JONAS PRETKUNAS
ir iš Karaliaučiaus lietuviškos parapijos gyventojų: pamokslų tekstus turėjo parengti dirbdamas Labguvoje, o 1589 metais juos užraše gyvendamas Karaliaučiuje.
INGĖ LUK
Jonas Bretkūnas gerai pažino tiek lietuvių, tiek prūsų (bei sūduvių,) buitį papročius, domėjosi jų kultūra, istorija. Todėl jo raštuose yra-užuominų aJ visų minėtų baltų genčių religiją bei mitologiją. Prūsų ir sūduvių mitologą jis specialiai domėjosi rašydamas Prūsų krašto kroniką, rinko apie ją žinias i senesnių šaltinių. Sprendžiant iš Mato Pretorijaus nuorodų, Kronikoje biru panaudoti ir ano meto lietuvių bei prūsų tikėjimai ir papročiai. Lietukų mi¬tologijos duomenų pateko ir į Bretkūno Postilę.
Sūduvių garbintus dievus, religines apeigas, kulto apeigų atlikėjus Bretka nas aprašo daugiausia remdamasis Petro Dusburgiečio, Jono Maleckio-San-deckio raštais ir Sūduvių knygele, o prūsų – Simono Grunau Prūsijos kron-JaL Užuominos apie lietuvių tikėjimus į Postilę pateko iš ano meto liaudies e”.~ ■ nimo, nors ir čia kartais pasinaudojama ankstesniais šaltiniais. Pavyzdina, teigdamas, kad pagonys dievais laiko saulę, mėnesį ir žvaigždes, Bretkūrus atrodo, sekė Dusburgiečiu (šį teiginį jis pakartoja ir kalbėdamas apie sūdu¬vių religiją), ragindamas lietuvius mesti meldus kaukus, aitvarą ir žemėpa¬čius – Martynu Mažvydu. Jįliaudies^gyvenirno4Postilę-patekusijmtinė_rv formacija neryški, nusakyta bendrąįs„bruQŽais, kaip buvo4prąstą tokio n:x> veikaluose. Iš jos matyti burtininkavimu, žyniavimu užsiiminėjančių žmonių (vadinamų žyniais, burtininkais, raganomis) populiarumas, kitoks, negu kr ■ čionims įprasta, vestuvių, Joninių šventimas, didelė pagarba žemei („kuri mūsų visų augyvė yra”), tikėjimas sapnais, mirties įsivaizdavimas su geluc r ir pan. Tačiau ir čia kai kurie teiginiai (pavyzdžiui, apie sapnų aiškintojus apie neva danguje pasirodančius ženklus – šarvuotus vyrus ir kt.) galėjo bi į inspiruoti religinės raštijos. Netgi dažnas burtininkų, žynių minėjimas Bret¬kūno ir vėliau rašiusių autorių raštuose galėjo būti nusižiūrėtas iš religir^ ano meto raštų, rašytų kitomis kalbomis ir skirtų ne lietuviams, nes kova su raganomis ir burtininkais anuo metu buvo viena iš populiariausių krikščio¬nybės veiklos sričių. Antra vertus, galima manyti, kad žyniavimu, burtinin¬kavimu užsiiminėjančių žmonių gausumas buvo specifinis prūsų bei Prūsijos lietuvių mitologijos ir religijos bruožas.
Bretkūno Prūsų krašto kronikos rankraštyje esančiais mitologiniais duome¬nimis pasinaudojo Pretorijus, rašydamas Prūsijos įdomybes (Mannhardt, 1936, 421^125). Hennenbergerio nukopijuotais ir Gerulio iš dalies paskelbtais Kro-
-304- skaityti daugiau..

Įvadas.

Nuo neatmenamų laikų žmonės stebėjo dangaus kūnų judėjimą ir lygino jį su tuo, kas vyksta Žemėje. Pirmykščių žmonių supratimu, dangaus šviesuliai buvo dievybės, dariusios įtaką viskam, kas vyko Žemėje. Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo
savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.
Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus. Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų. Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu. Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse, sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,
Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais. Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, ką mūsų protėviai, kalbėjo, galvojo, kūrė apie šiuos tris dangaus kūnus. Savo darbe naudosiu literatūrą iš Norberto Vėliaus parašytų knygų „baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ .
I tomas.
Pirmame tome apie Saulę, menulį ir žvaigždes yra užsiminima, tik, kad mūsų protėviai jau garbino šiuos dangaus kūnus ir laikė juos tam tikrais dievais, kuriems aukodavo įvairias aukas. O smukesnio apibūdinimo apie tai, kaip tai darydavo, kaip garbindavo, ką konkrečiai aukodavo – nėra jokių šaltinių. skaityti daugiau..

