Temos Archyvai: Straipsniai

Elektroninė viešoji erdvė

Tema 9:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR POLITIKA: ELEKTRONINĖ VIEŠOJI ERDVĖ

Nepaisant to, kad kiekybiškai informacijos šiais laikai pateikiama žymiai daugiau, daugelis autorių vis tik nerodo entuziazmo kalbėdami apie šį informacijos amžių. Dažniausiai pateikiami argumentai, kad šiais laikais informacija yra konstruojama. Tai visų pirma yra konkurencijos padarinys, kai informacija skleidžiama dažniausiai tam, kad kažkas būtų išgirstas bei taip išsilaikytų vartotojų akiratyje Informacija manipuliuojama turint tikslą įtikinti, patraukti dėmesį, o už to slepiasi pagrindinis tikslas – gauti pelno, dirbti pelningai ir laimėti konkurencinėje kovoje. Antra vertus čia svarbus ir vis labiau plintantis informacijos „suverslinimas“, kai informacija parduodama kaip prekė, visų pirma jos turinyje akcentuojant pramoginius elementus.
Internetas šiais laikas – tai visuomenės informavimo dalis. Nors vieni teigia, kad internetas yra demokratiškiausia visuomenės informavimo priemonė iš visų iki šio egzistavusių, suvokiama kaip palanki erdvė įvairioms visuomenės iniciatyvoms pasireikšti (politinio dalyvavimo suaktyvinimo įrankis), kitiems vis tik tai menkavertės informacijos platinimo terpė.
Akivaizdu, kad informacijos amžiuje svarbiausias vaidmuo nulemiant visuomenės tarpusavio ryšius būtent ir tenka informacijai. Kaip ne kartą minėta, informacijos kūrime dalyvauja pačios įvairiausios institucijos (žiniasklaida, reklamos agentūros, viešųjų ryšių atstovai, informacijos platintojai, patarėjai ir pan.). Informacija konstruojama ir teikiama taip pat siekiant įvairių tikslų.
Pagrindinis informacijos amžiuje vykstančių procesų kritikos akcentas – paminamas demokratinio visuomenės informavimo siekis, nes tai, kaip informacija šiais laikas pateikiama, rodo, jog piliečiai negauna patikimos ir grynos informacijos. Kaip galima būtų tai ištaisyti? Apie demokratinį visuomenės informavimą savo veikale „Citizenship in the age of privatized communications“ kalbėjo Graham Murdock ir Peter Golding. Jei pabrėžė tris esminius santykio tarp komunikacijos priemonių ir pilietiškumo aspektus:
1. žmonės turi turėti galimybę pasiekti informaciją, kad žinotų, kokios yra jų teisės ir kaip šiomis teisėmis galima pasinaudoti;
2. piliečiai turi turėti galimybę gauti alternatyvius požiūrius, plačiausius įmanomus komentarus ypač tomis temomis, kuriomis reikia galutinio apsisprendimo;
3. piliečiai šiuose informacijos pateikimuose, informaciniuose pristatymuose turi atpažinti save bei turi turėti galimybių prisidėti, kad šie procesai būtų tobulinami.
Taigi, nors ir egzistuoja informacijos įvairovė, žmonės turi turėti galimybes gauti visos jiems reikalingos informacijos ir joje atpažinti save, jausti, kad jie pakankamai savarankiški ir pajėgūs ne tik vartoti žinias, bet ir įtakoti jų pateikimo procesus, turinio sudarymo etapus, turi jausti, kad jie taip pat gali būti aktyviais dalyviais informavimo procese. Tai neišvergiamai apibūdina ir padeda pajusti viešosios erdvės sąvoka ir samprata.
Viešoji erdvė (visuomeninė sfera) – tai erdvė (arena), kuri neprikalsto nuo valdžios (nors, tam tikrais atvejais, gali gauti jos paramą) ir ši arena nėra įtakojama politinių ir ekonominių interesų, ji skiriama racionaliems debatams, kurių rezultate susiformuoja visuomenės nuomonė.
Viešąją erdvę kuria visos visuomenės nuomonei formuotis padedančios institucijos (žiniasklaida, mokymo ir nuomonės formavimo institucijos, kurių veikla būtina tam, kad susiformuotų visuomenės nuomonė kaip politinė jėga).
Viešoji erdvė neįmanoma be komunikacinio veiksmo. Komunikacinis veiksmas – tai mano, kaip tam tikros grupės nario, dalyvavimas ir nuomonės išsakymas, kuris yra labai reikšmingas. Tuo pačiu, dalyvaudamas ir išsakydamas savo nuomonę, turiu galimybę iš kitų grupės narių sužinoti ir kažką naujo, bei, sužinodamas naujus požiūrio taškus, galiu sau vėl formuluoti naujus klausimus. Tai mane skatina veikti. Taigi taip susikuria diskusija ir planas, kaip reikia veikti ir elgtis tam tikrose situacijose.
Demokratinėje visuomenėje viešoji erdvė – tai erdvė, kurioje vystosi racionali ir universali politika, nepriklausanti nuo verslo ir valstybės. Tai lygių galimybių dalyvauti laisvame diskurse sudarymas, kurio kulminacija – išgryninta visuomenės valia.
Nedemokratinėse valstybėse valdžia siekia monopolizuoti ir kontroliuoti visas nuomonės formavimuisi būtinas institucijas. Nedemokratinėje visuomenėje viešoji erdvė yra oficiali, tokia, kurioje negimsta visuomenės nuomonė kaip politinė valia (galinti lemti politinius sprendimus). Jei tokioje visuomenėje subręsta emancipuota viešoji sfera, tuomet ji gali egzistuoti tai kaip alternatyvi arba opozicinė. Yra prielaidų manyti, kad sovietų laikais alternatyvios viešosios erdvės pagrindu formavosi pogrindinė literatūra.
Tačiau svarstyti apie viešosios erdvės fenomeną neapžvelgiant teorinių jo ištakų būtų neracionalu. Taigi teorinės viešosios erdvės sąvokos ir sampratos pradininkas – vokiečių sociologas Jurgen Habermas (g. 1929 m.). Tai geriausiai žinomas teoretikas, įvertinęs informacijos ir demokratijos sąveiką. Jis yra Emeritus professor Frankfurto universitete, čia daugiausiai ir dirbo. Jo domėjimosi sritis – idealios sąlygos diskusijose. Viešosios sferos problematika aptarta vienoje ankstyvųjų jo knygų „The Structural Tranformation of the Public Sphere“. Ji anglakalbį mokslo pasaulį išvydo 1989 m., nors buvo parašyta dar prieš 30 m.
Pasak Jurgen Habermas viešoji erdvė – tai atvira, skaidri erdvė. Pagrindinis akcentas čia yra tai, kaip priimami sprendimai – ar atvirai, diskutuojant ir tariantis, išklausant nuomones, ar už „uždarų durų“, t.y. dalyvaujant tik tiems, kam galima.
Viešosios erdvės užuomazgos ir suklestėjimas prasidėjo XVII a. Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo pirmoji valstybė, kurioje įvyko sprendimų priėmimo proceso pokyčiai. Tuometinę diskusijų vietą, kuri formavosi tokiose „viešosiose“ vietose kaip kavinės, Habermas pavadino buržuazine viešąja erdve. XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais Londone jau buvo apie 30000 kavinių, kurios ir tapo pagrindiniais nuomonės formavimo centrais. Čia verslininkai susirinkdavo aptarti verslo reikalų, perskaityti naujienas, o kartu ir išreikšti nepasitenkinimą valdžios politika. Kavinės tapo naujos klasės – pirklių, prekeivių ir verslininkų – susitikimų vieta, nes pastarieji norėjo išsiskirti iš liaudies, kuri paprastai susirinkdavo išgerti alaus, ir kilmingųjų, kurie rinkdavosi kakavą ar arbatą. Tokiuose viešuosiuose susibūrimuose daugiausia laiko būdavo skiriama aptarti ir komentuoti to meto aktualiems įvykiams. Ilgainiui taip susiformavo politinė spauda, skirta būtent interesų atstovavimui.
Viešoji erdvė, sfera nestovi vietoje, ji yra dinamiška. Dėl to galima išskirti tokią istorinę jos formavimosi raidą:
• J. Habermas kalba apie buržuazinę viešąją sferą. Jo manymu ši sfera susiformavo XVIII a. Didžiojoje Britanijoje, atsiradus svarbiausiems ankstyvojo kapitalizmo elementams – kainai, rinkai ir kapitalo judėjimui. Tuo metu verslo pradininkai siekė išsilaisvinti iš Bažnyčios ir valstybės įtakos sferų, buvo siekiama sumenkinti pastarųjų (ypač Bažnyčios) autoritetą;
• Atsirandant verslo užuomazgoms ir vystantis kapitalizmui, pradėta reikšti nepasitenkinimą. Pirmiausia tokios nepasitinkinimo raiškos vietomis tapo teatras, kavinės, romanų skaitymas ir viešas diskutavimas (susiformuoja kultūrinė sfera – the world of letters);
• Tokiu būdu susikuria erdvė, nepriklausanti nuo tradicinių globėjų (Bažnyčios) – erdvė, nepriklausanti nuo tuo metu tradiciškai suvokiamos galios ir jos raiškos aplinkos. Būtent tokioje sferoje pokalbis tapo kartu ir kritika, kai geroms manieroms kartu buvo priešpastatomi rimti argumentai;
• Taip pat, tuo pačiu metu pradėta aktyviai diskutuoti apie žodžio laisvę ir valdžios reformą;
• Augant kapitalizmui ir jam konsoliduojantis, sukuriamos sąlygos nepriklausomybei nuo Valdžios (State). Atsiranda daugiau nepatenkintųjų valdžia ir siekiančiųjų tai išreikšti sukuriant tokią valstybinę politiką, kuri palaikytų ir atstovautų verslo interesus.
Taigi taip natūraliai atsirado ir siekis padaryti politinį valstybės gyvenimą skaidresniu ir organizuoti jį taip, kad piliečiai galėtų valdymo procesą realiai suvokti ir jį tinkamai įvertinti bei paveikti.
Habermas paminėjo tris pagrindinius dalykus, būtinus viešajai sferai formuotis – galimybę dalyvauti joje visiems, racionalios diskusijos poreikį ir rango (socialinės padėties) nepaisymą. J. Habermas svarstymai yra pagrįsti ir pratęsiantys Švietimo amžiaus mąstytojų aukštintą racionalųjį protą. Pagrindinis jų siekis – bendra gerovė, o jos siekiama žinant viešąją nuomonę ir turint bendrą supratimą. Nors, savaime suprantama, kad sprendimai būtų viešai įvertinti ir aptarti ieškant geriausio varianto, būtina ir kritika.
Ideali viešoji erdvė – galimybė dalyvauti visiems, racionali diskusija, rango/soc. statuso nepaisymas, nuomonė – kaip daugelio požiūrių sintezė.
Viešajai erdvei formuotis ir egzistuoti būtinos tokios sąlygos ir tokie etapai:
1. liberalizacija – kapitalizmo principų sklaida (naujos ekonominės sąlygos ir laisvėjanti rinka). Visuomeninė sfera iškilo besiformuojant kapitalizmui, kai atsirado veiksmų ir sprendimų laisvės poreikis. Sąlygas šiai sferai susikurti sudarė kova už nepriklausomybę nuo valdžios. Šios kovos pagrindiniai elementai – diskusijos, kritinis požiūris, naujos ir šviežios mintys. Taigi, susikūrus tokiai sferai, tarsi tarpininkavusiai tarp valdžios ir liaudies, buvo galima pradėti įgyvendinti naujus siekus ir kurti bei plėtoti kapitalizmą. Taip pat šie pokalbiai turėjo ir kritikos prieskonį, nes, viena vertus, buvo akivaizdūs grupės poveikis ir įtaka. Salonuose vykęs aktyvus socialinis bendravimas, galiausiai pasukęs iš literatūrinės kritikos į politinę, atvėrė socialinę erdvę, kurioje įsišaknijusį ir nusistovėjusį status quo gali pakeisti geresnis, racionalesnis argumentas. Antra – išnyko tabu. Socialinių debatų sritys, kurios feodalizmo laikotarpiu Bažnyčios ir teismų pastangomis buvo tabu, prarado savo neliečiamumo „aurą“ ir tapo problematiškesnės, nes pokalbyje nebebuvo kreipiamas dėmesys į dalyvių statusą.
Nors tokiuose susibūrimuose būdavo atstovaujama maža visuomenės dalis, tačiau imtas taikyti universalumo principas: tie, kurie atitiko kokybinius kriterijus, t.y. buvo racionalūs, vyriškos lyties ir turtingi, aktyviai dalyvaudami galėdavo pasinaudoti viešąja sfera. Laikantis viešumo principo atsirado argumentų naudojimo visuomenės tikslams viršenybė prieš jų naudojamą privatiems poreikiams. Tiesos ieškojimas dimensijose, atspindėjusiose ir pilietinę visuomenę, ir valstybę, Habermas manymu, iškėlė atskiras galimybes reformuoti simetriškus jėgos ryšius.
2. Visuotinės viešosios erdvės irimas. Toks irimas ir kryptingas reikšmės praradimas prasidėjo XX a. viduryje, kai pradėjo nykti ir mažėti viešosios erdvės autonomija. Kaip pagrindinį visuomeninės sferos bruožą Habermas išskiria refeodalizaciją. Jis tai aiškina tuo, kad kapitalistinėje valstybėje valdžios, politikų jėgos augo, viešosios nuomonės pagalba jie siekė savo tikslų įgyvendinimo, todėl ilgainiui visuomeninės sferos autonomija sumenko.
3. Nusivylimo dėl viešosios nuomonės formavimo priežasčių ir būdų atsiradimas. Šis nusivylimas atsiranda dėl to, kad viešoji nuomonė kuriama ne racionaliais debatais, o efektyviomis informacijos formavimo ir valdymo priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė grįžo į pradinę būseną. Tiesiog pasikeitė pačios visuomeninės sferos tikslas. XX a. visuomeninė sfera, viešoji erdvė tarnauja toms jėgoms, kurios siekia ir turi galimybę formuoti bei manipuliuoti ja tam, kad galėtų paslėpti tikruosius savo veiklos tikslus ir, viešųjų debatų pagalba, įgyvendinti savo slaptuosius interesus.
XX a. antroje pusėje inovacija tampa verslu. Masinės komunikacijos sistemų pokyčių dėka informacinės priemonės išsivystė ir transformavosi į kapitalistinių organizacijų monopolijas. Pakito ir pati masinių informavimo priemonių funkcija – jos tampa ne tik informacijos skleidėjomis, bet ir nuomonės formuotojomis.
Masinė komunikacija radėta orientuoti masinei auditorijai. Dėl to ji tampa saugi ir prognozuojama. Žmogaus gyvenimo ritmas kinta lėtai, taigi ir informavimo politika prie to derinama – dienos laikas palankus muilo operoms, naujienoms, analizei bei Snobo kinui palankesnis vėlesnis paros laikas, pokalbių šou geriausia rodyti ankstyvą pavakarį, o naujo gyvenimo stilių bei naujus vaidmenis gyvenime trisdešimtmečiams geriausiai propaguoti ir „parduoti“ rodant tokius serialus, kaip „Draugai“, „Sekas ir mietas“, „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir pan. Dėl šios priežasties atsiranda svarbiausia ir skausmingiausia konkurencijos pasekmė – turinio homogenizacija (supanašėjimas). Tai ypač pakenkė Europos valstybių visuomeninių transliuotojų programų turiniui – konkurencinė kova paskatino tai, kad būtų pataikaujama masiniam skoniui, o ne skleidžiama informacija, susijusi su tam tikrų nacionalinių ar kultūrinių mažumų tradicijomis ir pan.
J. Habermas išskyrė tris pagrindines šiuo metu vyraujančias informacijos valdymo ypatybes:
1. Informacijos koncentracija. Išsivysčiusios kapitalistinės informacinės monopolijos įgijo svarbų vaidmenį, nes gavo priėjimą ir visas sąlygas disponuoti informacija. XX a. lemiamą reikšmę visuomenės valdyme vadina pačios informacijos valdymas. Šiais laikais svarbiausias sėkmingos veiklos garantas – priėjimas prie informacijos ir mokėjimas ja manipuliuoti bei gebėjimas pateikti ją kaip pačią teisingiausią. Kieno rankose informacija, tas turi pagrindinę valdžią;
2. Manipuliavimas informacija. J. Habermas informacijos valdymo ir reguliavimo augimą vertina kaip pačios visuomeninės sferos ir viešosios erdvės atsisakymą. Tai įvyksta, nes teikiama specialiai sukonstruota ir paruošta informacija ir tai veda prie manipuliacijos visuomenės pažiūriu, mintimis ir nuomone. Masinio informavimo priemonės – be galo naudinga scena įvairioms politinėms jėgoms pasireikšti. Ypač sėkmingai šios arenos funkciją atlieka radijas ir televizija. Įvairių politinių laidų metu žiūrovams ir klausytojams pateikiama iliuzija, jog viskas vyksta tiesioginiame eteryje ir kad užduodami klausimai yra spontaniški ir nežinomi. Tačiau iš tikrųjų gan dažnai tai būna iš anksto paruoštas vaidinimas bei paslėptosios reklamos išraiška;
3. Sponsorystė, lobizmas. Tai interesų atstovavimas.
Taigi, toliau vystantis viešajai erdvei, neišvengiamai atsirado tam tikri jos egzistencijos paradoksai. Visų prima galima paminėti tokį viešosios sferos formavimosi atžagarųjį procesą kaip re-refeodalizacija. Tai reiškia, kad tos pačios jėgos, kurios sukūrė sąlygas viešajai erdvei formuotis, ją ilgainiui pradeda žlugdyti. Šis procesas pasireiškia tuo, kad viešojoje sferoje atsirado stiprus privataus kapitalo interesas. Stiprėjant kapitalizmui viešosios erdvės formavimo rėmėjai po truputėlį atitolo nuo reformatyvių siekių pakeisti valstybę ir pakeitė juos siekiais užimti valstybės poziciją bei noru panaudoti ją savų interesų patenkinimui. Kapitalistinis būvis pasiekė kritinį tašką – atsisakyta agitacinio, argumentuojančio vaidmens ir saviems interesams patenkinti pasinaudota valstybe, kurioje dabar ir dominuoja kapitalas. Re-feodalizacijos poveikis visuomenei – visuomenės gebėjimas kritiškai mąstyti tampa minimalus, dėl tarptautinių žiniasklaidos konglomeratų klesti įtaigi reklamavimo kultūra, smarkiai išauga pramoginės televizijos įtaka. Tai skatina auditorijos pasyvumą bei informacijos supaprastinimo tendencijas.
J. Habermas nuomone tai nereiškia tiesioginio sugrįžimo į ankstesnę epochą. Pasak jo, XX a ypatingai suklestėję viešųjų ryšių (public relations/PR) agentūros ir lobizmo/interesų gynimo kultūra tik įrodo svarbų viešosios sferos elementų tęstinumą – aiškinimą ir įrodinėjimą.
Kaip pavyzdį galima paminėti ir tai, kad Lietuvoje 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR lobistinės veiklos įstatymas, kuriame numatyta, kad lobisto teisės ir pareigos – „aiškinti visuomenei, įtikinti valstybės ir savivaldybių institucijas ar įstaigas, kad tikslinga priimti tam tikrą teisės aktą arba jo nepriimti, pakeisti ar papildyti galiojantį teisės katą arba pripažinti jį netekusiu galios“.
Taip pat šiuo metu jau pripažįstama, kad viešoji erdvė – tai kartu ir arena, kurioje turi vykti politinis diskursas, ir jis turi vykti tam, jog būtų legitimuotas, patvirtintas ir matomas, pastebimas. Atsiranda tendencija „jeigu tavęs nėra televizijoje, tai tavęs nėra visai“. Politikams atsiranda poreikis įsitvirtinti toje viešojoje erdvėje.
Kitas viešosios erdvės ir sferos formavimosi paradoksas – viešųjų ryšių (PR) reikšmė. Kaip minėta, J, Habermas pastebi, jog informacijos priemonių, jų įvairovės augimas įrodo viešosios sferos nykimą. Propagandos bei nuomonės formavimo technikų naudojimas reiškia, kad tolstama nuo informuotos ir racionaliai mąstančios visuomenės sąvokos ir kalbama apie manipuliuojamą auditoriją, kurią techniškai formuoja viešųjų ryšių (PR) specialistai.
Keista tai, kad apie 1990 m. manipuliavimo technikų vartojimas smarkiai išaugo, tačiau tuo pačiu padažnėjo ir jų vartojimo neigimo atvejų.
Kartu su viešųjų ryšių technikų vartojimu itin stipriai išaugo ir reklamos rinka. Labai svarbūs tapo tokie įmonių ir korporacijų gyvavimo ir veikos elementai, kaip tinkamas įmonės ar organizacijos įvaizdis, sponsoriavimas įvairiems renginiams, laiškai vartotojams, sukuriantys nuoširdumo ir šeimyniškumo iliuziją, reklaminiai bukletai, laikraščiai, kuriuose susipina reklama ir tekstas, taip pat labai smarkiai išaugo tyrimo kampanijų paslaugų paklausa (TNS Galup tikslinių informacijos priemonių vartotojų auditorijų analizė, kompiuterinė analizė ir pan.). Taip pat, kaip paslėptos reklamos formas galima įvardinti įvairius moterų, interjero, sveikatos žurnalus ir leidinius.
Tačiau viešųjų ryšių (PR) veikos rezultatas – informacija pateikiama manipuliuojant ir pasinaudojant tokiais šūkiais kaip „visuotinė gerovė“ ir „nacionalinis interesas“. Tokiu būdu tuo momentu aktuali diskusija yra dirbtinai sukuriama ir stimuliuojama, taigi tai tampa tikrosios viešosios erdvės imitacija. Tokiu atveju kritinio informacijos diskurso nebelieka, o jo turinys tampa vartotojišku.
Šiuo metu, organizuojant visuomenės informavimo priemonių veiklą ir formuojant jų teikiamos informacijos turinį, aiškiai pastebimas besąlyginis ekonominės naudos siekis – vystosi korporatyvistinis kapitalizmas ir monopolijos (įmonės stengiasi būti dominuojančios ir valdyti kuo daugiau informacijos), pagreitį įgauna kapitalo koncentracijos procesas (kuo daugiau skirtingų visuomenės informavimo priemonių bei kanalų siekiama sukaupti vienos kompanijos rankose), turinio komercialėjimas (akcentuojamas greitesnio pardavimo siekis, kurio sėkmę garantuoja pramoginė, įvairiomis paslaugomis praturtinta informacija ir turinys).
Tokia situacija kartu skatina ir susvetimėjimą, nes vartotojai neberanda jiems reikalingos, juos tenkinančios racionalios ir nešališkos informacijos bei pradeda jos paieškas vykdyti individuliai, jiems vieniems žinomais keliais, kanalais. Taigi tai skatina bendrojo piliečių intereso nykimą ir poreikių eskalaciją.
Galima ieškoti būdų, kaip šią nepalankią šiandieninę situaciją koreguoti. Vienas iš jų –interneto tinklalapių panaudojimas. Taip pat išeitis – visuomeninių transliuotojų egzistavimas, šiems transliuojant gal būt ne tokiomis populiariomis, tačiau reikalingomis temomis pagrįstas programas, propaguojančias tautos, tautinių ir nacionalinių mažumų kultūros apsaugos ir populiarinimo bei pan. tematiką.
Visuomeninio transliuotojo veiklos organizavimas kartu yra problematiškas. Jo skleidžiamos informacijos turinys dažnai kažkiek priklauso nuo valdžios (Lietuvoje tai gan akivaizdžiai matosi),o tai prieštarauja idealios viešosios erdvės apibrėžimui. Lietuvoje veikia iš 12 asmenų sudaryta Lietuvos radijo ir televizijos komisija, tvirtinanti programų tinklelį: 4 nariai skiriami LR Seimo (2 – opozicijos ir 2 – pozicijos), 4 – LR Prezidento ir 4 – kitų visuomeninių organizacijų. Tai lyg ir simbolizuotų jėgų balanso paieškas. Tačiau Lietuvos atveju vis tik išlieka konfliktas – visų prima akivaizdi valdžios institucijų įtaka. Iš kitos pusės visuomeninį transliuotoją veikia ir komercialėjimo tendencijos – rodoma komercinė reklama. Tai, ypač šiuo metu, dažnai susilaukia kritikos. Komercinės reklamos transliacijų būtų galima išvengti, ei kiekvienas gyventojas visuomeniniam transliuotojui mokėtų abonentinį mokestį. Tačiau, ypač prieš rinkimus, politikai bijo daryti tokias reformas, nes vengia sumažinti savo populiarumą rinkėjų akyse – viską užgožia politinės ir asmeninės ambicijos išsilaikyti valdžioje, o ne retai ir panaudoti viešojo transliuotojo eterį saviems rinkiminės kampanijos reklaminiams klipams bei saviems politiniams interesams.
Analizuojant Europos atvejus, egzistuoja įvairūs modeliai. Pvz., Estijoje reklamos visuomeninio transliuotojo eteryje nėra, tačiau dalį biudžeto jam išlaikyti skiria Parlamentas, o dalį – kaip abonentinį mokestį sumoka privatūs transliuotojai.
Vis tik tam, kad sumažinti šias re-feodalizacijos, komercialėjimo, vartotojų eskalacijos problemas, reikėtų stengtis teikti kuo įvairesnio turinio informaciją, ir siekiant šio tikslo aktyviai pasitelkiant naujas informacines technologijas. Taip, rodant iniciatyvą (pvz., per įvairius specializuotus internetinius tinklalapius ir projektus), galima didinti piliečių aktyvumą ir dalyvavimą.
Yra pasiūlyta tokia kategorizavimui ir kaitai palanki sistema, įvardinanti motyvus ir iniciatyvas, skatinančias keistis tiek žiniasklaidos priemones, tie pačią visuomenę:
1. restitucinis (atstatomasis) motyvas – siekiama atsinaujinti ir išlaikyti tęstinumą. Lietuvoje geriausias to pavyzdys – siekis atkurti situaciją, vyravusią visuomenės informavime iki 1940-ųjų metų. T.y. kalbama apie senųjų dienraščių („Lietuvos aidas“ ir pan.) atkūrimą apie 1990 metus ir tolimesnę jų leidybą;
2. kontinuacinis (tęstinumo) motyvas – pasikeičia turinio pateikimas, pavadinimas, kitos detalės, tačiau tęstinumas išlieka. Lietuvoje geriausias pavyzdys – „Kauno dienos“ (ankščiau „Kauno tiesos“) atvejis;
3. imitacinis motyvas – siekiama kažką įdomaus ir madingo surasti kitų valstybių ar pan. žiniasklaidos priemonėse ir šias modernias bei pelningas naujoves pritaikyti sau. Geriausias pavyzdys – Lietuvos televizijų pamėgti realybės šou (pvz., „Meilės trikampio“ pirmtakai – MTV bei Rusijos televizijų analogiški pasimatymų žaidimai ir pan.);
4. inovacinis motyvas – siekiama kurti ir diegti kažką išskirtinai naujo. Šis motyvas ypač aktyvus internetinėje erdvėje. Vienas geriausių pavyzdžių – DELFI, unikalus internetinis projektas, vienas populiariausių tarp Lietuvos, Latvijos bei Estijos vartotojų. Čia galima formuoti savo naujienų tvarkaraščius, be to, naujienos nuolat intensyviai atnaujinamos, pateikiama šviežiausia ir naujausia informacija.
Taip pat, sprendžiant šio laikmečio viešosios erdvės egzistavimo problemas, labai svarbus yra grįžtamasis ryšys (kaip komunikacinis veiksmas). Jei panaudojamas informacijos siuntimas be grįžtamojo veiksmo, netenkama dialogo, taigi netenkama ir piliečių dalyvavimo idėjos įgyvendinimo galimybės. Ypač tai svarbu kalbant apie e-valdžios projektus, užtikrinant aktyvų bendradarbiavimą tarp institucijų ir piliečių (G2C).
Šiuo metu daug kalbama apie galimybės sukurti europinę viešąją erdvę egzistavimą ir jos realumą. Europinė viešoji erdvė – tai kategorija, apimanti tiek politinius, tiek geografinius, tiek kultūrinius aspektus. Europinės viešosios erdvės egzistavimui būtina, kad ji susikurtų kiek galima dažniau, kad ES valstybių narių piliečiai kuo dažniau pasijustų turintys tą patį likimą, tą patį identitetą ir panašius interesus. Europos Komisija bei kitos ES institucijos turi būti suinteresuotos, kad apie jų sprendžiamus klausimus būtų informuojama ir kalbama kiek galima dažniau ir išsamiau. Turi būti sukurta efektyvi europinių naujienų skleidimo strategija, garantuojanti ne tik informacijos sklaidą, bet ir Europos piliečių grįžtamąjį ryšį ir palaikymą.
Šiuo metu atliekamas tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kiek europinių naujienų ir informacijos pateikiama atskirų ES valstybių narių žiniasklaidos priemonėse. Europinė naujiena čia apibrėžiama, viena vertus, kaip naujiena, kurioje paminėta ES institucija, koks nors ES veikėjas arba pati ES kaip veikėjas, arba, iš kitos pusės, minima ES kaip veiklos sritis. Kol kas rezultatai rodo, kad informacijos pateikiama nedaug, o dažniausiai kalbama apie ekonominius reiklaus bei problemas. Taigi turi būti kuriama strategija, kaip diskusijas apie ES reikalus suaktyvinti bei paversti aktualia kasdienine informacija. Tam reikėtų:
• apmokyti ES institucijų tarnautojus ir tobulinti jų bendravimo įgūdžius;
• teikti informacinius pranešimus, paruoštus paprastesne kalba, neperkrautus ES institucijų darbiniu žargonu ar pernelyg formalizuotais terminais, taip pat, ruošiant šią informaciją, orientuotis ir į žiniasklaidos priemonių, su kuriomis siekiama bendradarbiauti, visuomenės informavimo strategijas (pranešimus koreguoti atsižvelgiant į tai, ar informacija teikiama televizijai, ar radijui, ar laikraščiams ir pan.).
Taip pat tyrimas parodė, kad ko kas šansų atsirasti europinei viešajai erdvei yra nedaug. Kita vertus gali būti trys viešosios erdvės variantai Europoje:
1. viršvalstybinė – kai sprendimai, svarbūs visoms valstybėms narėms, priimami aukščiausiose sferose ir šie įvykiai skatina aktyvias diskusijas visose valstybėse narėse, jų žiniasklaidos priemonėse vienu metu;
2. vertikali – susiformuoja tokiais atvejis, kai kažkoks tik nacionaliniame lygmenyje įtakingas, dažniausia institucinis veikėjas, teikia aktualų pasiūlymą ES aukščiausio lygio veikėjams, ir tai, pradedant nuo nacionalinės žiniasklaidos, sudomina kitus ES veikėjus, jų visuomenes ir žiniasklaidą bei taip prasideda viešos diskusijos. (Tai viešoji erdvė, nukreipta iš apačios į viršų);
3. horizontali – susiformuoja tais atvejais, kaip atskirus ES veikėjus labiau domina ne aukščiausio lygmens įvykiai, o tarpusavio įvykiai, ir tai skatina dviejų valstybių žiniasklaidą, o paskui ir kitų valstybių žiniasklaidą eskaluoti tam tikrą aktualią informaciją ar įvykius horizontaliame lygmenyje, nekylant į viršvalstybinę sferą.
Šiuo metu pagrindinis trukdis europinei viešajai erdvei formuotis – nenoras valstybinių žiniasklaidos priemonių „išlysti“ iš nacionalinio visuomenės informavimo konteksto. Yra keliama viltinga idėja, kad gal europinė viešoji erdvė vis tik susiformuos internetiniame lygmenyje, tačiau kol kas ES institucijos informaciją pateikia pernelyg komplikuotai ir sudėtingai, „Europos vartų“ tinklalapio (www.europa.eu.int) struktūra taip pat be galo sudėtinga ir paini, ir, kaip minėta, vis dar neišbrendama iš nacionalinio informacijos turinio konteksto viršenybės. skaityti daugiau..

Politinė kultūra internete

Tema 8:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR POLITIKA: POLITINĖ KULTŪRA IR NAUJIEJI E-DALYVAVIMO ŠANSAI INTERNETE

Pokomunistinėse valstybėse politinis vystymasis nėra toks spartus, koks jis buvo prognozuotas politinės sistemos kaitos pradžioje. Pagrindinis trukdys – nepakankamai išvystyta politinė kultūra.
Gabriel Almond ir Sidney Verba, politinės kultūros sampratos pradidinimai, savo veikale „Civic Culture“ (1956 m.) teigia, kad valstybės labai skiriasi pagal politiškai joms svarbius įsitikinimus, vertybes bei nuostatas ir pagal tai, kas šiuos politinės kultūros elementus valstybės viduje įtakoja – gyvenimo patirtis, išsilavinimas, socialinė klasė. Visos socialinės grupės turi skirtingą politinę kultūrą.
Politinė kultūra reiškia politinių pažiūrų visumą į politinę sistemą, jos dalis ir savo vaidmenį. Tautos politinė kultūra – tai požiūrių į politinius objektus kolekcija.
Politinės kultūros formavimuisi svarbūs du dalykai:
1. ekonominės ir socialinės sąlygos – dažniausiai dalyvauja aktyvūs ir pasitikintys piliečiai;
2. psichologinės dalyvaujančių piliečių nuotaikos. Harold Lasewell sako, kad svarbus gebėjimas dalintis su kitais savo mintimis ir idėjomis, taip pat platus akiratis, pasitikėjimas žmonėmis bei santykinė nepriklausomybė nuo įtampos ir streso.
Yra išskiriami keli vertybių, sąlygojančių politinės kultūros vertinimą, aspektai:
• Kognityvinė orientacija – tai žinojimas ir tikėjimas politine sistema, suvokimas, kokios yra įdėtos pastangos (indėlis – inputs), ir kokia yra išeiga, rezultatas (outputs);
• Emocinė orientacija – jausmai politinei sistemai, vaidmenims, personalui ir elgesiui;
• Vertinimo orientacija – vertinimai ir nuomones.
Atsižvelgiant į tai, kuris iš šių aspektų visuomenėje stipriau išreiškiamas, priklauso ir tam tikras savęs tapatinimo su atitinkama politine sistema variantas bei laipsnis.
Gabriel Almond ir Sidney Verba savo veikale teigia, kad politinė kultūra – tai dalyvavimo kultūra. Politinė sistema nėra vienalytė. Svarbiausi jos objektai – pati politinė sistema (įstatymų leidžiamieji organai, biurokratija, politikos), indėlis, t.y. politinės sistemos poveikio būdai (politinės partijos, interesų grupės, korporacijos, žiniasklaida), išeiga/rezultatas (politikos įgyvendinimas) ir piliečio savivoka („aš“ kaip politinės sistemos aktorius/dalyvis). Yra išskiriami trys pagrindiniai politinės kultūros ir dalyvavimo variantai:
1. Parapijinė politinė kultūra (primityvioji). Ji susiformuoja gentyje arba labai autonomiškoje bendruomenėje. Čia politiniai vaidmenys nėra apibrėžti kaip tikri politiniai, jei greičiau kyla iš socialinės ar religinės orientacijos (šamanas, vadas ir pan.). Toks parapijietis nieko nesitiki iš sistemos.
2. Pavaldinio politinė kultūra. Ji reiškia, kad subjektas žino ir suvokia apie valdžios autoritetą, net gali būti taip, kad jis didžiuojasi ir vertina savo valdžią, arba jos nekenčia, tačiau tarp jo ir valdžios santykis yra pasyvus.
3. Dalyvio politinė kultūra. Tokios visuomenės nariai yra aktyvūs ir atsakingi politinės sistemos dalyviai.
Šiuos variantus galima išdėlioti į atitinkamą lentelę:
Politinės kultūros tipai Politinė sistema Indėlis (input) Rezultatas (output) Piliečio savivoka („aš“ kaip dalyvis)
Primityvioji 0* 0 0 0
Pavaldinio 1** 0 1 0
Dalyvio 1 1 1 1
* 0 – požiūris „nežinau, kas mane valdo, nežinau, kur ir kaip galiu dalyvauti, neįsivaizduoju savęs kaip aktyvaus dalyvio“.
**1 – požiūris „žinau, kad mane valdo, esu aktyvus tiek siekiant daryti poveikį, tiek vertinant rezultatus, esu supratingas valstybės politinės kultūros atžvilgiu“.
1994 metais Lietuvoje buvo būdinga „pavaldinių“ politinė kultūra, t.y. buvo būdinga gyventojų politinė orientacija į politinius institutus, tačiau nejaučiant didesnės atsakomybės. Tai rodė ir jausmų dominavimas, pasireikšdavęs vertinant politinius įvykius, bei mitologinis mąstymas, kai politiniai mitai atspindėdavo žmonių norus ir padėdavo organizuoti masių veiklą. Taip pat buvo pastebimas ryškus visuomenės gyvenimo ideologizavimas ir politizavimas bei nesugebėjimas kolektyviai spręsti problemų. Lietuvos politinė kultūra buvo apibūdinama kaip palanki autoritariniam režimui, išeinanti iš visuomenės gyvenimo supaprastinimo bei polinkio vertinti pagal skalę „gera-bloga“. skaityti daugiau..

E-valdžia Lietuvoje

TEMA 7:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR VALDYMO TRANSFORMACIJOS: ELEKTRONINĖS VIEŠOSIOS PASLAUGOS IR E-VALDŽIA LIETUVOJE

Visų Europos ir kitų išsivysčiusių Pasaulio valstybių viešojo administravimo sistemose vis sparčiau įgyvendinamos e-valdžios kūrimo strategijos. To taip pat siekiama ir Lietuvos viešajame administravime. Pagrindinės gairės E-valdžiai kurti – kitų valstybių patirtis bei Europos Sąjungos įgyvendinama „e-Europe“ idėja. Pagrindinis šios idėjos tikslas – sukurti informacinę visuomenę, kurioje atsirastų vietos visoms visuomenės grupėms.
1999 m. Europos Sąjunga priėmė sprendimą suformuoti naujus ES informacinės visuomenės plėtros strateginius tikslus. Buvo parengta nauja iniciatyva – „eEurope – informacinė visuomenė visiems“. Šios iniciatyvos pagrindu parengtas „eEurope“ veiksmų planas, kuris buvo patvirtintas 2000 metų birželį ES viršūnių susitikimo Feiroje metu. Taigi eEurope 2002 įtvirtino pagrindinius tikslus, kurie ES šalių narių turėjo būti pasiekti iki 2002 metų pabaigos.
„eEurope 2005“ veiksmų plane buvo keliami nauji uždaviniai, kurie ir toliau labai tampriai susiję su interneto plėtra. Siekiant tolimesnio rinkos augimo, buvo užsibrėžta sukurti palankias sąlygas naujoms verslo iniciatyvoms. Numatyta stimuliuoti naujas elektronines paslaugas, taikomąsias programas bei elektroninį turinį, kurie sudarytų prielaidas atsirasti naujoms rinkoms, mažintų gamybos kaštus, toliau teigiamai veiktų ekonominį augimą.
Šiuo metu susiduriame su situacija kai naujoms internetinėms paslaugoms bei iniciatyvoms ir vėl reikia daugiau dėmesio skirti duomenų perdavimo tinklų pralaidumo didinimui. Todėl tolimesnė interneto infrastruktūros plėtra yra svarbi. Europos Sąjungoje buvo numatyta plėtoti greitaeigio interneto infrastruktūrą, kuri taptų pagrindu kuriant visiems gyventojams prieinamas naujas saugias el. paslaugas, aplikacijas bei turinį. „eEurope 2005“ veiksmų plane buvo suformuluoti šie uždaviniai: modernizuoti viešąsias elektronines paslaugas (e-valdžią, e-mokymosi galimybes, e-sveikatos priežiūrą); siekti dinamiškos e-verslo plėtotės ir palankių sąlygų jam užtikrinimo; didinti pačių informacinių technologijų pažangumą ir mažinti jų gamybos kaštus; užtikrinti duomenų saugumą naršant po internetą ir ieškant informacijos. Šis veiksmų planas – pagrindas modernizuojant viešąjį administravimą, kuriant e- valdžios, e-gebėjimų, e-sveikatos projektus taip pat siekiant sukurti dinamišką e- verslo aplinką.
Tuo metu informacinės visuomenės plėtra naujose ES valstybėse narėse buvo apibrėžiama „eEurope+“ iniciatyvoje, kurios pasiekimai įvertinti 2004 m. vasario mėnesį. Jos pagrindiniai uždaviniai buvo: toliau vystyti pigesnį ir greitesnį internetą, (kurti prieigos taškus bibliotekose, interneto kavinėse, savivaldybėse, pašto skyriuose); investuoti į žmones ir į įgūdžius (skatinti e-mokymosi ir distancinio mokymosi projektus); skatinti interneto paslaugų vartojimą (kurti įvairesnį interneto turinį, o tuo pačiu ir skatinti didesnę motyvaciją jį naudoti: kurti įvairias e-bendruomenes, įtraukti aktyvius piliečius į sprendimų priėmimą ir pan.).
Prie sėkmingo „eEurope+“ iniciatyvos įgyvendinimo prisidėjo aljansas „Langas į ateitį“, kuriame susiduria politikų, verslo ir piliečių iniciatyvos. Pagal Vidaus reikalų ministerijos ir aljanso „Langas į ateitį“ 2002 m. pasirašytą bendradarbiavimo sutartį interneto centrų steigimo projektas plėtojamas bendromis verslo ir valstybės atstovų pastangomis ir šalies žmonėms suteikia galimybes nemokamai naudotis internetu. 2003 m. Lietuvoje atidaryta 100 viešųjų interneto centrų. Šiuo metu pagal minėtą projektą jau veikia 172 viešieji interneto centrai, apmokyta 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.
2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva pradėtas projektas „Viešosios interneto prieigos taškų steigimas kaimiškose vietovėse“. Šiam projektui iš ES remiamos PHARE 2003 m. socialinės-ekonominės sanglaudos programos iš viso yra skirta 3,15 mln. eurų.
Taip pat egzistuoja iniciatyva, orientuota į Šiaurės Europos šalis – Šiaurinė e-dimensija. Iš esmės visų šių iniciatyvų prioritetiniai uždaviniai yra panašūs.
2005 m. birželio 1 d. komunikate Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų bei Regionų komitetams „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“.
2003 m. gruodžio 31 d. patvirtintoje Elektroninės valdžios koncepcijoje nurodyta, kad e-valdžios projektas – „projektas, kuris apima vienos institucijos ar bendrus kelių institucijų telekomunikacijų, informacinių technologijų, teisės aktų rengimo, vadybos ir kitus projektus ir kurio tikslas – perkelti viešųjų paslaugų teikimą į skaitmenines technologijas“. Čia e-valdžia suprantama kaip viešojo administravimo efektyvumo didinimas ir demokratijos plėtros galimybių užtikrinimas, naujos sprendimų priėmimo aplinkos diegimas ir naujovių bei kūrybiškumo skatinimas (smulkiau žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=198184).
E-valdžios tikslai:
• viešojo administravimo efektyvumo didinimas;
• demokratijos plėtra ir galimybių dalyvauti užtikrinimas;
• naujos sprendimų priėmimo aplinkos diegimas;
• kūrybiškumo skatinimas.
Siaurąja prasme e-valdžia dažniausiai suvokiama kaip elektroninių viešųjų paslaugų teikimas. LR viešojo administravimo įstatyme viešoji paslauga – „valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys“.
Tuo tarpu elektroninė viešoji paslauga – „teisės aktais nustatyta duomenų, informacijos bei dokumentų teikimo ar gavimo tvarka, kurios procedūros atliekamos asmens buvimo vietoje bei jo pageidavimu, skaitmeniniu pavidalu, nuotoliniu būdu per internetą ar (ir) kitomis telekomunikacijų priemonėmis ir apima visą gyventojo ar verslo subjekto bendravimą su viešojo administravimo subjektais„ (smulkiau žr. http://www.epaslaugos.lt/govgate/showContent.do?cId=1).
Elektroninių viešųjų paslaugų teikimas tiesiogiai siejamas su pilietinės visuomenės ir demokratinių institucijų pažanga bei gyvenimo kokybės augimu. Tai neatsiejama informacinės visuomenės plėtros dalis – plėtra dėl gyvenimo komforto.
Per e-valdžios iniciatyvas siekiama šių rezultatų:
1. viešajam sektoriui taip skiriamas informacinės visuomenės plėtros katalizatoriaus vaidmuo, siekiant įveikti informacinę atskirtį tarp visuomenės narių ir grupių. Tai labai aktualu Lietuvai, nes čia kol kas informacinių technologijų sektorius gan silpnas ir informacinių technologijų skvarba visuomenėje dėl šių priežasčių yra taip pat mažesnė;
2. e-valdžia suprantama kaip neatsiejama informacinės visuomenės plėtros dalis, kaip vienas svarbiausių jos elementų, ypač užtikrinantis pažangą diegiant elektronines viešąsias paslaugas;
3. kitas svarbus e-valdžios įdiegimo tikslas – pilietinės visuomenės ir demokratinių institucijų, jų bendradarbiavimo pažangos užtikrinimas. Taip pat e-valdžia suprantama kaip ir gyvenimo kokybės gerinimo instrumentas.
Informacinės visuomenės plėtra ir e-valdžios diegimo procesai ypatingai svarbūs narystės Europos Sąjungos kontekste, nes tai ES prioritetas. Informacinės visuomenės plėtros srityje ES siekia tapti lydere globaliu mastu bei pralenkti JAV. Informacinės visuomenės plėtra tiesiogiai siejama su ES konkurencingumo galimybėmis. Taip pat ši sritis siejasi ir su Lietuvos konkurencingumo galimybėmis ES viduje.
Informacinės infrastruktūros teikiama nauda piliečiams yra akivaizdi. Lietuvos nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje 2001-2004 metams „E-valdžia Lietuvos piliečiui“ buvo išskirtos keturios e-valdžios įdiegimo priežastys:
1. e-valdžia garantuoja skaidraus viešųjų paslaugų teikimo svarbiausiose valdžios organizacijose principą;
2. skatiną informacinių technologijų raidą ir tuo būdų ženkliai prisideda prie ekonominio Lietuvos gerbūvio;
3. yra sėkmingos integracijos į Europos ir pasaulio informacinę visuomenę bei ekonomines, kultūrines ir politines jos struktūras sąlyga;
4. gali sumažinti valdžios kaštus pagerindama priimamų sprendimų kokybę ir jų vykdymo efektyvumą.
Viešojo administravimo sistemoje e-valdžia – tai taip pat ir priemonė efektyviau įgyvendinti valstybės valdymo reformą, nes:
• e-valdžia – orientacija į klientą ir verslo modelių pritaikymas valstybės institucijų darbe. Tai gali būti efektyviai įdiegta institucijų darbe panaudojant naujas informacines technologijas;
• tai skaidresnis valstybės valdymas, padidėjusi valstybės tarnautojų asmeninė atsakomybė, aiški atskaitomybės sistema, skaidrūs sprendimų priėmimo mechanizmai. Ir čia paminėti tik keli tiesiogiai su valdymu susijusios naudos aspektai.
Vystantis informacinėms technologijoms bei sparčiai plintant e-valdžios idėjoms ir jos įdiegimo galimybėms, galima išskirti kelis e-valdžios brandumo etapus:
1. viešai pateikiama informacija apie G2C (Government to Citizen – valstybė piliečiui) ir G2B (Government to Business – valstybė verslui) paslaugas. Informacija laisvai visiems prieinama, pateikiami procesų aprašymai ir taip paslaugų teikimo procesas tampa skaidresniu ir pakylėtu į aukštesnį demokratijos bei kokybės lygmenį;
2. vyksta bendradarbiavimas tarp Vyriausybės ir gyventojų bei verslo organizacijų. Teikiami paklausimai e-paštu, taip pat sudaromos galimybės užpildyti formas, anketas, kurių blankai pateikti internete. Taip paslaugos teikimo forma gali būti „teikiama“ visas 24 valandas per parą. Taip pat vyriausybinės organizacijos gali naudoti vidaus tinklą, intranetą ir elektroninį paštą taip bendraudamos tarpusavyje ir keisdamosi informacija bei duomenimis (G2G: Government to Government – valstybė valstybei);
3. naudojami sudėtingi technologiniai sprendimai, ir tuo pačiu klientai gauna didesnės vertės ir kokybės paslaugas. Geriausi pavyzdžiai – Valstybinės mokesčių inspekcijos suteikiama galimybė elektroniniu būdų pildyti ir teikti pridėtinės vertės, gyventojų pajamų mokesčio ir kitas deklaracijas, taip pat Statistikos departamento suteikiama galimybė pildyti ir pateikti elektroniniu būdu statistines ataskaitas. Taip pat, ir organizuojant institucijų tarpusavio darbą ir bendradarbiavimą, diegiamos galimybės, pvz., ketvirtines ir metines finansines atskaitomybes siųsti elektroniniu būdu ir iš pateiktų atskaitomybių, specialių kompiuterinių programų dėka, sudaryti suvestines. Kitas svarbus darbą palengvinantis elementas – galimybė daryti valstybės biudžeto skiriamų asignavimų sąmatų pakeitimus ir iškilnojamus per valstybės biudžeto administravimo sistemą (VBAMS), kuri sujungia Finansų ministeriją, apskritis bei kitas pavaldžias įstaigas ir taip bendrai koordinuojamas institucijų darbas;
4. šioje stadijoje visos informacinės sistemos yra integruotos ir vartotojai gali gauti visas G2C ir G2B paslaugas vienoje vietoje (portale). Šios stadijos sudėtingumas – vidinių valstybės institucijų darbo metodų pokyčio būtinybė. Turi būti pakeista tiek Vyriausybės institucijų kultūra, tiek jose vykstantys procesai, tiek tarnautojų atsakomybės pasiskirstymas. Institucijų atskirų departamentų darbuotojai turi dirbti koordinuotai, neturi būti eskalacijos. Šioje stadijoje kaštų mažinimas, efektyvumas, efektingumas ir vartotojo patiriama nauda turėtų pasiekti didžiausias galimas reikšmes.
Išskiriama tokia e-valdžios paslaugų tipologija: skaityti daugiau..

Internetinių projektų tipologija

Tema 5:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR KOMUNIKACIJA: INTERNETINIŲ PROJEKTŲ TIPOLOGIJA

Atsiradus internetui neišvengiamai turėjo keistis ir transformuotis komunikavimo su auditorijomis metodai bei modeliai.
Ryškius internetinės žiniasklaidos transformacijos etapus galime išskirti ir Lietuvoje: 1997 m. – atsiranda internetiniai laikraščiai, 2000 m. – atsiranda internetiniai naujienų portalai (DELFI, OMNI, Bernardinai), 2003 m. – konsolidacijos pradžia, šiuo metu – naujienos jau teikiamos už užmokestį (VŽ, Lietuvos Rytas, taip pat ir internetinės publikacijų, žurnalų ir kt. duomenų bazės). Tai yra natūralūs procesai, nes, visų prima, atsiranda idėja, kylanti iš susidomėjimo ir geros valios. Po to, modernėjant technologijoms, internetiniai projektai plečiami, teikiama vis daugiau paslaugų ir pramogų, tai pasidaro rimtas verslas, taip pat didėja konkurencija. Atsiranda poreikis internetinę žiniasklaidą teisiškai reglamentuoti ir kontroliuoti. Taip pat, didėjant vartotojų poreikiams, tobulėjant technologijoms, plečiantis projektams, darosi sunku juos išlaikyti, ir bent dalį paslaugų tenka apmokestinti.
Internetinės komunikacijos versijos, o kartu ir intrenetiniai projektai gali būti skirstomi atsižvelgiant į du aspektus.
Vienas aspektas – tai galimas interaktyvimo komunikacijoje laipsniavimas. Kaip minėta ankstesnėse paskaitose, interaktyvumas – abipusė komunikacija, kurios pasekmė – bendras susitarimas, bendras žinojimas, apjungiantis vartotojo interesą ir informaciją. Tai į auditoriją orientuota savybė, įgalinanti informacijos kaitą, vartotojo aktyvumą, dvipusę komunikaciją, momentinį žinojimo kūrimą. Apibrėžiamas kaip abipusis ryšys, interaktyvumas skatina skaitytojo lojalumą leidiniui.
Kaip minėta, interaktyvumas yra laipsniuojamas. Atsižvelgiant į komunikacijos procesus, išskiriamos tokios galimos komunikacijos versijos internete – dialogo, monologo ir polilogo komunikacijos variantai. Dėl šios priežasties galime turėti vieno-kitam, išimtinai medijuotos komunikacijos ir medijuotos pseudo interakcijos modelius:
• Vieno-kitam (face-to-face) interaktyvumas. Jam svarbus laiko-erdvės santykis. Komunikacijos tyrėjai šį modelį laiko pačiu išsamiausiu, nes abu komunikacijos proceso dalyviai gali surinkti maksimumą šalutinės informacijos: stebėti vienas kito veido išraišką, skaityti kūno „kalbą“, girdėti balso intonacijas, tembrą ir pan.;
• Medijuota komunikacija (madiated interaction) atskiria pranešimo gamybos ir pranešimo vartojimo kontekstus. Šis modelis koreguoja komunikaciją pranešimo gamybos ir vartojimo atžvilgiu. Informacija perduodama nebe autentiškoje aplinkoje, bet per informacinio tarpininko pasiūlytą informacijos tvarkymo būdą. Dėl tarpininko savybių perduodamas pranešimas tampa abstraktesniu, nes prarandamas kontekstas, ir, tuo pačiu metu, autentiška pranešimo gamybos aplinka. Medijuota komunikacija realizuoja tiek dialogo (vienas kitam (one-to-one)), tiek polilogo (daugelis daugeliui (many-to-many)), tiek monologo modelius;
• Medituota pseudo interakcija (mediated quasi interaction) skirta neapibrėžtai auditorijai ir turi monologo elementų. Jei ankščiau komunikacijos tyrėjai daug dėmesio skyrė pačiam komunikacijos procesui, tai, atsiradus naujoms raiškos galimybėms, pradedama gilintis į internetinių svetainių kaip į individo monologo, o kartu ir į tapatybės raiškos pavyzdžius.
Taip pat intreneto komunikacijos versijos bei internetiniai projektai gali būti skirstomi pagal dalyvaujančių šiuose procesuose veikėjų skaičių, pagal tai, kiek žmonių vienu metu keičiasi informacija. Galima išskirti šiuos su internetinės komunikacijos skirtingomis versijomis susijusius internetinius projektus, jų variantus:
1. asinchroninės komunikacijos pagrindu veikiantys projektai. Tai komunikacija vieno su vienu (one-to-one), arba, tam tikrais atvejais, vienas daugeliui (one-to-many). Tokie projektai realizuojami kaip apsikeitimai pranešimais, kai atitinkamo pranešimo reikia išlaukti tam tikrą laiką. Geriausias tokių projektų pavyzdys – elektroninis paštas ar užklausimai internete, atitinkamų svetainių administratoriais;
2. sinchroninės komunikacijos pagrindu veikiantys projektai. Tai komunikacija tiesiogine linija (online chat). Tokiu principu rengiamos diskusijos bei pokalbiai virtualioje aplinkoje, kai pranešimais keičiamasi interaktyviai, tuo pačiu momentu. Geriausi pavyzdžiai – IRC, Skype, ICQ, taip pat įvairūs diskusijų forumai;
3. tradicinės žiniasklaidos naudojami nauji darbo metodai internete. Tradiciniai informacijos pateikimo šaltiniai taip pat turi taikytis prie naujų darbo sąlygų. Tokį persitvarkymą lemia kelios priežastys. Visų pirma – media-morfozes fenomenas. Tai situacija, kai nusistovėjusiose sistemose (televizijoje, spaudoje, radijuje) atsiranda kažkoks naujas, technologiškai spartesnis ir pranašesnis objektas (pvz., internetinė spauda) ir tai skatina poreikį prisitaikyti prie naujovių, viską kardinaliai pakeisti. Šis fenomenas skatinamas tradicinių visuomenės informavimo priemonių baimės likti nuošalyje. Kaip mediamorfozės fenomeno išdavą galima paminėti internetinių informacinių portalų kūrimąsi, kur tuo pačiu metu, kompiuterio ir interneto tinklų pagalba prieinama tiek spausdintinė, tiek audeo, tiek video informacija. Tačiau, antra vertus, čia neapsieinama ir be marketinginio tikslo. Nauji darbo metodai vartojami ir reklaminiais sumetimais, kurie vadovaujasi logika „taip daro visi“ ir argumentuojami, kaip investicijos į ateitį. Marketinginis tikslas, be reklaminių sumetimų, taip pat siekia užtikrinti vartotojų patikimumą ir pasitikėjimą. Komercinė organizacija (taip pat ir komerciniais pagrindais veikiančios visuomenės informavimo priemonės) bus vertinama, ja bus pasitikima, jei apie ją žinos kuo daugiau žmonių ir ji bus matoma kuo įvairesniame kontekste. Dėl šios priežasties daug vartotojų tebelieka „lurkers“ – tai tarytum prilyginama pasyviam televizijos ar pramoginių žiniakslaidos priemonių naudojimui, kai nebendraujama ir nesikišama į turinį;
4. e-paslaugos. Tai galimybė įsigyti prekes ir gauti paslaugas internetu. Visi žinome apie e-parduotuvių, e-knygynų , e-duomenų bazių egzistavimą, e-bankininkystę, mokesčių apsimokėjimo internetu galimybes. Taip pat e-paslaugas teikia ir valstybinės institucijos (tačiau apie tai – kitose paskaitose). Tokiu būdų į interneto erdvę perkalami ir paslaugų teikėjo-gavėjo santykiai, paslaugų teikimu-gavimu pagrįsta komunikacija;
5. e-administravimas. Tai galimybė perkelti institucinį bendradarbiavimą į elektroninę erdvę. Tokiu būdu bei panaudojant naujas informacines technologijas, galima palengvinti valdžios institucijų tiek vidinio, tiek išorinio darbo ir bendradarbiavimo kontrolę, pagreitinti tarpusavio komunikaciją. Kaip pavyzdį galima paminėti per interneto ekplorerį veikiančias institucijų vidaus dokumentų centralizuotas administravimo, tvarkymo, priskyrimo programas (@vilys), taip pat finansinės atskaitomybės kaupimo programas, surenkančias atskirų pavaldžių įstaigų finansines atskaitomybes ir padedančias paruošti jų suvestines (pvz., „AVAKOMPAS“) ir pan. Taip pat valdžios institucijų funkcijas ir jų tarpusavio bendradarbiavimą palengvina darbuotojams reikalingos informacijos ir formų talpinimas interneto svetainėse, ar specialių skaitmeninių jų variantų rengimas (pvz., Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Statistikos departamento prie LRV teikiamos galimybės pildyti ir siųsti formas elektroniniu būdu).
Toks elektorinių projektų skirstymas gana stambus, tačiau jis aiškiai parodo internetinės komunikacijos transformacijos variacijas ir atskleidžia dažniausiai sutinkamų internetinių projektų tipologiją.
Svarbu prisiminti, kad, kaip jau minėta, esminis internetinės komunikacijos privalumas – daugiakryptis ir daugiakanalis (multiple media) informacijos judėjimas. skaityti daugiau..

Internetas žiniasklaidos dalis

Tema 4:
INFORMACINĖ VISUOMENĖS PLĖTRA IR KOMUNIKACIJA: INTERNETINĖS KOMUNIKACIJOS APSEKTAI

Konsolidacija – internetas kaip nacionalinės žiniasklaidos dalis
Konsolidacija – įsitvirtinimas, suklestėjimas, interneto kaip vienos iš žiniasklaidos rūšių pripažinimas. Taigi konsolidacija – tai interneto brandos stadija.
Šiuo metu internetui taikomi visi reikalavimai, kaip ir kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, taip pat kiti įstatymai, kaip LR asmens duomenų apsaugos įstatymas, LR telekomunikacijų įstatymas, LR elektroninio parašo įstatymas, LR valstybės registrų įstatymas, Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija – visi šie teisės aktai reglamentuoja ir reguliuoja informacijos skelbimą ir tvarkymą internete, kaip ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Visuomenės informavimo įstatyme nurodoma, kas yra visuomenės informavimo priemonėmis platinama informacija, kokia ji gali būti, reglamentuojama, kokia informacija yra draudžiama. Šame įstatyme žiniasklaidos priežiūros ir kontrolės funkcijos deleguojamos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai bei Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriui. Būtent pastarasis turi prižiūrėti, kas skelbiama žinaisklaidoje, o taip pat ir kokio turinio informacija talpinama internete. Be teisinio reguliavimo Lietuvoje veikia ir žiniasklaidos priemonių savireguliacija, kai leidėjai ir kūrėjai, prisijungia prie Žurnalistų etikos kodekso, kuriame numatytos ribos, kas visuomenės informavime leidžiama ir iki kokio laipsnio. Interneto konsolidacijos etapas pasireiškia tuo, kad valstybės teisės aktais nustatoma, kas leidžiama, o kokia informacija ar veiksmai turi būti ribojami.
Kyla klausimas, kodėl interneto konsolidacija nebuvo įvesta iš karto. Išskiriama keletas probleminių klausimų, atsakymų į kuriuos suradimas duoda pagrindą interneto konsolidavimo procesui:
• Kas yra informacijos autoriai? Internetinės informacijos turinio kūrime dalyvauja mišrūs kūrėjai (nebūtinai pakankamai išsilavinę). Tik pastaruoju metu atsiranda kritinė masė pakankamai išsilavinusių autorių;
• Koks turinio pobūdis? Tai suprantama kaip laisvalaikio dalis arba kaip skelbimų lenta, kurioje yra apie kažką informuojama. Tik pastaruoju metu internete skelbiamos informacijos pobūdis smarkiai išsiplėtė;
• Teisinis reglamentavimas: pvz., Ispanijoje aiškiai reglamentuota, kas gali būti kūrėjas, koks tinklalapis gali būti registruojamas. Lietuvoje taip pat tinklalapyje reikia nurodyti, kas yra leidėjai ir įmonės registro numerį. Gali egzistuoti ir kitokios versijos, bet vartotojams turi būti aišku, kas yra kas – kur informacija oficiali, o kur gali būti skelbiami ir gandai ar daugiau pramoginės naujienos;
• Kaip internetiniai projektai išsilaiko? Ankščiau tai buvo kūrėjų iniciatyva. Tačiau, plečiantis vartojimui, didėjant e-būdu teikiamų paslaugų asortimentui, reikia rasti realesnių portalų ir projektų išlaikymo šaltinių. Vienas jų – reklama, kurios augimo rinkoje tempai yra be galo spartūs;
• Kokiuose konsorciumuose dalyvaujama? Šiuo metu steigiasi vis daugiau mišrių žiniasklaidos organizacijų, apimančių ir televiziją, ir spaudą, ir internetą (pvz., Norvegijos media grupė „Schibsted ASA“ per dukterinę savo bendrovę „Schibsted Baltics“ įsigijo 51 proc. UAB „Plius“ akcijų. UAB „Plius“ administruoja automobilių svetainę www.autoplius.lt ir leidžia savaitinį žurnalą “Autoplius” bei administruoja nekilnojamo turto tinklalapį www.domoplius.lt);
• Kaip internetinės komunikacijos fenomenas tyrinėjamas? Požiūris į komunikaciją: kompiuteriu bendrauja interpersonaliai – tuomet tokia komunikacijos sritimi daugiau domisi edukologija ir informacijos valdymo mokslai, bet ne masinės komunikacijos specialistai. Tačiau ilgainiui pasirodė, jog internetinė komunikacija apskritai keičia komunikacijos mokslų suvokimą. Internetas įgalina naujus šaltinio, pranešimo ir gavėjo santykius, todėl leidžia naujai įvertinti senuosius apibrėžimus, nurodančius, kas tai yra auditorija, kas yra komunikacijos kanalas (medium) bei kaip perduodami pranešimai.
Naujų komunikacijos technologijų susiliejimas (media konvergencija) kartu parodo ir tokį neigiamą aspektą, kad pati auditorija tampa vis labiau fragmentiška.
Kad būtų galima išsamiau analizuoti naująją internetinę komunikaciją bei jos pasekoje atsirandančius pokyčius, būtina nustatyti, ką mes turime galvoje kai kalbame apie visuomenės informavimą ir jam pasitelkiamas priemones. Taigi visuomenės informavimo priemonės – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Visuomenės informavimo priemonėms, pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, nepriskiriami techniniai ir tarnybiniai dokumentai, taip pat vertybiniai popieriai.
Internetas įvardinamas kaip masinės komunikacijos erdvė, kurioje pastebima masinė visų žiniasklaidos priemonių konvergencija. Tačiau taip vertinant internetą vis tik paaiškėja, jog nei masiškumas, nei interneto sutapatinimas su žiniasklaidos priemonėmis negali būti apibrėžti kaip tinkantys visoms situacijoms. Net priešingai – jie turi būti pritaikomi konkrečiam kontekstui. Internetas yra daugiaplanis komunikavimo kanalas (daugiaplanis „medium“), nes jame susilieja daug įvairių komunikacijos versijų.
Internetui tinka tradicinis šaltinis-pranešėjas-gavėjas komunikacijos modelis, tačiau neretai jis įgauna naujų atspalvių. Internetinę komunikaciją galima įvardinti kaip tęstinę (WWW kūriniai, e-paštas ir t.t.):
• Tradicinės komunikacijos modelis internete „išauga“ ir apima didelę auditoriją;
• Informacijos šaltinis čia pat gali kisti ir transformuotis nuo vieno žmogaus e-paštu perteikiamos informacijos iki daugelio šaltinių, kurie atsiranda diskusijų grupėje;
• Turinio rengėjais gali būti ir žurnalistai-profesionalai, ir mėgėjai;
• Informacija įgyja naujas formas: ji gali turėti pokalbio elementų (pokalbis naujienų grupėje, diskusija, forumas) arba gali tapti nuolat atnaujinama ir papildoma teksto informacija (DELFI žiniose pranešimai su nuoroda (atnaujinta 14.54)). Auditorija tuo pačiu metu gali sudaryti ir vienas žmogus, ir dešimtys arba milijonai;
• Ta pati auditorija gali tapti ne tik pranešimo gavėjo, bet ir siuntėju (šaltiniu). Čia atsiranda būtinybė kalbėti apie interaktyvumą.
Interaktyvumas – tai vienas svarbiausių interneto elementų. Būtent jo dėka įmanomos komunikacijos proceso transformacijos, pastebimos internete.
Teoriškai interaktyvumas – tai laipsnis, iki kurio pranešimai siejasi vienas su kitu bei vėlesni pranešimai su ankstesniais, o „centrinis interaktyvumo objektas“ – tai pranešimų gija.
Interaktyvumas internete pasireiškia galimybe naudotis šiais gebėjimais:
1. komunikacijos proceso dalyvio gebėjimas valdyti/kontroliuoti – tai laipsnis, iki kurio komunikacijos proceso dalyviai gali šį procesą kontroliuoti ir keistis informacijos siuntėjo bei gavėjo vaidmenimis;
2. gebėjimas dalyvauti ir keisti – tai laipsnis, iki kurio vartotojai gali dalyvauti realiame laike modifikuojant/keičiant informacinės aplinkos formą ir turinį;
3. nuoseklus informacinių pranešimų prasmių „junglumas“- tai laipsnis, iki kurio žinios ar informaciniai pranešimai yra nuosekliai susiejami vieni su kitais, ypač kalbant apie vėlesniųjų žinių susiejimą su joms giminingomis ankstesniosiomis (laikas be apribojimų);
4. virtuali bendravimo „simuliacija“ – vartotojų gebėjimas internetinėje erdvėje suvokti, kaip simuliuoti tarpasmeninę komunikaciją ir taip žinojimo apie tele-dalyvavimo metodus įgijimas.
Internetinė komunikacija – tai deklaratyvi komunikacija, nes jos metu mes galime kontroliuoti tokių tradicinių visuomenės informavimo kanalų, kaip radijas, televizija, laikraščiai, turinį. Teikti savo pastabas, pastebėjimus realiame laike. Tai taip pat yra reaguojanti komunikacija – palaikomas grįžtamasis ryšys tarp vartotojų ir informacijos teikėjų. skaityti daugiau..

Socialinis pranešimas

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA
SOCIALINIS PRANEŠIMAS
2006–2007 m.
Vilnius 2007

