atvesdavo valstiečius į vietininko teisiną ir jame pats dalyvavo, pranešdavo revizoriui apie dvaro urėdų neteisėtus veiksmus. Be to, iš valstiečių buvo skiriami du šuolininkai, kurie žiūrėjo, kad valstiečiams nebūtu daroma nuostolių ir kad šie jų nedarytų, padėjo vaitui. Vaitai ir šuolininkai dažnai reikalaudavo sau įvairių rinkliavų, todėl valstiečiai stengėsi, kad jais būtų skiriami kuopos pasiūlyti žmonės. Valakų nuostatai nustatė miškų naudojimo tvarką. Privatūs miškai buvo atriboti nuo didžiojo kunigaikščio miškų. Tokį atribojimą vykdė paskirti komisarai. Miško žemė, tinkama žemdirbystei, buvo išmatuota valakais ir atiduota valstiečiams už prievoles. Netinkamą žemdirbystei žemę įrašydavo į registro knygas. Šienaujamus plotus prijungdavo prie dvaro žemių arba iš
54
dalydavo valstiečiams. Medžioti miškuose buvo uždrausta. Buvo medžiojama tik didžiojo kunigaikščio naudai. Girininkai parduodavo valstiečiams išvirtusius medžius. Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1-2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais. Kai kur Bažnyčiai buvo palikta dešimtinė specialiu didžiojo kunigaikščio rastu. Vykdant valaku reformą, valstiečiai davė pastotes ir darbininkus revizoriams ir matininkams. Seniūnai ir dvarų laikytojai sudarydavo gavusių valakus valstiečių sąrašus ir perduodavo jiems sklypu valdymą. 1567 m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams . Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtu sidabrine. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo mokesčių lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis. Toli nuo dvaro gyvenantiems valstiečiams rekomendavo skirti činšą, nes atvykti i darbą dvare atimdavo daug laiko. Duoti žemės vien už pinigini činšą buvo uždrausta. Valstiečiai galėjo parduoti namus, inventorių ir išeiti iš ūkio savo vietoje palikę kitą valstietį. Parduoti žeme jie neturėjo teisės. Valstiečiai turėjo teisę apskųsti seniūnų ir laikytojų neteisėtus veiksmus revizoriui. Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valakų reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambūs feodalai vykdė valaku reformą savo valdose. Buvo panaikinta valstiečių žemės nuosavybė, senos paprotinės prievolės, nuo senovės susiformavusi jų gyvenimo tvarka, nes ji netiko išsivysčiusiems feodaliniams santykiams. Feodalinę rentą nustatydavo nuo sklypo, ir feodalai galėjo lengvai keisti rentos formą ir dydį. Galėjo lengvai priderinti valstiečių išnaudojimo formas prie besiplečiančios prekinės gamybos. Ši reforma buvo tolesnis feodalinių santykių ir baudžiavinės santvarkos raidos etapas.
Valstiečių padėtis nuolat blogėjo. Palivarkai buvo plečiami atimant iš valstiečių žemę ir paliekant šeimai po puse valako. Ta pati darė ir valstybinių bei bažnytinių žemių laikytojai. Seniūnai ir dvarų valdytojai steigė palivarkus savo nuožiūra. Plečiant palivarkus, valstiečiams daugėjo lažo dienų. XVI a. viduryje vidurkis buvo dvi lažo dienos per savaite nuo valako, o XVII a. viduryje – šešios dienos. Feodalai pradėjo reikalauti moterų ir pusberniu lažo dienų, jų skaičių didindavo smulkindami valstiečių valakus. Į talkas išvarydavo visus darbingus valstiečio šeimos narius, palikdami vieną žmogų saugoti namu. Valstybiniu ir bažnytinių valstiečių atliekamos prievolės buvo analogiškos bajorų ir ponų valstiečių atliekamoms prievolėms. Feodalai daugiau reikalavo kiaušinių, naminių paukščių, linų, grūdų, grybų, riešutų, apynių ir kitų duoklių. Valstiečiai turėjo vežti feodalų prekes į turgus, pirkti prekes savo pono krautuvėje, malti grūdus jo malūne, velti audeklus vėlyklose ir už viską mokėti. Lažinis ūkis negalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui. Tokia valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo, kartu su žeme ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo valdžią. Baudė fizinėmis bausmėmis, pririšdavo prie stulpo, įsprausdavo į kaladę ir pan. Baudė už blogai atliktą darbą, už dvaro tarnų neklausymą, už bažnyčios nelankymą. Valstietis be pono leidimo negalėjo sukurti šeimos. Tik valstybinių žemių valstiečiai galėjo skųstis didžiajam kunigaikščiui, ir jis įsakydavo savo valdiniams ištirti skundus. Feodalai savo valstiečius skirstė į valsčius, vaitystes ir dešimtijas, kad būtų lengviau valdyti. Vaitai ir dešimtininkai buvo parenkami iš pasiturinčių valstiečių ir turėjo lengvatų. XVIII a. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, kurie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo činšą, o dažniausiai – lažą ir činšą. Be to, turėjo atlikti 12 dienų talkų, šarvarkų (taisyti kelius ir tiltus), kulti javus, eiti sargybą ir pan. Taip pat turėjo duoti duokles natūra.
56
Valstybiniu ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (padūmės), turėjo mokėti kvarta ir hiberną (mokesčius kariuomenei išlaikyti). Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žemininkai. Išnykus bajoru pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo, o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Gyveno geriau už lažinius valstiečius ir atlikdavo dvarui karinę bei policine tarnyba. Žemininkai XVIII a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo surinkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Žemininkai turėjo turėti savo namus su seklyčia ir ūkio trobesiais, gerą žirgą, balną, ginklus ir uniformą. Nusikaltusi žemininką ponas perkeldavo j bajorus. Visi valstiečiai turėjo atlikti prievoles Bažnyčiai produktais ir pinigais. Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką geros žemės mokėjo 50 grašių, už vidutinės – 40 grasių ir už blogos- 30 grašių. Miestų gyventojai susidėjo iš turtingos feodalų viršūnės, turtingų pirklių, vidutinių sluoksnių – amatininkų, prekybininkų, proletariato – pameistrių, mokinių, darbininku ir tarnų. Svarbiausi prekių gamintojai buvo cechų amatininkai, nes įmonių miestuose buvo nedaug. Amatininkai, norėdami išvengti feodalinės priklausomybės, organizuodavosi į cechus. Cechas gaudavo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą ir privilegiją, kuri draudė ne cecho nariams verstis amatu. Cechų meistrai pirkdavo žaliava, gamindavo gaminius ir juos parduodavo. Tarp cechų ir feodalų jurisdikų kildavo ginčų, nes įstojęs į cechą buvęs feodališkai priklausomas amatininkas tapdavo miestiečiu. Ilgainiui feodalai pasiekė, kad ir cechų nariai nuo jų priklausy
57
tu. Ypač daug priklausomu cechų turėjo dvasininku viršūnės. Cechu nariai puldavo necechinius amatininkus ir naikindavo jų dirbtuves. Cechai patys realizuodavo savo gaminius. Juose meistrai išnaudojo mokinius. Vyko kova tarp meistrų ir pameistrių. Amatų cechinį sutvarkymą rėmė didysis kunigaikštis, magistratas ir jurisdikų savininkai, nes gaudavo iš cechų pajamų. Bajorai seimuose ir seimeliuose nustatydavo žemas gaminių kainas ir tuo žlugdė amatininkus. Cechai darėsi uždari, nes meistrai nenorėjo, kad jų daugėtų. Cechų nariai skirstė miestą i aptarnavimo rajonus ir naujų narių į cechus nenorėjo priimti. Cechai turėjo savo karine organizacija ir vėliava. Pirkliai organizuodavosi į bendrijas. Tapti pirkliu buvo gana sunku. Žmogus turėjo būti laisvas ir 5-7 metus dirbti pas savo patroną padėjėju. Po to reikėjo duoti ištikimybės priesaika miestui, ir tada buvo priimamas i pirklių luomą. Miesto pirklių organizacija buvo uždara ir naujų narių neįsileisdavo. Bendrija rėmė savo narius kreditais, organizavo jų apsaugą mieste ir už jo ribų, gynė reikalus magistrate ir seimuose. Stambiausi pirkliai buvo bendrijos valdybos nariai. Prekybos plėtotei labai trukdė muitai. Valstybiniai muitai buvo išnuomojami. Muitų nuomotojas, sugavęs nesumokėjusius muito pirklius, konfiskuodavo prekes; pusė prekių tekdavo jam, o kitos – iždui. Senieji muitai buvo imami už importo ir eksporto prekes. Naujais muitais buvo apmokestinti raguočiai, vaškas, medus, žuvys, oda, nustatyti ir papildomi muitai. Be to, feodalai imdavo muitus už tiltus, pervažas, brastas ir kelius kiekvienas savo valdų ribose. Ginkluoti feodalai, atvykę į miestus, gaudė gyventojus ir vežė į baudžiavą. Daug žalos miestiečiams padarydavo butų prievolė. Miestiečiai turėjo apgyvendinti atvykusius į seimus ir suvažiavimus feodalus, todėl vengė statyti gerus namus. Kiti bėgo iš miestu ir pirko žemę. Didelių miestų valdybų nariai turėjo bajorų teises ir naudojosi miesto palivarkais. Miestiečių virtimas žemvaldžiais buvo miestu organizacijos ir kartu ūkinės krizės padarinys.
58
Magdeburgo miesto teisę turintys miestai rinko valdyba, kurią sudarė administracijos, iždo ir teismo valdininkai. Rotušėje vykdavo valdybos posėdžiai, ten buvo miesto kasa, saikai ir kalėjimas. Valdybos narius rinko iki gyvos galvos. Magdeburgo miesto teises turintys miestai ir miesteliai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius. Miesto magistratas buvo sudarytas iš patricijų – miesto tarybos narių. Burmistrai, tarėjai ir šuolininkai buvo kooptuojami iš giminių ir paprastu miestiečiu reikalais mažai rūpinosi. Didysis kunigaikštis nesikišo j dvasininkų ir feodalu miesteliu valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. mokesti nuo smuklių.
2. Valstybinė santvarka Seimo reforma. Seimas buvo aukščiausiasis valstybinės valdžios organas. Iš pradžių jis susidėjo iš Ponų tarybos su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje. Svarbiausiems (didžiojo kunigaikščio rinkimo, unijos su Lenkija arba karo) klausimams svarstyti buvo Šaukiamas išplėstinis seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingi dvasiškiu ir pasauliečiu feodalu atstovai. XVI a. pradžioje ypač aktualūs tapo karo ir mokesčių karo reikalams klausimai. Jie tiesiogiai lietė tarnybinius bajorus-pagrindinę karinę jėgą. Tarnybinių bajorų atstovai buvo kviečiami i seimą, kai reikėjo svarstyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydi. Tokie seimai vadinti didžiaisiais. Nuo 1512 m. nustatyta, kad iš kiekvieno pavieto j tokį seimą atvyktų po du bajorų šlėktų atstovus. Didysis kunigaikštis turėjo kviesti i seimą bajorų atstovus, nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių valstybei. 1528-1529 m. seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstatymus. Tačiau tarnybinių bajoru atstovų pageidavimai seime nebuvo privalomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Seimuose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arba ponai, paiždininkis, kancleris, etmonas, pataurininkis, raikytojas, arklininkas, taurininkas, pakamorė, stalininkas, vyriausias virėjas, kalavijuotis, žemės ir rūmų maršalkos, karužai, seniū
59
nai ir dvaru laikytojai, vietininkai, tijūnai, stačiatikių vyskupai. Bajorai turėjo teisę atvykti į seimą patys. Seime dominavo kunigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jie buvo kviečiami pasakyti savo nuomonę kuriuo nors klausimu. Ponu taryba apsvarstydavo visus projektus ir pranešdavo nutarimų turinį bajorų atstovams. Taigi seimas – tai ponų pasitarimas, kuriame dalyvaudavo ir bajorų atstovai. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybės reikalams aptarti. Iki XVI a. šeštojo dešimtmečio nebuvo teisės aktų, nustatančių seimo sudėti. Bajorų atstovus i seimą parinkdavo vietos urėdai ponai. Seimo reformų klausima bajorai iškėlė 1565 m. Reformos būtinai reikėjo, nes į seimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai, ir todėl kildavo klausimas, gali atvykusieji spręsti reikalus, ar ne. Dažnai bajorai pareikšdavo, kad jų laukia ūkio darbai ir jie negali posėdžiauti seime. Seimų organizavimo tvarka nustatyta 1566 m. Statute. Jame pasakyta (III skyrius, 6 str.), kad visus gynybos ir teisingumo reikalus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami bajorų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir Žemės urėdai. Seimeliai susirenka prieš keturias savaites iki seimo, apsvarsto didžiojo kunigaikščio atsiųstame rašte iškeltus klausimus ir pavieto bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po du kiekvieno žemės teismo pasiuntinius į seimą ir paveda jiems išdėstyti seime pavieto bajorų nuomonę didžiojo kunigaikščio iškeltais klausimais ir pavieto poreikius. Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikštis tapo tik pirmuoju urėdu valstybėje. Jau 1566 m. Statutas nustatė, kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuriame dalyvauja kunigaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti Žemes bei rūmų urėdai, ponai vėliavininkai ir pavietų pasiuntimai. Seimas svarstydavo ir kitus valstybės reikalus, kad būtų tenkinami bajorų interesai. Seimai buvo šaukiami pagal reikalą Ponų tarybos patarimu ir bajorų prašymu. 1588 m. Statutas pabrėžė, kad Įstatymai būtų leidžiami tik seime, visų luomų sutikimu. Luomais buvo laikomi didysis kunigaikštis, Ponų taryba ir bajorų pavietų seimelių išrinkti pasiuntiniai. Seimai sprendė
60
karo ir taikos klausinius, ekonominius ir finansinius reikalus, svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iždą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas. Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausiasis teismo organas. Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybiniu nusikaltimu, bajoru garbes paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalojimo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavo jo veiklą. Kunigaikštis turėjo atsakyti į paklausimus ir įvairius priekaištus. Seimas buvo feodalų atstovaujamasis organas. Didysis kunigaikštis šaukė ponus ir stambius žemvaldžius i seimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais. Pagal 1567 m. nuostatus, raštai dėl seimo sušaukimo buvo siunčiami pilies teismui prieš dvi savaites iki sesijos. Seimo kancleris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajorų atstovus apie didžiojo kunigaikščio poziciją. Po to klausimus atskirai apsvarstydavo ponai ir bajoru atstovai. Juos apsvarstę, vėl susirinkdavo j bendra posėdi ir priimdavo sprendimą vienbalsiai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartais priversdavo sutikti su daugumos nuomone. Tokia tvarka buvo priimami sprendimai karo, mokesčiu, prievolių ir kitais klausimais. Pavietų seimeliai. Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565 m. Vilniaus seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Į seimelius suvažiuodavo pavieto urėdai, kaštelionai, kunigaikštėliai, ponai ir bajorai. 1567 m. Gardino seimas nustatė privalomą bajorų dalyvavimą seimeliuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė bauda ir atimdavo teisę prieštarauti priimtiems nutarimams. Pirmieji pavietu seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžiojo kunigaikščio universalą šaukti pavietų seimelius; jame būdavo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be to, universale galėjo būti įvairių didžiojo kunigaikščio įsakymų. Seimeliai buvo įvairūs: priešseiminiai, poseiminiai, rinkiminiai, kaptūriniai. Priešseiminis seimelis pirmiausia išklausydavo didžiojo kunigaikščio pasiuntinio kalbą, po to rinkdavo delegatus į seimą ir rengdavo jiems instrukciją kaip elgtis seime. Visada įsakyda
61
vo delegatams priminti didžiajam kunigaikščiui apie bajoru teisių pažeidimus arba pažadų nevykdymą, paprašyti naujų teisių ir privilegijų. Poseiminiai seimeliai susipažindavo su seimo priimtais nutarimais. Pranešimai apie mokesčius arba ruošiamų karo žygį būdavo įforminti didžiojo kunigaikščio universalu, kiti vidaus reikalai – surašyti į seimo konstitucijas. Be to, atskiri pavietai laukdavo, kad seimas išspręstųjų reikalus. Poseiminis seimelis paviete turėjo būti sušauktas per keturias savaites po seimo sesijos. Lietuvos Statute nepasakyta, kad seimo nutarimai seimelyje gali būti svarstomi ir kritikuojami. Bajorai turėjo su jais susipažinti ir vykdyti. Seimo konstitucijos būdavo skelbiamos turguose, iškabinamos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai vadinosi laudemijomis. Kartais didysis kunigaikštis norėdamas sužinoti visų bajorų nuomone pasiūlydavo apsvarstyti poseiminiuose seimeliuose seime iškeltus, bet neišspręstus klausimus. Rinkiminiai seimeliai rinko kandidatus (po 1565-1566 m. reformos) i žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietą. Rinkimų teisė nuolat buvo plečiama, ir 1588 m. Statutas suteikė teisę rinkti pakamarį, karužą ir vaznius. Nuo 1582 m. rinkosi (vasario 2 d.) vadinamieji grabnyčių seimeliai, kurie išrinkdavo du Vyriausiojo tribunolo narius. J grabnyčių seimelį niekas neturėjo teisės atvykti ginkluotas šaunamuoju ginklu. Kartais grabnyčių seimelyje bajorai svarstydavo ir kitokius savo reikalus. Kaptūriniai (tarpuvaldžio) seimeliai susirinkdavo, mirus didžiajam kunigaikščiui. Bajorai susirinkdavo ginkluoti ir manė, kad visa valdžia priklauso jiems. Kaptūriniai seimeliai išrinkdavo delegatus į seimų, kuris rinko didįjį kunigaikšti. Bajorai neišsiskirstydavo, kol išrinkdavo naują didįjį kunigaikštį. Centriniai ir vietiniai valdymo organai. Visi urėdai skirstėsi į centrinius ir vietinius. Centriniai savo ruožtu skirstėsi į visos Žemės ir didžiojo kunigaikščio rūmų urėdus. Žemės ir rūmų urėdų kompetencija nebuvo griežtai atribota. Pirmasis urėdas buvo didysis maršalka, iš dalies vykdęs vidaus reikalų ir teisingumo ministrų funkcijas. Jis pirmiausia rū
62
pinosi tvarka ir saugumu didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje, tvarkė jo garbei skirtas iškilmes. Didžiojo maršalkos valdžios ženklas buvo lazda; pakelta lazda reiškė, kad reikalaujama tylos ir klausyti maršalkos. Seimu metu didysis maršalka žiūrėjo tvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius. Rūmu maršalkai buvo pavaldūs didžiojo kunigaikščio rūmu urėdai ir tarnai. Jis rūpinosi didžiojo kunigaikščio saugumu ir tvarka rūmuose, pavaduodavo didįjį maršalka. Antrasis urėdas buvo kancleris, turėjęs žinioje valstybės kanceliarija ir antspaudą. Kancleris tikrino visus valstybinės reikmės raštus ir aktus vidaus ir užsienio klausimais. Jis buvo laikomas Lietuvos teisiu saugotoju, todėl galėjo neantspauduoti net didžiojo kunigaikščio aktu, prieštaraujančių Statutui. Kancleris rūpinosi teisės kodifikacija, redagavo teisės aktus, priiminėjo užsienio šalių atstovus ir kalbėjo su jais didžiojo kunigaikščio vardu. Jis tvirtino teismu išduotas banicijas bei infamijas (nuosprendžius dėl nusikaltėlių ištrėmimo ir garbės atėmimo ir mirties nuosprendžius), rūpinosi, kad iš valstybės kanceliarijos neišeitų aktai, pažeidžiantys didžiojo kunigaikščio arba bajoru teises. Kanclerio pavaduotojas buvo pakaneleris, jis turėjo mažąjį antspaudą ir jo antspauduoti rastai taip pat galiojo. Trečiasis urėdas- tai Žemės paiždininkis, kurio žinioje buvo valstybės pajamos ir išlaidos, pinigu kaldinimas, algų išmokėjimas samdytai kariuomenei, valstybiniai dvarai, miškai ir vandenys. Jis tvarkė šių turtų administravimą, kontroliavo gaunamas iš ekonomijų pajamas. Dalį pajamų rinko pats paiždininkis iš atiduotu bajorams už nuopelnus valstybinių turtų. Rūmų iždininkas tvarkė asmenini didžiojo kunigaikščio iždą. Tarp centrinių urėdų svarbūs buvo Didysis Lietuvos etmonas ir lauko etmonai, vadovavę kariuomenei ir tvarkę jos reikalus. Etmono valdžios ženklas buvo buožė. Didysis Lietuvos etmonas turėjo savo žinioje bajoru pašauktinę ir samdytą kariuomene. Pagal jo išleistus artikulus valdžia buvo plati. Jis vadovavo karo veiksmams, turėjo bajorų, privalančių vykti į žygį, sąrašus. Senius ir sergančius atleisdavo nuo prievolės, o
63
neatvykusius į žygį ir nusikaltusius jo metu baudė įvairiomis bausmėmis. Lauko etmonas buvo didžiojo etmono pavaduotojas ir vadovavo samdytai kariuomenei. Prie svarbesnių centrinių urėdų priskirtini referendoriai, rinkdavę ir pateikdavę didžiajam kunigaikščiui skundus. Ypatingas centrinis urėdas buvo Lietuvos instigatorius -valstybės prokuroras. Jis kaltino didžiojo kunigaikščio įžeidimo, kitokių nusikaltimų kunigaikščiui ir valstybei bylose. Buvo nemažai antraeilių žemės ir rūmų urėdų, atlikusių nedideles pareigas arba buvusių tik garbės urėdais. Iš jų paminėtini: pakamorė, taurininkas, pataurininkis, raikytojas, stalininkas, medžioklis, patalininkas, arklidininkas, kalavijuotis ir kt. Jie vadinosi didžiaisiais, siekiant atskirti nuo tokių pačių pavietų urėdų. Pirmąją urėdų kategoriją sudarė didžiojo kunigaikščio dvariškiai. Vieni jų dirbo raštinėje ir atliko administracijos funkcijas, kiti buvo palydovai ir stovėdavo garbės sargyboje. Antroji urėdų kategorija buvo vietos urėdai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1566 m. buvo suskirstyta į 13 vaivadijų ir 30 pavietų16. Vaivadijos priešakyje buvo vaivada ir kaštelionas. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas, visuotinio šaukimo metu vadovavo bajorams. Valdė valstybines žemes, kurių jis buvo seniūnas. Centriniame vaivadijos paviete jam visiškai priklausė administratoriaus ir teisėjo pareigos. Necentriniuose pavietuose vaivadų vaidmuo buvo mažesnis: jie čia buvo tik kariniai viršininkai. Mirus žemės teismo teisėjui, vaivada šaukė pavieto seimeli kandidatams į teisėjo pareigas išrinkti ir pristatydavo išrinktus kandidatus didžiajam kunigaikščiui tvirtinti. Magdeburgo miesto teisę turinčiuose miestuose vaivada rūpinosi miesto apsauga ir tvarka jame, prižiūrėjo matus ir nustatinėjo prekių kainas. Vaivada teisė žydus visoje vaivadijoje. Vaivadai talkino jo paties paskirtas pavaivadis.
16 ao . Boe K . , 1910. C. 58.
64
Žemaičiu seniūnas, Polocko ir Vitebsko vaivados buvo renkami seimeliuose. Išrinktuosius tvirtino didysis kunigaikštis. Kitų vaivadijų vaivadas skyrė didysis kunigaikštis. Kaštelionas savarankišku funkcijų neturėjo ir buvo laikomas vaivados pavaduotoju. Kaštelionai – tai centrinių pavietų bajorų vadai. Jie atliko necentrinių pavietų maršalkų funkcijas. Pavietai turėjo administracinę, karinę ir politinę reikšmę, buvo gana savarankiški vienetai. Kiekvienas jų turėjo savo seimelį, teismus, urėdus ir savo mokesčių sistemą. Necentriniuose pavietuose aukščiausiasis urėdas buvo maršalka. Karo metu jis nuvesdavo vaivadai susirinkusius pavieto bajorus, taikos metu dalyvavo bajorų karinės parengties apžiūrose, pirmininkavo bajorų seimeliuose. Antrasis pagal svarbą po maršalkos buvo pakamaris – žemės ginčų teismo teisėjas. Po jo buvo vėliavininkas, pranešdavęs pavieto bajorams apie visuotini šaukimą, tikrindavęs atvykusius ir jų ginkluote, surašydavęs ir perduodavęs juos maršalkai arba kaštelionui, nešdavęs pavieto vėliavą. Karo metu pradėdavo eiti pareigas vaiskis. Jis gyveno pilyje ir ja saugojo, rūpinosi pavieto saugumu. Svarbesnes pilis saugojo horodnyčiai. Paviete administracines ir teismo funkcijas turėjo pilies seniūnas, buvęs ir pilies teismo pirmininku. Pilies seniūnų nebuvo centriniuose pavietuose, nes tas pareigas atliko patys vaivados. Tačiau Bresto, Mstislavlio ir Minsko vaivados neturėjo pilies seniūnu pareigų, nes nuo seno seniūnai buvo skiriami šių vaivadijų centriniuose pavietuose. Teismo seniūnijas dažniausiai gaudavo ponai, kurie patys neįstengdavo atlikti pareigų, todėl kiekvienos pilies seniūnas turėjo paskirti savo vietininką. Pilies seniūnas arba paseniūnis skelbė didžiojo kunigaikščio universalus ir kitus raštus bei įsakymus bajorams, vykdė tuos įsakymus, prižiūrėjo mokesčių rinkimą, vykdė teismo sprendimus, savo žinioje turėjo vaznius ir kalėjimą. Pilies seniūnai teisė bajorus už padarytus nusikaltimus. Antrai pavietų urėdų kategorijai priklausė valstybinių dvarų laikytojai. Valstybiniai dvarai buvo suskirstyti į ekonomijas, skir
65
tas didžiojo kunigaikščio šeimai išlaikyti, ir i seniūnijas, kurios buvo išdalijamos nusipelniusiems bajorams. Bajorai nedidelę gaunamu pajamų dali atiduodavo valstybės iždui. Valstybiniu dvaru administratoriai vadinosi seniūnais ir laikytojais. Laikytojai turėjo mažesnes valdas. Seniūnai ir laikytojai privalėjo rūpintis ūkiu, valdyti ir teisti valstiečius. Trečiai kategorijai priklausė įvairūs garbės urėdai. Kiekviename paviete buvo stalininkas, pastalininkis, taurininkas, pataurininkis, raikytojas, kalavijuotis, arklidininkas, raktininkas, paraktininkis, kelininkas ir kt. Daugumas jų neturėjo pareigų ir tai buvo bajorų tuščios garbės patenkinimas. Teismas. 1564 m. Bielsko seime ponai atsisakė teisėjų teisių ir sutiko sudaryti bendrus visų feodalinių sluoksnių teismus, kaip to ilgą laika reikalavo eiliniai bajorai. Šiame seime didysis kunigaikštis išleido privilegija dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio-teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565 m. Vilniaus seimas suskirstė teritorija į 30 pavietu, kiekvienas pavietas buvo teismo apygarda. 1566 m. Statutas nustatė tris teismus: žemės, pilies ir pakamario. Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. 1566 m. Statuto nustatyta tvarka didysis kunigaikštis šaukdavo pavieto bajorų suvažiavimą, į kurį atvykdavo visi turintieji paviete nuosavas žemes. Suvažiavimas į teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietas išrinkdavo po keturis tinkamus ir sumanius bajorus, išmanančius teisės dalykus, krikščionis, seniai gyvenančius tame paviete, ir vaivada pristatydavo juos didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis iš šių kandidatų rinko teisėją, pateisėjį ir raštininką. Teismo nariai buvo skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikiant aukštesnes pareigas. Visi teismo nariai sudarė teismo kolegija ir kolegialiai sprendė bylas. Vienam teismo nariui dėl svarbių priežasčių negalėjus atvykti j teismo sesiją, kiti du pasirinkdavo iš bajorų tinkamą jo pavaduotoją; šis prisiekęs įgydavo teisėjo teises. Teismo raštininkas turėjo padėjėją, tačiau už protokolų teisingumą atsakė pats. Teismui talkino vaivados paskirtas vaznys. Vaznys kvies
66
davo į teismą bylos šalis, liudydavo teisme, ką matė ir girdėjo, vykdė teismo sprendimus. Vaznys tyrimą vietoje įformindavo protokolu ir uždėdavo savo antspaudą. Remiantis įrašytu į teismo knygas vaznio pareiškimu galėjo prasidėti byla. Žemės teismas organizuodavo tris sesijas per metus. Jam buvo žinybingos karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisiu pažeidimo bylos. Šis teismas nagrinėjo skundus dėl trečiųjų teismo ir kuopos teismo sprendimu nevykdymo, ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo, įžeidimu ir grasinimų atvejus. Pilies teismas gynė bajoru gyvybę ir turtą bei garbę. Šio teismo pirmininkas buvo pavieto seniūnas, turintis teismo funkcijas. Seniūnas turėjo daug kitokiu reikalų, todėl bylas sprendė paseniūnis ir pilies urėdai. Paseniūnis pasiskirdavo pavaduotoja, sprendusi bylas jam nesant. Be to, seniūnas paskirdavo pilies teismo teisėja ir raštininką iš vietinės kilmės bajorų. Pagal Lietuvos Statutą, teismo nariai turėjo išmanyti teisės dalykus, būti vietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusiu kalbą. Teismo posėdyje dalyvaudavo trys teismo nariai. Teismo šaukimus išnešiodavo vaznys. Jis apžiūrėdavo įvykio vietą, teisme patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo įvykdant teismo nuosprendžius, o teismo proceso metu atlikdavo tvarkdario pareigas. Pilies teismas pradėdavo savo posėdžius kiekvieno mėnesio pirmą dieną, ir jo sesija trukdavo dvi savaites. Teismas vedė savo knygas, kurių pirmoje dalyje buvo įrašomi pareiškimai, antroje – teisminio nagrinėjimo aktai. Pilies teismas buvo baudžiamasis teismas. 1566 metų Statutas jam paskyrė tokias bylas: bajorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo, vagystės, sukčiavimo ir nužudymo. Pilies teismas teisė tik tikruosius savarankiškus bajorus. Ne bajorus, nesavarankiškus bajorus ir neturinčius Magdeburgo miesto teisių miestiečius teisė seniūnas kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. Pakamario teismas sprendė žemės ežių ginčus. Bajorų, totorių, miestiečių ir bažnyčių žemės buvo susimaišiusios su valsčių ir pilių žeme, kai kurie dvarai buvo valdomi bendrąja valdymo teise ir dėl to kildavo daug žemės ginčų. Šių ginčų ypač padau
67
gėjo, prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai ir apkeičiamos žemės. Todėl nuo 1565 m. į pavietus pradėti skirti vadinamieji pakamariai, kurie sprendė žemės ginčus. Iš pradžių pakamarį skyrė didysis kunigaikštis savo nuožiūra. 1588 m. Statutas suteikė bajorams teisę išrinkti į pakamario vietą keturis kandidatus, iš kurių vieną didysis kunigaikštis skyrė pakamariu. Pakamaris pasirinkdavo pavaduotoją vadinamąjį kamarniką. Jam padarius byloje nedideliu pažeidimu, buvo galima skustis pakamariui. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje. Jis skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, dalyvaudavo dalijantis paveldėtą žeme įpėdiniams, prašiusiems jį padalyti jiems paveldėtą žemę. Mirus didžiajam kunigaikščiui, bajorai sudarydavo vadinamąjį kaptūrinį teismą, sprendusį visas bylas, nes tuo metu sustodavo teismų ir kitų įstaigų veikla. 1587 metų Vilniaus bajorų suvažiavimas nustatė, kad kaptūrinis teismas susideda iš pilies bei žemės teismų teisėjų ir pakamario. Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti vadinamąjį trečiųjų teismą. Vienas teisėjų buvo pasirenkamas abiejų šalių ir vadinosi superarbitru. Kitus po vieną arba po du paprašydavo kiekviena šalis, ir jie vadinosi arbitrais. Trečiųjų teismo sprendimas turėjo būti vykdomas kaip ir kitų teismų sprendimai. Jie buvo įrašomi į žemės teismo knygas. Didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas sprendė kuopos teismas. Kuopos teismą sudarydavo trys teisėjai. Kiekviena šalis skirdavo savo teisėją, o trečiąjį teisėją pasirinkdavo abi šalys; šalims nesusitarus, teisėją paskirdavo vaivada arba seniūnas. Spręsti baudžiamųjų bylų kuopos teismas išvykdavo į nusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų – į sklypą, kur buvo kilęs ginčas. Kuopos teismas sprendimą skelbė žodžiu. Sprendimo nevykdant, laimėjusi bylą šalis galėjo skųstis žemės teismui. Turinčių Magdeburgo miesto teises miestų gyventojų bylas sprendė miestu savivaldos teismai: civilines bylas – miesto tarybos arba pačių miestiečių rinktas burmistras ir tarybos nariai, o baudžiamąsias ir svarbias civilines bylas – miesto vaito pirmi
68
ninkaujamas šuolininkų teismas. Šuolininkus, dažniausiai septynis, kasmet rinko miestiečiai arba miesto tarybos nariai. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui nuolat būnant Lenkijoje karaliaus soste, jo teismas nepajėgė išspręsti visų bylų pagal gaunamus apeliacinius skundus. Bylų vilkinimas neigiamai atsiliepdavo asmeniniams ir turtiniams bajorų interesams. Be to, siekdami didesnio savarankiškumo, Lietuvos bajorai norėjo turėti savo aukščiausiąjį teismą. Todėl 1581 metais Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Pagal 1581 metų Vyriausiojo tribunolo nuostatus, kiekviena vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko po du teisėjus, o Žemaičių seniūnija turėjo teisę rinkti tris teisėjus vieniems metams. Jeigu viena bylos šalių buvo dvasininkas, bylą nagrinėjo mišri teismo sudėtis – keturi dvasininkai ir šeši teisėjai pasauliečiai. Toks mišrus tribunolas sprendė bylas dėl dešimtinės neatidavimo Bažnyčiai, dėl atskyrimo nuo Bažnyčios, dvasininkų ir pasauliečių ginčus dėl žemės. Pagal 1588 metų Statutą, Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemės, pilies ir pakamario teismų, taip pat dėl vaivadų, seniūnu ir jų vietininku nagrinėtų bylų sprendimų. Vėliau Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl Iždo tribunolo ir karo teismų išspręstų bylų sprendimų. Kaip pirmosios instancijos teismas Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų teismų teisėjų nesąžiningumo, valdininkų neteisėtų veiksmų, dėl bylų vilkinimo teismuose ir pan. Jo sprendimas buvo galutinis. Iždo tribunolas. Jis įsteigtas 1613 metais ir nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrinkdavo 2-7 senatorius ir 16-26 bajorų rūmų atstovus tribunolo nariais. Nuo 1703 metų deputatus į iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po du iš kiekvieno pavieto. Asesorių teismas. Šio teismo pirmininkas buvo kancleris. Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus ir keturių senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas ir buvo apeliacinė instancija didžiojo kunigaikščio miestų miestiečių byloms. Jis taip pat sprendė didžiojo kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus.
69
Referendorių teismas. Šis teismas nagrinėjo didžiojo kunigaikščio dvaru valstiečiu skundus, ginčus tarp ekonomijų valdytojų ir kaštelionu bei kunigaikščio miestų gyventojų ginčus dėl žemės. Teismas turėjo žiūrėti, kad seniūnai nealintų didžiojo kunigaikščio dvaru, neskriaustu valstiečių ir nemažintu iždo pajamų.
3. Liublino unija ir valstybės įstaigų sistema Jau 1385 metų Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą Į savo karalystės sudėti. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą ir kartu savo valdžią. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktų turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija. Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimybe būti renkamais j Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai norėjo per personalinę uniją pajungti Lietuvą. Maskvos valstybės iškilimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemių Lietuvos feodalus vertė ieškoti artimesnės sąjungos su Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo i Lenkijos santvarką. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčių didelę valdžią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo seimo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjo jų diktatūra. XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad per uniją prasiskverbtų į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Abiejų valstybių interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai. Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą, Lietuvos ponai pasijuto gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos i d. Liubline pasi
70
rasė unijos akta. Unijos aktas buvo pasirašytas lygiais pagrindais kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis. Lenkijos-Lietuvos valstybėje (Respublikoje) buvo karalius ir kartu Lietuvos didysis kunigaikštis ir bendras seimas. Šlėktų pasiuntinių rūmuose buvo Lietuvos bajorų delegatai, o senate -vyskupai, vaivados, kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas. Lietuva pasiliko savo centrines Įstaigas ir teisės sistema. Buvo atskirta Lietuvos kariuomenė ir iždas. Tačiau lenkai ir lietuviai feodalai galėjo įsigyti žemės Lietuvoje ir Lenkijoje ir laisvai kilnotis, o tai sudarė sąlygas lenkams skverbtis į baltarusių ir lietuvių žemes. Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo lygiateisės sąjungos narės. Lietuvos feodalai stengėsi išlaikyti savo rankose turimas žemes ir tarnybas. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos bajorų savarankiškumo tendencijos sustiprėjo. Prieš prisiekdami ištikimybe karaliui Steponui Batorui ir pripažindami ji Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietuvos feodalų pasiuntiniai gavo iš jo rasta, kuriame jis įsipareigojo Lietuvos senatorius įtraukti į karaliaus tarybos sudėtį, Lietuvos teritorijoje esančius karaliaus dvarus perduoti Lietuvos Kunigaikštystei, uždraudė karūnos urėdams ir vaivadoms kištis į Lietuvos jurisdikcija, kviesti pagal gautus iš Lietuvos šaukimus į teismą ir kėsintis į Lietuvos urėdų valdžia. 1697 metais Augustas 11 karūnacijos proga davė Lietuvos feodalams Aprobatio Coeguationis Iurium, t. y. pripažino Lietuvos centriniams urėdams lygias teises su Lenkijos tokiais pačiais urėdais. Pažadėjo patvirtinti duotus antspaudus, dvarus ir neleisti pažeisti turimų teisiu. Aprobavo vaivadijų ir pavietų seimelių nutarimus dėl dvigubos hibernos, ekstraordinarinių mokesčių, kurie seimelių priimti ir ateityje bus priimti. Pažadėjo nedislokuoti kariuomenės dvaruose, išskyrus Gardino, Alytaus ir Pinsko ekonomijas, neleisti pažeisti Lietuvos santvarkos ir visko, kas įrašyta į pacta conventa (valdymo sąlygas). Taip pat pažadėjo pripažinti teises, kurias luomai priims visuotiniu balsavimu. Karaliaus valdžia. Karalių rinko rinkiminis (elektorinis) seimas. Formaliai visi bajorai turėjo teisę rinkti karalių, ir tai sudarė
sąlygas ponams bei užsienio šalims pinti intrigas ir prastumti į sostą pageidaujama kandidatą. Tarpuvaldžiu visą valdžią turėjo bajorai, susiorganizavę į kaptūrinius seimelius. Jų valdžios priešakyje buvo arkivyskupas, nors visos karališkos valdžios ir neturėjo. Jis atstovavo valstybei užsienyje ir vadovavo administracijos veiklai, taip pat rūpinosi naujo karaliaus rinkimais. Karaliaus rinkimai buvo gana sudėtingi. Pirmiausia rinkdavosi sušauktinis (konvokacinis) seimas. Jame bajorai susijungdavo į generalinę konfederaciją, patvirtindavo kaptūrinius teismus, tačiau jokių naujų aktų nepriimdavo. Sušauktinis seimas paskirdavo terminą susirinkti pavietų seimeliams, karaliaus rinkimų laiką, vietą ir procedūrą. Po to susirinkdavo rinkiminis (elektorinis) seimas, kuris išklausydavo pavietų bajorų pasiuntinius ir priimdavo pacta conventa – valdymo sąlygas. Rinkiminis seimas išrinkdavo karalių vienu balsu ir pateikdavo karaliui valdymo sąlygas. Jos apėmė užsienio politiką, kariuomenės reikalus, finansus ir pan. Henrikas Valua atsisakė patvirtinti jam pateiktas valdymo sąlygas, o Steponas Batoras 1576 m. jas patvirtino17. Šios sąlygos nustatė laisvus karaliaus rinkimus, buvo reikalaujama be senato nespręsti karo ir taikos reikalų, kariuomenės neišvesti j užsieni, be seimo nutarimo nešaukti bajorų į karą. Karaliui nesilaikant pažadų, bajorai turėjo teisę jo neklausyti. Valdžia karalius gaudavo karūnacijos aktu, kurį atlikdavo primas. Karalius prisiekdavo ir pažadėdavo vykdyti konvokacinio ir elektorinio seimų nutarimus. Po Žygimanto Augusto mirties karaliaus valdžia pradėjo silpnėti. Karalius tapo visiškai priklausomas nuo seimo. 1590 metais karaliaus iždas buvo atskirtas nuo valstybės iždo. Zigmantui III bandžius sustiprinti savo valdžią, bajorai su ginklu stojo prieš absoliutinės karaliaus valdžios įvedimų, ir karalius nusileido. Karalius buvo sudedamasis seimo institutas. Jis turėjo įstatymu leidybos iniciatyvą, sankcionavo seimo nutarimus, juos antspauduodavo ir skelbė savo vardu, tačiau pabrėždamas, kad jie išleisti seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė jo žinio
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955. T I. P. 234-235.
je buvusius miestus, sprendė žydų ir savo žemiu valstiečių reikalus, turėjo aukščiausiąją administracinę valdžia. Skyrė visus pareigūnus, nors kai kuriuos kandidatus siūle bajoru seimeliai. Pareigūnus galėjo nubausti tik bauda. Skirdavo seniūnijas ir dvarus seniūnams ir laikytojams. įgyvendinti karaliaus valdžią padėdavo seimas, sesijų metu nustatydavęs administracijos veiklos krypti. Prie karaliaus buvo senatoriai rezidentai, patarnavę karaliui tarp seimo sesijų ir kontroliavę jo veiklą. Senatorius rezidentus karalius kviesdavo dvejiems metams pagal ranga ir vietų eiliškumą senate. Tokių senatorių iš pradžių buvo 16, o vėliau net 28. Tai – vyskupai, vaivados, kaštelionai. Prie karaliaus nuolat buvo keturi rezidentai, ir kas puse metų jie keitėsi. Apie savo veiklą rezidentai informuodavo seimą. Formaliai karalius buvo kariuomenės vadas, o iš tikrųjų ir čia jo valdžia ribojo etmonai. Daugiausia buvo apribota karaliaus teismo valdžia. Karalius asmeniškai dalyvavo tik seimo teisme, davė apsauginius raštus, tačiau neturėjo nei amnestijos, nei malonės teisės. Seimas 1607 ir 1609 metais priėmė konstitucijas, suteikusias bajorams teisę neklausyti karaliaus, jei jis nesilaiko savo pažadų. Pareiškus karaliui nepaklusnumą trečią kartą, seimas galėjo ji pašalinti iš sosto. 1717 metų konstitucija įpareigojo karalių vykdyti senatorių rezidentų nutarimus. Nuo XVII a. antrosios pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi. Nuo pat XVII a. pradžios padažnėjo bajorų konfederacijos. Karalius arba organizuodavo savo šalininkų kontrkonfederaciją, arba pripažindavo bajorų konfederaciją ir tenkino jų reikalavimus. Karaliaus nubaustus bajorus konfederatus seimas amnestuodavo. Lietuvoje taip pat organizuodavusi konfederacijos. Visuotinė arba generalinė konfederacija save laikė aukščiau už karalių ir manė galinti net jį teisti. Konfederacijos vadas buvo maršalka, jis turėjo konsultantų. Aukščiausiąjį organą – vadinamąją didžiąją tarybą, rinkdavo konfederaciniai seimeliai. Buvo
73
ir konfederacijos teismas. Seimas tvirtindavo didžiosios tarybos nutarimus. Konfederacijos rodė karaliaus valdžios bejėgiškumą, ardė valstybę. Seimas. Seimas susidėjo iš dviejų rūmų: bajoru pasiuntiniu ir senato. Bajoru pasiuntiniu buvo 170 (iš Lietuvos 48). Dvasininkijai senate atstovavo vyskupai. Seimas buvo aukščiausiasis valstybės organas, o karalius – sudedamasis jo institutas. Be karaliaus seimas negalėjo funkcionuoti, nes jis buvo feodalu valios reiškėjas. Karalius šaukė seimą universalu. Seimo šaukimo terminai ir posėdžiu vieta nebuvo nustatyta. Karalius šaukė seimą, kai reikėjo. Jis nustatydavo seimo susirinkimo laika, vietą ir darbotvarkę. Seimas buvo šaukiamas vieną du kartus per metus. 1573 metais vadinamuosiuose Henriko artikuluose karalius įpareigotas šaukti seimą kartą per dvejus metus. Seimo posėdžiai turėjo trukti šešias savaites, o nepaprastojo seimo – dvi savaites. Seimas posėdžiavo Varšuvoje, o nuo 1673 metų kiekvienas trečias seimas posėdžiavo Gardine. Taip buvo pabrėžiama Lenkijos ir Lietuvos lygybė. Senato nariu buvo 140, ir jie vadinosi Ponu taryba. Senatas susidėjo iš vyskupu, vaivadų, kaštelionu, ministru, Žemaičiu seniūno. Karalius kvietė senatorius į seimą asmeniškai. Senatas, pirmininkaujamas karaliaus, svarstė įstatymų projektus, gautus iš bajorų pasiuntinių rūmų, ir pareikšdavo savo nuomonę, taip pat užsienio politikos klausimus. Senatoriai sudarė dalį asesorių teismo narių. Senatas buvo karaliaus taryba ir iš dalies ribojo jo valdžią, tačiau kartu prieštaravo bajorų siekiams plėsti savo teises. Jeigu seimas iširdavo nieko nenutaręs, tai karalius šaukdavo senato pasitarimą. Senato nutarimai karaliaus griežtai nevaržė. Senato posėdyje kiekvienas senatorius pasakydavo savo nuomonę, karalius suformuodavo bendrą senato nuomonę, kartais pritardamas mažumai senatorių. Seimo konstitucijos (aktai) buvo skelbiami karaliaus vardu. Karalius turėjo teisę jų tekstus interpretuoti plačiau. Mokesčių ir bajorų privilegijų klausimus svarstė ir nutarimus priėmė bajorų pasiuntiniai. Jie tik atstovaudavo savo pavieto seimelio nuomonei, t. y. turėjo laikytis gautos iš pavieto seimelio
74
instrukcijos. Visi nutarimai turėjo būti priimti vienu balsu. Kiekvienas atstovas turėjo teise pareikšti veto dėl to ar kito nutarimo. Tik seimo maršalka buvo renkamas balsu dauguma. XVI a. pabaigoje dėl įsigalėjusio vienbalsiškumo principo seimuose išaugo pavietų seimelių vaidmuo. Pasiuntiniams buvo Įsakyta nesutikti su seimo nutarimais, kol nebus patenkinti kurio nors pavieto seimelio reikalavimai. Seimo nutarimai buvo laikomi vieninga visuma: nepriėmus paskutinio seimo nutarimo, negaliojo ir anksčiau priimtieji. Seimas nustatydavo mokesčius, pripažindavo bajoro titulą, sutikdavo skelbti bajoru visuotinį šaukimą, išklausydavo užsienyje buvusius pasiuntinius ir nustatydavo užsienio politiką, išklausydavo paiždininkių apyskaitas, atlikdavo asesorių teismo funkcijas ir turėjo malonės bei amnestijos teisę. Seimas išreikšdavo valstybės suverenitetą.
4. Didikų oligarchija Lenkijos-Lietuvos karaliai Augustas II ir Augustas III nesugebėjo sustiprinti savo valdžios ir valstybėje prasidėjo didiku frakcijų anarchija. Tos frakcijos palaikė ryšius su Prancūzija ir Turkija. Užsienio šalys papirkinėjo didikus ir darė įtaka politikai. Po Poltavos mūšio švedai buvo išstumti ir sustiprėjo Rusijos bei Prūsijos įtaka. Pats Augustas II buvo už Respublikos dalybas tarp kaimynų, kad išsaugotų savo tėvoniją ir įvestu absoliutizmą. Rusija organizavo Augusto III rinkimus, nors bajorai norėjo Stanislovo Leščinskio. 1655 metais Lietuvos didikai Jonušas ir Boguslavas Radvilos sudarė uniją su Švedija, žadėjusia ginti Lietuvos žemes nuo Rusijos ir grąžinti prarastąsias. Vadinamoji bajoru respublika pasirodė nestipri. Didikų įsigalėjimas formaliai nepakeitė valstybės institutų. Formaliai ir toliau buvo skelbiama bajoru demokratija, o faktiškai jų vardu valdė didikai. Tačiau abiejų feodalų grupių tikslai sutapo -jie stengėsi ir toliau valdyti valstiečius ir miestiečius. Lenkijos-Lietuvos valstybėje toliau stiprėjo priešinimasis centralizacijai. Konfederacijos baigdavosi riaušėmis, seimai ir seimeliai nieko nenutardavo dėl vienbalsiškumo principo buvimo.
75
Didiku oligarchija buvo labai reakcinga valdymo forma, susidariusi irstant feodalizmui. Didikai savo latifundijose valdė kaip norėjo, leido teisės aktus, turėjo savo valdininkus ir kariuomenę. Seimas buvo pajungtas didikų interesams, nes eiliniai bajorai vykdė savo šeimininkų norus. Tik seime buvo sprendžiami karo ir taikos klausimai, svarbiausius pareigūnus karalius galėjo paskirti tik seime. Seimą paralyžiavo vienbalsiškumo principas ir bajorų pareiga laikytis seimelių intrukcijų. Kai seimas nustojo tvarkingai funkcionavęs, įsigalėjo feodalinė anarchija. Didikai, jei priimtos konstitucijos jiems nepatikdavo, nutraukdavo seimą. Pairus seimui, didėjo pavietų seimelių vaidmuo. Seimeliuose viską lemdavo didikai. XVII a. antrojoje pusėje seimeliai rinkosi savo iniciatyva, o XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje jie pasidarė nepriklausomi nuo centro valdžios. Seimeliai ėmėsi tvarkyti finansinius reikalus. Jų sutikimu buvo renkami mokesčiai. Jie vykdė administracines funkcijas, o seniūnų valdžia mažėjo. Karalius kreipdavosi į seimelius įvairiais reikalais, nes seimas buvo suiręs. Tik 1717 metų seimo konstitucija atėmė iš seimelių teisę spręsti iždo ir kariuomenės reikalus. Savavališkas seimelių susirinkimas buvo pripažintas neleistinu18.1764 metais Vilniaus generalinė konfederacija nutarė žemės urėdus, maršalka, pakamorę, karužą, teisėjus ir raštininkus rinkti balsų dauguma ir tik po vieną kandidatą. Uždraudė seimeliuose trukdyti darbą, atsivesti kareivių arba bajorų iš kitų vaivadijų, atvykti ginkluotiems. Už tai grasino teisti žemės arba pilies teisme19. Tais pačiais metais Varšuvos seimas nutarė, kad rinkiminiai ir zemskiniai seimeliai priimtų nutarimus balsų dauguma ir jų posėdžiai nebūtų nutraukiami. Balsuoti gavo teisę bajorai, turintys 18 metų amžiaus ir nuosavus dvarus. Tuo mėginta sumažinti didikų įtaką, tačiau didikai turėjo savo rankose valdininkų aparatą. Valdininku pareigos buvo pardavinėjamos, iš to karalius gaudavo pajamų. Valdininkais tapdavo turtingiausi, tačiau neturintys suge
l8 Volumina legum. T. 6 Str. 302. 19 Prawa, konstylucje i przywileje Krolewstwa Polskiego i Wielkego Xsięstwa Litewskiego. T. 7. Str. 183-184.
bėjimų feodalai. Aukščiausiai iškilo etmonas, pradėjęs varžytis su karaliumi. 1717 metų seimas atėmė iš etmono teise susirašinėti su užsienio šalimis, tvarkyti iždą, naudoti kariuomene privatiems tikslams. Praktiškai šie draudimai nebuvo įgyvendinti. Didesnių teismo organų sistemos pokyčių neįvyko. XVII a. sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė. Pilies teismas išplėtė savo veiklą ir sprendė ne tik baudžiamąsias, bet ir civilines bylas, tačiau faktiškai priklausė nuo pavieto seimelio. Didikai tiesiog kreipdavosi į Vyriausiąjį” tribunolą, todėl jo kompetencija išsiplėtė. Asesorių teismas atsiskyrė nuo karaliaus ir tapo įrankiu kanclerio rankose. Seimo teismas sprendė paiždininkio bylas, baudė bajorus už melagingą priesaiką, teisėjus už blogą pareigų atlikimą. Teisingumas buvo netobulas, bajorai nevykdė teismų sprendimų.
5. Konstitucinės monarchijos pradai Kardinalinės (pagrindinės) teisės. Po Augusto III mirties šaukiamajame ir rinkiminiame seimuose nuo 1764 metų, kovojant su reakcinga didikų grupuote, buvo parengtos dalinės reformos. Čartoriskių ir Poniatovskių grupuotės, siekdamos valdžios pasiūlė panaikinti liberum veto teisę, sustiprinti seimo ir vyriausybės valdžia. Šios grupuotės rėmėsi Rusija ir jos kariuomenės padedamos karaliumi išrinko Stanislavą Poniatovskį. Tačiau didesnių reformų Rusija ir Prūsija įvykdyti neleido. Kai Čartoriskiai pabandė išsivaduoti iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II globos, ši pasinaudojo jų priešais ir 1767 metais Radome subūrė juos į konfederaciją. Konfederatai pasirašė aktą ir kvietė prisijungti karalių, o Jekaterinos prašė garantuoti bajorų teises. 1768 metais konfederatai, Rusijos kariuomenės padedami, užėmė Varšuvą ir sušaukė seimą, kuris pripažino Rusijai teisę prižiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvarka ir paliestos bajorų teisės. Tos jų teisės buvo surašytos teisės akte, pavadintame „Kardinalinės bajorų teisės”20. Šis teisės aktas pripažino
77
Rusijai teisę prižiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybinė santvarka ir paliestos bajorų teisės. Pagal šias teises Įstatymus leido karalius, senatas ir bajoru pasiuntiniai. Be visu trijų institutu sutikimo negalėjo būti suteiktos tarnybos, dvarai ir leidžiama jais disponuoti. Tarpukariu visus klausimus turėjo spręsti senatas ir bajoru pasiuntiniai. Jų nutarimus turėjo aprobuoti išrinktas naujas karalius. Jis turėjo tvirtinti pacta conventa. Karaliui už pacta conventa nesilaikymą grasino neklausymu. Seime buvo palikta liberum veto teisė. Pagal nustatytą politini statusą be seimo vienbalsio sutikimo negalėjo būti įvesti, pakeisti ir panaikinti mokesčiai ir tarifai, padidinta kariuomenė, sudarytos konvencijos, sąjungos, sutartys, paskelbtas karas arba sudaryta taika. Negalėjo būti pakeistas piniginis vienetas arba valiutos kursas, įsteigtos naujos tarnybos, padidintos arba sumažintos ministru teisės, pakeista seimo ir seimelių darbo tvarka, įstaigų kompetencija, išplėstos senatorių rezidentų teisės. Be seimo leidimo karalius neturėjo teisės neribotai pirkti dvarus ir posesijas savo įpėdiniams. Karalius turėjo atiduoti laisvas žemes bajorų nuosavybėn. Karaliaus rūmų dvarų žemes galėjo atiduoti seniūnai arba laikytojai, o karalius jų aktus patvirtindavo. Bažnyčios valdų žemę galėjo atiduoti bažnyčios vadovai, o po to karalius konfirmuodavo. Bajorų teisės ir privilegijos buvo neliečiamos: tik teismas galėjo nubausti bajorą. Valstybines tarnybas atimti iš bajoru galėjo tik seimas. Lietuva buvo laikoma provincija ir neatskiriama Respublikos dalimi. Katalikų tikyba buvo pripažinta valstybine vyraujančia religija. Perėjimas i kita tikyba laikytas nusikaltimu ir už tai buvo ištremiama iš valstybės. Tačiau disidentams ir graikams unitams paliktos jų turimos bajorų teisės. Tarpukario arba konfederacijų metu kardinalinės teisės neturėjo būti pažeistos. Už pažeidimą nutarta pripažinti tėvynės priešu. Kardinalinės teisės įtvirtino feodalinės anarchijos ir didikų oligarchijos pradus. Tokie pradai buvo: laisvi karaliaus rinkimai, liberum veto teisė, bajorų teisė neklausyti karaliaus, gauti žemės valdas ir tarnybas ir absoliuti valdžia valstiečiams.
78
Čartoriskiai buvo palikti valdžioje, tačiau dalis feodalų 1768 m. Baro miestelyje susiorganizavo į konfederaciją prieš Čartoriskius ir Rusijos įsigalėjimą. Konfederatai nesutiko su kitatikiu ir katalikų teisių sulyginimu, gynė karaliaus rinkimus ir liberum veto teisę seime. Baro konfederatus rėmė Prancūzija, Austrija ir Turkija, norėjusios susilpninti Rusijos įtaką. Lietuvoje konfederatai nesudarė stipresnės karinės jėgos, ir rusų kariuomenė juos lengvai išvaikydavo. Lietuvos feodalai parodė tik savo politinį aklumą, nes jokiu siekiu, naudingų Lietuvai, jie neturėjo, siekė tik asmeninės naudos. Vidiniu Lenkijos-Lietuvos pairimu pasinaudojo Rusija, Austrija ir Prūsija ir 1772 metais pirma kartą ją pasidalijo. Pasidalijimas buvo sankcionuotas 1773 m. rugsėjo 18 d. pasirašyta sutartimi. XVIII a. antrojoje pusėje pradėjo formuotis kapitalistiniai santykiai, kuriuos atspindėjo visuomenės klasinė struktūra, idėjų kova, valstybinė santvarka ir teisė. Per dvejus metus buvo parengtos ir 1775 m. seimo priimtos Kardinalinės teisės, gerokai papildžiusios 1768 m. teises21. Bajorams buvo garantuoti dvarai ir tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Politinėje srityje palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis feodalas; sostas negalėjo būti perimtas iš tėvo arba senelio. Aukščiausioji valdžia priklausė seimui, tačiau Rusija, Austrija ir Prūsija nustatė tik šešių savaičių jo darbo trukme, ir tik kai kurie klausimai buvo sprendžiami balsų dauguma. Seimas pasiliko dviejų rūmų, priimtas jo reglamentas, ir darbas tapo nuoseklesnis. Bajorų pasiuntinių priesaika pavietų seimeliams panaikinta, bet po seimo sesijos pasiuntiniai turėjo atsiskaityti seimeliuose. Sustiprėjo seimo maršalkos valdžia. Seimo priimami aktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai. Šie reikalai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti – balsų dauguma. Ekonominiais klausimais priimti nutarimai turėjo galioti ir seimui iširus. Seimai buvo konfederuoti, ir tai leido spręsti klausimus
balsų dauguma. Įstatymų projektams rengti buvo sudaromos komisijos. Siekiant suvaržyti karaliaus valdžią ir garantuoti seimo jo veiklos kontrole, taip pat norint turėti nuolatini valdomąjį organą, sudaryta Nuolatinė taryba. Lenkijos-Lietuvos sąjunga tapo glaudesnė, nes turėjo bendrus organus – Nuolatinę tarybą ir Edukacinę komisiją. Siekiant didesnės valstybinės vienybės, sumažintas pavietu seimelių vaidmuo. Seimeliai savo delegatus ir valdininkus rinko balsų dauguma, taip pat priimdavo instrukcijas ir nutarimus. Tokia tvarka užkirto kelią konkuruojančių didikų grupuotėms išardyti seimelius ir į seimą išrinkti tik savo grupės atstovus. Seimeliai neteko teisės nustatyti mokesčius. Tai leido seimo disponuojamas valstybės pajamas sukoncentruoti ižde. Teisės dalyvauti seimeliuose neteko bajorai, neturintys dvarų. Politinės teisės suteiktos turėjusiems atitinkamą turtą. Šiuo atveju jau taikomas buržuazinis turto cenzo, o ne feodalinis luominis principas. Karaliaus valdžia. Karaliaus valdžia buvo dar labiau apribota. Sušauktinio seimo nutarimai galiojo be karaliaus patvirtinimo. Tačiau Nuolatinėje taryboje karaliaus vaidmuo buvo didelis. Be to, jam buvo pavaldus kabinetas ir karo komisija. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, kabineto, arklidės, virtuvės, aludės ir bibliotekos. Kabinetas pradėjo veikti 1714 m. Jam vadovavo direktorius, prižiūrėjęs kanceliarijos darbą ir palaikęs ryšius su karaliumi. Direktorius informuodavo karalių apie raštų turinį, rengdavo jo Įsakymų projektus. Kabinetas turėjo ryšių su vaivadijomis ir gaudavo informaciją apie politines nuotaikas šalyje. Kabineto skyriai buvo šie: asmeninis sekretoriatas, turtų administracijos, Bažnyčios ir Romos kurijos reikalų ir karaliaus kariuomenės kanceliarijos. Kariuomenės ir užsienio reikalus karalius tvarkė per kabinetą. Nuolatinė taryba. Nuolatinę taryba sudarė seimas 1775 m. ir perdavė jai visą valdymą, išskyrus švietimo reikalus. Tarybos kūrėjai norėjo apriboti Stanislovo Augusto valdžią. Karalius neteko teisės vienasmeniškai leisti potvarkių administracijos organams; jis tik galėjo skirti senatorius, maršalkas ir asesorius. Iš
80
jo atimta teisė skirti karininkus, disponuoti dvarais, seniūnijomis ir vadovauti gvardijai. Tačiau karalius pirmininkavo Nuolatinėje taryboje ir turėjo viena balsą, o balsams pasiskirsčius lygiomis, turėjo du balsus. Stanislovas Augustas nepaisė ribojimų, nes buvo remiamas Rusijos imperatoriaus. Nuolatine taryba rinko seimas iš savo narių dvejiems metams. Pusė jos narių buvo senatoriai, kiti – bajorų rūmų atstovai. Kiekvienas naujas seimas išrinkdavo trečdali Tarybos nariu, kad užtikrintu jos darbo netrūkstamumą. Nuolatinė taryba turėjo penkis departamentus: Užsienio reikalų (pirmininkas karalius ir 4 nariai), Policijos arba Gerosios tvarkos (pirmininkas maršalka ir 8 nariai valdė karališkuosius miestus), Kariuomenės (pirmininkas etmonas ir 8 nariai), Teisingumo (pirmininkas vyskupas ir 8 nariai) ir Iždo (pirmininkas iždininkas ir 8 nariai). Visus aktus pasirašydavo karalius, pirmojo rango senatorius ir Tarybos maršalka. Tarybos veiklą prižiūrėjo seimo atstovai, kurie, pastebėję neteisėtumų, turėjo pranešti seimui. Nuolatinė taryba vadovavo administracinių organų veiklai ir ją kontroliavo, teikė seimui įstatymų projektus, vykdė įstatymus, siuntė karaliaus paskirtus pasiuntinius i užsienio šalis, rengė jiems instrukcijas, siūlė karaliui po tris kandidatus į valstybinius postus. Seimas išklausydavo Tarybos ataskaitas, ir už įstatymų pažeidimą jos nariams grėsė teismas. Nuolatinės tarybos departamentai tvarkė einamuosius reikalus ir teikė siūlymus Tarybos plenumui. Jie kontroliavo aukštųjų urėdų (maršalkos, kanclerio, etmonų, paiždininkių, kariuomenės komisijos) veiklą. Taryba taikė priminimų metodą arba kviesdavo į seimo teismą. Tarybos ir kitų centrinių įstaigų ginčus sprendė seimas. 1776 m. Nuolatinės tarybos teisės buvo išplėstos, ji įgaliota aiškinti prievolių teisę ir kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymu. Tarybos duotas teisės išaiškinimas buvo privalomas visiems valstybės organams. Teisingumo departamentas rengdavo šiuo klausimu rezoliucijas. Bajorai turėjo teisę skųsti seimui Tarybos veiksmus. Nuolatinę tarybą panaikino Ketverių metų seimas. Valdymo komisijos. Čartoriskių iniciatyva buvo sudarytos atskirai Lenkijai ir Lietuvai didžiosios Iždo ir Kariuomenės ko
81
misijos (1764 m.), o 1773 m. -bendra Edukacinė (švietimo) komisija. Komisijų sudarymas reiškė valdžios centralizavimą ir jos administracinių funkcijų plėtimą. Komisijų pirmininkai buvo paiždininkis ir etmonas, o Edukacinės komisijos pirmininkas vyskupas. Komisijų narius rinko seimas dvejiems metams iš karaliaus pasiūlytu kandidatų. Komisijos už savo darbą buvo atsakingos seimui. Lietuvos iždo komisija turėjo 16 narių. Ji rūpinosi Lietuvos kunigaikštystės iždo pajamų didinimu, kelių gerinimu, ekonomikos plėtra, pramonės ir prekybos plėtimu, komunikacijomis ir transportu. Be to, sprendė finansines ir prekybines bylas bei ginčus. Komisija turėjo įvairių valdininkų aparatą, tačiau dirbo menkai. Kariuomenės komisija rūpinosi kariuomenės organizavimu, apmokymu ir jos biudžetu, sprendė kareivių bylas. Dėl etmono rungčių su karaliumi 1776 m. Kariuomenės komisija buvo likviduota ir jos funkcijos perduotos Nuolatinės tarybos Kariuomenės departamentui. Edukacinė komisija turėjo autonomines teises. Ji priklausė karaliui ir seimui. J 775 m. seimo konstitucijos pagrindu jai buvo perduoti universitetai, gimnazijos, viešosios mokyklos. Švietimo reikalams ji naudojo panaikinto jėzuitų ordino turtus. Komisijos narius skyrė karalius. Komisija rūpinosi mokytoju ruošimu, rengė mokomąsias programas, instrukcijas. Mokyklose plito racionalizmo idėjos, vyravo materialistinė pažiūra į pasaulį. Nemažas dėmesys buvo skiriamas teisei, ekonomikai ir istorijai. Veikė kitokios komisijos, pavyzdžiui, ligoninių, mainų ir kitos, tačiau jos buvo ne tokios svarbios. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centriniai valdymo organai buvo savarankiški. Kaip ir anksčiau, centriniai valdininkai buvo maršalkos, kancleris ir pakancleris, iždininkas ir paiždininkis, žemės ir lauko etmonai. Prie karaliaus rūmų iš Lietuvos buvo sekretoriai, referendoriai, rūmų iždininkas, pakamorė, karužai, kalavijuotis, arklidininkas, paarklidininkis, taurinin
82
kas, raikytojas, stalininkas, medžioklis, kanceliarijos regentai, metrikų vedėjai, teismo raštininkai, instignatorius ir painstignatoris. Seimo klausimus, liečiančius Lietuvą, išdėstydavo Lietuvos kancleris. Seime visada buvo penki Lietuvos ministrai. Lietuva turėjo savo kanceliarija, kuri siuntė raštus vaivadoms ir seniūnams. Lietuvai skirtu konstitucijų leidimu ir saugojimu rūpinosi Lietuvos kancleris. 1697 m. sulyginus Lenkijos ir Lietuvos teises, buvo susiaurintos Lietuvos etmono, paiždininkio ir kanclerio teisės. Iki teisiu sulyginimo Lietuvos etmonai galėjo laikyti kariuomene visuose valstybiniuose ir karaliaus dvaruose, teises sulyginus – tik seimo nustatytose vietose. Lietuvos etmonas turėjo atsakyti teisine už įvairius kariuomenės padarytus ekscesus. Iki teisių sulyginimo Lietuvos paiždininkis gaudavo visus mokesčius karo reikalams ir perduodavo etmonui. Po to lėšas iš mokesčiu rinkėju etmonas gaudavo seimo nutarimu. Lietuvos kancleris neteko teisės tvirtinti teismo nuosprendžių, kuriuose buvo nustatytos ištrėmimo ir bajoro garbės atėmimo bausmės. IŠ maršalkų buvo atimta teisė teisti bajorus. Užtat Lenkijos ministrai prireikus galėjo pavaduoti Lietuvos ministrus, o Lietuvos ministrai – Lenkijos ministrus. Kiekvienoje šalių veikėjos ministrai ir kiti urėdai. Pirmenybę turėjo šalies, kurioje seimas posėdžiavo, ministrai. Karalius nesprendė Lietuvos reikalų, jei nedalyvavo Lietuvos ministrai. Lietuvos maršalka teisė nusikaltusius Lietuvos žmones, prižiūrėjo, kad nebūtu pažeidžiamos Lietuvos bajorų teisės.
