Tema 15:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR GLOBALIZACIJA: AR ESAMA TAUTINIŲ INFORMACINĖS VISUOMENĖS BRUOŽŲ?
Kalbant apie globalizacijos tendencijas visuomenės informavimo procesuose, svarbus žiniasklaidos priemonių konvergencijos (supanašėjimo) procesas. Jo pasekmės – didelės žiniasklaidos kompanijos turi išmanyti būdus, kaip informacija perduodama įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis. Jos susistemina savo informacijos klaidos ir informacijos verslo modelius, ir, plėsdamos pavaldžių organizacijų skaičių visame pasaulyje, globaliai skleidžia savo veiklos modelius, o taip pat ir visuomenės informavimo modelius.
Analizuojant globalizacijos įtaką, svarbu atkreipti dėmesį į svarstymus, ar apskirtai įmanoma informacinėje visuomenėje atrasti kokių nors tautinių komponentų. Yra keletas požiūrių į informacijos ir informavimo politiką: normatyvinis, bihevioristinis, deterministinis požiūris ir juos lydintys lyginamieji svarstymai.
Normatyvinis požiūris daugiau dėmesio skiria, kaip informacinė visuomenė ir informacinių technologijų panaudojimas apibrėžiami valstybės naudojamuose dokumentuose. Narystės Europos Sąjungoje pasekmė – valstybių narių teisinės bazės, ES reglamentų, direktyvų ir kitų dokumentų dėka, yra linkę supanašėti. Teisinį reglamentavimą stengiamasi suvienodinti. Ypač tai aktualu, kai kalbame apie politikos ir sprendimų priėmimo sritis, kuriose ES turi galią ir įtaką. Informacinės visuomenės formavimas ir naujų informacinių bei komunikacinių technologijų skverbtis – tai būtent viena iš šių strateginių, ES lygmeniu svarbių politinių sričių.
Bihevioristinis požiūris atsižvelgia į tai, kaip tas teisės aktuose deklaruotas tikslas yra įgyvendinimas. Čia jau kultūriniai skirtumai yra svarbesni ir labiau pastebimi, nes, savaime suprantama, realus teisės normų įgyvendinimas neišvengiamai susiduria su vienos ar kitos valstybės kultūrinėmis, elgsenos ir pan. ypatybėmis. Čia didesnę svarbą įgauną ir atitinkamoje valstybėje vyraujantis naujovių skverbties ir vystymosi laipsnis, taip pat vertybinės orientacijos (tokios, kaip socialinė gerovė bei gyvenimo būdas, kuris yra pageidaujamas dėl visų gerovės). Taip pat čia svarbus ekonominis įgalinimas bei konkurencingumo skatinimo galimybės ir pan. aspektai.
Deterministinis požiūris į naujų informacinių technologijų panaudojimą turi savo specifiką. Pasak jo informacinių technologijų panaudojimo galimybės pasižymi interaktyvumu (skaitytojas įtraukiamas į informacijos pateikimo procesą), hipertekstualumu (informacijos pateikimo lankstumu) bei daugialypiškumu (masinė komunikacija, masinės visuomenės informavimo priemonės).
Taip pat, kaip minėta, derterministai pabrėžia konvergencijos svarbą ir jos dėka atsirandančias galimybes integruoti įvairius informacijos pateikimo būdus bei ieškoti naujų informavimo kanalų.
Svarbios ir socio-kultūrinės pasekmės. Socio – tai elektrininių paslaugų teikimas, kuris ne kartą buvo aptartas ankstesnėse paskaitose. Kultūrinės pasekmės – tai e-demokratija, kai informacinės technologijos naudojamos siekiant palaikyti politinius procesus, užtikrinti jų skaidrumą, sukurti įvairias naujas piliečių dalyvavimo politikoje galimybes bei gerinti visuomenės nuomonės formavimosi kokybę. Socio-kultūrinės visuomenės informavimo ir naujų informacinių technologijų panaudojimo pasekmės taip pat priklauso ir nuo atitinkamos aplinkos, kultūros. Informacinių technologijų taikymas, kaip objektyvus veiksnys, įsiveržia į tam tikrą tautinę aplinką ir iš čia galime svarstyti apie lyginamuosius santykius.