Mieli Socialinio pranešimo skaitytojai,
kaip ir kasmet, pateikiame Jums vertinti praėjusių metų ir šių metų pradžios mūsų veiklos apžvalgą. Jau ne vienerius metus stengiamės dirbti taip, kad Jūs – mūsų šalies žmonės – jaustumėtės socialiai saugesni, galėtumėte vaisingai dirbti savęs vertą darbą ir būtumėte tikri dėl ateities. Praėję metai buvo kruopštaus, nuoseklaus kasdieninio mūsų darbo metai. Jo dėka socialinės apsaugos sistema toliau stiprėjo, besitęsiantis ekonominis augimas įgalino ją būti arčiau Jūsų, geriau ir dosniau reaguoti į Jūsų poreikius, šalinti skurdą ir stiprinti socialinę sanglaudą. Gerėjo reikalai darbo rinkoje – didėjo užimtumas, mažėjo nedarbas, darbo vietos tapo saugesnės, o darbdavių ir darbuotojų santykiai skaidresni. Apie tai smulkiau kalbama Pranešime, o šioje įžangoje norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į kai kuriuos mūsų veiklos prioritetus, kurių svarba šiandien didėja. Sparti šalies gyvenimo kaita verčia nuolat atnaujinti mūsų veiklos kryptis, geriau pritaikyti socialinę ir darbo politiką prie naujai iškylančių žmonių poreikių. Sumažėjęs gimstamum as, vis labiau juntamas darbo jėgos trūkumas ir perspektyvoje ryškėjantis šalies gyventojų senėjimo procesas verčia daugiau dėmesio atkreipti į šeimą, modifikuoti šeimos politiką taip, kad vaikus auginantiems tėvams būtų sudaromos kuo palankesnės sąlygos derinti šeimos ir darbo pareigas. Tik taip galėsime pasiekti, kad nepritrūktų nei darbo rankų, nei vyresnę kartą galėsiančio pakeisti jaunimo. Jau pradėtus palankios šeimai aplinkos kūrimo darbus ketiname intensyviai plėtoti.
Socialinis pranešimas 2006-2007 m. 3
Kita palyginti nauja prioritetinė mūsų darbo kryptis – ekonominės migracijos valdymas. Parengta Ekonominės migracijos reguliavimo strategija turėtų pasitarnauti, kad šalis nebeprarastų taip reikalingų darbo rankų, kad mūsų tautiečiai grįžtų namo ir čia pritaikytų įgytą darbo patirtį. Šioje srityje jau turime gerą įdirbį, kuris leidžia tikėtis sėkmės ateityje. Darbo rankų trūkumas – ne tik dabartinė, bet ir ateityje išliksianti problema, kurią sukelia nepalankūs demografiniai poslinkiai ir migracija. Todėl svarbu grąžinti į darbo rinką kuo daugiau iš jos pasitraukusių, bet galinčių dirbti žmonių, skatinant jiems palankių kokybiškų darbo vietų kūrimą ir palankių darbo sąlygų bei santykių atsiradimą. Šia kryptimi nemažai darome, bet turėsime nuveikti dar daugiau. Čia paminėjau vos keletą svarbiausių mūsų veiklos aspektų ir krypčių. Daugiau ir išsamiau apie mūsų veiklą kviečiu skaityti pačiame Pranešime, kurio, kaip ir visos mūsų veiklos, vertinimo laukiame. Dėkoju Pranešimo rengėjų darbo grupei ir visiems, padėjusiems jį parengti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė
4 Socialinis pranešimas 2006-2007 m.
SOCIALINIO PRANEŠIMO 2006–2007 m. RENGĖJAI
ĮVADAS Dalia Milkevičienė Ramunė Tarasevičiūtė Stanislovas Valickas
DARBO RINKA Gintarė Bužinskaitė Rimantas Garbštas Asta Kraujalytė Rasa Malaiškienė Auksė Rėklaitytė Jurga Šimkutė Raimonda Sneigienė Jurgita Vitkauskienė
SOCIALINIS DRAUDIMAS IR PENSIJOS Vaidotas Kalinauskas Aušra Kanclerienė Vidija Paštukienė
SOCIALINĖ PARAMA Danutė Akulavičienė Almira Gecevičiūtė Gražina Jalinskienė Tatjana Knyzienė Andrius Tekorius Kristina Vaitkevičienė
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA Daiva Junevičienė Vanda Juršėnienė Daiva Zabarauskienė
NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE Milda Petrokaitė Karolina Anda Juodpusytė
Darbo grupės vadovas dr. Povilas Vytautas Žiūkas Mokslinis redaktorius dr. Romas Lazutka Koordinatoriai: Vaida Budzevičienė, Kristina Vaitkevičienė
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybė dėkoja Socialinio pranešimo rengimo grupei ir ministerijos departamentų vadovams už nuoširdų darbą rengiant šį leidinį.
Socialinis pranešimas 2006-2007 m. 5
TURINYS
1. ĮVADAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .7 1.1. Ministerijos misija ir strateginiai tikslai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .9 1.2. Ryšiai su visuomene ir gyventojų konsultavimas socialinės apsaugos klausimais . . . . . . . . . . . . . . . . . .15 2. DARBO RINKA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19 2.1. Užimtumo ir investicijų į žmogiškąjį kapitalą skatinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .19 2.2. Darbo santykių reguliavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .52 3. SOCIALINIS DRAUDIMAS IR PENSIJOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .72 3.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo finansai 2006 metais. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .72 3.2. Valstybinio socialinio draudimo sistemos tobulinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .73 3.3. Pokyčiai pensijų sistemoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .81 3.4. Pensijų kaupimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .89 3.5. Išvados ir apibendrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .93 4. SOCIALINĖ PARAMA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .94 4.1. Socialinė parama šeimoms ir vaikams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .94 4.2. Vaikų globa. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .107 4.3. Jaunimo politika. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .117 4.4. Socialinės paslaugos ir socialinis darbas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .117 4.5. Nukentėjusių asmenų socialinė apsauga ir jos įgyvendinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .124 4.6. Skurdo ir socialinės atskirties mažinimo bei Gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijų įgyvendinimo priemonių vykdymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .128 5. LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .141 5.1. Lygios galimybės ir nediskriminavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .141 5.2. Neįgaliųjų socialinė integracija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .142 5.3. Lyčių lygybės užtikrinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .149 5.4. Užsieniečių, gavusių prieglobstį, socialinė integracija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .154 5.5. Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinė adaptacijos 2004–2007 metų programa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .155 5.6. Išvados. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .156 6. NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .158 6.1. Veikla, susijusi su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .158 6.2. Ekonominė migracija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .170 7. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .179 7.1. Dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .179 7.2. Tarptautinės sutartys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .185 7.3. Tarptautiniai susitarimai ir projektai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .188 8. PRIEDAI. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .190
6 Socialinis pranešimas 2006-2007 m.
1 ĮVADAS
2006 metai ir 2007 metų pirmoji pusė, kurią aprėpia šis Socialinis pranešimas, į Lietuvos socialinės raidos istoriją bus įrašyti kaip pakankamai sklandaus darbo laikotarpis. Stabili politinė padėtis, nepaisant ministrų pirmininkų pasikeitimo, besitęsiantis ekonomikos augimas, tvirtėjantys viešieji finansai ir teigiamas eurointegracijos poveikis sudarė geras prielaidas tęsti socialinės apsaugos programas, jas tobulinti atsižvelgiant į išryškėjančias arba jau anksčiau pastebėtas spragas, kurių taisymas iki šiol buvo atidėliojamas dėl nepakankamų išteklių. Jeigu šalyje per apžvelgiamą laikotarpį ir buvo tam tikrų nesklandumų – tai greičiau augimo iššauktos problemos. Vietoje nedarbo vis dažniau minima darbo jėgos stoka, nors emigracija pastebimai sumažėjo. Gyventojų ir valstybės fondų pajamų, o tuo pačiu išlaidų augimas atkreipė dėmesį į galimą infliacijos didėjimą. Iš esmės 2006–2007 metai buvo labai palankūs Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai. Šis Socialinis pranešimas sudarytas iš septynių pagrindinių dalių. Pirmojoje – įvadinėje dalyje – pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija ir strateginiai tikslai. Jie ir lemia visą aprašomos veiklos struktūrą, nes sutelkia siekti šių strateginių tikslų: visų pirma užtikrinti sklandų darbo rinkos veikimą; dirbančiųjų draudimą nuo pajamų praradimo dėl socialinės rizikos; nedirbančių asmenų socialinę paramą, lygias galimybes socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir jų socialinę integraciją. Išvardintoms sritims Socialiniame pranešime skirtos atskiros dalys. Tokia struktūra sudaryta vadovaujantis logika, kad tiesiausias kelias į piliečių gerovę eina per darbo rinką. Joje patyrę nesėkmę žmonės dėl ligos, amžiaus ar kitų iš anksto numatytų priežasčių yra apsaugomi valstybinės socialinio draudimo sistemos. Nedirbantys asmenys, o taip pat ir dirbančių asmenų šeimos, turinčios papildomų išlaidų dėl išlaikomų šeimos narių, remiami socialinės paramos sistemos tiek piniginėmis išmokomis, tiek kompensacijomis. Silpnesnes, sunkiau pritampančias darbo rinkoje ir kitoje veikloje asmenų grupes (neįgaliuosius, pabėgėlius, buvusius kalinius ir kt.), stengiamasi integruoti taikant specialias programas. Paskutinės dvi pranešimo dalys skirtos, atitinkamai: integracijos į ES klausimams ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Kiekviena iš minėtų dalių turi po kelis skyrius. Šie, savo ruožtu, turi po kelis poskyrius, priklausomai nuo atitinkamos socialinės apsaugos administravimo struktūros. Žemiau paminė
Socialinis pranešimas 2006-2007 m. 7
1 skyrius
sime tik kai kuriuos pagrindinius kiekvienos skaitytojui pristatomo Socialinio pranešimo dalies aspektus. 2006–2007 metais Lietuvos darbo rinkoje buvo stebimi dideli pokyčiai. Toliau didėjo gyventojų užimtumo lygis, mažėjo nedarbas. Darbo jėgos pasiūlos perteklių keitė darbo jėgos trūkumas. Tačiau išliko ekonomiškai neaktyvių, pagyvenusių, riboto darbingumo asmenų įtraukimo į darbo rinką problema. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama jai priskirtus uždavinius žmogiškųjų išteklių plėtros srityje, įgyvendino valstybinę darbo rinkos profesinio mokymo politiką, užtikrino darbo rinkos profesinio mokymo sistemos funkcionavimą bei tobulinimą ir koordinavo reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą. Su darbo rinka betarpiškai susijusios kelios Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento (toliau vadinama – BPD) priemonės. Už jas kaip tarpinė institucija atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pranešime patekti duomenys apie šių priemonių įgyvendinimą ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimą ir bendrojo finansavimo lėšų planavimą, priemonių įgyvendinimą ir priežiūrą. Be to, ministerija pastaraisiais metais aktyviai dirbo dalyvaudama rengiant ES struktūrinės paramos Lietuvai 2007–2013 m., kuri skiriama iš Europos socialinio fondo, Europos regioninės plėtros fondo bei Sanglaudos fondo, lėšų panaudojimo strategiją bei atskiras veiksmų programas, skirtas strategijai įgyvendinti. Ministerija ir jos kuruojamos institucijos 2006–2007 m. sustiprino veiklą siekiant iš esmės pagerinti padėtį darbo rinkoje kovos su nelegaliu darbu ir darbų saugos aspektais. Žymiai sumažintas nelegaliai dirbančių asmenų skaičius statybose, žemės ūkyje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. 2006 m. darbo inspektoriai išaiškino per 50 tūkst. darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimų. Buvo toliau tobulinama darbuotojų saugos ir sveikatos teisinė bazė, perkeliant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas į nacionalinius teisės aktus. 2007 m. rengiama nacionalinė darbuotojų saugos ir sveikatos strategija. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiame Socialiniame pranešime pakankamai daug vietos skiriama permainoms socialiniame draudime pristatyti. Palanki padėtis ūkyje ir darbo rinkoje bei šešėlinių darbo santykių mažėjimas labai palankiai įtakoja Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Augant jo pajamoms ne tik didinamos pensijos bei kitos išmokos, bet ir tobulinama jų teikimo tvarka, išmokų skaičiavimo formulės. Visa tai didina dirbančiųjų socialinį saugumą. Didžiulės permainos Lietuvoje vyksta socialinių paslaugų srityje. Įsigaliojus socialinių paslaugų įstatymui, keičiasi socialinių paslaugų organizavimo ir valdymo pagrindai. Parengti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja naujus socialinių paslaugų organizavimo, valdymo pagrindus, socialinių paslaugų teikimo, skyrimo ir gavimo principus. Šiame pranešime apžvelgiami socialinių paslaugų pokyčiai per paskutinius metus. Plečiantis nestacionarių socialinių paslaugų tinklui, vis daugiau žmonių turi galimybę gauti reikiamas paslaugas bendruomenėje. Bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos skatinamos aktyviau dalyvauti socialinių paslaugų organizavime ir teikime, taip tikimasi išplėsti socialinių paslaugų teikėjų tinklą ir ugdyti bendruomenės narių požiūrį į socialinių paslaugų svarbą. Nepalankūs demografiniai pokyčiai, šeimų sunkumai auginant vaikus lemia nuolatinį Vyriausybės dėmesį teikti paramą šeimai. 2006 metais ir toliau buvo tikslinamos socialinės paramos teikimo sąlygos, didinami paramos dydžiai, siekiant visoms vaikus auginančioms šeimoms užtikrinti finansinę valstybės paramą ir garantuoti socialinį saugumą. Šios sistemos plėtojimas ir pokyčiai, įvy
8 Socialinis pranešimas 2006–2007m.
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 9
Įvadas
kę 2006–2007 metais, taip pat atspindėti pateiktame pranešime. Pateikti statistiniai duomenys apie socialines išmokas bei kompensacijas nepasiturinčioms šeimoms ir pagrįsti tokios paramos pokyčius lėmę veiksniai. 2007 metai Europos Komisijos paskelbti Lygių galimybių visiems metais. Diskriminacijos formų panaikinimas yra būtina ir esminė sąlyga, užtikrinanti kiekvieno žmogaus teises ir asmeninę gerovę. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai draudžia diskriminaciją. Teisinės sistemos nediskriminavimo srityje sėkmė priklauso nuo to, kiek suteikiama socialinės paramos socialiai pažeidžiamiems gyventojams. Praėjusiais metais ministerija toliau stiprino neįgaliųjų socialinės integracijos veiklą. Tai atspindėta ir šiame pranešime. Pateikta nemažai medžiagos apie aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis programą, Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007-2011 metų programą Šiame Socialiniame pranešime daugiau dėmesio, negu ankstesniais metais, skiriama ekonominės migracijos klausimui. Pastaraisiais metais gyventojų ekonominės migracijos problema Lietuvai tapo labai aktuali. Laisvas darbuotojų judėjimas yra viena iš pagrindinių laisvių, kurias ES piliečiams garantuoja Europos Sąjungos steigimo sutartys bei jo teisynas. Tačiau dėl emigracijos Lietuva daugiausia praranda darbingo amžiaus gyventojų. Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir emigracijos mastai kelia didelį susirūpinimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio vadovaujama darbo grupė parengė Ekonominės migracijos reguliavimo strategiją, kurią kartu su jos įgyvendinimo priemonių 2007–2008 metų planu patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Siekiama, kad spartaus ekonominio augimo sąlygomis Lietuvoje nepritrūktų darbo jėgos bei būtų išvengta neigiamų migracijos proceso pasekmių. Strategijos įgyvendinimą koordinuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Aukščiau paminėti ir kiti šiame trumpame įvade nepaminėti darbo rinkos plėtros, jos priežiūros, socialinio draudimo, socialinės paramos ir tarptautinių ryšių socialinės politikos srityje aspektai buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akiratyje 2006–2007 metais. Suprantama, kad darbai šiose srityse nesustoja su Socialinio pranešimo parengimu. Todėl besidomintieji pokyčiais socialinės apsaugos srityje aktualios informacijos gali rasti ir ministerijos svetainėje žiniatinklyje: http://www.socmin.lt.
1.1. MINISTERIJOS MISIJA IR STRATEGINIAI TIKSLAI
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija veikia vadovaudamasi savo strateginiu veiklos planu.1 Strateginis veiklos planas – dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į aplinkos analizę, apibrėžiama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane aprašoma, kaip institucija, naudodama turimus biudžeto asignavimus ir vykdydama programas, įgyvendina Vyriausybės strateginius tikslus (prioritetus).
1 Ministerijos strateginis veiklos planas 2007 metams buvo rengiamas vadovaujantis 2006 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 193 ,,Dėl Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo plano patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 25-847).
10 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1 skyrius
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu, ministerija savo misiją 2007 metais vykdo, siekdama šių strateginių tikslų: 1. Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius. 2. Siekti efektyvios socialinės apsaugos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.
Ministerijai asignavimai 2007 metams patvirtinti įstatymu2, asignavimai ministerijos vykdomoms programoms patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu3. 2007 metais pirmajam strateginiam tikslui įgyvendinti numatyta 190691 tūkst. Lt, antrajam tikslui įgyvendinti – 1413 867 tūkst. Lt (žr. 1.1-1 lentelę).
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaidos programoms įgyvendinti 2007 metais (tūkst. litų)
PROGRAMOS LĖŠOS
Asignavimų valdytojo tikslas: Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius
1.2. Užimtumo didinimo programa 45305
1.3. Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje mokslinių tyrimų programa 488
1.4. Profesinio sveikatos pakenkimo prevencijos ir saugos darbe gerinimo programa 575
60.2. Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti) 17525
60.3. Specialioji Europos socialinio fondo programa (BPD įgyvendinti) 70094
60.7. Specialioji Europos socialinio fondo programa (Bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti) 10000
2 2006 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas Nr. X-963 (Žin., 2006, Nr. 138-5267). 3 2007 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 91 ,,Dėl 2007 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtintų asignavimų paskirstymo pagal programas“ (Žin., 2007, 15-535).
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 11
Įvadas
PROGRAMOS LĖŠOS
Asignavimų valdytojo tikslas: Siekti efektyvios socialinės apsaugos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją
2.1. Neįgaliųjų socialinės integracijos programa47340
2.2. Socialinių paslaugų plėtros įstaigose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programa 18668 2.3. Paramos socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir kitos ministerijos veiklos programa 23263
2.4. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa5000
2.6. Vaiko teisių į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime įgyvendinimo programa 10619
2.8. Valstybinių pensijų, šalpos ir kitų socialinės paramos išmokų programa 836920
2.9. Jaunimo politikos įgyvendinimo programa 3470
2.10. Išmokų vaikams programa 465536
60.9. Specialioji Europos pabėgėlių fondo programa 3051
Iš viso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programoms 1604558
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 1.1-1 lentelė
2007 metais ministerija strateginius tikslus įgyvendina, vykdydama 16 programų. Siekiant strateginio tikslo ,,Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius“ vykdomos šios programos:
1.2. Užimtumo didinimo programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos: vietinių užimtumo iniciatyvų projektams įgyvendinti; socialinėms įmonėms remti; bedarbių profesiniam mokymui aktyvių darbo rinkos politikos priemonių pagalba; Lietuvos darbo biržai dalyvauti Europos užimtumo tarnybų tinklo (EURES) veikloje; Europos socialinio fondo agentūrai išlaikyti; nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų psichologiniam ir profesiniam konsultavimui, profesiniam mokymui, socialinei reabilitacijai bei integracijai; įmonių socialinei atsakomybei skatinti; profesinių sąjungų koordinacinių centrų steigimui regionuose remti.
12 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1 skyrius
1.3. Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje mokslinių tyrimų programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos konkrečių socialinės apsaugos ir darbo sričių konkursiniams moksliniams darbams finansuoti.
1.4. Profesinio sveikatos pakenkimo prevencijos ir saugos darbe gerinimo programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos: nelaimingų atsitikimų darbe prevencijai stiprinti; vertinti darbo priemonių atitiktį privalomiems saugos reikalavimams atitikties vertinimo įstaigose, sustiprinus jų materialinę-techninę bazę bei išplėtus jų akreditavimo sritį, ir kt.
60.2. Specialioji Europos Regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti) Programai įgyvendinti skirtos lėšos naudojamos Lietuvos Bendrojo programavimo dokumento 2004–2006 metams priemonės ,,Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ ministerijos kompetencijai tenkančioms veikloms: darbo rinkos bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtrai.
60.3. Specialioji Europos socialinio fondo programa (BPD įgyvendinti) Programai įgyvendinti skirtos lėšos naudojamos Lietuvos Bendrojo programavimo dokumento 2004–2006 m. priemonėms: ,,Užimtumo gebėjimų ugdymas“, ,,Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ bei ,,Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“ įgyvendinti.
60.7. Specialioji Europos socialinio fondo programa (Bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti) Programai įgyvendinti lėšos skiriamos Europos Bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti: remti asmenų grupes, susiduriančias su specifine diskriminacija darbo rinkoje, siekiant didinti jų užimtumą, plėtoti šeimyninio ir profesinio gyvenimo suderinamumo galimybes, remti prieglobsčio prašytojų galimybes užimtumo srityje.
64.1. Specialioji Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2007–2013 metų programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos 2007–2013 metų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos I prioritetui ,,Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ bei 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos III prioriteto ,,Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas“ priemonei ,,Profesinio mokymo, valstybės užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančios, socialines paslaugas ir paslaugas neįgaliesiems teikiančios institucijos“ įgyvendinti.
Siekiant strateginio tikslo ,,Siekti efektyvios socialinės apsaugos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją“ vykdomos šios programos:
2.1. Neįgaliųjų socialinė integracija Programai įgyvendinti lėšos skiriamos neįgaliesiems aprūpinti techninės pagalbos priemonėmis; profesinės reabilitacijos paslaugoms teikti; Nacionalinės žmonių su negalia socialinės inte
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 13
Įvadas
gracijos 2003–2012 metams programos bei Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007–2013 metų programos priemonėms įgyvendinti. 2.2. Socialinių paslaugų plėtros įstaigose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos šioms įstaigoms prie ministerijos: Pabėgėlių priėmimo centrui, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai, Techninės pagalbos neįgaliesiems centrui, Socialinių paslaugų priežiūros departamentui, Trišalės tarybos sekretoriatui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, Ginčų komisijai, Neįgaliųjų reikalų departamentui bei Jaunimo reikalų departamentui.
2.3. Paramos socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir kitos ministerijos veiklos programai įgyvendinti lėšos skiriamos: įsikūrimo pašalpoms tremtiniams, persikėlimo išlaidoms dengti, lietuvių kalbos kursams, permokymo ir perkvalifikavimo kursams, įdarbinimo programoms; prieglobstį gavusiems užsieniečiams integruoti į šalies visuomenę: laikinai juos apgyvendinti, organizuoti užimtumą bei šviesti, socialinei bei sveikatos apsaugai, visuomenei informuoti apie prieglobstį gavusius užsieniečius; darbuotojams, dirbantiems su prieglobstį gavusiais užsieniečiais, mokyti; gyventojų, skambinančių į psichologinės pagalbos tarnybas, pokalbiams apmokėti; psichologinės pagalbos tarnybų administravimo išlaidoms iš dalies dengti; organizacijų parengtiems projektams, skirtiems priverstinės prostitucijos aukų socialinei pagalbai ir reintegracijai į visuomenę remti; darbuotojų, dirbančių su prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukomis, kvalifikacijai kelti; lygioms galimybėms vyrams ir moterims dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse sudaryti, vykdant Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių programos priemones; socialiniams darbuotojams atestuoti; darbo ir socialinės apsaugos politikai formuoti ir įgyvendinti; visuomenei informuoti apie socialinės apsaugos ir darbo politiką; ministerijos kompiuterinei bei programinei įrangai prižiūrėti bei atnaujinti; strateginės partnerystės informacinei sistemai prižiūrėti; nacionalinei teisei derinti su Europos Sąjungos teise bei administraciniams gebėjimams tobulinti; rengti seminarus, konferencijas, vykdyti kitą veiklą; vyresnio amžiaus žmones atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų veiklai remti; suteikti esamiems pensijų kaupimo dalyviams informaciją apie jiems atsiradusią galimybę pereiti į kitą pensijų kaupimo bendrovę; skirti lėšas lyčių lygybės instituto patalpų nuomai; skatinti steigti ir remti kiekvienoje apskrities teritorijoje ne mažiau kaip po vieną įstaigą ar organizaciją, teikiančią socialines paslaugas smurto šeimoje aukoms ir užtikrinančią suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą; skatinti steigti kiekvienos apskrities teritorijoje vyrų krizių centrus, skatinti smurtautojų pagalbos sau grupes; organizuoti seminarus, skirtus moterų teisiniam švietimui; organizuoti informacines kampanijas prieš smurtą • • • • • • • • • • • • • • •
14 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1 skyrius
šeimoje, informuoti visuomenę apie pagalbą smurto šeimoje aukoms ir galimybes jomis pasinaudoti, apie bausmes smurtautojams, teisės aktų nustatyta tvarka iš dalies finansuoti nevalstybinių organizacijų, dirbančių smurto prieš moteris šeimoje srityje, veiklos projektus, įgyvendinti kitas Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2007–2009 metų plano 2007 metų priemones; organizuoti darbo rinkos institucijų darbuotojams mokymus apie diskriminacijos formas, lygias galimybes įsigyti profesiją ir darbą; organizuoti mokymus profesinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų nariams apie lygias teises ir jų gynimo priemones; įgyvendinti kitas Nacionalinės antidiskriminacinės 2006–2008 metų programos priemones; remti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą Bendrijos programoje Progress.
2.4. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa Programai įgyvendinti lėšos skiriamos savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų pateiktiems projektams iš dalies finansuoti. Projektai skiriami socialinių paslaugų įstaigų, kuriose pagalba teikiama įvairioms socialinėms gyventojų grupėms, tinklui plėtoti.
2.6. Vaiko teisių į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime įgyvendinimo programa Programos lėšos skiriamos: remti vaikų dienos centrų projektus, skirtus vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, socialinėms problemoms, spręsti; remti projektus, skirtus paslaugoms nuo prievartos nukentėjusiam vaikui, teikti; įvairioms prevencijos priemonėms: visuomenei informuoti, kampanijoms prieš vaikų smurtą rengti ir kt.; vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų kvalifikacijai kelti; vaiko globos organizavimo reikalavimams parengti ir taikyti; vaikų globos institucijų darbuotojų kvalifikacijai kelti; organizuoti tėvų globos netekusių asmenų švietimą; teikti kompleksines paslaugas tėvų globos netekusiems asmenims ir kt.; organizuoti visuomenės švietimo akcijas, informacinius renginius, specializuotą mokymą, siekiant didinti tėvų atsakomybę už vaiko teisių įgyvendinimo užtikrinimą; parengti Vyriausybės nutarimo dėl tikslinės programos, skirtos alternatyvioms apskričių viršininkų vaikų globos namams socialinių paslaugų formoms plėtoti, projektą; atlikti mokslinį tyrimą, siekiant apibrėžti vaiko ekonominio išnaudojimo sąvoką; organizuoti įvairių sričių specialistų (socialinių darbuotojų, mokyklų visuomenės sveikatos specialistų, socialinių pedagogų, policijos pareigūnų, teisėjų ir kt.), dirbančių vaiko teisių apsaugos srityje, mokymą ir kt.
2.8. Valstybinių pensijų, šalpos ir kitų socialinės paramos išmokų programa Programai įgyvendinti lėšos skirtos mokėti Respublikos Prezidento valstybinę rentą; personalines pensijas, pirmojo ir antrojo laipsnio valstybines pensijas; nukentėjusių asmenų valstybines pensijas; mokslininkų pensijas. Už šios programos lėšas taip pat draudžiami bazinei pensijai: motinos • • • • • • •
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 15
Įvadas
(tėvai), auginantys vaikus iki 3 metų; dvasininkai; neįgalių asmenų, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, slaugytojai; mokamos vienkartinės pašalpos ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams bei žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms; mokamos šalpos išmokos; mokamos transporto išlaidų kompensacijos asmenims, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją (25 proc. MGL) bei specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos; žalos atlyginimas nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei; profesinės reabilitacijos pašalpos; kompensacijos sovietinėje armijoje sužalotiems asmenims bei šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms; skiriamos lėšos šalpos išmokoms administruoti; mokamas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti.
2.9. Jaunimo politikos įgyvendinimo programa Programos įgyvendinimo lėšos skiriamos priemonėms jaunimo dalyvavimui, informavimui, verslumui ir socializacijos galimybių plėtrai; jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų programoms ir projektams remti; jaunimo organizacijų potencialui stiprinti; atstovauti jaunimo politikai tarptautinėse darbo grupėse, institucijose bei organizacijose; administruoti programas ,,Veiklus jaunimas“ bei ,,Eurodesk“ ir kt.
2.10. Išmokų vaikams programa Programos įgyvendinimo lėšos skiriamos pervesti lėšas vienkartinei išmokai vaikui mokėti, išmokai vaikui mokėti, išmokai privalomosios tarnybos kario vaikui mokėti, vienkartinei išmokai nėščiai moteriai mokėti, globos (rūpybos) išmokai mokėti, vienkartinei išmokai būstui įsigyti arba įsikurti mokėti, išmokoms vaikams administruoti.
60.9. Specialiosios Europos pabėgėlių fondo programa Programos įgyvendinimo lėšos skiriamos kurti ar gerinti pabėgėlių ar perkeltųjų asmenų priėmimo infrastruktūrą, teikti socialines paslaugas, skatinti jų užimtumą, organizuoti savanorišką grįžimą ir kt.
1.2. RYŠIAI SU VISUOMENE IR GYVENTOJŲ KONSULTAVIMAS SOCIALINĖS APSAUGOS KLAUSIMAIS
1.2.1. Ministerijos ryšių su visuomene veikla
2006 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ryšių su visuomene veikla apėmė visą eilę socialinių akcijų, išleista nemažai informacinių leidinių, suorganizuota kitų ryšių su visuomene priemonių. Vienas didžiausių metų renginių buvo jau trečius metus iš eilės surengta akcija „Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus“. Akcija buvo skirta vaikų smurto prieš vaikus problemai. Akciją pradėjo
16 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1 skyrius
autobusiuko, kuris kartu su aktorių trupe bei psichologe aplankė 45 šalies mokyklas, išlydėtuvės. Moksleiviai dalyvavo teatralizuotame koncerte-spektaklyje „Gėrio kelionė“. Aktoriai – Vaidutis Lengvinas, vaidinantis kartu su „Teatriuku“, ir Loreta Gasiūnaitė, Biržų kultūros centro vaikų dramos studijos vadovė – kartu su vaikais leidosi į kelionę, kurioje jie dainavo, piešė, vaidino, rašė palinkėjimus draugams, tėvams, mokytojams, o taip pat bendravo su psichologe, kuri pasakojo apie blogo elgesio priežastis bei padarinius, diskutavo su vaikais, kaip elgtis. Renginių metu vaikams buvo dalinami akcijos lipdukai, vėjo malūnėliai ir lankstukai, kuriose nurodyta, kur vaikas gali kreiptis, jei jis žino ar jaučia, kad prieš jį smurtaujama. Suaugusieji buvo kviečiami pasirašyti pačių vaikų sukurtą manifestą, kuriuo raginami neskriausti vaikų, padėti ir patarti jiems, į ką kreiptis pagalbos. Akcijos metu visoje Lietuvoje (stotelėse, kolonose) talpinti lauko reklaminiai stendai, kviečiantys nesmurtauti. Akciją vainikavo birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Vilniuje „Siemens“ arenoje vykęs koncertas „Už gražų vaiko pasaulį. Aš noriu svajoti“. Koncerte dalyvavo 54 talentingiausi vaikų globos namų ir mokyklų auklėtiniai, kuriuos atrinko profesionali komisija. Atrinktiems vaikams pasirodymus padėjo rengti žymūs kompozitoriai, prodiuseriai, choreografai, o atlikti padėjo populiarūs Lietuvos atlikėjai. Kita didelio susidomėjimo sulaukusi socialinė akcija – tai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Švietimo ir mokslo ministerija organizuota akcija „Mes norime būti kartu“. Ministerijos pakvietė visos Lietuvos vidurinių mokyklų moksleivius rašiniuose atskleisti savo santykį į neįgalius vaikus, neįgaliųjų vaikų pasaulio supratimą, papasakoti, kaip jie žaidžia ir mokosi kartu su neįgaliaisiais, kuo jie gali prisidėti, kad neįgaliems vaikams būtų gera tarp sveikųjų, ką turėtų daryti suaugusieji, norėdami padėti neįgaliems vaikams. Konkurso organizatoriai gavo per 300 rašinėlių, iš kurių atrinkta 30 geriausių. Rašinių vertinimo komisiją nustebino vaikų rašinėlių nuoširdumas, paprastas vaikiškas žodis, kupinas meilės neįgaliam draugui. 2006 metų kitas ryšių su visuomene veiklos akcentas – tai kartu su Vilniaus dailės akademija dar 2005 metais pradėtos akcijos „Nusišypsokite jaunystei“ geriausių darbų įamžinimas – fotoalbumo išleidimas. Akcija siekta dvi skirtingas kartas apjungti fotografijoje. Kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdė kūrybinį konkursą žurnalistams „Socialinis draudimas – garantija ateičiai“, kuriuo buvo siekiama skatinti žurnalistus supažindinti visuomenę su socialinio draudimo naujienomis, kylančiomis problemomis ir jų sprendimo būdais, atsigręžti į žmogų. Ministerijos iniciatyva lapkričio 19 d., minint Pasaulinę smurto prieš vaikus prevencijos dieną, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės kino teatruose 4 tūkstančiai globos namų auklėtinių ir dienos centrus lankančių vaikų iš visos Lietuvos nemokamai galėjo pamatyti animacinį filmą „Medžioklės sezonas atidarytas“. Taip pat 2006-aisiais atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, padėjusi išsiaiškinti šalies gyventojams aktualiausias socialines problemas, paremtas dokumentinių laidų ciklas ,,Emigrantai“, skirtas šviesti visuomenę, išryškinti emigracijos pasekmes. Išleistas Socialinis pranešimas lietuvių bei anglų kalbomis bei CD, informacinės – reprezentacinės knygelės apie ministeriją lietuvių, anglų kalbomis bei CD pristatantys ministerijos tikslus bei veiklą. Parengti bei išplatinti leidinukai: „Trumpai apie naujoves šeimoms, auginančioms vaikus“ bei „Kompensacijų už šildymą ir paramos šeimoms naujovės“, kiti informaciniai leidiniai, rengti pranešimai spaudai, vykdyta kita šviečiamoji veikla.
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 17
Įvadas
1.2.2. Gyventojų konsultavimas socialinės apsaugos klausimais
Per 2006 metus ministerijos Priimamasis skyrius iš šalies gyventojų gavo 1086 laiškus su pareiškimais, pasiūlymais ir skundais, suteikė apie 1100 žodinių konsultacijų priimamajame apsilankiusiems klientams. Kadangi Priimamojo skyriaus telefono numeris teikiamas per informaciją „118“, žymus ir telefoninių paklausimų srautas. Atsakinėjama ir į paklausimus, gautus elektroniniu paštu, kurių srautas taip pat didėja. Elektroniniu paštu daugiausia rašo jaunesni paklausėjai dėl išmokų vaikams, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo. Elektroniniai paklausimai dažnai būna nepakankamai išsamūs, todėl ir atsakymai kartais – nekonkretūs. Priimamajame ministerijos vadovybė nuolat organizuoja gyventojų priėmimus. 2006 metais daugiausia laiškų gauta iš Vilniaus (186), Kauno (113), Klaipėdos (38), Panevėžio (32) miestų; Jonavos (21), Telšių (21), Radviliškio (19), Panevėžio (16), Utenos (16), Vilniaus (16), Ukmergės (15) ir kitų rajonų. Taigi galima spręsti, kad paklausimų srautas, esant nedidelėms išimtims, tiesiogiai proporcingas mieste ar rajone esamam gyventojų skaičiui. Paklausimų kiekis iš vadinamų „probleminių rajonų“ nėra ypatingai didesnis. 2006 metais šalies gyventojus labiausiai domino pensijų bei socialinio draudimo, socialinių pašalpų ir nedarbo draudimo išmokų, įsidarbinimo galimybės, žalos atlyginimo, vienkartinės materialinės paramos bei kiti klausimai (žr. 1.2.1-1 lentelę).
Gyventojų kreipimosi į ministeriją 2006 metais pagrindinės temos
Kreiptasi dėl Žmonių skaičius Pensijų, socialinio draudimo 453 Socialinės ir nedarbo draudimo išmokų 252 Žalos atlyginimo, neįgalumo ir darbingumo lygio peržiūrėjimo ir kitų teisinių klausimų 171 Vienkartinės materialinės paramos 106 Kiti 104 Iš viso 1086
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 1.2.1-1 lentelė
Iš lentelėje pateiktų duomenų galima spręsti, kad apytikriai pusė asmenų kreipėsi pensijų ir socialinio draudimo klausimais. Daugiausia gyventojų kreipėsi dėl pensijos dalies grąžinimo dirbusiems pensininkams, kuriems buvo mokama ne visa pensija, dėl našlių pensijų sistemos reformos (pasiūlymus teikia vieniši ir išsiskyrę asmenys), dėl numatomo valstybinių socialinio draudimo pensijų didinimo, dėl stažo apskaičiavimo teisingumo, dėl stažo įrodymo galimybių, dėl teisės į ligos ir motinystės pašalpas bei kitais klausimais.
18 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1 skyrius
Visuomenė teigiamai įvertino bene didžiausią pensijų padidinimą 2007 metų vasario mėnesį. Tuo pačiu atsiųsta daug paklausimų, pasiūlymų dėl bazinės pensijos ir draudžiamųjų pajamų didinimo būdų. Sprendimai dėl stažo įtakos pensijai padidinti asmenims turintiems mažą stažą taip pat pasirodė nepakankami. Iš gautų paklausimų galime spręsti, kad atskiros visuomenės grupės stengiasi ginti savo interesus, neatsižvelgdamos į bendrą situaciją ir opiausias visos visuomenės problemas. Ministerija taip pat gavo nemažą kiekį laiškų, kuriuose pensininkai, neįgalieji, kitos socialinės grupės prašė įvairios materialinės paramos, teigdami, kad gaunamos socialinės išmokos per mažos, paslaugų ar prekių kainos per aukštos.
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 19
2 DARBO RINKA
2.1. UŽIMTUMO IR INVESTICIJŲ Į ŽMOGIŠKĄJĮ KAPITALĄ SKATINIMAS
2.1.1. Darbo rinka ir užimtumo rėmimo politikos įgyvendinimas
2.1.1.1. Gyventojų užimtumas
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2006 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 403,2 tūkst. gyventojų, t. y. per 22,1 tūkst. mažiau negu 2005 m. pradžioje. Dėl neigiamos gyventojų natūralios kaitos gyventojų skaičius sumažėjo 13,3 tūkst. (60,2 procento), dėl neigiamo migracijos saldo – 8,8 tūkst. (39,8 procento). Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis Lietuvoje 2006 m. dirbo 1 mln. 499 tūkst. gyventojų, arba 25,1 tūkst. (1,7 procento) daugiau nei prieš metus. Darbo jėga per metus sumažėjo 18,5 tūkst. žmonių (1,2 procento) iki 1 mln. 588 tūkst. 2006 m. 2006 m. sumažėjo 15–64 metų gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis. 2006 m. 15–64 metų gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis buvo 67,4 procento (2005 m. – 68,3 procento). Pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos augimas sudarė palankias sąlygas užimtumui didėti. Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėjo gyventojų užimtumo lygis. 15–64 metų gyventojų užimtumo lygis per metus išaugo nuo 62,6 procento 2005 m. iki 63,6 procento 2006 m. Vyrų užimtumo lygis buvo aukštesnis nei moterų – atitinkamai buvo 66,3 ir 61 procentas. Europos Sąjungos užimtumo strategijoje numatyta didinti gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, užimtumą. Lisabonos strategijoje iki 2010 m. numatyta (žr. 2.1.1.1-1 lentelę):
20 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Pagrindiniai ES ir Lietuvos užimtumo siekiai iki 2010 m. ir pasiekimai (procentais)
Užimtumo lygis
ES siekis 2010 m.
Lietuvos siekis 2010 m.
Lietuvos siekis 2006 m.
Lietuvos 2006 m. duomenys 15–64 m. gyventojų 70 68,8 64,0 63,6 15–64 m. moterų 60 61,0 58,8 61,0 55–64 m. gyventojų 50 50,0 47,5 49,6
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenys 2.1.1.1-1 lentelė
Lietuva jau įgyvendino Lisabonos strategijos dalį – iki 2010 m. pasiekti 61 procento moterų užimtumo lygį. Sėkmingai įgyvendinamas strategijos iššūkis – pagyvenusių žmonių užimtumo didinimas iki 50 procentų. Pagyvenusių žmonių užimtumas Lietuvoje 2003–2005 m. augo pakankamai sparčiai (nuo 44,5 procento 2003 m. iki 49,2 procento 2005 m.). 2006 m. 55–64 metų gyventojų užimtumo lygis siekė 49,6 procento ir jau viršijo rodiklį, numatytą Lisabonos strategijoje, kad dirbtų 47,5 procento šios amžiaus grupės gyventojų. Tai vienas iš aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Iki 2010 m. reikia padidinti 15–64 metų gyventojų užimtumo lygį iki 68,8 procento. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis (žr. 2.1.1.1-2 lentelę), daugiausia gyventojų 2006 m. dirbo paslaugų sektoriuje – 613,0 tūkst. (40,9 procento) ir pramonėje – 296 tūkst. (19,8 procento) Pastaraisiais metais mažėjo asmenų, dirbančių žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje. 2006 m. šia veikla užsiėmė 186,6 tūkst., arba 12,4 procento, visų užimtųjų. Lyginant su 2005 m. užimtųjų čia sumažėjo 1,6 procentinio punkto. Daugiausia žmonių (18 procentų) šioje veikloje dirbo 2000 ir 2003 m. Lyginant 2005 m. su 2006 m. išaugo užimtųjų skaičius statyboje – 16,2 tūkst. (0,9 procentinio punkto) ir prekyboje – 21,3 tūkst. (1,2 procentinio punkto).
Užimti gyventojai pagal ekonominės veiklos rūšis
2005 2006 2005 2006 tūkst.. proc. Iš viso 1473,9 1499,0 100,0 100,0 Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 207,0 186,6 14,0 12,4 Pramonė 296,2 296,0 20,1 19,8 Statyba 132,5 148,7 9,0 9,9 Prekyba 233,3 254,6 15,8 17,0 Paslaugos 604,9 613,0 41,1 40,9
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenys 2.1.1.1-2 lentelė
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 21
Padidėjo samdomąjį darbą dirbančių asmenų dalis. 2006 m. jie sudarė 84,3 procento visų dirbančiųjų (2005 m. – 83 procento) (žr. 2.1.1.1-3 lentelę) Padidėjo asmenų, dirbančių papildomą darbą. 2006 m. papildomai dirbo 90,2 tūkst. (6 procentai) visų užimtųjų. 2005 m. tokių asmenų buvo 84,4 tūkst. (5,7 procento).
Užimti gyventojai pagal užimtumo statusą
2005 2006 2005 2006 tūkst. proc. Iš viso 1473,9 1499,0 100,0 100,0 Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 206,3 199,8 14,0 13,3 Samdomieji 1224,1 1263,7 83,1 84,3 Padedantys šeimos nariai 43,5 35,5 2,9 2,4
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenys 2.1.1.1-3 lentelė
Išliko didelė darbo jėgos paklausa, ypač išaugo neterminuoto darbo poreikis. Per 2006 metus Lietuvos darbo biržoje buvo įregistruota 109,6 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam darbui – tai 7,6 procento daugiau negu 2005 m. Terminuotam darbui buvo įregistruota 15,3 tūkst. darbo pasiūlymų. Daugiau kaip pusė darbo vietų registruota paslaugų įmonėse. Paslaugų sektoriuje buvo 66,1 tūkst. laisvų darbo vietų, statyboje – 17,4 tūkst., žemes ūkyje – 5,4 tūkst. Palyginant su 2005 metais, darbo pasiūlymų paslaugų sektoriuje išaugo 6 procentais, statyboje – 2 procentais, žemes ūkyje darbo vietų skaičius sumažėjo apie 22 procentais. Paslaugų sektoriuje didžiausias poreikis buvo pardavėjų, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių mašinų, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojų, virėjų, apsaugos darbuotojų; pramonės sektoriuje – suvirintojų, siuvėjų, mašinų operatorių ir surinkėjų, įrankininkų; statybos sektoriuje – dažytojų, stalių – dailidžių, mūrininkų, betonuotojų. Paklausiausi specialistai 2006 metais buvo: pardavimo ir verslo paslaugų vadybininkai, buhalteriai, draudimo agentai, projektų vadovai, finansų ir valdymo, produktų gamybos ir paslaugų padalinių vadovai, bendrojo ugdymo mokytojai.
2.1.1.2. Nedarbas
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygis 2006 m. Lietuvoje sudarė 5,6 procento (žr. 2.1.1.2-1 iliustracija) ir buvo mažesnis negu vidutinis nedarbo lygis Europos Sąjungoje (ES – 8 procentai). Per metus nedarbo lygis sumažėjo 2,7 procentinio punkto – nuo 8,3 procento 2005 m. iki 5,6 procento 2006 m. Moterų nedarbo lygis 2006 m. buvo mažesnis nei vyrų ir sudarė 5,4 procento. Palyginant su 2006 m. jis sumažėjo 2,9 procentinio punkto. Vyrų nedarbo lygis 2006 m. buvo 5,8 procento ir, palyginant su 2005 m. sumažėjo 2,4 procentinio punkto. Jaunimo nedarbo lygis
darbo rinka
22 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2006 m., kaip ir prieš tai buvusiais metais, išliko aukštesnis nei bendras nedarbo lygis – 9,8 procento. Palyginant su 2005 m. jis sumažėjo 5,9 procentinio punkto.
Nedarbo lygis (procentais)
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenys 2.1.1.2-1 iliustracija
Vidutinis metinis bedarbių skaičius 2006 metais buvo 73,2 tūkst., tai yra 27,5 tūkst. mažiau negu 2005 metais. Per 2006 metus į teritorines darbo biržas kreipėsi 160,8 tūkst. bedarbių. Nuo 2003 metų pradžios, kai moterų ir vyrų dalis bedarbių struktūroje buvo beveik lygios, moterų dalis toliau didėjo. Tarp besikreipiančių į darbo biržas moterys sudarė 54,4 procento. Ilgalaikių bedarbių skaičius per 2006 metus sumažėjo 10,3 tūkst., arba 44 procentais. Bedarbių struktūra pagal išsilavinimą, palyginant su 2005 metais, pakito nežymiai. Bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalis išaugo nuo 7,2 iki 8,3 procento, o bedarbių, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, dalis sumažėjo nuo 18,4 iki 17,6 procento. Bedarbiai, turintys vidurinį išsilavinimą, sudarė 53,1 procentą. (2005 metais – 53,5 procento.), pagrindinį – 16,6 procento (2005 metais –16,4 procento), pradinį – 4,3 procento (2005 metais – 4,3 procento) visų bedarbių. Apie 37,3 procento visų įregistruotų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. Didžiausia registruotų bedarbių dalis, per 36 proc., iki registracijos darbo biržoje dirbo nekvalifikuotą darbą. Per 16 proc. turėjo kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų patirtį, beveik 13 procentų – aptarnavimo sferos ir prekybos darbuotojai. 2006 metais Lietuvos darbo biržoje užregistruoti 42 pranešimai apie grupės darbuotojų atleidimus, apie atleidimą iš darbo įspėti 6,7 tūkst. darbuotojų. Palyginant su 2005 metais įspėtų apie atleidimą darbuotojų skaičius išaugo daugiau kaip dvigubai, nors gautų pranešimų skaičius beveik
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 23
trečdaliu sumažėjo. Dažniausia atleidimų priežastis buvo kaip ir pernai – įmonėms iškeltos bankroto bylos (55 procentai).
2.1.1.3. Įdarbinimas ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės
Tarpininkaujant Lietuvos darbo biržai per 2006 metus buvo įdarbinta 99,7 tūkst. ieškančių darbo asmenų, iš jų 84,6 tūkst. gavo nuolatinį ir 15,1 tūkst. terminuotą darbą. Galimybes užpildyti laisvas darbo vietas mažino kvalifikuotos darbo jėgos stygius ir žemas vidinis darbo jėgos mobilumas. Miestuose jos buvo užpildomos sparčiau negu rajonuose. Savo veiklą toliau plėtojo Lietuvos darbo biržos Eures (Europos užimtumo tarnybų tinklo) biurai, suteikdami 22, 5 tūkst. konsultacijų apie laisvą asmenų judėjimą. 63 privačios įmonės, turinčios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos licencijas teikti įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas užsienyje, padėjo įsidarbinti 2,3 tūkst. lietuvių užsienio šalyse. Mažinant teritorinius nedarbo lygio skirtumus, toliau sėkmingai buvo įgyvendinami vietinių užimtumo iniciatyvų projektai. Iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Užimtumo fondo lėšų 2006 metais įgyvendinti 43 projektai, sukurtose 278 darbo vietose įdarbinti bedarbiai. Toliau buvo įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos priemonės aukščiausio nedarbo lygio teritorijų – Pasvalio, Akmenės, Mažeikių, Druskininkų ir Lazdijų – socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti. Pagal ekonominės veiklos rūšis 23 projektai įgyvendinti gamyboje – tai medienos apdirbimo, maisto produktų, baldų, detalių baldams, plastikinių langų gamybos srityse. Paslaugų sektoriuje įgyvendinti 22 projektai: automobilių techninės priežiūros, pramogų, poilsio organizavimo, viešojo maitinimo paslaugų teikimo. Statyboje įgyvendintas 1 projektas. Daugiausia projektų įgyvendinta Pasvalio (5) ir Akmenės (4) rajonuose. Labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimui remti 2006 metais socialinės įmonės statusas suteiktas 13 įmonių. 2006 metų pabaigoje iš viso veikė 49 socialinės įmonės, kuriose dirbo 2245 asmenys, iš jų 1329 neįgalieji. Nuo 2006 metų rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Užimtumo rėmimo įstatymui, pradėtos vykdyti naujos darbo rinkos politikos priemonės: įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas, darbo rotacija. Per 2006 metus Lietuvos darbo birža suteikė naujas užimtumo galimybes (mokymo, darbo patirties, užimtumo rėmimo) 99,8 tūkst. ieškančių darbo asmenų, tai yra apie 62 procentai per šį laikotarpį įregistruotų bedarbių. Per 2006 m. metus į profesinio mokymo programas įgyti naują ar patobulinti turimą profesinę kvalifikaciją nusiųsta 19,3 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų. Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 8,3 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Darbo vietų steigimo subsidijavimas padėjo sunkai integruojamiems asmenims įsitvirtinti darbo rinkoje. Įsigaliojus Užimtumo rėmimo įstatymui, nuo 2006 metų rugpjūčio 1 d. naujos darbo vietos steigiamos tik neįgaliems asmenims ir asmenims, baigusiems profesinės reabilitacijos programas. Per šį laikotarpį buvo įsteigta 51 darbo vieta asmenims, kuriems nustatytas 20-55 procentai darbingumo lygis. Darbo rotacija – tai nauja užimtumo rėmimo priemonė – padėjo darbdaviams apsirūpinti reikiamos kvalifikacijos darbuotojais, galinčiais pakeisti nuolatinius įmonės darbuotojus jų tikslinių
darbo rinka
24 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
atostogų metu ar kitais įmonių kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais. Darbo rotacijos priemonėje dalyvaujantys nedirbantys asmenys laikinai įdarbinami pagal turimą kvalifikaciją ar darbo patirtį. 60 darbdavių, pasinaudoję darbo rotacijos priemone, įdarbino 77 asmenis. Daugiausiai ieškančių darbo asmenų įdarbinti siuvėjais, pardavėjais, virėjais ir vadybininkais. Remiamojo įdarbinimo priemonėse 2006 m. dalyvavo per 42,4 tūkst. socialiai pažeidžiamų asmenų, iš jų: per 34 tūkst. viešuosiuose darbuose, per 4 tūkst. Užimtumo fondo remiamų darbų programoje, per 2,7 tūkst. – įdarbinimo subsidijuojant bei 1,3 tūkst. darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėse: viešuosiuose darbuose buvo sukurta per 34 tūkst. laikinų darbo vietų. Įgyvendinta per 4 tūkst. projektų, iš jų – 67 procentai savivaldybių parengti projektai: juos įgyvendinant laikinai įdarbinti per 25 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Daugiausia pasirinkti projektai, kurie yra susiję su smulkaus remonto darbais bei istorijos ir kultūros paveldu, saugomų bei išliekamąją vertę turinčių objektų, knygų fondų ir archyvų tvarkymo pagalbiniais darbais. Buvo suremontuota 1,4 tūkst. mokyklų, globos namų, vaikų darželių ir ligoninių, sutvarkyta per 0,6 tūkst. istorijos ir kultūros paveldo objektų, per 3,1 ha parkų. Užimtumo fondo remiamų darbų programa suteikia bedarbiams galimybes įgyti ir įtvirtinti darbo įgūdžius betarpiškai darbo vietoje bei paspartinti jų integraciją į darbo rinką. Pagal šią programą buvo įdarbinta per 4 tūkst. bedarbių, iš jų 55 procentai sudarė asmenys, baigę darbo rinkos profesinį mokymą. Pasibaigus Užimtumo fondo remiamų darbų programai, 77 procentai bedarbių liko pastoviam darbui. darbinimo subsidijuojant priemonėje dalyvavo per 2,7 tūkst. darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių, iš jų 0,5 tūkst. neįgaliųjų (asmenys, kuriems nustatytas 20 – 55 procentai darbingumo lygis). 70 procentų darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių buvo įdarbinti nuolatiniam darbui. darbo įgūdžių įgijimo rėmimas – nauja užimtumo rėmimo priemonė, pradėta įgyvendinti nuo 2006 metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus naujam Užimtumo rėmimo įstatymui. Ši priemonė padėjo asmenims, pradedantiems darbinę veiklą pagal įgytą specialybę ir baigusiems profesinės reabilitacijos programas, įgyti reikalingus darbo įgūdžius. Dalyvaudami priemonėje, 1,3 tūkst. asmenų įgijo darbinius įgūdžius tiesiogiai darbo vietoje, iš jų 0,4 tūkst. absolventų bei 0,9 tūkst. darbo biržos siuntimu baigusių profesinio mokymo programas.
2.1.1.4. Nedarbo socialinio draudimo išmokos
Nedarbo socialinio draudimo išmokas 2006 metų pabaigoje gavo 17,8 tūkst. (22,4 procento) bedarbių. 2005 metų tuo pačiu laikotarpiu tokių bedarbių buvo 17,3 procento. Nedarbo socialinio draudimo išmokoms 2006 metais buvo panaudota 74 743,3 tūkst. Lt. Užimtumo fondo lėšų. Iš jų 29,8 tūkst. Lt panaudota Europos Sąjungos šalių bedarbių pašalpoms. Palyginus su 2005 metais, 2006 metais nedarbo socialinio draudimo išmokoms panaudota 16 335,8 tūkst. Lt (arba 27,9 procento) daugiau. Vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka 2006 metais buvo 399,7 Lt. Lyginant su 2005 metais, išmoka padidėjo 70,9 Lt (arba 21,6 procento).




2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 25
Priešpensinėms nedarbo socialinio draudimo išmokoms per 2006 metais panaudota 4388,0 tūkst. Lt (arba 1,6 procento) visų panaudotų lėšų. Lyginant su 2005 metais, šioms išmokoms panaudota 8515,0 tūkst. Lt (arba 66,2 procento) mažiau. Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Nedarbo socialinio draudimo įstatymui, priešpensinės pašalpos mokamos tik tiems bedarbiams, kuriems jos buvo paskirtos iki 2005 m. sausio 1 dienos. Šių išmokų mokėjimas baigėsi 2006 metais.
2.1.1.5. Užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje
Gera ekonominė situacija bei didelis darbo jėgos poreikis sudarė sąlygas išbandyti jėgas darbo rinkoje didesniam asmenų skaičiui. Esant palyginti nedideliam registruotų bedarbių skaičiui ir didelei darbo jėgos paklausai, ypač ryškus buvo kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Dėl šios priežasties ne visas laisvas darbo vietas pavyko operatyviai užpildyti. 2006 m. trūko kvalifikuotų laivų šaltkalvių mechanikų, katilinių ir įrangos remonto šaltkalvių, dailidžių, betonuotojų. Ypač išaugo tarptautinių gabenimų vairuotojų poreikis (19 procentų) bei aukštos kvalifikacijos mūrininkų (2 procentai) (žr. 2.1.1.5-1 iliustracija).
Užsieniečiai, turintys leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, pagal profesijas
Lietuvos darbo biržos duomenys 2.1.1.5-1 iliustracija
Lietuvos darbo birža, siekdama patenkinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikį, išdavė apie 3 tūkst. leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiams. Iš jų 24 procentai sudarė komandiruoti užsieniečiai. Leidimai dirbti buvo išduoti 2927 vyrams ir 55 moterims. Užsieniečiai su leidimais dirbti dirbo gamybos (36 procentai), transporto (34 procentai), statybos (20 procentai) ir paslaugų (9 procentai) sektoriuose. Daugiausiai leidimų dirbti išduota tarptautinių gabenimų vairuotojams
darbo rinka
26 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
iš Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Kazachstano, Gruzijos, Bulgarijos (34 procentai); laivų korpusų surinkėjams ir suvirintojams iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Rusijos (20 procentų); mūrininkams iš Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Uzbekistano (8 procentai); suvirintojams elektra iš Baltarusijos, Rumunijos (5 procentai); laivų šaltkalviams iš Rumunijos (5 procentai); virėjams iš Kinijos, Turkijos, Armėnijos (4 procentai).
2006 metais Lietuvos darbo rinkoje buvo stebimi dideli pokyčiai. Toliau didėjo gyventojų užimtumo lygis, mažėjo nedarbas. Darbo jėgos pasiūlos perteklių keitė darbo jėgos trūkumas. 2006 metais šalyje toliau mažėjo Lietuvos darbo biržoje registruotų bedarbių skaičius. Dėl mažėjančios darbo jėgos, visų pirma kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos, susiduriama su darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema. Išliko ekonomiškai neaktyvių, pagyvenusių, riboto darbingumo asmenų įtraukimo į darbo rinką problema. Laisvų darbo vietų užpildymo galimybes mažino nepakankamas darbo vietų efektyvumas bei nepakankamas vidinis darbo jėgos mobilumas.
2.1.1.6. Užimtumo ir įdarbinimo rėmimo teisinės bazės tobulinimas
2006–2007 metais toliau buvo tobulinama užimtumo ir įdarbinimo rėmimo teisinė bazė. Buvo padaryti Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo ir socialinių įmonių įstatymų pakeitimai. Socialinių įmonių plėtros apribojimams mažinti 2006 m. spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymą1, kuriame atsisakyta apribojimo, kad socialinė įmonė turi atitikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams Smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytų sąlygų. Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. sausio 18 d. priėmė dar vieną Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymą2, kuris įgalino: išplėsti labiausiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimo socialinėse įmonėse galimybes, prie socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių priskiriant neįgaliuosius, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis ir neįgaliuosius, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; lanksčiau reaguoti socialinėms įmonėms į gaunamus užsakymus ir juos įvykdyti, nustatant, kad su tikslinėms grupėms priklausomais darbuotojais darbdaviai vietoje 12 mėn. gali sudaryti trumpesnę – 6 mėn. – terminuotą darbo sutartį; operatyviau spręsti tikslinėms grupėms priklausomų asmenų socialinių įgūdžių lavinimą bei socialinę integraciją, atsisakant derinimo su kitais darbo rinkos dalyviais reikalavimo. Užimtumo rėmimui tobulinti, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. gegužės 10 d. priėmė Užimtumo rėmimo įstatymo pakeitimo įstatymą3, kuriame numatyta:
1 Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. X-872 (Žin., 2006, Nr. 116-4405). 2 Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymo 3, 4, 5, 8, 14, 18, 19 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. X-1040 (Žin., 2007, Nr. 17-629). 3 Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 4, 26, 27, 28 ir 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 59 – 2278). • • •
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 27
išplėsti darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupę, numatant rėmimą neįgaliųjų, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, bei rūpintinių, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje iki jiems sukaks 25 metai; pagerinti bedarbių, įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų, bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių ir studentų atostogų metu integravimo į darbo rinką galimybes ir sudaryti jiems sąlygas užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų. Organizuojant viešuosius darbus, kompensacijas darbdaviams mokės teritorinė darbo birža (50 procentų) ir savivaldybė (50 procentų), o važinėjantiems iš gyvenamosios vietos į darbą tolimojo ar (ir) vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršruto transportu, padengti kelionės išlaidas į darbo vietą ir atgal pagal mokėjimo mėnesį galiojančius važiavimo paprastu autobusu ar traukinio bendrajame vagone tarifinius įkainius. Atsižvelgiant į susidariusią padėtį Lietuvos darbo rinkoje, 2006 m. pabaigoje buvo papildytas Leidimo dirbti užsieniečiui, jam esant Lietuvos Respublikoje, išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašas4. Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl užsieniečių teisinės padėties5 nustatyta, kad leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, kurį jis privalo gauti iki atvykimo į Lietuvos Respubliką. Pasibaigus leidimo dirbti galiojimui, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tačiau šalies ūkyje yra sektorių, kurių įmonėms stinga darbuotojų, o jose sėkmingai dirba kvalifikuoti užsieniečiai iš trečiųjų šalių. Leidimų dirbti ir gyventi sutvarkymo procedūros apsunkintų ar ribotų tų įmonių veiklos galimybes. Todėl tvarkos aprašas buvo papildytas naujomis nuostatomis: leidimas dirbti gali būti išduotas užsieniečiui, jam esant Lietuvos Respublikoje išimtiniais atvejais, kai jis dirba ekonominės veiklos rūšyje, kur yra nustatytas tam tikros profesijos darbuotojų trūkumas, aiškiai ribojantis įmonės, kurioje dirba užsienietis, veiklos galimybes. Atsižvelgiant į tai, ši galimybė suteikiama tik užsieniečiams, dirbantiems pagal darbo sutartis; socialinės apsaugos ir darbo ministras sudaro trūkstamų profesijų pagal ekonominės veiklos rūšis sąrašą. 2007 m. pradžioje socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo patvirtintas Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis 2007 m. I pusmečiui6. Šis sąrašas buvo sudarytas, atsižvelgiant į 2007 m. pradžioje Lietuvos darbo biržoje registruotą darbo jėgos paklausą, kuri viršijo darbo jėgos pasiūlą du kartus, ir darbo vietas, neužimtas daugiau kaip 3 mėnesius. 2007 m. pradžioje priimti Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo7 pakeitimai: priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimo įstatymą8 į nacionalinį teisės aktą buvo perkelta ir 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/14/EB
4 SADM ir VRM 2004 m. rugsėjo 24 d. Įsakymas Nr. A1-223/1V-310 (Žin., 2004, Nr. 149-5435; 2006, Nr. 135- 5126). 5 Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (Žin., 2004, Nr. 73-2539). 6 SADM 2007 m. vasario 13 d. įsakymas Nr. A1-38 (Žin., 2007, Nr. 21- 784). 7 SADM 2006 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. A1-118 (Žin., 2006, Nr. 46-1669; 2007, Nr. 11-474). 8 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 96, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 491, 1011, 1401 straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 137-5199). • •



darbo rinka
28 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų. Įstatyme numatyta, kad užsienietis, studijų laikotarpiu gavęs leidimą dirbti, turi teisę dirbti ne dieninių studijų metu ne daugiau kaip 20 valandų per savaitę ir tik nuo antrųjų studijų metų. Todėl tvarkos aprašas papildytas nuostata, kad darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, kuris studijuoja aukštojo mokslo įstaigoje, turi pateikti pažymą, patvirtinančią užsieniečio studijas Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje. griežčiau reglamentuotas leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje galiojimo laikas užsieniečiams, atsiųstiems laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką. Laikinai atsiųsti, t.y. komandiruoti į Lietuvos Respubliką užsieniečiai iš trečiųjų šalių, dirba įmonėse 2 metus, o pasibaigus leidimų dirbti galiojimo laikui, darbdaviai nori pratęsti komandiruotės laiką. Taip pat komandiravimo atveju socialiniam draudimui taikomi darbuotojų pilietybės (nuolatinės gyvenamosios vietos) socialinio draudimo įstatymai. Tai ne tik neigiamai atsiliepia Lietuvos Respublikos socialinio draudimo biudžetui, bet ir atima galimybę per socialinio draudimo įmokas Lietuvoje kontroliuoti, ar darbdaviai nepiktnaudžiauja užsieniečių įdarbinimu (moka jiems minimalius darbo užmokesčius, vengia Lietuvos nuolatinių gyventojų įdarbinimo už tinkamą darbo užmokestį bei taip skatina juos emigruoti iš Lietuvos darbo tikslu). Todėl prioritetą ir būtinas išimtis reikėtų teikti užsieniečiams, dirbantiems pagal darbo sutartis su Lietuvos darbdaviais, o ne komandiruojamiems darbuotojams. Be to, komandiruojamų darbuotojų socialinį draudimą reglamentuoja Seimo ratifikuotos dvišalės sutartys dėl socialinės apsaugos. Sutartyse su Baltarusija ir Ukraina (šių valstybių piliečiai sudaro apie 2/3 užsieniečių, įdarbinamų Lietuvoje) numatyta, kad komandiruotės trukmė gali būti iki 2 metų, kad tokiam darbuotojui būtų taikoma jo pilietybės (nuolatinės gyvenamosios vietos) socialinio draudimo teisė. Įsakyme užsieniečiams darbuotojams, atsiųstiems laikinai dirbti į Lietuvos Respublikos įmonę, nustatoma galimybė leidimą dirbti įgyti tik 1 metams su galimybe pratęsti dar vieneriems metams esant gamybiniam būtinumui. Pasibaigus šio leidimo dirbti galiojimo laikui užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Toks užsienietis į Lietuvą vėl gali būti atsiųstas laikinai dirbti praėjus ne mažiau kaip 3 mėnesiams nuo išduoto leidimo dirbti galiojimo pabaigos. Pažymėtina, kad 3 mėnesių pertraukos tarp komandiravimų kriterijus taikomas ir Europos Sąjungos piliečiams Lietuvoje.
2.1.2. Žmogiškųjų išteklių plėtra
Darbuotojų kvalifikacija Lietuvoje tampa vis svarbesniu veiksniu, įtakojančiu darbo jėgos paklausą. Ateityje šalies konkurencingumą vis labiau lems produkcijos kokybė, inovatyvumas, darbo našumas, o šalies ūkyje toliau vyks restruktūrizacijos procesas, persiorientuojant link aukštesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų gamybos. Šios tendencijos, iš esmės tiesiogiai priklauso nuo darbo jėgos kompetencijos ir kvalifikacijos. Lietuvoje užimtų gyventojų išsilavinimas yra santykinai aukštas, tačiau darbo jėgos kvalifikacija nepakankamai atitinka rinkos poreikius. Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa viena pagrindinių Lietuvos ekonominę plėtrą stabdančių problemų. Darbo jėgos kvalifikacijos neatitikimas darbo rinkos poreikiams atsiranda dėl keleto tarpusavyje susijusių priežasčių. Pirmiausia jaunų žmonių išsilavinimas dažnai nėra tinkamas rinkai – dėl sisteminių profesinio mokymo ir aukštojo mokslo

2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 29
problemų. Švietimo ir mokymo sistemos absolventų integraciją į darbo rinką apsunkina ir tai, kad profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo sistema šiuo metu dar nėra pakankamai išvystyta. Be to, darbdaviai nepakankamai dėmesio skiria darbuotojams mokyti. Galiausia, vis dar nedidelė dalis Lietuvos gyventojų mokosi visą gyvenimą – tam trūksta motyvacijos, laiko ir lėšų. Esant tokiai padėčiai, pradėtas žmogiškųjų išteklių plėtros – darbo jėgos, žinių, įgūdžių ir kompetencijų plėtojimo – teisinės bazės tobulinimas, kuris turėtų užtikrinti profesinio mokymo lankstumą ir adekvatesnį jo atitikimą darbo rinkos poreikiams.
2.1.2.1. Darbo rinkos žmogiškųjų išteklių politikos įgyvendinimas ir koordinavimas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius žmogiškųjų išteklių plėtros srityje, įgyvendina valstybinę darbo rinkos profesinio mokymo politiką, garantuoja darbo rinkos profesinio mokymo sistemos funkcionavimą ir tobulinimą, darbo rinkos žmogiškųjų išteklių politikos strategijos rengimą ir įgyvendinimą bei koordinuoja reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą. Siekiant kuo geriau įgyvendinti laisvo asmenų judėjimo principą ir palengvinti galimybes asmenims įsidarbinti ES valstybėse, aktualus yra reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimas. Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vienas iš svarbių uždavinių šioje srityje yra koordinuoti kompetentingų institucijų veiklą, rengiant teisės aktus, reglamentuojančius atitinkamų profesijų pripažinimą, kurie turi atitikti reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų Direktyvų nuostatas, bei atliekant reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą. Europos Parlamentui ir Europos Tarybai 2005 m. rugsėjo 7 d. priėmus naują direktyvą „Dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo“, apjungiančią 15 dabar veikiančių direktyvų, Europos Komisija sudarė steigiamąjį komitetą minėtos direktyvos nuostatoms perkelti į nacionalines teises. Šio komiteto veikloje dalyvavo Lietuvos profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius. Siekiant perkelti minėtos direktyvos nuostatas į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, 2006 m. kovo 28 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-90 patvirtinta darbo grupė, kuri parengė Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo projektą. 2006 metais Lietuvos profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius dalyvavo Europos Sąjungos valstybių profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorių komiteto veikloje, teikė informaciją Europos Komisijai dėl reglamentuojamų profesijų ir kompetentingų institucijų Lietuvos Respublikoje, parengė ataskaitą Europos Komisijai apie reglamentuojamų profesijų pripažinimą Lietuvos Respublikoje. Siekiant nustatyti darbdavių, asmenų, siekiančių profesinės kvalifikacijos pripažinimo, ir visuomenės informuotumą apie profesinių kvalifikacijų pripažinimą ir reglamentuojamas profesijas bei profesinę veiklą Lietuvoje, Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centras atliko tyrimą „Informacijos poreikis reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų srityje“. Siekiant suteikti detalesnę informaciją ES valstybių narių piliečiams, siekiantiems dirbti Lietuvos Respublikoje pagal reglamentuojamą profesiją, kompetentingų institucijų darbuotojams, atsakingiems už jų reguliavimo sferoje priskirtų profesinių kvalifikacijų pripažinimą, bei kitiems su
darbo rinka
30 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
interesuotiems asmenims buvo išleisti informaciniai leidiniai „Reglamentuojamos profesinės kvalifikacijos pripažinimo vadovas“, „Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimas Lietuvos Respublikoje“ (lietuvių ir anglų kalbomis), „Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir jos komentarai“. 2007 m. balandžio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2007, Nr.43-1627), įsigaliosiantis nuo 2008 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo nauja redakcija nustatė profesinio mokymo sistemos sandarą, kvalifikacijų sudarymą, jų tvarkymą ir suteikimą, profesinio mokymo organizavimą ir jo valdymą bei profesinio mokymo finansavimą. Pakito profesinio mokymo sistemos sandara, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatyme ji apibrėžiama kaip Lietuvos profesinio mokymo sistema, apimanti pirminį profesinį mokymą, tęstinį profesinį mokymą ir profesinį orientavimą. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymas įteisina nuostatą, kad profesinio orientavimo paslaugos teikiamos visiems Lietuvos gyventojams. Įsigaliojus šiam įstatymui, nuo 2008-ųjų bus įteisinta nauja profesinio mokymo organizavimo forma – pameistrystė. Ji galėtų būti priimtina tiems, kurie norėtų kartu mokytis ir dirbti bei greičiau įgyti kvalifikaciją. Įstatyme numatoma, kad pameistriai galės dirbti ir kartu mokytis darbo vietoje – įmonėje ar įstaigoje, vadovaujant patyrusiam aukštos kvalifikacijos darbuotojui – meistrui. Su pameistriu bus sudaromos darbo ir profesinio mokymo sutartys. Naujos redakcijos profesinio mokymo įstatyme įteisinta Nacionalinė kvalifikacijų sistema, kurios paskirtis – užtikrinti kvalifikacijų atitiktį ūkio reikmėms, jų skaidrumą, palyginamumą, mokymosi tęstinumą, profesinį ir teritorinį asmenų judumą. Kvalifikacijų sistema apims kvalifikacijų sudarymą ir tvarkymą, asmens įgytų kompetencijų vertinimą ir kvalifikacijos suteikimą. Numatoma, kad kvalifikacijų sistemą tvarkys Kvalifikacijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šiame įstatyme apibrėžti socialinių partnerių įgaliojimai yra gerokai platesni nei anksčiau. Įstatyme numatoma, kad profesinių mokyklų absolventų kvalifikaciją vertins akredituotos darbdavių organizacijos, atitinkamų ūkio šakų specialistų profesinės asociacijos ar kitos kompetencijas vertinančios institucijos. Reikalavimus kompetencijas vertinančioms institucijoms ir jų akreditacijos tvarką nustatys Vyriausybė. Naujajame įstatyme numatytas darbdavių įtraukimas į profesinio rengimo sistemą, galimybė dirbantiems, bet neturintiems pripažintos kvalifikacijos asmenims gauti kvalifikacijos pažymėjimą neatsitraukiant nuo darbo, darbo rinkos prognozės sąlygos lankstesnį ir adekvačiau susietą su darbo rinkos poreikiais profesinį rengimą. Siekiant pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką bei daugiau ir veiksmingiau investuoti į žmogiškuosius išteklius bei mokymąsi visą gyvenimą, įgyvendinamos priemonės numatytos kartu su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija parengtoje Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje ir jos įgyvendinimo veiksmų plane (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. ISAK-433/A1-83) bei Profesinio orientavimo strategijos įgyvendinimo plane (patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 23 d. Nr. ISAK-415/A1-71). 2006 m. kartu su Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijomis buvo parengtos ir patvirtintos pareigūnų ir karių, išleidžiamų į pensiją, socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 31
profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis funkcionavimo metodinės praktinės rekomendacijos, kurias įgyvendinus bus sukurta sistema, kuri padės kariams ir pareigūnams, išleidžiamiems į pensiją, apsispręsti pasirenkant naują profesiją, palengvins jų socialinį prisitaikymą bei padės įsitvirtinti naujoje darbo aplinkoje.
2.1.2.2. Darbo rinkos profesinis mokymas
Darbo rinkos mokymo centruose 2006 metais mokėsi 29,1 tūkst. asmenų. Darbo biržos nukreipė 12,4 tūkst. bedarbių ir asmenų, įspėtų apie atleidimą; darbdaviai – 9,6 tūkst. darbuotojų; savo lėšomis mokėsi 4,8 tūkst.; biudžeto lėšomis – 0,5 tūkst. bei tarptautinių projektų lėšomis – 1,7 tūkst. asmenų. 2007 metų I ketvirtį darbo rinkos mokymo centruose mokėsi 7,8 tūkst. asmenų, iš jų 2,5 tūkst. moterų. Iki 25 metų asmenų mokėsi 1,7 tūkst., vyresnių kaip 55 metų – 0,6 tūkst., socialiai pažeidžiamų – 1,7 tūkst. asmenų.
Mokyta asmenų darbo rinkos mokymo centruose
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos duomenys 2.1.2.2-1 iliustracija
2.1.2.2-1 iliustracijoje matyti nuoseklaus besimokančių darbo rinkos mokymo centruose asmenų skaičiaus augimo tendencija: per paskutinius 6 metus besimokančiųjų padaugėjo 1,7 karto – nuo 17121 asmenų 2001 metais iki 29105 – 2006 metais. Darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje kvalifikacijai įsigyti, persikvalifikuoti ar kvalifikacijai tobulinti siūlomos darbo rinkos formaliojo ir neformaliojo mokymo programos. Formalus mokymas – tai mokymas, kurį baigęs asmuo įgyja valstybės pripažintą pažymėjimą. Formalaus mokymo programos yra įtrauktos į Studijų ir mokymo programų valstybinį registrą, o norinčios pagal jas mokyti įmonės, organizacijos, švietimo įstaigos turi gauti leidimą (licenciją). Neformalus mokymas – tai mokymas, kurį baigęs asmuo įgyja laisvos formos pažymėjimą, kuriame fiksuojamos jo įgytos žinios, kompetencija. Šio mokymo programų turinio ir išduodamų pažymėjimų valstybė nereglamentuoja.
darbo rinka
32 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Formaliojo mokymo programas 2006 m. baigė 19,2 tūkst. asmenų, iš jų pirmo lygio profesinę kvalifikaciją įgijo 3,7 tūkst., antro – 8,6 tūkst., darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo ir atestavimo programas baigė 6,9 tūkst. asmenų. 2007 m. I ketvirtį formaliojo mokymo programas baigė 5,8 tūkst. asmenų, iš jų suteikiančias pirmo lygio profesinę kvalifikaciją – 1 tūkst., antro – 2,2 tūkst., darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo ir atestavimo programas – 2,6 tūkst. asmenų. 2006 m. neformaliojo mokymo programas baigė 5,9 tūkst. asmenų, iš jų ikikvalifikaciniame mokyme dalyvavo 4,9 tūkst., kvalifikaciją tobulino 0,9 tūkst., modulinio mokymo programas baigė 0,1 tūkst. asmenų. Pažintinėse ir žinių bei įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 4 tūkst. bedarbių. 2007 m. I ketvirtį neformaliojo mokymo programas baigė 1,7 tūkst., pažintinėse bei žinių ir įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 0,3 tūkst. asmenų. Per 2006 metus parengtos ir patvirtintos 38 darbo rinkos profesinio mokymo programos, iš jų 3 programos, pagal kurias įgyjama teisė atlikti tam tikrus darbus ar vykdyti funkcijas. Atnaujintos 54 darbo rinkos profesinio mokymo programos. 2007 m. I ketvirtį parengta 11 naujų antro lygio profesinę kvalifikaciją suteikiančių mokymo programų bei 4 pirmo lygio profesinę kvalifikaciją suteikiančios mokymo programos asmenims, turintiems intelekto sutrikimų. Vykdant projektą „Neįgaliųjų asmenų integracijos į darbo rinką plėtrą“ parengta 14 naujų formaliojo bei 17 naujų neformaliojo mokymo programų, pritaikytų žmonėms su negalia. Parengtos, suderintos su darbdaviais ir į neformaliojo mokymo programų sąvadą 2006 metais įtrauktos 178 darbo rinkos neformaliojo mokymo programos, iš jų 35 neformalaus švietimo programos. 2007 m. I ketvirtį parengtos 54 neformaliojo mokymo programos, iš jų 14 negalią turintiems asmenims.
2.1.2.3. Profesinis konsultavimas
Darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybose 2006 metais konsultuota 63,5 tūkst. asmenų, iš jų 46,2 tūkst. ieškančių darbo suaugusiųjų. Bedarbių konsultuota 22,2 tūkst. Pirmąjį 2007 metų ketvirtį teritorinėse tarnybose konsultuota 16,6 tūkst. asmenų.
Konsultuota asmenų teritorinėse darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybose
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos duomenys 2.1.2.3-1 iliustracija
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 33
Nors pastaraisiais metais nedarbas Lietuvoje mažėja, tačiau, kaip rodo 2.1.2.3-1 iliustracijoje pateikti duomenys, profesinio konsultavimo paslaugų poreikis išlieka gana didelis. Žmonės kreipiasi pagalbos į specialistus ne vien tais atvejais, kai nori susirasti darbą, tačiau ir tada, kai abejoja dėl savo pasirinkimo, nori gauti patikimos profesinės informacijos, išgyvena įvairius psichologinius sunkumus, susijusius ne tik su įsidarbinimu ar darbo paieška, bet ir su kitais pasikeitimais jų gyvenime. Moksleivių, jų tėvų, pedagogų, taip pat jaunimo profesinio konsultavimo paslaugų poreikis išlieka didelis. Per keletą pastarųjų metų lyginant individualų bei grupinį darbą stipriai išaugo darbas grupėse tiek su suaugusiaisiais asmenimis, tiek su moksleiviais bei jų tėvais ir pedagogais. Tai leidžia vienu metu konsultuoti daugiau asmenų, tuo pačiu siekiant ir efektyvesnių rezultatų. 2006 m. individualiai konsultuota 27,7 tūkst. asmenų, jiems suteikta 31,4 tūkst. individualių konsultacijų, kurių bendra trukmė 40,9 tūkst. valandų. Daugiausia asmenų pasinaudojo profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugomis – 11,1 tūkst., atrankoje į profesinio mokymo programas dalyvavo 16,6 tūkst. asmenų. 2006 m. individualių ir grupinių konsultacijų metu 15,6 tūkst. moksleivių padėta rinktis jų gebėjimus ir polinkius atitinkančią profesiją, konsultuota asmenybės klausimais. Konsultuota 1,7 tūkst. moksleivių tėvų ir pedagogų. Grupėse 2006 m. konsultuota 35,7 tūkst. asmenų. Aktyvios darbo paieškos ir darbo gebėjimų ugdymo programose dalyvavo 18,3 tūkst., motyvacijos didinimo ir aktyvinimo darbo rinkoje – 17,3 tūkst., darbo galimybių programoje – 178 asmenys. 2007 m. I ketvirtį individualiai konsultuota 7,8 tūkst. (47 proc.), grupėse 8,7 tūkst. (53 proc.) asmenų.
2.1.2.4. Nacionalinės kvalifikacijų sistemos kūrimas
Vykdomas Lietuvos 2004–2006 m. Bendrojo programavimo dokumento 2.4. priemonės projektas „Nacionalinės kvalifikacijų sistemos sukūrimas“ (projekto vykdymo laikotarpis 2005 m. kovas–2008 m. vasaris). Pagrindinis projekto tikslas – sukurti vieningą ir skaidrią kvalifikacijų sistemą, apimančią visus kvalifikacijų lygmenis, laiduojančią pereinamumą tarp lygių, užtikrinančią kvalifikacijos įgijimo kelių įvairovę, sudarančią galimybę lanksčiai reaguoti į besikeičiančios aplinkos reikalavimus. Kvalifikacijų sistema reikalinga, norint sudaryti kvalifikacijas bei jas išdėstyti pagal lygius, kuriuos apibrėš atliekamų darbų sudėtingumas ir pobūdis. Nacionalinė kvalifikacijų sistema bus sukurta atsižvelgiant į darbo pasaulio reikalavimus ir padės šalies darbdaviams įvertinti darbuotojo kompetenciją, žinias ir įgūdžius, o mokslo įstaigoms – planuoti ugdymo programas. Projekto „Nacionalinės kvalifikacijų sistemos sukūrimas“ uždaviniai: sukurti nacionalinės kvalifikacijų sistemos modelį; remiantis kvalifikacijų sistemos modeliu, sudaryti kompetencijų sąvadus ir kvalifikacijų struktūras pasirinktuose ūkio sektoriuose; parengti žmonių išteklius, reikalingus nacionalinei kvalifikacijų sistemai įdiegti. – – –
darbo rinka
34 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Įgyvendinant šį projektą, 2006 metais: parengta nacionalinės kvalifikacijų sistemos koncepcija; atliktas tyrimas ir jo pagrindu parengta leidybai studija „Dabartinės kvalifikacijų būklės Lietuvoje analizė“; rengiant nacionalinės kvalifikacijų sistemos modelį, pradėtas kvalifikacijų registro rengimas, pasirengta „Nacionalinių profesinių standartų metodikos“ rengimui; pradėta vykdyti statybos ir viešbučių – restoranų sektorių profesinės veiklos analizė; pradėta rengti profesinės veiklos analizės rezultatų duomenų bazės informacinė valdymo sistema; rengiami žmonių ištekliai Nacionalinei kvalifikacijų sistemai diegti.
2.1.2.5. Darbo rinkos mokymo ir konsultavimo paslaugų teikėjų tinklo optimizavimas
Vykdomas investicinis Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento 1.5. priemonės projektas „Lietuvos darbo rinkos mokymo ir konsultavimo sistemos infrastruktūros gerinimas, modernizuojant regioninius darbo rinkos mokymo ir konsultavimo centrus“ (paramos sutartis pasirašyta 2006 m. rugpjūčio 31 d.), finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF). Pagrindinis projekto tikslas – mažinti projekto tikslinių grupių nedarbą, užtikrinti paslaugų kokybę ir prieinamumą, suteikiant geras, darbo rinkos poreikius atitinkančias mokymosi sąlygas, paremtas modernizuota infrastruktūra ir įranga bei technika. Projektas skirtas restruktūrizuoti Lietuvos darbo rinkos mokymo ir konsultavimo sistemą. 2006 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama jai priskirtus uždavinius žmogiškųjų išteklių plėtros srityje, įgyvendino valstybinę darbo rinkos profesinio mokymo politiką, užtikrino darbo rinkos profesinio mokymo sistemos funkcionavimą bei tobulinimą ir koordinavo reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą.
2.1.3. Europos Sąjungos struktūriniai fondai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra tarpinė institucija, atsakinga už Lietuvos 20042006 m. bendrojo programavimo dokumento (toliau – BPD) 1 prioriteto „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“ 5 priemonės bei 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 1, 2 ir 3 priemonių ES struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšų planavimą, priemonių įgyvendinimą ir priežiūrą. Visų ministerijos administruojamų priemonių finansavimui 2004-2006 m. laikotarpiui skirta 548,36 mln. Lt, iš kurių 417,42 mln. Lt Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos ir 130,94 mln. Lt – bendrojo finansavimo lėšos.
– –

– –

2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 35
BPD 1.5 priemonės „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ veiklos grupėms šiam laikotarpiui skirta 130,75 mln. Lt, iš kurių 100,67 mln. Lt sudaro Europos regioninės plėtros fondo lėšos. BPD priemonėms 2.1 „Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas“, 2.2 „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ ir 2.3 „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“ įgyvendinti numatytas finansavimas siekia 417,61 mln. Lt, iš kurių 316,75 mln. Lt sudaro Europos socialinio fondo lėšos.
2004–2006 m. BPD priemonių finansavimo įsipareigojimai (mln. Lt)
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.3-1 iliustracija
2.1.3.1. Projektų atrankos rezultatai
Įgyvendinant ministerijos administruojamas BPD priemones, iki 2006 m. pabaigos buvo paskelbta 16 kvietimų teikti paraiškas ES paramai gauti. Įregistruota 730 paraiškų, kuriose prašoma paramos bendra suma sudarė 945,39 mln. litų.
darbo rinka
36 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Projektų atrankos rezultatai 2007 m. gegužės 1 d.
Priemonė, kvietimo Nr. Įregistruota paraiškų
Priimtas sprendimas dėl paramos
Pasirašytos paramos sutartys Iš viso 730 450 446 1.5. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildant ESF remiamas priemones) 215 101 101 BPD2004-ERPF-1.5.0-05 50 24 24 BPD2004-ERPF-1.5.0-06 26 12 12 BPD2004-ERPF-1.5.0-08 55 31 31 BPD2004-ERPF-1.5.0-09 63 24 24 BPD2004-ERPF-1.5.0-10 8 4 4 BPD2004-ERPF-1.5.0-13 11 4 4 BPD2004-ERPF-1.5.0-14 2 2 2 2.1. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas 5 5 5 BPD2004-ESF-2.1.0-01 3 3 3 BPD2004-ESF-2.1.0-02 1 1 1 BPD2004-ESF-2.1.0-03 1 1 1 2.2. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 329 246 242 BPD2004-ESF-2.2.0-01 107 46 45 BPD2004-ESF-2.2.0-02 222 200 197 2.3. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija 181 98 98 BPD2004-ESF-2.3.0-01 55 21 21 BPD2004-ESF-2.3.0-02 59 37 37 BPD2004-ESF-2.3.0-03 18 13 13 BPD2004-ESF-2.3.0-04 49 27 27
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.3.1-1 lentelė
Po gautų paraiškų administracinės atitikties, tinkamumo bei naudos ir kokybės vertinimo buvo priimti sprendimai suteikti paramą 450 projektų. Iš visų pateiktų paraiškų po vertinimo tinkamomis finansuoti pripažinta 62 proc. paraiškų. Pagrindinės projektų atmetimo priežastys buvo šios:
nepagrįstas projekto poreikis, aktualumas ir nauda; nepagrįstas projekto išlaidų realumas, būtinumas ir sąsaja su veiklos grupėmis; nėra loginio ryšio tarp projekto tikslų, uždavinių ir planuojamų rezultatų; • • •
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 37
nepakankami pareiškėjo administraciniai gebėjimai, reikalingi projektui įgyvendinti; neaiški projekto įgyvendinimo metodologija; neužtikrintas projekto tęstinumas; nekokybiškai užpildytos paraiškos, pateikta netiksli informacija.
Iš viso projektams finansuoti buvo skirta 562,7 mln. Lt, arba 101,1 procento nuo visos 2004– 2006 m. įsipareigojimų sumos pagal BPD. Sprendimas projektų įgyvendinimui skirti daugiau lėšų nei planuota buvo priimtas siekiant panaudoti galimus paramos lėšų sutaupymus, kurie neišvengiami įgyvendinant projektus. Daugiausia paraiškų pateikė Vilnius ir Kauno apskrityse registruoti pareiškėjai. Šių apskričių įstaigos, įmonės ir organizacijos pateikė apytikriai du trečdalius visų registruotų paraiškų.
Pareiškėjų pasiskirstymas apskrityse
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.3.1-1 iliustracija
Kita vertus, dalis pareiškėjų pateikė projektus, kuriuos planavo įgyvendinti keliose apskrityse ar kurie apima geografiškai neribotą šalies teritoriją, todėl, vertinant paramos lėšų pasiskirstymą apskrityse, galima matyti, kad jos pagal apskričių dydį pasiskirsto tolygiai. • • • •
darbo rinka
38 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Paramos lėšų pasiskirstymas apskrityse, proc.
ES struktūrinių fondų ir ES Sanglaudos fondo informacinės kompiuterizuotos valdymo ir priežiūros sistemos duomenys 2.1.3.1-2 iliustracija
Iki 2006 m. pabaigos buvo paskirstytos visos 2004–2006 m. ES struktūrinių fondų paramos programavimo laikotarpyje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuruojamoms priemonėms skirtos lėšos. Visų projektų įgyvendinimą planuojama užbaigti iki 2008 m. birželio 1 d.
2.1.3.2. Priemonių įgyvendinimo rezultatai
Pagal Europos socialinio fondo finansuojamas BPD 2.1, 2.2 ir 2.3 priemones pasirašytos 345 paramos skyrimo projektams sutartys, kurių bendra vertė 428 mln. litų, iš jų daugiau kaip 318 mln. litų (74,3 proc.) sudaro ES lėšos. Parama skirta pramonės, verslo įmonių ir valstybės sektoriaus dirbantiesiems mokyti, kompiuteriniam raštingumui vystyti, socialiai pažeidžiamoms grupėms mokyti ir integracijai skatinti, bedarbiams mokyti ir užimtumui remti, socialinei partnerystei skatinti ir kitoms sritims. Įgyvendinant projektus daugiau kaip 177 tūkst. asmenų dalyvaus įvairaus pobūdžio veiklų grupėse. Iki 2007 m. I ketv. pabaigos įgyvendinamuose projektuose dalyvavo daugiau kaip 70 tūkst. tikslinių grupių atstovų. Įgyvendinant Europos regioninės plėtros fondo finansuojamą BPD 1.5 priemonę, buvo pasirašytos 59 paramos sutartys investicinių projektų rengimui ir 42 sutartys – infrastruktūros plėtros projektams įgyvendinti. Pagal šiuos projektus bus pastatyti arba modernizuoti 57 žmogiškųjų išteklių plėtros infrastruktūros objektai.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 39
Išmokytų naudos gavėjų skaičius 2007 m. kovo 31 d.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.3.2-1 iliustracija
Iki 2007 m. birželio 1 d. baigti įgyvendinti 87 Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuruojamų priemonių projektai, iš jų 69 procentus sudaro nedidelės apimties 1.5 priemonės investiciniai projektai. Pagrindinė daugelio projektų veikla vyksta dabar arba bus įvykdyta iki 2007 metų pabaigos. Įgyvendinant projektus iki 2007 m. birželio 1 d. įsisavinta ir pripažinta deklaruotinomis Europos Komisijai 127,6 mln. Lt, arba 23 procentai projektų įgyvendinimui skirtų lėšų, iš jų 95,8 mln. Lt sudaro Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos.
BPD priemonių lėšų įsisavinimas iki 2007 m. birželio 1 d.
ES struktūrinių fondų ir ES Sanglaudos fondo informacinės kompiuterizuotos valdymo ir priežiūros sistemos duomenys 2.1.3.2-2 iliustracija
darbo rinka
40 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2.1.4. Europos Sąjungos struktūriniai fondai 2007–2013 m.
2.1.3. poskyryje „Europos Sąjungos struktūriniai fondai“ pateikta informacija apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai priskiriamų Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių įgyvendinimą. Šiame poskyryje pateikiama informacija apie tai, kokias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai priskiriamas sritis planuojama remti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007–2013 m.
2.1.4.1. ES struktūrinė parama Lietuvai 2007–2013 m.
ES struktūrinė parama Lietuvai 2007–2013 m., kurią skiria Europos socialinis fondas, Europos regioninės plėtros fondas bei Sanglaudos fondas, sudaro daugiau kaip 23 milijardus litų. Parama bus teikiama pagal Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir atskiras veiksmų programas, skirtas strategijai įgyvendinti. ES struktūrinės paramos strategijoje numatytas pagrindinis Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo tikslas – sparčiai gerinti sąlygas investuoti, dirbti ir gyventi Lietuvoje, kad ūkio augimo teikiama nauda pasiektų visus Lietuvos gyventojus. Strategijoje taip pat nustatyti trys plėtros tikslai: 1. Spartinti ūkio augimą ilguoju laikotarpiu. Tai viena esminė gyvenimo gerėjimo sąlyga, susijusi su Lietuvos ūkio konkurencingumu tarptautinėse rinkose. Lietuvos, kaip mažos ir atviros ekonomikos šalies, neturinčios didelių nuosavų gamtinių, energetinių, žmogiškųjų ir visų kitų išteklių, plėtra ateityje vis labiau remsis žiniomis, o ne daug kapitalo ar žaliavų reikalaujančia pramone ar paslaugomis. 2. Kurti daugiau geresnių darbo vietų. Didžiausias Lietuvos turtas yra žmonės. Jau dabar kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas riboja plėtrą, todėl jaučiamas poreikis kuo greičiau pereiti prie žinių visuomenės, kartu kuriant didesnę pridėtinę vertę duodančias darbo vietas. 3. Plėtoti socialinę sanglaudą. Sanglauda reiškia darnią integruotą visuomenę ir deramą dėmesį aplinkai. Lietuvos gyventojai turėtų jaustis vienos bendruomenės dalimi ir dalintis ekonominės plėtros nauda. Šių strategijos plėtros tikslų bus siekiama investuojant į tris esmines strategijos įgyvendinimo prioritetines kryptis: 1. Produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei. Ši prioritetinė investavimo kryptis ir numatyti veiksmai detaliai aptariami strategijos įgyvendinimo Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programoje, kuriai skirta 13,8 procento (3,2 mlrd. Lt) ES struktūrinės paramos lėšų. Programa finansuojama Europos socialinio fondo (toliau vadinama – ESF) lėšomis. 2. Konkurencinga ekonomika. Šiai strateginei investavimo krypčiai keliamus uždavinius padės spręsti Ekonomikos augimo veiksmų programa, kuriai įgyvendinti skirta 45,72 procentai (10,7 mlrd. Lt) ES struktūrinės paramos lėšų. Programa finansuojama Europos regioninės plėtros (toliau vadinama – ERPF) ir Sanglaudos fondų lėšomis.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 41
3. Gyvenimo kokybė ir sanglauda. Gyvenimo aplinkos ir kokybės gerinimo uždaviniai sprendžiami Sanglaudos skatinimo veiksmų programoje, kuriai įgyvendinti skirta 39,08 procento (9,1 mlrd. Lt) ES struktūrinės paramos lėšų. Programa finansuojama ERPF ir Sanglaudos fondo lėšomis. Taip pat numatyta 1,4 procento (322,1 mln. Lt) ES struktūrinės paramos lėšų skirti Techninės paramos veiksmų programai įgyvendinti. Tai yra specialioji, papildoma veiksmų programa, skirta administruoti teminėms veiksmų programoms. Programa finansuojama ESF lėšomis.
2.1.4.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos sritys, finansuojamos 2007–2013 m. iš ES struktūrinių fondų
Pagal kompetencijos sritis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bus atsakinga už: Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos viso 1-ojo prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ įgyvendinimą. Šiam prioritetui įgyvendinti numatoma skirti 5,5 procento visos ES paramos, tai sudaro apie 1,3 mlrd. litų. Sanglaudos veiksmų programos 2-ojo prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ 4 priemonių įgyvendinimą. Šioms 4 priemonėms įgyvendinti numatoma skirti apie 3,5 procento visos ES paramos, tai sudaro apie 0,8 mlrd. litų.
2.1.5.2.1. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1-asis prioritetas „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“. Šio prioriteto logika yra pagrįsta prielaida, kad valstybės investicijos padės geriau suderinti darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, pasiūlą ir paklausą, o tai ilguoju laikotarpiu duos teigiamą ir tęstinį ekonominį efektą, kuris pranoks skirtas investicijas. Skatinant darbuotojų ir įmonių prisitaikymą ar vystant gyventojų bendruosius įgūdžius, bus investuojama į darbo jėgos kokybę ir jos našumo didinimą. Tai turės teigiamą poveikį darbo jėgos paklausai, nes sėkmingai dirbančios įmonės sieks naujos darbo jėgos arba atitinkamus įgūdžius įgiję gyventojai steigs savarankišką verslą (reikia turėti omenyje ir tolesnio ekonomikos augimo, palankios verslo aplinkos, tolesnės ekonominės integracijos į ES rinką galimybes). Darbo jėgos paklausą didins ir įvairios remiamojo įdarbinimo paskatos – socialinės įmonės, „pirmojo darbo“ parama ir pan. Tuo tarpu darbo jėgos pasiūlą didins iniciatyvos, skirtos gyventojų užimtumo ir ekonominio aktyvumo lygiui pakelti, socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijai į darbo rinką skatinti. Šios iniciatyvos padės tokioms gyventojų grupėms įgyti darbo rinkoje vertinamų žinių, praktinių įgūdžių, skatins jų motyvaciją dirbti. Geresnis darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinimas, kvalifikuotų darbo vietų kūrimas ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūla ilguoju laikotarpiu padės iš esmės pagerinti socialinę gyventojų situaciją, užtikrinti aukštesnį pragyvenimo lygį bei gyvenimo kokybę. Skatinant kokybišką užimtumą bei socialinę aprėptį, būtina nuolat ieškoti naujų, inovatyvių sprendimų ir juos pritaikyti praktikoje. 2004–2006 m. inovatyvių spendimų socialinėje srityje paieškai buvo skirta Europos Bendrijų iniciatyva Equal. 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiks


darbo rinka
42 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
mų programoje numatoma nuosekliai vadovautis Equal iniciatyvos principais: skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, partnerystę, inovatyvių sprendimų paiešką ir jų nuoseklų diegimą politikoje, ir juos taikyti ne tik socialinėje, bet ir užimtumo srityje.
Įgyvendinant Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1-ąjį prioritetą siekiama šių uždavinių: 1. Didinti darbuotojų ir įmonių prisitaikymą prie rinkos poreikių. Remiamos sritys: • žmogiškųjų išteklių tobulinimas įmonėse (vadovų, dirbančiųjų mokymai, specialios iniciatyvos mažoms įmonėms) ir viešajame sektoriuje (pvz., sveikatos priežiūros įstaigos, kultūros, socialinio darbo įstaigos); • kompiuterinio raštingumo ir verslumo įgūdžių ugdymas; • socialinio dialogo skatinimas, įmonių socialinės atsakomybės didinimas; • šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas; • žemės ūkio veikloje užimtos darbo jėgos persiorientavimas į kitas veiklas; • emigrantų iš Lietuvos sugrįžimo skatinimas (informavimas, konsultavimas). 2. Gyventojų užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas. Remiamos sritys: • užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos (informavimo, konsultavimo, profesinio orientavimo ir kt.) ieškantiems darbo ir bedarbiams; • nedirbančių asmenų ir darbuotojų, kuriems gresia nedarbas, profesinis mokymas ir neformalus švietimas; • remiamasis įdarbinimas (įdarbinimas subsidijuojant, parama darbo įgūdžiams įgyti), darbo rotacija, bedarbių teritorinis mobilumas, parama socialinių įmonių veiklai; • neįgaliųjų profesinė reabilitacija. 3. Socialinės aprėpties stiprinimas. Remiamos sritys: • diskriminacijos mažinimas ir socialinių problemų prevencija (paslaugos bei modeliai įvairioms socialinės rizikos asmenų grupėms – priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų, diskriminacijos, smurto šeimoje, prekybos žmonėmis ir kitų socialinių problemų prevencija. Iniciatyvos, keičiančios diskriminacinius stereotipus); • veiklos grupės bei paslaugos, skirtos paskatinti socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų sugrįžimą į darbo rinką (socialinė bei profesinė reabilitacija asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų, nuteistiesiems ir grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, neįgaliesiems ir kitoms socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms, taip pat šių paslaugų sistemos plėtra: darbingumo ir profesinių gebėjimų vertinimo sistemų diegimas, pažangių socialinio darbo metodikų, specialių motyvacijos darbui ir mokymuisi didinimo programų kūrimas). Šie prioritetai ir finansuojamos veiklos kryptys iš esmės tęsia ir papildo veiklą, pradėtą įgyvendinant Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento prioritetus ir priemones: šiuo metu taip pat finansavimas skiriamas ir įgyvendinamos priemonės, skirtos darbo jėgos kompetencijai ir gebėjimams prisitaikyti prie pokyčių ugdyti, įsidarbinimo gebėjimams didinti, socialinei integracijai skatinti bei socialinių paslaugų infrastruktūrai tobulinti.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 43
Tam, kad tinkamai būtų plėtojami žmogiškieji ištekliai ir pasiekti numatyti tikslai, bus vystoma ir finansuojama atitinkama infrastruktūra. Nuo darbo rinkos ir socialinių paslaugų infrastruktūros kokybės ir prieinamumo priklauso valstybės pastangų situacijai darbo rinkoje gerinti efektyvumas. Dėl ribotų valstybės finansinių galimybių iki pat 2004 m. infrastruktūrai tekdavo gana nedaug valstybės investicijų. Situacija šioje srityje iš esmės keičiasi Lietuvai tapus ES nare ir įgijus teisę pasinaudoti ES struktūrinių fondų teikiama parama. Parama darbo rinkos ir socialinių paslaugų infrastruktūrai vystyti 2007–2013 m. bus skiriama įgyvendinant Sanglaudos veiksmų programą.
2.1.5.2.2. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2-is prioritetas „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bus atsakinga už Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2-ojo prioriteto 4 priemonių įgyvendinimą: 1. Profesinio mokymo sistemos infrastruktūros modernizavimas. Plėtojant profesinio mokymo infrastruktūrą pirmiausia siekiama užtikrinti geresnį profesinio mokymo pasiūlos ir paklausos suderinamumą, pagerinti darbo jėgos kvalifikaciją ir paskatinti ekonomiškai neaktyvius gyventojus įsitraukti į darbo rinką. Bus skatinami kompleksiniai projektai, gerinantys bendradarbiavimą tarp profesinį mokymą teikiančių įstaigų ir numatantys optimalų kuriamos infrastruktūros panaudojimą. Planuojama investuoti į optimizuotą ir bendrą sistemą, o tai reiškia, kad prieš skiriant lėšas bus įvertintas visas profesinio mokymo įstaigų (pirminio ir suaugusiųjų rengimo) tinklas, atsižvelgiant į prieinamumo, specializacijos, ekonominio gyvybingumo kriterijus ir siekiant išvengti investicijų dubliavimo (dėl šios priežasties prieš skiriant lėšas kai kurios įstaigos gali būti sujungtos ar uždarytos). Daugiausia išteklių numatoma skirti toms sritims, kuriose planuojamas didžiausias specialistų paklausos augimas. Bus finansuojamos iniciatyvos, skirtos sukurti arba pagerinti infrastruktūrą, būtiną darbo rinkoje vertinamiems profesiniams-praktiniams įgūdžiams suteikti. Numatoma spręsti žemo informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo profesinio mokymo sistemoje problemą. Pagerinus profesinio mokymo paslaugų kokybę, tikimąsi, kad pakils profesinio mokymo prestižas, daugiau moksleivių apsispręs mokytis profesinėse mokyklose, daugiau darbuotojų ir darbo neturinčių asmenų rinksis profesinio mokymo sistemos teikiamas kvalifikacijos tobulinimo arba persikvalifikavimo paslaugas. 2. Lietuvos darbo biržos teritorinių darbo biržų infrastruktūros modernizavimas. Pagrindinis priemonės tikslas – pagerinti Lietuvos darbo biržos teritorinių darbo biržų teikiamų paslaugų darbdaviams ir ieškantiems darbo bei siekiantiems profesinės karjeros kokybę, didinti jų įvairovę, paskatinti ekonomiškai neaktyvius gyventojus įsitraukti į darbo rinką. Įgyvendinant šią priemonę, numatoma skirti lėšų tolesnei Lietuvos darbo biržos infrastruktūros modernizacijai. Planuojama tęsti teritorinių darbo biržų tinklo optimizavimą ir renovaciją, siekiant suformuoti efektyviai veikiantį vienas kitą papildančių įstaigų tinklą. Šioje srityje jau investuojama nemažai lėšų pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą, todėl naujos investicijos bus skirtos tiems objektams, kurie prisidės prie tolesnės kokybiškų valstybės užimtumo rėmimo paslaugų plėtros. Skiriant paramą bus atsižvelgiama ir į pastarojo meto darbo rinkos pokyčius: mažėjantį bedarbių skaičių, pakankamai didelę ekonomiškai neaktyvių gyventojų dalį. Todėl darbo biržos taip pat turės keistis – vis daugiau dėmesio bus skiriama geresniam darbo rinkos pasiū
darbo rinka
44 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
los ir paklausos suderinimui bei nuosekliam principo „dirbti apsimoka“ taikymui. Numatoma, kad parama bus teikiama tokioms iniciatyvoms, kurios padės valstybės užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančioms įstaigoms suformuoti šiuolaikišką, konkrečių regionų ir tikslinių grupių poreikiams pritaikytą kokybiškų paslaugų paketą. Nauji pastatai ar esamų rekonstrukcijos pagerins teritorinių darbo biržų darbuotojų darbo saugą ir sveikatos normų reikalavimus darbo vietoms. Ypač turėtų pagerėti klientui savarankiškai teikiamų paslaugų kokybė, jos taptų prieinamos kiekvienam. 3. Nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra. Pagrindinis nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros tikslas yra nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros gerinimas, mažinant socialinių paslaugų infrastruktūros skirtumus savivaldybėse, dekoncentruojant ir decentralizuojant socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą, didinant jų įvairovę, modernizuojant socialinių paslaugų įstaigų materialinę bazę bei prisidedant prie pačių asmenų, kuriems skirtos socialinės paslaugos, arba tokių asmenų šeimos narių sugrįžimo į darbo rinką. Numatoma investuoti į nestacionarių socialinių paslaugų prieinamumo, įvairovės ir kokybės didinimą. Nestacionarios socialinės paslaugos bus plėtojamos tiek siekiant užtikrinti pakankamą socialinio saugumo lygį šių paslaugų gavėjams, tiek ir skatinant į darbo rinką sugrįžti šiuo metu ekonomiškai neaktyvius asmenis. Pirmiausia, tam tikros nestacionarios socialinės paslaugos tiesiogiai padės tam tikrų socialinės rizikos grupių asmenims (pvz., iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys, įvairių priklausomybių turintys asmenys, smurtą šeimoje patyrusios moterys, prekybos žmonėmis aukos) sugrįžti į darbo rinką. Be to, išplėtotas nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų tinklas suteiktų galimybę įsidarbinti tiems asmenims, kurie šeimose prižiūri savimi negalinčius pasirūpinti šeimos narius (vaikus, neįgaliuosius, senyvo amžiaus asmenis ir pan.). Nestacionarių socialinių paslaugų tinklo plėtra padės optimizuoti šiuo metu veikiančio socialinių paslaugų tinklo struktūrą – sumažins stacionarių paslaugų dalį. Todėl dalis stacionarių paslaugų įstaigų (pensionatų, globos namų ir pan.) bus reorganizuotos į nestacionarias įstaigas. Plėtojant nestacionarių socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą bus plečiamas dienos socialines paslaugas teikiančių įstaigų tinklas. Todėl numatoma atnaujinti ar steigti naujus, nedidelius dienos socialinės globos ar socialinės priežiūros (dienos metu) centrus, krizių centrus (moterų, vyrų, šeimos). Pastaruosius planuojama įsteigti kiekvienos apskrities teritorijoje. Taip pat bus investuojama į mišrias socialinių paslaugų įstaigas (jose – paramos šeimai tarnybos) ir savarankiško ar laikino gyvenimo namus. 4. Paslaugas neįgaliesiems (tarp jų – profesinės reabilitacijos) teikiančių įstaigų plėtra. 2005 m. įsigaliojus naujam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui pradėta formuoti nauja neįgalumo samprata, akcentuojanti ne neįgalumą, bet galimybių dirbti sudarymą. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas profesinei reabilitacijai. Pradėta kurti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistema, apimanti tokias pagrindines paslaugas – profesinį orientavimą, konsultavimą, profesinių gebėjimų įvertinimą bei atkūrimą arba naujų išugdymą, perkvalifikavimą. Priemonės lėšomis numatoma finansuoti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centrų plėtrą ir renovaciją, gerinant susijusių paslaugų kokybę ir didinant jų prieinamumą. Šias paslaugas orientuojant į darbingo amžiaus neįgalius asmenis, numatoma, kad kiekvienoje iš 10 apskričių funkcionuos bent vienas, apie 50 vietų (atsižvelgiant į realius apskrities poreikius) reabilitacijai pritaikytas centras. Visoje
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 45
Lietuvos teritorijoje turėtų būti įrengtos iki 500 reabilitacijos vietų (įskaitant ir vietas jau veikiančiuose centruose), skirtų asmenims, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis. Teikiant neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugas bus siekiama įvertinti žmonių su negalia profesinius (darbinius) įgūdžius, atkurti juos arba mokyti naujų; didinti žmonių su negalia profesinį mobilumą darbo rinkoje, juos mokyti ir perkvalifikuoti, kad įgytų rinkoje paklausą turinčią specialybę; skatinti naudoti naujas technologijas profesinės reabilitacijos veikloje; skatinti žmonių su negalia motyvaciją dirbti. Atsižvelgiant į tai, būtina plėtoti ir Neįgalumo ir darbingumo tarnybos (įskaitant 25 teritorinius skyrius) infrastruktūrą – siekiant pagerinti šios tarnybos galimybes įvertinti neįgaliųjų darbingumo lygį ir profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį. Taip pat bus remiama ir Techninės pagalbos neįgaliesiems centro padalinių plėtra – siekiant renovuoti jų patalpas bei padėti įsigyti modernią įrangą. Planuojama, kad šalia jau veikiančių 6 tokių centrų bus įsteigti dar 4. Klausos negalią turinčių asmenų integracijai į darbo rinką ir visuomenę paskatinti veikia Gestų kalbos vertimo centrai – ateityje šių centrų skaičių numatoma padidinti iki 10. Pagal šį prioritetą numatoma remti tokių centrų infrastruktūros atnaujinimą, modernios įrangos įsigijimą.
2.1.5. Europos bendrijų iniciatyva EQUAL ir jos įgyvendinimas Lietuvoje
Europos Bendrijų iniciatyva EQUAL (toliau vadinama – EQUAL) yra Europos užimtumo strategijos dalis, skirta kovoti su nelygybe ir diskriminacija darbo rinkoje. EQUAL Lietuvoje remia 28 novatoriškas vystymo bendrijas, skirtas lygioms užimtumo galimybėms darbo rinkoje, profesinio ir šeimos gyvenimo suderinamumui didinti bei lanksčioms darbo formoms vystyti. Nors 2006 m. pažanga socialinėje srityje nuolat didėjo, tačiau problemos, su kuriomis susiduria tam tikros socialinės atskirties grupės, rodo, kad EQUAL programos strategija bei įgyvendinami projektai atitinka valstybės vykdomą darbo rinkos politiką ir tiesiogiai prisideda prie darbo rinkos problemų sprendimo, koncentruodami pagalbą asmenims, susiduriantiems su išskirtine diskriminacija darbo rinkoje. A temos „Atviros visiems darbo rinkos skatinimas, sudarant sąlygas lengviau patekti ar grįžti į darbo rinką asmenims, kurie susiduria su integracijos ar reintegracijos į darbo rinką sunkumais“ projektų dėka sukurti ir išbandyti modeliai, padedantys neįgaliesiems, priešpensinio amžiaus žmonėms, ilgalaikiams bedarbiams, tautinėms ir seksualinėms mažumoms, prekybos žmonėmis aukoms bei kitoms tikslinėms grupėms integruotis į darbo rinką. Pagrindinės vystymo bendrijų vykdomos veiklų grupės: tikslinės grupės mokymai arba perkvalifikavimas, profesinis orientavimas; praktinis kuriamų rezultatų išbandymas; paslaugų tikslinei grupei teikimas; tikslinės grupės poreikių analizė, siekiant užtikrinti aukštesnę projekto sukuriamo rezultato kokybę; naujų modelių-metodikų, įgalinančių socialiai diskriminuojamų asmenų integraciją į darbo rinką, sukūrimas; politinio dialogo plėtojimas, siekiant daryti įtaką tobulinant įstatymus; socialinės – psichologinės pagalbos suteikimas; • • • • • • •
darbo rinka
46 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
„vieno langelio principas“; darbdavių neigiamo požiūrio į tikslinę grupę mažinimas; tikslinės grupės poreikius atitinkančios elektroninės duomenų bazės, informacinės sistemos kūrimas; visuomenės požiūrio į tikslinę grupę gerinimas; savitarpio pagalbos centrų ar organizacijų steigimas; darbo vietų įsteigimas ar rengimas.
G temos „Šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos suderinimo skatinimas ir parama darbo rinką palikusiems vyrams ir moterims reintegruotis, plėtojant lankstesnes ir efektyvesnes darbo organizavimo formas bei paramos priemones“ projektai skirti profesinio ir šeimos gyvenimo geresnio suderinimo galimybėms bei jų plėtrai. Sukurtos ir išbandytos vaikų priežiūros, pagyvenusių ir neįgalių žmonių priežiūros modeliai ir schemos, kaupiama ir platinama informacija apie darbo laiko balansą ir lanksčias darbo organizavimo formas. Sukurtos priemonės, įgalinančios surasti informaciją apie teikiamas stacionarias ir nestacionarias socialines paslaugas nedirbantiems šeimos nariams, negalintiems suderinti šeimos ir profesinio gyvenimo, nes turi globotinių – negalią turinčių asmenų (vaikų ir suaugusių) ar savimi pasirūpinti negalinčių senyvo amžiaus žmonių, ir jomis pasinaudojus grįžti į darbo rinką. Šiomis priemonėmis susidomėjimą išreiškė ir kitos panašioje srityje dirbančios institucijos ir organizacijos. Pagal I temą „Parama prieglobsčio prašytojų integracijai“ yra finansuojamas projektas, skirtas prieglobsčio prašytojams, kuris vienija visas pagrindines vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, dirbančias su prieglobsčio prašytojais. Įgyvendinant šį projektą ištirtas tikslinės grupės poreikis ir galimybės integruotis į darbo rinką, organizuotas prieglobsčio prašytojų pirminis lietuvių kalbos mokymas, suteiktos teisinės, socialinės ir psichologo konsultacijos, parengta socialinės ir profesinės integracijos sistema, kuri paremta prieglobsčio prašytojų, personalo, dirbančio su prieglobsčio prašytojais ir visuomenės informavimo metodais bei prieglobsčio prašytojų profesinio informavimo ir konsultavimo metodais, siekiant prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos. Skatinamas tolerantiškesnis pabėgėlių ir visuomenės požiūris, lengvesnė integracija į visuomenę, didesnės galimybės rasti darbą. EQUAL projektų veiklose dalyvauja ir tiesioginę naudą gauna apie 3000 tikslinių grupių narių, buvo įvykdyta įvairių priemonių, skirtų neigiamiems stereotipams įveikti, bei visuomenės informavimo akcijų, skatinančių darbo rinkos atvirumą: organizuojami apvalūs stalai ir diskusijos, atvirų durų dienos, konferencijos skirtos vietos ir šalies politikos atstovams, darbdaviams, suinteresuotoms organizacijoms bei plačiajai visuomenei. 2006 metais įsibėgėjo veiklos, skirtos tiesiogiai projektų tikslinėms grupėms (mokymai ir seminarai) ir visuomenei bei kitoms suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms (konferencijos, seminarai). Šias veiklas įgyvendino daugiau nei du trečdaliai visų vystymo bendrijų ir net trečdalis jų jau organizavo diskusijas su vietos, regioninės ir nacionalinės politikos atstovais, kurių metu pristatyta geroji patirti, pasiteisinę ir išbandyti problemų sprendimo būdai bei pritaikymo politikoje ar praktikoje galimybės. Suinteresuotų institucijų ir organizacijų supažindinimas su veiklomis yra svarbus vystymo bendrijų uždavinys prieš pradedant poveikio politikai ir praktikai veiklas, nes būtent šios organizacijos taps tiksline grupe trečiajame etape. • • • • • •
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 47
2007 m. gruodžio mėn. vystymo bendrijos baigs įgyvendinti antrąjį programos etapą. Siekiant užtikrinti per antrąjį etapą pasiektų rezultatų tęstinumą ir gerosios patirties įtvirtinimą, 2007 m. birželio mėn. startavo trečiasis programos įgyvendinimo etapas, kuris baigsis 2008 m. rugpjūčio mėn. Trečiojo etapo pagrindinis tikslas – remti EQUAL vystymo bendrijas, siekiant per antrąjį programos įgyvendinimo etapą sukurtas ir išbandytas inovacijas ir gerąją patirtį perkelti į viešąją politiką ir sėkmingai pritaikyti praktikoje. Siekiama sutelkti suinteresuotų institucijų ir visuomenės grupių pastangas vykdant per antrąjį EQUAL programos etapą sukauptos patirties ir rezultatų sklaidą visuomenėje, keičiant nusistovėjusius stereotipus, kovojant su diskriminacija ir socialine atskirtimi. Bus rengiami pasiūlymai, dokumentai ir inicijuojamos programos, projektai, kurie turėtų sąlygoti realius politikos ir praktikos pokyčius. 2006 m. lapkričio 30 d. vyko Paramos fondo Europos socialinio fondo agentūros ir SADM organizuota konferencija „Pasiruošimas trečiajam EQUAL programos įgyvendinimo etapui ir poveikiui politikai ir praktikai“, kurioje buvo pristatytas Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL programos 2004–2006 metų poveikio politikai ir praktikai strategijos projektas. Šioje konferencijoje dalyvavo visi vystymo bendrijų partneriai, kurie aktyviai dalyvavo diskusijose apie trečiąjį etapą ir jo įgyvendinimo priemones. Konferencijos metu buvo sudaryti preliminarūs teminiai tinklai – viena iš trečiojo etapo veiklų įgyvendinimo priemonių. 2006 m. gruodžio 12 d. vykusio Priežiūros komiteto posėdžio metu buvo patvirtinta poveikio politikai ir praktikai strategija bei jos įgyvendinimo planas. 2007 m. kovo mėn. buvo paskelbtas uždaras kvietimas pareiškėjams dėl papildomo finansavimo įgyvendinti trečiojo etapo veiklas. Pagal paskelbtą kvietimą paraiškas pateikė visos 28 vystymo bendrijos. Projektai ir toliau bus įgyvendinami remiantis teminių prioritetų, inovacijos, partnerystės, galimybių suteikimo, tarptautinio bendradarbiavimo, lyčių lygių galimybių bei poveikio politikai ir praktikai principais.
2.1.5.1. Programos įgyvendinimo finansiniai duomenys
Per 2004–2006 metus buvo išmokėta 6.901,4 tūkst. eurų paramos lėšų (įskaitant nepripažintas deklaruotomis EK lėšas), t.y. 43,62 proc. EQUAL BPD patvirtintos 2004–2006 m. lėšų sumos.
Lėšų paskirstymas pagal temas
Tema
Patvirtintos BPD lėšos, tūkst. EUR
Išmokėta paramos lėšų suma (įskaitant nepripažintas deklaruotomis EK lėšas), tūkst. EUR
Išmokėjimo procentas nuo BPD patvirtintos 2004– 2006 m. lėšų sumos A 10.917,08 4.597,32 42,11% G 3.164,37 1.414,67 44,71% I 474,66 211,37 44,53% Techninė pagalba 1.265,75 678,04 53,57% Iš viso 15.821,86 6.901,40 43,62% Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.5.1-1 lentelė
darbo rinka
48 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Lėšų paskirstymas programos etapams
Tema BPD patvirtintos lėšos, tūkst.. EUR
Iš jų paskirstyta etapams Per I etapą deklaruotos lėšos, tūkst. EUR Per II etapą pasirašytos sutartys, tūkst.. EUR
III etapui skirtos lėšos, tūkst.. EUR A 10.917,08 451,02 8.906,12 1.559,94 G 3.164,37 139,5 2.650,26 374,61 I 474,66 16,95 410,12 47,59 Techninė pagalba 1.265,75 1.265,75 Iš viso 15.821,86 660,29 13.007,07 2.154,50
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 2.1.5.1-2 lentelė
2.1.6. Europos pabėgėlių fondas
Lietuva, tapusi visateise Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) nare, kartu su kitomis ES šalimis pradėjo įgyvendinti ES prieglobsčio politiką, kurios tikslas – nuosekliai kurti laisvą, saugią ir teisingą erdvę, atvirą tiems, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių priversti teisėtai ieškoti apsaugos ES. Pagrindinis šios politikos įgyvendinimo įrankis yra Europos pabėgėlių fondas (toliau vadinama – EPF). EPF tikslas – remti ir skatinti valstybių narių pastangas priimti pabėgėlius bei perkeltuosius asmenis ir atsakyti už jų priėmimo padarinius, atsižvelgiant į Europos Bendrijų teisės aktus šiais klausimais, bendrai finansuojant Europos Tarybos 2004 m. gruodžio 2 d. sprendime 2004/904/EB numatytus veiksmus. EPF programos įgyvendinimą Lietuvoje administruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri 2005 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 773 „Dėl atsakingos institucijos paskyrimo“ (Žin., 2005, Nr. 87-3269) buvo paskirta atsakinga institucija. EPF deleguotos institucijos funkcijas atlieka Paramos fondas Europos socialinio fondo agentūra. Lietuvoje sukurta teisinė bazė EPF daugiametei ir metinėms programoms administruoti atitinka ES ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Atsakinga institucija, siekdama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą projektų atrankos, vertinimo procesą, projektų įgyvendinimo priežiūrą ir lėšų panaudojimą, patvirtino nacionalines taisykles, kuriomis vadovaujantis vykdomas programos administravimas ir projektų valdymas bei kontrolė. EPF 2005 m. metinei programai Lietuvoje įgyvendinti buvo skirta 2.5 mln. Lt., EPF 2006 m. metinei programai – 2.6 mln. Lt. Lietuvoje EPF lėšos yra investuojamos į šias veiklos sritis: 1. priėmimo sąlygas ir prieglobsčio procedūras; 2. užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integraciją; 3. savanorišką grįžimą.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 49
2.1.6.1. Priėmimo sąlygų ir prieglobsčio procedūrų gerinimas
Veiklos tikslas – užtikrinti efektyvų prieglobsčio suteikimą pabėgėliams, trečiųjų šalių (t. y., ne ES) piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie kreipėsi dėl kurios nors apsaugos formos Lietuvoje. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, numatyti uždaviniai: 1. Sudaryti sąlygas apgyvendinti pasienio kontrolės punktuose ties Lietuvos Respublikos ES išorės sienomis ir apskričių policijos padaliniuose. Tai apima ir medicinos punktus asmenims, kuriems būtina skubi medicinos pagalba, ir sąlygas pasitarti su teisininkais, Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaro atstovybėmis ir kt.; 2. Pagerinti užsieniečių registracijos centro infrastruktūrą ir paslaugų kokybę, ypatingai atkreipiant dėmesį į moterų, vaikų ir kitų, specialius poreikius turinčių pabėgėlių padėtį; 3. Pagerinti institucijų, tiesiogiai įgyvendinančių prieglobsčio suteikimo procedūrą Lietuvos Respublikoje, darbo sąlygas (mobilumo sąlygas, apklausos techniką ir pan.); 4. Pagerinti institucijų, atsakingų už prieglobsčio suteikimo procedūros Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, priimamų sprendimų kokybę. Lietuvos Respublikoje yra įsteigti du centrai – Pabėgėlių priėmimo centras ir Užsieniečių registracijos centras – kurių infrastruktūra privalo būti plečiama, tobulinama ir pritaikoma asmenims (trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės), gyvenantiems šiuose centruose. Tai viena iš pagrindinių sąlygų, kuri pagrindžia šios veikos svarbą ir būtinumą mūsų visuomenėje. Vienas iš pačių aktualiausių šiuo metu tinkamų finansuoti veiksmų, susijusių su priėmimo sąlygų gerinimu ir prieglobsčio suteikimo procedūra, yra Užsieniečių registracijos centro ir pasienio punktų tinkamos migrantų apgyvendinimo infrastruktūros sukūrimas bei atitinkamų paslaugų – materialinės, medicininės ir psichologinės pagalbos – teikimo užtikrinimas. Ne mažiau aktualu teikti ir organizuoti: socialinę paramą, informaciją ir pagalbą tvarkant administracinius formalumus; teisinę pagalbą; švietimą, lietuvių kalbos mokymą; įtraukimą į vietos bendruomenės veiklą.
2.1.6.2. Užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integracija
Veiklos tikslas – sėkminga užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integracija per užimtumo, švietimo ir mokymo, sveikatos priežiūros, apgyvendinimo, bendruomenių švietimo ir pabėgėlių socialinių kontaktų su vietos bendruomene skatinimą. Pirmenybė teikiama asmenų, kurių socialinei integracijai valstybės parama nebeteikiama, tačiau kurie tebėra pažeidžiami ir kuriems reikia pagalbos (nepilnamečiai be suaugusių asmenų, nėščios moterys, vienišos motinos ir tėvai su mažamečiais vaikais, didelės šeimos, neįgalūs, pagyvenę, traumuoti asmenys ir kt.), poreikiams tenkinti. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, numatyti uždaviniai: 1. Stiprinti užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, gebėjimus konkuruoti darbo rinkoje;
– – – –
darbo rinka
50 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2. Stiprinti užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, socialinius įgūdžius; 3. Gerinti paslaugų, teikiamų užsieniečiams, gavusiems prieglobstį, kokybę, atsižvelgiant į specifinę trauminę prieglobstį gavusių asmenų patirtį bei amžiaus, traumines ir kultūrines implikacijas; 4. Skatinti vietos bendruomenių dalyvavimą integravimo procese ir socialinį bendravimą tarp prieglobstį gavusių užsieniečių bei vietos gyventojų. Integracijos veiklą vykdo Pabėgėlių priėmimo centras, savivaldybės bei kitos Lietuvos Respublikos biudžetinės ar nevyriausybinės organizacijos. Užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracija – konkretaus asmens (šeimos) adaptacijos svetimoje aplinkoje procesas, kurio metu jam (jai) pagal poreikius suteikiamos švietimo, medicinos, socialinės ir kitos paslaugos, siekiant padėti įsijungti į bendruomenę ir darbo rinką. Pabėgėlių priėmimo centre valstybės parama užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracijai teikiama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Tačiau naudojamos ir EPF lėšos, kad teikiamų paslaugų kokybė ir įvairovė garantuotų tinkamą ir visavertį integracijos procesą. Parama užsieniečiams, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, ir užsieniečiams, kuriems suteikta papildoma apsauga, pradedama teikti Pabėgėlių priėmimo centre, o vėliau tęsiama savivaldybių teritorijoje iš paramai integracijai skirtų valstybės biudžeto ir EPF lėšų. Parama užsieniečių, kuriems suteikta laikina apsauga, integracijai vykdoma tik minėtame centre. Asociacija „Moterų informacijos centras“, įgyvendindama projektą pagal EPF 2005 m. metinę programą, atliko tyrimą „Pabėgėlių ir jų šeimų poreikiai Lietuvos Respublikoje“, kurį vykdė Socialinės ekonomikos institutas. Tyrimo objektas – pabėgėlių ir jų šeimų poreikiai, iškylantys integracijos į Lietuvos visuomenę procese. Tyrimo metu apklausti asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje nuo 6 mėn. iki 15 m. Vadovaujantis atilikto tyrimo rezultatais, didžiausi poreikiai nustatyti: garantuoti geras darbo sąlygas; organizuoti lietuvių kalbos mokymąsi (pamokas individualizuoti, t. y. parengti atitinkamas programas, žodynus); teikti pagalbą susirandant tinkamą būstą; užtikrinti sveikatos priežiūros sistemos prieinamumą ir pan.
2.1.6.3. Savanoriškas grįžimas
Veiklos tikslas – kurti ir stiprinti savanoriško grįžimo programas prieglobsčio prašantiems asmenims. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, numatyti uždaviniai: 1. Gerinti informavimą ir konsultavimą prieš išvykstant, taikant įvairias priemones, patvirtinančias, kad savanoriškas grįžimas yra įgyvendinamas prieglobsčio politikos sprendimas; 2. Tobulinti logistinį tinklą, kuris apimtų grįžimą į tėvynę ir kelionę iki galutinės paskirties vietos jos teritorijoje; 3. Užtikrinti oraus ir neskausmingo grįžimo namo procedūrą bei priežiūrą grįžus į kilmės šalį. Šiuo metu Tarptautinės migracijos organizacijos (toliau vadinama – TMO) Vilniaus biuras yra vienintelė organizacija Lietuvoje, turinti ilgametę praktiką įgyvendinat savanoriško grįžimo pro
– –
– –
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 51
jektus. TMO Vilniaus biuras jau nuo 1998 m. organizuoja darbą su migrantais. Per šiuos metus yra sukurtas bendradarbiavimo tinklas, apimantis visas suinteresuotas institucijas (užsieniečių priėmimo centrus, savivaldybių institucijas, Migracijos departamentą prie VRM, pasienio tarnybas ir kt.). Tiek migrantai, tiek ir įvairios organizacijos Lietuvoje žino TMO veiklą ir nuolatos kreipiasi į organizaciją, prašydami pagelbėti migrantams, nusprendusiems savanoriškai grįžti į gimtinę. Lietuvoje didžiausią dalį prieglobsčio prašytojų sudaro čečėnų tautybės Rusijos piliečiai. Dažniausiai jiems suteikiama papildoma apsauga ir valstybės integracijos parama (vieneriems metams). Pasibaigus šiam terminui minėti asmenys gali atsidurti sudėtingoje situacijoje: nors leidimas gyventi jiems bus pratęsiamas, tačiau valstybė nebeteiks finansinės paramos. Tokie asmenys, nerasdami darbo ir neturėdami pragyvenimo šaltinio, gali išreikšti norą grįžti į tėvynę, bet neturėtų tam lėšų, todėl EPF pagalba tokiems asmenims, norintiems savanoriškai sugrįžti, suteikia laisvę ir teisę rinktis.
2.1.6.4. Paramos gavėjai ir tikslinės grupės atstovai
Norėdamas gauti paramą, pareiškėjas privalo būti viešasis juridinis asmuo, registruotas ir veikiantis Lietuvos Respublikoje, arba viešasis juridinis asmuo, kurio registracija Lietuvos Respublikoje pagal nacionalinius teisės aktus yra neprivaloma. Projektų autoriai, teikdami paraiškas gauti finansavimą iš EPF, privalo nepamiršti, kad tai darbas su specifine tiksline grupe, kurią sudaro: 1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, turintis 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos apibrėžtą statusą, kuriam leidžiama gyventi kaip pabėgėliui vienoje iš valstybių narių. 2. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris naudojasi papildoma apsauga, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/83/EB. 3. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris kreipėsi dėl vienos iš 1 ir 2 punktuose nurodytų apsaugos formų. 4. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris naudojasi laikina apsauga, kaip apibrėžta Direktyvoje 2001/55/EB.
2.1.6.5. Projektų atranka pagal EPF 2005 ir 2006 m. metines programas
Vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. gegužės 16 d. patvirtintomis Projektų, finansuojamų įgyvendinant Europos pabėgėlių fondo Lietuvoje programas teikimo, vertinimo ir atrankos taisyklėmis (Žin., 2006 05 20, Nr. 57-2046; Nr. 82-3283), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Paramos fondu Europos socialinio fondo agentūra paskelbė kvietimą teikti paraiškas pagal EPF 2005 m. metinę programą. 2006 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytos 7 paramos sutartys (1.9 mln. Lt). Kvietimas teikti paraiškas pagal EPF 2006 m. metinę programą paskelbtas 2006 m. spalio 19 d. Sutartys su 5 projektų vykdytojais pasirašytos 2006 m. gruodžio 21 d. (2.6 mln. Lt). 2007 m. lapkričio mėn. planuojama pasirašyti sutartis su būsimais projektų vykdytojais pagal EPF 2007 m. metinę programą. Nuo 2008 m. sausio 1 d. prasidės trečiasis EPF programavimo laikotarpis, kuriame EPF fondo programa bus papildyta naujomis veiklos grupėmis.
darbo rinka
52 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2.2. DARBO SANTYKIŲ REGULIAVIMAS
2.2.1. Darbo santykiai
2.2.1.1. Kolektyviniai darbo santykiai
2006 metais ypatingų pokyčių darbo santykių politikoje nebuvo. Tais metais, įgyvendinat Europos Parlamento Tarybos 2003 m. liepos 22 d. direktyvos papildančios Europos kooperatinės bendrovės statutą dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus (2003/72/EB) reikalavimus, buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus Europos kooperatinėse bendrovėse1. Šiuo įstatymu siekiama nustatyti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus Europos kooperatinėse bendrovėse bei įtvirtinti specialias nuostatas, kurios užtikrintų, kad prie Europos kooperatinės bendrovės steigimo prisidedančių juridinių, fizinių asmenų, jų padalinių darbuotojai, įsteigus Europos kooperatinę bendrovę, ir toliau dalyvautų priimant sprendimus arba jų dalyvavimas nesumažėtų. Plėtojant trišalį bendradarbiavimą Trišalė taryba 2007 m. sausio 16 d. sprendimu (protokolo Nr. 101) patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų 20072008 metų socialinės partnerystės plėtros priemonių planą2, kuriuo įsipareigojama tobulinti socialinės partnerystės sistemą, socialinės partnerystės teisinę bazę bei kolektyvinius darbo santykius, taip pat plane numatytos priemonės, padėsiančios gerinti socialinių partnerių dialogą. Kaip jau buvo rašyta 2005-2006 metų Socialiniame pranešime, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2005 metais užregistravo pirmąją Lietuvoje šakos kolektyvinę sutartį. 2006 metais kolektyvinių sutarčių, pasirašytų nacionalinių, šakos ar teritoriniu lygiu užregistruota nebuvo. Antra šakos kolektyvinė sutartis buvo pasirašyta ir užregistruota 2007 metais tarp Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos. Pagal šiuo metu galiojančias Darbo kodekso nuostatas įmonės kolektyvinės sutartys neregistruojamos. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai per 2006 metus patikrino 18 872 įmonių ir jų struktūrinių padalinių ir nustatė, kad 1338 įmonių įregistruotos profesinės sąjungos, 82 įmonėse darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos perduotos šakinėms profesinėms sąjungoms, 2688 įmonėse sudarytos darbo tarybos arba jų funkcijos įgyvendina darbuotojų atstovas. Iš viso per 2006 metus pasirašytos 1157 kolektyvinės sutartys3.
2.2.1.2. Individualūs darbo santykiai
2006 metais tobulinant teisės aktus, reglamentuojančius darbo santykius, priimtas Darbo kodekso 101 straipsnio pakeitimo įstatymas4, kuriuo reglamentuojama, kad Lietuvos Respublikos
1 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus Europos kooperatinėse bendrovėse (Žin., 2006, Nr.141-5387). 2 Skelbiamas Lietuvos Respublikos trišalės tarybos internetiniame puslapyje www.lrtt.lt. 3 Valstybinės darbo inspekcijos duomenys. 4 Lietuvos Respublikos darbo kodekso 101 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr.82-3258).
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 53
Vyriausybė nustato konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų tvarką ne tik valstybės ir savivaldybių įmonėse, bet ir iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamuose valstybės ir savivaldybių įstaigose, išskyrus įstaigas, kuriose konkursines pareigas ir konkursų tvarką nustato specialūs įstatymai. Taip pat Darbo kodeksas buvo papildytas nuostata, įtvirtinančia tėvystės atostogas5, kurios suteikiamos vyrams laikotarpiu nuo vaiko gimimo iki tol, kol vaikui sukaks vienas mėnuo. Už šį laikotarpį mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa, jeigu vaiko tėvas gyvena santuokoje su kūdikio motina. Pripažinus Darbo kodekso 98 straipsnio 2 dalį netekus galios6, Lietuvos teisinėje sistemoje nebeliko galiojančio teisės akto, įtvirtinančio savanoriškų darbų sampratą, taip pat reguliuojančio dirbant šiuos darbus susiklostančius teisinius santykius. Iki šio įstatymo įsigaliojimo Darbo kodekso 98 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nelegaliu darbu nelaikomi pagalbos (talkos) ir savanoriški darbai, o Vyriausybei buvo suteikti įgaliojimai nustatyti savanoriškų darbų atlikimo tvarką ir sąlygas. Įvertinus tai, kad vykdant savanoriškus darbus susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, šiuo metu jiems taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Priimti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimai7, tarp kurių buvo papildytas Kodekso 41 straipsnis, numatantis, jog administracinę nuobaudą už šiame straipsnyje ir šio Kodekso 41(3), 41(4), 41(5) straipsniuose numatytus pažeidimus paskyręs organas (pareigūnas), nepažeisdamas asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimų, taip pat įstatymų saugomų valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų paslapčių apsaugos reikalavimų ir, laikydamasis kitų įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų, apie šios nuobaudos paskyrimą paskelbia per visuomenės informavimo priemones. Šiuo papildymu siekiama drausminti darbdavius, kad jie būtų suinteresuoti savo teigiamu įvaizdžiu, todėl siektų tinkamai vykdyti darbo įstatymų nuostatas.
2.2.2. Darbo apmokėjimas
2.2.2.1. Darbo užmokesčio didinimas 2006 metais
Vyriausybė nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. vidutiniškai 12,6 proc. padidino mokytojų, auklėtojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo užmokestį8.
5 Darbo kodekso 170 ir 178 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 179(1) straipsniu įstatymas (Žin., 2006, Nr. 722677). 6 Darbo kodekso 98 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 132-4989). 7 Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5, 41, 51(3), 51(12), 55, 58, 70, 76, 77, 77(1), 81, 82, 84(1), 87, 89(1), 91, 99(8), 183, 188(4), 188(9), 189(1), 214(3), 221, 224, 225, 232(1), 237, 242, 244, 246(2), 259(1), 262, 263, 268, 320 administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 42(4), 51(18), 51(19), 51(20), 51(21), 51(22), 56(2), 58(1), 78(1), 89(2), 99(9), 99(10), 148, 173(20), 173(21) straipsniais įstatymas (žin., 2006, 73-2759). 8 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimas Nr. 643 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo” pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr.73-2787).
darbo rinka
54 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Nuo 2006 m. spalio 1 d. 20 procentų padidino maksimalius tarnybinių atlyginimų koeficientus kultūros ir meno darbuotojams, socialiniams darbuotojams, Aplinkos ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai pavaldžių biudžetinių įstaigų darbuotojams, taip pat šių sričių įstaigų kitų specialybių (buhalterių, kompiuterių specialistų, ekonomistų, raštinės darbuotojų, darbininkų ir kt.) biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams9. Vidutinis darbo užmokestis jiems didėjo vidutiniškai 14 proc. Taip pat iš valstybės biudžeto skirtos papildomos lėšos bibliotekininkų darbo užmokesčiui padidinti 20 proc. nuo 2006 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu Vyriausybė nuo 2006 m. liepos 1 dienos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, nustatė minimaliąją mėnesinę algą – 600 Lt ir minimalųjį valandinį atlygį – 3,65 Lt10 (minimalusis darbo užmokestis padidėjo daugiau kaip 9 proc.). Statistikos departamento duomenimis11 minimaliąją mėnesinę algą ar mažesnį darbo užmokestį gaunančių 2006 m. spalio mėnesį visą ir ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, neįskaitant individualių įmonių, dalis, palyginti su 2005 m. spalio mėn., sumažėjo 2,7 procento ir sudarė 14,6 procento (2005 m. spalio mėn. – 17,3 proc.), iš jų beveik pusė darbuotojų dirbo ne visą darbo laiką. Minėtos grupės darbuotojų sumažėjo dėl praėjusiais metais sparčiau augusio darbo užmokesčio ir dėl sumažėjusio ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų skaičiaus. Visą darbo laiką dirbančių bei minimaliąją mėnesinę algą gaunančių darbuotojų skaičius, palyginti su visu visą darbo laiką dirbančių darbuotojų skaičiumi, šalies ūkyje sudarė 8,5 procento (2005 m. – 10,3 proc.), valstybės sektoriuje – 5,0 procento (2005 m. – 5,2 proc.), privačiame sektoriuje – 10,7 procento (2005 m.- 13,9 proc.). Didžiausią minimaliąją mėnesinę algą gaunančių visą darbo laiką dirbančių darbuotojų dalis buvo šalies viešbučiuose ir restoranuose – 20,4 procento, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo veikloje – 13,0 procento, kitoje komunalinio, socialinio ir asmeninio aptarnavimo veikloje 12,8 procento visų visą darbo laiką dirbančių šių veiklų darbuotojų. Pagal pateiktus Statistikos departamento duomenis matyti, kad visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, gavusių daugiau negu 1200 litų, šalies ūkyje 2006 m. spalio mėn. padidėjo iki 56,1 procento (2005 m. spalio mėn. sudarė 45,6 proc.), valstybės sektoriuje – iki 66,2 procento (2005 m. spalio mėn. – 55,0 proc.), o privačiame sektoriuje – iki 49,6 procento (2005 m. spalio mėn. – 39,2 proc.). Minimali mėnesinė alga 430 Lt buvo taikoma Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų pareiginėms algoms nustatyti. Nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo ir valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymui12, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų
9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimas Nr. 954 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo” pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 105-4006). 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr.35-1251). 11 Statistikos departamento 2007 m. gegužės 3 d. informacija Darbuotojų skaičius pagal 2006 m. spalio mėn. darbo užmokesčio dydį. 12 Valstybės tarnybos įstatymo ir valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 87-3400).
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 55
ir valstybės tarnautojų pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos bazinį dydį. Iki 2006 metų pabaigos bazinis dydis buvo lygus 430 Lt. 2007 ir kitiems metams Vyriausybės teikimu, įvertinus valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, valstybės tarnautojams atstovaujančių profesinių sąjungų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. pareiginės algos bazinį dydį padidino iki 442 litų13. Šalyje sparčiai augo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. Išankstiniais Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2006 m. Lietuvoje sudarė 1500,2 Lt ir, palyginus su 2005 metais, padidėjo 17,6 proc., o vidutinis išmokėtas (neto) atlyginimas – 19,6 proc. iki 1096 litų. Spartesnį neto darbo užmokesčio augimą lėmė padidinta minimali mėnesinė alga bei sumažintas gyventojų pajamų mokestis. 2006 metais darbo užmokestis labiausiai augo statybose (30,9 proc.), sveikatos apsaugos ir socialinėje srityje (29,7 proc.), prekyboje (20 proc.), apdirbamojoje gamyboje (17,1 proc.), švietimo srityje (15,8 proc.).
2.2.2.2. Darbo užmokesčio didinamas 2007 m.
Nuo 2007 m. sausio 1 d. tarnybinių atlyginimų koeficientai vidutiniškai 20 proc. padidinti biudžetinėse įstaigose dirbantiems sveikatos priežiūros specialistams14, šiems tikslams valstybės biudžete buvo skirtos papildomos lėšos – 18,6 mln. litų. Nuo 2007 m. liepos 1 d. numatoma didinti darbo užmokestį mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams ir dėstytojams15, valstybės biudžete tam numatyta 35,6 mln. litų 2007 m. buvo toliau įgyvendinama Naujos mokytojų darbo apmokėjimo sistemos įgyvendinimo programa16. Programoje numatyta, kad mokytojų darbo užmokestis turi padidėti 2007 m. 9,6 proc., o kitiems, su ugdymo procesu susijusiems darbuotojams, – 4,4 proc., tam metams numatyta beveik 73 mln. litų. Švietimo ministro įsakymu17 visiems mokytojams nuo 2007 m. sausio 1 d. už papildomai atliekamus darbus papildomai įvesta dar 1 apmokama valanda per savaitę už 18 kontaktinių valan
13 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2006, Nr.1385267); 14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 1302 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo” pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 140-5353). 15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 337 ,,Dėl mokslo ir studijų institucijų vadovų, jų pavaduotojų, akademinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų, mokslinių sekretorių, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų darbo apmokėjimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 42-1582). 16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1231 ,,Dėl naujos mokytojų darbo apmokėjimo sistemos įgyvendinimo programos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 146-6310). 17 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. ISAK-2408 ,,Dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 140-5378).
darbo rinka
56 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
dų, specialiesiems pedagogams padidinti tarnybinių atlyginimų koeficientai (tarp jų ir iš biudžeto finansuojamų profesinio rengimo centrų pedagogams), ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtojams ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams numatytos dar 2 apmokamos valandos per savaitę metodinei veiklai (iš viso 3 valandos). Švietimo ir mokslo ministerijos specialistų duomenimis, dėl to darbo užmokestis šiems darbuotojams didėja 4,4 procento. Įgyvendindama Vyriausybės 2006–2008 m. programą, Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2007 m. gegužės 15 d. teikimą, nuo 2007 m. liepos 1 d. patvirtino minimaliąją mėnesinę algą 700 litų18. Tam valstybės biudžete numatyta 35,4 mln. litų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija numato siūlyti Finansų ministerijai ieškoti finansinių galimybių didinti tarnybinių atlyginimų koeficientus darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, savivaldybėse, kitose valdymo institucijose, 2007 m. antrame pusmetyje.
2.2.2.3. Darbo užmokesčio garantijos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams
Įgyvendinant Europos tarybos direktyvą dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdavio nemokumo atveju, derinimo (80/987/EEC), 2000 m. rugsėjo 12 d. buvo priimtas Garantinio fondo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2000 m. spalio 1 d. Teisę gauti išmokas iš Garantinio fondo turi visi bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojai, nutraukę darbo santykius su bankrutuojančia įmone arba joje dar dirbantys, jeigu įmonė jiems yra įsiskolinusi. Išmokos iš šio fondo taip pat mokamos buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios. Įstatymas nustato iš Garantinio fondo kompensuojamų išmokų, susijusių su darbo santykiais, rūšis. Tai išmokos dėl neišmokėto darbo užmokesčio, piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos, apmokėjimas už prastovą, žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymo nuostatomis, nustatė šių išmokų maksimalius dydžius19. Priėmus visus reikalingus poįstatyminius teisės aktus Garantinis fondas realiai savo veiklą pradėjo 2001 m. rugpjūčio mėnesį. Duomenys apie išmokas, kurios buvo skiriamos iš Garantinio fondo nuo 2001 m. kovo 15 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., pateikiami 2.2.2.3-1 lentelėje bei duomenys apie lėšas, skirtas iš Garantinio fondo 2006 metais pagal įmonių buvusias veiklas, pateikiami 2.2.2.3-2 lentelėje20.
18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 543 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2007, Nr. 65-2525). 19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas 2103 ,,Dėl išmokų iš Garantinio fondo” (Žin., 2003, Nr.2-43). 20 Smulkesnė informacija apie Garantinio fondo veiklą pateikiama garantinio fondo internetiniame puslapyje http:// www.socmin.lt/gf/.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 57
Į Garantinio fondo sąskaitą pervestos lėšos (mln. Lt)
Metai
Lėšų likutis metų pradžiai
Įmonių įmokos
Privatizavimo fondo lėšos
Valstybės biudžeto lėšos
Fondų grįžtančios lėšos
Garantinio fondo lėšos Viso 2001 0,0 12,1 21,4 – 4,4 37,9 2002 12,6 18,1 – 3,0 1,6 35,3 2003 13,7 19,7 – 2,0 1,8 37,2 2004 11,9 22,1 – 2,0 2,4 38,4 2005 22,9 25,4 – – 8,6 56,9 2006 40,0 32,1 – – 2,2 74,3
Garantinio fondo duomenys 2.2.2.3-1 lentelė
2006 metais įmonėms skirtos iš Garantinio fondo lėšos darbuotojų išmokoms pagal įmonių buvusias veiklas
Eil. Nr. Veiklos rūšis
Įmonių, pateikusių paraiškas skaičius
Darbuotojų, kuriems skirtos išmokos skaičius
Skirtos išmokos tūkst. Lt proc.
1 Visa pramonė 88 6893 15978,2 67,8 2 Didmeninė ir mažmeninė prekyba 158 1606 2910,0 12,3 3 Statyba 30 1124 1871,9 7,9 4 Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 13 40 53,9 0,2 5 Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 26 301 772,9 3,3 6 Kita veikla 64 1176 2001,4 8,5 Iš viso 379 11140 23588,3 100,0
Garantinio fondo duomenys 2.2.2.3-2 lentelė
2006 metais įvyko 13 fondo tarybos posėdžių, kuriuose svarstyta ir tenkinta 379 įmonių pateiktos 408 paraiškos. Pagal tarybos priimtus nutarimus iš dalies buvo atlyginti įmonių įsiskolinimai, dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų 11140 darbuotojų, iš fondo lėšų atlyginant 68,3 proc. bendros darbo užmokesčio skolos. Vidutinė vienam darbuotojui tenkanti išmoka sudarė 2117 litų. Ši išmoka, palyginus su 2005 metais padidėjo 36 procentais.
darbo rinka
58 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Ataskaitiniais metais fondo lėšas sudarė 74,3 mln. litų, iš jų: 40 mln. litų – 2005 metais sukauptų lėšų likutis, 32,1 mln. litų – įmonių įmokos, kurios padidėjo, palyginti su 2005 metais, 6,7 mln. litų (26,4 proc.) ir 2,2 mln. litų – įmonių grąžintos finansinės paramos lėšos. 2006 metais, siekiant suderinti Garantinio fondo įstatymą su Europos Sąjungos Tarybos 1980 m. spalio 20 d. direktyvos 80/987/EEB „Dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam“ ir ją keičiančios 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/74/EB nuostatomis, Garantinio fondo įstatymas papildytas nuostata21, kuria numatyta maksimalią išmokų sumą dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo riboti ne 3 minimaliosiomis mėnesinėmis algomis, bet 3 mėnesiniais darbo užmokesčiais, sumokėtais už paeiliui einančius tris mėnesius ataskaitiniame laikotarpyje, kuriame buvo mokamas darbo užmokestis iki įmonės bankroto pradžios.
2.2.3. Darbo įstatymų vykdymas
Per 2006 metus darbo įstatymų laikymosi kontrolės klausimais atlikta 12 778 patikrinimų, iš kurių 8 130 atvejais nustatyti 29 758 pažeidimų. Bendras pažeidimų skaičius per šiuos metus sumažėjo 2,9 procento, tačiau buvo 9,9 procentais didesnis nei 2001 metais. Duomenys apie darbo teisės pažeidimus 2001-2006 metais pateikiami 2.2.3-1 iliustracijoje.
Darbo teisės pažeidimų skaičius 2001–2006 m. (tūkst.)
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.3-1 iliustracija
21 Lietuvos Respublikos Seime priimtas Garantinio fondo įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 10 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 41-1460).
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 59
Per ankstesnius metus nustatyti 3558 pažeidimai sudarant darbo sutartis, 3875 – nustatyti darbo apmokėjimo pažeidimai, 7862 – dėl darbo ir poilsio laiko reglamentavimo, 4555 – dėl darbo laiko apskaitos. Duomenys apie nustatytų darbo įstatymų pažeidimų pobūdį 2004–2006 metais procentais pateikti 2.2.3-2 iliustracijoje.
Nustatytų darbo teisės pažeidimų pobūdis 2004–2006 m. (proc.)
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.3-2 iliustracija
Nelegalus darbas. Apibendrinus visų nelegalaus darbo kontrolę bei prevenciją vykdančių institucijų (Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) pateiktus duomenis apie pagal kiekvienos institucijos kompetenciją vykdomos neteisėtos veikos (nelegalus darbas, veika neturint verslo liudijimo, veika neįregistravus įmonės, neturint licencijos ir kita neteisėta veika) kontrolę 2006 metais teikiami šie duomenys: Nustatyta nelegaliai dirbusių asmenų (be darbo sutarties) – 1249; Nustatyta atvejų, kai buvo verčiamasi neturint verslo liudijimo – 395; Nustatyta atvejų, kai buvo verčiamasi neįregistravus įmonės, neturint licencijos ir kitu neteisėtu būdu – 2748. • • •
darbo rinka
60 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Iš viso institucijos surašė 3635 administracinių teisės pažeidimų protokolus ir iškėlė 685 ikiteisminio tyrimo bylas. Institucijų veiklos rezultatai pateikiami 2.2.3.-3 iliustracijoje.
Išaiškinta nelegaliai (neteisėtai) dirbusių asmenų 2006 metais
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.3-3 iliustracija
Valstybinė darbo inspekcija nelegalaus darbo prevencijos bei kontrolės klausimais 2006 metais atliko 1986 nelegalaus darbo patikrinimus, kurių metu buvo nustatyti 875 nelegaliai dirbę asmenys, iš kurių 23 asmenys iki 18 metų, 7 užsieniečiai. Už nelegalaus darbo naudojimą per 2006 metus darbdaviams surašyta 373 administracinių teisės pažeidimų protokolai dėl 457 nelegaliai dirbusių asmenų pagal ATPK 41 – 3 straipsnį (Nelegalaus darbas). Analizuojant nelegaliai dirbusių asmenų išaiškinimą pagal ekonominės veiklos sektorius (pagal VDI tikrinimo rezultatus) matyti, kad daugiausiai nelegalaus darbo atvejų per 2006 metus ekonominės veiklos sektoriuose buvo nustatyta: statybose – 32,11 proc., darbužių siuvimo – 9,03 proc., žemės ūkyje – 5,6 proc., medienos ir medienos gaminių gamyboje – 2,63 proc., autoservisuose – 8,57 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje – 6,17 proc., viešbučių ir restoranų sektoriuje – 5,03 procento (2.2.3-4 iliustracija).
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 61
2006 m. išaiškinta neteisėtai (nelegaliai) dirbusių asmenų pagal ekonominės veiklos rūšis (proc. pagal VDI tikrinimo rezultatus)
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.3-4 iliustracija
Pažymėtina, kad lyginant su 2005 metais nustatytų nelegaliai dirbančių asmenų skaičius sumažėjo statybose (2005 m. buvo 39,13 proc.), žemės ūkyje (2005 m. buvo 8,13 proc.), didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje (2005 m. buvo 7,6 proc.). Tuo tarpu nustatomų nelegaliai dirbusių asmenų skaičius ženkliai išaugo siuvimo įmonėse – nuo 2,6 proc. 2005 metais iki 9,03 proc. 2006 metais, autoservisuose – nuo 6,53 proc. iki 8,57 proc., miškininkystėje – nuo 1,73 proc. iki 3,77 procento. Kituose sektoriuose nustatytų nelegalaus darbo atvejų santykiniai rodikliai pakito nedaug.
2.2.4. Darbuotojų sauga ir sveikata
Darbuotojų sauga ir sveikata – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.22 Toliau aprašoma darbuotojų saugos ir sveikatos būklė šalyje 2006 m., teisinės bazės šioje darbo politikos srityje tobulinimas 2006–2007 metais bei 2006–2007 įgyvendintos priemonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklei gerinti.
22 Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas Nr. IX-1672 (Žin., 2003, Nr. 70-3170).
darbo rinka
62 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2.2.4.1. Darbuotojų sauga ir sveikata įmonėse 2006 metais
Darbo sąlygos įmonėse VĮ,,Registro centras“ ir Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2007 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 171 tūkstantis veikiančių ūkio subjektų. Valstybinės darbo inspekcijos ataskaitos už 2006 m. duomenimis, Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai 2006 m. atliko 10,5 tūkst. patikrinimų įmonėse darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais ir 8,5 tūkst. įmonių nustatė 50,7 tūkst. darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Iš jų: 67 proc. saugaus darbo organizavimo reikalavimų pažeidimai; 33 proc. saugos techninių reikalavimų pažeidimai. Reaguodami į minėtus pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai surašė reikalavimus trūkumams pašalinti, 301 atveju įmonėse sustabdė darbus ar uždraudė darbo priemonių naudojimą. Nustatyta, kad 527 įmonėse 14,8 tūkst. darbuotojų dirbo, kai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai viršijo darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais nustatytus dydžius.
Nelaimingi atsitikimai darbe 2006 metais Lietuvos įmonėse įvyko: 108 mirtini; 226 sunkūs; 3085 lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, susiję su darbu (toliau – nelaimingi atsitikimai darbe). 100 tūkstančių dirbančiųjų tenka 17,6 sunkių, 8,4 mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe. 2006 m. daugiausia mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe (44 proc.), sunkių nelaimingų atsitikimų darbe (62 proc.) ir lengvų nelaimingų atsitikimų darbe (70 proc.) įvyko dėl darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų. Nagrinėjant per 2001–2006 metus įvykusių sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe dinamiką (žr. 2.2.4.1.-1 iliustraciją), pastebima, kad tiek sunkių, tiek mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius turi tendenciją didėti, nors 2006 m., lyginant su 2005 m., sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius kiek sumažėjo. Didžiausias per pastaruosius šešerius metus mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius (9,8 nelaimingo atsitikimo 100 tūkst. dirbančiųjų) buvo 2003 m., sunkių – 2005 m. (17,7 nelaimingo atsitikimo 100 tūkst. dirbančiųjų). Daugiausia sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe 2006 m. buvo statybos įmonėse – atitinkamai 31 ir 27 procentai. Taip pat didelis sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius buvo apdirbamosios pramonės bei transporto, sandėliavimo ir telekomunikacijų įmonėse – 12–30 procentų. Net trečdalis (34 proc.) mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe 2006 m. buvo su vairuotojais ir kilnojamųjų įrenginių operatoriais, o ketvirtadalis (26 proc.) sunkių nelaimingų atsitikimų darbe – su gavybos ir statybos darbininkais. Apytikriai pusė visų nelaimingų atsitikimų (45 proc. lengvų, 54 proc. sunkių ir 47 proc. mirtinų) įvyko su darbuotojais, kurių darbo stažas iki vienerių metų. • • • • •
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 63
Nelaimingų atsitikimų darbe skaičius 100 tūkst. dirbančiųjų 2001–2006 m.
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.4.1-1 iliustracija
Sergamumas profesinėmis ligomis Valstybiniame profesinių ligų registre 2006 m. užregistruoti 1447 profesinių ligų, kuriomis sirgo 1031 žmogus, atvejai. Vyrams diagnozuota 82 proc., o moterims – 18 proc. ligų atvejų. 80 proc. profesinių ligų nustatyta asmenims, vyresniems nei 55 metai; apie pusė (46 proc.) profesinių ligų nustatyta asmenims, kurių amžius 55–64 metai, trečdalis (34 proc.) profesinių ligų nustatyta asmenims, kurių amžius 65 ir daugiau metų. Nuo 2004 m. daugėja profesinių ligų, nustatytų asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus. Palyginus profesinių ligų atvejų ir sirgusių asmenų skaičių 1998–2006 metais (žr. 2.2.4.1-2 iliustraciją), matyti, kad profesinių ligų atvejų skaičius 1998–2001 metais mažėjo nuo 618 iki 570, o 2002–2006 m. padidėjo ir 2006 m. sudarė 1447 atvejų. Atitinkamai mažėjo ir didėjo asmenų, kuriems buvo nustatytos profesinės ligos, skaičius. Profesinių ligų skaičius auga, didėjant asmenų, besikreipiančių, kad jiems būtų nustatyta profesinė liga, skaičiui. Be to, kaip rodo Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimai 2006 metais, nemažėja darbuotojų, kurie dirba, kai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais nustatytus dydžius.
Profesinių ligų ir jomis sirgusių asmenų skaičius 1998–2006 m.
Profesinių ligų valstybės registro duomenys 2.2.4.1-2 iliustracija
darbo rinka
64 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2006 m. daugiausia užregistruota: jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligų atvejų (44 proc.); ausų ligų atvejų (30 proc.); nervų sistemos ligų atvejų (24 proc.). 81 proc. užregistruotų profesinių ligų priežastys – fizikiniai veiksniai. 71 proc. profesinių ligų diagnozuota įrenginių, mašinų operatoriams ir surinkėjams; 46 proc. asmenims, kurių darbo stažas 31–40 metų. Taigi dažniausiai profesines ligas sukelia ilgalaikis triukšmas bei darbas su vibruojančiais įrenginiais.
2.2.4.2. Teisinės bazės tobulinimas 2006–2007 metais
2006 m. II pusmetyje, įvertinus Krovinių kėlimo rankomis bendrųjų nuostatų taikymo praktiką, parengta ir patvirtinta šio teisės akto nauja redakcija – Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai tvarkant krovinius rankomis. Siekiant visiškai suderinti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo straipsnių nuostatas su Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti atitinkamomis nuostatomis, Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo nuostatomis ir atsižvelgiant į įstatymo taikymo praktiką bei darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėse, parengtas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pakeitimo projektas, kuris svarstomas Seime 2007 m. pavasario sesijos metu. 2007 m. įgyvendinant 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl būtiniausių sveikatos ir saugos reikalavimų, susijusių su fizikinių veiksnių (dirbtinės optinės spinduliuotės) keliama rizika darbuotojams (19-oji atskira direktyva, kaip apibrėžta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) rengiami Darbuotojų apsaugos nuo dirbtinės optinės spinduliuotės keliamos rizikos nuostatai.
2.2.4.3. Priemonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklei gerinti
Siekiant mažinti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesinius susirgimus, atliktas tyrimas „Kompiuterizuotos fiziologinių parametrų surinkimo sistemos dispečeriams sukūrimas“, parengti vaizdinių priemonių projektai statybinių profesijų rengimo mokymo įstaigoms bei išleisti leidiniai: „Elektromagnetinių laukų keliamos rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai tyrimo ir įvertinimo metodinės rekomendacijos“; Metodinės rekomendacijos “Kaip pritaikyti darbo vietas, darbo ir poilsio režimą vyresnio amžiaus žmonėms”; „Miego sutrikimų įtakos sveikatai ir nelaimingiems atsitikimams darbe apžvalga“. Aktyviai dalyvaujama Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros organizuojamose informacinėse kampanijose: • • • • • •
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 65
2006 m. informacinei kampanijai ,,Saugi pradžia“ parengtos ir išleistos „Rizikos vertinimo bendrojo lavinimo mokyklose metodinės rekomendacijos“, knygutė „Nuotykiai kaime. Pažiūrėk, kas tau gresia!“, organizuota konferencija, skirta jaunų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugai darbovietėse; 2006 m. informacinei kampanijai „Asbestas“ išleistas praktinis gerosios patirties vadovas „Asbesto keliamo pavojaus mažinimas arba prevencija darbe, kuris susijęs (arba gali būti susijęs) su asbestu. Darbdaviui, darbuotojams ir darbo inspektoriui“, sukurtas ir transliuotas per televiziją vaizdo klipas ,,Asbesto keliamas pavojus sveikatai“, organizuota konferencija ,,Asbesto keliamas pavojus sveikatai“, skirta socialiniams partneriams; 2007 m. informacinei kampanijai „Raumenų ir skeleto pakenkimai“ parengtos ir išleistos praktinės rekomendacijos darbdaviams ir darbuotojams „Kaip išvengti profesinių raumenų ir stuburo pakenkimų tvarkant krovinius ir valant patalpas“. Įgyvendinant 2007–2012 m. Bendrijos darbuotojų saugos ir sveikatos strategiją: gerinti darbo kokybę ir našumą, 2007 m. planuojama parengti nacionalinę darbuotojų saugos ir sveikatos strategiją.
2.2.4.4. Išvados
2006 m. darbo inspektoriai patikrintose įmonėse išaiškino per 50 tūkst. darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimų. Patikrintose įmonėse apie 15 tūkst. darbuotojų dirbo, kai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai viršijo leistinus dydžius. Įmonėse išaiškintų pažeidimų skaičius, lyginant su 2004 m. (53 tūkst.) ir 2005 m. (52 tūkst.), kiek sumažėjo, o darbuotojų, dirbančių, kai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai viršijo leistinus dydžius, skaičius išaugo. Įvertinus tai, kad 2006 m. buvo atlikta apytikriai 1,5 karto mažiau patikrinimų nei 2004 ir 2005 m., įmonėse nustatytų pažeidimų skaičius išaugo, t.y. darbo inspektoriai patikrinimų metu nustatė daugiau pažeidimų. Nors 2006 m. sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius 100 tūkst. dirbančiųjų buvo mažesnis nei 2005 m., bendra tendencija išlieka tokia pati – nuo 2001 m. didėja sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičius 100 tūkst. dirbančiųjų. Šalyje užregistruotų profesinių ligų skaičius didėja nuo 2002 m. Jis kinta proporcingai asmenų, susirgusių profesinėmis ligomis, skaičiui. Taigi galima daryti išvadą, kad didėja besikreipiančių asmenų, norinčių, kad jiems būtų pripažinta profesinė liga, skaičius. Be to, kaip rodo Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimai 2006 metais, nemažėja darbuotojų, kurie dirba, kai kenksmingi darbo aplinkos veiksniai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais nustatytus dydžius, skaičius. Todėl yra tikimybė, kad profesinių ligų skaičius ateityje nemažės. 2006 m. II pusmetyje ir 2007 m. I pusmetyje buvo toliau tobulinama darbuotojų saugos ir sveikatos teisinė bazė, perkeliant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas į nacionalinius teisės aktus, vykdomos profesinių pakenkimų prevencijos teisinės, mokslo tiriamosios, informacinės priemonės tikslu gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos būklę šalyje. 2007 m. numatoma parengti Nacionalinę darbuotojų saugos ir sveikatos strategiją. • • •
darbo rinka
66 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2.2.5. TechninĖ sauga
2.2.5.1. Saugus darbas su potencialiai pavojingais įrenginiais
Siekiant saugaus potencialiai pavojingų įrenginių darbo, tikslu išvengti nelaimingų atsitikimų bei avarijų dirbant su jais, sustiprinti potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo kontrolę ir vesti tikslesnę įrenginių apskaitą, 2006 m. pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo pakeisti Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro nuostatai1, kurie įsigaliojo nuo 2006 m. liepos 1 d. LR Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius savo įsakymais Nr. 1-1802 ir Nr. 1-1783 nustatė šio registro duomenų apsaugą ir registruojamų įrenginių kategorijas pagal parametrus. 2007 m. sausio 1 d. buvo užregistruoti 25 226 potencialiai pavojingi įrenginiai, kurių pasiskirstymas pagal tipus pateikti 2.2.5.1-1 iliustracijoje.
Potencialiai pavojingų įrenginių pasiskirstymas pagal tipus 2007 m. sausio 1 d.
Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro duomenys 2.2.5.1-1 iliustracija
1 Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 645 (Žin., 2002, Nr. 48-1844; 2006, Nr. 10-358). 2 Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro duomenų saugos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 1-180 (Žin. 2006, Nr. 87-3439). 3 Registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių, nurodant jų parametrus, sąrašas-klasifikatorius, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 1-178 (Žin. 2006, Nr. 87-3438).
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 67
Patobulintas potencialiai pavojingų įrenginių registras (toliau vadinama – Registras) suteikia galimybę registruoti, išregistruoti Registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nustatytus Registro duomenis valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitoms įstaigoms, valstybės registrams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinę potencialiai pavojingų įrenginių kontrolę vykdantiems pareigūnams (darbo inspektoriams) prieš vykstant į tikrinamą įmonę sudaryta galimybė operatyviai išsiaiškinti, ar buvo patikrinta naudojamų potencialiai pavojingų įrenginių techninė būklė. Registro duomenų analizavimas sudaro sąlygas vertinti potencialiai pavojingų įrenginių atskirų grupių skaičiaus pokyčius, jų techninės būklės pilno ar dalinio tikrinimų vėlavimus bei įgaliotų potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaigų veiklą. Registro pokyčių dinamika parodyta 2.2.5.1-2 iliustracijoje.
Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registre nuo 2007 01 01 d. iki 2007 05 15 d. užregistruotų įrenginių skaičius
Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registro duomenys 2.2.5.1-2 iliustracija
Vienas iš didžiausių naujo formato registro privalumų – galimybė fiksuoti vėluojančius potencialiai pavojingų įrenginių tikrinimus, tik dėl nevisiško užbaigtumo ši informacija nėra pilnai objektyvi: jei sutampa įrenginio dalinio ir pilnutinio patikrinimų datos, registre tai fiksuojama kaip dvigubas vėlavimas. Tokiu būdu kai kurių grupių įrenginių vėluojančių patikrinimų skaičius viršija įrenginių skaičių. Patobulinus registro programinę įrangą, informacija apie vėluojančius tikrinimus bus tikslesnė ir leis Valstybinei darbo inspekcijai griežčiau kontroliuoti naudojamų potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę bei mažinti nelaimingų atsitikimų, įvykstančių jais naudojantis, skaičių.
darbo rinka
68 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, per 2006 m. įvyko 70 nelaimingų atsitikimų darbe naudojantis potencialiai pavojingais įrenginiais: 61 iš jų priskiriamas lengviems nelaimingiems atsitikimams, 6 atsitikimų pasekmės buvo sunkios ir 3 nelaimingų įvykių baigtis buvo tragiška. Nelaimingų atsitikimų darbe pasiskirstymas pagal potencialiai pavojingų įrenginių grupes pavaizduotas 2.2.5.1-3 iliustracijoje. Daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyko dirbant su kėlimo kranais. Tačiau santykinai, t. y. lyginant įregistruotų potencialiai pavojingų įrenginių skaičių ir juos naudojant įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, matome, kad vieni iš pavojingiausių yra pramoginiai įrenginiai.
Nelaimingų atsitikimų darbe pasiskirstymas pagal potencialiai pavojingų įrenginių grupes
Valstybinės darbo inspekcijos duomenys 2.2.5.1-3 iliustracija
Visi 4 mirtini ir 6 sunkūs nelaimingi atsitikimai įvyko dėl netinkamo darbo su potencialiai pavojingais įrenginiais organizavimo: dirbo neapmokyti darbuotojai, kurie nesilaikė nustatytų įrenginių naudojimo sąlygų ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, nesinaudojo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir kitais būdais pažeidinėjo darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Viešųjų įstaigų, turinčių socialinės apsaugos ir darbo ministro bei ūkio ministro įgaliojimus tikrinti potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę, 2006 m. veiklos duomenys pateikti 2.2.5.1-1 lentelėje.
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 69
Įgaliotų tikrinti potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę įstaigų 2006 m. veiklos duomenys
Technikos priežiūros tarnyba TuvTechnika Kėlimo įrenginių priežiūros tarnyba
Įrenginių tipai Prižiūri
Patikrinimų tipai
Patikr. Rezultatai Prižiū ri
Patikrinimų tipai
Patikr. rezultatai
Prižiūri
Patikrinimų tipai
Patikr. rezultatai
Pilnutinis
Dalinis
Tinkami
Netinkami
Pilnutinis
Dalinis
Tinkami
Netinkami
Pilnutinis
Dalinis
Tinkami
Netinkami
Pramoginiai įrenginiai 38 38 38 31 14 17 30 1 Degiųjų dujų įrenginiai 224 18 39 56 1 Eskalatoriai 67 10 53 63 48 6 42 48 Garo katilai 1273 346 711 1018 39 274 178 264 10 Kėlimo kranai 6448 1211 3773 4951 33 1142 491 651 1118 24 155 48 107 151 4 Liftai 4330 1028 2399 3740 6 290 138 152 284 6 3004 990 2014 2998 6 Lynų keliai 7 3 2 1 4 4 4 1 1 1 Slėginiai indai 9549 2135 2976 4852 259 1579 1591 1579 12 Talpyklos 1943 538 401 902 37 435 435 429 6 Vamzdynai 1160 416 379 789 6 27 1 26 27
Įgaliotų įstaigų duomenys 2.2.5.1-1 lentelė
2006 m. Lietuvos potencialiai pavojingų įrenginių techninę būklę tikrino 68 kvalifikuoti techniniai ekspertai, kurių pasiskirstymas pagal įstaigas ir atliktų potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės patikrinimų skaičius pateiktas 2.2.5.1-4 iliustracijoje.
Įgaliotų įstaigų ekspertų skaičius, jų atlikti patikrinimai ir 1 ekspertos atlikti patikrinimai
Įgaliotų įstaigų duomenys 2.2.5.1-4 iliustracija
darbo rinka
70 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Vieno eksperto vidutiniškai atliktų potencialiai pavojingų įrenginių techninės būklės tikrinimų skaičius skiriasi gana žymiai: nuo 273 (VšĮ TuvTechnika) iki 569 (VšĮ Kėlimo įrenginių priežiūros tarnyba). Įgaliotojų techninės būklės tikrinimo įstaigos pakankamai daug dėmesio skyrė ekspertų mokymams ir kvalifikacijos kėlimui, plėtė akreditacijos sritis, stiprino savo materialinę bazę, įsigijo prietaisų techninėms patikroms atlikti. Įstaigos iš potencialiai pavojingų įrenginių savininkų negavo nė vieno skundo ar apeliacijos, todėl jų veiklą galima įvertinti teigiamai.
2.2.5.2. Laisvas prekių judėjimas
Lietuvos rinkai vis plačiau įsiliejant į bendrą Europos Bendrijos rinką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai pavestų produktų (mašinų, asmeninių apsauginių priemonių, liftų, lynų kelių, kėlimo reikmenų) rinkos priežiūrai skiriamas dėmesys atitinkamai didėja: vystoma atitikties vertinimo įstaigų techninė bazė, plečiamos jų akreditacijos sritys, aktyvėja pareigūnų, dirbančių šių produktų rinkos priežiūroje, veiksmai. Per 2006 m. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos inspektoriai atliko 414 šių produktų patikrinimų, jų metu nustatyta 156 pažeidimai, uždrausta pateikti į rinką 4 produktus. Asmeninės apsauginės priemonės (toliau – AAP). 2006 m. 3 kartus daugiau patikrinta AAP (2005 metais – 278 AAP tipai, 2006 metais – 686 AAP tipai). Nustatytų pažeidimų skaičius sumažėjo nuo 32 procentų iki 22,9 procento. Tikslūs skaičiai pateikti 2.2.5.2-1 iliustracijoje.
Asmeninių apsauginių priemonių tipų patikrinimai
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos duomenys 2.2.5.2-1 iliustracija
2 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 71
Daugiausia patikrinta asmeninių apsauginių priemonių, pagamintų Europos Sąjungos šalyse. Iš šių šalių patikrinta 370 AAP tipų, pažeidimai nustatyti 51 tipui (13,8 procento). Iš Kinijos importuotų AAP patikrinta 66 tipai, pažeidimai nustatyti 28 tipams (42,4 procento), iš kitų šalių patikrintas 241 tipas, pažeidimai nustatyti 78 tipams (29 procentai), Lietuvoje pagamintų AAP patikrinti 9 tipai, pažeidimų nenustatyta. 2006 m buvo parengtos ir atliktos dvi AAP saugos tikrinimo programos: Saugios, apsauginės, darbinės profesinės avalynės saugos tikrinimo programa; Apsauginių drabužių saugos tikrinimo programa. Kėlimo reikmenys. Vykdant kėlimo reikmenų rinkos priežiūrą, atlikti 5 patikrinimai, kurių metu patikrinti 26 kėlimo reikmenų tipai: 9 tipų grandinės, 5 tipų kabliai ir 12 tipų lynai. Patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Mašinos. Vykdant mašinų rinkos kontrolę, 2006 m. atlikti 270 patikrinimų, 101 patikrinimo metu nustatyti pažeidimai (37,4 procento). Inspektoriai patikrino 1256 mašinų tipus ir nustatė 233 tipus su pažeidimais (18,6 procento). Palyginus su 2005 m., pažeidimų padaugėjo 1,5 procento. Nustatyti šie Mašinų saugos techninio reglamento pažeidimai: neatitinka ženklinimo reikalavimų – 6,6 procento; nepateikta naudojimo instrukcija lietuvių kalba – 6,0 procento; nenurodyta pagaminimo data – 3,8 procento; nepateikta EB atitikties deklaracija – 2,9 procento; nenurodytas gamintojo pavadinimas – 2,2 procento; įspėjamieji užrašai ne lietuvių kalba – 2,1 procento; nepažymėta CE ženklu – 2,0 procentai; nenurodytas triukšmo lygis – 1,6 procento; nenurodyta pagreičio vertė – 1,4 procento; naudojimo instrukcija (lietuvių kalba) neatitinka originalo – 1,0 procentas; nenurodytas gaminio tipas, markė, modelis – 0,9 procento; EB tipo atitikties deklaracija neatitinka Reglamento reikalavimų – 0,8 procento; naudojimo instrukcija neatitinka Reglamento reikalavimų – 0,8 procento; neatitinka standarto saugos reikalavimų – 0,2 procento. 2006 m buvo parengtos ir atliktos dvi mašinų saugos tikrinimo programos: Purkštuvų ir skystų trąšų skleistuvų tikrinimo programa; Žoliapjovių saugos tikrinimo programa. Rengiantis įgyvendinti naują 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtą direktyvą 2006/42/EB dėl mašinų, iš dalies keičiančią direktyvą 95/16/EB, parengtas techninio reglamento Mašinų sauga projektas, kuris pateiktas visuotiniam svarstymui. – – – –
darbo rinka
72 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
3 SOCIALINIS DRAUDIMAS IR PENSIJOS
3.1. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO FINANSAI 2006 METAIS
2006 metais, penktus metus iš eilės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos viršijo suplanuotas ir vykdytas išlaidas. Dėl spartaus apdraustųjų skaičiaus ir jų vidutinio darbo užmokesčio didėjimo, augančio draudėjų sąmoningumo, efektyvaus socialinio draudimo įmokų administravimo ir skolų išieškojimo 2006 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos sudarė apie 7,8 mlrd. litų. Lyginant su 2005 metais, jos padidėjo 1,4 mlrd. litų, arba daugiau nei 22 procentais. Tuo tarpu Fondo biudžeto išlaidos sudarė 7,2 mlrd. litų ir, lyginant su 2005 metais, padidėjo 1,1 mlrd. litų, arba daugiau kaip 18 procentų. Fondo biudžeto išlaidų padidėjimą 2006 metais labiausiai sąlygojo didėjančios išlaidos valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, ligos ir motinystės socialiniam draudimui bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų, pervedamų į pensijų fondus, didėjimas. Valstybinėms socialinio draudimo pensijoms 2006 metais buvo skirta 4,9 mlrd. litų, arba daugiau nei 67 procentai visų Fondo biudžeto išlaidų. Šioms pensijoms, lyginant su 2005 metais, buvo išleista pusė milijardo litų daugiau. Daugiausia įtakos pensijų išlaidų prieaugiui turėjo valstybinių socialinio draudimo pensijų didinimas nuo 2006 m. liepos 1 d. bei priimtas sprendimas nuo 2006 m. spalio 1 d. visas valstybines socialinio draudimo pensijas (išskyrus išankstines senatvės pensijas) mokėti už einamąjį mėnesį. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui 2006 metais buvo skirta 621,4 mln. litų, arba apie 9 procentus visų Fondo biudžeto išlaidų. Lyginant su 2005 metais, dėl ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) išmokų padidinimo bei naujų socialinio draudimo pašalpų įteisinimo šio draudimo išlaidos padidėjo 127,3 mln. litų, arba apie 26 procentus. Pervedamų į pensijų fondus lėšų 2006 metais priskaičiuota 531,1 mln. litų, arba per 7 procentus visų Fondo biudžeto išlaidų. Beveik pusė šios sumos buvo kompensuota iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo. 2006 metais kaupiamųjų pensijų įmokų į pensijų fondus pervesta už
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 73
685,9 tūkst. asmenų, arba 54 procentus apdraustųjų. Į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą 2006 metais buvo pervesta 616,5 mln. litų, arba 87,5 mln. litų daugiau negu buvo planuota. Įvertinęs šalies ūkio augimą bei pastarųjų metų rezultatus, Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2007 metų biudžetą, kuris apytikriai penktadaliu didesnis nei 2006 metų Fondo biudžetas.
3.2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMOS TOBULINIMAS
3.2.1. Pokyčiai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo srityje
3.2.1.1. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifo diferencijavimas
Nuo 2000 metų sausio 1 d. iki 2006 metų sausio 1 d. visi draudėjai už savo darbuotojus mokėjo vienodo dydžio nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas. Nuo 2006 m. sausio 1 d. darbdaviams pradėtas taikyti diferencijuotas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifas, kurio dydis priklauso nuo asmenų, nukentėjusių dėl mirtinų ar sunkių nelaimingų atsitikimų jų įmonėse, skaičiaus. Diferencijuojant nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifą, siekiama skatinti draudėjus labiau rūpintis savo darbuotojų sveikomis ir saugiomis darbo sąlygomis. 2006 metams patvirtintos trys įmokų tarifo grupės su skirtingo dydžio įmokomis. Didžiausią įmoką turėjo mokėti draudėjai, kurių įmonėse per paskutiniuosius 3 kalendorinius metus įvyko mirtini arba daug sunkių nelaimingų atsitikimų darbe ar ūmių profesinių ligų. Šie draudėjai priskirti I rizikingumo grupei, kurios įmokos tarifas sudarė 1 procentą, arba 0,7 procento didesnis už buvusį tarifą. II grupei priklausė draudėjai, kurių įmonėse per vertinimo laikotarpį buvo sunkūs nelaimingi atsitikimai darbe ar mirtini, tačiau įvykę ne paskutiniais metais, o anksčiau. Šios grupės draudėjams įmokos tarifas sudarė 0,53 procento, arba 0,23 procento didesnis už buvusį tarifą. III grupei priskirti draudėjai, kurių įmonėse nebuvo nei sunkių, nei mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, ir jie mokėjo mažiausio dydžio įmoką – tik 0,28 procento, arba 0,02 procento mažiau negu anksčiau. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifai pagal grupes ir draudėjų priskyrimas grupėms tvirtinami vieneriems kalendoriniams metams.
3.2.1.2. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija
Dar 2005 metų pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė Vyriausybei tvirtinti Lėšų, skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, panaudojimo tvarką, kuri turėtų sudaryti sąlygas nelaimingiems atsitikimams darbe ir profesinėms ligoms mažinti.
Socialinis draudimas ir pensijos
74 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Patvirtinus šią tvarką įmonės, įstaigos, organizacijos ir kiti subjektai, kurie neturi galimybių savo lėšomis įgyvendinti prevencinių priemonių darbuotojų apsaugai nuo rizikos darbe, jų saugai ir sveikatai gerinti (darbo vietoms ar technologiniams procesams tobulinti ar kitoms priemonėms, kurias įdiegus pašalinami ar sumažinami profesinės rizikos veiksniai finansuoti) įgavo teisę kasmet teikti paraiškas ir gauti lėšų prevencijai iš Fondo biudžeto. Tam panaudojamos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo lėšos. Ši nauja galimybė gauti paramą iš Fondo biudžeto sudarė sąlygas įmonėms, negalinčioms pakankamai lėšų skirti darbuotojų saugai ir sveikatai darbe užtikrinti, gerinti darbuotojų darbo sąlygas. Pagal minėtą tvarką įmonės, pageidaujančios gauti iš Fondo biudžeto lėšų prevencinėms priemonėms, susijusioms su profesinės rizikos šalinimu ar mažinimu, įgyvendinti, paraiškas dėl prevencijai skirtų lėšų kiekvieniems ateinantiems metams skyrimo turi teikti kasmet iki spalio 15 d. Paraiškas registruoja Valstybinė darbo inspekcija, jas vertina komisija iš Valstybinės darbo inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo valdybos, Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų. Ši nauja tvarka yra susijusi su tuo, kad nuo 2006 metų pradžios įgyvendinant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo nuostatas darbdaviai pirmą kartą pradėjo mokėti diferencijuotas nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokas. Susiejus šias dvi naujoves tikimasi, jog pavyko sukurti sistemą, kuri įpareigos darbdavius investuoti į saugias darbo vietas. Taip pat įmonės žino, jog jos ne tik moka nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokas, bet ir turi galimybę iš bendros kišenės gauti lėšų savo darbuotojų saugumui užtikrinti. Pirmenybė prevencijai skirtoms lėšoms gauti teikiama toms įmonėms, kurios įsipareigoja skirti ne mažiau kaip 30 procentų savo lėšų konkrečiai priemonei (priemonėms) įgyvendinti. Esant vienodoms įmonių skiriamoms lėšoms, pirmenybė teikiama įmonėms, kurios už tokias pačias lėšas numato pasiekti geresnių kiekybinių rodiklių (numatomas didesnis darbuotojų, kuriems pagerintos darbo sąlygos, skaičius) bei geresnių kokybinių rodiklių (numatoma keisti technologinius procesus panaudojant nekenksmingas ar mažiau kenksmingas medžiagas, modernizuoti darbo įrenginius, įrengti kolektyvines apsaugos priemones, numatoma įgyvendinti kitas priemones, kurias įdiegus pagerinama darbo aplinka bent keliose darbo vietose). 2006 metais lėšų, skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, buvo priskaičiuota 1 mln. 643,9 tūkst. Lt, t. y. panaudota 51,4 procento planuotų lėšų (planuota 3,2 mln. Lt). Taip pat paminėtina, kad lėšos, skirtos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, skiriamos prevencijos priemonėms, kurių sąrašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras, įgyvendinti. Vienai prevencijos priemonei įgyvendinti skiriama ne mažiau kaip 50 tūkst. Lt ir ne daugiau kaip 100 tūkst. Lt Fondo biudžeto lėšų. 2006 metais buvo įgyvendintos 24 prevencijos priemonės.
3.2.1.3. Praktiką atliekančių studentų draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe
Iki 2006 metų sausio 1 d. buvo numatyta, kad už profesinių mokyklų mokinius, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentus jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 75
bei asmenis, teritorinių darbo biržų siųstus persikvalifikuoti įmonėse, jų persikvalifikavimo laiku socialinio draudimo įmokas moka darbdaviai. Nuo 2006 metų sausio 1 d. valstybės lėšomis pradėti drausti visi profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti profesiniam mokymui ar profesinei reabilitacijai, jų profesinės veiklos praktikos įstaigoje ar įmonėje metu. Šiam draudimui įgyvendinti 2006 metų Valstybės biudžete buvo numatyta 200 tūkst. Lt. Mokinių ir studentų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas valstybės lėšomis sumažina darbdavių sąnaudas bei užtikrina mokiniams ir studentams socialinio draudimo garantijas įvykus nelaimingam atsitikimui darbe.
3.2.1.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų mokėjimas
2006 metais Seimui pakeitus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, pasikeitė ir kai kurios nuostatos dėl nelamingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų mokėjimo. Nuo 2006 m. liepos 1 d. nustatyta, kad ligos pašalpa dėl nelaimingo atsitikimo darbe mokama už darbo dienas pagal kalendorių (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Vyriausybės nutarime ar Darbo kodekse nustatytas perkelti dienas. Iki tol nebuvo nustatyta, kad mokant ligos pašalpą atsižvelgiama į perkeltas dienas. Taip pat įtvirtinta, kad apdraustojo asmens vaikams, pradėjus mokytis po apdraustojo mirties, periodinė draudimo išmoka pradedama mokėti nuo mokymosi pradžios. Iki pakeitimų ši išmoka buvo mokama tais atvejais, jei apdraustojo vaikai jo mirties dieną mokėsi. Nauja nuostata praplėtė periodinės išmokos mokėjimą apdraustojo vaikams, pradėjusiems mokytis jau po apdraustojo mirties. Be to, nuo minėtos datos padidintas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris apskaičiuojamas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo mėnesį, sumą dalijant iš to mėnesio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus nuo 3,5 iki 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio.
3.2.2. Pokyčiai ligos ir motinystės socialinio draudimo sistemoje
2006 metais daug diskusijų sukėlė „aktyvi“ su motinyste ir tėvyste susijusi socialinio draudimo tema. Pastarųjų metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė Vyriausybei įstatymų projektus, kuriais pasiūlyta didinti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir kitas socialines garantijas tėvais nusprendusiems tapti asmenims, kurie dirba ir moka socialinio draudimo įmokas, t. y. yra apdrausti socialiniu draudimu. Taip tikimasi paskatinti dirbančius asmenis apsispręsti gimdyti ir auginti daugiau vaikų. Buvo pastebėta, kad nuolat augo socialiniu draudimu apdraustų asmenų skaičius, tačiau, deja, gimusių vaikų skaičius dirbančiųjų šeimose pastaraisiais metais nuolat mažėjo. Tai liudija, kad jauni žmonės nesiryžta nors ir laikinai nutraukti darbo karjerą ir auginti vaikus. Šeimos, gaunančios vidu
Socialinis draudimas ir pensijos
76 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
tines ir didesnes pajamas, nenori prarasti dalies savo pajamų, baimindamosi, kad jų gali nepakakti tinkamai išlaikyti šeimą ir auginti vaiką tol, kol motina, o vėliau – kažkuris vienas iš tėvų galės vėl dirbti ir gauti viso dydžio uždarbį. Ministerija pasiūlė nuo 2006 metų gruodžio 1 d. padidinti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas nuo 70 procentų iki 85 procentų kompensuojamo uždarbio. Dėl šio padidinimo motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpa gali vidutiniškai padidėti apie 160 Lt. Kitame etape – nuo 2007 metų rugsėjo 1 d. – motinystės (tėvystės) pašalpas iki vaikui sukaks 6 mėnesiai ministerija pasiūlė mokėti 100 procentų kompensuojamo uždarbio dydžio. Už likusį laiką, iki vaikui sukaks vieneri metai, mokėti 85 procentus kompensuojamo uždarbio dydžio. Analogiški pakeitimai pasiūlyti ir dėl statutinių valstybės pareigūnų ir profesinės karo tarnybos karių, kurie negauna iš Fondo biudžeto motinystės (tėvystės) pašalpų. Pagal galiojančius įstatymus ligos, motinystės ar motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo apskaičiuojamos ne nuo viso pašalpos gavėjo buvusio uždarbio, o nuo maksimaliai ribojamos sumos – ši suma buvo ribojama 3,5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, t. y. jei žmogus uždirbo daugiau nei 3794 Lt, jo pašalpa skaičiuojama tik nuo tokios sumos. Todėl ministerija pasiūlė nuo 2006 metų rugsėjo 1 d. padidinti kompensuojamo uždarbio maksimalią ribą nuo 3,5 iki 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumos dydžio. Visiems šiems padidinimams iš Fondo biudžeto 2006 ir 2007 metais ministerija numatė skirti apie 68 mln. Lt. Ministerija Vyriausybei taip pat pateikė įstatymų projektus, kuriais pasiūlyta nuo 2008 metų sausio 1 d. padidinti tam tikras pensinio bei nedarbo draudimo garantijas tėvams, apsisprendusiems nedirbti ir patiems auginti vaikus iki 3 metų. Iki numatytų pakeitimų vienas iš vaiko tėvų, kuris nedirba dėl to, kad augina vaiką iki trejų metų, yra draudžiamas valstybės lėšomis tik bazinei pensijai. Taigi pasiūlyta vieną iš vaiko tėvų, auginantį vaiką iki 3 metų, drausti visai socialinio draudimo pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu, mokant socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos valstybės biudžeto lėšomis. Svarstant Seime šiuos pasiūlymus išsikristalizavo tokie ligos, motinystės ir tėvystės socialinio draudimo pokyčiai nuo 2006 metų liepos 1 d.: padidinta kompensuojamo uždarbio, taikomo ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti, maksimali riba nuo 3,5 iki 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumos dydžio; apdraustajam asmeniui, kuriam gimė du ir daugiau vaikų, motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai moka 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamo uždarbio; įteisinta nauja socialinio draudimo pašalpos rūši – tėvystės pašalpa. Šią pašalpą turi teisę gauti tėvas, apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, išleistas tėvystės atostogų, iki vaikui sukaks mėnuo, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos tėvystės atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių minėtojo draudimo stažą, gyvena santuokoje su kūdikio motina. Tėvystės pašalpos dydis – 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Taip pat Seimas pritarė, kad: nuo 2007 metų sausio 1 dienos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa, kuri mokama iki vaikui sukaks vieneri metai, nuo 70 procentų padidėtų iki 85 procentų kompensuojamo darbo uždarbio. Kitame etape – nuo 2007 metų liepos 1 dienos – motinystės (tėvystės) pašalpa iki – – – –
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 77
vaikui sukaks 6 mėnesiai padidėtų iki 100 procentų kompensuojamo uždarbio dydžio. Už likusį laiką, iki vaikui sukaks vieneri metai, būtų mokama 85 procentai kompensuojamo uždarbio dydžio; nuo 2008 metų sausio 1 d. šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų arba globėjų, auginančių vaiką iki trejų metų, valstybės biudžeto lėšomis būtų draudžiami visai valstybinei socialinio draudimo pensijai bei nedarbo socialiniu draudimu. Pensijų ir nedarbo socialinio draudimo įmokos bus skaičiuojamos nuo minimalios mėnesinės algos. Iki 2008 metų šeimos pasirinkimu motina arba tėvas ar vienas iš globėjų, auginantys vaiką iki trejų metų, valstybės biudžeto lėšomis draudžiami tik valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai. Kartu su socialinio draudimo garantijomis Vyriausybė patikslino vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, kuria nustatė, kad bus taikoma palankesnė tvarka apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį asmenims, kurie nedirbo dėl tėvystės atostogų. Jeigu asmuo dėl tėvystės atostogų neturėjo darbo užmokesčio, iš kurio būtų galima skaičiuoti vidurkį, pastarasis bus skaičiuojamas iš skaičiavimo metu nustatytos mėnesinės algos, buvusios prieš atostogas.
3.2.3. Lietuvos socialinio draudimo biudžeto modelio kūrimas
2006 m. lapkričio mėnesį baigėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Švedijos valstybinės socialinio draudimo agentūros RVF bendras projektas, finansuojamas Švedijos tarptautinės plėtros agentūros SIDA, kurio tikslas buvo sukurti Lietuvos socialinio draudimo biudžeto ir pensijų modelį vidutinio ir ilgo laikotarpio biudžeto skaičiavimams. Projektas pradėtas įgyvendinti 2004 m. gruodžio mėn. Projekte dalyvavo ministerijos, Sodros specialistai bei švedų ekspertai iš RVF, vadovaujami profesoriaus Edward Palmer. Projekto tikslas buvo ne tik sukurti techninį modelį, bet ir sukurti įrankį politiniams spendimams analizuoti, jų poveikiui įvertinti, aiškiam susitarimui tarp kartų, kuris reikalingas priimant svarbius politinius sprendimus ateičiai, pasiekti. Taip pat projektas atitinka EK reikalavimą kiekvienai valstybei – narei turėti įrankį ilgalaikių socialinių išlaidų (svarbiausia pensijų) skaičiavimui esant įvairioms demografinėms, darbo rinkos ir ekonomikos prielaidoms. Modelis sukurtas kohortų pagal gimimo metus principu ir gali generuoti demografines, darbo rinkos ir ekonomikos perspektyvas 100 metų į priekį atskirai vyrams ir moterims. Pagal šias perspektyvas modeliu galima skaičiuoti socialinio draudimo pajamas iš įmokų ir išlaidas įvairioms išmokų rūšims: senatvės, netekto darbingumo, našlių pensijoms bei ligos, motinystės ir nedarbo išmokoms. Modelis formuoja ne tik valstybinės PAYG sistemos vystymąsi, bet taip pat turi ir papildomo pensijų kaupimo modulį, pagal kurį apskaičiuojamos tiek įmokos (dalis socialinio draudimo įmokos pervedimo į pensijų fondus) tiek išmokos (pensijų anuitetai) priklausomai nuo apdraustųjų dalyvavimo kaupime aktyvumo, investicinės grąžos, infliacijos, administravimo mokesčių ir kt. prielaidų. Modelio kūrimas pareikalavo didelio darbo kaupiant dabartinius ir praeities duomenis iš Sodros individualių duomenų bazių pagal apdraustųjų amžių ir lytį, statistinę informaciją. įstatyminę bazę siekiant išstudijuoti ir atvaizduoti, kaip veikia įmokų ir išmokų sistema dabar ir kaip techniškai sumodeliuoti jos veikimo taisykles ateičiai. Sunkiausiai įveikiamos problemos – kaip sumodeliuoti draudimo taisykles skirtingoms kohortoms su skirtingu dalyvavimo socialiniame draudime lygiu, tarp jų ir savanorišku dalyvavimu pensijų kaupimo II-oje pakopoje.

Socialinis draudimas ir pensijos
78 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Modelio sukūrimas – tai tik pirmas svarbus žingsnis. Norint gauti patikimus prognozavimo rezultatus ateityje bus atliekamas didelis analitinis darbas siekiant parengti teisingą įeinančią informaciją ir visą paketą įvairių prielaidų, sutikrinti modelio sukuriamą rezultatą su faktiniais duomenimis. Šis darbas yra artimiausio laikotarpio uždavinys, dirbant kartu ministerijos ir Sodros specialistams, pagal galimybes pasitelkiant užsienio ekspertus.
3.2.4. Kiti pokyčiai valstybinio socialinio draudimo sistemoje
3.2.4.1. Jūrininkų socialinis draudimas
Dar 2005 metų viduryje Vyriausybė pateikė Seimui Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, numatančius už jūrininkus mokamos dalies socialinio draudimo įmokų kompensavimą valstybės lėšomis. Ketindama prisidėti prie Europos Sąjungos laivyno konkurencingumo stiprinimo, Lietuvos valstybė nusprendė teikti finansinę paramą šalies įmonėms, įdarbinančioms piliečius tarptautinių maršrutų laivuose. Šioms įstatymo pataisoms svarstyti buvo numatyti 2006 metai, tačiau po užsitęsusių diskusijų svarstymas perkeltas į 2007 metus. 2006 metų kovo mėnesį Europos Komisija patvirtino Lietuvoje įgyvendinti skirtą sistemą, pagal kurią darbdaviams, samdantiems ES jūrininkus darbui su Lietuvos vėliava plaukiojančiuose laivuose, kompensuojamos jūrininkų socialinio draudimo įmokos. Europos Komisija pritarė, kad valstybės pagalbos schema gali būti taikoma nuo 2006 m. sausio iki 2011 metų pabaigos. Numatomos valstybės pagalbos išlaidos sudarytų apie 4,63 milijono eurų per metus. Europos Komisijos teigimu, ši schema atitinka Bendrijos taisykles ir jūrų politiką, kurios vienas tikslų – skatinti ES jūrininkų užimtumą. Ši priemonė taip pat turėtų sumažinti ES jūrų laivų registravimą „patogios vėliavos“ valstybėse ir išlaikyti užimtumą bei praktinę laivyno patirtį Europoje.
3.2.4.2. Socialinio draudimo įmokų lubos
2006 metais tęsėsi „karštos“ diskusijos dėl darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, ribos įvedimo. Neva nekonkurencinga padėtis Lietuvos darbo rinkoje nepatenkinti „Investuotojų forumo“ atstovai siūlė šalies Vyriausybei pradėti taisyti padėtį nuo vadinamųjų „lubų“ nustatymo socialinio draudimo įmokoms ir tikino, kad tuo metu tai būtų pats svarbiausias verslo sąlygų pagerinimas. Tuo tarpu Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija pasisakė prieš tokių „lubų“ įvedimą, nes toks „lubų“ nustatymas būtų akivaizdžiai žalingas šalies ūkiui, jo įteisinimas dar labiau padidintų socialinę atskirtį tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių darbuotojų. Ekonomikos ekspertai taip pat buvo skirtingų nuomonių dėl socialinio draudimo įmokų ribų. Baimintasi, kad tai paskatins piktnaudžiauti. „Investuotojų forumas“ siūlė nebeskaičiuoti mokesčių Fondo biudžetui nuo sumos, viršijančios 5 vidutinius mėnesio atlyginimus (tai būtų apie 8 tūkst. litų, o tokią algą gauna apie 8,3 tūkst. darbuotojų). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlė kartelę pakelti iki 10 vidutinių atlyginimų. Tokią algą Lietuvoje gauna apie 1,2 tūkst.
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 79
darbuotojų. Tuo tarpu Ūkio ministerija siūlė neskaičiuoti socialinio draudimo įmokų nuo 7 vidutinių atlyginimų, o po to šį dydį sumažinti iki 5 atlyginimų. 2006 metų pradžioje ES statistikos agentūra „Eurostat“ išplatino informaciją apie mokesčių naštą Europos Sąjungoje. Iš pateiktos informacijos matyti, kad 2004 metais mokesčių našta Lietuvoje buvo viena mažiausių Europos Sąjungoje. 2004 metais mokesčių našta Europos Sąjungoje (ES) sudarė 40,7 procento bendrojo vidaus produkto (BVP), lyginant su 40,3 procento BVP 2003 metais. Euro zonoje šis rodiklis padidėjo nuo 41,1 iki 41,6 procento. Atskirose šalyse šis rodiklis gerokai skiriasi: nuo 28,7 procento Lietuvoje iki 51,2 procento Švedijoje. Didžiausias pajamų iš mokesčių ir BVP santykis 2004 metais buvo užfiksuotas Švedijoje (51,2 procento), Danijoje (49,9 procento), Belgijoje (47,4 procento), Prancūzijoje (45,3 procento), Suomijoje (44,5 procento) ir Austrijoje (44,3 procento). Mažiausias santykis buvo Lietuvoje (28,7 procento), Latvijoje (29,1 procento), Slovakijoje (30,6 procento), Airijoje (31,7 procento), Estijoje (32,7 procento) ir Kipre (33,7 procento).
3.2.4.3. Kova prieš neteisėtus finansinius santykius ir įmokų mokėjimo vengimą
2006 metų balandį pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas tarp Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) ir Fondo valdybos. Susitarimu siekiama užkirsti kelią neteisėtiems finansiniams santykiams ir įmokų mokėjimo vengimui. Taip pat gerinamas socialinio draudimo įmokų, kaltų asmenų valstybei padarytos žalos išieškojimas, tobulinama prevencinė veikla. Tai ypač aktualu, kai vis daugiau paviešinama algų „vokeliuose“ mokėjimo, fiktyvaus įdarbinimo atvejų. Fondo valdyba nuolat seka tendencijas darbo rinkoje ir darbo užmokesčio srityje. Kodėl vieno mėnesio įmonės draudžiamųjų pajamų sumos smarkiai skiriasi nuo kitų mėnesių? Ar visi organizacijos darbuotojai iš tiesų gauna tik minimalią algą, jei jų vadovai pasiskiria didžiulius atlyginimus? Tokie ir panašūs klausimai kyla Sodros darbuotojams. Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai nuolat seka tendencijas darbo rinkoje ir darbo užmokesčio srityje. Pagal susitarimą Sodros teritoriniai skyriai perduoda šią informaciją FNTT skyriams, kurie patikrina, ar tokiose įmonėse neplaunami pinigai, ar nevyksta kitų finansinių nusikaltimų. FNTT padeda išieškoti įsiskolinimus Fondo biudžetui, teikia konsultacijas. Bendradarbiaujant nustatyti bendri rizikos kriterijai, padedantys identifikuoti rizikingus draudėjus, kompleksiškai vertinami nauji socialinio draudimo įmokų vengimo reiškiniai. Tai padeda greičiau atpažinti galimą nusikalstamos veikos grėsmę ir imtis prevencijos priemonių. Taip pat viena iš veiklos sričių – tarpžinybinėje duomenų saugykloje esančių duomenų efektyvesnis naudojimas. Šiai Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) įsteigtai saugyklai valstybinės institucijos (VMI, Muitinės departamentas, Sodra, FNTT ir kt.) teikia tam tikrus savo sričių duomenis, kuriais gali naudotis ir kitos projekto šalys.
3.2.4.4. Neakivaizdininkų „ligonių“ ir keliauninkų kontrolė
2006 metų kovo mėn. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas pasirašė Asmens duomenų teikimo sutartį. Pagal šią sutartį Vilniaus
Socialinis draudimas ir pensijos
80 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Gedimino technikos universitetas Fondo valdybai pradėjo teikti duomenis apie studentus neakivaizdininkus, sesijos metu laikiusius įskaitas ir egzaminus. Fondo valdyba atrenka ir naudoja tik tų iš jų, kurie tuo metu buvo pripažinti laikinai nedarbingais. Tokiu būdu aiškinamasi, ar studentai nepažeidinėjo elgesio taisyklių nedarbingumo metu. 2005 metų gruodžio mėnesį buvo pasirašyta tokio pat pobūdžio sutartis su Vilniaus universitetu. Duomenis universitetai teikia remdamiesi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kuris leidžia tvarkyti asmens duomenis, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, suteikti valstybės institucijoms. Viena iš įstatymų numatytų Fondo valdybos funkcijų yra prižiūrėti, kad nedarbingumo laikotarpiu būtų laikomasi nustatyto gydymo režimo. Vykdydama nedarbingumo kontrolę Fondo valdyba nuolat tikrina nedarbingumo pažymėjimų išdavimo ir tęsimo pagrįstumą. Sudarius sutartį su Valstybės sienos apsaugos tarnyba tikrinami asmenys, kurie laikinojo nedarbingumo metu buvo išvykę į užsienį. Pagal gautus duomenis per 2005 metus buvo atlikta patikrinimų dėl 6692 apdraustųjų, kurie išvykdami į užsienį nesilaikė gydymo režimo ir pažeidė elgesio taisykles nedarbingumo metu. Išankstiniais duomenimis, dėl nustatytų elgesio taisyklių nedarbingumo metu pažeidimų į Sodros biudžetą susigrąžinta per 345 tūkst. litų.
3.2.4.5. E-Sodra ir bendras aptarnavimo telefonas 8 700 70080
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba visų savo paslaugų teikimą į internetą planuoja perkelti iki 2007 metų pabaigos. Pastaraisiais metais gyventojai internetu Fondo valdybai gali pateikti tik dalį informacijos – pranešimus apie asmenų priėmimą ir atleidimą iš darbo, nemokamas atostogas ir kitus. Planuojama, kad internetu bus galima siųsti ir gauti pažymas bei kitą informaciją apie apdraustus asmenis, draudėjus. Daugiausia dėmesio numatyta skirti duomenų saugumui bei patikimumui. Fondo valdybai per metus pateikiama iki 2,5 mln. popierinių dokumentų. Nuo 2006 metų lapkričio mėnesio pradėjo veikti bendrasis informacinis Sodros telefono numeris 8 700 700 80. Visi, paskambinę šiuo telefono numeriu, gauna išsamią ir kvalifikuotą konsultaciją valstybinio socialinio draudimo klausimais. Šis informacinis telefono numeris yra vienodas visoje Lietuvoje ir yra skirtas visiems Sodros klientams, nepriklausomai kurioje apskrityje jie gyvena. Naujoji paslauga įdiegta siekiant patogumo klientui. Asmeniui nebereikia skambinti keliais skirtingais telefonais ieškant atsakymo į iškilusį klausimą. Jeigu konsultantas negali suteikti reikiamos informacijos, klientas sujungiamas su kompetentingu Sodros specialistu – nereikia vargti užsirašinėjant reikiamą telefono numerį ir skambinti dar sykį. Informacinis Sodros telefono numeris yra lengvai įsimenamas. Patogesnis ir paslaugos teikimo laikas – informacinis Sodros numeris veikia darbo dienomis nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro be pietų pertraukos. Pati konsultacija, teikiama informaciniu Sodros telefono numeriu, yra nemokama. Asmeniui tereikia susimokėti už ryšio paslaugas.
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 81
3.3. POKYČIAI PENSIJŲ SISTEMOJE
3.3.1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų didinimas
Pastaraisiais metais nuolat didinant valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (toliau vadinama – bazinė pensija) bei einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (toliau vadinama – draudžiamosios pajamos) dydžius, siekiama kiek įmanoma labiau gerinti neįgalių bei pagyvenusių žmonių materialinę padėtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006–2008 metų programoje ir šios programos įgyvendinimo priemonėse1 ir toliau įsipareigojo nuosekliai didinti pensijas ir pasiekti, kad iki 2008 metų vidutinė senatvės pensija būtų ne mažesnė kaip 650 Lt. Todėl, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto finansines galimybes, 2006 m. II pusmečio – 2007 m. I pusmečio laikotarpiu valstybinės socialinio draudimo pensijos buvo padidintos du kartus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nuo 2006 m. liepos 1 d.2 ir nuo 2007 m. vasario 1 d.3 buvo padidinti šie du rodikliai, turintys įtakos valstybinių socialinio draudimo pensijų dydžiams: bazinė pensija – nuo 2006 m. liepos 1 d. padidinta 30 Lt (nuo 200 Lt iki 230 Lt), o nuo 2007 m. vasario 1 d. – 36 Lt (nuo 230 Lt iki 266 Lt); draudžiamosios pajamos – nuo 2006 m. liepos 1 d. padidintos 128 Lt (nuo 1084 Lt iki 1212 Lt), o nuo 2007 m. vasario 1 d. – 144 Lt (nuo 1212 Lt iki 1356 Lt). Padidinus šiuos rodiklius, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau vadinama – senatvės pensija) asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau vadinama – stažas), nuo 2006 m. liepos 1 d. vidutiniškai padidėjo apie 60 Lt, o nuo 2007 m. vasario 1 d. – apie 70 Lt ir vidutinė senatvės pensija 2007 m. balandžio mėn. duomenimis yra 588,53 Lt dydžio. Nuo 2007 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau vadinama – Pensijų įstatymas) 52 straipsnio naujas nuostatas4, patvirtino dar vieną naują dydį – maksimalią valstybinę socialinio draudimo neperskaičiuotą pensiją (toliau vadinama – maksimali neperskaičiuota pensija). Šis dydis aktualus asmenims, gaunantiems pagal galiojantį nuo 1995 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymą neperskaičiuotas pensijas5. Kadangi šis dydis indeksuojamas kartu su bazinės pensijos padidinimu, nuo 2007 m.
1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 112-4273). 2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 512 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo ir einamųjų 2006 metų draudžiamųjų pajamų dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 62-2281). 3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo, einamųjų 2007 metų draudžiamųjų pajamų naujo dydžio ir maksimalios valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos pensijos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 7-285). 4 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 4-158). 5 Įsigaliojus nuo 1995 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymui, visos iki šios datos paskirtos senatvės ir invalidumo pensijos buvo perskaičiuotos pagal jo nuostatas, atsižvelgiant į asmens įgytą stažą bei turėtą darbo užmokestį. Tačiau tais atvejais, kai perskaičiavus pensiją, jos dydis sumažėjo, lyginant su prieš tai buvusiu, asmeniui buvo toliau tęsiamas pagal šį įstatymą neperskaičiuotos pensijos mokėjimas. Ši pensija Pensijų įstatymo nustatyta tvarka buvo didinama tol, kol po eilinio pensijų padidinimo jos dydis pasiekia 500 Lt (Pensijų įstatyme nustatytas maksimalios neperskaičiuotos pensijos dydis). Neperskaičiuotai pensijai viršijus šią ribą, ji buvo mokama 500 Lt dydžio ir toliau nebeindeksuojama ir jokiu kitu būdu nedidinama, kol senatvės ar invalidumo pensija, apskaičiuota pagal asmens stažo ir uždarbio duomenis, ims viršyti 500 Lt.