Lietuva nuo Kvedlinburgo iki Lucko (1009-1429 m.).
Visuomenės ir valstybės kelias.
Olimpiados programa
Politinės ir karo istorijos pjūvis.
1. Nuo Kvedlinburgo iki Šiaulių.
Bunono Kverfurtiečio misija ir pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Jaroslavo žygiai. Santykiai su Polocku. Lietuvių karo žygių pradžia. Lietuvių protėvių kariniai žygiai į kaimynų žemes ir gynyba nuo jų. Piliakalniai, jų tipai. Piliakalnių įtvirtinimas ir pastatai. Baltų ginklai, gynybiniai objektai, visuomenės karinė organizacija, karinis pasirengimas ir karinė taktika, kariniai ritualai. Meinhardo misija Livonijoje ir Ikškilės vyskupystės įkūrimas. Kryžiaus žygių Pabaltijyje pradžia. Rygos miesto ir Kalavijuočių ordino įkūrimas. Lietuvių kariaunų išstūmimas iš Padauguvio. Lenkų kryžiaus karas Prūsijoje ir Vokiečių ordino ekspansijos pradžia. Lietuvių kovos su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais, pagrindiniai mūšiai. Šiaulių (Saulės) mūšis ir Kalavijuočių ordino susilpnėjimas. Lietuvos valstybės reikšmė kryžiaus žygiams Pabaltijyje ir kryžiaus žygių reikšmė Lietuvos valstybei. Gynybinių įrenginių sistema Lietuvoje.
2. Nuo Šiaulių iki Krėvos.
Pirmasis prūsų sukilimas. Kuršo nukariavimas ir Mindaugo veikla. Naugardukas Lietuvos valstybės sudėtyje. Vidaus karas Lietuvoje. Livonijos parama Tautvilui ir Mindaugui. Mindaugo krikštas ir karūnacija. Lietuvos vyskupystė ir jos likimas. Vienišoji Žemaičių kova ir Durbės mūšis. Didysis prūsų sukilimas. Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės ir Vokiečių ordino valdų puolimas. Mindaugo nužudymas. Vidaus kovos po Mindaugo mirties. Traidenis ir jo politika. Lietuva tarp Traidenio ir Vytenio. Nuolatinio karo su Vokiečių ordino Prūsijos atšaka pradžia. Vytenio kovos su Vokiečių ordinu ir sąjunga su Ryga. Gedimino laiškai ir krikšto akcija. Ekspansija Rusios žemėse. Gedimino vedybinė politika. Sostinės Vilniuje įkūrimas. Gedimino sąjunga su Lenkija ir Ryga. Žygis į Brandenburgo žemę. Kovų su kryžiuočiais atsinaujinimas. Pilėnų gynimas ir Bajerburgo pilies pastatymas. Gedimino palikimas. Jaunutis ir jo nušalinimas. Algirdo ir Kęstučio susitarimas. LDK ekspansijos ribų išryškėjimas. Kryžiuočių veržimosi sulaikymas. Strėvos mūšis. Kovos su Lenkija dėl Volynės. Kęstutis kryžiuočių nelaisvėje. Kauno pilies sugriovimas. Veliuonos ir Pieštvės sunaikinimas. Krikšto projektai Algirdo ir Kęstučio laikais. Algirdo nukariavimai ir žygiai į Maskvą. Pirmasis Vilniaus nuniokojimas ir Algirdo mirtis. Kęstučio ir Jogailos santykiai po Algirdo mirties. Jų konflikto priežastys. Kęstučio perversmas ir Jogailos kontrperversmas. Kęstučio mirtis ir Vytauto pabėgimas. Vytautas pas kryžiuočius ir jo susitaikymas su Jogaila. Krėvos aktas, jo esmė. Šalies gynybinių įrenginių sistemos, visuomenės karinės organizacijos, karinio pasirengimo ir karinės strategijos bei taktikos evoliucija.
