Temos Archyvai: Straipsniai

Poezija kai pateka laivai

Poezija kai pateka laiva
Poezija kai pateka laivai

Dė jau mirusios poetės Onos Dovidadavičiūtės-Pučenos poezijos rinkinys „Kai pateka laivai“ yra nuostabių eilėraščių rinkinys surinktas iš kelių jos knygų kaip „Laiškai į jūra“ (1989); „Altorius prie jūros“ (1998); ir naujų eilėraščių papildyta nemažai yra.  rinkinyje vyrauja jūros, laukimo, ilgesio motyvai, vaizduojama pamario krašto žmonių buitis ir būtis. skaityti daugiau..

Trakų Vokės dvare vyko požeminiai skaitiniai VI

Požeminiai skaitiniai
Požeminiai skaitiniai 6; šiandiena buvo neeilinė proga pasisemti šiek tiek kitokios kultūros ir kartu meno poezijos, tai pakankamai reti ir unikalūs tekstai ant popieriaus šiandien virto tikro garso skaitinių vakaru. Trakų Vokės dvaro direktorė Ieva Šiušaitė sakė, kad šiam renginiui ruošėsi gan ilgai, nes reikėjo sukviesti daug savanorių-pagalbininkų, kurie padėjo sutvarkyti dvaro požemines patalpas, kurios po prieš tai buvusios vadovybės padarytų nekokybiškų  rekonstrukcijos darbų viskas buvo apgriuvę ir apleista. Visa laimė gausiam savanorių būriui šios patalpos buvo išvalytos ir sutvarkytos, kad galėtų vykti šio vakaro renginys.
Požeminės patalpos koridorius
Požeminės patalpos koridorius.
Požeminio rūsio išlikusios ddekoracijos
Požeminio rūsio išlikusios dekoracijos
Išlike piešiniai
Išlike piešiniai. Požeminės patalpos išties yra žada atimančios ir labai didelės, aišku akivaizdžiai matosi padarytas rekonstrukcijos brokas, kuris šiuo metu neleidžia pilnavertiškai išnaudoti rūsio patalpų.

Toliau užlipus į pirmąjį aukštą jau pasitinka išskirtinio grožio didelės aukštų lubų puošnios patalpos.

Trakų vokės dvaro pirmojo aukšto salė
Trakų Vokės dvaro pirmojo aukšto salė.
Trakų Vokės dvaro pirmojo aukšto terasa
Trakų Vokės dvaro pirmojo aukšto terasa.

Šiai dienai į antrąjį aukšta patekti nėra galima, nes šiuo metu vyksta paruošimo darbai. Planuojama kviesti savanorius į talką, kad padėtų iškuopti likusias apleistas patalpas, kad vėliau būtų galima jas atverti Trakų Vokės dvaro lankytojams. Visas naujienas apie dvarą galite stebėti facebook’e prisijungus prie jų grupės: https://www.facebook.com/Trakų-Vokės-Rūmai skaityti daugiau..

Jėzuitų kolegijos dienoraštis

VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMINĖS KOLEGIJOS GANYTOJIŠKOS VEIKLOS DIENORAŠTIS
tų pačių senųjų tikėjimų liekanų. Ostrovskis pateikė daug naujų detalių, iš kurių matyti, kad informacija užrašyta iš žmonių, o ne nurašyta iš metinių ataskaitų. Pavyzdžiui, jis užsimena, kad vaišės, per kurias, jo žodžiais tariant, skaniau vaišinamas pilvas, demonai ir mirusiųjų vėlės, vadinamos „kėlimai stalų“, kad garbindami Saulę ir Mėnulį žmonės jų vardu gydę ligas, kad deiviai pagirniai pasirodą žalčių pavidalu, ir pateikia net kelis pasakojimus apie juos. Matyt, tokie tikėjimai dar buvo gyvi ano meto žmonėse, ir Ost¬rovskis, dirbęs panašiose vietose kaip ir jo pirmtakai, juos pakartotinai vėl užrašė.
Dienoraštyje yra ir visai naujos informacijos apie būrimą raugių sėklo¬mis, apie pelkėse esančio akmens garbinimą, sueigas prie jo kiekvieną sek¬madienį per jaunatį, apie tradiciją, mirus tėvui, pjauti jautį, motinai – karvę, o sūnui ar dukteriai – veršį ar avį, kad būtų pasotinta mirusiojo vėlė, apie velnio turgelius, švenčiamus tuoj po Petrinių ir kt. Užsimenama, kad tarp kitų dievaičių (Saulės, Mėnulio, Žaibo, Ugnies) pagarbiai minima ir Duona. Nors sunku patikėti, kad duona anuo metu būtų buvusi laikoma dievaičiu, tačiau matyti, kad ji buvo labai gerbiama. Ši pagarba išliko iki pat šių dienų.
Dienoraštyje pasitaiko ir suikretinio pobūdžio informacijos, kurioje senieji tikėjimai jau sumišę su krikščioniškaisiais: dažnos užuominos apie demonų varginamas moteris, kartais ir vyrus, sutartį su velniu raudonais vokiečio drabužiais, įsitikinimas, kad garbinamame akmenyje esanti įspausta Mari¬jos pėda ir kt.
Senovės baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai šiuo šaltiniu dar menkai tėra pasinaudoję.
NORBERTAS VĖLIUS
Publikacijos: Lebedys, 1976, 208-213 (fragm.)
Literatūra: Lebedys, 1976; Jurginis, 1976, 55-57.
Tekstas iš: Liber, 1711-1773, 3, 34, 37, 39, 58, 60, 69-70, 76, 77 (VUB RS, f. 2, DC 5).
-114- skaityti daugiau..