Socialinis draudimas ir pensijos
82 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
vasario 1 d. padidėjus bazinei pensijai, buvo patvirtinta 578 Lt dydžio maksimali neperskaičiuota pensija. Kiekvieną kartą patvirtinus naują bazinės pensijos dydį, maksimali neperskaičiuota pensija, lyginant su prieš tai buvusia, vėl bus didinama tiek procentų, kiek padidės bazinė pensija. Priimti šį sprendimą paskatino nuolat augantis vidutinės senatvės pensijos dydis. Nuo 1995 metų vidutinė senatvės pensija padidėjo net 3,4 karto (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, 1995 metais ši pensija buvo tik 147 Lt dydžio) ir šiais metais pirmą kartą pradėjo viršyti 500 Lt. Jeigu Pensijų įstatyme būtų paliktas nekintantis šios pensijos dydis, nuolat didėjant vidutinei senatvės pensijai, šis dydis taptų vis mažesnis, lyginant su vidutine senatvės pensija, o asmens gaunama maksimali neperskaičiuota pensija nesiektų vidutinės senatvės pensijos dydžio. Taigi valstybinių socialinio draudimo pensijų didinimas tiesiogiai susijęs su aukščiau minėtų rodiklių (bazinės pensijos ar (ir) draudžiamųjų pajamų) didinimu. Nuolat didinant šiuos dydžius, didėja ir vidutinės senatvės pensijos dydis. Tačiau pastebėtina, kad ilgą laiką tik po kelis litus per metus padidėdavusi senatvės pensija, nuo 2002 metų pradėjo sparčiau didėti ir itin žymiai padidėjo 2004–2006 metais (žr. 3.3.1-1 iliustraciją). Jeigu 2000–2002 metų laikotarpiu vidutinė senatvės pensija padidėjo vos 10,71 Lt (t. y. tik 3,4 procento), tai vien tik 2004–2006 metų laikotarpiu vidutinė senatvės pensija padidėjo net 107,53 Lt (t.y. 28,4 procento). Lyginant 2000 metų vidutinę senatvės pensiją su 2006 metų vidutine senatvės pensija, ji išaugo 168,99 Lt (t. y. 53 procentais).
Vidutinės senatvės pensijos, turint būtinąjį stažą, augimas 2000–2007 m. liepos mėn. laikotarpiu
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys 3.3.1-1 iliustracija
Nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojo dar vienas Pensijų įstatymo pakeitimas6, svarbus visiems didelį stažą įgijusiems valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui padidinti pensijas visiems didelį stažą įgijusiems pensijų gavėjams Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2007 m. gegužės 10 d. Vadovaujantis šiomis Pensijų įstatymo pataisomis, asmenims, įgijusiems didesnį nei 30 metų stažą, už kiekvienus jų įgytus pilnus stažo metus, viršijančius 30 metų, prie gaunamos senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos skiriamas priedas už stažo metus. Šio priedo dydis yra individualus kiekvienam pensijos gavėjui ir apskaičiuo
6 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 241, 421, 531, 661 straipsniais įstatymas (Žin., 2007, Nr. 59-2277).
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 83
jamas dauginant 3 procentus bazinės pensijos iš kiekvienų pilnų stažo metų, įgytų daugiau kaip 30 metų, skaičiaus. Atsižvelgiant į nuo 2007 m. vasario 1 d. galiojantį bazinės pensijos dydį – 266 Lt, už vienerius pilnus stažo metus, įgytus daugiau kaip 30 metų, priedas už stažo metus 2007 m. sudarys 7,98 Lt, už penkerius – 39,90 Lt, už dešimt – 79,80 Lt ir t. t. Vėliau, kaskart padidinus bazinę pensiją, atitinkamai didės ir priedo už stažo metus dydis. Šios Pensijų įstatymo pataisos didžiausia dalimi palies senatvės pensijų gavėjus. Prognozuojama, kad priedas už stažo metus bus paskirtas apie 410 tūkst. senatvės pensijos gavėjų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, net 21,7 tūkst. senatvės pensijos gavėjų turi įgiję 31 metų stažą (žr. 3.3.1-2 iliustraciją). Pastebėtina, kad didžiausia dalis senatvės pensijos gavėjų turi įgiję 37 metų stažą; 40 metų stažą yra įgiję 30,3 tūkst. senatvės pensijos gavėjų; 45 metų stažą – 11,2 tūkst.; 50 metų stažą – 1,9 tūkst.; 55 metų ir daugiau – 0,7 tūkst. Taigi didžiausiai daliai senatvės pensijos gavėjų bus paskirtas 55,86 Lt dydžio priedas už stažo metus.
Senatvės pensijų gavėjų, turinčių didesnį nei 30 metų stažą, pasiskirstymas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys 3.3.1-2 iliustracija
Prognozuojama, kad šiam įstatymui įgyvendinti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2007 metų II pusmetį reikės daugiau nei 180 mln. litų. Įgyvendinus šias įstatymo pataisas, vidutinės senatvės pensijos dydis 2007 m. liepos mėn. siekė 637,08 litų.
3.3.2. Našlių pensijų sistemos pertvarkymas
2006 m. II pusmetį pradėta laipsniškai pertvarkyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų sistema (toliau vadinama – „Sodros“ našlių pensijų sistema), kėlusi nemažą visuomenės nepasitenkinimą. Nors galiojusi sistema visuomenės nepasitenkinimą kėlė jau senai, pertvarkyti jos iki 2006 m. nebuvo finansinių galimybių. Iki 2006 m. visos perteklinės Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšos buvo nukreipiamos pagrindinėms – senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) ir našlaičių – pensijoms didinti, kurios yra pagrindinis daugumos pagyvenusių, neįgalių ar likusių be maitintojo žmonių pragyvenimo šaltinis. Atsiradus finansinėms galimybėms, buvo apsispręsta
Socialinis draudimas ir pensijos
84 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
šią sistemą pradėti laipsniškai reformuoti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsižvelgdama į pačių našlių pateiktus pasiūlymus ir prašymus, parengė Pensijų įstatymo pataisas, kurios dar prieš pritariant joms Lietuvos Respublikos Seimui, buvo apsvarstytos su pagyvenusių žmonių organizacijomis, šioms pataisoms pritarė ir Pensininkų reikalų taryba. „Sodros“ našlių pensijų sistemą reformuojančios Pensijų įstatymo pataisos7 įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d. Pagrindiniai „Sodros“ našlių pensijų sistemos pertvarkymo principai yra šie: 1. Našlių pensijos skiriamos visiems sukakusiems senatvės pensijos amžių našliams (našlėms), nepriklausomai nuo jų amžiaus sutuoktinio mirties metu, jeigu miręs sutuoktinis buvo įgijęs bent minimalų stažą, įgytą dirbant Lietuvos, Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės įmonėse, įstaigose ar organizacijose. 2. Visiems našliams (našlėms), įgijusiems teisę gauti našlių pensijas po 2007 m. sausio 1 d., našlių pensijos skiriamos vienodo dydžio. Tuo tikslu įteisintas našlių pensijos bazinis dydis, kuris negali būti mažesnis kaip 70 litų. Minimalus našlių pensijos bazinis dydis pasirinktas neatsitiktinai – būtent tokio dydžio 2006 m. buvo vidutinė našlių pensija, skiriama už mirusį po 1997 m. liepos 1 d. sutuoktinį. Įstatyme taip pat nustatyta, kad našlių pensijos bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu, todėl ateityje šis dydis taip pat bus indeksuojamas, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto finansines galimybes. 3. Visos jau paskirtos našlių pensijos, kurios mokamos sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais asmenims ir kurios mažesnės nei našlių pensijos bazinis dydis, padidintos iki našlių pensijos bazinio dydžio. Pertvarkant socialinio draudimo našlių pensijų sistemą taip pat buvo nuspręsta nebeskirti našlių pensijų asmenims, auginantiems arba slaugantiems mirusiojo asmens nepilnamečius arba neįgalius vaikus. Vietoj šiems asmenims skirtos našlių pensijos, kuri sudarė 20 procentų mirusiojo pensijos dalies, nuspręsta šią mirusiojo pensijos dalį skirti mirusiojo vaikams. Todėl nuo 2007 m. sausio 1 d. vienam vaikui skiriama 50 procentų (iki 2007 m. sausio 1 d. buvo 30 procentų) mirusiam asmeniui priklausiusios (galėjusios priklausyti) pensijos dydžio našlaičių pensija, o dviem ir daugiau vaikų – kiekvienam po lygiai, bet ne daugiau kaip 100 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios (galėjusios priklausyti) pensijos dydžio. Šį įstatymo pakeitimą labiausiai pajuto du vaikus auginanti šeima, netekusi vieno iš maitintojų. Jeigu iki 2007 m. sausio 1 d. tokiai šeimai – našliui (našlei) ir 2 našlaičiams – mokamos našlių ir našlaičių pensijos sudarydavo 80 procentų mirusiajam priklausiusios ar galėjusios priklausyti pensijos dydžio (po 30 procentų vaikams ir 20 procentų našlei ar našliui), tai po 2007 m. sausio 1 d. našlaičiams skiriama 100 procentų mirusiajam priklausiusios (galėjusios priklausyti) pensijos dydžio. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, našlių pensijų gavėjų skaičius per tris 2007 m. mėnesius (lyginant 2007 m. sausio mėn. duomenis su 2007 m. balandžio mėn. duomenimis) išaugo 17,1 tūkst., iš jų net 16,1 tūkst. našlių paskirtos našlių pensijos už mirusius iki 1995 m. sausio 1 d. asmenis (žr. 3.3.2-1 iliustraciją). Nežymus našlių pensijų, paskirtų už mirusius po 1995 m. sausio 1 d. asmenis, skaičiaus augimas paaiškinamas tuo, kad išaugusį našlių pensijų, paskirtų senatvės
7 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 139-5295).
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 85
pensijos amžių sukakusiems asmenims, skaičių sumažino tai, jog po 2007 m. sausio 1 d. nebeskiriamos našlių pensijos asmenims, auginantiems mirusiojo vaikus, o taip pat dalis asmenų, kuriems našlių pensijos jau buvo paskirtos iki 2007 m. sausio 1 d. kaip asmenims, auginantiems mirusiojo vaikus, atsisakė našlių pensijų, siekiant, kad mirusiojo vaikams būtų paskirtos didesnės našlaičių pensijos.
Našlių pensijų gavėjų skaičiaus pokytis 2006 m. sausio mėn.–2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys 3.3.2-1 iliustracija
Po 2007 m. sausio 1 d. ne tik buvo praplėstas našlių pensijų gavėjų ratas, bet taip pat išaugo ir našlių ir našlaičių pensijų dydžiai. Našlių pensijų padidėjimą ypatingai pajuto tie našliai, kuriems pensijos jau buvo paskirtos už mirusius iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinius. Šiems asmenims našlių pensijos padidėjo dvigubai (žr. 3.3.2-2 iliustraciją). Našlių pensijos taip pat padidėjo ir našliams, kuriems pensijos buvo paskirtos už mirusius po 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinius, jeigu šios pensijos buvo mažesnės nei 70 Lt dydžio. Šis padidinimas nulėmė ir vidutinį šios grupės našlių pensijos padidėjimą. Kaip matyti 3.3.2-2 iliustracijoje, 2006–2007 metų laikotarpiu gana žymiai (80,9 Lt) padidėjo vidutinė našlaičių pensija – nuo 114,8 Lt dydžio (2006 m. balandžio mėn.) iki 195,7 Lt (2007 m. balandžio mėn.), t. y. vidutinė našlaičių pensija padidėjo net 70 procentų. Žymų vidutinės našlaičių pensijos dydžio augimą sąlygojo tiek bazinės pensijos ir draudžiamųjų pajamų didinimas, tiek padidėjusi mirusiojo pensijos dalis, tenkanti vienam našlaičiui.
Našlių ir našlaičių pensijų dydžių augimas 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys 3.3.2-2 iliustracija
Socialinis draudimas ir pensijos
86 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reformuota buvo tik „Sodros“ našlių pensijų sistema. Įvertinus tai, jog valstybinės pensijos yra papildomos pensijos, buvo nuspręsta nekeisti valstybinių našlių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygų bei šių pensijų dydžių. Iki 2007 m. sausio 1 d. tiek skiriant ir mokant valstybines socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijas, tiek skiriant ir mokant valstybines našlių ir našlaičių pensijas buvo vadovaujamasi tomis pačiomis našlių ir našlaičių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis, nurodytomis Pensijų įstatyme. Pensijų įstatyme pakeitus valstybinių socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatas, buvo priimtas atitinkamas įstatymas8, kuriuo galiojusios iki 2007 m. sausio 1 d. nuostatos buvo perkeltos į Valstybinių pensijų įstatymą. Nuo 2007 m. sausio 1 d. šiomis nuostatomis vadovaujamasi skiriant visas valstybines našlių ir našlaičių pensijas (nukentėjusiųjų asmenų našlių ir našlaičių pensijas, I ir II laipsnių valstybines našlių ir našlaičių pensijas, pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijas).
3.3.3. Šalpos pensijų ir kitų valstybinių šalpos išmokų sistemos plėtra
Asmenis, turinčius teisę gauti šalpos pensijas, šalpos našlaičių pensijas, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas, šalpos kompensacijas, nustato Valstybinių šalpos išmokų įstatymas9. Šalpos pensijos. Nuo 2006 m. sausio 1 d. šalpos pensijų, šalpos našlaičių ir šalpos kompensacijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos iš esmės nesikeitė, tačiau teisę gauti šalpos pensijas įgijo ir sukakę senatvės pensijos amžių asmenys, kurie neturi teisės gauti jokios rūšies pensijos (nuo 2005 m. liepos 1 d. tokiomis pačiomis sąlygomis šalpos pensijas turi teisę gauti ir asmenys, kurie yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo). Be to, tiems asmenims, kurie gauna pensiją, tačiau jos dydis (arba bendra gaunamų pensijų suma) yra mažesnis už šalpos pensiją, mokamas šalpos pensijos ir gaunamos pensijos ir (ar) pensijų išmokos (bendros jų sumos) skirtumas. Miestų ir rajonų savivaldybių socialinės paramos skyrių pateiktais duomenimis (2007 m. sausio 1 d.), asmenų, neturinčių gauti jokios rūšies pensijos (gaunančių mažesnes pensijas, nei šalpos pensijos) ir todėl gaunančių šalpos pensijas (gaunančių šalpos pensijos ir gaunamos pensijos skirtumą), skaičius visų šalpos pensijų gavėjų tarpe yra nedidelis: neįgalių asmenų buvo 3,4 tūkst., o sukakusių senatvės pensijos amžių – 5,3 tūkst. Šie asmenys sudaro 18,1 procento visų šalpos išmokų gavėjų. Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos. Šios išmokos neįgaliems asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, pradėtos skirti nuo 2005 m. liepos 1 d. Iki šios datos
8 Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Valstybinių pensijų įstatymo 2 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (Žin., 2006, Nr. 141-5404). 9 Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas (Žin., 1994, Nr.96-1873, 2005, Nr. 71-2556).
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 87
neįgaliems vaikams bei neįgaliesiems, pripažintiems neįgaliais iki 24 metų sukakties, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, buvo mokamos dvi išmokos – tikslinės kompensacijos slaugos išlaidoms bei slaugos pašalpos. Sujungus šias dvi išmokas, slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos pastariesiems asmenims nuo 2005 m. liepos 1 d. buvo 2,5 bazinių pensijų dydžio. Tuo tarpu asmenims, pripažintiems neįgaliais po 24 metų sukakties ar sukakusiems senatvės pensijos amžių, nuo 2005 m. liepos 1 d. slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos buvo mokamos 1,5 bazinės pensijos dydžio (tokio pat dydžio, kokio iki 2005 m. liepos 1 d. buvo mokamos slaugos pašalpos). Tačiau nuo 2007 m. sausio 1 d., siekiant nediskriminuoti neįgalių asmenų pagal amžių, slaugos išlaidų tikslinė kompensacija asmenims, pripažintiems neįgaliais po 24 metų sukakties ar sukakusiems senatvės pensijos amžių, padidėjo iki 2,5 bazinių pensijų dydžio ir nuo šios datos slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydis yra vienodas visiems specialųjį nuolatinės slaugos poreikį turintiems neįgaliesiems. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos. Šios išmokos skiriamos tik tiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Tuo tarpu neįgaliems vaikams, turintiems sunkų ir vidutinį neįgalumą, ši išmoka skiriama nepriklausomai nuo to, ar jiems nustatytas minėtas poreikis. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos dydis priklauso nuo negalios lygio: 1 bazinės pensijos dydžio – skiriama sunkų neįgalumą turintiems vaikams bei neįgaliesiems, netekusiems 75 – 100 procentų darbingumo; 0,5 bazinės pensijos dydžio – skiriama vidutinį neįgalumą turintiems vaikams, neįgaliesiems, netekusiems 60 – 70 procentų darbingumo bei senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims. Šios tikslinės kompensacijos dydis nepriklauso nuo asmens amžiaus neįgalumo nustatymo dieną. Tačiau iki 2007 m. sausio 1 d. asmens amžius neįgalumo nustatymo dieną buvo svarbus faktorius, nustatantis asmens teisę į šią išmoką. Vadovaujantis Valstybinių šalpos išmokų įstatymo nuostatomis, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos nuo 2005 m. liepos 1 d. buvo skiriamos ir mokamos tik vaikams, kuriems nustatytas sunkus arba vidutinis neįgalumas bei asmenims, kurie pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo iki 24 metų, nuo 2006 m. sausio 1 d. šios išmokos pradėtos skirti ir senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, o nuo 2007 m. sausio 1 d. ir asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo po 24 metų. Pastebėtina, kad šalpos pensijų ir kitų šalpos išmokų sistema apima vis didesnį ratą asmenų, auga ir valstybės biudžeto lėšų poreikis šioms pensijoms ir išmokoms mokėti. Gana žymų šalpos išmokų gavėjų augimą 2006 m. sąlygojo tikslinių kompensacijų sistemos reforma – šalpos išmokų gavėjų skaičius 2006 m., lyginant su 2005 m., išaugo daugiau kaip 14 tūkst., t.y. 17,4 procento (žr. 3.3.3.-1 iliustraciją). Tiek augantis šalpos išmokų gavėjų skaičius, tiek skiriamų šalpos išmokų dydžių didinimas sąlygojo ganėtinai ženklų valstybės lėšų poreikio šalpos išmokoms mokėti augimą. Valstybės lėšų poreikis šioms išmokoms mokėti, lyginant 2003 m. su 2006 m., išaugo daugiau nei dvigubai ir 2006 m. siekia 298,5 mln. Lt per metus (žr. 3.3.3.-2 iliustraciją). – –
Socialinis draudimas ir pensijos
88 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Valstybinių šalpos išmokų gavėjų skaičiaus augimas 2000–2006 metų laikotarpiu
Socialinės apsaugos ir ministerijos duomenys 3.3.3-1 iliustracija
Valstybinėms šalpos išmokoms mokėti panaudotų valstybės lėšų augimas 2000–2006 metų laikotarpiu
Socialinės apsaugos ir ministerijos duomenys 3.3.3-2 iliustracija
3.3.4. Kiti pokyčiai pensijų sistemoje
2006 m. II pusmečio – 2007 m. I pusmečio laikotarpiu taip pat buvo priimti keli svarbūs sprendimai, palietę tiek valstybinių socialinio draudimo pensijų, tiek valstybinių pensijų gavėjus bei jų gaunamų pensijų dydžius. Pokyčiai valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. spalio 19 d. pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo10 projektui. Šiuo nutarimu buvo suvienodintas visų valstybinių socialinio draudimo pensijų, išskyrus išankstines senatvės pensijas,
10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2006, Nr. 113-4304).
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 89
mokėjimas, pradedant šias pensijas mokėti už einamąjį mėnesį. Valstybinių pensijų bei šalpos išmokų mokėjimo tvarka nepasikeitė – šios išmokos ir toliau mokamos už praėjusį mėnesį. Nuo 2007 m. liepos 1 d. taip pat įsigaliojo dar vienas Pensijų įstatymo pakeitimas – senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensija galės būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjui įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienerių metų stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, tarnybos ar narystės pagrindu. Iki 2007 m. liepos 1 d. senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensija iš naujo galėjo būti paskirta tik įgijus ne mažesnį kaip 2 metų stažą. Pokyčiai valstybinių pensijų sistemoje. Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. birželio 22 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimą11. Šiuo įstatymo pakeitimu nuo 2007 m. sausio 1 d. 34 Lt (apie 25 procentais) buvo padidinta valstybinių pensijų bazė. Ilgą laiką buvusi 138 Lt dydžio, nuo 2007 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų bazė yra 172 Lt dydžio (2005 m. sausio 1 d. taikyto bazinės pensijos dydžio). Padidinus valstybinių pensijų bazę, padidėjo visi su valstybinių pensijų baze susieti valstybinių pensijų dydžiai – I ir II laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos. Bendras asmenų, kuriems nuo 2007 m. sausio 1 d. padidėjo valstybinės pensijos, skaičius sudaro apie 110 tūkst. Minėtuoju Valstybinių pensijų pakeitimo įstatymu taip pat buvo praplėstas ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų gavėjų ratas. Nuo 2007 m. sausio 1 d. teisę gauti šią pensiją įgijo ir buvę beglobiai vaikai, taip pat asmenų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams arba buvo prievartinėse stovyklose, ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai. Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. gruodžio 22 d. priėmė naują teisės aktą – Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymą12. Šiame įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2007 m. sausio 1 d., reglamentuojami Lietuvos Respublikos Prezidento, baigusio kadenciją, o jo mirties atveju – sutuoktinio (našlės ar našlio) ir nepilnamečių ar neįgalių vaikų, pensinio aprūpinimo klausimai. Iki 2007 m. sausio 1 d. Prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo klausimai buvo reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
3.4. PENSIJŲ KAUPIMAS
3.4.1. Pensijų kaupimo sistemos analizė ir šios sistemos tobulinimas
2006 m. privačiuose pensijų fonduose dalį įmokos Sodrai pradėjo kaupti apie 100 tūkst. asmenų ir metų pabaigoje sutartis su pensijų kaupimo bendrovėmis buvo pasirašę daugiau kaip 785 tūkst.
11 Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 2 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 77-2970). 12 Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 141-5405).
Socialinis draudimas ir pensijos
90 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
asmenų (62,5 procento nuo apdraustųjų), kurių vidutinis darbo užmokestis buvo 1591,2 Lt (t. y. 6 procentais aukštesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis). Dalyvių pasiskirstymas amžiaus grupėse procentais nuo visų dalyvaujančiųjų kaupime: 25 – 44 m. asmenys sudaro 77,5 procento; 45 – 54 m. asmenys sudaro 20 procentų; virš 55 m. asmenys sudaro 2,3 procento. Į pensijų fondus už 2004–2006 metus jau pervesta 1012,5 mln. litų įmokų. 2007 m. (gegužės 1 d. duomenimis) dar 60 tūkst. žmonių įsijungus į pensijų kaupimo sistemą, pensijas kaups jau 845,5 tūkst. asmenų, arba 65 procentai apdraustųjų. Tai rodo didelį pasitikėjimą naująja sistema (pensijų kaupi mo dalyvių skaičiaus dinamika pateikiama 3.4.1-1 iliustracijoje). Sutartys bus pasirašomos iki liepos 1-osios, o naujai atėjusiems į darbo rinką asmenims – iki spalio 1 d. Nuo 2007 metų pradžios įmoka fondams padidinta nuo 4,5 proc. iki 5,5 proc. darbuotojo atlyginimo.
Pensijų kaupimo dalyvių skaičiaus kitimas 2003–2007 metais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 3.4.1-1 iliustracija
Nuo 2007 metų kai kurie privačiuose pensijų fonduose lėšas kaupiantys gyventojai (apie 441 tūkst., 2003 metais pasirašiusių pensijų kaupimo sutartis) jau galės apsispręsti – kaupti lėšas tame pačiame pensijų fonde ar pereiti su jau sukauptomis lėšomis į kitos bendrovės fondą. Praėjus trejiems metams nuo lėšų kaupimo pradžios kaupimo dalyvis įgauna teisę keisti pensijų fondo valdytoją. Tačiau už tai taikomas mokestis – iki 0,2 procento nuo fonde sukauptų lėšų (jei valdytojas keičiamas vieną kartą metuose). Nuo sausio iki gegužės mėn. pensijų kaupimo bendrovę pakeitė apie 3000 asmenų. Siekdama, kad šalies gyventojai gautų kuo daugiau informacijos apie atsiradusią galimybę keisti pensijų fondo valdytoją ministerija, bendradarbiaudama su priežiūros institucijomis: Vertybinių popierių komisija bei Draudimo priežiūros komisija, 2007 metų sausio – balandžio mėn. pravedė informavimo kampaniją. Buvo siūloma pirma pasidomėti jau pasirinkto pensijų fondo rezultatais, išsiaiškinti, kaip vertinti pensijų fondų rezultatus, rizikos lygius ir tik tada priimti sprendimus. Veikė nemokama telefono linija, vaizdo klipas buvo transliuojamas per LTV ir PBK televizijų kanalus, atnaujinta interneto svetainė – www.pensijusistema.lt. Svetainėje galima susipažinti
– – –
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 91
su pensijų fondų rezultatais ir taikomų mokesčių dydžiais, statistine informacija apie pensijų kaupimo sistemą. Joje pateikti visų pensijų kaupimo paslaugas teikiančių bendrovių bei priežiūros institucijų adresai bei kontaktiniai telefonai. Šiuo metu veikia 30 antros pakopos pensijų fondų valdomų 9 valdymo įmonių. Nuo 2007 m. liepos 1 dienos įsigalios Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kuriais siekiama užtikrinti sėkmingą ir stabilų pensijų kaupimo sistemos funkcionavimą, o pensijų kaupimo dalyviams suteikti galimybę efektyviau valdyti savo kaupiamų lėšų investicinę riziką. Siekiant, kad pensijų kaupimo dalyviai būtų tinkamai ir pakankamai informuoti apie pensijų fondų investavimo riziką ir investuotų lėšų saugumą, pensijų kaupimo bendrovė pirmą kartą sudarydama pensijų kaupimo sutartį su žmogumi, privalės jį supažindinti su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizika, kad žmogus priimtų sau palankiausią sprendimą, pasirinkdamas pensijų fondą (konservatyvaus investavimo, akcinį, mišrų ar pan.), bei gauti jo raštišką patvirtinimą dėl supažindinimo. Asmenims, kuriems iki senatvės pensijos yra likę mažiau nei 7 metai, pensijų kaupimo bendrovės privalės kasmet iki pat pensinio amžiaus kartu su metine atskaita siūlyti pereiti į konservatyvų pensijų fondą, kartu paaiškindamos šio sprendimo privalumus. Tik pačiam žmogui raštu atsisakius dalyvauti konservatyvaus investavimo pensijų fonde, su juo bus galima sudaryti sutartį dėl dalyvavimo jo pasirinktame rizikingesniame pensijų fonde. Taip norima apsaugoti priešpensinio amžiaus asmenų interesus ir atkreipti jų dėmesį ne vien į investicijų grąžą, bet ir į su investavimu susijusią riziką. Kitu įstatymo pakeitimu siekiama suteikti visuomenei didesnes galimybes tiksliau vertinti pensijų fondų veiklos rezultatus ir efektyvumą. Kiekvienas pensijų fondo valdytojas privalės turėti palyginamąjį indeksą – pensijų kaupimo bendrovės pasirinktą rodiklį, su kuriuo būtų lyginamas pensijų fondo veiklos rezultatas (investicijų grąža). Jis taip pat turės būti įtrauktas į pensijų kaupimo bendrovės veiklos ir finansinės būklės ataskaitą. Pensijų fondo palyginamasis indeksas bus pasirenkamas, atsižvelgiant į fondo investavimo strategiją. Tokio indekso egzistavimas pagerins visuomenės švietimą investicijų klausimais bei paskatins pensijų kaupimo bendroves kuo efektyviau valdyti žmonių kaupiamas lėšas.
3.4.2. Profesinių pensijų kaupimo įstatyminės bazės kūrimas
2006 m. liepos 4 d. Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Profesinių pensijų kaupimo įstatymui (Žin., 2006, Nr.82-3248), kuriuo siekiama skatinti darbdavius numatyti savo darbuotojams papildomas socialines garantijas senatvėje. Vyriausybė šio įstatymo projektui pritarė balandžio mėnesį. Pagrindinis įstatymo parengimo tikslas – 2003 m. įgyvendinti Europos Sąjungos profesinių pensijų institucijų veiklos ir priežiūros direktyvą Nr. 41. Profesinių pensijų kaupimo įstatymas reglamentuos profesinių pensijų kaupimo santykių, plačiai paplitusių senosiose ES valstybėse, organizavimą ir priežiūrą Lietuvoje.
Socialinis draudimas ir pensijos
92 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Jei darbdaviai norės steigti šio įstatymo numatytas papildomų pensijų schemas savo darbuotojams, tai padės ugdyti ir stiprinti darbuotojų lojalumą įmonei. Papildomos socialinės garantijos darbuotojams padės išlaikyti darbuotojus Lietuvoje, įmonėse, kuriose jie dirba. Šio įstatymo dėka taip pat stiprės ir socialinis dialogas tarp darbdavių ir darbuotojų. Profesinių pensijų kaupimo įstatyme numatytos dvi profesinių pensijų kaupimo organizavimo formos: pensijų kaupimas profesinių pensijų fondų dalyvių asociacijose bei gyvybės draudimo įmonėse. Pensijų asociaciją gali kurti darbdavys ar jų grupė, susitarę su darbuotojų kolektyvu, ar savarankiškai dirbančių asmenų susivienijimai. Pensijų asociacijoje turės būti bent vienas pensijų fondas, kuris savo veikimu panašus į trečiosios pakopos (papildomo savanoriško pensijų kaupimo) pensijų fondo tipą. Tačiau skirtingai nuo trečiosios pakopos pensijų fondo, profesinio pensijų fondo valdyme turės galimybę dalyvauti patys dalyviai: jie galės savarankiškai apibrėžti dalyvavimo pensijų fonde sąlygas, pasirinkti norimą turto valdytoją ir saugotoją, nustatyti investavimo strategiją, galimas pensijų išmokas. Įstatyme nustatyta, kad gyvybės draudimo įmonėms, pasirinkusioms profesinių pensijų kaupimą kaip papildomą veiklos rūšį, bus nustatyti papildomi reikalavimai: turtas ir įsipareigojimai, susiję su profesinių pensijų kaupimu, turi būti atskirti ir administruojami atskirai nuo kitos draudimo įmonės veiklos. Taipogi nustatyta imperatyvi nuostata, kad gyvybės draudimo sutartys, pagal kurias kaupiamos profesinės pensijos, gali būti sudaromos, keičiamos ir nutraukiamos tik atsižvelgus į susitarimą, sudarytą tarp darbuotojų kolektyvo ir darbdavio. Siekiant užtikrinti pensijų fondų efektyvią ir profesionalią veiklą, įstatyme nustatoma, kad visos pensijų asociacijų kaupiamos lėšos būtų privalomai perduodamos valdyti ir investuoti licenciją turinčioms įmonėms (valdymo įmonėms, finansų maklerių įmonėms, gyvybės draudimo bendrovėms), tada kaupiamų lėšų valdytojų priežiūrą vykdys Vertybinių popierių komisija ar Draudimo priežiūros komisija. Laikantis minėtos direktyvos rekomendacijos, kad pagrindinis iš profesinių pensijų fondų mokamų išmokų tikslas turi būti mokėjimai sulaukus pensinio amžiaus, įstatyme nustatyta, kad profesinių pensijų kaupimas turi būti vykdomas iki senatvės pensijos amžiaus nustatyto pensijų fondo taisyklėse (ne mažiau kaip 55 metai) arba iki dalyvis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos būtų pripažintas nedarbingas ar iš dalies darbingas. Profesinių pensijų institucijų veiklos ir priežiūros direktyva nustato, kaip ES šalių pensijų kaupimo institucijos gali vykdyti veiklą kitose ES šalyse. Tokia galimybė ypač aktuali įmonėms, turinčioms padalinius visoje Europoje ir siekiančioms savo profesinius pensijų fondus valdyti iš vieno operatoriaus vienoje šalyje. Profesinių pensijų kaupimo įstatyme nustatyta, kad tokiu atveju turi būti taikomos tos valstybės, kurioje veikia įmokas mokantis asmuo, socialinės apsaugos ir darbo teisės nuostatos (pvz., dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo, pensijų fondų taisyklių, senatvės pensinio amžiaus ir pan.). Į Profesinių pensijų kaupimo įstatymą taip pat perkeltos ir kitų ES direktyvų, nuostatos, numatančios profesinių pensijų kaupime dalyvausiančių asmenų keičiant darbdavį kitoje ES šalyje, teisių apsaugą, taip pat priemones dėl vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimo ar darbuotojų pensinių teisių apsaugos darbdaviui tapus nemokiam.
3 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 93
3.5. IŠVADOS IR APIBENDRINIMAS
2006 metai – penkti metai iš eilės, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos viršijo suplanuotas ir vykdytas išlaidas. Teigiamas metų rezultatas sudarė galimybes toliau vystyti ir tobulinti socialinio draudimo sistemą. Pirmą kartą pradėtas taikyti skirtingas nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokų tarifas, kuris priklauso nuo asmenų, nukentėjusių dėl mirtinų ar sunkių nelaimingų atsitikimų įmonėje, skaičiaus. Tuo pat metu sudaryta galimybė darbdaviams, įgyvendinantiems prevencijos priemones, pasinaudoti finansavimu iš socialinio draudimo. Susiejus šias dvi naujoves tikimasi, jog pavyko sukurti sistemą, kuri įpareigotų darbdavius investuoti į saugias darbo vietas. Taip pat įmonės žino, jog jos ne tik moka nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokas, bet ir turi galimybę iš bendro fondo gauti lėšų savo darbuotojų saugumui užtikrinti. Geresnės Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto galimybės leido padidinti kompensuojamo uždarbio, taikomo ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti, maksimalią ribą nuo 3,5 iki 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sumos dydžio, įteisinti naują socialinio draudimo pašalpos rūšį – tėvystės pašalpą bei suteikti galimybę apdraustajam asmeniui, kuriam gimė du ir daugiau vaikų, motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai gauti 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Taip pat pastaraisiais metais siekiama kiek įmanoma labiau gerinti neįgalių bei pagyvenusių žmonių materialinę padėtį, didinant tiek valstybines socialinio draudimo pensijas, tiek valstybines šalpos išmokas, tiek valstybines pensijas. Vien tik 2006 m. II pusmečio – 2007 m. I pusmečio laikotarpiu valstybinės socialinio draudimo pensijos buvo padidintos du kartus, nuo 2007 m. liepos 1 d. pradėtas skirti priedas už stažo metus. Nuo 2007 m. sausio 1 d. taip pat pradėta reformuoti Sodros našlių pensijų sistema (praplėstas Sodros našlių pensijų gavėjų ratas, išaugo Sodros našlių ir našlaičių pensijų dydžiai), padidinta valstybinių pensijų bazė (padidėjo visų su valstybinių pensijų baze susietų valstybinių pensijų dydžiai). Nuo 2007 m. sausio 1 d. neįgaliesiems, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, po 24 metų pradėtos skirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, taip pat padidėjo slaugos išlaidų tikslinių kompensacijų dydžiai neįgaliesiems, pripažintiems neįgaliais po 24 metų sukakties ar sukakusiems senatvės pensijos amžių.
Socialinis draudimas ir pensijos
94 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
4 Socialinė parama
4.1. SOCIALINĖ PARAMA ŠEIMOMS IR VAIKAMS
Šiame skyriuje aprašyti 2006 metais ir 2007 metų pirmoje pusėje įvykę pokyčiai socialinės paramos, skiriamos vaikus auginančioms šeimoms bei nepasiturintiems gyventojams, sistemoje. Pateikiama statistinė informacija apie išmokas, socialinę paramą mokiniams, piniginę socialinę paramą bei jos gavėjus.
4.1.1. Išmokos šeimoms ir vaikams
2006 metais šeimoms, auginančioms vaikus, kaip ir daugelyje Europos šalių, buvo teikiama Išmokų vaikams įstatymu1 nustatyta valstybės parama, užtikrinanti kiekvieno šeimoje auginamo vaiko rėmimą nuo jo gimimo iki pilnametystės. Ši parama mokama iš valstybės biudžeto, nepriklausomai nuo šeimos pajamų ir nepriklausomai nuo to, ar asmuo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, ar ne. Įstatyme įteisintos šios išmokos: 1. Šeimose auginamiems vaikams: vienkartinė išmoka vaikui gimus; vienkartinė išmoka įvaikintam vaikui (nuo 2006 m. liepos 1 d.); išmoka vaikui; išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui. 2. Vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba): globos (rūpybos) išmoka; vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. 3. Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai.
1 Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas (Žin., 1994, Nr. 89-1706; 2004, Nr. 88-3208).
– – – –
– –
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 95
Socialinė parama
Siekiant užtikrinti socialinį saugumą visoms vaikus auginančioms šeimoms bei siekiant tobulinti išmokų šeimoms ir vaikams sistemą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Išmokų vaikams įstatymo pakeitimus2, kurie įsigaliojo 2006 m. liepos 1 d. Pakeitimais buvo patikslintos įstatymo nuostatos bei įteisinta nauja išmoka įvaikintam vaikui.
4.1.1.1. Pokyčiai išmokų šeimose auginamiems vaikams srityje
2006 metais kiekvienai šeimai gimus vaikui buvo skiriama vienkartinė 1000 litų (8 MGL) dydžio išmoka. Ji skiriama kiekvienam gimusiam kūdikiui, todėl, gimus dvynukams ar trynukams, išmokos dydis siejamas su gimusių vaikų skaičiumi. Skatinat įvaikinimą Lietuvoje ir siekiant, kad įvaikinimas prilygtų vaiko gimimui šeimoje, nuo 2006 m. liepos 1 d. įvesta vienkartinė išmoka įvaikintam vaikui. Įvaikinus vaiką, išskyrus, kai jį įvaikina sutuoktinis, skiriama 1000 litų (8 MGL) dydžio išmoka. Šeima, įsivaikindama kūdikį, gauna ir vaiko gimimo ir įvaikinimo išmoką. 2006 metais ir toliau buvo tęsiamas išmokos vaikui mokėjimas. Kadangi šios išmokos įvedimas visiems vaikams iki pilnametystės susijęs su didžiulėmis valstybės biudžeto lėšomis ir turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip nuo 2009 m. sausio 1 d., šios išmokos įvedimas vykdomas keliais etapais. Nuo 2004 m. liepos 1 d. 50 litų (0,4 MGL) dydžio išmoka vieną ar du vaikus auginančiose šeimose buvo pradėta mokėti iki vaikui sukaks 7 metai, o daugiau nei tris vaikus auginančioms šeimoms – iki 18 metų bei kol studijuoja, tačiau ne ilgiau nei iki 24 metų. Šeimose, auginančiose vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui iki 3 metų mokama 93,75 litų (0,75 MGL) dydžio, o nuo 3 iki 7 metų – 50 litų išmoka per mėnesį. Šeimose, auginančiose tris ir daugiau vaikų, kiekvienam vaikui iki 3 metų mokama 137,5 litų (1,1 MGL ), o vaikams nuo 3 iki 18 metų ir vyresniems, kol jie baigs dieninę mokymo įstaigą, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų, – 50 litų dydžio išmoka per mėnesį. Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. 50 litų išmoka vaikui pradėta mokėti vaikams nuo 7 iki 9 metų. Šia valstybės teikiama parama, nepriklausančia nuo tėvų pajamų, gali pasinaudoti dar 73 tūkst. vaikų. Papildomai iš valstybės biudžeto išmokos mokėjimui pratęsti skirta 12,4 mln. litų. Privalomosios pradinės karo tarnybos karių šeimoms tėvo tarnybos laikotarpiu vaikui mokama 187,50 litų (1,5 MGL) dydžio išmoka per mėnesį. Nėščioms nedirbančioms moterims, neturinčioms teisės gauti valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpos, likus 70 dienų iki numatomo gimdymo mokama vienkartinė 250 litų (2 MGL dydžio) išmoka. Nuo 2007 m. sausio 1 d. padidinus MGL dydį3 nuo 125 litų iki 130 litų, keitėsi nurodytų išmokų dydžiai. Tad 2007 metais vienkartinė išmoka gimusiam ar įvaikintam vaikui yra 1040 litų, išmoka vaikui iki 3 metų šeimose, auginančiose vieną ar du vaikus, yra 97,5 litų, o šeimose, auginančiose tris ir daugiau vaikų – 143 litų per mėnesį, išmoka vyresniems vaikams siekia 52 litus, išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui – 195 litus, o išmoka nėščiai moteriai – 260 litų.
2 Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 68-2496). 3 Lietuvos Respublikos 2007 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 138-5267).
96 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
4 skyrius
4.1.1.2. Pokyčiai išmokų globojamiems vaikams ir asmenims, kuriems nustatyta globa (rūpyba), srityje
2006 metais remiantis Išmokų vaikams įstatymu vaikui, globojamam šeimoje, šeimynoje ar nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, jo globos laikotarpiu skiriama ir mokama 4 MGL dydžio (2006 m. – 500 litų, o nuo 2007 m. – 520 litų) globos (rūpybos) išmoka per mėnesį. Jei pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos (pripažinimo veiksniu teismo tvarka) ar santuokos sudarymo globotinis toliau nenutrūkstamai mokosi dieninėje bendro lavinimo mokykloje ar mokosi profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, jam, kol mokosi, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų, tęsiamas šios išmokos mokėjimas. Ši išmoka neskiriama ir nemokama daugiau kaip du kartus įstojusiems į tos pačios ar žemesnės pakopos mokyklą. Nuo 2006 m. liepos 1 d. ši išmoka pradėta mokėti neatsižvelgiant, dirba ar ne, be to, ir akademinių atostogų laikotarpiu. Kai globos (rūpybos) išmokos gavėjas gauna našlaičių pensiją ir (arba) alimentus, jam mokamos išmokos dydis yra lygus skirtumui tarp 0,4 MGL dydžio mokamos išmokos ir gaunamos našlaičių pensijos bei (arba) mokamų alimentų. Teisę gauti globos (rūpybos) išmoką mokymosi laikotarpiu, tačiau ne ilgiau kaip iki 24 metų, taip pat turi asmuo, kurio abu tėvai (turėtas vienintelis iš tėvų) miršta jam besimokant dieninėje bendro lavinimo mokykloje ar profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Nuo 2006 m. liepos 1 d. vaiko globėjui (rūpintojui) už globojamą vaiką, kuris nuolat ar darbo dienomis išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) bendrojo lavinimo mokyklos ar profesinės mokyklos bendrabutyje, mokama 2 MGL (2006 m. – 250 litų, o nuo 2007 m. – 260 litų) dydžio per mėnesį globos (rūpybos) išmoka. Pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, asmenims, kuriems buvo nustatyta vaiko globa ar rūpyba, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio (2006 m. – 6250 litų, o nuo 2007 m. – 6500 litų) išmoka būstui įsigyti ar įsikurti, kuri gali būti panaudota: būstui pirkti; sumokėti daliai paskolos būstui (gyvenamajam namui, butui) statyti arba pirkti; mokesčiams už nuomojamo būsto komunalines paslaugas; būstui remontuoti ar rekonstruoti; baldams ir buitinei technikai įsigyti. Nuo 2006 m. liepos 1 d. išmokos gavėjui suteikta teisė panaudoti įsikūrimo išmoką mokesčiams už nuomojamo ar nuosavybės teise turimo būsto komunalines paslaugas, studijų įmokoms padengti, žemės sklypui pirkti, asmeniniam kompiuteriui įsigyti. Nuo 2006 m. liepos 1 d. suteikta teisė gauti globos (rūpybos) išmoką Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, įstatymų nustatyta tvarka paskirtiems vaiko, Lietuvos Respublikos piliečio, globėjais (rūpintojais). Vaiko tėvams išvykus iš Lietuvos į užsienį, iškyla vaiko atstovavimo, globos (rūpybos) nustatymo ir išmokos mokėjimo suderinimo klausimas. Tad nuo 2006 m. liepos 1 d. įteisinta nuostata nemokėti globos (rūpybos) išmokos, jei vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš Lietuvos. Nuo 2007 m. sausio 1 d. globos (rūpybos) išmoka mokama ne tik globėjams fiziniams asmenims, šeimynoms ir nevyriausybinėms vaikų globos institucijoms, bet ir valstybės bei savivaldybės vaikų globos institucijose išlaikomiems vaikams4.
4 Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2, 8 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-592).
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 97
Socialinė parama
Vaikus auginančios šeimos remiamos ne vien tik skiriant joms pinigines išmokas. Jei šeimos pajamos mažos, teikiama ir kita socialinė parama (socialinė pašalpa, kompensacijos už būsto šildymą, šaltą ir karštą vandenį, nemokamas maitinimas vaikams mokyklose, parama mokiniui mokyklai pasirengti, mokesčio už darželį nuolaidos ir kt.). Mirus Lietuvoje nuolat gyvenančiam asmeniui bei gimus negyvam kūdikiui, laidojančiam asmeniui išmokama įstatyme „Dėl paramos mirties atveju“5 nustatyta 6 MGL dydžio (2006 m. – 750 litų, o 2007 m. – 780 litų) laidojimo pašalpa.
4.1.2. Piniginė socialinė parama nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims
Įgyvendinant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo6 nuostatas Lietuvoje taikoma vieninga pajamų ir turto įvertinimu pagrįsta piniginės socialinės paramos teikimo sistema. Nepasiturintiems gyventojams mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas prasimaitinti, ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei šaltam vandeniui kompensacijos (toliau – kompensacijos), skirtos būsto išlaikymo išlaidoms iš dalies padengti. Siekiant, kad piniginė socialinė parama būtų kuo taiklesnė, kad šia valstybės parama galėtų pasinaudoti visi nepasiturintys, 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo šio įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo įteisintos nuostatos, garantuojančios paramą didesniam asmenų ratui ir sudarytos palankesnės sąlygos gauti kompensacijas už būsto šildymą toms šeimoms, kurios dėl padidėjusių pajamų (augančių pensijų ir minimalios mėnesinės algos) praranda teisę į kompensacijas.
4.1.2.1. Piniginė socialinė parama ir jos teikimas
Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis pragyvenimui lėšomis. Iš prašančių socialinės paramos šeimos ar asmens reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t. y. gautų priklausančias išmokas, darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose, auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė, šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų, vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims, kurių turimo turto vertė neviršija jų gyvenamajai vietovei nustatyto vidutinio turto lygio7.
5 Lietuvos Respublikos 1993 m. gruodžio 23 d. įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“ ( Žin.,1993, Nr. 73-1371). 6 Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (Žin., 2003, Nr. 73-3352). 7 Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimas dėl vidutinių nekilnojamo turto rinkos kainų skelbiamas kas ketvirtį „Valstybės žiniose“.
98 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Kai šeima ar vienas gyvenantis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis Registrų centro duomenimis. Nustatant viso šeimos ar asmens turimo turto dydį, neatsižvelgiama į turimą nedidelės vertės turtą, kai jis neviršija įstatyme nustatytų dydžių. Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos dydis lygus 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38 m2, kiekvienam kitam šeimos nariui – 12 m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šie nustatyti kompensuojami būsto plotai garantuoja paramą nepasiturintiems gyventojams, gyvenantiems vidutinio dydžio būstuose. Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą iki 2006 m. gruodžio 1 d. mokėjo ne daugiau kaip 25 procentus skirtumo tarp gaunamų pajamų ir 90 procentų valstybės remiamų pajamų šeimai ar asmeniui dydžio. Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Toks kompensacijų apskaičiavimo principas apsaugo gyventojus nuo mokesčio padidėjimo augant energetinėms ir komunalinių paslaugų kainoms. Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5 m3 karšto vandens ir 2 m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 procentus ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 procentus šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų. Savivaldybės turi teisę įsipareigojimų nevykdančioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims piniginę socialinę paramą teikti nepinigine forma (perkant produktus, organizuojant nemokamą maitinimą ir pan.), tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities tyrimo aktą, ir jo pagrindu priimti sprendimą dėl teisės į piniginę socialinę paramą. Be to, savivaldybės savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų gali skirti piniginę socialinę paramą ir kitais įstatymo nenustatytais atvejais (skirti vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą, kompensuoti įstatyme nenurodytas būsto išlaikymo išlaidas, kompensuoti didesnio, negu šio įstatymo nustatytas normatyvas, būsto naudingojo ploto šildymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą ir kt.). Vienkartinių pašalpų (skurdo, benamystės, ligos, negalios, stichinės nelaimės ir kitais atvejais), skiriamų iš savivaldybių biudžeto, mokėjimo tvarką ir dydžius savo teritorijos gyventojams nustato savivaldybės, atsižvelgdamos į savo biudžeto galimybes.
4.1.2.2. Pakeitimai piniginės socialinės paramos srityje
Tikslinant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo nuostatas, įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija8, pakeistas įstatymo pavadinimas į „Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas“, kuris tiksliau apibūdina įstatymo paskirtį, kai parama teikiama įvertinus ne tik pajamas, bet ir turimą turtą.
8 Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas (2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889).
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 99
Nuo 2006 m. gruodžio 1 d. įstatymu suteikta teisė gauti piniginę socialinę paramą iš karto (o ne po 6 mėnesių registravimosi laikotarpio) nuo įsiregistravimo darbo biržoje: asmenims, kuriems iki senatvės pensijos yra likę ne daugiau kaip 5 metai; baigusiems mokyklas abiturientams bei absolventams; asmenims, netekusiems 45-55 procentų darbingumo (III grupės invalidams); motinai (tėvui), kai auginamam vaikui sukanka 3 metai; asmenims, kurie dirbo pagal terminuotą, sezoninę, laikinąją ar patarnavimo darbo sutartį, jai pasibaigus; asmenims, slaugiusiems šeimos narį; asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų. Socialinės rizikos šeimoms socialinę pašalpą numatyta teikti savivaldybės nustatyta tvarka alternatyviomis paramos formomis: maisto produktais, drabužiais ir kitomis prekėmis, kortelėmis, skirtomis pirkti maisto parduotuvėse, ir kitais būdais. Augant komunalinių paslaugų kainoms, būtina didinti nepasiturinčių gyventojų gaunamas kompensacijas, tuo būdu pagerinant šių gyventojų materialinę padėtį, didesniam skaičiui asmenų užtikrinant minimalias pragyvenimo lėšas, todėl įteisinta nuostata kompensuoti būsto šildymo išlaidas, viršijančias ne 25 procentus, o 20 procentų skirtumo tarp šeimos (asmens) pajamų ir apskaičiuojant pajamas kompensacijai gauti taikyti ne 90 procentų, o 100 procentų valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui) dydį. Šie nauji palankesni gyventojams dydžiai kompensacijoms skaičiuoti vadovaujantis įstatymo nuostata taikomi ir už lapkričio mėnesį. Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimais naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 procentų socialinei paramai skirtų lėšų, gyventojams, esantiems sunkioje materialinėje padėtyje, paremti. Naujoms įstatymo nuostatoms įgyvendinti metams iš valstybės biudžeto reikia iki 15 mln. litų.
4.1.2.3. Valstybės remiamų pajamų (VRP) didinimas
Mažinant nepasiturinčių šeimų socialinę atskirtį, skurdo riziką bei siekiant padidinti socialinę paramą yra didinamas valstybės remiamų pajamų dydis. Valstybės remiamų pajamų dydis (VRP) – tai bazinis dydis, naudojamas skaičiuojant piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims (socialinę pašalpą ir kompensacijas už išlaidas būsto šildymui), nustatant mokinių iš nepasiturinčių šeimų teisę gauti nemokamą maitinimą mokyklose ir aprūpinimą mokinio reikmenimis mokslo metų pradžioje, nustatant teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, o taip pat skaičiuojant nedarbo draudimo išmokas darbo biržose įsiregistravusiems bedarbiams. 2006 metais VRP buvo didinamos 2 kartus: nuo 2006 m. vasario 1 d. VRP didėjo 10 litų – iki 165 litų vienam asmeniui per mėnesį9, o nuo 2006 m. spalio 1 d. padidintos 20 litų iki 185 litų vienam asmeniui per mėnesį10. Nuo 2007 m. sausio 1 d. VRP padidintas 20 litų vienam asmeniui, t. y. nuo 185 iki 205 litų11. Tam valstybės biudžete numatyta 20,4 mln. litų. Didinant bazinius išmokų dydžius, didėja valstybės parama Lietuvos gyventojams.
9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 3-52). 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 934 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 104-3969). 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 1217 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 134-5087).
Socialinė parama
100 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
4.1.3. Socialinė parama mokiniams
2006 metais mokiniams iš mažas pajamas gaunančių šeimų nemokamas maitinimas bendrojo lavinimo mokyklose skiriamas vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ir švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta tvarka12. Teisę į nemokamą maitinimą turėjo mokiniai iš šeimų, kurių pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį ne didesnės kaip 1,5 VRP (iki 2006 m. spalio 1 d. – 247, 5 lito, o nuo 2006 m. spalio 1 d. – 277,5 lito). Šiems mokiniams skiriami nemokami pietūs, o ypač skurdžiai gyvenančių šeimų mokiniams – nemokami pietūs ir pusryčiai. Vieno mokinio pietums skiriama iki 3 litų per dieną. Už mokinių nemokamo maitinimo organizavimą atsakingi bendrojo lavinimo mokyklų steigėjai. 2002–2006 metais prieš naujus mokslo metus iš valstybės rezervo fondo ar peržiūrėjus valstybės biudžetą buvo skiriamos lėšos padėti vaikams iš nepasiturinčių šeimų pasirengti mokyklai. Ši parama, už kurios organizavimą atsakingos savivaldybės, teikiama, siekiant, kad šeimose augantys vaikai būtų ugdomi nepriklausomai nuo tėvų socialinės bei materialinės padėties.
4.1.3.1. Pokyčiai socialinės paramos mokiniams srityje
Užtikrinant paramą mažas pajamas gaunančioms šeimoms, auginančioms mokyklinio amžiaus vaikus, bei tobulinant socialinės paramos mokiniams organizavimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. birželio 13 d. priėmė Socialinės paramos mokiniams įstatymą13, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d. Šio įstatymo nustatomas socialinės paramos reguliavimas nepasiturinčių šeimų mokiniams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, profesinėse mokyklose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir kitose mokymui pritaikytose vietose pagal priešmokyklinio ar pagal bendrojo lavinimo programas. Įstatymu siekiama suteikti mokiniams pilnavertį maitinimą mokyklose, garantuoti vienodą socialinę paramą mokiniams visų steigėjų mokyklose, užtikrinti efektyvų socialinės paramos mokiniams organizavimą bei valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimą.
4.1.3.2. Pagrindinės Socialinės paramos mokiniams įstatymo nuostatos
Įstatymas įteisina dvi socialinės paramos mokiniams rūšis: mokinių nemokamą maitinimą ir mokinių aprūpinimą mokinio reikmenimis, prasidedant naujiems mokslo metams. Priklausomai nuo šeimos gaunamų pajamų, mokiniai turi teisę į: 1. Nemokamus pietus, jeigu pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 VRP14 dydžio (307,5 litai); 12 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir švietimo ir mokslo ministro 1999 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr.64/955 „Dėl mažas pajamas turinčių šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 72-2245). 13 Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas (Žin., 2006, Nr. 73-2755). 14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1217 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 134-5087) nuo 2007 m. sausio 1 d. patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 205 litai per mėnesį.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 101
2. Nemokamus pietus ir į aprūpinimą mokinio reikmenimis, jeigu pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1 VRP dydis (205 litai); 3. Nemokamus pietus ir pusryčius bei aprūpinimą mokinio reikmenimis, jeigu pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1 VRP dydis (205 litai) ir mokinys auga socialinės rizikos šeimoje. Atsižvelgiant į šeimų gyvenimo sąlygas, mokiniams gali būti suteikta socialinė parama ir kitais savivaldybės, kurioje priimamas sprendimas dėl socialinės paramos mokiniams skyrimo, nustatytais atvejais: ligos, nelaimingo atsitikimo, netekus maitintojo, augant vaikui tris ir daugiau vaikų auginančioje ar neįgaliųjų tėvų šeimoje ir kt. Jiems gali būti skiriami nemokami pietūs, jeigu pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 2 VRP dydžiai (410 litų) arba nemokami pietūs, pusryčiai ir aprūpinimas mokinio reikmenimis, jei pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 VRP dydžio (307,5 litai). Teisės į socialinę paramą mokiniams nustatymas yra perduotas savivaldybių, kaip socialinę paramą administruojančių institucijų, darbuotojams. Kadangi daugelis nepasiturinčių šeimų yra piniginės socialinės paramos gavėjai, šeimos pajamų vertinimas pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo nuostatas supaprastino mokinių teisės į socialinę paramą nustatymo tvarką, sumažino administravimo kaštus. Užtikrinant mokiniams pilnavertį maitinimą mokyklose ir atsižvelgiant į sveikos mitybos reikalavimus bei būtiniausių mokinio reikmenų poreikį, įstatyme numatyti didesni socialinės paramos mokiniams dydžiai. Nustatant mokinių nemokamo maitinimo vienos dienos kainas produktams įsigyti (įskaitant pirkimo pridėtinės vertės mokestį), skiriama ne mažesnė kaip 2,6 procento MGL (3,38 lito) dydžio suma pietums; 1,2 procento MGL (1,56 lito) dydžio suma pusryčiams; 6 procentų MGL (7,8 lito) dydžio suma maitinimui mokyklose organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose. Mokiniams nemokamas maitinimas teikiamas toje mokykloje, kurioje mokiniai mokosi, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą. Nemokami pietūs ir pusryčiai mokyklų steigėjų nustatyta tvarka gali būti teikiami poilsio, švenčių bei atostogų dienomis per mokslo metus. Mokiniams, kuriems buvo teikiamas nemokamas maitinimas paskutinį mokslo metų mėnesį, gali būti skiriamas nemokamas maitinimas vasaros atostogų metu mokyklose organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose. Apskričių viršininkų administracijos bei Švietimo ir mokslo ministerija administruoja mokinių nemokamą maitinimą savo įsteigtose mokyklose, o savivaldybių administracijos – savo įsteigtose mokyklose ir jų teritorijose įsteigtose nevalstybinėse mokyklose. Mokinio reikmenų rinkiniai kiekvienam mokiniui sudaromi pagal jo individualius poreikius, atsižvelgiant į mokinių skaičių šeimoje ir jų jau turimus mokinio reikmenis. Šio rinkinio kaina (įskaitant pirkimo pridėtinės vertės mokestį) negali viršyti 120 procentų MGL dydžio (156 litų) sumos vienam mokiniui per kalendorinius metus. Mokinio reikmenų rinkiniais mokiniai aprūpinami pagal gyvenamąją vietą. Savivaldybių administracijos yra atsakingos už jų teritorijose gyvenamąją vietą deklaravusių arba gyvenančių mokinių aprūpinimą mokinio reikmenimis. Teikiant socialinę paramą mažas pajamas gaunančių šeimų mokiniams, valstybės biudžeto lėšos skiriamos išlaidoms už įsigytus maisto produktus ir mokinio reikmenis finansuoti (įskaitant prekių pirkimo pridėtinės vertės mokestį). Mokinių nemokamo maitinimo ir aprūpinimo mokinio reikmenimis organizavimas finansuojamas mokyklų steigėjų lėšomis.
Socialinė parama
102 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
4.1.4. Piniginės socialinės paramos finansavimo bei gavėjų skaičiaus pokyčiai
Išlaidų socialinei paramai pasiskirstymas 2006 metais pavaizduotas 4.1.4-1 iliustracijoje.
Išlaidų socialinei paramai pasiskirstymas 2006 metais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.1.4-1 iliustracija
Kaip rodo pateikti duomenys, didžiąją išlaidų socialinei paramai dalį (65 procentus) sudarė išmokos, mokamos nepriklausomai nuo pajamų, šeimoms, auginančioms vaikus. Išlaidos socialinei pašalpai ir kompensacijoms, kurios teikiamos įvertinus šeimų pajamas ir turtą, sudarė 14 procentų visų socialinei paramai skiriamų išlaidų. Iš viso įstatymų nustatytų šeimai ir vaikams mokamų išmokų ir teikiamos kitos paramos dydis 2006 metais sudarė 542,8 mln. litų ir, palyginant su 2005 metais, sumažėjo apie 5,6 mln. litų. Išlaidų sumažėjimą lėmė gavėjų skaičiaus mažėjimas. Socialinės paramos gavėjų skaičius ir išlaidos 2005 ir 2006 metais parodyti 4.1.4-1 lentelėje. Išlaidos išmokoms šeimoms su vaikais 2006 metais, palyginant su 2005 metais, sumažėjo 1,3 procento ir sudarė 358,2 mln. litų. 2006 metais išmoką vaikui kas mėnesį gavo vidutiniškai 320,6 tūkst. vaikų (45 procentai visų vaikų Lietuvoje). Išmoką vaikui per 2007 metų pirmą ketvirtį vidutiniškai per mėnesį gavo 344 tūkst. vaikų ir šiai išmokai vidutiniškai per mėnesį išleista apie 23,2 mln. litų. Nuo 2007 m. sausio 1 d. padidinus MGL dydį, didėja išmokų, susijusių su šiuo baziniu dydžiu, dydis bei išlaidos išmokoms.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 103
Šeimai ir vaikams mokamų išmokų bei teikiamos kitos paramos gavėjai ir išlaidos 2005 ir 2006 metais
Eil. Nr. Išmokos
2005 2006 Gavėjų sk., tūkst. žm. Išlaidų sk., mln. Lt Gavėjų sk., tūkst. žm.
Išlaidų sk., mln. Lt Iš viso (1+2+3) x 548,4 x 542,8 1. Išmokos šeimoms, auginančioms vaikus, iš jų: x 363,08 x 358,2 1.1. Vienkartinė išmoka vaikui 29,5 28,5 29,8 29,8 1.2. Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai 8,1 2,0 7,5 1,9 1.3. Išmoka vaikui 323,0 260,73 320,6 254,5 1.4. Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui 0,02 0,036 0,007 0,02 1.5. Globos (rūpybos) išmoka 11,3 62,2 11,7 63,1 1.6. Vienkartinė išmoka būstui įsigyti ar įsikurti 2,2 7,5 2,0 8,9
2.
Pašalpos bei kitos paramos formos mažas pajamas gaunantiems gyventojams, iš jų:
x 153,0 151,5
2.1. Socialinė pašalpa 54,1 52,8 37,8 43,8
2.2.
Būsto šildymo išlaidų ir išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensacijos
x 30,9 x 30,2
2.3. Vienkartinės pašalpos iš savivaldybių biudžetų 50,07 6,5 49 8,4 2.4. Mokinių nemokamas maitinimas 115,0 60,7 99 61,06 2.5. Parama naujiems mokslo metams pasirengti 56,0 2,0 79 8 3. Laidojimo pašalpa 43,1 32,3 44 33,1
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.1.4-1 lentelė
Išmokos vaikui gavėjų skaičiaus bei išlaidų dydžio kitimas 2000–2006 metais pavaizduotas 4.1.4-2 iliustracijoje.
Socialinė parama
104 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Išmokos vaikui gavėjų bei išlaidų dinamika 2000–2006 metais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.1.4-2 iliustracija
Augant šeimose globojamų vaikų skaičiui, stebima globos (rūpybos) išmokos gavėjų skaičiaus ir išlaidų šiai išmokai didėjimo tendencija. Globos (rūpybos) išmoką 2006 metais vidutiniškai per mėnesį gavo 11,7 tūkst. asmenų, panaudota – 63,1 mln. litų, 2005 metais atitinkamai – 11,3 tūkst. asmenų ir 62,2 mln. litų. 2007 metų pirmame ketvirtyje vaiko globos (rūpybos) išmokai išleista 16,8 mln. litų, vidutinis per mėnesį išmokos gavėjų skaičius – 12,1 tūkst. asmenų. Vaiko globos (rūpybos) išmokos gavėjų skaičiaus padidėjimą lemia tai, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. išmoka mokama ir vaikams, kurių globėjas yra juridinis asmuo. Per 2006 metus, palyginant su 2005 metais, vienkartinės išmokos būstui įsigyti gavėjų skaičius sumažėjo nuo 2,2 iki 2 tūkst. asmenų. Išlaidos šiai išmokai mokėti per 2006 metus sudarė 8,9 mln. litų. Per 2007 metų pirmą ketvirtį vienkartinės išmokos būstui įsigyti gavėjų skaičius buvo 0,8 tūkst. asmenų. Išlaidos šiai išmokai mokėti 2007 metų pirmame ketvirtyje sudarė 1,9 mln. litų. Išlaidos piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams 2006 metais sumažėjo 1 procentu. Socialinei pašalpai ir kompensacijoms bei vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų per 2006 metus išleista 82,4 mln. litų. Iš jų socialinei pašalpai – 43,8 mln. litų, kompensacijoms – 30,2 mln. litų (būsto šildymo kompensacijoms – 23,9 mln. litų, išlaidų už karštą vandenį – 5,3 mln. litų, išlaidų už šaltą vandenį – 1 mln. litų,), vienkartinėms pašalpoms iš savivaldybių biudžetų gyventojams paremti skirta 8,4 mln. litų. 2006 metais vidutiniškai per mėnesį socialinę pašalpą gavo 37,8 tūkst. žmonių (1,1 procento nuolatinių Lietuvos gyventojų). Vidutinis vienam šeimos nariui per mėnesį mokamos socialinės pašalpos dydis – 96 litai (2005 m. – 81 litas). Vidutiniškai per vieną 2007 metų pirmo ketvirčio mėnesį socialinę pašalpą gavo 38,1 tūkst. žmonių (1,1 procento nuolatinių Lietuvos gyventojų), vidutiniškai vienam šeimos nariui per mėnesį buvo mokama 117 litų dydžio socialinė pašalpa. Šildymo sezono metu per vieną 2006 metų mėnesį būsto šildymo išlaidų kompensacijas vidutiniškai gavo 96,1 tūkst. asmenų, t. y. 2,8 procento nuolatinių Lietuvos gyventojų. Vidutinis būsto šil
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 105
dymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per mėnesį sudarė apie 56 litus. Per 2007 metų pirmą ketvirtį būsto šildymo kompensacijas vidutiniškai per mėnesį gavo 97 tūkst. asmenų. Išlaidų už karštą vandenį kompensacijas vidutiniškai per mėnesį gavo 60,3 tūkst. žmonių, už šaltą vandenį – 35,8 tūkst. žmonių. Vidutinis išlaidų už karštą vandenį kompensacijos dydis vienam asmeniui per mėnesį sudarė 9,4 lito, o išlaidų už šaltą vandenį – 3 litai. Socialinės pašalpos gavėjų bei išlaidų pašalpai dinamika 2000–2006 metais pavaizduota 4.1.43 iliustracijoje.
Socialinės pašalpos gavėjų bei išlaidų pašalpai dinamika 2000–2006 metais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.1.4-3 iliustracija
Kaip rodo 4.1.4-3 iliustracijoje pateikti duomenys, 2006 metais, palyginant su 2005 metais, socialinę pašalpą gavusių asmenų skaičius sumažėjo 30 procentų. Šį gavėjų skaičiaus sumažėjimą sąlygojo ženklus gyventojų pajamų augimas (išaugusi minimali mėnesinė alga, vidutinė senatvės pensija, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis), nedarbo mažėjimas, gyventojų migracija bei taiklesnės piniginės paramos, teikiamos įvertinant ne tik šeimos pajamas, bet ir jos turtą, taikymas. 2006 metais mokinių nemokamam maitinimui bendrojo lavinimo mokyklose buvo skirta tiek pat valstybės biudžeto lėšų, kiek ir 2005 metais – 61 mln. litų, tačiau dėl sumažėjusio bendro mokinių skaičiaus, didėjančių gyventojų pajamų bei nedarbo mažėjimo mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, skaičius sumažėjo 16 tūkst. 2006 metais vidutiniškai per mėnesį nemokamus pietus gavo apie 99 tūkst. mokinių (19 procentų visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių), nemokamus pusryčius – apie 39 tūkst. mokinių (7 procentai visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių). 2006 metais vasaros atostogų metu mokyklos organizavo dienines vasaros poilsio stovyklas, kuriose nemokamai buvo maitinama apie 19 tūkst. mokinių (4 procentai visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių). Šiam tikslui buvo panaudota 1,6 mln. litų mokinių nemokamam maitinimui skirtų valstybės biudžeto lėšų.
Socialinė parama
106 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Mokinių iš mažas pajamas gaunančių šeimų aprūpinimui mokinio reikmenimis naujiems mokslo metams pasirengti 2006 metais iš valstybės biudžeto buvo skirta 8 mln. litų, t. y. keturis kartus daugiau lėšų nei 2005 metais, todėl parama naujiems mokslo metams pasirengti buvo suteikta apie 79 tūkst. mokinių (15 procentų visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių). Vidutiniškai vienam mokiniui skirta apie 104 litus, tuo tarpu 2005 metais – vidutiniškai po 40 litų. Parama buvo teikiama dovanų čekių, skirtų įsigyti mokinio reikmenis nurodytame prekybos tinkle, forma; individualiai sudarant mokinio reikmenų rinkinius; vienkartinėmis pašalpomis, už kurias mokiniai patys išsirinko prekes parduotuvėje. 2007 metais dėl Socialinės paramos mokiniams įstatyme numatytų didesnių paramos dydžių bei platesnio rato asmenų, kuriems gali būti suteikta teisė į socialinę paramą mokiniams, šiai paramai skirta 92,3 mln. litų, iš kurių mokinių nemokamam maitinimui – 81,5 mln. litų, aprūpinimui mokinio reikmenimis – 10,8 mln. litų. 2007 metų pirmame ketvirtyje nemokamą maitinimą mokyklose gavo apie 88,5 tūkst. mokinių (apie 17 procentų mokinių, 2006 metais – 19 procentų mokinių). Besimokančių vaikų skaičiaus mažėjimas, gyventojų pajamų augimas, nedarbo mažėjimas, gyventojų migracija lėmė nemokamą maitinimą gaunančių mokinių skaičiaus mažėjimą. 2006 metais laidojimo pašalpoms mokėti išleista 33,1 mln. litų. Tai 2,5 procento daugiau nei 2005 metais. Pašalpa išmokėta mirus 44 tūkst. asmenų. 2007 metų pirmame ketvirtyje išlaidos mirties atveju išmokamai laidojimo pašalpai sudarė apie 9,7 mln. litų.
4.1.5. Socialinės paramos tobulinimas
Valstybės socialinės paramos sistemą ir toliau numatoma plėsti, tobulinti teisinę bazę, didinti išmokų dydžius, siekiant, kad ši parama būtų kuo taiklesnė ir atliktų savo pagrindinę funkciją – padėtų šeimai auginti vaikus, garantuotų nepasiturintiems gyventojams tam tikras pajamas. Bus tęsiamas išmokos vaikui mokėjimas vaikus auginančioms šeimoms, siekiant garantuoti valstybės paramą kiekvienam vaikui iki 18 metų ir vyresniam, kol jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje. Nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. išmokos vaikui mokėjimą numatoma pratęsti vaikams iki 12 metų. Šiai nuostatai įgyvendinti 2007 metais skiriama 23,2 mln. litų, o teisę gauti šią išmoką įgyja 107, 3 tūkst. vaikų. Tobulinant socialinės paramos mokiniams organizavimą ir siekiant paremti kuo daugiau šeimų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, rengiamas Socialinės paramos mokiniams įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame numatoma suteikti teisę gauti nemokamą maitinimą (pietus) visiems mokiniams, besimokantiems pagal priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas, bei suteikti teisę gauti nemokamus pusryčius mokykloje ne tik socialinės rizikos šeimoje augantiems vaikams. Tobulinant piniginės socialinės paramos sistemą ir siekiant racionaliau kompensuoti gyventojams būsto išlaikymo išlaidas, numatoma pertvarkyti kompensacijų būstui išlaikyti sistemą, kad būtų kompensuojamos ne tik šilumos, karšto, šalto vandens, bet ir kitos būtinosios išlaidos, susijusios su būsto išlaikymu.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 107
IŠVADOS
2006 metais ir toliau buvo tikslinamos socialinės paramos teikimo sąlygos, didinami paramos dydžiai, siekiant visoms vaikus auginančioms šeimoms užtikrinti finansinę valstybės paramą ir garantuoti socialinį saugumą. 2006 metais šalyje toliau įgyvendinama vieninga pajamų ir turto įvertinimo principu paremta piniginės socialinės paramos sistema, garantuojanti nepasiturintiems minimalias lėšas prasimaitinti bei būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti. Siekiant suteikti paramą visiems nepasiturintiems gyventojams, įteisintas palankus teisinis reguliavimas paramos gavėjams, didinamos valstybės remiamos pajamos bei kompensuojami dydžiai. Per 2006 metus didžiąją išlaidų piniginei socialinei paramai dalį (65 procentai) sudarė išmokos vaikus auginančioms šeimoms, skiriamos nepriklausomai nuo šeimos pajamų. 45 procentai Lietuvos vaikų (320,6 tūkst.) gavo išmokas vaikui. 2006 metais vidutiniškai per mėnesį socialinę pašalpą gavo 1,1 procento, o būsto šildymo išlaidų kompensacijas – 2,8 procento Lietuvos gyventojų. Gyventojų pajamų augimas, nedarbo mažėjimas, gyventojų migracija bei paramos teikimas, įvertinant ne tik šeimos pajamas, bet ir turtą, lemia socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus ir išlaidų šiai paramai mažėjimą.
4.2. VAIKŲ GLOBA
Šiame skyriuje pristatomos vaikų globos, vaikų atskirų amžiaus grupių globos tendencijos bei aptariamos pagrindinės įvaikinimo aktualijos. Paskutinėje šio skyriaus dalyje pristatomos 2006 m. pabaigos bei 2007 m. pradžios jaunimo politikos aktualijos.
4.2.1. Vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) (toliau vadinama – savivaldybių VTAT) pateiktais duomenimis, per 2006 metus socialinės rizikos šeimų skaičius šalyje, lyginant su 2005 metais, pastebimai sumažėjo. 2005 metais į savivaldybių VTAT socialinės rizikos šeimos įskaitas buvo įtrauktos 16361 šeimos, kuriose augo 36535 vaikai, o 2006 metais – 13496 socialinės rizikos šeimos, kuriose augo 31351 vaikas. Lyginant su 2005 metais vaikus auginančių socialinės rizikos šeimų sumažėjo 2865, o jose augančių vaikų – 5187. Socialinės rizikos šeimose augantis 31351 vaikas sudaro 4 procentus visų Lietuvoje gyvenančių vaikų. Didžiausią dalį socialinės rizikos šeimose augančių vaikų sudaro vyresni nei 10 metų vaikai.
Socialinė parama
108 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Vaikai socialinės rizikos šeimose 2006 m. pagal amžių
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.1-1 iliustracija
Socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimą lėmė tai, kad įsigaliojus naujai socialinės rizikos šeimų apskaitos tvarkai buvo peržiūrėtos ir naujai įvertintos VTAT apskaitoje esančių socialinės rizikos šeimų bylos. Šeimos, neatitinkančios socialinės rizikos šeimos apibrėžime suformuluotų rizikos kriterijų, buvo išbrauktos iš apskaitos. Kita priežastis, lėmusi socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimą, socialinių paslaugų plėtra savivaldybėse. Ypač didelę reikšmę socialinės rizikos šeimų skaičiui mažėti turi vaikų dienos centrų teikiamos paslaugos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus duomenimis, išaugo šeimų, kurioms paslaugas teikia vaikų dienos centrai, skaičius. Per 2006 metus vaikų dienos centrus aplankė apie 4,2 tūkstančio vaikų, iš jų 3,6 tūkstančiams buvo nuolat teikiamos socialinės ir ugdymo paslaugos. Vaikų dienos centruose 2,5 tūkst. šeimų buvo suteiktos paslaugos, iš jų su 2,1 tūkst. teikiamos nuolat. Lyginant su 2005 metais, šeimų, su kuriomis dirbamas socialinis darbas, skaičius padidėjo 32 procentais, o tokių šeimų, kurioms nuolat buvo teikiamos paslaugos – 40 procentų. Jau keletą metų savivaldybių VTAT girtavimą įvardija kaip vieną pagrindinių priežasčių, sąlygojančių didėjančią socialinę riziką šeimoje. 18941 vaikas 2006 metais augo socialinės rizikos šeimose, kurios į apskaitą buvo įrašytos dėl girtavimo. Tai sudaro 60 procentų visų socialinės rizikos šeimose augančių vaikų. 9614 vaikų buvo vyresnis nei 10 metų amžiaus. Taigi apie 50 procentų visų šiose šeimose augančių vaikų ypatingai sunkiu paauglystės ir ankstyvosios jaunystės laikotarpiu mato girtaujančius tėvus, o tai neigiamai įtakoja tolesnę jų socialinę raidą. Girtavimas yra labiau paplitęs kaimo vietovėse. Remiantis savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, kaimuose gyvena 2/3 (5565 iš 8276) visų girtaujančių socialinės rizikos šeimų. 4.2.1-1 lentelėje pateikiami duomenys apie priežastis, dėl kurių 2006 m. šeimos pateko į savivaldybių VTAT akiratį.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 109
Priežastys, sąlygojančios šeimų patekimą į VTAT apskaitą
Priežastys Šeimų skaičius
Vaikų skaičius Iš viso: 0 – 3 m. 4 – 6 m. 7 – 9 m. 10 – 14 m. 15 – 17 m. Dėl girtavimo 8276 18941 2461 3201 3665 5586 4028 Dėl azartinių žaidimų 15 26 0 3 4 13 6 Dėl įgūdžių stokos 2711 6951 1256 1297 1299 1915 1184 Dėl prievartos prieš vaikus 412 931 106 169 199 287 170 Dėl netinkamo paramos naudojimo 274 819 80 123 206 233 177 Dėl vaikui nustatytos laikinosios globos 584 1133 216 229 197 297 194 Dėl apribotos tėvų valdžios ir vaikui nustatytos nuolatinės globos 245 398 51 92 86 87 82 Dėl kitų priežasčių 979 2152 295 352 415 588 502 Iš viso: 13496 31351 4465 5466 6071 9006 6343
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.1-1 lentelė
Apibendrinus VTAT gautus duomenis, pastebima, kad socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų skaičius palaipsniui mažėja.
Socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų skaičiaus kaita per 2001–2006 metus
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.1-2 iliustracija
Socialinė parama
110 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo Nacionalinę vaikų dienos centrų 2005–2007 metų programą. Dienos centruose vaikams organizuojamas ugdymas, pagalba pamokų ruošoje, laisvalaikio užimtumas ir maitinimas. Su centrą lankančių vaikų tėvais dirbamas socialinis darbas, jie skatinami geriau rūpintis savo vaikais ir jų ugdymu, tėvams teikiama reikiama psichologinė, pedagoginė ir teisinė pagalba, vykdoma prevencinė veikla su socialinės rizikos šeimomis. Dienos centrų veiklai finansuoti 2005 metais skirta 3,1 mln., 2006 metais – 5,1 mln., o 2007 metais – 7 mln. litų.
4.2.2. Smurtas prieš vaikus
Savivaldybių VTAT duomenimis, 2006 metais 1639 vaikai (t. y. 0,23 procento visų vaikų) patyrė smurtą. Didžiausias smurto prieš vaikus paplitimas užfiksuotas Utenos (0,63 procento), Vilniaus (0,42 procento) apskrityse, mažiausias – Klaipėdos apskrityje (0,11 procento). Lyginant su 2005 metų duomenimis (2311 vaikų patyrė smurtą), 2006 metais smurtą patyrusių vaikų skaičius sumažėjo 29 procentais.
2005 m. 2006 m.
Apskritis
Bendras vaikų skaičius
Bendras smurtą patyrusių vaikų skaičius
Procentas
Bendras smurtą patyrusių vaikų skaičius
Procentas
Vilniaus 163646 1004 0,54 686 0,42 Kauno 140244 341 0,21 170 0,12 Klaipėdos 81118 159 0,16 92 0,11 Šiaulių 79155 227 0,24 160 0,2 Panevėžio 62879 145 0,19 86 0,14 Alytaus 39255 83 0,18 61 0,15 Utenos 35017 136 0,32 220 0,63 Marijampolės 43400 86 0,17 59 0,14 Tauragės 31265 75 0,2 54 0,2 Telšių 42825 55 0,11 51 0,12 Iš viso: 718801 2311 0,27 1639 0,23
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.2-1 lentelė
Tuo tarpu VRM Informatikos ir ryšių departamento pateiktuose 2006 m. duomenyse apie ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruotus nukentėjusius vaikus iki 18 m. nurodoma, kad 2006 m. užregistruota iš viso 1917 vaikų, patyrusių smurtą (1499 nepilnamečiai patyrę fizinį smurtą, 183 – seksualinę prievartą, 235 – psichologinę prievartą). Tokį VTAT ir VRM skaičių nesutapimą lemia tai, kad vis dažniau vaikui patyrus smurtą kreipiamasi į teisėsaugos institucijas, o ne į savivaldybių VTAT. Jeigu smurtą patyrusį vaiką tėvai ar kiti įstatyminiai atstovai tinkamai atstovauja, tai net ikiteisminio tyrimo metu savivaldybių VTAT apie tai gali būti neinformuojamas.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 111
Savivaldybių VTAT duomenimis, didžiąją dalį (55 procentus) patirtų smurto atvejų sudaro fizinis smurtas, 37 procentus psichologinis smurtas, 8 procentus seksualinis smurtas. Analizuojant duomenis apie smurto pasiskirstymą tarp lyčių, matyti, kad berniukai smurtą patiria dažniau nei mergaitės. 2006 m. 550 berniukų ir 343 mergaitės patyrė fizinį smurtą, tuo tarpu mergaitės dažniau nei berniukai patyrė seksualinę prievartą.
Smurtas prieš vaikus pagal lytį
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.2-1 iliustracija
Analizuojant surinktus duomenis apie smurto prieš vaikus paplitimą populiacijoje, matome, kad smurto paplitimas mieste ir kaime jau kelerius metus yra apylygis.
Smurto prieš vaikus paplitimas mieste ir kaime
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.2-2 iliustracija
Socialinė parama
112 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams pagalbą organizuoja savivaldybės. Su šeima dirbamas socialinis darbas, vaikui suteikiama psichologo, mokyklos socialinio pedagogo konsultacija. Psichologo konsultacijos dažniausiai teikiamos mieste gyvenantiems vaikams, tačiau kaimo vietovėse šios pagalbos suteikti vaikui ir jo šeimai nėra galimybės. Savivaldybių VTAT duomenimis, smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms 2006 metais pagalba organizuota 2404 kartus. Smurto prieš vaikus atveju dažniausia organizuojama kompleksinė specialistų pagalba – 629 kartus. 202 kartus ši pagalba teikta vaikams, 427 – vaikui ir šeimai kartu. Kur kas mažiau per metus teikta psichologo konsultacijų – 528 atvejai. Socialinis darbas buvo dirbamas su 107 vaikais ir su 428 šeimomis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programą. Šia programa siekiama apginti vaikus nuo įvairaus pobūdžio smurto bei mažinti smurto paplitimą ir kurti visuomenės be smurto kultūrą. Programos priemonės skiriamos vaikams, galintiems nukentėti ir nukentėjusiems nuo smurto, jų šeimoms, nepilnamečiams smurtautojams. 2005 metais šiai programai vykdyti iš valstybės biudžeto skirta 500 tūkst., 2006 metais – 870 tūkst., o 2007 metais numatyta skirti 1 mln. litų. Įgyvendinant šią programą kasmet skelbiami Trumpalaikės ir ilgalaikės kompleksinės pagalbos vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, ir jų šeimoms teikimo projektų konkursai. 2006 m. paremta 15 Lietuvos įstaigų, jų projektams iš dalies finansuoti skirta 200 tūkst. litų. Įgyvendinus projektus psichologinė, teisinė, socialinė pagalba suteikta daugiau nei 700 vaikų, nukentėjusiems nuo smurto. 2007 m. paremta 10 projektų, kuriems iš dalies finansuoti skirta 195 tūkst. litų. Kiekvienais metais rengiami praktinių įgūdžių tobulinimo mokymai specialistams, dirbantiems su nukentėjusiais vaikais. 2006–2007 metais 200 specialistų buvo mokomi, kaip teikti veiksmingą pagalbą nuo smurto nukentėjusiam vaikui bei jo šeimai. Didėjant fiksuotiems smurto atvejams, skaičių sąlygoja tai, kad pirmiausia atsakingi specialistai išmoko geriau atpažinti ir įvertinti vaiko būklę. 2007 m. vaikų teisių apsaugos specialistams surengti praktiniai mokymai „Informacinių technologijų žala vaikui“.
4.2.3. Vaikų globos tendencijos
Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. Lietuvoje gyveno 718,8 tūkst. vaikų, iš jų tėvų globos netekę buvo 13 337 vaikai (1,7 procento visų Lietuvoje gyvenančių vaikų). 2005 metais tokių vaikų buvo 13 313. Taigi pastaraisiais metais nežymiai išaugo tėvų globos netekusių vaikų skaičius. Iš 13 337 tėvų globos netekusio vaiko apie 60 procentų globojami šeimose ir net 37 procentai globos institucijose. Be tėvų globos likusio vaiko apgyvendinimas globos įstaigoje turi būti tik tarpinė ir laikina priemonė, ieškant ilgalaikio sprendimo, t. y. grąžinimo į biologinę šeimą ar įvaikinimo. Įkurdinimas globos įstaigoje yra mažiausiai tinkama apsaugos priemonė, ypač kai ji užsitęsia, todėl būtina užtikrinti, kad nė vienas vaikas neužsibūtų globos įstaigoje ilgiau negu būtina.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 113
Vaikų globa 2005 ir 2006 metais
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.3-1 iliustracija
Globa šeimoje yra viena iš geriausių alternatyvų globos formų be tėvų globos likusiam vaikui. Savivaldybių VTAT pateiktais duomenimis, 2006 metais šalyje buvo 7663 be tėvų globos likę vaikai, kuriems nustatyta globa šeimoje. Šiuos vaikus globojo 5853 globėjų šeimos. Didžioji dalis vaikų, globojamų šeimose, buvo auginami senelių – 3541. 505 vaikus globojo jų vyresnieji sesuo/brolis. 1502 vaikus globojo tetos (dėdės) šeima. 2115 vaikų buvo globojami šeimose, su kuriomis nesiejo giminystės ryšiai.
Vaikai globojami šeimose ir globėjų šeimos 2006 metų gruodžio 31 d.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.3-2 iliustracija
Per 2006 metus tėvų globos neteko 3006 vaikai. Lyginant su 2005 m. ir 2004 m., pastebimas nežymus tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus mažėjimas. Tačiau tą sąlygoja ne tik socialinio darbo su šeima gerėjimas, bet ir auganti emigracija bei mažėjantis gimstamumas.
Socialinė parama
114 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Tėvų globos netekimo pagrindai
Eil. Nr. Tėvų globos netekimo pagrindai 2004 m 2005 m. 2006 m. 1. Tėvai mirę 242 259 288 2. Tėvai arba artimieji giminaičiai nežinomi (rastas vaikas) 4 27 1 3. Tėvai yra dingę ir paskelbta jų paieška 74 53 36 4. Tėvai teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais 1 15 1 5. Tėvai pripažinti neveiksniais 9 23 9 6. Tėvai laikinai negali juo rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių 359 411 327
7.
Tėvai nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui ir kuris įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš šeimos (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų)
2087 1992 1733
8. Vaikas įstatymų nustatyta tvarka yra atskirtas nuo tėvų 491 429 52 9. Vaiko tėvams įstatymų nustatyta tvarka laikinai ar neterminuotai apribota tėvų valdžia – – 559 10. Iš viso 3267 3209 3006 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.3-1 lentelė
Pastaraisiais metais smarkiai auga emigruojančių asmenų iš Lietuvos skaičius. Dažnai šeimos, išvykdamos į užsienio valstybes uždarbiauti, vaikus palieka savo artimųjų ar pažįstamų priežiūrai. Savivaldybių VTAT duomenimis, 2006 m. gruodžio 31 dieną Lietuvoje buvo 343 vaikai, kuriems dėl tėvų išvykimo į užsienio valstybes, nustatyta globa. Iš jų buvo 163 mergaitės ir 180 berniukų. Pastaraisiais metais sumažėjo šeimynose augančių vaikų skaičius. Vis dar nėra sutvarkyta teisinė bazė, neišspręstas naujų šeimynų steigimo klausimas.
4.2.4. Įvaikinimas
2006 m. 99 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos įvaikino 106 be tėvų globos likusius vaikus. 2005 metais 82 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos įvaikino 88 be tėvų globos likusius vaikus. Tai didžiausias per 9 metus įvaikintų vaikų skaičius.
Įvaikintų vaikų skaičius 1998–2006 m.
1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 57 43 37 56 75 61 93 88 106
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.4-1 lentelė
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 115
Didelę įtaką įvaikinimui augti turėjo nuolatinis ir sistemingas visuomenės informavimas apie globą ir įvaikinimą (sukurta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM internetinė svetainė, išleisti plakatai, lankstinukai, knygelė, organizuotos atvirų durų dienos, susitikimai ir kt.) Lietuvos Respublikos piliečiai 2006 metais įvaikino 59 mergaites ir 47 berniukus, 2005 metais 46 mergaites ir 42 berniukus, 2004 metais 55 mergaites ir 38 berniukus. Pastaraisiais metais padaugėjo Lietuvos Respublikos piliečių šeimų, įvaikinusių du vaikus. 2006 metais 7 Lietuvos Respublikos piliečių poros įvaikino 2 vaikus, 2005 metais, 6 Lietuvos Respublikos piliečių poros įvaikino po 2 vaikus, o 2004 metais tokių porų nebuvo. 50 procentų vaikų iki įvaikinimo buvo globojami įtėvių šeimose, 35 procentai – augo sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, 15 procentų – iki įvaikinimo augo kitose vaikų globos institucijose. Vis daugiau atsiranda Lietuvos gyventojų, kurie, augindami savo biologinius vaikus, pageidauja įvaikinti be tėvų globos likusius vaikus. 2005 metais tokių šeimų buvo 12, o 2006 metais – 18. Taip pat daugėja įvaikinančių po antrą vaiką: 2005 metais tokių šeimų buvo tik 3, o 2006 – 13. 2006 metais 69 vaikus įvaikino 64 vaikų biologinės mamos (tėvo) sutuoktiniai. 2005 metais 65 vaikus įvaikino 62 vaiko biologinės mamos (tėvo) sutuoktiniai. Kaip ir ankstesniais metais, dažniausiai vaikus įvaikino motinos, o ne tėvo sutuoktinis. Tai lemia nusistovėjusios šeimos tradicijos, kad tėvams nutraukus santuoką, vaikas paprastai lieka gyventi su motina, o šiai sukūrus šeimą pakartotinai, sprendžiamas juridinio šeimos vientisumo klausimas. 2006 m. 88 Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsienio piliečių šeimos įvaikino 125 vaikus, iš jų 78 berniukus ir 47 mergaites. Ataskaitiniu laikotarpiu pasiektas didžiausias per paskutinius penkerius metus įvaikinamų vaikų užsienio piliečiams skaičius. 2005 m. 76 užsienio piliečių šeimos įvaikino 108 vaikus, 2004 m. 72 užsienio piliečių šeimos įvaikino 103 vaikus, o 2003 m. 72 užsienio piliečių šeimos įvaikino 104 vaikus. 2006 m., kaip ir praėjusiais metais, daugiausiai vaikų įvaikino Italijos, JAV ir Prancūzijos piliečių šeimos. Lyginant 2005 m. ir 2006 m. duomenis, labiausiai išaugo Italijoje įvaikinamų vaikų skaičius (16 vaikų daugiau įvaikinta nei praėjusiais metais), o sumažėjo Vokietijoje (4 vaikais mažiau įvaikinta nei praėjusiais metais). JAV, Prancūzijoje ir Švedijoje gyvenančių asmenų 2006 m. įvaikintų vaikų skaičius iš esmės nepakito, lyginant su 2005 m. Italijos piliečių įvaikinamų vaikų skaičiaus didėjimą galima paaiškinti tuo, kad šiuo metu 4 Italijos institucijos, įgaliotos veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje, aktyviai dalyvauja vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo programoje. Italijos piliečių šeimos pasirenka Lietuvą dėl to, kad tai Europos krikščioniška šalis, turinti panašias tradicijas ir nelabai nutolusi nuo Italijos. 2006 m. daugiau kaip pusė vaikų įvaikinti kartu su savo broliais ir seserimis (68 vaikai įvaikinti 31 šeimoje). 2006 m. 6 užsienio piliečių šeimos (po 2 iš Italijos ir JAV ir po 1 iš Prancūzijos ir Šveicarijos) įvaikino trijų brolių – seserų grupes (viso 18 vaikų), 25 šeimos įvaikino po du brolius – seseris (viso 50 vaikų). 2005 m. 57 vaikai buvo įvaikinti kartu su broliais ir seserimis 24 šeimoje. Lyginant su praeitais metais, šiais metais kartu su broliais – seserimis įvaikinamųjų vaikų skaičius išaugo.
Socialinė parama
116 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2006 m. įvaikintų vaikų grupė
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys 4.2.4-1 iliustracija
2006 m. iš 125 įvaikintų vaikų 73 vaikai buvo su specialiaisiais poreikiais, 2005 m. iš 108 įvaikintų vaikų 51 vaikai buvo su specialiaisiais poreikiais, todėl galima teigti, kad 2006 m. tokių vaikų įvaikinimo skaičius žymiai padidėjo. 2006 m. liepos 17 d. priimtas įsakymas, apribojantis šeimų, norinčių įvaikinti vaikus iki 6 metų, išskyrus specialiųjų poreikių turinčius vaikus, įtraukimą Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsieniečių sąrašą, turėtų sąlygoti vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo procedūros greitėjimą ir tokių vaikų įvaikinimų dažnėjimą. 2006 m., kaip ir 2005 m., didžioji užsienio piliečių ir Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, šeimų įvaikintų vaikų dalis augo vaikų globos namuose – 78 vaikai ir 44 vaikai augo kūdikių namuose. Iš 44 vaikų, įvaikintų iš kūdikių namų, 10 augo Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, po 9 vaikus – Kauno vaiko raidos klinikoje „Lopšelis“ ir Klaipėdos apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, 7 – Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, 6 – Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, 2 – Šilutės vaikų lopšelyjedarželyje „Ąžuoliukas“, 1 – Trakų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“. 3 vaikai augo globėjų, davusių sutikimą įvaikinti, šeimose. 2006 m. 125 vaikus įvaikino 86 sutuoktinių poros ir 2 nesusituokusios moterys. Ataskaitiniu laikotarpiu įsivaikinusių vaikus vyrų ir moterų amžiaus vidurkis buvo vienodas – 41–45 metai. 2006 m. 11 vyrų ir 4 moterys buvo vyresni nei 50 metų, todėl teismas taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį, kai įvaikinti leidžiama ir vyresniems nei 50 metų asmenims. Tokios išimtys dažniausiai taikomos įvaikinant vyresnio amžiaus vaikus. Nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. sustabdytas užsienio valstybių institucijų prašymų dėl įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo priėmimas. Tai sustabdė įgaliotų užsienio valstybių įvaikinimo organizacijų skaičiaus didėjimą, kuris kėlė pavojų kokybiškam tarptautinio įvaikinimo vykdymui bei tokių organizacijų tinkamai kontrolei. Iki 2006 m. gruodžio mėn. pabaigos Lietuvoje veikė 16 užsienio valstybių įvaikinimo organizacijų, iš jų 6 JAV įvaikinimo organizacijos, 4 Italijos ir po vieną Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Naujosios Zelandijos ir Kanados įvaikinimo organizaciją.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 117
4.3. JAUNIMO POLITIKA
Tobulinant jaunimo politikos formavimą ir įgyvendinimą 2006 m. Valstybinė jaunimo reikalų taryba pertvarkyta į Jaunimo reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama – Departamentas). Departamentas atsakingas už valstybės jaunimo politikos programų ir priemonių įgyvendinimą, analizuoja jaunimo ir jaunimo organizacijų būklę Lietuvoje, savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklą jaunimo politikos srityje, vykdo kitą veiklą, susijusią su jaunimu ir jaunimo organizacijomis. Prie Jaunimo reikalų departamento iš valstybės institucijų, įstaigų ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos deleguotų atstovų lygiateisės partnerystės pagrindu sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Jaunimo reikalų taryba. 2006 m. lapkričio mėn. Vilniuje įvyko Europos jaunimo forumo Generalinė asamblėja, kurioje dalyvavo apie 250 jaunų žmonių, atstovavusių daugiau nei devyniasdešimt didžiausių jaunimo organizacijų Europoje iš apytiksliai penkiasdešimties Europos valstybių. Generalinėje asamblėjoje priimti sprendimai įtakos Europos Sąjungos, Europos Tarybos ir kitų institucijų darbą jaunimo politikos srityje. Lietuva prisijungė prie Europos Tarybos, Europos Komisijos ir Europos jaunimo forumo organizuojamos Europos Jaunimo kampanijos „Visi skirtingi – visi lygūs“ ir nuo 2006 m. birželio mėn. įgyvendina šią kampaniją Lietuvoje. Pagrindinis kampanijos „Visi skirtingi – visi lygūs“ tikslas yra padrąsinti ir įgalinti jaunus žmones dalyvauti kuriant taikias bendruomenes, paremtas įvairove ir socialine aprėptimi, kuriose vyrautų pagarba, tolerancija ir savitarpio supratimas. Siekiant užtikrinti jaunimo politikos plėtrą tarptautiniu, nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis, sudarant sąlygas jaunimui būti aktyvia visuomenės dalimi, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei Jaunimo politikos plėtros savivaldybėse programos projektas.
4.4. SOCIALINĖS PASLAUGOS IR SOCIALINIS DARBAS
Įsigaliojus socialinių paslaugų įstatymui, keičiasi socialinių paslaugų organizavimo ir valdymo pagrindai. Tuo tikslu parengti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja naujus socialinių paslaugų organizavimo, valdymo pagrindus, socialinių paslaugų teikimo, skyrimo ir gavimo principus. Šiame skyriuje trumpai apžvelgiami socialinių paslaugų pokyčiai per paskutinius metus bei socialinių paslaugų įstatymo įgyvendinimo klausimai.
4.4.1. Socialinių paslaugų pokyčiai
2006 m. socialines paslaugas stacionariose įstaigose, dienos centruose, krizių centruose, nakvynės namuose gavo apie 127 tūkst. gyventojų. 13 tūkst. neįgalių ir senyvo amžiaus asmenų gavo paslaugas
Socialinė parama
118 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
į namus. Dar apie 100 tūkst. gyventojų gavo nemokamą maitinimą, aprūpinimą būtiniausiais daiktais, talonais pirčiai, transporto paslaugas. Socialinių paslaugų ypač padaugėjo per pastaruosius trejus metus ir išaugo apie 2 kartus. Ypač svarbios nestacionarių paslaugų, kurios sudaro asmenims galimybę gauti reikiamą socialinę pagalbą bendruomenėje ir neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje, o liekant gyventi savo namuose, plėtra. Nestacionarių socialinių paslaugų gavėjų skaičiaus santykis su stacionarių socialinių paslaugų gavėjų skaičiumi 2006 m. sudarė 87:13, kai tuo tarpu 2003 m. šis santykis buvo 75:25 proc.
Socialinių paslaugų gavėjų socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose dinamika 2003–2006 m., tūkst.
Statistikos departamento duomenys 4.4.1-1 iliustracija
Ypač išaugo dienos centrų ir asmenų, gaunančių juose paslaugas, skaičius. Dienos centrų neįgaliesiems skaičius išaugo nuo 59 įstaigų 2003 m. iki 92 įstaigų 2005 m., 2003 m. šių paslaugų gavėjais buvo 17,5 tūkst. suaugusių ir 0,9 tūkst. vaikų, 2005 m. atitinkamai – 34,6 tūkst. ir 1,7 tūkst. Sparčiai išaugo vaikų dienos centrų skaičius – jei 2001 m. veikė 17 vaikų dienos centrų, tai šiuo metu tokių centrų jau yra per 120. 2006 m., vadovaujantis Socialinių paslaugų katalogu (Žin., 2006, Nr. 43-1570) pasikeitė socialinių paslaugų įstaigų klasifikavimas ir dienos centrai pagal veiklos pobūdį bei teikiamas socialines paslaugas pradėti skirstyti į dienos socialinės globos, dienos socialinės priežiūros ir bendruomenės centrus. Šiuose centruose 2006 m. socialinės paslaugos buvo suteiktos daugiau nei 90 tūkst. asmenų, t. y. 2,64 karto daugiau nei 2003 m.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 119
Dienos centrų lankytojų skaičiaus dinamika, tūkst.
Statistikos departamento duomenys 4.4.1-2 iliustracija
Skatinant socialinių paslaugų plėtrą socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programoje 2007 m. skirtas prioritetas vaikų dienos centrams, šeimos paramos centrams, paramos šeimai tarnyboms ir kitiems socialinės priežiūros centrams įkurti. Minėtos programos prioritetas kelis metus iš eilės yra ir kaimo bendruomenės centrų rėmimas. Iš valstybės biudžeto šiai programai 2007 m. skirta 5 mln. Lt. 2007 metais iš Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos lėšų finansuojami 32 atrankos konkursą laimėję projektai, kurių daugiausia skirta vaikų dienos centrų, paramos šeimai ir bendruomeninių įstaigų plėtrai. Projektai bus vykdomi 26 savivaldybėse, iš jų 13 projektų skirta socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, 11 – bendruomeninių įstaigų plėtrai, 3 – socialinės rizikos suaugusiems asmenims, 4 – neįgaliesiems, 1 – senyvo amžiaus žmonėms.
4.4.1.1. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos tęstinumas
Bazinė socialinių paslaugų infrastruktūra Lietuvoje jau sukurta, tačiau socialinių paslaugų vis dar trūksta. Ypač stokojama bendruomenės centrų, dienos socialinės globos įstaigų, laikino apgyvendinimo namų. Dabartinė socialinių paslaugų sistema dar nėra gerai pritaikyta ir orientuota į pagalbą šeimoms, savo namuose prižiūrinčioms senyvo amžiaus, neįgalius asmenis ar auginančioms vaikus. Atsižvelgiant
Socialinė parama
120 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
į tai ir į išlikusį didelį socialinių paslaugų poreikį bei siekiant programos tęstinumo, Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa pratęsta iki 2009 m15. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programa (toliau vadinama – programa) yra tęstinė programa, kuri įgyvendinama nuo 1998 metų siekiant skatinti socialinių paslaugų įstaigų plėtrą. Programos tikslas – gerinti socialinių paslaugų infrastruktūrą bendruomenėse, skatinti geros kokybės socialinių paslaugų teikimą, didinti jų prieinamumą socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms, tam naudojant visus galimus išteklius – žmogiškuosius, finansinius, materialinius. Programa siekiama sudaryti sąlygas plėtoti socialinių paslaugų infrastruktūrą savivaldybėse skatinant savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, užsienio partnerių, privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą, steigiant naujo tipo, pažangių formų socialinių paslaugų įstaigas ir taip užtikrinant gyventojams galimybę naudotis geresnės kokybės socialinėmis paslaugomis. Įgyvendinant šią programą, atrenkami ir iš dalies finansuojami savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų parengti projektai. Iš programai skirtų lėšų kasmet konkurso būdu atrenkami ir finansuojami steigiamų ar esamų socialinių paslaugų įstaigų statybos, rekonstravimo, kapitalinio remonto ir einamojo remonto darbai, dengiamos pagrindinių priemonių ir kitų prekių įsigijimo išlaidos, siekiant modernizuoti socialinių paslaugų įstaigas ir jų materialinę bazę.
4.4.2. Socialinių paslaugų įstatymo įgyvendinimas. Teisinės bazės kūrimas ir tobulinimas
Siekiant paskatinti ir suaktyvinti socialines paslaugas bei socialinį darbą savivaldybėse, 2006 m. buvo patvirtintas ir naujas Socialinių paslaugų įstatymas, parengti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagrindinis tikslas, kurio siekiama nauju Socialinių paslaugų įstatymu – pertvarkyti socialinių paslaugų sistemą taip, kad būtų sudarytos teisinės, administracinės, finansinės prielaidos planuoti, organizuoti ir teikti socialines paslaugas bendruomenėje ir kad socialinė pagalba būtų veiksmingesnė bei skatintų patį žmogų aktyviai ieškoti savipagalbos būdų. Savivaldybei suteikus įpareigojimus organizuoti socialinių paslaugų teikimą visiems savo gyventojams, tuo pačiu sustiprinamos ir savivaldybių finansinės galimybės organizuoti socialines paslaugas bendruomenėje. Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikoje16 detalizuojamos Socialinių paslaugų įstatyme nustatytos nuostatos, kuriomis siekiama suvienodinti socialinių paslaugų finansavimo tvarką nepriklausomai nuo to, kokio pavaldumo įstaigos šias paslaugas teikia. Tiek Socialinių paslaugų įstatyme, tiek minėtoje metodikoje nustatyta, kad vienas iš esminių dabartinės socialinių paslaugų sistemos reglamentavimo pakeitimų yra tai, kad nuo globos įstaigų išlaikymo, skirtingo pagal jų pavaldumą, finansavimo yra pereinama prie pačių paslaugų finansavimo skiriant savivaldybėms valstybės tikslines dotacijas ir jas naudojant paslaugoms teikti įstaigose, nepriklausomai nuo jų pavaldumo. 15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1000 „Dėl socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007–2009 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 111-4213). 16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 110-4163).
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 121
Taip sudaromos galimybės visiems teikėjams – nevyriausybinėms organizacijoms, apskrities įstaigoms, savivaldybių įstaigoms taikyti vienodas finansavimo, jiems keliamų reikalavimų sąlygas, kurių pagrindinė – teikti kokybišką, atitinkančią keliamus reikalavimus paslaugą šalies gyventojui. Nuo 2007 m. sausio 1 d. savivaldybėms skirtos valstybės biudžeto tikslinės dotacijos socialinei globai asmenims su sunkia negalia užtikrinti, vaikų, likusių be tėvų globos, socialinei globai teikti bei socialinei priežiūrai socialinės rizikos šeimoms organizuoti.
2007 m. valstybės tikslinės dotacijos socialinėms paslaugoms, tūkst. Lt
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.4.2-1 iliustracija
Socialinei globai (tiek asmens namuose, teik institucijoje) asmenims su sunkia negalia teikti savivaldybės 2007 m. gavo papildomai 13, 5 mln. Lt, o likusių be tėvų vaikų globai – dar apie 12 mln. Lt. Apie 8 mln. Lt iš valstybės biudžeto lėšų skirta ir 556 socialinių darbuotojų darbui su socialinės rizikos šeimoms, kuriose yra vaikų ar kurių vaikams yra nustatyta laikina globa, etatams išlaikyti savivaldybėse. Darbo su socialinės rizikos šeimomis stiprinimas turėtų mažinti ilgalaikės globos vaikams poreikį ir skatinti naujas, alternatyvias vaikų globos namams, socialinių paslaugų formas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surinktus savivaldybių duomenis, 2007-05-01 savivaldybių socialinės paramos skyriuose, seniūnijose, savivaldybei pavaldžiose įstaigose buvo įdarbinta 550 socialinių darbuotojų (507 etatiniai darbuotojai). Šie darbuotojai lankė apytikriai 12 tūkst. šeimų, kuriose yra neprižiūrimi vaikai, girtaujama, piniginė parama naudojama ne pagal paskirtį. Darbuotojai teikė šioms šeimoms socialinę priežiūrą, orientuotą į suaugusių šeimos narių socialinių įgūdžių ugdymą. Ši priežiūra buvo skirta ir toms šeimoms, kurių vaikai yra paimti iš šeimų ir yra apgyvendinti vaikų globos namuose. Didžioji dauguma šių darbuotojų (75 proc.) dirba kaimo vietovėse. Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymu šios paslaugos yra finansuojamos kooperuojant valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas. Suprasdamos socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis svarbą, nemažai savivaldybių nuo 2007 m. ketina taip pat skirti didesnį dėmesį socialiniam darbui su socialinės rizikos šeimomis. Ieškoma galimybių steigti Paramos šeimai tarnybas, įrengti darbo vietas seniūnijose, aprūpinti socialinius darbuotojus transporto priemonėmis (socialinių paslaugų
Socialinė parama
122 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
įstaigų transporto priemonėms įsigyti savivaldybėms numatyta galimybė naudoti piniginei paramai nepanaudotas lėšas). Tikimasi, kad skiriamos valstybės tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams sudarys vienodas galimybes savivaldybėms organizuoti paslaugas. Tai padidins socialinių paslaugų prieinamumą visiems šalies gyventojams. Tuo pačiu racionaliau bus panaudojamos nacionalinio biudžeto lėšos socialinėms paslaugoms. Valstybės tikslinių dotacijų skyrimas savivaldybėms jas skatins ieškoti alternatyvių stacionariai globai ir pigesnių paslaugų formų. Savivaldybėms vystant tokias alternatyvių ilgalaikei institucinei socialinei globai paslaugų formas kaip dienos socialinė globa asmens namuose ar dienos centre, trumpalaikė socialinę globa, bus sudarytos sąlygos šeimoms, savo namuose prižiūrinčioms neįgalius ir senyvo amžiaus asmenis, dalyvauti darbo rinkoje. Siekiant padėti savivaldybėms sistemiškai ir kompleksiškai įvertinti socialinių paslaugų poreikius, suplanuoti realias jų plėtros apimtis bei etapus, numatyti paslaugas, kurios galėtų būti organizuojamos apskrities viršininko įstaigose, 2006 m. pabaigoje Vyriausybė patvirtino Socialinių paslaugų planavimo metodiką17, pagal kurią savivaldybės kasmet turės rengti Socialinių paslaugų planus. Šiuose planuose jau 2008 m. turės būti įvertinamas socialinių paslaugų teikimo kiekvienoje savivaldybėje pakankamumo lygis pagal šalies socialinių paslaugų išvystymo normatyvus, numatomos priemonės paslaugų prieinamumui didinti, atsispindėti paslaugų plėtros prioritetai ir pan. Vienas iš minėto plano rengimo ir įgyvendinimo principų yra viešumas, diskusijomis pagrįstas savivaldos institucijų ir bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, paslaugų teikimo stebėsena ir kt. Socialinių paslaugų planui rengti patvirtinta Socialinių paslaugų plano forma ir Socialinių paslaugų efektyvumo vertinimo kriterijai18, Socialinių paslaugų išvystymo normatyvai19. Socialinių paslaugų planavimo procesas turėtų ne tik užtikrinti būtinų socialinių paslaugų prieinamumą, bet ir skleisti supratimą apie didelę socialinių paslaugų svarbą ir įtaką bendruomenės gyvenime, paskatinti bendruomenės iniciatyvumą. Atsižvelgiant į Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas, parengta metodinė medžiaga, kurią savivaldybės taiko nustatydamos socialinės globos poreikį socialinės rizikos vaikui ar likusiam be tėvų globos vaikui20, vaikui su negalia21, patikslinti socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciniai reikalavimai22.
17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 1132 „Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 124-4705). 18 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymas Nr. A1-104 „Dėl socialinių paslaugų plano formos ir Socialinių paslaugų efektyvumo vertinimo kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 42-1608). 19 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. liepos 4 d. įsakymas Nr. A1-185 „Dėl socialinių paslaugų išvystymo normatyvų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 76-3031). 20 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. A1-179 „Dėl socialinės rizikos vaiko ar likusio be tėvų globos vaiko socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 73-2795). 21 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. A1-255 „Dėl socialinės globos poreikio vaikui su negalia nustatymo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 97-3793). 22 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai „Dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. A1-92 „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo“ pakeitimo: 2007 m. liepos 5 d. Nr. A1-185 (Žin., 2006, Nr. 79-3123), 2006 m. liepos 31 d. Nr. A1-216 (Žin., 2006, Nr. 86-3375), 2006 m. rugpjūčio 22 d. Nr. A1-237 (Žin., 2006, Nr. 91-3586), 2007 m. gegužės 8 d. Nr. A1-123 (Žin., 2007, Nr. 53-2065).
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 123
Siekiant nustatyti ilgalaikę, trumpalaikę ar dienos socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudas, pagal atskiras socialinės globos gavėjų grupes, parengti ir patvirtinti Socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvai23. Šiuos normatyvus rekomenduojama taikyti nustatant socialinę globą teikiančio personalo (socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų, socialinių pedagogų, psichologų, sveikatos priežiūros specialistų) sudėtį ir skaičių pagal atskiras socialinės globos gavėjų grupes. Gerinant socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo galimybes pagal nustatytus reikalavimus24 atrinktos ir patvirtintos25 socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programos ir socialinio darbo metodiniai centrai. Šiuose metodiniuose centruose, esančiuose skirtinguose Lietuvos miestuose, socialiniai darbuotojai galės kelti savo kvalifikaciją, pasirinkdami mokymus pagal tam tikrą programos sritį (žr. 8-2 priedą). Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programos skirtos pagilinti ar atnaujinti socialinių darbuotojų veiklai reikalingas žinias, gebėjimus ir praktinius įgūdžius. Pasibaigus socialinių darbuotojų pirminiam atestavimui, socialinių darbuotojų žinios ir praktiniai įgūdžiai ir toliau vertinami bei testuojami suteikiant jiems aukštesnes ar pratęsiant turimas kvalifikacines kategorijas. Socialinių darbuotojų atestaciją vykdo teritorinės atestacijos komisijos, sudarytos teritoriniu principu Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos, Vilniaus apskrityse. Turima kvalifikacinė kategorija įtakoja socialinių darbuotojų darbo užmokestį bei karjeros galimybes. Numatoma, kad atitinkamas vadybines kategorijas atestacijos metu privalės įgyti ir socialinių įstaigų vadovai. Tai padės užtikrinti socialinių įstaigų vadovų kompetenciją ir kvalifikaciją.
4.4.3. Išvados
Plečiantis nestacionarių socialinių paslaugų tinklui vis daugiau žmonių turi galimybę gauti reikiamas paslaugas bendruomenėje. Nestacionarioms socialinėms paslaugoms – dienos socialinės globos centrams, savarankiško gyvenimo namams steigti skiriamas prioritetas ir ES struktūrinių fondų paramai 2007–2013 m. gauti. Tikimasi, kad tai sudarys galimybes ne tik užtikrinti socialinių paslaugų poreikį, bet ir organizuoti savivaldybėse paslaugas prevencijos tikslais. Bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos skatinamos aktyviau dalyvauti organizuojant ir teikiant socialines paslaugas, tuo tikimasi ne tik praplėsti socialinių paslaugų teikėjų tinklą, bet ir ugdyti bendruomenės narių požiūrį į socialinių paslaugų svarbą ir į savipagalbos reikšmę.
23 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. A1-317 „Dėl socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 132-5011). 24 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 31 d. įsakymas Nr. A1-217 „Dėl Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programų ir socialinio darbo metodinių centrų atrankos konkurso nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 863376). 25 Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. A1-76 „Dėl socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programų ir socialinio darbo metodinių centrų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 34-1261).
Socialinė parama
124 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
4.5. NUKENTĖJUSIŲ ASMENŲ SOCIALINĖ APSAUGA IR JOS ĮGYVENDINIMAS
Nuo okupacijų nukentėjusių asmenų socialinę apsaugą garantuoja specialūs įstatymai ir kiti teisės aktai. 2006 metais buvo tęsiamas kompensacijų, kitų išmokų skyrimas ir mokėjimas rezistencinio pasipriešinimo dalyviams, žuvusių rezistentų šeimoms ir kitiems nuo okupacijų labiausiai nukentėjusiems asmenims. Šių išmokų dydžiai nustatyti atsižvelgiant į finansines valstybės biudžeto galimybes, tačiau jų negalima vertinti kaip „atsiskaitymo“ su Lietuvos piliečiais už okupacinių režimų padarytą žalą. Juolab, kad pagal bendras teisės aktų nuostatas atlyginti žalą turėtų ją padaręs fizinis ar juridinis asmuo (taip, kaip Vokietijos Federacija mokėjo kompensacijas priverstiniams darbininkams, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusiems nacistinės Vokietijos įmonėse ir žemės ūkyje). Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą atlyginti buvo pareikalauta 1992 m. birželio 14 d. įvykusiame Tautos referendume, o svarbiausias teisės aktas, pagrįstas referendume išreikšta tautos valia, yra 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, įpareigojantis Vyriausybę inicijuoti derybas ir nuolatos siekti, kad Rusijos Federacija iš jos tarptautinės teisinės atsakomybės įvykdytų reparacijos pareigą ir atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą. Kol okupacijos žalos atlyginimo reikalavimai neduoda rezultatų, valstybės paramos nukentėjusiems asmenims našta gula ant Lietuvos valstybės biudžeto pečių. Valstybės parama teikiama kaip įvairios išmokos, siekiant nors iš dalies atlyginti nukentėjusiems asmenims ir jų šeimų nariams dalyvaujant rezistenciniame pasipriešinime, atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos metu. Taip pat buvo tęsiamas nemažai investicijų reikalaujančios Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002-2007 metų programos vykdymas.
4.5.1. Valstybės parama pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyviams ir jų šeimoms
Valstybės parama žuvusių rezistentų šeimoms, sužalotiems ginkluoto pasipriešinimo dalyviams bei laidojant karius savanorius valstybės lėšomis, ir toliau buvo teikiama valstybės parama vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybės paramos ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams įstatymu. Kariams savanoriams, sužalotiems ginkluoto pasipriešinimo kovose, tardymo ar kalinimo metu, nustatyta 5600 litų vienkartinė pašalpa. Šiems asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl ginkluoto pasipriešinimo kovose, tardymo ar kalinimo, nustatytos didesnių dydžių vienkartinės pašalpos. Pripažintiems netekusiais 75–100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidais), nustatytos 14400 litų vienkartinės pašalpos; pripažintiems netekusiais 60-70 procentų darbingumo (iki 2005 m.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 125
liepos 1 d. – II grupės invalidais) –11520 litų; pripažintiems netekusiais 45–55 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – III grupės invalidais) – 8640 litų. Mirus kariui savanoriui, išmokėtos 20 minimalių gyvenimo lygių (MGL) pašalpos (2006 metais MGL buvo 125 litai). Vienkartinės pašalpos karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių, žuvusių kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ar įkalinimo metu, šeimoms buvo mokamos indeksuotos. 2006 metais išmokų atitinkami dydžiai buvo nustatyti atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. buvo fiksuota 1,2 proc. infliacija. Šioms išmokoms 2006 m. panaudota 1305,1 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų, o paramą gavo 175 šeimos. Iš viso per 1999–2006 metus vienkartinėms pašalpoms teikiant valstybės paramą žuvusių rezistentų šeimoms, sužalotiems ginkluoto pasipriešinimo dalyviams bei laidojant karius savanorius valstybės lėšomis išmokėta 56,33 mln. litų iš valstybės biudžeto, parama suteikta 3516 šeimų.
4.5.2. Valstybės parama nukentėjusiems sovietinėje armijoje ir jų šeimoms
Ir toliau buvo mokamos vienkartinės kompensacijos karinės tarnybos sovietinėje armijoje metu nukentėjusiesiems, taip pat šios tarnybos metu žuvusių (ar vėliau mirusių dėl ligos, susijusios su šia tarnyba) asmenų šeimoms. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945 07 22–1991 12 31)“. Žuvusių ar vėliau mirusių dėl ligų, susijusių su karine tarnyba, šeimoms skiriamos 14400 litų dydžio vienkartinės kompensacijos. Asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl sužalojimų ar ligų, susijusių su karine tarnyba ar kariniais apmokymais, skiriamos tokių dydžių vienkartinės kompensacijos: pripažintiems netekusiais 75–100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidais) – 7200 litų; pripažintiems netekusiais 60–70 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – II grupės invalidais) – 5760 litų; pripažintiems netekusiais 45–55 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – III grupės invalidais) – 4320 litų. Ir kaip išimtis, asmenims, tarnavusiems sovietinėje armijoje, gali būti pripažįstamas 20–40 procentų netektas darbingumas, šiuo atveju skiriama 2880 litų dydžio vienkartinė pašalpa. 2006 m. vienkartinėms kompensacijos išmokėti panaudota 266,6 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų, o paramą gavo 175 gavėjai. Per visą įstatymo galiojimo laikotarpį, t. y. nuo 1995 metų iki 2006 metų pabaigos, karinės tarnybos sovietinėje armijoje metu nukentėjusiems už sveikatai padarytą žalą, taip pat šios tarnybos metu žuvusiųjų šeimoms išmokėta per 34 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, o parama suteikta 4353 atvejais.
4.5.3. Valstybės parama Nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, ir jų šeimoms
Buvo tęsiamas kompensacijų taikymas Nepriklausomybės gynėjų, nukentėjusių nuo 1991m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, šeimoms už būsto šildymą, karštą vandenį, šaltą
Socialinė parama
126 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
vandenį ir nuotėkas, dujas, kietą ir skystą kurą, elektros energiją, laidinio telefono abonentinį mokestį ir kitas paslaugas. Šių kompensacijų gavėjai yra žuvusiųjų šeimos, nepriklausomybės gynėjų, kurie pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, taip pat nepriklausomybės gynėjai, nukentėję nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, kurie buvo sunkiai ar apysunkiai sužaloti. Praeitais metais išlaidoms, susijusioms su mokesčių nuolaidomis, padengti savivaldybėms, įskaitant 2 procentų administravimo išlaidas, iš valstybės biudžeto buvo skirta beveik 0,5 mln. litų (481,6 tūkst. litų), o nukentėjusiųjų šeimoms už būsto išlaikymą per metus kompensuojama po 1,3-2 tūkst. litų. Parama suteikta 280 šeimų.
4.5.4. Valstybės parama grįžtantiems gyventi į Lietuvą politiniams kaliniams, tremtinių bei jų šeimoms
2006 m. buvo toliau vykdoma Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 „Dėl Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 20022007 metų programos ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau vadinama – programa). 2006 metais buvo sudaryta galimybė sugrįžti 104-oms grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių šeimoms aprūpinant jas butais. Šių asmenų butams įgyti skirta 7,407 mln. litų. Valstybės parama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų vykdant programoje numatytas socialinės integracijos į visuomenę priemones siekė 1,384 mln. litų. Ši parama grįžtantiems asmenims skiriama: persikėlimo išlaidoms padengti; neįgalių grįžtančių asmenų parvežimo į Lietuvą išlaidoms padengti; vienkartinėms įsikūrimo pašalpoms išmokėti; lietuvių kalbos kursams finansuoti; už profesinės kvalifikacijos arba perkvalifikavimo kursus sumokėti; grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punkto gyventojų mokesčių už šilumos energiją išlaidoms iš dalies padengti; teikti finansinę paramą parvežant represuotų asmenų, mirusių ar žuvusių buvusios SSRS teritorijos kalinimo ir tremties vietovėse, palaikus į Lietuvą ir kt. Per 1992–2006 m. laikotarpį grįžtančių asmenų butams įgyti skirta ir panaudota iš viso 89,63 mln. litų: iš jų 52,98 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, o Europos Tarybos vystymo banko paskolos dalį sudaro 36,65 mln. Lt. Už šias lėšas butais aprūpintos 1814 grįžtančių asmenų šeimos (žr. 4.5.4-1 iliustraciją). 2006 m. vasario 1 d. savivaldybių sąrašuose užregistruota 501 politinių kalinių ir tremtinių šeima, norinti grįžti į Lietuvą ir apsirūpinti būstu (žr. 4.5.4-2 iliustraciją). Kaip matyti iš diagramos, daugiausia šeimų, laukiančių apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis yra Vilniaus mieste (prašymus įrašyti į grįžtančių asmenų sąrašus savivaldybės nustatyta tvarka priėmė iki 2005 m. gruodžio 31 d.).
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 127
Grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių aprūpinimas butais Lietuvos savivaldybėse 1992–-2006 metais
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM duomenys 4.5.4-1 iliustracija
Grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių šeimų, laukiančių butų savivaldybėse 2007 m. skaičius
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM duomenys 4.5.4-2 iliustracija
Socialinė parama
128 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Taigi, kaip matyti, atkūrus nepriklausomybę Lietuvos valstybė jau antrą dešimtmetį teikia nemažą paramą, mokėdama periodines ar vienkartines išmokas iš valstybės biudžeto labiausiai nuo okupacijų nukentėjusiems savo piliečiams – politiniams kaliniams ir tremtiniams, Nepriklausomybės gynėjų, nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, šeimoms, asmenims, sužalotiems būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje metu, nukentėjusiems likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius, taip pat pasipriešinimo okupacijoms dalyviams – kariams savanoriams ir laisvės kovų dalyviams. Dosniau atlyginti visiems Lietuvos gyventojams, karo ir okupacijų metais patyrusiems neteisėtas represijas bei moralinį ar kitokį smurtą, Lietuvos valstybės biudžetas kol kas negali prisiimti įsipareigojimų, nes Rusijos Federacija, kaip buvusios TSRS teisių ir pareigų perėmėja, deja, už padarytą žalą Lietuvai ir jos gyventojams jokių kompensacijų nemokėjo ir nemoka.
4.6. SKURDO IR SOCIALINĖS ATSKIRTIES MAŽINIMO BEI GYVENTOJŲ SENĖJIMO PASEKMIŲ ĮVEIKIMO STRATEGIJŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ VYKDYMAS
4.6.1. Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano įgyvendinimas 2004–2006 metais
Lietuva, rengdamasi stoti į Europos Sąjungą, 2002 metais su Europos Komisija pasirašė Bendrąjį aprėpties memorandumą ir įsipareigojo parengti Lietuvos Respublikos 2004–2006 metų Nacionalinį kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planą (toliau vadinama − Nacionalinis veiksmų planas). Lietuva įsijungė į Bendrijos koordinuojamą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procesą. Lisabonos strategijos tikslams įgyvendinti nuo 2001 metų Bendrijoje pradėtas taikyti Atviro koordinavimo metodas, kuris sudaro galimybę keistis tarp valstybių narių patirtimi ir gerąja praktika, siekiant bendrų tikslų kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi. Lietuva, kaip ir kitos naujos valstybės narės, 2004 metais liepos mėnesį Komisijai teikė parengtą pirmąjį Nacionalinį veiksmų planą. Nacionaliniame veiksmų plane buvo nustatytos pagrindinės kryptys ir tikslai, kurių Lietuva sieks ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje. Vienas iš pagrindinių šiame plane iškeltų iššūkių − per dešimtmetį įveikti kraštutinį skurdą ir žymiai sumažinti santykinį skurdą bei socialinę atskirtį. Pagrindiniai ilgalaikiai tikslai: socialinės atskirties grupėms priklausantiems asmenims užtikrinti ne tik visas reikalingas materialines gėrybes ar socialines paslaugas, bet ir galimybę įgyti tinkamą išsilavinimą; gauti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas; turėti visuomeninius standartus atitinkantį būstą; sveikas darbo sąlygas; galimybę rinktis ir įtakoti svarbiausius gyvenimo sprendimus. Nacionaliniame veiksmų plane taip pat nusakomos prioritetinės veiklos kryptys laikotarpiui iki 2006 metų. Siekiant įgyvendinti prisiimtą esminį iššūkį ir ilgalaikius tikslus, Lietuvai buvo būtina sudaryti palankias ekonomines, demografines, darbo rinkos, regionų vystymo, švietimo, kultūros, sveikatos ir
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 129
socialinės apsaugos bei kitas socialinės plėtros prielaidas ir sąlygas. Tinkamoms prielaidoms ir sąlygoms sudaryti Nacionaliniame veiksmų plane buvo suformuluoti minėtų sričių siektini uždaviniai, kurių sėkmingas įgyvendinimas 2004–2006 metais galėtų lemti teigiamus šio plano įgyvendinimo rezultatus. 2004−2006 metais stabilus ekonomikos augimas sudarė patikimas prielaidas skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti. Viena iš pagrindinių skurdo ir socialinės atskirties mažinimo prielaidų − makroekonominis stabilumas, užtikrinantis palankias sąlygas ilgalaikiam ūkio augimui, užimtumui didėti ir pajamoms augti. 2004−2006 metų laikotarpis Lietuvos ekonomikos plėtrai buvo gana palankus. Per minėtą laikotarpį pakankamai sėkmingai didėjo darbo produktyvumas: lyginant su ES-25 valstybių vidurkiu, šis rodiklis nuo 49,7 procento (2003 m.) pakilo iki 56,6 procento (2006 m.). Prognozuojama, kad darbo produktyvumo lygis 2008 metais pakils iki 61,1 procento. Lietuvos bendrojo vidaus produkto metiniai augimo tempai viršijo 7 procentus, o bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, 2006 metais pasiekė 55,8 procento ES-25 valstybių bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, vidurkio lygio. Pagal prognozinius Eurostato duomenis, 2008 m. šis lygis priartės prie 60 procentų (59,7 procento). 2004−2006 metais neigiamoms demografinėms tendencijoms sušvelninti buvo didinama parama šeimai ir aktyvinamas vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimas darbo rinkoje. Pastaraisiais metais išryškėjus nepalankioms demografinėms tendencijoms ypatingas dėmesys Lietuvoje skiriamas demografinei padėčiai gerinti. Dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos (daugiau mirė nei gimė) gyventojų skaičius per 2004−2006 metus sumažėjo 37,8 tūkst., dėl neigiamo migracijos saldo (daugiau emigravo nei imigravo) − 22,2 tūkstančio. Viena iš priemonių demografinei padėčiai gerinti – pagalbos šeimai, auginančiai vaikus, didinimas. Atitinkamuose šio Socialinio pranešimo skyriuose pateikti duomenys, kurie parodo kaip buvo didinama parama šeimoms su vaikais ir socialinio draudimo gerinimas motinystės (tėvystės) atveju. Žvelgiant į perspektyvą, kad darbo jėgos pasiūlos struktūroje vyresnio amžiaus asmenų dalis didės, sudaromos palankesnės sąlygos vyresnio amžiaus žmonėms ilgiau dalyvauti darbo rinkoje. Lietuvoje 2006 m. dirbo 175,3 tūkst., arba 49,6 procento, pagyvenusių (55−64 metų) asmenų. Jų užimtumo lygis per 2005−2006 metus padidėjo 2,3 procentinio punkto. Tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Lietuva jau dabar viršija Nacionalinės Lisabonos strategijos programos nustatytą 2006 m. pagyvenusių asmenų užimtumo rodiklį (47,5 procento) ir visiškai priartėjo prie Europos Sąjungos 2010 m. nustatytų tikslų (50 procentų). Aktyvių darbo rinkos priemonių taikymas sudarė sąlygas užimtumui augti ir nedarbo lygiui sumažėti iki 5,6 procento. Nacionalinio veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu didėjo užimtumas. Užimtumo lygis 2006 metais, lyginant su 2003 metais, padidėjo 2,7 procentinio punkto, t. y. nuo 60,9 procento 2003 metais iki 63,6 procento 2006 metais ir buvo pats aukščiausias užimtumo lygis per pastaruosius metus.Vidutinis metinis užimtųjų skaičius 2006 metais, lyginant su 2003 metais, padidėjo 61 tūkst. ir pasiekė 1,5 milijono. Didėjant užimtumo lygiui, mažėjo nedarbas. Per 2004–2006 metus bedarbių skaičius sumažėjo daugiau negu du kartus ir sudarė 89,3 tūkst. asmenų. Gerokai sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y.
Socialinė parama
130 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
ieškančiųjų darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Per 2003-2006 metus jų skaičius sumažėjo daugiau nei du su puse karto − nuo 102,3 tūkst. 2003 metais iki 39,6 tūkst. 2006 metais. Regionų ūkinės raidos ir gyvenimo lygio skirtumams mažinti 2004–2006 metais buvo sudaromos palankios sąlygos darbo vietoms kurti. Netolygus ekonomikos išsivystymas Lietuvos regionuose yra viena iš priežasčių, sąlygojančių probleminių regionų gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. 2004–2006 metais regioniniams ūkio būklės ir gyvenimo lygio skirtumams mažinti buvo sudaromos palankios sąlygos naujoms darbo vietoms kurti. Per minėtą laikotarpį įgyvendinti 194 vietinių užimtumo iniciatyvų projektai aukščiausio nedarbo teritorijose (savivaldybėse ar seniūnijose). Jų pagalba sukurta 1,3 tūkst. naujų darbo vietų bedarbiams įdarbinti, pusė jų – kaime. Šių teritorijų bedarbių užimtumui didinti, įsteigiant naujas darbo vietas, panaudota 20,5 mln. litų. Mažinant skurdą buvo didinama piniginė socialinė parama asmenims, dėl objektyvių priežasčių neturintiems pakankamai pajamų būtiniems poreikiams tenkinti. Absoliučiam ir santykiniam skurdui mažinti ypatingą reikšmę turi minimalių pajamų didinimas. Nacionalinio veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu buvo siekiama, kad minimalių pajamų augimo tempai šalyje neatsiliktų nuo vidutinių pajamų augimo tempų. Statistiniai duomenys patvirtina, kad minimalių pajamų augimo tempai gerokai viršijo vidutinių ir maksimalių pajamų augimo tempus. Vidutinės disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui 2006 metais, lyginant su 2003 metais, padidėjo 48,8 procento, namų ūkių, turinčių mažiausias pajamas (I-ojo kvintilio), pajamos padidėjo 63,6 procento, o namų ūkių, turinčių didžiausias pajamas – 47,5 procento (V-ojo kvintilio). Spartesni minimalių pajamų augimo tempai lėtino pajamų diferenciacijos augimą.
Mažiausių, I-ojo kvintilio disponuojamųjų pajamų vienam namų ūkio nariui santykis su vidutinėmis disponuojamomis pajamomis ir didžiausiomis, V-ojo kvintilio disponuojamomis pajamomis vienam namų ūkio nariui, procentais
Statistikos departamento duomenys 4.6.1-1 iliustracija
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 131
Minimalių pajamų didėjimą ir absoliutaus skurdo mažėjimą įtakojo žymiai padidintos valstybės remiamos pajamos, kurios apsprendė mažas pajamas dėl objektyvių priežasčių turintiems gyventojams teikiamos piniginės paramos dydį ir kitų socialinių išmokų dydžius (bedarbio pašalpos pastoviąją dalį ir kt.). Nuo 2007 metų pradžios Vyriausybės tvirtinamas valstybės remiamų pajamų dydis buvo padidintas iki 205 litų, t. y. daugiau kaip 1,5 karto, lyginant su 2003 metais, kai šis dydis buvo 135 litai. Socialinės apsaugos plėtra ir socialinių išmokų didinimas teigiamai įtakojo skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procesą. Nacionalinio veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas netekto darbingumo ir senatvės pensijai didinti, kadangi nemažai Lietuvos gyventojų daliai šios pajamos yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Per 2004–2006 metus vidutinė senatvės pensija išaugo 40 procentų, o realus jos dydis – 30 procentų. Skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti teigiamą įtaką turėjo pastarųjų metų pensijos sistemos pokyčiai. Paskutiniųjų metų pensijų politika buvo orientuojama ne tik mažas pensijas dėl ankstesnės darbo užmokesčio sistemos trūkumų didinti, bet ir suteikiant teisę ją gauti visiems, sulaukusiems pensinio amžiaus. Nuo 2006 metų šalpos pensija mokama visiems seniems ir neįgaliems žmonėms, neįgijusiems socialinio draudimo teisių. Po įvykdytos našlių pensijų reformos nemaža dalis našlių įgijo teisę gauti našlių pensiją, daugeliui iš jų buvo padidintos našlių pensijos. Tai nemaža parama vienišiems pensininkams, kurių skurdo rizika paprastai yra didesnė. Sprendžiant skurdo mažinimo problemas, nemažas vaidmuo tenka ne tik aktyvioms nedarbo mažinimo priemonėms, bet ir pasyvioms – bedarbio pašalpai ir jos dydžiui. Nuo 2005 metų pasikeitė nedarbo draudimo išmokos (bedarbio pašalpos) apskaičiavimo metodika ir nedarbo išmokos padidėjo daugiau kaip 2 kartus. 2005 metais vidutinis išmokos (pašalpos) dydis buvo 175,7 litų, o 2006 metais – apie 400 litų.Vidutiniškai 2004–2006 metais kas mėnesį apie 15 tūkst. bedarbių gavo nedarbo socialinio draudimo išmokas. 2004–2006 metais dideli darbo pajamų augimo tempai sudarė palankias prielaidas ir sąlygas skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti. Lemiamas vaidmuo vidutinio namų ūkio pajamose tenka samdomojo darbo pajamoms, kurios 2005 m. sudarė 57 procentus visų disponuojamų pajamų. Vidutinis darbo užmokestis per 2004–2006 metus padidėjo 40 procentų, o realus jo dydis – 29 procentais. Lietuvoje apie 10 procentų samdomų darbuotojų, dirbančių pilną darbo dieną, gauna minimalų darbo užmokestį. Vyriausybės tvirtinama minimali mėnesinė alga nuo 2006 metų liepos 1 dienos sudarė 600 litų ir, lyginat su 2003 metais, padidėjo 33 procentais, o realus jo dydis – 24 procentais. Makroekonominis stabilumas, užimtumo augimas, nedarbo mažėjimas, realių pajamų augimas, socialinės apsaugos plėtra sudarė palankias sąlygas ir prielaidas 2004–2006 metais mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
4.6.1.1. Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano prioritetinių krypčių priemonių vykdymas 2005–2006 metais
Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane numatytos priemonės buvo įgyvendinamos šiomis prioritetinėmis skurdo ir socialinės atskirties mažinimo politikos kryptimis:
Socialinė parama
132 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
teikiant pagalbą pažeidžiamiems asmenims; didinant užimtumą ir gerinant galimybes naudotis ištekliais, teisėmis, prekėmis ir paslaugomis; gerinant socialinės atskirties rizikos prevenciją; tobulinant institucijų veiklą.
4.6.1.1.1. Pagalba pažeidžiamiems asmenims
Įgyvendinant pagalbos pažeidžiamiems asmenims politikos priemones, siekiama iki 2008 m. panaikinti gilų skurdą Lietuvoje. Kiekvienas, stokojantis maisto, neturintis pastogės nakvynei ar pakankamai šiltų drabužių, bus aprūpintas šiomis būtinomis priemonėmis. Statistikos departamento Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, 2006 m. 0,1 procento (2003 m. – 0,5 procento) gyventojų gyveno žemiau ypač gilaus skurdo ribos (125 litai vienam namų ūkio nariui). Siekdama sumažinti ypač gilų skurdą, Lietuva 2005 m. pradėjo įgyvendinti Europos Sąjungos paramos programos priemones maistui iš intervencinių atsargų tiekimą nepasiturintiems asmenims. 2006 m. nepasiturintiems asmenims buvo skirta 16 tūkst. tonų kviečių ir 5 tūkst. tonų ryžių grūdų už 8,4 mln. litų. Ypač gilaus skurdo mažinimo procese aktyviai dalyvauja nevyriausybinės organizacijos, dalindamos labdarą ar teikdamos paslaugas asmenims, patiriantiems ypač gilų skurdą. Nacionaliniame veiksmų plane numatyta labiausiai skurstančių gyventojų grupių santykinio skurdo lygį iki 2010 metų sumažinti 5–10 procentinių punktų. Statistikos departamento Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, 2005 m. santykinio skurdo lygis buvo 16,9 procento. Iš labiausiai skurstančių grupių per vienerių metų laikotarpį (nuo 2004 m. iki 2005 m.) labiausiai santykinis skurdo lygis sumažėjo žemdirbių namų ūkiuose – 8,5 procentinio punkto (nuo 30,1 procento 2004 m. iki 21,6 procento 2005 m.); pakankamai žymiai santykinio skurdo lygis sumažėjo vieno suaugusio asmens su vaikais iki 18 m. namų ūkiuose – 5,4 procentinio punkto (nuo 23,0 procentų 2004 m. iki 17,6 procento 2005 metais). Nacionalinio veiksmų plano įgyvendino laikotarpiu sparčiai augo ne tik darbo pajamos, bet ir socialinių išmokų dydžiai. Pensijos realaus dydžio augimo tempai 2004–2005 metais lenkė realaus darbo užmokesčio augimo tempus. Pakankamai aukšti realios senatvės pensijos augimo tempai išliko ir 2006 metais. Senatvės pensijos perkamoji galia 2006 m., lyginant su 2005 m., padidėjo 10,4 procento. 2007 m. vasario mėnesį bazinės pensijos ir draudžiamųjų pajamų didinimas įtakojo pensijų nominalaus lygio augimą daugiau nei 13 procentų. Nemažas dėmesys buvo skiriamas ir ateityje bus skiriamas minimalioms pajamoms didinti. Per pastaruosius metus keletą kartų buvo didinamos valstybės remiamos pajamos, nuo kurių dydžio priklauso piniginė socialinė parama mažas pajamas dėl objektyvių priežasčių turintiems gyventojams. Nuo 2006 m. vasario 1 d. valstybės remiamos pajamos padidintos iki 165 litų, nuo 2006 m. spalio 1 d. padidintos iki 185 litų, o nuo 2007 m. sausio 1 d. padidintos iki 205 litų vienam asmeniui per mėnesį. Socialinės pašalpos dydis negaunančiam jokių pajamų vienam asmeniui per Nacionalinio veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpį išaugo 52 procentais, o realus jos dydis – 41 procentu. Be to, padidėjo minimali nedarbo socialinio draudimo išmoka darbo biržose įsiregistravusiems bedar• • • •
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 133
biams, kompensacijos būsto šildymo išlaidoms padengti. Taip pat teisę gauti nemokamą maitinimą mokyklose įgijo daugiau vaikų iš nepasiturinčių šeimų. Nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalus gyvenimo lygis buvo padidintas 4 procentais – iki 130 litų. Aktyvių skurdo mažinimo priemonių taikymas ir valstybės remiamų pajamų dydžio didinimas lėmė absoliutaus skurdo lygio mažėjimo tendenciją. Vertinant santykinio skurdo lygį, jo paplitimą ir kitimo tendencijas, pagrindiniu kriterijumi laikoma santykinė skurdo riba, apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų. Augant gyventojų pajamoms, skurdo riba turėjo tendenciją augti. 2005 m. santykinė skurdo riba sudarė 363 litus ir, lyginant su 2004 m., padidėjo 11,3 procento. Nors mažiausias pajamas turinčių gyventojų pajamų augimo tempai 2005 m., lyginant su 2004 m., buvo 6,6 procentinio punkto aukštesni nei didžiausias pajamas turinčių gyventojų, tačiau santykinis skurdo lygis nežymiai išaugo nuo 16,1 procento 2004 m. iki 16,9 procento 2005 metais. Manoma, kad šį augimą lėmė tai, kad minimalių pajamų spartesni augimo tempai sulėtino, bet nesustabdė gyventojų pajamų diferenciacijos augimo. Jei 2004 m. absoliutus pajamų skirtumas vienam namų ūkio nariui tarp I-osios ir V-osios kvintilių sudarė 1541 litą, tai šis skirtumas 2005 m. sudarė 1833 litus, t. y. išaugo 19 procentų. Iš esmės santykinio skurdo lygio kitimas atspindi pajamų diferenciacijos kitimo rezultatus.
Ypač gilaus, absoliutaus ir santykinio skurdo riba, litais ir skurdo lygis, procentais
Statistikos departamento duomenys 4.6.1.1.1-1 iliustracija
Nacionalinio veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas labiausiai socialiai pažeidžiamų vaikų skurdui mažinti ir socialinės atskirčiai išgyvendinti. Statistiniai duomenys rodo, kad skurdo lygis šeimose su vaikais yra didesnis negu šeimose, kurios neturi vaikų. Tai įtakoja ir šeimos socialinė ekonominė padėtis: ten, kur vaikus augina tik vienas iš tėvų (paprastai mama) arba šeima yra gausi, tėvai yra bedarbiai, neįgalūs, menko išsislavinimo, šių šeimų vaikai turi mažiau galimybių atskleisti savo gebėjimus, atsiranda problemų mokykloje (pažangumo, elge
Socialinė parama
134 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
sio, mokyklos lankomumo) ir tai nulemia jų ateitį. Apie 4 procentus Lietuvoje gyvenančių vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Tokiose šeimose augantys vaikai paprastai patenka į iš kartos į kartą perduodamą skurdą. Įgyvendinant Nacionalinio veiksmų plano priemones, buvo siekiama, kad vaikai, augantys skurdžiose ir socialinės rizikos šeimose, turėtų kiek įmanoma prieinamesnes galimybes pakilti socialiniais laiptais aukščiau. Viena iš pagrindinių priemonių šiam tikslui pasiekti − kompleksinių paslaugų šeimai ir vaikams teikimas. Įgyvendinant Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas, kuriose ypač didelis dėmesys skiriamas socialinių paslaugų šeimai ir vaikams plėtrai ir prieinamumui, buvo įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai darbui su socialinės rizikos šeimomis savivaldybėse. Socialinės rizikos šeimų skaičiui mažėti įtakos turėjo efektyviai vykdoma Nacionalinė vaikų dienos centrų programa, kuri lėmė socialinių paslaugų plėtrą savivaldybėse. Jos pagalba, pasitelkiant NVO sektorių, teikiamos paslaugos vaikams iš socialinės rizikos šeimų vietos bendruomenėse. Tose savivaldybėse, kur vaikų dienos centrai funkcionuoja ir yra galimybės suteikti pagalbą ne tik pinigais, bet ir paslaugomis, stiprėja bendruomenės vaidmuo mažinant vaikų socialinę atskirtį.
Socialinės rizikos šeimų ir juose augančių vaikų skaičius, tūkstančiais
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 4.6.1.1.1-2 iliustracija
Viena iš opiausių problemų, siekiant sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį, – netekę tėvų globos vaikai. Vaikų, kurie per metus netenka tėvų globos, skaičius nuo 2002 metų viršija 3000. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2006 metais tėvų globos neteko 3209 vaikai (2004 m. – 3267), iš jų 37 procentai buvo iki 7 metų amžiaus. Šeimų (asmenų) globai buvo perduoti 1383 vaikai, iš jų tris ketvirtadalius paėmė globoti artimi giminaičiai. Kiti vaikai buvo apgyvendinti įvairiose vaikų globos įstaigose. 2006 m. pradžioje buvo 13,3 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų, iš jų daugiau kaip
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 135
pusė buvo globojami šeimose, 2 procentai – šeimynose ir 40 procentų (t. y. 5350 vaikų) – įvairiose vaikų globos įstaigose. Šeimose 2006 m. buvo globojama 7,7 tūkst. vaikų (2004 m. – 8 tūkst.). Atsižvelgiant į tai, kad institucijose gyvenantys vaikai gali būti išskiriami kaip viena iš padidintos socialinės rizikos grupių, galinčių patekti į socialinę atskirtį ir skurdą, yra parengta ir vykdoma valstybinė Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integracijos į visuomenę programa. Pagrindinis dėmesys yra skirtas globos namuose gyvenančių vaikų savarankiškumui ugdyti, pasirengimui gyventi visuomenėje arba vaikų grąžinimui į biologinę šeimą. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, į biologines šeimas 2006 m. buvo sugražinti 1006 vaikai. Įgyvendinant Nacionalinį veiksmų planą, įvairiose institucijose globojamų be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių dalis sumažėjo 6 procentiniais punktais, nuo 46 procentų iki 40 procentų, tačiau tai dar pakankamai toli nuo siekiamo ilgalaikio tikslo − įvairiose institucijose globojamų be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių dalis turėtų sudaryti apie 20 procentų.
4.6.1.1.2. Užimtumo didinimo ir galimybių naudotis ištekliais, teisėmis, prekėmis ir paslaugomis gerinimas
Nacionaliniame veiksmų plane ypatingas dėmesys buvo skiriamas užimtumo galimybėms didinti, ypač tų gyventojų, kurie susiduria su didžiausiais sunkumais darbo rinkoje: neįgalių asmenų, ilgalaikių bedarbių, jaunimo, priešpensinio amžiaus asmenų. 2004–2006 m. didinant galimybes neįgaliems asmenims dalyvauti darbo rinkoje buvo vykdoma socialinių įmonių plėtra. Socialinėse įmonėse dirba 2350 asmenys, iš jų: 54,2 procento – neįgalūs asmenys. Dirbančių neįgaliųjų skaičius išaugo iki 1,3 tūkst. 2006 metų pabaigoje veikė 25 socialinės ir 24 neįgaliųjų socialinės įmonės. Daugelis socialinių įmonių įsikūrusios didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Socialinės įmonės pasinaudojo visomis numatytomis subsidijomis. Didžiausia dalis, 74,6 procento, skirta darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinei kompensacijai, 16,8 procento – subsidijoms darbo vietoms įsteigti, neįgaliųjų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti. Pasinaudojusios valstybės parama, socialinės įmonės neįgaliesiems įsteigė 90 naujų darbo vietų, pritaikė 56 darbo vietas ir 162 neįgaliesiems pritaikė darbo bei poilsio aplinką. 2005–2006 metais buvo vykdomos įvairios užimtumo programos jaunimui, ypatingą dėmesį skiriant nekvalifikuotam jaunimui. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba parengė programą 14–29 metų asmenims, ,,iškritusiems“ iš švietimo sistemos ir neturintiems pagrindinio išsilavinimo; buvo mokomi konsultantai dirbti su ,,iškritusiais“ iš švietimo sistemos asmenimis. Visos tarnybos vykdo darbus su bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviais, jų profesiniam konsultavimui taikydamos įvairias programas. Programų, skirtų jaunimui, įgyvendinimo pasekmė − jaunimo nedarbo lygis kasmet sparčiai mažėjo: 2004 m. buvo 22,5 procento, 2005 m. – 15,7 procento, 2006 m. – 9,8 procento. Siekiant mažinti ilgalaikį nedarbą, į aktyvias darbo rinkos politikos priemones 2006 metais buvo nusiųsta 22,6 tūkst. ilgalaikių bedarbių, iš jų 3,5 tūkst. – į profesinio mokymo ir neformalaus švietimo priemones. Per metus ilgalaikių bedarbių sumažėjo apytikriai du kartus − nuo 73 tūkst. 2005 m. iki 48 tūkst. 2006 m. Statistikos departamento atlikto gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, ilgalaikių bedarbių lygis (t. y. ilgalaikių bedarbių santykis su darbo jėga) 2004 m. siekęs 5,8 procento, 2005 m. sumažėjo iki 4,3 procento ir 2006 m. buvo 2,5 procento.
Socialinė parama
136 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Parengta profesinio orientavimo ir konsultavimo ,,Vyresnio amžiaus asmenų socialinės integracijos“ programa, kuri skatins žmonių, senesnių kaip 60 metų, išėjusių į pensiją, aktyvumą, užimtumą, siekimą mokytis bei dalyvauti darbo rinkoje.
4.6.1.1.3. Socialinės atskirties rizikos prevencija
Socialinės atskirties rizikos prevencijai stiprinti 2005–2006 metais įgyvendintos priemonės sudarė galimybę didesnei daliai socialiai pažeidžiamų gyventojų dalyvauti žinių visuomenės formavimo procese. Nevyriausybinių organizacijų įgyvendinamuose projektuose dalyvavo 14 420 asmenų, iš jų 10 120 buvo nuo 14 iki 29 metų. Stiprinant žmonių su negalia integracijos į visuomenę galimybes, buvo finansuota 11 viešosios fizinės aplinkos pritaikymo programų. Vykdant programas neįgaliųjų poreikiams pilnai pritaikytas 41 visuomeninės paskirties objektas, iš jų 39 socialinių paslaugų centrai, tarnybos. Įrengti garsiniai informatoriai Vilniaus m. troleibusuose ir Panevėžio m. autobusuose. Iš dalies pritaikyta 18 visuomeninės paskirties objektų. Suderinti 889 pastatų, visuomeninių objektų projektai, pasirašyta 720 valstybės komisijos aktų priimant objektus, suteiktos 819 konsultacijų dėl aplinkos pritaikymo. Finansuotos 3 būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymo programos: vykdytas neįgaliųjų būstų ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams (neįgaliųjų poreikiams pritaikyti 345 butai, iš jų 328 butai neįgaliesiems su labai ryškiais judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimais, 17 butų – su ryškiais sutrikimais). Finansuota 10 informacinės aplinkos pritaikymo programų: teikta regėjimo neįgaliesiems informacija Brailio raštu, remta regėjimo neįgaliesiems pritaikytų leidinių leidyba, kurtas skaitmeninis leidinių archyvas, leisti skaitmeniniai tiflologiniai leidiniai, tęsta kompiuterinių klasių plėtra kurčiųjų reabilitacijos centruose, vykdyti kompiuterinio raštingumo mokymai, pirktos specialios kompensacinės technikos priemonės kurtiems ir neprigirdintiems vaikams. Remiant garsinės skaitmeninės knygos įdiegimą Lietuvoje suskaitmeninta 240 leidinių, kuriais pasinaudos apie 4000 neįgaliųjų. Remti 6 veikiantys ir įsteigta 16 naujų informacinių centrų, kurių paslaugomis naudojasi apie 4750 asmenų. Finansuotos 9 neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ir jaunuolių ugdymo programos. 6000 asmenų, turinčių sunkią negalią, papildomų priemonių dėka galėjo dalyvauti ugdymo ir švietimo procese. Remta 13 veikiančių ugdymo tarnybų, centrų, švietimo įstaigų (lanko 661 neįgalus vaikas ir jaunuolis), 3 integruotos neįgaliųjų klasės mokyklose (lanko 60 neįgalių vaikų), 2 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurias lanko 115 kurčių ir neprigirdinčių vaikų. Pritaikyta 3 švietimo įstaigų aplinka neįgaliųjų poreikiams (lanko 140 neįgaliųjų). Remti 178 neįgalieji, besimokantys aukštosiose mokymo įstaigose. Kompensacinės ir pagalbinės technikos, mokymo priemonėmis (FM sistemomis, interaktyviomis knygelėmis ir knygelėmis Brailio raštu, kompiuterine ir programine įranga bei mokymosi medžiaga) aprūpinti 237 vaikai ir jaunuoliai su negalia. Organizuota 15 sveikatingumo ir poilsio, darbinio mokymo stovyklų vaikams bei jaunuoliams su negalia (418 dalyvių, 10 įvairių renginių 300 vaikų su negalia. Tiflopedagoginės ir oftalmologinės konsultacijos suteiktos 160 tėvų, 60 vaikų su regėjimo ar kompleksine negalia, 20 pedagogų. Nuolatinės transporto paslaugos vežant į ugdymo įstaigas teiktos 190 neįgaliųjų. Remti 542 neįgalūs studentai, besimokantys 34 aukštosiose mokyklose, apmokant už mokslą ir skiriant lėšų specialiesiems poreikiams tenkinti.
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 137
Nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos mokyklose pradėjo dirbti mokytojų padėjėjai, kurie padeda specialiųjų poreikių mokiniams dalyvauti ugdymo ir popamokinėje veikloje. Šių mokytojų padėjėjų etatams finansuoti 2005 m. papildomai skirta apie 5 mln. litų, padidinus specialiųjų poreikių mokinio krepšelį 10 procentų. Taip mokyklų steigėjams – savivaldybėms, apskritims ir kitiems subjektams – sudaryta galimybė įsteigti apie 500 mokytojų padėjėjų etatų bendrojo lavinimo bei apie 40 etatų – profesinėse mokyklose. Nuo 2005 m. rugsėjo pirmą kartą specialiųjų ugdymosi poreikių turintys pirmaklasiai, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo ugdymo klasėse, buvo aprūpinti specialiais jiems pritaikytais lietuvių kalbos, matematikos ir pasaulio pažinimo vadovėliais. 2006 m. nupirkti 9 mokykliniai autobusai, pritaikyti specialiųjų poreikių mokiniams vežioti. 2006 m. į 12 profesinio mokymo programų priimti 644 mokiniai, turintys specialiųjų poreikių.
4.6.1.1.4. Institucijų veiklos tobulinimas
Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planui rengti ir jam įgyvendinti buvo siekiama įtraukti kuo daugiau suinteresuotų institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir socialinių partnerių. Tik bendromis jėgomis kuriamas ir įgyvendinamas Nacionalinis veiksmų planas gali duoti laukiamų rezultatų. Nacionaliniame veiksmų plane daug dėmesio buvo skiriama dialogui tarp suinteresuotų šalių skatinti. Pavienės atskirų institucijų pastangos kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi gali būti neefektyvios ir nerezultatyvios. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo atsakinga už Nacionalinio veiksmų plano rengimą ir jo įgyvendinimo koordinavimą. Ministerija, atsižvelgdama į turimą patirtį ir siekdama užtikrinti geresnį skurdo ir socialinės atskirties mažinimo proceso tęstinumą, šiuo metu rengia Socialinį žemėlapį, kuris bus instrumentas, padedantis stiprinti dialogą tarp įvairių skurdo ir socialinės atskirties mažinimo proceso dalyvių. Socialinio žemėlapio internetiniame puslapyje bus talpinama visa informacija apie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procesą, jos dalyvius, bus vykdoma gerosios praktikos sklaida, pateikiami apibendrinantys savivaldybių dalyvavimo šiame procese rodikliai. Tikimasi, kad Nacionalinio pranešimo apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijų 2006−2008 metams įgyvendinimo procesas, naudojant Socialinį žemėlapį, kaip vieną iš įgyvendinimo instrumentų, taps žymiai atviresnis ir skatins aktyviau šiame procese dalyvauti savivaldybes, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas ir socialinius partnerius. Lietuva 2006 metais parengusi ir pateikusi Bendrijai Nacionalinį pranešimą apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006–2008 metais (toliau vadinama – Nacionalinis pranešimas apie strategijas) toliau dalyvauja Europos Sąjungos skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procese, vadovaudamasi Atviro koordinavimo metodu. Iš esmės valstybės narės pirmą kartą pateikė integruotas nacionalines ataskaitas apie socialinės aprėpties, pensijų, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros strategijas. Tai buvo padaryta atsižvelgiant į demografinį senėjimą ir paspartėjusią globalizaciją. Pripažįstama, kad ekonominės ir darbo rinkos reformos turi padėti stiprinti socialinę sanglaudą, o socialinė politika turi teigiamai įtakoti ekonomikos augimą ir užimtumo didėjimą. Nacionalinis pranešimas apie strategijas buvo rengiamas vadovaujantis bendromis gairėmis Nacionaliniam pranešimui apie socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties rengti. Nacionaliniame
Socialinė parama
138 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
pranešime apie strategijas socialinės aprėpties klausimams spręsti Lietuva, vertindama esamą padėtį ir atsižvelgdama į galimus ateities iššūkius, didžiausią dėmesį skiria keturiems veiklos prioritetams: didinti dalyvavimą darbo rinkoje, gerinti galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis, panaikinti vaikų skurdą ir stiprinti pagalbą šeimoms, bei sumažinti švietimo ir mokslo sistemos trūkumus. 2006–2008 metais siekiant išvardintų prioritetų bus įgyvendinamos Vyriausybės patvirtintos priemonės (Žin., 2007, Nr. 8-328). Įgyvendinti šias priemones bus siekiama ne tik efektyviai naudoti numatytas lėšas, bet ir skatinti aktyvesnę visų suinteresuotų dalyvių veiklą ir bendradarbiavimą tarp jų.
4.6.2. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių strategija ir jos įgyvendinimas
2002 metais įvykusių Jungtinių Tautų Madrido asamblėjos ir Berlyno ministrų konferencijos priimti dokumentai gyventojų senėjimo klausimais įpareigojo Lietuvą imtis veiksmų visuomenės senėjimo problemai spręsti šalies mastu. Vadovaudamasi minėtais dokumentais, Lietuva gyventojų senėjimo problemas įvardino Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje (Žin., 2004, Nr. 95-3501), kurioje analizuojamos su gyventojų senėjimu Lietuvoje susijusios problemos, suformuluoti tikslai, kuriais siekiama sušvelninti senėjimo pasekmes, uždaviniai ir jų įgyvendinimo veiksmai. Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje (toliau vadinama – Strategija) į gyventojų senėjimo problemą žiūrima kompleksiškai, apimamos įvairios veiklos sritys: demografinė padėtis; pajamos ir pajamų garantijos vyresnio amžiaus žmonėms; užimtumas; sveikata ir socialinės paslaugos; visaverčio gyvenimo galimybės – švietimas ir integracija į informacinę visuomenę; būstas ir aplinkos pritaikymas; kultūrinio gyvenimo prieinamumas; transportas; asmens saugumas bei dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje ir pagyvenusių žmonių įvaizdžio formavimas. Visose minėtose srityse išanalizuota padėtis, susidariusi senstant visuomenei, įvardinti galimi pagrindiniai pokyčiai ir iššūkiai. Sprendžiant Strategijoje iškeltus tikslus ir uždavinius patvirtintos Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2005–2013 metų priemonės (Žin., 2005, Nr. 5-112), kurias numatyta vykdyti įvairiose veiklos srityse. Priemonės suskirstytos į penkis skyrius: Pajamų garantijos, Užimtumas, Sveikata ir socialinės paslaugos, Visaverčio gyvenimo galimybės ir Dalyvavimas visuomenės gyvenime ir vyresnio amžiaus žmonių įvaizdžio kūrimas. Per laiką, praėjusį nuo Madrido tarptautinio veiksmų plano dėl senėjimo pasekmių įveikimo Regioninės įgyvendinimo strategijos patvirtinimo, šalyje pasiekta tam tikra pažanga. Strategijos priėmimas paskatino į senėjimo procesą žiūrėti kompleksiškai, atsižvelgiant į jo sąlygotus privalumus ir trūkumus daugelyje politikos sričių. Įvykę pasikeitimai apžvelgti Ataskaitoje apie Madrido tarptautinio veiksmų dėl senėjimo pasekmių įveikimo Regioninės įgyvendinimo strategijos vykdymą, kuri parengta 2007 m. balandžio mėnesį ir pateikta JT Europos ekonomikos komisijai. Taip pat parengta Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2005–2006 metų priemonių įgyvendinimo ataskaita, kuriai 2007 m. balandžio 2 d. pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Siekiant užtikrinti nuoseklų ir tvarų ekonomikos augimą, pritaikyti prie senėjančios visuomenės socialinio draudimo sistemą ir suderinti dabartinių vyresniojo amžiaus žmonių poreikius su būsimais iššūkiais, pasiekta pažanga, didinant vyresnio amžiaus žmonių pajamas. Tuo pat metu įvykdyta pensijų reforma, sukūrusi kaupiamąją pensijų pakopą ir padėsianti užtikrinti ateities pensijų finansinį stabilu
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 139
mą. Taip laipsniškai artėta prie tikslo ateityje užtikrinti vyresnio amžiaus žmonėms stabilias pajamas, garantuojančias didelę dalį anksčiau turėto gyvenimo lygio ir leidžiančias gyventi visavertį gyvenimą Pritaikant darbo rinką prie senėjančios visuomenės poreikių, įgyvendinti svarbūs užimtumo politikos pokyčiai – imtasi priemonių paskatinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą ir verslumą, išplėtoti jų galimybes mokytis visą gyvenimą, sudaryti jiems palankias darbo sąlygas ir atitinkamai modifikuoti darbo santykius, pašalinti diskriminaciją dėl amžiaus. Siekiant garantuoti lygias galimybes ir lyčių lygybę, vykdytos užimtumo ir reintegracijos į darbo rinką priemonės, ypač atkreipiant dėmesį į vyresniojo amžiaus ar socialiai pažeidžiamas moteris, skatintas moterų verslumas, buvo siekiama sudaryti daugiau galimybių suderinti darbo ir šeimos pareigas. Siekiant garantuoti vyresnio amžiaus žmonėms reikiamą gyvenimo kokybę, ne tik didinamos jų pajamos, bet ir nuosekliai plečiamas socialinių paslaugų sektorius. Ypatingas dėmesys kreipiamas, kad būtų užtikrintos prieinamos, geros kokybės socialinės ir sveikatos paslaugos, būtų pagelbėta vyresniojo amžiaus žmonėms kuo ilgiau visavertiškai gyventi jiems įprastoje gyvenamoje aplinkoje. Taip pat vykdomos sveikatos profilaktikos programos, orientuotos į vyresnio amžiaus žmonių rizikos grupes. Pagerėjo reikalai su aplinkos pritaikymo reglamentavimu, vyresniojo amžiaus žmonių aprūpinimu transportu, pritaikytos priemonės jų saugumui, ypač kaimo vietovėse, užtikrinti. Vykdant įsipareigojimą padėti šeimos nariams, slaugantiems savo artimuosius, įteisinta trumpalaikės socialinės globos paslauga – dar vadinama „atokvėpio“ paslauga. Jos dėka asmenims, kurie slaugomi namuose, suteikiamos trumpalaikės socialinės globos paslaugos asmens namuose ar socialinės globos įstaigoje, kad šių asmenų šeimos nariai turėtų galimybę išvykti atostogų, pasirūpinti savo sveikata ar paprasčiausiai pailsėti. Pirmą kartą šalyje buvo įvykdytos akcijos, kuriomis buvo siekiama suformuoti pozityvų vyresniojo amžiaus žmonių įvaizdį, pabrėžti kartų bendradarbiavimą ir solidarumą. Buvo stiprinamas vyresniojo amžiaus žmonių dalyvavimas, priimant jiems svarbius sprendimus, plėtėsi jų organizacijų tarptautinis bendradarbiavimas. Nacionalinė senėjimo pasekmių įveikimo strategija vykdoma dar nedidelį laiko tarpą. Dėl to išvardinti veiksmai tėra tik pirmieji žingsniai, vykdant visuomenės senėjimui pritaikytą politiką. Tebėra nemažai neišspręstų problemų. Nelengva suderinti dabartinį poreikį didinti socialines išmokas su finansiniu pensijų sistemos stabilumu ateityje. Intensyvi darbingo amžiaus žmonių emigracija dar pasunkina šią užduotį. Palyginti sunkiai formuojasi pozityvus darbdavių požiūris į vyresniojo amžiaus darbuotoją, o patys vyresnieji nepasitiki savo galimybėmis visavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros socialinės, transporto ir kitos paslaugos sunkiau prieinamos kaimo gyventojams. Reikėtų suintensyvinti vyresniojo amžiaus žmonių dalyvavimą priimant jiems svarbius sprendimus, paskatinti juos aktyviai ir su dalyko išmanymu reikšti savo nuomonę. Strategijoje nustatytos veiksmų kryptys turėtų padėti išspręsti daugelį problemų. Nepalankūs demografinių proporcijų pokyčiai gali būti sušvelninti, vykdant palankią šeimai politiką, leidžiančią geriau derinti šeimos ir profesines pareigas, užtikrinti lyčių lygybę šeimoje. Tai turėtų teigiamai paveikti gimstamumą ir žymiai prisidėti prie senėjimo iškeliamų problemų sprendimo. Apžvelgiant Lietuvos pažangą, įgyvendinant Madrido tarptautinio veiksmų plano dėl senėjimo pasekmių įveikimo regioninę įgyvendinimo strategiją, galima padaryti tam tikras išvadas. Į gyventojų senėjimą Lietuvoje atsižvelgiama formuojant socialinės apsaugos, užimtumo, sveikatos apsaugos ir kitas politikos sritis. Joms koordinuoti skirta 2004 metais priimta Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Per laikotarpį, praėjusį nuo 2002 metų, šalyje:
Socialinė parama
140 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
įvykdyta į ateitį nukreipta pensijų reforma, sukūrusi kaupiamąją pensijų pakopą ir padėsianti užtikrinti ateities pensijų finansinį stabilumą; išplėsta teisė gauti bent minimalią pensiją visiems neįgaliems ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims; siekiama užtikrinti visiems vyresniems žmonėms stabilias, žmogiško orumo nežeminančias pajamas, garantuojančias didelę dalį anksčiau turėto gyvenimo lygio ir leidžiančias gyventi visavertį gyvenimą; įgyvendinti svarbūs užimtumo politikos pokyčiai – imtasi priemonių paskatinti vyresniojo amžiaus žmonių užimtumą ir verslumą, išplėtoti jų galimybes mokytis, sudaryti jiems palankias darbo sąlygas ir atitinkamai modifikuoti darbo santykius, pašalinti diskriminaciją dėl amžiaus; nuosekliai plečiamas socialinių paslaugų sektorius, ypač nestacionarių paslaugų, siekiant užtikrinti prieinamas, geros kokybės socialines ir sveikatos paslaugas, padėti vyresniojo amžiaus žmonėms kuo ilgiau visavertiškai gyventi jiems įprastoje gyvenamoje aplinkoje; vykdomos sveikatos profilaktikos programos, orientuotos į vyresniojo amžiaus žmonių rizikos grupes; intensyvinami veiksmai, formuojantys teigiamą vyresniojo amžiaus žmonių įvaizdį, jų dalyvavimą, priimant jiems svarbius sprendimus, kartų bendradarbiavimą. Daugelis iš aukščiau išvardintų politikos krypčių tėra tik pirmieji žingsniai, vykdant į gyventojų senėjimą orientuotą politiką. Demografinės prognozės rodo, kad reikalingi tolesni ir labiau intensyvūs pokyčiai socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros, užimtumo politikoje, pritaikant infrastruktūrą ir kt. Šalyje pakankamai gerai suprantama senėjimo problema, suformuotos ir pradedamos įgyvendinti atitinkamos politikos kryptys, tam sukurta reikalinga teisinė bazė, nuolat plečiami administraciniai gebėjimai. Spartus ekonominis vystymasis leidžia didinti pensijų ir socialinės apsaugos finansavimą. Tačiau socialinei ir sveikatos apsaugai skiriama vis dar žymiai mažesnė nei ES vidurkis BVP dalis, iškyla sunki problema suderinti dabartinį poreikį didinti pensijas ir kitas socialines išmokas su finansinio pensijų sistemos stabilumo ateityje perspektyva. Padėtį apsunkina intensyvi darbingo amžiaus žmonių emigracija. Palyginti sunkiai formuojasi pozityvus darbdavių požiūris į vyresniojo amžiaus darbuotoją, o patys vyresnieji nepasitiki savo galimybėmis visavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros socialinės paslaugos sunkiau prieinamos kaimo gyventojams. Sunkiai sprendžiama nuolatinės slaugos reikalingų žmonių priežiūros problema. Išvardintoms silpnybėms įveikti ketinama toliau veikti Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje nurodytomis kryptimis: vykdyti subalansuotą, dabarties ir ateities poreikius derinančią pensijų politiką; skatinti vyresniojo amžiaus žmonių užimtumą, pritaikant jiems darbo vietas, formuojant pozityvų jų kaip darbuotojų įvaizdį, kad būtų kuo didesnė darbo rinkoje liekančių žmonių dalis; plėsti sveikatos ir socialines paslaugas, ypač kaimo vietovėse, sutelkiant dėmesį ties integruota slauga ir globa namuose, kuri suteiktų vyresniojo amžiaus žmonėms visaverčio gyvenimo galimybę įprastoje aplinkoje. Taip pat peržiūrima šeimos politiką, padarant ją kuo palankesne šeimai ir labiau skatinančia gimstamumą. Atsižvelgiant į senėjimo problemos aktualumą Europoje, reikėtų nuosekliai platinti gerus pavyzdžius tarp šalių. Tai suteiktų galimybes rengti nacionalines strategijas, kurios apjungtų vyresniojo amžiaus asmenims aktualią visų gyvenimo sričių politiką. – – – – – – – – –
4 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 141
5 LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
5.1. LYGIOS GALIMYBĖS IR NEDISKRIMINAVIMAS
Lygių galimybių užtikrinimas yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Daugelyje kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įvairius visuomeninius santykius, yra įtvirtintas šis konstitucinis visų asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas. Diskriminacijos formų panaikinimas yra būtina ir esminė sąlyga užtikrinanti kiekvieno žmogaus teises ir asmeninį gerbūvį. Vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių lygių galimybių užtikrinimą, yra 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (priimtas 2003 m. lapkričio 18 d.). Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šiame įstatyme nustatytos pagrindinės Europos Sąjungos direktyvose apibrėžtos sąvokos, įgyvendinti lygias teises įpareigotos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos (rengiant ir priimant teisės aktus, rengiant ir įgyvendinant programas ir priemones ir kt.), švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos (priimant mokytis, studijuoti, vertinant žinias, parenkant mokymo programas ir kt.), darbdaviai (priimant į darbą, nustatant darbo sąlygas, nustatant kvalifikacijos kėlimo sąlygas, darbo užmokestį ir kt.), jas būtina užtikrinti ir vartotojų teisių apsaugos srityje. Įstatymas aiškiai apibrėžia, kokie valdžios ir valdymo, švietimo ir mokslo institucijų, darbdavių, prekių pardavėjų, gamintojų, paslaugų teikėjų veiksmai pažeidžia lygių galimybių principą. Asmuo, manantis, kad jo atžvilgiu buvo padaryti Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme nurodyti diskriminuojantys veiksmai, turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Kreipimasis į lygių galimybių kontrolierių neapriboja galimybės asmeniui ginti savo teises teisme.
142 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2007 m. pradžioje, siekiant užtikrinti didesnę asmenų lygių teisių apsaugą bei perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, parengtas Lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Perkeliamos 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, bei 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, nuostatos, susijusios su draudimu diskriminuoti asmenis dėl narystės ir dalyvavimo darbuotojų ar darbdavių organizacijose; įrodinėjimo pareigos perkėlimu atsakovui; už lygių galimybių pažeidimą kompensacijos, kuri būtų veiksminga, proporcinga ir atgrasanti, skyrimu; draudimu diskriminuoti socialinės apsaugos srityje; taip pat veiksminga teisine apsauga ir atstovavimu teismo ar administracinėse procedūrose. Kai kurios minėto Lietuvos Respublikos teisės akto nuostatos papildomos ir patikslinamos, atsižvelgiant į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos praktiką, įgyvendinant įstatymo nuostatas.
Nacionalinė antidiskriminacinė 2006–2008 metų programa Teisinės sistemos nediskriminavimo srityje poveikio sėkmė priklauso nuo to, kiek sulaukiama visuomenės paramos. Todėl visuomenė turi būti šviečiama ir informuojama apie neigiamą diskriminuojančio elgesio poveikį. Tuo pačiu turi būti ugdomas visuomenės jautrumas, atidumas mažumoms ir įsipareigojimas gerbti žmogaus teises. Siekiant informuoti visuomenę apie diskriminacijos apraiškas Lietuvoje ir jos neigiamą įtaką atskirų visuomenės grupių galimybėms lygiomis sąlygomis aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje bei lygių teisių gynimo priemones, ugdyti visuomenės toleranciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. patvirtino Nacionalinę antidiskriminacinę 2006– 2008 metų programą (toliau vadinama – programa). Šios programos tikslas – sumažinti diskriminacijos dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų apraiškas visose visuomenės gyvenimo srityse ir didinti visuomenės toleranciją. Tikslą pasiekti numatoma tobulinant teisinę bazę, inicijuojant tyrimus, apžvalgas ir studijas, organizuojant visuomenės informavimo kampanijas, seminarus, mokymus, kitas švietėjiškas priemones. Pagrindinis šios programos finansavimo šaltinis yra Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Numatoma, kad kai kurios šios programos įgyvendinimo priemonės bus papildomai remiamos Europos Sąjungos lėšomis, įgyvendinant 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 771/2006/EB paskelbiantį Europos lygių galimybių visiems metus (2007 m.): Teisingos visuomenės linkme.
5.2. NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ INTEGRACIJA
Neįgaliųjų socialinė integracija-plačios apimties vyksmas, siekiant, kad neįgalieji galėtų gyventi visavertį gyvenimą, turėtų lygias galimybes ir teises. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą apibrėžia Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Šis įstatymas nustato, kad neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 143
medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, valstybinio socialinio draudimo fondo pensijų ir išmokų skyrimas ir mokėjimas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, lygių galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas. Neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis lygių teisių, lygių galimybių, diskriminacijos prevencijos, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo, prieinamumo, neįgalumo kompensavimo, decentralizacijos, destigmatizacijos principais. Toliau šiame skyriuje pateikiama trumpa neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomų programų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje analizė.
5.2.1. Pagrindiniai neįgalumą apibūdinantys rodikliai
Gyventojų sveikatos sutrikimai, jų padėtis darbo rinkoje, žemas pragyvenimo lygis ir lengvatos sąlygoja neįgaliųjų skaičiaus augimą šalyje. Ministerijos duomenimis, 2006 m. šalyje gyveno 251243 asmenys, gaunantys netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas, t. y. iš viso Lietuvoje tokių asmenų yra apie 7 procentus. Asmenų, kuriems nustatytas specialiųjų poreikių lygis 2006 m., buvo 15 293. Neįgaliųjų skaičiaus pasiskirstymo pagal negalios sunkumą tendencijos išlieka tokios pačios kaip ir praėjusiais metais. Kaip rodo 5.2.1-1 iliustracija, didžiausią dalį neįgaliųjų sudaro asmenys, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, ar II invalidumo grupė – 153 882, šie asmenys sudaro net 61 procento visų neįgaliųjų. Pačios sunkiausios negalios, t. y. asmenų, kuriems nustatytas 0–25 procento darbingumo lygis, ar I invalidumo grupė, buvo 13 procentų viso neįgaliųjų skaičiaus. Neįgaliųjų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis ar III invalidumo grupė, 2006 m. buvo 47 976, arba 19 procentų bendro neįgaliųjų skaičiaus, vaikų su negalia iki 18 metų buvo 16 464, arba 7 procentai.
Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal negalios sunkumą 2006 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 5.2.1-1 iliustracija
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
144 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas darbingumo lygis ar invalidumo grupė, sudaro apie 58 procentus, t. y. didžiąją dalį tarp neįgalių asmenų. Dažniausiai darbingo amžiaus asmenys pripažįstami neįgaliais dėl kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligų bei piktybinių navikų. Vaikų pagrindinė negalios priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai, nervų sistemos ir jutimo organų ligos.
Neįgalių asmenų skaičiaus dinamika pagal darbingumo lygį, neįgalumo lygį ir invalidumo grupes 2002–2006 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 5.2.1-2 iliustracija
5.2.1-2 iliustracijos duomenys rodo, kad neįgaliųjų skaičius nors ir nežymiai, tačiau didėja. Lyginant vaikų su negalia skaičiaus augimą 2006 m. ir 2005 m., pastebima, kad 2006 m. vaikų su negalia skaičius išaugo beveik 3 procentais. Asmenų, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis ar III invalidumo grupė, skaičius 2006 metais 4 proc. sumažėjo. 2,2 proc. sumažėjo asmenų, kuriems nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis ar I invalidumo grupė. Stebint neįgalių asmenų skaičiaus didėjimą, galima teigti, kad 2006 m. neįgaliųjų skaičius išaugo nedaug, t. y. 1,2 procento. Šios aplinkybės reikalauja sudaryti prielaidas teisingai ir efektyviai teikti neįgaliems žmonėms socialinės apsaugos priemones bei siekti jų darbingumo, savarankiškumo atstatymo ir integracijos į visuomenę.
5.2.2. Profesinės reabilitacijos programa
Siekiant atkurti ar padidinti neįgalaus asmens darbingumą, profesinę kompetenciją bei pajėgumą dalyvauti darbo rinkoje 2006 m. neįgaliesiems toliau buvo teikiamos profesinės reabilitacijos pa
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 145
slaugos. Už profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šią funkciją ji įgyvendina kartu su Lietuvos darbo birža, kuri įgyvendindama jai deleguotas funkcijas, organizuoja ir koordinuoja profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą teritorinėse darbo biržose, vykdo profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo ir asmenų dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje priežiūrą, glaudžiai bendradarbiauja su profesinės reabilitacijos sistemos dalyviais. 2006 m. liepos mėnesį Lietuvos darbo biržos paskelbtą konkursą profesinės reabilitacijos paslaugoms pirkti laimėjo VšĮ Valakupių reabilitacijos centras, kuris pasirašė su Lietuvos darbo birža sutartį dėl profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo neįgaliesiems 2006–2007 metams. VšĮ Valakupių reabilitacijos centras konkurse dalyvavo kartu su VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centru bei VšĮ Vilniaus kooperacijos kolegijos Suaugusiųjų švietimo centru. Jungtinė trijų įstaigų veikla užtikrina platesnį profesinio mokymo paslaugų spektrą – profesinio mokymo programų skaičius išaugo nuo 7 iki 45 neformalių bei formalių profesinio mokymo programų. Siekiant priartinti profesinės reabilitacijos paslaugas arčiau neįgaliųjų gyvenamosios vietos bei padidinti profesinės reabilitacijos paslaugų prieinamumą, 2006 m. rugpjūčio mėnesį buvo surengtas papildomas konkursas profesinės reabilitacijos paslaugoms pirkti, kurį laimėjo VšĮ „Profesijų spektras“ Druskininkuose, Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centras Radviliškyje, VšĮ Palangos reabilitacinė ligoninė Palangoje (kartu su Klaipėdos darbo rinkos mokymo centru) bei VšĮ „Vilties žiedas“ Kaune. Šie centrai neįgaliesiems siūlė 123 skirtingas profesinio mokymo programas. 2006 m. teritorinėse darbo biržose buvo užregistruoti 252 asmenys, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 206 asmenys, sėkmingai ją baigė 69 asmenys, 23 iš jų įsidarbino. Per 2007 m. I ketv. teritorinėse darbo biržose įregistruoti 146 asmenys, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis, į profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas dalyvauti programoje nusiųstas 131 asmuo. Profesinės reabilitacijos programą baigė 51 asmuo, iš jų 8 asmenys įsidarbino. Siekiant spręsti profesinės reabilitacijos sistemos plėtojimo problemas, 2007 m. buvo parengtas profesinės reabilitacijos paslaugų plėtros 2007–2012 metų strategijos projektas, kuriame numatyti ilgalaikiai profesinės reabilitacijos sistemos vystymo tikslai: tobulinti profesinės reabilitacijos sistemos teisinę bazę, didinti profesinės reabilitacijos paslaugų prieinamumą bei įvairovę, gerinti profesinės reabilitacijos paslaugų kokybę.
5.2.3. Gyventojų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis
Kaip ir praėjusiais metais, 2006 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdė gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis programą. Pagrindinis šios programos uždavinys – aprūpinti neįgalius asmenis techninės pagalbos priemonėmis. Programa įgyvendinama ne tik aprūpinant neįgalius asmenis techninės pagalbos priemonėmis, bet ir jas remontuojant. Šių funkcijų vykdymas yra deleguotas Techninės pagalbos neįgaliesiems centrui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama – Centras). 2006 m. Centras savo veiklą vykdė pagal 2005–2007 metų strateginiame veiklos plane numatytus tikslus, įgyvendindamas dvi programas, t. y. Gyventojų ap
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
146 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
rūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir Efektyvios gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis šalies regionuose sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo programas.
Gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis programai vykdyti 2006 m. iš valstybės biudžeto buvo skirta 6500 tūkst. Lt. 2006 m. Centras sudarė sutartis įsigyti 23909 vnt. techninės pagalbos priemones, buvo įsigyta 21733 vnt. techninės pagalbos priemonių; išmokėjo dvi kompensacijas asmenims, įsigijusiems naujus aktyvaus tipo vežimėlius; išdavė asmenims 26370 vnt. techninių pagalbos priemonių; suremontavo bei individualiai pritaikė 2549 vnt. techninės pagalbos priemonių; nupirko ir išdavė 44 elektrinius vežimėlius. Pažymėtina, kad nuo 2006 metų Centras elektriniais vežimėliais aprūpina ne tik suaugusius bet ir vaikus nuo 14 metų. Per 2006 metus techninės pagalbos priemonėmis buvo aprūpinta daugiau kaip 22 tūkst. gyventojų. Poreikis kompensacinės technikos priemonėms patenkintas apie 90 procentų. Efektyvios gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis šalies regionuose sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo programa 2006 metais buvo vykdoma vadovaujantis Neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis 2004–2010 m. strategija, kurios tikslas – sukurti vieningą teisinę, ekonominę ir organizacinę sistemą, kuri, racionaliau naudojant valstybės biudžeto lėšas, pagerintų žmonių su judėjimo, regos ir klausos sutrikimais aprūpinimą techninės pagalbos priemonėmis ir palengvintų medicininę, socialinę bei profesinę reabilitaciją. Įgyvendinant šią strategiją, 2006 m. savo veiklą pradėjo Centro Alytaus ir Utenos regioniniai skyriai. Viso 2006 m. veikė 6 centro regioniniai skyriai: Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Utenos apskrityse. Siekiant užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje bei sudaryti prielaidas ir sąlygas socialinei integracijai, numatoma sukurti efektyvesnę gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis organizavimo sistemą, steigiant daugiau techninės pagalbos neįgaliesiems centrų šalies regionuose, kurie leis padidinti teikiamų paslaugų kokybę, kvalifikuotas paslaugas priartinti prie vartotojų, geriau informuoti visuomenę. 2007 m. numatoma įsteigti dar 3 Centro skyrius. Siekiant pagerinti techninių pagalbos priemonių apskaitą ir efektyvesnį technikos naudojimą bei grąžinimą, numatoma sukurti vieningą kompiuterizuotą sistemą. Nuo 2007 m. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras pradeda teikti aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis paslaugas ir regos bei klausos negalią turintiems asmenims. Iki šių metų minėtą funkciją vykdė neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos.
5.2.4. Finansinės pagalbos priemonių neįgaliems studentams teikimas
Siekdama remti neįgalius studentus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija parengė ir 2006 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Finansinės pagalbos priemonių teikimo neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, tvarkos aprašą. Šis aprašas reglamentuoja finansinės pagalbos neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, skyrimą ir atsiskaitymą už gautų lėšų naudojimą.
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 147
Vadovaujantis minėtu aprašu neįgaliems studentams teikiamos šios finansinės pagalbos priemonės: specialiesiems poreikiams tenkinti – 50 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio tikslinė išmoka kas mėnesį; studijuojantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose iš dalies Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamose arba nefinansuojamose vietose – 3,2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus gyvenimo lygio dydžio tikslinė išmoka už kiekvieną semestrą studijų išlaidoms iš dalies kompensuoti. 2006 m. finansinė parama pasinaudojo 542 studentai.
5.2.5. Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007-2011 m. programa
2006 metais Socialinės pasaugos ir darbo ministerija parengė, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007-2011 metų programą (toliau vadinama – programa). Programos tikslas – siekti neįgaliųjų savarankiškumo ir socialinės integracijos, tenkinant neįgaliųjų specialiuosius poreikius ir pritaikant neįgaliesiems būstą ir jo aplinką. Ši programa skirta neįgaliesiems, turintiems judėjimo ir apsitarnavimo buityje sutrikimų ir kuriems nustatytas būsto pritaikymo poreikis. Būsto ir jo aplinkos pritaikymas neįgaliesiems padės išspręsti buities ir asmenines problemas ir sudarys sąlygas laisviau judėti, aktyviai dalyvauti ugdymo, profesijos įgijimo procese, darbo rinkoje ne tik žmonėms su negalia, bet ir jų globėjams. Nepritaikytas būstas ir jo aplinka daug metų buvo viena iš didžiausių problemų, kurias kėlė neįgalieji ir neįgaliųjų asociacijos. Programoje numatyti būsto pritaikymo finansavimo principai, savivaldybėms suteikiant teisę organizuoti ir vykdyti būsto pritaikymo darbus pagal neįgaliųjų specialiuosius poreikius. Numatyta, kad: savivaldybės arba jų įgaliotos institucijos asmenims su labai ryškiais ir ryškiais judėjimo bei apsitarnavimo funkcijų sutrikimais būstui pritaikyti naudotų 80 procentų valstybės biudžeto lėšų ir 20 procentų savivaldybės biudžeto lėšų; savivaldybės arba jų įgaliotos institucijos būstui pritaikyti asmenims su vidutiniais judėjimo bei apsitarnavimo funkcijų sutrikimais naudotų 50 procentų valstybės biudžeto lėšų ir 50 procentų savivaldybės biudžeto lėšų; savivaldybėms arba jų įgaliotoms institucijoms būsto pritaikymo priemonių vykdymui administruoti (darbo užmokestis, transporto ir ūkinės išlaidos) būtų skiriama 4 procentai šioje programoje reglamentuotam būsto pritaikymui neįgaliesiems iš valstybės biudžeto skirtų lėšų. savivaldybės arba jų įgaliotos institucijos užtikrintų pritaikant būstą įsigytų brangių įrenginių (liftų, keltuvų ir pan.) apskaitą ir eksploataciją. Šių įrenginių eksploatacijai lėšos būtų skiriamos pagal atskirą sąmatą ir būtų naudojamos: 80 procentų valstybės biudžeto lėšų ir 20 procentų savivaldybės biudžeto lėšų; neįgaliųjų asociacijoms būsto pritaikymo savivaldybėse priežiūrai ir dalyvavimui komisijų darbe (darbo užmokestis, transporto išlaidos) būtų skiriama 3 procentai šioje programoje reglamentuotam būsto pritaikymui neįgaliesiems iš valstybės biudžeto skirtų lėšų. • • – – – – –
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
148 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
5.2.6. Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos programos priemonių įgyvendinimas
Vadovaudamasi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. gruodžio 23 d. nutarimu patvirtino Neįgaliųjų reikalų tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus ir 2005 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1423 pakeitė Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavadinimą į Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimą ir pavedė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai steigėjo funkcijas. Nuo 2006 metų sausio 1 d. pradėjo veikti Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2006 m. Neįgaliųjų reikalų departamentas kartu su Taryba nagrinėjo svarbiausius neįgaliųjų klausimus sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, švietimo ir ugdymo, aplinkos pritaikymo, užimtumo, visuomenės švietimo, sporto, kultūros ir poilsio srityse ir 2006 metais surengė 4 Tarybos posėdžius bei 3 Tarybos narių apklausas. Neįgaliųjų reikalų departamentas bendradarbiavo su valstybės institucijomis, apskričių viršininkų administracijomis, savivaldybėmis, neįgaliųjų asociacijomis: konsultavo neįgaliųjų reabilitacijos ir socialinės integracijos klausimais, rengė du mokymus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos programų paraiškų parengimo ir pateikimo tvarkos, kuriuose dalyvavo per 70 asmenų iš valstybės institucijų bei neįgaliųjų asociacijų. 2006 metais lapkričio 29 d. Neįgaliųjų reikalų departamentas kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vilniuje suorganizavo konferenciją ,,Neįgaliųjų užimtumas – nuo dienos užimtumo iki įdarbinimo“. Renginyje, skirtame paminėti gruodžio 3 dieną švenčiamą Tarptautinę Neįgaliųjų dieną dalyvavo per 200 atstovų iš valstybės institucijų, teritorinių darbo biržų, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos teritorinių padalinių, savivaldybių, neįgaliųjų asociacijų, neįgaliųjų socialinių įmonių, profesinės reabilitacijos centrų. Taip pat Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Neįgaliųjų reikalų departamentas globojo 2006 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje vykusią IV-ąją tradicinę Respublikinę neįgaliųjų darbų parodą – mugę ,,Tau, Vilniau“. Neįgaliųjų reikalų departamentas skleidė visuomenei informaciją apie vykdomas veiklas, neįgaliųjų socialinę integraciją 2006 metų liepos mėnesį sukurtoje įstaigos internetinėje svetainėje. Taip pat per ,,TV11“ televizijos kanalą buvo surengtas 8 informacinių laidų ciklas žmonėms su negalia ,,Nugalėję likimą“ (vienos laidos trukmė 30 min., laida buvo rodoma kartą per 2 savaites). Laidoje neįgalieji buvo informuojami apie neįgaliųjų socialinę integraciją reglamentuojančius teisės aktus, socialinių paslaugų, ugdymo įstaigų, dienos centrų neįgaliesiems veiklą bei kitus aktualius klausimus, atskiruose siužetuose dalyvavo ir patys neįgalieji bei jų šeimos nariai. 2006 metais Neįgaliųjų reikalų departamentas vykdė ir koordinavo šių neįgaliųjų socialinės integracijos priemonių įgyvendinimą: koordinavo Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metams programos (Žin., 2002, Nr. 57-2335) (toliau vadinama – Nacionalinė programa) įgyvendinimą bei vykdė jos stebėseną (vykdytojai – 10 ministerijų, 10 apskričių viršininkų administracijų, 60 savivaldybių); vykdė atskiras Nacionalinės programos priemones bei konkurso tvarka finansavo neįgaliųjų asociacijų ir valstybės institucijų neįgaliųjų socialinės integracijos programas. Neįgaliųjų reikalų – –
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 149
departamentas skyrė lėšų neįgaliųjų asociacijų ir valstybės institucijų projektams pagal 13 Nacionalinės programos priemonių, apimančių reabilitacijos, socialinių paslaugų, aplinkos prieinamumo didinimo, ugdymo, užimtumo, sporto, kultūros, poilsio, visuomenės švietimo sritis. Įgyvendinant projektus 2006 metais 30 procentų šalies neįgaliųjų (prioritetas teikiamas sunkios negalios asmenims) gavo paslaugas ar pasinaudojo neįgaliųjų socialinės integracijos programomis. Šiam tikslui Neįgaliųjų reikalų departamentui iš valstybės biudžeto buvo skirta 33875 tūkst. Lt.
5.3. LYČIŲ LYGYBĖS UŽTIKRINIMAS
Vienodos moterų ir vyrų teisės visose srityse de jure yra užtikrintos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, be to, daugelyje įvairias sritis reglamentuojančių teisės aktų integruotas lyčių lygybės principas. Lietuvos teisės aktai visiškai atitinka ES acquis, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas lyčių lygybės klausimais. Teisės aktų nuostatoms užtikrinti sukurtas išplėstinis institucinis mechanizmas, apimantis parlamentinį, vyriausybinį lygmenį. Kiekvienos ministerijos, moterų ir vyrų nevyriausybinių organizacijų atstovus apimanti Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija koordinuoja moterų ir vyrų lygių galimybių klausimų integravimą visose srityse. Tačiau praktikoje daugelyje sričių moterų ir vyrų padėtis išlieka skirtinga. Todėl 2005 metais priimta jau antroji Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2005–2009 metų programa, skirta nuosekliai, kompleksiškai ir sistemingai spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių problemas visose srityse, užtikrinti lyčių aspekto integravimą, spręsti specifines moterų ir vyrų problemas. Programos priemonėmis siekiama moterų ir vyrų padėties skirtumų mažinimo užimtumo, sprendimų priėmimo, švietimo ir mokslo, sveikatos ir aplinkosaugos srityse, lygių teisių užtikrinimo tobulinimo, institucinių gebėjimų stiprinimo bei metodų plėtros. Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2005–2009 m. programos priemones įgyvendina visos ministerijos, nemaža dalis priemonių įgyvendinama bendradarbiaujant su moterų nevyriausybinėmis organizacijomis, mokslo įstaigomis. Programos įgyvendinimą koordinuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Už programos įgyvendinimą komisija kasmet atsiskaito Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
5.3.1. Moterų ir vyrų lygių galimybių programos įgyvendinimo 2006 m. rezulatatai
Mažėja moterų ir vyrų užimtumo ir nedarbo lygio skirtumai. Statistikos departamento duomenimis,1 moterų ir vyrų užimtumo lygio skirtumas sumažėjo nuo 7,6 procento 2005 metais iki 5,3 procento 2006 metais. Moterų užimtumo lygis 2005 metais sudaręs 59,4 procento, 2006 m. jau siekė 61 procentą ir viršijo Lisabonos strategijoje nustatytą moterų užimtumo lygio rodiklį 2010 metams (60
1 http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1574.
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
150 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
procentų). Moterų nedarbo lygis, 2005 m. sudaręs 8,3 procento (vyrų – 8,2 procento), 2006 m. sumažėjo iki 5,4 procento ir tapo mažesnis nei vyrų nedarbo lygis (5,8 procento). Europos Komisijos 2006 metų ataskaitoje Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonominiam ir socialiniam komitetui bei Regionų komitetui pateiktais Eurostato duomenimis pagal moterų ir vyrų užimtumo lygio skirtumą Lietuva užima ketvirtąją vietą iš 27 ES valstybių. Nors pagal moterų užimtumo lygį Lietuva beveik siekia Lisabonos strategijos nustatytą moterų užimtumo lygio tikslą 2010 metams ir lenkia ES vidurkį, tačiau tėra 11 vietoje. Pagal pagyvenusių moterų užimtumo lygį Lietuva užima 8 vietą ES, o pagal moterų, auginančių vaikus iki 12 metų, užimtumo lygį Lietuva užima net antrąją vietą. Moterų ir vyrų nedarbo lygio skirtumu Lietuva yra aštuntoje vietoje ES. Didinamos moterų, ypač kaimo moterų, užimtumo galimybės, galimybės imtis verslo ir jį plėtoti. Moterys aktyviai naudojasi galimybėmis susirasti darbo vietą arba imtis nuosavo verslo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2006 metais į profesinį mokymą nusiųsta 10,4 tūkst. arba 54 procento moterų, iš jų 1,8 tūkst. moterų, kurios įregistruotos darbo biržoje po ilgesnės kaip 3 metų pertraukos, ir 1,2 tūkst. vyresnių nei 50 metų moterų. Ugdyti užimtumo gebėjimus ir atnaujinti įgūdžius dalyvaujant ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonėse nusiųsta 3,0 tūkst. arba 73 procento moterų, iš jų 1,2 tūkst. moterų, kurios įregistruotos darbo biržoje po ilgesnės kaip 3 metų pertraukos ir 1,4 tūkst. vyresnių nei 50 metų moterų. 2006 m. teritorinių darbo biržų organizuojamus verslo pagrindų kursus baigė 4,4 tūkst. ieškančių darbo asmenų, iš jų – 2,53 tūkst. moterų. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros duomenimis, 2006 metais verslo informacijos ir konsultacijų paslaugos suteiktos 12810 būsimųjų ir esamų verslininkių – 59,89 proc. bendro klientų skaičiaus. (2005 m. – 10817 moterų, 59,75 proc. visų klientų). 2005 m. ir 2006 m. beveik visų verslo informacijos centrų tinklo įstaigų paslaugomis moterys naudojosi žymiai aktyviau už vyrus. Gerinamos sąlygos derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. 2006 m. liepos 1 d. įsigaliojo Darbo kodekso pakeitimai ir papildymai, kuriais įteisintos tėvystės atostogos vyrams. Nuo tada pagal Darbo kodekso 179(1) straipsnį vyrams suteikiamos tėvystės atostogos – laikotarpiui nuo vaiko gimimo dienos iki tol, kol vaikui sukaks vienas mėnuo. Šis laikas įskaitomas į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Už šį tėvystės atostogų laikotarpį mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tėvystės pašalpa. Tėvystės pašalpos dydis – 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Nuo įstatymo įsigaliojimo iki 2006 m. pabaigos tėvystės atostogomis pasinaudojo 3085 vyrai. Mažinama darbo rinkos segregacija, sąlygojanti nevienodą moterų ir vyrų ekonominę padėtį. Vertikaliajai darbo rinkos segregacijai mažinti skirti tęstiniai mokymai. 2006 m. mokymuose, skirtuose motyvacijai dalyvauti priimant sprendimus, kompetencijai ir gebėjimams stiprinti dalyvavo 87 moterys. Europos Komisijos 2006 metų ataskaitoje Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonominiam ir socialiniam komitetui bei Regionų komitetui pateiktais Eurostato duomenimis, pagal moterų – visų lygių vadovių – skaičių Lietuva užimą antrą vietą ES (43 procentai). ES duomenų bazės „Moterys ir vyrai priimant sprendimus“ duomenimis2, 2006 metais pagal moterų, stambiausių verslo kompanijų vadovių, skaičių Lietuva yra septintoje vietoje ES, bet moterų profesorių skaičiumi nesiekiamas ES vidurkis. Labai gili horizontalioji darbo rinkos segregacija pagal lytį tiek tarp sektorių, tiek tarp profesijų. Pagal moterų ir vyrų pasiskirstymą tarp profesijų 2006 m. Lietuva tebuvo 17 ES (iš 25 šalių). Pagal moterų ir
2 http://ec.europa.eu/employment_social/women_men_stats/out/measures_out438_en.htm.
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 151
vyrų pasiskirstymą tarp ekonominių sektorių Lietuva yra priešpaskutinė Europos Sąjungoje. Darbo rinkos segregacija sąlygoja atotrūkį tarp moterų ir vyrų atlyginimų. Eurostato duomenimis, 2006 m. moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas Lietuvoje prilygo ES vidurkiui (15 procentų), tačiau mažėja labai pamažu. Programos nuostatos sudarė pagrindą lyčių lygybės problemų sprendimą remti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. 2006 metais Europos socialinio fondo lėšomis – 13,2 mln. Lt paremta 20 moterų nevyriausybinių organizacijų, kitų įstaigų ir organizacijų projektų. Šiais projektais siekiama skatinti moterų užimtumą, ypač pagyvenusių moterų ir moterų, grįžtančių po vaiko priežiūros atostogų, didinti moterų motyvaciją dalyvauti priimant sprendimus, keisti tradicinius stereotipus apie moterų ir vyrų vaidmenį ekonominėje veikloje, apie vadinamuosius „moteriškus“ ir „vyriškus“ darbus ir sektorius, taip siekiant mažinti horizontaliąją darbo rinkos segregaciją, lyčių disbalansą tarp sektorių ir profesijų, kuris itin neigiamai veikia moterų ir vyrų atlyginimų skirtumą. Stiprinamas bendradarbiavimas su Lietuvos moterų organizacijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 198 moterų ir vyrų nevyriausybinėms organizacijoms sudaryta galimybė išsirinkti ir deleguoti į Moterų ir vyrų lygių galimybių komisiją iki 4 atstovų tikraisiais nariais, atstovausiančiais komisijoje visų moterų ir vyrų nevyriausybinių organizacijų interesus. Nuo 2000 metų iki 2006 metų nevyriausybinių organizacijų atstovai buvo kviečiami dalyvauti komisijos veikloje patariamojo balso teise. Programos lėšomis remiama Lietuvos moterų organizacijų narystė Europos moterų lobiščių organizacijoje European Women’s Lobby. Atsižvelgiant į Šiaurės Baltijos lyčių lygybės programos prioritetus, paremtas Šiaurės ir Baltijos šalių smurto prieš moteris mažinimo institucijų tinklo nacionalinių koordinatorių susitikimas.
5.3.2. Lietuvos lyčių lygybės pasiekimų vertinimas tarptautiniu lygmeniu
Pasaulio ekonomikos forumo3 2006 metų pabaigoje paskelbtame lyčių lygybės pasiekimų vertinime 115 pasaulio šalių, iš naujųjų ES šalių aukščiausiai įvertintos Lietuva (21 vieta) ir Latvija (19 vieta). Tik 10 ES šalių reitinguose lenkia Lietuvą – tai Švedija, Suomija, Vokietija, Danija, Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Nyderlandai, Latvija ir Belgija. Visų kitų ES šalių reitingai yra kur kas žemesni. Šalių reitingai nustatyti pagal specialią metodiką vertinant moterų ir vyrų padėties skirtumus ekonomikoje, švietime, politinių sprendimų priėmime ir sveikatos sektoriuje, įskaitant gyvenimo trukmę. Aukščiausiu lyčių lygybės pasiekimų Lietuvoje įvertinimu tapo Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu 2006 m. gruodžio 11 d. priimtas sprendimas, kad Europos Sąjungos institucija – Europos lyčių lygybės institutas – bus įsteigtas Vilniuje. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006 23 straipsnyje nustatyta, kad institutas pradeda veiklą kuo greičiau, bet kokiu atveju ne vėliau kaip 2008 m. sausio 19 d.
3 http://www.weforum.org/en/about/Women%20Leaders/index.htm.
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
152 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
5.3.3. Smurto prieš moteris mažinimas
Teikiama pagalba smurtą šeimoje patyrusioms moterims ir siekiama tobulinti jų apsaugą. 2006 metais Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2005−2009 metų programos4 lėšomis (80 tūkst. Lt) paremta 20 nevyriausybinių organizacijų projektų, skirtų socialinei pagalbai smurto šeimoje aukoms teikti ir darbui su smurtautojais. Socialinės, psichologinės, teisinės paslaugos suteiktos 1245 asmenims – 1212 moterų bei 33 vyrams. Iš jų – 191 asmeniui buvo suteiktas laikinas saugus prieglobstis, 722 valandos psichologinių konsultacijų, 240 valandų teisinių konsultacijų, 1997 valandos socialinių darbuotojų darbo. Atlikta užsienio valstybių patirties, taikant priemones, sudarančias sąlygas izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusios šeimos, analizę. Atliekant šią analizę buvo išnagrinėti Austrijos, Vokietijos ir Kanados įstatymai, skirti aukų apsaugai nuo smurto šeimoje, bei parengti preliminarūs diskusinio pobūdžio siūlymai. 2007 metais, įvertinus minėtosios užsienio valstybių patirties analizės išvadas bei galiojančias Lietuvos teisės aktų nuostatas, rengiami konkretūs projektai dėl efektyvesnės smurto šeimoje aukų teisinės apsaugos, taip pat dėl priemonių, sudarysiančių sąlygas ilgiau izoliuoti smurtautojus nuo nukentėjusios šeimos. Atsižvelgiant į problemos mastą ir kompleksiškumą bei siekiant iš esmės pagerinti smurto šeimoje padėtį, 2006 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybinę smurto prieš moteris mažinimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2009 metais planą5. Strategija ir jos įgyvendinimo priemonės skirtos valstybiniu lygiu nuosekliai, kompleksiškai, sistemingai mažinti smurtą prieš moteris šeimoje. Strategija apima teisinės bazės tobulinimą smurto prieš moteris mažinimo srityje, smurto prieš moteris šeimoje būklės analizę, smurto prieš moteris šeimoje prevenciją, kompleksinės pagalbos smurto šeimoje aukoms teikimą, poveikio priemones smurtautojams bei institucinių gebėjimų stiprinimą. Už strategijos priemonių įgyvendinimo koordinavimą ir ataskaitų pateikimą Vyriausybei atsakinga Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Strategijos priemonėms įgyvendinti 2007 metams yra skirta 1340 tūkst. litų. Vienas iš pagrindinių strategijos uždavinių – visapusiškos pagalbos aukai užtikrinimas kiekvienos savivaldybės teritorijoje, įskaitant saugų prieglobstį aukai, socialinio darbuotojo paslaugas, teisininko, psichologo konsultacijas, neatidėliotiną medicininę pagalbą bei organizacijų, dirbančių smurto prieš moteris mažinimo srityje, veiklos bei plėtros skatinimą. Šiam uždaviniui įgyvendinti 2007 m. pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizavo tris projektų atrankos konkursus. Buvo organizuota įstaigų ar organizacijų, teikiančių socialines paslaugas smurto šeimoje aukoms ir užtikrinančių suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą, projektų atranka. Konkurso tikslas – atrinkti labiausiai prioritetus atitinkančius projektus, kuriuos įgyvendinant siekiama mažinti smurtą prieš moteris šeimoje bei suteikti smurtą šeimoje patyrusioms moterims socialinių paslaugų kompleksą, taip skatinant steigti ir remti kiekvienoje apskrities teritorijoje ne mažiau kaip po vieną įstaigą ar organizaciją, teikiančią socialines paslaugas smurto šeimoje aukoms ir užtikrinančią suinte
4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1042. 5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1330.
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 153
resuotų institucijų bendradarbiavimą. 13 nevyriausybinių organizacijų projektų įgyvendinimui buvo paskirstyta 400 tūkst. litų iš valstybės biudžeto. Antras konkursas – projektams, skirtiems darbui su smurtautojais, taip skatinant steigti daugiau organizacijų, dirbančių su smurtautojais, siekiančiais atsikratyti smurtinio elgesio, bei burti smurtautojų pagalbos sau grupes. Šio konkurso metu atrinkti 6 projektai, jiems įgyvendinti skirta 100 tūkst. litų. Trečias konkursas skelbtas nevyriausybinių organizacijų, dirbančių smurto prieš moteris šeimoje mažinimo srityje, veiklos projektams rėmti, kurio metu buvo atrinkta 13 projektų ir skirta 400 tūkst. litų. Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos uždaviniai ir priemonės suderinti su Europos Tarybos kampanijos kovai su smurtu prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, tikslais. Šiems tikslams įgyvendinti skirtos atitinkamos strategijos priemonės. Kampanijos pagrindiniai tikslai – tobulinti teisinę bazę, kaupti ir analizuoti duomenis apie smurtą prieš moteris, skatinti ET šalis nares skirti valstybinį dėmesį kovoje su smurtu prieš moteris, įgyvendinant tam skirtas programas bei priemones, įskaitant pagalbą ir apsaugą smurto aukoms, skatinti efektyvią smurto prieš moteris prevenciją. Be to, kampanija skirta didinti visuomenės informuotumą bei suvokimą, kad smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas, paraginti kiekvieną pilietį kovoti su šia problema. Europos Tarybos kampanijos trukmė 2006 – 2008 m. pavasaris, tačiau, jai pasibaigus, Lietuvoje bus toliau įgyvendinamos priemonės, susijusios su šios kampanijos tikslais.
5.3.4. Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2005–2008 metų programa
Vykdant Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2005–2008 metų programą6 2006–2007 metais buvo įgyvendinamos priemonės, skirtos kompleksinei socialinei pagalbai prekybos žmonėmis aukoms bei jų reintegracijai į darbo rinką. 2006 ir 2007 metais buvo organizuoti atrankos konkursai valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų projektams, skirtiems socialinei pagalbai prekybos žmonėmis aukoms, jų apsaugai ir grąžinimui į visuomenę. 2006 m. konkurso komisija daliniam finansavimui atrinko 13 pateiktų projektų. Sutartys buvo pasirašytos su šiomis organizacijomis: Dingusių žmonių šeimų paramos centru (skirta 67 tūkst. Lt), Vilniaus arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko globos namais (33 tūkst. Lt), Kauno apskrities moterų krizių centru (24 tūkst. Lt), Alytaus miesto moterų krizių centru (27 tūkst. Lt), VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centru (78 tūkst. Lt), visuomenine organizacija ,,Moterų informacijos centras“ (10 tūkst. Lt), Lietuvos Caritas (90,4 tūkst. Lt), Anykščių bendruomenės centru (27 tūkst. Lt), VšĮ „Vaiko namas“ (25 tūkst. Lt), Telšių vaikų ir jaunimo psichologiniu centru (21 tūkst. Lt), Psichologinės paramos ir konsultavimo centru (18 tūkst. Lt), Marijampolės apskr. moterų namais–krizių centru (15 tūkst. Lt), ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija (17 tūkst. Lt). Per 2006 metus 13 projektų įgyvendinimui panaudota 455 tūkst. litų. Per ataskaitinį laikotarpį projektuose dalyvavo 402 prekybos žmonėmis aukos, iš kurių 3 vyrai ir 399 moterys (iš jų – 111 su vaikais). 83 aukoms (iš jų – 35 su vaikais) paslaugos buvo suteiktos
6 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 nutarimas Nr. 558.
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
154 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
prieglobstyje ir 319 (iš jų – 76 su vaikais) paslaugos suteiktos ne prieglobstyje. Projektų vykdytojai nurodė, kad iš 402 projektuose dalyvavusių prekybos žmonėmis aukų 90 įgijo bendrąjį ir/ar profesinį išsilavinimą, 122 integravosi į darbo rinką, 149 prekybos žmonėmis aukos grįžo į visuomenę, o 245 lankė persikvalifikavimo, kompiuterinio raštingumo kursus, toliau tęsė mokslus, lankė įvairaus pobūdžio paskaitas bei konsultacijas. Projektų vykdytojų organizuotuose renginiuose dalyvavo 3800 asmenų: prekybos žmonėmis aukos (82), potencialios prekybos žmonėmis aukos (492), kiti dalyviai (3226). Organizuotuose renginiuose didžiausią dalyvavusių asmenų dalį sudaro kiti dalyviai (moksleiviai, projektų vykdytojų partneriai, kitų nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, policijos darbuotojai, kitų valstybės institucijų darbuotojai ir kt.) – 85 procentai visų dalyvių. Apie 70 procentų kitų dalyvių sudaro moksleiviai. Prekybos žmonėmis aukos bei potencialios aukos sudaro 15 procentų visų renginių dalyvių. 2006 m. buvo atliktas tyrimas „Nepilnamečių, tapusių prekybos žmonėmis aukomis, situacijos Lietuvoje analizė ir reabilitacijos programos, skirtos nepilnamečiams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, metmenys“. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti asmenų, tapusių prekybos žmonėmis aukomis, didėjimo dinamiką ir tendencijas, įvertinti jiems teikiamas paslaugas, išanalizuoti ES šalių šiuolaikinę nepilnamečių, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis, reabilitacijos praktiką, išsiaiškinti problemos Lietuvoje mastus, sukurti tipinės veiksmų programos šalies mastu, skirtos nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis nepilnamečių reabilitacijai, metmenis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad oficialiai nustatytų nepilnamečių, tapusių prekybos žmonėmis aukomis, skaičius šalyje nėra didelis. Per 1999–2006 m. I pusmečio laikotarpį bendrą oficialiai nustatytų nepilnamečių, tapusių prekybos žmonėmis aukomis, skaičių sudarė 47 žmonės – vidutiniškai per metus buvo nustatomos 6 aukos. Tačiau tai tik maža dalis aukų, kuri figūruoja visame nepilnamečių seksualinės prievartos aukų kontekste. Seksualinio smurto aukomis per tą patį laiką tapo 1205 nepilnamečiai asmenys, iš jų beveik 4 procentai jau minėti nepilnamečiai, tapę prekybos žmonėmis aukomis. 2007 metų pradžioje organizavus projektų, skirtų pagalbai prekybos žmonėmis aukoms teikti, atrankos konkursą, daliniam finansavimui buvo atrinkta 13 projektų, kuriems paskirta 4 tūkst. litų.
5.4. UŽSIENIEČIŲ, GAVUSIŲ PRIEGLOBSTĮ, SOCIALINĖ INTEGRACIJA
Užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracija – konkretaus asmens (šeimos) adaptacijos svetimoje aplinkoje procesas, kuris prasideda Pabėgėlių priėmimo centre (toliau vadinama – centras) ir tęsiamas savivaldybių teritorijoje ir kurio metu asmeniui (šeimai) pagal poreikius suteikiamos švietimo, medicinos, socialinės ir kitos paslaugos, kad asmuo (šeima) galėtų įsijungti į bendruomenę ir darbo rinką. Paramos integracijai sritys yra šios: valstybinės kalbos mokymas; švietimas; užimtumas; aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis; socialinė apsauga; sveikatos apsauga; visuomenės informavimas apie užsieniečių integraciją.
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 155
Parama centre teikiama iki 6 mėnesių. Jeigu per nustatytą laikotarpį užsieniečiui, gavusiam prieglobstį, dėl objektyvių priežasčių nepavyko pasirengti integracijai savivaldybės teritorijoje, šis laikotarpis gali būti tęsiamas (kas ketvirtį peržiūrint sprendimą) iki 12 mėnesių. Nelydimiems nepilnamečiams užsieniečiams, atsižvelgus į geriausius vaiko interesus, paramos teikimo centre laikotarpis gali būti pratęstas iki to laiko, kol jiems sukaks 18 metų. Jeigu užsieniečiai, gavę prieglobstį, priklauso pažeidžiamoms grupėms – nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai, nėščios moterys, asmenys, patyrę kankinimus, asmenys su psichikos sutrikimais, pensinio amžiaus asmenys, taip pat asmenys su negalia, šeimos su nepilnamečiais, kuriose yra tik vienas iš tėvų – šis laikotarpis jų prašymu gali būti pratęstas, tačiau buvimo trukmė centre negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių. Pasibaigus integracijai centre, parama integracijai teikiama savivaldybės teritorijoje, kuri trunka iki 12 mėnesių nuo užsieniečių, gavusių prieglobstį, išvykimo iš centro dienos, bet ne ilgiau negu trunka išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas arba iki asmens išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Jeigu per nustatytą laikotarpį pažeidžiamoms grupėms nepavyksta įgyvendinti integracijos, komisija gali šį laikotarpį dar pratęsti, bet ne ilgiau negu trunka išduoto leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas. Bendras integracijos laikotarpis centre ir savivaldybės teritorijoje negali būti ilgesnis kaip 60 mėnesių. Sprendimą dėl integracijos paramos trukmės pratęsimo komisija priima per 30 dienų nuo prieglobstį gavusio užsieniečio prašymo pateikimo datos, remdamasi jo prašymu, integraciją įgyvendinančios institucijos ir centro atitinkamais pasiūlymais bei išvadomis. Siekiant kokybiškesnės ir efektyvesnės užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracijos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo patikslinta užsieniečių, gavusių prieglobstį, pažeidžiamų grupių sąvoka, papildant nauja pažeidžiama grupe – „šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų“. Kadangi daugelio užsieniečių, gavusių prieglobstį, šeimose yra 3 ir daugiau vaikų, vienas iš tėvų yra dirbantis, tačiau gauna minimalų atlyginimą, šioms šeimoms yra labai sunku išgyventi be valstybės paramos. Būtent tokios šeimos kreipiasi dėl integracijos laikotarpio pratęsimo ir paramos skyrimo. Todėl šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų, buvo įtrauktos į pažeidžiamųjų grupę, kurioms komisijos sprendimu galima būtų pratęsti integracijos laikotarpį ir skirti valstybės paramą.
5.5. NUTEISTŲJŲ IR ASMENŲ, PALEISTŲ IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ, SOCIALINĖS ADAPTACIJOS 2004 2007 METŲ PROGRAMA
Socialinės rizikos grupių socialinės apsaugos politika apima Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programą, skirtą įgyvendinti socialinės rizikos grupių integraciją į visuomenę bei tobulinti socialinės paramos socialinės rizikos grupėms teisės aktus. 2006–2007 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos procese dalyvavo toliau įgyvendindama nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos7, atitinkamas priemones.
7 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 143.
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
156 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2006 m. atviro konkurso būdu buvo atrinkti ir paremti 30 projektų, kuriems vykdyti panaudota 100 tūkst. litų. Per ataskaitinį laikotarpį projektuose dalyvavo 2261 tikslinės grupės narys, iš kurių 1039 nuteistieji (46 procentai) ir 1222 (54 procentai) asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Daugiausiai įgyvendinant projektus dalyvavo vyrų – 93,8 procento. Moterys sudarė 6,2 procento visų projektų dalyvių (perpus mažiau nei 2005 m.). Pagal projekto vykdymo vietą projektų vykdytojai pasiskirstė taip: Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Utenos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Tauragės ir Klaipėdos apskrityse. Didžiausiai nuteistųjų daliai buvo suteiktos informavimo bei konsultavimo ir maitinimo paslaugos (pastoracinė – psichologinė pagalba; dailės terapija; religinio pobūdžio pagalba; paskaitų skaitymas priklausomybės temomis, susirašinėjimas, užsiėmimai grupėse ir kt.) – atitinkamai 47,6 procento ir 25 procentai visų nuteistųjų. Psichologinė pagalba buvo suteikta 7,2 procento. Iš esmės vienodoms dalims suteiktos užimtumo bei darbo terapijos ir aprūpinimo būtiniausiais daiktais paslaugos, atitinkamai – 6,8 procento ir 6,7 procento visų lėšų. Mažiausiai nuteistųjų daliai buvo suteiktos socialinio darbo, juridinio konsultavimo, tarpininkavimo, asmens sveikatos priežiūros, profesinio konsultavimo ir profesinio mokymo bei laikino apgyvendinimo paslaugos – atitinkamai 2,1 procento, 1,3 procento, 1,2 procento ir nuo 0,7 procento iki 0,4 procento visų per ataskaitinį laikotarpį projektuose dalyvavusių nuteistųjų. Iš viso buvo apmokyti 193 asmenys: savanoriai, socialiniai darbuotojai ir kiti darbuotojai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2006 m. surinko informaciją iš savivaldybių apie jų teikiamą atitinkamą paramą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Gaunami prašymai dėl vienkartinių pašalpų buvo tenkinami maksimaliai, o skiriamų vienkartinių pašalpų dydis buvo nevienodas ir svyravo nuo 40 iki 125 litų. Ši parama teikiama dažniausiai. Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse per 2006 metus vienkartinėms pašalpoms skirta 182,662 tūkst. Lt, patenkinti 1987 prašymai (vidutiniškai vienkartinė pašalpa sudarė 90 Lt), maitinimo paslaugų suteikta 1958 atvejais (buvo dalinami maitinimo talonai arba maitinami labdaros valgyklose), įvairiose darbo užimtumo programose dalyvavo 789 buvę kaliniai, apgyvendinimo paslaugos suteiktos 331 asmeniui, 1279 asmenims suteikta kita socialinė parama. 2007 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoti atrinko 21 projektą, kuriems įgyvendinti buvo paskirstyta 300 tūkst. litų. Projektai vykdomi.
5.6. IŠVADOS
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai draudžia diskriminaciją. Tačiau kai kurios gyventojų grupės įvairiose gyvenimo srityse susiduria su diskriminacijos apraiškomis. Teisinės sistemos nediskriminavimo srityje poveikio sėkmė priklauso nuo to, kiek sulaukiama visuomenės paramos. Todėl visuomenė turi būti šviečiama ir informuojama apie neigiamą diskriminuojančio elgesio poveikį.
5 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 157
Neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai, jiems sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Tik tais atvejais, kai tokios pat sąlygos ir priemonės yra neveiksmingos, numatomos specialios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį. 2006 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdė Gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis programą ir Efektyvios gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis šalies regionuose sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo programą. 2006 m. savo veiklą pradėjo Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Alytaus ir Utenos regioniniai skyriai. 2006 metais Socialinės pasaugos ir darbo ministerija parengė, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007–2011 metų programą, kurios tikslas – siekti neįgaliųjų savarankiškumo ir socialinės integracijos, tenkinant neįgaliųjų specialiuosius poreikius ir pritaikant neįgaliesiems būstą ir jo aplinką. Siekiant remti neįgalius studentus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija parengė ir 2006 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Finansinės pagalbos priemonių teikimo neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, tvarkos aprašą. Šis aprašas reglamentuoja finansinės pagalbos neįgaliesiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, skyrimą ir atsiskaitymą už gautų lėšų naudojimą. Siekiant kokybiškesnės ir efektyvesnės užsieniečių, gavusių prieglobstį, integracijos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo patikslinta užsieniečių, gavusių prieglobstį, pažeidžiamų grupių sąvoka, papildant nauja pažeidžiama grupe – „šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų“. Šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų, buvo įtrauktos į pažeidžiamųjų grupę, kurioms komisijos sprendimu galima būtų pratęsti integracijos laikotarpį ir skirti valstybės paramą.
LYGIOS GALIMYBĖS IR SOCIALINĖ INTEGRACIJA
158 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
6 NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE
6.1. VEIKLA, SUSIJUSI SU LIETUVOS NARYSTE EUROPOS SĄJUNGOJE
Lietuvai tapus ES nare atitinkamai pakito ir Lietuvos europinės politikos pobūdis, o valstybės institucijų veikla ES reikalų srityje įgavo naują dimensiją. Politika europiniais klausimais tapo neatsiejama vidaus politikos dalimi. Šiais klausimais priimami sprendimai tiesiogiai įtakoja svarbiausias Lietuvos vidaus politikos sritis. Pradėjus dalyvauti ES institucijų veikloje tikrųjų narių teisėmis, pradėtos formuluoti nuoseklios Lietuvos, kaip pilnateisės ES narės, pozicijos ES institucijose svarstomais klausimais ir siekiama kuo geresnio Lietuvos interesų ES atstovavimo ir įgyvendinimo. Siekdama įgyvendinti savo vidaus ir užsienio politikos prioritetus, Lietuva dalyvauja ES procesuose ne kaip pasyvi stebėtoja, o kaip aktyvi, matoma ir įtakinga regiono valstybė, gebanti ES svarstomais klausimais išskirti savo nacionalinius interesus ir juos apginti. Svarbu užtikrinti, kad Lietuvai lygiomis teisėmis su kitomis valstybėmis narėmis būtų tinkamai ir efektyviai atstovaujama visuose ES institucijų lygmenyse. Aukščiausia sprendimų priėmimo institucija ES yra ministrų taryba, todėl šiame skyriuje daugiausia dėmesio ir skiriama minėtos tarybos veiklai.
6.1.1. Aktualiausi ES darbotvarkės klausimai socialinės ir užimtumo politikos srityse
6.1.1.1. Pirmininkaujančiųjų valstybių iniciatyvos
2006 m. I-ąjame pusmetyje Europos Sąjungai pirmininkavo Austrija. Pirmininkaudama Austrija prioritetinį dėmesį skyrė globalizacijai ir demografiniams pokyčiams. Anot jų, vykstančių pokyčių kontekste tampa labai svarbu modernizuoti Europos socialinį modelį, kurio komponen
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 159
Narystė Europos Sąjungoje
tai – visapusiška socialinė sistema, stiprus viešasis sektorius, įsipareigojimai skatinti lygias galimybes, kovoti su visų formų diskriminacija, skurdu ir socialine atskirtimi, aukšti aplinkos standartai, aktyvi regioninė politika. Demografiniai pokyčiai reikalauja ir toliau reikalaus labiau integruoti į darbo rinką vyresnius žmones, derinti darbo ir šeimos gyvenimą, šeimos politiką orientuoti į vaikus, įvairiose gyvenimo srityse integruoti lyčių aspektą. Klausimai, kuriems Austrija skyrė ypatingą dėmesį, buvo šie: pusiausvyra tarp darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo („lankstisauga“ – angl.“flexicurity”); atviro koordinavimo metodo socialinėje politikoje supaprastinimas, modernizavimas ir racionalizavimas; kova su diskriminacija. 2006 m. antrajame pusmetyje Europos Sąjungai (ES) pirmininkavo Suomija, kurios pirmininkavimo tikslas buvo ES ir jos valstybių narių konkurencingumo globalioje aplinkoje bei visapusiško Europos ekonominio augimo skatinimas. Suomija ypatingą dėmesį skyrė darbo kokybės, darbo našumo augimui skatinti, efektyviai imigracijos kontrolei bei gerai funkcionuojančios gerovės valstybės funkcijoms užtikrinti. Suomija akcentavo, kad minėtų tikslų turėtų būti siekiama, atsižvelgiant į jų padarinius pažeidžiamiems visuomenės nariams. Buvo laikomasi pozicijos, kad konkurencinga Europa, su gerai išvystyta socialine dimensija, ir toliau turi būti vienas pagrindinių ES tikslų. Didelis pirmininkaujančios valstybės dėmesys buvo skiriamas demografiniams pokyčiams. Bendradarbiaudama su Komisija, Suomija siekė identifikuoti reikalingas priemones stabdant neigiamus demografinius pokyčius 2006–2010 m. laikotarpyje. Siekiant spręsti problemas darbo rinkoje bei užtikrinti jos lankstumą, Suomijos pirmininkavimo laikotarpiu prasidėjo diskusijos Žaliosios knygos darbo teisės klausimais pagrindu. Tuo pačiu Suomija, remdamasi Komisijos pranešimu dėl tinkamo darbo, tęsė debatus dėl globalizacijos socialinių aspektų.
6.1.1.2. Europos Komisijos veikla
2006 metų Europos Komisijos pristatytoje Metinėje politikos strategijoje didelis dėmesys buvo skiriamas socialinės politikos aspektui. Strategijoje teigiama, kad pagerinus Europos augimo ir ekonomikos dinamiškumą turi būti įmanoma sutvirtinti solidarumo ir socialinio teisingumo įsipareigojimus bei sustiprinti Europos sanglaudą. 2006 metais Europos Komisija pasirinko plėtoti šias pagrindines socialinį solidarumą skatinančias iniciatyvas: pasiūlyti komunikatą ir strategiją lyčių lygybės srityje; pasiūlyti naują Bendrijos strategiją dėl sveikatos ir saugos darbe; priimti Žaliąją knygą dėl darbo teisės vystymosi bei atlikti tolesnius darbus; visais aspektais įgyvendinti Europos jaunimo iniciatyvą: suteikti jauniems žmonėms žmogiškąjį kapitalą ir kvalifikacijas, kurių reikia žiniomis grindžiamoje ekonomikoje; sumažinti jaunimo nedarbą ir palengvinti patekimo į darbo rinką sąlygas; pagerinti šeimos gyvenimui paremti skirtas priemones, kaip antai vaikų priežiūra; kovoti su skurdu ir skatinti sveiką gyvenimo būdą bei aktyvų požiūrį į pilietiškumą.