3. Nuo Krėvos iki Lucko.
Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi ir jo krikštas. Lietuvos krikštas. Vytauto, Jogailos ir Skirgailos santykiai po krikšto. Vytauto sukilimas ir antras pabėgimas pas kryžiuočius, jo kovos prieš Jogailą ir Skirgailą. Ostravo (Astravos) sutartis. Vytauto valdymas. Santykiai su totoriais ir kryžiuočiais. Salyno sutartis ir Vorsklos mūšis. Vilniaus–Radomo susitarimai. Žemaičiai Vokiečių ordino valdžioje ir jų sukilimai. Žalgirio mūšio priežastys ir reikšmė. Torunės taika. Horodlės unija. Ginčai dėl Žemaitijos statuso ir sienų. Lietuva ir Konstancos bažnytinis susirinkimas. Žemaičių krikštas. Vytautas ir husitai. Melno taika. Vytauto Rytų politika. Vytauto karūnavimo sumanymas ir Lucko suvažiavimas. Šalies gynybinių įrenginių sistemos, visuomenės karinės organizacijos, karinio pasirengimo ir karinės strategijos bei taktikos evoliucija. Karo belaisviai XIII-XV a. Kariuomenės reikšmė įtvirtinant valstybės siekius. Karo meno raida Lietuvoje XI – XV a., žymiausi karvedžiai. Istorinis LDK karinės minties, karo strategijos ir taktikos bei kariuomenės palikimas, išlikę gynybiniai objektai.
Socialinės-ekonominės raidos pjūvis.
1. Visuomenės istorija. Piliakalnių vaidmuo visuomeninių santykių raidoje. Baltų visuomenės struktūra ankstyvaisiais viduramžiais. „Karinės demokratijos“ kaip visuomenės organizavimosi formos baltų gentyse probleminiai klausimai. Odalinės visuomenės susidarymas. Luominės visuomenės formavimosi ištakos. Luomų terminologija istoriniuose šaltiniuose. Riteriai. Bajoro šeimyna ir kaimynai. Lauko bendruomenė. Dvasininkija. Miestiečiai. Žemdirbių grupės. Veldamų atsiradimas. Giminystės struktūra ir vardas. Giminės funkcijos. Etnokonfesinės grupės (žydai, karaimai, totoriai).
2. Ūkio istorija. Kaimo ūkis. X–XI a. ūkinės inovacijos. Žemdirbystė. Gyvulininkystė. Girių panaudojimas. Medžioklė, žvejyba, bitininkystė. Amatai ir amatininkai (kalviai, puodžiai ir kt.). Prekyba ir miestai. Prekybos keliai ir centrai. Pirklių kapai. Svorio matų sistema. Pirmieji pinigai. Lydiniai. Svarstyklės ir svareliai. Prekybiniai santykiai su Livonija. Eksportas ir importas. Prekybiniai ryšiai su Artimųjų Rytų kraštais, Kijevo Rusia, Vakarų Europa, Skandinavija. Prekybos keliai ir centrai. Karų su Vokiečių ordinu įtaka prekybai. Miestų atsiradimas. Pirmieji magdeburginiai miestai. Feodalinių santykių susiklostymas.
Kultūros ir religijos istorijos pjūvis.
1. Ikikrikščioniškasis laikotarpis XI-XIV a. pabaiga. Kultūros pažinimo šaltiniai. Lietuvių buitis. Drabužiai. Papuošalai. Kaimo bendravimo tradicijos. Paprotinė teisė. Laiko samprata. Žodinė kūryba ir papročiai. Meno pradžia. Ankstyvieji statiniai.
Baltų mitologijos ir religijos šaltiniai (Herodotas, Titas Pomponijus Mela, Gajus Plinijus vyresnysis, Publijus Kornelijus Tacitas, Klaudijus Ptolemėjas, Flavijus Magnas Aurelijus Kasiodoras, Jordanas, Alfredas Didysis, Jonas Kanaparijus, Brunonas Kverfurtietis, Adomas Brėmenietis, Magdeburgo analai, Magistras Vincentas, Popiežių bulės, Baltarmiejus Anglas, Vokiečių ordino 1249 m. sutartis su prūsais, Ipatijaus metraštis, Jonas Malala, Henrikas Latvis, Petras Dusburgietis ir kt. XIV a.–XV a. pr.). Baltų dievai ir deivės bei jų funkcijos. Dieviškoji dievų triada ir jos sąsajos su Indijos ir prūsų dievais. Baltų kulto centrai. Pirmasis lietuviškas (Sovijaus-Šovio) mitas. Mito užrašymo aplinkybės ir jo filosofinė funkcija. Lietuvių dievai XIII a. metraščiuose ir kronikose. Dievų hierarchijos kaita XIII–XIV a. sandūroje. Lietuvių dievų paminėjimai Lietuvos metraštyje. Vilniaus Perkūno šventovė. Pirmieji kontaktai su krikščioniškuoju pasauliu. Šv. Adalberto Vaitiekaus misija.
