Jaunimo brandos apeigos

Įvadas

Lietuvai svarbus rūpintis kultūriniu ir dvasiniu aspektu. Kultūriškas judėjimas siekia atgaivinti ir stiprinti etninį identiškumą, saugoti vietines tradicijas, skatinti etninį orumą ir praturtinti žmones. Organizuodami įvairūs renginius (stovyklos, festivaliai ir šventės), kur žmonės gali patirti gamtos natūralumą, dainavimo galią ir šokių džiaugsmą, tuo pat metu praturtindami savo supratimą apie etnines tradicijas. Dvasiniu aspektu siekiama atgaivinti vienovę su kosmosu. Tai buvo pagrindinė senovės baltų religijos idėja, todėl aš šiame darbe kalbėsiu pirmame darbe apie senovėje vykusias jaunimo brendimo apeigas, kurios jau šiuo metu yra beveik išnykusios, tačiau anuomet kai tradicijų buvo laikomasi, tai buvo laikoma labai didele švente ir svarbiu įvykių jų gyvenime. Antras darbas yra A. Sabaliausko muzikinis tyrimas. Šis tyrimas man labai įstrigo, nes niekad nežinojau, kad lietuviai yra tokie turtingi muzikiniais instrumentais ir visa galva lenkia netik savo kaimynus, bet ir kitas tautas. Darbe labai glaustas atpasakojimas, paminėti tik pagrindiniai ir senesni tradiciniai instrumentai, nes šia tema galima išsiplėsti kur kas daugiau. Trečiame darbe atpasakojau vieno profesoriaus mintį, nuomonę, kuri yra mano manymu labai teisinga kalbant apie baltų religijos šaltinių tyrimus. Jis aiškiai apibrėžė, kad ką įnešė pats N. Vėlius yra tik įžanga į mūsų protėvių praeitį, todėl nereikia ties tuo sustoti ir toliau sunkiai dirbti norint sužinoti daugiau.

JAUNIMO BRANDOS APEIGOS

Merginų brandos apeigos.

Daugelis Pasaulio kultūrų merginų pirmąsias brendimo dienas laikydavo, nuo pirmų menstruacijų dienų. Lietuvoje šis įvykis irgi buvo pro pirštus nepraleistas ir motina tik sužinojusi, kad jos duktė susirgo menstruacijomis suduodavo nestipriai tris kartus per veidą, tikėdama, kad jos dukra bus raudona ir sveika. Tikėta, kad pirmosios menstruacijos bus neskausmingos ir greitos, pasibaigs per tris dienas. Po šios nedidelės kontaktinės magijos, mergina jau galėjo vadinti tikra mergaite. O Saločių kaimo apylinkėse tokias apeigas darydavo prie visų šeimos narių, prie tėvo, brolio, kad jie žinotų, jok mergaitė jau pradėjo bręsti. Po šių apeigų motinos savo dukrai visada rodydavo daugiau dėmesio. Duodavo šeimyninių patarimų įvairiausių, taip ruošdamos savo dukras dar vienam brendimo išbandymui. Jos turėdavo pačios išminkyti duonos tešlą ir ją iškepti. Tai būdavo pirmas žingsnis link vedybinio gyvenimo. Rūdiškių apylinkėse šis paprotys labiausiai buvo išplėtotas, pasak vienos respondentas ten gyvenančios, kad merginos iškepusios savo pirma duoną vaišindavo visus šeimos narius, močiutes, kurios dažnai sakydavo, jeigu duona skani, tai gali jau tekėti. Visoms savo draugėms ir kaimynams nunešdavo paragauti. O vakarop, kai kaimas eidavo į pirtį, motina paėmusi dukros keptą duoną nunešdavo moterims į pirtį, sakydama, kad jos dukros pirma kepta duona. Jeigu ji būdavo skani, moterys girdavo, kad ir kitą kartą būtų tokia skani. Taip apie merginos brendimą sužinodavo per apkalbas visas kaimas ir apylinkės. Taip mergina suvokdavo, kad ji jau nemaža ir tarp suaugusių moterų turi savo socialinį statusą. Tačiau turima etnografinė medžiaga leidžia tik hipoteziškai sieti šias apeigas, nes kitose apylinkėse mergina sulaukusi pirmųjų menstruacijos dienų, tokio statuso negalėjo įgyti, jeigu jos vyresnioji sesuo yra dar neištekėjusi. Tai archajiškas dar Senajame testamente atspindintis paprotys. Apie šio papročio egzistavimą kalba LDK šaltiniai. Net Jogaila negalėjo vesti savo moters, kol neištekėjo jos vyresnioji sesuo. Šis paprotys buvo tiek įaugęs, kad išliko iki XX a. Vidurio. Kai piršliai atvažiuodavo vykdyti savo pareigos, jauniausios moterys slėpdavosi arba motina sakydavo, kad dar jaunos ir mažą kraitį spėjusios susikrauti, todėl dar anksti joms tekėti. Vestuvių metu jaunesnioji sesuo būdavo aprengiama vestuviniu vėlimu laikinai, taip manyta, kad paspartins antrąsias josios vestuves. Taip pat antrą vestuvių dieną jaunielę kišdavo po suolu, o piršliai turėdavo ją ištraukti ir po to ant papuoštos kėdės su užrištomis akimis kilnoti. Taip sesuo įgydavo teisę kurti šeimą. Tačiau laikui bėgant šios tradicijos nyko ir iki 1980 metų tokių tradicijų užfiksuota Lietuvoje tik 5,7 % .