– – – –
160 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
6 skyrius
6.1.2. ES Ministrų tarybų susitikimai
Tęsdami 2005 m. Socialiniame pranešime pateiktą ES užimtumo ir socialinės politikos ministrų tarybos posėdžiuose priimtų sprendimų apžvalgą, pateikiame informaciją apie 2006 m. vykusius posėdžius bei priimtus sprendimus.
6.1.2.1. Užimtumo ir socialinės politikos ministrų taryba
2006 m. kovo 10 d. vykusiame Tarybos posėdyje buvo aptarti šie klausimai: Pasirengimas pavasario Europos vadovų tarybai Lisabonos strategijos peržiūros klausimu. Ministrai aptarė ir patvirtino „Pagrindines žinias“ („Key messages“), kurios buvo pateiktos Europos vadovų tarybos susitikimui kaip Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos įnašas į Lisabonos strategijos įgyvendinimo svarstymus. „Pagrindinės žinios“ („Key Messages“) remiasi šiais dokumentais: a) Komisijos komunikatu pavasario Europos Vadovų Tarybai „Metas judėti sparčiau“; b) Jungtine užimtumo ataskaita; c) Bendru pranešimu apie socialinę apsaugą ir socialinę aprėptį; d) Komisijos komunikatu „Dirbti kartu, dirbti geriau: naujoji Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir aprėpties politikos atvirojo koordinavimo sistema“ bei Socialinės apsaugos komiteto ir Ekonominės politikos komiteto bendrąją nuomone apie šį komunikatą; e) Komisijos pranešimu Tarybai, Europos parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl moterų ir vyrų lygybės 2006. „Pagrindinių žinių“ dokumente daug dėmesio skiriama socialinei Lisabonos strategijos dimensijai. Teigiama, kad atnaujintos Lisabonos strategijos įgyvendinimas turi užtikrinti, kad progresas vyktų lygiagrečiai užimtumo skatinimo, konkurencingumo ir socialinės sanglaudos srityse. Tam, kad būtų užtikrintas Europos socialinio modelio gyvybingumas, reikalingos didesnės pastangos skatinant ekonominį augimą, aukštesnį užimtumo lygį bei produktyvumą tuo pačiu stiprinant socialinę aprėptį ir socialinę apsaugą. Socialinė partnerystė yra ypač svarbi, siekiant efektyviai įgyvendinti pasirinktas priemones užimtumo ir socialinės politikos srityse. Ministrams buvo pateikta informacija apie Europos Užimtumo ir Socialinės apsaugos komitetų veiklos programas 2006 metams. Pasiektas bendras pritarimas Pasiūlymui dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems bendrijoje (2005 m. įvairūs pakeitimai). Buvo išklausyta informacija apie Komisijos pranešimą dėl 2003 m. Stojimo sutartyje išdėstytų pereinamojo laikotarpio priemonių laisvo darbuotojų judėjimo srityje. Europos Komisijos pranešime daroma išvada, kad naujųjų šalių narių darbo jėgos judėjimas, atsivėrus sienoms, iš esmės buvo naudingas, ypač toms šalims, kurios netaikė pereinamųjų laikotarpių, t. y. Didžiajai Britanijai, Airijai ir Švedijai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėtos šalys-narės pasižymi sparčiu ekonominiu augimu, sumažėjusiu nedarbu ir didesniu užimtumu. Tuo tarpu, šalys-narės, taikiusios apribojimus, galėjo susidurti su šalutiniais suvaržymų efektais – nelegaliu darbu ir kt. Posėdyje Is– – – –
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 161
panijos, Portugalijos ir Suomijos ministrai informavo, kad jų valstybėse nacionaliniu mastu buvo nuspręsta nebetaikyti apribojimų laisvam darbo jėgos judėjimui iš naujųjų ES valstybių narių. Vokietija, Danija, Belgija, Austrija ir Prancūzija pateikė informaciją, kad jų Vyriausybės nusprendė pratęsti apribojimų taikymą dar trejiems metams. Per tuos metus padėtis bus stebima, atskiruose sektoriuose galimi tam tikri palengvinimai ir apribojimų panaikinimai, tačiau priėjimas prie darbo rinkos nebus visiškai laisvas.
2006 m. birželio 1 d. vykusiame Tarybos posėdyje buvo aptarti šie klausimai: Pratęsiant iš esmės visų sričių ministrų tarybos posėdžiuose vykusias diskusijas, ministrai keitėsi nuomonėmis dėl tvarios plėtros strategijos peržiūros. Pasisakymuose buvo atkreipiamas dėmesys į globalizacijos, demografinius iššūkius, pabrėžiama būtinybė skirti reikiamą dėmesį socialinės sanglaudos, skurdo mažinimo klausimams, nustatyti aiškius ryšius tarp Lisabonos ir Tvaraus vystymosi strategijų, kad jos viena kitą stiprintų. Ministrai taip pat pabrėžė ypatingą abipusio ryšio su piliečiais svarbą, jų įtraukimą tiek kuriant strategijas ir priemones, tiek ir suteikiant jiems realią galimybę pasinaudoti pozityviais tų priemonių įgyvendinimo rezultatais. Ministrams tvirtinti taip pat buvo pateikta bendra Užimtumo komiteto ir Socialinės apsaugos komiteto nuomonė apie Tvaraus vystymosi strategijos peržiūrą, kurioje teigiama, kad pagrindinis šios strategijos tikslas turėtų būti – sukurti socialiai integruotą visuomenę su daugiau ir geresnių darbo vietų. Šiai nuomonei buvo pritarta bendru sutarimu. Ministrai išklausė Komisijos ir Socialinės apsaugos komiteto pirmininko pateiktą informaciją apie Komisijos komunikatą „Lisabonos strategijos įgyvendinimas: visuotinės svarbos socialinės paslaugos Europos Sąjungoje“. Vienas iš Komunikato tikslų – Europos lygmeniu atsižvelgti į ypatingą socialinių paslaugų pobūdį ir išsiaiškinti, kokios Bendrijos taisyklės taikomos šioms paslaugoms. Europos Sąjungoje vis didesnė socialinių paslaugų dalis patenka į Bendrijos taisyklių, reglamentuojančių vidaus rinką ir konkurenciją, taikymo sritį. Dalyvaujant ES, skatinama geriau panaudoti paprastai ribotus socialinei politikai skirtus biudžeto išteklius, didinti teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę. Socialinių paslaugų sritis specifinė tuo, kad pusiausvyros riba tarp bendrų europinių interesų ir subsidiarumo principo gana sunkiai nustatoma, todėl prieš imantis konkrečių veiksmų reikalingos plačios ir argumentuos diskusijos. Konsultacijos bus tęsiamos toliau ir bus sprendžiama, ar šiai sričiai reglamentuoti ES lygiu reikės teisės akto, ar bus apsiribota tik rekomendacinio pobūdžio priemonėmis. Ministrai bendru sutarimu patvirtino dalinį bendrą požiūrį dėl dokumentų, susijusių su socialinės apsaugos sistemų koordinavimo peržiūra: Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įgyvendinančio reglamentą 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo papildančio reglamentą Nr.883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir nustatančio XI priedo turinį. Šie dokumentai nustato tam tikras ankstesnių teisės aktų įgyvendinimo nuostatas ir turi būti patvirtinti, kad socialinės apsaugos sistemų koordinavimas būtų pradėtas vykdyti pagal naujas taisykles, įtvirtintas 2004 metų naujajame Reglamente dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Ministrai pasiekė politinį susitarimą dėl reglamento, kuriuo siūloma įsteigti Europos lyčių lygybės institutą. Jis būtų skirtas padėti Bendrijos institucijoms, ypač Komisijai, taip pat šalims narėms kovoti prieš diskriminaciją lyties pagrindu, skatinti lyčių lygybę, atkreipti ES piliečių dėmesį – – – –
Narystė Europos Sąjungoje
162 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
į šiuos klausimus. Siūlomos instituto funkcijos: kaupti, sisteminti, analizuoti ir platinti objektyvią, patikimą ir palyginamą informaciją lyčių lygybės klausimais, įskaitant tyrimų rezultatus, surinktus iš ES šalių, Bendrijų institucijų, kitų institucijų, nevyriausybinių organizacijų; rengti metodus, kaip gerinti informacijos palyginamumą, objektyvumą, patikimumą, nustatant kriterijus informacijos nuoseklumui ir darnai; rengti, analizuoti ir vertinti metodologinius instrumentus, tuo remiant lyčių lygybės integravimą visose Bendrijų politikos srityse; atlikti Lyčių lygybės padėties Europoje apžvalgas, kasmet publikuoti Instituto veiklos ataskaitas; organizuoti ekspertų susitikimus, skirtus tyrimams plėtoti, organizuoti konferencijas, kampanijas, apskrituosius stalus, seminarus ir susitikimus Europos lygmeniu. Instituto darbo programa atitiks Bendrijų prioritetus ir Komisijos darbų programą, įskaitant darbą su statistika ir tyrimais. Lietuva vykdė aktyvią informacinę kampaniją, siekdama, kad instituto būstinė būtų įsteigta Vilniuje. Ministrai vienbalsiai pritarė Tarybos išvadų projektui dėl valstybių narių ir ES institucijų vykdomo Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo peržiūros sveikatos srityje. Dėmesys buvo skiriamas lyčių aspektui sveikatos politikoje. Valstybės narės išvadose raginamos toliau derinti laiku parengiamų, patikimų, palyginamų duomenų, suskirstytų pagal lytį ir amžių, rinkimą, kaupimą ir platinimą, telkti dėmesį į Pekino veiksmų platformoje paminėtas svarbiausias sritis bei reguliariai peržiūrėti pasiektą pažangą. Buvo išklausyta ir bendru sutarimu patvirtinta Užimtumo ir Socialinės apsaugos komitetų nuomonė, kurioje aptariami pagrindiniai darbo rinkos lankstumo ir užimtumo saugumo (angl. flexicurity) elementai bei pateikiamos bendrojo pobūdžio rekomendacijos, kaip galima būtų taikyti šias priemones, siekiant efektyvesnės valstybių narių užimtumo politikos įgyvendinant Lisabonos strategiją. Ypatingai buvo pabrėžiamas socialinių partnerių vaidmuo įgyvendinant lankstumo ir saugumo darbo rinkoje priemones bei tolesnio šio reiškinio tyrinėjimo ir diskusijų būtinybė. Ministrai išklausė Komisijos ir Pirmininkaujančios valstybės pateiktą informaciją apie Pasiūlymo dėl direktyvos dėl papildomų pensijų teisių perkeliamumo gerinimo svarstymą. Direktyvos tikslas – palengvinti darbuotojų laisvą judėjimą ir jų profesinį mobilumą pačioje valstybėje narėje, sumažinant suvaržymus, nustatytus papildomas pensijų schemas reglamentuojančiose taisyklėse valstybėse narėse. Diskusijos darbo grupėje bus tęsiamos toliau, nes dar yra likę nemažai nesuderintų klausimų. Kai kurios valstybės narės ir tarybos posėdžio metu išreiškė abejones dėl atskirų direktyvos nuostatų reikalingumo, tačiau ministrai jokių sprendimų nepriėmė. Darbas bus tęsiamas toliau. Vienbalsiai pritarta sprendimui dėl Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programos PROGRESS įsteigimo. Šiuo teisės akto projektu 2007 m. bus apjungtos į vieną keturios šiuo metu vykdomos užimtumo ir socialinių reikalų Bendrijų programos, tuo suvienijant ir koordinuojant pastangas siekiant Lisabonos tikslų socialinės ir užimtumo politikos srityse. Programa, veiksianti 2007–2013 metų laikotarpiu, bus padalyta į 5 skyrius, atitinkančius 5 pagrindines veiklos sritis: užimtumo, socialinės apsaugos ir aprėpties, darbo santykių ir sąlygų, diskriminavimo draudimo ir įvairovės skatinimo politikos, lyčių lygybės. Tikimasi, kad programos įgyvendinimas teigiamai paveiks įvairias interesų grupes, socialinius partnerius numatytų priemonių pagalba ypač skatinant užimtumą, gerinant darbo sąlygas; turės netiesioginės įtakos visoms gyventojų grupėms per efektyvesnį darbo ir socialinės apsaugos politikos formavimą bei įgyvendinimą pasinaudojant geriausia patirtimi; turės teigiamos įtakos vyrų ir moterų lygybei, socialiai pažeidžiamų grupių padėčiai. Galutiniame sprendimo projekte, kuris buvo patvir– – – –
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 163
tintas Taryboje, atsispindi kompromiso tarp valstybių narių ir ES institucijų rezultatai. Pateiktas toks programos biudžeto paskirstymas atskiroms sritims: užimtumui – 23 procentai, socialinei apsaugai ir aprėpčiai – 30 procentų, darbo sąlygoms – 10 procentų, diskriminavimo draudimui ir įvairovei – 23 procentai, lyčių lygybei – 12 procentų. Galutinis sprendimas dėl PROGRESS programos finansinių išteklių procentinio paskirstymo atitinka derybose deklaruotus Lietuvos siekius, nes Lietuvos nusistatytoms prioritetinėms sritims – užimtumo ir socialinės apsaugos bei aprėpties – skirta didesnė procentinė finansinių išteklių išraiška negu buvo numatyta pirminiame Komisijos siūlyme. Ministrai vienbalsiai pritarė sprendimui, pratęsiančiam 2005 metais patvirtintų Užimtumo gairių galiojimą 2006 metais.
2006 m. lapkričio 30 d. vykusiame ministrų tarybos posėdyje buvo aptarti šie klausimai: Buvo priimtas sprendimas dėl Europos lyčių lygybės instituto steigimo Lietuvoje. Vyko ministrų diskusija dėl Žaliosios knygos „Darbo teisės modernizavimas siekiant spręsti XXI amžiaus problemas“. Žaliosios knygos tikslas – inicijuoti platų konsultacijų su ES visuomene procesą apie tai, kaip turi būti atnaujinta ir reformuota darbo teisė norint paskatinti didesnį darbuotojų ir įmonių prisitaikomumą prie pokyčių ir tuo pačiu užtikrinti didesnę socialinę sanglaudą ES. Žalioji knyga remiasi idėja, kad ES valstybių narių darbo rinkos susiduria su problemomis, kai reikia suderinti didesnį lankstumą su būtinybe užtikrinti socialinį saugumą. Keliant Žaliojoje knygoje nurodytus klausimus, siekiama sužinoti valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir visos visuomenės nuomonę apie tai, kokį vaidmenį gali atlikti darbo teisė įgyvendinant lankstumo ir saugumo (flexicurity) darbo rinkoje užtikrinimo priemones ir tuo būdu kuriant darbo rinką, kuri yra sąžiningesnė, labiau atliepianti tiek darbuotojų, tiek darbdavių poreikius, ir tuo pačiu prisidedanti prie Europos konkurencingumo didinimo. Valstybės narės prašomos įvertinti dabartinę situaciją ES ir jų nacionalinėse darbo rinkose bei nurodyti būsimų reformų poreikį, prioritetines kryptis, priemones. Taip pat keliami atskirų darbo santykių sričių diskusiniai klausimai – laikinųjų darbuotojų darbo sąlygos; darbo laiko reguliavimas; darbuotojų mobilumas; nelegalaus darbo problema; socialinio dialogo plėtra ir kt. Viešos diskusijos dėl Žaliosios knygos vyko iki 2007 metų kovo pabaigos. Atsižvelgdama į diskusijų rezultatus, Komisija pateiks komunikatą, kuriame bus nustatytos darbo teisės ES reformos gairės, kurios gali paskatinti teisės aktų ar kitų teisinės galios neturinčių dokumentų priėmimą. Buvo patvirtintos Tarybos išvados dėl tinkamo darbo. Jos parengtos remiantis 2006 m. gegužės mėn. Komisijos pateiktu komunikatu „Skatinti tinkamą darbą visiems – ES indėlis įgyvendinant tinkamo darbo pasaulyje darbotvarkę“. Išvadose pabrėžiama ypatinga socialinių partnerių, verslo bendruomenės ir kuo platesnės pilietinės visuomenės įsitraukimo į iniciatyvų susijusių su tinkamu darbu reikšmė. Taip pat akcentuojamas ypatingas tarptautinių organizacijų, ypač Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) vaidmuo tinkamo darbo skatinimo procese. Taryba išreiškia paramą TDO vykdomoms programoms tinkamo darbo srityje, taip pat pabrėžia TDO konvencijų ratifikavimo ir įgyvendinimo svarbą. Skatinama sistemiškai atsižvelgti į TDO pateikiamas išvadas ES tarptautiniuose santykiuose. Tarybos išvadose pabrėžiama ne tik tinkamo darbo svarba ES valstybėse, bet taip pat ir kaimyninėse šalyse ir kituose pasaulio regionuose. Išvadose Taryba skatina iniciatyvų ir veiksmų, siekiant tinkamo darbo, tąsą ir sveikina Komisijos ketinimą parengti Komunikatą dėl tinkamo darbo pratęsiančią ataskaitą iki 2008 m. vasaros.

