Temos Archyvai: Politika

Alvydas Medalinskas apie Ukraina

Kai praėjusios savaitės viduryje iš pareigų atsistatydino Ukrainos ekonomikos ministras lietuvis Aivaras Abromavičius, triukšmas kilo ne tik Ukrainoje, bet ir toli už jos ribų. Staiga paaiškėjo, kad šis ministras yra tam tikras Ukrainos reformų lakmuso popierėlis. Reformos Ukrainoje juda labai sunkiai. Valstybė kuriama beveik iš naujo. Be to, rytuose šalis vis dar susiduria su Rusijos sukurtos karinės jėgos, vadinamos Donecko ir Luhansko liaudies milicija, karinėmis provokacijomis. Ši „milicija“ – tai 40 tūkst. žmonių armija, apginkluota Rusijos ir vadovaujama jos karininkų. Jų provokacijos naudojamos kaip instrumentas Ukrainai palaužti, jai destabilizuoti, kai Rusija, įsivėlusi į karinę operaciją Sirijoje ir susidūrusi su žlugdančiu Vakarų ekonominių sankcijų bei krintančiu naftos kainų poveikiu, pati ko nors imtis negali. Tačiau, be Donbaso, Ukraina turi ir didžiulę vidinę problemą – korupciją. Tai, kad įtakingi Ukrainos valdžios žmonės, dažnai verslininkai, atsidūrę aukščiausioje valdžioje, toliau stengiasi globoti savo ir jiems artimų žmonių verslą, ir po Maidano įvykių buvo vieša paslaptis. Žiniasklaida nuolat rašo apie galimą jų piktnaudžiavimą valdžia. Praėjusių metų pabaigoje anglų kalba leidžiamas laikraštis „Kyiv post“ publikavo schemas, iš kurių buvo matyti, jog net dvi grupuotės (viena artima premjerui Arsenijui Jaceniukui, kita – iš prezidento Petro Porošenkos aplinkos) rungiasi dėl pinigų srautų. P. Porošenkai artimas Odesos gubernatorius, buvęs Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis teigia, kad korupcija kyla iš premjero, ir ragina atstatydinti vyriausybę. Tai tikėtasi padaryti vasario 16 dieną, kai parlamentas turėjo svarstyti premjero ataskaitą. Ir čia staiga nuskamba ekonomikos ministro A. Abromavičiaus pareiškimas. Jis patvirtino, kad Ukrainos valdžioje yra didelė korupcija, bet, skirtingai nei Odesos gubernatorius, prabilo apie piktnaudžiavimą, kylantį ir iš prezidento P. Porošenkos aplinkos. Jis apkaltino P. Porošenkos verslo partnerį ir artimą bičiulį, prezidentinės frakcijos parlamente vicepirmininką Ihorį Kononeką neleistinai kišantis į Ekonomikos ministerijos žinioje esančių energetikos valstybinių įmonių reikalus. Po šio pareiškimo kilo šokas. Ne tik Ukrainoje, bet ir Vakarų pasaulyje. Iki tol buvęs nedaug kuo išsiskiriantis ministras, kuriam, tiesa, teko nelengva darbo sritis, JAV ambasadoriaus Ukrainoje Geoffrey Pyatto įvardijamas kaip vienas pagrindinių reformų šalininkų Ukrainos vyriausybėje. Jį ėmė ginti Vakarų diplomatai. Po A. Abromavičiaus pareiškimo viskas šalyje vertėsi aukštyn kojomis. Pirmas juo pasinaudojo premjeras A. Jaceniukas. Vyriausybės vadovas pareiškė, kad jį irgi puola oligarchų žmonės, todėl jis supranta A. Abromavičių ir rengiasi jį ginti. Ministrams, kurie buvo parašę atsistatydinimo pareiškimus, pasiūlyta susilaikyti nuo panašaus žingsnio. Kol kas atsiimti savo pareiškimo neskuba tik A. Abromavičius. Sumišę ir Vakarai, įskaitant Ukrainos valstybinėse institucijose dirbančius ekspertus. Buvęs Lietuvos finansų ministras ir eurokomisaras, dabar verslo ombudsmenas Ukrainoje Algirdas Šemeta viešai bene pirmą kartą pripažino, kad šalies valstybinėse įmonėse korupcijos yra per akis. Vakarų šalys tai irgi žino, todėl susiduria su dilema, kaip suteikti finansinę pagalbą Ukrainai, kad parama nenusėstų kai kurių naujųjų oligarchų kišenėse. Be tokios pagalbos Ukraina neatsilaikys prieš Rusijos spaudimą, o Ukrainos žlugimas gali iš principo pakeisti regiono geopolitinį veidą. Kad finansinė pagalba pasiektų tikslą, ir buvo pasistengta Ukrainos vyriausybėje rasti vietos tokiems asmenims kaip lietuvis A. Abromavičius ar iš JAV kilusi ukrainietė finansų ministrė Natalija Jaresko. Dar praėjusių metų pabaigoje, bendraujant su Ukrainos politikais, teko girdėti, kad ji galėtų pakeisti premjerą A. Jaceniuką. Bet dabar, kai visi Ukrainoje tik ir kalba apie būtinybę palaikyti politinio gyvenimo stabilumą, A. Jaceniukas jaučiasi gerokai tvirčiau nei anksčiau. Jis teigia, kad būtina atsisakyti raginimų versti vyriausybę. Priešingu atveju galimi pirmalaikiai parlamento rinkimai, po kurių būtų nebeaiški ir aukščiausios valdžios sudėtis, ir jos politinė orientacija. Per rinkimus daug balsų gali gauti ir buvusios Regionų partijos politikai. Todėl ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir Vakarų šalims, kurios remia nelengvą Ukrainos judėjimą demokratinės teisinės valstybės link europine, provakarietiška kryptimi, tenka suvokti, kad laukia ne tik sunkus iššūkis diplomatinėmis priemonėmis padėti šiai šaliai apsiginti nuo agresyvios Rusijos politikos, bet ir įveikti jos pačios piktžaizdes, kurios yra ne mažesnis iššūkis išlikimui nei tai, kas vyksta Donbase. Bet mums Lietuvoje, matyt, nereikia stebėtis tuo, kas vyksta Ukrainos valdžioje. Mes, deja, politikoje turime ir savų verslininkų, kurie nurodinėja ministrams. Tik keista, kad per 25 metus negalėjome nutolti nuo to korupcinės valdžios modelio. skaityti daugiau..

Alvydas Medalinskas apie vasario 16

Šiais metais, artėjant vasario 16-ajai: Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, sklido daug raginimų šią dieną švęsti linksmai, kviečiant suvokti, kad tai yra tarsi mūsų valstybės gimimo diena. Bet, ar negirdime panašių kalbų, artėjant kovo 11-ajai ir liepos 6-ajai? Mūsų Lietuva iki šiol plaukioja tarsi rūke, taip ir negalėdama apsispręsti, kuri diena turėtų būti laikoma valstybės gimtadieniu ar šiaip svarbiausia diena. Neapibrėžus to valstybės mastu, ir piliečiai kiekvienas sau yra palikti spręsti šią dilemą, ir mokyklos, kur auga nauja karta, ir valstybės institucijos, įskaitant mūsų ambasadas užsienyje. Tokios dilemos neturėjo Lietuva, atkurta vasario 16-ąją. Apie liepos 6-ąją, kaip tikslią Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, niekas dar nežinojo. Ją istorikai apskaičiavo 1991 m. Ryšį su viduramžių Lietuvos valstybe tada nustatė rugsėjo 8-oji – Vytauto karūnavimo diena, tačiau, aišku, ši diena nebuvo laikoma valstybės gimimo diena. Jokia pasaulio valstybė, turinti garbingą daugelio šimtmečių, tūkstantmečių istoriją, negali nustatyti savo gimimo dienos. Tai gali padaryti tik, pavyzdžiui, JAV, atsiradusi Naujaisiais amžiais. Bet, kas gali pasakyti, kada gimė Kinija, Persija, Egiptas, Indija, Graikija? Kurią dieną laikyti Prancūzijos ar Vokietijos gimimo diena? Todėl kiekviena šalis pasirenka svarbiausią datą iš modernios istorijos, kuri tampa Nacionaline diena. Valstybės dienų ir švenčių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, Graikijoje jos yra dvi: kovo 25-oji, pažymint dieną, kai 1821 m. buvo paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, išsilaisvinant iš turkų jungo, ir spalio 28 d., skirta atminti 1940 m. pasipriešinimui prieš fašistinę Italiją. Vis dėlto, Nepriklausomybės diena yra viena: kovo 25-oji. O Graikija juk kildina save iš antikinių laikų. Netrūksta kritikų, kurie teigia, kad senoji Graikija ir šalis gimusi po 1821 m., yra ne tas pats, bet graikai nekreipia į tai dėmesio. Ir mes, ypač mūsų istorikai, neturėtų aiškinti, kad Lietuva po vasario 16-osios Akto nėra aiški tąsa viduramžių Lietuvos. Kiekvienai valstybei, juo labiau gyvenančiai neramioje geopolitinėje aplinkoje, svarbios yra jos istorinės šaknys ir jų suvokimas. Tai, kad prieš tūkstantį metų Lietuva buvo paminėta Kvedlinburgo analuose, ar, kad 1253 m. po Mindaugo karūnavimo Lietuva buvo pripažinta oficialiai, kaip valstybė yra labai svarbu žinoti. Bet tai, vis dėlto, nėra mūsų valstybės gimimo diena. Lygiai taip pat su visa pagarba tam, kas padaryta 1990 m. kovo 11-ąją, tai nėra mūsų valstybės gimtadienis. Bet panašus svarbiausių valstybės švenčių įvardinimas kelia klausimus, kaip