Vaikinų brandos apeigos
Jaunimo apeigos jau vyko daug linksmiau ir šiuolaikiškiau. Tai vykdavo tik tarp bendraamžių įvairiuose vakarėliuose, susiėjimuose. Po brandos apeigų būdavo priimamas į to kaimelio ar miestelio jaunimo bendriją. Jis įgydavo teisę lankytis kaimo vakaruškose, turėti mergina ir ginti kaimo ar miestelio garbę kilus kokiam nors konfliktui. Toks įgytas jaunuolio statusas vadintas įrašymo į bernus, kavalierius ar vyrus. Tokios apeigos yra pastebėtos tik Aukštaitijos kraštuose. Apeigos vykdavo nustatytų metų laiku tarp 16 -19 metų vaikinams. apeigų metu, jaunuoliams buvo sugalvota užduočių. Pradedant akmenų su dubeniu kilnojamu, taip parodant savo jėgą, turėdavo atsinešti į sambūrį daug vaišių, kad visiems užtektų. Į šventinimas vykdavo ne vienam jaunuoliui o keliems iškart, todėl, jie susitardavo, kas ką atsineša, todėl didelių išlaidų nebūdavo, kas alaus bačką atnešdavo, kas užkandos, vaisių daržovių, stalas būdavo diedelis ir ilgas ir visiems užtekdavo. Vyresni vaikinai pagirdavo už geras vaišes, taip kaip ir merginas pakilnodavo su kėde, reikdavo peršokti per suolus, o įrašant jaunuoliu į vyrus, jie dar kurį laiką buvo vadinami „zenkiais“. Po apeigų, vyresnieji pasakydavo, kad jie tapo vyrais ir tinka jau į gaspadorius.
Bažnytinės brandos apeigos
Kaip ankščiau minėjau merginos brandą pažymėdavo jau šeimoje, kaimo bendruomenėje, o vaikinų tarp bendraamžių. O bažnyčia buvo abiejų lyčių nusakanti socialinę brandą pažymėdavo vienodai. Ši šventė dažniausiai buvo rengta verbų sekmadienį. Pasirengimą šiai šventei pradėdavo prieš mėnesį. Pradėdavo jaunimas ruoštis nuo poterių, o tėvai tuo tarpu kviesdavo iš anksto svečius, pasirūpindavo vaišėmis, konfirmantų apranga. Vaikinai dažniausiai rengdavosi juodais drabužiais, o merginos šviesiais. Svečiai susirinkę į tokią šventę dovanodavo įvairiausių dovanų, nuo drabužių iki papuošalų ar pinigų. Kunigas dovanodavo naująjį testamentą ir giesmyną. Tėvai kartais įteikdavo savo vaikams tik gėlių. Nors ši šventė buvo daug mažesnė nei pas mūsų kaimynus Latvius, bet tai laikytas labai didelis įšventinimas, tai kaip naujo gyvenimo kelias, todėl į šią šventę labai rimtai žiurėjo. O jaunuoliai jausdavosi dar tvirčiau įstoję į suaugusiųjų ratą ir ruošdavosi po truputį savarankiškam gyvenimui.