– –

Narystė Europos Sąjungoje
164 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Buvo aptariami ES veiksmai siekiant spręsti globalizacijos bei demografinių pokyčių keliamas problemas. Šis klausimas buvo prioritetinis socialinės ir užimtumo politikos srityse Suomijos pirmininkavimo ES metu 2006 m. II pusmetyje. Ministrų informacijai ir patvirtinimui buvo pateiktos dviejų strateginių šių sričių komitetų – Užimtumo ir Socialinės apsaugos – parengti dokumentai, kuriuose aptariama dabartinė padėtis bei nurodomos priemonės globalizacijos bei demografinių pokyčių keliamoms problemoms spręsti: a) Užimtumo komiteto nuomonė dėl Darbo našumo didinimo ir daugiau bei geresnių darbo vietų sukūrimo, taip pat ir darbo rinkos nuošalyje likusiems asmenims. Dokumente pažymima, kad nors ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu darbo našumas ir užimtumas plėtojasi kartu, trumpalaikėje perspektyvoje siekiama kompromiso tarp darbo našumo didėjimo ir darbo rinkoje pažeidžiamų asmenų užimtumo didinimo. Tam, kad senstanti ir ekonomiškai atvira Europa nuosekliai plėtotųsi, būtina, kad 30 milijonų žmonių būtų pilnai integruoti į darbo rinką. Atsižvelgiant į ES valstybių narių teigiamos politinės praktikos analizę, dokumente pateikti pasiūlymai dėl politikos priemonių, skatinančių tiek darbo našumo augimą, tiek daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimą darnioje visuomenėje. b) Komisijos komunikatas „Demografinė Europos ateitis – nuo iššūkių prie galimybių“ – Komisijos Socialinės apsaugos komiteto nuomonė apie šį dokumentą. Komisijos komunikate apibendrinami Žaliosios knygos dėl demografinių pokyčių Europoje inicijuotos diskusijos rezultatai. Komunikate akcentuojamos valstybių narių galimybės spręsti mažėjančios darbo jėgos ir gyventojų senėjimo sukeliamas problemas. Išskiriamos penkios konkrečių veiksmų, kurie turėtų padėti valstybėms narėms prisitaikyti prie demografinių pokyčių, sritys: Padėti žmonėms derinti profesinį, šeimos ir asmeninį gyvenimą taip, kad būsimieji tėvai galėtų auginti tiek vaikų, kiek jie nori; Gerinti pagyvenusių žmonių įsidarbinimo galimybes; Didinti produktyvumą ir konkurencingumą vertinant pagyvenusių ir jaunų darbuotojų indėlį; Pajungti teigiamą migracijos poveikį darbo rinkai. Užtikrinti valstybės finansų stabilumą taip garantuojant ilgalaikę socialinę apsaugą. Socialinės apsaugos komitetas, pateikdamas savo nuomonę, sveikina Komisijos komunikatą bei teigia, kad sutinka su pagrindinėmis jame pateikiamomis išvadomis. Komitetas pažymi, kad visuomenės senėjimas sąlygoja ne tik ekonominius, bet ir socialinius bei kultūrinius iššūkius. Iš kitos pusės, gyvenimo trukmės ilgėjimas suteikia naujas galimybes vyresnio amžiaus žmonėms. Tam, kad būtų išnaudotas jų turimas potencialas jų pačių, šeimų ir visuomenės gerovei didinti, reikalinga gerai apgalvota socialinė politika ir efektyvus jos priemonių kompleksas. Reformos siekiant nustatytų tikslų, ypač tų, kurie susiję su vaikų priežiūros prieinamumo plėtra, vyresniojo amžiaus žmonių užimtumo didinimu bei skurdo mažinimu, yra ypač svarbios šiame kontekste. Tarp konkrečių politikos sričių, kuriose reikalinga imtis valstybių-narių veiksmų minimos šios: asmeninio ir darbinio gyvenimo derinimo svarba, lyčių lygybės užtikrinimas ir šioje srityje egzistuojančių stereotipų griovimas, jaunų žmonių įtraukimas į darbo rinką, švietimą, investavimas į vaikų mokymą ir auklėjimą, socialinės aprėpties didinimas, migrantų integracija, pensijų sistemų reformų poreikis ir kt. Patvirtintos Tarybos išvados dėl Valstybių narių ir ES institucijų vykdomo Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo peržiūros. Vykdant 1995 m. JT pasaulinėje moterų konferencijoje priimtą Pekino veiksmų platformą, kasmet yra pateikiama jos įgyvendinimo apžvalga, pasirenkant – • • • • • –
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 165
vieną iš dvylikos sričių. Pirmininkavusi Suomija nusprendė nagrinėti institucinių mechanizmų klausimą ir parengė pranešimą bei trijų rodiklių grupę. Išvadose siūloma nustatyti tris kiekybinius ir kokybinius rodiklius šios Pekino veiksmų platformos kritinės srities įgyvendinimo efektyvumui vertinti: 1. Vyriausybės atsakomybės skatinti lyčių lygybę padėtis; 2. Vyriausybinio Lyčių lygybės padalinio personalas ir nepriklausomos tarnybos lygaus vyrų ir moterų traktavimo skatinimui personalas; 3. Lyčių aspekto integravimas.
Patvirtintos Tarybos išvados dėl vyrų ir lyčių lygybės. Išvados yra skirtos vyrų dalyvavimo siekiant lyčių lygybės tikslų skatinimo pagrindinėms kryptims apibrėžti. Valstybės narės raginamos kreipti dėmesį į lyčių lygybės skatinimą, vyrų vaidmenį šiame procese, skatinti diskusijas ir informacijos apie lyčių stereotipus vyrų ir moterų santykiuose sklaidą, vyrų didesnį dalyvavimą skatinant lyčių lygybę. Taip pat kviečia būsimąjį Europos lyčių lygybės institutą ir nacionalines lyčių lygybės institucijas tirti, kaip įvairios aplinkybės, galimybės, egzistuojančios struktūros ir politinės priemonės įtakoja tiek vyrų, tiek moterų padėtį. Taryba pripažįsta ir šeimos bei asmeninio gyvenimo derinimo, vaikų interesų paisymo svarbą, socialinių partnerių vaidmenį šiame procese. Valstybės narės ir Komisija kviečiamos identifikuoti ir įvardyti, kokie iššūkiai ir problemos gali iškilti planuojant ateities veiklas lyčių lygybės užtikrinimo procese, inicijuoti mokslinius tyrimus, apsikeitimą gera praktika ir patirtimi, ypač skatinant aktyvų vyrų dalyvavimą. Pritarta Iš dalies pakeistam pasiūlymui dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo, 2007–2013 m. laikotarpiui nustatančio specialiąją programą „Kova su smurtu (Daphne), kuri yra bendrosios programos „Pagrindinės teisės ir teisingumas“ dalis. Sprendimu patvirtinama 2007–2013 metams speciali programa „Kova su smurtu (Daphne III)”, kuri yra programos „Pagrindinės teisės ir teisingumas“ dalis. Numatyta, kad Programos pagrindu būtų remiami šie veiksmai: Komisijos specialieji veiksmai: moksliniai tyrimai, apžvalgos, nuomonių apklausos, bendrų metodologijų formavimas, seminarai, konferencijos, ekspertų susitikimai, viešųjų renginių ir kampanijų organizavimas, analitinė, monitoringo ir vertinamieji veiksmai ir kt.; Finansinė parama specifiniams daugiašaliams (dalyvaujant mažiausiai 3 valstybėms-narėms) projektams pagal Bendrijos metinėse veiklos programose nustatytas sąlygas; Finansinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai siekiant bendrų programos tikslų įgyvendinimo pagal metinėse veiklos programose nustatytas sąlygas; Tikslinė išmoka kofinansavimo išlaidoms, susijusioms su nuolatine Europos federacijos dingusiems ir seksualiai išnaudotiems vaikams programa, kuria laikomasi bendrojo Europos interesų tikslo vaiko teisių ir apsaugos srityje. Programa skirta visoms asmenų grupėms, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi su smurtu, t. y. smurto aukoms, jaunimui, pažeidžiamoms grupėms, taip pat mokytojams, socialiniam darbuotojams, vietinės ir nacionalinės valdžios institucijoms, medicinos, teisėsaugos darbuotojams ir kt. Toliau buvo tęsiamos diskusijos dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl teisių į papildomą pensiją perkeliamumo gerinimo. Direktyvos tikslas – palengvinti darbuotojų laisvą judėjimą ir jų profesinį mobilumą pačioje valstybėje narėje, sumažinant suvaržy– – • • • • –
Narystė Europos Sąjungoje
166 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
mus, nustatytus papildomas pensijų schemas reglamentuojančiose taisyklėse valstybėse narėse. Direktyva siekiama užtikrinti papildomų pensinių teisių perkeliamumą, apimantį tokių teisių įgijimą, išsaugojimą ir perkėlimą darbo santykių nutraukimo atveju. Direktyva taikoma papildomų pensijų schemoms, išskyrus tas, kurioms taikomas Tarybos reglamentas 1408/71. Direktyvos projektas nustato reikalavimą pensijų schemos valdytojui tinkamai paaiškinti, kaip darbo santykių nutraukimą gali paveikti dalyvio papildomas pensijų teises. Direktyvos projektas numato galimybę valstybei pailginti direktyvos įgyvendinimo laikotarpį iki 10 metų. Šis klausimas aktualus tik senosios valstybėms narėms, turinčioms profesines pensijų schemas, kuriose veikia griežti reikalavimai jų nariams. Direktyvos projekte taip pat numatyta, kad direktyvos reikalavimai šalies nuožiūra gali būti netaikomi atitinkamoms nacionalinėms specifinėms papildomų pensijų schemoms. Valstybių narių ministrai diskusijoje pareiškė nuomones dėl problematiškiausio – pensijinių teisių perkeliamumo reglamentavimo klausimo, o apibendrindama diskusiją pirmininkė teigė, kad dauguma ministrų mano, jog perkeliamumo nuostatų siūlomoje direktyvoje nereikėtų. Šis klausimas turėtų būti reglamentuojamas remiantis savanoriškumo principu.
6.1.2.2. ES Švietimo, jaunimo, kultūros ministrų taryba
Šios formacijos ministrų tarybos posėdžiuose paprastai dalyvauja po kelis kiekvienos ES valstybės-narės ministrus, kadangi taryboje svarstomi klausimai apima tris sritis – švietimą, kultūrą ir jaunimo politiką. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal kompetenciją atsakinga už jaunimo politikos klausimus. 2006 m. vasario 21 d. vykusiame tarybos posėdyje buvo patvirtintos Tarybos išvados dėl Europos jaunimo pakto įgyvendinimo. Šis dokumentas skirtas apžvelgti Europos jaunimo pakto įgyvendinimo efektyvumą bei nurodyti gaires tolimesniam progresui. Dokumento esmę sudaro kreipimasis į Vadovų Tarybą, kviečiant ją skatinti tolesnę pažangą jaunimui skirtų priemonių srityje, įgyvendinant Lisabonos strategijoje numatytą Europos jaunimo paktą. Vadovų Taryba kviečiama paraginti valstybes nares, rengiant nacionalines reformų programas, ir Komisiją jos metinėje pažangos ataskaitoje sistemingiau ir pastebimiau teikti informaciją apie Lisabonos strategijoje numatytą paktą. Remiantis Komisijos komunikatu Pavasario Europos Vadovų tarybai „Laikas judėti sparčiau – nauja partnerystė siekiant augimo ir užimtumo“ vyko ministrų diskusija apie tai, kaip jaunimo politikos dimensija galėtų būti geriau atspindėta Lisabonos strategijos įgyvendinimo procese. 2006 m. lapkričio 13 d. vykusiame posėdyje buvo priimta Tarybos rezoliucija dėl jaunimo dalyvavimo ir informavimo aktyviam jo Europos pilietiškumui skatinti bendrų tikslų įgyvendinimo. Dokumente pabrėžiama, kad bendrieji prioritetai dėl jaunų žmonių dalyvavimo ir informavimo davė poveikį nacionalinei jaunimo politikai ir išlieka itin svarbūs skatinant jaunų žmonių aktyvų pilietiškumą. Pabrėžiama, kad svarbus yra jaunimo organizacijų vaidmuo skatinant jaunimo dalyvavimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad aktyvus pilietiškumas turėtų apimti ne tik socialines ir politines dimensijas, bet ir kultūrinius, ekonominius ir technologinius aspektus; o atviras koordinavimo metodas jaunimo srityje turėtų būti sustiprintas įgyvendinant bendruosius tikslus, vystant nacionalines jaunimo politikos programas ir strategijas. Vyko pasikeitimas nuomonėmis tema „Geresnis jaunimo reikalų supratimas ir išmanymas“ pagal pirmininkaujančios valstybės pateiktus
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 167
klausimus. Ministrų buvo prašoma pareikšti nuomonę, kaip visų lygių politikai gali veiksmingai panaudoti mokslinių tyrimų jaunimo srityje rezultatus bei kaip mokslo darbuotojai galėtų geriausiai prisidėti prie ES jaunimo politikos plėtojimo. Ministrai savo pasisakymuose pabrėžė šiuos aspektus: tyrimai turi būti nukreipiami į tas sritis, kurios aktualiausios jaunimui; tyrimų temos turi būti tiksliai apibrėžtos, jų rezultatai pristatyti plačiajai visuomenei, institucijoms, priimančioms sprendimus; svarbus atitinkamų nacionalinių tinklų ir duomenų bazių sukūrimas,; reikalinga nuodugni tyrimų rezultatų analizė, jų palyginamumas; reikšmingas pasikeitimas šalių „gera patirtimi“; reikalingas statistinių duomenų panaudojimas geresniam jaunimo situacijos supratimui nacionaliniu lygmeniu ir Europos lygmeniu, bendradarbiaujant su EUROSTAT; svarbus jaunimo dalyvavimas visuose su jaunimo klausimais susijusiuose procesuose, struktūrizuotas dialogas tarp atitinkamų valdžios institucijų ir jaunimo organizacijų.
6.1.3. Europos lyčių lygybės instituto Lietuvoje steigimas
Įgyvendindama vieną iš bendrųjų ES politikos tikslų 2006 metais – siekti, kad Lietuvoje būtų įsteigtos kai kurios ES agentūros ar jų padaliniai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bendradarbiaudama su Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos Nuolatine atstovybe ES, aktyviai siekė, kad Lietuvoje būtų įsteigta vienos iš naujai kuriamų ES agentūrų – Europos lyčių lygybės instituto – būstinė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, dalyvaudami įvairių šalių-narių bei europinių komitetų, darbo grupių veikloje, konferencijų, seminarų, kitų susitikimų metu propagavo nuostatą, jog Lietuva, kaip valstybė, puikiai tinka šiam Institutui steigti. Buvo parengta išsami medžiaga apie Lietuvos pasiekimus lyčių lygybės klausimais, argumentacija dėl Lietuvos kaip valstybės, tinkančios šiam Institutui įsteigti, ši medžiaga buvo išplatinta ES šalių ambasadoms, kitoms atsakingoms ES institucijoms. 2004 metais pradėti konkretūs veiksmai dėl Instituto steigimo Lietuvoje, 2006 metais maksimaliai suintensyvėjo. 2006 m. gruodžio 1 d. vykusio ES Užimtumo ir socialinės politikos ministrų tarybos posėdžio metu valstybių narių ministrai vienbalsiai pritarė Europos lyčių lygybės instituto steigimui Lietuvoje.
6.1.4. Lietuvos narystės ES įsipareigojimų vykdymas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuosekliai vykdo narystės ES įsipareigojimus socialinės politikos ir užimtumo srityse. Ministerijos tarnautojai nuolat dalyvauja ES institucijų veikloje svarstant ES teisės aktų projektus, aptariant jų įgyvendinimo galimybes ir praktiką. Atsižvelgiant į naujai priimtas ES direktyvas ir kitus teisės aktus, nuolat atnaujinamas ES direktyvų perkėlimo ir teisės įgyvendinimo planas, rengiami nacionaliniai teisės aktai, kuriais į Lietuvos teisinę sistemą perkeliamos ES direktyvų nuostatos. • • • • • • •
Narystė Europos Sąjungoje
168 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tarnautojai per 2006 metus aktyviai dalyvavo ES Tarybos darbo grupių ir komitetų posėdžiuose, kuriuose buvo pristatoma Lietuvos pozicija dėl svarstomų klausimų: dalyvauta Socialinių klausimų darbo grupės, Jaunimo klausimų darbo grupės ir Užimtumo komiteto, Socialinės apsaugos komiteto posėdžiuose. Tarp svarbiausių aptartų klausimų galima būtų išskirti derybas dėl direktyvos dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, PROGRESS programos įsteigimo, reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pakeitimų, Europos lyčių lygybės instituto steigimo reglamento ir kt. Aktyviai dalyvauta ir Komisijos organizuojamuose komitetų posėdžiuose, kuriuose prižiūrimas strategijų, programų įgyvendinimas, finansinių įsipareigojimų vykdymas ir svarstomi kiti aktualūs klausimai. Ministerijos tarnautojai dalyvavo iš viso 43 tokiuose posėdžiuose. Daugiausiai vyko Europos socialinio fondo ir Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL vadovaujančiųjų institucijų koordinacinių susitikimų, dalyvauta Europos pabėgėlių reikalų fondo komiteto, Prieglobsčio darbo grupės, Aukšto lygio darbo grupės jungtinės socialinės atsakomybės klausimams, Aukšto lygio narių atstovų grupės neįgaliųjų reikalams, Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos bei patariamojo komiteto, Užimtumo skatinimo priemonių patariamojo komiteto, Asmeninių apsaugos priemonių ekspertų darbo grupės, Vyrų ir moterų lygių galimybių patariamojo komiteto, Darbuotojų judėjimo laisvės patariamojo komiteto ir kitų institucijų darbe. Lietuvos atstovai taip pat dalyvavo Europos gyvenimo ir darbo gerinimo fondo bei Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros valdymo tarybų posėdžiuose. ES direktyvų perkėlimo ir teisės įgyvendinimo planai rengiami naudojantis LINESIS, šioje sistemoje registruojami ir įrašai apie teisės aktų perkėlimo ir įgyvendinimo etapus. Atsižvelgiant į naujai priimtas ES direktyvas ir kitus teisės aktus, nuolat atnaujinamas ES direktyvų perkėlimo ir teisės įgyvendinimo planas, rengiami nacionaliniai teisės aktai, kuriais į Lietuvos teisinę sistemą perkeliamos ES direktyvų nuostatos. Bendradarbiaujant su ministerijos padaliniais parengiami pasiūlymai dėl ES teisės aktų perkėlimo ir įgyvendinimo, kurie užregistruojami ir kaupiami LINESIS duomenų bazėje, kartu vykdoma ES teisės aktų peržiūros kontrolė. Vyksta nuolatinis užregistruotų priemonių įgyvendinimo monitoringas, t.y. kartą per mėnesį ministerija pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai standartizuoto pobūdžio informaciją apie priemonių vykdymą. 2006 metais buvo rengiami ir įgyvendinami šių direktyvų perkėlimo planai: 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija), 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB dėl mašinų, iš dalies keičianti Direktyvą 95/16/EB (nauja redakcija), 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/25/EB dėl būtiniausių sveikatos ir saugos reikalavimų, susijusių su fizikinių veiksnių (dirbtinės optinės spinduliuotės) keliama rizika darbuotojams, 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių bei paslaugų teikimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal savo kompetenciją priimtus reglamentus, direktyvas ir kitus ES teisės aktus perkeliančius nacionalinius teisės aktus, notifikuoja Europos Komisijai per Nacionalinių įgyvendinimo priemonių notifikavimo bazę.
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 169
6.1.5. Dalyvavimas Europos teisminių institucijų veikloje
Lietuva, tapusi ES nare, įgijo teisę aktyviai reikštis ES teisminėse institucijose, t. y. Europos Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme. 2006 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išanalizavo gausų Europos Teisingumo Teisme svarstomų bylų kiekį. 2006 m. spalio mėn. ministerija kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), o taip pat Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ nusprendė pateikti pastabas ETT nagrinėjamoje byloje C-303/06 S. Coleman prieš Attridge Law ir Stewe Law dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus. Šioje byloje yra keliami klausimai, ar Direktyva 2000/78/EB suteikia apsaugą nuo tiesioginio diskriminavimo ir priekabiavimo tik patiems direktyvoje nurodytiems asmenims (konkrečiai šioje byloje – neįgaliesiems), ar taip pat ir darbuotojams, kurie nors nėra patys neįgalūs, bet dėl jų ryšio su neįgaliu asmeniu jiems sudaromos nepalankesnės sąlygos ir jie patiria priekabiavimą. Kadangi byloje keliami Direktyvos interpretavimo klausimai turės lemiamos įtakos neįgaliųjų asmenų padėčiai visoje ES, buvo nuspręsta pateikti pastabas. Lietuvos Respublika rašytinėse pastabose pažymėjo, jog direktyvoje pateiktas diskriminacijos apibrėžimas turi būti aiškinamas plečiamai ir turi apimti ne tik pačius asmenis, kurie patenka į tam tikrais pagrindais apibrėžtą grupę, bet taip pat ir su jais susijusius asmenis.
6.1.6. MISSOC veikla
MISSOC informacinė sistema teikia pagrindinę informaciją apie socialinę apsaugą Europos Sąjungos valstybėse-narėse, Šveicarijoje ir šalyse, kurios priklauso Europos ekonominei erdvei. Šią informacinę sistemą sudaro MISSOC lyginamosios lentelės, MISSOC-Info leidinys. Sistema veikia anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis ir atnaujinama du kartus per metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dalyvauja MISSOC veikloje nuo 2003 m. gruodžio mėnesio. 2006 m. sausio ir liepos mėnesiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kaip ir kitos Europos Sąjungos narių atsakingosios institucijos, pateikė naujausią informaciją apie savo šalies socialinę apsaugą MISSOC (Europos Sąjungos abipusio informavimo apie socialinę apsaugą sistema) lentelėms. Šiuo metu MISSOC interneto puslapyje yra 2006 m. sausio 1 dienos informacija apie Lietuvos socialinę apsaugą. Liepos mėnesio informacija apie Lietuvą MISSOC interneto puslapyje1 bus skelbiama šiek tiek vėliau, išvertus tekstą į anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Priminsime, kad MISSOC lyginamąsias lenteles sudaro dvylika dalių: I Finansavimas; II Sveikatos priežiūra; III Ligos išmoka; IV Motinystė; V Invalidumas; VI Senatvė; VII Našliai ir našlaičiai; VIII Nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos; IX Šeimos išmokos; X Nedarbas; XI Pakankamų lėšų garantavimas; XII Ilgalaikė priežiūra. Lentelių pradžioje glaustai pristatoma kiekvienos šalies socialinės apsaugos struktūra, pateikiamos schemos. Lentelių priede kiekviena šalis apibūdina savarankiškai dirbančiųjų socialinę apsaugą. 2006 m. sausio mėn. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė du pranešimus MISSOC-Info leidiniui: metinį pranešimą apie esminius pokyčius Lietuvos socialinėje politikoje 2005 1 http://europa.eu.int/comm/employment_social/missoc/index_en.html.
Narystė Europos Sąjungoje
170 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
metais ir kartu su Sveikatos apsaugos ministerija medžiagą apie ilgalaikės priežiūros socialinę apsaugą. MISSOC-Info leidinio paskirtis – plačiau susipažinti su šalių socialinės apsaugos sistemomis. Apibendrinus visų šalių informaciją, šie pranešimai teikiami Europos Komisijai. MISSOC-Info leidinys išeina du kartus per metus: vieną jo dalį sudaro šalių metiniai pranešimai apie esminius pokyčius jų socialinėje apsaugoje, kitą jo dalį sudaro išsami šalių informaciją apie iš anksto suderintą aktualią temą, pvz. sveikatos priežiūros įkainių, socialinės apsaugos finansavimo ir kt. MISSOC-Info medžiaga taip pat skelbiama minėtame MISSOC interneto puslapyje. Kasmet du kartus per metus rengiami MISSOC susitikimai tuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujančioje šalyje. Šiuose susitikimuose dalyvauja visų šalių-MISSOC narių paskirti nuolatiniai atstovai, Europos Komisijos atstovai, tarptautinių organizacijų stebėtojai. Per MISSOC susitikimus susipažįstama su šalių siųsta medžiaga, derinamos sąvokos, klausomi pranešimai ir aptariami svarbiausi socialinės apsaugos pokyčiai bei tendencijos dalyvaujančių šalių nacionalinėje teisėje bei ES teisės aktuose. Per kiekvieną susitikimą išsamiai išnagrinėjama vis kitų MISSOC lentelių medžiaga tam, kad skirtingų šalių medžiaga butų suprantama, tiksli, naudojamos tos pačios sąvokos. Be to, šiuose susitikimuose sprendžiami techniniai klausimai, susiję su informacijos rinkimu, teikimu ir platinimu. 2006 gegužės mėnesį susitikimo metu be įprastų klausimų buvo susipažinta su Austrijos senatvės pensijų reforma, nagrinėtos kitų šalių našlių ir našlaičių pensijos, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų išmokos. Be to, buvo pranešta apie Europos Komisijos rengiamą MISSOC sekretoriato pertvarkymą. Kadangi 2003 metais MISSOC sekretoriatui įgaliojimai buvo suteikti penkeriems matams, susitikimo dalyviai parengė ir pasirašė kreipimąsi į atsakingas ES institucijas dėl EK rengiamos reformos, kuri gali rimtai sutrikdyti, pačios Komisijos vertinimu, labai gerai veikiančią MISSOC informacinę sistemą. 2006 spalį buvo pristatytos šeimos politikos kryptys ir nagrinėtos šeimos išmokos.
6.2. EKONOMINĖ MIGRACIJA
6.2.1. Ekonominės migracijos aktualijos
6.2.1.1. Laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimas
Laisvas darbuotojų judėjimas yra viena iš pagrindinių laisvių, kurias ES piliečiams garantuoja Europos Sąjungos (toliau vadinama ES) steigimo sutartys bei ES teisynas. Naudodamiesi šia laisve Lietuvos, kaip ES narės, gyventojai gali laisvai judėti visoje ES su tam tikromis išimtimis. Nuo 2007 m. gegužės 1 d. darbo rinką atvėrus Nyderlandams, Lietuvos piliečiai gali be jokių nacionalinių apribojimų įsidarbinti jau 22 Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėse (įskaitant 12 naujųjų valstybių narių). Kitos EEE valstybės taiko tik nedidelius ribojimus, daugiausia siekdamos išvengti darbuotojų teisių į tinkamas darbo sąlygas ir atlyginimą pažeidimo bei jautrių darbo rinkos sektorių
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 171
apsaugojimo (Žr. 8-3 priedą). Praktiškai tik Vokietija ir Austrija taiko griežtus patekimo į jų darbo rinkas reikalavimus.
6.2.1.2. Laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimas
Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi asmenų judėjimo laisve ES. Todėl Lietuva yra pirmoji ES pagal emigrantų skaičių 1000-iui gyventojų. Lietuvoje emigracijos mastai išaugo po įstojimo į ES (žr. 6.2.1.2-1 lentelę).
Tarptautinė migracija Lietuvoje, tūkstančiais žmonių
Metai
Migracijos prieaugis/ sumažėjimas
Emigracija Imigracija iš viso iš jos nedeklaruota nedeklaruota, proc. iš viso iš jos LR piliečių
LR piliečiai vidutiniškai, proc. 1990 -8,9 -23,6 0 0 14,7 n/d n/d 1991 -10,7 -22,5 -1,8 8 11,8 n/d n/d 1992 -25,3 -32 -3,1 9,7 6,6 n/d n/d 1993 -24 -26,8 -10,8 40,3 2,9 1,4 48,3 1994 -24,2 -25,9 -21,7 83,8 1,7 0,8 47,1 1995 -23,7 -25,7 -21,9 85,2 2 0,7 35 1996 -23,4 -26,4 -22,5 85,2 3 1,3 43,3 1997 -22,4 -25 -22,5 90 2,5 1,1 44 1998 -22,1 -24,8 -22,7 91,5 2,7 1,2 44,4 1999 -20,7 -23,4 -22 94 2,7 1 37 2000 -20,3 -21,8 -19,2 88,1 1,5 0,8 53,3 2001* -9,5 -14,2 -6,9 48,6 4,7 0,7 14,9 2002* -8,9 -14 -6,9 49,3 5,1 0,8 15,7 2003* -13,2 -17,9 -6,9 38,5 4,7 1,3 27,7 2004 -34,4 -39,9 -24,7 61,9 5,6 3,4 60,7 2005 -33,2 -40 -24,4 61 6,8 4,7 69,1 2006 -4,4 -12,6 n/d n/d 7,7 5,5 71 Iš viso: -329,3 -416,5 -238 58,4 86,7 24,7 43,7
* – nedeklaruotos emigracijos duomenys 2001–2003 m. buvo skaičiuoti bendrai, todėl kiekvieniems metams duomenys išdalinti po lygiai. n/d – nėra duomenų. Statistikos departamento duomenys 6.2.1.2-1 lentelė
Narystė Europos Sąjungoje
172 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Kaip rodo pateikti 2006 m. duomenys, per metus deklaruota emigracija sumažėjo 19 procentų, o imigracija padidėjo 13 procentų, pabrėžtina, kad Lietuvos piliečių imigracija, kitaip vadinama grįžtamoji imigracija, padidėjo 17 procentų ir pasiekė 5.5 tūkst. rekordinį per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį skaičių. Deja, bet Lietuvoje išliko neigiamas oficialus imigracijos saldo, t. y. emigracija viršijo imigraciją 4.9 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tačiau pastebimos teigiamos tendencijos ir 44 procentais sumažėjęs neigiamas oficialus migracijos saldo Lietuvoje.
6.2.1.3. Ekonominės migracijos reguliavimo strategija
Dėl emigracijos Lietuva daugiausia praranda darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvai gyventojų skaičiaus mažėjimas ir emigracijos mastai kelia didelį susirūpinimą, nes tai reiškia Lietuvos intelektualinio potencialo mažėjimą, investicijų į žmones praradimą, technologinės pažangos, mokslo raidos ir ekonominės plėtros lėtėjimo grėsmę, darbo jėgos trūkumą tam tikruose ūkio sektoriuose. Įvertinus migracijos mastą ir jo pasekmes Ministro Pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė, vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, parengė Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos (toliau vadinama Strategija) projektą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 416 patvirtino darbo grupės parengtą Ekonominės migracijos strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2008 metų planą. Jo tikslas – siekti, kad spartaus ekonominio augimo sąlygomis Lietuvoje nepritrūktų darbo jėgos bei būtų išvengta neigiamų migracijos proceso pasekmių. Vadovaujantis šiuo strateginiu tikslu numatoma siekti patenkinti Lietuvos darbo rinkos poreikius bei skatinti ekonominius migrantus grįžti į Tėvynę. Strategijos projekte keliami tokie uždaviniai ir tokios pagrindinės jų įgyvendinimo priemonės: 1. Parengti ilgalaikes ekonominės migracijos reguliavimo priemones. 2. Reguliuoti ekonominę emigraciją skatinančius veiksnius, siekiant užtikrinti darbo rinkos pasiūlos ir paklausos suderinamumą. 3. Palaikyti glaudžius ryšius su užsienio šalyse gyvenančiais Lietuvos ekonominiais migrantais ir bendradarbiauti su veikiančiomis lietuvių organizacijomis. 4. Pasitelkti darbuotojus iš trečiųjų šalių, įvertinant grįžtančios emigravusios vietinės darbo jėgos srautus ir atsižvelgiant į pirmenybę ES piliečiams. 5. Užtikrinti efektyvų tarpinstitucinį bendradarbiavimą ekonominės migracijos srityje. Strategija bus įgyvendinama 2007–2012 metais iš bendrųjų asignavimų, o jos įgyvendinimą koordinuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Priemones rengs ir įgyvendins iš esmės visos ministerijos, daug kitų valstybės institucijų ir įstaigų. Bus skatinamas socialinių partnerių ir savivaldybių įsitraukimas į šį darbą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva 2007 m. kovo mėn. 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas 60 puslapių leidinys „LIETUVA – norintiems sugrįžti“, kuris apima aktualiausią informaciją apie darbą, verslo pradžią, mokesčius, socialinę apsaugą bei paramą, sveikatos apsaugą ir švietimą. Jis platinamas per įvairias su emigrantais dirbančias institucijas – ambasadas, užsienio lietuvių bendruomenes, darbo biržas, specializuotus informacinius renginius ir
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 173
pan. Leidinys „LIETUVA – norintiems sugrįžti“ buvo platinamas ir 2007 m. balandžio 14 d. vykusiame Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro organizuotame renginyje „Dirbk ir gyvenk Lietuvoje“, kur įžanginę žodį tarė socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė. Renginyje dalyvavo daugiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, darbo biržų ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos atstovai, konsultavę Lietuvos gyventojus juos dominančiais klausimais.
6.2.1.4. Renginiai ir susitikimai darbuotojų judumo klausimais
2006 m. spalio 27 dieną Briuselyje Darbuotojų judėjimo laisvės patariamojo komiteto susitikime buvo apsikeista informacija apie laisvo darbuotojų judėjimo apribojimų pereinamuoju laikotarpiu Bulgarijai ir Rumunijai (nuo jų įstojimo į ES 2007 m. sausio 1 d.) numatomą taikymą. Tačiau tuo metu didžioji dauguma valstybių narių svarstė savo pozicijas šiuo klausimu su socialiniais partneriais arba Parlamentuose. Lietuvos galutinė pozicija taip pat dar nebuvo priimta, nors projektas jau buvo parengtas ir jis buvo svarstomas 2006 m. spalio 24 d. Trišalės tarybos posėdyje, kur buvo pareikštos tam tikros abejonės. Kaip ir daugelyje kitų valstybių, profsąjungos išreiškė baimę dėl pigesnės darbo jėgos. Todėl buvo svarstomi du pagrindiniai pasirinkimai: atverti darbo rinką be jokių apribojimų ar atverti ją numatant specialius saugiklius. Vėliau Europos Komisijos atstovai informavo, kad 2006 Judumo metais akcentuojamos inovacijos, informavimas ir ES piliečių pasitikėjimo laisvo darbuotojo judėjimo teisėmis tiek geografinio, tiek ir profesinio judumo sritys. Susitikimo dalyviams buvo pateiktos kelių Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimų santraukos: buvo pripažinta, kad ES teisė nesuteikia ES piliečio sutuoktiniui, neturinčiam ES pilietybės, naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teisėmis kitoje valstybėje, nei dirba jos sutuoktinis ES pilietis; Europos Komisijos byloje prieš Ispaniją buvo išaiškinta, kad valstybės tarnybos stažas turi būti sumuojamas judant tarp valstybių narių. 2007 m. kovo 6–7 dienomis Briuselyje Darbuotojų judėjimo laisvės techninio ir patariamojo komitetų susitikimuose buvo pasikeista informacija apie laisvo darbuotojų judėjimo apribojimų pereinamuoju laikotarpiu Bulgarijai ir Rumunijai taikymą nuo jų įstojimo į ES 2007 m. sausio 1 d. Lietuvos pozicija dėl laisvo darbuotojų judėjimo buvo ir yra liberali, todėl ji nusprendė netaikyti jokių laisvo darbuotojų judėjimo apribojimų. Čekija, Kipras, Latvija, Lenkija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Švedija taip pat atvėrė savo darbo rinkas Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams. Pastarajame susitikime Europos Komisija, atsižvelgdama į vis dažniau pasigirstančius nuogąstavimus dėl statistikos trūkumo, nurodė, kad darbuotojų judėjimui nuolat laisvėjant, statistikos rinkimo galimybės yra labai mažos, nors to ir siekia nacionalinės statistikos įstaigos. Europos Komisijos atstovas informavo apie jos remiamą interneto portalą, pavadinimu EUlisses, kuris skirtas socialinio draudimo ES teisėms aprašyti (šiuo metu aprašyta tik pensijų sritis). Informacija parengta atsižvelgiant į asmenų, besikreipiančių į Europos Komisiją klausimus, kurie sudaro net 70 procentų gaunamų klausimų. 2007 m. pabaigoje tikimasi visą informaciją patalpinti visomis oficialiomis ES kalbomis. – –
Narystė Europos Sąjungoje
174 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
6.2.1.5. Užsieniečių integracija
Pastaruoju metu didėja užsieniečių, imigruojančių į Lietuvą, srautai (Lietuvos darbo birža 2006 m. išdavė apie 3 tūkst. leidimų dirbti, kai 2005 m. – 1.6 tūkst.), todėl Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, turi galvoti apie nuolat jų teritorijoje gyvenančių, tarp jų ir laikinų imigrantų iš trečiųjų valstybių, integraciją. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, būdama atsakinga už socialinę pabėgėlių ir užsieniečių, gavusių laikiną humanitarinį prieglobstį, socialinę integraciją, atstovauja Lietuvos interesams asmenų ryšiams palaikyti integracijos srityje neformaliuose susitikimuose Europos Sąjungos rėmuose. Vykdant šią užduotį pildomi klausimynai ir keičiamasi informacija apie užsieniečių integracijos padėtį Lietuvoje bei kartu su kitomis susijusiomis valstybės institucijomis, įstaigomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis dalyvaujama susitikimuose ir seminaruose šiais klausimais. Atsižvelgiant į minėtuose seminaruose surinktą medžiagą Europos Komisijos ir jos konsultantų pastangomis išleistas naujas 4 dalių Integracijos vadovas, kuris išverstas ir į lietuvių kalbą. Vadovas bus platinamas visoms susijusioms institucijoms ir įstaigoms Lietuvoje pagal Lietuvos kontaktinio asmens integracijai sudarytą ir Europos Komisijai pateiktą sąrašą. Visose dalyse bus pateikti geriausios praktikos pavyzdžiai ir išvados dėl imigrantų integracijos klausimų, būsto miesto aplinkoje, ekonominės integracijos ir integracijos valdymo. 2007 m. kovo 2 d. Briuselyje vyko asmenų ryšiams palaikyti integracijos srityje susitikimas. Lietuvos atstovas informavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimo įstatymą2, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltos su užsieniečių integracija susijusių ES direktyvų nuostatos (dėl šeimos susijungimo3, ilgalaikių gyventojų4, prekybos žmonėmis aukų5, asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga6, studijų7), be to, nuolatinių gyventojų statusui gauti įvesti nauji reikalavimai – išlaikyti valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus. Taip pat susitikime buvo kalbama apie pasirengimą 2007 m. gegužės 10-11 d. neformaliam ES ministrų, atsakingų už integraciją, susitikimui (Potsdame), 2008 m. Europos tarpkultūrinio dialogo metų parengiamuosius darbus bei kitus Europos Komisijos darbus, susijusius su imigrantų integracija. Su
2 2006 m. lapkričio 28 d. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49(1), 101(1), 140(1) straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X-924 (Žin., 2006, Nr. 137-5199). 3 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224). 4 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272). 5 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos skatinimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 69). 6 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 96). 7 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL, 2004, L 375, p. 12).
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 175
sitikime buvo pristatytas neseniai vykdytas projektas apie savanoriškumo panaudojimą užsieniečių integracijos procese. Jame parengtos tokios rekomendacijos: remti imigrantų organizacijas; savanoriška veikla neturėtų apriboti galimybės gauti socialinę paramą; integracijos programose turi būti numatytos priemonės, skatinančios imigrantų savanorišką veiklą. 2007 m. gegužės 10-11 d. Potsdame įvyko ES valstybių narių ministrų, atsakingų už užsieniečių integraciją, neformalus susitikimas, kuriame ministrai nagrinėjo integracijos politikų vystymosi įtaką ES ir svarstė ateities prioritetus migrantų integracijos srityje. Remdamasi susitikime vyravusiomis nuostatomis pirmininkaujanti valstybė parengė Tarybos išvadų projektą, kuris turėtų būti patvirtintas 2007 m. birželio 12 d. Pagrindinės šio projekto nuostatos yra: migracija ir integracija viena kitą papildo; integracija yra dvipusis procesas, reikalaujantis pastangų ir iš imigrantų, ir iš priimančiosios visuomenės; ES mastu vykdomas bendradarbiavimas ir koordinavimas turi būti tęsiamas (leidžiami naujos redakcijos integracijos vadovai politikos formuotojams ir vykdytojams, vystomas asmenų ryšiams palaikyti integracijos srityje bendradarbiavimas bei veikla ir pan.); Taryba ragina kitas pirmininkaujančias valstybes ir Komisiją aktyviai vystyti Bendrąją integracijos darbotvarkę.
6.2.2. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų taikymas
Įgyvendinant laisvo asmenų judėjimo principą svarbus vaidmuo tenka ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimui, siekiant apsaugoti darbuotojų migrantų ir jų šeimų narių socialines garantijas. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare buvo pradėti tiesiogiai taikyti Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai dalyvauja Europos Sąjungos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos ir Tarybos socialinių klausimų darbo grupės veikloje, svarsto naujus teisės aktų projektus, reglamentuojančius socialinės apsaugos sistemų koordinavimą.
6.2.2.1. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų pakeitimai
Atsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų pakeitimus ir siekiant išvengti teisinio neaiškumo, kuris galėtų atsirasti dėl neteisingų nuorodų į nacionalinius teisės aktus, būtina reguliariai atnaujinti valstybių narių įrašus socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų prieduose. 2006 m. gruodžio mėnesį buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1992/2006, iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų
– – –
– –