2. Christianizacinis laikotarpis XIV-XV a. pirmoji pusė. Žemaičių byla Konstancoje. Medininkų vyskupystės įkūrimas. Vyskupijos ir parapijos. Vyskupai ir kapitulos. Vienuolijos. Šventieji ir jų kultai. Santykiai su kitomis religijomis. Stačiatikių religinė subkultūra. Krikšto ir krikščionybės poveikis senajai lietuvių kultūrai ir XIV a. pab.–XV a. pr. LDK visuomenės konsolidacijai. Kultūrinė krikšto reikšmė. Pirmosios mokyklos. Lietuvių studentai Europos universitetuose XIV-XV a. Miestiečių profesiniai ir kultūriniai ryšiai. Pasiuntinių lankymasis. LDK raštų kalbos. Raštininkai ir rašomosios medžiagos. LDK daugiatautiškumas. Lietuvos Metrikos genezė. LDK metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Valstybingumo simbolių atsiradimas ir raida XIII-XV a. Bajorų heraldikos genezė. Pirmieji mūriniai pastatai. Aukštutinė pilis Vilniuje. Gotika LDK dailėje ir architektūroje.
Žymiausių XI-XV a. Lietuvos įvykių ir asmenybių atminties tradicija.
Saulės, Durbės, Pilėnų, Žalgirio mūšių ir kitų reikšmingų įvykių vertinimas ir jų įamžinimas istoriografijoje, publicistikoje, grožinėje ir mokslo populiarinimo bei memuarinėje literatūroje, dramoje, dailėje, memorialuose, kasdienybės masinėje kultūroje. Istoriniai mitai ir stereotipai, jų atsiradimo priežastys ir tikrovė. „Žalgirio“ pavadinimo aktualizacija sovietmečiu : atspindžiai gatvėvardžiuose, sporte, filatelijoje ir kituose masinės kultūros artefaktuose. Vytauto ir Jogailos įvaizdžių kontraversijos lenkų ir lietuvių visuomenėse. Ankstyvosios LDK istorijos įprasminimas Renesanso, Baroko, Švietimo ir Romantizmo autorių darbuose. Vytauto kultas ir Jogailos antilegenda I Lietuvos Respublikoje. Vytauto paminklų statymo bumas tarpukariu. Įamžinimo reliktų likimas okupaciniu laikotarpiu (1940-1990 m.). LDK monarchų ir karvedžių įamžinimas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990-2009 m.). Žymiausi paminklai, jų autoriai ir lokalizacija. LDK karo istorijos įamžinimas Lietuvos kariuomenėje tarpukariu ir šiandien. skaityti daugiau..

GOTHARDAS FRIDRICHAS STENDERIS
Lietons, taip pat ir lietovens – slogutis, nakties dvasiajojikė, kuri užsiritanti kaip sunkus maišas ir jodanti naktį moteris ir arklius taip, kad jiems prakaitas varva. Jinai galinti įlįsti net pro rakto skylutę. Kvaili žmogeliai tuo ir dabar dar tiki.
Ligo – linksmybės dievas, kurio garbei beveik visos šiaurės tautos per Kupidono šventę, t. y. mūsų Joninių naktį, prie užkurto laužo dainuodavo dainas. Ir dabar da ligot reiškia maždaug tai, ką pasakome žodžiu „džiūgauti”. Liktens – likimas. Jeigu senovės latviai turėjo kokią nors filosofiją, tai likimas neabejojamai sudarė jos pamatą. Iki pat šių laikų latviai tebėra visiškai persiėmę šiuo požiūriu. Kur bepasiklausytum, vis išgirsi juos sakant: tas jau biją viriam likts „tai jam buvo lemta, taip jam buvo iš anksto skirta”.
Liksta – bloga žvaigždžių padėtis ir baisingi padangėje matomi reiškiniai: ratilai aplink saulę arba mėnulį, didžiulis spindulių ruožas virš saulės, bet visų pirma – kometos; iš to latviai pranašaudavo apie visokias nelaimes. Ir dabar dar žodis liksta reiškia fatališką likimą, taip pat pavojų.
Lulkis – pagonių latvių spiritus familiaris*. Dabar šis žodis reiškia išlepintą telyčią (iš žodžio lullot[?] „lepinti, paikinti”).
Majas kungs – namų šeimininkas, tačiau senų senovėje taip buvo vadina¬mas ne namų šeimininkas, o namų stabas (žr. Ciemnieks).
Mani – vaiduokliai, kurie apsuka galvą ir paklaidina. Nors šis žodis labai panašus į lotynų manės „mirusiųjų dvasios”, bet iš tikrųjų yra ne lotyniškos, o latviškos kilmės. Dar ir dabar mani reiškia kažką panašaus į fantazijas, šmėklas (iš žodžio manit „apkvailinti, apmulkinti”).
Markopols – kilmingųjų ir turtingųjų dievas, kuru markas pilnas „kurių lin¬markos pilnos”, žmonių, turinčių didžiulę daugybę linų, kurių jiems davė šis dievas (marks „linmarka” iš marki vietoj merkt „mirkyti” ir polns vietoj pilns „pilnas”).
Mate – motina, motė, taip buvo vadinama kiekviena deivė, kaip antai: Darza mate – Daržo, sodo deivė, Jūras mate – Jūros deivė, Lauka mate – Lauko deivė, Meža mate – Miško deivė, Pūku mate – Gėlių deivė, Uguns mate – Ugnies deivė, Ūdens mate – Vandens deivė, Veja mate – Vėjo deivė ir 1.1.
Maitašana, buvo sakoma: Saules maitašana „Saulės sugadinimas” ir Menes maitašana „Mėnulio sugadinimas”. Taip pagonys latviai įsivaizdavo saulės
* namų dvasia.
-205- skaityti daugiau..

1718-1719 metai
[…] Nuo 1718 merų liepos mėnesio pirmųjų dienų iki 1719 metų liepos 30 dienos Žagelio misija, veikdama ištisus metus, padarė tris pagrindines išvykas į provincijas, esančias gan tolokai viena nuo kitos, kurios laikosi labai skirtingų papročių bei prietarų. Pirmojoje išvykoje misionieriai susidūrė su tokiu prietaru: pragaro dvasios pamokytos kerėtojos visur po žemdirbių namus pribarstė vasarą tarp javų gausiai augančių raugių sėklų pamokydamos, kaip, ištarus tam tikrus žodžius ar uždėjus tam tikrus burta ženklius, reikia gydyti žaizdas, įvairias ligas, gyvačių įgėlimus, kaip spėti ateitį ir kt. Kad toji nelaimingoji prietarų žolė, ta prakeiktos pranašystės raugė būtų išrauta ir atgailos sakramento sudeginta, pamokslininkai ir išpažinčių klausytojai taip uoliai pasidarbavo, kad atsipeikėjo apie 500 kerėtojų ir velniškos medicinos daktarų. Paskui mūsų misija, išvykusi į kitą Lietuvos kraš¬tą, prinokus rudens sodų vaisiams, nuraškė nemenką derlių, nes buvo sužinojusi, jog pagonybė dar gyva šiaurėje. Mat dar ligi šiol kaimiečių lūpomis pagarbiai tariami penkių dievybių vardai, būtent: Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona: jie visur tamsių žmonių vadinami dievais (paprastai kalbant dievaičiais – Diewaytiey). Dar ir dabar ugniai prietaringu būdu teikiamos aukos. Pagoniškais aukojimais dar ligi šiol tebegarbinama žemė, panašiai -ir namų dievai. Į puotas paprastai kviečiamos ir vaišinamos mirusiųjų vėlės. Kadangi tai nesiderina su protu ir yra artima pagonybei, ėmėmės žygių tam dalykui pašalinti ir žiemą bei rudenį sulaukėme darbo vaisių: dalis krikščionių bei dalis pagonių – daugiau kaip rūkstantis žmonių – tas pagoniškas apeigas pasmerkė ir per išpažintis jų atsižadėjo. Pagaliau, kai į misiją išvykome trečią kartą- kovo mėnesį, […] ne tik su velnio darbais mums teko kovoti, bet ir su pačiais demonais. Mat apie tris šimtus šeimų, turinčių skaityti daugiau..

AUGUSTINAS ROTUNDAS
vis dažniau ėmus puldinėti buvo ištremtas į pajūrį, buvo perkeltas į saugesnę vietą – į pagoniškojo krašto gilumą – Vilnių. ibjjvp_yįsQSLLietuv.QSkulto centras, s dalies rodo ir šventų žąĮčįų kelmabudžių laikymas koplyčios rūsy. Vadinasi, šventykloje šalia Perkūno buvo garbinami ir kiti dievai (plg. Grunau aprašytąjį visų prūsų kulto centrą Romuvoje, kur taip pat buvo laikomi žalčiai).