ŠIMTO METŲ ARUODAS.
ŠIAURĖS LIETUVOS ETNINĖS MUZIKOS TYRINĖJIMAI
Pirmasis pradėjo tyrinėti Lietuvių etnomuzikologija A. Sabaliauskas. Nors ir nebuvo jis puikus muzikos specialistas, tačiau savo gimtinėje Biržuose jis surinko gan nemažą muzikinį palikimą. Po jo išleistų darbų, labai susidomėjo kiti specialistai. A. Sabaliauskas puikiai įžvelgė, kad šiaurės rytų aukštaičių daugiabalsė etninė muzika nėra vienoda, ir ją suskirstė į dainas, giesmes ir instrumentinę muziką . Išskiria paralelines dvibalses (retsykiais tribalses) dainas, giesmėmis vadina vokalines sutartines, instrumentine muzika – skudučių ir ragų polifoninius kūrinėlius (juos vadina „kompozicijomis“), daudyčiuojamas ir kankliuojamas giesmes bei kelias bendratautines
instrumentines melodijas. Autorius puikiai perprato, kad dainų melodiką paprastai sudaro penki garsai, anot jo, mažoru grįstas „penkiastygis pentachordas“. Jis Lietuviškoje muzikoje įžvelgią unikalumą, kurio nematė jokioje kitoje tautoje. Iš A. Sabaliausko paskelbtų 635 melodijų tik 41 yra instrumentiniai kūrinėliai, kurie, kaip ir instrumentų bei muzikavimo aprašai, yra labai vertingi. Skirtingai nei dainas ir giesmes (sutartines), instrumentinės muzikos nenagrinėja, tik apibūdina atlikimo ypatumus ir lygina su vokaline muzika. Išsamiau aprašyti patys instrumentai: kanklės, skudučiai, ragai, daudytės, ožragis, lumzdžis, švilpa ir birbynė. Žinios apie etninius muzikos instrumentus gana glaustos: aptariama jų konstrukcija, gamyba, derinimo, grojimo ypatumai, repertuaras. Autorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad etninių muzikos instrumentų darna su klasikinės muzikos normomis nesutampa – pustoniai didesni, bemaž „visas tonas“. Pastebi, kad kanklininkai, skambindami dažniausiai keturines sutartines, „prie to kartais niūniuoja ir žodžius“.
Nuosekliai aprašyti skudučiai bei skudučiavimas. Pateikiami rinkinio dūdelių pavadinimai, apibūdinamas repertuaras ir skudučiavimo papročiai. Repertuarą sudaro instrumentiniai kūrinėliai ir skudučiuojamosios giedamosios sutartinės. Pateikiami sutartinės „Šilo gegutė kukavo“ giedamasis ir skudučiuojamasis pavyzdžiai, iš kurių matyti ne tik panašumas, bet ir abiejų variantų skirtumai. Skudučiuojant nežymiai kinta pirmojo balso melodija, o antrasis balsas netgi peršoka pirmąjį. Anot A. Sabaliausko, skudučiavimas – „oro muzika“, skudučių reikia klausytis iš toliau. Darbe aprašomi ir ragai – penkių medinių trimitų rinkinys bei daudytės – du ilgi mediniai trimitai. A. Sabaliauskas pastebi, kad anksčiau muzikos instrumentais skambindavę tik vyrai, o moterys dažniausiai dainuodavo ir giedodavo, šiomis dienomis aš matau su didžiosiomis violončelėmis groja ir daug moterų. Puikiai autorius išstudijavęs kankles, kurios mano manymu yra ne kiekvienam išmokstamas instrumentas, nes jose yra daugiau kaip 7 stygos, tokios kanklės laikomos pirminėmis, 8–12 – paprastomis, 13 ir daugiau stygų – sudėtingomis. Nurodoma, kad kanklės buvo žinomos vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, o daugiausia pirminių ir paprastų kanklių randama Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje. Šiaurės rytų aukštaičių kanklininkai iš Biržų apskrities, kankliavo ir tebekankliuoja penkiastygėmis, o šiaurės vakarų žemaičių – 25 stygų su 6 boseliais kanklėmis. Kanklių muziką skirstydamas į sutartines, šokius ir dainas, Kanklėmis skambinamos sutartinės traktuojamos kaip atskira instrumentinė muzika . Ką skambino šiaurės vakarų aukštaičiai ir žemaičiai kanklininkai, autorius nenurodo, tačiau iš žinių apie Mažeikių apskrities Akmenės valsčiaus Alkiškių kaimo kanklininką Juozą Jaunzemį galima manyti, kad buvo grojami šokiai. Kaip vieną iš būdingesnių baltų – lietuvių ir latvių bei Baltijos finų – estų ir suomių kanklių skiriamųjų bruožų autorius nurodo ne tik korpuso pavidalus, bet ir ornamentiką: „Rezonanso išpjovose lietuvių ir latvių instrumentuose randame įvairaus pavidalo žvaigždes, suomių – kryželius. Suomiai ir estai, kiek teko iš turimos medžiagos pastebėti, nevartoja rezonanso išpjovoms penkialapių, šešialapių ir apskritai žvaigždžių ornamento, bet dažniau apskritas skyles (ypač suomiai)“. Pastebima,
kad suomių ir Setu etnografinės srities estų kanklės neretai išskobiamos iš apačios, o Penkiastygių ir pirminės formos kanklių gausumu pasižymi lietuviai. Tatai rodo, kad lietuviai yra išlaikę seniausios kultūrinės fazės kankles. Sutartinės pagal jų išpildymo būdą bei formą yra savaiminga bei skirtinga nuo visų mūsų kaimynų muzika ir terandama tik lietuviuose. Apžvelgęs šimtmečio A. Sabaliausko tyrinėjimus, darau išvadą, kad Šiaurės Lietuvos etninei muzikai buvo skirtas didelis dėmesys. Tyrinėtojai pastebėjo, kad šis kraštas yra savaimingas: jame gyvavo dvejopas daugiabalsumas – polifoninis ir paralelinis (pastarasis vadintas homofoniniu). Tačiau vertingesniu ir senesniu laikytas tik polifoninis, o paralelinis – vėlesnis reiškinys.