JOHANNESAS BOEMAS AUBIETIS

JOHANNESAS BOEMAS AUBIETIS
1485-1535 JOHANNES BOEMUS AUBANUS
Johannesas Boemas Aubietis (Johannes Boemus Aubanus, Johannes Boeme) gi¬mė Aubo miestelyje netoli Viurcburgo (Viurtembergo žemė) vokiečių šeimo¬je. Baigęs mokslus, tapo Vokiečių ordino kariuomenės kunigu. Palaikė ryšius su žymiais vokiečių humanistais Johannu Reuchlinu, Conradu Pelikanu, mo¬kėjo hebrajų, lotynų, graikų kalbas, rašė elegijas, epigramas, buvo sukaupęs nemažą mokslinės literatūros biblioteką. Labiausiai išgarsėjo veikalu Visų tautų papročiai, įstatymai ir apeigos (Omnivm gentivm mores, leges et ritvs…, Augs¬burgas, 1520), kuriame, remdamasis Vincentu Kadlubeku, Enėju Silvijumi Piccolominiu, Motiejumi Miechoviečiu, Antonijumi Sabeliku, aprašė įvairias Europos, Azijos ir Afrikos tautas. Veikalas XVI amžiuje buvo išleistas dau¬giau nei keturiasdešimt kartų, išverstas į italų, prancūzų, anglų, ispanų, čekų kalbas. Si knyga buvo leidžiama ir XVII bei XVIII amžiuje (Leidenas, 1604; Venecija, 1749).
Veikalo III knygos 7 skyrius pavadintas „Apie Lietuvą ir lietuvių gyveni¬mą“ („De Lithuania et Lithuanorum vita“). Čia aprašyta Lietuvos geografine padėtis, gamta, gyventojų papročiai, kalba, tikėjimas ir 1.1. Pagrindinis Boe-mo Aubiečio šaltinis – Piccolomini, iš kurio daug ką pažodžiui nusirašė. Bo¬emas Aubietis pakartojo prasimanymus apie legalius moterų sugyventinius, lietuvių kalbą vadino slaviška.
EUGENIJA ULČINAITE
Žinias apie senuosius lietuvių tikėjimus Boemas Aubietis paėmė iš Piccolo-minio raštų, o apie žemaičių – iš Dlugošo. Naujų duomenų nepateikė. Tik perpasakodamas Jeronimo Prahiškio žinias, kad lietuviai garbinę saulę ir di¬džiai gerbę geležinį kūjį, teigia, kad lietuviai saulę laikę valdove, vadine Didžiąja ir įsivaizdavę ją geležinio kūjo pavidalo. Tačiau vargu ar tai galima laikyti Jeronimo Prahiškio informacijos patikslinimu pagal naujus šaltinius veikiau tai jos iškraipymas.
NORBERTAS VĖLIUS
-356- skaityti daugiau..

Informacinės visuomenės bruožai

Tema 15:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR GLOBALIZACIJA: AR ESAMA TAUTINIŲ INFORMACINĖS VISUOMENĖS BRUOŽŲ?

Kalbant apie globalizacijos tendencijas visuomenės informavimo procesuose, svarbus žiniasklaidos priemonių konvergencijos (supanašėjimo) procesas. Jo pasekmės – didelės žiniasklaidos kompanijos turi išmanyti būdus, kaip informacija perduodama įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis. Jos susistemina savo informacijos klaidos ir informacijos verslo modelius, ir, plėsdamos pavaldžių organizacijų skaičių visame pasaulyje, globaliai skleidžia savo veiklos modelius, o taip pat ir visuomenės informavimo modelius.
Analizuojant globalizacijos įtaką, svarbu atkreipti dėmesį į svarstymus, ar apskirtai įmanoma informacinėje visuomenėje atrasti kokių nors tautinių komponentų. Yra keletas požiūrių į informacijos ir informavimo politiką: normatyvinis, bihevioristinis, deterministinis požiūris ir juos lydintys lyginamieji svarstymai.
Normatyvinis požiūris daugiau dėmesio skiria, kaip informacinė visuomenė ir informacinių technologijų panaudojimas apibrėžiami valstybės naudojamuose dokumentuose. Narystės Europos Sąjungoje pasekmė – valstybių narių teisinės bazės, ES reglamentų, direktyvų ir kitų dokumentų dėka, yra linkę supanašėti. Teisinį reglamentavimą stengiamasi suvienodinti. Ypač tai aktualu, kai kalbame apie politikos ir sprendimų priėmimo sritis, kuriose ES turi galią ir įtaką. Informacinės visuomenės formavimas ir naujų informacinių bei komunikacinių technologijų skverbtis – tai būtent viena iš šių strateginių, ES lygmeniu svarbių politinių sričių.
Bihevioristinis požiūris atsižvelgia į tai, kaip tas teisės aktuose deklaruotas tikslas yra įgyvendinimas. Čia jau kultūriniai skirtumai yra svarbesni ir labiau pastebimi, nes, savaime suprantama, realus teisės normų įgyvendinimas neišvengiamai susiduria su vienos ar kitos valstybės kultūrinėmis, elgsenos ir pan. ypatybėmis. Čia didesnę svarbą įgauną ir atitinkamoje valstybėje vyraujantis naujovių skverbties ir vystymosi laipsnis, taip pat vertybinės orientacijos (tokios, kaip socialinė gerovė bei gyvenimo būdas, kuris yra pageidaujamas dėl visų gerovės). Taip pat čia svarbus ekonominis įgalinimas bei konkurencingumo skatinimo galimybės ir pan. aspektai.
Deterministinis požiūris į naujų informacinių technologijų panaudojimą turi savo specifiką. Pasak jo informacinių technologijų panaudojimo galimybės pasižymi interaktyvumu (skaitytojas įtraukiamas į informacijos pateikimo procesą), hipertekstualumu (informacijos pateikimo lankstumu) bei daugialypiškumu (masinė komunikacija, masinės visuomenės informavimo priemonės).