Jeigu Vilniaus šventykloje buvo visos Lietuvos kulto centras ir jeigu joje stovėjo vienintelis Perkūno stabas, tai reikia manyti, kad tada Perkūnas buvo Laikomas vienu iš svarbiausių, o galbūt net svarbiausiu visų lietuvių dievu. Padaryti karių globėją Perkūną svarbiausiu dievu skatino šio socialinio sluoks-7s.o vaidmens padidėjimas Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu, nesi¬baigiantys karai su krikščioniškąja Europa. Panaši buvo ir kitų indoeuropiečiu indų, graikų, slavų), įkūrusių centralizuotas savo valstybes, religijos bei rutologijos raida – ir jų svarbiausiuoju dievu tapo griausmo dievas. – Iš Rotundo ištraukos matyti ir kitas svarbus senosios lietuvių religijos bei mitologijos bruožas – saulės ir dangaus šviesulių garbinimas, geras dangaus giesulių pažinimas. Apie saulės ir kai kurių žvaigždžių garbinimą kalbama r kituose BRM šaltiniuose. Jeronimas Prahiškis užsimena net apie Zodiaką, kris, vienos lietuvių genties manymu, išvadavęs saulę iš nelaisvės, o Matas rijus – apie nadruvių ir žemaičių žvaigždžių dievą Žvaigžduką. Buvę ir pecialūs žyniai, kurie iš žvaigždžių judėjimo pranašaudavę būsimus įvypus. Sūduvių svarbiausias dievas Ukapirmas irgi kartais apibūdinamas kaip pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas”,
Kadangi Perkūno šventykla buvo įrengta buvusios bažnyčios vietoje, pri-■flrius jai net dalį senojo pastato mūro, todėl visas jos išplanavimas galėjo ičt: netipiškas, iš dalies pritaikytas prie čia stovėjusių senųjų pastatų. Ta-• ai kurios detalės, matyt, liko tradicinės: šventykla buvo be stogo (kaip ft’o įprasta Perkūno šventyklose), paaukštinimas, ant kurio stovėjo Perkū-c stabas, buvo keturkampis (Perkūnas tiek lietuvių, tiek kitų tautų sieja¬mos su keturiomis pasaulio šalimis – HBaHOB, TonopoB, 1974a, 25-29), ša-šventyklos stovėjo bokštas, iš kurio žyniai stebėdavo saulės judėjimą įbg.. apvalios formos senąsias baltų šventyklas, ant kalno prie Nevėžio bu-a bokštą, kuriame degė amžinoji ugnis; TperbaKOB, UIMHOT, 1963; Dau-I i 1982, 36). Kai kurios Perkūno šventyklos detalės primena Grunau pašytosios svarbiausios prūsų kulto vietos Romuvoje objektus (ąžuolas, rkūno stabas, šalia jo kūrenama amžinoji ugnis, deginamos aukos, žal-. Jeigu, rašydamas apie Perkūno šventyklą, Rotundas nesinaudojo Gru-■ žiniomis, minėtąsias detales galėtume laikyti tipiškais baltų šventyklų «r -• :ais.
NORBERTAS VĖLIUS
-461-
\J skaityti daugiau..

Tema 3:
Informacinės
INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR NAUJŲJŲ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ SKVERBTIS. TECHNOLOGINĖS INTERNETO GALIMYBĖS
Informacinės visuomenė plėtra neišvengiamai susijusi su naujų informacinių technologijų kūrimu ir didėjančia skverbtimi tiek organizuojant verslo bei darbo procesus, tiek analizuojant asmeninio žmonių gyvenimo procesus.
1 skaidrė: I punkto pvz – GPM deklaracijos. II – bankomatai, degaliniu kolonėles, supermarketai ir pan.,
Tarptautinė e-verslo komunikacijų ir tyrimų bendrovė Gartner (http://www3.gartner.com ) išskiria tam tikrus laikotarpius ir su jais susijusius e-paslaugų teikimo lygius:
Laikotarpis Bendras e-paslaugų lygis
1995 – 1999 m. Informacijos pateikimas (atsiranda idėjos kurti e-paslaugų bei e-valdžios puslapius)
2000 m. Interaktyvumas (abipusio bendravimo tarp piliečių ir paslaugų tekėjo ar problemos sprendėjo etapas)
Dabar Transliacijos/abipusis interaktyvumas (visiškas paslaugų gavimas e-būdu)
Ateityje Transformavimas (e-būdų paslaugas teikiančios organizacijos atgalinio ryšio su vartotojais dėka jaučia, ką dar reikėtų tobulinti, kaip keistis, kad visiškai patenkinti juntamus vartotojų poreikius ir interesus; norėdamos išsilaikyti rinkoje, turės tobulinti savo veiklos strategijas, gal net imtis gan radikalių veiklos ir struktūros transformavimo žingsnių) (pvz. TEO ir skaitmeninė TV)) skaityti daugiau..

Lietuvos teises universitetas Mokslo tyrimo darbu
VISUOMENES IR VALDŽIOS RYŠIO INTERNETE KOKYBES ANALIZE
Atliktu pagal Atviros Lietuvos fondo grantą 2001-10007-004
Tarpines ataskaitos už 1 etapą santrauka 2002, VILNIUS
Projekto vadovas prof. Rimantas Petrauskas
Atsakingas vykdytojas: asist. Tadas Limba
Ivadas
Naujos informacines komunikacines technologijos, bendravimas internetu pastaruoju metu tampa galingu irankiu tobulinant viešojo sektoriaus organizaciju veiklą. Piliečiu poreikiai viešosioms paslaugoms turi buti tenkinami kuo efektyviau, taip pat reikia plesti bendravimą su šalies gyventojais internetu. Tuo tikslu Europos Sąjungoje nuo 1999 m. atliekami išsamus atskiru valdžios instituciju interneto svetainiu ir grižtamojo ryšio internete su piliečiais tyrimai. Lietuvos vyriausybes programoje ir e-valdžios koncepcijoje taip pat numatyta išplesti valdžios instituciju gyventojams teikiamas paslaugas internetu. Tačiau išsamesni tokio pobudžio tyrimai Lietuvoje dar tik pradeti.
Siekiant panaikinti šią spragą, remiant ir incijuojant ALF, pradeti visuomenes ir valdžios ryšio internete kokybes analizes tyrimai. Pirmame tyrimu etape išanalizuotos LR vyriausybes, ministeriju ir savivaldybiu interneto svetaines bei ištirta grižtamojo ryšio su piliečiais internetu kokybe.
I. Instituciju interneto svetainiu kokybes analize
1.1. Tyrimu metodika
LR ministeriju svetainese turi buti pateikiama informacija, susijusi su jos paskirtimi. Kadangi ministeriju veiklos sritys yra skirtingos, tai pateikiamos informacijos strukturos bei pati informacija šiu instituciju svetainese taip pat labai skiriasi. Apžvelgtos Belgijos, Ispanijos, Austrijos, ir Švedijos ministeriju interneto svetaines. Pastebeta, kad ir šiu šaliu ministeriju interneto svetainese nera vieningos informacijos pateikimo strukturos. Todel pagal turini išskirta 14 bendru pagrindiniu kriteriju, atitinkančiu svarbiausias ministeriju interneto svetainiu informacijos sritis, kurios yra aktualios teikiant butiniausią informaciją gyventojams ir atspindi grižtamąji ryši tarp institucijos ir visuomenes. Jei tiriamojoje interneto svetaineje buvo pateikta atitinkamos srities informacija, kriterijaus reikšme buvo prilyginta 1, jei ne – 0.
1
LR savivaldybiu interneto svetainiu tyrimams pagal svarbiausias informacijos sritis analogiškai buvo pasirinktas 24 svarbiu kriteriju sąrašas. Jis sudarytas ištyrus Švedijos, Vokietijos, Suomijos bei Ispanijos savivaldybiu svetainese pateiktą informaciją.
1.2. Tyrimu rezultatai
LR ministeriju svetainiu tyrimai buvo atlikti 2002 m. sausio menesi ir parode, kad 7% ministeriju svetainiu atitinka mažiau nei pusę iš 14 pasirinktu pagrindiniu kriteriju, 16% šiu instituciju svetainiu atitinka apie pusę ir 77% ministeriju svetainiu atitinka daugiau nei pusę pasirinktu kriteriju.
LR savivaldybiu interneto svetainiu tyrimai buvo atlikti 2001 m. pabaigoje ir 2002 m. pradžioje ir parode, kad 25 savivaldybes iš 60 dar neturi sukurtu savo interneto svetainiu.
Kai kuriu savivaldybiu interneto svetainiu pavadinimai nesusieti tiesiogiai su savivaldybes pavadinimu. Tai piliečiui trukdo greitai surasti informaciją apie savivaldybes veiklą.