SENASIS BALTŲ TIKĖJIMAS
Po paskutiniojo Norberto Vėliaus parašyto tomo „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ veikalo, kurį jau turėjo užbaigti jo mokiniai, darbų iš mitologijos tyrinėjimų ryškiai sumažėjo, juolab trūksta tam ir studijų. Norint atkreipti jaunimo dėmesį likę senieji mitologijos tyrinėtojai, organizuoja įvairias parodas, daugiau rašo straipsnių spaudos leidiniuose, stengiasi jų pasiektus tyrinėjimus parodyti jaunimui, kad šie pradėtų domėtis, nes čia N. Vėlius padarė tik įžangą į mūsų protėvių gyvenimą. Nes šaltinių išlikusių yra labai mažai, dauguma jų yra labai nepatikimi, todėl reikia semtis iš kitų tautų mitologinių tyrinėjimų. Kaip istorikui mitologija ir religija yra aukščiausias etnoso dvasinio gyvenimo lygmuo. Todėl tikėjimas dažnai nulemdavo įvairių istorinių įvykių priežastis. Be mitologijos studijų yra sunku suprasti daugelio etninės kultūros reiškinių giluminės prasmės, nes per mitologija slypi kelias į liaudiškųjų papročių, dainų, pasakų, tautodailės, ornamentų suvokimą. Gilesnė pažintis su tautos istorija tikrai gali būti pravarti šiandienos kultūros suvokimui. Nors ir baltai nesukūrė savo rašto, nepaliko savųjų šventųjų tekstų ir ritualų, tačiau turime ikikrikščioniškąjį laikotarpį ir mums reiktų jį ištyrinėti tam, kad sukurtas pagonybės neigiamas vardas virstu teigiamu, todėl, kad pagonybė nėra kažkoks blogis, kurio reikia vengti, jis yra mūsų protėvių tikėjimas, o praeiviai pasakotojai savo mituose mūsų protėvius vaizdavo tik iš neigiamos pusės. Antikos autoriai apie baltus nedaug težinojo, tačiau keltas pastabų yra graikų istoriko Herodo ir romėno P.K. Tacido darbuose. Apie baltų religija rašė ir vokietis geografas A. Brėmenietis, taip pat arabų keliautojas Idrisis. Toliau chronologiška tvarka eina kryžiuočių kronikos, rusų metraščiai, Šv. Vaitiekaus nužudymą Prūsuose, tačiau šitie šaltiniai yra nelabai aptikimi, nes rašyta, kaip minėjau praeivių, keliautojų, kurie buvo nusiteikia priešiškai mūsų protėviams. Pagoniškoji praeitis buvo dar gyva iki XVI a., tačiau po Lietuvos krikšto, tai tapo tik mitais, legendomis ar pasakomis. Todėl šiuolaikiniams tyrinėtojams trūksta duomenų, kad galėtų rekonstruoti šiuos mitinius dalykus. Šiomis dienomis jie žino tik esminius skirtumus, tarp kaimynų latvių ir prūsų tikėjimo. Nesustojus tyrinėjant, galima vis atrasti naujų dalykų. Pagal paskutinius tyrinėjimus rodo, kad apskritai baltų religijos ir mitologijos struktūroje galima įžvelgti du skirtingo laikotarpio sluoksnius. Tam tikrų pasaulėžiūros elementų yra net iš iki indoeuropietiškojo substrato, kur ypač ryškūs totemizmo bruožai bei moteriškosios giminės dievybių kultai. Archeomitologijos pradininkės M. Gimbutienės terminu, tai esąs Senosios Europos paveldas. Struktūrizuotą religinę sistemą, atitinkančią ir visuomenės sandarą, turėjo karingos indoeuropietiškos kilties gentys. Dievų hierarchišką viršūnę, ten užima trys vyriškos giminės, gamtos galių personifikacijos: aukščiausias Dievas; Visatos kūrėjas ir gyvenimo įstatymų leidėjas, bei Perkūnas ir Velinas, kurių nesantaika suka metų ratą.
Šiuolaikinis religijos mitologijos tyrinėjimas turi būti kompleksiškas naudojant visus šaltinius. Istoriniu lyginamuoju metodu baltų religijos matmenis privalu greitinti ir su kitų tautų kultūros reiškiniais. Tyrinėtojų laukia dar daug sunkaus darbo ir labai svarbaus.