Šiaip deterministinis požiūris – tau grynai techninis požiūris.
Yra du pagrindiniai autoriai, e-demokratijos ir informacinės visuomenės idėjų propaguotojai, pasiūlę lyginamųjų svarstymų modelį – H. Willian ir Jay. G. Blemer. Jų modelis turėtų padėti išaiškinti kultūrinius visuomenės informavimo skirtumus, tų skirtumų paieškos pjūvius. Jis turi tris pagrindines sudėtines dalis:
I. Technikos perversmai/technikos naujovės. Visų pirma jie įtakojami didesnio technologijų kiekio bei įvairovės. Tam tikrose, išsivysčiusiose šalyse, savaime suprantama, ši naujovių sklaida vyksta sparčiau. Taip pat čia svarbios įvairesnės to paties turinio versijos (multi-media), iš anksto paruoštos informacijos egzistavimas. Pateikiama ir daugiau informacijos, kuria galima pasinaudoti asmeniniais arba verslo tikslias. Didėja personifikuotos informacijos naudojimo galimybės, kai, pvz. DELFI portale gali susikurti savo aktualiausių naujienų ir informacijos turinį. Pastarojo elemento teigiamybė – atkreipiamas dėmesys į įvairių auditorijos dalyvių poreikius, tačiau čia pat susiduriama ir su trūkumais – suskaidoma bendruomenė. Vienose kultūrinėse terpėse ši visuomenės grupių eskalacija gali būti didesnė, o kitose – mažesnė;
II. Tautinė aplinka. Šioje lyginamųjų svarstymų modelio dalyje visų pirma atkreipiamas dėmesys į organizuotus interesus ir su jų reiškimu susijusios veikos pobūdį (žiūrima kaip valstybės skiriasi tarpusavyje ir kas jose yra pagrindinės jėgos, sprendžiančios, kokią informaciją skelbti – ar valdžia, ar verslas). Gali būti keli variantai: valdžios-verslo interesai, (visuomeninio transliuotojo atvejai); verslo ir valdžios interesai, kurie gali tarnauti bendram tikslui – skatinti informacinės visuomenės plėtrą (pvz., projektas „Langas į ateitį“); instituciniai konfliktai dėl konvergencijos, supanašėjimo ir funkcijų persipynimo. Antra – svarbūs organizaciniai, instituciniai sprendimai ir organizacinė kultūra (institucinėje infrastruktūroje atsispindi institucijų atsakomybės pasiskirstymas už informacijos sklaidą; šis pasiskirstymas gali būti centralizuotas arba decentralizuotas – priklauso nuo kultūrinių apsektų).
III. Resursai. Čia svarbu atkreipti dėmesį į rinkos dydį ir perkamąją galią (rinką galime rūšiuoti pagal gyventojų skaičių, demografinius rodiklius ir pan.). Reikia įvertinti jau egzistuojančią telekomunikacijų infrastruktūrą, esamą laisvą kapitalą (jis iš dalies susijęs ir su rinkos dydžiu; tai įmanoma tuomet, kai egzistuoja stiprios privačios bendrovės, dalį savo kapitalo galinčios skirti įvairiems tyrimams, iniciatyvoms finansuoti ir pan. Lietuvoje tokie pavyzdžiai – TEO, Omnitel). Taip pat svarbu įvertinti tautinį požiūrį į tarptautinę informacijos verslo rinką (nors tai ganėtinai subjektyvu, tačiau gerai atskleidžia galimus kultūrinius skirtumus).