Tyrimai parode, kad apie 39% savivaldybiu svetainiu atitinka mažiau nei pusę iš 24 pasirinktu vertinimo kriteriju. Apie 30% savivaldybiu interneto svetainiu atitinka apie pusę pasirinktu kriteriju, apie 23% savivaldybiu interneto svetainiu atitinka daugiau nei pusę pasirinktu vertinimo kriteriju ir tik 9% savivaldybiu svetainiu beveik pilnai atitinka visus kriterijus. skaityti daugiau..

Tema 2:
INFORMACINĖS VISUOMENĖS TEORIJOS (Y. MASUDA, D. BELL, M. CASTELLS IR KT.). ĮTINKLINTOS VISUOMENĖS SAMPRATA

Nuo pat savo egzistencijos, žmonija susiduria su vienu iš reiškinių – komunikacija. Komunikaciją galime apibrėžti kaip informacinį procesą, kuomet vienas iš šio proceso dalybių gali būti žmogus. Praktiškai, su informacija, jos gavimu, perdavimu, apdorojimu ir suvokimu žmogus susiduria nuo pat gimimo; šis procesas yra įdomus tuo, kad jis yra pastovus ir tęstinis. Tačiau, kaip bebūtų keista, moksliniai tyrinėjimai ir diskusijos, informacijos procesų plotmėje pradėti sąlyginai neseniai – tik XX a.
Reiktų paminėti, kad žodis informacija jau prieš du tūkstančius metų pasirodė lotynų kalboje – jau Ciceronas, antikinėje Romoje sakydamas savo garsiąsias kalbas naudojo žodį “informacija”. Šiuo metu milijonai žmonių vartoja šį žodį ir supranta jį beveik vienareikšmiškai – žinių suteikimas, jų perdavimas. Galime drąsiai teigti, kad nuo šio šimtmečio vidurio informacijos procesai radikaliai keičia žmonijos mąstymą, gyvenseną, o bendriausia prasme – pačią visuomenę. Kaip pažymi daugelis mokslininkų, tokių kaip A.Toffler, Y.Masuda, E.Baark, šiandieninė visuomenė atsidūrė ant naujo “visuomenės pokyčių slenksčio”, t.y. proceso, kuomet šiandieninė visuomenė transformuojasi į naujo tipo visuomenę. Kitaip sakant, tai visuomenė, kurios visi nariai naudoja informaciją, jos apdorojimo, perdavimo technologijas kasdieninėje savo veikloje.
Šis visuomenės tipas yra apibrėžiamas skirtingai – “informacijos visuomenė”, “postindustrinė visuomenė”, “labai informuota visuomenė”. Informacijos visuomenės sąvoka dažnai įsivaizduojama kaip technologija arba net kaip elgsena, kurią sukelia technologijos. Įdomu pažymėti, kad skirtingų sričių specialistams užuomina apie informacijos visuomenę asocijuojasi skirtingai – kompiuterių specialistams ji asocijuojasi su kompiuteriais, telekomunikacijų specialistams – su telekomunikacijomis. Kitą vertus, vieni jų labiau išreiškia šios visuomenės priklausomybę nuo sparčiai besivystančių technologijų, kiti – naują visuomenės požiūrį į vertybes, kuomet akcentuojama, kad tai intelektuali ir žiniomis paremta visuomenė.
Iki pat XX a. pradžios prieiga prie informacijos buvo ribota – ja galėjo pasinaudoti tik nedidelis žmonių kiekis, kadangi bibliotekos, kaip viena iš pagrindinių informacijos kaupyklų, buvo prieinamos tik labai siauram visuomenės sluoksniui – turtingiesiems ar kilmingiesiems. Todėl galima drąsiai teigti, kad tik XX a. visuomenę galime pradėti laikyti “visuotinai intelektualia visuomene”, kadangi tokios visuomenės atsiradimą sąlygojo spartus įvairių informacijos perdavimo kanalų atsiradimas – televizija, radijas, telefonai, platus bibliotekų tinklas ir galiausiai kompiuteriai, Internetas. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradėjo įgyti vis daugiau žinių – informacijos, o tai sąlygojo pokyčius pačioje visuomenėje – tiek jos veikloje, tiek mąstyme. Ir galiausiai informacijos visuomenės sąvoka grindžiama informacijos technologijų panaudojimu įvairiose visuomenės veiklos srityse. skaityti daugiau..

Vytauto Didžiojo universitetas
Politikos mokslų ir diplomatijos institutas
Viešojo administravimo katedra

Viešojo administravimo studentų praktikos organizavimo ir atlikimo metodika skaityti daugiau..