Narystė Europos Sąjungoje
176 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
šeimos nariams, judantiems Bendrijoje. Šiuo reglamentu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos įrašas reglamento (EEB) Nr. 1408/71 IIa priede, kuriame įrašomos specialios ES ir EEE valstybių narių mokamos neįmokinės socialinio draudimo išmokos. Į IIa priedą buvo įtrauktos šalpos kompensacijos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą.
6.2.2.2. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo modernizavimas
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kuris turi pakeisti šiuo metų galiojantį Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71. Tačiau Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 bus pradėtas taikyti tik priėmus jį įgyvendinantį reglamentą. 2006 m. sausio 31 d. Europos Komisija pristatė naujo įgyvendinimo Reglamento projektą. Šiuo pasiūlymu užbaigiamas socialinės apsaugos sistemų koordinavimo modernizavimo procesas, siekiama patobulinti dabartines procedūras jas supaprastinant ir visoms susijusioms šalims (apdraustiems asmenims, prireikus jų darbdaviams, socialinio draudimo įstaigoms ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms) apibrėžti Reglamente (EB) Nr. 883/2004 nustatytų taisyklių įgyvendinimo tvarką. 2006 m. sausio 24 d. Komisija tai pat pateikė pasiūlymą dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 pakeitimo ir valstybių narių įrašų į reglamento XI priedą, kuriame numatomos papildomos nuostatos dėl atskirų valstybių narių nacionalinių teisės aktų taikymo, siekiant užtikrinti, kad Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 būtų sklandžiai taikomas atitinkamose valstybėse narėse. Dėl naujo įgyvendinimo reglamento projekto sudėtingumo buvo nuspręsta pasiūlymą svarstyti dalimis. Be to, siekdama nustatyti, ar siūlomos priemonės yra horizontalaus pobūdžio (jei jomis siekiama atsižvelgti į kelių valstybių narių panašius socialinės apsaugos sistemų savitumus ir dėl tos priežasties jos turėtų būti numatytos naujo įgyvendinimo reglamento projekte), ar būdingos tik tam tikroms valstybėms narėms (ir dėl tos priežasties jos turėtų būtį įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 XI priedą), Tarybos socialinių klausimų darbo grupė pritarė tuo metu pirmininkavusios Austrijos siūlymui nagrinėti abu Komisijos pasiūlymus kartu. Vadovaudamasi šia tvarka, 2006 m. birželio 1 d. Taryba pritarė naujo įgyvendinimo Reglamento projekto I ir II antraštinėms dalims. 2006 m. antrą pusmetį pirmininkaujant Suomijai Tarybos socialinių klausimų darbo grupė nagrinėjo naujo įgyvendinimo Reglamento III antraštinės dalies 4 skyrių, reglamentuojantį prašymų dėl pensijų skyrimo nagrinėjimą. Šiam pasiūlymo skyriui Taryba pritarė 2006 m. gruodžio 1 d. 2007 m. pirmą pusmetį pirmininkaujančios Vokietijos iniciatyva Tarybos socialinių klausimų darbo grupė toliau nagrinėjo pasiūlymo III dalies I skyrių, reglamentuojantį ligos, motinystės ir tėvystės išmokų mokėjimą, ir IV dalies I skyrių, reglamentuojantį finansinius klausimus, susijusius su sveikatos paslaugų kompensavimu. Taryba pritarė šioms nuostatoms 2007 m. gegužės 30 d. Kartu Taryba pritarė ir atitinkamiems Reglamento (EB) Nr. 883/2004 XI priedo pakeitimams.
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 177
6.2.2.3. Dvynių projektas dėl socialinės apsaugos koordinavimo administracinės struktūros stiprinimo
Nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bendradarbiaudama su Nyderlandų Karalystės socialinių reikalų ir darbo ministerija, pradėjo įgyvendinti Dvynių projektą, kurio pagrindinis tikslas – stiprinti Lietuvos kompetentingų įstaigų institucinius ir administracinius gebėjimus ir supažindinti teisėjus bei kompetentingų įstaigų specialistus su socialinės apsaugos koordinavimo taisyklėmis, jų taikymo praktika ir atitinkamais Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai kartu su Nyderlandų ekspertais organizavo mokymus Lietuvos kompetentingų įstaigų specialistams. Lietuvos administracinių teismų teisėjams buvo organizuotas vienos dienos seminaras ir dvišaliai susitikimai su Nyderlandų ekspertais. Buvo svarstyti EB Teisingumo Teismo sprendimai socialinės apsaugos koordinavimo srityje ir jų įgyvendinimas valstybėse narėse. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009 m. numatoma pradėti taikyti Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir naują įgyvendinimo Reglamentą, nemažai dėmesio projekto metu buvo skirta šių reglamentų nuostatoms ir jų įgyvendinimui Lietuvoje. 2007 m. sausio mėnesį buvo organizuotas seminaras, skirtas Reglamentui (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinti. Dvynių projektas buvo sėkmingai užbaigtas 2007 m. gegužės mėnesį. Nyderlandų ekspertai teigiamai įvertino Lietuvos kompetentingų įstaigų darbą ir rekomendavo toliau stiprinti šių įstaigų bendradarbiavimą ir daugiau dėmesio skirti bendradarbiavimui su kitų ES valstybių narių kompetentingomis įstaigomis.
6.2.2.4. Mokymai ir pranešimai apie Europos socialinę apsaugą (trESS)
Europos Komisijos Darbo ir socialinių reikalų generalinio sekretoriato iniciatyva 2005 m. buvo pradėtas trejų metų projektas, kurio pagrindinis tikslas yra gilinti žinias apie koordinavimo taisykles ir nacionaliniu pagrindu sukurti patvarų tinklą, apimantį valstybinę socialinės apsaugos administraciją, nevyriausybines organizacijas, teisėjus, kitus teisininkus, nepriklausomus ekspertus, susiduriančius su koordinavimo taisyklių taikymo problemomis 25 ES šalyse narėse. Kiekvienais metais valstybėse, dalyvaujančiose projekte, organizuojami seminarai, kuriuose nagrinėjami aktualūs socialinės apsaugos koordinavimo klausimai. 2007 m. gegužės mėnesį buvo organizuotas trečias trESS seminaras. Šiais metais kartu su Europos Komisijos ir Gento universiteto ekspertais buvo svarstytas ligos ir motinystės išmokų bei išmokų šeimai mokėjimas vadovaujantis socialinės apsaugos koordinavimo reglamentų nuostatomis, ir Reglamente (EB) Nr. 883/2004 numatyti šių nuostatų pakeitimai. Buvo aptartas Europos Sąjungos institucijų tarnautojų teisių į pensiją perkėlimas. Europos Komisijos ir Gento universiteto ekspertai taip pat pristatė Tarybos socialinių klausimų darbo grupėje svarstomą naują įgyvendinimo Reglamentą. Visi seminare skaityti pranešimai patalpinti į trESS interneto puslapį (http://www.tress-network.org).
Narystė Europos Sąjungoje
178 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
6.2.2.5. Statistiniai duomenys apie ES teisės aktų, reglamentuojančių socialinės apsaugos sistemų koordinavimą, įgyvendinimą
VSDFV Užsienio išmokų tarnyba yra kompetentinga įstaiga, skirianti pensijas, pagal reglamentų (EEB) Nr. 1408/71 ir 574/72 nuostatas. VSDFV Užsienio išmokų tarnyboje per laikotarpį nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. buvo gautas 2391 prašymas skirti valstybines socialinio draudimo pensijas vadovaujantis minėtų reglamentų nuostatomis. Iš jų daugiausia (62 procentai) gauta prašymų skirti senatvės pensijas. Į kitas ES ir EEE valstybes nares išsiųsti 862 prašymai skirti pensijas. Daugiausia išsiųsta prašymų skirti senatvės pensijas. Išduotos 74 E 121 formos pažymos, patvirtinančios, kad kitoje valstybėje narėje gyvenantys asmenys, kurie gauna pensiją tik iš Lietuvos, t.y. tie, kurie neturi socialinio draudimo stažo kitose ES ar EEE valstybėse narėse, lieka apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje. Minimu laikotarpiu buvo gauti 4379 prašymai išduoti E 101 LT formos pažymą dėl taikytinų teisės aktų ir išduotos 3269 E 101 LT formos pažymos. Dėl išmokų šeimai, laidojimo pašalpų ir laikino nedarbingumo buvo gauti ir persiųsti kitoms valstybės narėms 1867 paklausimai. Asmenims, gaunantiems nedarbo draudimo išmoką Lietuvoje ir vykstantiems ieškoti darbo kitoje ES ar EEE valstybėje narėje, taip pat užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ieškoti darbo ir gaunantiems nedarbo draudimo išmokas kitose ES ar EEE valstybėse, išduodamos E 300 serijos formos. Įgyvendinant ES reglamentų nuostatas draudimo nuo nedarbo srityje nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. buvo išduotos 294 E 301 formos pažymos. Ši pažyma patvirtina socialinio draudimo laikotarpius, į kuriuos turi būti atsižvelgta skiriant nedarbo draudimo išmoką kitoje ES ar EEE valstybėje narėje. Daugiausia E 301 formos pažymų buvo išsiųsta į Airiją (201 pažyma). Mažiausiai – į Čekiją, Graikiją, Portugaliją, Švediją. Belgiją, Daniją, Vokietiją ir Lenkiją. Daugiausia dėl E 301 formos pažymų išdavimo kreipėsi Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau buvo gauta ir 11 užsienio valstybių piliečių prašymų išduoti E 301 formos pažymą. E 303 formos pažymą sudaro kelios dalys: E 303/0 forma, E 303/1 forma, E 303/2 forma, E 303/3 forma, E 303/4 forma ir E 303/5 forma. Lietuvos teritorinėse darbo biržose asmenims, vykstantiems ieškoti darbo į užsienį, asmeniškai išduodamos E 303(1), E 303(3), E 303/4 ir E 303/5 formos pažymos. E 303/2 formos pažyma siunčiama užsienio valstybės kompetentingai įstaigai. Nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. asmenims, vykstantiems ieškoti darbo į kitas ES ir EEE valstybes nares, buvo išduota 40 E 303/2 formos pažymų ir 46 E 303/4 formos pažymos. Daugiausia į Jungtinę Karalystę ir Airiją. Lietuvos teritorinės darbo biržos išmokėjo 18571,20 Lt nedarbo draudimo išmokų užsienio valstybėms. Išmokos išmokėtos keturiems užsienio valstybių (Vokietijos, Prancūzijos, Graikijos ir Latvijos) piliečiams. Užsienio valstybės grąžino Lietuvos darbo biržai 16594,70 Lt už keturiems ES piliečiams Lietuvos teritorinių darbo biržų išmokėtas nedarbo draudimo išmokas. Išmokas grąžino Vokietija, Danija, Austrija ir Ispanija.
6 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 179
7 TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS
7.1. DALYVAVIMAS TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOJE
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai tenka svarbus vaidmuo aktyviai dalyvaujant tarptautinių organizacijų – Tarptautinės darbo organizacijos, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros bei kitų – veikloje.
7.1.1. Narystė Tarptautinėje darbo organizacijoje
Ataskaitų dėl konvencijų nuostatų taikymo Lietuvoje rengimas 2006 metais vadovaujantis TDO įstatų 22 str. buvo parengtos išsamios ataskaitos apie dvylikos ratifikuotų konvencijų nuostatų taikymą Lietuvoje: 1948 m. konvencijos dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo (Nr. 88); 1958 m. konvencijos dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje (Nr. 111); 1964 m. konvencijos dėl užimtumo politikos (Nr. 122); 1981 m. konvencijos dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos (Nr. 156); 1997 m. konvencijos dėl privačių įdarbinimo agentūrų (Nr. 181); 1951 m. konvencijos dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą (Nr. 100); 1921 m. konvencijos dėl žemės ūkio darbuotojų teisių jungtis į asociacijas ir vienytis (Nr. 11); 1948 m. konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisė jungtis į organizacijas gynimo (Nr. 87);
180 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
1949 m. konvencijos dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo (Nr. 98); 1925 m. konvencijos dėl šalies ir užsienio piliečių lygių teisių atlyginant žalą, įvykus nelaimingam atsitikimui (Nr. 19); 1927 m. konvencijos dėl draudimo ligoje pramonės, prekybos ir namų ruošos darbininkų (Nr. 24); 1976 m. konvencijos dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti (Nr. 144).
Atsižvelgiant į Tarptautinio darbo biuro prašymą bei TDO įstatų 19 straipsnį, 2006 m. pateikta ataskaita apie neratifikuotos 1949 m. konvencijos Nr. 94 ir ją lydinčios rekomendacijos Nr. 84 dėl darbo teisės nuostatų (viešosiose sutartyse) taikymą. 2006 m. Lietuva Tarptautiniam darbo biurui pateikė atsakymus į klausimyną dėl siūlomos žvejų darbo konvencijos ir rekomendacijos, į klausimyną dėl besikeičiančių darbo santykių. Be to, Lietuva pateikė pastabas dėl Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos (ICFTU) parengtos santraukos apie TDO konvencijų Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo ir Nr. 98 dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo nuostatų taikymą Lietuvoje.
Tarptautinė darbo konferencija 95-oje Tarptautinėje darbo konferencijos sesijoje, kuri vyko 2006 m. gegužės 31 – birželio 16 dienomis Ženevoje, Lietuvai atstovavo 2006 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu Nr.101 sudaryta vyriausybinė delegacija. Delegacija buvo sudaryta pagal TDO Statuto reikalavimus trišaliu principu – t. y. iš Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovų. 95-osios sesijos plenariniuose posėdžiuose bei sudarytuose komitetuose buvo svarstomi šie nuolatiniai klausimai: Tarptautinio darbo biuro Valdymo tarybos pirmininko bei Generalinio direktoriaus pranešimai, Visuotinis pranešimas apie TDO Deklaracijos dėl pagrindinių principų ir teisių darbe vykdymą, TDO programa ir biudžetas bei kiti klausimai, Informacija ir ataskaitos apie konvencijų ir rekomendacijų taikymą; taip pat Valdymo tarybos konferencijai pateikti svarstyti klausimai: Darbo sauga ir sveikata (standartų nustatymas, antroji diskusija – siekiant priimti konvenciją bei rekomendaciją); Darbo santykiai (standartų nustatymas, pirmoji diskusija – siekiant priimti rekomendaciją); TDO techninio bendradarbiavimo vaidmuo (bendroji diskusija). Konferencijoje buvo priimta Rekomendacija dėl darbo santykių (Nr. 198). Joje akcentuojamas poreikis derinti nacionalinę politiką konsultuojantis su socialiniais partneriais. Be to, rekomendacijoje teikiami siūlymai dėl įsidarbinusių ir savarankiškai įsidarbinusių asmenų atskyrimo; dėl kovos su nelegaliais darbo santykiais; dėl standartų, taikytinų visų formų sutartiniams susitarimams. Šios konferencijos metu taip pat buvo priimtos Konvencija (Nr. 187) ir Rekomendacija (Nr. 197) dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo koncepcijos, kurių tikslas skatinti prevencinę saugą darbe ir sveikatos kultūros vystymąsi. Standartų taikymo komitete vyko diskusijos dėl padėties Mianmare, Baltarusijoje ir kitose valstybėse. Komitetas pabrėžė, kad Baltarusija nesiėmė tinkamų veiksmų asociacijų laisvės konvencijų taikymo rimtiems neatitikimams pašalinti. Be to, Komitetas išnagrinėjo kitus 25 individualius skundus dėl asociacijų laisvės, priverstinio darbo, diskriminacijos, vaikų darbo, užimtumo politikos, darbo inspekcijos, darbo užmokesčio ir kt.
7 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 181
TDO konvencija dėl darbo jūrų laivyboje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva 2006 m. pabaigoje buvo atliktas tyrimas „Tarptautinės darbo organizacijos konsoliduotos jūrinės konvencijos ratifikavimo Lietuvos Respublikoje galimybės“. Šis tyrimas pateikia išsamią Lietuvos nacionalinių teisės aktų nuostatų atitikties TDO darbo jūrų laivyboje konvencijos nuostatoms analizę. Tyrimo rezultatus 2007 m. antrojoje pusėje planuojama aptarti su socialinių partnerių (jūrininkų ir laivų savininkų) atstovais. 2006 m. rugsėjo mėn. Bulgarijoje, Varnoje, vyko trišalis seminaras, skirtas aptarti valstybių galimybes ratifikuoti ir efektyviai įgyvendinti TDO darbo jūroje konvenciją. Šio seminaro metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė perskaitė pranešimą apie Lietuvos problemas ratifikuojant konvenciją bei galimybes ją tinkamai įgyvendinti. Šio seminaro metu apsikeista informacija apie ratifikavimo eigą valstybėse ir aptartos galimybės spartinti šį procesą.
7.1.2. Narystė Europos Taryboje
7.1.2.1. Socialinės apsaugos ekspertų komiteto (CS-SS) veikla
2007 m. kovo 14–16 d. Strasbūre (Prancūzija) įvyko 2-asis Europos Tarybos socialinės apsaugos ekspertų komiteto (CS-SS) susitikimas. Susitikimo metu buvo nagrinėjamos ataskaitos ir išvados dėl šalių įsipareigojimų vykdymo pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų ir rekomendacijų bei Europos socialinės apsaugos kodekso ir jo protokolo reikalavimus. Komiteto nariai pasikeitė naujausia informacija apie pasirašytus (ratifikuotus) ar numatomus pasirašyti (ratifikuoti) dokumentus, pristatė informaciją apie svarbiausias jų šalyse įvykusias (vykdomas) reformas socialinės apsaugos srityje. Buvo oficialiai pranešta, kad 2007 m. rugsėjo 13–15 d. Vilniuje Europos Taryba organizuos 18uosius socialinės apsaugos mokymo kursus. Lietuvos atstovas padėkojo sekretoriatui už sprendimą surengti kursus Lietuvoje ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vardu pakvietė visus Komiteto narius dalyvauti šiuose kursuose, išreikšdamas viltį, kad kursai bus naudingi ne tik gilinant teorines ir praktines žinias, bet ir susipažįstant su Lietuva bei jos kultūra.
7.1.2.2. Socialinės chartijos reikalavimų įgyvendinimas
2006 metais parengtas pirmasis Lietuvos pranešimas Dėl neratifikuotų 1996 m. Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatų. Tų pačių metų spalio mėnesį Lietuvos specialistai susitiko su Europos socialinių teisių komiteto nariais. Susitikimo metu buvo aptarta teisinė padėtis Lietuvoje dėl neratifikuotų Chartijos nuostatų ir galimybės jas ratifikuoti. Primename, kad Lietuva ratifikavo Pataisytą Europos socialinę chartiją 2001 m. Tokiu būdu įsipareigojome ne tik užtikrinti ratifikuotų šios Chartijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, bet ir kas penkeri metai po ratifikavimo, įvertinti galimybes ratifikuoti neratifikuotas nuostatas. Išnagrinėjus pranešimą Dėl neratifikuotų 1996 m. Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatų, paaiškėjo, kad Lietuva jau dabar galėtų ratifikuoti šias pataisytos Chartijos nuostatas:
Tarptautinis bendradarbiavimas
182 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
12 straipsnio 2 punktą, reikalaujantį išlaikyti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą – bent tokio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifikuoti; 19 straipsnio 12 punktą, skatinantį mokyti migrantus jų gimtosios kalbos. Žemiau išvardintos Chartijos nuostatos, kurias ekspertų nuomone Lietuva galėtų ratifikuoti per vidutinį laikotarpį (angl. „medium term“): 13 straipsnio 4 punktas – teisė į skubią socialinę ir medicinos pagalbą; 18 straipsnio 2 punktas – supaprastinti esamus formalumus, užtikrinant teisę dirbti mokamą darbą kiekvienos kitos šalies teritorijoje; 18 straipsnio 3 punktas – liberalizuoti taisykles, reglamentuojančias darbuotojų užsieniečių darbą; 19 straipsnio 2 punktas – darbuotojų migrantų teisė į išvykimą, kelionę ir priėmimą; 19 straipsnio 6 punktas – darbuotojų migrantų teisė į šeimos susijungimą; 19 straipsnio 8 punktas – darbuotojų migrantų teisė į garantijas dėl deportavimo. Išnagrinėjus minėtą pranešimą paaiškėjo, kad Lietuva šiuo metu negalėtų ratifikuoti šių pataisytos Chartijos nuostatų: 19 straipsnio 4 punkto – darbuotojų migrantų teisė į lygybę dėl darbo, dėl teisės organizuotis ir dėl būsto; 23 straipsnio – pagyvenusių žmonių teisės; 30 straipsnio – teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties; 31 straipsnio 3 punkto – teisė į būstą, padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.
7.1.2.3. Socialinės sanglaudos komiteto (CD-CS) veikla
2006 m. kovo 28–29 d. Strasbūre (Prancūzija) įvyko 16-asis CD-CS susitikimas. Komiteto posėdžių metu buvo nagrinėjami įvairūs klausimai: socialinės sanglaudos, socialinių paslaugų, migrantų, pensijų, vaikų ir šeimos politikos, aptarti tarptautiniai renginiai bei parama pietryčių Europai ET kontekste, o taip pat svarstyta Komiteto veikla bei planai. Pakankamai aktyviai vyko diskusijos dėl Ministrų komiteto 2005 m. priimtos rezoliucijos Dėl komitetų ir jiems pavaldžių institucijų veiklos, kadangi nevyriausybinės organizacijos (NVO) pareiškė norą dalyvauti komitetų bei komitetų biurų veikloje. Komiteto nariai išreiškė nuostatą, jog NVO gali būti tik pakviesti į posėdžius stebėtojais, tačiau nelaikant to privaloma taisykle, t.y. nereguliariai. Derinant Komiteto nuomonę dėl Ministrų komiteto rekomendacijos, kuria turi būti skatinamas mažumų jaunimo dalyvavimas priimant sprendimus su jais susijusiais klausimais, projekto, nuspręsta pritarti projektui, akcentuojant socialinės sanglaudos svarbą ypač pažeidžiamiems individams bei jų grupėms. Svarstant veiklą, susijusią su vaikais ir šeima, buvo pristatytos Rekomendacijos vyriausybėms/ valstybių institucijoms „Pozityvus vaikų auklėjimas šiuolaikinėje Europoje“. Išreikštos pastabos, jog reikėtų ne tik konstatuoti, bet ir siekti skatinti nevyriausybines organizacijas atlikti šiame procese tam tikrą vaidmenį; akcentuoti tarpusavio ryšį tarp vaikų auklėjimo ir visuomenės – socializacijos aspektus; kalbėti ne tik apie tėvų teises, bet ir poreikius, nes dažnai prievartą šeimose skatina mažos pajamos.


– –

– – –

– – –
7 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 183
Vertinant siūlomą veiklą, kuri galėtų prasidėti 2007 metais, aptarti du galimi projektai: „Socialinės sanglaudos stiprinimas vengiant atskirties bei skatinant įvairovę“ – skirtas skurdo ir atskirties problemoms, ypatingą dėmesį skiriant galimybėms įsidarbinti bei šeimos klausimams; „Šeimos modelio persvarstymas geriausiai atsižvelgiant į vaiko interesus“ – skirtas tėvystei skatinti, šeimos politikai demografinių, socialinių-ekonominių bei kultūrinių pokyčių įtakoje, šeimai ir darbiniam gyvenimui derinti. Kilo dideli debatai dėl galimų projektų tikslų, visuomenės grupių, kurioms būtų jie skirti. Tačiau vieningai buvo pritarta galimybių įsidarbinti temai. Galutinis sprendimas dėl šių projektų buvo numatytas priimti kito susitikimo metu lapkričio mėn. Aptartas kas dveji metai vykstančio Socialinės sanglaudos forumo, įvyksiančio 2006 m. lapkričio mėn. pavadinimu „Socialinės politikos persvarstymas atsiliepiant į kultūrinę, etninę ir religinę įvairovę“, programos projektas. Pasiūlyta Forumo metu daugiau dėmesio skirti socialinės sanglaudos, migracijos klausimams. Įvertintos ankstesnio forumo „Darbo lankstumo ir socialinės sanglaudos derinimas“ išvados. Taip pat preliminariai aptartas pasiūlymas dėl 2008 m. forumo „Dialogas dėl pensijų sistemos ateičiai: iššūkiai, galimybės ir sistemos dalyvių atsakomybė“. Bus nagrinėjama pensijų problema socialinės sanglaudos požiūriu, problemos įtaka individams ir pensininkams bei struktūriniams pokyčiams visuomenėje.
2006 m. lapkričio 7–9 d. Strasbūre (Prancūzija) įvyko 17-asis CD-CS susitikimas. Detaliau aptartas galimas 2007 metų projektas „Socialinės sanglaudos stiprinimas vengiant atskirties bei skatinant įvairovę“. Pagrindinė jo mintis – kaip ET žmogaus teisių kontekste gali padėti skurde gyvenantiems asmenims. Šalys narės iš esmės pritarė šiai idėjai, tačiau akcentavo būtinybę išvengti veiklos persidengimo su tuo, kas daroma Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų. Nutarta koncentruoti dėmesį ties dirbančiaisiais, gyvenančiais skurde. Iš principo tai buvo daugiausiai diskusijų sukėlęs klausimas, nes buvo išreikšta ir abejonių dėl tokio projekto, ir pateikta daugybė pasiūlymų dėl to, kokius klausimus – integruotos socialinės paslaugos, užimtumo kokybės, jaunimo nedarbo, galimybės įsidarbinti, neformalus švietimo, skurdo prevencijos – reikėtų nagrinėti įgyvendinant projektą. Dažniausiai kalbama apie dvi tikslines grupes: žemos kvalifikacijos darbuotojus ir skurde gyvenančius dirbančiuosius. Prieita išvados, jog projekte didesnis dėmesys bus skirtas antrajai tikslinei grupei. Pritarta „Gairėms dėl socialiai pažeidžiamų grupių galimybių įsigyti būstą“. Pažymėta, jog dabartinis projektas žymiai tobulesnis, kadangi daugiau dėmesio skiriama būtent socialiai pažeidžiamiesiems; priemonių finansavimas neturėtų prieštarauti ES konkurencingumo nuostatoms. Tačiau daugelis šalių narių gairėse pasigedo priemonių, kurių galėtų imtis politikai. Buvo pabrėžtos keliose šalyse kylančios problemos: pirmiausiai, sudėtinga rasti vietoves, kur galima statyti tokius „socialinio būsto kvartalus“; antra, tampa sudėtinga tokioje aplinkoje susirasti darbą. Aptartas grupės specialistų parengtas pranešimas apie būsto politiką ir socialiai pažeidžiamas grupes. Taip pat pritarta Rekomendacijos vyriausybėms/valstybių institucijoms projektui dėl pozityvaus vaikų auklėjimo. Vieninteliu klausimu vyko diskusijos – kokių svarbesnių veiksmų reikėtų valstybėms imtis, kad būtų įgyvendinama ši rekomendacija. Nepakanka to, kad įvairiausios institucijos, nevyriausybinės organizacijos, žmonių bendruomenės, pagaliau patys tėvai ir vaikai tik susipažintų ir komentuotų rekomendacijas – visi jie turi imtis iniciatyvos ir dalyvauti ją įgyvendinant.
Tarptautinis bendradarbiavimas
184 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Aptarti Europos ministrų, atsakingų už šeimos reikalus, konferencijos „Pokyčiai tėvystėje: šiandien – vaikai, rytoj – tėvai“, vykusios Lisabonoje gegužės mėn., rezultatai. Šalys narės išreiškė pasitenkinimą diskusijomis konferencijoje. Kita konferencija vyks 2009 m. Vertinti buvo pateiktas ekspertų komiteto parengtas pasiūlymas dėl konvencijos Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir prievartos. Kilus diskusijai, ar reikalinga tokia konvencija apskritai, tik keletas šalių pasisakė, pritardamos tokiai iniciatyvai. Taip pat buvo analizuojamas pasiūlymas dėl naujo Komiteto veiklos reglamento. Komiteto galios ir sudėtis nesikeičia, tačiau pateiktos naujos formuluotės, nuorodos į aktualius dokumentus ir pan. Daugiausiai debatų sukėlė klausimas, kaip aktyviau įgyvendinti komiteto sprendimus, kaip plačiau savo šalyse skleisti pačios Europos Tarybos politiką ir nuostatas. Ypač tai aktualu, lyginant su Europos Sąjunga, kai praktiškai daugelis dokumentų yra privalomojo pobūdžio, kai tuo tarpu Europos Tarybos dokumentai yra labiau rekomendacinio pobūdžio. Iš karto po Komiteto susitikimo vyko Forumas‘2006 (nauju pavadinimu) „Siekiant socialinės sanglaudos daugiakultūrinėje Europoje“. Plenarinių posėdžių ir darbo grupių susitikimų metu buvo nagrinėjami migracijos klausimai: globalizacija ir migracija – dvigubas iššūkis Europos socialinei sistemai; socialinės politikos, skirtos naujiems migrantams; konfliktų ir skirtumų valdymas per derybas; integracija per demokratiją – migrantų atstovavimas, įsipareigojimai ir įtaka visuomenėje.
7.1.2.4. Pasirengimas ratifikuoti Europos socialinės apsaugos kodeksą
Nors 1964 m. Europos socialinės apsaugos kodeksą planuojama ratifikuoti tik 2008 metais, tačiau jau 2006 metais pradėti parengiamieji darbai. Priminsime, kad Lietuva Kodeksą pasirašė 2005 m. lapkričio 15 d. 1964 m. Europos socialinės apsaugos kodeksas, jo protokolas ir 1990 m. Europos socialinės apsaugos kodeksas (pataisytas) yra pagrindiniai Europos Tarybos socialinės apsaugos standartus nustatantys dokumentai. 1996 m. Europos socialinės chartijoje (pataisytoje) šio kodekso ratifikavimas įvardijamas kaip šalies tinkamos socialinės apsaugos rodiklis. Be to, Kodeksas yra svarbus ne tik Europos Tarybos, bet ir Europos Sąjungos mastu, nes Europos Sąjunga neturi analogiško dokumento, privalomai nustatančio minimalius socialinės apsaugos standartus. Daugelis Europos Sąjungos valstybių, būdamos Europos Tarybos narės, yra pasirašiusios ir ratifikavusios Kodeksą. 2006 metais buvo kreiptasi į Europos Tarybą su pasiūlymu 2007 metais Lietuvoje organizuoti du renginius dėl Kodekso: mokymo kursus ir seminarą. Europos Tarybai pritarus šiai iniciatyvai, pradėti parengiamieji seminaro ir konferencijos organizavimo darbai. Preliminariai susitarta, kad seminaras ir kursai vyks vienas po kito 2007 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje. Mokymo kursuose dalyvaus visų Europos Tarybos šalių specialistai ir geriausi Europos socialinės apsaugos standartų ekspertai. Kursų tikslas ne tik išnagrinėti Europos socialinės apsaugos standartus, bet ir susipažinti su Lietuvos socialine apsauga, kultūra, istorija. Tuo tarpu seminaras bus skirtas tik Lietuvos atstovams, nes jame kartu su Europos Tarybos ekspertais bus nagrinėjama, ar Lietuvos socialinė apsauga atitinka Kodekso reikalavimus ir galimybės ratifikuoti Europos socialinės apsaugos kodekso atskiras dalis. Planuojama 2007 metais sudaryti darbo grupę, kuri pagal Kodekso reikalavimus parengs pranešimą Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, ar Lietuvos Respublikos socialinė apsauga atitinka Europos socialinės apsaugos kodekso reikalavimus ir yra pasirengusi ratifikuoti atskiras Kodekso dalis.
7 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 185
7.1.2.5. Dalyvavimas JT ECOSOC veikloje
Kaip jau buvo minėta ankstesniame pranešime, Lietuva buvo išrinkta Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (ECOSOC) viceprezidente 2006 metams. Lietuvos Respublika yra ECOSOC narė laikotarpiui nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ECOSOC – tai vienas iš šešių pagrindinių JT organų, kurio veiklos sritys yra valstybių narių gyvenimo sąlygų, darbingumo, ūkinės veiklos ir socialinių sąlygų gerinimas. ECOSOC tvirtina 11 JT fondų ir programų veiklos pranešimus, priima (teikia) politikos rekomendacijas JT sistemai ir valstybėms narėms minėtais klausimais. ECOSOC taip pat atlieka ir inicijuoja tyrimus, rengia pranešimus ir teikia rekomendacijas JT Generalinei Asamblėjai tarptautiniais ekonomikos, socialiniais, kultūros, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių ir su jais susijusiais klausimais, koordinuoja 14 specializuotųjų agentūrų, 10 funkcinių komisijų ir 5 regioninių komisijų veiklą, teikia informaciją ir padeda Saugumo Tarybai. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. patvirtintą ,,Lietuvos Respublikos dalyvavimo Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos veikloje 2005-2007 metais aktyvumo programą ir jos įgyvendinimo veiksmų planą, 2006 metais be ankstesniame pranešime minėtų renginių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai dar dalyvavo šiuose Lietuvai prioritetiniuose Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų renginiuose: liepos mėnesį Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (ECOSOC) pagrindinės sesijos aukšto lygio susitikime užimtumo politikos tema – „Sąlygų, prisidedančių prie visiško ir našaus užimtumo ir geresnių darbo vietų kūrimo, sudarymas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu; jų įtaka darniai plėtrai“. rugsėjo mėnesį Jungtinių Tautų Aukšto lygio dialoge dėl tarptautinės migracijos ir vystymosi, kuriame buvo aptartos tarptautinės migracijos aktualijos ir nuspręsta sudaryti tarptautinės migracijos ir vystymosi globalų forumą.
7.2. TARPTAUTINĖS SUTARTYS
7.2.1. Dvišalės sutartys socialinės apsaugos srityje
Lietuva pritarė Nyderlandų Karalystės pasiūlymui dėl tolesnio Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutarties dėl socialinės apsaugos išmokų išmokėjimo užsienyje, sudarytos 2002 m. gruodžio 12 d., 5 ir 6 straipsnių taikymo. Nyderlandų Karalystė 2006 m. rugsėjo 18 d. pateikė EB Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinei komisijai notą Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutarties dėl socialinės apsaugos išmokų išmokėjimo užsienyje 5 ir 6 str. įtraukimo į Tarybos reglamento (EB) Nr. 574/72 V priedą. Šis Nyderlandų pasiūlymas bus svarstomas EB Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos susitikime kartu su kitais valstybių narių pasiūlymais dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 574/72 pakeitimais.


Tarptautinis bendradarbiavimas
186 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
2006–2007 metais buvo tobulinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Estijos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl draudimo stažo, įgyto buvusios SSRS teritorijoje, įskaitymo projektas. 2007 m. kovo mėn. šalys baigė nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą tarptautinių sutarčių derinimo procedūrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Estijos Respublikos Vyriausybės susitarimą planuojama pasirašyti 2007 m. antrą pusmetį.
Lietuva parengė analogišką Susitarimo su Latvijos Respublikos Vyriausybe projektą, kurį Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suderinusi su suinteresuotomis institucijomis, 2006 m. gegužės mėn. diplomatiniais kanalais pateikė Latvijos šaliai. 2007 m. sausio mėnesį Latvijos gerovės ministerija pateikė pastabas dėl Susitarimo projekto, kurios buvo derinamos su Lietuvos suinteresuotomis institucijomis. Tikimasi, kad artimiausiu metu šalys baigs Susitarimo projekto derinimo procedūrą ir Susitarimas bus pasirašytas 2007 metų antrą pusmetį. 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Kanados sutartis dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 2005 m. liepos 5 d., kuria siekiama plėtoti Lietuvos Respublikos ir Kanados bendradarbiavimą pensinio aprūpinimo srityje. 2007 metų vasario 6–9 dienomis Maskvoje įvyko antrasis derybų dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje projekto Sutarties projekto etapas, kurio metu buvo peržiūrėta ir suderinta didžioji dalis Sutarties projekto straipsnių. Dėl keleto daugiausia diskusijų sukėlusių straipsnių, tarp jų ir dėl nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje asmenų, buvusios SSSR ginkluotųjų pajėgų būtinosios tarnybos karių ir jų šeimos narių pensinio aprūpinimo, šalys sutarė pasikeisti informacija raštu. Derybų metu Lietuvos šalis pasiūlė surengti kitą derybų etapą Vilniuje 2007 metų rugsėjo mėnesį. Vykdant 2006 m. gegužės 12 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įvykusių Lietuvos Respublikos ir Izraelio valstybės ekspertų dvišalių konsultacijų protokolą, šalys apsikeitė migracijos statistika. Įvertinusi migracijos statistiką ir galimas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, tęsdama konsultacijas, Lietuva sieks, kad sutartis būtų grindžiama integracijos (teritoriniu) principu, t. y. nustatant teisę į pensiją sumuojamas abiejose valstybėse įgytas valstybinio socialinio draudimo stažas, o pensija apskaičiuojama ir skiriama toje valstybėje ir pagal tos valstybės teisės aktus, kurioje asmuo nuolat gyvena.
7.2.2. Dvišalės sutartys įdarbinimo srityje
Įdarbinimo srityje šiuo metu galioja 3 dvišalės sutartys su Vokietija, Ukraina ir Rusija (žr. 2004 m. Socialinį pranešimą).
2006 metais Vokietijoje stažavosi 25 Lietuvos Respublikos piliečiai, nors sutartyje numatyta kvota – po 200 asmenų per metus. Pagrindinės priežastys, trukdančios išsiųsti į Vokietiją daugiau stažuotojų, yra tos, kad pretendentai neatitinka kvalifikacinių reikalavimų, nepakankamos vokiečių kalbos žinios, ilgai trunkanti darbo vietų paieška Vokietijoje. Be to, nuo 2007 m. gegužės 1 d. savo darbo rinkas yra atvėrusios 22 Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybės iš 30 (įskaitant 12 naujųjų valstybių narių), todėl Vokietijos darbo rinka, kurioje vis dar taikomi apribojimai, nėra labai patraukli.
7 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 187
2006 metais Lietuvos piliečių, kurie kreiptųsi į Lietuvos darbo biržą dėl įsidarbinimo Ukrainoje, nebuvo, kadangi joje tebėra žemas darbo užmokesčio lygis. Atsižvelgiant į Lietuvos darbo rinkos poreikius, per 2006 metus Ukrainos piliečiams išduoti 959 leidimai dirbti Lietuvoje (daugelis jų išduoti tarptautinių reisų vairuotojams, laivų korpusų surinkėjams ir suvirintojams, mūrininkams ir betonuotojams). Tai sudaro 32 procentus visų per 2006 metus užsieniečiams išduotų leidimų dirbti. Pastebėtina, kad daugelis leidimų dirbti (524) buvo išduoti komandiruojamiems darbuotojams ir tai sudaro 73 proc. visų per 2006 metus komandiruojamiems užsieniečiams išduotų leidimų dirbti. Ukrainos piliečiai Lietuvoje dažnai dirba pagal susitarimus tarp Lietuvos ir Ukrainos įmonių, o ne tiesiogiai pagal darbo sutartį su Lietuvos įmone. Pabrėžtina, kad Ukrainos piliečiams išduodamų leidimų dirbti skaičius pastaraisiais metais kasmet apytikriai dvigubėja, t. y. 2003 m. jis buvo 158, 2004 m. – 279, 2005 m. – 486. 2006 metais Lietuvoje Rusijos piliečiams buvo išduoti 57 leidimai dirbti. Daugiausiai jie dirbo inžinieriais. Lietuvos piliečiai dėl darbo Rusijoje į Lietuvos darbo biržą nesikreipė. 2006 metais buvo baigtas rengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kanados Vyriausybės susitarimas dėl jaunimo mainų. 2007 m. sausio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas1, kuriuo buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl įgaliojimų socialinės apsaugos ir darbo ministrei V. Blinkevičiūtei suteikimo pasirašyti minėtą susitarimą. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą2 ir 2007 m. sausio 16 d. socialinės apsaugos ir darbo ministrei V. Blinkevičiūtei buvo suteikti įgaliojamieji raštai. Tačiau minėto susitarimo pasirašymas atidėtas iki pasirašymui reikalingos procedūros bus atliktos ir Kanadoje. Kanadoje procedūros užtruko ilgiau nei tikėtasi dėl pasikeitusios tarptautinių sutarčių sudarymo tvarkos. 2007 m. reaguojant į Rastinių namų gamintojų asociacijos kreipimąsi ir atsižvelgiant į tai, kad: Vokietija yra sudariusi dvišalius susitarimus dėl darbuotojų laikino siuntimo rangos sutartims įgyvendinti su 9 iš 12 naujųjų ES valstybių narių, o taip pat ir kitomis Europos valstybėmis; taip pat į tai, kad Lietuvos Respublika, neturėdama tokio susitarimo su Vokietija, negali rastinių namų gamintojų įmonėms užtikrinti lygių konkurencinių galimybių su kitomis naujosiomis ES valstybėmis narėmis; taip pat į tai, kad 2006 m. sausį Vokietijai pavyko susitarti su Estija šiuo klausimu ir kad toks pažangus susitarimas galėtų būti pasirašytas su Lietuva bei tai prisidėtų prie Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimo stiprinimo komandiruojamo darbo srityje, buvo nuspręsta kreiptis į Vokietijos kompetentingas institucijas dėl susitarimo dėl darbuotojų laikino siuntimo rangos sutartims įgyvendinti sudarymo.
7.2.3. Kitos dvišalės sutartys
2007 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas ir Lenkijos Respublikos Ministras Pirmininkas Jarosław Kaczyński pasirašė Lietuvos Respublikos Vyriau
Tarptautinis bendradarbiavimas
1 2007 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 16 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą su prašymu suteikti įgaliojimus V. Blinkevičiūtei“ (Žin., 2007, Nr. 4-168). 2 2007 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1K-861 „Dėl įgaliojimų suteikimo V. Blinkevičiūtei“ (Žin., 2007, Nr. 6-262).
188 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
sybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo (toliau vadinama Fondas). Įsteigto Fondo tikslas – remti Lietuvos ir Lenkijos jaunimo bendradarbiavimą, siekiant kurti lietuvių ir lenkų tautų draugišką bendradarbiavimą. Fondas numato remti ir finansuoti abiejų valstybių jaunimo mainus, projektus, kuriuos rengia ir vykdo organizacijos, skatinančios jaunimo mainus ir kitas iniciatyvas, taip pat jaunimo renginius, informacinius projektus, publikacijų, skatinančių abiejų tautų suartėjimą, išleidimą. Numatyta, kad Fondo administracines ir organizacines užduotis vykdyti pavedama Lietuvoje – Jaunimo reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lenkijoje – Švietimo sistemos plėtros fondui. Fondas savo veiklą pradeda jau 2007 metais.
7.3. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI IR PROJEKTAI
2006 metais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija gavo Vokietijos Federacinės Respublikos finansų ministerijos pasiūlymą dėl susitarimo dėl bendradarbiavimo gerinimo kovojant su transnacionaliniu piktnaudžiavimu socialinio draudimo išmokomis bei su nedeklaruojamu darbu ir transnacionaliniu nelegaliu darbu sudarymo. Pateiktas Susitarimo projektas buvo derinamas su kitomis Lietuvos kompetentingomis įstaigomis. Toks Susitarimas būtų naudingas kovojant su tarptautinio pobūdžio nedeklaruotu darbu bei nelegaliu užimtumu. Kartu būtų sudarytos geresnės sąlygos socialinio draudimo įmokoms surinkti ir išieškoti. Be to, būtų geriau apsaugotos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos teisės. 2007 m. kovo mėnesį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos finansų ministerijai savo pastabas ir pasiūlymus dėl Susitarimo projekto. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė ir 2007 m. gegužės mėn. pateikė Baltarusijos Respublikos darbo ir socialinės apsaugos ministerijai ministerijų susitarimo dėl pensijų ir pašalpų skyrimo, pervedimo ir mokėjimo tvarkos pagal 1999 metų vasario 4 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartį dėl socialinės apsaugos, sudaryto 2000 m. kovo 17 d. Vilniuje, pakeitimo projektą (toliau vadinama Susitarimo pakeitimo projektas). Susitarimo pakeitimo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2007 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau vadinama VSDF valdyba) Užsienio išmokų tarnybai pradėjus vykdyti pensijų skyrimą ir mokėjimą naujoje informacinėje sistemoje, keičiasi pensijų mokėjimo žiniaraščių forma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bendradarbiauja su atitinkamomis kitų šalių institucijomis, palaikydama draugiškus santykius, keičiasi aktualia informacija. Tęsiamas 2005 metais pradėtas bendradarbiavimas su Norvegijos Karalystės vaikų ir lygybės ministerija vaikų ir jaunimo politikos srityse. Numatyta skatinti ir tęsti jau anksčiau buvusį Lietuvos ir Norvegijos savivaldybių (Kvam ir Marijampolės, Mandal ir Alytaus, Oppegård ir Širvintų, Oslo ir Vilniaus miestų) bendradarbiavimą. 2006 ir 2007 metais vyko minėtų savivaldybių atstovų ir ministerijų atstovų susitikimai Lietuvoje ir Norvegijoje.
7 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 189
Numatyti konkretūs veiksmai įgyvendinant Lietuvos – Ukrainos dvišalį bendradarbiavimą, kuris vykdomas pagal ES ir Ukrainos veiksmų planą. Numatoma, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija padės Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijai konsultuodama, organizuodama seminarus ir vizitus Trišalės tarybos sekretoriato konsultacijų dėl šalių socialinio dialogo pozicijų suderinimo socialinėje bei darbo srityje ir pasiektų susitarimų įgyvendinimo mechanizmo, darbo jėgos kvalifikacijos tobulinimo, socialinio draudimo sistemos vystymo gerinimo, ypatingai kaupiamojo pensijų draudimo įgyvendinimo klausimais, supažindins su Lietuvoje visuose lygiuose veikiančiu socialinio dialogo modeliu. Vis daugiau užsienio šalių, kurios vykdo reformas, suinteresuotos bendradarbiauti ir perimti naudingą Lietuvos patirtį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia ir derina bendradarbiavimo susitarimus su Kazachstano Respublikos darbo ir gyventojų socialinės apsaugos ministerija neįgaliųjų asmenų socialinės integracijos klausimais, taip pat su Kirgizijos Respublikos darbo ir socialinio vystymo ministerija socialiniais ir darbo klausimais.
Tarptautinis bendradarbiavimas
8 priedai
8.1 PRIEDAS
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 191
Priedai
8.2 PRIEDAS
Socialinių darbuotojų metodiniai centrai ir juose vykdomos kvalifikacijos kėlimo programos
Eil. Nr.
Socialinių paslaugų įstaigos pavadinimas Programos pavadinimas
1 Aknystos pensionatas
Socialinis darbas decentralizuotoje globos įstaigoje Priešdarbinė, psichikos ir (ar) proto neįgaliųjų, gyvenančių stacionariose globos įstaigose, reabilitacija
2 VšĮ „Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centras“ Socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis
3 Alytaus profesinio rengimo centras
Socialinio darbuotojo, dirbančio su neįgaliais vaikais, kvalifikacijos kėlimo programa Socialinio darbo su pagyvenusiais žmonėmis kvalifikacijos kėlimo programa Bendruomenės socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa 4 Antazavės vaikų globos namai Antazavės vaikų globos namų gerosios patirties, ugdant tėvų globos netekusius vaikus, sklaida 5 VšĮ Bendruomenių kaitos centras Vaiko problemų sprendimas vietos bendruomenės lygmenyje 6 VšĮ „Jaunimo psichologinės paramos centras“ Krizių, savižudybių prevencija, intervencija, postvencija bendruomenėje 7 Kauno apskrities moterų krizių centras Darbas su smurto šeimoje aukomis ir smurtautojais 8 Kauno arkivyskupijos šeimos centras Socialinis darbas su priklausomais asmenimis ir jų šeimomis
9 Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras
Meninio užimtumo įtaka sunkią fizinę negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybei. Socialinio darbuotojo vaidmuo ir galimybės Meninio užimtumo poveikis neįgaliųjų gyvenimo kokybei. Socialinio darbuotojo vaidmuo ir galimybės Socialinis darbas su psichikos negalios žmonėmis
10 Klaipėdos miesto globos namai
Socialinis darbas teikiant ilgalaikės socialinės globos, slaugos ir sociokultūrines paslaugas suaugusiems asmenims su fizine negalia Socialinis darbas teikiant ilgalaikės socialinės globos, slaugos ir sociokultūrines paslaugas senyvo amžiaus asmenims ir suaugusiems asmenims su negalia
11 Klaipėdos vaikų globos namai „Smiltelė“
Globos institucijose dirbančių socialinių darbuotojų, auklėtojų ir vaikų, augančių vaikų globos namuose, sąveikos tobulinimas
12 VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras
Socialinio darbuotojo vaidmuo dirbant su smurtą patyrusiais asmenimis
13
Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vaiko dienos centras „Duok ranką“
Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais ir jų šeimomis sudarant palankias sąlygas jų sėkmingai integracijai į visuomenę
192 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
Eil. Nr.
Socialinių paslaugų įstaigos pavadinimas Programos pavadinimas 14 Neįgaliųjų dienos užimtumo centras „Klaipėdos lakštutė“ Socialinis darbas teikiant dienos socialinės globos ir sociokultūrines paslaugas suaugusiems asmenims, turintiems proto ir psichikos negalią 15 VšĮ Pal. J. Matulaičio socialinis centras Socialinės paslaugos rizikos grupės vaikams vietinėje bendruomenėje Darbas su socialinės rizikos šeimomis vietinėje bendruomenėje
16 Panevėžio jaunuolių dienos centras
Žymaus ir vidutinio intelekto sutrikimo jaunuolių savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas netradiciniu aspektu Alternatyvi komunikacija – socialinės atskirties mažinimo priemonė vidutinės ir žymios proto negalios žmonėms Dramos įtaka sutrikusio intelekto asmenų emociniam stabilumui
17 Plungės vaikų globos agentūra „CYRULIS“
Socialinis darbas su rizikos grupių vaikais ir socialinis darbas su rizikos šeimomis 18 Prienų senelių globos namai Socialinio darbo kokybė – pagyvenusio ir seno žmogaus pilnaverčio gyvenimo pagrindais 19 VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ Socialinės paslaugos psichikos neįgaliesiems, padariusiems nusikaltimus
20
Šiaulių miesto savivaldybės dienos užimtumo centras „Goda“
Asmenų, turinčių proto negalią, agresijos valdymas Asmenų, turinčių proto negalią, socialinės kompetencijos ugdymas ir palaikymas Proto negalią turinčių asmenų užimtumo planavimas ir organizavimas socialinių paslaugų įstaigose Užimtumo užsiėmimų vedimų metodikos pristatymas. „Spalvų muzika“ Protiškai neįgalaus asmens gebėjimas kurti bei jo kūrybos produktų funkcionavimas šiuolaikinio meno kūrinių kontekste Psichosocialinių intervencijų taikymas socialiniame darbe su psichiškai neįgaliais asmenimis Psichikos sutrikimų turinčių asmenų užimtumo terapijos vaidmuo jų sveikimo procese
21
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centras Socialinis darbas su suaugusiais, turinčiais fizinę negalią, bei su pagyvenusiais asmenimis
22 VšĮ Šeimos santykių institutas
Smurto rizikos įvertinimo ir pagalbos smurtą patyrusiems vaikams modelis: socialinių darbuotojų vaidmuo Konceptualus ryšys tarp socialinio darbuotojo intervencijos į rizikos grupės šeimą ir rezultatų
23
Švenčionių rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centras Asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, socialinė reabilitacija ir integracija į visuomenę
8 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 193
Eil. Nr.
Socialinių paslaugų įstaigos pavadinimas Programos pavadinimas
24 Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras
Neįgalių vaikų ir jaunuolių gyvenimo kokybės užtikrinimas teikiant socialines paslaugas Socialinis darbas su smurtą patyrusiais klientais: prevencija, intervencija, postvencija Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais ir šeimomis mažinant socialinę atskirtį
25 Vaikų gerovės centras „Pastogė“
Socialinis darbas su vaikų globėjais ir įtėviais „Pastogėje“ Socialinio darbo metodai su rizikos vaiku ir jo šeima „Pastogėje“
26 Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionatas
Asmenų su protine negalia savarankiškumo įgūdžių vertinimas ir stiprinimas Savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo metodų taikymas dirbant su proto negalios asmenimis Socialinis darbas, organizuojant asmenų su proto negalia darbinį užimtumą 27 VšĮ „Vilties akimirka“ Nestacionarių socialinių paslaugų teikimas sutrikusios raidos asmenims
28 VšĮ „Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras“
Įvadas į psichosocialinę reabilitaciją. Bazinės sąvokos ir metodai Priešdarbinė sergančiųjų psichikos ligomis reabilitacija Profesinė sergančiųjų psichikos ligomis reabilitacija. Darbo asistentų rengimas Struktūruoto dienos užimtumo programa psichikos negalią turintiems asmenims
29
Vilniaus universiteto eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centras
Socialinis darbas su asmenimis, sergančiais senatvine silpnaprotyste (demencija) ir Alzheimerio liga Socialinių darbuotojų, dirbančių su senais žmonėmis, mokymo programa 30 Vilniaus arkivyskupijos Caritas Socialinės rizikos vaikų ir jaunimo socialinio ugdymo programa 31 Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensionas Socialinio darbo aspektai teikiant pagalbą smurtą patyrusiems asmenims bei socialinės rizikos šeimoms
32
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centro tarnyba „Parama“
Socialinis darbas su priklausomais asmenimis ir jų šeimos nariais bendruomenėje
33 Zarasų pensionatas
Socialinio darbo stacionarioje senų žmonių globos įstaigoje mokymo programa
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys
Priedai
194 Socialinis pranešimas 2006–2007 m.
8-3 PRIEDAS
Lietuvos darbuotojų judėjimo apribojimai nuo įstojimo į ES
Valstybė Iki 2006 m. balandžio 30 d. Nuo 2006 m. gegužės 1 d. Airija Darbo rinka atvira Darbo rinka atvira Graikija Riboja patekimą į darbo rinką Darbo rinka atvira
Islandija**
Dėl kaimynių apsisprendimo ir dėl 1/4 migruojančių darbuotojų iš naujų valstybių narių esančių Islandijoje apribojo patekimą į darbo rinką
Darbo rinka atvira
Ispanija Riboja patekimą į darbo rinką. Darbo rinka atvira
Italija
Ministro Pirmininko potvarkiu tvirtinamos kvotos metams. Išduodami supaprastinti leidimai dirbti, kuriais rūpinasi darbdavys
2006 m. liepos pabaigoje paskelbė apie savo darbo rinkos atvėrimą
Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija)
Darbo rinka atvira, bet naujų valstybių narių piliečiai per 30 dienų nuo įsidarbinimo turi registruotis
Darbo rinka atvira, bet naujų valstybių narių piliečiai per 30 dienų nuo įsidarbinimo turi registruotis
Nyderlandai (Olandija)
Darbuotojai įleidžiami tik į tuos sektorius, kur pagal Darbo ir pajamų centro įvertinimus yra darbuotojų trūkumas. Tuose sektoriuose netaikomas 5 savaičių laukimo laikotarpis, tad leidimo dirbti išdavimas trunka tik 2 savaites
Nuo 2007 m. gegužės 1 d. darbo rinka atvira
Portugalija Riboja patekimą į darbo rinką Darbo rinka atvira Suomija Riboja patekimą į darbo rinką Darbo rinka atvira Švedija Darbo rinka atvira Darbo rinka atvira
Belgija Riboja patekimą į darbo rinką
Ribos patekimą į darbo rinką, bet „kritinėms“ profesijoms (kur trūksta darbuotojų) leidimo dirbti išdavimas trunka iki 5 darbo dienų*
Danija
Danija leidžia ieškoti darbo būnant šalyje iki 6 mėnesių, bet, radus darbdavį, reikia gauti supaprastintą leidimą dirbti tik pilnai darbo dienai, registruotoje įmonėje, vienodomis darbo sąlygomis ir už atlyginimą, nepažeidžiantį kolektyvinės sutarties
Numatoma palaipsniui lengvinti įsidarbinimo sąlygas, t.y. įmonės apimamos kolektyvinių sutarčių galės iš anksto gauti leidimą įdarbinimui (darbuotojui nebereikės leidimo dirbti), be to, numato palaipsniui naikinti leidimo dirbti reikalavimą konkrečiuose sektoriuose, kur bus didelis darbuotojų trūkumas*
8 skyrius
Socialinis pranešimas 2006–2007 m. 195
Valstybė Iki 2006 m. balandžio 30 d. Nuo 2006 m. gegužės 1 d.
Norvegija**
ES piliečiams išduodami supaprastinti leidimai dirbti, jei dirbama pagal normas atitinkančias darbo sąlygas ir už pakankamą darbo užmokestį
Numatoma taikyti tokius pačius apribojimus*
Prancūzija Riboja patekimą į darbo rinką
Numato palaipsniui naikinti ribojimus atsižvelgiant į konkrečiuose sektoriuose esantį darbuotojų trūkumą. Statybos, viešbučių ir maitinimo, žemės ūkio, prekybos, apdirbamosios pramonės ir valymo sektoriuose leidimai dirbti išduodami automatiškai*
Liuksemburgas Riboja patekimą į darbo rinką
Ribos patekimą į darbo rinką, bet taikys supaprastintas leidimo dirbti išdavimo procedūras žemės ūkio srityse. Po metų numatoma peržiūra* Austrija Riboja patekimą į darbo rinką Ir toliau ribos patekimą į darbo rinką* Vokietija Riboja patekimą į darbo rinką Ir toliau ribos patekimą į darbo rinką*
Šveicarija***
Riboja patekimą į darbo rinką. Iki 2007 m. gegužės 31 d. numatoma apribojimų peržiūra, kai Šveicarija apsispręs, ar juos tęsti iki 2009 m. gegužės 31 d.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys
* iki 2009 m. balandžio 30 d. ** EEE (Europos ekonominės erdvės) šalis, kuri ES institucijose neturi balso teisės, bet taiko ES taisykles. *** pagal Europos Bendrijos ir Šveicarijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo protokolą dėl naujųjų valstybių narių įstojimo į ES.
Priedai
SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA SOCIALINIS PRANEŠIMAS 2006–2007 m.
ISSN 1822-3710 Tiražas 750 egz.
Užsakymas Nr. 2064 Spausdino UAB „Lodvila“ Sėlių g. 3A, LT-08125 Vilnius skaityti daugiau..