6. Ketverių metų seimas ir jo reformos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Susirinkęs 1788 metais seimas dirbo iki 1792 metų. Per pirmuosius dvejus metus aktyviai dirbo tik valdžios formų pakeitimo projektu komisija. Šios komisijos parengtus projektus 1789 metais reakcinė seimo dalis atmetė. Buvo nutarta seimo deputatų rūmų sudėtį palikti dvejiems metams su sąlyga, kad per naujus rinkimus deputatų skaičius bus padvigubintas. 1791 metais seimas priėmė du svarbius
83
įstatymus: „Dėl pavietų seimeliu reorganizacijos” ir „Dėl miestu valdymo organizacijos ir miestiečių padėties”22. Konstitucijos projektas buvo rengiamas slaptai pas seimo maršalką Stanislovą Malachovskį, kuris buvo susitaręs su karaliumi dėl jos principų. Konstitucija buvo priimta 1791 m. gegužės 3 d. suprastinta procedūra. Reakciniai bajorai griežtai protestavo, tačiau konstitucinė komisija, bajorų ir miestiečiu remiama, konstituciją pasirašė ir pavadino „Valdymo įstatymu” . Seimas priėmė nutarimą, kad bet kokie priešingi konstitucijai aktai bus laikomi negaliojančiais. Konstitucijoje numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai. Pagal konstitucija, vieninga Lenkijos karalystė turėjo būti vientisa suvereni valstybė. Konstitucija keitė ne valstybės tipą, o tik jos forma. Valstybė liko feodalinė ir neatitiko besivystančių kapitalistinių santykių reikalavimų. Bajorų padėtis. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Tačiau šias teises turėjo ne visi bajorai, o tik dvarininkai. Jie turėjo visas teises priklausomiems valstiečiams, galėjo gaminti įvairius gaminius, jų asmuo buvo neliečiamas. Nors bajorai ir parėmė iš dalies buržuazines idėjas, tačiau neatsisakė savo privilegijuotos padėties. Iš politinio gyvenimo buvo išstumti nesėslūs bajorai činšininkai. Nebajoriškos kilmės bajorai iki trečios kartos negalėjo gauti aukštų valstybės tarnybų. Ši nuostata buvo skirta miestiečiams, gavusiems bajoro titulą, kad jie nedarytų įtakos senų bajorų viešpatavimui. Valstiečių padėtis. Konstitucija tik deklaratyviai skelbė valstiečių globą. Bajorai raginami sudaryti su valstiečiais sutartis dėl jų lažinių ir činšinių prievolių. Sudarytos sutartys buvo privalomos abiems šalims, jų laikymąsi prižiūrėjo valdžios įstaigos. Bajorai arba jų dvarų valdytojai negalėjo savavališkai keisti sutarčių, o valstiečiai turėjo laiku atlikti prievoles. Konstitucija garantavo asmens laisvę atvykusiems iš užsienio ir pabėgėliams, grįžtantiems namo. Jie galėjo pasirinkti verslą ir gyvenamąją vietą. 22 Volumina legum. T. 9. Str. 233-239. 23 Ten pat. Str. 220-225.
84
Miestiečių padėtis. 1791 m. balandžio 18 d. priimtas karališkųjų miestu Įstatymas tapo sudedamąja konstitucijos dalimi. Nekilnojamojo turto savininkai gavo asmens neliečiamumo teise, teisę įgyti ir valdyti žemę, eiti žemesnes administracines ir teismines pareigas, būti advokatais, bažnyčios tarnais, karininkais. Turtingiems miestiečiams ir inteligentams buvo suteikiamos bajoru teisės. Bajorai taip pat galėjo tapti miestiečiais, ir jiems galiojo miestų teisė. Miestiečiai, gavę tarnybą arba karininko laipsni, gaudavo ir bajoro titulų. Kiekviename seime turėjo dalyvauti 50 miestiečių atstovų, turto savininkų, tarnavusių kariuomenėje, dirbančių prekybos ir pramonės tvarkymo komisijoje. Konstitucijoje mėginta išplėsti socialinį politinės santvarkos pagrindą, priimant į bajorų luomą turtingus miestiečius. Luominį principą turėjo pakeisti turto cenzas, išsilavinimas, visuomeninė veikla. Bajorai gavo teisę verstis prekyba ir pramone. Konstitucija skelbė tikybos laisvę, tačiau pirmenybę teikė katalikų tikybai. Karaliaus sostą ir ministrų postus galėjo užimti tik katalikai. Valstybinė santvarka. Konstitucija įjungė Lietuvą į Lenkijos sudėti. Buvo bendros centrinės įstaigos, iždas ir kariuomenė. Tačiau į valdžios įstaigas buvo priimama pusė lenkų ir pusė lietuvių bajoru. Lietuvoje liko savo vietinės įstaigos, teismai ir teisės sistema. Konstitucija skelbė, kad aukščiausiosios valdžios pradai – tautos valia. Valdžia suskirstyta į įstatymų leidžiamąja (seimas), vykdomąja (karalius ir teisių sargyba) ir teismą. Iš tikrųjų visą valdžią turėjo seimas, susidėjęs iš senato ir bajorų deputatų rūmų. Deputatus rinko pavietų seimeliai, tačiau deputatai buvo laikomi tautos atstovais ir jų nevaržė seimelių instrukcijos. Deputatai pirmiausia turėjo spręsti valstybės reikalus ir tik sesijos pabaigoje -vietinius. Deputatų rūmuose posėdžiavo 24 miestų įgaliotiniai, išrinkti miestų susirinkimuose, tačiau jie galėjo kelti tik klausimus, lietusius miestus, ir turėjo teisę tik kalbėti, o ne balsuoti. Į seimą jie patekdavo per prekybos ir pramonės komisijas.
85
Senato nariai buvo vaivados, kaštelionai, vyskupai, ministrai. Karalius senate turėjo viena balsą. Jis neteko teisės sankcionuoti įstatymų ir nustojo buvęs trečiuoju seimo institutu. Seimą šaukė karalius, kuris kartu su Teisiu sargyba pateikdavo svarstyti įstatymų projektus. Įstatymai buvo skelbiami karaliaus vardu. Seimas galėjo susirinkti ir pats, jeigu karalius jo nešaukė nustatytu laiku. Senato teisės buvo gerokai apkarpytos. Jis turėjo tik suspensyvinio veto teisę politiniais ir nuolatiniu mokesčių bei civilinės ir baudžiamosios teisės klausimais. Deputatų rūmams antra karia priėmus tą patį įstatymą, senato aprobavimo nereikėjo. Mažiau svarbiais klausimais deputatų ir senatorių balsai buvo skaičiuojami bendrai, nors rūmai posėdžiavo atskirai. Valdymo įstaigų veikla kontroliavo abeji rūmai bendrame posėdyje. Senatoriai neturėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Seimo deputatai buvo renkami dvejiems metams ir turėjo būti pasirengė karaliaus arba seimo maršalkos kvietimu vykti į sesija. Nepaprastoji sesija buvo šaukiama karo ir taikos klausimais, vidaus neramumų, karaliaus sunkios ligos ar mirties atvejais, taip pat karaliaus ir Teisių sargybos arba komisijų kolizijos atvejais. Seimas leido įstatymus, nustatė mokesčius, kontroliavo valdymą. Buvo uždraustos konfederacijos ir liberum veto teisė. Svarbius klausimus seimas sprendė kvalifikuota trijų ketvirtadaliu balsų dauguma. Įstatymų projektus rengdavo sudarytos komisijos. Seimo maršalka įėjo į Teisių sargybos sudėtį, kad paragintų vykdyti seimo nutarimus. Pavietų seimeliuose turėjo teisę posėdžiauti tik turintys nuosavus dvarus bajorai. Seimeliai rinko seimo deputatus, valdymo komisijų narius ir teisėjus. Poseiminiai seimeliai turėjo teisę atimti iš seimo deputato mandatą. Karaliaus valdžia. Karaliaus sostas buvo paveldimas ir tuo pašalinta įvairių feodalinių grupuočių kova dėl sosto ir užsienio valstybių kišimasis. Karalius neatsakė už šalies valdymą, už tai seimui atsakė ministrai. Karalius teisinius aktus pasirašydavo kartu su atsakingu už akto vykdymą ministru.
86
Teisių sargyba. Tai buvo aukščiausiojo valdymo ištaiga. Ji susidėjo iš karaliaus (pirmininkas), primo (dvasininkų atstovas ir edukacinės komisijos pirmininkas), penkių ministrų (policijos ministro, valdžiusio miestus, vieno kanclerio – antspaudo arba vidaus reikalų ministro, antro kanclerio – užsienio reikalų ministro, vieno etmono – karo ministro, vieno paiždininkio finansų ministro), sosto įpėdinio ir seimo maršalkos be balso teisės. Ministru, ne Teisių sargybos narių, buvo 16, juos skyrė ir atleisdavo karalius seime. Seimas galėjo pareikšti nepasitikėjimą 2/3 balsų dauguma abiejų rūmų posėdyje. Seimas galėjo patraukti ministrą teismo atsakomybėn. Teismą sudarydavo iš deputatų ir senatorių. Didžiosios komisijos. Didžiosios komisijos buvo pavaldžios Teisių sargybai. Komisijų narius rinko seimas. Lenkijai ir Lietuvai komisijos buvo bendros: policijos, kariuomenės, iždo ir edukacinė. Komisijos buvo sudaromos iš 14-15 komisarų, kuriuos rinko seimas dvejiems metams, ir šešių miestų Įgaliotinių, buvusių tik policijos ir iždo komisijų nariais. Iždo ir kariuomenės komisijos, be tiesioginių pareigų, sprendė finansines ir karines bylas. Be to, iždo komisija privalėjo rūpintis ekonomika, steigti manufaktūras, padėti plėtoti prekyba, tiesti kelius, kasti kanalus, tvarkyti upes, išlaikyti paštą ir pan. Tačiau bajorams ūkiniais reikalais turėjo teisę tik patarti. Policijos komisija užsiėmė miestu valdymu. Ji rūpinosi viešosios tvarkos palaikymu, saugumu ir ramybe. Jos žinioje buvo sveikatos apsaugos, gyventojų gerovės ir statybos reikalai, globa, priverčiamojo darbo namai. Kraštas buvo suskirstytas į 26 apygardas, ir kiekvienoje jų buvo policijos intendantas. Policija kontroliavo literatūrą, rinko statistikos duomenis, prižiūrėjo komunikacijas. Nors komisijos tenkino bajorų ir turtingų miestiečių interesus, tačiau apskritai prisidėjo prie tolesnės ekonomikos ir kultūros plėtotės. Tvarkymo komisijos. 1789-1792 metais buvo sudarytos vadinamosios civilinės-karinės komisijos. Jų narius rinko vaivadijos arba pavieto seimeliai. Lietuvoje buvo 26 tokios komisijos.
87
Jos rūpinosi kariuomenės apgyvendinimu, rekrūtu surinkimu, pastotėmis, tikrino gyventoju judėjimą bei ekonominiais reikalais: rinko statistikos duomenis, organizavo žemės ūkio parodas, padėjo plėtoti amatus ir prekybų, remontavo kelius, rinko mokesčius, rūpinosi priešgaisrine sauga, parapijų mokyklomis, vargšų ir našlaičių globa. Be to, vykdė didžiųjų komisijų pavedimus ir joms talkino. Seniūnai savo funkcijas perdavė šioms komisijoms. Miestu valdymas. Konstitucija palietė karališkuosius miestus, laikomus laisvais. Visi šie miestai buvo valdomi vienodai. Jų teisė buvo privaloma visiems miesto gyventojams, taip pat ir bajorams. Feodalinės jurisdikos buvo panaikintos. Rinkimu teisę gavo tik turintys nekilnojamąjį turtą miestiečiai. Pagal 1791 m. birželio 17 d. ”Karūnos ir Lietuvos Kunigaikštystės miestu vidaus valdymo sutvarkymo nuostatus”24 mažesniuose miestuose buvo vienas miestiečių susirinkimas, kuriame dalyvavo visi turto savininkai. Didesnieji miestai buvo suskirstyti į rajonus (cirkulus), o visa šalis – į zonas. Kiekviena zona apėmė tam tikra skaičių miestu. Tie miestai turėjo zonos susirinkimą, kuris susidėjo iš deputatų, išrinktų mažesnių miestų ir rajonų susirinkimuose. Miestiečių susirinkimai rinko miesto pareigūnus, deputatus, teisėjus, o zoniniai – įgaliotinius į seimą, klausė jų ataskaitų, skyrė mokesčius ir šarvarkus policijos komisijos sutikimu. Mažesnius miestus valdė magistratas, susidėjęs iš prezidento, viceprezidento ir tarėjų, kurių skaičius atitiko miesto rajonų skaičių. Rajonuose buvo vaitai. Magistratas atstovavo miestui, tvarkė miesto turtą, kasą, rūpinosi saugumu, globa, vykdė teisingumą ir padėjo centrinei valdžiai. Miestų valdymą prižiūrėjo policijos komisija. Į jos sudėtį įėjo karaliaus rūmų maršalka, 15 komisarų: trys senatoriai, šeši bajorų rūmų atstovai ir šeši miestų atstovai. Policijos komisija buvo aukščiausias laisvųjų miestų organas. Privatiems bajorų miestams policijos komisija galėjo duoti tik patarimus.
24 Volumina legum. T. 9. Str. 214-219.
88
1793 m. Gardino seime sudaryta atskira policijos komisija Lietuvai, tačiau joje nebuvo miestiečių atstovų. Miestų savivalda buvo pajungta civilinei-karinei komisijai. Teismas. Žemės, pilies ir pakamario teismai sujungti j vieną Žemės teismą . Šis teismas buvo pirmosios instancijos ir dirbo nuolat. Antrosios instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribunolas. Žemės teismas susidėjo iš 10 teisėjų ir 2 raštininkų, kuriuos rinko pavieto seimelis ketveriems metams. Šis teismas sprendė visas bajoru bylas. Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžiamųjų. Buvo trys civilinių teismų instancijos: burmistras ir keturi teisėjai-pirmoji instancija, miestu zoninis teismas-apeliacinė instancija ir asesorių teismas. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitų miestų teismų veiklą. Miestu zoninis teismas sprendė baudžiamąsias bylas pirmąja instancija. Apeliacinį skunda buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis nuteisiamas kalėti ilgą laiką arba iki gyvos galvos. Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gyventoju bylos, tarp jų ir bajorų bei miestiečių bylos.
7. Targovicos konfederacija ir 1793 metų konstitucija Reakciniai didikai nenorėjo netekti turėtos valdžios. 1792 m. gegužės 14 d. Targovicos miestelyje (Ukrainoje) jie organizavosi į konfederaciją, kurią parengė Jekaterina II. Žygiuojant Rusijos kariuomenei į Lenkiją, konfederatai steigė savo laikinąją valdžią ir Šalino Ketverių metų seimo sudarytas įstaigas. Karalius perėjo i konfederatų pusę. 1793 metais Gardine susirinko teroro sąlygomis išrinktas seimas. Rusijos ambasadoriaus Severso reikalavimu Lenkijoje vėl buvo gražinta didikų oligarchija, vėl grąžintos ir 1775 metų „Kardinalinės teisės” . Bajorams patvirtintos visos teisės ir laisvės, teisė nevaržomai valdyti valstiečius, leista neribota prekyba su užsieniu.
89
Miestiečiams palikta asmens neliečiamumo teisė. Teise pirkti žeme turėjo tik didesniu miestu miestiečiai. Politinės teisės iš miestiečiu buvo atimtos. Atimta savivalda ir panaikinti zoniniai organai. Miestu įgaliotiniai pašalinti iŠ seimo. Formaliai valdžia atiduota seimui, tačiau jis rinkosi kas ketveri metai. Seimas susidėjo iš vienerių rūmu. Grąžintas vienbalsiškumo principas, tačiau liberum veto teisė apribota, karaliaus valdžia taip pat. Jis atsakė už „Kardinalinių teisių” ir pačia conventa pažeidimus. Administracijos priešakyje buvo Nuolatinė taryba, kontroliavusi ir vietos įstaigas. Į Nuolatinės tarybos sudėti įėjo karalius ir 24 nariai, seimo renkami ketveriems metams. Taryba turėjo teise vetuoti seimo aktus, prieštaravusius „Kardinalinėms teisėms”. Nuolatinė taryba turėjo Šakinius departamentus ir valdymo komisijas. Jos žinioje buvo tvarkymo komisijos, prižiūrėjusios miestu valdymą vaivadijose. 1793 m. sausio 23 d. Rusija ir Prūsija antrą kartą padalijo Respublika. Rusija prisijungė visas baltarusių žemes, buvusias Lietuvos Kunigaikštystės sudėtyje. 1794 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos okupacija ir reakcinius didikus, bendradarbiavusius su okupantais. Lietuvoje sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinoji tautinė taryba. Ji sudarė deputacijas: priežiūros, saugumo, iždo ir slaptąja. Saugumo deputacija rūpinosi kariuomenės organizavimu ir jos aprūpinimu; priežiūros deputacija – administracija ir viešąja tvarka; slaptoji deputacija vadovavo kariuomenei. Buvo sudarytas teismas konstitucijos priešams ir Targovicos konfederatams teisti. Lenkijos didikai privertė sukilimo vadą T Kosciuška panaikinti Lietuvos vyriausiąją tautinę tarybą ir vietoje jos buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deputacija kaip Lenkijos vyriausybės atstovybė. Deputacija susidėjo iš 7 deputatu, kurie vadovavo tvarkos, saugumo, iždo, maitinimo, kuro, švietimo ir teisingumo skyriams. Deputacija neturėjo teisės priimti nutarimų. Rusijos kariuomenė sukilimą numalšino. 1795 metais Respublika buvo padalyta trečią kartą. Lietuvos žemės iki Nemuno atiteko Rusijai, o anapus Nemuno – Prūsijai.
V LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ
i. Teisės šaltiniai Seniausias teisės Šaltinis – paprotinė teisė – kito kartu su feodaliniu santykiu raida. Feodalai panaudodavo tik papročių forma, suteikdami jai luominį turini. Paprotinės teisės normos reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes didžiojo kunigaikščio valdžia nesikišo į feodalu vidaus reikalus pagal feodalinį principą – žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gyvenantiems žmonėms. Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis yra 1387 metų Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės privilegijų, buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Lietuvos didieji kunigaikščiai prijungtose baltarusiu ir ukrainiečių žemėse paliko senus visuomeninius santykius ir miestu savivalda. Sričių privilegijos nustatė srities arba miesto ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius. Tos sritys turėjo savo papročius ir teisę. Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo didžiojo kunigaikščio urėdų pažeidimų. Privilegijose aptariami gyventoju ir didžiojo kunigaikščio vietininko arba vaivados santykiai. Nemažai dėmesio skiriama teismo proceso ir teisės klausimams. Tarp teisės šaltinių paminėtinas 1468 metų Kazimiero teisynas, reguliavęs teismo proceso, žemės ginčų sprendimo, atsakomybės už įvairias vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klausimus. Teisynas suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones. Bajorų žemės ginčus turėjo spręsti pakviesti teisėjai. Iš 25 teisyno straipsnių 17 skirta kovai su vagystėmis ir nelaisvų žmonių išsivedimu. Teisynas nustatė nusikaltėlio asmeninę atsakomybę už padaryta nusikaltimą. Atsakomybė prasideda nuo septynerių metų amžiaus. Teisyne numatytas ir bendrininkavimo institutas. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo objekto vertės ir nusikaltimo kartotinumo. Vagį už turto, kurio vertė didesnė kaip pusė kapos grašiu, vagystę, taip pat už pakartotinę vagystę baudė mirties bausme. Pagrindinis teisės šaltinis buvo Lietuvos Statutai. 1529 metų Pirmasis Statutas buvo parengtas bajorų reikalavimu ir
91
priimtas jų seimo. Statutą sudaro 13 skyrių, apimančių beveik visu teisės šakų normas. Pirmame skyriuje yra daugiausia didžiojo kunigaikščio statuso normų; antrame – bajorų karo tarybos atlikimo normos, nors yra kai kurių baudžiamosios ir žemės teisės normų; trečio skyriaus normos nustato bajorų teises ir laisves; ketvirtame – normos, reguliuojančios moterų paveldėjimo teise ir jų išleidimą už vyru; penktas skyrius reguliuoja globos santykius; šeštas – teismo procesą; septintas – atsakomybę už bajorų nužudymą, sumušimą ir prievartavimą; aštuntas ir devintas – reguliuoja feodalų žemės nuosavybės ir kitus turtinius santykius; dešimtas – nustato įkeistų už skolas dvarų valdymą; vienuoliktas – atsakomybe už bajorų -pasiuntinių, valstiečių ir nelaisvų šeimyniškių nužudymą; dvyliktas – atsakomybę už feodalų turto pagrobimą ir tryliktas – atsakomybe už vagystes. Statuto šaltiniai buvo paprotinė teisė, žemės privilegijos ir romėnų teisė. Pagal Pirmąjį Statutą bajorai gavo nemažas teises, tačiau jos nebuvo lygios su ponų teisėmis. XVI a. pirmojoje pusėje padidėjo bajorų vaidmuo kariuomenėje ir kaip valstiečių valdytojų, be kurių sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo valstiečių apmokestinti. Bajorai seime nuolat prašė papildyti Statutą ir įtvirtinti jų naujas teises. 1554 metais didysis kunigaikštis kartu su Ponų taryba sutiko sudaryti komisiją Statutui peržiūrėti. Komisija parengė Antrąjį Statutą, kuris buvo priimtas 1566 metais. Stiprėjant bajorų diktatūrai, Antrasis Statutas buvo keičiamas ir papildomas. Bajorai reikalavo visus laimėjimus įrašyti i Statutą. Trečiąjį Statutą Zigmantas III patvirtino 1588 metais. Antrasis ir Trečiasis Statulai susidėjo iš 14 skyrių. Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos. Magdeburgo miesto teisė ir kanonų teisė.
2. Pagrindiniai teisės bruožai Civilinė teisė. Ekonominis feodalinės santvarkos pagrindas buvo žemės nuosavybė. Susidarė kelios žemės nuosavybės formos. XV a. pradžioje susiformavo didžiojo kunigaikščio do menas. Iš jo didysis kunigaikštis gaudavo pajamų, aprūpinda
92
vo žeme ir valstiečiais bajorus ir dvasininkus. Dėl to didžiojo kunigaikščio domenas nuolat mažėjo. Daug žemių buvo įkeista už skolas didikams. XTII-XIV a. bajorų turimos žemės valdos daugiausia buvo gautos už tarnyba. Greta laikino žemės valdymo vis plačiau įsigali paveldimas jos valdymas – tėvonija, kuri tapo pagrindine žemės nuosavybės forma. Bajorai žeme prarasdavo tik padarę valstybini nusikaltimą. Antra feodalinė žemės nuosavybės rūšis buvo pirkta žemė. Nuo visų žemėvaldos rūšių bajorai turėjo atlikti karo tarnybą, ir jei žemės valda didelė, tai nuo 8-10 valstiečių kiemų turėjo pristatyti po vieną kareivį. Pagrindinė žemės nuosavybės forma buvo tėvonija. Tėvonijomis tapdavo ir užtarnauti dvarai. Bajorai turėjo teise iki 1566 m. Statuto laisvai perleisti tik trečdalį tėvonijos, nes kiti du trečdaliai buvo skirti karo tarnybos atlikimui garantuoti ir įpėdiniams aprūpinti žeme. Du trečdalius valdos buvo galima laikinai įkeisti už skolas. Už visos valdos pardavimą didysis kunigaikštis toki bajorą atiduodavo tarnauti pirkusiam žemę bajorui. Pagal Antrąjį Statutą, bajorai jau turėjo teisę disponuoti visa turima žeme. Sutelktinė, arba užtarnauta, žemė buvo tokia valda, kuria didysis kunigaikštis ar stambus ponas bajoras duodavo kaip atlyginimą už nuopelnus arba su sąlyga, kad jos gavėjas atliks karo arba kitokia tarnybą. Bajorai laikinai gaudavo žemės ir tada, kai jų turėtoji žemė buvo užimta priešo. Suteiktos žemės nebuvo galima perleisti be didžiojo kunigaikščio arba pono bajoro leidimo. Suteiktų dvarų valstiečiai turėjo duoti dėklą iždui. Kadangi ponai bajorai nuo 10 valstiečių kiemų turėjo duoti vieną karį, tai jie savo kariniams tarnams taip pat duodavo žemės. Didysis kunigaikštis tarnybinius dvarus savo privilegijomis paversdavo tėvonijomis. Ponai bajorai to nedarė. Kiekvieno bajoro žemės valda susidėjo iš dvaro žemės ir valstiečių turimos žemės. Bajoras turėjo teisę perleisti valstiečių ūkius. Jeigu su valstiečiu kildavo ginčas dėl žemės, tai į teismą reikėdavo kviesti jo bajorą, kuris su savimi atsivesdavo valstietį.
93
feodalinė žemės nuosavybės teisė buvo įgyjama tokiais budais: paveldėjimu, gaunama už tarnybą ir pirkiniu. XV a. Įsigalėjo senaties institutas. Jeigu bajoras valdė žeme 10 metų neginčijamai, tai po to žemė buvo laikoma jo nuosavybe. Buvo žinomas turto įkeitimo už skola institutas, t. y. laikinas jo perleidimas. 1529 m. Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą. Įkaito laikytojas turėjo teise naudotis turtu ir privalėjo atlikti prievoles, jeigu sutartyje nebuvo aptarta kitaip. Sutartyje neaptarus, kad jei pasibaigus skolos gražinimo terminui skola nebus gražinta, tai Įkeistas turtas pereis kreditoriaus nuosavybėn, neišpirktas turtas likdavo įkeistas iki kitų metų tos pačios dienos. Šitokia turto įkeitimo forma garantavo bajorams žemės nuosavybe jų luomo rankose. Įkaito laikytojas galėjo perleisti įkeistą turtą kitam ir atgauti savo paskolintą sumą, tačiau turtas vis tiek buvo laikomas įkeistu. Pagal Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, bajorai turėjo teisę laisvai disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji Įgyta. Jie galėjo žeme parduoti, dovanoti, užrašyti, palikti testamentu kam nori. Statutai pripažino žemės bendros nuosavybės institutą. Bendrasavininkis turėjo teisę reikalauti išskirti jam priklausančią turtą dali. Buvo draudžiama daryti brastą nuo vieno upės kranto iki kito be priešingo upės kranto savininko sutikimo. Pasėjus ginčo žemėje javus, nebuvo galima jų pjauti, kol pakamaris neišspręs žemės nuosavybės klausimo. Žemės savininkui tekdavo javų derlius. Radinys ir lobis buvo laikomi žemės savininko nuosavybe. Buvo draudžiama medžioti svetimose naudmenose. Už sumedžiotus žvėris medžiotojas turėjo sumokėti, o ji patį sodino Į kalėjimą. Statutai pripažino servitutų institutą. Didžiojo kunigaikščio ponų ir bajorų miškuose buvo galima turėti bartinių medžių ir pagal papročius jais naudotis. Taip pat leidžiama turėti ežerų ir šienaujamų plotų. Statutai draudė naikinti gulbių ir sakalų lizdus. Už miško padegimą buvo išieškomi nuostoliai. Paveldėjimo teisė. Vyrų ir moterų turto paveldėjimo teisės nebuvo lygios, nes vyrai atlikdavo karo tarnybą. Statutai skyrė
94
tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėdavo sūnūs, o dukterys turėjo teisę gauti ketvirtadali tėvo palikimo kaip kraitį. Jei nebūdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio garantini turtų. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Testamentą sudarydavo raštu, dalyvaujant liudytojams. Vyras turėjo teise dalį turto testamentu palikti žmonai, ir jo giminaičiai negalėjo tos dalies reikalauti. Žmona turėjo teisę turtą palikti testamentu, jeigu neturėjo vaiku. Testamento negalėjo palikti nepilnamečiai, vienuoliai, sūnūs, neatsiskyrė nuo tėvo ūkio, baudžiauninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos turtinės teisės. Testamentą surašydavo urėdas teisme, dalyvaujant dviems bajorams kaip liudytojams. Jeigu urėdo nebuvo, tai turėjo dalyvauti trys liudytojai. Testatorius galėjo keisti testamento turinį. Sūnui ir dukrai tėvas galėjo nepalikti nieko, jeigu jie tėvus mušė, eikvojo jų turtą, negynė jų teisiu, nesuteikė pagalbos senatvėje ir nenorėjo išpirkti iš nelaisvės. Valstiečiu turtą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų nebuvo, tai turtas tekdavo bajorui. Valstiečio ūkyje broliai paveldėjimo teisės neturėjo. Vienam jų mirus, kiti likdavo ūkio valdytojais, kad nebūtų ardomas ūkis. Prievolinė teisė. XIV-XV a. žemės ir valstiečių ūkių perleidimo sutartys buvo sudaromos žodžiu. Vėliau tokios sutartys jau sudaromos raštu, nurodant liudytojus. Liudytojai bajorai turėjo būtinai uždėti savo antspaudus. Perleidžiant žemės sklypą, šalys kartu su liudytojais apeidavo jo ribas. Kitos sutartys buvo sudaromos žodžiu. Pagal Statutus prievoles reikėjo atlikti asmeniškai. Solidarios atsakomybės, kai prievolę turėjo atlikti keli asmenys, nebuvo. Nevykdantieji prievolės atsakė kiekvienas savo dalies dydžiu. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, Įkeitimo, pasaugos ir paskolos sutartys. Jei būdavo parduotas svetimas turtas, tai savininkas ji atgaudavo, o pirkėjas savo sumokėtų pinigų išieškodavo iš nesąžiningo pardavėjo. Bajorai turėjo teisę
95
96
laisvai išnuomoti smuklę, malūną, mišką. Didesnės nei 10 kapų grasiu sumos paskolos sutartį reikėjo sudaryti raštu. Turto įkeitimo ir pasaugos sutartys taip pat buvo sudaromos raštu. Saugoma turtą praradus, už ji reikėjo atlyginti. Tik žuvus turtui kartu su saugotojo turtu, Šiam prisiekus, kad saugomo turto nesunaudojo, atsakyti neturėjo. Šeimos teisė. Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokos sudarymo tvarka, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, tėvu ir vaiku santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti. Tačiau turėjo gauti tėvu, o jeigu jų nebuvo, – dėdės arba broliu sutikimą. Už šio reikalavimo nevykdymą jos netekdavo teisės gauti kraičio ir paveldėti motinos turto. Santuoka buvo įforminama bažnyčioje pagal kanonų teise. Santuoką panaikinti galėjo tik bažnytinis teismas. Tėvas, skirdamas ištekančiai dukrai kraitį, paimdavo iš žento raštą, kuriuo šis trečdalį savo turto skirdavo įkraičiu, t. y. garantuodavo kraiti savo turtu. Jeigu tokio rašto jaunosios tėvai negaudavo, tai, vyrui mirus, žmona negalėjo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo grąžinamas į tėvo ūkį. Mirusio vyro įpėdiniai turėjo teise pusę įkraičio išpirkti. Jeigu našlė ištekėdavo, tai vaikai turėjo jai sumokėti už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti ketvirtadalį to turto naudotis iki gyvos galvos. Nenorėjusi antrą kartą ištekėti, ji kartu su vaikais naudojosi vyro turtu ir įkraičiu. Kai tėvas mirdavo neišleidęs dukterų už vyrų, joms kraitis buvo duodamas pagal testamentą. Nesant turto tiek, kiek buvo nurodyta testamente, broliai turėjo duoti seserims kraičio vieną ketvirtadalį dvaro. Jeigu duktė ištekėdavo be kraičio tėvui esant gyvam, tai po jo mirties neturėdavo teisės ieškoti kraičio. Statutai draudė santuoką tarp pirmosios eilės giminaičių. Už tokią santuoką iš sutuoktinio atimdavo pusę dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro. Tokia santuoka buvo panaikinama, o vaikai laikomi gimusiais neteisėtoje santuokoje. Vyras nebuvo skiriamas į valstybinę tarnybą. Už dvigubą santuoka numatyta mirties bausmė.
Globa. Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: berniukams iki 18 metu, o mergaitėms iki 13 metų. Globa galėjo būti paskirta ir nepilnamečių vaikų turtui. Globėją tėvas paskirdavo testamentu. Juo būdavo dėdė, vyresnysis brolis ir šiaip geras žmogus. Globėjas kartu su vazniu ir liudytojais sudarydavo vaikų turto sąrašą ir įtraukdavo jį į Žemės teismo knygas. Globėjas išlaikė ir mokė vaikus atsižvelgdamas i jų turto dydį. Už rūpinimąsi vaikais globėjas gaudavo dešimtąją dalį vaikų ūkio pajamų. Globėjas atsakė už padarytus vaikų turtui nuostolius. Civilinis procesas. Civilinis procesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros pinigu sumos, kad liudytojas paliudys taip, o ne kitaip. Jeigu priešinga bylos šalis nesutikdavo priimti lažybų, tai bylą pralaimėdavo. Priešingai bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po devynis liudytojus. Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų ir kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Vienai šaliai be priežasčių neatvykus į teismą, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamos priežastys buvo valstybinė tarnyba arba liga. Baudžiamoji teisė. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas buvo didžiojo kunigaikščio nustatytos visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausmė taip pat buvo dvilypė: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriaudą ir bauda didžiojo kunigaikščio iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Už valstybinius nusikaltimus skirdavo mirties bausme. Jeigu nusikaltėlio turto nepakakdavo atlyginti nukentėjusiajam ir sumokėti baudą, iždas nieko negaudavo. Be atlyginimo nukentėjusiajam už skriaudą, dar galėjo būti padengiami
97
padaryti nuostoliai. Piniginė bauda buvo trijų rūšių: galvinė, smurto ir kompensacija. Gaivinęs baudos dydis priklausė nuo nukentėjusiojo luomo. Jeigu nužudytas bajoras, tai bauda buvo 100 kapu grasiu, už valstiečio nužudymą – 10 kapų. Smurto bauda – 20 kapų grašių – buvo skiriama už bajorų dvarų užpuolimą. Jeigu užpuolimo metu buvo nužudyta ar sužeista žmonių, buvo skiriama gaivine bauda. Už moterų nužudymą arba jų sužalojimą buvo skiriama dviguba bauda. Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turto pagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabrinių lazdelių, už valstieti – 1-2 lazdeles. Jau 1529 metų Statutas nustatė principą, kad niekas be kaltės neturi nukentėti. Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys į nusikaltimo padarymo motyvus ir kaltės formą. Antra pagrindinė bausmė už sunkius nusikaltimus buvo mirties bausmė pakariant. Ją skirdavo už valstybės išdavimą, dezertyravimą iš karo lauko, už pareigūnų nužudymą, už plėšimą ir pakartotine vagystę. Mirties bausmė 1529 m. Statute sudaro 10 procentų visų bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius už bajorų nužudymą. Asmenį, suklastojusi dokumentus, baudė mirties bausme sudeginant ant laužo. Statute minima ir kalėjimo bausmė iki 6 savaičių. Kalėjimu bausdavo už didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos sprendimų paniekinimą, teisėjo įžeidimą. Bajorams taikydavo ištrėmimo bausmę, kai jie buvo kaltinami nužudymu ir neatvykdavo į teismą. Tokį bajorą paskelbdavo banita, t. y. ištremtu, ir uždrausdavo su juo bendrauti ir suteikti pagalbą. Net už jo nužudymą atsakyti nereikėjo. Antrasis ir Trečiasis Statutai pirmiausia numatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Konfiskuodavo turtą ir suaugusių sūnų, jeigu jie žinojo apie tėvo nusikaltimą ir nepranešė valdžiai. Už bajoro dvaro, kaimo ar vienkiemio užpuolimą ir žmonių nužudymą užpuoliką baudė mirties bausme, gaivine bauda, bauda už prievartą ir išieškodavo nuostolius. Jeigu užpuolimo metu nukentėdavo žmonės, tai užpuolikas buvo baudžiamas 12 rub
98
lių dydžio bauda už prievarta, 12 savaičių kalėti ir turėjo atlyginti padarytus nuostolius. Statutuose buvo numatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nužudymu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos arba giminaičio nužudymas. Toks žudikas buvo baudžiamas mirties bausme. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad tai jie padarė. Už nužudymą per muštynes, jeigu jas pradėjo žudikas, taip pat už nužudymą dvikovoje buvo baudžiama mirties bausme. Buvo aiškus luominis bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas gaivine bauda ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai buvo baudžiama už grupinius nusikaltimus. Jeigu paprastu žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės buvo nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką ir su dviem liudytojais prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė mirties bausme ir bauda už negarbę. Mirties bausme baudė ir merginos pagrobėja už privertimą tapti jo žmona. Žiaurias bausmes Statutai numatė už pilies ar namų padegimą. Padegėją sugavus vietoje, savininkui reikėjo su šešiais liudytojais prisiekti, kad pastarasis padegė, ir tada padegėjas buvo sudeginamas ir iš jo turto išieškomi nuostoliai. Statutai visapusiškai reglamentavo vagystę ir turto grobimą. Bausmės dydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą pavogęs, kad ir mažavertį daiktą, vagis buvo baudžiamas mirties bausme. Vagyste buvo laikomas ir nelaisvų žmonių išvedimas arba pagrobimas. Už nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme, slėpimą ir už pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais Statutai numatė tokias pat bausmes kaip už patį nusikaltimą. Be to, buvo išieškoma turtui
99
padaryta žala. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas jo nenorėdavo atiduoti teismui, tai turėjo sumokėti baudą už prievartą, gaivine ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Baudžiamasis procesas. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus. Galiojo formalios įrodymu teorijos principai. Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudytojams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Nusikaltimą padarius bajorų valdiniams, teisingumą turėjo įvykdyti patys bajorai. Sugautą vagi reikėjo vesti pas jo poną, ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neleisdavo, pats buvo kviečiamas į teismą ir turėjo atsivesti vagį. Vagies nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškojo sekdami jų pėdsakais. Asmuo, kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti, kur daiktą pirko ir įrašė į Žemės teismo knygas. Jeigu buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti, iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs, iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo du ar trys liudytojai, teigę, kad jis galėjo pavogti, kankino, kad prisipažintų. Baudžiamasis procesas buvo aiškaus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų.
3. Magdeburgo miesto teisė Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti palankias sąlygas amatams ir prekybai plėtotis miestuose, suteikdavo jiems savivaldą Magdeburgo miesto teisės pagrindu. 1387 m. Jogaila
100
suteikė tokią teise Vilniui, o XV a. ja gavo Trakai, Brestas, Kaunas, Luckas, Kamenecas, Vladimiras, Polockas, Kijevas, Minskas ir Naugardukas. XVI a. šią teisę gavo ir mažesni miestai. Magdeburgo miesto teisė buvo suteikiama privilegija, pagal kuria miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuo valstietišku prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisės normų, prieštaravusių Magdeburgo teisei. Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, o namų užpuolimų, padegimų, plėšimų, bajorų sužalojimo ir išžaginimo bylas -vaivada. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi i tarybą ir miestiečių teismą – suolą (lavą). Taryba, susidėjusi iš burmistrų ir tarėjų, tvarkė ūkinius reikalus ir sprendė civilines bylas, o suolas, kurį sudarė vaitas ir prisiekusieji šuolininkai, -baudžiamąsias bylas. Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyventojai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, kurios rinko seniūnus, o šie, vadovaujami rabino, sudarė kolegiją. Kolegija nagrinėjo civilinius ginčus ir skyrė dvasines bausmes. Baudžiamąsias bylas sprendė didžiojo kunigaikščio vietininkas. Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijos miestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lietuvos miestų papročiais, todėl ne visos normos atitiko galiojusias Magdeburge. Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyventojai. Tik 2 L metų amžiaus vyrai ir moterys turėjo visišką veiksnumą. Moterys teisinius veiksmus atlikdavo vyro arba globėjo akivaizdoje. Miestų vardu civiliniuose santykiuose dalyvavo burmistrai ir tarėjai. Miestų pretenzijoms nebuvo taikoma senatis. Teisės subjektais būdavo cechai ir pirklių draugijos, ligoninės ir vaikų prieglaudos. Nuosavybės teisė. Buvo aiškiai skiriama nuosavybės teisė ir turto valdymo teisė. Pirmasis nuosavybės teisės įgijimo būdas buvo turto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojamajam turtui buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamajam
101
tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui, nebuvo galima įsigyti valstybės ir Bažnyčios turto. Miestiečiai turėjo alodinę nuosavybės teise i žemės sklypus, bet nuosavybės teisė neapėmė žemės gelmių. Buvo skiriama paveldėta ir įgyta nuosavybė. Įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduodant paveldėta turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikima. Uždrausta parduoti nekilnojamąjį turtą dvasininkams ir bajorams. Nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtą buvo perleidžiama, perduodant turtą įgijėjui, o į nekilnojamąjį – sudarant sutarti, kurią įregistruodavo, ir teisėjas perduodavo įgyto turto valdymą. Savininkas turėjo naudotis turtu taip, kad nedarytų žalos kitiems. Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties arba senaties pagrindu. Plačiai praktikuotas turto įkeitimas. Turtas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be valdymo teisės. Paveldėjimo teisė. Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas paveldėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvo turtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninio naudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Motinos turtas tekdavo dukterims, kurios nebuvo gavusios kraičio, ir sūnums, įstojusiems į dvasininkų luomą. Tėvo specifiniu turtu buvo laikomi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. Šį turtą gaudavo sūnūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi. Pirmiausia turtą paveldėdavo žemutinės linijos giminaičiai, jų nesant – aukštutinės linijos, jeigu ir tokių nebuvo, turtą paveldėdavo šalutinės linijos giminaičiai iki septintosios kartos. Paskutiniai buvo vyras ir žmona. Tėvai turėjo pirmumo teisę tolimesnių aukštutinės ir šalutinės linijos giminaičiu atžvilgiu. Vyras paveldėdavo žmonos kraitį, išskyrus specifinį motinos turtą. Nekilnojamasis žmonos turtas tekdavo vaikams. Našlė gaudavo įkraitį, o jo nebuvus išskirto, trečdalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Turtą buvo galima palikti ir testamentu. Testamentas turėjo būti sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo surašomas teisme arba magistrate ir įrašomas į knygas. Paveldėta turtą be įstatyminių įpėdinių sutikimo palikti testamentu buvo
102
uždrausta. Testamente nurodydavo ir jo vykdytoja, kuris kartu buvo našlės ir vaikų globėjas. Prievolinė teisė. Šalys laisvai sudalydavo sutartis ir nustatydavo jų Įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teisės buvo garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos ir prievolės Įvykdymo vietos. Prievolė pasibaigdavo ne tik tada, kai ja įvykdydavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolę pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės nebuvo galima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės. Plačiai buvo paplitusios pirkimo-pardavimo, paskolos, nuomos ir rangos sutartys. Buvo žinomos ir darbo sutartys. Teisės normos draudė išeiti iš darbo prieš terminą. Samdytojas atsakė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims pas ji dirbančiu žmonių. Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir pasaugos sutartys, kurios atsirado plečiantis prekybai. Šeimos teisė. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonų teisę. Visus iškilusius klausimus sprendė bažnytinis teismas. Buvo praktikuojamos sužadėtuvės, kurių metu sudarydavo sutartį dėl būsimos santuokos, dėl kraičio, išrangos ir įkraičio. Žmona gaudavo vyro luomo teises ir vyras tapdavo jos globėju. Jis turėjo teisę bausti žmona kūno bausmėmis. Tėvų teises vaikams galėjo atimti teismas dėl tikybų skirtumo arba motinai ištekėjus antrą kartą. Be tėvų likusiems vaikams buvo skiriamas globėjas iš vyriškos lyties giminaičių. Teismas galėjo priversti būti vaikų globėju. Baudžiamoji teisė. Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus ir privatinius, į gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padarinių turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymų ir kūno sužalojimu atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Buvo žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Sumanymas padaryti valstybinį nusikaltimą buvo laikomas nusikaltimu, o kitų nusikaltimų atvejais sumanymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Faktinė klaida pašalindavo atsakomybę, o juridinė – nepašalindavo. Nereikėjo atsakyti
103
už priverstinius veiksmus ir veiksmus esant būtinam reikalingumui. Vaikai iki 12 metų už savo nusikaltimus neatsakė. Už vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvai arba globėjai. Atsakomybė buvo asmeninė. Girtumas nuo atsakomybės neatleido. Šeimos nariu interesai nukentėdavo tik valstybinių nusikaltimų atvejais, nes būdavo konfiskuojamas turtas. Buvo baudžiama už baigtą nusikaltimą. Valstybinių nusikaltimų atvejais baudė už sumanymą ir pasirengimą. Baudė už pasikėsinimą apiplėšti arba nužudyti kelyje, už pasikėsinimą panaudoti netikrus pinigus ar svorio ir ilgio matus, už ginklo nešiojimą draudžiamu metu, už padegimo priemonių nešiojimąsi. Visus bendrininkus baudė vienodai. Baudė ir už nepranešimą apie rengiamą arba padarytą nusikaltimą. Buvo numatyti atvejai, pašalinantys veikos nusikalstamą pobūdi, būtent: 1) savo teisių apsauga; 2) būtinoji gintis; 3) būtinas reikalingumas; 4) įsakymo vykdymas. Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas ir privatines. Švelnesnė bausmė buvo skiriama, kai nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, nusikaltėlis kilmingo luomo, jam atleido nukentėjęs asmuo, bloga nusikaltėlio sveikata, nėščia moteris ir pan. Sunkinančios aplinkybės buvo šios: nusikaltimu suardyta viešoji tvarka, veika, nukreipta prieš giminaitį, viršininką, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo asmenį, padaryti dideli nuostoliai, sugautas nusikaltimo vietoje, pakartotinis nusikaltimas. Nusikaltėlis, atsipirkęs nuo mirties bausmės ar kūno sužalojimo bausmės, netekdavo garbės. Pirmiausia numatyti nusikaltimai miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas turtas. Lengvesniais nusikaltimais laikyti: miesto valdžios neklausymas, teismo sprendimų nevykdymas, įvairių draudimų nepaisymas ir pan. Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme sudeginant. Nemažai vietos buvo skiriama nusikaltimams gyvybei ir sveikatai. Pavojingais buvo laikomi moraliniai nusikaltimai, turtiniai, pinigų, ilgio ir svorio matų padirbimas. Už pinigų padirbimą ir jų paleidimą į apyvarta nukirsdavo galvą.
104
Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą, suteikti satisfakcija nukentėjusiam ir visuomenei. Bausmes buvo vykdomos viešai, turėjo luominį pobūdį. Turtingieji buvo baudžiami dažniausiai pinigine bauda, o neturtingi plakami, ženklinami ir išvaromi iš miesto.
ANTRAS SKYRIUS
Lietuvos valdymas Rusijos imperijos sudėtyje
1. Valdymo įstaigų sudarymas ir jų veikla Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo Lietuvos žemės dešiniajame Nemuno upės krante teko Rusijai, o kairiajame -Prūsijai. Dar 1794 m. spalio 10 d. Jekaterina 11 paskyrė M. Repniną Lietuvos generalgubernatoriumi. Lietuvos teritoriją buvo numatyta suskirstyti į Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. Kadangi gyventoju trims gubernijoms nepakako, tai Jekaterina II1795 m. gruodžio 14 d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas. Gubernijos turėjo būti suskirstytos į apskritis, nepaisant ekonominių sąlygų, gyventoju nacionalinės sudėties, jų interesų. Vilniaus gubernija buvo suskirstyta į 11 apskričių, o Slonimo gubernija į 8 apskritis. Dėl Jekaterinos II mirties administracinio suskirstymo planas nebuvo įgyvendintas. Imperatorius Pavlas I paliko vieną Lietuvos guberniją ir įsakė įsteigti gubernijos valdybą ir iždo rūmus. Aleksandras I 1802 m. rugpjūčio 9 d. įsaku sudarė Vilniaus ir Gardino gubernijas1. Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos. Gubernijose buvo korpusų vadai, o apskrityse – pulkų vadai, jiems talkino komisarai. Komisarai rūpinosi maistu, butais, pastotėmis ir pašaru kariuomenei. Komisarams padėjo komisijos, susidėjusios iš regentų ir pasiuntinių. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį, civilinį ir ekonominį skyrius. Skyriams vado1 oe co6pae P . T. 26. N 20004 (Toliau rašoma C).
106
vavo viršininkai – Vyriausiosios valdybos nariai, jiems talkino iš vietiniu bajoru paskirti ekspeditoriai. Aukščiausiąją valdžią turėjo generalgubernatorius. Jis rūpinosi, kad būtų laikomasi viešosios tvarkos ir dorovės. Jam buvo pavaldi miestų ir apskričiu policija. Generalgubernatorius turėjo teisę sustabdyti teismų sprendimų vykdymą, prižiūrėti, kaip renkami mokesčiai ir atliekama rekrūtinė prievolė. Lietuvos vyriausioji valdyba buvo prie generalgubernatoriaus kanceliarijos. Valdyba sprendė tokius uždavinius: 1) žiūrėjo, kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įstatymus; 2) skyrė administracines baudas nepaklusniems arba juos perduodavo teismui; 3) rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose, kaimuose ir keliuose. Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėl prievolių neįvykdymo, skyrė areštą turtui pagal teismo sprendimą. Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji žiemietėjos teismai ir miestų magistratai. Valdybos iždo skyriaus žinioje buvo dvarai ir buvusios karaliaus ekonomijos, mirusių arba pabėgusių iš Lietuvos dvarininkų ir vienuolynų už Lietuvos ribų žemės. Baudžiamasis ir civilinis skyriai buvo apeliacinė instancija žemesniems teismams. Gubernijoms vadovavo gubernatoriai. Buvo gubernijos valdyba. Valdyboje buvę gubernatoriaus patarėjai padėjo spręsti klausimus ir vykdė generalgubernatoriaus įsakymus. Teisėtumo laikymosi priežiūra rūpinosi gubernijos prokuroras ir du jo padėjėjai. Apskrityse valdžia buvo kapitonų ispravnikų rankose. Ispravnikas žiūrėjo, kad gyventojai laikytųsi tvarkos, rūpinosi kelių ir tiltų remontu ir garantavo važiavimo jais saugumą. Aprūpindavo karines komandas butu ir maistu. Savo funkcijas vykdė kartu su administracine policine įstaiga -žemesniuoju žiemietėjos teismu, renkamu iš ispravniko ir dviejų trijų posėdininkų. Sis teismas turėjo prižiūrėti, kaip laikomasi viešosios tvarkos ir ramybės, kaip vykdomi Vyriausiosios valdybos ir jos skyrių nutarimai, stebėti, kad niekas nepriimtų pabėgusių valstiečių, ir rūpintis kelių bei tiltų remontu. Žiemietėjos teismas buvo ir vykdomasis organas apskrityje.
107
Jekaterina 11 leido atkurti pilies, žemės ir magistrato teismą miestuose. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas nebuvo sudarytas. Apeliacinė instancija buvo Vyriausiosios valdybos civilinis ir baudžiamasis skyriai. Skundus dėl šių skyrių sprendimų siųsdavo senatui. Pavlas I 1797 m. vasario 6 d. įsaku leido bajorams rinkti atkuriamus pilies, žemės ir pakamario teismus ir Vyriausiąjį tribunolą pagal Lietuvos Statutą2. Išrinktus teisėjus tvirtino imperatorius. Vilniuje buvo išrinktas kiemo teismas, nagrinėjęs apskričiu miestu ir iždo privilegijų bylas. Nuslopinusi 1830-1831 m. sukilimą, caro valdžia ėmėsi vienodinu Lietuvos ir kitų gubernijų valdymą. 1831 m. rugsėjo 16 d. sudarytas Vakaru gubernijų komitetas, kuris rengė įstatymų projektus, uždarė Vilniaus universitetą, panaikino Lietuvos Statutą. 1842 m. iš Vilniaus gubernijos išskiriama Kauno gubernija. Nuo 1840 m. birželio 25 d. įvedami Rusijos imperijos įstatymai. Gubernatoriais, vicegubernatoriais, prokurorais ir net pašto viršininkais buvo skiriami tik rusai bajorai, o vietiniai perkeliami i kitas gubernijas. Panaikinus Lietuvos Statutą ir pagal ji buvusius teismus. 1840 m. gruodžio 4 d. sudaromi apskričių teismai iš teisėjo ir trijų posėdininkų. Teisėją ir posėdininkus rinko bajorų suvažiavimas ir tvirtino generalgubernatorius. Gubernijose buvo aukštesnis žiemietėjos teismas, turėjęs baudžiamąjį ir civilini departamentus. Kiekvienas departamentas susidėjo iš pirmininko, skyriamo caro senato teikimu, ir penkių posėdininkų, kuriuos rinko gubernijos bajorų susirinkimas. Gubernijos teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija apskrities teismui. Apskrities teis mas sprendė nedideles visų luomų civilines ir baudžiamąsias bylas, saugojo žemės knygas ir planus, tvirtino įvairius teisės aktus ir dokumentus. Miestuose buvo magistratas iš dviejų burmistrų ir keturių ratmanų, kuriuos rinko pirkliai ir miestiečiai trejiems metams. Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos magistratas, tu
108
rėjęs civilinį ir baudžiamąjį departamentus. Departamentų pirmininkus skyrė senatas, o tris posėdininkus rinko pirkliai ir miestiečiai. Šis teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija miestų magistratams. XIX a. antrojoje pusėje, vykdydama buržuazines reformas, caro valdžia nepasitikėjo Lietuvos bajorais, ypač po 1863 metų sukilimo. Apskrities įstaigų sudaryti neleido. Aukščiausiąją politinę priežiūrą vykdė generalgubernatorius. Gubernijose gubernatoriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo visų Įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas. Per valstiečių reikalų įstaigą prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą, per miestų reikalų ištaigą – miestų valdymo organų veiklą, per fabrikų įstaigą – fabrikų ir įmonių veiklą, per gėrimų įstaigą – gėrimų gamybą ir pardavimą, per gubernijos sutvarkymo komitetą – natūriniu prievolių atlikimą, per miškų apsaugos komitetą rūpinosi miškų apsauga, per karo prievolės įstaiga vadovavo kariuomenės komplektavimui. Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civilines įstaigas, o nuo 1876 m. gavo teisę leisti privalomus nutarimus. Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio gubernatorių teisės dar buvo išplėstos. Jie gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatų ir prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus. 1889 m. gubernatoriai tapo gubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais. Ši įstaiga prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veikla. Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose. Jis vadovavo policijos valdybai. Apskritys buvo suskirstytos į policinius vienetus – stanus. Stanams vadovavo pristovai ir jų padėjėjai vadinamieji uriadnikai. Jiems buvo pavaldūs šimtininkai ir dešimtininkai. Miestai turėjo renkamus organus – dūmas ir valdybas. Šie organai sprendė administracinius ir ūkinius klausimus, rūpinosi miestų sutvarkymu, transportu, apšvietimu, šildymu, vadovavo mokykloms, ligoninėms, prekybos įstaigoms. Miesto dūma rinko iš savo tarpo miesto valdybą -jos pirmininką ir narius. Nedideliuose miestuose namų savininkai rinko įgaliotinius, o šie – miesto seniūną ir vieną du jo padėjėjus.
109
Kaimo seniūnijos turėjo sueiga, kuri rinko seniūną, mokesčių rinkėja, šimtininkus ir dešimtininkus, skirstė mokesčius ir juos rinko. Kelios kaimo seniūnijos sudarė valsčių. Valsčiaus organai buvo sueiga, susidėjusi iš visu kaimo ir valsčiaus pareigūnu ir rinktinių po vieną iš 10 kiemų. Sueiga rinko viršaiti trejiems metams ir valsčiaus teismą. Valsčiaus valdyba susidėjo iŠ viršaičio, visų kaimu seniūnų, mokesčiu rinkėjų, vieno dviejų posėdininkų ir raštininko. Šie organai rūpinosi administraciniais ir politiniais reikalais, skirstė seniūnijoms mokesčius ir prievoles. Pagal 1864 m. Rusijos imperijos teismu reformą Lietuvoje smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai. Juos skyrė teisingumo ministras. Antroji instancija buvo apskrities taikos teisėju suvažiavimas. Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas, kuris susidėjo iš trijų vyriausybės skiriamų teisėjų. Jis sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas. Didesnes baudžiamąsias bylas nagrinėjo prisiekusiųjų posėdininkų teismas. Bylą sprendė trys teisėjai ir dvylika posėdininkų. Posėdininkus parinkdavo specialios komisijos iš bajorų vado, gubernijos valdybos, prokuratūros ir policijos atstovu. Valstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas. 1903 m. birželio 8 d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemskinių viršininkų institutas. Zemskiniai viršininkai pakeitė taikos teisėjus kaime. Zemskiniu viršininkų ir valsčiaus teismo apskustus sprendimus ir nuosprendžius nagrinėjo apskrities zemskinių viršininkų suvažiavimo teismo skyrius.
2. Teisinė visuomenės luomų padėtis Bajorų padėtis. 1796 m. sausio 31 d. caro manifestu Lietuvos gyventojai gavo atitinkamų Rusijos imperijos luomų teises ir prerogatyvas. Aleksandras I 1801 m. kovo 15 d. įsaku grąžino bajorams Rusijos bajorų privilegijas, suteikė turėtas teises apskričių ir gubernijų seimeliams. Bajorai gavo asmens neliečiamumo teisę, teisę gauti tarnybą. Seimeliai negalėjo liesti valsty
110
bės reikalų, vienos ar kitos klasės teisių. Seimeliai paskirstydavo gubernijai skirtus mokesčius, pašto prievole, kelių remonto ir buto prievoles. Apskrities seimelis rinko pakamarį, karužą, teismo pirmininkus ir teisėjus, asesorius, policijos valdyba, vaznius. Tik kapitoną ispravniką skyrė vyriausybė. Po 1830-1831 m. sukilimo svarbesnius klausimus bajorai sprendė gubernijos seimelyje. Apskričiu seimeliai sprendė tik antraeilius klausimus. Gubernatorius pateikdavo seimeliui savo siūlymus. Seimelio darbe dalyvavo prokuroras, prižiūrėjęs, kaip laikomasi teisėtumo. Bajoru išrinktus valdininkus tvirtino vyriausybė. Bajorai turėjo stoti i tarnyba Rusijos gubernijose. Pagal 1852 m. caro įsaką bajorų sūnūs privalomai turėjo stoti į karo arba civilinę tarnyba Rusijos gubernijose ir tarnauti penkerius metus. Valstiečių padėtis. Valstiečių padėtis pablogėjo. Caro valdžia įvedė naujus mokesčius ir prievoles. Buvo nustatytas asmens mokestis vyrams, mokesčiai zemstvų reikalams, rekrūtų aprangai ir maistui, rekrūtų prievolė. Bajorai valstiečių rankomis atliko kelių remonto prievolę, už valstiečių pinigus statė pastatus, rinko pinigus paštui išlaikyti. Valstybiniai valstiečiai buvo suskirstyti tik į bendruomenes. Kaimo bendruomenė turėjo administratorių. Bendruomenės organai buvo sueiga, kaimo viršininkas, kaimo susidorojimo teismas. Sueiga rinko kaimo viršaitį, mokesčių rinkėja, seniūną. Šių pareigūnų veikla prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro valdytojas. Valstybiniai valstiečiai turėjo civilines teises. Jie turėjo nuosavybe, galėjo įsigyti namą mieste, sudaryti sutartis. Kaimo bendruomenė galėjo steigti ūkines įmones, laikyti pašto stotis. Miestiečių padėtis. Jekaterina II 1796 m. rugpjūčio 19 d. įsaku suteikė Vilniui ir apskričių centrams 1785 metų privilegijų raštą. Miestai buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių priklausomybe. Miestiečiai pagal verslus ir turtingumą suskirstyti į šešias kategorijas, o pirkliai – į tris gildijas pagal turimo kapitalo dydį. Pirmai kategorijai buvo priskirti miestiečiai, turintys mieste
gyvenamąjį namą ar kitą pastatų arba žemės sklypą; antrai kategorijai -visų trijų gildijų pirkliai; trečiai – amatininkai; ketvirtai – atvykę iš kitų miestų imtis verslo ir svečiai iš užsienio; penktai žymūs žmonės, t. y. stambūs kapitalistai, bankininkai, urmo prekybininkai, laivų savininkai, mokslininkai, menininkai ir miesto pareigūnai, ir šeštai kategorijai – pasadų žmonės, gyvenę iš savo darbo. Miestiečių bendruomenė kas treji metai rinko miesto viršininką (galva) ir bendrąją dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo šešiabalsę dūmą – vykdomąjį organą. Be to, kasmet rinko magistrato, t. y. teismo, narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu. Bendroji dūma rūpinosi prekyba, nustatė mokesčius, tvarkė miesto ūkį, sprendė įvairius ginčus, rūpinosi tvarka ir saugumu mieste. Bendrosios dūmos nutarimus vykdė šešiabalsė dūma. Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba. Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos. Panevėžys, Švenčionys ir Telšiai buvo atiduoti rusams karininkams arba priklausė dvarininkams. Tik Vilnius, Kaunas ir Šiauliai buvo laisvi miestai. Privilegijų raštas miestams buvo pradėtas taikyti tik nuo 1808 metui Miestai buvo apdėti dideliais akcizais. Lietuvos gubernijų apskričių miestuose buvo gėrimų, druskos ir komunikacinė rinkliava. Iš pradžių akcizus rinko apskričių akcizų komisijos, o vėliau šių mokesčių surinkimas buvo perduotas supirkėjams4. Jau 1808 m. rugsėjo l d. imperatorius Aleksandras l nustatė, kad susidarius miestuose mokesčių nepriemokai, policija pareikalaudavo iš nepriemokininkų parašo ir įspėdavo likviduoti nepriemoką per tris mėnesius. Nelikvidavus nepriemokos, namai, krautuvės ir kiti objektai turi būti paimti priežiūron ir aprašyti, o nuomininkams uždrausta mokėti nuompinigius savininkui. Šie pinigai buvo paimami nepriemokai padengti. Kai namai nebuvo nuomojami, juose paskirdavo policijos postą. Civilinio teismo rūmai netvirtino sutarčių, jeigu šalys turėjo mokesčių nepriemokų5.
Apie miestų įstaigų sudėtį galima spręsti iš Vilniaus miesto įstaigų. 1816 m. Vilniaus gubernijos valdyba įsakė miesto magistrui išrinkti du burmistrus, keturis ratmanus, o į miesto durna – miesto viršininką ir narius: po vieną iš pirklių trijų gildijų, cechu, svečių, žymesnių garbės piliečių ir pasadinių žmonių. Žydų bendruomenei buvo leista išrinkti du atstovus6. Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 metų Policijos nuostatus. Policijos valdyba susidėjo iš policmeisterio, baudžiamųjų bylu pristavo, civilinių bylų pristavo, dviejų ratmanų iš nuėsto magistrato, sekretoriaus, vertėjo, protokoluotojo, dviejų ekspeditorių arba stalo viršininkų, dviejų kanceliarijos vyresniųjų ir Šešių raštininkų. Miesto kvartaluose buvo: kvartalų pristavai, teisėjai iš magistrato, kanceliarijos darbuotojai, kvartalų prižiūrėtojai. Be to, kiekviename miesto kvartale buvo miesto sargai ir policijos karininkai, taip pat gaisrinė dalis7.
3. Užnemunė Prūsijos valdžioje Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1795 m. gruodžio 26 d. Prūsijos karalius perėmė valdyti Užnemunę. Visi valdiniai turėjo prisiekti ištikimybę karaliui. Demarkacijos planą pasirašė 1796 m. rugsėjo 2 d. Gardine Prūsijos paskirti komisarai ir Rusijos komisarai. Siena tarp Rusijos ir Prūsijos ėjo Bugu, Narevu, Kamenka, Lososum, Nemunu. Dešinieji upių krantai teko Rusijai, o kairieji – Prūsijai. Nemunui įtekėjus į senas Prūsijos žemes, siena ėjo sena riba žemaičių-prūsų siena iki Palangos8. Abiejų pusių žmonės galėjo laisvai plaukioti Nemunu, žvejoti, bet upėmis galėjo naudotis tik iki jų vidurio. 1796 m. rugpjūčio 9 d. Prūsijos karalius išleido manifestą, kuriame nustatė, kad: 1) visiems gyventojams yra privalomas Prūsijos teisynas ir pagal jį bus griežtai baudžiami už maištą, sąmokslą prieš valstybę ir valdymo tvarką, už nepranešimą, pagalbos teikimą priešui; 2) dvarininkai atsakingi už pavaldinių veikas ir bus baudžiami už pavaldinių neprižiūrėjimą arba už netikusį tarnau
113
tojų pasirinkimą; 3) valstiečiai neturi klausyti pono, kai jis ragina ardyti viešąją tvarką, dalyvauti maište, ir apie tai privalo pranešti valdžiai; 4) dvarininkai turėjo sugrįžti iš užsienio, o tu, kurie nesugrįš, turtas bus konfiskuotas; 5) vykstantys t užsieni turėjo gauti leidimą, o vykstantys verslo ar prekybos reikalais – tik kelionės pasą; 6) už važiavimą per sieną be leidimo bus baudžiama, o už sienos perėjimą slapta, bus konfiskuotas turtas ir atimtos vasalo teisės; 7) bežemiai bajorai ir nemokantys amato turėjo registruotis pas pavieto viršininką, įrodyti, kad yra gero elgesio, ir pareikšti norą likti vietoje ar išvykti į užsienį; 8) visi atvykę užsieniečiai turėjo prisistatyti policijai; 9) pranešusiam apie sąmokslą bus dovanota kaltė už dalyvavimą sąmoksle. Užnemunė buvo pavadinta Naujaisiais Rytu Prūsais. Prūsijos karalius turėjo absoliučią valdžią. Valdininkai buvo vokiečiai, vokiečiu kalba leidžiami ir Prūsijos įstatymai. Valdininkai labai stropiai reikalavo mokesčių ir rekrūtų. Teisėjai ir valdininkai neturėjo žmonių pasitikėjimo. Teismuose buvo daug bylų dėl įstatymų neaiškumo ir hipotekos stokos. Valdymo įstaigos. 1796 m. gegužės 18 d. karaliaus vardu paskelbtas įsakymas, kuriuo visas kraštas perduotas Karo-ūkio rūmų komisijai. Jai priklausė policija, mokesčiai, karo reikalai, kariuomenės aprūpinimas, domenų valdymas, turto perėmimas. Karaliaus dvarams buvo paskirti valdytojai, miškams – gaisrininkai, policijos komisarai ir teisės žinovai – jų pagalbininkai. Mokesčius rinko mokesčių kasos. Buvo sudarytos keturios apygardos su direktoriais priešakyje. Apygardos dalijamos į distriktus su policijos komisija iš dviejų narių. Miestuose tvarką užtikrino policija ir magistratas, kaimuose – seniūnai ir šuolininkai. Pati Karo-ūkio rūmų komisija susidėjo iš prezidento, direktoriaus, vyresniojo girininko, 14 patarėjų ir asesorių ir daugelio žemesnių valdininkų. 1797 m. birželio l d. įstatymu Naujieji Rytų Prūsai priskirti Rytų Prūsų departamentui, kurio viršininku tapo ministras Šrioteris. Visa provincija buvo padalyta į du Rūmų departamentus su Karo-ūkio rūmais priešakyje. Vieni rūmai buvo Baltstogėje,
114
o kiti Plocke. Baltstogės rūmu departamento sudėtis: prezidentas, du direktoriai, policijos viršininkas, vyriausiasis girininkas, 12 patarėjų, statybos patarėjas, kanceliarijos viršininkas, 6 sekretoriai, domenų registratorius ir trys asistentai, pajamų iždininkas ir kt. Dar buvo tikybos ir mokslu komisija, medicinos ir sveikatos kolegija ir penki juristai. Baltstogės rūmams priklausė Marijampolė, Kalvarija, Vygriai, Dambava, Baltstogė, Bielskas, Dargukainas, Suražius, Gonionis ir Lomža. Pavietuose (apskrityse) buvo priklausantys Rūmams tarėjai, viršininkai, domenu justicijos komisaras, eiguliai. Pavieto viršininkas turėjo policine valdžia gyventojams, pavieto tarėjas -viršininko padėjėjas – buvo prievolių atlikimo kontrolierius. Rūmų tarėjas prižiūrėjo domenus. Teismas. 1796 m. kovo 31 d. išleistas Laikinasis teismų santvarkos įstatymas. Vietoje pilies, žemės ir pakamario teismų įsteigtos keturios teismo komisijos. Baudžiamąsias bylas sprendė Prūsu teismo komisijos. Jų darbą prižiūrėjo Prūsų apygardos teismo komisija ir Vyriausioji teismo komisija. Vyriausioji teismo komisija buvo vietoje Vyriausiojo tribunolo. 1797 m. balandžio 23 d. išleistas Teismu santvarkos (nuolatinis) įstatymas. Pagal jį sudarytos dvi Vyriausiojo teismo kolegijos, vadinamosios regentijos, sprendusios svarbias bylas ir prižiūrėjusios kitų teismų darbą. Jų žinioje buvo teisiamosios komisijos ir inkvizitoriatai. Apskrityse (pavietuose) buvo žemesnieji teismai ir dvasiniai teismai. Be to, buvo keletas policijos teismų. Tiesioginei regentijos jurisdikcijai priklausė bajorai, karaliaus tarnautojai ir kunigai. Buvo teismingos bylos dėl dvarų, priklausančiu bajorams ir kito luomo žmonėms, kai dvaras buvo duotas bajoro teisėmis, taip pat visos baudžiamosios bylos, išskyrus paliktas miestų teismams. Regentija leido įsakymus karaliaus vardu ir sprendė skundus. Regentiją sudarė: prezidentas, direktorius, 11 teisėjų, vaikų tarėjas. Turėjo du senatus. Pirmam senatui priklausė pirmosios instancijos bylos, antram – apeliacinės bylos.
