SIMONAS GRUNAU
kalbėti, ir taip atsitiko, kad jie čia peržiemojo ir prieš vasarą susirgo. Tada pas juos atėjo sarmatai, tai buvo vendai (Wynden), su jais jie galėjo trupulį susikalbėti, jie atsakė į visus jų trokštamus klausimus apie šį kraštą.
2. Dyvano (Dyivonysz) pasakojimas, ką jis matė ir ką patyrė keliaudamas po šalį
Žemės, kurias aš pasiųstas apkeliavau, sako Dyvanas (Dizvonis), yra dideles ir tuščios, palyginti su mūsų žemėmis, ir visų ten gyvenančių žmonių ir gy i nimas, ir papročiai visai kitokie negu mūsų tautos. Jie visais atžvilgiais sun;c^ suprantami, tiek būdu, tiek papročiais daug kuo panašūs į barbarus {IHuhuri Taigi aš atvykau į šalį, kur Vysla (Istula), polavėnų, arba sarmatų, upė, įteka. : Kroną (Crono), Sūriąją jūrą. Si šalis neturi kokio ypatingo nuolatinio pavadru-mo, kadangi kai kurie ją vadina Sargatais, Gelidanais, Vacinais, ir dar daug kitokių vardų yra. Kokie žmonės ten pasimaišo, taip ir vadinama. Saulės r i -tekėjimo pusėje ir šiaurėje ši šalis turi labai dideles gėlo vandens marias. ~z~ našias marias tarp sūriųjų vandenų ir žmonių gyvenviečių ji dar turi pačiom Krono šiaurėje. Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo. Šiaip tai yra lygumų kraštas su daug upių. Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria ir yra labai nekalbūs. Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyver-š prie upių, kur yra daug karklynų. Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, -,_r visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugr_ nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramie-ga. Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoj jos valgo džiovintą žuvį. Jų kalba ir apsirengimas paprasti, rūbai – iš nendrių. Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina r.:— nulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur. r ten gali būti bet kas, – jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų. Tačiau moterirr^ jie naudojasi iš eilės, ir kur tik yra vyras, visada jis turi moterį, ir ji turi sutikti būti mylima, tačiau jie neturi daug vaikų, nors turi daug moterų. Juos, kaip įprasta, lanko jų vyriausias ponas, jų vadinamas Maso, kuris pasikvietė ir ma¬ne. Prieš šį jie sukniumba kniubsti, iš pagarbos jam muša galva į žemę ir, jei neturi ką jam duoti, duoda gražiausius berniukus, ir tai jiems atrodo didele garbė. Jų ponas viešpats, kaip jį jie vadina, paima jų vaikus, ir jie visi jo prašo kad jis nesulaikytų saulės, bet kad pasirūpintų, jog ji laiku pasirodytų. Ir su tokiomis dovanomis ir pagerbimu jų ponas Maso grįžta į savo žemę. Šiam kraštui prie Krono vandenų ir prie Vyslos upės turėjau duoti pavadinimą ir dėl didelių karklynų, kur gyvena šie žmonės, pavadinau ją karklynų šalimi
Tiek aš dabar galiu apie tai papasakoti.
SIMONAS GRUNAU
teiginys galioja netgi ir tuo atveju, jeigu Grunau iš tiesų būtų turėjęs pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kroniką (kas iš tiesų nėra negalima) ir kitus jo oaties nurodytus šaltinius ir jais naudojęsis. Tačiau ir tokiu atveju kyla nema¬ža abejonių.
Pirma. Gentis, kurios papročius ir tikėjimus aprašė Dyvanas, sprendžiant pagal jos gyvenimo būdą (gyvena paupiuose iš nendrių pintuose būstuose, maitinasi žuvimis, nestato namų, nedirba žemės), vargu ar priskirtina bal¬tams, netgi indoeuropiečiams, o veikiau ugrofinams. Matyt, neatsitiktinai Luko Davido Kronikoje jie ir lyginami su hunais bei vengrais. Todėl ir jų tikė-;imai vargu ar priskirtini baltams, nors baltų mitologijos šaltiniuose yra ne¬maža užuominų apie saulės ir mėnulio garbinimą, o Jeronimas Prahiškis yra pateikęs net mito apie saulės išvadavimą nuotrupą, iš kurios matyti, kad kažkoks karalius buvo pagrobęs saulę.
Antra. Tolesnė Prūsijoje ir už jos ribų vykusi genčių migracija aprašoma remiantis šaltiniais, kurių autoriai (Kristijonas, Stella, Piccolomini ir kt.) ne¬buvo aprašomų įvykių liudytojai, o rėmėsi dar kitais šaltiniais, daugiausia -liaudies padavimais. O svarbiausia – šie autoriai, neišskiriant ir paties Gru¬nau, tikėjo, jog prūsų, lietuvių, germanų ir kitos gentys į savo gyvenamąsias vietas yra atėjusios iš kitur. Vadinasi, tikėjo šiais padavimais ir kūrė naujus, jau ir rašytiniais šaltiniais paremtus jų variantus. Tačiau jų kuriami variantai skyrėsi nuo liaudiškųjų. Liaudies padavimuose gentis mitologiškai įprasmi¬na savo ir savo visuomeninių bei religinių papročių kilmę, juose, kad ir ne¬aiškiai, atsispindi priešistorinės visos genties klajonės, jų papročiai ir tikėji¬mai. O apsišvietusių Renesanso epochos istorikų kuriamuose šių padavimų variantuose priešistorinės kiekvienos genties klajonės susiejamos su jiems žinomais istoriniais įvykiais, vardais ir vietovardžiais. Šie padavimai panau¬dojami politiniams pačių istorikų tikslams. Iš Grunau pasakojimo apie prūsų kilmę detalių dar jaučiami liaudies padavimo, atspindinčio bendriausius prūsų istorijos bruožus, kontūrai, kurie retkarčiais išnyksta, bandant šį padavimą žūtbūt susieti su istorikams žinomu paskutiniu tautų, ypač germanų, kraus¬tymusi Europoje, – su juo ir pats Grunau buvo neblogai susipažinęs.
Sprendžiant pagal vyskupo Kristijono kroniką, pirmykštes paupiais gyve¬nančias Prūsijos gentis nugalėjusios aukštesnės kultūros gentys sitonai ir mak-sobiai (ar stagnanai ir maksobiai), kurios išmokiusios vietinius gyventojus statytis namus, austi audinius, tačiau negalėjusios pakeisti jų kalbos ir papro¬čių. Dar vėliau, kaip teigiąs Erazmas Stella, Prūsiją užplūdusios „šiaurėje gy¬venusios” gentys (Sargaciani, Gelidani, Gillani, Alani, Vacynnei ir Carioni). Ta¬čiau Kristijonas apie jas nieko nesakąs. Pats Grunau kitur skaitęs, kad šios gentys, vadinamos drusais, iš Britanijos ir Albanijos patraukusios į Rifėjų kalnus (Norvegiją), o iš ten – į Gotlandą. Čia Grunau aiškiai sumaišo Bitiniją
-43