vertinti kiekvieną jų. Vasario 16-oji vadinama kalendoriuje Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Fašistinė ir sovietų okupacija, kuri prasidėjo Europoje 1938–1940 m., turėjo nemažai panašumų, bet ir keletą esminių skirtumų. Vienas iš jų buvo tos okupacijos trukmė. Iki šiol to negali suprasti daugelis žmonių , gyvenančių Rusijoje, o neretai ir Vakarų Europoje, kad mums tai, kas jiems truko, kaip košmaras keletą metų, nesibaigė, kaip okupacija, o peraugo į naują, sovietų okupaciją, ir tęsėsi dar penkis dešimtmečius. Išvaduotos iš nacių okupacijos Baltijos šalys negalėjo atkurti savo valstybingumo. Kai kurios Europos valstybės tą išvadavimo dieną švenčia, kaip valstybinę šventę. Jeigu Raudonoji armija, privertusi palikti Lietuvą vokiečių fašistus, būtų ir pati pasitraukusi, netrukdydama atkurti valstybę be svetimųjų jungo, tai būtų ir mums išvadavimas. Bet to neatsitiko. Todėl išsivadavimu iš okupacijos Lietuvai tapo kovo 11-oji. Bet kuri okupacija dažnai nereiškia valstybės gyvybės siūlo nutraukimo. Ir tokiu metu valstybės institucijos ar jos įgalioti asmenys veikia už šalies ribų. Jeigu pritaikytume analogiją tarp žmogaus ir valstybės, tai tokiu atveju šalis yra patekusi tarsi į komos būseną. Tam tikros jos funkcijos yra sunaikintos, bet dalis, kad ir labai maža, veikia. Kai žmogus pabunda iš komos ir ima vėl gyventi pilnavertį gyvenimą, mes sakome, kad jis yra tarsi iš naujo gimęs. Tokių žmonių neretai yra klausiama: kada tu šventi savo gimimo dieną. Atsakymas dažnai būna tas pats: vis dėlto, tą dieną, kai gimiau. Todėl man mūsų valstybės gimimo diena yra vasario 16-oji. Kitos dvi dienos: liepos 6-oji ir kovo 11-oji irgi yra svarbios, kaip valstybės šventės. Aiškiai suvokiu šių dienų Lietuvos tęstinumą su viduramžių valstybe, bet jos gimimo datos nenustatysi. Įdomu tai, kad įvedę žodžius „Nacionalinė Lietuvos diena“ anglų kalba internete rasime, kad tai ir yra vasario 16-oji. Įvedus šiuos žodžius lietuvių kalba, matome visas valstybės šventes. Tarsi pati Lietuva visas jas ir vadintų savo Nacionaline diena. O praėjusiais metais Milane EXPO parodoje liepos 15-oji pažymėta, kaip Nacionalinė Lietuvos diena. Tą dieną lankėsi ten prezidentė ir nutarta taip paminėti. Jei valstybės mastu apsispręstume kuri diena yra Nacionalinė, ir panašių kuriozų, matyt, nekiltų, ir žmonės lengviau suvoktų, kodėl vasario 16-ąją turėtume švęsti, kaip gimimo dieną. skaityti daugiau..

Alvydas Medalinskas

Šių dienų Lietuvoje patriotizmo sąvoka vis labiau sujaukta. Tai liudija ir porą savaičių trunkanti diskusija dėl Patriotų premijos skyrimo ar neskyrimo autorei, kuri apkaltino knygoje poetą Justiną Marcinkevičių tarnavimu sovietams, o dabar knygų mugėje sulygino ir su Antanu Sniečkumi. Kur yra ta riba tarp patriotizmo ir konjunktūros? Tiems, kurie nežino, reikia priminti. Antanas Sniečkus buvo sovietų Lietuvos vadovas. Jis turėjo gana tvirtas pozicijas Maskvoje ir su Kremliaus žinia galėjo tvarkytis savo krašte, kaip jam atrodė tinkama. Žinoma, tai lietė tik pramonės, žemės ūkio plėtrą, kelių tiesimą, bet ne požiūrį į disidentus, kurie manė kitaip, kritikavo sovietų valdžią Maskvoje ir Lietuvoje bei reikalavo atkurti Nepriklausomybę. A.Sniečkus atsakingas ir už represijas prieš daugelį Lietuvos žmonių, bet jis kai kurių tų dienų sovietų Lietuvos veikėjų neretai vadinamas savo šalies patriotu. Tuomet kyla pagrįstas klausimas, o kaip turėtų būti vadinami disidentai, nukentėję nuo A. Sniečkaus? Lietuvos žmonės sovietų laikais buvo pratinami prisitaikyti. Ir valdžia tiek Maskvoje, tiek Lietuvoje manė, kad yra saugi. Tačiau pati nepajuto, kaip jos pamatus išklibino ne tik tuo metu nelabai Lietuvoje žmonių palaikyti disidentai, tačiau ir tos pačios valdžios remiami mokslo, kultūros žmonės, kuriems buvo leista apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, pagaliau apie lietuvių tautą kalbėti daug daugiau nei kitiems. Su sąlyga, kad jie savo eilėse, knygose, meno kūriniuose pašlovins ir sovietų valdžią. Tarp tokių žmonių buvo ir poetas Just. Marcinkevičius. Tačiau ar galima jį lyginti su A. Sniečkumi? Ar galima tvirtinti, kad ir vieno, ir kito kalbų ir darbų tikslas buvo vienodas? Tokiu pjūviu vertindami visą sovietinių metų kultūros palikimą, įskaitant paskutinį dešimtmetį iki Sąjūdžio gimimo, greitai nepaliksime akmens ant akmens iš didelės dalies Lietuvos kultūros, o taip paprastai sąsajas su 1918–1940 metų Lietuvos kultūra vargu ar nubrėšime. Juo labiau sakydami, kad tikroji Lietuvos kultūra sovietų metais buvo kuriama tik emigracijoje. Nutrenkdami Just. Marcinkevičių į kolaborantų lagerį, tuoj pat turėtume žiūrėti, ką dar iš Lietuvos kultūros žmonių ten „padėti“. Gal ten ir puikių lietuvių aktorių, vaidinusių sovietų filmuose, kuriuose netrūko ideologijos, vieta? „Šventų karvių“ politikai tikrai neturėtų būti vietos valstybėje, jeigu ji yra laisva ir demokratinė, o drąsa kalbėti apie labai sudėtingus mūsų praeities reiškinius yra sveikintina. Tačiau kyla klausimas, ar kai kurie Lietuvos asmenys, apie kurių knygas tiek daug kalbėta šių metų knygų mugėje, patys nėra drąsūs žmonės, o tiesiog tarnauja mūsų šalyje vis labiau ryškėjančiai savęs niekinimo konjunktūrai. Jie, žinoma, niekina ne patys save, bet pamatą, ant kurio turėtų stovėti valstybė, – ir kalbėdami apie žydų žudynes Lietuvoje, ir sakydami, kad žudikai buvo mūsiškiai. Taip pat ir teigdami, kad ir Just. Marcinkevičius nebuvo patriotas, o tik dar vienas kolaborantas. Savęs niekinimo tendencija tampa tokia akivaizdi, kad tiesiog matai, kaip kai kurie istorikai arba panašių knygų rašytojai tik ir ieško temų knygoms, kad galėtų pasakyti: nieko garbingo mūsų praeityje, istorijoje, kultūroje, moksle nebuvo, nes visur yra ir tamsioji pusė, kurią dar reikia atrasti bei aprašyti. Tai esąs naujas požiūris, arba, tiksliau pasakius, nauja politinė konjunktūra ieškant to naujo požiūrio. Nė vieno žmogaus, tikriausiai ir tų knygų autorės, gyvenimas nebuvo vien baltas. Tą patį, matyt, galėtume pasakyti ir apie mūsų istorijos, kultūros, mokslo veikėjus, visuomenės aktyvistus ir politikus. Tačiau jų gyvenime, darbuose įžvelgti tik tamsią šliūžę ir už tai siekti skirti Patriotų premiją, matyt, yra per daug. Kai kas liūdnai galėtų paklausti: gal Patriotų premiją tai pačiai autorei reikėjo skirti tada, kai ji Joną Basanavičių, kaip pastebėjo ir bičiulis sąjūdininkas, profesorius Bronius Genzelis, vadino psichikos ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu? Kaip Patriotų premijos komisija praleido tokį patogų saviniekos konjunktūrai momentą? Bent jau man tokie pamąstymai atrodo ne kaip patriotizmas, o prisitaikymas prie naujos konjunktūros. Tačiau pažymėsiu dar vieną momentą. Kritiškos mintys Just. Marcinkevičiaus atžvilgiu pasipylė tada, kai šio žmogaus nebeliko. Kas trukdė autorei ar kitiems panašiai manantiesiems šią kritiką pasakyti poetui, kai jis dar buvo gyvas, kad pats galėtų sureaguoti. Tačiau, matyt, tuomet pritrūko drąsos. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą, matyti, kaip pristingama drąsos kritikuoti tą, kuris yra valdžioje, ar kitaip yra įtakingas. Kaip ir sovietų laikais, tik tuomet, kai toks žmogus pasitraukia iš pareigų ar gyvenimo, kyla kritikų choras. Ir tai vadinama patriotizmu. J. Basanavičiui, V. Kudirkai pastabų išsakyti šių dienų autoriai nebegali, todėl vertina šias asmenybes iš istorinės perspektyvos. Bet Just. Marcinkevičiui, jeigu norėjo, savo nuomonę galėjo pasakyti. Kritiką ką tik išėjusiam iš gyvenimo žmogui vadinti patriotizmu yra ne mažiau keista nei knygą, kurioje su išankstine nuostata rašoma apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Tokia kritika greičiau gali pretenduoti į patriotizmo sąvokos sujaukimą žmonių protuose ir širdyse. skaityti daugiau..