Išvados
Skaitydami ir klausydamiesi šaltinių ar kai kurių mokslininkų aiškinimų apie lietuvių „gamtos kultą“ ar jų praeitį, turime juos labai koreguoti: ne gamta buvo kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.
Žinoma, šventumas yra meditacijos ir kontempliacijos, pagarbos raiškos vieta, tačiau visų pirma ryšio vieta. Ryšio su tą šventumą generuojančiomis galiomis. Pravartu suformuluotų keletą teiginių iš jų iškelti daugiau klausimų, sudėti ankstesnius samprotavimus ir turi metodologiškai nušviesti situaciją. Bandant atkurti kiek platesnį lietuviškosios pagonybės vaizdą, atsiranda tiek pagonybės vizijų, kiek mitologų imasi šio darbo. Fragmentiškuose ir dažnai vėlyvuose, labai probleminiuose šaltiniuose išlikusi informacija reikalauja kritiškos analizės, pagrįstos geru šaltinotyros išmanymu – o tokio išmanymo, deja, trūksta mūsų mitologams. Iš mano pateiktų darbų matyti, kad tyrinėti tikrai yra dar daug ką. Todėl reikia skatinti mitologinius tyrinėjimus ir toliau.

Literatūros sąrašas :
1. Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Pavasario ir vasaros sambūriai ir pramogos žur.
„Žiemgala“ 2002 m. Nr.1 p. 20-24
2. ISSN 1392-3781 ŽIEMGALA 2008/1
Etnologija. Mokslo Darbas
Romualdas Apanavičius
3. „Mokslas ir gyvenimas“ 2006 m. Nr. 5 p. 18
„Senasis baltų tikėjimas“ Prof. Dr. Libertas Klimka

TURINYS

1. Įvadas
2. Jaunimo brandos apeigos………………………………………………………………………1
3. Šimto metų aruodas. Šiaurės Lietuvos etninės muzikos tyrinėjimai…………..3
4. Senasis baltų tikėjimas…………………………………………………………………………5
5. Išvados ……………………………………………………………………………………………..7
6. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *