Įvadas.
Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį atvejį privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija šleifas.Ypač pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą keičia sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Tokios kaip įstatymų nesilaikymas,naudojimas tarnybine padėtimi asmeniniu tikslų įgyvendinimui turtų krovimui, nekilnojamo turto įgijimui, neteisėtos statybos, piktnaudžiavimas žmogiškaisiais ištekliais, piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Tokia plati korupcija, dažnai vadinama juodąja.Jos išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę. Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, kurie,pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui. Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsišaknijusia valdžios negalią.
Korupcija politikoje.
Pradžioje noriu aptarti kokia gi ta baisiosios korupcijos kaina ir kaip plačiai ji yra išsikerojusi. Gyventojų skurdas, prasta sveikata, mažėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas – būdingi korupcijos pažeistų valstybių požymiai.taigi, blogai veikianti korumpuota valdžia reiškia, užsienio valstybių pagalba negalės būti panaudota teisingiems ir efektyviems tikslams pasiekti. Neteisėtos organizuotų nusikaltėlių grupės taip pat naudojasi tuo, kad gali nusipirkti korumpuotos valstybės privilegijas,gauti parama ,kuri padeda jiems purviname neteisėtame versle plėtoti savo šaknis tapti neliečiamais ir nebaudžiamais. Kyšiai atveria kelią nusikalstamai veiklai plačiu mastu. Labiausiai tai atsispindi politiniai skandalai, susiję su prezidentine Rolando Pakso apkalta, kyšininkavimu įtariamais parlamentarais. Puikiai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai rėžimai, nuo jos, deja, neapsaugotos ir jaunos demokratinės valstybės. Tokiose visuomenėse politiniai procesai ir valstybės valdymas pradeda priklausyti nuo privačių interesų sferų, o staigus gyventojų nuskurdimas sukelia gilius vidinius visuomenės konfliktus ir prieštaravimus. Interesų konfliktai, neteisinis aukščiausių pareigūnų elgesys ir šiandien tęsia tą ydingą piktnaudžiavimo valstybine valdžia tradiciją, kurią pirmasis įvardijo Vincas Kudirka savo satyroje apie Vakanalijų Vziatkovičių Kruglodurovą. V. Kudirka skaudžiai tyčiojosi iš baudžiavinės carinės valdininkijos hierarchijos, jau nuo pat Petro I laikų valstybės valdyme įtvirtinusios veidmainiavimą, suktybes ir dvigubą politinę moralę.
Kaip teigia rusų rašytojas V. Sirotkinas, labai svarbu išryškinti principinį politinio Rusijos elito galvosenos skirtumą (pradedant Petru I ir iki Putino) nuo vakarietiško mentaliteto. Jei Vakaruose valdžią suteikia turtas, tai Rusijoje iki šiol turtą suteikia valdžia. Tad jei įgijai „vadovaujančią kėdę” – tai viskuo esi pertekęs, o jeigu ją praradai – tu niekas. Toks politinis „elitas” istoriškai laikėsi tik pagal valdžios vertikalę: tereikėjo susilpnėti arba suirti centrui – subyrėdavo ir valstybė. Taip atsitiko ir 1917 metų vasario-spalio mėnesiais, taip nutiko ir 1991 metų rugpjūtį-gruodį.
Taigi, rusiškojo politinio pseudoelito ideologija – buvusi carinė, sovietinė, ir, iš dalies, dabartinė – yra ta pati. Mes – jūsų „tėvai”, jūs (liaudis) – mūsų „vaikai” – mes jus vedame į šviesesnį rytojų (nenuostabu, kad Lietuvoje jau taip seniai jaučiama alergija žodžiui „liaudis”; gaila, kad kai kurie politikai to niekaip nesupranta). Šiuo požiūriu ypač įdomus Trečiasis Statutas, priimtas 1588 metais ir tapęs paprotinės LDK teisės šaltiniu. Šio Statuto prakalboje jo redaktorius ir leidėjas Leonas Sapiega rašė, kad teisynai turi būti sudaromi ir įgyvendinami vardan to, kad žmonės savo krašte jaustųsi saugūs, saugotų pamatinius gėrio principus, kurie ir tampa teisinio reguliavimo pamatu. Tačiau brutaliai sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, pradėjo nykti ilgaamžis teisinis lietuvių socialinio politinio gyvenimo pamatas. Nuo 1795 metų ir mūsų valstybėje buvo palaipsniui pradėta diegti Rusijoje jau egzistavusi totalitarinė, melaginga ir iškreipta valstybės valdymo sistema. Deja, ir šiandien mūsų valstybės valdyme dar tebėra ryški įtempta, šių dviejų priešingų ir viena kitą neigiančių tradicijų sandūra: mūsų autentiškos, istorinės, moralios, tačiau per amžius nusilpusios valstybės patirtis buvo ir yra užgožiama svetimais eurazijiniais – dar gajais ir užsilikusiais – įpročiais. Jų sąveikoje ir atsirado šiandieninis gilus moralės ir politikos konfliktas, kurio pasekmes jau įvardijome kaip politinę korupciją, įsitvirtinusią Lietuvoje. Be abejo, tokio masto korupcija ne tik sutrikdė svarbiausių valstybės sričių valdymą, kartu ji demoralizavo visuomenę. Geriausias to įrodymas – pasaulinio masto savižudybių rodiklis Lietuvoje, taip pat – spartėjanti emigracija. Iš šalies jau išvyko keli šimtai tūkstančių darbingų ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurių profesinis parengimas valstybei kainavo milijardus litų.
Popierinė kova su korupcija. skaityti daugiau..

Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Europos ombudsmenas

Mielas skaitytojau,
2003 m. balandžio 1 d. man tapus Europos ombudsmenu teko daug dirbti, siekiant Europos Sąjungos institucijų administravimą padaryti kuo tinkamesnį. Europos ombudsmeno veikla yra dvejopo pobūdžio. Viena vertus, ombudsmenas atlieka išorės kontrolę tirdamas skundus dėl netinkamo administravimo veiksmų, ir jei reikia, rekomenduodamas, kaip tai reikia ištaisyti. Antra vertus, ombudsmenas yra tarsi institucijų ir įstaigų informacijos šaltinis, padedantis joms gerinti savo administravimą, atkreipiantis dėmesį į taisytinas vietas. Bet kuriuo atveju ombudsmeno veiklos tikslas yra pagerinti Europos visuomenei teikiamų paslaugų kokybę.
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas yra gyvybiškai svarbi priemonė ombudsmenui atliekant jo dvejopą vaidmenį. Ombudsmenas naudojasi Kodeksu tirdamas netinkamo administravimo atvejus – tuomet jis remiasi Kodekso nuostatomis dėl ombudsmeno kontrolės funkcijų. Tačiau Kodeksas ir valstybės tarnautojams yra naudingas vadovas ir šaltinis, skatinantis siekti aukščiausios administravimo veiksmų kokybės.
5
Europos Sąjungos piliečiai to verti. Teisė į tinkamą ES institucijų ir įstaigų administravimą yra pagrindinė teisė pagal ES Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį. Kodekse visuomenei paaiškinama, kaip ši teisė pasireiškia praktiškai ir ko konkrečiai jie gali tikėtis iš Europos Sąjungos administracijos. Kadangi Chartija sudaro Sutarties dėl Konstitucijos Europai II dalį, galime būti tikri, kad ateinančiais metais šios teisės reikšmė tik didės.
2001 m. rugsėjo mėn. Europos Parlamento patvirtintas Kodeksas jau spėjo sulaukt nemažai susidomėjimo ir iš visuomenės, ir iš valdininkų. Jis turėjo poveikį ne tik Sąjungos institucijoms ir įstaigoms, bet juo taip pat – man malonu tai pabrėžti – pradėjo naudotis ir daugelis valstybių narių bei šalių kandidačių. Aš jaučiu, kad mano, kaip Europos ombudsmeno, pareiga yra ir toliau viešai skelbti Kodekse minimas teises ir pareigas. Dėl šios priežasties nusprendėme jį išleisti naujai visomis ofi cialiosiomis ES kalbomis, taip pat šalių kandidačių kalbomis.
Aš tikiu, kad Kodeksas ir toliau bus svarbus darbo įrankis viešojo administravimo institucijų veikloje, o kartu juo naudosis ir visa Europos visuomenė.
P. Nikiforos Diamandouros
Strasbūras, 2005 m. sausio 5 d.
6
Įvadas
2001 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria buvo patvirtintas Tinkamo administravimo elgesio kodeksas, kuriuo Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, jų administracija ir valdininkai turi vadovautis bendraudami su visuomene.
Pirmasis Kodekso idėją pasiūlė EP narys Roy PERRY 1998 m.. Europos ombudsmenas parengė tekstą, vadovaudamasis savo iniciatyva parengtu tyrimu, ir pateikė jį Europos Parlamentui kaip specialų pranešimą. Parlamento priimta rezoliucija dėl Kodekso yra paremta ombudsmeno pasiūlymu, įtraukus tam tikrus pakeitimus, pateiktus Europos Parlamento Peticijų komiteto pranešėjo R. PERRY.
Kodeksas sukurtas remiantis Europos administracinės teisės principais, būdingais Teisingumo teismo bylų teisei, taip pat tam tikrais nacionalinių teisės sistemų aspektais.
Kodekso statusas
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija buvo iškilmingai paskelbta valstybių vadovų pasitarime Nicoje 2000 m. rugsėjo mėn., o dabar tapo Sutarties dėl Konstitucijos Europai II dalimi.
7
Vienos iš pagrindinių Sąjungos piliečių teisių, įtrauktų į Chartiją, yra teisė į tinkamą administravimą (41 str.) ir teisė kreiptis su skundu į Europos ombudsmeną dėl netinkamo Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų administravimo veiksmų (43 str.).
Šiuo Kodeksu siekiama smulkiau paaiškinti, kaip praktiškai turėtų pasireikšti Chartijos deklaruojama teisė į tinkamą administravimą.
1 Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.
2 Ši teisė apima:
– kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę;
– kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfi dencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo;
– administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.
3 Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybėms narėms bendrus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdamos savo pareigas padarė Sąjungos institucijos ar jų tarnautojai.
4 Kiekvienas asmuo gali kreiptis į Sąjungos institucijas viena iš kalbų, kuriomis parašyta ši Konstitucija, ir ta pačia kalba gauti atsakymą.
Teisė į tinkamą administravimą (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis1)
(1) Chartijos 41 straipsnis atitinka Konstitucijos II-101 straipsnį.
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
8
x
Europos ombudsmenas tiria galimus Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų netinkamo administravimo atvejus, vadovaudamasis EB sutarties 195 straipsniu ir ombudsmeno statutu2. Ombudsmenas 1997 m. metiniame pranešime pateikė tokį netinkamo administravimo apibrėžimą:
„netinkamo administravimo veiksmas įvyksta tuomet, kai viešoji įstaiga nesilaiko ją įpareigojančio teisės akto ar principo“.
Šį apibrėžimą patvirtino Europos Parlamentas.
Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fi zinis asmuo, gyvenantis bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę kreiptis i Europos ombudsmeną su skundu dėl netinkamų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų administravimo veiksmų, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vykdomas teismo funkcijas.
Ombudsmenas (Pagrindinių teisių chartijos 43 straipsnis3)
Patvirtindamas Kodeksą, Europos Parlamentas priėmė ir rezoliuciją, kurioje Europos ombudsmenas yra skatinamas taikyti Kodeksą tiriant netinkamo administravimo atvejus, kad tokiu būdu būtų įgyvendinta visuomenės teisė į tinkamą administravimą pagal Chartijos 41 straipsnį. Tai reiškia, kad ombudsmenas deramai atsižvelgia į Kodekse išdėstytus teisės aktus ir principus, tirdamas įtariamo netinkamo administravimo atvejus.
(2) Europos Parlamento sprendimas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų, OL L 113/1, 1994.5.4. (3) Chartijos 43 straipsnis atitinka Konstitucijos II-103 straipsnį.
9
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Europos administracinė teisė
Kai buvo patvirtintas Kodeksas, Europos Parlamentas kreipėsi į Europos Komisiją su pasiūlymu priimti reglamentą, į kurį būtų įtrauktas Kodeksas. Šis siūlymas buvo grindžiamas tuo, kad reglamente būtų pabrėžtas įsipareigojimas jame esantiems teisės aktams ir principams ir kad jis būtų vienodai taikomas visoms ES institucijoms, įstaigoms ir organams, o tai padidintų skaidrumą ir vientisumą.
Siekiant šio tikslo, šiuo metu geriausiai tiktų Komisijos pasiūlymas priimti Europos tinkamo administravimo įstatymą. Šio įstatymo teisinis pagrindas galėtų būti Konstitucijos III-398 straipsnis, kuriame teigiama:
„Europos Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, vykdančius savo užduotis, remia atvira, veiksminga ir nepriklausoma Europos administracija.
Vadovaujantis pagal III-427 straipsnį priimtais Tarnybos nuostatais ir Įdarbinimo sąlygomis, europiniuose įstatymuose tuo tikslu nustatomos nuostatos“.
Ombudsmenas ir toliau stengsis pabrėžti papildomą Kodekso svarbą, atsirasiančią Kodeksui tapus Europos įstatymu. Kai tai įvyks, bus galima išvengti esamos sumaišties dėl lygiagrečiai egzistuojančių skirtingų daugelio ES institucijų ir įstaigų kodeksų, bus užtikrintas vienodas pagrindinių principų naudojimas institucijų ir įstaigų santykiuose su visuomene ir išryškės tokių principų svarba visuomenei ir valdininkams.
10
Europos Parlamento patvirtinto kodekso esminės nuostatos:
Straipsnis 1 Bendroji nuostata
Santykiuose su visuomene, institucijos ir jų valdininkai turi gerbti normas, nustatytas šiame tinkamo administravimo elgesio kodekse, toliau – „kodeksas“.
Straipsnis 2 Individuali taikymo sritis
1. Kodeksas turi būti taikomas visiems valdininkams ir tarnautojams, kuriems taikomos personalo taisyklės ir kitų tarnautojų darbo sąlygos, jų santykiuose su visuomene. Toliau terminas „valdininkas“ reiškia tiek valdininkus, tiek kitus tarnautojus.
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
11
2. Institucijos ir jų administracijos imsis būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog šiame kodekse nustatytos sąlygos taip pat būtų taikomos kitiems dirbantiems asmenims, pavyzdžiui, asmenims dirbantiems privatinės teisės sutarčių pagrindu, nacionalinių valstybinių tarnybų deleguotiems ekspertams ir stažuotojams.
3. „Visuomenė“ – tai fi ziniai ir juridiniai asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena, ar turi registruotą būstinę valstybėje narėje.
4. Šiame kodekse vartojami terminai:
(a) „institucija“ reiškia Bendrijos instituciją ar įstaigą;
(b) „valdininkas“ reiškia Europos Bendrijų valdininką ar kitą tarnautoją.
Straipsnis 3 Pagrindinė taikymo sritis
1. Šis kodeksas susideda iš bendrųjų tinkamo administravimo elgesio normų, kurios taikomos visiems institucijų ir jų administracijų santykiams su visuomene, nebent šie santykiai yra reguliuojami specifi nių nuostatų.
2. Normos, nustatytos šiame kodekse, netaikomos santykiams tarp institucijų ir jų valdininkų. Šiuos santykius reguliuoja personalo taisyklės.
Straipsnis 4 Teisėtumas
Valdininkas turi veikti pagal įstatymus ir taikyti Bendrijos įstatymų normas ir procedūras. Valdininkas turi ypač rūpintis, kad sprendimai, darantys poveikį individų teisėms ir interesams, turėtų teisinį pagrindą, ir jų turinys atitiktų įstatymų reikalavimus.
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
12
x
Straipsnis 5 Diskriminacijos nebuvimas
1. Nagrinėdamas visuomenės prašymus ir priimdamas sprendimus, valdininkas turi užtikrinti, kad būtų paisoma lygybės principo. Tose pačiose situacijose su visais visuomenės nariais turi būti elgiamasi vienodai.
2. Jei elgiamasi skirtingai, valdininkas turi užtikrinti, kad tai pateisina objektyvios konkretaus atvejo priežastys.
3. Valdininkas turi ypač vengti bet kokios nepateisinamos visuomenės narių diskriminacijos dėl tautybės, lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, neveiksnumo, amžiaus ar seksualinės orientacijos.
Straipsnis 6 Proporcingumas
1. Priimdamas sprendimus, valdininkas turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imamasi, yra proporcingos siekiamam tikslui. Valdininkas turi ypač vengti apriboti piliečių teises ar reikalauti jų mokėti mokesčius, kai tie apribojimai ar mokesčiai nėra pagrįstai susiję su vykdomų veiksmų tikslu.
2. Priimdamas sprendimus, valdininkas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp privačių asmenų interesų ir bendro visuomenės labo.
Straipsnis 7 Piktnaudžiavimo galia nebuvimas
Galios turi būti naudojamos tik tiems tikslams, kuriems jos atitinkamų nuostatų buvo suteiktos. Valdininkas turi ypač vengti naudotis šiomis galiomis įstatymų nepagrįstiems tikslams arba tikslams, kurie nėra skirti visuomenės labui.
13
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Straipsnis 8 Nešališkumas ir nepriklausomumas
1. Valdininkas turi būti nešališkas ir nepriklausomas. Valdininkas turi susilaikyti nuo bet kokių savavališkų veiksmų, galinčių neigiamai atsiliepti visuomenės nariams, taip pat nuo pirmenybės suteikimo dėl bet kokių priežasčių.
2. Valdininko elgesys niekada neturi būti grindžiamas asmeniniu, šeimyniniu ar tautiniu suinteresuotumu ar politiniu spaudimu. Valdininkas neturi dalyvauti priimant sprendimą, kuriame jis (ji) ar kitas jo (jos) artimas šeimos narys turi fi nansinės naudos.
Straipsnis 9 Objektyvumas
Priimdamas sprendimus, valdininkas turi atsižvelgti į atitinkamas aplinkybes ir jas kiekvieną atskirai įvertinti, atmesdamas visa, kas su tuo nesusiję.
Straipsnis 10 Teisėti lūkesčiai, nuoseklumas ir patarimas
1. Valdininkas turi būti nuoseklus savo administraciniame elgesyje ir administraciniame institucijos darbe. Valdininkas turi vadovautis institucijoje nusistovėjusia administracine tvarka, nebent konkrečiu atveju teisėti raštiški pagrindai leidžia nukrypti nuo šios tvarkos.
2. Valdininkas turi gerbti teisėtus ir pagrįstus visuomenės narių lūkesčius atsižvelgdamas į ankstesnę institucijos veiklą.
3. Kai būtina, valdininkas turi patarti visuomenei, kaip turi būti nagrinėjamas ne jo kompetencijos ribose esantis klausimas ir kokių veiksmų turi būti imtasi sprendžiant tą klausimą.
Straipsnis 11 Sąžiningumas
Valdininkas turi veikti nešališkai, sąžiningai ir pagrįstai.
14
x
Straipsnis 12 Etiketas
1. Valdininkas turi būti paslaugus, korektiškas, mandagus ir visuomenei pasiekiamas. Atsakydamas į korespondenciją, telefonų skambučius ir elektroninius laiškus, valdininkas turi stengtis būti kuo paslaugesnis ir į užduotus klausimus atsakyti kiek įmanoma išsamiau ir tiksliau.
2. Jei valdininkas nėra atsakingas už konkretų klausimą, jis turi nukreipti pilietį pas atitinkamą valdininką.
3. Dėl įvykusios ir neigiamai visuomenės nario teises ar interesus paveikusios klaidos, valdininkas turi atsiprašyti ir pačiu tinkamiausiu būdu stengtis ištaisyti neigiamas pasekmes, taip pat informuoti visuomenės narį apie apskundimo teises, remiantis šio kodekso 19 straipsniu.
Straipsnis 13 Atsakymas į laiškus piliečio kalba
Valdininkas turi užtikrinti, kad bet kuris Sąjungos pilietis ar visuomenės narys, parašęs institucijai viena iš Sutarties kalbų, gautų atsakymą ta pačia kalba. Pagal galimybes ta pati nuostata turi būti taikoma ir juridiniams asmenims, tokiems kaip asociacijos (nevyriausybinės organizacijos) ar įmonės.
Straipsnis 14 Gavimo pranešimas ir kompetentingo valdininko nurodymas
1. Kiekvienas laiškas ar skundas, adresuotas institucijai, turi gauti gavimo pranešimą dviejų savaičių laikotarpiu, išskyrus jei per šį laikotarpį išsiunčiamas atsakymas į tai.
2. Atsakyme arba gavimo pranešime turi būti nurodyta užsiimančio šiuo klausimu valdininko pavardė ir telefono numeris, taip pat tarnyba, kuriai jis (ji) priklauso.
3. Nereikia siųsti atsakymo ar gavimo pranešimo tais atvejais, jei laiškais ar skundais piktnaudžiaujama – siunčiama nuolat ir be saiko, arba jei tai beprasmiai skundai ar laiškai.
15
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Straipsnis 15 Pareiga perduoti laišką kompetentingai institucijos tarnybai
1. Jei laiškas ar skundas, skirtas institucijai, yra adresuotas ar perduotas generalinei direkcijai, direkcijai ar padaliniui, neturinčiam kompetencijos užsiimti šiuo klausimu, jų tarnybos turi užtikrinti, kad byla neatidėliojant bus perduota kompetentingai institucijos tarnybai.
2. Tarnyba, gavusi laišką ar skundą pirmoji, turi pranešti siuntėjui, kad laiškas buvo persiųstas, nurodyti valdininko, kuriam buvo persiųsta, pavardę ir telefono numerį.
3. Valdininkas turi pranešti visuomenės nariui ar organizacijai, jei dokumentuose yra kokių nors trūkumų ar klaidų, ir suteikti galimybę tai ištaisyti.
Straipsnis 16 Teisė būti išklausytam ir daryti pareiškimus
1. Kai liečiamos individų teisės ir interesai, valdininkas turi užtikrinti, kad bet kurioje sprendimo priėmimo stadijoje bus paisoma gynybos teisių.
2. Kiekvienas visuomenės narys tais atvejais, kai priimamas su jo teisėmis ar interesais susijęs sprendimas, turi turėti teisę pateikti raštiškus komentarus, o prireikus prieš priimant sprendimą pateikti ir žodines pastabas.
Straipsnis 17 Pagrįstas sprendimų priėmimo terminas
1. Valdininkas turi užtikrinti, kad sprendimas dėl kiekvieno institucijai skirto prašymo ar skundo bus priimtas pagrįstu terminu, neatidėliojant ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip po dviejų mėnesių nuo jo gavimo datos. Tai taip pat turi būti taikoma atsakant į visuomenės narių laiškus ir į administracines pastabas, valdininko siunčiamas savo vadovams prašant nurodymų, susijusių su reikiamu priimti sprendimu.
16
x
2. Jei institucijai skirtame prašyme ar skunde keliami klausimai yra per sudėtingi, kad būtų išspręsti nurodytu laikotarpiu, valdininkas autorių apie tai turi informuoti kaip galima greičiau. Tokiu atveju galutinis sprendimas autoriui turi būti praneštas per įmanomą trumpiausią laikotarpį.
Straipsnis 18 Pareiga pagrįsti sprendimą
1. Kiekvieno institucijos sprendimo, galinčio neigiamai paveikti privataus asmens teises ar interesus, atveju privaloma išdėstyti to priežastis, aiškiai nurodyti atitinkamus faktus ir įstatyminį sprendimo pagrindą.
2. Valdininkas turi vengti priimti sprendimus, grindžiamus trumpais ir neaiškiais pagrindais ir kuriuose nėra individualios argumentacijos.
3. Tokiu atveju, jei sprendimas liečia daugybę asmenų, ir kiekvienam detaliai apie sprendimo pagrindus pranešti neįmanoma, pateikiami standartiniai atsakymai, garantuojant, kad vėliau, konkrečiam piliečiui paprašius, valdininkas pateiks individualų paaiškinimą.
Straipsnis 19 Apskundimo galimybių nurodymas
1. Institucijos sprendimo, galinčio neigiamai paveikti privačių asmenų teises ar interesus, atveju turi būti pranešama apie prieinamas sprendimo apskundimo galimybes. Būtinai turi būti nurodytas teisinių priemonių pobūdis, įstaigos, kuriose galima dėl to kreiptis, ir galimi terminai.
2. Sprendimuose turi būti pranešama apie teisminio nagrinėjimo galimybę ir skundus ombudsmenui pagal sąlygas, nustatytas Europos Bendrijos steigimo Sutarties 230 ir 195 straipsniuose.
17
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Straipsnis 20 Pranešimas apie sprendimą
1. Valdininkas turi užtikrinti, kad suinteresuotam asmeniui ar asmenims bus raštiškai pranešta apie sprendimus, galėjusius paveikti jų teises ir interesus, vos sprendimus priėmus.
2. Valdininkas negali paviešinti sprendimo kitiems šaltiniams, kol suinteresuotas asmuo ar asmenys nebuvo informuoti.
Straipsnis 21 Duomenų apsauga
1. Valdininkas, dirbdamas su piliečio asmeniniais duomenimis, turi gerbti jų privatumą ir vientisumą, remiantis 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 45/2001 (EB) nuostatomis dėl asmenų apsaugos atsižvelgiant į privačių duomenų panaudojimą Bendrijos institucijose ir įstaigose ir dėl tokių duomenų laisvo judėjimo1.
2. Valdininkas turi ypač vengti naudoti asmeninius duomenis neteisėtiems tikslams ar perduoti neįgaliotiems asmenims.
Straipsnis 22 Informacijos užklausimas
1. Jei valdininkas yra atsakingas už nagrinėjamą klausimą, jis turi pateikti visuomenės nariams jų prašomą informaciją. Kai tai įmanoma, valdininkas savo kompetencijos ribose turi patarti, kaip pradėti administracinę procedūrą. Valdininkas turi pasirūpinti, kad pateikta informacija būtų aiški ir suprantama.
2. Jei žodinis informacijos užklausimas yra pernelyg sudėtingas ar per didelis, kad jį būtų galima nagrinėti, valdininkas turi patarti suinteresuotam asmeniui suformuluoti savo prašymą raštu.
(1) OL L 8/1, 12.1.2001.
18
x
3. Jei dėl konfi dencialumo valdininkas negali atskleisti reikalaujamos informacijos, remdamasis šio kodekso 18 straipsniu, jis (ji) turi nurodyti suinteresuotam asmeniui priežastis, dėl kurių tokios informacijos pateikti negali.
4. Dėl informacijos apie klausimus, už kuriuos valdininkas nėra atsakingas, valdininkas turi nukreipti interesantą pas kompetentingą asmenį ir nurodyti jo pavardę ir telefono numerį. Jei informacija susijusi su kita Bendrijos institucija ar įstaiga, valdininkas turi nukreipti interesantą į šią instituciją ar įstaigą.
5. Jei įmanoma, priklausomai nuo prašymo dalyko, valdininkas turi nukreipti ieškantį informacijos asmenį į institucijos tarnybą, atsakingą už informacijos pateikimą visuomenei.
Straipsnis 23 Viešo priėjimo prie dokumentų reikalavimas
1. Valdininkas turi nagrinėti prašymus dėl priėjimo prie dokumentų atsižvelgdamas į institucijos nustatytas taisykles ir pagal (EB) Reglamento Nr. 1049/2001 nustatytas bendrąsias normas ir ribas2.
2. Jei valdininkas negali patenkinti žodinio prašymo dėl priėjimo prie dokumentų, piliečiui turi būti patarta suformuluoti savo prašymą raštu.
Straipsnis 24 Atitinkamų įrašų saugojimas
Institucijos departamentai turi saugoti atitinkamus gaunamo ir išsiunčiamo pašto, gautų dokumentų ir priemonių, kurių buvo imtasi, įrašus.
(2) OL L 145/43, 31.5.2001.
19
Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksas
Straipsnis 25 Kodekso paviešinimas
1. Institucija turi imtis efektyvių priemonių informuoti visuomenę apie šio kodekso suteikiamas jai teises. Jei įmanoma, tekstas turi būti prieinamas jos tinklalapyje elektroniniu formatu.
2. Visų institucijų vardu, Komisija turi išspausdinti ir išplatinti kodeksą kaip brošiūrą.
Straipsnis 26 Teisė skųstis Europos ombudsmenui
Bet koks institucijos ar valdininko kodekse nustatytų principų pažeidimas gali būti apskųstas Europos ombudsmenui, remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 195 straipsniu ir Europos ombudsmeno statutu3.
Straipsnis 27 Galiojimo peržiūra
Kiekviena institucija turi peržiūrėti kodekso įgyvendinimą po dvejų galiojimo metų ir informuoti apie savo peržiūros rezultatus Europos ombudsmeną.
(3) Europos Parlamento sprendimas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų, OL L 113/1, 1994.5.4. skaityti daugiau..

Įvadas.

Su nekilnojamojo turto mokesčiais buvau susidūręs prieš metus, kai pirkau butą, todėl man ši tema tinka ir pačiam bus įdomu išanalizuoti įstatymus, struktūra, problemas ir dar daug kitų dalykų, kurie susiję su nekilnojamo turto mokesčiais. Kol įsigijau savo nekilnojamąjį turtą, teko paplušėti iš peties ir sumokėti gan nemažą suma litų. Todėl aš šiame darbe pasistengsiu išanalizuoti nekilnojamo turto mokesčius, įstatymus, struktūrą, apibendrinsiu kaip VMĮ bendradarbiauja su ES šalimis. Kaip tai paveikė Lietuvos ekonomiką, kokios problemos egzistuoja ir kokios gali kilti dėl nekilnojamo turto mokesčių pakeitimų. Ir taip pat iš savo specialybės pusės, peržvelgsiu, kaip politikai reaguoja į pokyčius, kaip jie dirba visuomenės labui, kad liaudžiai nebūtų tokia didele ta našta. Daugiau kalbėsiu apie Lietuvos respublikos mokesčius, nes su jais labiau esu susidūręs, nors jau dauguma nekilnojamo turto mokesčiai yra, po įstojimo į ES suvienodinti, pagal galiojančius ES sąjungos standartus. skaityti daugiau..

Išvados.
Pirkdamas nekilnojamą turtą, kaip fizinis asmuo, uždirbdamas per mėnesį 2000lt, turėjau dar papildomai sumokėti įvairių mokesčių per 5000lt, tai yra mano manymu nepagrįstai per dideli mokesčiai, tiek uždirbančiam asmeniui, todėl manau valdžios atstovams, į tai pažiūrėti atidžiau, nes ir važinėjimo buvo po įvairias institucijas iki soties, kažkur bendra laika paėmus sugaišau apie 3 darbo dienas, per jas dar praradau savo dienos uždarbį. Dar daug yra spragų mūsų NTM srityje-net ir paprastam piliečiui. Nes šiuo metu yra paprasčiau nusipirkti nekilnojamo turto kokioje nors Turkijoje, o ne Lietuvoje, tai kur čia yra logika… Optimistiškai žvelgiant į ateitį, aš tikiuosi, kad bus išspręstos likusios problemos ir nebebus taip sunku paprastam piliečiui ir Lietuvoje, manau reiktų pradėti nuo šių dalykų:
Tinkamas charakteristikas turintis NTM būtų naudingas ekonomikai tiek įtakodamas NT rinkos kainas, tiek didindamas savivaldybių konkurenciją teikiant viešąsias gėrybes;
Bendru atveju, NTM būtų teisingas socialine prasme, – šio mokesčio mokėtų daugiau turto turintys, t.y. turtingesni asmenys. Tačiau istoriškai susiklostęs dabartinis NT savininkų kontingentas, kai daugelis žmonių turi NT “ne pagal gaunamas pajamas”, sukeltų daug socialinių problemų, kurias trumpalaikėje perspektyvoje įvedant visuotinį NTM tektų spręsti taikant visą eilę lengvatų ir išimčių, taip sukuriant prielaidas mokesčio vengimui bei apsunkinant mokesčio administravimą, vadinasi, taip mažinant ir mokesčio efektyvumą;
Valstybės finansų būklė gera ir visuotinio NTM įvedimas jokiu būdu negali būti grindžiamas papildomų valstybės lėšų šaltiniu, – įvedant tokį mokestį turėtų būti paraleliai mažinamas gyventojų pajamų mokestis, išlaikant vienodą mokestinės naštos dydį;
Apibendrinant, galima teigti, kad visuotinį NTM galima būtų taikyti ilgalaikėje perspektyvoje, – tada kai Lietuvoje bus aukštesnis pragyvenimo lygis, mažesnė socialinė nelygybė (mažesnis poreikis taikyti įvairias NTM lengvatas) ir kai galimybė greitai ir efektyviai deklaruoti tiek pajamas, tiek NTM bus prieinama daugeliui Lietuvos gyventojų. skaityti daugiau..

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu (toliau – mokestis) tvarką. skaityti daugiau..

Įvadas

Savo darbe aptarsiu Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto aplinkos apsaugos skyrių ir savivaldybes bendradarbiavimą tvarkant miesto šiukšles ir kaip jie galėtu padėti išsaugoti gamtą. Bandysiu išsiaiškinti, kaip jie veikia Vilniaus mieste,kokie yra jų uždaviniai ir kaip jie yra sprendžiami,kokius jie turi privalumus ir trukumus, kokios jų teisinės galios, kaip ir kas visa tai valdo ir kas skiria lėšas jų veiklai.
Manau, kad labai svarbu, kad miestai turėtu gerai veikiančia aplinkos apsaugos sistemą, nes svarbiausia, kad mūsų aplinka kurioje gyvename butu švari,o gamta apsaugota nuo niokojimo. Todėl atkreipsiu dėmesį į miesto užterštumą ir atliekų tvarkymą . Šiuo metu manau tai yra labai opi problema ne tik šiam miestui,o ir visai Lietuvai, nes aplinka yra teršiama kiekviena diena vis daugiau ir daugiau, statybos auga ne metais o dienomis, namai užima vietas ten kur prieš kelis metus galėjai ramiai grožėtis gyva gamta, prie kiekvieno ežero kranto stūkso prabangus namai.Vis mažiau lieka vilties, kad mūsų miestas nepavirs į šiukšlių ir asfaltų nutiesta autostrada, kuri bus nusieta milžiniškų pastatų konstrukcijomis.
Perpildytų sąvartynų problema ir alternatyvos.
Paskutinius dvejus metus Vilniaus miestą kankina atliekų tvarkymo problema, kur dėti miesto šiukšles, veikiantis paskutinius du metus vienintelis „Kariotiškių“ sąvartynas, jame buvo kaupiamos 90 procentų visų miestų atliekų. Mažieji sąvartynai buvo tik priskirtinos šiukšlynų ir seniūnijų sąvartynų kategorijai. Bendras sukauptų atliekų kiekis juose paprastai neviršija 5000 m3. Metinis šalinamų atliekų kiekis neviršija 500 t, o daugeliu atveju – 100 t. Atliekų sluoksnio storis šiose atliekų šalinimo vietose yra 1-2 m, todėl aerobinėmis sąlygomis atliekos pūna. Pagrindiniai šių sąvartynų tvarkymo darbai yra atliekų, užtveriančių įvažiavimą, perkėlimas ir atliekų sutankinimas. Todėl visos miesto komunalinių atliekų tvarkymo įmonės remiasi tik didžiuoju sąvartynu, kurį užuodžiu kiekvieną kartą, kai važiuoju į Kauną, pravažiuodama Vilnius – Kaunas greitkelio 27-o kilometro atkarpą, kur už poros kilometrų egzistuoja didžiausias sąvartynas. O kvapas sklinda ne vien dėlto, kad jis jau perpildytas, bet ir todėl, kad jame šalinamos komunalinės atliekos, nepavojingos pramonės atliekos ir nuotekų valymo dumblas. Pastarosioms atliekoms pastatyta speciali talpykla. Jos savininkas – UAB „Vilniaus vandenys”. Bendras atliekų paviršiaus plotas sąvartyne yra apie 28 ha, atliekų šalinimo plotas – 15 ha. Šiuo metu sąvartyne iš viso yra 2 mln. m³ arba 1,5 mln. t atliekų, sukauptų nuo 1987 m. Likusi talpa sudaro 1,5 mln. t – jei būtų statomas trečias ir ketvirtas sektoriai. Trakų ir Vilniaus savivaldybių susitarimu sąvartynas 2005 metais turėjo būti uždarytas, tačiau jis kaip veikė, taip ir veikia. Taip pat šio sąvartyno pirma sekcija buvo pastatyta dar tarybiniais laikais, todėl jame nėra jokių aplinkosauginės įrangos, nėra automobilinių svarstyklių. Monitoringas (pvz., filtrato susidarymo, grunto ir paviršiaus vandens kokybės) neatliekamas. Tik vėliau statant kitas sekcijas jau buvo įdiegta, kai kurios aplinkosauginės sistemos, įrengta molio membrana (izoliacinis sluoksnis) ir filtrato surinkimo sistema, sudaryta iš perforuotų asbestcemenčio vamzdžių. Užpildžius pirmąjį sektorių, jame buvo įrengta recirkuliacinė filtrato surinkimo sistema. Nuo 2000 m. pradžios surinktas filtratas automobiline cisterna išvežamas į Grigiškių nuotekų siurblinę. Filtratas pasižymi būdingomis komunalinių atliekų sąvartyno metano stadijos filtrato savybėmis (pvz., BDS7 – 3500 mg/l; CDS – 6000 mg/l.). Nuotėkis iš sąvartyno surenkamas aplinkinių griovių sistema, kurios dalis padengta gelžbetoniu. Sąvartyno dujų surinkimo sistema neįrengta, tačiau tyrimai rodo, kad pirmame sektoriuje susidaro iki 550 m3/val. arba 4,5 mln. m3/m. dujų. Maksimalus sąvartyno dujų susidarymo lygis prognozuojamas 2006 metais, t.y. praėjus metams po uždarymo. Numatoma, kad bus surenkama 6,85 mln. m3 arba 790 m3/val. dujų. Jei dujos būtų utilizuojamos, tokiam kiekiui reikėtų 4 MG galios įrenginio. Gruntinio vandens monitoringas atliekamas nuo 2 sektoriaus atidarymo 1995 metais. 12 gruntinio vandens stebimųjų gręžinių vandens mėginių analizė rodo, kad sąvartynas daro įtaką gruntinio vandens kokybei. Pastebima padidėjusi gruntinio vandens mineralizacija ir laidumas, didesni BDS ir ChDS lygiai, bet tik nedidelis užterštumas sunkiaisiais metalais. Mangano koncentracijos yra didelės ir, priešingai nei kitų metalų koncentracijos, daug kartų (iki 14) viršija Lietuvos geriamojo vandens normas. Be to, 2 gruntinio vandens šuliniai užteršti pesticidais. Tačiau sąsaja su sąvartynu nėra nustatyta; šios taršos šaltinis gali būti žemės ūkio veikla. Esant tokiai beviltiškai situacijai miesto savivaldybė ėmėsi naujų projektų ir ieško alternatyvų. Vienas iš projektų ir alternatyva senam sąvartynui, tai atidaryti naują sąvartyną Kazokiškėse, toks projektas buvo paruoštas gana greitai, gavę vyriausybės pritarimą ėmėsi statybos darbų, tačiau tam ėmė prieštarauti vietos gyventojai, tada prasidėjo teismai, nors šis sąvartynas pagal projektą, turėjo labai neblogą alternatyva. Regioniniam sąvartynui parinktas sklypas yra buvęs karjeras. Atliekų šalinimo zona bus padalyta į 6 sekcijas. Pradžioje sąvartyne bus įrengta tik pirmoji, didžiausia sekcija. Kitos sekcijos bus įrengiamos sąvartyno eksploatavimo metu, atsižvelgiant į šalinimo poreikius. Bendras kaupo plotas – 27,1 ha. Pirmosios sekcijos plotas – 8,8 ha, kitų sekcijų plotas – nuo 2,2 iki 6 ha. Numatomas sąvartyno kaupo daubos gylis – iki 14 m, o kaupo aukštis virš žemės paviršiaus – apie 30 m. Absoliutinė kaupo viršūnės altitudė – 156 m. Sąvartyno pagrindas – 0,5 m storio molio ir 6 mm bentonito sluoksnis su 1% nuolydžiu filtrato surinkimo gręžinio link. Bus įrengtos šios aplinkos apsaugos sistemos:
1. sąvartyno dugno kombinuota membrana (izoliuojantis sluoksnis) – natūralus geologinis barjeras ir dirbtinis sintetinis sluoksnis;
2. filtrato surinkimo sistema – HDPE (aukšto slėgio polietileno) drenavimo vamzdžiai, įrengti žvyru užpildytuose grioviuose ir rupaus smėlio drenažo sluoksnis;
3. drenavimo sistemos ir grioviai paviršiaus vandeniui bei nuotekoms surinkti ir išleisti į artimiausią vandens telkinį;
4. apsauginiai pylimai;
5. aptvėrimas 2 m aukščio;
6. apželdinimas;
7. požeminio vandens monitoringo gręžiniai – 10 požeminio vandens stebėjimo gręžinių, įrengtų požeminio vandens srauto kryptimi nuo sąvartyno, ir 1 gręžinys prieš srautą;
8. dujų surinkimo sistema;
9. paviršiaus danga (0,2 – 0,3 m storio derlingas dirvožemio sluoksnis, 0,7 – 1,0 m storio augalinio grunto sluoksnis, 0,2 – 0,3 m šaknų barjeras iš žvyro).
Saugiam laikinam pavojingų atliekų saugojimui sąvartyne bus pastatytos specialios tam skirtos talpos. Šiose talpose bus laikomi buitinių ir panašių atliekų pavojingi komponentai.
Sąvartyne geriamasis vanduo bus tiekiamas iš Vievio miesto vandentiekio, jis bus naudojamas ūkio-buities ir gamybos reikmėms bei gaisrams gesinti. Numatomas projektuojamo sąvartyno vandens poreikis – 8 m3/p. (2,9 tūkst. m3/m.). Sąvartyno sklype po limnoglacialinių ir fliuvioglacialinių nuogulų sluoksniu slūgso 1,2-9,7 m storio morenininko priemolio sluoksnis. Buvusio karjero ribose dalis limnoglacialinių nuogulų nukasta, o dalis fliuvioglacialines nuogulas sudarančio žvyro išeksploatuota.
Projektuojamu sąvartyno dugnu esamo moreninio priemolio sluoksnio viršus bus pasiekiamas tik atskiruose taškuose, o didžiojoje dalyje dugno pagrindą sudarys fliuvioglacialinis smėlis bei žvyras. Todėl sąvartyne numatoma įrengti dirbtinį pagrindą, kurį sudarys 500 mm storio sutankinto molio
sluoksnis, kurio filtracijos koeficientas bus 1 x 10-9 m/s ir 6 mm bentonito sluoksnis,
ekvivalentiškas 600 mm storio molio sluoksniui, kurio filtracijos koeficientas yra 1 x 10-9 m/s.
Sąvartyno dugne numatoma filtrato surinkimo sistema su 2 mm storio HDPE plėvele. Virš membranos bus paklotas 0,5 m storio filtracinis smėlio sluoksnis, kuriame bus įrengtas filtrato drenažo vamzdynas, pagamintas iš perforuotų polietileninių vamzdžių, su apsauginiu žvirgždo ir gargždo sluoksniu. Daubos šlaituose po bentonito sluoksniu įrengiamas 0,5 m storio sutankinto molio sluoksnis. Kai kurios iškasos buvusio karjero dauboje yra gilesnės už sąvartyno dugną. Tose vietose, taip pat po bentonito kilimu numatoma įrengti sutankinto molio sluoksnį iki esamo nejudinto moreninio priemolio.
Drenažine sistema surinktas filtratas automatizuota filtrato siurbline bus paduodamas į sąvartyno nuotekų siurblinę, kuri filtratą kartu su sąvartyno buities ir gamybos nuotekomis paduos valymui į Vievio miesto valymo įrenginius.
Maksimalus metano kiekio išsiskyrimas bus stebimas paskutiniais sąvartyno eksploatavimo metais (2024 m.). Tuo metu iš sąvartyno kas valandą išsiskirs maždaug po 2220 m3 dujų, iš jų 50% (1110 m3) planuojama surinkti. Šiame dujų tūryje bus ~60 % , t.y. ~670 m3 metano. Pirmaisiais sąvartyno eksploatavimo metais surinktas sąvartyno dujas numatoma deginti fakele. Vėliau, išaugus surenkamų dujų kiekiams, jos bus panaudotos elektros energijos gamybai bei tiekimui į elektros tinklą. Pirmoje eilėje numatomas vienas 2000 kW galios generatorius, maždaug po 4 metų turės būti pastatytas antras panašios galios generatorius, dar po penkių metų – trečias. Dėl remonto ar kitų priežasčių neveikiant generatoriams, sąvartyno dujos bus deginamos fakele. Kritulių vandenys nuo užpildytų ir rekultivuotų sąvartyno kaupo sekcijų paviršiaus bus surinkti žiediniu lataku ir per kontrolinį šulinį išleisti į projektuojamą griovį. Išleidžiamų paviršinių nuotekų užterštumas bus kontroliuojamas vykdant sąvartyno kompleksinį monitoringą. Regioniniam sąvartynui yra privaloma 500 m pločio sanitarinės apsaugos zona. Sąvartynas nedaro ir nedarys poveikio vietovės hidrologiniam režimui (į melioracinį kanalą, įtekantį į Celgio upelį, bus išleidžiamos tik neužterštos paviršinės nuotekos). Regioniniame sąvartyne bus įrengtas dirbtinis dugno izoliacinis sluoksnis bei įrengta filtrato surinkimo sistema. Filtratas bus valomas Vievio miesto nuotekų valykloje. Normalios eksploatacijos sąlygomis sąvartyne susidarantis filtratas nepateks į požeminį vandenį. Dugno paklotas sudaro:
Sąvartyno dugne bus įrengtas nepralaidus sluoksnis, atitinkantis ES reikalavimus bei Lietuvos Respublikos normatyvus. Kadangi natūralus gruntas, kaip ir praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje netenkina minėtų reikalavimų, bus įrengiamas dirbtinis geologinis barjeras. Jo storis ne mažiau 0,5 metro. Jei molio užtikrinama apsauga bus nepakankama, papildomai bus klojamas 6 mm geosintetinio molio paklotas, kurio užtikrinama izoliacija žymiai geresnė nei natūralaus molio. Bet kuriuo atveju, kad užtikrinti žemės gelmių apsauga, dar klojama 2 mm storio aukšto tankio polietileno (HDPE) geomembrana, kuri yra praktiškai nepralaidi skysčiui plėvelė. Siekiant apsaugoti nelaidžią plėvelę nuo mechaninių pažeidimų, ji bus uždengta specialios geotekstilės danga. Visa ši sudėtinga dugno konstrukcija baigiama drenažo (filtrato) surinkimo sistema. Ją sudarys 0,5 m storio drenažo sluoksnis sudarytas iš žvyro bei drenažo vamzdžiai. Surinkta filtratą planuojama valyti Vievio nuotekų valymo įrenginiuose. Ateityje, keičiantis filtrato sudėčiai ir kiekiui numatyta galimybė atlikti dalinį filtrato valymą pačiame sąvartyne. Taip pat sąvartyne bus įrengta dujų surinkimo sistema. Tuo tikslu bus įrengti vertikalūs dujų ištraukiamieji gręžiniai, kurie bus ilginami augant atliekų kaupo storiui. Sąvartyno eksploatacijos metu planuojama surinkti 70% dujų, uždengus sąvartyną – 90% dujų. Pradiniame etape, kai dujų kiekis bus nedidelis, jos bus sudeginamos, vėliau planuojama įrengti dujų generatorių ir gaminti elektros energiją.
Toks modernus sąvartynas atitinka visus ES reikalavimus, nors vietiniai gyventojai prieštarauja jo statybai, jis yra statomas ir toliau, nes nepažeidžia jokių statybos ir projektų reikalavimų, tik pažeidžia žmogaus socialinę raidą, tai yra laisvę rinktis ir į savo gyvenamą vietą.
Nepaisant tokių kliūčių jau yra nutiestas aplinkkelis ir atidarytas pirmas sektorius, jau gabenamos pirmos komunalinės atliekos.
Alternatyva lyg ir rasta, problema kaip ir išspręsta, tačiau dar yra paruoštas vienas projektas, statyti deginimo atliekų gamyklą ir visai netoli miesto, tačiau tam labai pasipriešino miesto gyventojai ir dar yra svarstoma ši galimybė, nes daug labai yra minusų ir pliusų tokių gamyklų, tai puikiai išanalizavęs dr. Vladas Katinas, kurio mintis perteiksiu jo straipsnyje.
„Formuojant valstybinę buitinių (municipalinių) atliekų utilizacijos politiką, pasirenkamas vienas iš dviejų galimų variantų – atliekų deginimas specialiose įmonėse arba jų saugojimas tam tikslui įrengtuose sąvartynuose. Ir vienas, ir kitas šios daugialypės problemos sprendimo būdas reikalauja didelių kapitalinių įdėjimų, nes yra susiję su bendrais aplinkosaugos klausimais, kuriuos dažniausiai tenka vertinti ne vien ekonomiškai. Antra vertus, abu būdai gali (ir turi) duoti ekonominę naudą, nes buitinės atliekos, kurių 50-70 proc. tūrio sudaro degios arba biologiškai yrančios medžiagos, gali būti pigus netradicinių energetinių išteklių šaltinis. Problema ta, kad dažniausiai sunku pasverti kiekvieno būdo privalumus ir trūkumus, ypač kai gamtosaugos problema vyrauja, kitaip sakant, rasti sprendimą, kad “ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika”. Sąvartynai ar atliekų deginimas – šiandien diskutuojamas klausimas ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vieni specialistai (technikai) mano, kad atliekų deginimas išsprendžia apie 80 proc. jų utilizavimo problemos, kiti (ekologai) – kad deginimas gamtosaugos kontekste yra išvis nepriimtinas sprendimas.
Nors šiuo straipsniu ketinta apžvelgti tik atliekų energetinių išteklių panaudojimo galimybes, daugybė su tuo susijusių klausimų verčia šią problemą apžvelgti kiek plačiau, pasiremiant Vakarų šalių patirtimi ir kukliais Geologijos instituto geochemikų tyrimų rezultatais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atliekų deginimas ekonomiškai yra geriausia išeitis. Sudegant 1 kg nerūšiuotų kietų atliekų, gaunama 10-17 tūkst. J šiluminės energijos (1 kg akmens anglių išskiria 23 tūkst. J), kurią galima panaudoti pastatams apšildyti, gamybos procesuose arba paversti elektros energija. JAV duomenimis, atliekų šilumos tvermė sudaro 1400 kkal/kg (Rytų Europos šalyse – iki 2600 kkal/kg), o rudųjų anglių – tik 1400-1600 kkal/kg, taigi jų metinė (iki 1989 m.) 200 mln. t atliekų produkcija gali pakeisti 300-400 mln. barelių naftos. Iš atliekų gautas kietas kuras, gazolinas arba metanas gali duoti atitinkamai 14 USD/kkal, 0,85-1 USD/galoną ir 10-15 USD/kkal pelną. Japonų apskaičiavimais, jų metinis 41 mln. t atliekų kiekis gali pakeisti 6146 tūkst. m3 naftos arba 8060 mln. kWh elektros energijos. Tai vien ekonominiai rodikliai, kurie panašūs ir kitose šalyse. Gamtosaugai svarbu tai, kad deginimas atliekų kiekį sumažina 4-5 kartus, vadinasi, ir sąvartynų užimamą plotą bei jų tūrį, o tai aktualu ten, kur žemė brangi arba nėra tinkamų geologinių sąlygų sąvartynams įrengti.
Šiuos gana įspūdingus teigiamus rodiklius niekais verčia daugybė neigiamų. Deginimo įmonės statyba trunka 3-5 metus ir reikalauja didelių pradinių kapitalinių įdėjimų. Net geriausiomis aplinkybėmis tokia įmonė atsiperka labai negreitai (o dažniausiai yra nuostolinga), todėl valstybė, imdamasi šio projekto, turėtų įsitikinti šiuo būdu gaunamos energijos būtinumu ir visapusiškai ištirti objekto poveikį aplinkai. Deginimui skirtos atliekos turi būti rūšiuojamos ir tinkamai paruošiamos – džiovinamos, smulkinamos arba briketuojamos, maišomos su kokybišku kuru (akmens anglimis, mazutu), o tam reikia papildomų energetinių sąnaudų, ypač džiovinimui, nes iš bendros 70 proc. atliekų drėgmės net 25 proc. sudaro koloidinė, o 4-6 proc. – chemiškai surišta ir ypač sunkiai pašalinama drėgmė.
Atliekų deginimo įrenginiai – nekontroliuojami cheminiai reaktoriai, kurie patys tampa aplinkos teršimo židiniais. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, jie “gamina” pačias toksiškiausias medžiagas, išmetamas į atmosferą – dioksinus, furanus, fenilus ir kitus (apie 64 rūšių) beveik neyrančius organinius junginius. Visi šie junginiai, tarp jų ir atliekoms būdingas nesudegantis benz-a-pirenas, yra kancerogenai, o dioksinai – stipriausi iš visų žmogaus sukurtų nuodų. Net Švedijoje, kur deginimo įmonių mažai, pagal dioksinų išmetimą jos prilygsta visai metalurgijos pramonei ir autotransportui, o bendras toksinių medžiagų išmetimas į atmosferą iš vieno tokio įrenginio sudaro 25 proc. didelio miesto išmetimo. Įrenginių išmetamose dujose daug lakių elementų (ypač Hg, Pb, Cd, As, Se, Bi, Sb), kurių kiekiai proporcingi sudeginamų plastmasių kiekiui. Sudeginant 1 t atliekų, į atmosferą išmetama iki 8,5 kg druskos rūgšties, 730 g kietų dalelių, po 11-12 g dioksinų ir furanų, 23 g švino ir 4 g gyvsidabrio (EEB duomenys).
Nors sudegant nerūšiuotoms atliekoms jų tūris sumažėja 4-5 kartus, tačiau iš 1000 t susidaro apie 200-250 t pelenų (japonų duomenimis iš 1 t – 325 kg šlako, 25 kg lakių pelenų, 13 kg dūmų valymo produktų), kurie tiek pat kartų toksiškesni už atliekas ir, suprantama, jiems reikia atitinkamai sudėtingesnių ir brangiau kainuojančių saugyklų. Jei JAV šie pelenai būtų saugomi taip, kaip to reikalauja federaliniai įstatymai, atliekų deginimo technologija taptų pernelyg nerentabili.
Griežtėjant aplinkosaugos normatyvams, reikia tobulinti dūmų valymo technologiją, kelti degimo temperatūrą iki 1200o C, o tai vėl didina energetines sąnaudas, 15 proc. brangsta įrengimai, didėja jų užimamas plotas, o gaunamas efektas yra labai menkas. Pakėlus temperatūrą, dalis organinių medžiagų suyra, tačiau toksiškiausi metalai (Hg, Cd, Pb) tampa dar lakesni, o pavojingiausios medžiagos (dioksinai, furanai) iš viso neišvalomos, nes susidaro ne pakuroje, o kamine, dūmams vėstant. Tiesa, patobulinus valymo technologiją, iš dūmų teoriškai galima pašalinti iki 99 proc. metalų (išskyrus Hg), nusodinti 95 proc. HCl ir 90 proc. SO2, tūkstantį kartų sumažinti dioksinų ir furanų išmetimą, tačiau tada deginimo įmonė ir jos eksploatavimas neapsakomai pabrangsta ir apie jos rentabilumą nėra ko ir kalbėti.
Anksčiausia deginimo technologiją pritaikiusios Danija ir Japonija (iki 1989 m. degino 70 proc. atliekų) dabar jos pamažu atsisako. Jų keliu pasukusios ir pakartojusios tą pačią ekologijai lemtingą klaidą JAV ir kitos Vakarų Europos šalys (degina 10 ir 30 proc. atliekų) elgiasi taip pat, nes atliekų deginimu vis labiau nepatenkinta visuomenė. Jai reikalaujant, JAV iš 100 veikusių tokių įmonių uždaryta net 60. Čia, matyt, turėjo įtakos ir ekonominis veiksnys, nes JAV atliekų saugojimo sąvartynuose kaina yra 250 USD/t, o deginimo – 1500 USD/t. Matyt, todėl ir danai 1992 m. mums “dosniai” siūlė “neregėtą”, anot “Lietuvos ryto” (1992 12 22, Nr. 250), atliekų deginimo įmonę tik už 100 mln. JAV dolerių, kurios technologija atitiko pasenusius, iki 1986 m. Vakarų Vokietijoje galiojusius, normatyvus. Šį projektą propagavo UAB “Alternatyva” ir “Rūta” (vėliau “Hidora”), dabar su danais ir švedais sudariusios UAB “Baltijos konsultacinė grupė”. Argumentuota įdomiai – “mūsų ekonomikos sąlygomis šie reikalavimai (t.y. normatyvai) būtų parankūs, nes aukštesni reikalautų daug didesnių investicijų”, matyt, užmiršus senolių išmintį, kad “pigią mėsą šunes ėda”. Laimė, valdžios vyrams, nuo kurių priklausė sprendimas, atrodo, užteko sveiko proto šio projekto atsisakyti, apskaičiavus atliekų transportavimo išlaidas.
Iki 1985 m. atliekų utilizavimo prioritetiniai uždaviniai Vakarų šalyse buvo jų surinkimas, nukenksminimas, dalinis perdirbimas ir saugus deponavimas, o nuo 1987 m. į pirmą vietą iškilo antrinio panaudojimo klausimai. Centralizuotas selektyvus atliekų surinkimas (“mėlynųjų dėžių” programa) – įstatymiškai įgyvendinta norma JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Į sąvartynus griežtai uždrausta įvežti buitinius galvaninius elementus, akumuliatorius, elektroniką, liuminescencines lempas, nes tai sumažina iki 95 proc. švino, 90 proc. gyvsidabrio, 65 proc. kadmio ir kitų pavojingų elementų kiekį atliekose. Plastikų surinkimas ir perdirbimas pripažintas perspektyvesniu už bio- ir fotoardomų plastmasių kūrimo programą. Apskaičiuota, kad tokios programos (šiuo metu sėkmingai bandomos ir Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje) sumažina atliekų kiekį 40-60 proc. ir duoda didelę sąvartynų ploto bei transporto išlaidų ekonomiją. Lietuvoje didesnių miestų sąvartynuose nemažai makulatūros, metalo, stiklo ir plastmasės šiuo metu iš atliekų pašalinama ir neorganizuotai. Antrines žaliavas surinkti nėra paprasta. Tai priklauso nuo gyventojų kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo bei paklausos. Antrinės žaliavos kartais gali ne tik neduoti laukto pelno, bet net būti nuostolingos, nes vartotojui tenka primokėti už jų priėmimą arba mažinti mokesčius jas perdirbančioms įmonėms, tačiau ir tada išlaidos būna mažesnės už saugojimo sąvartyne kainas. Svarbiausia tai, kad antrinių žaliavų perdirbimas padeda taupyti šalies gamtinius ir energetinius išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą (JAV vien metalų antrinis perdirbimas, neskaitant gautos produkcijos vertės, sutaupo apie 55 mln. m3 naftos ir sumažina vandens ir oro taršą iki 70 proc.).
Iš atliekų pašalinus metalus, plastmases, stiklą ir kitas biologiškai neyrančias medžiagas, nebelieka kliūčių likusiai, daugiausia organinei jų daliai kompostuoti. Anaerobinio pūdymo metodu daugelis užsienio firmų per 8 mėnesius pagamina kompostą, kurį realizuoja kaip organinę trąšą po 1,5-2 USD/t. Svarbus ne pats kompostas, kurį kartais būna sunku realizuoti, o jo susidarymo metu išsiskiriančios biodujos, kurios gali būti gana reikšmingas vietinis energetinis kuras. Šios biodujos formuojasi yrant bet kokiai organinei medžiagai bedeguonėje aplinkoje, ypač buitinių atliekų sąvartynuose. Biodujos – bendras terminas, apibūdinantis unikalų pagal dujinių dalių sudėtį mišinį, kuris susidaro kaip galutinis atliekų organinės dalies aerobinio ir anaerobinio mikrobiologinio rūgimo arba cheminių reakcijų tarp suirusių atliekų dalių rezultatas. Jų sudėtyje dažniausiai būna metano (40-75 proc.), anglies dioksido (25-40 proc.), azoto (6-7 proc.), deguonies, vandenilio, sieros vandenilio, amonio junginių, vandens garų (iki 2 proc.) ir daug kitų junginių. Tyrinėtų Lietuvos sąvartynų biodujų sudėtyje yra 63-65 proc. metano, nedidelė priemaiša etano, etileno, propano, propileno, butano, butileno ir jų homologų, 17-22 proc. anglies dioksido, 12-15 proc. azoto, 2-2,5 proc. deguonies ir sieros vandenilio bei amoniako pėdsakų. Tik tuose sąvartynuose ar jų dalyse, kur saugomos statybinės ar pramoninės atliekos, metano mažiau (iki 22 proc.).
Metanogenezė – gamtinis procesas, Žemės plutoje vykstantis šimtus milijonų metų, ypač tais jos raidos laikotarpiais, kai kaupėsi daug organinės medžiagos, formavosi akmens anglių klodai. Dabar daug metano susidaro durpinguose uždumblėjusiuose ežeruose ir pelkėse. Žiemą po ledu juose susikaupia dideli metano dujų burbulai, kuriuos pradūrę ir dujas uždegę išradingi žvejai sugeba ir rankas pasišildyti, ir arbatos išsivirti. Rekultivuotuose sąvartynuose po apsaugine danga degiųjų dujų susikaupia tiek, kad ją pradūrus galima ir pietus išsivirti, tačiau tai labai pavojinga, nes metano 5-15 proc. mišinys su oru yra sprogus. Didžiausias sprogimų kaltininkas akmens anglių šachtose taip pat yra metanas. Sąvartynuose metano mišinio sprogimų ir gaisrų, kartais su skaudžiomis pasekmėmis ir žmonių aukomis, yra buvę daugelyje šalių, pasitaikė jų ir Lietuvoje.
Rekultivuotuose ir veikiančiuose didesniuose sąvartynuose biodujos susidaro pagal klasikinę trijų stadijų organinės medžiagos irimo schemą: hidrolizė – acidogenezė – metanogenezė. Tam reikia, kad atliekos būtų drėgnos (50-65 proc.), pakaktų šilumos (35-60o C), stigtų deguonies ir būtų pakankamai heterotrofinių metanogeninių bakterijų. Sąvartynuose šios sąlygos yra kuo palankiausios, nes organinės medžiagos, veikiamos bakterijų ir kitos mikrofloros, naudojančios deguonį, oksiduojasi, 2 m storio atliekų sluoksnyje per 1-2 mėnesių temperatūra pakyla iki 18-40oC. Šie procesai intensyviausiai vyksta pirmaisiais (2-5) sąvartyno egzistavimo metais. Vėliau gilesniuose atliekų sluoksniuose (ypač sąvartyną uždarius), senkant laisvo deguonies atsargoms, prasideda anaerobinis medžiagos irimo laikotarpis (metanogenezė). Anaerobinės bakterijos gyvybei reikalingos energijos gauna skaidydamos angliavandenilius ir organines rūgštis. Organinės medžiagos irimas šiuo laikotarpiu vyksta labai lėtai, išskyrus maisto atliekas, suyrančias per 2-3 metus, kitos organinės medžiagos per 5 metus beveik nepakinta. Makfreilino (JAV) duomenimis 50 proc. organinės medžiagos suyra per 50-60 metų uždarius sąvartyną, o 90 proc. – tik po 900 metų. Visą šį laiką jos produkuoja biodujas, kurių kiekis ir sudėtis priklauso nuo atliekų sudėties.
Sąvartynų biodujos PSO 1985 m. direktyva priskirtos didžiausio toksiškumo klasės medžiagoms, nes metanas, migruodamas sąvartyno aplinkoje 300-350 m atstumu, gali kauptis uždarose patalpose, po rekultivuotų sąvartynų danga ir sudaryti sprogius mišinius su oru. Oksiduodamasis jis virsta formaldehidu ir acetaldehidu, kurie apnuodija dirvožemį ir augalus, o per atmosferą – ir gyventojus (kancerogeninis ir hepatotoksinis poveikis). Jei atsižvelgsime į tai, kad metanogenezės optimumas prasideda 4-5 sąvartyno eksploatavimo metais ir trunka šimtmečius, o 1 t atliekų produkuoja 12-18 m3 biodujų per metus, suprasime šios ekologinės problemos svarbą.
Pasaulinėje praktikoje laikoma, kad didesnis nei 1 mln. m3 talpos sąvartynas turi būti degazuojamas, o surinktos dujos – sudeginamos. Štai čia ir iškyla šių dujų panaudojimo energetiniame ūkyje perspektyva. Antai JAV apskaičiuota, kad nekontroliuojamo metano išgaravimo iš sąvartynų metu netenkama 0,5 1015 kkal energijos kasmet, nes 1 t atliekų visiškai suirdama išskiria 11,4 tūkst. m3 biodujų su 55-60 proc. degių medžiagų. Anglijoje vien 20 didžiausių sąvartynų išskiria dujų, kurių energetinis potencialas prilygsta 0,5 mln. t anglių. Vokietijoje komunaliniams tikslams naudojama apie 80 sąvartynų, kurių našumas – 25-30 tūkst. m3/h biodujų. Metano degimo šilumos tvermė siekia 2300 J/g, todėl didelio sąvartyno išskiriamų dujų (JAV) pakanka apšildyti 10 tūkstančių vienbučių namų. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Vien Vilniaus Fabijoniškių sąvartyne, kur per 20 eksploatavimo metų suvežta apie 16 mln. t atliekų, biodujų atsargos (su 60 proc. degių medžiagų) gali sudaryti apie 50-60 mln. m3 per metus.
Surinkti sąvartynuose biodujas gana paprasta ir pigu – tam hektare pakanka 4-5 gręžinių, sujungtų į bendrą sistemą, ir pakankamai pajėgios siurblinės. Dujos gali būti naudojamos vietiniams tikslams (apšildymui, elektros energijai gauti) arba prijungiamos prie magistralinių dujotiekio tinklų, tačiau šiuo atveju jas būtina apvalyti nuo kenksmingų dalių (ypač sieros vandenilio ir anglies dioksido). Bendrą tokios sistemos principinę schemą sudaro gręžinių tinklas, siurblinė ir energijos generatoriai, kurių galingumas gali būti 9 megavatų. Tokios įrangos kaina nėra didelė, ypač atsižvelgus į jos eksploatavimo ekologinę reikšmę.
Pavyzdžių, kaip “išspausti” iš atliekų nemažą pelną, tarp jų ir energetinių išteklių, drauge pagerinant sąvartynų aplinkos ekologinę būklę, galima pateikti daug. Žinoma, daugumos problemų sprendimas yra ateities uždavinys, tačiau apie tai galvoti reikia jau dabar. Matyt, Vakarų šalys, kur mes sparčiai einame, ir turtingos dėl to, kad jokios galimybės nelaiko smulkmena. O mes kartais pasirengę pakloti milijonus, kad vietoj potencialių gėrybių gautume dar vieną gamtą žudantį monstrą ar krūvą nuodų“…. Pasiskaičius šią alternatyvą visuomenė pradėjo galvoti, ar jiems reikia dar vienos naujos atominės elektrinės, todėl šis projektas yra šiai dienai sustabdytas ir manau dar negreitai jis bus aktualus Lietuvai. Taip pat mano nuomone, Lietuvai neužtektų biudžeto pinigų, kad galėtų pasistatyti modernią, mažai teršalų išmetančią gamyklą, nes nemanau ar ir ES tam pritartų, todėl, kad tokia atliekų tvarkymo sistema yra populiari JAV ir Japonijoje, tai stiprios ekonomiškai, puikiai pažengusios technologijų srityje Lietuvai dar toli iki tokio lygio. Man labai patiko siūlyta dr. Vlado Katino siūlyta alternatyva, panaudoti iš sąvartynų išsiskiriančias dujas ir panaudoti energijos gamybai, manau tai vertos būtų investicijos į tokį projektą. Aplinkos apsauga turėtu tvirtai vadovautis nustatytomis taisyklėmis ir nuostatomis.Bendrus nuostatus kaip ir kokia tvarka dirba aplinkos apsaugos skyrius pridedu priede. skaityti daugiau..

VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS ● 2004.
Naujieji viešojo administravimo raidos akcentai
Straipsnyje analizuojami tradicinio ir naujojo viešojo administravimo bei naujosios viešosios tarnybos būdingieji bruožai, nurodant jų privalumus ir trūkumus. Akcentuojama, kad naujoji viešoji vadyba nėra universali priemonė, sprendžiant šiuolaikines viešojo administravimo problemas. Apžvelgus naujųjų viešojo administravimo formų sklaidos tendencijas daroma išvada, kad, perimant kitų šalių patirtį viešojo administravimo srityje, būtina nuodugniai išnagrinėti, kurie tos patirties elementai galėtų skatinti perimančiosios valstybės socialinę bei ekonominę raidą ir kurie galėtų turėti kurių nors neigiamų pasekmių. Raktažodžiai: naujoji viešoji vadyba, naujasis viešasis administravimas, naujoji viešoji tarnyba. Keywords: new public management, new public administration, new public service.
Įvadas Pastaraisiais dešimtmečiais viešojo administravimo raida vyksta tradicinio arba senojo viešojo administravimo ir naujosios vadybos idėjų sandūroje. Ją stipriai veikia globalizacijos procesai bei naujosios informacinės technologijos. Šiuolaikinėje pasaulio bendruomenėje vykstantys socialiniai ir ekonominiai procesai neišvengiamai dari įtaką visų valstybių viešojo administravimo turiniui bei formai, ir todėl jo raidą lemia tiek valstybės viduje, tiek ir jos išorėje vykstantys procesai. Todėl viešojo administravimo kaitą daugeliu atvejų s ąlygojo keletas išsiskiriančių veiksnių, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į vidinius ir išorinius. Prie pirmųjų priskirtini ekonominiu racionalizmu bei moderniųjų informacinių technologijų taikymu pagrįsti naujieji vadybos metodai ir naujieji teisiniai santykiai. Išorinė įtaka viešajam administravimui pasireiškia įvairiomis globalizacijos formomis. Dauguma jų siejasi ir su naujų informacinių technologijų sparčia raida. Priklausomai nuo konkrečios valstybės išsivystymo lygio ir net nuo joje susiformavusių tradicijų, visi minėtieji veiksniai gali skirtingai veikti jos viešojo administravimo sistemos raidą. Todėl, bandant prognozuoti pasirinktų raidos kelių perspektyvumą viešojo administravimo efektyvumo bei visos valstybės progresyvaus vystymosi aspektu, labai svarbu ištirti tų veiksnių sąveikos įtaką viešojo administravimo raidos
tendencijoms. Ta problema aktuali tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, ypač neseniai savo nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse, kuriose viešojo administravimo sistemos dar tik formuojasi. Šis straipsnis ir skirtas tai problemai. Jo tikslas – apžvelgti dabartiniu laikotarpiu dominuojančias viešojo administravimo raidos tendencijas, atkreipiant dėmesį į tai, kad pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog naujoji viešoji vadyba nėra universali priemonė, sprendžiant šiuolaikines viešojo administravimo problemas. Daugybė veiksnių, tarp jų ir subjektyvūs politiniai sprendimai, darantys įtaką viešojo administravimo raidą, apsunkina pasirinktų raidos kelių efektyvumo prognozes. Daugeliu atvejų nėra ir negali būti vienareikšmių atsakymų į tai, kokios bus vienų ar kitų pokyčių viešajame administravime pasekmės. Todėl šiame straipsnyje nagrinėjamos tik bendrosios viešojo administravimo raidos tendencijos, vengiant konkūrečių prognozių bei kategoriškų apibendrinimų ir tikintis tos tematikos tolesnės diskusijos ir šio žurnalo puslapiuose. Nors pastaraisiais metais ir lietuvių kalba pasirodė keletas darbų, analizuojančių naująsias viešojo administravimo formas (žr., pavyzdžiui, [1 – 4]), iki šiol nėra bendros nuostatos dėl kai kurių s ąvokų, pirmiausia naujasis viešasis administravimas ir naujoji viešoji vadyba, vartojimo. Net anglų kalboje tos sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Pavyzdžiui, Ch. Pollitt ir G.Bouckeart rašo, kad „iki aštuntojo dešimtmečio šis terminas (t.y. viešoji vadyba) nebuvo dažnai vartojamas, o „viešasis administravimas“ tebėra labiau mėgstamas pavadinimas svarbiausiuose moksliniuose žurnaluose Jungtinėje Karalystėje ir
______________________________________________________________________________________________ Vladislavas Domarkas – Kauno technologijos universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas, profesorius, technologijos mokslų habilituotas daktaras. El. paštas: vladislavas.domarkas@ktu.lt Straipsnis įteiktas redakcijai 2004 m. vasario mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2004 m. balandžio mėn.
7 skaityti daugiau..

Žmogaus santykis su lietuviška literatūra, tradicijomis, paveldu, mitologijos kultūromis ir su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema. Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui. Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a. viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.
Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje pusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai susiję su šios konferencijos priežastimi ir jos objektu.
Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo žingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai tyrinėjo čia dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į lietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m. Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų ir periodinių leidinių dalis. Rytų Prūsija (kaip ir JAV) tapo lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m. Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.
Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavo lietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūros leidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšius tarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3) Knygnešiai – lietuvių tautos negausios inteligentijos ir liaudies ryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešių veiklos reikšmė.
Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją.
Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė.
Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.
Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.
Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai.
1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga.
Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį.
Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.
Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui „Aušrai”, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.
Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką politiką, formavo savo pažiūras.
Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto „Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp „Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.
Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta „Atgajos” draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai.
Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, „Artojų”, „Žvaigždės” ir kt.
Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.
Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.
Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.
Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13 išleistų knygų pavadinimų.
Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 – 1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.
Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos įgyvendinimą, kova už lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai – aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai ir būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėti dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:
1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.
2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių dalį sudarė elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m. atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.
3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.
4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos. skaityti daugiau..

Pastaraisiais metais sparčiai augo Lietuvos ekonomika. Šalies ūkio augimas skatino užimtumo didėjimą. Prognozuojama, jog BVP augimas išliks vienas didžiausių Europoje. Darbo jėgos paklausos didėjimas, augantis produktyvumas ir kainų konvergencija, įstojus į ES, tebeturės teigiamos įtakos darbo užmokesčio augimui. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje augs spartėjančiais tempais skaityti daugiau..

PILIEČIŲ APTARNAVIMAS LIETUVOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO
INSTITUCIJOSE
Lietuvos visuomenė per pastarąjį pusšimtį merų, kaip ir kitos Rytų bei Centrinės Europos šalys, įprato gyventi vadinamojoje „gerovės” valstybėje, kurioje tos „gerovės” beveik nebuvo. „Tikrojo socializmo” sistema įpratino žmones laukti, kol jų vardu bus priimti sprendimai, kol valstybė juos aprūpins pagrindines reikmes tenkinančiais ištekliais. Žmonės nebuvo įpratę prie tiesioginio ir netiesioginio spaudimo, gerindami savo gyvenimo sąlygas. Anuomet tik pavieniai asmenys matė ryšį tarp savo pastangų, iniciatyvos ir atlyginimo.
Keturiasdešimt penkerius metus gyvenus valdant autoritarinei vyriausybei, nuo 1990 m. Lietuvos piliečiams teko sunkus uždavinys – kurti naują, demokratinę ir pilietinę visuomenę. Pažangiųjų pasaulio šalių patirtis, kuriant pilietinę visuomenę, rodo, kad tokios visuomenės pagrindas turėtų būti laisvai prieinama informacija, konsultavimas bei piliečių dalyvavimas.
Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, žmonės tampa vis labiau išsilavinę, sugebantys suprasti ir analizuoti visuomenėje vykstančius procesus, galintys kritiškai vertinti valdžios vykdomą politiką. Jie jau nebepasitenkina valdžios teikiama informacija, reikalauja, kad valdžia būtų atviresnė ir skaidresnė, nori būti įtraukti į valdžios sprendimų formavimą. Deja, esama situacija tam kol kas nepalanki. Dėl to, kad žmonės nepakankamai gerai informuojami, kas darosi valdžioje, nėra įtraukiami į svarbių problemų svarstymą bei politinių sprendimų formavimą, ne tik nukenčia viešosios politikos kokybė, bet ir atsiranda nepasitikėjimas valdžia, krenta jos autoritetas. Tai liudija nūdienos Lietuvos piliečių požiūris į valstybę.
Gyventojų apklausos rodo, kad po nepriklausomybės atkūrimo praėjus trylikai metų Lietuvos vykdomosios valdžios, kurios sudedamoji dalis yra viešoji administracija, legitimumas visuomenėje yra labai žemas. Paskutinės Lietuvos ir D. Britanijos UAB „Baltijos tyrimai” apklausos rodo santykiškai mažą visuomenės paramą Vyriausybei (31 proc.) ir savivaldybėms (46 proc), palyginti su žiniasklaida (71 proc.) ar Bažnyčia (65 proc.).
Pasak viešojo administravimo tyrinėtojo V. Nakrošio, legitimumo problema turi keletą priežasčių. Visų pirma efektyvios viešosios politikos, ypač perskirstomosios, trūkumas bei neefektyvus viešųjų paslaugų teikimas visuomenei riboja viešosios administracijos legitimumą. Antra, uždari interesų atstovavimo kanalai ir atviros interesų konkurencijos stoka viešojoje administracijoje mažina sprendimų priėmimo protingumą. To išdava – šališkos grupės, turinčios privilegijuotą priėjimą prie Vyriausybės, galinčios klestėti kitų grupių ir visos visuomenės sąskaita.
Paskutinėje Pasaulio banko studijoje apie korupciją pokomunistinėse šalyse atskleista, kad Lietuvoje mažiau paplitusi korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, bet administracinės korupcijos lygis yra santykinai aukštas, palyginti su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis (Estija, Latvija, Lenkija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Kroatija, Slovakija, Slovėnija). Kaip vieną iš skatinančių administracinę korupciją veiksnių V. Nakrošis savo straipsnyje mini Lietuvos
L. administracinės atskaitomybės sistemoje vis dar egzistuojančią ministerinės atsakomybės doktriną „iš viršaus į apačią”. Šiai doktrinai būdinga tai, kad ministrai pagal kompetenciją yra atsakingi visuomenei už savo asmeninę bei ministerijų veiklą per parlamentą, o valstybės tarnautojai yra atsakingi ministrams per postų ir padalinių hierarchiją ministerijų viduje. Pasak V. Nakrošio, tokia atsakomybės forma negali visiškai užtikrinti nei atstovaujamos demokratijos tikslo įgyvendinimo, nei veiksmingo ir panašaus valdymo viešajame sektoriuje. Aukštesnį vykdomosios valdžios legitimumą galima pasiekti
pereinant prie efektyvesnės ir demokratiškesnės pliuralistinės atskaitomybės sistemos su skirtingais
atskaitomybės tipais bei priemonėmis.
Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje pažymima, kad piliečių pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis lygis yra žemas dėl sudėtingos sprendimų priėmimo procedūros. Tą patvirtina ir užsienio šalių ekspertai. Jie teigia, kad Lietuvoje sprendimų priėmimo procedūros nėra aiškios ir skaidrios, o tai ir daro įtaką visuomenės nepasitikėjimui Vyriausybės ir jos įstaigų veikla.
Didėjantys visuomenės reikalavimai, artėjanti narystė Europos Sąjungoje, NATO ir Lietuvos viešojo administravimo sistemos būklės palyginimas su pažangių Vakarų valstybių sistemomis parodė, kad būtina tobulinti valstybės valdymo efektyvumą, gerinti viešųjų paslaugų teikimo bei piliečių aptarnavimo kokybę, užtikrinti galimybę piliečiams efektyviau spręsti savo problemas per valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas. skaityti daugiau..