Taip pat, kaip minėta, derterministai pabrėžia konvergencijos svarbą ir jos dėka atsirandančias galimybes integruoti įvairius informacijos pateikimo būdus bei ieškoti naujų informavimo kanalų.
Svarbios ir socio-kultūrinės pasekmės. Socio – tai elektrininių paslaugų teikimas, kuris ne kartą buvo aptartas ankstesnėse paskaitose. Kultūrinės pasekmės – tai e-demokratija, kai informacinės technologijos naudojamos siekiant palaikyti politinius procesus, užtikrinti jų skaidrumą, sukurti įvairias naujas piliečių dalyvavimo politikoje galimybes bei gerinti visuomenės nuomonės formavimosi kokybę. Socio-kultūrinės visuomenės informavimo ir naujų informacinių technologijų panaudojimo pasekmės taip pat priklauso ir nuo atitinkamos aplinkos, kultūros. Informacinių technologijų taikymas, kaip objektyvus veiksnys, įsiveržia į tam tikrą tautinę aplinką ir iš čia galime svarstyti apie lyginamuosius santykius.
Šiaip deterministinis požiūris – tau grynai techninis požiūris.
Yra du pagrindiniai autoriai, e-demokratijos ir informacinės visuomenės idėjų propaguotojai, pasiūlę lyginamųjų svarstymų modelį – H. Willian ir Jay. G. Blemer. Jų modelis turėtų padėti išaiškinti kultūrinius visuomenės informavimo skirtumus, tų skirtumų paieškos pjūvius. Jis turi tris pagrindines sudėtines dalis:
I. Technikos perversmai/technikos naujovės. Visų pirma jie įtakojami didesnio technologijų kiekio bei įvairovės. Tam tikrose, išsivysčiusiose šalyse, savaime suprantama, ši naujovių sklaida vyksta sparčiau. Taip pat čia svarbios įvairesnės to paties turinio versijos (multi-media), iš anksto paruoštos informacijos egzistavimas. Pateikiama ir daugiau informacijos, kuria galima pasinaudoti asmeniniais arba verslo tikslias. Didėja personifikuotos informacijos naudojimo galimybės, kai, pvz. DELFI portale gali susikurti savo aktualiausių naujienų ir informacijos turinį. Pastarojo elemento teigiamybė – atkreipiamas dėmesys į įvairių auditorijos dalyvių poreikius, tačiau čia pat susiduriama ir su trūkumais – suskaidoma bendruomenė. Vienose kultūrinėse terpėse ši visuomenės grupių eskalacija gali būti didesnė, o kitose – mažesnė;
II. Tautinė aplinka. Šioje lyginamųjų svarstymų modelio dalyje visų pirma atkreipiamas dėmesys į organizuotus interesus ir su jų reiškimu susijusios veikos pobūdį (žiūrima kaip valstybės skiriasi tarpusavyje ir kas jose yra pagrindinės jėgos, sprendžiančios, kokią informaciją skelbti – ar valdžia, ar verslas). Gali būti keli variantai: valdžios-verslo interesai, (visuomeninio transliuotojo atvejai); verslo ir valdžios interesai, kurie gali tarnauti bendram tikslui – skatinti informacinės visuomenės plėtrą (pvz., projektas „Langas į ateitį“); instituciniai konfliktai dėl konvergencijos, supanašėjimo ir funkcijų persipynimo. Antra – svarbūs organizaciniai, instituciniai sprendimai ir organizacinė kultūra (institucinėje infrastruktūroje atsispindi institucijų atsakomybės pasiskirstymas už informacijos sklaidą; šis pasiskirstymas gali būti centralizuotas arba decentralizuotas – priklauso nuo kultūrinių apsektų).
III. Resursai. Čia svarbu atkreipti dėmesį į rinkos dydį ir perkamąją galią (rinką galime rūšiuoti pagal gyventojų skaičių, demografinius rodiklius ir pan.). Reikia įvertinti jau egzistuojančią telekomunikacijų infrastruktūrą, esamą laisvą kapitalą (jis iš dalies susijęs ir su rinkos dydžiu; tai įmanoma tuomet, kai egzistuoja stiprios privačios bendrovės, dalį savo kapitalo galinčios skirti įvairiems tyrimams, iniciatyvoms finansuoti ir pan. Lietuvoje tokie pavyzdžiai – TEO, Omnitel). Taip pat svarbu įvertinti tautinį požiūrį į tarptautinę informacijos verslo rinką (nors tai ganėtinai subjektyvu, tačiau gerai atskleidžia galimus kultūrinius skirtumus).
IV. Komunikacinė kultūra. Čia aktualu keli aspektai: koks visuomenės požiūris į skleidžiamą informaciją ir naujas informacines bei komunikacines technologijas; kultūros multikultūriškumo laipsnis (ar visuomenė multikultūriška ir ar įmanoma sukurti bendrus, naujus, visiems naudingus kultūrinius visuomenės informavimo modelius bei projektus. Svarbu, ar yra bendradarbiavimo tendencijos); visuomenės informavimo prasmė ir tikslas (pvz., JAV pagrindinis visuomenės informavimo tikslas – pelno siekis. Tuo tarpu Europoje – verslo ir visuomenės misijos vykdymo mišinys).
Aiškinantis, ar yra kultūriniai visuomenės informavimo skirtumai, svarbu atsižvelgti į tai, kodėl informacija yra panaudojama skirtingai. Taip pat svarbu rasti atsakymus, kokia yra organizuotų interesų ir valdžios reikšmė, kaip ji veikia informacijos politiką valstybėje. skaityti daugiau..