Pensijų raida Lietuvoje

Pensijų sistemų raida Lietuvoje
ROMAS LAZUTKA Socialinių tyrimų institutas.
Straipsnyje apžvelgiama pensijų sistemų istorinė raida Lietuvoje. Remiantis gerovės valstybės teorinėmis prielaidomis parodoma, kad pajamų apsaugos senatvėje sistemų atsiradimas susijęs su visuomenės modernizacija ir ją lydinčiais kapitalizmu bei demokratizacija. Pensijų sistemos Lietuvoje buvo kuriamos nenuosekliai dėl ilgamečio šalies nepriklausomybės praradimo. Bandoma ne tik parodyti pagrindinius sprendimus pensijų srityje per pastaruosius aštuoniasdešimtį metų, bet ir juos susieti su pačios visuomenės raida, su vyraujančiais socialinės politikos veikėjais ir jų interesais. Raktažodžiai: pensijų sistema, pajamos, socialinė politika
FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2, p. 64–80, © Lietuvos mokslų akademija, 2007, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2007
PENSIJŲ SISTEMOS KAIP ILGALAIKĖS VISUOMENINĖS RAIDOS PRODUKTAS Senatvės socialinė rizika buvo viena pirmųjų pripažintų rizikų (Pieters 1998), pensijų finansavimas sudaro didžiausią šiuolaikinių valstybių socialinių išlaidų dalį (Averting… 1994: 103, 356–360), o pensininkai išsivysčiusiose visuomenėse sudaro apie penktadalį visų gyventojų. Taigi pensijų sistemos kartu su sveikatos apsauga paprastai laikomos gerovės valstybės šerdimi, o pensijų sistemų kilmės aiškinimas neatsiejamas nuo gerovės valstybės raidos. Ko gero labiausiai paplitęs gerovės valstybės kildinimas iš dviejų ilgalaikių visuomeninės raidos (development) procesų. Pirmas iš jų – nacionalinių valstybių formavimasis ir transformacija į visuotines demokratijas po prancūzų revoliucijos. Antras – kapitalizmo virtimas dominuojančiu gamybos būdu po industrinės revoliucijos (Flora, Heidenheimer 1984: 22). Gerovės valstybės kilmės aiškinimas remiasi minėtų dviejų raidos procesų prieštaravimu. Kaip teigia Johnas Mylesas, šiuolaikinės industrinės visuomenės yra dviejų priešybių – „kapitalistinės ekonomikos ir demokratinės valstybės“ – santuoka (Myles 1984: 4). Kapitalistinė demokratinė visuomenė grįsta dviem priešingomis logikomis. Pagal vieną – privačios nuosavybės – logiką, pajamos paskirstomos rinkose ir generuojama nelygybė. Pagal kitą – demokratijos – logiką, paskirstoma po lygiai, nes visi piliečiai turi lygias teises (Korpi 1989: 309–328). Bandymas suderinti šias dvi prieštaringas logikas gali paaiškinti tokį paradoksą: nors kapitalizmo pagrindas buvo liberali filosofija – minimalus valstybės kišimasis į ekonominius reikalus, tačiau kartu valstybė, nekreipdama dėmesio į rinkos dėsnius, sukūrė didžiulę teisės į pajamas senatvėje sistemą. Tačiau grįžkime prie gerovės valstybės veiksnių apžvalgos. Ji gali duoti daugiau naudingų įžvalgų pensijų sistemos analizei. Gerovės valstybės siejimas su visuotine demokratija reiškia, kad tokia valstybė suprantama kaip atsakas į socialinės ekonominės lygybės siekį visuomenėje arba kaip socialinių teisių institucionalizacija, kuri, pagal T. H. Marshallą, atitinka civilinių ir politinių teisių plėtrą (Marshall 1963). Atstovaujamoji demokratija su visuotine rinkimų teise yra politinė jėga rankose tų, kurie neturi pakankamos ekonominės jėgos savo gerovės užsitikrinimui. Šio gerovės valstybės formavimosi veiksnio pripažinimas atkreipia dėmesį į politinių partijų (Palme 1992: 7–10) ir augančio pagyvenusių žmonių
65Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
skaičiaus vaidmenį (Pample, Williamson 1985) kuriant ir reformuojant pensijų sistemas. Gana paplitęs požiūris, kad kairiosios partijos suvaidino lemiamą vaidmenį demokratinių Europos šalių socialinėje politikoje. Tačiau, pagal G. Esping-Andersen, gerovės režimai yra greičiau klasinių koalicijų produktas, negu paprastos dvipusės kovos tarp valdančios ir darbininkų klasės, taip pat ir nelygybės laipsnio, kuriuo šis prieštaravimas yra pažymėtas (Esping-Andersen 1991). Literatūroje parodomas ir dešiniųjų partijų (ypač krikščionių demokratų) dėmesys socialinei politikai, primenama ir dešiniųjų politinių jėgų bei interesų grupių mobilizacija priešinantis kairiosioms iniciatyvoms (Palme 1992: 8). Visa tai gerokai komplikuoja visuotinės demokratijos poveikį pensijų sistemoms ir apskritai ekonominių išteklių perskirstymui siekiant sumažinti rinkos sukuriamą pajamų nelygybę senatvėje. Pačios lygybės samprata taip pat reikšminga gerovės valstybės ir konkrečiai pensijų sistemos formavimui. Juo labiau, kad Europos kultūrinėje tradicijoje vartojamos bent dvi tarpusavyje iš dalies konfliktuojančios lygybės sampratos. Pirma yra socialistinės etikos dalis ir paprastai vadinama rezultatų lygybe. Antra yra liberalios etikos komponentas ir suprantama kaip galimybių lygybė. Rezultatų lygybė reiškia pajamų išlyginimą ir perskirstymą pagal poreikius. Socialinėje politikoje tai atitinka minimalių pajamų kiekvienam piliečiui užtikrinimą senatvėje, minimalios visiems vienodos pensijos įvedimą ar bent tokią pensijų struktūrą, kurioje išmokos dydžiui mažesnę įtaką turi buvusios algos. Galimybių lygybė implikuoja pensijų nelygybės galimybę ir greičiau atitiktų pensijas pagal nuopelnus. Pvz., socialinio draudimo pensijas, kurios diferencijuotos priklausomai nuo dalyvavimo darbo rinkoje iki sulaukiant pensinio amžiaus. Antrasis fundamentalus visuomeninės raidos procesas – kapitalizmo augimas. Pagal marksistinę tradiciją gerovės valstybė matoma kaip bandymas spręsti savitas kapitalizmo raidos problemas, t. y. klasių konfliktusirperiodinesekonomineskrizes.Socialinėsgerovės priemonėmis bandoma integruoti darbininkų klasę nesikėsinant į privačios nuosavybės esminį perskirstymą. Taigi ir valstybinių pensijų programų kūrimas turėtų būti aiškinamas paskirstymo konflikto tarp darbo ir kapitalo kontekste. Verslo interesų grupės ir dešiniosios politinės partijos norėtų pensijas išlaikyti privačiame sektoriuje. Jeigu tai nepavyksta, tuomet bent užsitikrinti, jog valstybinio draudimo pensijos atitiktų rinkos principus, t. y. būtų susietos su asmens išankstinėmis įmokomis, darbo užmokesčiu ir dalyvavimo darbo rinkoje stažu. Profesinėms sąjungoms ir kairiosioms politinėms jėgoms būtų priimtinesnės valstybinės visiems vienodo dydžio pensijos. To pasekmė yra kompromisas: dešinieji negali pasipriešinti visuotiniam spaudimui, užtikrinti saugią senatvę. Kairieji supranta, jog jei valstybinio draudimo pensijomis norima užtikrinti adekvatų pagyvenusių žmonių pragyvenimo standartą, jos negali būti lygios. Lygios pensijos galėtų pakelti skurstančiųjų pragyvenimo lygį, bet pablogintų vidutinės ir aukštesnės klasės dirbančiųjų padėtį. Todėl pensijos visose šalyse paprastai remiasi meritokratinių ir egalitarinių principų derinimu (Stephens 1985). Šiuo požiūriu pensijų sistemos pobūdžiui (egalitarinio principo įtvirtinimo požiūriu) labai reikšmingas darbo klasės galių laipsnis (Myles 1984). Mažų, ekonomiškai atvirų šalių pensijų sistemos tarptautinio monopolistinio kapitalizmo laikais veikiamos papildomų iššūkių, kai nacionalinis darbas susiduria su tarptautiniu kapitalu (Castles 1981). Demokratizacijos ir klasinių kapitalizmo prieštaravimų nepakaktų tokiam dideliam valstybės vaidmeniui paaiškinti kuriant pensijų sistemas, jeigu prisimintume sovietmetį – ne demokratinėje ir ne kapitalistinėje visuomenėje pensijų sistema buvo pakankamai išplėtota ir buvo naudojama pajamų paskirstymo tarp kartų technika, kuri gana panaši kaip
66 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
ir kapitalistinėse demokratinėse šalyse. Dar daugiau, visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinių pensijų pradininke buvo nedemokratinė XIX a. pabaigos Vokietija. Tarpukaryje taip pat nemažai šalių Europoje suvaržę demokratiją toliau plėtojo socialines sistemas. Taigi neabejotina, kad gerovės valstybė su savo išplėtota apsauga senatvėje ir kitais socialinių rizikų atvejais yra bendresnis modernizacijos fenomenas, susijęs ne vien su jos demokratinio kapitalizmo versija (Flora 1984: 23). Pirmiausia, pasitelkus industrializacijos logiką, galima paaiškinti, kodėl tik turtingos industrinės visuomenės laikosi stiprios socialinės politikos ir net industrinės komunistinės valstybės sukūrė geras socialinės gerovės institucijas. Autoriai, iškėlę industrializacijos logikos svarbą, argumentuoja, kad socialinės gerovės priemonės reikalingos palaikyti labai produktyvią darbo jėgą ir socialinę integraciją sparčiai kintančioms industrinėms visuomenėms (Wilensky, Lebeaux 1958). Industrializacijos logika sumažina ideologijų ir partinės politikos svarbą kuriant pensijų sistemas. Industrializacija paskatina socialinės gerovės institucijų poreikį ir, kita vertus, vartojimą. Juk industrializacija užtikrina iki tol neregėtą prekių gausos augimą ir kartu didesnį gerovės paskirstymo poreikį. Johno Galbraitho idėja, kad gerovės augimas pats paskatina socialinės apsaugos institucijų poreikį, irgi svarbi aiškinant valstybės vaidmenį pensijų srityje (Galbraith 1958). Dar daugiau, ši idėja aktuali, kai nagrinėjamas kylančių ekonomikų su silpnomis ir todėl pigiomis socialinės apsaugos sistemomis spaudimas dabartinei gerovės valstybei ir ypač jos pensijų komponentui per globalias rinkas. Pensijų sistemų raidą lemia ne tik gamybinių technologijų pokyčiai, bet ir pačios valstybės struktūrinės transformacijos. Remiantis M. Weberio tradicija gerovės valstybė gali būti paaiškinta laipsnišku iškilimu naujos visuomeninės sistemos, kuri sudaryta iš „paskirstančiojo elito“, „tarnaujančios biurokratijos“ ir „socialinės klientūros“. Pasikeitus valstybės struktūrai, keičiasi ir jos funkcijos bei legitimumo pagrindai. Išorinio valstybės saugumo, vidaus ekonominių laisvių ir lygybės prieš įstatymą užtikrinimo tikslai keičiami socialinio saugumo teikiant paslaugas ir pinigines išmokas tikslais. Socialinio saugumo užtikrinimo klausimai virsta rutininiais standartizuotais procesais, neapsiribojant tik skubia socialine pagalba. Pagal G. Esping-Andersen, gerovės valstybė nėra paprastas kapitalistinės industrializacijos „šalutinis“ produktas, bet industrializacijos, jos valdymo ir plėtros centrinė charakteristika (Esping-Andersen 1990: 23). Neveltui gerovės valstybė vis dažniau aiškinama kaip reakcija į socialinio ir ekonominio saugumo poreikį, o ne tik į socialinės ir ekonominės lygybės poreikį (Flora 1984: 23). Remdamiesi literatūra apie gerovės valstybės ir jos vieno pagrindinių elementų – pensijų raidos veiksniais, galime padaryti kai kurias tarpines išvadas. Jos padės suprasti pensijų sistemų formavimosi veiksnius Lietuvoje. Kaip matėme, dėl senatvės ar negalios pasitraukę iš darbo rinkos žmonės kapitalistinėje visuomenėje gali pagerinti savo ekonominę padėtį panaudodami politinę galią demokratinėje politinėje sistemoje. Jų socialinės ekonominės lygybės siekis kartu yra ir žmogaus teisių plėtra. Nors kairiosios ir dešiniosios partijos bei atitinkamos interesų grupės turi skirtingus požiūrius į socialinės gerovės sistemas, tačiau šiuolaikinės pensijų sistemos greičiau yra klasinių koalicijų, negu paprastos kovos tarp valdančiosios ir darbininkų klasės, produktas. Skirtingų partijų jėgų balansas turi įtakos pensijų struktūrai, bet ne jų egzistavimui. Visose šalyse pensijos paprastai remiasi meritokratinių ir egalitarinių principų derinimu. Tuo tarpu industrializacija sukuria poreikį pensijoms ir prielaidas joms net nepriklausomai nuo partinės politikos ir ideologijų. Ekonomiškai kylančios šalys su pigiomis sociali
67Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
nės apsaugos sistemomis spaudžia gerovės valstybių tvirtoves pigiomis prekėmis globaliose rinkose. O mažų šalių pensijų sistemoms turi įtaką ir tarptautinis kapitalas. Socialinis saugumas tapo ne tik pagrindine valstybės valdymo ir plėtros charakteristika, bet ir rutinine jos funkcija. Svarbu ne tik ir ne tiek lygybė, kiek garantijos, kad ir nebedirbant neišseks pakankamų pajamų šaltiniai.
LIETUVOS PENSIJŲ POLITIKOS PRADŽIA – VALSTYBINĖS PROFESINĖS PENSIJOS Savarankiškos Lietuvos pensijų politikos pradžią galima sieti su Nepriklausomybės atkūrimu 1918 m., kai išsiskyrė Lietuvos ir Rusijos keliai1. Pasiryžimas sutvarkyti socialinius reikalus tarpukario Lietuvoje nuskambėjo dar Laikinosios Vyriausybės deklaracijoje, kurią paskelbė Ministro Pirmininko M. Šleževičiaus kabinetas 1918 m. gruodžio 26 d.: „Pirmoj eilėj prieš mus stovi žemės reforma ir darbininkų būvio apsaugojimas […] Laikinoji Vyriausybė kuo greičiausiu laiku pasistengs pravesti apdraudimo nuo ligos, sužeidimo ir senatvės įstatymus…“. 1922 m. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje buvo skelbiama: „Valstybė saugoja atskirais įstatymais darbininką ligoje, senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant…“2. 1926 m. kovo 23 d. Seimo priimtu įstatymu buvo įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba (toliau VSDV), kuri turėjo rūpintis socialinio draudimo reikalais3. Ji steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, kuravo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, steigė ir prižiūrėjo našlaičių bei senelių prieglaudas. Buvo numatyta, kad VSDV rūpinsis ir pensijų draudimu, tačiau to nespėta įgyvendinti. Tik labai nedaug gyventojų– valstybės tarnautojai ir kariškiai – tarpukaryje buvo aprūpinti ištarnauto laiko pensijomis. 1922 m. rugpjūčio 21 d. priimtas „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas“4, aprūpinęs pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis, mokėtomis iš valstybės biudžeto, Lietuvos kariuomenės invalidus, jų šeimas bei žuvusiųjų karių šeimas. Pensijos dydis priklausė nuo tarnybos metu gauto atlyginimo ir darbingumo netekimo laipsnio. Karių pensijas ir pašalpas tvarkė specialus fondas prie Krašto apsaugos ministerijos. Fondo lėšas sudarė karininkų ir karo valdininkų įmokos – 5% nuo pagrindinės algos už laipsnį ir pareigas bei fondo pajamos palūkanų forma. Dėl didėjančio pensininkų skaičiaus ir karių pensijų fondo deficito 1935 m.karių įmokos pensijų fondui buvo padidintos iki 6% pagrindinės algos5. 1939 m. valstybinės pensijos mokėtos 834 rusų kariuomenės invalidams ir 1000 Lietuvos kariuomenės invalidų6. Tais pačiais metais karių pensijų fondas mokėjo pensijas 408 pensininkams, 1926 m. buvo tik 48 kariai pensininkai7. Nuo 1935 m. buvo pradėtos mokėti valstybinės pensijos ordinų kavalieriams, o tokių pensininkų 1939 m. buvo tik 458. Valstybės tarnautojai pensijoms buvo apdrausti 1926 m. balandžio 10 d. paskelbtu Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymu9. Pensijas ir pašalpas mokėjo Finansų ministerijos
1 Toliau parodysime ir pagrindinius Rusijos bei Sovietų Sąjungos pensijų bruožus, nes jie turėjo įtakos vėlesnei Lietuvos pensijų politikai. 2 Vyriausybės žinios. 1922. Nr. 100. 97–98 paragrafai. 3 Vyriausybės žinios. 1926. Gegužės 18. 4 Vyriausybės žinios. 1922. Rugpjūčio 29. 5 Vyriausybės žinios. 1935. Liepos 15. 6 Lietuvos statistikos metraštis 1939 m. 1940. 12: 70. 7 Ten pat. 8 Ten pat.
68 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
tvarkomas valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų fondas komisijos nutarimu. Fondo lėšas sudarė tarnautojų įmokos – 6% nuo atlyginimo ir trimečių priedų, pirmojo mėnesio atlyginimo skirtumas, pakėlus tarnautoją į aukštesnę kategoriją bei fondo pajamos palūkanų forma. 1925 m. birželio 26 d. paskelbtas „Pasižymėjusiems visuomenės veikėjams pensijų įstatymas“10, kuris numatė personalines, Respublikos Prezidento skiriamas Ministrų kabinetui pasiūlius, pensijas nusipelnusiems tautai ir valstybei asmenims ar jų šeimoms. Personalinės senatvės pensijos ir pašalpos mokėtos iš valstybės iždo11. 1935 m. įstatymo pakeitimu buvo numatyta, kad pensininkams, gaunantiems pensiją kitais įstatymais, šiuo įstatymu nustatytos pensijos mokėjimas nutraukiamas12. Nebeliko iki tol buvusio pensijų dubliavimo. Privilegijuotoms pensijoms ir tuo metu nebuvo visuotinai pritariama. Antai 1939 m. „XX amžius“ rašė: „Reikia betgi konstatuoti, kad šitos pensijos turi tendencijos pakrypti nesveika linkme”, nes „atsiranda nežinia iš kur nusipelniusių tautai, nors niekas jų išskirtinių nuopelnų nežino. Jiems paskiriamos pensijos – ir tai nemažos”13. Tvirtinimas matyt nebuvo visai be pagrindo, nes per dešimtmetį tokių pensininkų skaičius išaugo keturis kartus ir 1940 m. jau buvo 337 asmenys14. Tik 1939 m. balandžio 29 d. buvo paskelbtas „Savivaldybių tarnautojų pensijų įstatymas“15, apdraudęs valsčių, apskričių ir miestų savivaldybių, Žemės ūkio rūmų, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, Darbo rūmų, ligonių kasų, Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasos, savivaldybių tarnautojų pensijų fondo, Miestų sąjungos tarnautojus. Savivaldybių tarnautojų pensijoms ir pašalpoms tvarkyti buvo įkurtas fondas prie Vidaus reikalų ministerijos. Fondo lėšas sudarė tarnautojų įmokos – 6% nuo algos bei fondo pajamos palūkanų forma. Savivaldybių tarnautojams numatytų pensijų bei pašalpų (kompensacijų) dydžiai su nedidelėmis išimtimis buvo analogiški valstybės tarnautojų pensijoms ir pašalpoms. 1939 m. gruodžio 31 d. pensijas gavo tik 33 savivaldybių tarnautojai16. Aukščiau pateikta pirmųjų pensijų schemų kūrimo Lietuvoje apžvalga patvirtina dėsningumą, kad valstybinėmis pensijomis pradžioje siekiama aprūpinti pačios valstybės tarnautojus – tiek kariškius, tiek civilius. Profesinės pensijos daugelyje šalių buvo pirmosios valstybinės pensijų sistemos, kuriomis buvo siekiama aprūpinti į atsargą išėjusius ar suluošintus kariškius bei žuvusiųjų kariškių šeimas. Tokios pensijų sistemos taip pat buvo taikomos ir civiliams valstybės tarnautojams. Pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose jau 1776 m. (nepriklausomybės metai) buvo įkurta pirmoji pensijų sistema, kuri iš dalies aprūpindavo Revoliucinio karo su Anglija metu suluošintų kareivių pragyvenimą. 1780 m. senatvės
9 Vyriausybės žinios. 1926. Balandžio 10. 10 Vyriausybės žinios. 1925. Birželio 26. 11 Šios pensijos buvo skiriamos žymiems politikams, kariškiams, dvasininkams, menininkams, švietimo ir kultūros veikėjams. Personalinių pensijų dydis kito nuo 30 Lt iki 1200 Lt. Štai keletas pavyzdžių: 1200 Lt pensiją gaudavo buvę prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius, 600 Lt – prelatai K. Prapuolenis, P. Januševičius, dailininkas A. Žmuidzinavičius, 500 Lt – skulptorius P. Rimša, profesoriaus J. Jablonskio našlė, rabinas B. Šapyra, pulkininkas I. Musteikis, 300 Lt – rašytoja I. Simonaitytė (žr.: Mančinskas 1971). Knygnešiams dažniausiai mokėtos 30–50 Lt personalinės pensijos, ypač nusipelniusiems – iki 100 Lt („Ministerių kabineto 1929 12 10 d. posėdžio protokolas“, LCVA. F. 923. Ap. 1. B. 626. L. 68). 12 Vyriausybės žinios. 1935. Liepos 1. 13 „XX amžius“, 1939 m. birželio 13 d. Cituota pagal Mančinskas 1971. 14 Lietuvos statistikos metraštis 1939 m. 1940. 12: 70. 15 Vyriausybės žinios. 1939. Balandžio 29. 16 Lietuvos statistikos metraštis 1939 m. 1940. 12: 70.
69Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
išmokos buvo numatytos kariškiams. XIX a. pradžioje valstybės tarnautojai JAV, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse gaudavo pensijas iš savo darbdavių – valdžios įstaigų (Averting… 1994). Tarpukaryje Lietuva stengėsi vytis pensijų srityje kur kas toliau pažengusias Vakarų ir Vidurio Europos valstybes. Rengdama savus įstatymus naudojosi kitų Europos valstybių, ypač Vokietijos įstatymų pavyzdžiais. Rezultatas, deja, atrodo, nepranoko lūkesčių, tačiau, vertinant pakankamai aktyvią tuometinę Lietuvos socialinės apsaugos politiką, reikėtų atsižvelgti ir į nepalankius veiksnius šios politikos vystymui: krašto ekonomikos destabilizaciją po Pirmojo pasaulinio karo, išorinių jėgų pavojų valstybingumui, archainę agrarinę visuomenės sanklodą. Nenuostabu, kad Lietuva iki Nepriklausomybės praradimo 1940 m. nespėjo įvesti viešųjų pensijų privataus sektoriaus darbuotojams. Iki industrializacijos ir urbanizacijos laikų šeima buvo pagrindinė parama senatvėje daugelyje Europos šalių. Iki 1940 metų Lietuva buvo agrarinė šalis. Net trys ketvirtadaliai darbuotojų buvo užimti žemės ūkyje. Pramonėje ir amatuose dirbo tik šiek tiek daugiau kaip 6% visų darbuotojų (žr. 1 lentelę)17.
1 lentelė. Lietuvos gyventojų užimtumas 1936 m.
Darbo sritys % Žemės ūkis 76,71 Pramonė ir amatai 6,43 Transportas ir susisiekimas 1,06 Prekyba ir kreditas 2,53 Viešoji tarnyba ir laisvosios profesijos 3,22 Kiti verslai 10,05 Iš viso 100,00 Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1936. 1937. Kaunas, 9: 15.
Trumputė istorinė apžvalga parodė, kad tarpukario Lietuva pasiryžo užtikrinti darbininkams teisę į pensiją jau 1922 m. konstitucijoje. Deja, tai padaryti nesuspėjo. Kaip ir kitose šalyse, pensijų sistema startavo nuo kovose nukentėjusių asmenų, kariškių ir civilių valstybės tarnautojų aprūpinimo. Įsteigtos ir personalinės pensijos valstybei nusipelniusiems asmenims. Beveik visos pensijos buvo finansuojamosatskaitymaisnuopačiųtarnautojų darbo užmokesčio.
NUO VALSTYBINIŲ PROFESINIŲ PENSIJŲ PRIE VISUOTINIO APRŪPINIMO SENATVĖJE Pradėjusi pensijų sistemos kūrimą, tarpukario nepriklausoma Lietuva neturėjo galimybės jo užbaigti. Sovietų Sąjungos okupacija lėmė tolesnę pensijų sistemos raidą penkeriems dešimtmečiams. Tuo laikotarpiu Lietuvos gyventojų apsaugai senatvėje buvo taikoma Sovietų Sąjungos pensijų sistema. Ji veikė iki pat atkuriant Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. Dar daugiau, kaip žinia, iš pensijos asmenys gyvena vidutiniškai du dešimtmečius, o teisę į ją įgyja dirbdami tris–keturis dešimtmečius. Todėl dar ir dabar Lietuvoje gyvena žmonės,
17 Kita vertus, darbininkų aprūpinimo pensijomis poreikis buvo diskutuojamas. Dr. Jonas Bučas 1937 m. žurnale „Sveikata ir darbas“ rašė, kad „yra būtinas ir neginčijamas reikalas darbininkus aprūpinti ir senatvei“. Jis propagavo ir konkretų to aprūpinimo būdą – socialinį draudimą, o neįnašinę pensiją kritikavo kaip „darbininkus demoralizuojantį dalyką“.
70 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
kurių teisės į pensiją buvo „uždirbtos“ veikiant sovietinei pensijų sistemai. Dar daugiau, reformuojant pensijų sistemas reikia skaitytis su senosios sistemos klientais, kurie jau turi teises į pensiją, o dirbantieji jau turi tam tikrus lūkesčius, suformuotus senosios pensijų sistemos. Todėl norėdami geriau suprasti šiuolaikinę pensijų sistemą Lietuvoje, jos keliamas problemas ir funkcionavimo pasekmes, turime apžvelgti pensijų formavimąsi Rusijoje bei Sovietų Sąjungoje. Juk iš esmės Lietuvos ūkio industrializacija vyko pirmaisiais pokario dešimtmečiais, kai pensijų sistemą kūrė Sovietų Sąjunga. Apskritai Rusija socialinio draudimo srityje sekė Vokietijos, kuri, kaip žinia, viešųjų pensijų pradininkė, pavyzdžiu18. 1889 m. Vokietijoje kancleris Otto von Bismarckas, siekdamas sumažinti pramonės darbininkų nepasitenkinimą sunkia savo padėtimi ir susilpninti socialistų įtaką jiems, panaudojo savo politinę galią ir įsteigė pirmąją nacionalinę įmokomis paremtą senatvės draudimo sistemą, kurios administravime buvo leista dalyvauti ir darbininkų atstovams (Kohler, Zacher 1982). Tačiau 1917 metų bolševikinė revoliucija Rusijoje sukūrė naują socialinę tvarką, kuri rėmėsi socialinės lygybės principu esant proletariato diktatūrai. Po bolševikų revoliucijos pergalės Rusijoje socialinis saugumas buvo įvertintas kaip vienas iš darbininkų pergalės prieš kapitalizmą vaisių. Sovietinėje propagandoje buvo teigiama, kad tiktai socialistinė valstybė galėjo užtikrinti darbininkų klasės gerovę. Vis tiktai pensijos nebuvo socialistinės gerovės sistemos prioritetu. 1936 m. senatvės, negalios ir našlių bei našlaičių pensijos sudarė tik apie 12% socialinio saugumo biudžeto. Tuo tarpu parama laikino nedarbingumo atveju – 20%. Tai rodo negatyvų požiūrį į daugiau dirbti nebegalinčių socialinę apsaugą. Skatinant pensininkus dirbti, buvo numatyta galimybė šalia atlyginimo gauti ir pensiją. Pradžioje jie galėjo prie atlyginimo prisidurti dalį, o po 1938 metų – visą pensiją. Įmonės buvo raginamos surasti lengvus darbus dalinę negalią turintiems ir senyvo amžiaus žmonėms (Бабих и др. 1998). Pagrindiniai sovietinės pensijų sistemos, kuri išsilaikė iki Sovietų Sąjungos griūties 1990 metais, principai buvo įtvirtinti 1956 m. įsigaliojusiame pensijų įstatyme. Vienu svarbiausiu pokariniame laikotarpyje socialinio saugumo įvykiu tapo valstybinių socialinio draudimo pensijų paskyrimas kolūkiečiams nuo 1965 metų. Socialinės diskriminacijos era Sovietų Sąjungos žemės ūkyje baigėsi. Dėl 1956 metais prasidėjusių socialinės apsaugos pokyčių kai kurios pensijų schemos buvo sukurtos pagrindinėms gyventojų grupėms: darbininkams, valstybės tarnautojams ir kolūkiečiams. Taip pat buvo valstybei nusipelniusių asmenų ir mokslininkų pensijos. Komunistų partijos nomenklatūrai bei kultūriniam elitui buvo skiriamos vadinamosios „personalinės pensijos“. Šios pensijų schemos Sovietų Sąjungoje buvo iš esmės sukurtos per du dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinėms gyventojų grupėms – darbininkams pensijos buvo nustatytos 195619, „inteligentams“ 195920, o kolūkiečiams 196421 metų įstatymais. Tam tikroms kitų pajamų neturinčioms gyventojų grupėms buvo mokamos socialinės pensijos. Ir sovietinė pensijų sistema turėjo kai kuriuos Bismarcko draudimo sistemos bruožus – pvz., teisė į pensijas buvo siejama su ankstesniu darbu, o išmokos susietos su buvusiu darbo užmokesčiu. Tačiau, kitaip nei Bismarcko schemoje, pensijos buvo finansuojamosišbendro valstybės biudžeto (Leppik 2002).
18 Plačiau apie pensijų istoriją Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje žr. Rimlinger 1971. 19 Valstybinių pensijų įstatymas, 1956 07 14. 20 Ištarnauto laiko pensijos švietimo, sveikatos apsaugos ir žemės ūkio darbuotojams, 1959 12 17; Ištarnauto laiko pensijos civilinės aviacijos ir aeronautikos darbuotojams, 1958 12 20. 21 Pensijų ir pašalpų kolūkiečiams įstatymas, 1964 07 15.
71Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
Sovietų Sąjungoje kuriant pensijų sistemą nebuvo kitose Europos šalyse XIX–XX a. sandūroje vykusios diskusijos, ar taikyti Vokietijos socialinio draudimo modelį, pagal kurį teisė į pensiją suteikiama mokėtų įmokų pagrindu, ar kurti siauresnę, pajamų ir turto tikrinimu paremtą neįmokinę pensijų sistemą. Pastaroji laikoma tik visiems gyventojams taikomos paramos skurdo atveju papildymas (Peterson 1986). Dauguma Vakarų šalių irgi pasirinko įmokines pensijų sistemas. Lėmė tokie argumentai: pajamų senatvėje netekimas yra beveik visuotinas, todėl visiems seniems gyventojams reikalingos pensijos ir netikslingas kiekvieno atvejo tikrinimas. Tokios sistemos finansuojamos pačių dalyvių (jų įmokomis darbingame amžiuje), tuo tarpu turto įvertinimo pagrindu teikiamos pensijos neskatina kuo ilgiau dirbti, bet apsimesti skurstančiu. Savo ruožtu neįmokinės pensijų sistemos buvo ginamos tokiais argumentais: mažos išlaidos (nes ne visiems asmenims senatvėje yra reikalinga parama); išmokamos tiems asmenims, kurie neturi kitų pajamų, todėl efektyvesnės mažinant skurdą. Šie „už“ ir „prieš“ argumentai yra vis dar prisimenami ir dabartinėse diskusijose (Weaver 1982). Suprantama, kad sovietinei ideologijai buvo nepriimtinas skurdo pripažinimas ir jo mažinimui tinkamos neįmokinės, pajamų ir turto įvertinimu grįstos pensijos. Nenuostabu, kad socialinio draudimo principais besiremiančios pensijos buvo patrauklesnės. Jos puikiai derėjo ir prie socialistinio atlyginimo pagal darbo nuopelnus principo. Kaip matyti, socialinio draudimo pensijos galėjo būti priderintos ir prie demokratinio kapitalizmo, ir prie totalitarinio socializmo sistemos. Sovietų Sąjungos pensijų politika nuo kuklių, fragmentiškų pensijų prieškaryje iki santykinai (lyginant su dirbančių asmenų algomis) dosnių socialinio draudimo išmokų pokario dešimtmečiais atitinka bendrą viešųjų pensijų plėtros tendenciją industrinėse šalyse. Daugumoje šalių socialinio draudimo pensijų sistemos aprūpino 1960–1970 m. išėjusius į pensiją pakankamomis pajamomis ir senų žmonių skurdas industrinėse šalyse buvo iš esmės sumažintas (Averting… 1994: 105). Tuo tarpu iki Antrojo pasaulinio karo pensijos visur buvo kuklios. Jos sudarydavo ne daugiau kaip 15–20% nuo vidutinio atlyginimo (žr. 2 lentelę). Galima teigti, kad iki atkuriant Nepriklausomybę Lietuvoje veikusi sovietų pensijų sistema buvo sudaryta iš atskiroms užimtųjų grupėms skirtų schemų, bet apėmė visus gyventojus. Darbo stažo reikalavimai įgyti teisę į pensiją nebuvo griežti, pensinis amžius buvo trumpas, todėl iš esmės visi gyventojai buvo aprūpinti pensijomis senatvės, neįgalumo ir maitintojo netekimo atvejais. Juo labiau, kad buvo darbo vietų perteklius ir pensijai reikalaujamą darbo stažą buvo galima surinkti nesunkiai. Be to, sovietų pensijų sistemai buvo būdingas didelis perskirstymas iš didesnes pajamas turinčių gyventojų mažiau pasiturintiems. Pensijų dydžio diferenciacija buvo nedidelė: minimali pensija sudarė apie 30%, maksimali (išskyrus kai kurias privilegijuotas kategorijas) – 55% vidutinio darbo užmokesčio. Maža buvo tik darbo stažo neturėjusiems skiriama socialinė pensija (apie 8–10% vidutinės algos). Tačiau, kaip minėta, tokių asmenų, kurie nesugebėtų „užsidirbti“ teisės į kitas (didesnes) pensijas, buvo labai mažai. Senatvės ir invalidumo pensijų gavėjai, turintys išlaikytinių, gaudavo priedus prie pensijos (Rimlinger 1971). Be to, pensininkai bei kiti socialinės apsaugos sistemos klientai netiesiogiai buvo remiami ir per kainų politiką, pvz., išlaikant žemas vartojamų prekių (maisto) ir komunalinių paslaugų kainas, teikiant nemokamą reabilitaciją, medicininį gydymą ir pan. Toliau pateikiamos pagrindinės charakteristikos sovietų pensijų sistemos, kuri daugiausia ir buvo sukonstruota pokariniu laikotarpiu, o prieš Lietuvai iškovojant nepriklausomybę ši sistema buvo visiškai subrendusi ir paveldėta (3 lentelė).
72 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
Nors gali atrodyti paradoksalu, Sovietų Rusija pensijų srityje sekė Vokietijos pavyzdžiu. Buvo kuriamos nuo darbo stažo ir buvusio užmokesčio priklausomos pensijos. Atskiros pensijų schemos buvo sukurtos pagrindinėms gyventojų grupėms: darbininkams, valstybės tarnautojams ir kolūkiečiams. Dosnesnės pensijos buvo valstybei nusipelniusiems asmenims ir mokslininkams. Komunistų partijos nomenklatūra bei kultūrinis elitas turėjo „personalines pensijas“. Pensijos buvo mokamos ir dirbantiems pensininkams. Darbo stažo neturintiems asmenims buvo mokamos itin kuklios socialinės pensijos. Nors tarpukariu Sovietų Sąjungoje buvo tik fragmentiškos ir menkos pensijos, septintame–aštuntame dešimtmetyje jos aprėpė visus gyventojus ir tapo santykinai dosniomis. Tai
2 lentelė. Vidutinės viešosios pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis kai kuriose EBPO šalyse 1939 m. ir 1980 m. (%)
Šalis 1939 m. (1) 1980 m. (2) Australija 19 – Belgija 14 – Kanada 17 34 Danija 22 29 Vokietija 19 49 Italija 15 69 Nyderlandai 13 44 Norvegija 8 – Švedija 10 68 Jungtinė Karalystė 13 31 Jungtinės Amerikos Valstijos 21 44 Vidurkis 15 45 – nėra duomenų. 1980 m. vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis apskaičiuotas vidutinę pensiją dalijant iš pramonės darbininkų vidutinio darbo užmokesčio profesinės karjeros pabaigoje prieš išeinant į pensiją. Šaltiniai: (1) pakeičiamumo normos 1939 m. iš SSIB duomenų (EspingAndersen 1990); (2) Aldrich 1982 (Averting the Old Age Crisis…1994: 104).
3 lentelė. Pagrindinės sovietų senatvės pensijų sistemos charakteristikos 1989 m.
Pensinis amžius
Minimalus draudimo stažas
Pensijos apskaičiavimo formulė
Minimali ir maksimali išmoka
Priedai
Socialinė pensija
Dvigubos pensijos
55 metai moterims ir 60 metų vyrams
20 metų moterims ir 25 metai vyrams
50–85% nuo paskutinių metų vidurkio ar penkių geriausių darbo metų darbo užmokesčio vidurkio per paskutinius 10 metų
70–120 rb, 132,5–160 rb kai kurioms asmenų kategorijoms
10–20% už išlaikytinius bei už ilgalaikį darbą vienoje darbovietėje
20 rb Nebuvo
73Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
atitiko bendrą viešųjų pensijų plėtros tendenciją industrinėse šalyse. Taigi senatvės apsauga ir Lietuvoje iš esmės buvo sukurta pokario dešimtmečiais. Šeštojo dešimtmečio sovietinių pensijų įstatymų Lietuvoje buvo visai atsisakyta tik 1995 metais.
PAVELDĖTOS SOVIETŲ PENSIJŲ SISTEMOS PRITAIKYMAS NAUJAI POLITINEI IR EKONOMINEI APLINKAI Naujos socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimas Lietuvoje prasidėjo dar iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. 1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“. Jame nurodoma iš Tarybų Sąjungai pavaldžių Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. 1990 m. kovo 13 d. buvo sukurta Valstybinio socialinio draudimo valdyba (SODRA). Reformos esmė – draudimo prioriteto įvedimas, išlaikant darbo skatinimą ir socialinių išmokų infliacijos reguliavimą.Buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras išreiškė tokį požiūrį: „Vienas iš tikėtinų motyvų, kuriais remiasi sprendimų priėmėjai rinkdamiesi sistemą, tai jos suderinamumas su rinkos ekonomika (kaip tuo metu atrodė), skirtingumas nuo „socialistinės“ ir teisės akcentavimas gauti socialinio draudimo išmokas vien tik iš socialinio draudimo sistemos“ (Medaiskis 1995). Per pirmuosius penkerius nepriklausomybės metus pavyko sukurti įmokomis nuo algų finansuojamąsocialiniodraudimosistemą,kuriužtikrinopensijųmokėjimąsudėtingupereinamuoju laikotarpiu. Pirmaisiais metais buvo padidintos visos pensijos. Be to, buvo sudarytos palankesnės sąlygos gauti pensijas nukentėjusiems nuo sovietinio režimo asmenims22. Apsisprendimas kurti Bismarcko modelio pensijų sistemą, kuri finansuojama autonomiškai nuo valstybės biudžeto ir administruojama atskiros nuo vyriausybės socialinio draudimo įstaigos, gali būti paaiškintas ne tik noru radikaliai pakeisti buvusią tarybinę socialinės apsaugos sistemą, bet ir, atvirkščiai, nesugebėjimu išvengti jos patirties. Juk Bismarcko pensijų modeliui būdinga pensijų sistemos dalyvio įmokų ir įmokų jam priklausomybė. O komunistų skelbtas principas atlyginti „kiekvienam pagal darbą“ taip pat buvo įgyvendinamas siejant pensijų dydį su buvusios algos dydžiu ir darbo stažu. Sprendimas kurti socialinį draudimą reiškė, kad pensijų išmokų pusėje palikta priklausomybė tarp pensijos dydžio ir įmokų, o per jas ir atlyginimų23. Dar vienas argumentas (nors jis ir nebuvo išsakytas viešose diskusijose) kodėl Lietuvoje atrodė priimtinesnė įmokomis grįsta pensijų sistema gali būti siejamas su senesne istorija. Kaip minėta, tarpukario Lietuvoje buvo pradėtos plėtoti įmokomis nuo algų finansuojamos pensijų schemos valstybės tarnautojams. Be naujos pensijų finansavimo ir administravimo sistemos kūrimo,1990–1994 m.kita užduotis buvo išsaugoti pensijų perkamąją galią labai didelės infliacijos sąlygomis.Nepaisant labai dažno jų indeksavimo, 1991–1993 m. pensijos nuvertėjo vos ne keturis kartus, lyginant su 1990 m. Nors per daugiau kaip dešimtį metų šalyje gyvenimo lygis labai pasikeitė kokybiškai ir infliacijosindeksaitųpasikeitimųneatspindi,tačiauįdomupažymėti,kadiki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 60% 1990 m. lygio (pav.). Pirmųjų reformos metų laikotarpis esmingai pakeitė pensininkų padėtį visuomenėje. Trumpai šį pasikeitimą galima apibūdinti taip: pensininkai iš savo suaugusių vaikų rėmėjų sovietmečiu patys tapo reikalingi paramos.
22 Lietuvos Respublikos pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymas, 1990 07 28. 23 E. Overbye parodė Bismarcko ir sovietinio socialinės gerovės modelių panašumą (Overbye 1994).
74 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
Pav. Senatvės pensijos perkamoji galia (1990 = 100%) Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 1996, 1998, 2003; Autoriaus skaičiavimai.
Nors 1990–1991 m. pensijų draudimo administravimas ir finansavimasbuvoradikaliai reformuoti, teisės į išmokas ir jų dydžio skaičiavimo tvarka su kai kuriais pataisymais tebebuvo apibrėžta 1956 m. sovietų pensijų įstatymo. Tik nuo 1995 m. įsigaliojo nauji lietuviški pensijų įstatymai. Jie atspindėjo jau pasikeitusią ekonominę situaciją. Socialinio draudimo pensijų įstatymas, numatantis pakankamai griežtą teisę į pensijų gavimą priklausomai nuo mokamų įmokų, buvo natūrali reakcija į plačiai paplitusį vengimą dalyvauti socialiniame draudime. Tuo metu niekas neabejojo socialinio draudimo modelio tinkamumu, niekas nesvarstė universalių pensinių schemų įvedimo. Jų pranašumas jungiant visus gyventojus atrodė ne toks svarbus. Be Socialinio draudimo pensijų įstatymo, nuo 1995 m. taip pat įsigaliojo keli papildomi pensijų įstatymai. Juose numatytos valstybinės pensijos nukentėjusiems asmenims, kariškiams, policininkams, mokslininkams ir nusipelniusiems asmenims. Visos valstybinės pensijos mokamos kartu su socialinio draudimo pensijomis. Be to, socialinio draudimo našlių pensijos taip pat buvo mokamos kartu su senatvės arba invalidumo pensijomis. Taip buvo sukurta pensijų sistema, kuri daliai pensininkų garantavo po dvi ar net tris pensijas. Tokia pensijų sistema ne tik reikalavo daugiau lėšų, bet ir buvo neteisinga. Atsirado privilegijuotų asmenų grupė, kurie gauna daugiau kaip vieną pensiją. Blogiausia, kad į privilegijuotųjų padėtį patekę asmenys dažnai yra labiau išsilavinę, aktyvesni piliečiai. Būdami privilegijuoti, jie tampa mažai suinteresuoti visos pensijų sistemos tobulinimu. Socialinės (šalpos) pensijos buvo numatytos skirti tiems, kurie neturi teisės į socialinio draudimo ar valstybinę pensiją. Tačiau nustatyti papildomi reikalavimai. Socialinė pensija mokama tik moterims, kurios pagimdė ir išaugino ne mažiau kaip penkis vaikus bei tiems asmenims, kurie ilgą laiką slaugė neįgalų šeimos narį. Taigi dalis senų ir neįgalių žmonių liko be teisės gauti bet kurią pensiją. Tuo pat metu, kaip minėta, kai kurioms grupėms garantuojamos kelios pensijos. Apibendrinant verta pažymėti, kad pirmaisiais antrosios Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo sukurta įmokomis nuo algų finansuojama socialinio draudimo sistema.Techniniu požiūriu tai neprieštaravo nei tarpukario Lietuvos, nei sovietmečio pensijų sistemos tradicijai. 1995 m. priimti keli pensijų įstatymai, kuriuose numatytos socialinio draudimo pensijos visiems dirbantiesiems ir papildomos valstybinės pensijos nukentėjusiems asmenims, kariškiams, policininkams, mokslininkams bei Lietuvos valstybei nusipelniusiems asmenims. Viena vertus, sukurta grupė privilegijuotų asmenų, kurie gauna ne po vieną viešąją pensiją, kita vertus, pagrindinė socialinio draudimo pensija gana kukli, neleidžianti išvengti skurdo senatvėje.
75Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMOS DALINIS PRIVATIZAVIMAS Iki 1990 m. Lietuvoje, žinoma, nebuvo privačių pensijų fondų, kaip ir bet kokių privačių įmonių. 1995 m. pensijų reforma taip pat neapėmė privačių kaupiamųjų pensijų, jų kūrimas buvo paliktas vėlesniam laikui. Tačiau nuo 1994 m. interesų grupės pradėjo spausti Vyriausybę, kad ji kurtų sąlygas privatiems pensijų fondams. Didžiausia Lietuvos verslo organizacija – Pramonininkų Konfederacija – jos prezidento vardu laikraščiuose paskelbė keletą straipsnių, kuriuose buvo kritikuojama socialinio draudimo sistema ir raginama priimti privačių pensijų fondų įstatymus (Lubys 1995 a). Nuo 1994 m. pradžios nevyriausybinė organizacija Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau LLRI) pradėjo propaguoti privačių pensijų fondų steigimą. Šio instituto darbuotojai žiniasklaidoje taip pat skelbė kritinius socialinio draudimo sistemos komentarus ir straipsnius, reformos idealu skelbė Čilės pensijų reformą24. Daugiausia buvo remiamasi Pasaulio banko knygoje Averting the Old Age Crisis išdėstytais argumentais, o ir paties Pasaulio banko ekspertai pradėjo propaguoti privačius pensijų fondus25. Lietuvos demokratinė darbo partija26, kuri 1992–1996 m. turėjo daugumą Seime, nerodė susidomėjimo privačiomis pensijomis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Socialinio draudimo fondo vadovybėje dirbo žmonės, kurie jau turėjo kelerių metų bendradarbiavimo su Vakarų Europos šalių socialinės apsaugos institucijų ir Tarptautinės darbo organizacijos, Tarptautinės socialinės apsaugos asociacijos ekspertais patirtį. Jie neabejojo socialinio draudimo sistemos pranašumais, o privačioms pensijų schemoms teikė antraeilį vaidmenį. Po 1996-ųjų metų rinkimų daugumą Seime išsikovojo konservatorių partija (Tėvynės Sąjunga). Galima buvo tikėtis, kad dešinioji partija imsis aprūpinimo privačiomis pensijomis įstatymų. Juo labiau, kad prieš rinkimus ši partija pasirašė abipusio bendradarbiavimo su Pramonininkų konfederacija memorandumą, kuriuo įsipareigojo būdama valdžioje priiminėti sprendimus pasitarusi su darbdaviais. 2000 m. konservatorių Vyriausybė patvirtino Pensijų reformos koncepciją, numatančią privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimą27. Taigi pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kurio antroje pusėje prasidėjo diskusijos dėl privačių pensijų, kapitalo interesų grupės ir politinė dešinė siekė gyventojų apsirūpinimo pensijomis perdavimo rinkai. Politinė kairė bent iki 2000 m. tam arba priešinosi, arba buvo abejinga. Kitos interesų grupės – profsąjungos ir pensininkų organizacijos tuo klausimu nuomonės neišreiškė. Tuo tarpu socialinės apsaugos biurokratija, kaip jai ir derėtų, labiau pasikliovė socialinio draudimo sistema. Kokie konkretūs klausimai buvo keliami planuojant pensijų privatizavimą? Minėtoje Pensijų reformos koncepcijoje buvo nurodyti labai platūs ir patrauklūs pensijų sistemos reformos tikslai: • pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas; • finansiškai subalansuoti socialinio draudimo pensijų sistemą taip, kad ji galėtų artimiausiais metais veikti be finansinio deficito; • paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokesčių vengimą.
24 Pagrindinė privačių pensijų fondų propaguotoja A. Morkūnienė vėliau perėjo į valstybės tarnybą ir buvo atsakinga už pensijų sistemos privatizavimą. 25 1994 m. rudenį Vilniuje įvyko pirmoji Pasaulio banko konferencija papildomų pensijų (šalia socialinio draudimo) tema. 26 Prieš 2000 m. rinkimus LDDP susijungė su neįtakinga Lietuvos socialdemokratų partija ir perėmė jos pavadinimą. 27 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 04 26 nutarimas Nr. 465.
76 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
Pagrindinis reformos uždavinys – nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo įvesti privalomąjį kaupiamąjį pensijų draudimą, valdomą privačių pensijų fondų28. 2000 m. spalio 25 d. Vyriausybė patvirtino Baltąją pensijų reformos knygą. Joje daug dėmesio skirta esamos pensijų sistemos problemų analizei. Išvardytos keturios pagrindinės priežastys, dėl kurių būtina pensijų reforma: 1. Mažėjanti sistemos aprėptis (ilgainiui nemaža dalis pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų neturės teisės į kokią nors valstybės teikiamą pensiją). Socialinio draudimo sistema iš esmės apima tik dirbančius pagal darbo sutartis asmenis, o dauguma savarankiškai dirbančiųjų vengia mokėti socialinio draudimo įmokas. 2. Mažos pensijos ir todėl menkos paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Vidutinis pajamų pakeitimo pensija koeficientas yra tik 40%. Sistemoje gana didelis perskirstymas, todėl didelių uždarbių gavėjams pakeitimo koeficientas yra dar mažesnis. Du pagrindiniai pensijų sistemos tikslai – apsaugoti senus žmones nuo skurdo ir atkurti asmens pajamas senatvėje yra sujungti ne tik vienoje socialinio draudimo pensijų sistemoje, bet ir vienoje pensijos formulėje. 3. Pensijų finansavimo sunkumai.Einamojo mokėjimo pensijų sistemos finansinis stabilumas iš esmės priklauso nuo mokančių įmokas ir gaunančių išmokas santykio. Vien dėl demografiniųpriežasčiųšissantykisnuolatblogėja.Priešiosantykiomažėjimoprisidedair politiniais motyvais didinamos išmokos, neatsižvelgiant į įmokų mokėtojų skaičių. 4. Demografinis spaudimas pensijų sistemai. Lietuvos visuomenė senėja. Nuo 1990 m. mažėja gimstamumas, vidutinė gyvenimo trukmė šiek tiek ilgėja. Nors finansinis esamos sistemos nesubalansuotumas buvo pateikiamas,kaip argumentas už būtinumą privatizuoti socialinio draudimo pensijas, tačiau pačioje Baltojoje pensijų reformos knygoje pateiktos finansinės prognozės nebuvo niūrios.Jos rodė,kad net ir blogiausiu atveju pensijų sistemos deficitas sudarytų tik 0,5% nuo BVP, o dėl laikino demografinių veiksnių pagerėjimo esamos pensijų sistemos balansas greitai taps teigiamu ir tik nuo 2030 m. vėl prasidėtų deficitas, jeigu nebūtų sparčiau didinamas pensinis amžius29. Jeigu pensinis amžius būtų didinamas po šešis mėnesius abiejų lyčių žmonėms iki sukaks 65 metai, tuomet po kelerių metų įveiktas deficitas nebegrįžtų iki pat 2050 m. (Baltoji… 2000). Akivaizdu, kad pagrindinis motyvas buvo ideologinis – reformos iniciatoriai labiau pasitikėjo privačiais pensijų fondais, negu socialiniu draudimu. Po 2000-ųjų m. rudenį įvykusių rinkimų buvo suformuota naujoji koalicinė liberalų ir socialliberalų Vyriausybė. Ji įsipareigojo parengti ir įgyvendinti pensijų reformą. 2001 metų sausio 14 d. naujoji Vyriausybė patvirtino savą Pensijų reformos koncepciją. Joje teigiama, kad pagrindinis pensijų reformos tikslas yra „pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės galėtų gauti didesnes pajamas nei iki šiol, tuo pačiu užtikrinant, kad perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas; ir užtikrinti ilgalaikį visus gyventojus apimsiančios sistemos stabilumą“30. Taigi atviru tekstu išreiškiamas noras sumažinti perskirstymą ir tikimasi, kad pensijos padidės, o socialinis draudimas išvengs biudžeto deficito.
28 Ten pat. 29 Prognozės atlikimo metu vyrų pensinis amžius buvo didinamas iki 62,5 metų kasmet pridedant po du mėnesius, o moterų – iki 60 metų, kasmet pridedant po keturis mėnesius. 30 Jau pasirodė, kad deficito nebėra dar net nepradėjus reformos. Taigi deficitas buvo laikinas, bet juo grindžiama ilgalaikė, į šimtmetį orientuota reforma. Socialinės apsaugos pensijų schemos deficitas buvo vienu iš pagrindinių argumentų už II pakopos įdiegimą.
77Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
2001 m. gegužės pabaigoje Vyriausybės pensijų reformos siūlymas bei Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas buvo pateiktas Seimui. Jame pagrindiniu komitetu buvo paskirtas Socialinių reikalų komitetas, o antruoju – Finansų ir biudžeto reikalų komitetas. Pastarasis įstatymo projektą palaikė. Socialinių reikalų komitete po karštų debatų projektui buvo nepritarta31. 2001 m. liepą Vyriausybę suformavo naujoji socialdemokratų ir socialliberalų partijų koalicija. Kol socialdemokratai buvo opozicijoje, bent dalis jų atvirai kritikavo socialinio draudimo pensijų privatizavimo planus. Vis tiktai socialdemokratų ir socialliberalų koalicinė Vyriausybė pritarė Pensijų sistemos reformos įstatymo projekto nuostatoms ir 2002 m. gruodžio 3 d. Seimas priėmė Pensijų reformos įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Buvo atsisakyta privalomo dalyvavimo kaupiamojoje pensijų sistemos pakopoje. Bet kurio amžiaus asmenims, apdraustiems visai socialinio draudimo pensijai, leista savanoriškai pasirinkti – dalyvauti pensijų reformoje ar ne, t. y. likti tik socialinio draudimo sistemoje. Tačiau jau pasirašius pensijų kaupimo sutartį, pasitraukti iš privačios pensijų schemos nebuvo leista. Kadangi savarankiškai dirbantieji draudžiami tik pagrindinei pensijos daliai, jiems reformoje dalyvauti neleista. Numatyta pirmaisiais reformos metais (2004) leisti į privačias pensijų schemas mokėti 2,5% nuo apdraustųjų algos. Vėliau šis tarifas būtų didinamas kasmet po vieną procentinį punktą iki 5,5% 2007 m. Dalyvaujantiems II pensijų pakopoje numatyta sumažinti papildomą socialinio draudimo pensijos dalį proporcingai tiek, kiek sumažėja įmokos socialinio draudimo pensijoms, dėl dalies įmokos pervedimo į privatų pensijų fondą. Privalomojo dalyvavimo privačiuose pensijų fonduose atsisakymas paviršutiniškai atrodė geru kompromisu, kuris diskutuojančioms pusėms leido baigti diskusijas, nepasirodant pralaimėjusiais. Pensijų privatizavimo priešininkai galėjo pasakyti, kad galutinio sprendimo teisę jie paliko patiems gyventojams (rinkėjams). Tuo tarpu pensijų privatizavimo šalininkai, būdami laisvos rinkos propaguotojai, galėjo atsikratyti kritikos dėl kišimosi į asmenų privačius sprendimus, t. y. privalomo reikalavimo kaupti lėšas savai pensijai. Pagal jų logiką patys gyventojai turėtų suprasti privačios pensijų sistemos pranašumus ir pastarieji patys paliks socialinį draudimą tuo mastu, kiek tai leis naujasis įstatymas. Nepaisant to, pradiniu laikotarpiu libertarai kritikavo Seimą dėl neryžtingumo, dėl atsisakymo nustatyti privalomą dalyvavimą pensijų reformoje (Steponavičienė 2003), reformos pradžios rezultatai parodė, kad ir savanoriškas dalyvavimas užtikrino didelį pensijų reformos dalyvių skaičių. Per pirmuosius pensijų reformos metus iki 2003 m. lapkričio pabaigos 38,3% apdraustųjų visai socialinio draudimo pensijai nusprendė dalyvauti privačiuose pensijų fonduose32. Tiek bendram pensijų dalyvių skaičiui, tiek jų struktūrai, be anksčiau minėto nepasitikėjimo socialiniu draudimu, turėjo įtakos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės kampanijos bei pačių pensijų fondų valdytojų reklaminės kampanijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atsakinga už pensijų reformą jau dirbo pagrindinė socialinio draudimo pensijų sistemos kritikė iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto, ir ministerija jau ryžtingai propagavo privačių pensijų pranašumus33.
31 Plačiau diskusijos dėl pensijų privatizavimo aprašytos (Lazutka 2006). 32 Čia ir toliau privačių schemų dalyvių skaičius lyginamas su apdraustųjų visai pensijai skaičiumi, nes tik jie gali dalyvauti pensijų reformoje. Vyriausybė dalyvių skaičių skelbia lygindama jį su visais dirbančiaisiais, todėl jis lygus 36,6%. 33 Katherina Müller parodė, kad socialinės apsaugos ministerijos paprastai priešinasi pensijų privatizavimui.
78 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
Prognozuojama, kad pensijų dalinis privatizavimo neigiamas poveikis socialinio draudimo pensijų biudžetui pirmuosius tris dešimtmečius bus po 0,8–1,0% nuo BVP kasmet34. Tik paskutinį prognozuojamo laikotarpio dešimtmetį neigiamas poveikis gali sumažėti iki 0,6% nuo BVP. Teigiamas finansinispoveikis(sumažėjusiosišlaidosdėlmažesnėssocialinio draudimo pensijos privačios pensijų schemos dalyviams mokėjimo) socialinio draudimo pensijų biudžetui prasidės tik po 15–20 metų nuo reformos pradžios ir ilgą laiką bus nežymus. Tik apie 40–45 reformos metus jis beveik kompensuos neigiamą reformos poveikį, t. y. išlaidų socialinio draudimo pensijoms sumažėjimas susilygins su Socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų sumažėjimu. Kaip minėta, Pensijų reformos baltojoje knygoje kaip viena pagrindinių esamos pensijų sistemos problemų iškelta jos finansavimosunkumai,oPensijų reformos koncepcijoje suformuluotas jos ilgalaikio gyvybingumo užtikrinimo tikslas. Toks siekis reformos planavimo metu (19992002 metais) buvo labai patrauklus, nes tuo laikotarpiu socialinio draudimo fondo biudžetas buvo deficitinis. Reformos įgyvendinimo pradžia sutapo su ekonominės raidos šuoliu 2003 metais. Socialinio draudimo fondo biudžetas tapo pertekliniu. Tačiau žvelgiant į naują pensijų sistemą iš ilgalaikės perspektyvos finansinis jos stabilumas lieka problemišku. Socialiniam draudimui ilgam lieka visi dabartiniai finansiniaiįsipareigojimai, o įplaukos iš įmokų sumažėja dėl dalies jų pervedimo į privačius pensijų fondus. Tiesa, nėra numatyta įsipareigojimų dėl privačios pensijos dydžio. Tuo tarpu dalyvaujantiems reformoje socialinio draudimo pensijos bus sumažintos. Tuo požiūriu valstybės įsipareigojimai būsimiems pensininkams sumažėja privatizuota pensijos dalimi. Tačiau ta pačia dalimi sumažėja ir būsimų pensininkų socialinė apsaugos apimtis35. Pensijų sistemos ateityje finansinis subalansuotumas padidinamas nebent socialinio saugumo sąskaita. Apibendrinant galima teigti, kad socialinio draudimo pensijų privatizavimas buvo inicijuotas verslo interesų grupių ir laisvosios rinkos ortodoksų, palaikomas Pasaulio banko ir politinės dešinės. Vėliau socialinės apsaugos administracija ir net socialdemokratų partija perėjo į privatizavimo šalininkų pusę. Pensininkų organizacijos ir profesinės sąjungos buvo nuošalyje. Socialinio draudimo pensijų daliniu privatizavimu apsiribojusi reforma, žinoma, neišsprendė reformai keltų tikslų – padidinti apdraustųjų skaičių, įveikti socialinio draudimo fondo deficitą.Deficitas buvo įveiktas spartaus ekonomikos augimo ir nedarbo mažėjimo dėka. Tuo tarpu su postindustrializmu siejamos netipinės užimtumo formos, savarankiško darbo plitimas reformos nebuvo aprėptas – į privačius pensijų fondus pereiti leista tik samdomąjį darbą dirbantiems asmenims.
IŠVADOS Pensijų sistemos Lietuvoje buvo kuriamos ir reformuojamos veikiant ilgalaikės visuomenės raidos ir išoriniams politiniams veiksniams. Tarpukario Lietuva buvo agrarinė šalis su negausia darbininkų klase ir pensijomis buvo aprūpinti tik kariškiai, valstybės tarnautojai, kovose nukentėję ir valstybei nusipelnę asmenys. Sparti Lietuvos ūkio industrializacija vyko pokario dešimtmečiais ir kaip tik tuomet Sovietų Sąjungos plečiama pensijų sistema aprėpė ir Lietuvos gyventojus – darbininkus, tarnautojus, o vėliau ir kolūkiečius. Buvo ir
34 Plačiau apie pensijų reformos pasekmių prognozę žr. Lazutka 2006. 35 2003 m. kovą „Eurostat“ pranešė, kad kai kurios būsimųjų ES šalių pensijų schemos, kuriose vyriausybė niekaip negarantuoja išmokų rizikos daugumai dalyvių, negali būti laikoma socialinės apsaugos programa.
79Romas Lazutka. PENSIJŲ SISTEMŲ RAIDA LIETUVOJE
privilegijuoti asmenys (partinė nomenklatūra, kultūrinis ir mokslinis elitas), kuriems mokėtos didesnės pensijos. Iki Nepriklausomybės atkūrimo industrializacija buvo lemiamu pensijų sistemos kūrimo veiksniu. Politinė demokratija atėjo tik 1990-aisiais. Tačiau ir tuomet ideologijos ir interesų grupės ilgiau kaip dešimtmetį nevaidino bent kiek stipresnio vaidmens formuojant naują pensijų sistemą. 1995 m. priimti keli pensijų įstatymai iš esmės tęsė meritokratiniu principu grindžiamų pensijų tradiciją su papildomomis privilegijomis atskiroms profesinėms grupėms ir valstybei nusipelniusiais pripažintiems asmenims. Tik po 2000 m. šalyje kilo diskusijos dėl socialinio draudimo pensijų dalinio privatizavimo ir tai buvo atlikta vadovaujant socialdemokratų koalicijai. Į Lietuvos pensijų sistemos raidą žvelgiant iš socialinės gerovės teorijos perspektyvos, galėjome pastebėti, kad pagrindinis jai keliamas tikslas – užtikrinti pakankamas pajamas senatvėje – nėra pasiektas, nors kartu atskiroms interesų grupėms teikiamos papildomos pensijos neracionaliai panaudojant išteklius. Atstovaujamoji demokratija Lietuvoje turi menką įtaką socialinei apsaugai senatvėje. Gauta 2007 02 20 Priimta 2007 03 28
Literatūra 1. Averting the Old Age Crisis. A World Bank Policy Research Report. 1994. New York: Oxford University Press. 2. Baltoji pensijų reformos knyga. 2000. Vilnius: Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 3. Castles, F. G. 1981. “How does politics matter?: Structure or agency in the determination of public policy outcomes”, European Journal of Political Research 9: 119–132. 4. Esping-Andersen, G. 1991. “Postindustrial cleavage structures: a comparison of evolving patterns of social stratification in Germany, Sweden and United States”, in Labour Parties in Postindustrial Societies, ed. F. Fox Piven. Cambrige: Polity. 5. Esping-Andersen, G. 1990. TheThreeWorldofofWelfareCapitalism. Oxford: Polity/Blackwell. 6. Flora, F.; Heidenheimer, A. J. 1984. “Thehistoricalcoreandchangingboundariesof theWelfareState”, in The Development of Welfare State in Europe and America, eds. F. Flora, A. J. Heidenheimer. New Brunswick and London: Transaction Books, 22. 7. Galbraith, J. K. 1958. TheAffluentSodiety. London: Hamish Hamilton. 8. Kohler, P.; Zacher, H. 1982. The Evolution of Social Insurance 1881–1981. New York: St. Martin’s Press. Pagal Averting the Old Age Crisis. A World Bank Policy Research Report. 1994. New York: Oxford University Press, 103. 9. Korpi, W. 1989. “Power, politics and State authonomy in the development of social citizenship: Social rights during sickness in 18 OECD countries since 1930”, American Sociological Review 54. 10. Lazutka, R. 2006. “Pension Reform in Lithuania“, in Pension Reforms in the Baltic States, ed. E. Fultz. Budapest: International Labour Office,267–350. 11. Leppik, L. 2002. “Disability protection in Estonia”, in Reforming Worker Protections: Disability Pensions in Transformation, eds. E. Fultz, M. Ruck. Budapest: ILO-CEET. 12. Lubys, B. 1995a. „Dar kartą apie privačias pensijas“, Lietuvos rytas, 1995 07 26; Lubys, B. 1995b. „Dabartinė pensijų sistema – uždelsto veikimo bomba“, Litas. 1995 04 06; Lubys, B. 1995c. „Privatūs pensijų fondai – parama senatvėje“, Lietuvos rytas, 1995 04 21. 13. Mančinskas, Č. 1971. Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919–1940 metais. Vilnius, 143–144. 14. Marshall, T. H. 1963. Citizenship and Social Class. Cambridge. 15. Medaiskis, T. 1995. “The reform of pensions in Lithuania”, in Social Policy in Transition Societies, ed. J. Simpura. Helsinki: The Finnish ICSW Committee,115. 16. Myles, J. 1984. Old Age in the Welfare State: ThePoliticalEconomyofPublicPensions. Boston: Little Brown. 17. Overbye, E. 1994. Comparative Review of Social Insurance and Social Assistance Schemes in Europe. Oslo: INAS.
80 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 2
18. Palme, J. 1992. Pension Rights in Welfare Capitalism. Stockholm: Universitet Stockholms. 19. Pample, F. C.; Williamson, J. B. 1985. “Age structure, politics and cross-national patterns of public pension expenditures”, American Sociological Review 50: 782–99. 20. Peterson, J. H. 1986. “Three precursors of modern theories of old-age pensions:a contribution to the history of social policy doctrines”, History of Political Economy 18(3). Pagal Averting the Old Age Crisis. A World Bank Policy Research Report. 1994. New York: Oxford University Press, 103. 21. Pieters, D. 1998. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: Eugrimas. 22. Rimlinger, G. V. 1971. Welfare Policy and Industrialization in Europe, America, and Russia. New York: John Wiley & Sons, Inc., 245–302. 23. Stephens, J-D. 1985. “Class, power, and pensions”, Contemporary Sociology 14(1): 30. 24. Steponavičienė, G. 2003: Pensijų reformos perspektyvos. Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2003 11 12. http://www.lrinka.lt/Pranesim/index.phtml 25. Weaver, C. 1982. The Crisis in Social Security: Economic and Political Origins. Durham, N. C.: Duke University Press. Pagal Averting the Old Age Crisis. A World Bank Policy Research Report. 1994. New York: Oxford University Press, 104. 26. Wilensky, H.; Lebeaux, C. N. 1958. Industrial Society and Social Welfare. New York: Russell Sage. 27. Бабих, А. М.; Егоров, Е. Н. Жилцов, Е. Н. 1998. Экономика социального страхования. Москва. ТЕИС.
ROMAS LAZUTKA Development of pension schemes in Lithuania
Summary
The article is devoted to the emergence and development of pension schemes in Lithuania during the last eight decades. It examines both the factors of pension policy formation and the structure of the main pension schemes in the country. Pension history in Lithuania starts from introduction of occupational pension schemes for civil servants in the third decade of the 20th century. Industrialisation is one of the main factors for the development of social welfare in general and for public pension schemes specifically in all countries.However,a wide scale of industrialisation came to Lithuania together with the soviet occupation. For several decades the elderly and the disabled Lithuanians were protected by soviet pension policy. The effort to create a new public pension scheme in Lithuania was an integral part of the restoration of the independent state and reformation of the economic and political system in 1990. During the eighties, the Lithuanian governments developed the Bismarckian type of pension scheme. However, finally the neo-liberal ideology was accepted by the main political parties, including social democrats, and partial privatisation of social insurance pensions has started since 2004. Key words: pension scheme, social policy, income skaityti daugiau..

Medikų emigracija

„Protų nutekėjimo“ problema Lietuvoje: medikų emigracija 27
Straipsnyje Lietuvai aktuali „protų nutekėjimo” problema nagrinėjama Europos Sąjungos plėtros ir laisvo asmenų judėjimo kontekste. Nors narystė ES skatina teigiamus politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius pasikeitimus Lietuvoje, aukščiausios kvalifikacijos specialistų emigracija ir „protų nutekėjimas“ gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį šalies plėtrai. Diskutuojama, ar ne per mažai dėmesio „protų nutekėjimo“ reiškiniui skiriama Lietuvos politikoje, nes kai kuriose ES šalyse teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis stengiamasi palengvinti aukščiausio lygio specialistų integraciją tų šalių darbo rinkose. Straipsnyje apžvelgiami Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistų apklausos rezultatai bei aptariami trys teoriniai „protų nutekėjimo“ ir specialistų emigracijos srautų valdymo modeliai.
Raktažodžiai: „protų nutekėjimas“, migracija, laisvas asmenų judėjimas, medikų emigracija
Liutauras Labanauskas
Vilniaus kolegija, Jasinskio g. 15, LT-01111 Vilnius El. paštas liutauras.labanauskas@gmail.com
„Protų nutekėjimo“ problema Lietuvoje: medikų emigracija
FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2006. Nr. 2. P. 27–34 © Lietuvos mokslų akademija, 2006 © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006
ĮVADAS
Narystė Europos Sąjungoje (ES) teikia Lietuvai daug pranašumų – skatina visuomenės demokratizaciją, gerovės didėjimą, ekonomikos augimą, urbanizaciją, komunikacijų plėtrą bei garantuoja didesnį saugumą. Kita vertus, tam tikri šių išvardytų „modernėjimo“ tendencijų bruožai bei globalizacijos, socialinės ir kultūrinės diferenciacijos ypatumai turi daug neigiamų pasekmių, o viena svarbiausių ir prieštaringai vertinamų tokių Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasekmių yra specialistų emigracija, arba „protų nutekėjimas“ (angl. brain drain). „Protų nutekėjimo“ reiškinys yra užimtumo, migracijos, ekonominės ir socialinės politikos objektas, kuriam didelį poveikį daro valstybės švietimo ir konkurencingumo politika, apimanti tokias sritis, kaip šalies intelektinio potencialo didinimas, tyrimai ir plėtra (angl. research and development) bei investicijos į naujovių ir technologijų infrastruktūrą. „Protų nutekėjimas“ dar yra sąlygotas europeizacijos, globalizacijos ir transnacionalizmo (angl. transnationalism) reiškinių. Transnacionalizmas yra suprantamas kaip ne vienoje erdvėje pasireiškiantys socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai asmens interesai, kaip žinių, įgūdžių, išteklių ir asmens identiteto dviejų krypčių mobilumas toje erdvėje. „Todėl transnacionalizmo diskurse migravimas laikytinas neužbaigtu procesu – tai yra migravimas vertintinas kaip pasikartojančios kelionės, kurioms būdinga ne viename lokale (t.y. ne vienoje šalyje) išreikšta socialinių ekonominių santykių pozicija, kuri suprantama ir kaip „protų nutekėjimo“ fenomeno dalis“ (Kuzmickaitė 2005: 5).
R. Marcinkevičienė (2004), analizuodama migracijos diskursą lietuviškoje spaudoje, pateikia lingvistinį „protų nutekėjimo“ sąvokos aiškinimą kaip žodžio emigracija metaforą, kuri, remiantis minėta autore, išryškina slapčiausius kalbamųjų reiškinių vaizdinius ir sukonkretina jų sampratą. Metafora „protų nutekėjimas“ sukelia neigiamas asociacijas ir reiškia intelekto, gebėjimų, talento, žinių bei išminties dingimą ir nykimą. Dėl tokio metaforizavimo įvairių autorių darbuose „protų nutekėjimo“ sąvoka dažnai suprantama skirtingai. Vieni autoriai (Bosch 2003; Jucevičienė ir kt. 2002; Stankūnienė 1996) akcentuoja mokslininkų, tyrėjų bei įvairių sričių mokslų daktarų „nutekėjimą“, kiti – (Cervantes, Guellec 2002; Ushkalov, Malakha 2001) išskiria profesionalų, aukštos kvalifikacijos specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (angl. tertiary education), tarptautinį mobilumą. Nagrinėjant šį reiškinį profesiniu aspektu dažniausiai yra minimas universitetų studentų, sveikatos priežiūros darbuotojų, informacinių technologijų specialistų, aukštos kvalifikacijos inžinierių, vadybininkų ir statybos bei konstravimo pramonės darbuotojų „nutekėjimas“. Šiame straipsnyje „protų nutekėjimo“ ir specialistų emigracijos sąvokos yra vartojamos sinonimiškai, nes dauguma tyrimų, publikacijų ir statistinių duomenų šaltinių nenubrėžia aiškios skiriamosios ribos tarp paprastų ir kvalifikuotų migrantų, o pati „protų nutekėjimo“ sąvoka nėra aiškiai konceptualizuota. Taip pat šiame straipsnyje „protų nutekėjimo“ fenomenas suprantamas kaip trumpalaikis (1–3 metai) ar ilgalaikis (daugiau nei 3 metai) išsilavinusių, įvairių sričių profesionalų, aukščiausio lygio specialistų išvykimas iš vienos šalies
Liutauras Labanauskas28
ekonomikos sektoriaus į kitą šalį dėl didesnio atlyginimo ar geresnių gyvenimo sąlygų. Toliau straipsnyje diskutuojama, ar ne per mažai dėmesio „protų nutekėjimo“ reiškiniui skiriama Lietuvos politikoje, nes kai kuriose Europos Sąjungos šalyse teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis stengiamasi palengvinti aukščiausio lygio specialistų integraciją t ų šalių darbo rinkose. Straipsnyje glaustai apžvelgiami Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistų apklausos rezultatai bei aptariami trys teoriniai „protų nutekėjimo“ ir specialistų emigracijos srautų valdymo modeliai.
„PROTŲ NUTEKĖJIMO“ PROBLEMA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTROS IR LIETUVOS POLITINIAME SOCIALINIAME KONTEKSTE
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, šalies gyventojai turi daug palankesnes sąlygas įsidarbinti kitose ES šalyse nei iki narystės, o pats „laisvo asmenų judėjimo“ terminas, įtvirtintas Europos Sąjungos teisėje, dažnai yra suprantamas kaip „laisvas darbuotojų judėjimas“ (Taljūnaitė 2005: 45–46). Dėl pereinamųjų laikotarpių kai kuriose senosiose Europos Sąjungos šalyse toks laisvas asmenų (darbuotojų) judėjimas, kokį j į reglamentuoja pirminė Europos Sąjungos teisė, Lietuvai taikomas ribota apimtimi, tačiau šie ribojimai yra laikina kliūtis tiek bendriems migracijos srautams, tiek „protų nutekėjimui“: vien kiekybiškai matuojant įdarbinimo ES valstybėse paslaugas teikiančių kompanijų sektoriaus augimą, galima daryti prielaidą, kad specialistų emigracija ir „protų nutekėjimas“ spartės mažėjant kliūčių laisvam asmenų judėjimui.1 Analizuojant kitų ES šalių (Airijos, Graikijos) patirtį galima tikėtis, kad emigracija iš Lietuvos suintensyvės trečiaisiais narystės Europos Sąjungoje metais. Kita vertus, Pilietinės visuomenės instituto publikacijoje teigiama, kad „tokios prognozės galbūt nepakankamai diferencijuotos ir tinka daugiausia mažai kvalifikuotos darbo jėgos judėjimui. Specialistų migracija ir „protų nutekėjimas“ įsibėgėja lėčiau ir pasireikš vėliau, negu pirmoji suintensyvėjusios emigracijos banga, kilusi išsyk po įstojimo į Europos Sąjungą“ (Lietuvių emigracija… 2005: 13). Ar adekvati Lietuvos valdžios reakcija į migracijos problemą? 2006 m. vasario pradþioje Europos Komisija paskelbė išvadas apie tai, koks naudingas Europos Sąjungos senbuvėms buvo vietinių darbo rinkų atvėrimas naujosioms 10-čiai šalių narių. Išvadose tvirtinama, kad ekonominiu pakilimu ypač džiaugiasi be apribojimų sie
nas atvėrusios Jungtinė Karalystė, Švedija bei Airija, o Tarptautinė migracijos komisija imigraciją į Europą įvardija kaip „jaunystės eliksyrą“ (Europos jaunystės eliksyras 2006). Labai tikslinga būtų, jei Europos Komisijos išvados apie laisvo asmenų judėjimo poveikį Europos Sąjungos senbuvėms prisidėtų prie to, kad migracijos srautų valdymo aktualijos taptų Lietuvos politinės darbotvarkės dalimi. Akivaizdu, kad Europos Sąjungos teisė įtvirtina liberalų migracijos, laisvo asmenų judėjimo ir įdarbinimo politikos modelį, o visų didžiausia emigracijos grėsmė – intelektinio kapitalo praradimas. Tai reiškia, kad turtingos šalys pritraukia kvalifikuotą darbo jėgą, dėl to netenkama tų protų, į kuriuos yra įdedamos valstybės lėšos. Be to, šalies bendrojo vidaus produkto augimo sąlyga yra kvalifikuoti, jauni ir aktyvūs piliečiai (intelektinis kapitalas), kurie, Lietuvos mokslininkų ir ekspertų vertinimu, ir yra labiausiai linkę išvykti (Gliosaitė 2004). Be to, mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir dėl gyventojų senėjimo atsiranda finansinės įtampos pensijų ir kitų socialinių išmokų sistemose. Lietuvoje jau dabar ryškus struktūrinis nedarbas, o dėl emigracijos nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius auga ir daug kur pradeda trūkti gerų specialistų.2 Dar vienas emigracijos aspektų, apie kurį kol kas diskutuoja tik Lietuvos sociologai, bet ne politikai, yra vidurinės visuomenės stratos plėtra. Išsivysčiusiose šalyse vidurinė klasė (aukščiausio lygio specialistai, gydytojai, mokslininkai, vadybininkai) sudaro apie 50–60% gyventojų, tačiau Lietuvoje, prof. M. Taljūnaitės vertinimu, tik 10–20% (Taljūnaitė 2005: 129). Taigi specialistų emigracija ir „protų nutekėjimo“ fenomenas kelia didelę grėsmę socialinei politinei šalies raidai (lėtėja stabilios demokratinės visuomenės plėtra, mažėja pasipriešinimas korupcijai, biurokratijai, neatsakingiems valdžios sprendimams), nepaisant ir keleto teigiamų emigracijos aspektų – specialistų grįžimo su nauja patirtimi, parvežamų ir investuojamų (turbūt dažniau į turtą, bet ne į kapitalą) lėšų. Retrospektyviai „protų nutekėjimo“ reiškinio tyrimo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1995 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute atliktą Lietuvos mokslininkų mobilumo tyrimą kaip dalį jungtinio tarptautinio projekto, vykusio dešimtyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurį inicijavo ir finansavo Europos Komisija (Stankūnienė 1996). Iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ir po Lietuvos įstojimo) paskelbta ir daugiau darbų. Kazlauskienė (2002) nagrinėjo „protų nutekėjimą“ ir darbo jėgos migraciją, Čiurlionytė, Mikulionienė, Sipavičienė (1996) tyrė potencialią Lietuvos mokslininkų migraciją. Sližys ir Stankūnienė (1996) analizavo pereinamojo laikotarpio pasikeitimus Lietuvos moksle. Jucevičienės (2002) žvalgomajame tyrime konstatuota, kad dėl „protų nutekėjimo“ fenomeno mažėja šalies intelektinis kapita
1 2002 metais Lietuvos ir užsienio įmonėms buvo išduotos 58 įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo licencijos. 2005 m. gegužės mėn. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, tokias licencijas gavusių agentūrų buvo daugiau nei 100, o 2006 m. balandžio mėn. licencijas gavusių agentūrų buvo jau 168 (Įmonės, turinčios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas licencijas 2006).
2 Pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija 2006 m. pradžioje paskelbtame kreipimesi į aukščiausius šalies pareigūnus, skundžiasi, kad emigracija lėmė nepalankius pokyčius Lietuvos darbo rinkoje.
„Protų nutekėjimo“ problema Lietuvoje: medikų emigracija 29
las. Šiame tyrime buvo atskleistos pagrindinės „protų nutekėjimo“ iš Lietuvos priežastys bei suformuluoti pasiūlymai problemos sprendimui/ sušvelninimui. Tačiau galima tvirtinti, kad nei pastarasis, nei kuris nors kitas paskelbtas tyrimas nedarė poveikio asmenims, priimantiems politinius sprendimus – 2002 m. prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti „protų sugrąžinimo“ programą, tačiau 2002– 2004m. grupė susirinko 5 kartus ir išsiskirstė, neparengusi jokio dokumento (Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai 2005: 22). Prie migracijos bei „protų nutekėjimo“ problematikos viešinimo, polemizavimo, viešos diskusijos prisideda daug vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų (pvz., Finansų analitikų asociacija, Lietuvių išeivijos institutas, Lietuvos mokslo taryba, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Pilietinės visuomenės institutas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kt.), tačiau galima tvirtinti, kad „protų nutekėjimo“ iš Lietuvos problema profesiniu aspektu yra mažai nagrinėta. Įvairiuose tyrimuose ar pranešimuose argumentuojama, kad polinkis emigruoti ar „nutekėti“ yra būdingesnis jauniems, išsilavinusiems specialistams, kurių žinios (įgytos Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje) yra lengvai perkeliamos į kitų šalių ekonomiką, bei teigiama, kad aukšta Lietuvos specialistų kvalifikacija ir kompetencija sukuria pasiūlą „protų nutekėjimui“ iš Lietuvos į kitas šalis. Vis dėlto remiantis negausiais tyrimais ir/ar įvairiomis Lietuvos ir užsienio autorių publikacijomis bei lyginant ir apibendrinant kitų Europos Sąjungos šalių patirtį, galima išskirti tris profesines grupes, „jautriausias“ „protų nutekėjimo“ iš Lietuvos fenomenui – mokslininkus ir tyrėjus (studentus), informacinių technologijų (būtų galima teigti, kad komunikacijos ir informacinių technologijų specialistų „nutekėjimu“ Lietuvoje beveik nesidomėta3 ) bei sveikatos priežiūros specialistus. Pastarosios grupės specialistų emigracija bus aptariama antroje šio straipsnio dalyje.
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ „NUTEKĖJIMAS“: VILNIAUS UNIVERSITETO ONKOLOGIJOS INSTITUTO ATVEJIS
2005 m. gegužę–birželį šio straipsnio autorius atliko Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistų sociologinę apklausą, siekdamas įvertinti „protų nutekėjimo“ potencialą tirtojo instituto darbuotojų grupėje, išsiaiškinti emigraciją lemiančius veiksnius. (Iš viso buvo apklausta 100 Vilniaus universiteto Onkologijos institute dirbančių gydytojų, mokslininkų-tyrėjų bei slaugos administratorių. Respondentai buvo atrenka
mi taikant sisteminę atranką gydytojams ir mokslininkams (kas penktas iš sąrašo) bei patogiąją atranką slaugos administratoriams (iš kiekvieno skyriaus buvo pasirinkta apklausti po 6–8 slaugos administratorius)). Anketinės apklausos rezultatai bei jų pasiskirstymas pagal socialines demografines respondentų charakteristikas buvo apskaičiuoti naudojant SPSS 13.0 for Windows programinės įrangos paketą. Klausimyną sudarė 17 klausimų, iš jų 5 buvo atviro pobūdžio, siekiant išsiaiškinti respondentų žinias, ketinimus ir nuostatas apie galimą emigraciją. Taip pat buvo tiriami respondentų asmeniniai ir profesiniai poreikiai ir su tuo susiję sprendimai emigruoti arba ne. Kaip ir visose sociologinėse anketose, respondentai buvo klausiami socialinių demografinių dalykų apie jų asmenį. Šis tyrimas yra labiau žvalgomojo pobūdžio, todėl siekiant išsiaiškinti medikų emigracijos problemą, būtų tikslinga atlikti platesnius tyrimus nacionaliniu mastu.
3 Vienas tokių bandymų buvo 2004 m. Profesinio mokymo metodikos centro prie Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos parengta „Informacinių technologijų sektoriaus studija“, kurioje buvo įvardytos grėsmės šio sektoriaus specialistų darbo rinkai.
Lentelė. Respondentų socialiniai demografiniai duomenys Respondentų Iðsilavinimas Amþius skaičius (vidurkis) Gydytojai ir 36 Aukðtasis: 36 ~ 35 mokslininkai (24 iš jų turi tyrėjai medicinos mokslų daktaro ar aukštesnį laipsnį)
Slaugos 64 Aukðtasis ~ 27 administratoriai universitetinis: 8 arba kita Aukðtasis (laborantas, neuniversitetinis: 42 biochemikas) Kita: 14 Ið viso 100
Dauguma tyrime dalyvavusių gydytojų ir mokslininkų tyrėjų įgijo aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje, neblogai moka anglų kalbą, yra vidutiniškai tris kartus (iki trijų mėnesių) stažavęsi užsienyje bei maždaug septynis kartus dalyvavę konferencijose/darbo grupėse užsienyje. Didžioji dauguma jų – vyrai. Pagal kvalifikaciją jie dažniausiai buvo chirurgai. Slaugos administratorių dauguma – moterys, gerai mokančios rusų ir šiek tiek anglų kalbą. Apibendrinant gautus duomenis matyti, jog dauguma tyrime dalyvavusių Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistų teigia, kad norėtų vykti į užsienį (1 pav.), tačiau objektyvios priežastys (amžius, kalbos barjeras, šeimyninės aplinkybės) riboja jų išvykimo potencialą. Nenorinčiųjų išvykti – 19%, tačiau nenoro išvykti priežastys yra daugiausia asmeninės, ir jos nereiškia tvirto apsisprendimo. Šeimos, amžiaus ar kalbos žinių „stabdžių“ nebuvimas galėtų itin koreguoti norinčiųjų išvykti respondentų skaičių „protų nutekėjimo“ fenomeno „naudai“. Nė vienas respondentas nenurodė, kad nepakankama jo, kaip specialisto, profesinė kompetencija būtų kliūtis
Liutauras Labanauskas30
migracijai, todėl galima teigti, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje ir dirbant institute įgytos žinios respondentų vertinamos kaip lengvai perkeliamos į kitų šalių sveikatos priežiūros sistemas, o tai ir skatina emigruoti. Ši priežastis nulemia ir tai, kad emigravę specialistai užsiimtų tik jų profesinę kvalifikaciją atitinkančia veikla (taip teigia visi gydytojai, mokslininkai tyrėjai ir dauguma slaugos administratorių), todėl tai būtų „protų nutekėjimas“, o ne „protų nuostolis“. Kita vertus, aiškiai matyti (2 pav.), kad planuojantys išvykti Onkologijos instituto specialistai pasidaliję į dvi grupes – tvirtai apsisprendusiųjų ir ne iki galo apsisprendusiųjų (pastaba: nenorintieji išvykti į pastarąjį bei kai kuriuos kitus anketos klausimus neatsakinėjo). Galima teigti, kad reikėtų orientuotis į ne iki galo apsisprendusiųjų grupę „protų nutekėjimo“ galimiems padariniams institute sušvelninti, kadangi dauguma tvirtai apsisprendusiųjų jau yra ėmęsi veiksmų, susijusių su būsimu išvykimu (3 pav.). Pusė jų ieškojo informacijos apie darbą internete arba apie įsidarbinimo užsienyje galimybes klausinėjo kolegų, pažįstamų ar draugų Lietuvoje, o daugiau nei trečdalis klausinėjo užsienyje jau dirbančių kolegų, pažįstamų ar draugų. Mažiau nei kas dešimtas planuojančių išvykti respondentų kreipėsi į įdarbinimo agentūrą, veikiančią Lietuvoje arba užsienyje. Maždaug tiek pat užsiregistravo kompiuterinėje gydytojų duomenų bazėje. Nors nebuvo specialiai domėtasi, kurioje duomenų bazėje šie specialistai užsiregistravo, reikia pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams, norintiems įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje, mokama registracija GMS (angl. General Medical Council) duomenų bazėje yra privaloma. Tyrimo metu nustatyta, kad kas dešimtas respondentas domėjosi kur ir kaip apsigyventi užsienyje. Daugiau nei ketvirtadalis planuojančių išvykti respondentų dar nesiėmė jokių veiksmų, o labai maža jų dalis kreipėsi tiesiai į darbdavį užsienyje. Taigi planuojantys išvykti instituto specialistai ieškodami darbo daugiausia tikisi gauti informacijos iš draugų ar kolegų arba rasti darbo vietą naudodamiesi internetu. Tai patvirtina daugelio mokslininkų išsakytą teiginį, kad labai aukštos kvalifikacijos specialistai yra linkę labai pasitikėti vieni kitais ir dėl to per neformalius ryšius bei komunikacijos tinklus keičiasi informacija apie laisvas darbo vietas ir apie atsiradusias veiklos galimybes. Įdomu tai, kad tyrimo pradžioje, sudarinėjant klausimų anketą, buvo linkstama daryti prielaidą, kad
kai kurios įdarbinimo kompanijos labai agresyviai ir etikos normų neatitinkančiais būdais verbuoja ne pavienius Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus, bet jų grupes. Tiriant Onkologijos instituto atvejį ši prielaida nepasitvirtino. Kita vertus, stebint įdarbinimo kompanijų organizuojamus susitikimus su sveikatos priežiūros specialistais, galima tvirtinti, kad kokybiniais vertinimais paremtų prielaidų tolimesniems tyrimams šia kryptimi lieka.
52
18
10
19
1
0 10 20 30 40 50 60
Norėčiau vykti kuriam laikui, užsidirbti ir grįžti
Norėčiau vykti ilgesniam laikui (5 – 10 metų)
Norėčiau išvykti visam laikui
Nenorėčiau išvykti
Nežino
31,4
4,7
36
24,4
3,5
0 5 10 15 20 25 30 35 40
Per artimiausius 3 metus
Po 3 – 5 metų
Nežinau, bet dažnai apie tai pagalvoju
Nežinau, apie tai dar negalvojau
Kita
1 pav. Ar Jūs norėtumėte vykti į užsienį? (%)
2 pav. Kada planuojate įgyvendinti šiuos norus? (%)
Mažiau nei pusė (47%) Onkologijos instituto specialistų mano, kad sutiktų likti Lietuvoje, jei jų atlyginimas padidėtų 50%. Nepaisant to, iškelta papildomų s ąlygų, nes klausimyne respondentai buvo paprašyti pagrįsti pasirenkamą atsakymą.4 Maždaug kas dešimtas respondentas mano, kad toks atlyginimas tik kurį laiką atitiktų pragyvenimui reikalingą minimumą, keli instituto darbuotojai tvirtina, kad atlyginimo padidinimas sulaikytų tik kuriam laikui arba kad jie neišvyktų, tik jei kasmet „tiek didėtų“. Beveik pusė respondentų teigia, jog atlyginimo padidinimas 50% nesumažintų jų ryžto emigruoti. Keli respondentai teigia, kad atlyginimas turėtų didėti 3 arba 4–5 kartus, arba turėtų atitikti Europos Sąjungos atlyginimų vidurkį. Šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis teigia, kad tai tiesiog per mažai. Vienas respondentas paminėjo, kad vis tiek išvyktų, nes jo netenkina bendra darbinė atmosfera ir santykiai tarp kolegų institute, kitas tvirtino, kad tai neišspręstų sveikatos apsaugos sistemos problemų Lietuvoje. Apibendrinant galima teigti, kad dauguma tirtų instituto sveikatos priežiūros specialistų suinteresuoti ekonomine darbo užsienyje nauda. Nors tai yra pagrindinis motyvas išvykti, respondentams taip pat rūpi sveikatos apsaugos sistemos padėtis šalyje. Galima būtų tikėtis, kad jų motyvacija dirbti Lietuvoje didėtų, jei atlyginimas būtų didinamas pastoviai, pagal iš anksto žinomą planą. Kaip rodo tyrimo duomenys, instituto specialistai linkę emigruoti į Europos šalis. Dauguma respondentų ži
4 Ar Jūs sutiktumėte likti Lietuvoje, jei Jūsų atlyginimas padidėtų 50%?: Taip (kodėl?)/Ne (kodėl?); klausimas įtrauktas į anketą atsižvelgiant į tyrimo laikotarpiu Lietuvos gydytojų sąjungos organizuotą, bet neįvykusį sveikatos priežiūros darbuotojų streiką.
„Protų nutekėjimo“ problema Lietuvoje: medikų emigracija 31
Jei jau planuojate vykti į užsienį, kokių veiksmų ėmėtės? (%)
47,9
43,8
34,2
11
9,6
6,8
5,5
4,1
2,7
20,5
5,5
0 10 20 30 40 50 60
Klausinėjau savo draugų/ kolegų/ pažįstamų Lietuvoje
Ieškojau informacijos spaudoje/internete
Klausinėjau savo draugų/ kolegų/ pažįstamų užsienyje
Domėjausi kur/kaip galima apsigyventi užsienyje
Užsiregistravau kompiuterinėje medicinos specialistų duomenų bazėje
Jau buvau pokalbyje (-iuose) dėl darbo
Kreipiausi į užsienyje įsikūrusią įdarbinimo agentūrą
Kreipiausi tiesiai į darbdavį užsienyje
Kreipiausi į įdarbinimo agentūrą
Dar nesiėmiau jokių veiksmų
N/N
no apie Europos šalių sveikatos priežiūros sistemas, todėl šalies pasirinkimas yra stipriai motyvuotas. Daugiausia tyrime dalyvavusieji instituto specialistai išvykimui rinktųsi Didžiąją Britaniją arba Skandinavijos šalis. Po to seka Vokietija, Airija ir Prancūzija. Mažiau populiarios – Olandija ir Ispanija, o keli respondentai šalies neįvardijo. Kai kurie apklaustieji patikslino: „galvoju apie Airiją, bet ir kitur neatsisakyčiau“ arba “į Vokietiją, nes moku kalbą”. Respondentų buvo klausta, kodėl jie norėtų vykti į vieną ar kitą šalį, todėl šalies pasirinkimo motyvus dar galima sugrupuoti į asmeninius, ekonominius ir kultūrinius-politinius interesus. Iš asmeninių priežasčių daugiausia kartų buvo paminėta tai, kad ten yra giminaičių, draugų ar kolegų, kalbos mokėjimas. Iš ekonominių interesų vyrauja geras darbo užmokestis, užmegzti kontaktai, ryšiai su darbdaviais dėl ankstesnio buvimo šalyje, stažuočių, t. y. geresnės įsidarbinimo perspektyvos. Iš kultūrinių-politinių interesų respondentams svarbiausias šalies patrauklumas dėl tradicijų ar europietiškos gyvensenos. Europietiškos kultūros šalių pasirinkimą galėjo nulemti ir tai, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsirado daugiau galimybių gauti legalų darbą pagal specialybę užsienyje – taip teigia dauguma tyrime dalyvavusių instituto darbuotojų. Kita vertus, aktyvių veiksmų, susijusių su išvykimu, po Europos Sąjungos plėtros ėmėsi dešimtadalis respondentų, kurie teigia, kad pradėjo tobulinti savo bendrąją kompetenciją (pavyzdžiui, mokytis užsienio kalbų), kad vėliau galėtų išvykti. Nors, respondentų teigimu, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria jiems daugiau galimybių gauti legalų ir profesiją atitinkantį darbą, šalies politinė sistema atsidūrė jų poreikių hierarchijos apačioje. Svarbiausia instituto darbuotojams yra geras atlyginimas, tinkamas darbo krūvis, mėgstamas darbas ir šeima. Pirmuosius du poreikius apklausoje dalyvavę Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistai geriau galėtų patenkinti tik užsienyje. Kalbant apie kar
jeros galimybes, daugiau nei trečdalis respondentų mano, kad sąlygos karjerai palankesnės tik Lietuvoje. Tiek pat respondentų teigia, kad siekti karjeros jiems būtų priimtina tik užsienyje. Šiek tiek mažiau nei trečdalis tyrime dalyvavusių specialistų mano, jog sąlygos karjerai yra vienodos visur. Įdomu pažymėti, kad poreikis karjerai atsidūrė priešpaskutinėje respondentų poreikių hierarchijos vietoje.
„PROTŲ NUTEKĖJIMO“ PROBLEMATIKA EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYSE
Empiriniai duomenys leidžia teigti, kad dauguma Europos Sąjungos šalių susiduria su „protų nutekėjimo“ reiškiniu. Tačiau skirtingi informacijos šaltiniai ir skirtingi duomenų rinkimo ir analizės būdai rodo, kad „protų nutekėjimo“ fenomeno nagrinėjimui trūksta nuoseklumo. Įvertinus statistikos duomenis, apibendrinimai apie kiekvieną šalį skiriasi, be to, „protų nutekėjimas“ yra kompleksiškas reiškinys ir atlikti šalių lyginamosios analizės jo nekonceptualizavus yra neįmanoma. Šiandien ES laisvo asmenų judėjimo kontekste dar aiškiai nesusitarta, ką vadinti „protų nutekėjimu“, todėl kai kurių šalių „protų nutekėjimo“ apžvalga tampa gana išsami, kitų labai glausta. „Protų nutekėjimo“ problemą šalys sprendžia įvairiai, todėl galima išskirti tris pagrindines skirtingose šalyse vyraujančias fenomeno traktavimo koncepcijas: „aktyvaus reguliavimo modelį“, „nesikišimo“ bei „požiūrio į ateitį“ koncepcijas (Ushkalov, Malakha 2001). Pirmoji „aktyvaus reguliavimo“ koncepcija teigia, kad valstybė aktyviai kišasi į migracijos srautų reguliavimą tam naudodama administracines, teisines ir ekonomines priemones. Tokia migracijos srautų valdymo taktika tinkamiausia įgyvendinti valstybėse, kurios patiria didelį „protų nutekėjimą“. Kitas požiūris į „protų nutekėjimą“ – nesikišimo politika. Laikomasi nuomonės, kad valstybė neturi teisių reguliuoti migracijos procesų, nes dėl tokio reguliavimo gali būti pažeistos fundamentalios žmogaus teisės ir laisvės. „Nesikišimo“ koncepcija yra priimtina šalims, į kurias nuteka „protai“. Trečioji, „požiūrio į ateitį“, koncepcija pabrėžia, kad „protų nutekėjimo“ problemos sprendimas yra ne vienos valstybės reikalas ir jo turi būti ieškoma supranacionaliniu lygiu. Be to, siekiant apginti tiek individualius emigranto, tiek jo kilmės valstybės interesus, „protų nutekėjimo“ problemos sprendimui reikia daug laiko. Kita vertus, gryni modeliai tikrovėje egzistuoja labai retai, dažniau aptinkamos šių modelių jungtys, pritaikius įvairių modelių elementus atskiros šalies ar sektoriaus atvejui. „Aktyvaus reguliavimo“ modelis gali būti siejamas su Airijos vyriausybės „protų“ sulaikymo programa, per kurią 1999 m. 3 pav. Jei jau planuojate vykti į užsienį, kokių veiksmų ėmėtės? (%) Pastaba: procentų suma viršija 100, nes respondentai galėjo rinktis nuo 1 iki 10 tinkančių atsakymų.
Liutauras Labanauskas32
Verslo, prekybos ir plėtros ministerija verbavo airių išeivius grįžti ir prisidėti prie programinės įrangos pramonės kūrimo; šios politikos, žinomos kaip „Airijos kalėdinis verbavimas“ (angl. Irish Christmas recruitment), taikinys buvo išeiviai, atvykstantys į Airiją Kalėdų atostogų (Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai, 2005: 31). Kitas įdomus pavyzdys galėtų būti tai, kad Austrijoje darbuotojui, kuris per pastaruosius 10 metų n ėra įsigijęs nekilnojamojo turto šalyje, turi nekilnojamojo turto kilmės valstybėje bei daugiau nei penkerius metus dirbo Austrijoje, gali būti iki 35% sumažinamos apmokestinamos su darbo santykiais susijusios pajamos, skirtos gyvenamojo būsto Austrijoje išlaikymui, mokymuisi ir kelionėms į kilmės valstybę (Dumont, Lemaītre 2004: 20). Jungtinėje Karalystėje aukštos kvalifikacijos darbuotojų mobilumas yra įprastas reiškinys, o vyriausybė vykdo specialias programas, kuriomis siekiama pritraukti trūkstamos darbo jėgos, daug aktyviau nei kitos šalys (Chalamwong 2004: 30). Darbuotojams, laikinai komandiruotiems į šalį, gali būti taikomos mokesčių lengvatos gyvenamajam plotui ir kelionėms į kilmės valstybę, ir už dienas, dirbtas ne Didžiojoje Britanijoje (Dumont, Lemaītre 2004: 19). Be to, Jungtinės Karalystės vyriausybė 2002 m. paskelbė ketinanti 25% pakelti baigusių doktorantūrą mokslininkų atlyginimus ir skirti daugiau lėšų universiteto profesoriams samdyti. Dėstytojus bandoma sulaikyti, nurašant studijų paskolų išmokėjimą tiems, kurie įsidarbina dėstytojais (Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai, 2005: 28). Visos šios šalys yra suinteresuotos pritraukti ir įdarbinti aukštos kvalifikacijos specialistus. Analizuojant darbo leidimų išdavimo praktiką Suomijoje, Belgijoje, Olandijoje ir kitose valstybėse (žr. Hansen 2003) galima teigti, kad už „nesikišimo“ politikos slypi niekur nedeklaruojamas šalių siekimas pritraukti kuo daugiau aukščiausio lygio specialistų. Tik Jungtinė Karalystė atsižvelgia ir į etinius „protų pritraukimo“ iš kitų valstybių aspektus. Pavyzdžiui, 1999 m. Jungtinės Karalystės Sveikatos priežiūros departamento paskelbtose „Tarptautinio sveikatos priežiūros specialistų įdarbinimo gairėse“ (angl. Guidelines of the International Recruitment of Nurses) teigiama, kad besivystančios ir pačios skurdžiausios šalys „neturėtų tapti aktyviai sveikatos priežiūros specialistus įdarbinančių kampanijų tikslu“ (Wickramasekara 2003: 17). Prie minėtų gairių pridedamas sąrašas šalių, iš kurių atvykusių sveikatos priežiūros specialistų nerekomenduojama skatinti įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje. Šis sąrašas sudarytas atsižvelgiant į padėtį sveikatos priežiūros sektoriuje tose valstybėse bei jų ekonominį vystymąsi siekiant, kad intelektinio kapitalo „nutekėjimas“ neigiamai neatsilieptų tų šalių augimui ir plėtrai (ten pat: 17–18). Lietuva (ir kitos naujosios Europos Sąjungos šalys) į š į s ąrašą dar neįtraukta. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos 2005–2007 metų strateginiame veiklos plane, patvirtintame 2005 metais, pabrėžiama, kad sveikatos apsauga „yra vienas svarbiausių Lietuvos Vyriausy
bės prioritetų“, bei išreiškiamas susirūpinimas, kad mažas šalies medikų darbo užmokestis lemia profesijos keitimą, kito/papildomo darbo ieškojimą, specialistų emigraciją. Kita vertus, remiantis tos pačios Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros ekspertų bei įdarbinimo agentūrų nuomone, galima tvirtinti, kad geras sveikatos priežiūros specialistų paruošimo lygis sukuria paklausą jų „protams“ užsienyje, o tai turės rimtas socialines pasekmes. Prognozuojama, kad iki 2015 m. sveikatos priežiūros specialistų skaičius Lietuvoje sumažės 15%, t. y. trūks daugiau nei 3000 gydytojų, o bendra proporcija šalyje sieks apie 260 gydytojų 100 tūkst. gyventojų (2005 m. ši proporcija buvo 370–390 gydytojų), tuo tarpu Europos Sąjungoje rekomenduojama norma yra 335 gydytojai 100 tūkst. gyventojų (Gydytojų skaičiaus raida ir planavimas 1990–2015 metais, 2002). Žinoma, sveikatos priežiūros specialistų „protų nutekėjimo“ problema atsispindi ir Sveikatos apsaugos ministerijos politinėje darbotvarkėje (ir būtent dėl to atsiranda daugiau empirinio pagrindo „protų nutekėjimo“ reiškinio įvertinimui), bet, kita vertus, dėl problemos kompleksiškumo politinių sprendimų priėmimas yra uždelstas.
IŠVADOS
Apibendrinant galima teigti, kad „protų nutekėjimas“ yra tiesiogiai susijęs su bendra šalies makroekonomine situacija ir sudaro prielaidas Lietuvos ir senųjų Europos Sąjungos valstybių divergencijai. Aukšta tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus tam tikrų sričių specialistų kvalifikacija ir profesinė kompetencija sukuria pasiūlą „protų nutekėjimui“ iš Lietuvos į kitas šalis. Europos Sąjungos teisė įtvirtina liberalų migracijos, laisvo asmenų judėjimo ir įdarbinimo politikos modelį, o Lietuvos piliečių įsidarbinimo ir laisvo judėjimo Europos Sąjungos teritorijoje ribojimai yra laikina kliūtis tiek bendriems migracijos srautams, tiek „protų nutekėjimui“, todėl specialistų emigracija ir „protų nutekėjimas“ spartės mažėjant kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Daugiausia iš Europos Sąjungos valstybių „cirkuliuoja“ arba „nuteka“ informacinių technologijų specialistai, mokslininkai, mokslų daktaro ir aukštesnį laipsnį turintys profesionalai bei sveikatos priežiūros specialistai. Šios trys profesinės visuomenės grupės yra „jautriausios“ „protų nutekėjimo“ fenomenui ir Lietuvoje. Jų universalios žinios, įgytos Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, yra nesunkiai perkeliamos į kitų valstybių ekonomiką. Išsivysčiusiose ES šalyse „protų nutekėjimo“ problematikai skiriama daugiau dėmesio ir ja domėtis ir tyrinėti pradėta anksčiau nei pereinamosios ekonomikos šalyse. Tai rodo išsamesnė ir tikslesnė statistika, pateikiama įvairiuose šaltiniuose, bei atskirų tyrimų gausa. Lietuvoje įvairios organizacijos ar institucijos tyrimus atlieka atskirai ir epizodiškai, ir nė vienas jų neturėjo įtakos politinių sprendimų priėmimui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad statistika apie migracijos srautus nėra išsami, turėtų būti siūloma diferencijuoti „protų nutekėjimą“ ir išvykstančius iš Lietuvos specialistus bendrame
„Protų nutekėjimo“ problema Lietuvoje: medikų emigracija 33
migracijos sraute pagal išsimokslinimą ir profesijas. Tokia diferenciacija iš dalies užtikrintų sistemingą stebėseną ir būtų svarbus kriterijus priimant politinius sprendimus. Be to, reikėtų parengti tyrimų programą, kuri leistų šalies mastu įvertinti problemos dydį. Tyrimų programa turėtų apimti visus pagrindinius ekonomikos sektorius (pagal profesines grupes), tiek privačius, tiek viešuosius. Vienodos tyrimų metodikos, parengtos atskiriems sektoriams, leistų periodiškai šiuos tyrimus kartoti. Tyrimams finansuoti gali būti panaudojama dalis Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų bei institutų intelektinis kapitalas. Tik įvertinus tikrąją padėtį galima pradėti rengti valstybinę programą, kuri numatytų teisines, administracines ir ekonomines priemones, skatinančias probleminių sričių specialistus likti Lietuvoje. Tai gali būti mokesčių lengvatos (pvz., studijų paskolų nurašymas, būsto dalinis ar visiškas kreditavimas) ar skatinimo priemonės, kurias taiko kitos ES narės, pvz., specialistų pritraukimas iš trečiųjų šalių, „nutekėjusių“ specialistų panaudojimas per įvairias programas, projektus, teledarbą (e. paslaugų e. švietimo ar telemedicinos srityje). ES šalių narių gerosios patirties perėmimui turėtų būti skiriama daugiausia dėmesio. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos priežiūros specialistų anketinės apklausos rezultatai rodo, jog dauguma tyrime dalyvavusių instituto specialistų norėtų išvykti dirbti į užsienį, tačiau objektyvios priežastys (amžius, kalbos barjeras, šeimyninės aplinkybės) riboja jų išvykimo potencialą. Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje ir dirbant institute įgytos šių specialistų žinios yra lengvai perkeliamos į kitų šalių sveikatos priežiūros sistemas, o tai ir skatina emigruoti. Ši priežastis nulemia ir tai, kad emigravę specialistai užsiimtų tik jų profesinę kvalifikaciją atitinkančia veikla. Tai būtų „protų nutekėjimas“, o ne „protų nuostolis“. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto specialistų potenciali migracijos geografija apsiriboja Europos šalimis. Dauguma respondentų žino apie atskirų šalių sveikatos priežiūros sistemas, todėl šalies pasirinkimas yra stipriai motyvuotas. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria Vilniaus universiteto Onkologijos instituto specialistams daugiau galimybių gauti legalų ir profesiją atitinkantį darbą, nors šalies politinė sistema atsidūrė respondentų poreikių hierarchijos apačioje.
Gauta 2006 05 10
Literatūra ir šaltinai
1. Bosch, X. 2003. Brain drain robbing Europe of its brightest young scientists. London: The Lancet, Jung 28. Vol. 361, Iss. 9376 // http:proquest.umi.com = prisijungimo laikas: 2004-12-14. 2. Cervantes, M.; Guellec, D. 2002. „The Brain Drain: Old myths, new realities“, OECD // http://www.oecdobserver.org/ news/fullstory.php/aid/673/The_brain_drain:_Old_ myths,_new_realities.html = prisijungimo laikas: 2005-01-12.
3. Chalamwong, Y. 2004. „The Migration of Highly Skilled Asian Workers in OECD Member Countries and Its Effects on Economic Development in East Asia“, A Joint MOF/PRI-OECD Research Project: The Impact and Coherence of OECD Country Policies on Asian Developing Economies. 4. Čiurlionytė, R.; Mikulionienė, S.; Sipaviciene, A. „Potential Emigration of Scientists“, Demographic Changes and Population Policy in Lithuania. Vilnius. 5. Dumont, J.; Lemaītre, G. 2004. Counting Immigrants and Expatriates in OECD Countries : A New Perspective – OECD: Directorate for Employment Labour and Social Affairs, DELSA // http://www.oecd.org/dataoecd/27/5/ 33868740.pdf = prisijungimo laikas: 2005-10-31. 6. Europos jaunystės eliksyras, Global Commission on International Migration, 2006 // http://www.migracija.lt/MD/Informac/JTO.htm = prisijungimo laikas: 2006-04-15. 7. Gliosaitė, K. 2004. Ekonominių emigracijos motyvų ir pasekmių vertinimas – Šiuolaikinė lietuvių emigracija: praradimai ir laimėjimai. Vytauto Didžiojo universitetas, Pilietinės Visuomenės institutas, Lietuvių išeivijos institutas, 2004-12-02 seminaro medžiaga // http://www.civitas.lt/ files/Emigracija_pranesimai.pdf = prisijungimo laikas: 200505-17. 8. Hansen, W. 2003. Brain Drain — Emigration Flows for Qualified Scientists: Executive Summary and Conclusions– Merit: European Comission // http://europa.eu.int/comm/ research/era/pdf/indicators/merit_exsum.pdf = prisijungimo laikas: 2004-10-21. 9. Įmonės, turinčios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas licencijas, 2006 // http://www.socmin.lt/index.php?1269438943 = žiūrėta 2006-04-15. 10. Informacinių technologijų sektoriaus studija. Vilnius: Profesinės metodikos mokymo centras prie LR Švietimo ir mokslo ministerijos, 2004. 11. Jucevičienė, P.; Viržintaitė, R.; Jucevičius, G. 2002. Protų nutekėjimo reiškinys ir jo atspindžio Lietuvos intelektiniame kapitale bruožai: žvalgomasis tyrimas. Vilnius: Lietuvos mokslo taryba // http://www.lmt./DOKUMENTAI/studijos.php = prisijungimo laikas: 2004-10-22. 12. Kazlauskienė, A. 2002. Labour migration and the “brain drain”, The development of democracy in Baltic States: materials of the 1st conference “Baltic Readings” held in Biržai, May 4–5, 2002. Vilnius: Lithuanian Sociological Society. 13. Kuzmickaitė, R. Teoriniai tarptautinės migracijos diskursai – Šiuolaikinė lietuvių emigracija: praradimai ir laimėjimai. Vytauto Didžiojo universitetas, Pilietinės Visuomenės institutas, Lietuvių išeivijos institutas, 200412-02 seminaro medžiaga // http://www.civitas.lt/files/Emigracija_pranesimai.pdf = prisijungimo laikas: 2005-05-17. 14. Lietuvių emigracija: problema ir galimi sprendimo būdai. Vilnius: Pilietinės visuomenės institutas ir LR Seimo informacijos analizės skyrius, 2005. P. 50. http://www.civitas.lt/files/Emigracija.pdf = prisijungimo laikas: 2005-0402. 15. Lietuvos gydytojų skaičiaus raida ir planavimas 1990– 2015 metais. Analizė ir rekomendacijos. Kaunas: Kauno
Liutauras Labanauskas34
medicinos universitetas, Atviros Lietuvos Fondas // http:/ /pdc.ceu.hu/archive/00002469/01/LGP_leidinys_engl.pdf = prisijungimo laikas: 2004-10-09. 16. Marcinkevičienė, R. 2004. Emigracija spaudoje: požiūrio atspindys ir formavimas. Vytauto Didžiojo universitetas, Pilietinės Visuomenės institutas, Lietuvių išeivijos institutas, 2004-12-02 seminaro medžiaga // http://www.civitas.lt/ files/Emigracija_pranesimai.pdf = prisijungimo laikas: 200505-17. 17. Sližys, R.; Stankunienė, V. 1996. „Situation in Science“, Demographic Changes and Population Policy in Lithuania. Vilnius. 18. Stankūnienė, V. 1996. Mobility of Scientists in Lithuania: Internal and External Brain Drain. Vilnius: Lithuanian Institute of Philosophy and Sociology. P. 151. 19. Sveikatos apsaugos ministerijos 2005–2007 metų strateginis veiklos planas. Sveikatos apsaugos ministerija, 2005 // http://www.sam.lt/images/Dokumentai/AIDS/Veiklos%20 planai/1a%20forma%20sam.doc = prisijungimo laikas: 2005-10-31. 20. Taljūnaitė, M. 2005. Pilietybė ir socialinė Europos integracija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 21. Ushkalov, I. G.; Malakha, I. A. 2001. „The “brain drain” as a global phenomenon and its characteristics in Russia“, Armonk: Russian Social Science Review, September/October, 2001. Vol. 42. Iss. 5 // http://proquest.umi.com = prisijungimo laikas: 2004-12-14. 22. Wickramasekara, P. 2003. Policy responses to skilled migration: Retention, return and circulation. Geneva: International Labour Office // http://www.ilo.org/public/english/ protection/migrant/download/pom/pom5e.pdf = prisijungimo laikas: 2005-10-31.
Liutauras Labanauskas
“BRAIN DRAIN” PHENOMENON IN LITHUANIA: EMIGRATION OF MEDICAL PROFESSIONALS
Summary Brain drain has been an object of much policy discussion in the global context for many years; however, in Lithuania it is a new phenomenon. The assessment of the brain drain scope in the country is not possible because of the lack of systematic data sources. This article discusses the brain drain issue in the context of free movement of persons after the EU enlargement. On the one hand, free movement of persons is an optimum condition for political, economic, social and cultural transformations within a society, but, on the other hand, the loss of human capital because of emigration of highly-skilled people and brain drain can have a negative long-term impact on the further development of the country. This study also presents results of a survey carried out at the Vilnius University Institute of Oncology. The conclusion is drawn that the tendency to emigrate will prevail in the future within the younger and more educated part of the Lithuanian population who (within the education system of the sending country) will have acquired more globally transferable knowledge. Three theoretical concepts of dealing with the emigration flows and brain drain are discussed in the article. Key words: brain drain; migration; free movement of persons; medical professionals skaityti daugiau..