Pagalbinės regentijos ištaigos buvo teisiamosios pavietų komisijos. Jose buvo ne teisėjai, o tik deputatai. Teisiamosios pavietu komisijos vykdė vietos apžiūra, patardavo, vykdė regentijos įsakymus, priiminėjo skundus, sprendė nedideles bylas, atkurdavo pažeistą turto valdymų. Jos buvo tokios sudėties: komisaras, asesorius, vertėjas, raštininkas, tekūnas arba vykdytojas. Teisiamosios pavietu komisijos buvo Seinuose, Vilkaviškyje, Gonionyse, Bielske ir Lomžoje. Tardymą atliko inkvizitoriai. Pavietuose buvo teismai, susidėję iš teisėjo, aktuarijaus ir kelių subalternų, asesorių arba šuolininku. Šie teismai sprendė bylas, neteismingas regentijai, – tarnų bylas, skundus magistrato nariais, bažnyčių ir mokyklų tarnautojų, smulkių bajorų varžytinių bylas ir pan. Be to, buvo policijos teismai. Jie teisė už policijos įsakymų pažeidimus, už mažas vagystes ir kitus nusižengimus. Mieste teisė policmeisteris su dviem tarybos nariais, o kaime – dvarininkas su kaimo teisėjais. Kaimo teismą sudarė tvarkos saugotojas ir kaimo sueigos vyriausieji. Baudė iki vieno dolerio bauda, atliko kvotą mažų vagysčių ir įžeidimų atvejais. Bajoru padėtis. Baltstogės departamente buvo apie 25 tūkst, bajorų šeimų9. Daugiausia buvo bežemių bajorų. Jiems reikėjo duoti žemės, bet Prūsu valdžia žeme laikė vokiečiams kolonistams, todėl tokius bajorus ragino stoti į kariuomenę. Bajorai neteko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėtų politinių teisių. Jie tapo valdiniais, tačiau jų asmeninės ir turtinės teisės buvo lygios su prūsų bajorų teisėmis. Bajorai turėjo mokėti 10 proc. pajamų mokesčius. Smulkūs bajorai mokėjo padūmės mokestį. 1798 m. birželio 29 d. įstatymu bajorams uždrausta skaldyti dvarus be Karo-ūkio rūmų leidimo. Dvaras iki penkių valakų dydžio negalėjo būti skaldomas10. Valstiečių valdoma žemė, nors dvaras ir būtų skaidomas, buvo jiems paliekama. Neapgyvendintus žemės sklypus dvarininkai turėjo apgyvendinti.
116
Dvasininkų padėtis. 1797 metu Karo-ūkio rūmų reglamente pasakyta, kad rūmams priklauso visu tikybų bažnyčių ir mokyklos reikalai. Valdžios priežiūroje buvo viešosios pamaldos. Tikybos apeigos galėjo būti sustabdomos tik jeigu kenktų nustatytai tvarkai. Reglamentas draudė tolimas keliones į atlaidus, numatė sumažinti bažnytinius pasninkus. Į dvasininkų luomą buvo priimama tik su vyriausybės leidimu. Kunigai negalėjo be leidimo išvykti j užsieni. Beneficijas suteikdavo vietos dvasininkams. Vyriausybė kontroliavo ir bažnytinio teismo darbą. Dvasinė vyresnybė galėjo skirti tik saikingas kalėjimo bausmes, buvo draudžiama per daug plakti vienuolius ir juos kalinti. Bažnyčios klebonas turėjo stropiai tvarkyti bažnyčios knygas. Atsiskyrėliai buvo perduodami policijos priežiūrai, kad iš tikrųjų pasitrauktų nuo pasaulio. Vienuolynai buvo kontroliuojami ir žiūrima, dėl kokių motyvų stojama į vienuolynų ir ar laisva valia. Kontroliuotas ir mokymas vienuolynų mokyklose. Į susirinkimą užsienyje vienuoliai galėjo išvykti tik gavę leidimą ir pasą. Be karaliaus leidimo priimti į vienuolyną naujus narius buvo uždrausta. Taip pat uždrausta pašalinti vienuolius iš vienuolyno be leidimo, todėl kasmet buvo reikalaujama vienuolių sąrašo ir lyginama su praėjusių metų sąrašu. Iš bažnytinių žemių valdytojų buvo reikalaujama žemės, kapitalo ir namų valdymo ataskaitos. Dvasininkai, sužinoję per išpažintį apie valstybei gresianti pavojų, privalėjo pranešti vyriausybei. Už dvasinių dalykų nusižengimus dvasininkus teisė bažnytinis teismas, o visais kitais atvejais – bendrieji teismai. Vyskupai buvo laikomi valdininkais ir turėjo vykdyti valdžios politiką. Vyskupų siunčiamus vyskupijai laiškus peržiūrėdavo Karo-ūkio rūmai. Dvasininkai už religinius patarnavimus galėjo imti tik nustatyto dydžio užmokesti. Paėmę didesnę suma, turėjo grąžinti perviršį ir iždui sumokėti ketveriopą permokėtos sumos dydžio baudą11.
Bažnyčios turtai buvo sekuliarizuoti. Palikta tik keletas dvaru ir maži klebonijų ūkiai. Dešimtinė Bažnyčiai taip pat pradėta naikinti. Miestiečių padėtis. 1798 metais Naujųjų Rytų Prūsų rūmų komisija nustatė, kad miestų magistratą skiria vyriausybė. 1800 m. kovo 20 d. įstatymu buvo palikti Rūmų paskirti miestų valdininkai, o sudaromo naujo magistrato narius skyrė karalius, tačiau algas bajoru miestuose turėjo mokėti bajorai arba patys miestai. Miestai pajamų gaudavo iš mokesčių: už gėrimus, parduotuves, turgų, tiltus, grindinį, gyvulių pervarymą, įstojant į miestiečiu luomą ir pan. Miestus kontroliavo valstybės institutai, todėl jų savivalda buvo gana ribota. Pagal 1797 m. balandžio 23 d. ir 1797 m. rugsėjo 21d. įstatymus, visiems miestams (turintiems savivaldą, priklausantiems bajorams ir esantiems domenuose) buvo sudaryti du teismai kiekviename paviete. Į pavieto teismo darbą neturėjo teisės kištis nei bajoras, nei miesto magistratas. Valstiečių padėtis. Pagal Prūsų Žemės teisyną, valstiečiai turėjo asmens laisve ir civilines teises. Jie galėjo įgyti nuosavybę, ginti savo teises teisme. Tačiau buvo priskirti prie dvaro ir be dvarininko žinios negalėjo pasitraukti. Dvarininkas neturėjo teisės jų perleisti kitam. Jis galėjo tai padaryti perleisdamas kitam visa dvarą; bet kokiu atveju valstiečių padėtis neturėjo pablogėti. Valstiečių buvo kelios kategorijos: laisvieji valstiečiai mokėjo dvarui činšą pinigais ir natūra (duokles ir mezliavas) ir galėjo laisvai kilnotis; karališkieji valstiečiai atliko nustatytas prievoles ir nebuvo baudžiauninkai, turėjo savo sklypus; bajorų valstiečiai – baudžiauninkai, nors Žemės teisyne skelbiami laisvais, bet santykiai su dvaru dėl žemės ir lažo liko kaip buvę. Prūsų valdžios aktuose 1797 m. vasario 15 d. jiems įsakyta dirbti dvare, o jeigu būtų skriaudžiami, galėjo skųstis. Kaimuose buvo paskirti seniūnai, o jeigu kaimas didesnis (daugiau kaip 15 kiemų), tai buvo skiriami ir šuolininkai. Seniūnus skyrė bajorai, domenuose – domenų valdytojai. Kai kuriuose kaimuose buvo leista bendruomenei išrinkti seniūną.
1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras l pasirašė taikos sutartį, pagal kuria užnemunė buvo įjungta į Rusijos imperiją.
4. Kaizerinės Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje 1915 metu rudeni Lietuva okupavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Okupantai likvidavo buvusius carinės Rusijos valdymo ir teismo institutus. Iš pradžių kraštą valdė etapu inspekcijos. Etapu komendantai vykdė karinius uždavinius ir palaikė tvarka. 1915 m. birželio 15 d. feldmaršalas Hinderburgas įsteigė Tilžėje Nemuno armijos civilinę valdyba, kuri valdė dali Kauno ir Suvalkų gubernijų. 1916 m. buvo sudarytos šešios sritys: Lietuvos, Vilniaus, Suvalkų, Baltstogės, Gardino ir Kuršo. Kiekvieną sritį valdė valdyba. Sritys buvo suskirstytos į apskritis, vadovaujamas viršininku. Sričių valdybos veikė vyriausiojo Rytų fronto vado vardu, vykdė jo ir kitu karo valdininkų įsakymus ir karo nuostatus. 1916 m. balandžio mėnesį Kaune buvo įsteigta Kauno-Suvalkų karo valdyba, o 1917 m. visos valdybos sujungtos į Lietuvos karo valdybą, turinčią centrą Vilniuje. Karo valdyba turėjo šiuos skyrius: centrini, teisingumo, ūkio, miškų ir prekybos ir žaliavų. Karo valdybos žandarmerijos skyriai buvo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą į 32 kaimiškąsias ir dvi miestu apskritis. Prie apskričių viršininkų buvo patarėjai ūkio reikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininku ir lauko žandarmerija. Apskritys buvo suskirstytos į valsčius, kuriems vadovavo viršaičiai. Viršaičiai turėjo karo sargybą, kuri palaikė tvarką ir padėjo rinkti duokles. Buvo 17 karo girininkijų, šešios mokyklų apygardos ir trys teismo apygardos. 1918 m. rugpjūčio mėn. buvo sudaryta Lietuvos karo gubernija, vadovaujama karo valdymo viršininko, o lapkričio mėnesi po buržuazinės revoliucijos Vokietijoje Ministrų kabinetas pertvarkė Lietuvos karinį valdymą į civilinį ir paskyrė įgaliotinį. Buvo sudarytos teismo ir prokuratūros institucijos. Rytų fronto vyriausiojo vado 1916 m. kovo l d. potvarkiu „Dėl teismų san
119
tvarkos Rusijos kraštuose” sudaryti taikos teismai, valsčių teismai ir vyriausiasis teismas. Taikos teismas susidėjo iš vieno arba keleto teisėju, bet bylas sprendė vienas teisėjas. Valsčiaus teismą sudarė vienas arba keli teisėjai ir posėdininkai. Teisėjus ir posėdininkus skyrė Lietuvos karo valdybos viršininkas apskrities viršininko teikimu. Vyriausiasis teismas susidėjo iš pirmininko ir nariu. Prokuratūra buvo prie valsčiaus teismo. Apie 90 proc. bylu nagrinėjama administracine tvarka. Apskričių viršininkai skyrė bauda arba kalėjimą iki šešių mėnesių už potvarkių nevykdymą. Be civilinių teismų, plačiai veikė karo teismai. Okupantai plėšė Lietuvą ir grobį vežė į Vokietiją. Jie įvedė žemes ūkio produktu rekvizicijas. Valdžia kontroliavo prekyba ir vartojimą. Nustatė daugybę mokesčių: asmens, žemės, druskos, šunų. tiltų pervažiavimo ir pan. Nesuspėjusias evakuotis i Rusijos giluma įmones demontavo ir įrengimus išvežė į Vokietiją. Buvo paliktos tik įmonės, gaminusios reikalingus dalykus frontui. Šalyje siautė badas ir epidemijos. Vokiečiai kolonizavo dvarus ir vertė juose dirbti aplinkinius valstiečius ir darbininkus. Miestuose bedarbius ir kaimo jaunimą prievarta vežė darbams į Vokietiją arba siuntė į darbo batalionus Lietuvoje. Darbo batalionus saugojo ginkluoti sargybiniai.
TREČIAS SKYRIUS
Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) valstybė ir teisė
L LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS
1. Lietuvos tarybos sudarymas ir veikla 1917-1918 metais Nacionalinio išsivadavimo lietuviu tauta ėmė siekti XIX a. antrojoje pusėje. Konkretesnes formas šis siekis ėmė įgauti 1905-1907 m., kai imtas kelti Lietuvos kultūrinės autonomijos Rusijos sudėtyje reikalavimas. Nauja pakilimą lietuvių nacionalinis judėjimas išgyveno prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Jau pirmaisiais karo metais politiškai aktyvi lietuvių inteligentija, gyvenusi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, kėlė politinės autonomijos carinės imperijos sudėtyje mintį. O pasikeitusias 1915 m. rudenį Lietuvos teritorija okupavus vokiečiams aplinkybes lietuvių visuomenės veikėjai nutarė panaudoti mėginimams išsilaisvinti iš Rusijos priklausomybės. Naujas impulsas, skatinės susirūpinimą Lietuvos valstybingumo atkūrimu, buvo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos 1916 m. lapkričio 5 d. nutarimas atkurti Lenkijos valstybę. Naujų šio reikalo perspektyvų atvėrė Vasario revoliucija Rusijoje, nuvertusi caro patvaldystę ir sustiprinusi pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau kilo grėsmė patekti i kito kaimyno – Vokietijos – priklausomybę. Vokietijos valdantiesiems sluoksniams planuojant pajungti okupuota Lietuvą, lietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių karinės administracijos sudaryti pasitikėjimo tarybą. Šiuo pasiūly
121
mu pasinaudota, paprašius okupacinės valdžios sutikimo sušaukti lietuvių atstovų konferencija tokiai tarybai išrinkti. Konferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komitetas, numatęs delegatus į konferenciją, nes organizuoti jų rinkimus vietose okupacinė valdžia neleido. Tarp numatytų delegatų buvo po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities; čia buvo atstovaujami Įvairūs socialiniai sluoksniai ir politinės srovės. Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Tačiau joje daugiausia dėmesio buvo skirta ne sudaryti okupantų pasiūlyta pasitikėjimo tarybą, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas siekti laisvo Lietuvos vystymosi, sukurti nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybe jos etnografinėmis sienomis, kurios pagrindus ir santykius su kitomis šalimis turėsiąs nustatyti Steigiamasis seimas (Konstituanta). Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas konferencijos dokumentuose buvo minimas kaip konkretus netolimos ateities uždavinys. Atsižvelgdama į politines krašto sąlygas, atiduodama duoklę gyvenimo realijoms, Lietuvių Vilniaus konferencija taip pat pareiškė pripažįstanti esant galimu užmegzti nekenkiančius savarankiškai Lietuvos raidai santykius su Vokietija, jei tik ši sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę ir būsimojoje taikos konferencijoje ja paremti. Konferencija taip pat sudarė dvidešimties narių, atstovaujančių visoms tuometinėms pagrindinėms lietuvių partijoms ir nepartiniams, krašto tarybą, pavadintą Lietuvos taryba. Šiai lietuvių visuomenės institucijai, kol kas nevykdžiusiai jokių valdymo ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų, Vokietijos valdžia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį ir manė ją panaudoti Lietuvai pajungti, nors pati Lietuvos taryba užsibrėžė tikslą visomis priemonėmis siekti politinio Lietuvos savarankiškumo. Rengiantis 1917 m. gruodžio deryboms Breste, Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovai, kurie stengėsi pasiekti bent tai, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma, susitarė, kad Vo
122
kietija suteiks Lietuvai savarankiškumą, bet ši turės Įsipareigoti užmegzti su ja sąjunginius ryšius. Šiomis aplinkybėmis 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos taryba priėmė akta, kurio pirmame straipsnyje skelbiama, kad Taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visu valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis”, t. y. su Rusija: antrame akto straipsnyje Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pagalbos ir pasisakanti „už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe”, kuris turėtų pasireikšti pirmiausia karinės bei susisiekimo konvencijų ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pagrindais. Tačiau Vokietijai atsisakius pripažinti Lietuvos nepriklausomybe ir neleidus jai kurti civilinės valdžios, be to, kilus dėl minėtosios gruodžio 11 d. akto provokiškos formuluotės nesutarimui tarp Tarybos narių, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi paskelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes, jog, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia ”atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”. Savo teisę kalbėti visos lietuvių [autos vardu Taryba išreiškė teiginiu, jog ji esanti tuo metu vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Tačiau atsižvelgta, kad Taryba, kaip sudaryta ne visuotiniais ir laisvais rinkimais, negalinti atstovauti bendrajai tautos valiai, todėl pareikšta, jog Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Sis aktas reiškė viešą pranešimą, tiesiogiai adresuotą užsienio valstybių vyriausybėms, o netiesiogiai – ir Lietuvos visuomenei, kad Lietuvos taryba skelbia neturinčiais galios prievarta savo šaliai primestus valstybinius ryšius su kitomis šalimis. Kartu tai buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybės atkūrimas iš idėjos pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai
123
pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuviu Vilniaus konferencijos suformuluotas uždavinys. Nors ši Lietuvos tarybos politinė deklaracija yra laikoma Valstybės atkūrimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisiniu padariniu neturėjo. Okupacinė valdžia ne tik atsisakė šio akto pagrindu pripažinti Lietuvos valstybe, bet ir apskritai neleido dokumento skelbti. Siekdamas šio pripažinimo, Tarybos prezidiumas vasario 28 d. rašte Vokietijos kancleriui buvo priverstas pareikšti, kad vasario 16 d. aktas neprieštaraująs 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui, kuris ir esąs būsimų Lietuvos ir Vokietijos santykių pagrindas. Toks klausimo interpretavimas Vokietiją tenkino, todėl 1918 m. kovo 23 d. kaizerio Vilhelmo II aktu buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą gruodžio lld. Tarybos pareiškimo sąlygomis. Tačiau ir oficialus Lietuvos valstybės pripažinimas nepanaikino buvusio okupacinio režimo, nesuteikė Lietuvai valstybingumo. Negana to, politiniuose Vokietijos sluoksniuose pradėtas brandinti planas sujungti Lietuvą su Prūsija ar Saksonija. Šiomis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybos dauguma nutarė ieškoti ryšių su katalikiška vokiečiu Viurtembergo valstybėle, pasiūlydama hercogui Vilhelmui fon Urachui Lietuvos karaliaus sostą. Tarybos prezidiumo 1918 m. birželio 4 d. aktu buvo nutarta Lietuvą skelbti konstitucine monarchija, o gavus Uracho sutikima – liepos 11 d. Tarybos narių balsų dauguma jis buvo išrinktas karaliumi ir pavadintas Mindaugu II. Šiam reikalui parengtame Lietuvos konstitucijos (Laikinosios Konstitucijos Pagrindu) projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo karalius ir dviejų rūmu tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Lietuvos tarybos, dabar pasivadinusios Valstybės taryba, nutarimo, kuriuo Lietuva buvo paskelbta konstitucine monarchi
ja ir Urachas išrinktas karaliumi, Vokietijos vyriausybė nepripažino. Pats Urachas šioje situacijoje nesiryžo užimti Lietuvos sosto, todėl Tarybos nutarimas liko, nors ir nepanaikintas, bet nevykdomas. Okupacinė valdžia ir toliau darė visa, kad Taryba liktu savotiška tarpininke tarp Vokietijos vyriausybės bei okupacinės administracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiškos valstybės institucijos reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tik nedidelius, neesminius reikalus. Šioms galimybėms įgyvendinti 1918 m. buvo sudaryta keletas Tarybos komisijų: teisės komisija būsimajai Lietuvos valstybei rengė įstatymų projektus, į lietuvių kalbą vertė Rusijos įstatymus; švietimo komisija mėgino rūpintis lietuviškomis mokyklomis ir kultūra; veikla pagal galimybes plėtojo finansų, agronomijos, sveikatos, tremtinių ir belaisvių grąžinimo, skundų komisijos.
2. Valstybės kūrimo pradžia Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21 d. Valstybės tarybai pagaliau buvo leista priimti Lietuvai konstitucija ir sudaryti vyriausybę, o lapkričio 3 d. kaizeris pasirašė įsakymą dėl karinės okupacinės administracijos pakeitimo civiline. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d. Vilniuje skubiai susirinko Valstybės taryba. Motyvuodama tuo, kad Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi, lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančia, jog liepos 11 d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [LVŽ. 1918. Nr. l papildymas], nustatančius savo pačios teisine padėtį. Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbta Valstybės taryba. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų vice
125
prezidentų, ir Ministrų kabinetui, atsakingam Valstybės tarybai. Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministru kabineto sudėti, Kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų jo nariu parašu ir Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos. Konstitucijoje buvo paskelbta visu lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimu, draugijų laisvės, kurios „kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti” galėjo būti laikinai suvaržytos. Konstitucija neaptarė daugelio principine reikšmę turinčių klausimu: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarka, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas. Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir deklaravo visuotiniu, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principus. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai, nustatant tam reikalui kvalifikuota balsu daugumą. Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino A. Voldemaro vadovaujama Ministrų kabinetą, sudarytą ne koalicijos, o darbo pagrindu, kuriame vyraujančią padėti užėmė dešiniųjų srovių atstovai. Kabineto nariams buvo paskirstyti devyni ministru portfeliai: Vidaus reikalu, Maitinimo ir viešųjų darbų. Finansų, prekybos ir pramonės, Žemės ūkio ir valstybės turtų, Susisiekimo, Švietimo, Teisingumo, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų. Dar tą pati mėnesį imta savanoriškumo pagrindu kurti kariuomenę, pradėta formuoti diplomatinė tarnyba. Įstatymams ir kitiems valstybės aktams skelbti 1919 m. gruodžio 29 d. pradėtas leisti periodinis oficialus leidinys -Laikinosios vyriausybės žinios (nuo 1920 m. birželio 22 d. – Vyriausybės žinios). Siekdama plėsti valdžią vietose, bet neturėdama valstybės aparato, laikinoji Vyriausybė kreipėsi i Lietuvos gyventojus at
126
sišaukimu, kviesdama nedelsiant rinkti parapijų komitetus ir imti valdžia i savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsauga. Parapijų komitetai buvo raginami užmegzti tarpusavio ryšius ir kurti apskričių komitetus. Vyriausybė įsipareigojo atsiųsti i vietas savo Įgaliotinius. Vietose besikuriančius savivaldos organus pamėginta teisiškai reglamentuoti jau gruodžio 17-20 d. išleistais trimis vidaus reikalų ministro aplinkraščiais (cirkuliarais) [LVŽ. 1919. Nr. 1-2]. Aplinkraštyje Nr. l „Dėlei savivaldybių Lietuvoje” valsčiaus (gminos) savivaldybe skelbiamas valsčiaus susirinkimas, kuriame galėjo dalyvauti, rinkti ir būti išrinktais valsčiaus gyventojai, sulaukę 21 metų amžiaus; susirinkime turėjo būti renkami viršaitis, jo padėjėjas ir valsčiaus komitetas. Iš valsčių, miestų ir miestelių, turinčių valsčių teises, turėjo būti renkami atstovai i apskričių seimelius arba susirinkimus, kurių vykdomaisiais organais buvo numatyti apskričių komitetai ir „kiti viršininkai, kurie bus galutinai nurodyti įstatymuose”. Rinkimų tvarkos dokumentas nereglamentavo. Miestų savivaldybė privalėjo tvarkytis pagal carinės Rusijos 1892 m. įstatymą, išskyrus tai, kad miestų tarybų rinkimai turėjo būti visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai ir vykti pagal proporcinę atstovavimo sistemą. Savivaldybių kompetencijos aplinkraštis įsakmiai nereglamentavo. Aplinkraštis Nr. 2, pavadintas „Laikinosios apskričių viršininkų teisės ir pareigos”, nustatė, kad vidaus reikalų ministro į apskritis skiriamas apskrities viršininkas „yra Laikinosios Vyriausybės vietos atstovas, vykina visus jam pavestus įsakymus ir tarpininkauja tarp Laikinosios Vyriausybės ir vietos gyventojų”, jis įpareigojamas iš okupacinės valdžios perimti ūki, prižiūrėti savivaldybių steigimą, organizuoti apskrities apsaugą, rūpintis vietos žmonių maitinimu, kooperacijos įstaigų steigimu, mokyklų organizavimu, sveikatos apsauga ir kt. Apskrities viršininkas turėjo dirbti bendrai su kitų žinybų valdininkais ir jiems padėti. Aplinkraštis Nr. 3 „Dėlei piliečių apsaugos sudarymo” nustatė, kad vietose kuriama apsauga yra pavaldi vidaus reikalų
127
ministrui, bet jos finansavimu rūpintis ir jai vadovauti pirmiausia turi savivaldybės. Ši apsauga pavadinta milicijos. Nors tikroji valdžia Lietuvos teritorijoje ir toliau liko vokiečių okupacinės administracijos rankose, jiems tebepriklausė visa ryšių sistema, bet, atsiliepdami į laikinosios Vyriausybės kreipimąsi, aktyviausieji gyventojai energingai ėmėsi formuoti komitetus, tarybas ir kitų pavadinimų savaveiksmius organus ir, kiek tai buvo įmanoma, imti vietose valdžią į savo rankas. Tačiau kai kuriose vietovėse susidurta su iš Rusijos grįžtančių komunistine ideologija persiėmusių asmenų, užsimojusių organizuoti vadinamąsias darbininku ir valstiečių tarybas, priešiška veikla. Negana to, 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje jie įformino Maskvoje suorganizuotą bolševikine vadinamąją laikinąja revoliucine darbininkų ir valstiečių vyriausybę, vadovaujamą V. Kapsuko, kuri kitą dieną patvirtino manifestą, skelbianti vokiečių okupacinės valdžios, lietuviškosios Valstybės tarybos ir kitų tautinių tarybų ir komitetų nuvertimą ir valdžios perėjima į Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemiu atstovų tarybų rankas. Be to, dvarininkų, „buožių”, Bažnyčios žemių, taip pat geležinkeliu, pašto įstaigų, fabrikų, bankų nacionalizavimą, darbo užmokesčio pakėlimą, darbo laiko reguliavimą, kovą su spekuliacija. Dokumentas numatė šios vyriausybės šliejimąsi prie sovietinės Rusijos. Po to V. Kapsukas ir kai kurie jo vyriausybės nariai išvyko Į Daugpili derinti rusų Raudonosios armijos veiksmų prieš besikuriančią Lietuvos valstybę, o pats manifesto projektas pasiekė RKP(b) CK, kur buvo redaguojamas. Buvo numatyta dokumentą paskelbti Vilniuje gruodžio 16 d. rengiamo visuotinio politinio streiko metu, tačiau nespėta laiku pristatyti tekstą ir todėl pirmiausia jis buvo išspausdintas Maskvoje (gruodžio 19 d.), o tik po to (gruodžio 22 d.) – Vilniuje. Tą pačią dieną Maskva oficialiai pripažino V. Kapsuko vyriausybę ir Įsakė visoms Rusijos karinėms ir civilinėms Įstaigoms teikti jai reikalingą pagalbą.
128
Manifesto turinys rodė, kad komunistai ignoruoja lietuvių tautos apsisprendimo teisę ir siekius sukurti savarankišką Lietuvos valstybe. Iš tikrųjų manifestas, žinoma, nepašalino nei Valstybės tarybos, nei vokiečių okupacinio valdymo aparato, be to, į valdžią Vilnijoje pretendavo dar ir lenkai. Tačiau Valstybės tarybos padėti komplikavo tai, kad okupacinei vokiečių kariuomenei 1918 m. gale susirengus palikti Lietuvą ir ėmus trauktis i Vakarus, jai iš paskos į Lietuvos giluma pradėjo plūsti Raudonosios armijos daliniai. 1919 m. sausio 5 d. jie užėmė Vilnių, vėliau Šiaulius, pasiekė Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno. Lietuvos Valstybės tarybos ir jos laikinosios Vyriausybės gyvavimui iškilo mirtinas pavojus. Tarybos pirmininkas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kai kurie kiti politikai, ieškodami efektyvesnės pagalbos besikuriančiai valstybei, buvo priversti skubiai išvykti j užsieni. Likę Lietuvoje veikėjai suprato, kad A. Voldemaro kabinetas, atstovaudamas dešiniosioms jėgoms, yra nepajėgus sutelkti visuomenę, kas buvo būtina iškilusios grėsmės akivaizdoje. 1918 m. gruodžio 26 d. buvo sudarytas naujas Ministrų kabinetas, prieš tai spaudoje paskelbus „Trijų Prezidiumo nutarimą” apie tai, kad Valstybės tarybos Prezidiumo nutarimai, pasirašyti bent vieno nario, laikomi pasirašytais viso Prezidiumo. Vadovaujamas liaudininko M. Sleževičiaus, šis Ministrų kabinetas, skirtingai nuo ankstesniojo, atstovavo plačiausiai partinei koalicijai. Vokiečiu kariuomenei traukiantis iš Vilniaus, naujoji laikinoji Vyriausybė 1918 m. gruodžio 31 d. persikėlė i Kauną. Čia buvo imtasi prieinamu priemonių stiprinti savo pajėgas ir plėsti įtaką krašte. Dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsibrovimo į Lietuvos teritoriją 1918 m. sausio 16 d. Lietuvos laikinoji Vyriausybė pareiškė oficialų protestą Maskvai. Pradėta organizuoti centrinių valstybės organų sistema, kurioje aiškiai dominavo Valstybės taryba, dėl nepakankamo lankstumo, trukdančio operatyviai reaguoti j sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, krizinei padėčiai aiškiai netiko. Tai atsispin
129
dėjo Valstybės tarybos 1919 m. sausio 24 d. priimtame Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildyme [LVŽ. 1919. Nr. 4], suteikusiame Ministru kabinetui teise tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kuriuos jis privalėjo pateikti artimiausiai sesijai ir galiojusius, kol Valstybės taryba jų nepakeis. Faktiškai šios tvarkos jau buvo laikomasi nuo sausio 9 d., o pirmuoju tokiu Įstatymu buvo Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybe [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], piliečiais laikės gyvenančius Lietuvoje asmenis, kurių tėvai ir seneliai joje gyveno, asmenis, ne mažiau 10 metų gyvenusius Lietuvoje iki 1914 m., taip pat piliečio vaikus, žmona, našle; kitiems pilietybe galėjo suteikti vidaus reikalų ministras, susitaręs su teisingumo ministru, jei to pageidaujantysis išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip penkerius metus, turi nuolatinį užsiėmimą ir nebuvo teismo baustas. Siekdama tęsti pradėta valdžios koncentravimą Vyriausybės rankose, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius [LVŽ. 1919. Nr. 6-priedas]. Tiesa, dauguma šio konstitucinio dokumento nuostatų pažodžiui kartojo 1918 m. lapkričio 2 d. Pamatinių Dėsniu nuostatas. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų sistema, kurioje į pirmąją vietą naujoji konstitucija iškėlė vykdomuosius organus – Valstybės prezidentą (vietoje kolegialaus Tarybos Prezidiumo) ir Ministru kabinetą. Paskelbusi, kad prezidentą renka Valstybės taryba, konstitucija nenustatė nei jo rinkimų tvarkos, nei Įgaliojimų terminų. Prezidentui buvo suteikta išimtinė teisė sušaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti. Šios prezidento prerogatyvos reikšme didino tai, kad Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai suteikė jam teisę pertraukų tarp Valstybės tarybos sesijų metu pačiam leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Kabineto priimta Įstatymo projektą prezidentas galėjo jam grąžinti, o pakartotinai priimtojo likimą turėjo spręsti Valstybės taryba.
Prezidento išleisti įstatymai jau buvo visiškai prilyginami įstatymams, priimtiems Valstybės tarybos. Prezidentas turėjo tvirtinti ir Valstybės tarybos priimtus įstatymus. Jo pareikštas veto galėjo būti įveiktas tik Tarybai tą patį įstatymą priėmus antrą kartą. Be to, prezidentui buvo suteikta teisė kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti jo sudėti, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomene, reprezentuoti valstybe, skelbti amnestija. Visiems prezidento aktams reikėjo Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos. Be įstatymu leidybos, Valstybės tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą; Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Balandžio 4 d. Valstybės taryba prezidentu išrinko A. Smetoną, balandžio 12 d. jis patvirtino naują M. Sleževičiaus vadovaujama Ministrų kabinetą, į kurio sudėti vėl įėjo visų pagrindinių partijų ir tautinių mažumu atstovai. Šiam Ministru kabinetui funkcionuojant (iki 1919 m. spalio mėn.) Valstybės taryba nė karto nebuvo sušaukta. Tai leido išvengti ilgos ir sudėtingos įstatymų leidybos procedūros, kuri Valstybes taryboje buvo įgijusi tipiška parlamentinę forma: įstatymų projektus preliminariai svarstydavo komisijos, plenariniuose posėdžiuose jų priėmimas vyko trimis skaitymais. Tuo tarpu Ministrų kabinete, supaprastinant šią procedūrą, nuo liepos 31 d. įstatymų svarstymas pavestas komisijai iš ministro pirmininko, jo pavaduotojo ir ministro, kurio vadovaujama žinyba projektą buvo pateikusi. Visą valdžią savo rankose sutelkė vykdomosios valdžios institucijos, o tai užtikrino karo sąlygomis reikalingą valdymo operatyvumą. Didelį dėmesį Vyriausybė sutelkė organizacinei centrinių ir vietinių valstybės organų kūrimo veiklai. Atitinkamas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sritis Ministrų kabinetas ėmėsi tvarkyti per ministerijas, kurių dabar padaugėjo iki dešimties, nes buvo sudarytos atskiros Finansų bei
Prekybos ir pramonės ministerijos; be to, šio ministrų kabineto sudėtyje buvo du ministrai be portfelių pagrindinių Lietuvos teritorijoje gyvenusių tautinių mažumų – gudų ir žydų – reikalams (analogiška vieta buvo siūloma ir lenkams, bet šie, tikėdami, jog Lietuva arba bent Vilniaus kraštas bus įjungti į Lenkijos sudėti, pasiūlymo nepriėmė). Ieškant optimalios valdymo sistemos. Maitinimo ir viešųjų darbų ministerija 1919 m. balandžio mėn. buvo reorganizuota į dvi savarankiškas – Tiekimo ir maitinimo (skirta kariuomenei aprūpinti) bei Darbo ir socialinės apsaugos ministerijas, tačiau dėl nedidelės darbo apimties tų pačių metų spalio lapkričio mėnesiais jos abi buvo likviduotos, o jų funkcijos perduotos atitinkamai Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, taip pat atsisakyta savarankiškos Prekybos ir pramonės ministerijos: ji vėl sujungiama su Finansų ministerija ir pavadinama Finansų, prekybos ir pramonės ministerija. Siekiant sparčiau kurti ir stiprinti kariuomene, 1919 m. sausio 15 d. paskelbta karininkų, o vasario 13 d. -jaunuolių, sulaukusių 20-21 metų, mobilizacija. Jaunos tautinės ginkluotosios pajėgos Įsitraukė i kovos veiksmus prieš Raudonąją armija, kurios globojami komunistai mėgino kurti kitų, priklausančią sovietinei Rusijai, valstybę. Aukščiausiuoju savo valstybinės valdžios organu jie laikė liaudies komisarų tarybą, kuri pati leido dekretus ir nutarimus visais svarbiausiais klausimais bei vadovavo Vidaus reikalų, Švietimo, Finansų, Susisiekimo, Pašto ir telegrafo, Prekybos ir pramonės, Darbo, Žemdirbystės, Maitinimo, Karo reikalų, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Teisingumo, Valstybės kontrolės ir Užsienio reikalų liaudies komisariatams. Vietoseapskrityse, valsčiuose, miestuose – buvo kuriami revoliuciniai komitetai, 1919 m. vasario mėn. reorganizuoti į darbininkų, bežemių ir mažažemių valstiečių deputatų tarybas. 1919 m. vasario 18-20 d. Vilniuje įvyko vadinamasis Lietuvos darbininkų, bežemiu, mažažemių valstiečių ir raudonarmiečių tarybų suvažiavimas, kurio formaliai priimtais dokumentais
132
buvo paskelbtas Lietuvos sovietinės respublikos suku rimas bei proletariato diktatūros įvedimas, centro vykdomojo komiteto sudarymas, nutarimas sukurti vieningą Lietuvos-Baltarusijos sovietine respublika (Litbielą). Pastarasis nutarimas pradėtas įgyvendinti 1919 m. vasario 27 d., kai Lietuvos ir Baltarusijos centro vykdomųjų komitetu posėdyje pagal RTFSR 1918 m. konstitucijos pavyzdį buvo sudaryti bendri valstybiniai valdžios ir valdymo organai. Šiomis sąlygomis jaunoms Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms, besikaunančioms su bolševikais, Vakaru šalių vyriausybių įpareigoti iš pradžių ėmė talkinti okupacinės vokiečių kariuomenės kariai, o 1919 m. balandžio 21 d. bolševikus iš Vilniaus išvijo Lenkija, bet pati jį okupavo. Didžiulėmis pastangomis stiprindama savo įtaka, jau 1919 m. pirmosiomis dienomis Lietuvos Vyriausybė ėmė steigti apskričių karo komendantūras. Vasario 10 d. jos įsakymu 30 km pločio zonoje išilgai fronto linijos paskelbiama karo padėtis, kurios veikimas buvo plečiamas įtraukiant išvaduotus rajonus. Karo padėties režimui reguliuoti 1919 m. kovo 5 d. išleistas specialus įstatymas – Ypatingi valstybės apsaugos įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5]. Karo padėties paskelbimas, anot šio įstatymo, reiškė plačių teisių sutelkimą karo komendantų rankose, tvarkant politinį, ekonomini ir kultūrini gyvenimą jiems pavestose apskrityse. Karo komendantai galėjo neleisti gyventojams rengti susirinkimų, turėjo teisę stabdyti laikraščių ir kitų spaudinių leidimą, ištremti gyventojus arba drausti jiems išsikelti iš gyvenamosios vietos, daryti rekvizicijas, uždaryti pramonės ir prekybos įmones, drausti pirkti, parduoti, įvežti ar išvežti tam tikrus daiktus. Civiliniai vietos organai – policija, savivaldybė ir kitos įstaigos – privalėjo vykdyti karo komendantų nurodymus, teikti jiems visokeriopa pagalbą. Konkretinant suteiktą karo komendantams kompetenciją, Ypatingais valstybės apsaugos įstatais buvo įtvirtinta jų teisė leisti gyventojams privalomus įsakymus, o už jų nevykdymą bausti administracine tvarka pinigine bauda ir areštu.
133
1919 m. sausio 16 d. buvo išleistas Laikinasis Lietuvos teismu ir jų darbo sutvarkymas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3], įteisinės bendrųjų teismu sistema ir paskelbęs carinės Rusijos 1903 m. Baudžiamojo statuto įsigaliojimą Lietuvoje. Tų pačių metų kovo 27 d. Ministru kabinetas priėmė Karo teismo įstatus, o liepos 7 d. Laikinuosius armijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 5,10], įteisinusius karo teismu, vaidinusiu svarbų vaidmenį esant karo padėčiai, sistemą. Lietuvos valstybė formavosi kaip unitarinė valstybė. Svarbia reikšmę vietiniu administraciniu organu sistemai kurti turėjo administracinio-teritorinio Lietuvos suskirstymo Įteisinimas. Tai buvo atlikta 1919 m. liepos l d., išleidžiant Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 9], patikslinusi apskričių centrus ir jų teritorijas, suskirsčiusi jas į valsčius. Tačiau tai nebuvo nauji teritoriniai dariniai, nes ir caro laikų ujezdai, ir vokiečiu okupacijos kreisai lietuvių buvo vadinami vienodai – apskritimis. Nepaisant organizacinių priemonių, laikinosios Vyriausybės vaidmuo kuriamoje valstybėje buvo ribotas, nes Lietuva tebepriklausė nuo Vokietijos. Tik 1919 m. liepos 1l d. vokiečių kariuomenė pagaliau paliko Kauną, suteikdama veikimo laisvę tautiniams valstybės organams. Kitą diena laikinoji Vyriausybė paskelbė kreipimąsi Į Lietuvos piliečius, kuriame išdėstė artimiausios savo veiklos programą: buvo žadama tvarkyti valstybę teisėtumo ir teisingumo pagrindu, netrukus išleisti savivaldybių Įstatymą, rengtis Steigiamojo seimo rinkimams; dokumente deklaruojama piliečių lygybė prieš Įstatymą, kviečiami visi, nepaisant tautybės ir tikėjimo skirtumų, aktyviai prisidėti kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Rugpjūčio mėnesi Lietuvos kariuomenė išstūmė Raudonosios armijos dalinius iš Lietuvos teritorijos, tačiau didelė etnografinės teritorijos dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų rankose, šiaurinėje Lietuvos dalyje dar teko grumtis su bermontininkų gaujomis, buvo neišspręstas prancūzų administruojamo Klaipėdos krašto likimas.
134
3. Pasirengimas sušaukti Steigiamąjį seimą Politinei padėčiai stabilizuojantis, atkrito būtinumas Įvairioms politinėms jėgoms vienytis į bendrą bloką, dirbti išvien, atsisakant savo siekių ir ideologinių nuostatų. Kartu tarp koalicijos partnerių vis labiau ryškėjo nuomonių tam tikrais klausimais skirtumai ir nesutarimai. 1919 m. spalio 7 d. buvo patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, iš esmės susidedantis iš dešiniosios pakraipos atstovų. Kabinetas atnaujino bendradarbiavimą su Valstybės taryba, nors pagrindiniu Įstatymu leidėju tebeliko Vyriausybė. Svarbiausiu naujosios Vyriausybės uždaviniu tapo sušaukti Steigiamąjį seimą ir teisiškai įtvirtinti naująją valstybę. Nedelsiant tai padaryti buvo neįmanoma jau vien dėl to, kad didelė Lietuvos teritorijos dalis buvo bolševiku ir lenkų okupuota. Bet ir vėliau atsirado sunkumu, nes ėmė siautėti bermontininkai, sąmokslą valstybės viduje mėgino organizuoti vadinamoji Lenkų karinė organizacija (POW). Tačiau ir šiomis be galo sudėtingomis sąlygomis buvo pradėti parengiamieji darbai. Šiuo atžvilgiu aktualus Valstybės tarybos, prezidento ir Ministrų kabineto veiklos baras buvo pirmiausia jau faktiškai veikusių valstybės aparato grandžių tobulinimas, jų pritaikymas prie realių gyvenimo poreikių. Reikšmingas buvo 1920 m. gegužės mėn. išleistas etatų įstatymų, nustačiusių organizacinę visų to meto valdymo žinybų struktūrą, centrines ir vietines jų institucijas, paketas [LVŽ. 1920. Nr. 33]. Pažymėtinas 1920 m. gegužės 14 d. Milicijos įstatymas [LVŽ. 1920. Nr. 32], suformulavęs apskričių viršininkų bei milicijos organų (nuo 1924 m. jie buvo pavadinti policija) uždavinius ir organizacinius principus, 1919 m. spalio 28 d. paskelbtas Savivaldybių įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 14]. 1919-1920 m. išleisti įstatymai skirti sutvarkyti mokesčius, susisiekimą ir ryšius, ūkį, švietimą ir kultūrą, darbą ir socialinę apsaugą. Siekdama sunorminti visuomeninių organizacijų, susirinkimų ir spaudos veiklą, ypač aktualią rengiantis pirmiesiems politiniams rinkimams, laikinoji Vyriausybė 1919 m. spalio 10 d. pri
135
ėmė Draugijų Įstatymą, lapkričio 30d. – Spaudos įstatymą, 1920 m. vasario 21 d. – Susirinkimų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 15, 17; 1920. Nr. 20]. Draugijų įstatymo pagrindu netrukus Vidaus reikalų ministerijoje oficialiai užsiregistravo Lietuvos politinės partijos, besiskiriančios viena nuo kitos ne tiek klasiniu, politiniu ar ekonominiu, kiek ideologiniu pagrindu. Iš jų įtakingumu ypač išsiskyrė Lietuvių tautos pažangos partija, 1924 m. reorganizavusis į Lietuvių tautininkų sąjungą; Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri drauge su dviem giminingomis politinėmis organizacijomis – Darbo federacija, o vėliau ir Ūkininkų sąjunga – sudarė oficialų bloką; Demokratinė tautos laisvės santara, 1925 m. persiorganizavusi į Ūkininkų partijų; Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, 1922 m. susijungusi su Lietuvos valstiečių sąjunga ir pasivadinusi Lietuvos valstiečiu liaudininkų sąjunga; Lietuvos socialdemokratų partija. Beveik penktadalį Lietuvos gyventojų ir piliečių sudarę kitataučiai – žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, gudai – grupavosi pagal tautybe ir nesijungė į lietuviškąsias partijas. Kovojusi už Lietuvos pajungimą sovietinei Rusijai Lietuvos komunistų partija,kurios atžvilgiu 1919 m. liepos 15 d. Ministrų kabinetas pareiškė oficialų neigiamą nusistatymą [LVŽ. 1919. Nr. 11], savo priešvalstybinių užmačių neatsisakiusi ir vėliau, liko veikti nelegaliai. Visos oficialiai veikusios partijos aktyviai įsitaukė į Steigiamojo seimo, turėjusio nustatyti Lietuvos valstybės pagrindus, parengti konstituciją ir laikinai atlikti aukščiausiojo valstybės valdžios organo funkcijas, rinkimus. Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas, priimtas 1919 m. spalio 30 d. [LVŽ. 1919. Nr. 16], rinkimų teisę suteikė Lietuvos piliečiams, sukakusiems 21 metų. Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kita sunkų nusikaltimą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nubaustieji už žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą bei už rinkimų laisvę saugančio įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės atlikimo laiko nepra
ėjo treji metai. Rinkimu teisė taip pat nebuvo suteikta kariškiams, tačiau po neramumų, komunistų išprovokuotų Kauno įguloje, 1920 m. kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinkimuose nuo 17 metų amžiaus [LVŽ. 1920. Nr. 20]. Kartu su Steigiamojo seimo rinkimų įstatymu buvo paskelbtas Rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 16], numatęs piliečių ir valdininkų atsakomybę už neleistiną agitaciją, rinkimų trukdymą ir panašius veiksmus. Rinkimai buvo organizuojami pagal proporcine atstovavimo sistema. Rinkimus skelbiant jau nebebuvo laukiama užsitęsusio teritorinių problemų sprendimo. Todėl, nepaisant to, kad Vyriausiosios rinkimu komisijos nustatytoms vienuolikai rinkimų apygardų, jungusioms po 3-4 apskritis ir visiškai apėmusioms etnografine Lietuvos teritoriją, buvo skirtos 229 Steigiamojo seimo atstovu vietos, iš tikrųjų laisvoje Lietuvoje rinkimai tegalėjo vykti šešiose rinkimu apygardose ir būti renkami tik 112 atstovų: VII-X apygardos buvo sudarytos didelei buvusios Vilniaus gubernijos daliai, okupuotai lenku, o Klaipėdos kraštui („prūsų Lietuvai”), kuris tuokart dar neįėjo į Lietuvos sudėtį, pasak įstatymo, Steigiamojo seimo rinkimai galėjo būti skiriami atskirai, tuo parodant, kad Lietuva šį kraštą laiko savo teritorijos dalimi. Siekiant sudaryti kiek galint palankesnes rinkimų sąlygas, jų išvakarėse, 1920 m. kovo 1 d., didžiojoje Lietuvos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijos dalyje buvo panaikinta karo padėtis [LVŽ. 1920. Nr. 20], galiojusi nuo 1919 m. spalio 9 d, kai buvo kilusi bermontininkų grėsmė. Steigiamojo seimo rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balandžio 14-16 d., dalyvavo apie 90 procentų rinkimų teisę turėjusiu piliečių. Socialiniu požiūriu Steigiamajame seime buvo atstovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių, atstovais tapo keletas žydų, lenkų, vokietis. Politiškai gausiausia buvo atstovaujamas krikščioniu demokratų blokas, gavęs absoliučią atstovų daugumą -59. Bloko pergalei didelę reikšmę turėjo Bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo pažadėta sparti
137
agrarinė reforma. Socialistų liaudininkų demokratų partija ir Valstiečių sąjunga kartu paėmus turėjo 28 atstovų vietas, socialdemokratai – 13. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai ir tautiniu mažumų atstovai. Tik dešinysis visuomenės sparnas liko neatstovautas, nes Lietuvių tautos pažangos partijos, mažiau už kitas sroves pasidavusios radikalizmui ir todėl stokojusios masines paramos, gauti balsai nevykusiai išsidėstė apygardose ir nesuteikė jai teisės nė į viena mandatą.
4. Atkurtos Lietuvos valstybės paskelbimas Susirinkęs Į pirmąjį posėdį, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančia, jog, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratine respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Tai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Nustatydama neribotą Lietuvos valstybės suverenumą, rezoliucija įgavo principinę konstitucinę reikšmę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad, nurodydamas konkrečią tos valstybės valdymo formą – demokratine respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė Lietuvos valstybės pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba. Tiesioginiam ir pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniui atlikti – Lietuvos valstybės pagrindams įvilkti į konstitucini rūbą – reikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimo faktas griovė galiojusius 1919 m. Pamatinius Dėsnius, todėl 1921) m. birželio K) d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją [LVŽ. 1920. N r. 37]. Laikinoji Konstitucija pakartojo Steigiamojo seimo nuostatą dėl valstybės valdyme) formos, skelbdama Lietuvą esant demokratine respublika. Remiantis populiaria konstitucinės teisės teorijoje „steigiamosios ir įsteigtosios valdžių” koncepcija, pagal kurią tauta išimtinai jai priklausančią steigiamąją suverenią galią galinti pa
vesti tik specialiai šiai funkcijai atlikti išrinktiems reprezentantams, Konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino prezidento reikšme – dabar jo Įstatymu leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistu Įstatymu skelbimu. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Respublikos prezidentui ir prezidento tvirtinamam Ministru kabinetui, kuris vėlgi atsakingas Steigiamajam seimui: pareiškus nepasitikėjimą, Ministru kabinetas privalėjo atsistatydinti. Politiniais sumetimais krikščionių demokratų blokas į naujai suformuota vyriausybę pakvietė liaudininkus. Koalicijos partneriu reikalavimu krikščionys demokratai sutiko, kad prezidentas nebus renkamas, o jo pareigas eis, kaip numatė Laikinoji Konstitucija, Steigiamojo seimo pirmininkas. Laikinoji Konstitucija, palyginti su 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą įtaukdama į jį dar streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą. Kartu nurodyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelbti karo ar kurią kita nepaprastąja padėti, kuriai galiojant sustabdomas deklaruotų teisiu ir laisvių veikimas. Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos: tai turėjo būti savaime aišku iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties. Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpi. Tačiau Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, tarptautinis pripažinimas užsitęsė. Tiesa, 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos Taikos sutartis su Rusijos TFSR, kuria Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamojoje teritorijoje su sostine Vilniumi.
Dar anksčiau – 1918 m. kovo 23 d. – tai, bet su išlygomis, buvo padariusi Vokietija. Tačiau į Tautų Sąjungą ji tebuvo priimta 1921 m. rugsėjo 22 d., o didžiosios pasaulio valstybės Lietuvos valstybę de jure pripažino tik 1922 m. pabaigoje.
11. VALSTYBINĖ IR VISUOMENINĖ SANTVARKA
L 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus, išskyrus Lenkijos agresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio-1921 m. sausio mėn. laikinai buvo nutraukęs savo darbą, įstatymų leidybą bei jų vykdymo priežiūrą pavesdamas jo tam tikslui specialiai suformuotam Mažajam seimui, susidedančiam iš Steigiamojo seimo pirmininko ir šešių narių, atstovaujančių pagrindinėms frakcijoms. Svarbiausias Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ja pasižymėjo didžiuliu demokratiniu jėgų pakilimu. Ilgus amžius kentusi rusu carizmo priespaudą, paskutiniais metais patyrusi kaizerinės okupacijos žiaurumus, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją, su jos vėliava skynėsi kelią pro ją engusias imperijas. Demokratija turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant iškilusią bolševizmo grėsme; daugelis Lietuvos inteligentu, karą praleidusių Rusijoje, kaip tik iš joje įsiliepsnojusios revoliucijos persiėmė radikalizmo, atsiliepusio jiems ėmus atkurti savo valstybę. Pagaliau demokratijos siekius stiprino visoje Europoje įsivyravusios tam palankios politinės ir socialinės sąlygos. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai Lietuvos konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausiniu Steigiamajame seime vyravo parlamentinės respublikos šalininkai. Šiuo požiūriu nesutapo tik jame visiškai neatstovaujamos Tautos pažangos, mažiau pasidavusios radikalizmui, nuomonė: taip pat propaguodama demokratiją, savo spaudoje ji pasisakė už kitokią jos konstrukciją – už prezidentine respubliką, už platesnių teisių suteikimą prezidentui.
Rengiant konstitucijos projektą, sprendžiant konkrečius konstitucinius klausimus, įvairiu partijų vienybės būta mažiau: kairysis sparnas – socialdemokratai ir liaudininkai – reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos, įvesti teisėju renkamumą, užtikrinti streikų laisve ir pan., o dešinieji, atstovaujami krikščioniu demokratų bloko, pasisakė už konservatyvesne konstitucija, reikalavo privilegijuotos padėties Bažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas liberalesnes priemones. Krikščioniu demokratu blokas, turėdamas Steigiamajame seime absoliučią balsų daugumą ir todėl apsieidamas be kitų frakcijų paramos, mažai tesiskaitė su partnerių nuomone, ir Lietuvos Valstybės Konstitucija [VŽ. 1922. Nr. 100] 1922 m. rugpjūčio l d. buvo priimta vien tik šio bloko balsais. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 straipsnius. Pagrindiniai jos bruožai atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Konstitucijos l straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika. Čia pat deklaruojama viena svarbiausiu jos nuostatų – suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, kaip matyti iš 103 straipsnio, suprantama ne kaip etninė lietuvių tauta, o kaip turinčių rinkimų teisę piliečiu visuma. Buvo užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Tai matyti iš straipsnių, nurodančiu, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai (3 str.), bei nustatančių ypatingą jos keitimo tvarką (102-103 str.). Kartu buvo laikomasi požiūrio, kad Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisės aktas, neturi piliečiui ar valstybės institucijai privalomos galios, ji tėra privaloma įstatymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstitucija įgyvendina. Steigiamasis seimas, išreiškęs tautos steigiamąją galią, nepageidavo, kad eilinis seimas lengvai kaitaliotų jos priimtos Konstitucijos nuostatas. Todėl buvo numatyta, kad keisti ar papildyti Konstituciją tegali Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma.
Ten, kur paliečiama steigiamoji tautos galia, Konstitucija nesitenkino vien reprezentaciniu veiksniu, o numatė ir tiesioginio suvereninio tautos įsikišimo referendumo forma galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas. Seimo priimtas 3/5 visų atstovu balsu dauguma, galėjo įsigalioti tik per tris mėnesius Respublikos prezidentui arba 1/4 visų Seimo atstovų, arba 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių nepareikalavus papildymo ar pakeitimo likimą atiduoti spręsti tautai visuotiniu balsavimu. Beje, šiai Konstitucijai galiojant nebuvo padaryta nė vieno jos pakeitimo.
2. Piliečių teisinė padėtis Nustatydama piliečių teisinę padėtį. Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos antrajame skyriuje, pavadintame „Lietuvos piliečiai ir jų teisės”, skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisės. Dauguma Konstitucijos straipsniu, skelbusių piliečių teises ir laisves, papildė pastabos, kurios nustatė, kad jos galioja tam tikrų įstatymų ribose. Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, deklaruodama galimą jo teisiu ir laisvių ribojimą išimtinai įstatymu, Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis. Antai Konstitucijos 17 straipsnyje skelbiama sąjungų laisvė, „jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžiamiesiems Įstatymams”. Detaliau šios laisvės turinį nustatė visuomeninių organizacijų veiklą reguliavęs 1919 m. spalio 10 d. Draugijų įstatymas, pagal kurį kiekvienos visuomeninės organizacijos įstatų registravimas buvo pavestas specialiai komisijai, susidedančiai iš apskrities viršininko (komisijos pirmininko), apskrities komiteto nario ir taikos teisėjo. Apskrities viršininkas ir Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas galėjo sustabdyti bet kurios organizacijos veiklą, jei ši
„igyja priešingo valstybės įstatymams krypsnio”, o minėtoji komisija – uždrausti organizacija, nesilaikančia savo Įstatu. Draugijų laisvės turinys labai glaudžiai siejasi su susirinkimu laisve. Konstitucijos 16 straipsnyje leidžiama susirinkimus rengti tik „be ginklo ir neardant viešosios tvarkos” bei laikantis „įstatymo nurodytos tvarkos”. Susirinkimu įstatymas, priimtas 1920 m. vasario 21 d., susirinkimu organizatorius įpareigojo apie rengiamų susirinkimą iš anksto informuoti policija. Policijos atstovai turėjo teise dalyvauti visuose viešuosiuose susirinkimuose, taip pat ir bet kuriame kitame susirinkime turėdami žinių, kad „bus keliama ar svarstoma, kas yra draudžiama baudžiamųjų įstatymu”. Policininkai, dalyvaudami susirinkimuose, pagal ši įstatymą, turėjo teisę uždaryti susirinkimų, jeigu jame kyla netvarka arba kurstoma „prievarta nuversti esamąją valdžią”, „viena gyventoju dalį sukilti prieš kitą” ir pan. Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos laisvė ir kartu pabrėžiama, kad šia laisvę galima suvaržyti įstatyme nurodytais atvejais, kai to reikia „dorai ar valstybės tvarkai saugoti”. Pagal 1919 m. lapkričio 30 d. Spaudos įstatymą, periodiniu leidiniu redaktoriai ir leidėjai turėjo pranešti vidaus reikalų organams apie rengiamus leisti spaudinius. Buvo reikalaujama, kad kiekvieno spaudinio aštuonis egzempliorius spaustuvė pristatytu apskrities viršininkui. Sis, įžiūrėjęs spaudinyje nusikaltimo žymiu, turėjo teisę sustabdyti jo platinimą ir iškelti baudžiamąja byla. Galutinai sustabdytojo leidinio likimą sprendė teismas, įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę drausti įvežti į Lietuvą ir platinti užsienyje išleistus spaudinius. Taigi visi šie įstatymai konstitucinėms teisėms ir laisvėms įgyvendinti nustatė pareikštinį režimą: piliečius įpareigojo apie savo ketinimus tik pareikšti atitinkamoms valstybės institucijoms, nereikalaudami siu sutikimo. Tiesiogini poveikį šioms demokratinėms teisėms ir laisvėms įgyvendinti turėjo nepaprastosios padėties veikimas. Galimybė taikyti nepaprastąja padėti ir pagrindiniai to taikymo padariniai užfiksuoti Konstitucijos 32 straipsnyje, kur nu
rodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį „kilus karui, ginkluotam sukilimui”, taip pat atsiradus ”kitokiems pavojingiems neramumams” gali įvesti Respublikos prezidentas, vėliau patelkiant šį aktą tvirtinti Seimui. Čia pat pabrėžiama, kad nepaprastosios padėties paskelbimas yra susijęs su piliečių konstituciniu teisiu ir laisvių sustabdymu. Karo padėtis dėl Rytų Lietuvoje vykstančiu karo veiksmų tarp RTFSR ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgu ir kartu Lietuvos komunistų išvystytos ginkluoto sukilimo prieš Lietuvos vyriausybe agitacijos Steigiamojo seimo 1920 m. liepos 24 d. buvo paskelbta visoje Lietuvos teritorijoje [VŽ. 1920. Nr. 41]. Vėliau, tų pačių metų spalio lapkričio mėnesiais Lietuvos kariuomenei teko kautis su lenkų agresoriais, o po to šalia atplėštos teritorijos dalies ribos Lietuva įgijo nesibaigiančios karinės įtampos židinį. Dėl šios priežasties tik 1922 m. rugpjūčio 17 d., prasidėjus rengimuisi pirmojo Seimo rinkimams, karo padėties veikimo teritorinės ribos buvo kiek apribotos [VŽ. 1922. Nr. 105]. Karo padėtis, išskyrus l km pločio zoną išilgai demarkacijos linijos, buvo panaikinta dar vėliau – 1926 m. liepos 2 d. [VŽ. 1926. Nr. 229]. Tačiau tų pačių metų gruodžio 17 d. perversmo vydytojų įvesta [VŽ. 1926. Nr. 242] ji veikė visoje Lietuvos teritorijoje iki 1938 m. spalio 31 d. [VŽ. 1938. Nr. 624]. Karo padėties režimą visą šį laiką reguliavo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, keletą kartų papildyti, įskaitant nuostatą, suteikiančia karo komendantams teisę ištremti pavojingus visuomenės tvarkai asmenis į koncentracijos stovyklą, o nuo 1934 m. liepos 12 d. – sustabdyti visuomeninių organizacijų veiklą arba jas uždrausti. Pakeisdamas pareikštinį konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimo režimą leidiminiu, šis įstatymas sukonkretino Konstitucijoje numatytą teisių ir laisvių sustabdymą. Seimas 1925 m. gegužės 19 d. priėmė Sustiprintos apsaugos įstatymą [VŽ. 1925. Nr. 194], reguliavusi kitą nepaprastosios padėties rūšį -vadinamąją sustiprintą apsaugą. Sustiprintos apsaugos padėčiai buvo būdinga tai, kad teises, panašias į tas, kuriomis naudojosi komendantai karo padėties metu – sustabdyti
visuomeninių organizacijų veiklą, drausti išleisti ir platinti spaudos leidinius, drausti susirinkimus, taikyti ištrėmimą, sulaikyti asmenis, uždaryti pramonės ir prekybos įmones – gavo vidaus reikalų ministras ir jam pavaldūs pareigūnai, pirmiausia – apskričių viršininkai. Įstatymas suteikė vidaus reikalu ministrui teisę leisti privalomuosius įsakymus, už kuriu nevykdymą apskričiu viršininkai galėjo nusižengusius gyventojus bausti bauda ir areštu. Sustiprintos apsaugos padėtis prireikus galėjo pakeisti karo padėti, tačiau jai nuolat veikiant sustiprinta apsauga ilga laiką nebuvo panaudota, ir tik 1938 m. gruodžio 10 d. ji buvo paskelbta Kauno mieste ir apskrityje, o 1939 m. kovo 22 d. -visoje Lietuvos teritorijoje. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai ir jų papildymai ir paketimai buvo inkorporuoti į 1939 m. gegužės 10 d. išleistą Nepaprastojo meto įstatymą, kuris identišką karo padėčiai būklę pavadino valstybės gynimo metu; šis įstatymas taip pat naujai reglamentavo sustiprintos apsaugos režimą. Reikšmingų piliečių teisinės padėties nuostatų buvo ir kai kuriuose kituose 1922 m. Konstitucijos skyriuose. Bet šios nuostatos, atsižvelgiant į realia socialinę ir ekonominę Lietuvos valstybės padėti bei Konstitucijos rengėjų pažiūras, kiek nutolo nuo liberaliosios koncepcijos, buvo pakoreguotos katalikiškųjų socialinių bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialistinių idėjų kryptimi: jos deklaravo valstybės rūpestį, kad kiekvienas pilietis turėtu darbo (88 str.), kad būtų sudarytos sąlygos „taisyklingai žemės ūkio gamybai” (90 str.), kad darbininkai būtų apsaugoti ligos, senatvės, nelaimingų atsitikimų atvejais, trūkstant darbo (97 str.). Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą, nurodė, jog piliečio turtą galima nusavinti tik įstatymu ir tik esant viešajam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažinta išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą. Konstitucijos septintajame skyriuje, skirtame tautinėms mažumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus ir tam tikslui įstatymo nustatyta tvarka sudaryti savo atstovaujamuosius organus.
145
3. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema Pripažinusi suverenia valstybės valdžią tautai, ja vykdyti Konstitucija (2 str.) pavedė Seimui, Vyriausybei, susidedančiai iŠ Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto, ir teismui. Deklaruodama valdžių padalijimo principą, į pirmąją vietą Konstitucija vis dėlto iškėlė parlamenta. Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame ”Seimas” (27-32 str.), išvardytos vienerių rūmų, renkamu trejiems metams, Seimo prerogatyvos – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos, teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties Įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus – toli gražu neatspindėjo viso tikrojo Seimo vaidmens valstybėje, kuris ypač išryškėja santykiuose su vykdomosios valdžios institucijomis. Seimo teisinę padėti taip pat reglamentavo 1924 m. birželio 18 d. priimtas Seimo statutas [VŽ. 1924. Nr. 163; pirmasis ir antrasis seimai vadovavosi 1920 m. gegužės 18 d. Steigiamojo seimo statutu]. Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybės organų sistemoje, buvo įstatymų leidyba – Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė. įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai buvo: a) 25 tūkstančiai piliečių, turinčiu Seimo rinkimų teisę; b) Ministrų kabinetas; c) Seimo atstovai. Tikroji šių subjektų įstatymų leidybos iniciatyva buvo nevienoda – pirmojo ir trečiojo seimų duomenimis, Ministrų kabinetas pasiūlė 82 proc., Seimo atstovai 18 proc. visų įstatymų projektų; rinkėjai įstatymų projektų nepateikė. Pagal nustatytą tvarką įstatymų projektai pirmiausia buvo siunčiami Seimo komisijoms, plenariniuose posėdžiuose jie buvo priimami per tris skaitymus. Seimo priimtus įstatymus skelbė prezidentas. Seimo priimtą įstatymą prezidentas galėjo per 21 dieną grąžinti su savo pastabomis svarstyti pakartotinai. Įstatymą Seimui vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, pre
zidentas privalėjo ji skelbti. Prezidentas negalėjo gražinti Įstatymo antram svarstymui tuo atveju, kai Seimas kvalifikuota balsų dauguma pripažino, jog įstatymas yra skubus. Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, teikia jam paklausimus bei interpeliacijas, skiria revizijas. Be to, Seimas turėjo teise bet kuriam ministrui už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus iškelti baudžiamąją byla. Respublikos prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Formaliai Konstitucija prezidentui suteikė reikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, turėjo bausmės dovanojimo teisę (46, 48-49, 51, 53-54 str.). Kabinetui pasiūlius, prezidentas galėjo skelbti karo ar kita kurių nepaprastąja padėti, laikinai sustabdyti konstitucines piliečiu teisių garantijas ir imtis priemonių kilusiam pavojui atremti (32 str.). Konstitucija (47 str.) suteikė prezidentui teisę kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti sudarytą Ministrų kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą. Prezidentas naudojosi nesunkiai įveikiama veto teisė Seimo priimtiems įstatymams (50 str.), teise paleisti Seimą nesibaigus jo Įgaliojimų laikui (52 str.), teise pratęsti Seimo įgaliojimų laiką karo atveju ar, kai daugiau nei pusėje valstybes teritorijos įvesta karo padėtis, pateikdamas toki aktą tvirtinti Seimui (25 str.). Tačiau faktiškai, kaip paprastai esti parlamentinėse respublikose, prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikšmę turėjo tai, kad Respublikos prezidentą rinko Seimas ir jų kadencijos visiškai sutapo: kiekvienas naujos sudėties Seimas, vėl išrinktas trejiems metams tiek pasibaigus ankstesniojo kadencijai, tiek ji paleidus anksčiau laiko, turėjo naujai rinkti prezidentą. Mandato gavimas iš Seimo bei visiškas kadencijų sutapimas Respublikos prezidentą darė priklausomą nuo Seimo, ribojo jo savarankiškumą. Seimas kvalifikuota atstovų balsų dau
147
guma galėjo nušalinti prezidentą nuo pareigu arba iškelti jam baudžiamąja byla (44, 63 str.). Visi be išimties prezidento kompetencijos aktai Įsigaliodavo tik kontrasignuoti Ministrų kabineto atstovo (55 str.). Ministru kabinetas, skirtingai nuo prezidento, Konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas. Konstitucija skelbė, kad Ministru kabinetas „vykdo respublikos Konstitucija ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politika, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarka” (61 str.). Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrą Vyriausybės politika, o kiekvienas ministras – už savo darbą. Kabinetas privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o tai reiškė, kad prezidento nutarimas dėl ministro pirmininko paskyrimo ir kabineto sudėties patvirtinimo galėjo būti priimtas tik suderinus su pagrindinių Seimo frakcijų vadovybe. Konstitucija formaliai ignoravo politiniu partijų vaidmenį valstybės mechanizme, nors iš tiesų šis vaidmuo buvo labai reikšmingas. Įtvirtinus centrinių valstybės organų sistemą su aiškiu Seimo primatu, partijų konkurencinė kova dėl valdžios reiškėsi per Seimo rinkimus. Konstitucija skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymo sistema (23 str.). Rinkti atstovus i Seimą turėjo teisę pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turi ne mažiau kaip 21 metus, o būti išrinkti – ne mažiau kaip 24 metus amžiaus (24 str. ). Konstitucija taip pat nurodė, jog rinkimu tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas. 1922 m. liepos 19 d. Seimo rinkimų įstatymas [VŽ. 1922. Nr. 98] bendrais bruožais mažai tesiskyrė nuo Steigiamojo seimo rinkimų įstatymo. Be apribojimų, numatytų Steigiamojo seimo rinkimu įstatyme, Seimo rinkimų įstatymas papildomai nurodė, kad negali rinkti arba būti išrinkti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunku nusikaltimą ne tik atimtos, bet ir susiaurintos tei
148
sės, taip pat kuriems teismo sprendimu paskirta globa. Aktyviąja rinkimų teise negalėjo naudotis ir asmenys, rinkimų metu laikomi suimtųjų namuose, tačiau išrinkti jie galėjo būti, jei tik nebuvo kitų įstatyme numatytų kliūčių. Rinkimams buvo sudarytos devynios rinkimų apygardos, padalytos i apylinkes. Kaip ir Steigiamojo seimo rinkimuose, realiai veikė tik I-VI rinkimu apygardos, o 1926 m. Seimo rinkimams papildomai buvo sudaryta X apygarda, kurios teritorija apėmė Lietuvai sugražinta Klaipėdos kraštą. Įstatymas nustatė, kad kiekvienoje rinkimų apylinkėje ne vėliau kaip per šešias savaites iki rinkimų turi būti sudaryti ir pateikti susipažinti rinkėjų sąrašai. Rinkimams organizuoti ir patiems rinkimams turėjo būti sudaromos Vyriausioji, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. Vyriausiąją rinkimų komisiją Ministru kabineto teikimu tvirtino prezidentas; apygardų ir apylinkių komisijų pirmininkus skyrė aukštesnė komisija, o narius rinko atitinkamai apskričiu ir valsčių arba miestų tarybos. Seimo atstovu, renkamu kiekvienoje apygardoje, skaičių (skaičiuojant po atstovą 25 tūkstančiams gyventojų; atstovavimo norma Steigiamojo seimo rinkimuose buvo vienas atstovas 15 tūkstančių gyventojų) turėjo nustatyti Vyriausioji rinkimų komisija. Kandidatų į Seimo atstovus sąrašus galėjo siūlyti partijos ar kitokios žmonių grupės. Buvo tik reikalaujama, kad sąrašą pasirašytų ne mažiau kaip 50 tos apygardos rinkėjų. Minimalūs reikalavimai padarė tai, kad Steigiamojo seimo rinkimams buvo pasiūlyta 31 kandidatų sąrašas, pirmojo Seimo rinkimams 36, antrojo – 41, trečiojo – 55 sąrašai. Mandatams tarp sąrašų paskirstyti buvo naudojamas renkamojo skaičiaus, kuris gaunamas visus apygardoje atiduotus rinkėjų balsus padalijus į apygardai skirtų vietų skaičių, metodas: kiekvieno kandidatų sąrašo surinkti balsai, dalijami iš renkamojo skaičiaus, rodo to sąrašo gautas Seime vietas; likusios atstovų vietos atiduodamos sąrašams, atsižvelgiant j paskutiniame dalybos veiksme gautos liekanos dydi. Sąrašų viduje mandatai kandidatams atitekdavo pagal surašymo eiliškumą.
149
Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimu kandidatų sąrašai, balsavimo metu nesurinkę renkamojo skaičiaus, negalėjo dalyvauti mandatų dalybose dėl likusių balsų. Ši tvarka mažino partini Seimo susiskaldymą, bet buvo naudinga Įtakingiausioms partijoms. Seimo atstovo elgesys Seime priklausė nuo partijos, įtraukusios ji i savo kandidatu sąrašus, valios. Partinė drausmė ir prieš rinkimus duoti papildomi Įsipareigojimai darė atstovą priklausomą atitinkamai Seimo frakcijai, todėl Seimo sprendimai dažniausiai išreiškė atitinkamos partijos sprendimą arba buvo kompromiso rezultatas. Kadangi nuo Seimo, kaip aukščiausiojo valstybinės valdžios organo, priklausė Vyriausybė, valdančioji partija savo rankose laikė ir vykdomąją valdžią. Dėl didelio visuomenės partinio susiskaldymo rinkimų rezultatai paprastai nesuteikdavo kuriai nors vienai partijai akivaizdaus pranašumo. Esant šiai situacijai nuolat reikėjo partinės koalicijos. Per pirmojo Seimo rinkimus 1922 m. nė viena partija negavo absoliučios atstovu daugumos. Seimo funkcionavimas pasidarė sudėtingas tiek leidžiant Įstatymus, tiek formuojant Vyriausybe. Partijoms nesusitarus, 1923 m. kovo 12 d. prezidento aktu šis Seimas, neišbuvęs nė metų, buvo paleistas. Krikščioniu demokratų blokas antrajame Seime gavo 51,3 proc. atstovu vietų. Norėdami tvirčiau jaustis, iš pradžių jie į vyriausybę pasikvietė liaudininkus, bet 1924 m. vasarą koalicinius ryšius nutraukė. Partijų varžybos dėl to dar labiau paaštrėjo, ypač 1926 m. pradžioje, rengiantis naujiems Seimo rinkimams. Kairiųjų partijų opozicija, vykusiai išnaudojusi tikras ir pramanytas vyriausybės klaidas, kartu su tautinių mažumų bei pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavusiais Klaipėdos krašto atstovais sugebėjo iš krikščionių demokratų paveržti daugumą Seime: jos tegavo 30 atstovų vietų iš 85, nors nė viena kita skyrium paimta partija taip pat absoliučios daugumos neturėjo. Naują vyriausybinę koaliciją sudarė liaudininkų ir socialdemokratų partijos.
Gyvenimas parodė, kad pikta partijų konkurencija pernelyg skaldė tautos, neseniai atkūrusios savo valstybingumą ir neturinčios demokratiniu tradicijų, jėgas. Todėl vos tik ėmus ryškėti, kad ji, naudodama tradicinius demokratinius metodus ir institutus, neįstengia spręsti jaunai respublikai kylančių sudėtingu problemų, atsirado jėgų, ėmusių bodėtis parlamentarizmu.
4. Posūkis į autoritarizmą. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija ir įstatyminis jos įgyvendinimas Po karo Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai negalėjo nekelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos, nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams. Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje šeimini režimą, taip pat greitai išryškėjo didėjantis visuomenės susiskaldymas, vertes valstybės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą, balansuojanti ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis. Jau pirmajam Seimui atskleidus nesugebėjimą atlikti pagrindines jam skirtas funkcijas, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą. Jis telkėsi apie Tautos pažangos partiją (vėliau – tautininkus), niekada nesimpatizavusią parlamentarizmui, ir apie krikščionis demokratus, patyrusius, jog jų politinė platforma nesusilaukia pastovesnio rinkėjų pritarimo, kurio jie tikėjosi. Šios jėgos susivienijo, krikščioniu demokratų blokui pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei.
151
Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnių įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kaliniu amnestija. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais” žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis tam tikrų kitų priemonių. Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų, mitingų bei politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi patraukti prie savęs profsąjungas. Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad ji Seime neturėjo absoliučios balsų daugumos, dėl ko jos likimas nemažai priklausė nuo tautinių mažumų atstovų Seime pozicijos, darė mažumoms, ypač lenkams, šiokių tokių nuolaidų. Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai diskredituoti, kaltinti ją krašto bolševizavimu ir polonizavimu. 1926 m. gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų nutraukė užsitęsusi Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkų veikėją A. Smetoną Valstybės vadu. Perversmas, reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo. Tačiau, siekiant stabilizuoti padėti, tuojau pat buvo pamėginta sukurti valdžios tęstinumo vaizdą, legalizuoti perversmo padarinius, ir tam gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų sutikimas. Jau ta pačia gruodžio 17 d. apie savo atsistatydinimą pareiškė liaudininkų bei socialdemokratų Ministrų kabinetas. Atsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų kabinetą pavedė tautininku veikėjui A. Voldemarui, po to patvirtino Kabineto, į kuri įėjo Tautininkų sąjungos, krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijos atstovai, sudėtį. Gruodžio 19 d. įvykusiame Seimo posėdyje buvo paskelbta apie K. Griniaus, kaip prezidento, atsistatydinimą. Čia pat, nedalyvaujant pašalintųjų nuo valdžios partijų atstovams, 38 Seimo atstovų balsais prezidentu buvo išrink
152
tas A. Smetona. Perrinkta ir Seimo vadovybė, atiduota i krikščionių demokratų bloko rankas. Taigi formaliai konstituciniai politinės valdžios organai liko tie patys – Seimas ir Vyriausybė, susidedanti iš Respublikos prezidento ir Ministru kabineto. Formaliai jie taip pat buvo sudaryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos. Tačiau Konstitucijos reikalavimų nebeatitiko tai, kad Respublikos prezidentas ir Ministru kabinetas, turėję remtis Seimo dauguma, tos daugumos neturėjo: Vyriausybė susidėjo iš politinių grupių, Seime teturinčiu 38 balsus. Prievarta nušalinta nuo valdžios dauguma, neperžengdama nuosaikios parlamentinės opozicijos ribų, sudarė sąlygas atėjusioms j valdžia jėgoms laimėti laiko ir Įsitvirtinti. Tačiau 1927 m. balandžio 12 d., kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės dėl Seimo atstovo J. Pajaujo arešto, parlamentas buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo Konstitucija, naujų jo rinkimų. Po to tuojau pat suiro ir partinė koalicija. Valdžioje likę tautininkai iš savo pirmtakų – Tautos pažangos partijos – buvo paveldėję ir į savo programų įrašę neigiamą požiūrį i parlamento viršenybę valstybės organu sistemoje, pasiryžimą siekti prezidentinio valdymo. Ir nors 1922 m. Konstitucija faktiškai buvo nustojusi galios perversmo metu, tautininkai ėmė kalbėti ir rašyti apie būtinumą ją keisti, nes ji buvusi priimta revoliucinio pakilimo sąlygomis, autoriams neturint reikiamo patyrimo. Apie teisėta Konstitucijos reformos būdą, panaudojant tam reikalui Seimą, nebuvo kalbama. Buvo tikimasi tai padaryti referendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų, Vyriausybė 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbė prezidento dekretuotą dokumentą, pavadintą Lietuvos Valstybės Konstitucija [VŽ. 1928. Nr. 275]. Šis Konstitucijos oktrojavimo faktas buvo švelninamas nuostata (106 str.), jog ji ne vėliau kaip per dešimtį metų būsianti ”patikrinta” ”tautos atsiklausimo”, t. y. referendumo, būdu. Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruo
žas -vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos prezidento, galios išplėtimas, autoritariniu elementų įdiegimas. Kartu buvo išsaugota pagrindinių demokratinių institutų, skyrium imant-parlamentarizmo regimybė, netgi demonstruojamas išaugės pasitikėjimas tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas. Stiprinant prezidento galia ji pamėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nurodoma, kad prezidentą rinks ypatingieji tautos atstovai, o rinkimu tvarka nustatys specialus įstatymas (43 str.); prezidento kadencija išplečiama iki 7 metų, nesiejant jos su seimų kaita. Atvirkščiai, Konstitucija sustiprino prezidento Įtakų Seimui. Viena svarbiausių šio pobūdžio priemonių – prezidento teisė, nesant Seimo arba pertraukos tarp jo sesijų metu, pačiam vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis, iškelti ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo baudžiamąja byla. Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiekvieno įstatymų leidybos subjekto lyginamoji dalis priklausė nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucija nustatė, kad Seimas kasmet šaukiamas dviem sesijoms, kurios, kartu paėmus, galėjo trukti iki 6 mėnesių (28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų pasiūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai, iš anksto numatytiems klausimams spręsti (36 str.). Prezidentas galėjo baigti sesijas, taip pat paleisti Seimą pirma laiko (53 str.). Seimo galiai riboti buvo panaudotas ir referendumo institutas, nes Konstitucija, nenumatydama galimybių skelbti referendumą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų, tokią galimybę numatė (104 ir 105 str.) dėl Seimo priimtų ar atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildymų bei kitų įstatymų. Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kad pirmajam Seimui sušaukti jokie terminai nenumato
154
mi, ir tuo visiškai nuvertinės visas Seimą liečiančias konstitucines nuostatas. Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus ministrus, taip pat paleisti Ministru kabinetą arba atskirus ministrus. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju prezidento aktams Ministru kabineto atstovo kontrasignacijos nereikėjo. Konstitucija nustatė tam tikrą formalu Ministrų kabineto priklausomumą ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetas turėtu Seimo pasitikėjimą. Tačiau nepasitikėjimui pareikšti buvo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma. Koncentravimas, nesant Seimo, prezidento rankose jo teisių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios sferose, taip pat prezidento teisė be kontrasignacijos paleisti Ministrų kabinetą -pagrindinės Konstitucijos nuostatos, pavertusios Respublikos prezidentą centrine konstitucine institucija. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija-vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą. Nepaisant prezidento prioriteto valstybės organų sistemoje konstitucinio Įtvirtinimo, realią valdžią savo rankose pamėgino telkti ministras pirmininkas A. Voldemaras. Prasidėjusios tarp dviejų pretendentų i lyderius varžybos baigėsi prezidento pergale: 1929 m. rugsėjo 12 d., pasinaudojęs konstitucine nuostata, suteikiančia prezidentui teisę paleisti Ministrų kabinetą ir nereikalaujančia šiuo atveju kabineto kontrasignacijos, A. Smetona, varžovui to nesitikint, pasirašė aktą dėl Kabineto paleidimo. Rugsėjo 23 d. patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vadovaujamas J. Tūbelio. 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Prezidento rinkimu jstatymas [VŽ. 1931. Nr. 369], o jo esmę sudarė netiesioginių ir daugialaipsnių rinkimų kombinacija: dalyvauti prezidento rinkimuose galėjo ne tiesiogiai piliečiai, o tik savivaldybių -valsčių, miestų ir apskričių tarybų – nariai, o Klaipėdos krašte
155
apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių nariai. Įrašyti į apskričių viršininkų sudarytus sąrašus. Prezidento rinkimai jiems buvo patikėti ne tiesiogiai: vadovaujant apskričių viršininkams, jiems tebuvo pavesta iš savo tarpo išrinkti rinkikus – ypatinguosius tautos atstovus. Ministro pirmininko sukviesti i specialų susirinkimą iš kandidatų, tame pačiame susirinkime pasiūlytų ne mažiau kaip 20-ties ypatingųjų tautos atstovų, jie slaptu balsavimu turėjo išrinkti prezidentą. Šio Įstatymo pagrindu 1931 m. gruodžio 11 d. prezidentu buvo išrinktas A. Smetona, o 1938 m. perrinktas. Konstitucijoje numatyto Seimo Lietuvos Vyriausybė ilgą laika apskritai nešaukė, prezidentas vienas leido Įstatymus ir vykdė kitas parlamentines funkcijas. Tuo tarpu opozicija labai aktyviai reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, juose matydama vienintele legalią galimybe sugrįžti į valdžią. 1936 m. kovo 6 d. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų Įstatymas [VŽ. 1936. Nr. 533]. 1928 m. Konstitucija buvo pakėlusi rinkėjų amžiaus cenzą ir tai atsispindėjo naujajame įstatyme: dabar aktyviąją rinkimų teise turėjo piliečiai, sulaukę 24, pasyviąją – 30 metų amžiaus. Be to, nustatyta, jog balsavimo teisės neturi asmenys, iš kurių teismas atėmė arba kuriems apribojo teises; kaltinami nusikaltimais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys organizacijoms, siekiančioms ”atimti Lietuvai nepriklausomybe arba atplėšti Lietuvos teritorijos dalį”, jei teismas pripažino organizaciją turint Šiuos tikslus ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų; organizacijų, kurių veikla sustabdyta ar uždrausta, nariai, jei jie neišėjo iš organizacijos bent prieš 6 mėnesius iki sustabdymo arba uždraudimo. Be to, rinkti negalėjo asmenys, rinkimų dieną laikomi suimtųjų namuose. Visiškai nauja Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad rinkimuose tarp savęs turėjo varžytis kandidatų sąrašai, sudaryti savivaldybių – apskričių (arba miestų), įeinančių Į rinkimu apygardą, tarybų. Rinkėjai rinkimų metu galėjo savo nuožiūra išsirinkti kandidatą iš bet kurio savo apygardos sąrašo. Rinkimu
156
rezultatus apygardose nustatydavo paskirstydami mandatus tarp sąrašu, proporcingai atiduotiems už kiekvieno tu sąrašu kandidatus balsams. Kiekviename sąraše pirmenybė buvo teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų. Nustatytoji rinkimu rezultatų apskaičiavimo tvarka vietoje partinės kandidato priklausomybės pripažino tik jo teritorine priklausomybe, pasalindama galimybe susidaryti Seime organizuotai opozicijai. Seimo rinkimai vyko 1936 m. birželio 9-10 d. Net 85 proc. išrinktų Seimo narių priklausė Tautininku sąjungai. Pradėjęs veiklų, Seimas priėmė savo statutą [VŽ. 1936. Nr. 550], detaliai reglamentavusi įvairius procedūrinius klausimus. Viena pagrindiniu Seimo funkcijų liko Įstatymų leidyba. Tačiau tai jau nebebuvo išimtinė Seimo teisė, nes ja naudojosi ir prezidentas. Per visa šio Seimo veikimo laiką Seimo išleisti įstatymai tesudarė 53 proc. visų per tą laiką įsigaliojusių įstatymų. Įstatymų leidybos iniciatyva priklausė Ministrų kabinetui: 91,3 proc. visų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo jo pasiūlyti, likusia dali sudarė paties Seimo projektai. Tam tikra įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – Valstybės tarybai. Ji veikė pagal 1928 m. rugsėjo 21 d. Valstybės tarybos įstatymą [VŽ. 1929. Nr. 283]. Įstatyme nurodyta, kad Taryba, kurios narius skiria prezidentas, „rengia įstatymu kodifikacijos sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie pastebėtus prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, kelia klausimą dėl naujų įstatymu reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymų leidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui teikia nuomonę apie veikiančius įstatymus”.
5. Naujas požiūris į valstybės ir visuomenės uždavinius ir jo atspindėjimas 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje Rengiant 1928 m. Konstituciją, tautininkų konstitucinės valdžios organizacijos koncepcija ir apskritai požiūris į valstybės ir vi
suomenės uždavinius dar tik kristalizavosi, veikiamas Europoje jau vykusių procesų ir politinių tendencijų, kurių pagrindą sudarė visuomenės solidarumo arba tautos vienybės siekimas, besiremiantis nuostatomis, kad tauta nesanti vienalytė masė, todėl jos interesai galį sutapti tik tada, kai individai paklūsta vienam vadui, kad valstybė, siekdama tautos vienybės, negalinti tenkintis nustatinėdama jos galimybių ribas, o privalanti šiam tikslui mobilizuoti visu jos narių pastangas. Aktyviai šias idėjas Įgyvendinti Vyriausybė pradėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Delsimas šaukti Seimą faktiškai pavertė Lietuva valstybe su vienpartine sistema, nes, nesant parlamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams, kitos politinės partijos neteko galimybių atlikti svarbiausia savo funkcijų – legaliomis priemonėmis siekti valdžios. Įteisinti šią situaciją leido 1936 m. vasario l d. paskelbtas naujas Draugijų įstatymas [VŽ. 1936. Nr. 522], suteikęs vidaus reikalu ministrui teisę sustabdyti jų veiklą arba jas uždrausti. Remdamasis šiuo įstatymu, vidaus reikalų ministras tų pačiu metų vasario 6 d. paskelbė, jog uždraudžiamos visos politinės partijos, išskyrus Tautininkų sąjungą. Uždraudė opozicines partijas, tautininkai suaktyvino pastangas kurti vadinamąja organizuota tautą, Įkūnijančią tautos vienybe. Tam tikslui buvo mėginama kuo plačiausiai gyventojus sutelkti Į įvairias valstybės įtakojamas politines, ekonomines, kultūros organizacijas. Be Tautininkų sąjungos, šio pobūdžio organizacijomis buvo „Ūkininkų vienybė”, sukarinta sporto organizacija ”Geležinis vilkas” (dėl užkulisinių intrigų abi uždraustos 1930-1936 m.), Lietuvių mokytojų dr. J. Basanavičiaus sąjunga, studentų korporacija Neo Lithuania, jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva” ir nemažai kitų. Kai kurių šių organizacijų – Saulių sąjungos, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos, Skautų sąjungos – teisinę padėtį reglamentavo specialūs įstatymai. Siekiant organizacinio sutelkimo, 1933 m. buvo paskelbtas Tautiškojo darbo talkos statutas, pasak kurio, Talką sudarė visos lietuviškos organizacijos, remiančios Tautininkų sąjungos idėjas.
Labai ryški naujo Vyriausybės požiūrio i valstybės ir visuomenės uždavinius išraiška buvo 1935 m. Spaudos įstatymo nuostata, suteikusi ministrui pirmininkui arba jo pavedimu kitam asmeniui teisę ne tik drausti skelbti spaudoje tam tikra medžiagą, bet ir įpareigoti redaktorius ir leidėjus privalomai spausdinti tam tikra medžiaga, smulkiai nušviesti atitinkamus valstybinio ar visuomeninio gyvenimo reiškinius. Ši priemonė sudarė Vyriausybei sąlygas panaudoti opoziciniu politiniu sroviu spauda valstybės politikai reikšti, aktyviai joje propaguoti net prieštaraujančias tų srovių nusistatymui Vyriausybės priemones. Išryškėjo valstybės kišimosi Į ūkini gyvenimą suaktyvėjimas, ypač ekonominės krizės metais, kai valstybė ėmė reguliuoti kai kuriu pramonės gaminiu kainas, nustatinėti tvirtas eksportuojamų prekių kainas, stengėsi mažinti neigiamą žemės ūkio produktu ir pramonės gaminiu kainų neatitikima ir pan. 1939 m. buvo įsteigta finansų ministro vadovaujama Tautos ūkio taryba. Tais pačiais metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išleistas Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti Įstatymas [VŽ. 1939. iNr. 661], suteikęs finansų ministrui teise leisti įsakymus prekių ir medžiagų įvežimo, išvežimo ir paskirstymo, gamybos ir taupymo, gaminių paskirstymo ir pardavimo, kainų klausimais. Remdamasis šiuo įstatymu, finansų ministras 1939 m. pabaigoje- 1940 m. pradžioje įsteigė 10 privalomu pramonės įmonių sąjungų, jungiančių visas nustatytoms gamybos šakoms priklausančias įmones; pramonės sąjungos buvo įpareigotos vykdyti ministro nurodymus gamybos normavimo, prekių ir medžiagų Įvežimo bei išvežimo, realizacijos sąlygų nustatymo klausimais. 1939 m. rugsėjo 7 d. paskelbiamas Nepaprastojo meto įstatymo papildymas [VŽ. 1939. Nr. 662], suteikęs vidaus reikalų ministrui teisę įvesti darbo prievole darbingiems asmenims nuo 16 iki 60 metų amžiaus. Naujųjų politinių pažiūru fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti beviltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl, užuot rengusis referendumui, vir
159
šūnėse buvo nutarta parengti nauja konstituciją. Šią Lietuvos Konstitucijų Seimas priėmė 1938 m. vasario 1l d. Paskelbta prezidento, ji įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12 d. [VŽ. 1938. Nr. 608]. Konstitucija susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto i 156 straipsnius, ir buvo atvirai autoritarinė. Jos 3 straipsnis skelbė: „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei”. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimu laikas nepasikeitė. Konstitucija neberibojo valstybės vadovo kompetencijos įsakmiu jo prerogatyvų išvardijimu, teigdama, kad prezidentas „reprezentuoja Lietuvos Valstybe, priima svetimųjų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta” (61 str.). Kituose straipsniuose nurodyta prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymų nustatytus pareigūnus, prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, galinčiu skirti ir atleisti kariuomenės vada. „Kai yra pavojus viešajai tvarkai arba valstybės saugumui”, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį meta. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo ir taikos klausimus. Kardinaliai keitėsi prezidento ir kitų valstybės institucijų santykiai. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Konstitucijai nustačius dvi Seimo paprastąsias sesijas per metus, prezidentui buvo pavesta jas sušaukti ir suteikta teisė baigti sesijos darbą pirma laiko. Prezidentui suteikta teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotos Seimo narių daugumos reikalavimu sušaukti nepaprastąja sesija ir nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją nutraukti net nebaigus tų klausimų svarstyti. Prezidentui pavesta paleisti išbuvusį penkerių metų kadencijos laika Seimą, taip pat leista jį paleisti ir pirma laiko. Išimtinei Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė priimti savo statutą bei Konstitucijos pakeitimo projektą. Ir pagal šią Konstituciją Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės: joje nustatyta, kad, Seimo ar jo sesijos nesant,
J
įstatymus leidžia prezidentas. Seimui Konstitucija pavedė svarstyti ir priimti tik įstatymu projektus, kurie įstatymais tapdavo tik prezidento patvirtinti ir paskelbti. Per 30 dienu prezidentas įstatymo projektą galėjo gražinti Seimui svarstyti antrą karta. Seimui pakartotinai ta patį projektą priėmus absoliučia halsu dauguma, prezidentas turėjo jį skelbti arba Seimą paleisti. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti prezidento veto. Panaši procedūra buvo numatyta prezidentui vetuojant Seimo priimta Konstitucijos pakeitimo projektą: šiuo atveju veto galėjo būti įveiktas tik naujam Seimui tą patį projektą priėmus kvalifikuota balsų dauguma. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Ir tik Seimo sesijai esant, norint gauti ratifikavimo pritarimą, jam turėjo būti pristatomos sutartys, pakeičiančios galiojanti ar įpareigojančios išleisti naują įstatymą. Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą valstybės biudžetą, bet, Seimo nesant arba jam biudžeto nepriėmus iki sesijos pabaigos, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tvirtinti tiesiai prezidentui. Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o prezidentas iš Vyriausybės institucijos buvo eliminuotas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, dalyvauti juose ir pirmininkauti. Prezidentui suteikta teisė duoti sutikimą kelti ministrui pirmininkui, ministrui ar valstybės kontrolieriui bylą dėl tarnybinio nusikaltimo. Tai, kad prezidento aktams, kuriais skiriami ir atleidžiami ministras pirmininkas ir valstybės kontrolierius, taip pat duodamas sutikimas iškelti jiems bylą, Konstitucija nereikalavo Vyriausybės atstovo kontrasignacijos, gerokai išplėtė valstybės vadovo galimybes. Kartu Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Seimo – Konstitucija jau neužsiminė apie Seimo pasitikėjimą Vyriausybe, apie teisę reikalauti jos atsistatydinimo. Netgi išklau
sęs ministro pirmininko atsakymą į interpeliaciją ir kvalifikuota balsu dauguma pripažinęs, jog atsakymas nepatenkinamas, Seimas galėjo sulaukti iš prezidento ne ministro pirmininko atleidimo, o paties Seimo paleidimo. Ir tik naujai susirinkęs Seimas, pripažinęs ministro pirmininko atsakymą j tą pačią interpeliacija esant nepatenkinama, galėjo prezidentą priversti atleisti ministrą pirmininką. Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas neatsako, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei (73 str.). Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai pabrėžia valstybės primatą: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas” (16 str.). Konstitucijos trečiajame skyriuje, pavadintame „Piliečiu teisės ir pareigos”, apie teises kalbama neatsiejamai nuo pareigu: čia skelbiama, kad pilietis naudojasi savo laisve, „visuomet atsimindamas savo pareigas Valstybei”, ir kad piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei (17 str.). Pagrindines piliečių laisves Konstitucija (25 str.) sujungė j ”visuomeninio veikimo laisve”, kurią „valstybė saugo”, žiūrėdama, kad nebūtų veikiama „kenksminga valstybei kryptimi”. Prieš tai nurodyto bendro reikalavimo kontekste šiame straipsnyje išskirta visuomeninė veikla, ypač spaudoje, organizacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei reikalavimą. Konstitucijos 21-24 straipsniuose skelbiamas asmens ir buto neliečiamumas, susižinojimo turinio paslapties valstybinė apsauga, kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Nurodoma, kad valstybė galinti šias laisves varžyti „valstybės saugumo”, „kovos su nusikaltimais” sumetimais, t. y. nebekeliami, kaip ankstesnėse konstitucijose, konkretūs reikalavimai teisiu ir laisvių subjektams, o jų įgyvendinimo priežiūra pavedama atitinkamoms valstybės institucijoms. Valstybės vaidmeniui ūkio sferoje nusakyti skiriamas specialus Konstitucijos skyrius „Tautos ūkis”. Čia, greta tradicinės de
162
klaracijos apie tai, kad valstybė saugo nuosavybės teise, yra nauja, savininką Įpareigojanti nuostata: „Turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais” (51 str.). Skelbiama, kad valstybė „prižiūri ir rikiuoja” ūkio ir jo atskiru įmonių veikla, rūpinasi veikliu ūkininkų dalyvavimu tikslingoje ir taisyklingoje žemės ūkio veikloje, pramonės, prekybos ir amatų ūkiniu galimumu tikslingu panaudojimu ir t. t. Konstitucija nustato aktyvia valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo klausimais.
6. Administracinis aparatas Aukščiausioji Lietuvos valdžia savo funkcijas vykdė per centrinius valdymo organus- ministerijas, kurių sąrašas netrukus nusistovėjo ir tapo stabilus visą tarpukario laikotarpi. Specialus įstatymas – Ministerių kabineto etatai [VŽ. 1924. Nr. 156] išvardijo šias aštuonias ministerijas: Finansų, Žemės ūkio, Susisiekimo, Vidaus reikalų, Teisingumo, Švietimo, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų. Trys pirmosios ministerijos rūpinosi Lietuvos valstybės ūkinės-ekonominės politikos rengimu ir įgyvendinimu. Pagrindinė jų – Finansų ministerija. Ji buvo sudaryta 1924 m. reorganizavus Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Ši ministerija ne tik disponavo pagrindiniais valstybės poveikio ūkiniam krašto gyvenimui svertais, bet ir sudarė viso valstybinio aparato veiklos ekonomini pagrindą. Centrinio Finansų ministerijos aparato struktūra nekart keitėsi, bet du pagrindiniai jo padaliniai – Finansų ir Mokesčių departamentai – funkcionavo nuolat. Pagrindinis ministerijos padalinys buvo Finansų departamentas (iki 1921 m. jis vadinosi Bendrųjų reikalų ir valstybės lėšų departamentu), užsiiminėjęs valstybės biudžeto sudarymu ir Įgyvendinimu, valstybės lėšų tvarkymu. Departamentui buvo pavaldžios vietinės iždinės, Į kurias patekdavo mokesčiai ir rinkliavos, bet kasinį biudžeto aptarnavimą perdavus Lietuvos bankui, jos buvo panaikintos.
163
Valstybės įplaukomis rūpinosi Mokesčių departamentas. Jam buvo pavaldžios 1924 m. įsteigtos vietinės mokesčių inspekcijos, kontroliavusios, kad laiku būtų sumokėti visi mokesčiai. Atsižvelgiant į netiesioginiu mokesčių – akcizo, kaip svarbaus valstybės pajamų šaltinio, svarbą, 1921-1924 m. Finansų ministerijos sudėtyje funkcionavo savarankiškas Akcizo departamentas. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos pramonė smarkiai nukentėjo, dalis įmonių buvo evakuota į Rusijos giluma. Finansų ministerijos sudėtyje sudarytas Prekybos ir pramonės departamentas turėjo padėti įveikti čia iškilusius sunkumus. Jam, be kita ko, buvo pavesta spręsti organizacinius klausimus, susijusius su pramonės įmonių atstatymu ir kūrimu; tam daugiausia buvo naudojamas akcinių bendrovių bei privačių asmenų kapitalas. Prekybos srityje privati iniciatyva dėl kreditu stokos reiškėsi silpnai, todėl valstybė ėmėsi iniciatyvos organizuoti būtinų prekių importą ir talkinti eksporto organizavimui. Iki 1924 m. tiek prekybos, tiek ir pramonės srityse jau ėmė aktyviai reikštis privati iniciatyva, todėl šiose srityse su valstybės pagalba spręstinų uždavinių apimtis susiaurėjo. Tai lėmė Prekybos ir pramonės departamento reorganizavimą: jame buvo panaikintas pramonės skyrius, o likusio Prekybos departamento žiniai pavestas daugiausia muitų politikos įgyvendinimas. Tuo tikslu departamentui buvo perduotos muitinės ir pereinamieji punktai, anksčiau priklausę specialiam tos pačios ministerijos Muitinių departamentui, kurio buvo atsisakyta. Tik paaštrėjus tarptautinei situacijai ir valstybei aktyviau ėmus reguliuoti ūkio gyvenimą, 1939 m. Prekybos departamentas buvo reorganizuotas į Užsienio prekybos departamentą ir įsteigtas naujas Pramonės ir prekybos departamentas, turintis pramonės ir prekybos inspektorių vietose. Finansų ministerijos sistemoje taip pat veikė (l 924 m.) Valstybinio draudimo įstaiga, Centrinis statistikos biuras, Matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai, Taupomosios valstybės kasos ir kai kurios kitos institucijos.
Finansų ministerijai pavaldi Kredito ištaigų ir kooperatyvų inspekcija 1932 m. buvo reorganizuota j Viešojo atsiskaitymo Įstaigų ir įmonių priežiūros inspekciją, kuri turėjo kontroliuoti, kad kredito, draudimo, biržų, prekybos, pramonės ir kitos įstaigos ir įmonės, kurias bendrieji įstatymai ar jų įstatai įpareigoja viešai atsiskaityti, laikytųsi įstatymų, nedarytų žalos visuomenės reikalams ir kt. Finansų ministras gavo teisę skirti šių įstaigų ir įmonių priežiūrai valdininkus, reikalauti pašalinti netinkamus darbuotojus, drausti joms atlikti tam tikras operacijas ir net jas uždaryti. 1938 m. buvo sudaryta Kredito inspekcija. Siekiant įveikti ekonominės krizės sukeltus sunkumus, Finansų ministerijos sistemoje 1935 m. buvo įsteigta Kainų tvarkytojo įstaiga, kuriai suteikta teisė nustatyti prekių kainas ir užmokesti už patarnavimus, prekių paskirstymą ir kt., ir iškeltas uždavinys mažinti neigiama žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kainų neatitikimą. Lietuvoje, agrariniame krašte, didžiulė reikšmė buvo skiriama žemės ūkio žinybai. Kurį laika Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos struktūra mažai tesikeitė: ji susidėjo iš Bendrojo, Žemės ūkio, Žemės tvarkymo ir matavimo bei Miškų departamentų. 1924 m. žinybą imta vadinti tiesiog Žemės ūkio ministerija, o jos struktūroje atsirado nauji padaliniai: greta Žemės ūkio ir Miškų departamentų, joje buvo sukurta Žemės reformos valdyba, susidedanti iš Žemės reformos bei Žemės tvarkymo departamentų. Ministerijos sudėtyje 1931 m. papildomai suformuotas Veterinarijos departamentas, o 1938 m. Žemės reformos valdyboje dar ir Melioracijos departamentas. Į ministerijos sudėtį įėjo ir kai kurie kiti padaliniai. Vieliniams Žemės ūkio ministerijos organams priklausė apygardų žemės tvarkytojai, miškų ūkio tarnybos, veterinarijos tarnybos; ministerijai buvo pavaldžios žemės ūkio mokyklos. Susisiekimo ministerijos veiklos sritis visiškai atspindėjo jos struktūra, be Bendrųjų reikalų departamento, apimanti Geležinkelių, Plentų, vandens kelių ir uostų, Pašto, telegrafo ir tele
fono valdybas. Šių valdybų tvarkomi objektai iš esmės sudarė valstybės nuosavybe ir jiems eksploatuoti bei aptarnauti funkcionavo platus šakinių ir vietiniu įstaigų ir įmonių, turinčių daugiausia gamybini pobūdį, tinklas ir daug tarnautoju. įvairi buvo Vidaus reikalų ministerijos veikla: daug kartų struktūriškai keitęsis Šios Įstaigos centrinis aparatas ir jam pavaldžios vietinės įstaigos vadovavo viešosios tvarkos apsaugai, kovai su nusikaltimais, vietiniam valdymui, prižiūrėjo vietos savivaldybes, rūpinosi sveikatos bei socialine apsauga, statybų ir sauskelių priežiūra, tikybų reikalais. Atkuriant Lietuvos valstybę susiformavusi savaveiksmė milicija buvo menkai organizuota, negausi ir silpna, todėl nepajėgė tinkamai atlikti savo funkcijų. Jos veiklos sritis buvo siaura, o daugeli policinių funkcijų apskritai vykdė kariuomenė: ji padėjo palaikyti viešąją tvarka, saugojo valstybės sienas, geležinkelį; prie Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus sudarytoji Žinių dalis, 1919 m. pertvarkyta į Žvalgybos skyrių, be karinės žvalgybos bei kontržvalgybos atliko dar ir politinio sekimo valstybės viduje funkcijų. Svarbus žingsnis stiprinant Lietuvoje milicija žengtas 1920 m. gegužės 14d. – išleidžiamas Milicijos įstatymas, nusakęs jos paskirtį ir naujus organizacinius principus. Milicija buvo centralizuota ir įpareigota saugoti įstatymų nustatyta valstybės ir visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir įsakymus. Įstatyme nurodyta, kad vidaus reikalu ministras gali steigti slaptosios milicijos skyrius. Remiantis tą pačią diena priimtu Vidaus reikalų ministerijos etatų įstatymu centriniame aparate įsteigiamas Piliečių apsaugos departamentas vadovauti milicijai, o tarp jų vietinių institucijų jau figūravo ir kriminalinės milicijos pareigūnai. Tai rodė praktiškai prasidėjusį milicijos veiklos specializavimą. Viešosios milicijos, turinčios tikslą užtikrinti visuomenės rimtį ir saugumą, žemutine organizacine grandimi tapo teritorinės nuovados, apimančios 2-3 valsčius arba atitinkamo dydžio miesto rajoną, milicija. Apskrities mastu milicijai vadovavo milicijos
vadas. Besikuriančios slaptosios – kriminalinės milicijos veiklos sieros buvo nusikaltėlių išaiškinimas, paieška ir sulaikymas, pirminiu tardymo veiksmų atlikimas. 1923 m. rugpjūčio 13 d. Vidaus reikalu ministerijai perduotos politinio sekimo krašto viduje funkcijos, tam tikslui Piliečių apsaugos departamento žinioje organizuotas Kriminalinis skyrius B, 1924 m. reorganizuotas į Politinės policijos skyrių (kaip minėta, tais melais miliciją imta vadinti policija). Stengiantis telkti slaptosios policijos materialines jėgas ir galimybes, 1927 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo sukurta savarankiška, nebepavaldi Piliečių apsaugos departamentui, Kriminalinės policijos valdyba su skyriais A (politinė) ir B (kriminalinė). Kriminalinės policijos, centriniame ministerijos aparate ėmusios veikti departamento teisėmis, direktorius tapo pavaldus tiesiogiai vidaus reikalų ministrui. Tais pačiais metais vietiniai kriminalinės policijos punktai buvo pavadinti kriminalinės policijos rajonais; jų būta septynių. 1933 m. Kriminalinės policijos valdyba reorganizuota i savarankiška Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamentą, vadovavusi valstybės saugumo ir kriminalinei policijoms. Kasdienei veiklai vykdyti Lietuvos teritorija buvo suskirstyta i šešias apygardas, o šios – į rajonus. Kauno apygardoje valstybės saugumo ir kriminalinė policijos veikė skyrium, Klaipėdos apygardoje buvo tik valstybės saugumo policija (kriminalinės policijos veiklos sfera įėjo i autonominės administracijos kompetencija), likusiose apygardose jos veikė išvien. Iš karinės žinybos Vidaus reikalų ministerija 1923-1924 metais taip pat perėmė valstybės sienų ir geležinkelio apsaugos funkcijas, kurioms vykdyti sudarytos specializuotos pasienio ir geležinkelio policijos nuovados. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas, kuriam buvo pavaldi visa viešoji policija, 1935 m. reorganizuotas į Policijos departamentą, tvarkiusį policijos reikalus. Jam ir toliau liko nepavaldi tik valstybės saugumo ir kriminalinė policijos šakos.
167
Kitas svarbus Vidaus reikalu ministerijos darbo baras buvo vielos savivaldybių priežiūra. Šia veikla, taip pat socialine apsauga, 1920 m. užsiėmė Savivaldybių ir darbo bei socialinės apsaugos departamentas, o nuo 1921 m. -jau savarankiškas Savivaldybių departamentas. Departamentui vadovaujant buvo organizuojami savivaldybių rinkimai, kontroliuojama valsčių viršaičiu ir tarybų narių sudėtis, prižiūrima savivaldybių veikla, nagrinėjamos apeliacijos dėl miestų ir apskričių tarybų nutarimų. Vidaus reikalų ministerijai pavesta rūpinimąsi samdinių ir jų šeimų narių interesais nuo 1921 m. atliko naujai sukurtas atskiras Darbo ir socialinės apsaugos departamentas. Jį 1924 m. panaikinus, šios funkcijos atiteko 1919 m. sukurtai Darbo inspekcijai, vietose turinčiai 12 darbo inspektorių. Specialus Darbo inspekcijos įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 179] nustatė, kad jos tikslas yra „kelti darbingumą, saugoti gyvybę ir sveikatą darbui pasamdytų žmonių, kurie dirba einant samdymo sutartimi”, išskyrus žemės ūkius, mažesnius kaip 80 ha, taip pat saugoti gyvybę ir sveikata ”darbui pasamdytų žmonių šeimynų”. 1926 m. dar buvo įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, steigusi ir prižiūrėjusi teritorines ligoniu kasas. Vidaus reikalų ministerijoje nuolat veikė Sveikatos departamentas, kuriam buvo pavesta rūpintis užkrečiamų ligų profilaktika, spręsti bendruosius sanitarijos reikalus, išduoti specialistams leidimus verstis privačia medicinos praktika, steigti vaistines ir t. t. Departamentui buvo pavaldūs keletos valstybinių gydymo ir sanitarijos įstaigų, apskričių gydytojai. 1920 m. prie Vidaus reikalų ministerijos įkūrus Lietuvos atstatymo komisariatą, šios ministerijos kompetencijai buvo pavesta statybos taisyklių priežiūra. Komisariatas 1925 m. reorganizuotas į Statybos inspekciją. Statybos darbams prižiūrėti į apskritis ir miestus, turinčius apskričių teises, vidaus reikalų ministras skyrė inspekcijai pavaldžius technikus. Iki 1924 m. Vidaus reikalų ministerijoje funkcionavo Tikybų departamentas, vėliau reorganizuotas į Tikybos reikalų re
ferentūrą. Tik 1928 m. tikybų reikalų tvarkymas perduotas Švietimo ministerijai. Išskirtinė vieta ne tik vidaus reikalų, bet ir apskritai vietinių administraciniu valstybės organu sistemoje ir toliau teko apskričiu viršininkams. Tiesa, apsitvarkius kitoms žinyboms, jie neteko bendrosios kompetencijos organo pobūdžio, bet tarp vidaus reikalu ministerijos vietos organų neabejotinai užėmė vyraujančią padėtį. Skinamu vidaus reikalų ministro ir jam pavaldžiu apskrities viršininkų teisinė padėtis ir kompetencija specialaus įstatymo nebuvo reglamentuota. Tačiau galiojantys kitiems reikalams skirti Įstatymai jiems patikėjo išties plačias teises ir pareigas. Pagal 1920 m. Milicijos įstatymą, apskrities viršininkui buvo pavaldus apskrities milicijos vadas, apskrities viršininkas galėjo leisti privalomus įsakymus gyventojams visuomenės tvarkai ir ramybei, sveikatai bei švarai palaikyti; 1919 m. Savivaldybių įstatymas jam suteikė teisę revizuoti savivaldybių veiklų, protestuoti jų nutarimus, reikalauti valsčiaus viršaičio ir kitų tarybos narių atleidimo; 1924 m. pakeistas Savivaldybių įstatymas sujungė apskrities viršininko ir apskrities valdybos pirmininko pareigybes. Teisingumo ministerija vadovavo teismų sistemai, prokuratūrai, notariatui ir įkalinimo vietoms. Negausus jos centrinis aparatas iš pradžių struktūriškai susidėjo iš Pirmojo bendrųjų reikalų, Antrojo teisių ir Kalėjimų departamentų. 1924 m. ministerijos struktūra buvo supaprastinta: visas jos funkcijas ėmė vykdyti sekretoriatas, kurio sudėtyje taip pat buvo kalėjimų inspektorius ir Teisingumo ministro taryba, susidedanti iš trijų prezidento skiriamų nuolatinių narių ir šešių vadovaujančių ministerijos sistemos valdininkų – generalinio sekretoriaus bei teismo, prokuratūros ir advokatūros atstovų. Tarybai buvo pavestas kodilikacinis darbas, svarstyti teisingumo ministro siūlomus įstatymų projektus, teikti išvadas teisiniais klausimais. Apskritai teismai nepriklausė administraciniam valstybės aparatui. Tačiau 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas aukštesnie
169
šiems teismams žemesniųjų atžvilgiu suteikė ir administracinės priežiūros teises: lankyti teismus ir tikrinti jų darbą, išreikalauti atskiras bylas, reikalauti iš teismų ir teisėju žinių ir paaiškinimu; nurodyti teismams pašalinti pastebėta netvarkų, siūlyti iškelti teisėjui drausmine bylą. Ministerijai priklausė kalėjimai ir arešto namai, turintys savo administracija, prižiūrėtojus ir kt. tarnautojus. Vadovauti švietimo ir kultūros sritims buvo pavesta Švietimo ministerijai. Struktūriniu požiūriu ji susidėjo iš Aukštesniojo mokslo, Pradžios mokslo ir Bendrųjų reikalų departamentų. Be to, 1922 m. ministerijai priklausė Valstybės centrinis knygynas. Valstybės centrinis archyvas. Valstybės muziejus, Knygų leidybos komisija ir kai kurie kiti padaliniai. Svarbi buvo karinė valdymo žinyba, vadovaujama Krašto apsaugos ministerijos. Krašto apsaugos ministras remiantis Kariuomenės vadovybės įstatymu [VŽ. 1935. Nr. 465] buvo visos kariuomenės viršininkas. Jam tiesiogiai buvo pavaldūs kariuomenės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas ir kai kurie kiti aukštieji pareigūnai. Kariuomenės vadas atsakė už ginkluotųjų pajėgų karini rengimą ir vadovavimą karinėms operacijoms. Jis nebuvo skiriamas tik 1928-1935 m., ir jo pareigas tuokart ėjo Vyriausiojo štabo viršininkas. Kariuomenės vadui buvo pavaldūs Vyriausiojo štabo viršininkas, divizijų vadai, ginklų rūšių viršininkai ir inspektoriai, karo mokymo ištaigų viršininkai, Šaulių sąjungos viršininkas ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas. Vyriausiasis štabas buvo sudarytas 1924 m., reorganizavus Generalinį štabą, ir susidėjo iš Generalinio štabo ir Administracijos valdybų. Vėliau, 1935 m., Vyriausiasis štabas buvo pavadintas Kariuomenės štabu, panaikintos jo buvusios valdybos, kurių skyriai perėjo i tiesioginį štabo viršininko pavaldumą. Karinio valdymo požiūriu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į tris karo apygardas. Pirmą kartą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizavimo pagrindus įstatymiškai sureguliavo 1919 m. rugsėjo 27d. išleisti
Laikinieji naujoku šaukimo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 13], paskelbę visuotinę karinę prievolę ir nustatę šaukimo tvarką bei atleidimo iš tarnybos pagrindus. Pagal Steigiamojo seimo išleista Karinės prievolės įstatymą [VŽ. 1922. Nr. 91 ], ginkluotosios pajėgos susidėjo iš kadrinės kariuomenės, naujoku rezervo, atsargos ir apsaugos. Atlikti karo prievolę privalėjo visi Lietuvos piliečiai vyrai. Šauktinų asmenų skaičių kasmet turėjo nustatyti įstatymas. Galėjo būti šaukiami burtų keliu 20 metų sulaukė vyrai ir priklausomai nuo kariuomenės rūšies turėjo tarnauti dvejus trejus metus. Atlikusieji tarnybą 13 metų buvo laikomi atsargoje ir galėjo būti šaukiami trumpalaikei tarnybai, o vėliau dar 10 metu – apsaugoje. Nepašauktieji į tikrąja tarnybą 12 metų buvo laikomi naujokų rezerve, o po to 13 metų – apsaugoje. Naujas Karinės prievolės įstatymas [VŽ. 1936. Nr. 538] nustatė, kad tikroji karo tarnyba trunka 1,5-2 metus, į ją šaukiami 21 metų amžiaus vyrai, o po tarnybos iki 45 metų amžiaus jie buvo atsargoje. Naujokams kariuomenėn šaukti, mobilizacijai rengti ir vykdyti kiekvienoje apskrityje veikė karo komendantūros. Užsienio reikalų ministerija Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje – 1919-1920 m. plėtojo veikla, kuria svarbiausia buvo siekiama tarptautinio pripažinimo, stengiamasi propaguoti užsienyje Lietuvos tautinę nepriklausomą valstybę ir jos problemas. Šiems uždaviniams spręsti veikė Bendrasis ir Informacijų departamentai. Užsienio šalims ėmus skirti Lietuvai daugiau dėmesio, nustatinėti su ja kai kuriuos politinius ir ekonominius ryšius, Užsienio reikalų ministerijos veiklos apimtis išaugo ir tapo įvairesnė. Tai matyti iš jos vidaus struktūros, 1921 m. reorganizuotos regioniniu principu: ministerijoje, be Bendrojo departamento, buvo Rytų. Europos centro ir Vakaru departamentai. Tačiau 1924 m. ministeriją imtasi pertvarkyti funkciniu principu: Politikos ir ekonominiu reikalu departamentas įgyvendino valstybės užsienio politiką, ekonominius ryšius su užsienio valstybė
mis, vadovavo informacijos reikalams; Teisiu ir administracijos departamentui buvo pavesti tarptautinės privatinės teisės, konsuliniai, ūkiniai-administraciniai klausimai. Užsienio reikalų ministerijai buvo pavaldūs Lietuvos atstovybė ir konsulatai. Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje Ministru kabineto sudėtyje funkcionavę ministrai be portfelio žydų ir gudų reikalams taip pat turėjo atitinkamų etatų įstatymų nustatyta savo aparatą. Šių ministru institutas gyvavo iki 1923 m. pabaigos, o 1924 m. valstybės išlaidų sąmatoje neskyrus finansavimo, jie likvidavosi. išimtine vietą aukščiausiųjų valstybės organų sistemoje užėmė Valstybės kontrolieriaus ištaiga, įsteigta 1919 m. vasario 20 d. Įstatymo valstybės kontrolei tvarkyti [LVŽ. 1919. Nr. 5] pagrindu. Tai buvo savarankiška, nepriklausanti nuo Ministrų kabineto, valstybės valdymo institucija. Jai vadovavo Valstybės kontrolierius, skiriamas ir atleidžiamas Respublikos prezidento, prilygintas ministrui, bet kabineto darbe dalyvavęs patariamojo balso teise. Valstybės kontrolieriaus kompetencijai priklausė valstybės pajamų ir išlaidų, turto, skolų ir apskaitos priežiūra. Valstybės kontrolieriaus įstaigai turėjo atsiskaityti valstybės ir savivaldybės įstaigos, besinaudojančios valstybės lėšomis, taip pat visuomeninės organizacijos, gavusios valstybės kreditus. Struktūriškai Ši įstaiga susidėjo iš Biudžeto vykdymo apskaitos skyriaus, Bendrosios revizijos, Susisiekimo revizijos ir Krašto apsaugos revizijos departamentų. Lietuvoje būta valstybės institucijų, pavaldžių tiesiogiai Ministrų kabinetui. Antai, siekiant pajungti valstybei piliečių visuomenine veiklą, buvo paskelbtas Visuomeninio darbo valdybos įstatymas [VŽ. 1938. Nr. 617]. Ministro pirmininko žinioje sukurtai institucijai buvo pavesta prižiūrėti žodinę agitaciją, spaudą, sąjungas, meną ir kitas visuomeninės veiklos sritis. Valdybai iš Vidaus reikalų ministerijos žinios perduota kino filmų cenzūra, iš Švietimo ministerijos – Valstybės radiofonas. Kitais metais panaikinus Valdybą, Vidaus reikalų ministerijos sistemoje šiam reikalui buvo sudarytas Spaudos ir draugijų skyrius,
172
o Valstybės radiofonas perduotas ministro pirmininko žinion [VŽ. 1939. Nr. 644]. Valstybės administracinio aparato raidai tam tikrą poveikį padarė 1939 m. Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai: prezidentas, ministrui pirmininkui pristačius, skyrė įgaliotinį Vilniaus miestui ir sričiai, kuriam pavesta siūlyti reikiamus įstatymu pakeitimus, prižiūrėti ir koordinuoti valstybės ir savivaldybių darbą ir kt. Skirtingai nuo ministru, kuriuos parenkant svarbiausias vaidmuo teko valdančiosios partijos arba bloko vadovybei, o autoritarinio režimo metais – Respublikos prezidentui ir jo aplinkai, kitus aparato tarnautojus skirdavo atitinkamo rango viršininkas, o nemažai aukščiausiųjų tarnautoju, vadovaujantis Konstitucija, – prezidentas. Ministrų padėtis poste buvo nestabili, nes priklausė nuo daugelio politinių veiksniu, o dauguma valstybės tarnautoju savo postuose likdavo nuolat. Profesionalūs tarnautojai užtikrino administracijos veiklos perimamumą. Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje tarnautojai neturėjo patyrimo ir pakankamo išsilavinimo. Jų kadrai buvo labai margi: čia atėjo dirbti negausus būrys buvusiu Rusijos imperijos valdininkų, bet dauguma jų buvo energingas ir entuziastingas jaunimas. Ilgainiui šie žmonės įgijo patyrimo, gavo reikiamą išsilavinimą.
7. Funkcinė savivalda ir vietos savivaldybes Jau 1922 m. Konstitucijos 89 straipsnis (po to ir 1928 m. Konstitucija) skelbė, kad atskiroms ūkio sritims įstatymai suteikia tam tikrą savivaldą, turinčia bendradarbiauti su valstybės valdžia normuojant ūkio gyvenimą. 1938 m. Konstitucijoje taip pat buvo numatyta galimybė ūkio ir verslo sritims suteikti funkcinę (veikmens) savivalda (126 str.). Si konstitucinė nuostata buvo pradėta įgyvendinti sukuriant savivaldžias visuomenines institucijas – Pramonės ir prekybos bei Žemės ūkio rūmus [VŽ. 1925. Nr. 181]. Vėliau šios institucijos buvo reorganizuotos pritaikant naujiems uždaviniams spręsti.
173
1936 m. Pramonės ir prekybos rūmai reorganizuoti į pusiau valstybinio pobūdžio Pramonės, prekybos ir amatų rūmus [VŽ. 1936. Nr. 539]. Rūmų pirmininkų skyrė prezidentas, finansų ministras skyrė 33 iš 75 rūmų narių, likusieji buvo renkami pramonės, prekybos, amatu, kredito ir draudimo ištaigu ir įmonių savininku. Rūmai atstovavo pramonei, prekybai ir amatams, turėjo tirti jų sąlygas, reikšti nuomonę dėl jiems aktualių įstatymų projektų, organizuoti reikiamas pramonės, prekybos ir amatų šakas, rengti gaminių normas ir standartus, rūpintis negarbingos konkurencijos šalinimu. 1935 m. reorganizuoti Žemės ūkio rūmai [VŽ. 1935. Nr. 539] tapo pavaldūs žemės ūkio ministrui. Rūmų pirmininką skyrė prezidentas, 5 narius – Ministrų kabinetas, kitus 55 narius rinko apskričių tarybos arba delegavo įvairios organizacijos ar įstaigos, susijusios su žemės ūkio gamyba. Rūmai buvo įpareigoti kaupti žinias apie žemės ūkį, iškilus reikalui parūpinti ekspertus, teikti išvadas, imtis priemonių žemės ūkio kultūrai kelti, išsakyti nuomone dėl Įstatymų, išvežamos ir įvežamos žemės ūkio produkcijos muitų tarifų, transporto tarifų ir kt. Tais pačiais metais įsteigti Darbo rūmai [VŽ. 1935. Nr. 505], kurie turėjo rūpintis ekonominiais ir socialiniais darbininkų reikalais – teikti žinias samdomojo darbo klausimais, reikšti nuomone darbą dirbančių asmenų ekonominiais, kultūriniais ir socialiniais, darbo našumo reikalais, galėjo reikšti nuomone ir siūlyti įstatymų projektus, liečiančius samdomąjį darbą ir jį dirbančius žmones. Kandidatus į rūmus galėjo siūlyti 30 rinkėjų – privalomai apdraustų ligonių kasose, taip pat kai kurių kitų kategorijų darbininkų ir tarnautojų -grupė; vidaus reikalų ministro paskirta rinkimų komisija iš šių kandidatų turėjo atrinkti 90 tinkamiausių tam reikalui asmenų, iš kurių buvo renkama 30 rūmų narių ir tiek pat kandidatų. Vietiniams reikalams tvarkyti buvo skirtos vietos savivaldybės. Vietos savivaldybėms įstatymai suteikė teises tvarkyti vietos ūkio, finansų, buities, kultūros ir kitus reikalus: tvarkyti vietinės reikšmės pajamas ir išlaidas bei mokesčius, rinkti valstybinius mokesčius, remti žemės ūkį, pramone ir prekybą, steigti ir
174
išlaikyti smulkaus kredito ištaigas, Įrengti ir prižiūrėti vietinės reikšmės kelius, gatves ir tiltus, rūpintis labdara, švietimu, sveikata, priešgaisrine apsauga, paskirstyti gyventojams prievoles, užtikrinti visuomenės tvarka ir rimti, atlikti kitus įstatymais pavestus valstybės ir vietos reikalus. Ketvirtajame dešimtmetyje specialiais įstatymais savivaldybėms buvo pavestos svarbios funkcijos prezidento ir Seimo rinkimuose. Savivaldybės organai valsčiuose buvo valsčiaus taryba (iš pradžių dar ir valsčiaus valdyba) ir viršaitis (vėliau valsčiaus savivaldybės organams buvo priskirti ir seniūnijų krivulės bei seniūnai); apskrityse – apskrities taryba ir apskrities valdyba; miestuose -miesto taryba (iš pradžių dar ir miesto valdyba) ir burmistras. Savivaldybių sudarymo tvarką, be 1919 m. Savivaldybių įstatymo, reguliavo dar ir 1921 m. kovo 11 d. priimtas Savivaldybių rinkimų įstatymas [VŽ. 1921. Nr. 62] bei 1931 m. gegužės 2 d. Vietos savivaldybės įstatymas [ VŽ. 1931. Nr. 356]. Aktyviąją rinkimų teisę iš pradžių turėjo asmenys, sulaukę 20, vėliau -24 metų, o pasyviąją – 24 metus amžiaus. 1919 m. Savivaldybių įstatymas rinkėjams nustatė sėslumo cenzą, reikalaudamas, kad piliečiai, dalyvaują savivaldybių rinkimuose, iki rinkėjų sąrašų sudarymo būtų išgyvenę tame valsčiuje ne mažiau kaip šešis mėnesius. 1921 m. Savivaldybių rinkimų įstatyme, nors ir neužsimenama apie sėslumo terminus, tačiau nurodoma, kad savivaldybių rinkimuose negali dalyvauti piliečiai, negyvenantys tame valsčiuje ir neturintys buto, tarnybos ar kito nuolatinio užsiėmimo. Didžiausius reikalavimus rinkėjams kėlė 1931 m. Vietos savivaldybės įstatymas, pagal kurį, be reikalavimo išgyventi tame valsčiuje ar mieste ne mažiau kaip metus, buvo reikalaujama, kad rinkėjai mokėtų ar privalėtų mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius arba būtų valstybės ar savivaldybės įstaigos tarnautojai; dalyvauti valsčiaus savivaldybės organų rinkimuose galėjo ir asmenys, baigę aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą.
175
Įstatymas rinkėjams kėlė ir kitų reikalavimų, panašiu j tuos, kurie buvo nustatyti Seimo rinkėjams. Didžiausią reikšmę pagal 1921 m. įstatymą turėjo valsčių tarybų rinkimai, nes jas rinkėjai rinko tiesiogiai, o jau apskričių tarybų narius savo posėdžiuose rinko valsčių tarybos. Tiesa, 1921 m. įstatymas nustatė tiesioginius ir apskričių tarybų rinkimus, bet 1921 m. ir 1924 m. toks jų vykdymas kaskart buvo atidedamas ir apskritai neįvyko. 1919 m. Savivaldybių įstatymas, atsižvelgdamas į menka daugumos gyventojų išprusima, nustatė balsavimą įmetant rutuliukus į skirtingų spalvų dėželes. Pagal 1921 m. Savivaldybių rinkimų įstatymą, kandidatus i savivaldybių narius siūlė partijos ir grupės reikalaujant, kad kandidatų sąrašus pasirašytų bent 20 rinkėjų. Rinkimų rezultatus nustatydavo pagal proporcinę sistema, visą valsčiaus teritoriją laikant viena rinkimų apygarda. 193 l m. vietos savivaldybės įstatymas pagrindinį vaidmenį komplektuojant savivaldybes skyrė krivūlei, t. y. seniūnijos gyventojų susirinkimui, kuriame galėjo dalyvauti turį minėtuosius cenzus asmenys. Ji buvo laikoma teisėta, jei dalyvavo bent trečdalis turinčių teisę joje dalyvauti gyventojų. Krivūlė atviru balsavimu rinko seniūną, jo padėjėją ir seniūnijos atstovą į valsčiaus tarybą. Išrinktais laikydavo gavusiuosius paprastą dalyvaujančiųjų krivūlėje balsų daugumą. Valsčiaus taryba, susidedanti iš seniūnijų atstovų ir savo pačios išrinkto viršaičio, rinko savo atstovą į apskrities tarybą, kuri susidėjo iš valsčių atstovų bei viršaičių ir antraeiliu miestų atstovų bei burmistrų. Tik miestų tarybos buvo renkamos slaptais tiesioginiais rinkimais, kandidatus siūlydavo sąrašais, miestas sudarė vieną rinkimu apygardą. Kauno miesto tarybos trečiąja dalį skyrė Vyriausybė. Išrinktos visų lygių tarybos savo susirinkimuose rinko kolegialius vykdomuosius organus -valsčių valdybas ir jų viršaičius, apskričiu valdybas ir pirmininkus ir miestų valdybas ir jų burmistrus. Bet 1931 m. įstatyme jau nutolta nuo kolegialumo principo: kolegialumas išliko tik apskrities savivaldybės grandyje,
176
nes buvo renkami du valdybos nariai; trečiasis čia buvo apskrities viršininkas. Savivaldybės buvo pavaldžios aukštesnio lygio savivaldybės organui: apskričiu tarybos prižiūrėjo valsčių ir miestu tarybų veikla, tikrino žemesniųjų tarybų nutarimus, kontroliavo, kad jie atitiktų „valsčiaus gyventojų reikalams ir naudai”. Įstatymas reikalavo, kad apskričių tarybos tvirtintų žemesnių tarybų nutarimus tam tikrais klausimais – dėl paskolų, valstybės iždo pašalpų panaudojimo ir kt. Savivaldybės buvo pavaldžios ir administracijos organams, įstatymai savivaldybių veiklą pavedė prižiūrėti Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentui, kad jos „neiškryptu iš nustatomų joms šiuo Įstatymu vėžių” ir kad jų veikla nebūtu priešinga valstybės įstatymams. Departamentas naudojosi teise nagrinėti apeliacijas dėl miestų ir apskričiu tarybų nutarimų, nušalinti valsčiaus viršaiti arba valsčiaus tarybos narį, jei taryba apskrities viršininko reikalavimu to nepadaro pati. Apskričių viršininkai gavo teise revizuoti savivaldybes, protestuoti jų potvarkius. Vėlesnieji Savivaldybių įstatymo pakeitimai ir papildymai dar labiau apribojo savivaldybių teises ir išplėtė apskričių viršininkų galia savivaldybėms. Šiuo požiūriu ypač buvo reikšmingi 1924 m. liepos 29 d. pakeitimai, kai apskrities viršininkas gavo teisę tvirtinti viršaitį iš trijų valsčiaus tarybos pateiktų kandidatų, sustabdyti viršaičio ar kito valsčiaus tarybos nario veiklą, o svarbiausia -jis pats buvo paskelbtas apskrities tarybos pirmininku. 1931 m. įstatymas suteikė vidaus reikalų ministrui teisę, Ministrų kabinetui nutarus, paleisti bet kurios grandies tarybą; apskričių viršininkai tvirtino seniūnus, viršaičius, antraeilių miestų burmistrus; netvirtinant seniūnas turėjo būti renkamas iš naujo, o viršaitis ir burmistras galėjo būti paskirti vidaus reikalų ministro; ministras tvirtino apskričių valdybų narius bei pirmaeilių miestų burmistrus; visus minimus savivaldybių pareigūnus apskričių viršininkai arba vidaus reikalu ministras galėjo nušalinti nuo pareigu. Svarbiausieji savivaldybės aktai buvo reikalingi administracinių organu tvirtinimo.
177
Didele reikšmę vietinių valstybės organų, valstybės ir savivaldybės organu santykiams turėjo nepaprastosios padėties galiojimas. Priklausomai nuo nepaprastosios padėties rūšies kai kurios funkcijos, dažniausiai priklausančios savivaldybei, buvo perduodamos vietos kariniams arba vidaus reikalų organams. Pavyzdžiui, Ypatingi valstybės apsaugos įstatai iškėlė apskrities karo komendantu reikšmę. Komendantai savo žinioje turėjo komendantūrų įgulas, jiems paklusti turėjo policija. Komendantai galėjo sustabdyti civilinių valstybės bei savivaldybės įstaigų ir valdininkų įsakymų vykdymą.
8. Teismas Visos trys laikinosios Lietuvos konstitucijos apie teismo valdžią neužsiminė. Pirmą kartą ji buvo konstitucionizuota 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos bendrųjų teismu sistema pirmiausia įteisino 1918 m. lapkričio 28 d. Valstybės tarybos priimtas ir 1919 m. sausio 16 d. oficialiai paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas bei 1921 m. liepos 8 d. šio įstatymo papildymas [LVŽ. 1919. Nr. 2-3; VŽ. 1921. Nr. 68]. įstatymas nustatė trijų pakopų teismą. Žemiausia teismų sistemos grandis buvo taikos teisėjai, nagrinėję bylas vienasmeniškai. Kiekvienas taikos teisėjas turėjo savo veiklos teritorija – nuovada, į kurią įeidavo keletas valsčių. Jų kompetencijai priklausė dalis civiliniu ir nedidelės baudžiamosios bylos. Taikos teisėjas galėjo nagrinėti bylas dėl neteisėtumų rinkėjų sąrašuose, valsčiaus tarybos rinkinių panaikinimo, susirinkimų [statymo pažeidimų. Kita teismų sistemos grandis – apygardų teismai. Jie buvo sudaryti Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Kaip pirmosios instancijos teismams jiems buvo teismingos iš esmės visos bylos, kurios nepriklausė taikos teisėjų kompetencijai. Tam tikrais atvejais buvo numatyta galimybė apskųsti apygardų teismams administracinių Įstaigų nutarimus, pavyzdžiui, nutarimą atsisakyti [registruoti visuomeninę organizaciją ir kt. Kaip ape
liacinė instancija apygardų teismai pagal apeliacinį skundų nagrinėjo taikos teisėju išnagrinėtas bylas. Apygardų teismuose bylas nagrinėjo trijų teisėju kolegijos. Aukščiausioji teisminė instancija Lietuvoje buvo Lietuvos Vyriausiasis tribunolas. Kaip pirmosios instancijos teismas Vyriausiasis tribunolas galėjo spręsti prezidento, ministro pirmininko ar kurio kito ministro bylas. Visas kitas bylas Tribunolas nagrinėjo kaip apeliacinė instancija apygardos teismu sprendimams ir nuosprendžiams ir (nuo 1921 m.) kaip kasacinė instancija taikos teisėjų sprendimams ir nuosprendžiams, apeliacine tvarka patikrintiems apygardos teismuose. Vyriausiojo tribunolo sprendimai buvo galutiniai ir neskundžiami, bet baudžiamosiose bylose buvo leidžiama kreiptis į prezidentą su prašymu dovanoti arba švelninti skirta bausmę. Vyriausiojo tribunolo teisiamojo posėdžio sudėtį sudarė taip pat trijų teisėjų kolegija. 1933 m. liepos J l d. buvo paskelbtas naujas Teismų santvarkos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 419], pakeitęs 1919 m. Laikinąjį Lietuvos teismu ir jų darbo sutvarkymo įstatymą. Įstatymas įvedė keturių pakopų teismą. Žemutine teismų sistemos grandimi tapo apylinkių teismai, kuriuose galėjo dirbti po kelis teisėjus. Apylinkių teisėjų veiklos formos ir kompetencija buvo panašūs į anksčiau buvusių taikos teisėju. Kita teismu sistemos grandimi liko apygardų teismai, kurių kompetencija taip pat iš esmės nepakito: kaip pirmosios instancijos teismai jie sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas, išskyrus politines; kaip apeliacinė instancija – apylinkių teismuose išnagrinėtas bylas. Teismų santvarkos įstatymas į bendrųjų teismų sistema įtraukė visai naują grandį – vienus visai respublikai Apeliacinius rūmus, apeliacine tvarka nagrinėjusius bylas, pirmąja instancija jau nagrinėtas apygardų teismuose. Be to, Apeliaciniai rūmai kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėjo nusikaltimų valstybės saugumui bylas, anksčiau teismingas apygardų teismams.
179
Aukščiausiąja teismu sistemos grandimi ir toliau liko Vyriausiasis tribunolas. Tiesa, jis neteko apeliacinių teisių ir veikė išimtinai kaip kasacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apylinkių ir apygardų teismuose, Apeliaciniuose rūmuose ir Kariuomenės teisme, taip pat kaip pirmosios instancijos teismas byloms, kuriose kaltinami Vyriausybės nariai. Apygardos teismai, Apeliaciniai rūmai ir Vyriausiasis tribunolas jiems teismingas bylas dažniausiai nagrinėjo trijų teisėjų kolegijomis; kai kuriems klausimams spręsti buvo numatyti visuotiniai šių teismų narių susirinkimai. Vyriausiojo tribunolo visuotiniam narių susirinkimui priklausė įstatymų aiškinimo teisė, ginču tarp teismų bei tarp teismų ir administracijos organų dėl bylų priklausomybės nagrinėjimas ir t. t. Visuotinis susirinkimas leido potvarkius ir instrukcijas teismams. Visų grandžių žemesniųjų teismų veikla prižiūrėjo aukštesnieji teismai; visų teismu priežiūra buvo pavesta teisingumo ministrui. Pagal 1919 m. įstatymą taikos teisėjus skyrė ir atleido teisingumo ministras, apygardos teismų narius – Respublikos prezidentas teisingumo ministro teikimu, Vyriausiojo tribunolo narius-prezidentas. 1933 m. įstatymas nustatė, kad visus be išimties teismų sistemos grandžių teisėjus skiria prezidentas teisingumo ministro teikimu; kandidatus į apygardos teismų bei Apeliacinių rūmų teisėjus turėjo siūlyti atitinkamo teismo visuotinis susirinkimas, kandidatai buvo pristatomi ministrui, o jis turėjo teisę savo nuožiūra parinkti asmenis iš pasiūlytų kandidatu arba ir ne iš jų ir su atitinkamomis atestacijomis pristatyti prezidentui. Teismo valdžios nereglamentavimas pirmuosiuose konstituciniuose aktuose, taip pat laikinojo įstatymo neribojamos galimybės teisėjus pašalinti iš pareigų aiškinamas tuo, kad besikurianti Lietuvos valstybė neturėdama pakankamai teisininkų teisėjais buvo priversta skirti tam nepasirengusius žmones, todėl valdžia, kol teismai buvo organizuojami ir teisėjų tik ieškoma, buvo suinteresuota išlaikyti priklausomą teismo padėtį.
180
Labai trūkstant specialistų dirbti teismuose, 1919 m. gruodžio 11 d. priimtas Teismo kandidatų įstatymas [LVŽ. 1919. N r. 18]. Remiantis šio įstatymo reikalavimais, teismo kandidatais buvo priimami ne jaunesni kaip 20 metų amžiaus asmenys, dažniausiai turintys vidurini išsilavinimą. Jie vienus dvejus metus turėjo stažuotis pas taikos teisėjus, tardytojus, valstybės gynėja ar jo padėjėjus, apygardos teismo rastinėje, rengtis teoriškai ir laikyti egzaminus. Po to jie galėjo būti skiriami į laisvus taikos teisėjų, valstybės gynėjo padėjėju ir teismo tardytojų etatus. Per daugiau nei dešimtį metų aukštuosius teisės mokslus Lietuvoje baigė nemažai žmonių, todėl 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas jau turėjo pagrindą teismų darbuotojams kelti kur kas aukštesnius reikalavimus. Teisėjais, pagal šį įstatymą, galėjo tapti piliečiai, sukakę 25 metus amžiaus, turintys aukštąjį issimokslinimą. Teisėjais negalėjo būti asmenys, kuriems teismo sprendimu atimtos teisės, kurie paskelbti neišsimokančiais skolininkais, ir kt. Be to, apylinkės teismo teisėjais skiriami asmenys turėjo būti ne mažiau kaip dvejus metus ištarnavę teismo kandidatais, išlaikę nustatytus egzaminus ir po to bent vienus metus ėję teisme sekretoriaus ar panašias pareigas; apygardos teismų teisėjas turėjo būti ne mažiau kaip trejus metus dirbęs apylinkės teisėju; Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo tribunolo nariams reikėjo atitinkamai trejų ir Šešerių metų apygardos teismo teisėjo stažo. Dar didesni reikalavimai buvo keliami visų teismų pirmininkams. įteisindamas teisėjų nepakeičiamumo principą, 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas nustatė, kad teisėjas iš tarnybos atleidžiamas tik pareiškęs savo sutikimą; be jo sutikimo teisėjas galėjo būti atleidžiamas tik jam be pateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvykus į paskirtą teisėjo vietą, netekus Lietuvos pilietybės, paskelbus neišsimokančiu skolininku, teismo sprendimu uždėjus globą, dėl ligos nesugebant eiti pareigų. Šie apribojimai galėjo būti netaikomi tik teisėjui, neištarnavusiam trejų metų, jam dėl ligos neinant pareigų ilgiau nei nustatyta valstybės tarnautojams, taip pat sulaukus 65 metų (Vyriausiojo tribunolo teisėjui – 70 metų) amžiaus. Visais atvejais atleisti teisėją galėjo prezidentas teisingumo ministro teikimu.
181
Prie apygardos teismu bei Vyriausiojo tribunolo, o įsteigus Apeliacinius rūmus – ir prie jų buvo organizuoti valstybės gynėjai (prokurorai). Jiems pavesta ginti valstybės interesus, palaikyti valstybini kaltinimą nagrinėjant bylas teismuose. Vadovauti žemesniu grandžių prokuratūroms ir prižiūrėti jų veikla turėjo aukštesnės prokuratūros. Pagal 1933 m. įstatymą, vyriausiuoju prokuroru buvo laikomas teisingumo ministras. Prie apygardos teismų veikė tardytojai, atlikinėję parengtini tardymą apygardos teismams teismingose bylose. Vėliau, nuo 1933 m., prie apygardos teismų buvo apygardų ir apylinkų tardytojai, o prie Apeliacinių rūmų -ypatingieji tardytojai. Prie teismų buvo priskirti taip pat notarai, teismo antstoliai, teismo kandidatai. 1922 m. Konstitucijos 69 straipsnis (taip pat 1928 m. Konstitucijos 70 straipsnis) skelbė: „Teismas visiems piliečiams yra lygus”. Toliau tame pačiame straipsnyje nurodomos dvi minėto bendro principo išimtys: ”Karius dėl tarnybos nusikaltimų teisia tam tikri teismai. Ypatingieji teismai gali būti steigiami tik karo metu arba karo padėčiai esant”, įgyvendinant šią konstitucinę nuostata, „tam tikri teismai” kariams, karo padėčiai esant, buvo kartu ir ypatingaisiais teismais kitiems gyventojams. Pagrindinis teismo organas karo teismų sistemoje buvo kariuomenės (armijos) teismas, organizuotas pagal Laikinuosius armijos teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 10]. Teritoriniu požiūriu kariuomenės teismo teismingumas apėmė visą Lietuvą, o jam buvo teismingos, be grynai karinio pobūdžio bylų, dar ir kai kurių sunkių nusikaltimų, padarytų karo padėties sąlygomis, išvardytų Ypatinguose valstybės apsaugos įstatuose, bylos. Šio Įstatymo papildymu [VŽ. 1936. Nr. 532] krašto apsaugos ministras gavo teisę, susitaręs su vidaus reikalų ministru, „ypatingais atvejais” bet kurią bylą perduoti karo teismui; Nepaprastojo meto įstatymas [VŽ. 1939. Nr. 644], veikiant sustiprintos apsaugos metui, suteikė vidaus reikalų ministrui teisę, susitarus su teisingumo ministru, prašyti krašto apsaugos ministrą perduoti kariuomenės teismui nagrinėti tam tikrų kategorijų bylas.
182
Kariuomenės teismas susidėjo iš dviejų nuolatinių nariu, kuriuos krašto apsaugos ministro teikimu skyrė prezidentas, ir iš dešimties laikinųjų narių (penkių karininkų ir penkių kareivių), kariniu dalių vadu teikimu vieniems metams skiriamu krašto apsaugos ministro. Teismas posėdžiavo kolegijomis, susidedančiomis iš pirmininko (iš nuolatinių narių) ir keturių teisėjų (iš laikinųjų nariu – dviejų karininkų ir dviejų kareivių, o karininku bylose – keturių karininkų). Kariuomenės teismo nuosprendžius buvo galima skųsti ir apeliacine, ir kasacine tvarka, nuo 1928 m. gegužės 14 d., iš dalies pakeitus Laikinuosius armijos teismo įstatus [VŽ. 1928. Nr. 273], tik kasacine tvarka. Speciali instancija tokiems skundams nebuvo sudaryta. Apskųstus kariuomenės teismo nuosprendžius nagrinėjo Vyriausiasis tribunolas, dalyvaujant vienam kariuomenės teismo nuolatiniam nariui, o nuo 1933 m. tribunolo sudėtyje buvo karo teisėjas, skiriamas prezidento, krašto apsaugos ministrui pristačius, iš kariuomenės teismo teisėjų. Prie kariuomenės teismo dirbo karinis valstybės gynėjas, jo padėjėjai ir tardytojai. Karo teismų kategorijai priklausė pulkų teismai, kurie pagal 1919 m. vasario 13 d. Pulko teismo įstatus [LVŽ. 1919. Nr. 4] buvo steigiami prie stambesnių karinių dalių bei įstaigų. Jų sudėtį – pirmininką ir keturis narius – parinkdavo dalies ar įstaigos vadas, o tvirtindavo krašto apsaugos ministras. Pulko teismai nagrinėjo kariškių bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numatė bausmes, nesusijusias su teisių siaurinimu. 1919 m. Karo teismo įstatai [LVŽ. 1919. Nr. 5] reglamentavo karo lauko (karo) teismu sudarymą ir veikla. Skirtingai nuo kitų, šie teismai nebuvo nuolatiniai: juos sudarydavo nagrinėti kiekvienai atskirai bylai ar keletai konkrečių bylų; jie buvo skirti „greitai teisti svarbiems nusikaltėliams, kurių nusikaltimas yra visiškai aiškus ir nereikalauja didelio tardymo”. Šie teismai galėjo būti sudaromi aktyvių karo veiksmų vietose; galiojant karo padėčiai, juos galėjo sudaryti vyriausiasis kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministras, kai kurie žemesnieji vadai ir karo komendantai. Teismo nariais buvo skiriami trys karininkai ir du
183
kareiviai. Prireikus kaip karo lauko teismas buvo panaudojama pulko teismu sudėtis. Plačia karo lauko teismų kompetenciją dar labiau išplėtė Karo teismo Įstatu papildymas [LVŽ. 1920. Nr. 23], suteikęs vyriausiajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui teise karo lauko teismui perduoti asmenis už nusikaltimus, „jeigu tam atsiras reikalo dėl minimųjų darbų svarbos arba armijos interesams apsaugoti, arba dėl valstybės ar visuomenės tvarkos ir saugumo”. Karo lauko teismai procesiniais ryšiais nebuvo susiję su aukštesnėmis teisminėmis instancijomis, todėl šių teismų nuosprendžiai negalėjo būti skundžiami nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet juos dar turėjo tvirtinti teismą sudaręs asmuo. Jam nuosprendžio nepatvirtinus, byla turėjo būti perduodama vyriausiajam kariuomenės vadui ar krašto apsaugos ministrui, kurie arba galėjo nuosprendį patvirtinti patys, arba sušvelninti skirtą bausmę, arba bylą persiųsti kariuomenės teismo valstybės gynėjui; suinteresuoti asmenys galėjo kreiptis tik į Respublikos prezidentą su malonės prašymu.
III. TEISINĖ KLAIPĖDOS KRAŠTO PADĖTIS Klaipėdos kraštas – tai šiaurės rytinė vadinamosios Mažosios Lietuvos, nuo seno apgyventos prūsų ir lietuvių, teritorijos dalis, dėl dar X1I-X1I1 a. vokiečių ekspansijos ilgus amžius tapusi sudedamąja Vokietijos dalimi. Vokietijai patyrus pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, Versalio taikos sutartimi (99 str.) Klaipėdos kraštas, motyvuojant tuo, kad krašto gyventojų dauguma yra lietuviai, buvo nuo jos atskirtas. Tačiau kalbos apie šio krašto perdavimą Lietuvai, dar neturėjusiai tarptautinio pripažinimo, nebuvo: taikos konferencija ji perdavė trečiosioms šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai ir Japonijai; kraštą administruoti buvo pavesta Prancūzijai. Bet tai dar nebuvo galutinis problemos išsprendimas. 1922 m. didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari „laisvojo miesto” statuso suteikimo Klaipėdai idėja, tačiau 1923 m.
184
sausio 15 d. faktinį jos valdymą į savo rankas perėmė vietos lietuviai – Klaipėdos krašto sukilėliai, Lietuvos Vyriausybės remiami. Atsižvelgdama į tai, Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai valstybės autonominės dalies teisėmis, taip pat numatyta, kad detali krašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau. Šiam reikalui konvencijos projektą rengė Tautu Sąjunga. Po ilgų ir sunkių derybų tik 1924 m. gegužės 8 cl. Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos įgalioti atstovai pasirašė Konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statutą, Klaipėdos uosto statutą ir Tranzito statutą [VŽ. 1924. Nr. 169]. Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi, nors centrinės Vyriausybės teisės jame ir buvo ribotos. Klaipėdos krašto autonomijos ribas nusakė Konvencijos 2 straipsnis, kuriame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėje sudarys teritorini vienetą, turinti įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomiją. Visus krašto teisinės padėties Lietuvos sudėtyje klausimus detaliai reglamentavo Klaipėdos krašto statutas. Statuto 5 straipsnis skelbė, jog Klaipėdos krašto autonominių organų kompetencijai priklauso valsčių ir apskričių organizavimas ir administravimas, civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos, socialinės apsaugos ir darbo įstatymų leidimas, teismų santvarka, tikybos ir švietimo reikalai, vietinės reikšmės keliai, vietos policija ir nemažai kitų klausimų. Statute įsakmiai nepaminėti dalykai buvo palikti Lietuvos centrinės valdžios kompetencijai. Vykdydamos savo galią, autonominės Klaipėdos krašto institucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos Konstitucijos principų. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai naudojosi tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis, apribotomis viešosios tvarkos ir valstybės saugumo interesais, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, pagal bendruosius įstatymus dalyvavo renkant Lietuvos Seimo atstovus.
185
Remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo aukščiausiuosius autonominius organus – Seimelį, ir Direktoriją. Lietuvos Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius. Seimelis – tai atstovaujamasis organas, renkamas trejiems metams. Rinkimai vyko visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdos krašto Seimelio rinkimu Įstatymu bei jo pakeitimais ir papildymais [VŽ. 1925. Nr. 195; 1926. Nr. 222; 1930. Nr. 336; 1932. Nr. 380]. Rinkimuose galėjo dalyvauti Lietuvos piliečiai-vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, sukakę 24 metus, būti renkami – 30 metu, išskyrus asmenis, kuriems teismo sprendimu atimtos ar susiaurintos teisės, kurie teismo bausti už žmogaus garbę žeminantį nusikaltimų arba nusikaltimą rinkimu įstatymui (jei nuo bausmės atlikimo nepraėjo treji metai) ir kurie teismo sprendimu yra globojami. Įstatymu buvo įvesta proporcinė atstovavimo sistema. Kandidatų sąrašus galėjo siūlyti partijos ir visuomenės grupės, juos turėjo pasirašyti bent 20 rinkėju. Rinkimu metu Klaipėdos krašto teritorija sudarė vieną rinkimų apygarda. Rinkėjai balsavo už jų pasirinktą kandidatų sąrašą. įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Statuto 18 straipsnis suteikė Seimeliui ir Direktorijai, tačiau įstatymu leidybos teise turėjo tik Seimelis. Įstatymų leidybos, paklausimų ir interpeliacijų pateikimo bei svarstymo ir kitas procedūros Seimelyje taisykles, jo organus, jų sudarymą ir funkcionavimą detaliai reglamentavo paties Seimelio 1926 m. priimta darbų tvarka. Prie Seimelio kaip patariamasis organas ekonominiais ir finansiniais klausimais veikė Ekonominė taryba. Ir nors ji neturėjo sprendžiamojo balso teisės, Seimelis, priimdamas ekonominio ar finansinio pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Ekonominės tarybos išvadą. Seimelio atstovai turėjo parlamentinį imunitetą: jų negalima buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bei pareiškimus, padarytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu suimti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus at
vėjus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje. Imunitetu netrukus ėmė piktnaudžiauti Seimelio atstovai hitlerininkai: jie čia galėjo nebaudžiami varyti agitaciją prieš Lietuvą. Aukščiausiasis krašto vykdomosios valdžios organas buvo Direktorija, sudaroma dviem etapais: gubernatorius skyrė Direktorijos pirmininką, šis – kitus keturis Direktorijos narius. Visi jie turėjo būti vietiniai krašto gyventojai. Direktorija privalėjo turėti Seimelio pasitikėjimą. Jeigu ji buvo sudaroma ne Seimelio sesijos metu, tai per keturias savaites Seimelis turėjo susirinkti ir apsvarstyti pasitikėjimo klausima. Pareiškus nepasitikėjimą, Direktorija turėjo atsistatydinti. Gubernatorių skyrė Respublikos prezidentas. Jam buvo pavesta prižiūrėti krašto autonomiją. Gubernatorius skelbė Seimelio priimtus įstatymus. Jei kuris nors įstatymas pažeisdavo Statutu nužymėtas krašto organu kompetencijos ribas, prieštaraudavo Lietuvos Konstitucijai arba tarptautiniams įsipareigojimams, gubernatorius galėdavo jį vetuoti. Netikslingumas ar prieštaravimas Lietuvos interesams, kaip Seimelio priimto įstatymo vetavimo motyvas, Statute nebuvo numatytas. Gubernatorius galėjo sušaukti Seimelį nepaprastajai sesijai, baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti ji anksčiau laiko. Visais šiais atvejais turėjo būti Direktorijos pritarimas. Direktorija – autonominės centrinės administracijos organas, prižiūrėjo viso krašto administracija, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms: finansams administruoti krašto teritorija buvo padalyta į dvi apygardas, kiekvienoje jų buvo mokesčių komisaras, vadovavęs gyventoju apmokestinimui, tačiau bendras vadovavimas mokesčių srityje priklausė Direktorijai; teisingumo administracija priklausė išimtinei Direktorijos kompetencijai: vidaus administracija dar buvo padalyta į kulto, susisiekimo ir policijos administracijas. Administracijoms apskrityse (jų Klaipėdos krašte buvo trys) atstovavo apskričių viršininkai, skinami Direktorijos. Jie prižiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido privalomuosius įsakymus ir kt.
187
Savivaldybės institucijos apskrityse – tai apskrities seimelis, susidedantis iš apskrities viršininko (jis ir pirmininkas) ir gyventoju renkamu seimelio narių, taip pat apskrities komitetas, į kurio sudėtį, be apskrities viršininko, įėjo šeši apskrities seimelio rinkti nariai. Komitetas rengė apskrities seimelio nutarimų projektus, vykdė priimtus nutarimus, tvarkė einamuosius reikalus, skyrė ir prižiūrėjo apskrities valdininkus. Miestų savivaldybės organai buvo gyventojų renkama miesto taryba – sprendžiamasis organas – ir magistratas (miesto valdyba), susidedantis iš burmistro, jo pavaduotojo ir magistrato nariu. Magistratą rinko miesto taryba, o tvirtinti turėjo Direktorija. Magistratas – tai miesto savivaldybės vykdomasis organas. Savivaldos teise taip pat naudojosi valsčiai ir kaimai. Valsčiuose priklausomai nuo balsavimo teisę turinčiu piliečių skaičiaus veikė valsčių susirinkimai (jei turinčiųjų balsavimo teisę nebuvo daugiau kaip 40) arba valsčių atstovybės. Buvo renkamos kaimų valdybos, susidedančios iš pirmininko ir narių. Be autonominės administracijos, Klaipėdos krašte veikė kai kurios centrinės Vyriausybės įstaigos. Tiesiogiai joms priklausė pasienio, muitinių ir geležinkelio policija. Centrinės valstybės saugumo policijos sistemoje veikė saugumo policijos Klaipėdos apygarda, turėjusi šiame mieste savo būstine. įvykus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui, visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo padėtis galiojo ir Klaipėdos krašte, Čia įsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, iš centro Klaipėdos kraštui buvo paskirtas karo komendantas. Pagal Klaipėdos krašto statuto 24 straipsnį Lietuvos Vyriausiojo tribunolo jurisdikcija apėmė ir Klaipėdos kraštą. Tribunole buvo sudarytas specialus skyrius Klaipėdos krašto byloms, o jo narius skyrė prezidentas iš priklausančių Klaipėdos krašto magistratūrai teisėju. Klaipėdos krašto teismų sistemos Statutas nereglamentavo, ji buvo sudaryta pagal Vokietijos teismų santvarkos įstatymus. Žemiausia teismų sistemos grandis buvo valsčiaus teismas. Valsčiaus teisėjas vienasmeniškai sprendė civilines ir nedideles baudžiamąsias bylas, kuriose teisiamasis bu
vo prisipažinęs. Kitas smulkias baudžiamąsias bylas valsčių teisėjas sprendė dalyvaujant dviems „šefenams” – posėdininkams. Klaipėdos apygardos teismas, kuris susidėjo iš grupės teisėjų, buvo apeliacinė instancija visoms Klaipėdos krašto valsčių teismų išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepriklausančioms valsčių teismu kompetencijai. Apygardos teisme bylas sprendė trijų teisėjų kolegija, o jame kaip pirmosios instancijos teisine nagrinėjant baudžiamąsias bylas – dar dalyvavo šeši prisiekusieji posėdininkai. Visus Klaipėdos krašto teisėjus iš diplomuotų teisininkų, turinčių kandidato stažą ir išlaikiusių nustatytą egzaminą, tarpo skyrė Direktorija. Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūra. Konvencija ir Statutas nepakankamai aiškiai ir preciziškai atskyrė centrinei Lietuvos vyriausybei ir autonominiams organams suteikiamas teises. Tai sudarė sąlygas kiekvienai suinteresuotai šaliai savaip komentuoti šiuos dokumentus. Vengiant tarptautinių pretenzijų, prie Ministrų kabineto veikė konsultantų Klaipėdos krašto reikalams komisija, užsiėmusi prevencine Klaipėdos karšto gubernatoriaus veiklos priežiūra, o vėliau buvo išleistas Statutinio teismo įstatymas [VŽ. 1935. Nr. 474], steigiantis Vyriausiojo tribunolo instituciją, kuriai pavesta nagrinėti bylas dėl Lietuvos bei Klaipėdos krašto įstatymų ir atitinkamų institucijų aktų prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui. Tačiau apskritai Konvencija ribojo Lietuvos centrinės valdžios teises ir tuo pačiu sudarė sąlygas Klaipėdos krašte tarpti nacizmo ir vokiečių revanšizmo idėjoms. Hitlerininkai ilgainiui tapo viešpataujančia jėga krašto politiniame ir ekonominiame gyvenime. Jų veikla ypač išsiplėtė 1938 m. pabaigoje, rengiantis eiliniams Seimelio rinkimams: vietinė hitlerinė agenO O tūrą atvirai ėmė kelti reikalavimus prijungti kraštą prie Vokietijos, ėmėsi prievartos veiksmų prieš šios idėjos priešininkus. O jau 1939 m. kovo mėn. Lietuvos vyriausybė, tenkindama Berlyno reikalavimą, sutiko perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai.
189
IV PAGRINDINIAI TEISES BRUOŽAI
1. Teisės šaltiniai Nepriklausomybės Akto teiginys apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą preziumuoja jos saitus su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste, šių dviejų valstybių tęstinumą, politini, ekonominį, kultūrini, teisinį perimamumą. Tačiau politinės, socialinės ir kitos sąlygos atkuriamoje Lietuvoje smarkiai skyrėsi nuo sąlygų, buvusiu joje XVIII a. pabaigoje. Kol Lietuva merdėjo carizmo nelaisvėje, gyvenimas Europoje buvo spėjęs nužengti, įskaitant ir tai, kad jau aiškiai atgyveno luominė feodalinė teisė. Taigi ir Lietuvos Statutai, teisiškai įtvirtinę feodalinę žemės nuosavybę ir kitus pasenusius ir nebeegzistuojančius institutus, netenkino gyvenimo poreikių ir negalėjo būti atgaivinami. Tačiau Lietuvos politiniai veikėjai, neatmesdami teisės tęstinumo principo, nuėjo kitu keliu ir apie tai paskelbė konstituciniuose aktuose. Štai 1918 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniu Dėsnių 24 straipsnyje buvo rašoma: „Srityse, kuriose Lietuvos Valstybės nėra išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams”; ši bendra nuostata, tik kiek kitais žodžiais išreikšta, buvo visose be išimties laikinose ir nuolatinėse Lietuvos konstitucijose. Taip Lietuvoje buvo sukurtas teisinis pamatas recepuoti svetimų šalių įstatymus, kuriems galioti nustatytos šios ribos: l) jie Lietuvoje galiojo iki karo, t. y. iki 1914 m. rugpjūčio l d; 2) neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai; 3) nepakeisti nacionaliniais įstatymais. Ši nuostata reiškė, kad atkuriamoje Lietuvoje įteisinamas teisės partikuliarizmas: atskiros jos teritorijos dalys paveldėjo ilgą laika jose politiškai viešpatavusiu užsienio pavergėju čia įdiegtus skirtingus teisės, ypač civilinės, šaltinius: kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos, didžiojoje jos etnografinės teritorijos dalyje 1840 m. įsigaliojo Rusijos civilinės teisės sistema, taigi pagrindinis civilinės teisės šaltinis čia tapo Rusijos įsta
190
tymu sąvado X tomo l dalis; Užnemunės Lietuvoje, kuri, sutriuškinus Napoleoną, buvo prijungta prie Rusijos kaip Varšuvos hercogystės sudedamoji dalis, ir toliau galiojo 1808-1809 m. čia įvestas 1804 m. Prancūzijos Civilinis (Napoleono) kodeksas su pakeitimais, 1807 m. Prancūzijos prekybinis kodeksas, 1818m. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu įtvirtinimo, 1825 m. Privilegijų ir hipotekos, 1836 m. Santuokos įstatymai; Lietuvai atitekusioje buvusios Kuršo gubernijos teritorijos dalyje – Palangos valsčiuje bei nedidelėje Zarasu apskrities dalyje – galiojo Pabaltijo gubernijų civilinių Įstatymų rinkinys. Gerokai vienodesnė buvo baudžiamoji teisė. Šioje srityje nesitenkinta bendro pobūdžio ikikariniu teisės šaltinių galiojimo nuostata, o 1919 m. sausio 16 d. buvo paskelbtas įstatymas dėl palikimo galioti Rusijos imperijos 1903 m. Baudžiamojo statuto, beje, įvesto vokiečių okupacijos metais [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]. Šis Statutas ir padaryti jo pakeitimai ir papildymai galiojo visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus Klaipėdos kraštą. Lygiai taip pat Lietuva naudojosi carinės Rusijos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso įstatymais, kurių pagrindą sudarė 1864 m. Teismų statutas. Iš minėtos konstitucinės nuostatos taip pat matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas rezervavo galimybę savo nuožiūra mažinti teisės šaltinių įvairovę, unifikuoti teisę. Nacionaliniai įstatymai galiojo visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus kai kuriuos dalykus, Klaipėdos krašte tvarkomus vietinių Įstatymų. Ketvirtajame dešimtmetyje Valstybės taryba plačiai užsiėmė teisės kodifikavimu, tačiau darbams baigti nebeužteko laiko. Lietuvos teisės šaltinių įvairovę taip pat nulėmė Konvencijos dėl Klaipėdos krašto nustatyta šio krašto įstatymų leidybos autonomija, reiškusi, kad Lietuvos valstybė prisiėmė tarptautinį įsipareigojimą pripažinti savus Klaipėdos krašto teisės šaltinius. Vadinasi, šiame krašte galiojusios ir visoje Lietuvoje galiojusios teisės suvienodinimas priklausė ne nuo Lietuvos įstatymų leidėjo valios, o buvo įmanomas tik autonominiam krašto Įstatymų leidėjui sumanius išleisti įstatymus, identiškus galiojusiems likusioje Lietuvos dalyje įstatymams.
Klaipėdos krašte liko galioti Vokietijos imperijos Įstatymai (1900 m. Civilinis kodeksas, 1871 m. Baudžiamasis kodeksas ir daugybė kitų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vokietijos bei Prūsijos teisės šaltiniu), prancūzų administracijos 1920-1923 m. ir Lietuvos vyriausybės įgaliotinio 1923-1924 m. išleisti norminiai aktai – paliepimai ir galiausiai autonominio Seimelio įstatymai.
2. Civilinės teisės bruožai Pagrindinis Lietuvoje galiojęs civilinės teisės šaltinis – Rusijos Įstatymu sąvado X tomo 1 dalis – susidėjo iš keturių knygų: l. Dėl šeimos teisių ir pareigų; 2. Dėl teisių turtui įgijimo ir įtvirtinimo apskritai; 3. Dėl turtinių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvarkos; 4. Dėl sutartinių prievolių. Vienas pagrindinių civilinės teisės institutų buvo nuosavybės teisė. Įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnyje nuosavybės teisė apibūdinama kaip savininko teisė „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtų, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai”. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį; išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu; nepriklausomumas -visiška savininko laisvė įgyvendinti savo teisę. Suprantama, dėl gamybos plėtojimo ar kitų savininkų interesų tam tikras nuosavybės ribojimas yra neišvengiamas. Todėl Lietuvoje buvo priimtas Įstatymas dėl atlyginimo už priverčiama nekilnojamųjų turtų nusavinimą, už laikiną jų paėmimą ir už suteikimą teisės dalyvauti juos naudojant [VŽ. 1922. N r. 87]. Šis įstatymas pakeitė to paties pavadinimo skyrių įstatymų sąvade. Jis nustatė, kad tuo atveju, kai valstybei ar visuomenei naudinga, nekilnojamąjį turtą galima nusavinti prievarta, laikinai paimti arba suteikti kam nors teisę dalyvauti jį naudojant. Kartu buvo pabrėžta, kad tai galima padaryti tik išleidus kiekvienam konkrečiam atvejui specialų Įstatymą ir tik už atlyginimą.
Svarbiausi nuosavybės požymiai buvo turto valdymas, juo naudojimasis ir disponavimas. Pagal šių požymių buvimą ar nebuvimą Įstatymas skyrė visiškąją ir dalinę nuosavybę. Nuosavybė buvo laikoma visiškąja, kai vienas asmuo be jokio pašalinio asmens dalyvavimo Įstatymo nustatytose ribose turėjo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises (423 str.). Visiškosios nuosavybės teisės turėtojui priklausė vaisiai, pajamos, pelnas, prieaugis, visa, kas jo darbu bei sumanumu padaryta tam turtui (425 str.). Visiškoji žemės nuosavybė suteikė jos turėtojui teisę į visą, kas yra žemės paviršiuje ir gelmėse, taip pat virš nuosavos žemės ore (424 str.). Todėl užkastas turtas priklausė žemės savininkui, be kurio sutikimo jo ieškoti negalėjo ne tik privatūs asmenys, bet ir vietos valstybiniai organai. Žemės savininkui priklausė ežerai, esantys jo žemes valdose (išskyrus ežerus, nusavintus Žemės reformos įstatymu), ir upės, tekančios jo žeme. Savininkas turėjo teisę savo nuožiūra keisti upės tėkmę su sąlyga, kad upė iš jo žemės ištekėtų toje vietoje, kur ištekėjo natūraliai. Jei upė teka dviejų žemės savininkų valdų riba, tai į ją teise turėjo abu savininkai, kiekvienas savo pusėje iki upės vidurio. Savininkas galėjo nukapoti kaimyno medžiu šakas ir šaknis, išsikišusias į jo žemės valdą. Nuosavybė buvo laikoma daline, kai savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turimos j ta patį turtą dalinės teisės (432 str.): teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą, servitutų teisė ir kai kurios kitos retesnės teisės. Teisė dalyvauti naudojant svetimą turtą (Užnemunėje galioję Įstatymai Šios teisės neskyrė nuo servitutu) buvo skirstoma į viešąja ir privačiąją dalyvavimo teisę. Esant viešajai dalyvavimo teisei, nuosavybės apribojimai buvo nustatomi bendrai visų žmonių naudai. Pagal šią teisę, pavyzdžiui, savininkui buvo neleidžiama suarti einantį per jo žemę kelią, trukdyti kam nors juo eiti ar važiuoti, plaukioti vandenimis, esančiais jo žemėje; plukdomų upių krantų žemės savininkai negalėjo statyti užtvankų, kurios trukdytų plukdyti mišką, ir t.t. Vie
šąją dalyvavimo teisę nustatydavo, pakeisdavo ar panaikindavo tik įstatymai, o ja saugodavo administracinės institucijos. Privačioji dalyvavimo teisė varžė savininko teises konkrečiu asmenų – dažniausiai kaimynu – naudai, todėl ji dar buvo vadinama kaimynystės teise. Ja nustatydavo, keisdavo ar panaikindavo savininko ir dalyvio raštu sudarytas tarpusavio susitarimas, o saugojo teismas. įstatymai skyrė miesto ir kaimo kaimynystės teisę. Mieste, pavyzdžiui, namo savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas savo namo stogo nenuleistų į jo kiemą; statydamas namą pačiame kiemo pakraštyje, savininkas neturėjo teisės iškirsti langų į savo kaimyno kiemo puse be jo sutikimo; statydamas namą, atitrauktą nuo kiemo ribos, savininkas galėjo kirsti langus į kaimyno pusę savo nuožiūra, tačiau pastarajam niekas nedraudė pačiame kiemo pakraštyje statyti sieną ar kitą pastatą, nors statinys užstotu kaimynui šviesą, ir pan. Kaime upės aukštupyje esančios žemės savininkas galėjo reikalauti, kad kaimynas dirbtinai nekeltu upės vandens lygio; priešingų upės krantu savininkai, norėdami priglausti statomą užtvanka prie svetimo kranto, turėjo prašyti kito savininko sutikimo ir kt. Servitutas – teisė naudotis svetimu daiktu. Servitutu buvo laikomas, pavyzdžiui, vadinamasis naudojimasis įvažiavimo į mišką teise, t. y. teisiškai įtvirtinta galimybe naudotis statybine medžiaga ir kuru iš svetimo miško. Daiktus, galinčius būti nuosavybės teisės objektu, įstatymai skirstė į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, įsigytinius ir gimininius. Daiktų klasifikacija turėjo reikšmės įgyjant juos nuosavybėn. Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tik įstatymu nustatytais būdais (699 str.), iš kurių labiausiai paplitę buvo: dovanojimas (tikrąja prasme, taip pat atidalijimas, kraitis), paveldėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai, dešimties metų valdymo senatis. Nuosavybės teisės įgijimas visais būdais buvo laikomas tikru, jei šalys tai atlikdavo laisva valia. Kilnojamąjį turtą įstatymai leido įgyti žodine sutartimi ar susitarimu be jokių rašytiniu aktų, išskyrus specialiai įstatymo numa
tytus atvejus. Įgyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą įstatymai leido tik būtinai jo perdavimą įforminus sudėtinga notarine tvarka. Gimininiam (jis nebuvo žinomas Užnemunėje ir Klaipėdos krašte), t. y. paveldėtam, nekilnojamajam turtui perleisti įstatymai numatė kai kuriuos suvaržymus. Buvo draudžiama giminini turtą dovanoti svetimiems ar giminėms, išskyrus artimiausius įpėdinius. Gimininį turtą savininkui pardavus, giminės turėjo teisę per trejus metus jį atpirkti. Įstatymai nuosavybės teisę skyrė nuo valdymo teisės, kurią savininkas perduoda kitam asmeniui sutartimi ar kitokiu aktu. Valdymas galėjo būti teisėtas ir neteisėtas: teisėtas valdymas buvo įgyjamas įstatymų leistais būdais, neteisėtas – klasta, smurtu ar savivale. Bet ir neteisėtas valdymas galėjo būti sąžiningas: kai valdytojas nežino, jog valdomas turtas iš tikrųjų priklauso kitam. Valdymą, ir neteisėtą, įstatymai saugojo tol, kol turtas nebuvo priteisiamas kitam asmeniui. Lietuvoje galioję Rusijos imperijos civiliniai įstatymai daug vielos skyrė prievolinei teisei, įstatymai skyrė prievoles, atsirandančias iš žalos padarymo (deliktų), ir prievoles, atsirandančias iŠ sutarčių. Pagal Įstatymų sąvado X tomo l dalies 574 straipsnį, „padaryta kam nors žala bei nuostoliai, iš vienos pusės – įpareigoja duoti, o iš antros pusės -suteikia teisę reikalauti atlyginimo”. Sąvadas numatė, kad asmuo, neteisėtai valdės svetimą turtą (nepaisant to, sąžiningas ar nesąžiningas buvo valdymas), teismui nutarus, privalėjo jį grąžinti savininkui. Be to, nesąžiningas valdytojas buvo įpareigotas apmokėti savininkui už visa, kas sumenkino to turto vertę, gražinti iš jo gautas pajamas ir atlyginti nuostolius, padarytus savininkui turto valdymu. Sąžiningas valdytojas galėjo grąžinti turtą tokį, koks jis buvo ieškinį iškeliant; turėjo teisę reikalauti atlyginti už to turto patobulinimą; už turtui padarytą žalą turėjo atlyginti tik tuo atveju, jei ja padarė sąmoningai; turtą valdant gautų pajamų apskritai neprivalėjo grąžinti. Asmuo, tyčia ar netyčia padaręs kokį nusikaltimą ar nusižengimą, turėjo atlyginti visus tiesiogiai dėl to atsiradusius nuo
195
stolius. Jei nusikaltimą ar nusižengimų padarydavo keli susitarė žmonės, nuostolius turėdavo atlyginti visi solidariai, o jei susitarimo nebuvo, – kiekvienas kaltųjų atlygindavo tik savo veiksmais padarytus nuostolius. Žala ir nuostolius taip pat privalėjo atlyginti tas, kuris juos padarė veiksmu ar neveikimu, nors tai ir nebuvo nusikaltimas ar nusižengimas. Paprastai tėvai buvo atsakingi už mažamečius vaikus, globėjai – už globotinius, samdytojai – už jų pavedimu padarytus samdiniu veiksmus, laukinių ir kitų pavojingų gyvulių laikytojai, nepakankamai prižiūrėję juos, – už gyvulių padaryta žalų. Užnemunėje galioję civiliniai įstatymai klausimams „apie nusižengimus ir tariamus nusižengimus” teskyrė penkis straipsnius. Apskritai ir čia galiojo tie patys principai, bet už gyvulio padarytus nuostolius savininkas visada turėjo atsakyti. Specialus įstatymų sąvado skyrius skirtas sutartiniu santykių teisiniam reguliavimui. Sąvado nuostatos šioje srityje rėmėsi klasikiniais principais: susitariančių šalių lygybės (1528 straipsnis skelbė, jog sutartis sudaroma susitariančių asmenų tarpusavio sutikimu), sutarties laisvės (tebuvo nustatyta, kad sutarties objektas gali būti žmonių turtas arba veiksmai, taip pat nurodyta, kad sutarties tikslas negali „prieštarauti įstatymams, padorumui ir visuomenės tvarkai”), sutarties stabilumo (sutartys turėjo būti vykdomos „pagal tikrąją jų prasmę, nežiūrint pašaliniu aplinkybių ir nepaisant jokių asmenų”; sutarčių padariniai buvo privalomi ir šalių įpėdiniams, išskyrus sutartis dėl konkretaus asmens darbų). Sutartys galėjo būti sudaromos namine tvarka žodžiu arba raštu ir notarine tvarka. Reglamentuodamas pirkimo-pardavimo sutartį, Sąvadas nurodė, kad esminė jos sąlyga yra Šalių susitarimas sumokėti pinigus. Parduodamas daiktas turėjo būti pardavėjo nuosavybė, laisva nuo arešto, o nekilnojamasis turtas – dar ir nuo bet kokių apribojimų. Pirkti ir parduoti buvo galima ir per įgaliotų asmenį. Nuosavybę parduodamam kilnojamajam daiktui pirkėjas įgydavo sumokėdamas pinigus, o kai būdavo parduodama kredi
tan, nuosavybė atsirasdavo perduodant daiktą. Savotiška pirkimo-pardavimo sutartis buvo privataus turto pirkimas iš viešų varžytynių, savininkui praleidus mokesčių bei skolų mokėjimo terminus, nes šiuo atveju nebuvo laisvo šalių susitarimo, kuris būdingas pirkimui-pardavimui. Prieš sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, šalys galėjo sudaryti vadinamąja užpardavimo sutarti, kuria viena šalis įsipareigodavo kitai šaliai parduoti sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, iš anksto nustatydama kaina ir netesybų dydį. Turto nuomos sutartyje turėjo būti nurodomas nuomos objektas, sutarties terminas ir atlyginimo dydis. Nustatyti turto nuomos terminą buvo palikta susitariančių Šalių nuožiūrai, tačiau šiuo klausimu būta ir tam tikrų nurodymų: nekilnojamojo turto nuomos terminas negalėjo būti ilgesnis nei 36 metai; mažamečio vaiko turtą globėjai galėjo išnuomoti iki jam sukaks 17 metų. Nuomos užmokestis dažniausiai buvo nustatomas pinigine išraiška, bet galėjo būti sumokamas ir kitomis vertybėmis: Lietuvoje labai paplitusi buvo žemės nuoma, kai nuomininkas įsipareigodavo atseikėti žemės savininkui pusę nuomojamame sklype išauginto derliaus (pusininkavimas); žemė galėjo būti išnuomojama trobesiams statyti – nuomos terminui pasibaigus, trobesiai likdavo žemės savininko nuosavybe. Nekilnojamojo turto, jūrų ir upių laivų nuomos sutartys turėjo būti sudaromos raštu, kito turto nuomos sutartims užteko žodinio susitarimo. Pagal įstatymą paskolos sutartis negaliojo, jei ji buvo nepiniginė (pagal ją nebuvo gauta pinigų), jei sudaryta apgaulingai ar lošimui, jei buvo lupikiška. Tiesa, Įstatymų sąvadas nenustatė maksimalaus palūkanų dydžio, tai buvo padaryta Lietuvos įstatymų, draudusių didesnes nei 12 proc. per metus palūkanas [VŽ. 1932. Nr. 402]. Kai palūkanų dydis sutartyje nebuvo nurodytas, kreditorius turėjo teisę iš skolininko reikalauti iki 6 proc. palūkanų per metus. Paskolos sutartys galėjo būti sudaromos namine arba notarine tvarka. Paskolos raštą kreditorius galėjo perduoti kitam as
197
meniui, pareiškusiam norą sumokėti jam už skolininką ir kartu įgyti teisę pačiam reikalauti iš skolininko skolos. Šiuo atveju kreditorius perduodamajame rašte turėjo įrašyti vadinamąjį perduodamąjį įrašą. Į paskolos sutartį iš dalies buvo panaši, dažnai taip pat ir vadinama, panaudos sutartis, pagal kurią vienas asmuo neatlygintinai perduodavo kitam teisę laikinai naudotis savo kilnojamuoju turtu su sąlyga, kad tas pats daiktas bus gražintas toks, koks buvo duotas. Reguliuodamas samdos sutartį, įstatymu sąvadas išvardijo namu patarnavimu, žemės, amato, fabriku ir gamyklų darbo, prekybos ir kitokiu verslų atlikimo sutartis; taip pat buvo numatytos visokių darbų ir tarnybų, kurių nedraudžia Įstatymas, sutartys. Samdos sutarties terminas negalėjo būti ilgesnis nei penkeri metai. Imant į darbą nepilnamečius vaikus, buvo reikalaujama tėvų ar globėjų sutikimo; žmona, gyvendama su vyru, negalėjo parsisamdyti be jo sutikimo. Įstatymas taip pat draudė tėvams išleisti tarnauti savo vaikus be jų pačių sutikimo, išskyrus atvejus, kai vaikai atiduodami mokytis amato. Keletas Sąvado straipsniu Įpareigojo samdinį būti ištikimą, paklusnu ir mandagų Šeimininkui ir jo šeimos nariams, neeikvoti šeimininko turto, nepadaryti jam nuostolių ir pan. Samdos sutarčiai teisiškai reglamentuoti Lietuvoje buvo išleista keletas savo Įstatymų. Pramonės darbininkų samdos įstatymas [VŽ. 1933. Nr. 429] nustatė, kad samdos sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu, ribotam arba neribotam laikui, taip pat tam tikram darbui atlikti. Įstatymas draudė samdyti paauglius, jaunesnius nei 14 metų, draudė nakties darbą moterims ir 14-16 metų paaugliams. Nustatyta, kad samdiniu uždarbio normas tvirtina darbo inspektorius. Išdirbusiems metus, nustatomos kasmetinės 12 darbo dienų mokamos atostogos. Įstatymas normavo samdos sutarties nutraukimo sąlygas, kompensacines išmokas, šalių atsakomybę ir kt. Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas [VŽ. 1929. Nr. 306] nustatė, kad asmenys, sukakę 17 metų, gali sudaryti
samdos sutarti be tėvų, o ištekėjusi moteris – be savo vyro sutikimo. Samdytojui buvo leidžiama nutraukti sutarti, jei samdinys serga ilgiau kaip dvi savaites, o ištarnavęs šešis mėnesius jei serga ilgiau nei šešias savaites, taip pat dėl kai kurių kitu priežasčių. Samdytojui buvo leista nustatyti samdinio darbo apimtį, poilsi ir kita, vadovaujantis vietos papročiais. Abiem atvejais darbininkas ir samdytojas buvo Įpareigoti sudarant sutarti laikytis ne tik Įstatymų, bet ir „geru Įpročių”. Didele reikšme civiliniai Įstatymai skyrė bendrovės sutarčiai. Įstatymu sąvadas skelbė, kad bendrovė susidaro iš asmenų, susijungusių į vieningą organizaciją ir veikiančių bendru vardu (2126 str.). Galėjo būti steigiamos prekybos, draudimo, transporto, Įvairių gamybos šakų bendrovės. Jos buvo steigiamos pagal sutartis, laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Įstatymas išvardijo keturias bendrovių rūšis: pilnąja, patikimąją (indėlių), darbo, dalininkų (akcinę). Pilnoji bendrovė – tai asmenų, už bendrovės sandorius atsakančių visu savo turtu, susivienijimas. Patikimoji bendrovė buvo asmenų (bendrininkų), atsakančių visu savo turtu, ir asmenų (indėlininkų), kurių atsakomybė buvo ribojama tam tikru Įnašu, junginys. Darbo bendrovė susidarydavo tam tikriems darbams arba verslams pačių dalyvių darbu, lėšomis bei solidaria atsakomybe. išskirtinė padėtis buvo akcinių bendrovių, susidedančių vien iš asmenų, kurių turtinė atsakomybė buvo ribojama tam tikru jų Įmokų, padarytų įsigyjant akcijas, dydžiu. Iš pradžių akcinės bendrovės Lietuvoje veikė pagal Rusijos įstatymus, o vėliau buvo išleistas specialus Akcinių bendrovių įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 179]. Akcinių bendrovių kapitalas pagal šį įstatymą negalėjo būti mažesnis nei 100 tūkstančių litų. Akcinės bendrovės steigimą tvirtino finansų ministras (akcinių bankų – Ministrų kabinetas) ir apie tai buvo skelbiama „Vyriausybės žiniose”. Kapitalo koncentracijai plačiai buvo naudojamasi kooperatinėmis bendrovėmis-smulkaus kredito, vartotoju, žemės ūkio, pieno perdirbimo ir kt. Tai buvo laisvas neriboto žmonių skaičiaus formaliai savivaldus susivienijimas bendriems ūkiniams
199
reikalams tvarkyti. Formaliai visi kooperatyvo nariai turėjo lygias teises, asmeniškai jame dalyvavo ir materialiai atsakė už kooperatyvo įsipareigojimus, paprastai Įmokėto pajaus dydžiu, nors ta atsakomybė galėjo būti ir didesnė. Kooperatyvai buvo steigiami ir veikė pagal Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą [LVŽ. 1919. Nr. 4 priedas]. Vėlesniu įstatymo pakeitimu [VŽ. 1929. Nr. 212] buvo gerokai išplėsta kooperacijos valstybės priežiūra. Visu rūšių bendrovės turėjo juridinio asmens statusą. Civiliniai įstatymai, be čia minėtų sutarčių, taip pat reglamentavo mainu, dovanojimo, rangos, tiekimo, pasaugos, draudimo sutartis. Sutarčių vykdymui garantuoti Įstatymų sąvade (l 554 str.) buvo nustatytos šios priemonės: laidavimas, netesybos, kilnojamojo turto užstatymas ir nekilnojamojo turto įkeitimas. Ypač smulkiai reglamentuotas nekilnojamojo turto įkeitimas; tokį turtą įkeisti buvo galima tiktai notariškai. Klaipėdos krašte. Užnemunėje bei buvusioje Kuršo gubernijoje galiojusiais įstatymais buvo numatyta ir sutarčių užtikrinimo nekilnojamuoju turtu forma- hipoteka. Visoje Lietuvoje hipotekos institutas įvestas 1938 m. sausio l d., vadovaujantis 1936 m. šiam reikalui išleistu įstatymu [VŽ. 1936. Nr. 560]. Jį vykdant apskrityse buvo steigiamos hipotekos įstaigos, kurios tvarkė vadinamąsias nekilnojamojo turto hipotekos knygas. Jose turėjo būti įrašomi turto įkeitimo duomenys, įkeistojo turto savininkui negrąžinus skolos, hipotekinis kreditorius turėjo pirmenybe tenkinant reikalavimus iš to turto. Specialūs įstatymai reglamentavo savotišką skolos (kredito) raštą – pasižadėjimą nustatytu terminu sumokėti tam tikrą pinigų sumą – vekseli. Vekselis, tai įstatymo apibrėžta forma ant specialaus blanko surašytas vienašalis įsipareigojimas nustatytu terminu sumokėti vekselio pateikėjui nurodytą pinigų sumą, dažnai sutvirtinamas žirantų bei laiduotojų parašais. Pagrindinėje Lietuvos dalyje šiuo klausimu galiojo Rusijos 1902 m. Vekselių statutas, Užnemunėje-Prancūzijos 1807 m.
200
Prekybinis kodeksas, o Klaipėdos krašte – Vokietijos vekselių Įstatai. Jei dokumente nurodytu terminu vekselio davėjas jo neišpirkdavo, termino suėjimo dieną arba per artimiausias dvi dienas vekselis suinteresuoto asmens turėjo būti pristatomas notarui protestuoti, t. y. išduoti oficialų vekselio nemokėjimo pažymėjimą. Protestas suteikė vekselio laikytojui teisę ieškoti vekselio sumos iš visų į vekselį įsirašiusių asmenų: vekselio davėjo, žirantų, laiduotojų. Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsitvirtinusiu Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos forma buvo pripažįstama bažnytinė, t. y. santuoka, sudaryta religinėmis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje: Prancūzijos 1804 m. Civilinio kodekso pirmoji knyga, skirta, be kita ko, šeimos teisei ir numačiusi civiline santuokų, čia negaliojo, buvo pakeista 1836 m. Santuokos įstatymu. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams, deklaravusiems fakultatyvinę civilinę metrikaciją, skatino visuomene siekti, kad santuokos sudarymo monopolis iš Bažnyčios būtų atimtas. Nesant civilinės metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką, jos nutraukimą reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos. Įstatymų sąvadas nustatė santuokini amžių vyrams 18, moterims – 16 metų. Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikinta senoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų ar rūpintoju leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams – be jų viršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teismas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito sutuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui arba dingimu (VŽ. 1930. Nr. 332]. Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvo draudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vyrą su žmona; žmona turėjo sekli vyrą, kai jis keitė nuolatinę gyvenamąją vietą (103 str.). Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pagal savo materialines išgales (106 str.). Žmona taip pat turėjo
201
prisidėti prie šeimos išlaikymo ir net prisiimti jos išlaikymo išlaidas, jei vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. „Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos gaivos, mylėti ji, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip jam įtikti ir būti prisirišusi, kaip namu šeimininkė” (107 str.). Sutuoktiniu turtiniams santykiams buvo būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas (109 str.). Susituokus vyro ir žmonos turtas netapdavo bendras: kiekvienas jų galėjo turėti ir dar įsigyti atskira nuosavybe, tvarkyti ja savo nuožiūra. Įstatymai nedraudė sutuoktiniams perleisti vienas kitam turtą už atlyginimą ar be jo (116 str.). Juodu neatsakė vienas už kito skolas. Užnemunėje turtinė sutuoktiniu padėtis buvo kitokia: čia žmonos turtu naudojosi ir ji valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtas Civiliniu įstatymų pakeitimas ir papildymas [VŽ. 1922. Nr. 85] Užnemunėje taip pat buvo nustatęs sutuoktiniu turto atskirumo principą, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose, be kita ko, buvo galima susitarti ir dėl turto bendrumo. Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus (nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant ne santuokoje gimusi savo vaiką) ir Įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visas savo vaiko teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vaiku sutuoktiniams).Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir neįteisintiems vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas privalėjo ”pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį” duoti lėšų jam išlaikyti. Tėvai privalėjo nepilnamečius vaikus maitinti, auklėti, ginti, išmokyti verslo, vėliau-sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkama tarnybą ar verslą, o dukteris išleisti už vyrų. Vaikai turėjo gerbti tėvus, jų klausyti, juos mylėti, priimti jų pamokymus, su pagarba apie juos atsiliepti. Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai turėjo teise naudoti „namines taisomąsias priemones” (165 str.). Tėvai valdė nepilnamečiu vaikų turtą globos teisėmis – tik prižiūrėjo ji ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikų padėtis priklausė nuo to, atidalyti jie ar ne. Neatidalytieji, t. y. negavę iš tėvų jokios turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jų numatomo paveldėti turto; atidalytieji, t. y. gavę iš tėvų savo dalį,
202
sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuožiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vaikai prireikus turėjo maitinti ir išlaikyti savo tėvus. Labai daug dėmesio buvo skiriama paveldėjimo teisei, turėjusiai įtvirtinti nuosavybės šventumą ir nepajudinamumą, besitęsianti ir po savininko mirties. Pagal Įstatymu sąvada, surašant testamentą kiekvienas testatorius galėjo savo nuožiūra pasirinkti paveldėtojus, savo turtą palikti kam nori (1067str.). Apribojimai buvo taikomi tik gimininei nuosavybei: savininkas, turėjęs žemutinių tiesioginės eilės giminaičiu (vaikų, vaikaičių), galėjo visa giminini turtą užrašyti vienam iš jų; jei tokių nebuvo, -savininkas giminini turtą galėjo pavesti vienam iš tolimesnių giminaičių. Be to, testatorius turėjo teise pavesti 1/7 dalį gimininio turto arba užrašyti teise valdyti visą giminini turtą iki gyvos galvos liekančiam sutuoktiniui. Užnemunėje bei Klaipėdos krašte galioję įstatymai Šiuo požiūriu skyrėsi: jais buvo numatyta privalomoji dalis palikėjo teisėtiems vaikams. Testamento nesant arba jei jame paminėtas ne visas turtas, mirusiojo asmens turto arba likusios jo dalies paveldėtojus nurodė Įstatymai. Šiuo atveju paveldima buvo pagal kraujo giminystę. Artimiausią paveldėjimo teisę turėjo žemutinės eilės giminaičiai, jų nesant, – šalutinės eilės arba kai kuriais atvejais mirusiojo tėvai ir kiti aukštutinės eilės giminaičiai. Kiekvienoje eilėje artimesnio laipsnio giminystė šalino nuo paveldėjimo tolimesnio laipsnio giminaičius. Jei vienas paveldinčių giminaičių, palikimui atsiradus, buvo miręs, jo vietą užimdavo ir jo giminystės laipsniui priklausančią teisę gaudavo jo vaikai, o vaikams mirus – vaikaičiai. Toje Lietuvos dalyje, kur galiojo Rusijos bei Vokietijos teisė, giminystės laipsnis paveldint pagal įstatymą nebuvo ribojamas. Bet Užnemunėje tolimesni kaip dvyliktojo laipsnio giminaičiai įpėdiniais nebuvo laikomi. Iš pradžių pagal didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje galiojusį Rusijos 1912 m. įstatymą moterų teisės paveldėti nekilnojamąjį turtą buvo apribotos. Tačiau jau minėtu Lietuvos 1922 m.
203
civilinių Įstatymu pakeitimu vyrų ir moterų paveldėjimo teisės buvo sulygintos. Likęs sutuoktinis iki 1922 m. galėjo gauti 1/7 dalį nekilnojamojo ir 1/4 kilnojamojo mirusio sutuoktinio turto, vėliau – likusiam sutuoktiniui buvo suteikta teisė gauti 1/4 kilnojamojo ir nekilnojamojo mirusio sutuoktinio turto. Jei mirusysis nepaliko vaiku ar jų tiesioginių įpėdinių, likęs sutuoktinis galėjo gauti likusias 3/4 dalis turto valdyti iki gyvos galvos arba iki naujos santuokos sudarymo.
3. Baudžiamoji teisė Lietuvoje galiojęs Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas susidėjo iš 37 skyrių (vienas jų, įvedant Statutą Lietuvoje, buvo pripažintas negaliojančiu [LVŽ. 1919. Nr. 2-3]). Pirmame šio Statuto skyriuje, apėmusiame 8 poskyrius, išdėstyti baudžiamosios teisės bendrosios dalies klausimai. Kiti Statuto skyriai sudarė ypatingąja baudžiamosios teisės dalį. Statutas smulkiai reglamentavo nusikaltimo sudėties elementus: subjektą ir subjektyviąją pusę, objektą ir objektyviąją pusę. Pagal jį nusikaltimas – tai kiekvienas žmogaus veiksmas, kuris jo atlikimo metu buvo draudžiamas baudžiamuoju įstatymu ir už kurį nustatyta bausmė (1 str.). Būtinas nusikaltimo požymis buvo kaltė. Statutas apibūdino kaltės formų – tyčios ir neatsargumo -požymius. įstatymai nurodė, jog nelaikomi nusikaltimu veiksmai, teismo pripažinti būtinąja gintimi ar būtinuoju reikalingumu (45-46 str.). Baudžiamasis statutas aptarė nusikaltimo raidos stadijas. Skirdami bausmę įstatymai atsižvelgė į kaltųjų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimą laipsnį. Bendrininkams ir vykdytojams numatyta vienoda bausmė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nedidelę jų pagalbos svarbą, bausmę galėjo švelninti. Asmenys, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalėję suprasti savo veiksmų reikšmės, buvo laikomi nepakaltinamais. Jais taip pat buvo laikomi vaikai, nesulaukę 10 metų amžiaus. Baudžiamojo statuto įvedimo Lietuvoje įstatyme, be kita ko, nurodoma, kad Statute numatyta mirties bausmė naikinama.
204
Tačiau netrukus ji oficialiai buvo atgaivinta: įvedus Lietuvoje karo padėti. Įsigaliojo Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, už kai kuriuos nusikaltimus numatę mirties bausme, o 1920 m. vasario 25 d. Baudžiamojo statuto papildymo ir pakeitimo įstatymas [LVŽ. 1920. Nr. 20] už veikas, susijusias su ginkluotu sukilimu, mirties bausme numatė jau ir karo padėtį panaikinus. Susirinkęs Steigiamasis seimas 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje pakartotinai deklaravo mirties bausmės panaikinimą, tačiau ir vėl tu pačiu metų liepos 23 d. Įstatyme karo padėčiai įvesti buvo nurodyta, kad konstitucinės garantijos sustabdomos ir įvedama mirties bausmė. Paskesnėse konstitucijose apie mirties bausmės panaikinimą jau nebeužsimenama. Įstatymas, įvesdamas Lietuvoje galioti Baudžiamąjį statutą, šiek tiek pakeitė Statute numatytu bausmių sistemą ir nustatė šias jų rūšis: sunkiųjų darbų kalėjimą, paprastąjį kalėjimą, areštą ir pinigine baudą. Sunkiųjų darbų kalėjimas galėjo būti skiriamas nuo 4 iki 15 metų arba iki gyvos galvos. Kalėti paprastajame kalėjime galėjo būti skiriama nuo dviejų savaičių iki metų; areštas buvo skiriamas nuo vienos dienos iki šešių mėnesių. Atsisakius Lietuvoje taikyti kai kurias Statuto nustatytas bausmes, buvo nustatyta, kad vietoje mirties bausmės, nutrėmimo ir grasos kalėjimo taikomas sunkiųjų darbų kalėjimas, o vietoje tvirtovės kalėjimo -paprastasis kalėjimas įvairiems terminams. Papildomai pinigine bauda leista keisti areštą ir paprastąjį kalėjimą, nustatyta, kad piniginės baudos, Statute išreikštos rusų rubliais, verčiamos litais santykiu l rublis lygus 5 litams [VŽ. 1924. Nr. J59]. Paaugliai nuo l0 iki 14 metų amžiaus vietoje mirties ir kalėjimo bausmių turėjo būti atiduodami į drausmės įstaigas. Nepilnamečiai nuo 14 iki 17 metų amžiaus vietoje mirties arba sunkiųjų darbų kalėjimo iki gyvos galvos bausmių turėjo būti baudžiami paprastuoju kalėjimu iki 12 metų, vietoj terminuoto sunkiųjų darbų kalėjimo – paprastuoju kalėjimu iki 8 metų; nepilnamečiams nuo 17 iki 21 metų amžiaus mirties bausmė turėjo būti pakeičiama sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, sun
205
kiųjų darbų kalėjimas iki gyvos gaivos – sunkiųjų darbu kalėjimu 15 metų ir t. t. Nubaustieji mirties bausme, sunkiųjų darbu kalėjimu, taip pat paprastuoju kalėjimu atimant „luomo padėties teises” netekdavo garbės titulų, laipsnių, ordinų, pensijų, Bažnyčios ir visuomenės pareigu (28 str.). Nubaustieji mirties bausme arba sunkiųjų darbų kalėjimu, be to, dar netekdavo turtinių teisių, vedybinių teisių (santuoka buvo nutraukiama kito sutuoktinio prašymu) bei tėviškosios valdžios vaikams teisių (29 str.). Nubaustieji sunkiųjų darbų kalėjimu, taip pat paprastuoju kalėjimu atimant „luomo padėties teises” netekdavo teisės rinkti ir būti renkami, eiti valstybės, savivaldybės ar visuomenės tarnybą, eiti tarnyba kariuomenėje ir kt. (30 str.). Tobulinant bausmių sistemą buvo įvestas lygtinis nuteisimas [VŽ. 1928. N r. 284 ]. Nusikalstamus veiksmus, už kuriuos įstatymų numatyta mirties arba sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė, Baudžiamasis statutas vadino didžiaisiais nusikaltimais, numatančius areštą arba baudą – nusižengimais (3 str.). Rusijos 1903 m. Baudžiamojo statuto trečiasis skyrius, kuriame kalbama apie maištą (kėsinimąsi i imperatorių ir jo šeima, kėsinimąsi smurtu pakeisti Rusijoje esamą valdymo tvarką ir kt.) ir bausmes už ji, įvedant kodeksą galioti Lietuvoje buvo panaikintas. Šiame skyriuje numatytos nusikaltimų sudėtys, pritaikytos Lietuvos sąlygoms, netrukus buvo atgaivintos 1920 m. vasario 25 d. išleistame jau minėtame Baudžiamojo statuto papildymo ir pakeitimo įstatyme. Apibrėžta sankciją – mirties bausmę – šis įstatymas nustatė už ginkluotą sukilimą, siekiant atimti Lietuvos nepriklausomybę, atplėšti Lietuvos teritorijos dali, sudaryti su kitomis valstybėmis ryšius, pažeidžiančius Lietuvos suverenumą, nuversti konstituciniu būdu įvestą tvarką ir valdžią, įstatyme taip pat buvo numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė už kėsinimąsi atlikti minėtus nusikaltimus, rengimąsi jiems, priklausymą slaptoms organizacijoms, siekiančioms minėtų tikslų, taip pat atsakomybė už valstybės gynybinės galios
mažinimą, geležinkelių, telegrafo, telefono, tiltu, susisiekimo priemonių, kariniu medžiagų naikinimą, be to, didinti atsakomybę už vidaus tvarkos ir ramybės ardymą, plėšima ir kt. Panašaus pobūdžio veiką – rengimąsi ginkluotam sukilimui ir ginkluota sukilimą prieš Lietuvos valstybę – karo padėties sąlygomis numatė Ypatingu valstybės apsaugos įstatu 14 straipsnio l punktas. Už komunistinę veikla, nuolat kėlusia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, paprastai buvo taikomas Baudžiamojo statuto penktasis skyrius ”Apie sąmyšį”, kuriame skiriamos trys nusikaltimu sudėčių grupės: Kurstymas. Statuto 129 straipsnyje buvo numatytas viešos prakalbos sakymas, rašinio skaitymas, viešas paveikslo rodymas, kuriais kurstoma sukelti maištą arba išduoti valstybę, nuversti esama valstybėje visuomenės sutvarkymą, neklausyti arba prieštarauti įstatymui ir pan.: 130 straipsnis nusikaltimu laikė nevieša mokslų arba nuomonių, kurstančiu atlikti minėtus veiksmus, skleidimą. Be šių ir kai kurių kitų Statuto nuostatų, apibūdinančių kurstymą, 1919 m. gegužės 23 d. buvo išleistas Karo teismo Įstatų papildymo įstatymas [LVŽ. 1919. Nr. 8]. Šio įstatymo 14 straipsnis numatė nuo dvejų metų kalėjimo iki mirties bausmės „už bolševistinę, priešvalstybinę ir priešininkų valstybių naudai agitaciją kariuomenės tarpe, kurstančią prie aktingo prieš valstybės tvarka ėjimo, prie sukilimo prieš vyriausybę, prie sudarymo bolševistinių ir kitų Lietuvos valdžiai priešingų organizacijų”. Ypatingų valstybės apsaugos įstatų 14 straipsnio 2 punkte taip pat numatyta atsakomybė už priešvalstybini kariuomenės ir visuomenės kurstymą karo padėties metu; Sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas. Statutas numatė atsakomybę už viešo sambūrio, kuriam policija ar kariuomenė buvo įsakiusi išsiskirstyti (120 str.). nepasidalinimų, dalyvavimą sambūryje, susirinkusiame kritikuoti esama valstybės valdymą, pritarti maištui arba mokslui, „kuris moko smurtu sugriauti esamąjį valstybėje visuomenės sutvarkymų”, ir pan. (121 str.);
207
Nusikalstamos sąjungos. Statutas draudė dalyvauti žinomai uždraustoje sąjungoje (124 str.), taip pat sąjungoje, kurios tikslas yra kurstyti neklausyti [statymų, kiršinti atskiras gyventoju dalis, klases, šeimininkus ir darbininkus, kurstyti darbininkus sukelti arba tęsti streiką (125 str.) arba kurios tikslas nuversti esamą valstybėje visuomenės sutvarkymą (126 str.). Emigravusiems į Lenkiją nepavykusio pučo Lietuvoje dalyviams užsienyje plečiant antivyriausybinę veiklą, buvo išleistas Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatymas [VŽ.1929. Nr. 304]. 1934 m. vasario 6d. buvo paskelbtas platus (apimantis 38 straipsnius) Tautai ir valstybei saugoti įstatymas [VŽ. 1934. Nr. 437], numatęs daug įvairių, kartais neapibrėžtu, nusikaltimų sudėčių: lietuvių tautos, Lietuvos valstybės, jos ženklo, vėliavos ir t.t. įžeidimas ar niekinimas, piliečių valstybinės ištikimybės, vieningumo ar atsparumo silpninimas, maišto kėlimas, pramanytų ar iškraipytų žinių apie valstybės valdžios organo ar valstybės įstaigos veikimą ir kt. skleidimas. Vieną iš centrinių vietų baudžiamajame statute užėmė nuosavybės apsaugos nuostatai. Statutas skyrė paprastą vagystę, už kurią numatyta kalėjimo bausmė ne trumpesniam kaip 3 mėnesių laikui (58 str. l d.), ir kvalifikuota vagyste, už kurią kai kada galėjo būti paskirta sunkiųjų darbų kalėjimo iki 8 metų bausmė. Statutas numatė 23 kvalifikuotos vagystės rūšis: su ypatingu įžūlumu, peržengiant pasitikėjimą, sulaužant užraktus, traukinyje, nakties metu, iš kapo, bažnytinių šventenybių ir kt. Be to, Statutas buvo numatęs nemažai kitų turtinių nusikaltimų sudėčių: plėšimą, prievartavimą ir šantažavimą, sukčiavimą, pasisavinimą ir pasitikėjimo naudojimą piktam, nesąžiningumą, bankrutavimą, lupikavimą, turto sužalojimą, savavališką naudojimąsi svetimu turtu ir pan. Tarp nusikaltimų asmeniui Statutas numatė atsakomybę už nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, dorai, garbei. Be to, į Statutą buvo įtraukti nuostatai, numatę baudžiamąją
208
atsakomybe už nusikaltimus religijai, šeimai, samdos įstatymams, tarnybinius nusikaltimus ir kt. Plačiai praktikuojant karo padėties taikymą, reikšminga vietą tarp Lietuvos baudžiamųjų įstatymų užėmė Ypatingų valstybės apsaugos įstatų 14 straipsnis, taip pat jo papildymai, išvardiję daugiau kaip 100 nusikaltimų sudėčių, numatytų įvairiuose Baudžiamojo statuto skyriuose, ir nustatę, kad už juos, esant karo padėčiai, „svarbesniais atsitikimais” gali būti taikoma mirties bausmė. Reikšmingas baudžiamosios teisės šaltinis buvo taip pat iš carizmo laikų paveldėtas 1869 m. Rusijos imperijos Karinis baudžiamasis statutas, pagal kurio normas buvo teisiami už padarytus nusikaltimus kariškiai, o karo apdėties metu kai kuriais atvejais – ir civiliai asmenys. Baudžiamosios teisės normų buvo ir kai kuriuose kituose įstatymuose, skirtuose įvairiems visuomeniniams santykiams teisiškai reglamentuoti. Tai, pavyzdžiui, Tranzito taisyklės [VŽ. 1924. Nr. 154], Muitinių įstatai [VŽ. 1924. Nr. 164], Medžioklės įstatymas [VŽ. 1925. Nr. 191], Emigracijos įstatymas [VŽ. 1929. Nr. 3l0] ir kt.
4. Teismo procesas Bylos teismuose paprastai buvo nagrinėjamos viešai, laikantis žodiškumo ir rungimosi principų. Sprendimai ir nuosprendžiai visuose teismuose buvo priimami Lietuvos Respublikos vardu. Pas taikos teisėja, o nuo 1933 m. – apylinkės teisme civilinės ir baudžiamosios bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka, neskirstant proceso į stadijas. Taikos ir apylinkės teismo teisėjas faktiškai buvo ne tik teisėjas, bet kartu ir tardytojas, ir kaltintojas. Civilinėse ir privataus kaltinimo baudžiamosiose bylose teisėjas privalėjo lenkti šalis taikytis. Šalims nesusitaikius, remdamasis surinktais ir patikrintais įrodymais teisėjas priimdavo sprendimus civilinėse ir nuosprendžius baudžiamosiose bylose. Visi pagrindiniai procesiniai teisėjo veiksmai, taip pat sprendimo ar nuosprendžio esmė trumpai buvo įrašomi specialioje protokolų knygoje. Tiesiogiai teismo posėdyje buvo skelbiama
209
sprendimo ar nuosprendžio esmė, o galutinai tai buvo Įforminama per tris dienas. Teismo procesas aukštesniuose teismuose, pradedant apygardos teismu, skyrėsi nuo proceso žemiausioje teismo grandyje, buvo daug sudėtingesnis. Civilinės bylos paprastai prasidėdavo ieškininio prašymo teismui Įteikimu. Prašymo nuorašas buvo siunčiamas atsakovui. Ieškiniui užtikrinti ieškovo prašymu teismas galėjo skirti atsakovo kilnojamojo turto areštą (per teismo antstolį) arba nekilnojamojo turto draudimą (per notarą). Prieš pradedama nagrinėti byla galėjo būti raštiškai parengiama: atsiliepdamas į ieškininį prašymą, atsakovas galėjo parašyti atsakymą, o ieškovas savo ruožtu – atsikirtimų, į kuri atsakovas atsiliepdavo rašydamas paneigimą. Tačiau ši procedūra šalims nebuvo privaloma. Atsakovui i teismą neatvykus, byla galėjo būti nagrinėjama be jo, o neatvykus ieškovui – byla nutraukdavo, jei tik ieškovas ieškininiame prašyme nebuvo prašės tokiu atveju byla nagrinėti jam nedalyvaujant. Teisminis nagrinėjimas prasidėdavo bylos esmės išdėstymu. Po to vykdavo šalių ginčai, įrodinėjimo našta tekdavo šaliai, iškėlusiai aplinkybes, turėjusias bylai reikšmę ir kurias reikėjo jrodyti. Įrodymais civilinėse bylose galėjo būti liudytojų, apylinkės žmonių, parodymai, raštiški įrodymai ir dokumentai, pripažinimas ir priesaika. Apylinkės žmonių (kaimynu, pažįstamų ir kt.) parodymai buvo įforminami ypatingu protokolu, surašytu teisėjo ar tardytojo, ir pateikiami teisminiam tardymui; patys apylinkės žmonės i teismini tardymą nebuvo šaukiami. Pripažinimu buvo vadinamas šalies pareiškimas apie tokią aplinkybę, kuri turi įrodomąją reikšmę priešingos šalies naudai; bet kuriai šaliai raštu ar žodžiu teisme pačiai pripažinus tokią aplinkybę, faktas buvo laikomas įrodytu. Šalims susitarus, įstatymai leido prašyti teismą jų bylą išspręsti pagal priesaiką, kurią viena iš jų apsiima duoti; šalį prisaikdindavo dvasininkas bažnyčioje, ir
210
tai buvo laikoma j rodymu, kuris jokiais kitais įrodymais negalėjo būti paneigtas. Įstatymų buvo nustatytas įrodymų patikrinimas ir patikrinimo būdai: vietos apžiūra, žinovų išvados ir dokumentų patikrinimas. Baigęs teisminį nagrinėjimą, teismas skelbė vadinamąją rezoliucija, o galutinis sprendimas šalims buvo pranešamas ne vėliau kaip per dvi savaites. Apeliacinėse instancijose civilinės bylos iš esmės buvo nagrinėjamos ta pačia tvarka. Šalių neatvykimas į apeliacinę instancija netrukdė jai priimti sprendimo; šiuo atveju vienos šalies neatvykimas neatimdavo teisės kitai šaliai duoti teismui savo paaiškinimus. Teisėtos vados baudžiamajai bylai pradėti buvo privačių asmenų skundai, policijos ir pareigūnų pranešimai, atvykimas prisipažinti. Bylą kėlė valstybės gynėjas arba teismo tardytojas. Nusikaltimo fakto buvimą ir kaltuosius asmenis nustatinėjo kvotos organai, dažniausia policija. Bet politinio pobūdžio kvota atlikdavo specialūs – žvalgybos ar politinės policijos – organai, Lietuvoje, kaip minėta, skirtingu laiku veikę ir Įvairiai vadinti. Parengtini tardymą baudžiamosiose bylose atlikdavo teismo tardytojai valstybės gynėjų prižiūrimi. Jie rinkdavo ir pagal proceso reikalavimus Įtvirtindavo Įrodymus: kaltinamojo bei liudytojų parodymus, apylinkės žmonių parodymus, daiktinius ir rašytinius įrodymus, organizuodavo ekspertizes. Atliekant tardymo veiksmus, tardytojui turėjo padėti policija. Gynėjams dalyvauti per parengtinį tardymą nebuvo leidžiama. Baigus tardymą, visa bylos medžiaga buvo pateikiama kaltinamajam ir jo pageidavimu galėjo būti papildoma. Ikiteisminė veikla baigdavosi tardymo surinktos medžiagos tikrinimu ir kaltinamojo akto surašymu; tai turėjo atlikti valstybės gynėjas. Po to teismo sudėtis remdamasi vieno teisėjų pranešimu ir valstybės gynėjo išvada sprendė Įrodymų pakankamumo klausimą ir priimdavo nutartį dėl bylos perdavimo teisme nagrinėti.
Teismo posėdis prasidėdavo kaltinamojo akto paskelbimu. Po to buvo tardomi teisiamieji, apklausiami liudytojai, tikrinami kiti Įrodymai. Teismas Įrodymus turėjo vertinti laisvai, vadovaudamasis vidiniu Įsitikinimu. Jei teisiamojo prisipažinimas nekėlė abejonių, o proceso dalyviai nereikalavo teisminio tardymo, teismas galėjo iš karto pereiti prie baigiamųjų ginčų -valstybinio ar privataus kaltintojo ir gynėjo kalbų ir teisiamojo paskutinio žodžio. Teisiamojo gynėjas ginamojoje kalboje ir teisiamasis paskutiniame žodyje neturėjo teisės kalbėti klausiniais, neliečiančiais bylos esmės; apie religiją, įstatymus ir valdžią jie privalėjo atsiliepti tik pagarbiai. Nuosprendžio esmė buvo skelbiama tuoj pat ji priėmus, o detalus ir motyvuotas jo turinys – ne vėliau kaip po dviejų savaičių. Nuosprendžiai pagal pobūdi buvo skirstomi Į negalutinius, t. y. tokius, kurie dar galėjo būti peržiūrimi apeliacine tvarka, ir galutinius, kurie tegalėjo būti peržiūrimi ne iš esmės, o tik dėl jų teisėtumo, t. y. kasacine tvarka. Kol terminai šalims skųstis nebuvo pasibaigė, nuosprendis buvo laikomas neįsiteisėjusiu. Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas karo teismuose turėjo savo ypatumų. Kariuomenės teismas vadovavosi procesinėmis normomis, išdėstytomis Rusijos 1869 m. Karo įstatų rinkinio XXIV knygoje. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios procesinės normos apskritai nelietė.
KETVIRTAS SKYRIUS
I. LIETUVOS OKUPACIJA IR TARYBŲ VALDŽIOS ĮVEDIMAS 1940-1941 m. LIETUVOS INKORPORACIJA l TSRS SUDĖT[
1. Tarybų Sąjungos ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties sudarymas ir Lietuvos okupacija 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija įžengė į Vakaru Ukraina, Vakarų Baltarusiją ir į Vilniaus kraštą. 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos užsienio reikalu ministras J. Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas pasirašė slaptąjį protokolą ir pasidalijo Lietuva: dešinysis Nemuno krantas teko Tarybų Sąjungai, kairysis – Vokietijai. Lietuvos vyriausybė per TSRS reikalų patikėtinį N. Pozdniakovą pranešė TSRS vyriausybei, kad norėtu tartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pabaigoje užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L. Natkevičiui pareiškė, kad TSRS vyriausybė norėtų tartis su Lietuvos ministru pirmininku arba su užsienio reikalu ministru. 1939 m. spalio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys išskrido į Maskva. J. Stalinas jam pranešė, kad TSRS ir Vokietija sudarė sutarti, pagal kuria didesnė Lietuvos teritorijos dalis teko Tarybų Sąjungai, o pasienio ruožas – Vokietijai1. J. Stalinas ir V. Molotovas, piršdami Lietuvos delegacijai Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutartį įtikinėjo, jog ji nekelia grėsmės Lietuvos nepriklausomybei ir kad TSRS karinių dalinių įvedimas pagal tą su
tarti bus tikra Lietuvos gynimo nuo užpuolimo garantija, kariuomenė padės užtikrinti Lietuvos saugumą ir kartu TSRS saugumą, kadangi niekas iš imperialistu neįsitvirtins Lietuvoje. Jie tiesiog pareikalavo sutikti su Raudonosios armijos įvedimu į Lietuva. Kaip pažymėjo tuometinis užsienio reikalų ministras J. Urbšys, pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: arba pasirašo TSRS reikalaujama savitarpio pagalbos sutarti, suteikiančia TSRS vyriausybei teise dislokuoti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutartą kiekį įgulos ir atgauna Vilnių ir Vilniaus kraštą, arba sutarties nepasirašo, negauna Vilniaus ir sueina į karinį konfliktą su Tarybų Sąjunga, kuris Lietuvai būtų aiškiai pražūtingas2. Lietuvos delegacija (užsienio reikalu ministras J. Urbšys, premjero pavaduotojas K. Bizauskas ir kariuomenės vadas generolas S. Raštikis) buvo priversta priimti Tarybų Sąjungos pasiūlymus ir sutarti pasirašyti. Sutarties šeštame straipsnyje buvo pasakyta, kad šalys pasižada nesudarinėti bet kurių sąjungų ir nedalyvauti koalicijose prieš vieną iš susitariančių šalių. Septintame straipsnyje pabrėžta, kad sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi pažeisti susitariančių šalių suvereniu teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskritai nesikišimo į vidaus reikalus principo. Lietuvos vyriausybė labai sąžiningai vykdė sutarties reikalavimus, tačiau TSRS vyriausybė be jokio pagrindo ją apkaltino sabotuojant sutartį, kad esą dingsta raudonarmiečiai, Lietuva sudariusi slaptą karinę sąjungą su Latvija ir Estija prieš Tarybų Sąjungą. 1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L. Natkevičiui padarė TSRS vyriausybės pareiškimą: 1) kad neseniai iš Lietuvoje esančių tarybinių karinių daliniu vėl dingę du kareiviai; 2) Tarybų Sąjunga esą tikrai žino, jog kareivių dingimą organizuoja asmenys, esantys Lietuvos vyriausybės organų globoje, -jie nugirdą tarybinius karius, įtraukia juos į nusikaltimą ir paskui paruošia jų pabėgimą arba juos sunaikiną. Toliau sakoma, jog TSRS vyriausybė laiko tokį Lietu
2 Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Vilnius, 1988. P. 34.
214
vos vyriausybės elgesį provokaciniu ir reikalauja, kad Lietuvos vyriausybė nutrauktu provokacinius veiksmus ir imtųsi priemonių dingusiems kariams surasti ir juos pristatyti įgulu vadovybei. V. Molotovas pagrasino, kad jeigu reikalavimai nebus patenkinti, Tarybų Sąjungos vyriausybė imsis kitų priemonių . Lietuvos vyriausybė jokių kareiviu dingimo faktų nenustatė ir kreipėsi Į TSRS vyriausybe, kad pateiktų duomenų apie organus ir asmenis, kaltus dėl karių dingimo. Tačiau TSRS vyriausybė jokių duomenų pateikti negalėjo. 1940 m. birželio 7 d. TSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos ministrui pirmininkui A. Merkiui pareiškė, kad Lietuva esą sudarė su Latvija ir Estija karinę konvenciją prieš Tarybų Sąjunga. Iš tikrųjų jokia konvencija nebuvo sudaryta. Tarybų Sąjungos 1940 m. birželio 14d. notoje Lietuvos vyriausybei nurodyta, kad esančios panaudotos nežabotos represijos prieš Lietuvos piliečius, aptarnaujančius Tarybų Sąjungos karinius dalinius, ir tai daroma siekiant ne tik padaryti neįmanomą tarybinės kariuomenės daliniu buvimą Lietuvoje, bet ir sukelti priešišką nusistatymą jų atžvilgiu ir paruošti tu dalinių užpuolimą. Toliau notoje sakoma: „Tarybų Sąjungos vyriausybė mano, kad panaši padėtis ilgiau negali trukti. Tarybų Sąjungos vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalu ministras K. Skučas ir saugumo departamento viršininkas A. Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiog kalti už provokacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas Lietuvoje; 2) kad tučtuojau Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtinai nuslopinti sutarties priešus; 3) kad tučtuojau būtų užtikrintas laisvas Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių įėjimas į Lietuvos teritoriją, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs, kad galėtu užtikrinti galimumą įgyvendinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Tarybų Sąjungos įgu
las Lietuvoje. Tarybų Sąjungos vyriausybė tų reikalavimų įgyvendinimą laiko pirmaeile sąlyga, be kurios neįmanoma užtikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padoraus ir lojalaus vykdymo”4. Šie ultimatyvūs reikalavimai rodė, kad Tarybų Sąjunga okupuoja Lietuvą, nes visiškai nepaisoma Lietuvos suvereniteto ir jos teritorijos neliečiamybės. Tarybų Sąjungos vyriausybė atmetė generolo S. Raštikio kandidatūrą i ministro pirmininko postą. V. Molotovas pareiškė: „… kaip jūs galite be mūsų žinios ir be mūsų pritarimo skirti naują ministrą pirmininką”5. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, nenorėdamas aprobuoti Lietuvos nepriklausomybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Naujos vyriausybės sudarymą jau kontroliavo TSRS vyriausybės Įgaliotinis užsienio reikalų komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas. Tarybų Sąjungos vyriausybė Lietuvos aneksiją [formino panaudojusi 1938 metų Lietuvos Konstituciją. Ministras pirmininkas A. Merkys, pagal Konstitucijos 72 straipsnį einąs prezidento pareigas, V. Dekanozovo nurodymu pavedė sudaryti vyriausybę žurnalistui J. Paleckiui. Prof. M. Riomerio teigimu, pagal Konstituciją, Respublikos Prezidentui išvykus į užsienį, ministras pirmininkas tiktai jį pavaduoja, tačiau valstybei nevadovauja, tik atlieka atskirus jo galios veiksmus ir nepriima visos prezidento galios6. Tačiau TSRS reikalavimu A. Merkio vadovaujama vyriausybė priėmė nutarimą, kad prezidento išvykimas tolygus jo atsistatydinimui. Pagal 1938 metų Lietuvos Konstitucijos 72 straipsnį paskirtas ministru pirmininku J. Paleckis užėmė prezidento postą, o A. Merkys atsistatydino. Pagal Konstitucijos 102 straipsnį, ministras pirmininkas, gavęs prezidento postą, negali eiti ministro pirmininko pareigų, todėl šias pareigas vykdė jo pavaduotojas. Naujos vyriausybės sudėtis buvo tokia: ministras pirmininkas
216
J. Paleckis, jo pavaduotojas, užsienio reikalų ministras ir laikinai einas švietimo ministro pareigas V. Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas, teisingumo ministras P. Pakarklis, finansų ministras ir laikinai einas susisiekimo ministro pareigas E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras ir laikinai einas vidaus reikalu ministro pareigas M. Mickis, sveikatos apsaugos ministras L. Koganas. Faktiškai .J. Paleckis gavo prezidento valdžių iš TSRS reikalų patikėtinio N. Pozdniakovo ir vyriausybės įgaliotinio V. Dekanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunistinei „proletariato diktatūros revoliucijai”7. Pasak M. Riomerio, naujoji vadinamoji Liaudies vyriausybė Tarybų Sąjungos jai skirtos funkcijos nesuprato. Ji naiviai pasitikėjo Tarybų Sąjungos valdžios sąžiningumu ir manė, kad išlaisvins Lietuvos valstybe nuo „plutokratinio”, reakcinio A. Smetonos tautininkų režimo ir pasuks demokratijos ir liaudiškumo linkme8. Liaudies vyriausybė paskelbė savo politinę programa, grindžiama tokiais principais: užsienio politikoje palaikyti normalius santykius su visomis valstybėmis ir iš tikrųjų nuoširdžius su Tarybų Sąjunga; krašto suklestėjimui pasiekti dėti pastangas, kad būtų apsaugotos visos liaudies teisės, pakelti kultūrinį gyventoju lygį ir materialinę gerove; tarp artimiausių uždavinių buvo politinės santvarkos pertvarkymas (paleisti seimą, panaikinti cenzinius rinkimus, paleisti politinius kalinius, uždaryti privilegijuotas sąjungas ir partijas); tautybių lygybės įgyvendinimas ir šovinizmo tarp tautų pašalinimas; sveikatos apsaugos gerinimas ir švietimo plėtojimas. Apie proletariato diktatūros įvedima nebuvo nė žodžio. LKP CK stengėsi įtraukti į vyriausybės sudėtį komunistus. 1940 m. birželio 19 d. vidaus reikalų ministru buvo paskirtas LKP narys M. Gedvilas, darbo ministru – M. Jučas-Kučinskas, susisiekimo-S. Pupeikis, švietimo-A. Venclova, valstybės kontrolieriumi paskirtas L. Adomauskas. Liaudies vyriausybė klausė LKP CK, o šis aklai vykdė VKP (b) CK reikalavimus.
217
LKP CK 1940 m. birželio 18 d. atsišaukime sveikino Liaudies vyriausybės pažadus vykdyti sutarti su TSRS, įsipareigojimus suteikti liaudžiai demokratines teises ir ragino išvalyti valdžios aparatą nuo „liaudies priešų” ir juos izoliuoti, uždrausti antivalstybines organizacijas, legalizuoti LKP, profsąjungas, konfiskuoti pabėgusiu i užsieni asmenų turtą, kovoti su spekuliacija9. Nuo birželio 18 d. iki rugpjūčio mėnesio iš devynių kalėjimų ir dviejų stovyklų buvo paleista 516 politinių kalinių10. Birželio 25 d. legalizuota LKP, o birželio 28 d. – komjaunimo organizacija. 1940 m. birželio 18 d. atitinkamu ministrų įsakymais pakeisti ministrų pavaduotojai, generaliniai sekretoriai, departamentų direktoriai, miestų burmistrai, apskričių viršininkai ir karo komendantai, valstybinių ekonominių įmonių vadovai. Iš dvylikos svarbiausių miestų burmistrų nušalinti vienuolika ir paskirti nauji, iš dvidešimt trijų antraeilių miestų burmistrų paskirta devyniolika naujų, naujai paskirti 175 valsčiaus viršaičiai”. Buvo keičiami ir policijos viršininkai, teisėjai ir prokurorai. Iš karto prasidėjo represijos. Ankstesnieji valdžios pareigūnai buvo areštuojami, be jokios kaltės teisiami kaip liaudies priešai ir ištremiami į koncentracijos stovyklas. Ministrų Tarybos 1940 m. liepos 29 d. nutarimu buvo likviduota policija ir visuomenės tvarkos apsauga perduota milicijai. Milicija turėjo saugoti valstybės santvarką, prižiūrėti valdžios aktų vykdymą, garantuoti tvarką ir ramybę, kovoti su nusikaltėliais. Kandidatus į miliciją siūlė fabrikų ir įmonių, kuriose dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, darbininkų komitetai, tarybos ir profsąjungų valdybos. Sunkiau buvo pakeisti teisingumo įstaigų ir žinybų darbuotojus, nes naujai valdžiai tinkančių parengtu kadrų nebuvo, todėl 1941 metų pradžioje Teisingumo liaudies komisariate dar dirbo 55 senieji valdininkai12.
218
Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene ir iš jos pašalinti nepatikimi karininkai. Ministru Tarybos 1940 m. birželio 25 d. nutarimu atleista 17 generolų ir 33 aukštesnieji karininkai. Atleistieji ir dalis neatleistų Lietuvos kariuomenės karininkų buvo ištremti į Sibirą. Buvo ištremti 329 kareiviai ir 276 karininkai13. Vidaus reikalų ministro 1940 m. birželio 19 d. įsakymu uždaryta Tautininkų sąjunga ir visi jos padaliniai, nuo birželio 27 d. sustabdyta visų draugijų ir jų padalinių veikla. 1940 m. liepos 2 d. Ministrų Taryba nutraukė konkordatą su Vatikanu ir nutarė nemokėti dvasininkams algų, iš mokyklų ir kariuomenės atleido kapelionus, įvedė civiline metrikaciją, panaikino privalomą bažnytinių švenčių šventimą, uždarė klerikalines pasaulietines ir klerikalines religines organizacijas. Prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tvirtinimu, vadinamoji Liaudies vyriausybė tikrosios valdžios neturėjo. Ji buvo bejėgė, tačiau už viską, kas dėjosi Lietuvoje, turėjo atsakyti savo tautai. Vidaus reikalu ministerijoje buvo Maskvos atsiusti valdininkai. Ministerija vykdė LKP CK ir V. Dekanozovo nurodymus, o ne vyriausybės įsakymus. Tarybinė atstovybė ir Tarybų Sąjungos įgaliotinis V. Dekanozovas duodavo nurodymus komunistų partijai, spaudos organams, Eltai, reikalavo atleisti vienus ar kitus valdininkus, šeimininkavo ministerijose, kurioms vadovavo komunistai. Raudonosios armijos vadai ultimatyvia forma reikalavo leisti demonstracijas ir eisenas ir jas organizuoti. Kai dėl tokios nenormalios padėties ministro pirmininko pavaduotojas V. Krėvė kreipėsi į TSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką V. Molotovą, kad neleistų TSRS atstovams kištis į Lietuvos vidaus reikalus, šis atsakė, kad prezidentas A. Smetona savo politika privertė Tarybos Sąjungos vyriausybę kariška jėga okupuoti Lietuvą ir nors tarybinė vyriausybė yra sudariusi su Vokietijos vyriausybe draugišką sutarti, bet toji sutartis neatleidžia jos nuo atsargumo žygių. Todėl visai nemanydama kištis į pasaulinį ka
219
ra, siaučianti Vakaruose, saugumo sumetimais tarybinė vyriausybė turėjo okupuoti tiek Lietuva, tiek ir kitas Baltijos šalis. Tarybų Sąjungos vyriausybė nutarė įtraukti Baltijos valstybes į „tarybinių respublikų šeimą”14. Nepaisant LKP CK ir TSRS atstovų kišimosi į vyriausybės veikla, Liaudies vyriausybė sprendė socialinius-ekonominius uždavinius. 1940 m. birželio 17 d. finansų ministro įsakymu buvo uždrausta didinti prekių kainas, sunkinti prekybos sąlygas ir plėsti spekuliacijų. Prekybos ir pramonės įmonių savininkams uždrausta slėpti prekes ir sudaryti nenormalias jų atsargas. Savininkai buvo įpareigoti rūpestingai tvarkyti įmones ir jas plėsti. Žemės ūkio savininkai privalėjo gerai ūkininkauti ir didinti žemės ūkio produktu gamybą. Darbininkai ir tarnautojai turėjo laikytis darbo drausmės, didinti darbo našumą. Buvo išleistas valstybinių įmonių įstatymas ir pakeistas valstybės kontrolės įstatymas. Valstybės kontrolierius prižiūrėjo valstybės pajamas ir išlaidas, skolas ir atskaitomybę, kad visose valstybės finansų ir ūkio srityse būtų dirbama teisingai ir tikslingai. Valstybės kontrolė revizavo valstybines, savivaldybių ir privačias įmones, kurių žinioje buvo valstybės turtas arba kurios naudojosi valstybės kreditais. Buvo priimtas sveikatos ir socialinės apsaugos įstatymas, darbininkų ir tarnautojų butų statybos fondo įstatymas. 1940 m. liepos 20 d. priimtas ūkio planavimo tarybos statutas. Jame sakoma, kad plačiųjų gyventojų sluoksnių gerovei kelti, visų tautos ūkio šakų gamybai padidinti bei atpiginti ir visų išteklių bei jėgų įtraukimo į gamybos procesą planams parengti, parengtų planų vykdymui kontroliuoti ir rekomendacijoms rengti sudaroma ūkio planavimo taryba. Jos parengtus planus tvirtino Ministrų Taryba. Liaudies vyriausybė neturėjo tikslo daryti socialistinių pertvarkymų ir spręsti valstybės santvarkos keitimo klausimo. Todėl TSRS vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas, vykdydamas Tarybų Sąjungos planą inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, pareikalavo, kad vyriausybė priimtų Liaudies seimo rinkimų įsta14 Lietuvių archyvus. Bolševizmo metai. Kaunas, 1942. T. 2. P. 11.
220
tyma ir skubiai surengtu seimo rinkimus. Liaudies seimo rinkimų Įstatymas paskelbtas liepos 6 dienų. Remiantis šiuo įstatymu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta i 8 apygardas. Kiekvienoje apygardoje buvo pasiūlyta tiek kandidatu, kiek reikėjo išrinkti seimo narių. LKP sudarė vadinamąja Lietuvos darbo sąjungą, kuri parinkdavo kandidatus ir juos patvirtindavo apskričių miestuose sušaukti „darbo žmonių susirinkimai”. Vadovaujantis rinkimų įstatymu, balso teisę gavo piliečiai, sukakę 21 metus. Teisės dalyvauti rinkimuose neturėjo tie, kam teismas atėmė teises, išskyrus atvejus, kai teisės atimtos dėl politinio nusikaltimo; taip pat teisti už vagystes, sukčiavimą, svetimo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą arba slėpimą, kyšių ėmimą ir kitus nusikalstamus darbus, kurie plėšia žmogaus garbę, jei nuo teismo nuosprendžio nepraėjo penkeri metai; kvočiamieji ir tardomieji, įtariant padarius nusikaltimą, už kuri gresia teisių atėmimas, arba tokį, kuris nuplėšia žmogaus garbę; globojamieji teismo sprendimu. Rinkėjų sąrašai nebuvo sudaryti. Į balsavusiųjų pasus buvo dedamas spaudas „balsavo”. Rinkimai vyko liepos 14-15 dienomis. Seimo rinkimų išvakarėse liepos l L ir 12 dienomis – areštuoti keli tūkstančiai žmonių, vadinamųjų liaudies priešų. Į Liaudies seimą buvo išrinkti 79 atstovai (vienas į posėdžius neatvyko). Iš 78 atstovu buvo 21 darbininkas, 25 valstiečiai, 27 inteligentai ir tarnautojai, l amatininkas, l kumetis, 3 kareiviai. Pirmasis teismo posėdis buvo sušauktas liepos 21 dieną. Seimas patvirtino šią darbotvarkę: 1) Lietuvos santvarkos klausimas; 2) apie Lietuvos įėjimą į Tarybų Sąjungos sudėtį; 3) žemės nacionalizacija; 4) bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija. Liaudies seimas, neturėdamas jokių liaudies įgaliojimų, spekuliuodamas liaudies valia, paskelbė Lietuvą „tarybine socialistine respublika”. Už tarybinės santvarkos įvedimą pasisakė M. Gedvilas (žemės ūkio ministras), D. Ročius (žemės ūkio darbininkas), S. Vainauskienė (Palangos miesto burmistre), R. Žebenka (agronomas), B. Abdulskaitė (valstietė). Tiek kalbų užteko tarybų valdžiai įvesti. Įstoti į TSRS sudėtį pasiūlė A. Snieč
221
kus. Pranešimą dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį padarė teisingumo ministras P. Pakarklis 15. Lietuvos įstojimui į TSRS pritarė P. Cvirka, Liudas Gira, Latvis-Fridmanas, M. Meškauskienė, T. Tamulevičius. P. Pakarklis įrodinėjo, kad tik įstojus į TSRS bus garantuotas Lietuvos valstybės suverenitetas, tikras pramonės ir žemės ūkio pakilimas, tautinės kultūros sužydėjimas, „medžiaginiu ir dvasinių liaudies jėgų išvystymas”. Liaudies seimas, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai neatstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kultūros klausimu. Jis aklai vykdė TSRS vyriausybės Įgaliotiniu nurodymus. Seimas pamynė 1938 metų Lietuvos Konstituciją, jam tokios galios nesuteikusia. Liaudies seimas, pasak profesoriaus M. Riomerio, atliko savo, bet ne Lietuvos liaudies darbą, atliko pakelta nuotaika ir sąžiningai, bona fide, iš tikrųjų būdami svetimos politinės jėgos sąmoningo, tikslaus, iš anksto paruošto ir racionalaus sprendimo agentai16. „Visa, kas nuo birželio 15 iki liepos 21 dienos vyko Lietuvoje – tai buvo tiktai šios sovietų jėgų spaudimu pagristos jų politikos inscenizavimas, sui generis politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriais buvo Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovui ir Stalinui vadovaujant, o agentais buvo Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas.”17 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR i Tarybų Sąjungos sudėti sąjunginės respublikos teisėmis.
2. Tarybinė konstitucija ir jos ypatybės Liaudies seimas 1940 m. liepos 23 d. išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Parengtą konstitucijos projektą Liaudies seimas priėmė rugpjūčio 25 dieną. Konstitucija skelbė, kad Lietuvos TSR yra socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė, politinį jos pagrindą sudaro Darbo žmonių deputatų tarybos. Ši konstitucija turėjo kele
tą ypatybių, skyrusių ją nuo kitų respublikų konstitucijų. Ji užfiksavo trijų socialinių-ekonominių sanklodų – socializmo, privalaus ūkio (kapitalizmo) ir smulkiosios prekių gamybos buvimą. Konstitucijoje pasakyta, kad socialistinio ūkio pagrindą sudaro valstybinė gamybos priemonių nuosavybė: žemė, jos gelmes, vandenys, miškai, stambios gamyklos, fabrikai, transportas, bankai, ryšių priemonės. Skyrėsi nuo kitu respublikų ir kooperatinė nuosavybė, nes ji buvo organizuota Lietuvos Respublikos kooperatiniu susivienijimų pagrindu ir nebuvo kooperatinė-kolūkinė, kadangi nebuvo kolūkių. Privataus ūkio kapitalistinę nuosavybę sudarė stambesnieji valstiečiu ūkiai ir smulkios kapitalistinės įmonės mieste, o smulkiaprekę nuosavybę – smulkūs valstiečių ūkiai, namudininkai ir amatininkų dirbtuvėlės. 1940 metų Konstitucija neskelbė išnaudojimo panaikinimo, socialistinės visuomenės sukūrimo, o tai formulavo kaip tikslą. 1940 m. rugpjūčio 25-26 d. Liaudies seimas pradėjo kurti Tarybų Lietuvos valstybini aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukščiausiąja Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisarų Tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant valstybini aparatą buvo atleisti ne iš darbininkų ir dvaro valstiečių kilę patyrę darbuotojai ir vieloj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio patyrimo asmenys. Buvę valstybės tarnautojai buvo represuojami ir ištremiami. LKP CK griežtai kritikavo liaudies komisarus, neskubėjusius atleisti senų darbuotojų ir priimti neparengtų dirbti proletarų. Antai Žemės ūkio komisariate dirbo 60 proc. senų darbuotoju, o Finansų komisariate net 81,7 proc. Panaši padėtis buvo Teisingumo, Sveikatos apsaugos komisariatuose18. 1940 m. lapkričio 5 d. LKP (b) CK biuras įpareigojo liaudies komisarus per dvi savaites atleisti iš vadovaujančių postų buržuazijos atstovus. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 12 d. Įsaku vietoje apskričių viršininkų, miestų burmistru, valsčių viršaičiu, kaimų seniūnų sudaryti laikinieji vyk
domieji komitetai. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių miestų ir apskričių centrų vykdomieji komitetai buvo sudaromi iš pirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir 2-6 nariu, o valsčių, miestelių ir apylinkių – iš pirmininko, jo pavaduotojo ir sekretoriaus. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų sudėtį buvo pavesta Liaudies Komisarų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Apskričių centrų, valsčių, miestelių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sudėtį pavesta tvirtinti patiems apskričių vykdomiesiems komitetams. Iki 1940 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryti visu 23 apskričiu, 36 miestų, 267 valsčių ir 1866 apylinkių vykdomieji komitetai19. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. lapkričio 30 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo”20. Pagal šį įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Liaudies teismų teisėjus rinko apskričių vykdomieji komitetai, o miestuose – miestų vykdomieji komitetai. Liaudies tarėjus pagal Teisingumo liaudies komisariato 1940 m. gruodžio 15 d. instrukciją miestuose rinko visuotiniai įmonių ir ištaigų darbuotojų susirinkimai, kariniuose daliniuose-visuotiniai karių susirinkimai, o kaimuose -valstiečių susirinkimai. Kandidatus i liaudies tarėjus siūlė visuomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Rinkimai vyko atviru balsavimu. Lietuvos TSR konstitucijos 77 straipsnyje numatyti apskričių teismai nebuvo organizuoti. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. spalio 16 d. išleido įsaką „Dėl apygardų teismų sudaigino”. Apygardų teismų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat liaudies tarėjus rinko Aukščiausioji Taryba penkeriems metams. Buvo sudaryti penki apygardų teismai: Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Panevėžio. Apygardų teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams ir pirmąja instancija nagrinėjo svarbesnes bylas.
”’Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. Vilnius, 1960. P. 55. 20 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1941. Nr. 1.
224
Aukščiausiasis teismas susidėjo iš pirmininko, dviejų pavaduotoju ir šešių narių, taip pat šešiolikos liaudies tarėjų. Sis teismas prižiūrėjo kitų teismų darbą, turėjo baudžiamųjų ir civilinių bylu kolegijas. Be to, buvo sudaryti specialūs teismai: Lietuvos linijinis geležinkelio teismas ir karo tribunolai. Linijinio geležinkelio teismo sudėti rinko Prezidiumas ir tvirtino Aukščiausioji Taryba. Karo tribunolu organizacija ir kompetencija numatė karo tribunolų ir karinės prokuratūros nuostatai. Buvo paskirti Lietuvos TSR prokuroras, apskričių ir miestų prokurorai. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo, Apeliacinių rūmų, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės prokuratūros ir teismu tardytojai buvo perduoti Lietuvos TSR prokuroro žinion.
3. Valstybinio socializmo ekonomikos kūrimas Tarybinė ekonomika buvo kuriama dviem būdais- nacionalizacijos ir konfiskacijos. 1940 m. liepos 26 d. paskelbtas bankų nacionalizacijos įstatymas21. Bankai buvo panaudoti valstybinei nuosavybei gausinti. Įstatymas apėmė ir privačių asmenų seifus, draudimo ištaigas, taupomąsias kasas, tarpusavio kredito draugijas ir lombardus. I nacionalizuojamus bankus buvo paskirti komisarai. Nacionalizuota 17 stambių kredito ištaigų. Dar iki nacionalizuojant privačias įmones, fabrikus buvo surašytas stambesnių Įmonių turtas. Įmonėse ir fabrikuose sudaryti darbininkų komitetai, kurie kontroliavo įmonių savininkų ir administracijos veikla, saugojo gamyklų turtą. 1940 m. liepos pabaigoje prie Ministrų Tarybos sudaryta Nacionalizacijos komisija. Į stambias įmones paskirti komisarai. Stambiose įmonėse buvo sudarytos 3-5 asmenų komisijos iš Pramonės ministerijos, profsąjungų ir darbininkų komitetų atstovų. Komisijos, vadovaujamos įmonių komisarų, per penkias dienas turėjo nacionalizuoti įmones.
Nors Pramonės nacionalizacijos įstatymas (l940 m. liepos 26 d.) buvo taikomas įmonėms, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininku, ir mechanizuotoms įmonėms, turėjusioms ne mažiau kaip 10 darbininku, tačiau buvo suvalstybintos ir kai kurios įmonės, kuriose dirbo mažiau darbininku. Iki 1941 m. gegužes mėnesio nacionalizuota daugiau kaip 1000 stambių ir vidutinių įmonių22. j numatytas nacionalizuoti stambesnes prekybos Įmones Prekybos ministerija paskyrė 1600 komisaru. Buvo nacionalizuotos 1597 parduotuvės, restoranai, valgyklos, sandėliai. Nacionalizuoti 43 viešbučiai, 2555 namai, suvalstybintos transporto priemonės23. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 8 d. Įsaku nacionalizuotos juridiniu ir fizinių asmenų laivininkystės įmonės ir visas turtas, tačiau buvo numatytas 25 proc. laivų vertės atlyginimas, nes daugelio laivų savininkai buvo užsieniečiai24. Svarbia reikšmę okupacinei valdžiai turėjo žemės nacionalizacija ir žemės reforma. 1940 m. rugpjūčio mėnesį pradėta vykdyti žemės reforma. Sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija ir apskričių bei valsčių žemės ūkio komisijos. Pradėjo darbą ir Žemės tvarkymo departamentas. I dvarus paskirti komisarai. Ministrų Taryba 1940 m. rugpjūčio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl valstybinio žemės fondo sudarymo”25. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta valstybinė ir savivaldybių žemė, dvarininku žemė su sodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visų bažnyčių, vienuolynų ir religiniu organizacijų žemė, piliečių, gyvenančių miestuose, išskyrus darbininkus, eilinius tarnautojus, mokytojus ir nusipelniusius asmenis, jeigu sklypas buvo iki 10 ha, žemė, ir žemė per 30 ha. Žemes gavo du trečdaliai visų prašančiųjų. Kita žemė buvo atiduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įstaigoms. Visi miškai perduoti valstybės žinion.
226
Kitas valstybinės nuosavybės kūrimo būdas buvo konfiskacija ir sekvestracija. Konfiskacija buvo vykdoma pagal teismo nuosprendžius kaip papildoma bausmė. Administracine tvarka buvo konfiskuotas pabėgusiu i užsienį po 1940 m. birželio 15 d. asmenų turtas. 1940 m. birželio 2cS d. Aukščiausioji Taryba išleido įstatymą „Dėl pasislėpusių Lietuvos piliečių turto konfiskavimo”26. Pagal ji buvo konfiskuojamas piliečiu, po birželio 15 dienos dėl politiniu motyvu išvykusiu i užsieni ir vidaus reikalų ministrui reikalaujant per mėnesi negrįžusių atgal, turtas. 1940 m. rugpjūčio 8 d. priimtas naujas įstatymas „Dėl asmenų, pabėgusių iš Lietuvos ir besislapstančiu, turto konfiskavimo”27. Konfiskavimą vykdė komisija, sudaryta iš vidaus reikalų ministro, finansų ministro, valstybės kontrolieriaus ir valstybės saugumo departamento direktoriaus. Sekvestras buvo vykdomas pagal Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. gegužes 7 d. Įstatymą „Dėl nacionalinio ūkio valdymo nepaprastame laikotarpyje”28. Ministrų Taryba finansų ministro teikimu galėjo sekvestruoti privačia įmone, jos savininkui atsisakius vykdyti finansų ministro reikalavimą atnaujinti įmonės veiklą arba išplėsti gamybą. Sekvestruotos įmonės buvo eksploatuojamos iždo sąskaita arba perduodamos privatiems asmenims.
4. Teisės sistemos ypatumai Teismai ir kiti valstybės organai iki RTFSR kodeksų įvedimo, t. y. iki 1940 m. gruodžio l d., taikė Lietuvos Respublikos įstatymus kiek jie neprieštaravo 1940 m. Konstitucijai ir TSRS įstatymams. Senieji Įstatymai iš dalies buvo keičiami ir papildomi. Prezidiumo 1940 m. spalio 22d. įsaku papildyti Baudžiamojo statuto 578 ir 639 straipsniai ir numatyta atsakomybė už kenkimą ir sabotažą. Už tyčinį turto sužalojimą ar sunaikinimą siekiant pakenkti socialistiniam ūkiui buvo baudžiama 10 metų sun
227
kiųjų darbų kalėjimo; už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tyčini nesirūpinimą reikalais, siekiant susilpninti tarybų valdžių arba sutrikdyti valstybės aparato veikimą, nustatyta kalėjimo bausmė iki 10 metu; už sąmoninga įstatymų arba sutarčių nevykdymą, siekiant pakenkti socialistiniam ūkiui, – kalėjimas iki 5 metų. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. spalio 22 d. pakeitė Baudžiamojo statuto 562, 563 ir 568 straipsnius ir už turto sužalojimą, padegimų, susprogdinimų nustatė 15 metų laisvės atėmimo arba mirties bausme. Griežtai buvo baudžiami nacionalizuotų įmonių savininkai, akcininkai, tarnautojai, kurie savinosi pinigus, prekes ar kitų turtų. Papildžius Baudžiamojo statuto 242 straipsnį sustiprinta atsakomybė už spekuliacijų. Spekuliacijos sąvoka apėmė slaptą prekyba, kainų pakėlimų, prekių atsargų sudarymų, jų slėpimų ir už tai buvo baudžiama nuo 5 iki 10 metų kalėjimo ir turto konfiskavimu. Prezidiumo 1940 m. spalio 24 d. įsaku papildytas Baudžiamojo statuto 2622 straipsnis ir sugriežtinta bausmė už chuliganizmų iki 5 metų laisvės atėmimo. Nuo 1940 m. gruodžio l d. įvedus RTFSR kodeksus, nustatyta, kad išspręstos iki 1940 m. liepos 21 d. bylos, jeigu jų nuosprendžiai neįvykdyti, turėjo būti perspręstos pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksų. Civilinėse bylose teismo sprendimai buvo vykdomi tik peržiūrėti ir pripažinti vykdytinais. Už nusikaltimus, padarytus iki okupacijos, asmenys buvo baudžiami pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksų. Tai buvo didžiausias teisės principų ir teisingumo paneigimas. Juk Lietuvos Respublikoje daugelis veikų nebuvo laikoma nusikaltimais, o RTFSR baudžiamasis kodeksas laikė jas pavojingomis tarybinei santvarkai ir numatė žiaurias bausmes. Toks valdžios elgesys pavadintinas cinišku. Buvo parengti ir nauji įstatymai – Santuokos ir metrikų, LTSR švenčių, Prezidiumo įsakas „Dėl skolų išieškojimo”, „Dėl miestelių ir pramonės vietovių žemės tvarkymo” ir kiti. Svarbus buvo Liaudies seimo 1940 m. rugpjūčio 12 d. priimtas Santuokos ir metrikų įstatymas. Santuokos registravimas buvo perduotas apylinkių metrikų vedėjams. Bažnytinės apeigos
228
neteko teisinės reikšmės. Vyrų santuokinis amžius buvo nustatytas 18 metų, o merginų – 16 metų. Vienintelis reikalavimas buvo abiejų besituokiančiųjų laisva valia. Nebuvo registruojama artimų giminaičių, sergančių psichine liga, užkrečiamomis ligomis ir jau susituokusiųjų santuoka. Nustačius, kad yra faktinė santuoka, abiejų šalių sutikimu metrikų vedėjas turėjo teise pripažinti santuoka nuo jos pradžios, nepaisant, kad ji nebuvo niekur įregistruota. Nustatytas abiejų sutuoktinių lygiateisiškumas ir jų turto atskirumas. Santuoka galėjo būti nutraukta liaudies teismo vieno sutuoktinių reikalavimu. Gimimo ir mirties faktus registravo taip pat metrikų vedėjai. Nuo 1940 m. gruodžio l d. įsigaliojo 1926 m. RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas. Okupacinė valdžia prieš buvusius Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės veikėjus, inteligentus, karininkus, dvasininkus ir pasiturinčius ūkininkus be jokios jų kaltės griebėsi represijų. 1941 m. birželio 14- 17 d. pagal TSRS valstybės saugumo komisariato direktyvą iš Lietuvos buvo ištremta 34 260 žmonių29. Už „antitarybinę” veiklą nuteisti 3 649 žmones. Tai uždraustų organizacijų nariai, valstybės tarnautojai, karininkai ir kultūros veikėjai30.
II. VOKIEČIŲ OKUPACINIS LIETUVOS VALDYMAS 1941-1945 m. 1. Okupaciniai valdymo institutai Lietuvos teritoriją hitlerinė kariuomenė okupavo pirmosiomis karo dienomis. Iš pradžių aukščiausia valdžią turėjo pražygiuojančių karinių dalinių vadai, o vėliau – karo lauko komendantūros. 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). LAF organizacijos pogrindyje buvo kuriamos ir Lietuvoje. 1941 m. birželio 23 d. vienas LAF vadovų L. Prapuolenis paskelbė Laikinosios vyriausybės sudarymą. Mi
229
nistru pirmininku buvo paskirtas K. Škirpa, tačiau Vokietijos vyriausybė neleido jam išvykti iš Berlyno. Tada ministru pirmininku ir švietimo ministru buvo paskirtas J. Ambrazevičius, vidaus reikalu ministru – pulk. J. Šlepetys, teisingumo – P. Mackevičius, pramonės – A. Damušis, sveikatos – K. Vencius, susisiekimo – A. Navickis, kontrolės ir kartu prekybos – P. Vainauskas, finansų-J. Matulionis, darbo ir socialinės apsaugos-J. Pajaujis, žemės ūkio – B. Vitkus, komunalinio ūkio – V. Landsbergis-Žemkalnis31. Partizanų jėgoms koordinuoti vyriausybė sudarė Krašto gynimo taryba. Taryba organizavo apsaugos batalionus ir aprūpindavo juos ginklais. 1941 m. birželio 25 d. buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities komitetas. Komiteto žinioje buvo Įvairios valdybos: krašto apsaugos, vidaus reikalų, finansų, prekybos, pramonės, žemės ūkio, miškų ūkio, teisingumo, susisiekimo, švietimo, socialinio aprūpinimo, sveikatos ir valstybės kontrolės. Komitetui buvo pavaldi ir Vilniaus miesto savivaldybė, provincijos administracinės Įstaigos, spaudos ir telegramų agentūra ELTA. Apskričių ir valsčių valdymas pavestas Vilniaus miesto ir srities komitetui. Laikinoji vyriausybė ir Vilniaus miesto ir srities komitetas sudarė apskričių, miestu ir valsčių administracines įstaigas. Buvo paskirti apskričiu viršininkai, miestų burmistrai, policijos vadai, gimnazijų direktoriai, aukštųjų mokyklų rektoriai. Per 43 gyvavimo dienas Laikinoji vyriausybė priėmė apie 100 įstatymų, nutarimų ir potvarkių. Patys pirmieji buvo denacionalizacijos įstatymai. Jais remiantis tarybinės valdžios nacionalizuoti fabrikai, įmonės, namai ir kitas turtas buvo gražinamas buvusiems savininkams. Žemės denacionalizacijos įstatymas panaikino tarybinę žemės reforma ir žemė iki 50 ha buvo grąžinta savininkams. Vokiečiu okupantai turėjo tikslą kolonizuoti Lietuvą, todėl Laikinosios vyriausybės priimtų įstatymų vykdyti neleido. Vilniaus miesto ir srities komitetui nurodė nuosavybės klausimais daryti, kas būtina, ir nacionalizuotus turtus sąžiningai valdyti. Be to, pažymėjo, kad Laikinosios vyriausybės potvarkiai Komi
31 Sūduvis N. E. Vienų vieni. Brooklyn, New York, 1964. P. 66.
230
tetui neprivalomi ir jis turi vykdyti karo lauko komendantūros nurodymus32. 1941 m. liepos 28 d. reichskomisaras Lozė paskelbė apie vokiečiu okupacinės valdžios įvedimą Ostlande. Ostlandas susidėjo iš keturių generalinių sričių: Lietuvos, Latvijos, Estijos ir didesnės dalies Baltarusijos. Lietuva buvo suskirstyta i šešias apygardas: Vilniaus ir Kauno miestu, Vilniaus krašto, Kauno krašto, Šiaulių ir Panevėžio. Lietuvai valdyti paskirtas generalinis komisaras A. Rentelnas. 1941 m. rugpjūčio 5 d. jis pareiškė Laikinajai vyriausybei, jog mano esant jos darbą baigtą ir perima krašto valdymą. Generalinis komisaras turėjo didelį aparatą: politinę valdyba, ekonomine valdybą, krašto ūkio skyrių, teisės, propagandos, mokslo ir kultūros, darbo ir socialinių reikalų skyrius. Apygardas valdė komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui. Generalinis komisaras iš sutikusiųjų bendradarbiauti su okupantais paskyrė generalinius tarėjus. Pirmuoju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarėju buvo generolas P. Kubiliūnas, krašto ūkio – VI. Jurgutis, žemės ūkio-B. Vitkus, švietimo-Pr. Germantas, teisingumo-M. Mackevičius, susisiekimo – K. Germanas, darbo ir socialinės apsaugos – J. Paukštys, finansų – J. Matulionis, administracinės kontrolės-St. Puodžius. Generaliniai tarėjai ir jų žinybos buvo tarpininkai tarp vokiečių okupacinės valdžios ir apskričiu viršininkų, burmistrų ir kitų jiems pavaldžių ištaigų. Generalinių tarėjų žinybų darbą prižiūrėjo generalinio komisaro referentai. 1942 m. hitlerininkai, patyrė nesėkmių Rytų fronte, paskelbė, kad suteikia savivalda, ir tuo įteisino lietuvių įstaigas. Generaliniai tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko okupacinių įstaigų kontrolė. Apskričiu viršininkų Įstaigų darbuotojai apygardų komisarų įsakymu ir vidaus reikalu generalinio tarėjo nurodymu apmokestindavo gyventojus, vykdė Įvairias rinkliavas, rekvizavo žemės ūkio produktus, rinko žmones i reicho darbo tarnybą, skyrė bausmes už prievolių ir valdžios įsakymų nevykdymą .
231
Daugelis savivaldos ištaigu darbuotoju priešinosi okupantams plėšti kraštą, mobilizuoti žmones darbams. Generaliniam komisarui buvo pavaldi vokiečių saugumo policija (Gestapo) ir saugumo tarnyba (SD). Buvo sudaryti okupantu teismai: aukštesnysis teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros instancija, vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iŠ prokuroro arba policijos teismo, karo teismai prie saugumo įstaigų, sprendę gyventojų bylas savo nuožiūra. Prie aukštesniojo ir vokiečių teismo bei ypatingojo teismo buvo prokuratūros. Apskrityse visų įstaigų vadovas buvo apskrities viršininkas, valsčių -viršaitis ir miestų – burmistras, kuris buvo pavaldus apskrities viršininkui. Visos įstaigos turėjo bendradarbiauti su vokiečių įstaigomis ir vykdyti jų įsakymus. Vietinių valdymo ištaigų uždaviniai buvo palaikyti saugumą ir tvarką, parūpinti vokiečių kariuomenei reikalingų dalykų, valstybės nuosavybės apsauga ir valdymas, maisto produktų racionu Įvedimas gyventojams. Okupantams talkino ir teismai. Buvo sudaryti apylinkių teismai, apygardų teismai ir apeliacinis teismas. Jų kompetencija buvo ribota. Generalinio komisaro potvarkiu civilinės bylos dėl vokiečių ir žydų, bylos dėl žemės sklypų ir įmonių buvo perduotos vokiečių teismui arba sprendžiamos administracine tvarka. Baudžiamosiose bylose lietuvių teismai buvo kompetentingi tik jeigu teisiamieji buvo ne vokiečiai, jeigu negrėsė laisvės atėmimas daugiau kaip šešeri metai, jeigu vokiečių teismo prokuroras nereikalauja bylos perduoti vokiečių teismui ir kai vokiečių prokuroras perduoda bylą. Teismai, prokurorai ir tardytojai turėjo vadovautis Vokietijos įstatymais. Vietiniai prokurorai turėjo perduoti kaltinamąjį aktą vokiečių prokurorui ir laukti, kuriam teismui byla bus perduota. Vokiečių prokuroras galėjo bet kurią bylą paimti iš lietuvių teismų ir perduoti vokiečių teismui.
2. Gyventojų padėtis Okupantai panaikino gyventojų teises ir laisves. Reicho komisaro 1941 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu buvo uždrausti susirinki
232
mai, sąjungos ir eisenos. Karo komendantai įvedė karo padėtį ir uždraudė išeiti iš namų nuo 21 valandos iki 5 valandų ryto. Buvo suvaržytas važiavimas traukiniais ir be apygardos komisaro arba jo nurodymu apskrities viršininko leidimo važiuoti traukiniu buvo draudžiama. Valstiečiams buvo nustatytos privalomos natūrinės duoklės, o už jų nevykdymą grasinta mirties bausme. Duoklių išieškojimu rūpinosi apygardų komisarai ir apskričių viršininkai. Darbininkams už darbo drausmės pažeidimus buvo taikomas areštas. 1944 m. sausio mėnesį generalinis tarėjas P. Kubiliūnas išleido slaptą potvarkį „Dėl ypatingų priemonių saugumui, tvarkai ir rimčiai užtikrinti Lietuvos generalinėje srityje”. Pagal šį potvarki apskrities karo komendantas galėjo ištremti asmenį, jeigu manė, kad jis pavojingas vokiečių kariuomenei arba viešajai tvarkai, galėjo įsakyti pasilikti asmenims, kuriu darbas naudingas tvarkai ir rimčiai palaikyti, bausti gyventojus bauda iki l0 tūkst, markių, kalėjimu iki šešių mėnesių arba abiem bausmėmis kartu, arba siųsti į darbo stovyklą iki vienų metų, o išskirtiniais atvejais – perduoti karo teismui. Karo teismai taikė mirties bausme už ginkluotą pasipriešinimą, už rengimąsi arba kėsinimąsi užpulti kariuomenės dalinius, valdžios įstaigas ar pareigūnus arba jų užpuolimą, už kariuomenės ir visuomenės kurstymą, už susisiekimo priemonių (geležinkelio, telefono, tiltų) gadinimą, už kariškos medžiagos naikinimą, už pagalbos priešui teikimą, už valstybinio, savivaldybių ar visuomeninio turto grobimą, už smurtą asmeniui, už bet kurį tvarkos ir rimties ardymą. 1943 m. rugsėjo 10 d. Generalinis komisaras davė direktyvą pirmajam generaliniam tarėjui dėl kolektyvinės atsakomybės už partizanų veiksmus. Buvo duotas nurodymas išvežti gyventojus ir sunaikinti gyvenvietes ir artimiausius namus, išsprogdinti geležinkelio, tiltų ir kitus objektus34.
III. VALSTYBINIO SOCIALIZMO PAGRINDU KŪRIMAS IR PARTOKRATINIS LIETUVOS VALDYMAS 1945-1952 m.
1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje. Valstybės institucijų kūrimas ir jų veikla Tarybinė armija, 1945 m. sausio 28 d. išstūmusi vokiečius iš Klaipėdos, užėmė beveik visa (išskyrus nedidelę Klaipėdos krašto dali) Lietuvos teritorija. 1944 m. rugpjūčio 29 d. į sesija susirinko Aukščiausioji Taryba. Ji pritarė vyriausybės veiklai ir rugpjūčio 30 diena priėmė įstatymą „Dėl sąjunginio-respublikinio Lietuvos TSR Užsienio reikalu liaudies komisariato įsteigimo” ir „Dėl sąjunginio-respublikinio Lietuvos TSR Gynybos liaudies komisariato įsteigimo”35. Lietuva gavo teisę nustatyti tiesioginius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutartis ir keistis diplomatiniais ir konsuliniais atstovais. Tačiau užsienio valstybės, nepripažinusios Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėti teisėtumo, jokiais atstovais su Lietuva nesikeitė. Toje pačioje sesijoje priimtas įstatymas „Dėl vokiečiu okupacijos padariniu žemės ūkyje likvidavimo”36. Pagal šį įstatymą iš naujo buvo pradėta vykdyti žemės reforma ir atimama žemė iš jos savininku, paliekant vienam ūkiui 30 ha, geresnės žemės 20 ha, o okupantu vokiečių rėmėjams iki 5 ha žemės. Ypatingosios valstybinės komisijos vokiečiu fašistų grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti duomenimis, Lietuvos ūkiui ir kultūrai buvo padaryta apie 17 milijardų rubliu nuostolių. Pramonės pajėgos sumažėjo iki vieno trečdalio ikikarinio lygio, daug nuostolių patyrė žemės ūkis37. Aukščiausioji Taryba 1946 m. rugpjūčio 6 d. priėmė įstatymą „Dėl penkmečio plano Lietuvos TSR liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti 1946-1950 m.”. Buvo planuojama atkurti sugriautą ūki, pasiekti ikikarini pramonės ir žemės ūkio lygį. Norint įvyk
234
dyti planines užduotis, reikėjo atkurti ir visiškai sukomplektuoti valstybės institucijas ir gerinti jų darbą. 1947 d. vasario 9 d. įvyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimai nebuvo demokratiški, kadangi kandidatus parinko partiniai organai, nedaug rinkėju balsavo ir todėl deputatai neišreiškė žmonių valios. Aukščiausioji Taryba sesijose priimdavo biudžetą, aptardavo ūkio raidą, nubrėždavo metinius ekonominius ir kultūrinius uždavinius. Buvo pakeistas Konstitucijos 37 straipsnis ir nustatyta, kad naujai išrinktą Aukščiausiųjų Taryba Prezidiumas sušaukia ne vėliau kaip per tris mėnesius po rinkimų. Buvo deklaruojamos piliečiu teisės i poilsį, mokslų, moterų ir vyrų lygiateisiškumas, valstybės pagalba daugiavaikėms ir vienišoms motinoms. 1948 m. balandžio 7 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino Prezidiumo 1946 m. kovo 25 d. įsaką dėl Liaudies Komisarų Tarybos pertvarkymo į Ministrų Tarybų ir komisariatu į ministerijas. Šiuo pertvarkymu buvo išplėstos ministerijų ir ministru teisės. Aukščiausioji Taryba darė pakeitimu Konstitucijoje dėl naujų ministerijų įsteigimo ir jų pertvarkymo, Darbo žmonių deputatų tarybų ir jų vykdomųjų komitetų kompetencijos išplėtimo, svarstė Prezidiumo darbų ir tvirtino jo įsakus. 1951 m. gruodžio 25-26 dienomis įvykusi Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo, kad esą įvykdyti milžiniški socialistiniai pertvarkymai ir Lietuvoje „visose liaudies ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Iš tikrųjų visa ekonomika buvo sukoncentruota valstybės rankose, o nuo ūkinių reikalų sprendimo darbininkai ir kolūkiečiai nušalinti. Toje sesijoje Aukščiausioji Taryba pakeitė 1940 m. Konstitucijos 4-10 straipsnius. Ketvirtame straipsnyje buvo įtvirtinta valstybinė nuosavybė ir konstatuota, kad panaikinama privatinė nuosavybė. Penktame straipsnyje buvo įtvirtinta kooperatinė-kolūkinė nuosavybė. Kolūkiečio kiemui buvo paliktas nedidelis žemės sklypas ir pagalbinis ūkis, kolūkiams žemė perduota amžinai ir neatlygintinai naudotis. Leistas privatus smulkus individualiu valstiečiu ir amatininkų ūkis, grindžiamas tik asmeniniu darbu. Prie asmeninės
235
nuosavybės objektu priskiriamas ūkio inventorius, namų ūkio ir apyvokos daiktai. Iš tikrųjų Aukščiausioji Taryba tik formaliai patvirtindavo biudžetą ir Prezidiumo Įsakus. Nuolatinės jos komisijos dirbo silpnai, deputatai neatsiskaitydavo už savo darbą rinkėjams, žmonių dalyvavimas politiniame ir ūkio gyvenime buvo pasyvus. Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų valdžios institucija buvo jos Prezidiumas. Tačiau jis daugiausiai pakartodavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus ir be LKP CK parengtų projektu savo iniciatyva Įsakų nepriimdavo. Iš svarbesniu Įsaku paminėtini šie: 1946 m. lapkričio 27 d. įsaku padidintas renkamų Aukščiausiosios Tarybos deputatais piliečiu amžiaus cenzas iki 21 metų: 1948 m. gruodžio 14 d. ‘”Dėl tvarkos Lietuvos TSR valstybinėms įstaigoms ir pareigūnams susižinoti su užsienio valstybių Įstaigomis ir pareigūnais”; 1950 m. birželio 20 d. įsaku panaikintas Lietuvos administracinis teritorinis suskirstymas į apskritis ir valsčius ir sudarytos 4 sritys ir 87 rajonai. 1950 m. spalio 7 d. Prezidiumas įsaku patvirtino rinkimų į vietinius valdžios organus nuostatus, o gruodžio 12 d. – rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą nuostatus38. Ministrų Taryba rūpinosi įstatymų ir kitų norminiu aktų vykdymu, politiniais, ūkiniais ir ideologiniais reikalais. Visais atvejais pirmenybė buvo teikiama ne žmonių, o totalitarinės valstybės interesams. Stiprinant biurokratinį aparatų, dažnai buvo pertvarkomos valdymo įstaigos ir organizacijos, vienos jų likviduojamos ir sudaromos kilos. Ministru Taryba vienijo 19 sąjunginių-respublikinių ir 5 respublikines ministerijas, Meno reikalų valdybą, Kultūros-švietimo įstaigų komitetą.
2. Vietiniu valdžios ir valdymo ištaigu sudarymas ir jų veikla Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. liepos 14 d. sudarė Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą. Rugpjūčio mėnesį buvo sudaryti iš vokiečių atimtų apskričių vykdomieji komitetai. Šie komitetai pra
236
dėjo organizuoti vietos ūkio atkūrimą, steigė švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas įstaigas. Siekdama pagerinti vykdomųjų komitetu darbą, Liaudies Komisaru Taryba 1945 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtino apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetų nuolatiniu darbo žmonių komisijų darbo formų ir metodų nuostatus39. Buvo sudarytos Šios apskričiu ir valsčių vykdomųjų komitetu nuolatinės komisijos: žemės ūkio, paruošų, kultūros-švietimo, sveikatos apsaugos, prekybos, komunalinė-kelių, finansų-mokesčių, pagalbai karių šeimoms teikti. Šios komisijos turėjo talkinti vykdomiesiems komitetams ir kontroliuoti jų darbą, be to, atitinkamų vykdomųjų komitetų skyrių veikla, kitų vietos įstaigų ir Įmonių darbą, įstatymų laikymąsi. Komisijos turėjo teisę į posėdžius kviesti įstaigų ir įmonių vadovus, reikalauti pašalinti įstatymų pažeidimus, parengti klausimus vykdomojo komiteto posėdžiui. Apylinkių vykdomųjų komitetų pagalbininkai buvo dešimtkiemių įgaliotiniai. Jie dirbo vadovaudamiesi Ministrų Tarybos 1947 m. balandžio 4 d. patvirtintais nuostatais40, atlikdavo vykdomųjų komitetu pavedimus ir buvo laikomi kadrų rezervu. Liaudies Komisarų Taryba 1945 m. rugsėjo 13 d. priėmė nutarimų „Dėl Lietuvos TSR apskričių ir respublikinio pavaldumo miestu vykdomųjų komitetų darbo organizavimo”41. Nutarime nurodytos formos, kuriomis vykdomieji komitetai turėjo organizuoti darbą: a) posėdžiuose išklausyti įmonių vadovų pranešimus; b) priimti sprendimus ir numatyti įmonių veiklos gerinimo, darbo našumo didinimo, gamybos planų vykdymo priemones; c) leisti savo sprendimų ir vyriausybės nutarimų vykdymo potvarkius; d) organizuoti savo sprendimų ir vyriausybės nutarimų vykdymo kontrolę. Apskričių vykdomieji komitetai buvo įpareigoti: a) sistemingai išklausyti valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų ataskaitas ir skleisti teigiamųjų darbo patyrimą; b) rūpintis valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų organizacijų stiprinimu; c) kiekvieną mėnesį rengti seminarus pir
237
mininkams ir sekretoriams; d) aprūpinti vykdomuosius komitetus tinkamais kadrais: e) kontroliuoti, kaip vykdomi įstatymai. Per 1945 metus iš esmės buvo baigta žemės reforma, atkurti tarybiniai ūkiai, mašinų-traktorių stotys ir mašinų-arklių nuomojimo punktai, vykdomi kelių tiesimo ir tvarkymo darbai. Miestų vykdomieji komitetai ėmėsi atkurti komunalinį ūki, sveikatos apsaugos, kultūros-švietimo, socialinio aprūpinimo įstaigas. Vilniuje periodiškai buvo rengiami apskričių vykdomųjų komitetų pirmininku ir sekretorių seminarai. Tačiau vykdomieji komitetai dėl kadrų nepatyrimo ir dideliu materialinių nepriteklių dirbo silpnai. Dėl to 1945 m. rugpjūčio 17 d. LKP (b) CK biuras davė nurodymą apskričių vykdomiesiems komitetams perrinkti valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų narius. Į valsčius buvo pasiusti patikimesni darbuotojai42. Plečiant valsčių vykdomųjų komitetu veikla, jų sudėtyje buvo pradėta organizuoti žemės ūkio, liaudies švietimo, sveikatos apsaugos ir kitus skyrius. 1946 metais buvo organizuojami apylinkių ir valsčių valstiečių susirinkimai, kuriuose apylinkių ir valsčių vykdomųjų komitetu pirmininkai pateikdavo darbo ataskaitas. Susirinkimuose atskleisti vykdomųjų komitetų organizacinio darbo trūkumai, nepakankama žemės paskirstymo kontrolė, silpna parduotuvių, mašinų-arklių nuomojimo punktų darbo kontrolė. VKP (b) CK 1947 m. gegužės 21 d. priėmė nutarimą „Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR”. „Savanoriškumas” stoti į kolūkius atsirado, kai valstiečiams nuo 1948 metų 50 proc. padidinti žemės ūkio mokesčiai, nuo karvės pareikalauta 438 litrų pieno, grūdų ir mėsos prievolės padidintos 20-50 proc. Valstiečių pajamos po 1947 metų pinigų reformos sumažėjo, produktai atpigo keletą kartų. 1948 metais tik 66 proc. valstiečių įstengė sumokėti mokesčius. 1949 metais žemės ūkio mokesčiai buvo padidinti dar 42 proc. Už mokesčių nesumokėjimą 1949 metais buvo aprašytas 30 tūkst, ūkių turtas, l 200 valstiečių perduoti teismui, o iš 2 500 valstiečių buvo atimtas turtas ir 550 pasodinta į kalėjimą. 1949 metų pradžioje kolūkiuose buvo vos 4 proc. vals
Komunistas. 1945. Ni. 4. P. 38.
238
tiečių, o metų pabaigoje jau 62 proc. 1950 metais mokesčiai padidinti trigubai. Daugiau kaip 29 010 ūkių buvo pripažinti buožių. Tariamieji buožes į kolūkius nebuvo priimami. 1950 metu pabaigoje apie 90 proc. valstiečių buvo suvaryti į kolūkius. Kolūkiu administravimas ir analfabetizmas žemės ūkyje greitai nualino kolūkius. 1950 metais gauta 1,2 milijonų tonų grūdų, o 1955 metais – tik 0,4 milijono tonų, 1956-1960 metais – 0,8 milijono tonų. Ikikarinis žemės ūkio lygis buvo pasiektas tik aštuntojo dešimtmečio viduryje43. Individualių valstiečių žemės sklypai neturėjo būti įsiterpę i kolūkiu žemę, todėl iš jų prievarta buvo paimama žemė ir duodamas sklypas už kolektyvinio ūkio žemių masyvo. Tokie sklypai buvo labai toli nuo valstiečio sodybos ir sunkino ūkininkavimą. Lietuvos Ministrų Tarybos ir LKP (b) CK 1948 m. kovo 20d. nutarimu „Dėl kolūkiu organizavimo Lietuvos Respublikoje” iš karto numatyta steigti kolūkines gyvenvietes. Žemės ūkio bankas turėjo duoti trejų metų laikotarpiui iki 2000 rb paskolą trobesiams perkelti. Taip pat numatyta skirti miško medžiagos neturintiems namų valstiečiams. Privalomai buvo suvisuomeninami arkliai, žemės ūkio inventorius, pašarai, sėklos, ūkiniai pastatai. Valstiečiui palikdavo gyvenamąjį namą, asmeninius gyvulius, paukščius, smulkų žemės ūkio inventorių, reikalingų 60 arų žemės sklypui įdirbti. Buvo galima laikyti dvi karves, iki dviejų galvų raguočių prieauglio, dvi kiaules, ligi 10 avių ir ožkų drauge paėmus, neribota kieki paukščių ir triušiu ir iki 20 avilių bičių. Kolūkietis privalėjo per metus dirbti 100 darbadienių. Nutarime pasakyta, jog privalu laikytis demokratijos, svarbiausius reikalus spręsti kolūkiečių susirinkime, kad kolūkio valdymo organai turi būti renkami ir atskaitingi visuotiniam kolūkiečių susirinkimui. Ateityje numatyta gerinti vadovavimą pramonės įmonėms, ieškoti nauju gamybos rezervu, plėsti gyvulininkystę, didinti žemės ūkio kultūrų derlingumą, gerinti mašinų-traktorių stočių darbą. Reikėjo pertvarkyti prekybą, plėsti parduotuvių ir valgyklų tinklą, plėtoti kooperatinę ir vietinę pramonę.
Vieni vykdomieji komitetai neįstengė visų šių uždavinių išspręsti. Todėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1947 m. spalio 4 d. įsaku paskyrė rinkimus į apskričių, miestų ir jų rajonų, valsčių ir apylinkių bei gyvenviečių Darbo žmonių deputatų tarybas. Rinkimai įvyko 1948 m. sausio 18 d. Buvo išrinkti deputatai į 37 apskričių, 54 miestų, 8 miestu rajonų, 320 valsčių, 2772 apylinkių ir 8 gyvenviečių tarybas. Priklausomai nuo gyventojų skaičiaus į apskričių tarybas buvo išrinkta nuo 40 iki 70 deputatu, į valsčių tarybas nuo 15 iki 35 deputatų, į miestų tarybas – nuo 15 iki 250 deputatų. Iš viso išrinkta 40 tūkst, deputatų44. Pirmosiose tarybų sesijose buvo išrinkti vykdomieji komitetai ir nuolatinės komisijos. Vietinėms taryboms buvo įsakyta rūpintis organizaciniu ūkiniu kolūkiu stiprinimu, jų visuomeninės nuosavybės gausinimu ir ypač intensyviai dirbti politini darbą. Vykdomieji komitetai buvo įpareigoti Šalinti kolūkių įstatų pažeidimus, paspartinti žemėtvarkos darbus, gerinti darbo organizaciją kolūkiuose, rūpintis kolūkių kadrų rengimu. 1950 metais buvo įvykdytas pokarinis ūkio atkūrimo penkmečio planas. Tolesnis vietines pramonės plėtojimas ir ūkinis organizacinis stiprinimas, visų gyvenimo sričių biurokratinis administravimas reikalavo pakeisti administracinį teritorinį suskirstymą. Sudarius sritis ir rajonus, 1950 m. gruodžio 17d. buvo paskirti rinkimai į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių sričių, 87 rajonų, miestų ir jų rajonų bei apylinkių tarybas45. Pagrindine visų ekonominių ir politinių priemonių įgyvendinimo grandimi tapo rajonai, o politinės atramos punktais – sritys. Praktinis gyvenimas greitai įtikino, kad sritys nereikalingos, jos tik dubliuoja rajonų darbą. Todėl Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1953 m. gegužės 28 d. įsaku jas panaikino46. 1951 m. liepos 20 d. Prezidiumo nutarimu patvirtinti Vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatai47. Rajonu tarybos su
darė nuolatines biudžeto-finansų, žemės ūkio, kultūros-švietimo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, prekybos ir paruošų, gerovės, ryšiu ir kelių komisijas. Nuolatinės komisijos turėjo teisę gauti iš vykdomojo komiteto ir vietinių Įstaigų bei įmonių veiklai reikalinga medžiaga, teikti tarybos sesijai arba vykdomojo komiteto posėdžiui svarstyti klausimus, reikšti nuomonę svarstomais klausimais.
3. Teismas ir prokuratūra Jau 1944 m. gruodžio 20 d. pradėjo darbą 35 liaudies teismai. Liaudies teisėjai ir tarėjai buvo parenkami Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 30 d. įsako „Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo” nustatyta tvarka. Dėl tinkamų kadrų stokos 1945 m. gruodžio 1 d. iš numatytų 136 dirbo 60 liaudies teisėjų48. 1948 m. lapkričio 24 d. buvo paskelbtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR liaudies teismų rinkimu”49. Rinkimai įvyko 1949 m. sausio mėnesį – išrinkti 104 liaudies teisėjai ir 6 210 liaudies tarėjų. Kiti liaudies teismų rinkimai įvyko 1951 m. gruodžio 16 d. – išrinkta 119 liaudies teisėjų ir 8 870 liaudies tarėjų50. 1951 m. sausio mėnesį sričių teismų pirmininkus, jų pavaduotojus, teisėjus ir liaudies tarėjus išrinko sričių Darbo žmonių deputatų tarybos savo sesijose. Sričių teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams ir pirmąja instancija sprendė svarbias baudžiamąsias ir civilines bylas. Respublikos Aukščiausiasis teismas pagrindinį dėmesį skyrė teisminei priežiūrai. Sričių teismai buvo panaikinti 1953 m. birželio mėnesį kartu su sričių likvidavimu. Aukščiausiąjį teismą rinko Aukščiausioji Taryba penkeriems metams. Šis teismas susidėjo iš civilinių bylų kolegijos, baudžiamųjų bylų kolegijos ir teisėjų drausminių bylų kolegijos. Aukščiausiasis teismas buvo kasacinė instancija visiems teismams.
241
Jis periodiškai darė atskirų kategorijų bylų apibendrinimus. Liaudies teisėjai atlikdavo Aukščiausiajame teisme praktika. Greta civilinių teismu veikė karinių įgulų karo tribunolai ir atskirų karo junginių kariniai tribunolai. Jie nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl karių padarytų nusikaltimų ir dėl civilių asmenų padarytu kai kurių nusikaltimu, tarp jų ir dėl hitlerininku ir jų talkininkų nusikaltimų. Iki 1946 m. veikė Lietuvos geležinkelio karo tribunolas ir Nemuno baseino vandens transporto tribunolas. 1946 metais šie tribunolai reorganizuoti į Lietuvos geležinkelio linijini teismų ir į Nemuno baseino vandens transporto linijinį teismą. 1953 metais abu šie teismai likviduoti. 1941 metais įsteigtos 22 apskričių ir miestų prokuratūros. Apskričių ir miestų prokurorai turėjo pavaduotojus, padėjėjus ir tardytojus. 1950 metais vietoje apskričių prokuratūrų sudarytos sričių ir rajonų prokuratūros. Respublikos prokurorą skyrė TSRS generalinis prokuroras, rajonu ir miestų prokurorus respublikos prokuroras ir tvirtino generalinis prokuroras. Prokuratūros uždaviniai buvo vykdyti teisėtumo priežiūrą, kelti baudžiamąsias bylas, kaltinti teisiamuosius teisme valstybės vardu, ginti piliečių teises ir teisėtus interesus. Tačiau Stalino asmenybės kulto sąlygomis ir teroro režimo aplinkybėmis prokuratūra savo paskirties neatliko. LKP (b) CK 1944 m. liepos 19 d. nutarimu sukūrė naikinamuosius batalionus diversantams likviduoti. Plečiantis ginkluotai pogrindinei kovai, šie batalionai buvo perduoti valstybės saugumo ir vidaus reikalu organams. LKP (b) CK 1945 m. spalio 19 d. nutarimu Šie batalionai pavadinti liaudies gynėju būriais. Jų narių buvo apie 7 tūkstančiai, žuvo apie du tūkstančius. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta 37 362 šeimos arba 120 926 asmenys52. Be jokios kaltės ir teisinio pagrindo buvo tremiami pripažinti buožėmis ūkininkai, privatūs savininkai, įskųstieji pagal nepa
242
tikrintus skundus ir pranešimus, neva remia ginkluotą pogrindi, neatsargiai pasakę tiesą apie tarybinių represinių organų veikla. Visos šios teroristinės priemonės buvo grindžiamos proletariato diktatūros valstybės nuverstųjų klasių slopinimo funkcijos įgyvendinimu. Lietuvoje buvo neteisingai nuteistas ir ištremtas kas dešimtas žmogus53.
IV VALSTYBINIO SOCIALIZMO PLĖTOJIMAS IR BANDYMAS LIBERALIZUOTI PARTOKRATINĮ VALDYMĄ 1953-1965 m.
1. Valstybės aparato tobulinimas 1953 metais Lietuvoje baigta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, pramonė įvykdė bendrosios produkcijos gamybos planus, 1954 metais daugiausia biudžeto lėšų skirta pramonei, žemės ūkiui, transportui ir komunaliniam ūkiui toliau plėtoti bei gyvenamųjų namų statybai. Padidinti įdėjimai į plataus vartojimo prekes gaminančią pramonę. 1954 m. vasario mėnesi įvykęs LKP VIII suvažiavimas įpareigojo pramonės, statybos ir transporto įmones garantuoti tolesnį industrializavimą54. Buvo numatyta paleisti Kauno hidroelektrinę, pastatyti televizijos aparatūros, grąžtų, staklių, kasos aparatų gamyklas. LKP IX suvažiavimas (1956 m. sausio mėn.) svarstė pramonės raidos, technikos pažangos, žemės ūkio atsilikimo įveikimo, ideologinio darbo gerinimo klausimus. Turėdama tikslą sėkmingai šiuos uždavinius spręsti, vietos valdžia turėjo gauti platesnių teisių. TSKP XX suvažiavimas (1956 m.) nutarė suteikti sąjunginėms respublikoms platesnių teisių, sprendžiant ekonominius, politinius ir kultūrinius uždavinius. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1955 m. spalio 8 d. priėmė nutarimą „Dėl Respublikos ūkio valstybinio planavimo ir finansavimo tvarkos pakeitimo”55. Pagal šį nutarimą Lietuvos TSR
243
vyriausybė tvirtino planus, skirstė visų rūšių pramonės produkciją, kuria gamino respublikinių ministerijų ir žinybų įmonės, nustatė kapitalinės statybos titulinių sąrašų tvirtinimo tvarka. TSRS ūkio plane buvo nustatoma tik visų respublikos įmonių bendrosios ir prekinės produkcijos apimtis ir centralizuotai paskirstoma tik ta fondinės produkcijos dalis, kuri nepanaudojama respublikos ūkyje. Lietuvos TSR vyriausybė gavo teise nustatyti sąjunginės priklausomybės įmonėms papildomas gamybines užduotis, pasilikti 25-50 proc. sąjunginių ir sąjunginių-respublikinių ministerijų įmonių viršum plano pagamintos produkcijos. Ministru Taryba tvirtino ministerijų ir žinybų administracijos bei valdymo personalo etatus, gavo teisę nustatyti respublikinio ir vietinių biudžetų pajamas. Papildomas pajamas Ministrų Taryba skyrė gyvenamųjų namų statybai, komunaliniam ūkiui ir socialinėms bei kultūrinėms priemonėms finansuoti, pertvarkytas ir žemės ūkio planavimas. Kai kurios sajunginės-respublikinės ministerijos pertvarkytos į respublikines. Be to, sąjunginių respublikų Ministrų Tarybų pirmininkai buvo įtraukti į TSRS Ministrų Tarybos sudėtį. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1959 m. balandžio mėnesį priėmė įstatymą „Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu stiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo Lietuvos TSR”56. Buvo įvestas visuotinis aštuonmetis mokymas, bandyta derinti bendrąjį ir politechninį mokymą bei darbinį auklėjimą. Parengtas liaudies švietimo tobulinimo planas. Decentralizuotas aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo valdymas ir įsteigtas Ministrų Tarybos Valstybinis aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas. TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario 11 d. perdavė respublikoms teismų santvarkos ir teismo proceso, civilinių ir baudžiamųjų, darbo, santuokos ir šeimos įstatymų leidybą57. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nagrinėjamuoju laikotarpiu svarstė ūkinio ir kultūrinio gyvenimo klausimus. Ji tvirtino
244
ūkio plėtojimo planus, valstybės biudžetą ir priėmė nemaža įstatymu. Skirtingai nuo trečiojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos, kuri buvo išrinkta l951 metais ir patvirtino tik biudžetų ir metini ūkio planą, ketvirtojo šaukimo Aukščiausioji Taryba (išrinkta 1955 m. vasario mėnesi) posėdžiavo gana dažnai, deputatai buvo aktyvesni, priėmė svarbius įstatymus: „Dėl apylinkių Darbo žmonių deputatu tarybų nuostatų patvirtinimo”, Gamtos apsaugos Įstatymą, „Dėl Aukščiausiosios Tarybos deputato atšaukimo tvarkos” ir kt. 1957 m. birželio 5 d. priimtas įstatymas „Dėl tolesnio pramonės ir statybos organizavimo tobulinimo Lietuvos TSR”58. Pramonei ir statybai valdyti sudarytas ekonominis administracinis rajonas ir Lietuvos TSR liaudies ūkio taryba. Panaikintos aštuonios sąjunginės-respublikinės ir dvi respublikinės ministerijos ir Liaudies ūkio tarybos žinion perduota 440 įmonių, anksčiau priklausiusių devyniolikai sąjunginių ir sąjunginių-respublikinių ministerijų. Įmonėms valdyti sudarytos Liaudies ūkio tarybos valdybos: Energetinio ūkio, Kuro pramonės, Prietaisų gamybos, Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonės, Lengvosios pramonės, Žuvies pramonės, Maisto pramonės, Mėsos ir pieno pramonės, Statybinių medžiagų pramonės, Popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės, Materialinio-techninio aprūpinimo ir realizavimo. Liko respublikinės Autotransporto ir plentų, Miškų ūkio ir miško pramonės, Socialinio aprūpinimo, Statybos, Švietimo ir Teisingumo ministerijos. Naujų uždavinių iškilo Plano komisijai. Ji turėjo koordinuoti Liaudies ūkio tarybos žinioje esančią pramonę ir vietinių tarybų ir nepramoninių ministerijų koordinuojamą pramonę, nagrinėti ekonominius ryšius su kitais ekonominiais rajonais. Rajoninės priklausomybės įmonės buvo perduotos miestų ir rajonų Darbo žmonių deputatų taryboms. Joms i pagalbą prie Ministrų Tarybos buvo sudaryta Vietinio ūkio valdyba. Tačiau ir pertvarkius pramonės ir statybos valdymą, įmonės savarankiškumo ir savivaldos neturėjo. Joms buvo nustatomos ne tik bendros užduotys, bet ir produkcijos nomenklatūra.
245
Centralizuotai skirstomi beveik visi kapitalo įdėjimai. Valdybos stengėsi aprėpti visus kiekvienos įmonės darbo barus. Buvo svarbu įvykdyti ir viršyti gamybos planų, nepaisant gaminių kokybės ir asortimento. Centrinės žinybos gaudavo iš įmonių netikras žinias. Įmones slėpė savo gamybinio pajėgumo duomenis ir gaudavo mažesnius planus ir užduotis, nei galėjo įvykdyti. Nepakankamai kilo darbo našumas, produkcijos kokybė buvo žema. Neigiamus reiškinius bandyta šalinti administraciniais, o ne ekonominiais metodais. Pradėta steigti daugybė šakiniu valstybiniu sąjunginiu komitetu, kurie buvo labiau konsultaciniai. Pramonės šakos dirbo nuostolingai, kaimyniniai ekonominiai rajonai negaudavo pagal sutartis medžiagų ir pusfabrikačiu. Todėl 1965 metais vėl buvo sudalytos ministerijos, įvestas šakinis pramonės valdymas, o liaudies ūkio tarybos likviduotos. Taigi pakeista ne organizacinė forma, o pramonės vadovavimo sistema. Išbujojo biurokratiniai komandiniai valdymo metodai, atvedę į ekonominę krizę. Aukščiausioji Taryba sustiprino valdymo įstaigų veiklos kontrole. Suaktyvino savo veikla jos nuolatinės komisijos. Buvo sudarytos nuolatinės mandatų, įstatymų sumanymo, biudžeto, žemės ūkio, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisijos. Nuolatinės komisijos kontroliavo ministerijų ir žinybų darbą, padėjo vykdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus. Suaktyvino veikla ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Jis tobulino valstybės aparatą. 1957 m. vasario 9 d. įsaku pertvarkė Vidaus reikalų ministerijos miestu ir rajonų milicijos valdybas ir skyrius į miestu ir rajonų Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų vidaus reikalų valdybas ir skyrius, patvirtino Vietinių tarybų nuolatinių komisijų nuostatus”59. Išleisti įsakai ir nustatyta piliečių civilinė ir administracinė atsakomybė už pasėliu nuganymą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, už melioracijos įrenginiu gadinimą ir už neteisėtą statybinių medžiagų įsigijimą60. Prezidiumas kontroliavo įstatymų vykdymą ir valstybiniu įstaigų veiklos teisėtumą. 59 Lietuvos TSR įstatymų, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vyriausybės nutarimu chronologinis rinkinys. Vilnius, 1958. T. 6. P. 119. 60 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1957. Nr. 1.
246
Teisių išplėtimas pareikalavo iš Ministrų Tarybos suaktyvinti veiklą ir tvarkyti gerokai daugiau reikalų. Ministrų Taryba 1955 m. spalio mėnesi priėmė nutarimą „Dėl darbo organizavimo Lietuvos TSR Ministrų Taryboje”61, kur numatė priemones pagerinti vadovavimą liaudies ūkiui ir atsisakė tvarkyti tokius reikalus, kuriais turėjo rūpintis tiesiogiai ministerijos, žinybos ir vykdomieji komitetai. Buvo numatytos priemonės plano komisijos darbui pagerinti, priimtų nutarimų vykdymo kontrolei stiprinti ir valstybinei drausmei visose aparato grandyse didinti. Ministrų Taryba pradėjo tvirtinti ministerijų ir žinybų administracijos ir valdymo įstaigų struktūra ir etatus. Vietiniu tarybų darbui pagyvinti didelę reikšmę turėjo grubaus teisėtumo normų pažeidimo šalinimas. Iki 1956 metų vietinės tarybos neturėjo jokiu teisių įmonėms ir ūkinėms organizacijoms. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1956 m. spalio 9 d. įsaku nustatė, kad rajonų, miestų, miestų rajonu ir apylinkių tarybų sesijos turi vykti ne rečiau kaip šešis kartus per metus, o rajonais suskirstytu miestų – ne rečiau kaip keturis kartus. Siekiant įtraukti daugiau gyventojų atstovų į tarybų darbą, 1956 metais buvo susmulkintos rinkimų apygardos ir tuo padidintas deputatų skaičius62. Tarybos sesijose turėjo svarstyti plano, biudžeto, pramonės, žemės ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos, gyvenamųjų namų statybos, komunalinius, prekybos, viešojo maitinimo, milicijos veiklos, piliečių ir valstybės nuosavybės apsaugos, kovos su nusikaltimais reikalus. Po kiekvienos sesijos deputatai turėjo susitikti su savo rinkėjais, informuoti apie tarybos darbą ir organizuoti priimtu sprendimų vykdymą. Buvo supaprastintas vietinio valdymo aparatas. Panaikinti vykdomųjų komitetų valstybinių pašalpų daugiavaikėms ir vienišoms motinoms skyriai, kadrų sektoriai, prekybos, sveikatos apsaugos, kelių, komunalinio ūkio, vietinės ir kuro pramonės skyriai. Vietiniam ūkiui valdyti rajonuose ir miestuose sudary61 Lietuvos TSR įstatymų, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir Vyriausybes nutarimų chronologinis rinkinys. Vilnius, 1957. T 5. P. 230. 62 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1956. Nr. 12.
247
tos vietinio ūkio valdybos. Joms perduotas komunalinis butų ūkis, keliu-tiltų ūkiai, vietinės pramonės ir gyventojų buitinio aptarnavimo įmonės, remonto ir statybos organizacijos. Reorganizavus mašinų-traktorių stotis, tarybų žinion perėjo žemės ūkio inspekcijos ištaigos, o nuo 1959 metų – beveik visas valstybinis butų fondas, butų statyba ir eksploatavimas.
2. Teismas ir prokuratūra Buvo imtasi priemonių šalinti grubius teisėtumo pažeidimus ir užkirsti kelią savivalei. Jau 1958 metais likviduotas Ypatingas pasitarimas prie vidaus reikalų ministro, peržiūrėta daug genocido ir savivalės aukų bylų, reabilituoti nekalti žmonės. 1957 metais paskelbta plati amnestija. Buvo likviduoti specialūs transporto teismai, Vidaus reikalų ministerijos karo tribunolai, reorganizuoti kiti karo tribunolai ir iš jų paimtos civilių asmenų bylos. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1954 m. rugpjūčio 30 d. Įsaku sudarytas Aukščiausiojo teismo prezidiumas, kuris nagrinėjo civilines ir baudžiamąsias bylas priežiūros tvarkei63. TSRS Aukščiausiasis teismas priežiūros tvarka peržiūrėdavo bylas tik dviem atvejais: kai respublikos Aukščiausiojo teismo sprendimas prieštaravo sąjunginiams įstatymams arba buvo pažeistos kitų respublikų teisės. 1957 metais įvyko liaudies teismų „rinkimai”. Buvo išrinkta 112 liaudies teisėjų ir 8 399 liaudies tarėjai64. Patobulinta liaudies teismų struktūra: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų apylinkių liaudies teismai sujungti į miesto arba miesto rajono liaudies teismą. Liaudies teisėjai galėjo specializuotis spręsti civilines, darbo ar baudžiamąsias bylas ir buvo išspręstas teisėjo pavadavimo klausimas. 1960 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė „Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymą”65, nustačiusį tokią teismų sistemą: Aukščiausiasis teismas, rajonų liaudies teismai. Teisingu
mo vykdymas buvo deklaruojamas šiais principais: piliečiu lygybės teisme, tikslaus įstatymų laikymosi, kolegialumo nagrinėjant bylas, teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo. Bylose galėjo dalyvauti visuomeniniai kaltintojai ir gynėjai. Teisėjai, nepateisinę teisėjo vardo ir praradę pasitikėjimą, galėjo būti atšaukti iki pasibaigiant jų kadencijai. Stiprinant teisėtumo priežiūrą ir kovą su nusikaltimais, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. gegužės 25 d. patvirtino „Prokurorinės priežiūros nuostatus”66 ir gražino prokuratūrai jai priklausančias teises. Pagal naujus nuostatus, prokuratūra turėjo stiprinti teisėtumą ir saugoti nuo pasikėsinimų į: l) visuomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinio ūkio sistemą ir socialistinę nuosavybę; 2) piliečiu politines, darbo, buto ir kitas asmenines ir turtines teises; 3) valstybinių ištaigų, įmonių, kolūkių, kooperatyvų ir visuomeninių organizacijų teises. Prokuratūra prižiūrėjo kvotos ir parengtinio tardymo įstaigų, teismo organų darbo teisėtumą, laisvės atėmimo įstaigų veiklos teisėtumą, pirmą kartą gavo teisę prižiūrėti vidaus reikalų ir valstybės saugumo įstaigų veiklos teisėtumą.
V. VALSTYBINIO SOCIALIZMO KRIZĖS GILĖJIMAS IR BIUROKRATINIO ADMINISTRACINIO APARATO STIPRINIMAS 1965-1985 m.
1. Socialinė-ekonominė ir politinė padėtis Iki 1981 metų Lietuvoje buvo sukurta elektros energetika, chemijos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, staklių ir radijo technikos pramonė. Plečiama žemės ūkio produktų perdirbimo, žemės ūkio mašinų, pašarų gamybos pramonė. Gana plačiai išvystyta statybinių medžiagų pramonė, ryšių sistema ir kelių tiesimas. Pagal ekonomikos laimėjimus Lietuva pakilo į pirmaujančią padėtį, o žemės ūkyje pirmavo. Ji viena pirmųjų pradėjo kurti šakinius susivienijimus, taikyti brigadinės rangos darbo organizavimo ir skatinimo formą.
tas žemės ūkio produktų gamybos lygis, neįvykdytos pašaru gamybos užduotys, menki derliai, žemi gyvulininkystės intensyvinimo rodikliai. Pabrėžti dideli geležinkelio ir automobilių transporto, statybos organizacijų darbo trūkumai. Ūkiniai vadovai nesilaikė valstybinės drausmės ir neįvykdydavo vyriausybės nurodymų. Kitaip ir negalėjo būti esant administracinei komandinei ūkio valdymo sistemai, kai biurokratinis aparatas savo nuožiūra skirstė materialinius išteklius ir finansus, reikalavo vykdyti ir viršyti planus, nepaisant gaminiu kokybės ir asortimento. Įmonių ir kolūkiu kolektyvai nebuvo suinteresuoti dirbti geriau ir gaminti daugiau geresnių gaminiu. Įsivyravo apgaudinėjimas, neatliktų darbų prirašymas, buvo klastojamos ataskaitos.
2. 1978 metų Konstitucija Konstitucijos projektas buvo pateiktas svarstyti visuomenei. Konstitucijos preambulėje teigiama, kad ji priimama siekiant tobulinti respublikos konstitucinius įstatymus ir perimti 1940 metų Konstitucijos idėjas bei principus. Konstitucijoje gausu deklaratyvių ir programiniu teiginių. Joje yra nauji skirsniai; socialistinis vystymas ir kultūra, užsienio politikos veikla ir socialistinės tėvynės gynimas, Liaudies deputatu tarybų sistema ir jų veiklos principai, liaudies deputatas, Lietuvos TSR valstybinis ekonominio ir socialinio vystymo planas. Konstitucija [tvirtino socialistinio ūkio sistema ir socialistinę (valstybinę) gamybos priemonių nuosavybę, komunistų partijos vadovavimą, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių teises ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialistinio teisėtumo principą, socialistinį internacionalizmą ir demokratinį centralizmą. Tačiau visa tai liko tik popieriuje. Iš tikrųjų buvo didžiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios padėties visose gyvenimo srityse. Apgaudinėjant visuomenę buvo tvirtinama, kad nėra nesutaikomų prieštaravimu, manipuliuojama utopinėmis brandaus socializmo, išplėstinės komunizmo statybos idėjomis, o tai turėjo neigiamą [taką mokslo ir kultūros raidai. Neapibrėžtas centralizmas ir biurokratizmas
251
žlugdė ekonomikos plėtojimą, skatino korupcija, inertiškumą, žmonių apatiją ir nepasitikėjimą valdžia bei jos politika. Politika ir ideologija turėjo prioritetų, buvo suabsoliutintas partijos ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o žmogaus asmenybė nevertinta. Dešimtmečius skelbus žmonių gyvenimo lygio kilimą, gamybiniu planų viršijimą, taktinę lygybe, paneigus ekonominius ūkininkavimo metodus prieita iki darbo užmokesčio lygiavos labai žemu lygiu. Tuo tarpu kai kurios socialinės grupės gyveno labai gerai, o tai rodė valdžios dviveidiškumą ir socialinę nelygybę. Buvo akivaizdi valdžios aparato hierarchija, vienasmeniški arba mažos grupės sprendimai, tikėjimas skundais ir pranešimais, abejingumas žmogaus likimui, įstatymų nepaisymas, moralės normų ignoravimas, bendrųjų žmogiškųjų vertybių pakeitimas dogminiais stereotipais, neretai absurdiškais, prievarta, diktatas sprendžiant kai kurias problemas. Daugybė įvairių draudimų, ribojimų ir įsakymų, dažnai visiškai beprasmių, lėmė situaciją, kurioje buvo neįmanoma jų nepažeisti. Galų gale pradėta jų nesilaikyti. Tuo laikotarpiu kritinį pobūdį įgavo tokie dalykai – dirbančiųjų atskyrimas nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, ekonomikos suvalstybinimas ir ministerijų monopolija, visuomenės gyvenimo suvalstybinimas ir piliečių nušalinimas nuo svarbiu gyvenimo reikalų tvarkymo, mažas dėmesys žmonių poreikiams tenkinti, jų apgaudinėjimas pažadais ir neteisėti valdžios pareigūnų veiksmai.
3. Valdžios ir valdymo įstaigų veikla Aukščiausiosios Tarybos „rinkimai” vyko 1967, 1975, 1980 ir 1985 metais. Deputatai, kurių buvo jau 350, sesijose svarstė ūkio kėlimo, racionalaus žemės naudojimo, gamtos apsaugos, prekybos gerinimo ir prekių gamybos didinimo, švietimo ir kitus klausimus. Aukščiausioji Taryba 1980 m. balandžio 9 d. priėmė savo reglamentą. Jame nustatė sesijų sušaukimo ir posėdžių vedimo procedūrą, Prezidiumo darbo tvarką, nuolatinių komisijų veik
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1980. Nr. 11.
252
lą, vyriausybės sudarymo procedūrą, įstatymų priėmimo tvarką, plano ir biudžeto svarstymą, kontrolės vykdymų. Parengti ir priimti svarbūs įstatymai, Lietuvos TSR kodeksai: 1969 m. Santuokos ir šeimos, 1970 m. Žemės ir miškų, 1971 m. Pataisos darbų, 1972 m. Darbo įstatymų ir Vandens kodeksai. 1984 metais priimtas Administraciniu teisės pažeidimu kodeksas. Priėmus 1978 metų konstitucija, atnaujinti įstatymai. Išleistas Ministrų Tarybos įstatymas (1978 m.), 1979 m. birželio 20 d. priimtas naujas Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymas. 1981 m. priimti Lietuvos TSR gyvūnijos apsaugos ir naudojimo bei Atmosferos oro apsaugos įstatymai. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rūpinosi Aukščiausiosios Tarybos sesijų sukvietimu ir tinkamųjų darbo parengimu, organizavo nuolatinių komisijų darbą, kontroliavo valdymo įstaigų veikla, tobulino vietinių tarybų darbą. Posėdžiuose svarstė įstatymų ir nutarimų vykdymą, rengė vietinių tarybų rinkimus, tvirtino žinybų ir susivienijimų nuostatus. Prezidiumui talkino nuolatinės komisijos, kurių 1980 m. padaugėjo iki 15 (mandatų, įstatymų sumanymo, užsienio reikalų, plano ir biudžeto, pramonės, transporto ir ryšių, statybos ir statybinių medžiagų, žemės ūkio, liaudies švietimo, liaudies vartojimo prekių gamybos ir prekybos, komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo, mokslo ir kultūros, moterų darbo ir buities, motinystės ir vaikų apsaugos, jaunimo reikalų, gamtos apsaugos). Prezidiumui buvo pavesta nagrinėti piliečių pareiškimus ir skundus, tikrinti, kaip šį darbą atlieka tarybos, ministerijos ir žinybos. Ministrų Taryba pertvarkė pramonės šakų ir Statybos ministerijos struktūra. Buvo steigiamos naujos ministerijos, komitetai ir žinybos. Pertvarkant valdymą šakiniu principu, buvo sudarytos sąjunginės-respublikinės ministerijos: Celiuliozės, popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės, Lengvosios pramonės, Maisto pramonės, Mėsos ir pieno pramonės, Statybinių medžiagų pramonės, Melioracijos ir vandens ūkio. Taip pat buvo įsteigtos respublikinės Vietinės pramonės, Kaimo statybos ir Žemės ūkio ministerijos.
253
Ministrų Taryba susidėjo iš pirmininko, jo pirmojo pavaduotojo, penkių pavaduotoju, reikalu valdytojo, 22 sąjunginių-respublikinių ministerijų ministrų, penkių respublikinių ministerijų ministrų, 12 sąjunginių-respublikinių komitetų pirmininkų, vieno respublikinio komiteto pirmininko ir dviejų valdybų pirmininkų. Ministrų Tarybos Prezidiumas turėjo ekonominių ryšių su užsienio šalimis, žemės ūkio rajonu suplanavimo schemoms analizuoti, stebėjimo, nepilnamečių reikalų, kovos su girtavimu, eismo saugumo ir kitas komisijas.
4. Liaudies deputatų tarybos Tarybų vaidmuo, sprendžiant iš jų veiklai gerinti priimtų teisinių aktų, buvo padidintas. Aukščiausioji Taryba 1968 m. gruodžio 25 d. priėmė „Lietuvos TSR apylinkių, gyvenviečių DŽDT įstatymų”69. Jame nustatyti apylinkių Liaudies deputatų tarybų sudarymo ir veiklos principai, teisės ir pareigos, darbo organizavimas, deputatų statusas. Įvesti visuotiniai piliečių susirinkimai ir kaimo sueigos kaip gyventojų dalyvavimo tarybų darbe formos. Aukščiausioji Taryba 1971 m. gruodžio 10 d. priėmė „Lietuvos TSR miesto, miesto rajono Darbo žmonių deputatų tarybos įstatymą”. Jame nustatė tarybų sudarymo ir veiklos principus, tarybos ir deputatų teises ir pareigas, darbo organizavimo tvarka, nuolatiniu komisijų statusą. Nustatė, kad taryba svarbiausius valstybinės, ūkinės ir socialinės kultūrinės veiklos klausimus pateikia svarstyti visuotiniam susirinkimui įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat piliečių gyvenamosiose vietose, be to, taryba nukreipia savanoriškųjų draugijų veikla ir vadovauja visuomeniniam darbui. Pagal įstatymus taryboms priklausė jų teritorijos ūkiniai, socialiniai, kultūriniai reikalai, visų įmonių ir organizacijų veiklos koordinavimas, piliečių teisių ir interesų apsauga. 1972 m. rugsėjo 20 d. patvirtintas Darbo žmonių deputatų tarybų deputatų statusas71. Jame nurodyti deputatų įgaliojimai, deputato pareigų
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1968. Nr 36 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, l97l Nr. 35. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1972. Nr. 31.
254
suderinimas su tarnybinėmis pareigomis, pareiga palaikyti ryšius su rinkėjais, sistemingai jiems atsiskaityti už savo veiklą. 1972 m. rugpjūčio 30 d. patvirtinti rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės ir apylinkės DŽDT nuolatiniu komisijų nuostatai. Tarybų darbas labai priklausė nuo jų kadrų kompetentingumo. Jau 1977 metais 98,4 proc. tarybų pirmininkų ir 95,5 proc. pavaduotoju turėjo aukštąjį ir vidurinįjį išsilavinimą. Vėliau beveik visi vykdomųjų komitetų pirmininkai ir pavaduotojai turėjo aukštąjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą. Tačiau liaudies deputatų veikla dėl menko tarybų biudžeto nedavė akivaizdžių rezultatų. Dėl finansų ir materialinių išteklių stokos daug ūkinių ir socialinių-kultūrinių klausimų liko neišspręsta.
5. Teismo ir prokuratūros įstaigos Tobulinant teismų organizavimą ir veikla, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1970 m. rugsėjo 30 d. įsaku72 įsteigė sąjunginę-respublikinę Teisingumo ministeriją ir pavedė jai vadovauti teismo, notariato, advokatūros, civilinės metrikacijos įstaigoms, tobulinti teismu darbą, rūpintis teisės aktų leidimu ir jų kodifikavimu. Aukščiausiasis teismas buvo atleistas nuo jam nebūdingų teismų valdymo pareigų, teismų darbo kontrolės, kadrų parinkimo, teisminės statistikos tvarkymo, vadovavimo notariatui. 1981 m. gruodžio 4 d. priimtas naujas Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymas73. Liaudies teismams pavestos nagrinėti beveik visos civilines ir baudžiamosios bylos. Tais pačiais metais priimtas ir rajono liaudies teismo teisėjų ir tarėjų atšaukimo, jeigu jie nepateisina rinkėjų pasitikėjimo arba padaro veiksmus, nesuderinamus su teisėjo vardu, tvarkos įstatymas. Pagal ji, teisėja atšaukia rinkimų apygardos rinkėjai paprasta balsų dauguma viešai balsuodami. TSRS Aukščiausioji Taryba 1979 m. lapkričio 30d. priėmė įstatymą ”Dėl TSRS prokuratūros”74. Jame nubrėžė prokuratūros uždavinius, jos veiklos kryptis ir principus, prokuratūros 72 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1970. Nr. 28. 73 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1981. Nr. 34. 74 TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1979. Nr. 49.
255
įstaigų sistema. Šiame įstatyme nustatyti tokie prokuratūros uždaviniai: prižiūrėti, kaip valstybės valdymo organai, įmonės, įstaigos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai laikosi įstatymų; kaip kvotos ir parengtinio tardymo organai vykdo įstatymus; prižiūrėti įstatymų laikymąsi teismo organų veikloje; prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų sulaikytųjų laikymo vietose, kardomojo kalinimo vietose, vykdant teismo skiriamas bausmes ir kitokias priverčiamąsias priemones.
VI. MĖGINIMAI REFORMUOTI EKONOMINĮ IR POLITINI VISUOMENĖS GYVENIMĄ 1985-1990 m.
1. Socialinė-ekonominė padėtis Oficialiais duomenimis, Lietuvos nacionalinės pajamos vienuoliktajame penkmetyje (1980-1985 m.) padidėjo 25,4 proc. Rekonstruojama ir techniškai modernizuojama gamyba. Padidėjo darbo našumas. Vienu trečdaliu atnaujinti pagrindiniai gamybos fondai. Sparčiausiai buvo plečiamos elektronikos, prietaisų gamybos ir chemijos pramonės šakos. Suaktyvėjo moksliniai tyrimai. Liaudies ūkis ir gyventojai buvo geriau aprūpinami ryšio priemonėmis. Bandyta tobulinti valdymo struktūra, gerinti planavimų ir plėsti ūkiskaitą. Tačiau visa tai buvo sužlugdyta partinio ir administracinio biurokratinio aparato. Be to, Tarybų Sąjungos įstaigos savo nuožiūra skirstė visus materialinius išteklius ir prekių fondus. Todėl žmonių gerovė ne gerėjo, o nuolat blogėjo. Greta kai kurių laimėjimų buvo ir didelių trūkumu. Nevisiškai panaudojami gamybos efektyvumo didinimo rezervai, nuolat pažeidžiama planinė ir sutartinė drausmė. Baldų ir Medžio apdirbimo pramonės ministerijos, Statybinių medžiagų pramonės ministerijos įmonės, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo gamybiniai susivienijimai ir įmonės sistemingai neįvykdydavo sutartinių įsipareigojimų. Nepakankamai efektyviai buvo naudojami gamybos fondai, materialūs, darbo ir finansų ištekliai Lengvosios pramonės, Statybinių medžiagų pramonės ministerijų, maisto, mėsos ir pieno
256
pramonės, masinu gamybos Įmonėse. Buvo dideli darbo laiko nuostoliai ir kadru kaita. Nebuvo įvykdyti mokslo ir technikos raidos planai ir silpnai diegiama nauja technologija. Nepagerėjo gaminiu kokybė, buvo pažeidinėjami vietinės pramonės, lengvosios pramonės ir staklių gamybos standartai ir techninės sąlygos. Transportas nesusidorojo su vežimu terminais, ilgai stovėdavo neiškrauti vagonai ir laivai75. Visiškai sužlugo 1985 m. spalio mėnesi priimta liaudies vartojimo prekių gamybos ir paslaugu sferos vystymo kompleksinė programa 1986-2000 metams76. TSRS Aukščiausioji Taryba 1989 m. lapkričio 27 d. priėmė „Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio savarankiškumo įstatymų”77. Lietuva gavo teisę nuo 1990 m. sausio l d. priimti ekonomikos ir socialinės sistemos pertvarkymo ir funkcionavimo įstatymus, valdyti žeme ir kitus gamtos turtus, reguliuoti ūkio šakų ir ūkio subjektu veikla, vadovauti finansų sistemai ir bankams, formuoti pajamų sistemą, nustatyti darbo apmokėjimo, pensijų, stipendijų, pašalpų sąlygas, kainodaros tvarką, vadovauti tarptautinei ekonominei veiklai, tvarkyti gamtos išteklių fondą, gamtos apsaugą, kurti finansų rinką. įmonėms buvo leista savarankiškai tvarkytis, ištaigos, organizacijos ir ūkiai galėjo sudaryti sutartis, sąjungas, asociacijas, turėti Įvairias nuosavybės formas. Lietuva turėjo savo biudžetą, nustatė lėšų gavimo šaltinius ir jų dydi. Rinka pradėta reguliuoti finansiniais ir piniginiais-kreditiniais svertais. Sudarant 1990 metų ekonominės ir socialinės raidos metmenis, atsisakyta komandavimo, sumažinta užduočių, paliktas tik valstybinis užsakymas tiekti Į TSRS fondą bei jos respublikas maisto produktus ir žemės ūkio produkciją bei kai kuriuos pramonės gaminius. Kita produkcija buvo realizuojama tiesioginiais ryšiais tarp gamintojų ir vartotojų. Vietinės tarybos gavo teisę spręsti kapitalinės statybos klausimus.
257
Tačiau ekonominė padėtis 1989-1990 metais buvo labai sunki. Augo produkcijos kainos, didėjo dalies gyventoju nepadengtos prekėmis pajamos, stiprėjo infliacija ir šešėlinė ekonomika, krito daugelio žmonių pragyvenimo lygis. Vis daugiau jų atsidurdavo prie skurdo ribos arba ir žemiau. Mažiau buvo gaminama audinių, drabužių, televizorių ir kitų prekių. Mažėjo gyvuliu, paukščių ir pieno supirkimas. Biudžeto deficitas buvo 220 milijonų rublių, o padengta vos 80 milijonu rublių. Skola bankui už kreditus, išduotus žemės ūkio produkcijos kainų skirtumui padengti, viršijo milijardą rublių. 1990 metais biudžeto deficitas siekė 160 milijonų rublių78. Siekdama apsaugoti gyventojų interesus, Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. nutarė sustabdyti vartojamųjų prekių ir žemės ūkio produktų išvežimą. Ne mažiau kaip 70 proc. prekių, pagamintų viršum plano, turėjo būti realizuojama Lietuvoje79.
2. Mėginimas tobulinti ir demokratizuoti valstybės įstaigas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. gegužės 27 d. Įsaku padaryta valstybės įstaigų sistemos pakeitimų. Buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis statybos komitetas ir panaikintas Valstybinis statybos reikalų komitetas bei Statybos ministerija. Taip pat buvo Įsteigtas Valstybinis kuro komitetas ir panaikintas Valstybinis naftos produktų tiekimo ir Valstybinis dujofikacijos komitetai, vietoj Automobilių transporto ir plentų ministerijos įkurta Transporto ministerija. Įsteigta Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerija ir panaikintas Valstybinis darbo komitetas ir Socialinio aprūpinimo ministerija. Sąjunginė-respublikinė Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija pertvarkyta į sąjunginę-respublikinę Miškų ūkio ministeriją, sąjunginė-respublikinė Baldų ir popieriaus pramonės ministerija – į sąjunginę-respublikinę Miško pramonės ministeriją, sąjunginė-respublikinė Statybinių medžiagų pramonės ministerija tapo respublikine Statybinių medžiagų pramonės ministerija.
78 Tiesa, 1989 m. gruodžio 7 d. N r. 279. 79 Ten pat.
258
Be to, panaikintos Melioracijos ir vandens ūkio, Grudų produktų ministerijos ir Valstybinis žuvininkystės komitetas ir jų funkcijos perduotos Valstybiniam agropramoniniam komitetui. Valstybinis kinematografijos komitetas savo funkcijas perdavė Kultūros ministerijai. Iš viso buvo panaikinta 10 ministerijų ir žinybų80. Po pertvarkymu liko šios sąjunginės-respublikinės ministerijos: Finansų, Kultūros, Lengvosios pramonės, Liaudies švietimo, Miško pramonės, Mišku ūkio, Prekybos, Ryšiu, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalu, Vidaus reikalų ir vietinės ministerijos: Buitinio gyventoju aptarnavimo. Darbo ir socialinio aprūpinimo, Komunalinio ūkio, Statybinių medžiagų, Transporto, Vietinės pramonės. Be to, liko šie sąjunginiai-respublikiniai valstybiniai komitetai: Piano, Agropramoninis, Gamtos apsaugos, Materialinio-techninio tiekimo, Kainų, Statistikos, Televizijos ir radijo, Leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos, Saugumo, Pramonės ir kalnakasybos, Darbu saugumo priežiūros, Kūno kultūros ir sporto bei vietiniai statybos ir kuro komitetai81. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. liepos 4 d. priėmė įstatymą „Dėl agropramoninio komplekso valdymo organu sistemos pakeitimo”82, kuriuo įsteigė Žemės ūkio ministerija ir Valstybini agropramoninio komplekso gamybinio techninio aprūpinimo komitetą, panaikinusi sąjunginį-respublikinį Agropramoninį komitetą. Rajonų vykdomuosiuose komitetuose buvo sudarytos žemės ūkio valdybos. Naujos žemės ūkio Įstaigos turėjo rengti agropramoninio komplekso plėtojimo planus, ilgalaikių koncepcijų projektus, teikti ekonominių ir teisinių normatyvų sudarymo, kaimo socialinio pertvarkymo, ekologijos gerinimo ir pan. siūlymus. Ministerijos ir komitetai atsisakė smulkmeniškos įmonių globos ir nuolatinių nurodinėjimų, operatyvinio gamybos klausimu sprendimo ir visa dėmes] turėjo skirti ekonominei strategi
jai, mokslo ir technikos pažangai, socialiniams klausimams spręsti. Ministerijų ir žinybų aparatas buvo sumažintas 50 proc., o tai sudarė daugiau nei 2 800 žmonių. Šiek tiek buvo sumažintas Plano komitetas, Finansų ministerija, Kainų komitetas, Materialinio-techninio tiekimo komitetas. Buvo sumažintas ir Ministrų Tarybos aparatas. 1987 m. rugpjūčio l dieną buvo 32 tūkst, valdymo aparato darbuotojų. Valdymo aparatas buvo mažinamas naikinant įvairius trestus, valdybas, prekybos organizacijas. 20 proc. sumažintas miestų ir rajonų vykdomųjų komitetu darbuotojų skaičius. Tiek pat buvo numatyta sumažinti rajonų agropramoninio susivienijimo aparatą. Aptarnaujančiųjų organizacijų (metodinių kabinetų, normatyvų tyrimo stočių, laboratorijų ir pan.) valdymo darbuotojų sumažėjo 50 procentų. Sąjunginio pavaldumo organizacijų darbuotojų sumažėjo 50 proc., visuomeninių organizacijų – 24 proc. Iš viso buvo sumažinta 8 000 valdymo darbuotojų, t. y. 25 proc. bendro jų skaičiaus83. Nepaisant valstybinio aparato persitvarkymo ir jo mažinimo, valstybės valdymo įstaigos dirbo senu stiliumi, neatsisakė administravimo ir komandavimo. Toliau gilėjo visų gyvenimo sričių krizė. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pakeitė savo darbo stilių, pradėjo dažniau posėdžiauti ir spręsti sudėtingus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius klausimus. 1989 m. gegužės 18 d. sesijoje buvo pakeisti kai kurie Lietuvos TSR konstitucijos straipsniai. 11 straipsnis nustatė, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos nuosavybė. Gamybos priemonės pramonėje., statyboje ir žemės ūkyje, energetikos, transporto ir ryšių tinklai bei priemonės yra bankų, įmonių, ūkių ir kitų Lietuvos teritorijoje esančių juridinių asmenų bei piliečių nuosavybė. Visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės taip
260
pat yra respublikos nacionalinis turtas ir yra jos jurisdikcijoje. Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės oro erdvei virš respublikos teritorijos, jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Baltijos jūroje. Nuosavybės santykius, tuo pačiu ir fiziniu asmenų nuosavybės, reguliuoja Lietuvos TSR įstatymai. 31 straipsnis nustatė Lietuvos TSR pilietybę. Piliečius už respublikos ribų gina ir globoja Lietuvos TSR. 37 straipsnis reglamentavo, kad piliečiai turi visas socialines, ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia Konstitucija bei respublikos Įstatymai ir tarptautiniai teisės aktai. Teisiu ir laisvių gynimas garantuojamas teisme. Ypač svarbus pakeitimas buvo padarytas 70 straipsnyje: Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valstybinių valdžios ir valdymo organu teisės aktai Lietuvos teritorijoje galioja tik nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti. Jų galiojimas gali būti sustabdytas ir apribotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. TSRS teisės aktus įregistruoja Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas84. Aukščiausioji Taryba 1989 m. gegužės 18 d. priėmė Deklaracijų apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą85. Ten pasakyta, kad 1940 metais Lietuva neteisėtai prievarta buvo prijungta prie TSRS ir prarado politinį, ekonominį bei kultūrini savarankiškumą. Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik sutartimis. 1989 m. gegužės 19 d Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą86. Jame pabrėžta, kad Lietuva savarankiškai įgyvendina socialinę ir ekonomine politiką, ekonominius ryšius su kitomis respublikomis grindžia lygiateisėmis sutartimis. Respublika sąjunginiams organams deleguoja tik tam tikras funkcijas ir skiria lėšų joms vykdyti. Ekonominio savarankiškumo tikslai yra šie: sudaryti sąlygas gyvento
261
jams, kolektyvams atskleisti ir panaudoti kūrybines galimybes ir garantuoti pragyvenimo lygio kilimą, įtvirtinti socialinį teisingumą, sveikas gyvenimo sąlygas. Šiuos tikslus turi įgyvendinti plėtojamas Lietuvos ūkis, kurį sudaro įmonės, įstaigos bei organizacijos ir verslininkai. Leidžiamos savarankiškos ir autonominės valstybinės įmones, akcinės bendrovės, mišrios kompanijos, kooperatyvai. Pabrėžta nuosavybės formų įvairovė, ūkinės veiklos laisvė, rinkos santykių, ūkio valdymo centralizavimas, valstybinis ekonomikos reguliavimas, ryšių su TSRS ir užsienio šalimis atvirumas. Valstybinė, kolektyvinė ir asmeninė nuosavybė yra vienodo statuso, ir valstybė jas saugo vienodai, savininkai gali laisvai disponuoti turtu ir turi ūkinės veiklos laisve. Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 23 d. sesijoje apsvarstyti Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo įgyvendinimo klausimai, papildyta Lietuvos TSR Konstitucija, apsvarstytas rinkimų įstatymas, pilietybės įstatymo projektas, piliečiu karinės tarnybos klausimai, 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų padarinių tyrimo komisijos išvados, referendumo įstatymo projektas87. 1989 m. lapkričio 3 d. Aukščiausioji Taryba priėmė pilietybės ir referendumo įstatymus, pakeitė Konstitucijos 50 straipsnį ir įtvirtino sąžinės laisvę, apsvarstė informaciją dėl Lietuvos nuosavybės santykių su Tarybų Sąjunga88. Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių pakeitimo”89. Komunistų partija atsisakė savo valstybiniu prerogatyvų ir partinės diktatūros. Buvo nustatyta, kad partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įstatymų nustatyta tvarka ir veikia neperžengdami Lietuvos TSR Konstitucijos bei įstatymų ribų. Politinės, profesinės, jaunimo, moterų, veteranų visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai, kūrybinės sąjungos ir mokslo draugijos vadovaudamosi savo įstatais bei programų uždaviniais dalyvauja
262
tvarkant valstybinius ir visuomeninius reikalus, sprendžiant politinius, ūkinius ir socialinius bei kultūrinius klausimus. Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-Tarybų Sąjungos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”90, kuriame sakoma: 1. Paskelbti, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti; 2. Pareikšti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo Į TSRS” grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto; 3. Pasiūlyti TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 9 d. priėmė daug svarbių Įstatymų: Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių, Lietuvos savivaldos pagrindų, Švenčiu ir atmintinų dienų, Lietuvos banko. Prokuratūros, Teismu ir teisėjų statuso, Nuosavybės, Archyvų91. Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas garantavo spaudos laisvę, teisę gauti informacija, nurodė neskelbtina informacija (valstybės paslaptys, karo kurstymas, nacionalinės, religinės nesantaikos kurstymas, pornografijos, žmogaus asmeninio gyvenimo, tardymo duomenų). Už įstatymo pažeidimą, padarytą moralinę žalą teismas galėjo priteisti atlyginimą iki 3 tūkst, rublių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu Lietuvos TSR prokurorą skyrė Aukščiausioji Taryba penkeriems metams, o jo pavaduotoją prokuroro teikimu -Aukščiausioji Taryba. Rajonų ir miestų prokurorus skyrė Lietuvos TSR prokuroras. Remiantis Archyvų Įstatymu, archyvų fondas buvo paskelbtas valstybės nuosavybe. Pagal Banko įstatymą Lietuvos bankas priklausė Lietuvos valstybei.
263
1990 m. vasario 12 d. buvo pakeista ir papildyta Konstitucija. Nustatyta, kad asmenys, kurie įeina į Ministrų Tarybos ir vietinių tarybų sudaromų valdymo organų sudėtį, taip pat ministerijų, valstybiniu komitetų ir žinybų vadovai, teisėjai, prokurorai ir valstybiniai arbitrai bei kiti pareigūnai negali būti tarybos, kuri juos renka, skiria ar tvirtina, deputatais92. Ministrų Taryba gavo teise protestuoti Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldybės tarybos sprendimus, jeigu jie prieštarauja įstatymams, įstatymu numatytais atvejais Ministrų Taryba galėjo sustabdyti ir protestuoti aukštesnės savivaldybės valdymo organų sprendimus šios savivaldybės taryboje. Kilus ginčui, klausimą turėjo spręsti Aukščiausioji Taryba. Žemesnės pakopos savivaldybės Liaudies deputatų tarybos turėjo teisę protestuoti Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldybės organų sprendimus klausimais, priskirtais žemesnės pakopos savivaldybės išimtinei kompetencijai. Aukštesnės pakopos Liaudies deputatų taryba turėjo teisę sustabdyti žemesnės pakopos savivaldybės organų sprendimus, jeigu jie prieštarauja Lietuvos įstatymams. Kilus ginčui, klausimą sprendė Aukščiausioji Taryba. Savivaldybių tarybos formavo ir skyrė joms atskaitingus pareigūnus ir institucijas: apylinkės, gyvenvietės viršaiti, miesto burmistrą, rajono valdytoją ir valdyba, tarybos prezidiumą (pirmininką, pavaduotoją, nuolatinių komisijų pirmininkus)93. Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 12 d. priėmė Konstitucijos pakeitimo įstatymą94, kuriame nustatė, kad Lietuvos TSR ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos TSR nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus) nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nuosavybės santykius reglamentuoja įstatymai ir nuosavybės subjektų sutartys. Kitų valstybių, tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių piliečių bei jų grupių nuosavybės objektų buvimo Lietuvoje sąlygas nustato Įstatymai ir tarptautinės sutartys. Lietuvos TSR garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai val
92 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1990. Nr. 7. 93 Ten pat. 94 Ten pat.
264
dyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti. Savininkai turi teise samdyti kitus asmenis nuosavybės teisėms įgyvendinti. Be to, buvo patikslinti anksčiau pakeisti Konstitucijos straipsniai ir nustatyta, kad žemė, jos gelmės, vidaus teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra respublikos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos TSR nuosavybė. Žemės gelmių nuosavybės teisė gali priklausyti tik Lietuvos valstybei. Kiti Lietuvos TSR išimtinės nuosavybės teisės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir piliečiams bei jų grupėms; Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš respublikos teritorijos, jos kontinentinį šelfą ir ekonominę zona Baltijos jūroje; Lietuvai priklausantis turtas gali būti perduotas atlygintinai arba neatlygintinai piliečių ir jų grupių nuosavybėn. išimtiniais atvejais Lietuvos interesais gali būti atlygintinai paimtas piliečių ir jų grupių, taip pat kitų valstybių piliečių turtas. Šie demokratiški įstatymai buvo Įgyvendinti ne visi, nes nebuvo reikiamo ekonominio pagrindo ir trūko patirties.
VII. TEISĖS SISTEMOS RAIDA
1. Civilinė teisė 1940 metais Liaudies vyriausybė bandė rūpintis turtinių santykių sureguliavimu. Pagrindinis uždavinys buvo užtikrinti šalies ūkio gyvenimą ir piliečių aprūpinimą vartojimo prekėmis. Finansų ministras savo įsakymais uždraudė didinti prekių kainas, sudaryti nenormalias jų atsargas arba jas nuslėpti. Gyventojai neturėjo teisės kaupti nenormalias prekių atsargas. Valstybė nustatė daugelio plataus vartojimo prekių kainas. Manufaktūros, galanterijos, trikotažo ir avalynės parduotuvių savininkai turėjo vesti pirkėju sąskaitas ir jose nurodyti parduotą kiekvienam pirkėjui prekių kieki. Tik Finansų ministerijos leidimu eksporto ir importo įmonės galėjo sudaryti prekių tiekimo sutartis su užsienio firmomis. Gyvulius buvo galima parduoti ir skersti tik neviršijant nustatytų ribų gavus Žemės ūkio rūmų agronomo arba gyvulininkystės instruktoriaus specialų leidimą. Be to, 10-20 proc. buvo
265
sumažintas butu nuomos mokestis, sustabdytas nuomininkų, laiku nesumokančių butu nuomos, iškeldinimas iš butų95. 1940 m. liepos 16 d. prezidentas patvirtino Valstybinių įmonių įstatymų. Jame nustatyta įmonės fondų sudarymo, nekilnojamojo turto įsigijimo tvarka, numatyta įmonės atsakomybė už skolas ir padarytus nuostolius. Apskritai buvo priimti tik privačios gamybos kontrolės aktai. Esminių turtinių santykių reguliavimo pakeitimų nebuvo padaryta. įvedus tarybų valdžia ir inkorporavus Lietuva į Tarybų Sąjungos sudėti, plačiai pradėta kurti valstybinė nuosavybė. Jau 1940 m. liepos 29 d. prezidentas pasirašė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymus. Nacionalizacija pasidarė pagrindiniu valstybinės nuosavybės atsiradimo šaltiniu. Formavosi kooperatinė nuosavybė ir valstybiniai -socialistiniai turtiniai santykiai. Pradėjo galioti okupaciniai teisės aktai, reguliavę tiekimo, prekybos, butų nuomos, kapitalinės statybos, vežimų, kredito, draudimo ir kitus santykius. Privatine gamybos priemonių ir Įrankių nuosavybė, priėmus 1940 metų Lietuvos TSR Konstituciją, buvo nacionalizuojama pagal pramonės šakas ar nuosavybės objektų grupes. Išskyrus laivus, kurių savininkai gavo 25 procentų laivu vertės kompensaciją, visi kiti nuosavybės objektai buvo paimti be jokio atlyginimo. Net nacionalizuotos įmonės skolos privatiems asmenims buvo išieškomos iš buvusio įmonės savininko asmeninio turto. Pertvarkytas kreditų ir paskolų teikimas. Įsteigtas žemės ūkio bankas tarybiniams ūkiams kredituoti ir valstiečiams suteikti piniginę paramą. Buvo teikiamas kreditas nebaigtų namų miestuose ir miesteliuose statybai baigti, naujakurių ūkiams Įkurti. Mažažemiai valstiečiai buvo atleisti nuo žemės ūkio paskolų grąžinimo bankui, o turintiesiems 5-10 ha žemės paskola sumažinta 50 procentų Įsiskolinimo sumos96. Draudimo reikalus tvarkė naujai įsteigta Lietuvos TSR draudimo valdyba. 95 Vyriausybės Žinios. 1940. Nr. 715; 721. 96 LTSR Vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys. 1941, Nr. l ; Tiesa, 1941 m. kovo 21d.
266
Finansų ministro įsakymu buvo nustatyta 9 kv. metrų gyvenamojo plolo norma vienam asmeniui ir viršpločio paėmimo tvarka. Namų savininkai neturėjo teisės kelti butu nuomos arba imti mokestį avansu daugiau kaip už vieną mėnesį. Kadangi greitai parengti ir priimti civilinį kodeksą nebuvo įmanoma, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. lapkričio 30d. priėmė įsaką „‘Dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civiliniu ir darbo įstatymu Lietuvos TSR teritorijoje”97. 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas nustatė lygų piliečių teisinimą, sandoriu galiojimo sąlygas, nuosavybės rūšis ir formas bei prievolių rūšis. 1944 m. rugpjūčio 26 d. Liaudies Komisarų Taryba priėmė nutarimą „Dėl pamesto ir bešeimininkio turto apskaitos ir panaudojimo”98. Neatsiradus savininko per tris mėnesius, tokį turtą vietos valdžios organai galėjo parduoti. Gerinant pramonės materialini aprūpinimą ir didinant įmonių savitarpio atsakomybę, jau 1945 m. kovo 9 d. LKT priėmė nutarimą „Dėl ūkinių sutarčių sudarymo 1945 metams”. Visos įmonės bei organizacijos savo santykius privalėjo įforminti sutartimis. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1947 m. kovo 13 d. įsaku padarė Civilinio kodekso pakeitimus ir nustatė, kad Įpėdiniais gali būti nedarbingi tėvai bei broliai ir seserys. Testamentu turtą buvo galima palikti tik įstatyminiams įpėdiniams. Nepilnamečiai ir nedarbingi išlaikytiniai gaudavo įstatymine turto dalį nepaisant testamento turinio. Ministrų Taryba įpareigojo vykdomuosius komitetus skirti sklypus individualiems namams statyti, aprūpinti statybinėmis medžiagomis, nustatyti pastatytų namų priėmimo tvarką99. Ministrų Taryba 1949m. sausio 15d. patvirtino pastatų teisinės registracijos atlikimo tvarkos instrukciją. 1955 m. liepos 2 d. nutarimu Ministru Taryba pripažino naujakuriams perduotus naudotis pastatus jų nuosavybe.
267
Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1950-1960 m. laikotarpiu patvirtino daug pagrindiniu pramonės įmonių gaminamos produkcijos tiekimo sąlygų, nustatė kapitalinės statybos sutarčių sudarymo, tituliniu sąrašu tvirtinimo ir baigtu objektu priėmimo tvarką. 1951 m. sausio 10 d. ji patvirtino visuotines kroviniu vežimo bendrojo naudojimo automobilių transportu taisykles, nustačiusias vežimo sutarčių sudarymo ir šalių atsakomybės tvarka. Po TSKP XX suvažiavimo, plečiant respublikų, tarp jų ir okupuotų, teises, TSRS Aukščiausioji Taryba 1957 m. vasario lld. priėmė įstatymą „Dėl sąjunginių respublikų teismų santvarkos Įstatymų leidybos, civilinio, baudžiamojo ir procesiniu kodeksų priėmimo perdavimo sąjunginių respublikų žiniai”, o 1961 m. gruodžio 8 d. įstatymu patvirtino TSR Sąjungos ir sąjunginiu respublikų civilinių įstatymų pagrindus, kuriais remiantis buvo parengtas Lietuvos TSR civilinis kodeksas ir Aukščiausiosios Tarybos Įstatymu patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. (įsigaliojo nuo 1965 m. sausio 1d). Civilinis kodeksas susidėjo iš aštuonių skyrių: bendrųjų nuostatų, nuosavybės teisės, prievolinės teisės, autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, paveldėjimo teisės, užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumo, užsienio valstybių civilinių Įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimų taikymo, turėjo 610 straipsnių. Lietuvos TSR civilinis kodeksas įtvirtino valstybinę, kolūkinę-kooperatinę, organizacijų ir jų susivienijimų bei visuomeniniu organizacijų nuosavybę, nustatė valstybinės, kolūkinės-kooperatinės ir visuomeninių organizacijų nuosavybės teisės objektus, išimtinės valstybinės nuosavybės teisės objektus, uždraudė išieškoti iŠ valstybės įstaigų, kolūkių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turtą, priskirtą jų pagrindinėms priemonėms, nustatė taisykles, reguliuojančias disponavimą valstybės turtu (CK 98, 99, 100, 101, 103, 104, 108 str.). Naujas dalykas – Civilinis kodeksas buvo jungtinės veiklos sutarčių institutas, leidęs kolūkiams kartu su kitomis organizacijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus.