IV. Komunikacinė kultūra. Čia aktualu keli aspektai: koks visuomenės požiūris į skleidžiamą informaciją ir naujas informacines bei komunikacines technologijas; kultūros multikultūriškumo laipsnis (ar visuomenė multikultūriška ir ar įmanoma sukurti bendrus, naujus, visiems naudingus kultūrinius visuomenės informavimo modelius bei projektus. Svarbu, ar yra bendradarbiavimo tendencijos); visuomenės informavimo prasmė ir tikslas (pvz., JAV pagrindinis visuomenės informavimo tikslas – pelno siekis. Tuo tarpu Europoje – verslo ir visuomenės misijos vykdymo mišinys).
Aiškinantis, ar yra kultūriniai visuomenės informavimo skirtumai, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl informacija yra panaudojama skirtingai. Taip pat svarbu rasti atsakymus, kokia yra organizuotų interesų ir valdžios reikšmė, kaip ji veikia informacijos politiką valstybėje.
Visuomenės informavimo kultūros Europoje
Komunikacijos mokslų akcentas – juose labai trūksta lyginamųjų tyrimų. Dar ir šiomis dienomis tokie tyrimai vis dar išlieka labai tautiškai fokusuti – visa literatūra ir žinios yra labai amerikonizuotos. Dar tik dešimtmetis, kai lyginamųjų tyrimų komunikacijos moksluose skaičius ima augti. To priežastis – tai jaunas mokslas.
Lietuvoje tik 1993 metais žurnalistika perėjo nuo komunikacinių į socialinių mokslų kontekstą ir nuo tada pradėti daryti įvairūs lyginamieji tyrimai.
Anksčiau buvo manoma, kad visuomenės informavimas – daugmaž tolygus procesas ir išsamiau į jį gilintis neverta. Tačiau, pradėjus daryti tyrimus, pastebėta, kad žiniasklaida informaciją atsirenka ir dažniausiai renka sutautintą, atitinkamą kultūrinį aspektą atspindinčią informaciją, nes ją paprasčiausiai lengviau parduoti.
Pirmuosius tyrimus atliko politikos mokslų atstovai. 1956 m. Suhert, Peterson, Schram paruošė studiją „Keturios spaudos teorijos“. Daugelyje žurnalistikos mokyklų ši studija iki šiol naudojama, nes tai pirmieji bandymai palyginti SSRS ir JAV žiniasklaidos sistemas. Autoriai suskirstė pasaulio žiniasklaidos sistemas į 4 tipus:
1. Autoritarinė (Rusija, Baltarusija – ten, kur nėra opozicijos, taip pat yra ryškios ekonominės problemos);
2. Liberalioji;
3. Sovietinė totalitarinė;
4. Socialinės atskaitomybės.
Šie modeliai – normatyviniai, realiame ir išgrynintame pavidale jie neegzistuoja, tačiau gali tarnaut kaip gairės, leidžiančios tarpusavyje palyginti įvairias žiniasklaidos sistemas. Šie modeliai išskirti neatlikus jokių išankstinių tyrimu, tai tiesiog svarstymų ir samprotavimo rezultatas. Naudinga būtų apibūdinti juos šiek tiek išsamiau:
1. Autoritarinė sistema. Jis pasižymi aiškiu valdžios ir jos inicijuojamos cenzūros dominavimu. Žiniasklaidos darbuotojai neturi laisvės ir autonomijos (iš dalies tokia situacija, dėl savininkų savivalės, susiklosto ir kai kuriuose Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse, kur didėja savininkų ir redaktorių įtaka ir tam tikra prievarta žurnalistams);
2. Liberalioji sistema. Visos pateikiamos idėjos yra geros, jei jos priimtinos nors kokiai visuomenės daliai. Visos idėjos turi kautis idėjų rinkoje. Žmogus – racionalus individas ir pats atsirenka, kas jam naudinga ir reikalinga, o kas – ne. Tai grynai komercinis visuomenės informavimo ir žiniasklaidos sistemos organizavimo modelis;
3. Sovietinė totalitarinė sistema. Šio modelio jau nebėra, nes nebėra ir SSRS. Čia daugiausiai buvo vadovaujamasi marksizmo-leninizmo principais.
4. Socialinės atskaitomybės sistema. Panašus į liberalųjį variantą, tačiau šiek tiek papildytas. Čia svarbi žiniasklaidos atstovų atliekama auklėjamoji funkcija: žurnalistai turi būti atsakingi ir atskaitingi visuomenei. Jie turi ne tik vaikytis pramogų ir pelno, bet ir identifikuoti visuomenėje egzistuojančias problemas bei jas spręsti.
Taigi liberalusis ir socialinės atskaitomybės modeliai priešpastatomi autoritariniam ir sovietiniam totalitariniam. Lietuvoje šiuo metu žiniasklaidos sistema yra tarpinėje pozicijoje tarp liberaliojo ir socialinės atskaitomybės modelių, tačiau, nacionalinio transliuotojo egzistavimo dėka, vis tik einama link stipresnės socialinės atskaitomybės.
Tačiau atsirado dar du teoretikai – Halinas ir Mančini (politinės komunikacijos mokslininkai), kurie 2004 m. išleido studiją „Trys medios ir politikos modeliai“ (tai jie nagrinėjo ir skleidė jau nuo 1993 – 1994 m.). Pagrindinis argumentas, kodėl jie ėmėsi ieškoti naujo kultūrinių skirtumų diferencijavimo modelio – įvairios liberalios sistemos galimos variacijos, kurioms išskleisti labai geras pavyzdys – skirtingos Europos valstybių visuomenės informavimo kultūros. Tačiau šis naujasis modelis turi taip pat ir trūkumų – čia nėra aptariami naujųjų ES valstybių narių (jų tarpe ir Lietuvos) atvejai.
Autoriai išskyrė tris informavimo kultūros tipus Europoje:
1. Pietų Europoje – poliarizuotas pliuralizmas (Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija, Prancūzijos Pietūs);
2. Šiaurės/centrinėje Europoje – demokratinis korporatyvizmas (Skandinavija, Vokietija, Austrija, Šveicarija, Beneliuksas, Šiaurės Prancūzija);
3. Šiaurės-Atlanto modelis – liberalizmas (Airija, JK, Kanada, JAV).
Iš vienos pusės vienam modeliui priskiriamos geografiškai artimos valstybės, tačiau čia svarbus ir politinis aspektas. Tai matosi ir iš pavadinimo – dalis pavadinimo atspindi geografinį aspektą, o kita dalis – politinį. Tai demonstruoja gan stiprius politinius ryšius tarp politinių valstybių sistemų ir žiniasklaidos sektoriaus. Taip pat yra ir tokių valstybių, kurios yra pereinamieji, tarpiniai variantai (pvz., Prancūzija).
Šios informacinės kultūros turi savo išskirtinius bruožus:
1. Pietų Europos poliarizuotas pliuralizmas. Čia svarbi istorinė spaudos atsiradimo raida Pietų Europoje. XX a. pr. čia skaitančiųjų spaudą dalis, lyginant su Skandinavija, buvo labai nedidelė. Stipriausia ūkio sfera buvo žemės ūkis, buržuazinė klasė, kuri buvo pagrindinis informavimo plėtros variklis, buvo silpna ir negausi. Rašyti knygas bei užsiimti švietėjiška veikla galėjo tik visuomenės elitas, t.y. mokytojai, kunigai (panašiai, kaip ir Lietuvoje), o Prancūzijoje pirmiausiai būdavo tampama žurnalistu, o tik paskui rašytoju. Nedaugelis žmonių mokėjo skaityti, todėl spauda nebuvo labai populiari. Dar ir šiais laikais pagrindinis Pietų Europos valstybių išskirtinis bruožas, lyginant su Skandinavija – mažatiražė spauda, daugiausiai informacijos teikiama televizijos kanalais. Šiuo metu pagrindiniais žiniasklaidos valdytojai ir savininkai – pramoninkai, kurių rankose sukoncentruotas kapitalas ir galia. Taip pat labai populiaru naudotis žiniasklaida siekiant asmeninių interesų, pvz., patekti į valdžią (pvz. Berluskoni atvejis). Poliarizuotas pliuralizmas reiškia paviršutinį pliuralizmą, egzistuojantį tarp žiniasklaidos priemonių, tačiau realiai to pliuralizmo nėra. Žiniasklaidos priemonės, konkuruodamos viena su kita bei veikiamos asmeninių interesų, tą pačią informaciją pateikia taip, kaip jiems atrodo naudinga, t.y. “perleidžia per savo požiūrio prizmę“. Taigi pliuralizmas atsiranda subjektyvios konkurencijos ir savų interesų užtikrinimo kontekste. Poliarizuotas pliuralizmas – tai politizuotas, supriešintas pliuralizmas. Dažnai spauda panaudojama kaip forumas politikams diskutuoti bei kautis tarpusavyje. Halinas ir Mančini taip pat daro prielaidą, kad tokio modelio susiformavimą įtakojo ir tam tikri kultūriniai bruožai – katalikybė, vėlyva industrializacija. Čia taip pat santykinai maža interneto ir informacinių technologijų skverbtis.
2. Šiaurės/Centrinės Europos demokratinis korporatyvizmas. Užuomazgos ir kartu skirtumas nuo pirmojo modelio – iš pat pradžių skaitančiųjų ir išsilavinusių skaičius buvo nepalyginamai didesnis nei pirmojo modelio valstybėse. Atsiranda socialinės partnerystės ideologija – bendrai ieškoma konsensuso, susitarimo. Šio kultūrinio modelio visuomenėje nuolat vyko ir vyksta diskusijos, debatai, visiems visuomenės nariams suteikiamos lygios galimybės išsakyti savo nuomonę, o to rezultatas – bendras ir visiems priimtinas susitarimas. Šie kultūriniai bruožai prieštarauja „poliarizuotam pliuralizmui“, kuriame vyrauja susipriešinimas ir konkurencija. Pvz., Lietuvos radijo ir televizijos taryba Lietuvoje atitinka Skandinaviškąjį konsensuso modelį, kai ieškoma bendro sutarimo tarp skirtingų interesų grupių ir jų atstovų, visiems suteikiant lygias teises pasisakyti vienu ar kitu aktualiu klausimu bei dalyvauti bendrame sprendimų priėmime (šis modelis 1996 m. nukopijuotas iš Švedijos). Taigi konsensuso siekimas – vidinis pliuralizmas: įjungiamos ne tik konkuruojančios ir viena kitai priešpastatomos nuomonės, tačiau skelbiamos visos nuomonės, kiek tik jų yra skirtingų. Šio modelio valstybių žiniasklaidos sistemose labai stipri profesionali žurnalistų organizacija, savireguliacija bei savipriežiūra, paplitę įvairūs leidėjų etikos kodeksai. Čia žiniasklaida – socialinis institutas, nešantis atsakomybę už visuomenę. Lietuvoje taip pat yra ombudsmenas (Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius) bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.
3. Šiaurės-Atlanto liberalizmas. Šis modelis identiškas ankstesniojo kultūrinių skirtumų modelio liberaliajam variantui. Čia taip pat akcentuojama informacijos sklaidos laisvė ir konkuravimo būtinumas. Čia vadovaujamasi logika, kad žmogus pats yra protinga, racionali būtybė, galinti pasirinkti, ko iš visos informacijos gausos jam konkrečiai reikia, o ko – ne. Pagrindinis devizas – ekonominė laisvė svarbi tam, kad būtų garantuota politinė laisvė. Šio modelio valstybėse visuomeninis transliuotojas yra silpnas (ypač JAV; JK – išimtis, nes visuomeninis transliuotojas (BBC) labai stiprus ir įtakingas).