Viktoras Uspaskich psichologija

Viktoras Uspaskich
Buvęs Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas spaudos konferencijoje „Uþ nesunaikinamas idëjas“ Lietuvos Respublikos Seime, Vilniuje.

Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai Tai ne romanas ir ne autobiografija, čia nėra siužeto.
Tai ne įvadas, tai jau pradžia – psichologijoje viskas svarbu.
Šis gyvenimo mokslas pagrįstas realiais faktais.
Tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, maitintis, bendrauti, būti laimingi visuomenėje ir šeimoje, lydimi sėkmės karjeroje, būti turtingi, sveiki ir puikios fizinės formos. Valdžiai primins dėl jų neefektyvaus valdymo. Daugeliui padės ilgiau sveikai ir laimingai gyventi. Tiems, kurie nori mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti. Viskas viename žmoguje
Protu nesuvokiamas kontrastas. Šiaurė, toli nuo civilizacijos, tremtinių gyvenvietė, jokio vyksmo, viskas ant išmirimo ribos, didelė skurstanti šeima, duona ant stalo – prabanga ir ne kiekvieną dieną, darbas sulaukus vos vienuolikos. Ir – milijonierius, sėkmingas verslininkas, politikas, ministras, darni šeima, puikūs vaikai. Ir – lyg skradžiai į prarają, į miglą, alkoholis, azartas, gyvenimas lyg po narkozės skendi rūke ir nesėkmėse, o kad nepasirodytų per maža – didžiulė puokštė ligų, gyvenimas pakimba ant plauko. Išėjau iš šio uždaro, pragariško rato, viską surinkau į krūvą. Sukroviau ant svarstyklių. Ir pasvėriau LAIMĖS svarsčiu. Daug epizodų prabėgo mintyse, bet vienas užstrigo iš vaikystės. Nepatikėsite, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti nė vieno niūraus savo vaikystės momento!
Dar 2 pabandžiau ir supratau – o juk laimė visai kitur. Laimę suteikia ne duona kasdieninė. Pasirodo, aš buvau pakankamai laimingas ten, toli, be duonos ant stalo. Vis dėlto, kam aš kažko siekiau, lėkiau, skubėjau, rizikavau, kažko ieškojau, dirbau dieną naktį, gudravau, galbūt kažkur kažką iš ko nors atiminėjau? Deja, bet mano taupyklėje laimės nepadaugėjo. KODĖL??? Kiekvienas gali sau užduoti tą patį klausimą ir šioje knygoje rasti atsakymą. Dėkoju likimui, kad man buvo suteikta galimybė išmokti tas pamokas dar šiame gyvenime ir likti gyvam, pajusti tikrą laimę, pataisyti sveikatą ir judėti toliau. Pirmoje knygos dalyje pateiksiu tam tikras šių dienų realijas, kurios nėra labai malonios, todėl pasistengsiu jas šiek tiek sušvelninti, tačiau esmę paliksiu. Noriu, kad jūs pajustumėte ir suprastumėte mastą tos situacijos, kurioje reikėjo gyventi, kovoti ir ne tik nepasiduoti, bet priešingai, augti, pakeisti savimonę bei tapti laimingam. Dabar, kad būtų suprantamiau apie ką ši knygą, pateiksiu nedidelę pamokančią gyvenimišką situaciją. „Noriu gyventi šalia Dievoǃ“ – tokiomis keistenybėmis sūnus nuolat kvaršindavo galvą tėvui. Tėvas vydavo jį kuo toliau nuo savęs, tačiau geroji motina švelniai šypsodamasi sūnui atsakydavo: „Toli iki Dievo, vaikeli. Mylėk žmones ir gyvensi šalia Dievo.“
Mokytojas ir mokinys ši knyga turi realų poveikį. Norėčiau patarti suvokti ją ne tik akimis ir protu, bet ir išmintimi, širdimi ir savo patirtimi. Procesas būtų dar efektyvesnis, jei turėtumėte partnerį, arba kokį nors kitą žmogų, kuris taip pat domisi tokiomis žiniomis, kad galėtumėte kartu aptarti, o kai kuriais atvejais ir skaityti vienas kitam. Yra daugybė įvairių darbo su žmogaus psichika mokyklų ir metodų: nuo psichoanalizės iki Berto Helingerio metodų, nuo transasmeninės psichologijos iki psichosintezės ir pan. Visose šiose metodikose asmenybės struktūros samprata yra pateikiama skirtingai, nors žmogaus struktūra yra viena ir ta pati. Lygiai taip pat kaip nėra skirtingų fizikos dėsnių – Amerikoje būtų vieni, o Japonijoje kiti. J O dar svarbiau žinoti, ir, ko gero, svarbiausia – psichika tiesiogiai susijusi su pasaulėkūros dėsniais. Šioje knygoje pateikiamos žinios daugelio meistrų, su kuriais man teko asmeniškai susipažinti, su kitais susipažinau skaitydamas jų knygas ar studijuodamas
3 jų paskaitas internete. Esu jiems nepaprastai dėkingas. Knygos pagrindas – tai mano gerbiamų mokytojų, mokančių mane gyvenimo mokslo, pamokos. Išdrįsiu apibūdinti save – mokinį – ir savo mokytojus naudodamasis jų teorija. Niekas jums nesako, kad kiekvienas žmogus turi būti draugas arba brolis. Kaip teigė daktaras, profesorius šventasis Džiuzepė Moskati (Giuseppe Moscati), draugystė gimsta ne tik iš panašumų, dažniausiai ji atsiranda iš skirtumų, skirtingų požiūrių, įvairių jausmų ir pripažinimų palyginimo. Tokią draugystę Dievas vertina labiau, į tokią draugystę įdedama išmintis sielos lygmenyje. Todėl kiekvienas, kurį sutinkame savo gyvenimo kelyje, yra mūsų mokytojas. Mus moko ir laimė, ir kančia. Mano kelias pas Mokytoją ėjo per pagundas, aistras, tamsumą, ligas ir įvairias kliūtis, kartais per įprastą kasdieninę veiklą, per bendravimą su aplinkiniais žmonėmis, per dėmesio stoką ir gailestingumą jiems. Pirmasis mokinio laiptelis – tai tiesiog priėmimas ir susitaikymas, savęs ir kiekvieno sutiktojo pripažinimas vienodais visatos dalelių dydžiais. Kuo mažiau mano širdyje liko vietos nelygybės suvokimo stereotipams ir prietarams, tuo mažiau jaučiau savo viršenybę, pagrįstą tik tuo, kad esu turtingesnis už kitus. Vis dažniau pradėjau žiūrėti į visus reikalus ir susitikimus kaip mokinys ir kaip Visatos dalelė. Atgijo kai kurie kiti jausmai, suvokimai. Nebelaukiau kažkokių apdovanojimų ar pagyrimų, manyje augo vis didesnis žinių ir Gyvenimo mokytojų poreikis. Mokytojas gali mokyti mokinį tik tada, kai pats, remdamasis savo patirtimi, suvokia šaltinį, iš kurio trykšta kūrybinė banga, kaip tai vyksta, pavyzdžiui, meno srityse. Kur slypi tos jėgos, kuri lemia klestėjimą, valdžią, turtus, šaltinis? Kaip elgtis su šia jėga? Mes ateiname į šį pasaulį kaip mokiniai ir mokomės iš gyvenimo, nes visa, ką sutinkame šiame gyvenime, yra ne kas kita kaip mokymas. Mokinys trokšta žinių, jis atviras ir pasitikintis savo Mokytoju, pilnas entuziazmo, ryžto, nuolat dirba su savimi, turi kantrybės tam, kas vyksta aplink, susitaiko su aplinkybėmis, turi bendraminčių. Jis niekada nėra vienišas, visada turi, kas jį globoja. Ir tik tas, kuris įsisąmonina mokinio poziciją ir žinias, gali tapti Mokytoju. Daug kas nori tapti Mokytojais, tačiau praleidžia mokymosi patirtį. Taip atsiranda puikybė – savybė, kurios jokiu būdu negali turėti tikras Mokytojas. Tačiau svarbiausia – Mokytojas gyvenime turi būti pavyzdžiu. Be to, Mokytojas turi gebėti prisitaikyti prie mokinio mąstymo būdo ir suvokti jo dabartinį gyvenimą. Tik tada gali priimti mokinio situaciją ir parinkti tinkamiausią 4 mokymo sistemą, padėti jam suvokti, kaip išlaisvinti savo valią ir jėgą nuo įvairių asmeninių žemiausių aistrų ir šmėžuojančių padrikų minčių chaoso. Man pasisekė. Vos tik mano kelyje atsirado tokių mokytojų, aš visiškai pasitikėdamas jais panirau į šiuos mokymus. – tai Oleg Gadeckij, Marina Targakova, Enver Izmailov, Aleksandr Chakimov, Sergej Avakov, Oleg Jeriomenko, Aleksandr Boev, Vladimir Ivlev ir kiti. Ši knyga – tai mano namų darbas, parodantis, kad jie ne veltui dirbo su manimi. O jūs, skaitytojai, parašysite man pažymį.J Na, o jeigu mokykla priims šią knygą į savo biblioteką, man bus didelė garbė. Taip pat dėkoju savo vaikams, kurie buvo visiškai skirtingai auklėjami (tai ne įvadas, tai jau mokymas). Vyresniųjų vaikų problemas bandžiau spręsti pats, kartu suvaržydamas jų veiksmų ir mąstymo laisvę. Jų vėlesnis elgesys išmokė mane kitaip mąstyti ir veikti. Jaunesnieji paprastai ir aiškiai, savo nevaržomais poelgiais, patys to nesuprasdami, rodė, kaip reikia teisingai gyventi. Tikrai taip, nesikišdamas į jų sprendimus ir klaidas, tik kartais paaiškindamas vieno ar kito veiksmo pasekmes ir tik stebėdamas juos, pradedi suprasti, kodėl gyvenime vyksta vieni ar kiti dalykai, vaikai – tai tikri „sufleriai“ ir geri mokytojai. Nuoširdžiai dėkoju žmonai Jolantai – būtent nuo jos subtilaus žinių pateikimo ir prasidėjo mano ieškojimas. Esu jai dėkingas ne tik už jos kantrybę, kuri taip pat tapo man pamoka ir pavyzdžiu, ne tik už puikius vaikus, bet ir už jos suteiktą neįkainojamą dovaną, kokią ne kiekvienam šiame gyvenime duota dovanoti ir apie kurią ji tikriausiai pati nė nežino. Ji padovanojo man savo akis, kuriomis pažvelgiau į save iš šalies. Ir tik tada pradėjau suprasti save. Tačiau, deja, bet būtent ji įrodė, kas atsitinka, kai pažeidžiamas Visatos dėsnis, bylojantis, kad vyro pareiga – saugoti moterį nuo lyderystės. Kai moteris pradeda kištis ne į savo reikalus ir gyvena ne pagal savo paskirtį, žalojama jos psichika. Ji tik galvoja, kad save realizuoja, iš tikrųjų tai iliuzija, kuri padaro nelaimingą ne tik ją, bet ir jos aplinkos žmones. Tokia moteris žlugdo ne tik save, bet ir šalia esančius vyrus, moteris, kolektyvus ir taip pažeidžia moteriškos ir vyriškos energijų balansą. Ir visai nesvarbu, kur tai vyksta – visuomenėje, įmonės, valstybės valdyme ar šeimoje. Jei tai vyksta šeimoje ir moteris sako: „taip nusprendžiau, taip ir bus“, „aš nusprendžiau ir mes statysime namą“, žinokite, kad šeimos nebeturite. Tikras vyras lyderis su tokia moterimi negyvens, tai prieštarauja vyriškai prigimčiai pagal Visatos dėsnius.
Vyras ir moteris – tai skirtingos gyvos būtybės, kurių prigimtis visiškai kitokia, ir niekas negali išklysti iš savo kelio. Šią temą pratęsime kitoje dalyje. Aš ne mokytojas, mokytojai išvardyti šioje knygoje, aš – tiesiog mokinys. Šios žinios nėra unikalios, unikalus yra pasaulis. Todėl ir aš nieko unikalaus nedarau, tiesiog dalinuosi savo patirtimi, kurią įgijau naudodamasis šiomis žiniomis. Todėl rašydamas šią knygą aš vadovausiuosi savo patyrimu, kurį man suteikė gyvenimas, dėl mano klaidų arba kokių nors neigiamų ar teigiamų mano charakterio savybių išmušdamas mane iš vėžių ir grąžindamas atgal. Žinoma, čia neapsieita ir be gyvų būtybių ir ligų, kurios tam tikruose mano gyvenimo epizoduose apsireiškia įvairiu pavidalu, – tai klastingoji podagra, piktybinis auglys, nervinis tikas, skrandžio liga ir gera dešimtis kaulų lūžių arba oponentai, konkurentai, banditai, prokurorai ir teisėjai ir kiti „gerieji“ žmonės, ar tiesiog žmonės, ieškoję savo interesų, kurie kirsdavosi su mano interesais ir todėl kildavo rezonansas, kartais nušluodavęs nuo kelio visą, kas gyva. Šiandien aš drąsiai juos visus ir visa tai vadinu savo geriausiais mokytojais. J Taip, taip ir dar kartą taip – gavęs kai kurių žinių ir įgijęs patirties, šiandien nebeužduodu sau to klausimo, kurį užduodavau anksčiau: „Už ką? Kodėl tai vyksta su manimi?“ Aš gi toks kilnus, švelnus, tiek gerų darbų darau, labdara užsiimu, darbo vietas kuriu ir t. t. Šiandien aš išmokau užduoti sau kitą klausimą: „Dėl ko man tai? Kokią pamoką man siunčia tos būtybės, ligos ir problemos? Šiandien aš išmokau ieškoti priežasties jiems pateisinti. Įsiklausykite!!! Aš pats ieškau priežasties savo skriaudėjams ir ligoms pateisinti. Vėliau jūs suprasite, kodėl taip darau. Jeigu norite gauti tokių žinių, skaitykite toliau ir mokykitės iš mano klaidų, deja, kartais nepataisomų.J Šia tema parašyta daugybė protingų knygų, tačiau jas sunku suprasti žmogui, kuris nėra tam specialiai pasiruošęs. Mano tikslas – nevarginti jūsų protingais žodžiais ir frazėmis. Stengsiuosi mintis formuluoti ir pateikti lengvai, suprantamai ir prieinamai. Pavyzdžiui, lyg ir visiems aišku, kodėl žmogui kiekvieną dieną reikia eiti miegoti, bet aš dar papildomai paaiškinsiu. Arba dėl ko Dievas davė žmogui išmintį ir lytinį organą, tačiau perspėjo, kad su jais susijusi viena nelabai gera žinia: atrodytų, ir seksas, ir išmintis teikia malonumo, tačiau esmė ta, kad šie du organai neveikia kartu.J Čia labai tiktų pavyzdys apie natūralų vandentiekį. Jei atsukame apatinį vandentiekio kraną, į viršutinį tašką vanduo nepatenka, tai yra energija teka žemyn. Taip ir su žmogumi, jeigu jis labai dažnai kur pakliuvo atsukinės „apatinį kranelį“J, tai yra atsiduos jausmams, seksui, pagundoms, viršutinis taškas – išmintis – kentės, net ir tuo atveju, jei žmogus nuo gimimo yra pakankamai protingas. Ir ne tik todėl, kad neužtenka laiko kitoms pagundoms, ši problema slypi daug giliau… Kai kam bus įdomu sužinoti, kodėl gimsta vaikai, kodėl vieni labiau myli mamą, o kiti – tėtį, kodėl nėra harmonijos šeimoje? Kodėl kartais vyrams patinka vyrai, o moterims – moterys? Kodėl dienos pabaigoje jaučiamės pavargę ir kodėl dažnai sergame? Kodėl mums nesiseka ir kaip su tomis nesėkmėmis kovoti, kaip pagauti laimės puokštę? Ir dar daugybė klausimų, tačiau apie viską iš eilės. Atsakydamas į klausimą, vis dėlto, kodėl žmogui reikia kiekvieną dieną miegoti, paaiškinu: mes pavargstame nuo gyvenimo šurmulio, kasdienių rūpesčių, todėl žmogiškoji prigimtis lemia, kad mes užmiegame. Kam to reikia? Tam, kad atsijungtume nuo išorinio pasaulio. NE, ne fizinis nuovargis dažniausia mus verčia iš kojų, o mūsų psichika. Gamta mus panardina į nesąmoningą būseną, tai lyg koks apsisaugojimo mechanizmas, saugiklis, padedantis pasikrauti energijos ir kitą dieną būti budriems. Jeigu psichika pavargo, tai ir visa kita dirba neritmingai, neefektyviai ir daro klaidų. Suprantamai aiškinu? Jeigu jūs atsakėte į šį klausimą – taip, tada skaitykite toliau. Jums viskas bus suprantama ir įdomu. Bet jeigu atsakymas – ne, tada atidėkite knygą į šalį iki geresnių laikų, nes toliau jūs tikrai nieko nesuprasite. Neskaitykite jos ir tuo atveju, jei nenorite nieko keisti, nenorite tapti geresni ir sveikesni. Būtinai atsakykite į šioje knygoje užduodamus klausimus, ir patys juos užduokite. Šioje knygoje tai ne tik įmanoma, bet ir būtina, nes mokymų ir šių žinių įtaka asmenybei jau prasidėjo nuo pirmųjų eilučių. Iš karto pasiūlysiu nedidelį praktinį pratimą, padėsiantį pagerinti nuotaiką ir savijautą, panaikinti dirgiklius ir ramiai semtis žinių. Tereikia sumažinti savo pyktį ir priešiškumą kam nors.
Atsisėskite patogiau… (Šie daugtaškiai tam, kad jūs neskubėtumėte, padarytumėte pauzę, pagalvotumėte.) Atsipalaiduokite…, mintis nukreipkite į tą vietą, apie kurią kalbama. Pajuskite kojomis grindis…, patogiai atsiremkite į atlošą… ir… prisiminkite kokį nors mylimą žmogų, draugą ar net oponentą… ir kokią nors jo savybę, kuri jus erzina… Ką reiškia erzina? Jūs norite, kad jis elgtųsi taip, kaip jūs norite… Jūs tikitės, kad jis taip elgsis, tačiau to nesulaukiate… Jūs sudirgstate… O dabar pagalvokite iš šio žmogaus pozicijos, o ne taip, kaip norisi jums… Tiesiog dabar pagalvokite, kad tai jo unikalus bruožas… tam tikra unikali nepakartojama savybė… tai jo emocinė būsena, kurią jis yra įvaldęs…Sutelkite dėmesį į tokią sampratą – tai jo unikalus bruožas, kurio niekas kitas neturi. J Būtent tokią teigiamą energiją nukreipkite į jus erzinančią problemą… Jūsų sąmonėje prasideda pokyčiai…, jūs turite tai pajusti… Anksčiau jūs buvote tas, kuris kontroliuoja… Norėjote, kad žmogus pasikeistų… O šiuo atveju jūs esate stebėtojas iš šalies, priimantis žmogų tokį, koks jis yra… Dabar visą tai įvertinkite iš šalies, jūs dar niekada taip nevertinote… Neskubėkite, man nėra kur skubėti, aš jūsų palauksiu… Stebėkite, kaip dabar pasireiškia ši ypatinga savybė ir kaip ji veikia jus… Atkreipkite dėmesį, kaip pradėjo keistis jūsų požiūris į savybę, kuri jus anksčiau taip erzino… Pagalvokite ir prisiminkite, kiek laiko ji jums neleido ramiai gyventi?.. Vieniems metus, kitiems dvejus ar penkerius, o kai kuriems net visą gyvenimą… Dar kartą pagalvokite apie šį bruožą, jis yra, egzistuoja… Jūs žinote, kad saulė pateka rytuose, ir nenorite to keisti, suvokiate tai kaip duotybę ir teigiamą dalyką… Su tokia pat nuostata žvelkite ir į savo mylimą žmogų, draugą, netgi oponentą… Jus erzinantis jo bruožas – ne dirgiklis, tai unikali jūsų mylimo žmogaus savybė…
Ir kaip bebūtų keista, tai, kas taip ilgai, daugelį metų jus erzino, dabar ramina ir suteikia harmonijos jūsų būsenai… Pasirodo, reikia labai nedaug pastangų, o koks efektas.J Tai ir yra mokinio pozicija – ne keisti kitus, o mokytis priimti pasaulį tokį, koks jis yra… Atkreipkite dėmesį: priimti nereiškia sutikti. Čia kaip su tėvais, mes priimame savo vaiką tokį, koks jis yra, tačiau tai nereiškia, kad mes liaujamės jį mylėję, rūpinęsi juo ir auklėję jį. Padėti žmogui tobulėti, keistis galima tik tuo atveju, jei iš pradžių jam leidžiate būti tokiu, koks jis yra, jūs jį tokį priimate, o po to padedate. Jei praleidžiate pirmąjį „priėmimo“ etapą, pradedate pamokslauti, kovoti, konfliktuoti, viskas… jūs jam negalėsite padėti, žmogus neis su jumis.
Geriau mažiau, nei per daug. Geriau „neda…“ – „nedasakyti“, „nedavalgyti“, „nedasikaitinti“ pirtyje, „nedasideginti“ saulėje, nei – per daug plepėti, persivalgyti, persikaitinti, perdegti ir t. t. Tai liečia beveik viską su nedidele išimtimi. J Pavyzdžiui, jei norite, kad jumis sektų, kai sakote kalbą, baikite ją, kol žmonės dar nepavargo. J. W. Goethe sakė: „Nuobodybės paslaptis glūdi tame, kad stengiamės pasakyti viską.“ Todėl nuolat grįžkite prie šios meditacijos, koreguokite ją, kai kuo papildykite, kai ko atsisakykite. O dabar einame toliau.J Labai dažnai girdime tokią frazę – „reikia imti iš gyvenimo viską ir kuo daugiau“. Panagrinėsime šią situaciją – tiesiog imti ir kuo daugiau. Iš tikrųjų, norėdami tik fiziškai paimti, energijos daug neišeikvosime, daug energijos reikia, kai pradedame galvoti, kaip paimti. Ir tas galvojimas išeikvoja apie 99 procentus energijos ir tik 1 procento energijos reikia norint fiziškai paimti. Kaip neišnaudoti daug energijos norint tiesiog imti? Kaip padaryti, kad gamta mums padėtų imti tiek, kiek mums pakanka užduotims, siunčiamoms iš viršaus, įvykdyti arba, paprasčiau sakant, savo paskirčiai įgyvendinti, ir nepavargti? Manau, jūs taip pat norite išmokti tokio meno taikyti pasaulėkūros dėsnius, kurio nemoko nė vienas pasaulio universitetas. Ačiū Einšteinui už tai, kad šiandien žinome, jog visatą sudaro ne tuščios erdvės ir keliolika fizinių objektų, kaip tvirtino Niutonas, ji pilna pačių įvairiausių energijų, kurios veikia ir mus. Būtent Einšteinas davė mintį dėl Aukščiausiosios Išminties poveikio toms energijoms. Net Niutonas tikėjo, kad Aukščiausioji Išmintis egzistuoja kiekviename visatos taške – tai įrodo, kad mes visatoje ne vieni, ne apleisti, mums tiesiama meilės ir pagalbos ranka. Tik reikia mokėti tuo naudotis.
Užterštas protas
Žmogus skiriasi nuo gyvūnų nuostabia savybe – gebėjimu medituoti, atsiriboti nuo to, kas vyksta išorėje, ir būti savo širdies viduje. Žmogus geba pats formuoti realybę, BET dabar mūsų gyvenimas toks, kad realybė formuoja mus. Nerami šio pasaulio realybė skverbiasi į mūsų protą godumo, pykčio, pavydo, streso proveržiais. Išoriniame pasaulyje matome daugybę šiukšlių, purvo. Užteršta išorinė realybė – tai ne kas kita, kaip mūsų užteršto proto pasekmė. Egoistiškas, išdidus, godus, pavydus, savanaudiškas žmogus galvoja tik apie save ir nieką daugiau. Jį kankina pavydas, nuoskaudos, nusivylimas, depresija, pranašumo prieš kitus žmones jausmas, ir dažnai mes nieko su tuo negalime padaryti, nors ir naudojame įvairias šiuolaikinės psichologijos metodikas bei technikas. Protas lieka nepavaldus, jis tartum gyvena savo atskirą gyvenimą, griaudamas santykius, pažeisdamas minčių ir veiksmų ekologiją. Mūsų protas nuolat reiškia pretenzijas – jeigu kaimynas būtų kitoks, jei vyriausybė tvarkytųsi kitaip, jeigu žmona ar vyras į mane žiūrėtų kitaip, jeigu oras būtų kitoks, ir šiandien būčiau anksčiau atsikėlęs, arba ilgiau pamiegojęs, viskas būtų buvę kitaip… Mes nuolat kuo nors nepatenkinti, kaupiame savo nepasitenkinimą mintyse ir manome, kad tai normalu. Ir, žinoma, visiems reiškiame savo nepasitenkinimą. Jį perduodame ir savo vaikams, kurie žiūrėdami į mus, taip pat tampa nepatenkinti. Mes nebesugebame kontroliuoti savo proto. Labai gerai nepatenkinto žmogaus poziciją atspindi išmintingas pasakojimas apie vandenį ir dykumą. Du išsekę, neturintys nė gurkšnio vandens žmonės keliauja dykuma. Staiga jie pamato stiklinę, iki pusės sklidiną vandens. Vienas nepatenkintas piktinasi, kad tik pusė stiklinės vandens, kai jam taip norisi numalšinti troškulį. Jis sako, kad Dievas jo nemyli arba dar blogiau – Dievo nėra. Kitas sako, jog kankinamas troškulio yra laimingas radęs net pusę stiklinės vandens, vadinasi, Dievas jam atėjo į pagalbą, jis jį myli, jis jam suteikė vandens. Tačiau didžiausias mūsų nepasitenkinimas yra kančia būti nepriimtu, nepripažintu mūsų aplinkos, atvedusi mus į maištautojų, užsispyrėlių ir viską neigiančių gretas. Ypač skausminga šalies aukščiausiajai valdžiai, jei jie yra nepriimami, nepripažįstami valstybės, kurioje jie ieškojo populiarumo ir pripažinimo. Tačiau ar toks yra iškilaus žmogaus gyvenimo šioje žemėje tikslas ir prasmė? Tik visiškas neišmanėlis gali pasakyti – taip, ir tokiu būdu sukurti sau problemų ateičiai. Iš esmės būtent tam reikia tikrų žinių, kad galėtume pakeisti tokią neišmanėlišką sampratą.
Žinios – tai gyvenimo būdas
Žmogui reikia žinių, kaip teisingai pragyventi šią dieną, kad neužprogramuotų naujai dienai naujų problemų. Aš ne atsitiktinai išskyriau žodį žinių. Viskas, ko mes mokomės vaikų darželyje, mokykloje, universitete, aspirantūroje, kokiuose nors kvalifikacijos kėlimo kursuose ir pan. – tai viso labo tik informacija, kurios mes dažnai nė nepanaudojame gyvenime. Mokykloje mes mokėmės, kas yra klumpelė – nedidelis į mažą klumpelę panašus pirmuonis, piešėme ją per biologijos pamokas. Per matematikos pamokas mokėmės apie tangentą ir kontangentą arba per chemijos pamoką apie krekingo metodą – kažkokie nematyti elementai, perliejami iš vieno indo į kitą… Ar mums kada nors pravertė tos žinios? Vargu, nebent tiems, kurie varo naminukę. J Bet mano knygoje alkoholis visiškai išbrauktas, nes vartoti alkoholį ir žengti į priekį pažįstant savąjį „Aš“, tobulinti savo sąmonę, ieškoti tarpusavio sąveikos su Aukščiausiąja tiesa yra visiškai nesuderinami dalykai. Alkoholio vibracijos dažnis yra visiškai kitame lygyje, daug žemesniame. Kyla klausimas, iš kur semtis tų žinių, kurių mums labiausiai reikia? Kaip gyventi šiame pasaulyje, kaip teisingai kurti santykius su žmonėmis, kokia sėkmės, laimės ir klestėjimo prigimties paslaptis, kaip teisingai to siekti, kaip siekti vidinės harmonijos, kas yra lemties dėsniai ir kaip jie veikia, kaip spręsti kylančias problemas – ar mes apie tai ką nors žinome? Mokykloje mūsų to nemokė, o juk mokytis to reikia
nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Mums būtinos gyvenimo pilnatvės meno žinios – žinios, kaip gyventi šiame pasaulyje, suteikiant energijos visoms gyvenimo sritims. Te atleidžia man šiuolaikiniai garsūs psichologai, kurie uždirba didelius pinigus mokydami meno būti sėkmingais, nukreipdami žmogaus energiją vien tik į praturtėjimo sritį, kartu silpnindami visas likusias sritis, ugdydami egoizmą ir skatindami pasipūtimą ar dar blogiau, nukreipdami žmogų eiti keliu, kuris prieštarauja jo prigimčiai. Iš esmės, jie griauna visuminę asmenybę. Tačiau baisiausia yra tada, kai jie, patekę prie valdžios, moko eiti per galvas – taip nelaimingomis tampa ištisos tautos. Šiame pasaulyje nėra nieko atsitiktinio. Nėra prasmės kažką įrodinėti, pavyzdžiui, imti plytą ir pametėte ją į viršų, rizikuojant, kad ji nukris ant tavo pramuštgalvės galvos, vien tam, kad patikrintum visuotinės traukos dėsnį. Kai važiuojame automobiliu, laikomės kelių eismo taisyklių, nes, priešingu atveju, gali įvykti avarija. Mūsų gyvenimas įrėmintas įstatymų, ir mes dažniausia jų laikomės, tačiau tai vyksta matomoje fizinėje plotmėje (fizinėje realybėje). Bet yra ir nematoma subtilioji realybė. Ir kalbant apie likimą, jis planuojamas subtiliojoje realybėje, kurioje egzistuoja savi dėsniai. Juos taip pat reikia žinoti ir jais vadovautis, nes būtent juose slypi priežastis, kurios pasekmės pasireiškia fiziniame lygmenyje. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai sudėtinga, taip, tai substancija, kurios negali pačiupinėti. Bet pradžių pradžia būtent ten – priežastis slypi ten. Ir jau tik fiziniame lygmenyje išryškėja simptomai, su kuriais darbuojasi šiuolaikiniai psichologai ir medikai, teisėjai ir valdžia. Tai yra tas pats, kaip aiškinti vairuotojui, kad sankryžoje degant raudonai šviesai, reikia stabdyti, bet neparodyti jam, kur yra stabdžiai. Avarija – tai simptomas, pasekmė fiziniame lygmenyje, o priežastis slypi subtiliajame lygmenyje – nebuvo žinių, kaip stabdyti. Kai kurie sakys, kad tai neįmanoma, juk viskas čia ir taip savaime suprantama. Jeigu paaiškino, kad reikia stabdyti degant raudonai, vadinasi, privalėjo išmokyti ir kaip reikia stabdyti. Tai ir reikėjo įrodyti: iš tikrųjų subtilusis lygmuo – nieko ypač sudėtingo, paprasčiausiai reikia šį dėsnį žinoti. Todėl išmokime kartu stabdyti arba judėti pirmyn.J Taigi, išveskime dvi šio dėsnio formuluotes – priežasties ir pasekmės:
1 simptomas – fizinis lygmuo, 2 priežastis – subtilusis lygmuo. Iš karto įsijungiame į darbą – ką mums norisi daryti, žiūrint į šitas formuluotes? Teisingai supratote – norisi sukeisti jas vietomis. Lyg ir gyvenime pirmas dalykas, su kuriuo susiduriame, yra simptomas, bet simptomas yra tam tikros priežasties pasekmė. Vadinasi, kad nebūtų simptomo, pirmiausia reikia žinoti galimą priežastį ir neleisti jai atsirasti, tada nebus ir simptomo. Sukeiskime: 1 priežastis – subtilusis lygmuo, 2 simptomas – fizinis lygmuo. Štai kodėl mums reikia žinių apie gamtos ir likimo dėsnius. Jų nežinodamas žmogus netyčia daro klaidų ir, pats to nesuprasdamas, programuoja sau bėdas. Tarkime, ant jūsų veido atsirado keli spuogeliai, jūs pradedate panikuoti, kažkuo teplioti… Tai ypač aktualu moterims.J Iš tikrųjų odos ligos neegzistuoja, mūsų oda kaip automobilio prietaisų skydelis. Užsidegė lemputė prietaisų skydelyje, priežastis – nėra tepalo variklyje. Jūs galite lemputę užtepti, užklijuoti, net sudaužyti, bet dėl to tepalo tikrai nepadaugės. Jei toliau važiuosite, užkimšite variklį. Taip ir su oda, išlindo koks nors bėrimas, prasidėjo alergija, mes iš karto pradedame gerti vaistus, kartais net hormoninius, tepti įvairiausiais tepalais, taip dar labiau komplikuodami situaciją. Priežastis slypi visai kitur, oda tiesiog siunčia signalą. O mums reikia žinoti, ką reiškia šis signalas, kokią priežastį rodo. Pasakysiu daugiau, mūsų organizmas yra toks unikalus, kad jis mums gali apie viską pasakyti, tik dėl nežinojimo mes nemokame jo išgirsti. Nereikia daryti kosmetinių dalykų sprendžiant rimtas problemas. Jei stogas kiauras ir dėl varvančio vandens šlampa tapetai, kiek mes juos beperklijuotumėme stogas dėl to nesusitvarkys. Tapetai – tai prietaisų skydelis, o problema – stogas. Bandome pakeisti darbą ir manome, kad kitur bus geriau. Deja, ne. Bandome palikti šeimą ir sukurti naują, manome, kad joje bus geriau. Tačiau problemos vis kartojasi. Reikia spręsti problemą, slypinčią giliau, subtiliajame lygmenyje. Ir ją galima išspręsti.J Net ir iš šios knygos gauta informacija nieko nepakeis jūsų gyvenime, jeigu netaps žinojimu, gyvenimo būdu. Informacija turi būti naudojama pagal paskirtį. Neveikianti informacija – tai tuščia vieta, tuščias laiko eikvojimas jai gauti. Galima baigti penkis universitetus ir nieko nepasiekti gyvenime, būti toli nuo laimės. Universitetuose nemoko gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius ir t. t. Juose žmogus gauna kitokią informaciją, BET… jos nepanaudoja, pradeda gerti, rūkyti, šiukšlinti, imti kyšius, duoti kyšius ir t. t. Kodėl? Tik todėl, kad žinios netampa gyvenimo būdu. Jeigu nors vienas žmogus, perskaitęs šią knygą, išspręs savo problemas ir taps laimingesnis, būsiu laimingas ir aš – vadinasi, ne veltui, būdamas ne rašytojas, parašiau šią knygą. Tik informacija, perkelta į gyvenimą, tampa žiniomis ir atneša naudą, nes žinios – tai gyvenimo būdas, charakteris. Iš karto atskleisiu paslaptį, kad vos tik pradedi gyventi vadovaudamasis žiniomis apie gamtos ir visatos dėsnius, viskas tampa lengva, aišku ir išsprendžiama. Praktiškai naujų problemų nekyla, tu netgi stebiesi ir matai, kad jų apstu aplinkui ir šalia, bet tave jos aplenkia. Tai toks pat neįtikėtinas jausmas, lyg eitum gatve lietui lyjant, bet ant tavęs neužlytų. Taip, jausmas yra būtent toks. Tu pradedi spręsti senas problemas, kurios anksčiau lyg sniego lavina griuvo ant tavęs, – nenusisekusi karjera, nesklandumai šeimoje, nuolatinis nepriteklius, skurdas ir pan. Pagerėja ir sveikata, netgi senos žaizdos užgyja nevartojant jokių vaistų. Ir tai taip pat iš mano patirties. Aš jau šešerius metus nevartoju jokių vaistų iš vaistinės ir būdamas 56 metų jaučiuosi energingas kaip trisdešimtmetis. Beje, yra nemažai faktų, liudijančių, kad šios žinios padeda išgyti nuo vėžio. Šioje knygoje bus ir apie tai. Ypač akivaizdus to pavyzdys yra viena iš geriausių šiuolaikinių psichoterapeutų Luiza Hei (Louise L. Hay). Jai buvo nustatytas 4 stadijos vėžys, tačiau ji išsigydė pati, be gydytojų pagalbos. Ši neįprasta patirtis rodo, kad šiame pasaulyje viskas įmanoma, jei žinai Visatos dėsnius ir gyveni pagal juos. Turintiems tokią problemą, siūlyčiau paskaityti