Internetinės veiklos reglamentavimas

Tema 14:
SOCIALINĖS INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTROS PASEKMĖS: SKAITMENINĖ ATSKIRTIS, TEISINIO INTERNETINĖS VEIKLOS REGLAMENTAVIMO POREIKIS

Informacijos amžiuje susiduriama su įvairiomis visuomenės informavimo ir informacijos sklaidos dilemomis.
Y. Masuda pabrėžė, kad atsiranda naujų socialinių problemų tipai – stresas nerimas, netikrumas dėl ateities. M. Castells, kalbėdamas apie įtinklintą visuomenę, pabrėžė, kad socialinės problemos atsiranda dėl to, jog ji įtraukia tik tuos žmones, kurie yra pasirengę joje dalyvauti. Taigi atsiranda atskirtis.
Labiausiai skaitmeninės ir informacinės atskirties egzistavimą savo svarstymuose akcentavo H. Schiller. Kaip minėta ankstesnėse paskaitose, jis informacijos turėtojus ir vartotojus skirstė į laimėtojus ir pralaimėtojus. Pasak jo visuomenė transformuojasi, keičiasi, tačiau informacinė visuomenė nėra naujas ir fenomenalus visuomenės būvis. Vis tiek išlieka ir tos pačios visuomenės klasės (marksistinis požiūris). Skaitmeninės ir informacinės atskirties varomoji jėga – šiuolaikinio kapitalizmo dėsnis „gaut informaciją ir ją praduoti“. Taigi reikia mechanizmų, kuriais būtų galima sukurti tokią visuomenę, kuriai būtų galimą informaciją parduoti ir tai padaryti pelningai. Taigi pakankamai kapitalo neturinčios visuomenės grupės tampa nebeįdomios patiems informacijos platintojams. Taip atsiranda laimėtojai ir pralaimėtojai. Be to, atsiranda ir nedarbo/darbo vietų mažinimo problema, vyksta profesinė transformacija – darbuotojams keliami nauji reikalavimai, ypač kalbat apie naujų technologijų įsisavinimo reikalavimus bei naujų įgūdžių poreikį. Tai taip pat didina visuomenės grupių stratifikaciją. Tai dar vienas būdas laimėtojams ir pralaimėtojams atsirasti.
Žinios
TAIP NE
Resursai TAIP laimėtojai Nežinau, kaip laimėti
NE Žinau, kad pralaimėsiu (potencialus pralaimėtojas) pralaimėjusieji skaityti daugiau..

E-Administravimas

Tema 13:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR VALDYMO TRANSFORMACIJOS: INFORMACIJOS VADYBOS ASPEKTAI, E-ADMINISTRAVIMAS

Šiais laikas, sparčiai vystantis informacinėms ir komunikacinėms technologijoms, visuomenei transformuojantis į žinių visuomenę, keičiantis piliečių informavimo metodikoms, valdžios institucijos taip pat turi prie to prisitaikyti. Politikai turi užsiimti ne tik vienakrypčiu informacijos skleidimu, bet ir naujienų vadyba. Žodis „vadyba“ atskleidžia, kad ir į politiką veržiasi informacijos pateikimo suverslinimo tendencijos, ir tai šiais laikas nieko nebešokiruoja, vakarų valstybėse tai tampa įprastiniu politinės komunikacijos transformacijos keliu. Politinių naujienų skleidėjai, institucijos norėdamos patraukti piliečių dėmesį turi naudotis įtakingų tarpininkų – žiniasklaidos priemonių – paslaugomis. Tačiau tam, kad naujienos būtų pateikiamos efektyviai ir pozityviai, neužtrenka jų „numesti“ elementariu pavidalu (taip, kaip būdavo ankščiau). Informaciją institucijos turėtų ruošti atsižvelgdamos į kiekvienos žiniasklaidos priemonės pasirinktą veikos ir informavimo politikos specifiką, į jų poreikius, nes antraip galimas nesusikalbėjimas. Nesusikalbėjimas tarp politinių institutų ir žiniasklaidos priemonių skatina neadekvačios ir iškraipytos informacijos sklaidą piliečiams arba, kitu atveju, ta informacija galutinio tikslo visai gali nepasiekti. Taigi dėl šių priežasčių politinėje komunikacijoje naujienų vadyba ir ypatingas dėmesys žiniasklaidos priemonių pasirinktai veiklos specifikai yra labai svarbūs.
Turi atsirasti žiniasklaidinė demokratija, nes:
• Žiniasklaida – tai netiesioginis piliečių dalyvavimo kanalas, kai piliečiai reguliuoja savo rinktus atstovus, tačiau netiesiogiai, t.y. pritardami nuomonei, išsakomai žiniasklaidos priemonėse. Pritarimas demonstruojamas perkant laikraščius, žiūrint televizijos laidas, klausant radijo forumus ir pan.;
• Vyksta politinės komunikacijos transformacija – žiniasklaida tampa politinės sistemos centru, perima iš politinių partijų daugelį informavimo funkcijų. Tai vyksta per bendravimą su rinkėjais, per informacijos sklaidą, per piliečių mobilizavimą;
• Valstybinių institucijų veikla pradedama planuoti ir tai daroma kartu prisitaikant prie žiniasklaidos priemonių veiklos specifikos.
Politinės ir administracinės valdžios institucijos jau nebegali planuoti savo veiklos atskirai, t.y. visiškai neatsižvelgdamos į tikslines auditorijas bei žiniasklaidos priemonių reikalavimus. Turi būti grįžtamasis ryšys ir tam pritaikomos viešųjų ryšių akcijos. Žiniasklaidinė demokratija reiškia, kad reikalinga nuolatinė kampanija, nuolatinis savo veikos teigiamų pusių ir savo aktyvumo įrodinėjimas.
Valdžios požiūriu žiniasklaida galinga, nes:
• Yra informacijos sklaidos kanalas;
• Sukuriamas politinis diskursas, ir jis sukuriamas ne tik vertikalus – siekis bendrauti tarp valdžios ir visuomenės, bet ir horizontalus – siekis efektyviau bendradarbiauti tarpusavyje, tarp skirtingų institucijų, politikų ir valdžios lygmenų;
• Sudaromas tvarkaraštis vartotojams, piliečiams, apie ką siūloma gvoti, kuo domėtis, pateikimas vartotinos informacijos turinys. Yra pateikiami pasiūlymai, apie ką galvoti, tačiau ne kaip galvoti. Dažnai vienintelis siekis būna, kad apie vieną ar kitą įvykį kalbėtų, o jau kaip – gerai ar blogai – tampa nebe taip svarbu;
• Žiniasklaida yra aktyvus veikėjas, ji dalyvauja visuomenės informavime, inicijuoja bei keičia diskusijas. Vis dažniau, savo galinga įtaka, ji paneigia procesą „iš viršaus į apačią“, suaktyvindama procesą „iš apačios į viršų“, nes žiniasklaidos priemonės yra labai aktyvios bei dažniausiai pačios renkasi, ar institucijų teikiama informacija joms tinkama, naudinga ir ar jas ji domina. Taigi geriausias variantas yra institucijoms su žiniasklaida nekonfliktuoti, o kaip tik atsižvelgti į pastarosios logiką.
Atvejo analizėje, kurioje buvo tiriama europinių naujienų sklaida Europos žiniasklaidoje, žiniasklaidos priemonės, žurnalistai išskyrė tokius neigiamus aspektus, su kuriais susidurdavo gaudami informaciją iš Europos Sąjungos institucijų bei struktūrų:
• Informacija teikiama pernelyg sudėtinga, perkrauta specifiniais veikos terminais, nepritaikyta eiliniam vartotojui;
• Informacija nepritaikyta žiniasklaidos logikai. Šiais laikais, egzistuojant „informacijos protrūkio“ tendencijoms, žurnalistams fiziškai nebelieka laiko institucijų teikiamą informaciją smulkiai analizuoti, perdirbinėti ir dešifruoti į patrauklią, informatyvią bei vartotojams priimtiną informacinę žinutę;
• Informacija pernelyg biurokratizuota;
• ES institucijos naudoja blogą komunikacijos politiką;
• Informacija sudėtinga, neįdomi;
• Nėra kritinio diskurso;
• Dominuoja vidaus politika (ekonomika ir pan.).
Taigi, kuo toliau tuo svarbiau valdžios institucijoms, politinėms partijoms ir patiems politikams užsiimti informacijos vadyba, o ne tik naujienų sklaida. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į žiniasklaidos logiką ir tokių būdu ją paversti ne priešu, o bendrininku siekiant vieningo tikslo – efektyviai ir vieningai informuoti piliečius bei sulaukti grįžtamojo ryšio (institucijoms, valdžiai – patarimų, pasiūlymu bei pritarimo jų vykdomai veiklai, o žiniasklaidai – susidomėjimo ir didesnio vartojimo). Palaipsniui pereinama nuo plotinių žinių valdymo prie į žiniasklaidą orientuotos plotinių naujienų sklaidos vadybos.
Čia svarbi e-administravimo sąvoka. E-administravimas – procesas, kuriuo siekiama tobulinti ir gerinti valdymo formas ir procesus. Jo dėka pasiekiamas geresnis valdžios ir institucijų veiksmų administravimas, trumpinamas pats administravimo procesas, užtikrinami ir palaikomi strateginiai ryšiai valdžios viduje, sukuriama darbui palanki ir įgalinanti atmosfera.
E-administravimo dėka gerinamas viešojo administravimo efektyvumas, skatinamas informacijos sklaidos proceso kūrybiškumas, atsiranda nauja sprendimų priėmimo aplinka, vyksta demokratijos plėtra bei užtikrinamos naujos piliečių dalyvavimo galimybės.
Institucijos turi formuoti ir kurti informaciją, atskirai pritaikytą skelbimui internete, savo internetiniuose tinklalapiuose bei taip pat internetiniuose žinių portaluose. Tokia informacija turi būti informatyvi, tačiau kartu ir paprasta, patraukianti dėmesį bei neapsunkinanti pernelyg specifiniais, techniškais veiklos sferą apibūdinančiais terminais. Tinklalapiuose skelbiama informacija, pageidautina, turėtų būti taip pat pakankamai iliustratyvi. Tai skatintų didesnį piliečių domėjimąsi, aktyvumą bei greičiau pasiektų institucijos užsibrėžtų informavimo tikslų.
Laibai svarbi technologinė interneto galimybė – hipertekstualumas. Jo dėka paprastoje informacinėje žinutėje ar pranešime, institucija gali įdėti aktyvias nuorodas į pilnus, nesupaprastintus veiklos dokumentus, įstatymus, įsakymus bei kitus teisės aktus. Tai naudinga palengvinant žmonių, besidominčių išsamesne įvykių ar veiklos analize, informacijos paieškas. Taip pat tai naudinga ir vidiniams organizacijos darbuotojams ar kolegialių arba pavaldžių institucijų bei įstaigų darbuotojams.
Labai naudinga e-administravimo dėka palaikyti tiesioginį ryšį tiek su tikslinėmis institucijų veikos auditorijomis, tiek su darbuotojais.
Kalbant apie efektyvu grįžtamojo ryšio sukūrimą, naudingos tokios priemonės, kaip institucijų tinklalapiuose suteikiamos galimybės išsakyti piliečiams savo nuomones bei pozicijas vienais ar kitais aktualiais institucijų veiklos klausimais. Taip pat galimybės sudalyvauti momentinėse apklausose, galimybės užduoti piliečiams rūpimus, aktualius klausimus. Tai naudinga ne tik piliečiams, bet ir pačioms institucijoms, nes, reaguodamos į bendradarbiavimo su visuomene rezultatus, jos gali sėkmingiau numatyti savo vidaus veiklos administravimo reformų būtinybę ar net valstybės vykdomos politikos sričių reformų poreikį.
Kalbant apie vidinio ryšio tarp organizacijos darbuotojų palaikymą, e-administravime svarbi galimybė darbuotojams bendradarbiauti, dalintis ir keistis informacija naudojantis vidiniu – intraneto – tinklu. Tai pagreitina darbų atlikimą, bendradarbiavimą daro efektyvesnį ir naudingesnį siekiant darnių organizacijos veiklos rezultatų. Taip pat, organizuojant veiklą tarp kelių institucijų, įvairių naujų programų pagalba, yra padedama greičiau apjungti jų vykdomas funkcijas ir greičiau gauti sėkmingesnį rezultatą. Kaip pavyzdžius galima paminėti VBAMS programą (Valstybės biudžeto administravimo programą), kurios dėka kompiuteriniu būdu tarp Finansų ministerijos ir kitų Vyriausybei pavaldžių ministerijų, institucijų bei įstaigų prižiūrimas ir tvarkomas asignavimų paskirstymas, tvarkomos, tikslinamos sąmatos, daromos biudžeto korekcijos. Jos dėka darbas vyksta žymiai sparčiau ir finansavimas skirstomas žymiai efektyviau.
Kitas pavyzdys – Statistikos departamento prie LRV ar Valstybinės mokesčių inspekcijos teikiamos galimybės teikti statistines ataskaitas ar mokesčių deklaracijas elektroniniu būdu. Tai taip pat labai spartina darbus ir administravimą.
Taigi bet kokiu atveju e-administravimas taupo tarnautojų darbo laiką, didina institucijų veiklos efektyvumą, taupo laiko, informacijos resursus. Labai svarbi ir stipresnio grįžtamojo ryšio tarp visuomenės bei valdžios atsiradimo galimybė. skaityti daugiau..

E-verslo modeliai

Tema 12:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR EKONOMIKA: E-VERSLO MODELIAI

Šiandiena yra žymiai daugiau modernių technologijų ir informacijos platinimo priemonių, nei anksčiau – televizija transliuoja 24 valandas per parą, spauda tobulėja, technologiškai tobulesni ir patys informaciniai produktai (spauda iliustratyvi – iki 90% leidinių iliustruoti). Atsiranda net naujas, šių laikų gyvenimo tempo padiktuotas informavimo stilius – McLaikraščiai (the McPapers – McDonalds papres), kai trumpa ir glausta informacija pateikiama patraukliu, vizualiai praturtinu būdu. Šiuolaikinį gyvenimą geriausiai apibūdina informacijos protrūkio sąvoka.
Kai kurie mąstytojai (kaip Y. Masuda M. Castells ir kt.), teigia, kad informacinės visuomenės formavimasis – tai naujas fenomenas. Jiems naujumas ir kaita – esminiai veiksniai, skatinantys atsisakyti pasenusio visuomenės modelio. Tačiau marksistinės mąstymo krypties teoretikai su tuo ne visai sutinka.
Marksistinės mąstymo krypties žymiausias atstovas, nagrinėjęs informacijos sklaidą ir socialinius santykius – Herbert Schiller. Jis siūlo ekonominį aiškinimo modelį, pagrindžiantį informacinės visuomenės sąvokos naujumą ir tęstinumą. Pasak jo, informacija ir komunikacinės technologijos yra esminiai veiksniai, įtvirtinantys jau pažįstamą kapitalistinį siekį – siekį gauti pelno. Verslo dėsniai universalūs.
Informacijos kūrimas ir platinimas tampa pagrindiniu kapitalistinės sistemos užsiėmimu. Išsivysčiusio kapitalizmo ideologija yra pagrįsta ir informacinėmis bei komunikacinėmis technologijomis. Siūlomas toks politinės ekonomijos aiškinimas, pagrindžiantis informacinių ir komunikacinių technologijų reikšmę:
• Tyrinėjant informaciją (spaudą, televizijos laidas), svarbus struktūrinės analizės siekis – taip siekiama išsiaiškinti esminius struktūrinius elementus, nulemiančius informacinių pranešimų turinį (kokios sąlygos nulėmė, kad pateikiamas vienoks ar kitoks informacijos turinys). Paprastai čia svarbios ekonominės charakteristikos – kas yra savininkai (kam priklauso tam tikra visuomenės informavimo priemonė), kokie yra reklamos pajamų šaltiniai, koks atitinkamos auditorijos finansinis pajėgumas ir pan. Tokie struktūriniai elementai nulemia, pvz., televizijos naujienų turinį arba tai, kokios kompiuterinės programos yra kuriamos;
• Siekiama sisteminės informacijos/komunikacijos analizės. Reiškiniai (pvz., kabelinės televizijos studija, programų kompanija ir pan.) analizuojami socialinio ir ekonominio funkcionavimo kontekstuose.
Pagal Herbert Schiller šiandieninio kapitalizmo laikmetyje informacija ir komunikacija yra būtini reiškiniai ekonominės sistemos stabilumui. Kai kurie mąstytojai sukuriamos informacijos apimtis laiko vienu iš veiksnių, skatinančių aktyviai mąstyti apie naują visuomeninę struktūrą. Tačiau H. Schiller nesirenka šio mąstymo kelio. Pasak jo kapitalistinė sistema nėra pakeičiama kita, ji neišnyksta. Priešingai – rinkos ekonomikos principai yra esminiai dėsniai, skatinantys technologijų ir informacijos sferų kaitą bei transformacijas. Vyksta kaita, pokyčiai, tačiau kapitalizmas ir jo pelno siekis išlieka stabilūs ir pagrindiniai tolesnės visuomenės raidos motyvai.
Douglas Kellner pripažįsta, kad įvyko šių dienų kapitalizmo fundamentalūs, dramatiniai pokyčiai. Jis siūlo „techno-kapitalizmo“ terminą, akcentuojantį naujų technologijų, elektronikos prietaisų, kompiuterizacijos vystymąsi. Toks techno-kapitalizmas pakeičia ir valdo mechaninius procesus, o informacija ir žinios padeda vaidinti svarbų vaidmenį tiek gamyboje, tiek kasdieninio gyvenimo organizavime.
Tačiau pokyčiai nepralenkia pagrindinio kapitalistinio siekio. Pasak Kellner visa sistema išlieka stabili, joje išlaikomi svarbiausia esminiai kapitalizmo elementai – egzistuoja klasės, kapitalas, suverslinimas, naudos ir pelno siekimas.
Marksistinė mąstymo kryptis teikia, kad su informacijos sektoriaus plėtros pasekmėmis yra susijęs ir išaugęs dėmesys galios, valdymo ir intereso reikšmei. Dar prieš 30 metų H. Schiller buvo iškėlęs klausimą, kieno naudai ir kieno priežiūroje šios naujovės buvo diegiamos? Kas inicijuoja, skatina, gamina ir pritaiko inovacinius informacinius technologinius sprendimus? Kokias galimybes šių pritaikymui turi/neturi atskiros vartotojų grupės? Dėl kokių priežasčių ir kokiems tikslams pasiekti yra siūloma kaita/ kokiomis kryptimis ir su kokiomis pasekmėmis atitinkamoms žmonių grupėms plečiasi informacinis sektorius?
Yra išreiškiamas požiūris, kad kapitalizme glūdi pati globalizacijos esmė. Vienas iš pagrindinių naujų kapitalizmo suklestėjimo įrodymų – tarptautinio korporacijų kapitalizmo atsiradimas, tiksliau transnacionalinio korporatyvinio kapitalo suklestėjimas paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais.
Sakoma, kad informacinės ir panašios technologijos, palaikančios informacijos sklaidą ir komunikacijos poreikį, korporacinio kapitalizmo atsiradimą paskatino keliais būdais:
• Globalios korporacijos neišvengiamai turi naudotis informacinėmis technologijomis valdymo tikslams įgyvendinti. Taip informacija pajungiama korporatyviniam tikslui – technologiniuose sprendimuose (standartuose, formose, stiliuje) prioritetais laikomi verslo interesai, o ne visuomenės poreikiai. Būtent korporatyviniai interesai iššaukė informacinių ir komunikacinių technologijų evoliuciją, jų tobulinimo procesus ir nukreipė juos atitinkama linkme;
• Pardavimo mechanizmų įsitvirtinimas. Didžioji dalis žiniasklaidos priemonių teikiamos informacijos pasiekiama tik perkant. Taip tuo pačiu metu siekiama skatinti globalios produkcijos kūrimą, kurios pagrindu dažniausiai tampa amerikietiškos kultūros objektai. Televizijos produkcija, Holivudo filmai, tokie pramogų industrijos objektai, kaip pokalbių laidos, serialai, – viskas organizuojama komerciniu pagrindu ir veikia rinkos tikslais/informavimo, prekybos tikslais. Iš vienos pusės tai matome televizijos kanaluose, kai programų tinklelio sudarymo pagrindinis motyvas ir kriterijus – siekimas komercinės naudos (pelno iš reklamos ir pan.). Tai atsiliepia programos turiniui, kuris tampa sensacingas (veiksmas, muilo operos, serialai, sportas ir dar kartą sportas), rodoma intelektualiai neprovokuojanti informacija, kuri leidžia surinkti įmanomai didžiausią auditoriją, patrauklią ir reklamos užsakovams bei korporacijų rėmėjams. Antra vertus būtų sunku įsivaizduoti, kaip Levi’ Jeans, Coca-cola, Frod automobiliai, Mallboro būtų reklamuojami be informacinių technologijų pagalbos. Pasak H. Schiller pastaroji situacija – tai giliausia komercializacijos ir kapitalizmo pasekmė.
Atsiranda suvokimas, kad amerikietiška žiniasklaida tiesiog turi skatinti ir propaguoti kapitalistinį gyvenimo būdą – įžymybes, pavydą keliantį gyvenimo stilių bei įvairias galimybes. Nors ir ne visada šis stilius išlaikomas, tačiau televizijos produkcija vis tiek išlaiko tam tikrą žavesį ir patrauklumą, kad būtų atitinkamai įvertinama net globaliu mastu.
Amerikonizacija pirmiausiai plinta per naujienų gamybą ir platinimą. Nestebina, kad, būdama pagrindiniu naujienų gamintoju, JAV žiniasklaida atspindi būtent tai, kas svarbiausia jų tautai. Pasaulio įvykiai taip pat aprašomi amerikonišku stiliumi – apie 90% pasaulio naujienų rengiamos 4 pagrindinių vakarietiškų naujienų agentūrų (JAV – UPI (United Press International), JK – Reuters, Prancūzijos – Agence France Presse, Vokietijos –DPA).
Nevalia pamiršti išsivysčiusio kapitalizmo technologinės brandos, kuri padeda ir toliau skatina ideologizuoti turinį ir tarytum gali būti panaudojama kaip pasiteisinimas dėl amerikonizacijos dominavimo įvairiuose pramogų sektoriuose – kino industrijoje, televizijos produkcijoje, muzikiniame versle, kompiuteriuose. Ideologiniai pranešimai taip pat gali būti giliai užslėpti, turėti įvairių atspalvių ar būti diskusiniai.
H. Schiller siūlo naują politinę informacijos sklaidos tvarką (NWIO – New World Information Order). Stebint ir vertinant žiniasklaidos priemonių pranešimus, kartu įvertinama struktūrinių, turinį nulemiančių ryšių ir sąsajų visuma. Amerikonizacijos fenomenui gali būti priešpastatomos tam tikros jėgos ir informacijos sklaidos transformacijos galimybės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje subsidijuojamas kino sektorius, Skandinavijoje (Norvegijoje) – spauda ir pan. Schiller tokį kultūrinį dominavimą (pvz., minėtu Amerikos atveju) vadina „kultūriniu imperializmu“ – kai informacinės priemonės panaudojamos vakarietiškų vertybių dominavimui įtvirtinti. „Kultūrinis imperializmas“ – vienas iš šiuolaikinio kapitalizmo bruožų, smarkiai įtakojančių visuomenės informavimo politiką ir jos komercializaciją.
Tačiau svarbiausias akcentuojamas naujojo kapitalizmo elementas – korporatyvinio kapitalizmo branda – buvo procesas, kurio metu informacijos industrija buvo integruota ir aktyvi veiklos dalis. Istoriškai korporatyvinio kapitalizmo paplitimas sietinas su informacinių technologijų ir priemonių plitimu.
Kaip ir pats korporatyvinis kapitalizmas, žiniasklaidos organizacijos plėtėsi (dydžiu), koncentravosi, išskyrė savo interesus ir veiklos prioritetus bei taip prisitaikė prie tarptautinės, globalios veiklos. Svarbiausiu kapitalistinės veikos elementu išliko rinka bei pagrindinis jos principas – pelno didinimas.
Yra pateikiami trys pagrindiniai reiškiniai, paaiškinantys korporatyvinio kapitalizmo formavimosi poveikį visuomenės informavimui:
1. rinkos kriterijai apibrėžia informacinius pasiekimus. Svarbu suvokti, kad šiuo metu vis dažniau informaciniai ir komunikaciniai sprendimai skatinami rinkos siekų – siekų pirkti, prekiauti ir gauti pelno. Centriniu elementu šiame verslo sektoriuje yra informacijos suverslinimas. Tai reiškia, kad informacija vertinama taip, kaip ir viskas kapitalo pasaulyje – ji tampa preke, kuri nuolatos perkama ir parduodama, kaip ir papraščiausi buities objektai.
2. klasinė nelygybė yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis informacijos platinimą, galimybes gauti ir gebėjimą gaminti informaciją. Trumpai tariant visuomenės stratifikacija (susiskaidymas į klases) nulemia, kokia informacija gaunama. Tai apsprendžia, kas bus laimėtojas, o kas pralaimėtojas informacijos gavimo ir disponavimo ja požiūriu.
3. visuomenė kinta į korporatyvinio kapitalizmo apraiškas. Šiuolaikiniame kapitalizme dominuoja korporatyvinės institucijos, kurioms būdinga koncentracija, monopolizmas, siekis nacionalinio ir globalaus dominavimo. Aukščiausiame dominavimo lygmenyje yra vienetai, tačiau jų interesai ir prioritetai diktuoja informacines madas.
Šie trys argumentai priklauso kapitalizmo bruožams ir papildo senuosius (rinkos kriterijai ir klasinė nelygybė buvo išskiriami kaip svarbiausi kapitalizmo bruožai dar prieš gerą šimtmetį). H. Schiller naudoja šiuos 3 argumentus kaip architektūrinį karkasą, kuriuo apibūdinama informacinė visuomenė ir jos plėtra. Informacinė visuomenė atspindi tai, kas būtina kapitalizmui – korporatyvinius ir klasės interesus bei verslo prioritetus, kurie yra spendimo galią turintys veiksniai, skatinantys kompiuterinių, komunikacinių prietaisų tobulinimą ir naudojimą. Taip H. Schiller atvaizduoja informacijos ir technologių svarbą tuo būdu, kuris parodo, kaip kapitalistinis vystymasis paveikė informavimo sektorių ir tuo pačiu informacija tapo esminiu pagrindu (pamatu) istoriniame vystymesi. Taigi apie šiuos tris argumentus galima pakalbėti šiek tieks išsamiau. skaityti daugiau..

E-demokratijos kūrimas

Tema 10:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR POLITIKA: E-DEMOKRATIJOS PRIELAIDŲ KŪRIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

Kalbant tiek apie politinę kultūrą, tiek apie viešąją erdvę šiais modernių technologijų ir informacinės visuomenės kūrimosi laikais neišvengiamai tenka minėti ir e-demokratijos sąvoką. E-demokratija susideda iš dviejų elementų, iš kurių pirmasis mums visiems įprastas, o antrasis – nulemtas permainų šiuolaikinėje informacinių technologijų plėtros ir informacinės visuomenės kūrimosi eroje:
• tai parlamentinė demokratija. Žmonės išrenka savo atstovus, kuriems deleguoja politinę valdžią ir taip patys netiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose (per savo delegatus);
• ji praturtinta naujos politinės sprendimų priėmimo sistemos paieškomis, atsirandančiomis su informacijos amžiaus ir informacinės visuomenės sąvokomis.
Dalyvaujančios demokratijos tikslas – skatinti visus piliečius nelikti abejingais ir aktyviai įsijungti į politinę veiklą. Galima išskirti keletą būdų, kaip piliečiai gali būti įtraukiami į tokį dalyvavimą:
• Per narystę grupėje. Narystė grupėje išplečia piliečių interesų lauką. Dėl to visuomenės reikalai ir politiniai dalykai tampa artimi vieni kitiems;
• Per suvedimą su kitus interesus turinčiais žmonėmis. Užsimezgę nauji kontaktai ir pažintys bei socialiniai ryšiai įtraukia individą į naujas veiklos formas, iš kurių viena gali būti ir politika;
• Per autonomiškai lavinamus socialinio bendravimo įgūdžius bei vadovavimo gebėjimus. Tai itin vertinama politinio bendradarbiavimo sferoje;
• Per naujo kanalo, kuriuo pilietis gali vykdyti veiksmus, kurie paveiktų ir nulemtų politikų veiksmus, atradimą ir naudojimą.
Šiuo metu politinis susvetimėjimas yra pasiekęs kritinę ribą. Tai įrodo, jog didelė visuomenės dalis nepasitiki svarbiausiomis demokratijos institucijomis – politinėmis partijomis, vyriausybe, parlamentu ir teismais. Taip pat, Europos Sąlygos lygmenyje, tai parodo viena ryškiausių šių laikų jos egzistencijos problemų – demokratinis deficitas tarp ES institucijų, politinio elito bei tarp ES valstybių narių piliečių. Vykstant informacinės visuomenės plėtrai turi būti vykdomos ir naujesnės politinės sprendimų priėmimo sistemos paieškos. Informacinė visuomenė įtakoja politinės sistemos virsmą iš parlamentinės demokratijos į dalyvaujamąją.
Išskiriamos šios prielaidos dalyvaujamajai demokratijai atsirasti:
1. keičiasi eilinių piliečių elgesio modeliai. Jie vis mažiau linksta tenkinti vien tik materialines savo reikmes, vis dažniau pagrindiniu jų troškimu tampa savirealizacija;
2. valstybės ir komercinių įmonių galia stipriai išaugo, jų priimami sprendimai įtakoja visų žmonių gyvenimus. Pavyzdžiui, branduolinės energetikos, taršos ir pan. problemos tiesiogiai įtakoja eilinių piliečių gyvenimą, tačiau bet kokio sprendimo priėmime piliečiai gali dalyvauti tik referendumo metu, kurie pasaulinėje politinėje praktikoje naudojami gan retai;
3. dauguma klausimų, į kuriuos mes siekiame ir turime atsakyti – visą žmoniją liečiančios globalios problemos, nevaržomos valstybių sienų. Tokių problemų ir klausimų sprendimas tiesiogiai įtakoja visų žmonių gyvenimą;
4. techniniai sunkumai, kurie iki šiol neleisdavo visiems piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmime, dabar jau sprendžiami informacinių ir komunikacinių technologijų revoliucijos rezultatų dėka.
Aktyvus dalyvavimas politiniuose procesuose neįmanomas, jei nėra dalyvavimo kanalų. Reikėtų priminti, kad dalyvavimo politinėje kultūroje kanalai skirstomi į penkias rūšis:
1. institucinis kanalas. Geriausias tokio kanalo pavyzdys – referendumas, kuris būna suplanuotas iš anksto, ir jame dalyvaudami piliečiai gali išreikšti savo politinę valią. Šio dalyvavimo kanalo specifika yra ta, kad toks dalyvavimas yra iš anksto suplanuotas, fiksuotas, turintis tam tikrą nustatytą laiką;
2. korporatyvusis/organizacinis veiksmas. Tai toks kanalas, kai piliečių grupė tampa aktyvia politine organizacija, politine jėga ir taip daro poveikį priimant politinius sprendimus;
3. spontaniškas veiksmas. Toks dalyvavimo kanalas galėtų būti, pvz., protestas, piliečių maištas, demonstracija (tiesioginis veikimas). Tokie dalyvavimo būdai dažniausiai skatinami emocinio nusiteikimo, tai emocionalūs poelgiai;
4. neformalus dalyvavimas. Tai dalyvavimo kanalas, kai piliečių nuomonę ir interesus atstovauja žiniasklaidos priemonės ir skaitytojai pritaria komentaruose, straipsniuose skelbiamoms įžvalgoms, nuomonėms. Šis kanalas neformalus, nes vyksta per tarpininkus. Toks neformalus dalyvavimas geriausiai paaiškina posakio „žiniasklaida – ketvirtoji valdžia“ reikšmę;
5. pakeičiamasis dalyvavimo kanalas. Kiekvienoje visuomenėje istoriškai susiklosto tam tikros tradicijos, ir, atsižvelgiant į to meto sąlygas, atsiranda pakeičiamieji dalyvavimo būdai, kaip piliečiai veikia politinę netiesiogiai, tačiau savo veiksmais, be tarpininkų (pvz., Skandinavijoje – jungimasis į grupes, visuomeninius tinklus; SSRS Lietuvoje – dalyvavimas kultūrinėje veikloje ir intensyvus domėjimasis ja). Yra prielaidų manyti, kad ten, kur atsiranda elektroninės iniciatyvos, tai tampa būdų aktyviau išreikšti savo nuomonę.
E-demokratija – tai įvairių informacinių technologijų panaudojimas turint tikslą palaikyti tokius politinius procesus, kaip politinių institucijų skaidrumas, skleidžiamų žinių interpretavimas, įtakos piliečių nuomonei darymas, valdžios veiksmų bei dienotvarkės formavimas ir piliečių politinė socializacija (politinės kompetencijos ugdymas).
Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, reikia skatinti dalyvaujamosios, e-demokratijos vystymąsi. Tačiau, nepaisant visų pastangų, vis dar susiduriama su šio proceso stabdžiais, iš kurių svarbiausi šie:
• centralizuotas sprendimų priėmimo mechanizmas, kuriame dalyvauja pagrindinės valstybės valdžios institucijos;
• neaiškus kai kurių sprendimų priėmimo mechanizmas. Inicijuojami nauji projektai, tačiau apie daugelį jų nėra pranešama visuomenei, neklausima ne tik piliečių, bet ir suinteresuotų nevyriausybinių ir kitų organizacijų nuomonės. Taip pat ne labai aišku, kaip priimami smulkūs administraciniai sprendimai, svarbūs institucijų vidinėje veikloje ir pan.;
• neaiški institucijų veiklos koordinacija (neaišku, kas už ką atsakingas). Tai akivaizdu žiūrint į informacinės visuomenės kūrimo ir vystymosi bei plėtros procesus skatinančių ir prižiūrinčių institucijų hierarchiją ir tarpusavio sąveiką Lietuvoje;
• lėtos ir neveiksmingos administracinės struktūros;
• prastas tarpinstitucinis ir vidinis institucijų padalinių bendradarbiavimas (institucijų viduje nėra deleguojamos funkcijos, priverčiančios tarnautojus jaustis atsakingais ne tik už savo tiesioginių pareigų atlikimą, bet ir už aktualios bei svarbios informacijos dalinimąsi su kitais padaliniais ar institucijomis);
• pilietinių iniciatyvų trūkumas, tarpinių grandžių tarp piliečių ir valdžios institucijų nebuvimas. Kol kas nėra efektyvaus mechanizmo, kaip sklandžiai keistis informacija. skaityti daugiau..