268
Pagal Civilini kodeksą, piliečiams asmeninės nuosavybės teise galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti. Visuomeninės organizacijos gavo teisę ginti piliečių subjeklines teises ir teisėtus interesus ir įstatymų nustatytais atvejais spręsti kai kuriuos civilinius ginčus.
2. Šeimos teisė 1940 m. gruodžio l d. įvestas 1926 m. RTFSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas galiojo Lietuvoje iki 1970 m. sausio l d. Pagal šį kodeksą, civilinės būklės aktai buvo registruojami civilinės metrikacijos biuruose, o kaimo vietovėse – apylinkių tarybose. Santuokinis vyrų ir moterų amžius nustatytas 18 metų. Sutuoktiniu santykiai visose srityse lygiateisiai. Jų turėtas iki santuokos sudarymo turtas pripažįstamas atskiru, o įgytas santuokoje tampa bendra sutuoktinių nuosavybe. Kodeksas įteisino faktine santuoka ir nustatė, kad esant faktinėje santuokoje negalima įregistruoti naujos santuokos. Faktinės santuokos požymiais buvo laikoma pripažinimas vienas kito sutuoktiniu, bendras šeimos ūkis, vaikų auklėjimas drauge ir pan. Santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisės buvo lygios. Motina galėjo reikalauti metrikacijos organų įrašyti vaiko tėvu asmenį, su kuriuo ji nebuvo įregistravusi santuokos. Nustatyta tėvų pareiga be jokių išlygų išlaikyti vaikus iki jų pilnametystės. Tėvai privalėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčius pragyvenimo lėšų pilnamečius vaikus. Savo ruožtu pilnamečiai vaikai turėjo išlaikyti nedarbingus ir neturinčius pragyvenimo lėšų tėvus. Savitarpio išlaikymo prievolė taip pat galiojo broliams ir seserims, senoliams ir vaikaičiams. Be to, atsisakę savo teisių, įtėviai turėjo išlaikyti buvusius įvaikius. Pagal šį kodeksą, santuoką nutraukdavo civilinės metrikacijos skyriai, gavę vieno ar abiejų sutuoktinių pareiškimą. Jie be jokių paaiškinimų įregistruodavo ištuoka ir išduodavo liudijimą. Ši supaprastinta tvarka pakeista TSRS Prezidiumo 1944 m.
269
liepos 8 d. Įsaku, kuriuo buvo nustatyta santuokos registracija ir numatyta tik teisminė santuokos nutraukimo tvarka. TSRS Aukščiausioji Taryba 1968 m. birželio 27 d. priėmė TSR Sąjungos ir sąjunginiu respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindus. Jais remiantis parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1969 m. liepos 6 d. Įstatymu patvirtintas Lietuvos TSR Santuokos ir šeimos kodeksas, Įsigaliojęs nuo 1970 in. sausio l d. Kodeksas nustatė, kad galioja tik civilinės metrikacijos biuro registruota santuoka. Ji Įregistruojama praėjus vienam mėnesiui nuo pareiškimo padavimo dienos. Nustatytos santuokos sudarymo sąlygos: abiejų besituokiančiųjų laisva valia, 18 metų santuokinis amžius, artimos giminystės ir kitos santuokos nebuvimas, abiejų veiksnumas. Turtinės vyro ir žmonos teisės pagal kodeksą buvo lygios. Įgytas santuokos metu turtas pripažįstamas bendra abiejų sutuoktinių nuosavybe. Nustatyta, kad sutuoktinių pareiga materialiai vienas kita remti išlieka ir santuoka nutraukus, jeigu vienas jų yra nedarbingas ir jam reikia materialinės paramos, o antras gali tokią paramą teikti. Kodeksas nustatė alimentus nėščiai ir iki vienų metų vaiką auginančiai žmonai. Santuoka nutraukiama teismine tvarka, vieno sutuoktinių prašymu; santuoką abiejų sutuoktiniu, neturinčių nepilnamečių vaikų, prašymu nutraukia civilinės metrikacijos įstaigos. Vyras neturi teisės be žmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, kai žmona nėščia, ir vienus metus po vaiko gimimo.
3. Darbo teisė 1940 metais sudaryta Liaudies vyriausybė ėmėsi organizuoti profsąjungas pramonėje ir žemės ūkyje, įvesti darbininkų kontrole, peržiūrėti darbo samdos įstatymus, aprūpinti bedarbius darbu arba pašalpomis, organizuoti socialinį draudimą iš samdytojo lėšų, gerinti materialines ir buitines darbininkų sąlygas. 1940 m. birželio 28 d. vidaus reikalų ministro įsakymu buvo legalizuotos profesinės sąjungos ir joms suteikta teisė dalyvauti rengiant pagrindinių gamybos priemonių nacionalizaciją, dar
270
bo įstatymus, kontroliuoti jų vykdymą, priėmimų į darbą ir atleidimą iš darbo, spręsti darbo ginčus. Darbui reguliuoti, darbo jėgos apskaitai ir paskirstymui atlikti buvo įsteigta Darbo ministerija, o apskričių ir miestų vykdomuosiuose komitetuose sudaryti darbo skyriai, kurie rūpinosi darbo sauga, tvarkė darbo jėgos apskaita ir paskirstymą, rinko duomenis darbo užmokesčiu] normuoti. Iki 1940 m. gruodžio l d. greta tarybinių darbo teisės aktu buvo taikomi ir senieji darbo įstatymai, juos papildant arba kai kurias jų nuostatas atitinkamai pakeičiant. Nuo 1941 m. gruodžio l d., įsigaliojus 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksui, senieji darbo įstatymai nustojo galios. 1922 m. RTFSR darbo įstatymu kodekso taikymas Lietuvoje turėjo ir ypatumų. Priėmimą į darbą ir darbo jėgos paskirstymą kontroliavo apskričių ir miestų vykdomųjų komitetų darbo skyriai, o juos prižiūrėjo profsąjungos. 1941 m. sausio 8 d. Darbo liaudies komisariatas patvirtino ”Bedarbiams registruoti ir i darbus skirstyti taisykles”. Visos Įmonės ir privatūs samdytojai darbininkus samdė tik per darbo skyrius arba punktus, įmonės administracija galėjo nepriimti i darbą siūlomo kandidato ir pasirinkti kita. Darbuotojas dėl svarbių priežasčių turėjo teise atsisakyti siūlomo darbo. Darbo santykių atsiradimo pagrindas buvo ne siuntimas i darbą, o abiejų kontrahentų sutartis. Administracija atleisti darbuotoją iš darbo savo iniciatyva galėjo tik gavusi darbininku ir tarnautoju komitetų sutikimą. Galutinai darbo ginčą sprendė profsąjungos. Pagal 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksą administracija galėjo atleisti darbuotoja iš darbo tik esant įstatyme nustatytam pagrindui. Neteisėtai atleistas darbuotojas turėjo teisę reikalauti gražinti į darbą ir sumokėti už priverstine pravaikštą. Darbininkai ir tarnautojai turėjo teisę savo noru nutraukti darbo sutartį, įspėję apie tai administraciją prieš dvi savaites. Darbininkams ir tarnautojams buvo padidintas darbo užmokestis nuo 5 iki 30 procentų100.
Moterys už lygu darbą gaudavo vienoda užmokesti su vyrais. Liaudies Komisaru Tarybos 1940 m. lapkričio 23d. nutarimu buvo numatyta padidinti darbo užmokestį vidutiniškai 20 procentu pramonės, transporto, ryšių, statybos, komunalinio ūkio, žemės ūkio, prekybos, sveikatos apsaugos ir valstybiniu įstaigų darbuotojams ir įvesti vienetine darbo užmokesčio sistema, kad būtu didinamas darbo našumas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 23 d. įsaku įvestas darbininkų ir tarnautoju socialinis draudimas socialistinėse ir privačiose įmonėse. Draudimo įmokas mokėjo įmonės, įstaigos ir privatūs samdytojai. Buvo nustatytas ir socialinis nedarbingų ir mažai darbingų asmenų aprūpinimas. Bedarbiai, negalėje gauti darbo, gaudavo pašalpas. Nuo 1941 m. sausio l d. pašalpos buvo mokamos ir daugiavaikėms motinoms. Liaudies Komisarų Tarybos 1941 m. kovo 25 d. nutarimu nustatyta 8 valandų darbo diena visose įmonėse ir įstaigose. Darbininkai ir tarnautojai turėjo teisę gauti kasmetines mokamas atostogas. Viršvalandžiai buvo uždrausti. Esant būtinam reikalui skirti viršvalandžius administracija galėjo tik gavusi konfliktų vertinimo komisijos arba darbininkų ir tarnautoju komiteto bei darbo inspektoriaus sutikimą. Siekdama stiprinti darbo drausmę, Liaudies Komisarų Taryba 1941 m. balandžio 14 d. patvirtino Pavyzdines vidaus darbo tvarkos taisykles. Jose buvo išdėstytos dirbančiųjų ir administracijos teisės ir pareigos, nuobaudos darbo drausmės pažeidėjams ir paskatos už gera darbą. Aukščiausioji nuobauda buvo atleidimas iš darbo, įmonės administracija kartu su profsąjungos komitetu nustatydavo įmonės vidaus darbo tvarkos taisykles. Be to, įmonėse, kuriose dirbo ne mažiau kaip 50 darbininkų, buvo sudaryti draugiškieji teismai. Darbo sauga prižiūrėjo darbo inspektoriai ir saugumo technikos inspektoriai. Pramoniniuose komisariatuose darbo saugos reikalus sprendė vadinamieji socialinio būvio reikalų sektoriai. Visose įmonėse buvo išrinkti visuomeniniai darbo inspektoriai, o kur dirbo ne mažiau kaip 50 žmonių, prie profsąjungos
272
komiteto buvo sudaromos darbo saugos komisijos. Liaudies Komisaru Tarybos 1941m. kovo 26 d. nutarimu Darbo liaudies komisariato Darbo apsaugos valdyba buvo perduota profsąjungų organizacijų Centro biurui ir tuo pašalintas dualizmas darbo saugos srityje. Darbo santykiai privačiose įmonėse buvo reguliuojami derinant darbo sąlygų normavimą su kolektyvinėmis sutartimis. 1940 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR profsąjungų Centro biuras įpareigojo visus samdytojus sudaryti su dirbtuvių ir įmonių profsąjungų komitetais kolektyvines sutartis pagal tipinės kolektyvinės sutarties reikalavimus. Tipinėje kolektyvinėje sutartyje buvo nustatytos darbo užmokesčio, darbo ir poilsio normos, darbo sauga, socialinis draudimas ir pan. Samdos santykius žemės ūkyje reguliavo Liaudies Komisarų Tarybos 1941 m. sausio 25 d. patvirtintos „Žemės ūkio darbininkų samdos privačiuose ūkiuose taisyklės”. Jose buvo nustatyta darbininkų samdymo tvarka, darbo užmokesčio normos, darbo ir poilsio laikas ir pan. Po karo, siekiant atkurti ūkį, reikėjo įtraukti į darbą kuo daugiau žmonių. Greta individualios darbo sutarties, taikytos naujos įtraukimo į darbą formos: darbo prievolė, organizuotas darbininkų telkimas, darbininkų rengimas darbo rezervų mokyklose, specialistų rengimas vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ir jų skyrimas į darbą. Liaudies Komisarų Taryba 1944 m. rugpjūčio 25 d. patvirtino Laikinąja darbo jėgos mobilizacijos instrukciją. Darbams pramonės, statybos ir kitose įmonėse buvo mobilizuoti darbingi miestų ir kaimų gyventojai, išskyrus moksleivius ir studentus. Vengiantieji mobilizacijos galėjo būti baudžiami teismo. Tai buvo laikina priemonė: 1946 m. balandžio mėnesį mobilizacija be specialaus vyriausybės leidimo uždrausta. Tik kaimo gyventojams iki 1952 metų reikėjo ruošti miško medžiagą. Asmenys, baigę darbo rezervų mokyklas, buvo laikomi mobilizuotais ir turėjo atidirbti pagal paskyrimą ketverius metus. Atliekamieji darbo prievolę arba mobilizuotieji darbams negalėjo pasitraukti iš darbo, kol nesibaigė terminas arba neįvyk
273
dė užduočių. Už savavališkų pasitraukimą iš darbo buvo baudžiama. Įmonių ir ištaigu vadovai neturėjo teisės priimti į darbą jaunųjų specialistų, neatidirbusių pagal paskyrimą. 1945 m. spalio 24 d. Lietuvos TSR LKT patvirtino Samdo mojo darbo privačiuose Lietuvos TSR ūkiuose naudojimo taisykles ir Tipinę žemės ūkio darbininko samdos sutartį. Vykdomieji komitetai registravo rašytines sutartis ir tikrino jų teisėtumą. Darbo užmokestis turėjo būti ne mažesnis kaip tarybinių ūkių darbininkų, darbo diena trukti 8 valandas. Derliaus nuėmimo metu šalių susitarimu darbo diena galėjo būti ilgesnė ir už ja papildomai mokama. Lietuvos TSR LKT 1951 m. gruodžio 31d. Lietuvos valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių įmonių bei įstaigų darbininkams ir tarnautojams patvirtino naujas Tipines vidaus darbo taisykles. Pagal šias taisykles darbuotojai, padarę ilgalaikę arba pakartotinę pravaikšta, turėjo atsakyti baudžiamąja tvarka. Tačiau darbo drausmė nuo to nestiprėjo, nes įmonių vadovai tikėjo grasinimu poveikiu ir nesirūpino darbuotojų suinteresuotumu geru darbu. Ministrų Taryba 1951 m. liepos 14 d. patvirtino Draugiškųjų teismų įmonėse ir įstaigose nuostatus. Šiems teismams buvo pavesta nagrinėti darbo drausmės pažeidimus. Nuo 1953 metų darbo santykius daugiausia reguliavo TSRS darbo įstatymai. Lietuvoje teisės aktų buvo išleista labai mažai. 1956 m. spalio 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino minimalius darbo užmokesčio dydžius pagal liaudies ūkio šakas. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1972 m. birželio l d. priėmė Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksą (DĮK), kuris įsigaliojo nuo 1973 m. sausio l d. DĮK, greta teisės į darbą, poilsi, garantuotą darbo užmokestį, skelbė darbuotojų teises į sveikas ir saugias darbo sąlygas, nemokamą profesinį rengimą ir kvalifikacijos kėlimą bei teise dalyvauti valdant gamybą. Kodekse pabrėžta, kad įvairios lengvatos socialinio-kultūrinio ir buitinio aptarnavimo srityse pirmiausiai suteikiamos darbininkams ir tarnautojams, sąžiningai atliekantiems savo pareigas. Kodeksas
274
Įtvirtino darbo sutarties laisvės principą. Administracija neturėjo teisės reikalauti atlikti darbo, nenumatyto darbo sutartyje. Darbuotojai turėjo teisę nutraukti darbo sutartį, įspėję administracija prieš dvi savaites. Grąžinimo į darbą bei darbininkų ir tarnautojų materialinės atsakomybės ginčai galutinai buvo sprendžiami teismo. Profsąjungos atstovavo darbininku ir tarnautojų interesams gamybos, darbo, buities ir kultūros srityse, turėjo Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
4. Baudžiamoji teisė Nuo l940m. gruodžio l d Lietuvoje pradėjo galioti 1926 m. RTFSR baudžiamasis kodeksas, o iki tol taikomi baudžiamieji įstatymai neteko galios. Buvo nustatyta, kad teismų nuosprendžiai, priimti iki tarybų valdžios įvedimo ir dar neįvykdyti, neturi būti vykdomi. Tokias bylas teismai turėjo perspręsti pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą. Pagal šį kodeksą buvo baudžiami asmenys, padarę nusikaltimus iki tarybų valdžios įvedimo. Tai buvo pasityčiojimas iš baudžiamosios teisės principų, visuotinai pripažintų civilizuotose visuomenėse. Iki TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. liepos 4 d. įsako „Dėl karo padėties panaikinimo” Lietuvoje Baudžiamojo kodekso normos buvo taikomos karo padėties sąlygomis. Po karo buvo nustatytos naujos TSRS baudžiamosios teisės normos. Kai kurių normų galiojimas apsiribojo tik dispozicija arba sankcija, o galutinai straipsnio tekstas buvo papildomas Lietuvos TSR valdžios organų. Siekiant pagerinti moterų padėti, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1949 m. rugpjūčio 12 d. priėmė įsakymą „Dėl Lietuvos TSR teritorijoje veikiančio RTFSR BK 133a straipsnio papildymo”. Jame numatyta atsakomybė už atsisakymų priimti i darbą moteris nėštumo motyvais, taip pat maitinančias kūdikius moteris arba darbo užmokesčio sumažinimą dėl tų pačių motyvu. Bausmė – pataisos darbai iki šešių mėnesiu arba bauda iki 1000 rublių. Minėto pažeidimo kartotinumo atveju bausmė galėjo būti padidinta iki dvejų melų laisvės atėmimo.
275
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1949 m. sausio 25 d. įsaku pripažinti nustojusiais galios BK 84 , 84 ir 193 straipsniai, numatė atsakomybę už valstybinės paslapties paskelbimą. Stalino asmens kulto metais Lietuva neturėjo teisės leisti savarankišku baudžiamosios teisės aktų. Pasmerkus asmens kultų ir jo metu padarytus nusikaltimus, imtasi priemonių likviduoti teisėtumo pažeidimus. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1954 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos TSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK papildymo”. Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 54’ straipsniu ir nustatyta, kad lygtinis paleidimas iš įkalinimo vietų prieš laiką gali būti pritaikytas tiems, kurie sąžiningu darbu bei pavyzdingu elgesiu įrodė, kad pasitaisė, ir atliko ne mažiau kaip du trečdalius jiems paskirtos bausmės. Atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo arba jos pakeitimo lengvesne klausimą sprendė teismas įkalinimo vietų administracijos teikimu. Remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. vasario 28 d., įsaku prieš laiką galėjo būti paleisti sąžiningai dirbę ir pavyzdingai elgėsi ir atlikę pusę bausmės asmenys. Tik nuteistiesiems už valstybinius ir kitus sunkius nusikaltimus priešlaikinis paleidimas galėjo būti taikomas atlikus ne mažiau kaip du trečdalius bausmės. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m. birželio 19 d. priėmė įsaką „Dėl Lietuvos TSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK 541 straipsnio suderinimo su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais”. Įsake nustatyta, kad asmuo, nuteistas laisvės atėmimu, pataisos darbais, nutrėmimu, ištrėmimu ar pasiuntimu į drausmės batalioną, pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodęs, kad pasitaisė, ir atlikęs ne mažiau kaip pusę bausmės, teismo gali būti atleistas nuo bausmės prieš laiką arba neatliktoji bausmės dalis pakeista švelnesne. Taip pat nuteistasis galėjo būti atleistas ir nuo papildomųjų bausmių – ištrėmimo, nutrėmimo, teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą. Tik nuteistiesiems už itin pavojingus nusikaltimus lygtinis pa
276
leidimas prieš terminą ir neatliktos bausmės dalies pakeitimas švelnesne galėjo būti taikomas tik atlikus du trečdalius bausmės. Lygtinis paleidimas ir neatliktos bausmės dalies pakeitimas švelnesne negalėjo būti taikomas itin pavojingiems recidyvistams. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1956 m. kovo 24 d. įsaku pakeistas Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis ir numatyta, kad už abortu darymą ne ligoninės sąlygomis arba asmens, neturinčio medicinos mokslo, yra baudžiama laisvės atėmimo bausme. 1956 m. gruodžio 28 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku baudžiamoji atsakomybė už nedideli chuliganizmą pakeista administracine nuobauda ir nustatytas areštas iki penkiolikos parų. Areštą skyrė vienasmeniškai liaudies teisėjas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m. balandžio 19 d. išleido įsaką „Dėl baudžiamosios atsakomybės už smulkia spekuliaciją” ir nustatė bausmę – laisvės atėmimą nuo dvejų iki trejų metu arba pataisos darbus nuo trijų mėnesių iki vienų metų, arba baudą iki 3000 rublių konfiskuojant spekuliacijos objektą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m. rugsėjo 19 d. įsaku nustatė atsakomybę už grasinimą liudytojui jį nužudyti, sunaikinti jo turtą ar panaudoti smurtą. Remdamasis TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1957 m. vasario 15 d. įstatymu „Dėl baudžiamosios atsakomybės už karinius nusikaltimus”, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1957 m. liepos 12 d. išleido įsaką ir pakeitė daug BK straipsniu, kurie numatė atsakomybe už karinius nusikaltimus. Siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms statyboms, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1958 m. liepos 22 d. išleido Įsaką ir nustatė, kad be leidimo statybų vykdyti negalima, už šiurkštų statybos technikos taisyklių pažeidimą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Kovojant su nusikalstamu nerūpestingumu elgiantis su ugnimi ir kitais nerūpestingumo veiksmais, kai sunaikinamas turtas,
277
1958 m. rugpjūčio 27 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką ”Dėl atsakomybės už neatsargu valstybinio, visuomeninio ar piliečiu asmeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą”. Už valstybinio ir visuomeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą buvo numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų arba pataisos darbai iki vienų metų, o už piliečių turtą – laisvės atėmimas iki dvejų metų arba pataisos darbai iki vienų metų. Būdingas 1953-1960 metų laikotarpio baudžiamosios teisės raidos bruožas yra tas, kad buvo panaikinta atsakomybė už veikas, praradusias visuomenei pavojinga pobūdi, sušvelnintos bausmės už mažai pavojingus nusikaltimus ir sugriežtintos už itin pavojingus nusikaltimus. 1958 m. gruodžio 25 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindus. Lietuvos valdžia rėmėsi Šiais pagrindais, tačiau daugeliu atvejų skirtingai reguliavo kai kuriuos dalykus. Antai 1959 m. gegužes 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „Dėl atsakomybės už neteisėta statybinių medžiagų įsigijimą” ir numatė už tai laisvės atėmimą iki dvejų metų arba pataisos darbus iki vienų metų, konfiskuojant neteisėtai Įgytas medžiagas arba pastatą, kuriam ši medžiaga panaudota. Tą pačią dieną Prezidiumas priėmė ir įsaką „Dėl atsakomybės už kliudymą vaikams ar paaugliams išeiti visuotini privalomą mokymą”. Tėvai arba globėjai, taip pat pareigūnai, piktybiškai kliudė vaiku ir paauglių privalomam mokymui, buvo baudžiami pataisos darbais iki trijų mėnesių arba bauda iki 500 rubliu. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m. gegužės 22 d. įsaku pakeitė ir papildė BK 136 ir 137 straipsnius ir nustatė tyčinio nužudymo sunkinančias aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis laikė: 1) savanaudiškas paskatas, kerštą, chuliganizmą; 2) tikslą nuslėpti kitą nusikaltimą; 3) kartotinumą arba įvykdymą asmens, bausto už sunkų kūno sužalojimą, nužudymą vienu metu keleto asmenų; 4) turint pareiga specialiai rūpintis nužudytuoju arba pasinaudojant bejėgiška jo padėtimi; 5) būdą, pavojingą daugelio žmonių gyvybei arba žiauriai kankinant nužudytąjį.
278
Siekdamas užtikrinti saugų eismą, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1959 m. rugsėjo 16 d. išleido įsaką „Dėl baudžiamosios atsakomybės už autotransporto eismo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimą”. Baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta tokiais atvejais: a) kai pažeidimas sudarė realia grėsmę kilti nelaimingam atsitikimui arba avarijai ar kitiems sunkiems padariniams; b) kai pažeidimas sukėlė nelaimingą atsitikimą, avariją ar kitus sunkius padarinius: c) kai pažeidimas buvo piktybinio pobūdžio ir sukėlė itin sunkių padarinių žmonėms. Nustatyta atsakingu už transporto priemonių techninę būkle arba jų eksploatavimą asmenų, išleidusių į kelionę netvarkingas autotransporto priemones, leidusiu vairuoti neblaiviam vairuotojui baudžiamoji atsakomybė, šiurkštų vairuotojo darbo režimo pažeidimą, jei tokie veiksmai sukėlė nelaimingą atsitikimą, avariją ar kitų sunkių padariniu. Iš RTFSR baudžiamojo kodekso Lietuvoje veikė 162 straipsnis, numatęs slaptą svetimo turto paėmimą, padarytą dėl skurdo, nedarbo; 160 ir 161 straipsniai, numatę atsakomybę už panaikintų specialių mokesčių nesumokėjimą, 173 straipsnis- atsakom) be už lupikavimą ir pan. Todėl 1957 m. gegužės 21 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymo ir kodeksų projektų paruošimo”. Buvo sudaryta vyriausybinė komisija ir darbo komisijos kiekvienam kodeksui rengti. Rengiant BK projektą, panaudoti galiojantys baudžiamieji įstatymai ir jie tobulinti atsižvelgiant i Lietuvos ypatumus. Buvo numatyta baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos ūkinius, buitinius, tarnybinius ir kitus nepavojingus nusikaltimus pakeisti administracinėmis arba visuomeninėmis poveikio priemonėmis. Antra vertus, buvo stiprinama piliečių asmens ir jų teisių apsauga. Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą (BK) Aukščiausioji Taryba priėmė 1961 m. birželio 26 d. Jame atsirado du nauji skyriai: nusikaltimai piliečių politinėms ir darbo teisėms ir nusikaltimai teisingumui. Sukurta daugiau nei 40 naujų normų. Nusikaltimu laikomos tik kodekse numatytos veikos ir nu
279
matyta atitinkamuose jo straipsniuose bausmė galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Lietuvos piliečiai, padare nusikaltimus užsienio šalyse, atsakė pagal Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą nepriklausomai nuo sulaikymo, tardymo ar teismo vietos. Nepilnamečiu baudžiamoji atsakomybė kodekse numatyta nuo 16 metu. Tačiau už tyčini nužudymą, tyčinį kūno sužalojimą, suardžiusį sveikatą, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir chuliganizmą sunkinančiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybė prasideda nuo keturiolikos metų. Teismas turėjo teise besitaisanti nepilnametį, atlikusį trečdalį bausmės, atleisti nuo likusios dalies bausmės arba sutrumpinti jos laiką ar paskirti švelnesne bausmę. 1961 m. Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso bendrąją dalį sudarė penki skyriai: bendrieji nuostatai, nusikaltimas, bausmė, bausmės skyrimas ir atleidimas nuo bausmės, priverčiamosios medicininės ir auklėjamojo pobūdžio priemonės. Ypatingoji dalis suskirstyta į vienuolika skirsnių: valstybiniai nusikaltimai, nusikaltimai socialistinei nuosavybei, nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, nusikaltimai politinėms ir darbinėms piliečių teisėms, nusikaltimai asmeninei nuosavybei, ūkiniai nusikaltimai, pareiginiai nusikaltimai, nusikaltimai teisingumui, valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ir kariniai nusikaltimai. Vertinant nusikaltimų pavojingumą, čia pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmogaus gyvybė ir jo interesai. 5. Civilinis procesas Nuo 1940 m. gruodžio l d. Lietuvoje įsigaliojo 1923 m. RTFSR civilinio proceso kodeksas (CPK). Jis buvo taikomas sprendžiant civilinius ginčus, kylančius iš civilinių santykių, kurie buvo grindžiami socialistine ir privatine nuosavybe. Prokuroras turėjo teisę iškelti civilinę bylą piliečių interesais ir įsitraukti į bylą bet kurioje jos stadijoje, jeigu to reikalavo piliečių ar valstybės interesai. CPK buvo papildytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. rugpjūčio 3 d. įsaku „Dėl galiojančių
280
Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimų”, įsakas nustatė teisminės ištuokos tvarka. Teisminės ištuokos procesas paskelbtas viešu ir turėjo dvi stadijas. Pirmoji stadija vyko liaudies teisme, kuris nustatydavo ištuokos motyvus, paskelbdavo apie ištuokos bylos iškėlimą laikraštyje ir bandydavo šalis sutaikyti. Sutuoktiniams nesusitaikius, liaudies teismas priimdavo nutarimą dėl bylos užbaigimo. Po to ieškovas turėjo kreiptis su pareiškimu i LTSR Aukščiausiąjį teismą, kuris bylą sprendė iš esmės. Aukščiausiasis teismas, nutraukdamas santuoka, kartu nuspręsdavo, su kuriuo iš tėvų vaikai lieka, kuriam iš tėvų ir kokia tenka vaikų išlaikymo išlaidų dalis, nustatydavo išsituokiančiųjų turto padalijimo tvarką, išsituokiančiųjų pageidavimu suteikdavo jų turėtas iki santuokos pavardes ir nustatydavo mokesčio sumą, kurią turėjo sumokėti vienas arba abudu sutuoktiniai už ištuokos liudijimą. Plečiantis gamybos apyvartai tarp organizacijų pagausėjo turtinių ginčų, o teismai neįstengė jų greit išspręsti. Todėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1955 m. liepos l d. įsaku pakeitė CPK 21 straipsnį, o 1959 m. gruodžio 25 d. ir 1960 m. lapkričio 2 d. įsakais dar kartą pakeitė CPK 21, 22 ir 248 straipsnius. Remiantis šiais pakeitimais, dauguma bylų, kylančių tarp organizacijų, išskyrus kolūkius, buvo perduota spręsti arbitražui. Ilgainiui galiojantis Lietuvoje RTFSR civilinio proceso kodeksas, nepaisant nuolatinių jo keitimų ir papildymų, negalėjo tenkinti naujų ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo poreikių, todėl buvo parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1964 m. liepos 7 d. patvirtintas Lietuvos TSR civilinio proceso kodeksas. Pirmame šio kodekso skyriuje išdėstytos normos, apimančios bendrus civilinio proceso institutus. Jame pabrėžti principai, kuriais turi vadovautis teismas spręsdamas bylas. Pagrindiniai principai buvo šie: suinteresuotų asmenų teisė nustatyta tvarka kreiptis į teismą, ir teismas negali atmesti (nepriimti) ieškininio pareiškimo; visų piliečių lygybė prieš įstatymą ir teismą; bylų nagrinėjimo kolegialumas; teisėjų ne
281
priklausomumas ir vadovavimasis tik įstatymais; teismo proceso viešumas; proceso vedimas lietuviu kalba. Civilinio proceso kodeksas nustatė tris teisenas: ieškinine, bylu, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, ir ypatingąja teiseną. Pirmos ir antros teisenos tvarka sprendžiamos ginčo bylos, o ypatingosios teisenos tvarka – ne ginčo bylos. Civilinio proceso kodeksas numatė nauja institutą, t. y, ieškinio palikimą nenagrinėto. Ieškovas turėjo teisę vėl pareikšti ta patį ieškinį, kai pašalinamos sąlygos, nulėmusios ieškinio palikimą nenagrinėto. CPK sudarė galimybę dalyvauti civiliniame procese visuomenės atstovams. Antai pagal 380 straipsnį visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų atstovai galėjo dalyvauti vykdant teismo sprendimą.
6. Baudžiamasis procesas Lietuvos prezidentas 1940 m. rugpjūčio 5 d. aktu panaikino Baudžiamojo proceso įstatymo straipsnius, teikusius privilegijuotą padėti teismo procese dvasininkams. Pavyzdžiui, buvo panaikintas 93 straipsnio 2 punktas, draudęs dvasininkui būti liudytoju dėl faktu, sužinotų per išpažintį, ir tuo buvo paneigta išpažinties paslaptis, pažeistas sąžinės laisvės principas. Taip pat panaikinta priesaika, kurią privalėjo duoti liudytojai per parengtinį tardymą ar teismo posėdyje. Kartu su priesaikos panaikinimu buvo panaikinti 95-97, 99, 443-445, 706-708 ir kiti straipsniai. 98 ir 716 straipsniuose buvo nustatyta, kad teismas įspėja liudytoją, jog jis privalo sakyti tiesą, ir primena, kad už melagingus parodymus bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. 109 straipsnyje pasakyta, kad kviestiniais negali būti asmenys, dalyvaujantys byloje šalių teisėmis, taip pat šalių giminaičiai. 1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo deklaruojami asmens neliečiamybės, nepriklausomumo, nacionalinės teismo proceso kalbos principai, todėl reikėjo priimti naują Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK). Nuo 1940 m. gruodžio l d. buvo
282
įvestas 1923 m. RTFSR BPK. Šio kodekso pirmame skyriuje išdėstyti bendrieji nuostatai, bylu žinybingumo normos, teismo sudėtis, teisėju nušalinimas, įrodinėjimo klausimai, procesiniai terminai. Antrame skyriuje nustatytas baudžiamosios bylos iškėlimas, kvotos ir parengtinio tardymo atlikimas. Trečias skyrius reguliavo bylų nagrinėjimą liaudies teisme. Ketvirtas skyrius nustatė procesų apygardų, sričių teismuose, penktas skyrius – procesą Aukščiausiajame teisme, šeštasis skyrius – nuosprendžių vykdymo tvarka. Bylų nuosprendžiai, priimti iki tarybų valdžios įvedimo ir dar neįvykdyti, neturėjo būti vykdomi. Tokias bylas Lietuvos TSR teismai turėjo nagrinėti iš naujo pagal RTFSR BPK. Už nusikaltimus, padarytus Lietuvos teritorijoje, asmenys turėjo būti traukiami atsakomybėn pagal RTFSR BPK, nors galiojo įstatymu atgalinio neveikimo principas. Tai buvo vienas iš būdų susidoroti su okupacinės valdžios priešais. Po TSKP XX suvažiavimo buvo panaikintos BPK normos, nustačiusios supaprastintą ir pagreitintą baudžiamųjų bylų procesą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1956 m. lapkričio 17 d. įsaku panaikino BPK 466-473 straipsnius, reguliavusius bylų dėl teroristinių aktų prieš valdžios atstovus ir teroristiniu organizacijų, taip pat dėl kontrrevoliucinio kenkimo ir diversijų, tyrimą ir nagrinėjimą. Šie straipsniai buvo grubus elementaraus teisėtumo iškraipymas. Tardymas teroristinių aktų ir teroristinių organizacijų bylose turėjo būti baigtas ne vėliau kaip per 10 dienų. Kaltinamoji išvada įteikiama prieš parą iki teismo. Byla nagrinėjama šalims nedalyvaujant, apskųsti nuosprendžio neleidžiama, mirties bausmė įvykdoma tuoj pat, priėmus nuosprendi. TSRS Aukščiausioji Taryba 1958 m. gruodžio 25 d. priėmė TSR Sąjungos ir sąjunginiu respublikų baudžiamojo proceso pagrindus. Jais vadovaujantis buvo parengtas ir Aukščiausiosios Tarybos 1961 m. birželio 29 d. patvirtintas LTSR BPK. Lietuvos TSR BPK susidėjo iš 7 skyrių ir 439 straipsnių. Pirmame skyriuje išdėstyti baudžiamojo proceso uždaviniai, jo prin
283
cipai, aplinkybės, šalinančios bylos iškėlimų, ir pan. Nustatyta teismo, prokuratūros ir kvotos organų kompetencija, proceso dalyvių teises ir pareigos, įrodymų rūsys, kardomosios priemonės. Antrame skyriuje apibūdintas baudžiamųjų bylų iškėlimas kaip atskira savarankiška stadija, baudžiamosios bylos iškėlimo vados, pagrindai ir tvarka. Trečiame skyriuje apibrėžtos parengtinio tardymo sąlygos, kvotos organų veikla, išdėstyti atskiri veiksmai, parengtinio tardymo sustabdymas ir pabaigimas. Ketvirtas skyrius reguliavo procesą pirmosios instancijos teisme. Jame buvo išdėstytos normos, nustatančios kaltinamojo atidavimą teismui, teisminio nagrinėjimo sąlygas, teismo posėdžio sudedamąsias dalis, nuosprendžio priėmimą. Penktas skyrius skirtas procesui kasacinėje instancijoje. Jame išdėstyta neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo ir protestavimo tvarka, kasaciniai nuosprendžio panaikinimo arba pakeitimo pagrindai, bylų nagrinėjimo kasacinėje instancijoje procedūra. Šeštame skyriuje nustatytos nuosprendžio vykdymo sąlygos ir tvarka, įvairių klausimų, kylančių nuosprendį vykdant, sprendimo tvarka. Septintas skyrius nustatė įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų peržiūrėjimą. Čia nustatytas bylų peržiūrėjimo priežiūros tvarka ir jų atnaujinimo dėl naujai išaiškintų aplinkybių procesas. Baudžiamojo proceso kodeksas nuolat buvo tobulinamas ir papildomas: 1966 m. spalio 24 d. papildytas aštuntuoju skyriumi dėl chuliganizmo bylu ypatybių. 1967 m. spalio 27 d. į jį įrašytos normos, reguliuojančios garso įrašo panaudojimą atliekant apklausą ir kitus tardymo veiksmus. 1969 m. rugpjūčio 27 d. BPK papildytas 91 straipsniu ir leista nekelti baudžiamosios bylos, o pasiųsti medžiagą visuomeninio poveikio priemonėms taikyti. 1970 m. BPK buvo papildytas devintuoju skyriumi, kuriame nustatytas kardomasis kalinimas, jo pagrindai ir motyvai.
284
1977 m. kovo 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku BPK buvo papildytas dešimtuoju ir vienuoliktuoju skyriais. Juose nustatytas trumpalaikis sulaikymas ir administraciniu nuobaudų skyrimas vietoje baudžiamosios atsakomybes už nepavojingus teisės pažeidimus.
PENKTAS SKYRIUS
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir konstitucinė raida
1. Nepriklausomybės paskelbimas ir konstitucinis jos įtvirtinimas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė, mokslinės inteligentijos iniciatyva ir platiesiems gyventojų sluoksniams aktyviai remiant, vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, pasipildžiusios keletu energingų deputatų iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistų tarpo, 1989 m. žengti žingsniai. Svarbiausia buvo reformuotos kai kurios principinės 1978 m. Lietuvos TSR konstitucijos nuostatos, paskelbusios, be kita ko, kad Lietuvoje turi galia tik Aukščiausiosios Tarybos priimti ar ratifikuoti įstatymai, kad žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai, gamybos priemonės ir kt. yra Lietuvos nacionalinis turtas ir jos išimtinė nuosavybė, nustačiusios Lietuvos pilietybę [ATVŽ. 1989. Nr. 15], Įteisinusios daugiapartinę sistema [ATVŽ. 1989. Nr. 36]. Lietuvos kelias, kokį jį matė lietuvių tauta, buvo mėginamas modeliuoti 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracijoje „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą”. Apžvelgusi Lietuvos valstybingumo kelią, prasidėjusį XIII a. ir pasibaigusi 1940 m. prievartiniu neteisėtu prijungimu prie Tarybų Sąjungos, Aukščiausioji Taryba išeitį iš esamos padėties matė „tik atgaunant valstybini suverenitetą”, kuris, jos nuomone, yra „jau šiandien išryškėjęs lietuvių tautos siekis ir neatimama tautų teisė, įgyvendinama tik laisvo tautų
286
apsisprendimo sąlygomis”. Deklaracijoje pabrėžta, kad ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis. 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė principinės reikšmės nutarimą „Dėl 1939 m. VokietijosTSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. priimta Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia deklaracija grindžiamas TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas ”Dėl LTSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga” taip pat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nevaržo. Reikšmingi buvo taip pat Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. sausio 25 d. įsakai dėl Lietuvos valstybinio himno, vėliavos, dėl Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – paskelbimo tautine švente, ir kai kurie kiti aktai. Šie visi aktai atspindėjo prasidėjusi ir, nepaisant įnirtingo TSKP ir Tarybų Sąjungos viršūnių priešinimosi, grasinimu ir plečiamos piktos antilietuviškos propagandos, vis sparčiau įsibėgėjanti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Jau nuo 1989 m. pradžios ėmė atsikurti politinės partijos-Lietuvos demokratu partija, Lietuvos socialdemokratu partija, Lietuviu tautininkų sąjunga, gruodžio mėnesi suskilo ilgus metus buvusi valdančiąja Lietuvos komunistu partija: didžioji dauguma jos narių rėmė Lietuvos suvereniteto idėją. 1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisvi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai daugiapartiniu pagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Aukščiausioji Taryba susirinko ir sesija buvo atidaryta tu pačiu metų kovo l O d. išrinkta ir pradėdama darbą kaip Lietuvai svetimos valstybės primesta institucija, bet turėdama lietuviu tau tos atstovu mandatą atkurti tą pačią Lietuvos valstybę, egzistavusią 1918-1940 metais, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba kovo II d. pirmiausia priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
287
deputatų įgaliojimų [ATVŽ. 1990. Nr. 9], argumentavusią tai, kad svetimos valstybės institucijų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto lietuviu tautai pripažinimas, kad rinkimu teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia patikėjo išrinktiems šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos suverenią galią, t. y. ji teisiniu požiūriu yra kokybiškai nauja institucija, ir tik sąlygiškai naudojasi senu pavadinimu. Be to, Deklaracija skelbė, kad Aukščiausioji Taryba nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Po to buvo priimtas Įstatymas dėl valstybes pavadinimo ir herbo, nustatęs oficialų valstybės pavadinimą Lietuvos Respublika, sutrumpintai -Lietuva. Šiuo [statymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė vadintis Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Tik po to imti svarstyti ir priiminėti Lietuvos likimą lemiantys konstituciniai dokumentai, o pirmiausia -Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jame, be kita ko, skelbiama: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.” Toliau Aktas nurodė, kad Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisines galios ir lieka Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Ji skelbė Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą ir nedalomumą, negaliojimą joje kitos, t. y. sovietinės, valstybės konstitucijos. Dokumente pabrėžiama, kad Lietuvos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Aktas baigiamas pareiškimu, kad Aukščiausioji Taryba „kaip suvereninių galių reiškėją šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą”.
288
Vardiniu balsavimu už Akta balsavo 124 deputatai, susilaikė šeši. prieš nebalsavo niekas. Po to, siekdama pabrėžti atkuriamos Lietuvos valstybės ir jos konstitucines tvarkos tęstinumą. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl 1938 metu gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”. Jame buvo nurodyta, kad Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama i LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, konstatuodama, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai dėl TSRS įvykdytos prieš Lietuva agresijos sustabdytas ir, siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutaria nutraukti 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos, taip pat 1977 m. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje ir atnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą. Šis nutarimas turėjo principine reikšme, tačiau jo faktiškas įgyvendinimas, susijęs su būtinumu greitai atlikti plačius viso valstybinio-teisinio gyvenimo pertvarkymus, buvo sunkiai įmanomas ir netikslingas. Todėl pačiame minėtame akte buvo nurodyta, kad 1938 m. Konstitucijos skyrių ir straipsniu, reglamentuojančių Respublikos prezidento, Seimo, Valstybės tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimas sustabdomas. Be to, nurodyta, kad senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. Tam pačiam tikslui skirtas ir kitas kovo 11 d. priimtas Aukščiausiosios Tarybos aktas – įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo”, įstatyme, motyvuojant Aukščiausiosios Tarybos siekiu suderinti atkurtosios 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais; ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiamas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimo sustabdymas ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimas. Kartu šiame įstatyme nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau lieka galioti tie iki šiol veikė Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
289
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas susidėjo iš 132 straipsniu, suskirstytu į 16 skirsnių. Tai nebuvo originalus konstitucinis aktas, nes Aukščiausioji Taryba naujai konstitucijai parengti paprasčiausiai neturėjo laiko. Tiek Pagrindinio Įstatymo struktūroje, tiek turinyje gana ryškiai atsispindėjo nemažai 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos nuostatu, žinoma, griežtai atmetus bet kokias užuominas apie politinius Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ryšius, apie išimtine vienos partijos padėtį. Lietuvos Respublika skelbiama suverenia demokratine valstybe, išreiškiančia „Lietuvos liaudies bendra valią bei interesus” (l str.). Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo trečiasis skirsnis „Pagrindinės Lietuvos piliečiu teisės, laisvės ir pareigos” beveik visais parametrais atitiko to paties pavadinimo 1978 m. Konstitucijos skirsni. Bet lyginant abiejų dokumentų skirsnius „Ekonominė sistema”, naujajame dokumente ryškiai matyti naujos tendencijos: visiškai atsisakydamas sovietinės konstitucijos aukštintos socialistinės nuosavybės, kurios pagrindų sudarė valstybinė ir kolūkinė-kooperatinė nuosavybės formos, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (44 str.) teigė, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurioje į pirmąja vieta iškeliama piliečių privati nuosavybė, toliau – piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir pagaliau valstybinė nuosavybė. Jau aiškiai matomas ketinimas Šia tendenciją gilinti: „Valstybinės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausantis turtas Lietuvos įstatymu nustatyta tvarka gali būti perduotas atlygintinai arba neatlygintinai piliečių, jų grupių (kolektyvų) nuosavybėn” (46 str.). Dėl skubotumo, su kuriuo buvo priversta rengti ir priimti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat atsižvelgdama į užsimotas esmines įvairiausių visuomeninio gyvenimo sričių reformas, Aukščiausioji Taryba sąmoningai nustatė nesudėtingą kelią jam keisti ir tobulinti. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 132 straipsnyje nustatyta, kad jo keitimo ar papildymo sumanymas turi
290
būti svarstomas, jei jį pateikia dešimtadalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų arba Vyriausybė, o 1990 m. rugsėjo 11 d. šie reikalavimai dar labiau sumažinti: sumanymui pateikti užteko vienos penkioliktosios deputatu dalies, tai dar galėjo padaryti jau ne tik Vyriausybė, bet ir bet kuri Aukščiausiosios Tarybos nuolatinė komisija. Visais atvejais Laikinasis Pagrindinis Įstatymas galėjo būti keičiamas Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, priimtu ne mažesne kaip dviejų trečdaliu balsų dauguma, arba referendumu (131 str.). Jau ta pačia 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba pavedė sudarytai Redakcinei komisijai parengti Laikinojo Pagrindinio Įstatymo tobulinimo pasiūlymus. Kovo 17 d. buvo priimti pirmieji jo pakeitimai.
2. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema Laikinasis Pagrindinis Įstatymas vykdyti valstybinę valdžią pavedė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui (2 str.). Tačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struktūra, besiremianti vieningos valdžios koncepcija, kurios esmę sudarė vieninga Liaudies deputatų tarybų -Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, rajonų, miestu, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų, kaip Lietuvos atstovaujamųjų valstybės valdžios organu, -sistema, įtvirtinta Laikinojo Pagrindinio įstatymo 60 straipsnyje. Nustatydamas organizacinius Aukščiausiosios Tarybos principus ir teisinį jos statusą, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas tebesivadovavo jos visavaldiškumo ir viršenybės kitų valstybės organu atžvilgiu principais. Aukščiausiajai Tarybai pavesta formuoti kitus svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontroliuojami ir jai atskaitingi. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 straipsnio 22 punktuose buvo išvardyti dalykai, priskirti Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, įskaitant teisę priimti Lietuvos Respublikos Konstitucija ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo tei
kimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėti ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skinamų ar renkamų organų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą surengti referendumą, leisti amnestijos aktus ir kt.; dalis numatytos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos – tvirtinti svarbiausių ekonominės ir socialinės raidos programų projektus, nustatyti Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų ir vietinių valstybės valdžios organų steigimo ir veiklos tvarka, prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo organų sistema, kompetencija ir veiklos tvarką, sudaryti naujus rajonus, keisti rajonų ir miestų pavadinimus ir pan. – tiesiogiai rodė, kad ji užsimojusi plačioms įvairių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių retormoms. Tačiau ir Šis didžiulis dalykų, priskirtų Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, sąrašas nebuvo išsamus, nes taip pat pavedė jai „spręsti kitus valstybinės reikšmės klausimus”. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė vienašmenio valstybės vadovo institucijos. Jame buvo kalbama apie aukščiausiąjį Lietuvos Respublikos pareigūną, atstovaujantį Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo apibūdinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Pagal savo kompetenciją -vadovauti klausimų, kuriuos turi svarstyti Aukščiausioji Taryba rengimui – tai buvo parlamentinės institucijos vadovas; tačiau kartu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui buvo pavesta pasirašyti įstatymus, pateikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus apie šalies padėtį ir kitus svarbius vidaus ir užsienio politikos klausimus, teikti Ministrų Tarybos pirmininko, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriausiojo valstybinio arbitro kandidatūrą, t. y. dalykai, kurie paprastai priklauso valstybės vadovo kompetencijai. Dviejų atsakingų pareigų sugretinimas viename asmenyje dėl didžiulės darbo apimties nepasiteisino, todėl jau 1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 80 straipsnio pakeitimu buvo numatytas Aukščiausiosios Tarybos renkamas seniū
292
nas, kuriam suteikta teisė pirmininkauti Aukščiausiosios Tarybos posėdžiams. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo renkamas iš deputatu slaptu balsavimu penkeriems metams, ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Aukščiausiosios Tarybos jis galėjo būti atšauktas anksčiau laiko. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Aukščiausiosios Tarybos institucija, užtikrinančia šio organo darbo organizavimą, taip pat padedančia organizuoti referendumus, įstatymu projektų liaudies svarstymus, teikiančia pilietybe, skiriančia apdovanojimus, teikiančia malone, skiriančia ir atleidžiančia diplomatinius atstovus, priimančia užsienio valstybių atstovų skiriamuosius raštus. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas įvardijo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą (84 str.). Į Prezidiumo sudėti pagal einamas pareigas įėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas (jis – ir Prezidiumo pirmininkas), jo pavaduotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. Be to, Prezidiumo nariais galėjo būti renkami neribojant jų skaičiaus ir kiti deputatai. 1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas imtas rinkti iš 11 narių, tarp kurių pagal pareigas teliko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius. Aukščiausioji Taryba buvo renkama penkeriems metams, o 1990 m. rugsėjo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimu nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba dviem trečdaliais balsų gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko. Tokiu atveju turėjo būti vykdomi pirmalaikiai rinkimai [ATVŽ. 1990. Nr. 27]. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustatė, jog Aukščiausioji Taryba renkasi į dvi ilgalaikes eilines sesijas per metus ir į neeilines, kurios gali būti kviečiamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo arba trečdalio deputatų iniciatyva. įgyvendinti vykdomąją valdžią buvo pavesta Vyriausybei, dar vadinamai Ministrų Taryba, susidedančiai iš Ministro Pirminin
293
ko, jo pavaduotoju ir ministrų (93 str.). Ministrą Pirmininką, kuriam pavesta vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, tvirtino Aukščiausioji Taryba Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pasiūlymu (94 str.). Vyriausybės sudėti Ministru Tarybos Pirmininko teikimu tvirtino Aukščiausioji Taryba. Ministrų Taryba buvo atsakingu Aukščiausiajai Tarybai, o tarp jos sesijų -Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Ji privalėjo turėti Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimą. Aukščiausiajai Tarybai dviejų trečdalių balsu dauguma pareiškus Vyriausybei ar atskiram ministrui nepasitikėjimą. Vyriausybė solidariai arba ministras turėjo atsistatydinti. 1991 m. sausio 8 d. buvo nustatyta, kad nepasitikėjimui Vyriausybe ar atskiru ministru pareikšti užtenka pusės Aukščiausiosios Tarybos deputatų balsų. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Ministrų Tarybai pavedė priimti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą. Konkretindamas kompetencija, 1990 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Įstatymas jai pavedė spręsti visus valstybes klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė Aukščiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai: toliau detalizuojant ši kompetencija apėmė ekonomikos, teisėtumo, krašto apsaugos užtikrinimo, socialinio aprūpinimo, švietimo, mokslo, kultūros, užsienio politikos sritis. Įstatymas reikalavo, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos pilietis ir j šias pareigas būtų skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Ministerijų skaičius buvo sumažintas. Veikė Ekonomikos, Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros ir švietimo, Materialinių išteklių, Miškų ūkio, Pramonės, Prekybos, Ryšių, Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijos. Šis ministerijų sąrašas nebuvo stabilus: jau netrukus, 1990 m. balandžio 3 d., Krašto apsaugos ministerija reorganizuota į departamentą, 1991 m. vasario 28 d.
294
panaikinta Pramonės ministerija, jos funkcijas paskirsčius Ekonomikos ir Materialiniu ištekliu ministerijoms, ir t. t. Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba priėmė Įstatymu, kuriuo visos buvusios Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo ministerijos, valstybiniai komitetai ir žinybos paskelbtos pavaldžiomis Lietuvos Respublikai. Daug dėmesio, kaip ne vienoje kitoje buvusioje nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skyrė tiesioginės demokratijos institucijoms. Jo 2 straipsnyje sakoma, kad savo suverenią galia liaudis laisvai išreiškia ne tik rinkdama deputatus arba per deputatu balsavimą, bet ir tiesiogiai per įstatymų sumanymo iniciatyva, piliečių balsavimą konstituciniais klausimais ir demokratiška referendumą. Šią bendro pobūdžio nuostata konkretino kiti Pagrindinio Įstatymo straipsniai. Tiesa, tarp įstatymu leidybos iniciatyvos teisės subjektų Aukščiausiosios Tarybos deputatų, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų, Ministrų Tarybos, Aukščiausiojo Teismo, Respublikos prokuroro, taip pat politiniu partijų bei visuomeninių organizacijų respublikinių komitetų -Laikinasis Pagrindinis įstatymas (81 str.) tiesiogiai piliečių nepaminėjo. Teise skelbti referendumą turėjo Aukščiausioji Taryba savo iniciatyva arba 300 tūkstančiu rinkimu teise turinčių Lietuvos piliečių reikalavimu. Be to, vadovaudamasis paskutiniąja sovietine konstitucija, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas minėjo dar ir įstatymų projektų bei kitų svarbiausių Lietuvos valstybinio ir visuomeninio gyvenimo klausimų pateikimą Aukščiausiosios Tarybos sprendimu liaudžiai svarstyti (pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 1990 m. rugsėjo 11 d. pakeitimą-visuomenei svarstyti). Pastaroji priemonė, nors teturėdama tik patariamąją reikšmę, gerokai išplėtė tiesioginio tautos poveikio parlamentinės įstaigos sprendimams galimybes. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustatė bendrus visų lygių tarybų rinkimų teisės principus -visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas, kurie apskritai buvo formuluoja
295
mi kaip ir 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Toks pat nustatytas ir amžiaus cenzas: teisė rinkti buvo įgyjama sulaukus 18, teisė būti išrinktam į Aukščiausiąja Taryba – 21, i kitas tarybas – 18 metu amžiaus. Tačiau nustatęs kandidatų kėlimo tvarka, Laikinojo Pagrindinio įstatymo 70 straipsnis, prieštaraudamas nusistovėjusiai sovietinei nealternatyvių rinkimų praktikai, pabrėžė, kad kandidatu skaičius neribojamas, į rinkimų biuletenį gali būti įrašytas bet koks jų skaičius. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas rinkimų sistemos Įsakmiai neįvardijo, bet buvo akivaizdu, jog kalbama apie mažoritarinę sistema. Vietinėms Liaudies deputatų taryboms Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (103 str.) pavedė spręsti vietos reikalus, Įgyvendinti aukštesniųjų valstybės organų sprendimus, svarstyti valstybinės reikšmės klausimus, teikti dėl jų savo siūlymus. Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Taryba specialiu Įstatymu Aukščiausiajam Teismui, rajonų ir miestų teismams. Respublikos prokurorui ir jam pavaldiems prokurorams (taip pat Valstybiniam arbitražui ir liaudies kontrolės organams) buvo pavedusi toliau vykdyti turimus įgaliojimus. Laikinojo Pagrindinio įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros sistema taip pat iš esmės nesiskyrė nuo nustatytos 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos teismais buvo skelbiami Aukščiausiasis Teismas, laikomas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje, įstatymu nustatyta tvarka vykdanti teisingumą ir prižiūrinti kitų teismų veikla, ir rajonų (miestų) teisinai (113,115 str.). Visi jie sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų, ir bylas, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, turėjo nagrinėti kolegialiai (116 str.). Rinkti visų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo Teismo tarėjus buvo pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestu) teismu tarėjus -vietinėms Liaudies deputatų taryboms. Teisėjai buvo renkami dešimčiai, o tarėjai – penkeriems metams (114 str.). Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkiniai ginčai turėjo būti sprendžiami valstybinio arbitražo organų (124 str.).
296
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 125 straipsnis skelbė, jog aukščiausiąja priežiūrą, kad visos ministerijos, žinybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, vietinių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji organai, kolūkiai, kooperatinės bei kitokios visuomeninės organizacijos, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos teritorijoje tiksliai ir vienodai vykdytų Įstatymus, įgyvendina Lietuvos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji prokurorai. Skirti Respublikos prokurorą pavesta Aukščiausiajai Tarybai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikimu. Visų prokuroru įgaliojimų laikas – penkeri metai. 1990 m. liepos 27 d. įsigaliojo Prokuratūros įstatymas [ATVŽ. 1990. Nr. 23], detalizavęs prokuratūros organų uždavinius, jų sistemą, organizavimo ir veiklos principus. Šiame įstatyme ir drauge paskelbtame Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitime Respublikos prokuroras imtas vadinti generaliniu prokuroru.
3. Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas ir konstitucinė jos raida TSRS nenoras pripažinti procesus, vykstančius Lietuvoje, skatino jos valdančiąją viršūne, pasitelkus kolaborantiškuosius elementus, daryti viską, kad išlaikytų lietuvių tautą savo priklausomybėje. Tam buvo panaudotos įvairiausios priemonės. Iš pradžių -jėgos demonstravimas, prievarta ir tyčiojimasis, po to pradėtas ekonominis karas: buvo tikimasi, kad dėl ekonominės blokados atsiradusi žaliavų ir gamybos komponentų stoka sukels prekių trūkumą, nedarbą, socialinius neramumus. Priešiškos Lietuvai TSRS akcijos pasiekė apogėjų 1991 metais. 1991 m. sausio 10 d. Aukščiausioji Taryba gavo TSRS prezidento pasirašytą ultimatumą, kategoriška forma „siūlantį” tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir LTSR konstitucijos galiojimą bei atšaukti anksčiau priimtus „antikonstitucinius” aktus. Po ultimatumo TSRS kariuomenė pradėjo atvirą agresija prieš Lietuvos valstybę, o TSKP organizacija Lietuvoje sausio ii d. paskelbė įkurianti „nacionalinio gelbėjimo komitetą” ir kad šis komitetas „ima valdžią į savo rankas”.
297
Iškilusios realios grėsmės teisėtų valstybės valdžios institucijų veiklai akivaizdoje Aukščiausioji Taryba sausio 14 d. priėmė nutarimą, jog tam atvejui, jei ji nebegalėtų vykdyti savo įgaliojimų, sudaroma Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje. Vidaus reikalų ir krašto apsaugos daliniams svarbiausių valstybės objektų užpuolimo atveju oficialiai suteikta teisė priešintis. Tautos vienybės ir pasišventimo dėka nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas pavyko apginti. Bet TSRS ginkluotosios pajėgos ėmėsi teroro aktų prieš Lietuvos įstaigas, pareigūnus, piliečius. Tomis grėsmingomis dienomis 1991 m. vasario 28 d. priimtame Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodyta, kad Tarybų Sąjungai toliau vykdant prieš Lietuvos Respublika agresijos veiksmus ir išliekant aktyvios okupacijos galimybei, visos TSRS ir jos kolaborantų kuriamos Lietuvoje valdymo struktūros yra neteisėtos, Lietuvos valdžios institucijos ir pareigūnai negali bendradarbiauti su okupantais, o piliečiai aktyviosios okupacijos režimo atveju kviečiami laikytis nepaklusnumo, gintis ir ginti kitus. Akte nurodyta, kad aktyviosios okupacijos pradžia nusako padėtis, kai Aukščiausioji Taryba yra prievarta suvaržoma. Kartu Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnis buvo papildytas piliečių teise priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą [ATVŽ. 1991. Nr. 8]. Tarybinę agresiją Lietuvos gyventojai sutiko ryžtingai nusiteikę, vieningi ir susitelkę. Tai parodė Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1991 m. vasario 9d. atlikta visuotinė gyventojų apklausa (plebiscitas): daugiau nei trys ketvirtadaliai turinčių aktyviąją rinkimų teisę Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasisakė už Lietuva kaip nepriklausoma demokratinę valstybe. Remdamasi Šia aiškiai pareikšta tautos valia, Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario l1 d. priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės” [ATVŽ. 1991. Nr. 6], kurio teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” skelbiamas Lietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valstybės principu; ji gali būti pakeista tik visuotinės apklausos būdu,
298
jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečiu, turinčiu aktyviąją rinkimu teisę. Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje ir po jo sekės TSRS subyrėjimas atitolino tiesiogine grėsme Lietuvos nepriklausomybei, susidarė palankesnės jos tarptautinio įsitvirtinimo ir reformų sąlygos. Siekdama Lietuvos Respublikos įsitraukimo į laisvų pasaulio tautu ir valstybių bendrija ir tam rengdamasi, Aukščiausioji Taryba jau 1991 m. sausio 29d. buvo priėmusi pareiškimą [ATVŽ. 1991. Nr. 4], kuriuo įsipareigojo gerbti ir sąžiningai vykdyti Jungtinių Tautu Įstatus ir kitus tarptautinius aktus, reglamentuojančius diplomatinius ir konsulinius santykius. Per labai trumpa laika Lietuvos Respublika pripažino daugiau nei 100 pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusija. 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo pilnateise Jungtinių Tautu nare, po to buvo priimta į kitas autoritetingiausias tarptautines organizacijas, pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą. Kartu matydama tam tikrų jėgų pastangas bet kokiu pavidalu išsaugoti buvusia Tarybų Sąjungą bei ketinimus ir Lietuvą įtraukti į posovietinio Rytų bloko erdves, Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1918 m. vasario 16d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. tautos pareikšta valia, 1992 m. birželio 8 d. priėmė konstitucini įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, kuriuo įsipareigojama niekada nesijungti į jokias buvusios TSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ir kitokias valstybių sąjungas; tokie mėginimai laikomi priešiškais Lietuvos nepriklausomybei ir užtraukiančiais atsakomybę pagal Lietuvos įstatymus. Įstatyme taip pat nurodyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės daliniu. Iškilo aktuali politinės dienotvarkės problema – buvusios sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos. Aukščiausiosios Tarybos iniciatyva 1992 m. birželio 14 d. vykusiame
299
referendume už reikalavimų besąlygiškai ir neatidėliotinai 1992 metais išvesti iš Lietuvos teritorijos buvusią TSRS kariuomene ir atlyginti Lietuvai padaryta žalą, pasisakė per 90 procentų referendume dalyvavusių piliečiu. Reikalai pajudėjo, bet svetima kariuomene Lietuvos teritoriją paliko tik baigiantis 1993 m. rugpjūčiui. Lietuva žengė i rinkos santykius, pamažu įsisiūbavo ekonominė ir ypač agrarinė reformos. 1993 m. birželyje vėl įvesta nacionalinė valiuta- litas. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, turintis daugybe aiškiai pasenusių normų, nors dažnai keičiamas ir taisomas, bent kiek jį priderinant prie sparčiai kintančių Lietuvos visuomenės politiniu, ekonominių ir socialinių santykių, negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos reformos pagrindu jau vien dėl to, kad atspindėjo labiau ne Lietuvos Respublikos, o tarybinių konstitucijų tradicijas ir nuostatas. Naujos konstitucijos, atitinkančios Lietuvos konstitucines tradicijas ir demokratinių valstybių konstitucinius principus, rengimas buvo pradėtas dar 1990 m. lapkričio 7 d., Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo”. Tačiau šis nutarimas buvo įgyvendinamas lėtai ir sunkiai. Lietuvos valstybės Konstitucijos samprata bei pagrindinės jos nuostatos brendo diskusijose, dažnai aštriai polemizuojant. Ypač daug buvo diskutuojama dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų, prezidento institucijos atkūrimo, Konstitucinio teismo įsteigimo. Konstitucijos rengimo ir apskritai Aukščiausiosios Tarybos darbą komplikavo tai, kad Sąjūdyje susitelkusius įvairiu politinių pažiūrų žmones, vienijamus Lietuvos nepriklausomybės idėjos, tą nepriklausomybę pasiekus ėmė veikti išcentrinės jėgos ir, kaip nekart Lietuvoje jau buvo atsitikę, buvusios vienybės ir susitelkimo nebeliko. Esant šiai situacijai 1992 m. vasarą Aukščiausiosios Tarybos deputatu frakcijoms vis dėlto pavyko susitarti dėl Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimu nutraukimo anksčiau laiko ir naujų rinkimų paskelbimo. Jiems numatyta pataisyti senąjį rinkimų įsta
300
tymą arba išleisti nauja, kuriuo remiantis pusė deputatu būtų renkama pagal mažoritarinę, pusė – pagal proporcinę sistema. Susitarimas teisiškai buvo įtvirtintas Aukščiausiosios Tarybos tu pačiu metu birželio 18 d. ir liepos 9 d. nutarimais [ATVŽ. 1992. Nr. 19,21 ]. Kartu buvo žengtas esminis konstitucinės Lietuvos raidos žingsnis. Pirmiausia tai matyti iš 1992 m. liepos 7 d. įstatymo „Dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos pakeitimo” [ATVŽ. 1992. Nr. 22]. Įstatymo reikšme ta, kad gaiojančiame nepriklausomos Lietuvos konstituciniame akte buvo atsisakyta tarybines vieningos Liaudies deputatų tarybų sistemos. Šiuo įstatymu apskritai panaikintas Laikinojo Pagrindinio įstatymo septintasis skirsnis ”Liaudies deputatu tarybų sistema ir jų veiklos principai”, o Aukščiausioji Taryba čia jau vadinama Seimu (nurodant, kad ši nuostata įsigalioja, kai pradedamas pirmasis po rinkimų Seimo posėdis). Pažymėta, kad Seimas susideda iš 141 deputato, renkamo ketveriems metams, ir dviem trečdaliais balsų gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko. Vietines Liaudies deputatų tarybos imtos vadinti savivaldybių tarybomis, jų kadencija taip pat sutrumpinta iki ketverių metų. Kiek anksčiau, sausio 16 d. [ATVŽ. 1992. Nr. 3], pakeistos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teismų sistema. Dabar ji susidėjo iš Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, apygardų teismų ir apylinkių teismų. Nurodoma, kad teismai sudaromi iš skiriamu teisėju ir renkamu tarėjų. Aukščiausiąjį Teismą skirti pavedama Aukščiausiajai Tarybai, kitus – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Įdiegiant „teisėjų nepakeičiamumo” principą, nustatoma, kad teisėjai skiriami penkeriems metams, o šiam terminui pasibaigus – moterys, iki sukaks 60, vyrai – 65 metus amžiaus. Šie konstituciniai principai buvo išplėtoti ir konkretinti, tiesa, jau atsisakant tarėjų instituto, vasario 6 d. Teismų įstatyme [ATVŽ. 1992. Nr. 8], iš dalies įgyvendintame 1992 m., o visa apimtimi-l995 m.
301
1992 m. spalio 13 d Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui [ATVŽ. 1992. Nr. 31], kuriame buvo atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas-visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijos, jų paskiros nuostatos: pasinaudota turtinga Vakarų šalių konstitucinės kūrybos patirtimi. Kartu Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” projektui ir nutarė abu projektus pateikti referendumui kartu su Seimo rinkimais. Specialiai šiam referendumui buvo priimtas įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti”. Jame pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, referendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teise jame dalyvauti suteikta Lietuvos piliečiams, referendumo diena sukakusiems 18 metų amžių. Konstitucija bus laikoma priimta, jei referendume jai pritars daugiau nei puse visų turinčių rinkimų teise Lietuvos piliečių. Referendumas, įvykęs 1992 m. spalio 25 d., projektui pritarė ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, lapkričio 6 d. pasirašyta Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko [ATVŽ. 1992. Nr. 33], tapo galiojančiu konstituciniu aktu.