jos knygas. Nenuostabu, kad šiandien didžiausi pasaulio mokslininkai galiausiai nuoširdžiai pripažįsta: aš žinau, kad nieko nežinau. Didžiausi šio pasaulio protai padaro šį nuostabų atradimą – aš nieko nežinau, ir palaipsniui nulenkia savo išdidžias galvas. Jie užima naują poziciją – mokinio. Tačiau norint, kad mūsų širdyje atsirastų vietos mokinio pozicijai, smegenyse turi nebelikti purvo ir šiukšlių. Jose turi būti vietos tikroms žinioms priimti. Pirmiausia turi atsirasti susitaikymas ir nuolankumas, turime išsilaisvinti nuo puikybės. Tik tada galima tapti mokiniu, tik tada mokinys sugebės priimti tikrąsias žinias. Norėtųsi paaiškinti žodį susitaikymas ir nuolankumas – tai reiškia ne tik pripažinti, o po to priimti, būtina priimti su džiaugsmu. Kad nebūtų kaip su kelių patruliu, kuris jus sustabdo už nedidelį pažeidimą. O jūs kaip visada skubate, pykstate… tačiau, ką bedarysi, pripažįstate savo klaidą, sumokate baudą, bet pyktis išlieka. Taip susitaikymas ir nuolankumas neveikia, pykčio laikyti negalima, šį sustabdymą ir bausmę turite priimti su džiaugsmu. Tokiu atveju bus tikrasis susitaikymas. Kodėl aš atkreipiu jūsų dėmesį į šį žodį? Mokinio linija tęsis per visą tekstą, todėl būtina labai gerai suprasti žodžius „susitaikymas ir nuolankumas“. Bet štai įdomus faktas: daugelis lyg ir kaupia šią protingą informaciją, bet jos nepritaiko savo gyvenime. Įsisavinant žinias privalomos dvi taisyklės: pirmoji taisyklė – išmokti taisyklę, antroji taisyklė – vykdyti šią taisyklę. Tačiau mes taip dažnai sakome: „Na, šiandien pagyvensiu taip, kaip gyvenau, o rytoj pradėsiu…“, paskui poryt, užporyt, pirmadienį, mėnesio ar metų pradžioje… ir taip tęsiasi visą gyvenimą. J
Įvykiai su pliuso ir minuso ženklu
Menas teisingai gyventi ir teisingai naudoti savo energiją – kas tai? Jūs pasakysite: mes ir taip gyvename. Gyvename tai gyvename, bet einame gyvenimo keliu lyg pjaudami atšipusiu pjūklu. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viename provincijos miestelyje gyveno šeima – vyras, žmona ir duktė. Žmona buvo labai prisirišusi prie dukters ir mažai dėmesio skyrė vyrui. Žinoma, kuriam vyrui patiks, jeigu jis reikalingas tik kaip kažkoks viskuo aprūpinantis, priedėlis, jokio emocinio impulso. Ir jie išsiskyrė. Tai buvo pirmasis žingsnis kuriant savo pačios likimą. Vėliau žmona žengia antrą žingsnį – palieka savo mėgstamą darbą, parduoda turėtą turtą ir abi su dukra išvažiuoja į didelį miestą. Ten nusiperka nedidelį butuką, motina įsidarbina keliuose darbuose – dirba valytoja ir dar kažkuo, kad galėtų užtikrinti dukrai išsilavinimą. Dukra įstoja į meno mokyklą. Ten ji artimai susipažįsta su vienu iš dėstytojų, kuris neturi savo būsto, gyvena mokykloje, nuomojasi nedidelį kambarėlį pusrūsyje, ten pat turi įsirengęs kažkokią laboratoriją. Žodžiu, viskas vienoje vietoje: spinta, lova, virtuvė – taip, kaip dažnai gyvena meno žmonės. Ir štai, praėjus kuriam laikui po pažinties, duktė išsikrausto pas jį ir nutraukia visus ryšius su
motina, neatsako į jos telefono skambučius… Motina ištikta šoko. Ji visą gyvenimą pašventė dukrai, neteko vyro, atsisakė karjeros, galima sakyti, paaukojo save dukters vardan, kilniai pasielgė ir staiga – toks įvykis, toks rezultatas jos gyvenime. Galiausiai ji susitinka su tuo dėstytoju, santykių aiškinimasis baigiasi vos ne muštynėmis. Kiekvienas paklaus: „Argi taip atsilyginama už kilnumą, už pasiaukojimą?“ Deja, tenka tik apgailestauti. Ne, ne dėl gauto rezultato, o dėl to, kad ji nežino pasaulėkūros dėsnių. Ir tokių žmonių kaip ši moteris ant mūsų žemės motinėlės – 99 ir dar kažkiek tūkstantųjų procento. Tai kodėl jai taip atsitiko? (Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti tik tiek, kad ji pati užprogramavo tokią programą.) Būtent naudodamiesi tokiais paprastais ir ne tokiais paprastais pavyzdžiais pabandysime pažvelgti į save ir suprasti, ką reikia daryti? Būtent tai tas atvejis, kai į jūsų gyvenimą, kurį kūrėte ilgus metus, įsiveržia negatyvus taifūnas – atsiranda finansinių, sveikatos problemų, problemų darbe ir kitokių neigiamų dalykų. Privalome suprasti, iš kur mūsų likime atsiranda įvykių su minuso ženklu? Turime nustatyti, atsekti tą grandinėlę, kuri mums lėmė tokius įvykius, kad ateityje tokių įvykių sau neprogramuotumėm. Mes dažnai manome, kad dėl mūsų bėdų kaltas kuris nors konkretus žmogus, kuri nors vyriausybė, gamtos kataklizmai arba dar kas nors. Ir nežinome, kad būtent taip subtiliajame lygmenyje veikia lemties dėsniai. Tai visatoje galiojantis priežasties ir pasekmės dėsnis – jeigu šiandien vienaip ar kitaip pasielgiame, būtinai po tam tikro laiko sulaukiame grįžtamojo ryšio, kuris yra kelis kartus stipresnis. Lemties dėsnį galima palyginti su trečiuoju Niutono dėsniu, pagal kurį veiksmo jėga yra lygi atoveiksmio jėgai. Šis dėsnis veikia ir fiziniame, ir subtiliajame lygmenyje, tik reikia mokėti įžvelgti, kaip jis veikia. Iš tikrųjų ne viskas taip blogai, likime yra ir įvykių su pliuso ženklu – tam tikrų pozityvių įvykių, kurie ateina į mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, lengvai gyvenime atsiradusi karjera, atrodytų, lyg kažkokia jėga mums padeda kilti karjeros laiptais. Arba sėkmė finansų srityje, kuri kyla lyg banga ir net užlieja mus. Mes nepaliaujame stebėtis – kas vyksta su mumis, net prisimerkiame iš laimės. Tačiau ar teisingai suprantame, kaip tos aplinkybės ateina į mūsų gyvenimą ir kaip tinkamai su jomis elgtis? Ir ar apskritai suprantame? O galbūt galvojame, kad tai užsidirbome, arba sėkmė tiesiog savaime atėjo į mūsų gyvenimą – mums pasisekė, pagavome sėkmės paukštę, nutvėrėme ir ji daugiau nebeištrūks, niekam jos atiduosime. Į visus pradedame žiūrėti kaip į konkurentus, rūpinamės, kad tik jie neatimtų iš mūsų sėkmės paukštės ir… STOP!!! Jeigu mes bijome kažką prarasti – tai jau ne sėkmė, o problema. Reikia būti pasiruošusiems ne tik gyvenimo iššūkiams, sunkumams, reikia būti pasiruošusiems ir gauti naudą, sėkmę, aukštesnį karjeros laiptelį ir pan. Įsivaizduokite, važiuojate senukais žiguliais ir jums kažkas pasiūlo sumontuoti juose reaktyvinį variklį, galintį padidinti automobilio greitį 5 kartus. Pasakykite, kas iš jūsų sutiks? Tik sąžiningai. Žinote, per paskaitas būna tokių savižudžių.J Įsivaizduojate, automobilio techninės galimybės lieka tos pačios, tie patys ratai, valdymo sistema, stabdžiai – viskas apskaičiuota 80–100 kilometrų per valandą greičiui, o čia staiga jūs važiuosite 500 kilometrų per valandą greičiu. Ar atlaikys jūsų automobilis? Žinoma, kad ne. Iš jūsų nieko neliks jau pirmajame posūkyje. Juk reikia ne tik sumontuoti naują variklį, reikia iš esmės patobulinti visą automobilį. Taip ir žmogus, jis turi būti pasirengęs viskam. Tarkime, valytoją, neturinčią jokios kvalifikacijos, paskirkime vadovauti kokiai nors didelei gamyklai… Todėl ir mes turime būti pasirengę priimti įvairius gyvenimo iššūkius, tačiau svarbiausia žinoti – jie su pliuso ženklu ar minuso ženklu, nes tai ne kas kita kaip mūsų gyvenimo pamokos. Kaip pavyzdį pateiksiu dar vieną istoriją. Žmogus turėjo automobilį ir jį pavogė. Automobilis buvo apdraustas, savininkas gavo draudimo pinigus ir nusipirko naują. Tačiau dabar jį laikė garaže, o žiemą nuimdavo ratus ir parsinešdavo juos į butą. Vagys tikrai nespės per naktį atidaryti garažą, rasti ratus, juos sumontuoti ir pavogti automobilį. Visus tuos metus jis gyveno su ta baime. Ką tai liudija? Jeigu jus aplankė sėkmė, bet graužia baimė ją prarasti – tai jau ne sėkmė. Jeigu sėkmę lydi nepasitikėjimas, praradimo baimė – tai ne sėkmė, o problema, galvos skausmas, sukeliantys diskomfortą mūsų gyvenime. Sėkmė visada turi būti grindžiama mūsų vidine pilnatve, pasitikėjimu ir harmonija. Jeigu sėkmė kitokia, ji griauna mūsų asmenybę, o ne kuria ją. Pasaulėkūros dėsnis pasireiškia fiziniame lygmenyje, todėl labai svarbu žinoti, kaip veikia lemties dėsniai subtiliojoje plotmėje. Maža to, subtiliosios realybės jėga daug stipresnė, nei fiziniame lygmenyje. Visi įvykiai gyvenime, tiek negatyvūs, tiek pozityvūs, pradeda veikti ir suveikia, kai mes pradedame veikti. Dėl to vieni mūsų veiksmai lemia negatyvias pasekmes, kiti – pozityvias.
Pastebėsiu, čia negalioja posakis „Neklysta tas, kuris nieko nedaro“. Negalvokite, kad nieko neveikimas, arba, sakysime, vengimas kažką daryti neturės pasekmių. Priešingai, kartais lemia tokias pasekmes, kurias įveikti ne visada pavyksta. Kitaip tariant, neveikimas – tai taip pat veikimas. O dabar neskubėkite skaityti toliau… Giliai įkvėpkite… atsipalaiduokite… Pabandykite atlikti testą. Užduokite sau klausimus ir būtinai atsakykite į juos. Tai savotiški praktiniai mokymai, kurie būtini norint ne tik suprasti esmę, bet ir tam, kad tai veiktų, nes mano tikslas rašant šitą knygą – kad skaitytojas keistų savo situaciją į gerąją pusę. Ką jūs supratote iš to, ką perskaitėte? Kaip jūs suprantate šiuos dėsnius ir ką apie juos žinote? Pabandykite šias savo mintis užrašyti į specialiai tam paliktą vietą. Vėliau palyginsite ir pamatysite, kaip jūs augate, bei suvoksite augimo galimybes.
Kaip jau sakiau, visada paaiškinsiu, kad būtų paprasčiau suprasti ir rasti atsakymus. Iš tiesų viskas yra labai paprasta, tik reikia žinoti Visatos dėsnius. Mano knygoje dažnai vartojamos tokios sąvokos kaip „subtiliojoje plotmėje“, „subtiliajame lygmenyje“, „subtilieji dėsniai“, „subtilusis kūnas“ ir pan. Pabandykime išsiaiškinti, kas tai yra. Manau, niekam ne paslaptis, kad kiekvieno iš mūsų fiziniame kūne yra siela. O jeigu dar tiksliau, siela – tai AŠ fiziniame kūne. Tai kaip vairuotojas automobilyje: vairuotojas – siela, automobilis – kūnas. Susidėvi automobilis, vairuotojas su juo atsisveikina, atiduoda į metalo laužą, „laidoja“, o pats persėda į naują. Sielos ir kūno santykiai lygiai tokie patys. Todėl kai kalbama apie
subtiliąją plotmę, subtilųjį kūną, iš tikrųjų kalbama apie sielą subtiliajame kūne. Subtilusis kūnas – tai mūsų psichika, pasąmonė. Mes jau nagrinėjome ir jūs jau žinote – visa ko pirminė priežastis slypi subtiliajame lygmenyje, o pasekmė arba simptomas pasireiškia fiziniame lygmenyje. Jokių stebuklų čia nėra, yra tik Visatos dėsnių nežinojimas. Jeigu pavasarį neapsėsite lauko, stebuklo jokio nelaukite – rudenį derliaus jūs nesurinksite. Ir tai nebus joks stebuklas, tiesiog – toks gamtos dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Labai svarbu tikėti tuo, ką darai. Negali būti nė mažiausios abejonės dėl laukiamo rezultato.
Tikėjimas tuo, ką darai
Kas yra tikėjimas savo veiksmais? „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Linkiu, kad ši frazė, kažkada kažkur mano perskaityta, padėtų jums tolesniame gyvenime. Kad tuščiai nekalbėčiau, pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Prieš 20 metų mano pavaduotojas, koncerno viceprezidentas, kuris anksčiau buvo kolūkio pirmininkas, įkalbėjo mane pirkti „Krekenavos agrofirmą“ – kompleksinį daugiaprofilinį ūkį. Šis ūkis 5000 hektaruose žemės augino grūdines kultūras, turėjo nuosavą šiuolaikišką kombinuotųjų pašarų gamybos įmonę, didžiausią Lietuvoje kiaulininkystės kompleksą, modernią mėsos perdirbimo įmonę. Taip aš netikėtai patekau į žemės ūkio verslą. (Šiek tiek nukrypsiu nuo temos, kad geriau suvoktume, kaip mes save programuojame įvairaus tipo įvykiams. Kaip jau žinote, vaikystėje gyvenimas manęs nelepino, net duonos iki soties nebuvo. Turėjau svajonę – užaugsiu didelis ir, kad nereikėtų jausti nuolatinio alkio, laikysiu kelias karves, būtinai kokį dešimtį paršelių. Svajonė išsipildė! J . Gerokai su kaupu – komplekse per metus buvo išauginama ne dešimt, o visi 70000 paršelių. Štai ta programa, kurią aš dar vaikystėje pats sau suprogramavau. Apie tokį programavimą mes kalbėsime vėliau, tačiau nesistebėkite – tai veikia. Visą laiką galvojau, kaip galėjau sutikti imtis žemės ūkio verslo, o dabar gerai pamąsčiau ir supratau – tai buvo mano pasąmonėje.) J Sandėris buvo sudėtingas, jį kontroliavo Ūkio bankas. Reikia pasakyti, kad tai
buvo į aferas linkęs bankas. Tikriausia ne veltui vėliau buvo apribota jo veikla ir jis žlugo. Bankas sandorio pasirašymo proceso metu, mums nežinant, pakišo suklastotą akcininkų susirinkimo protokolą apie tai, kad moderni įmonės įranga dar iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo įkeista jų bankui. Suma buvo nemaža ir mes stojom į karą su kompanija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo mafijinės, banditinės Kauno grupuotės „stogą“. Reikėtų priminti, kad posovietiniu laikotarpiu, vos tik paskelbus nepriklausomybę, banditinės grupuotės turėjo labai didelį poveikį visos šalies gyvenimui. Policija, prokuratūra, teismai neretai dirbo su jomis ranka rankon. Kriminogeninė situacija buvo sudėtinga ir užsiimti verslu buvo ne taip paprasta, ir netgi pavojinga. Valstybei rūpėjo tik kaip surinkti mokesčius, tačiau realios pagalbos, apsaugos suteikti ji nesugebėjo. Galima pateisinti ir valstybę – ji dar tik formavosi, o rinkos ekonomika daugeliui buvo tamsus miškas. Mūsų byla tęsėsi ne vienerius metus, mes pralaimėjome visus teismus, tais laikais jokie argumentai neveikė – jie ir šiandien nelabai veikia, o tais laikais tuo labiau. Bankas turėjo daugiau pinigų, todėl jų argumentai buvo stipresni.J Buvo įvairiausių provokacinių bandymų, kvietimų į banką stikleliui viskio, bandymų neva aiškinti, kad šį klausimą reikia išspręsti taikiai… Aš jiems aiškinau – bankas jūsų, sandoris su jumis. Mes pinigus užmokėjome už viską ir nenorim girdėti apie jokius įkeitimus. Tačiau jeigu jums reikia kažkokių formalumų, paimkite iš sandėlio seną įrangą, susipakuokite ir laikykite kaip užstatą. Koks jums skirtumas – bankas jūsų, pinigus paėmė jūsų susijusi įmonė, kokios gali būti problemos ir pretenzijos? Pasirodo, šitą pokalbį jie įrašė, sukarpė taip, kaip jiems reikėjo, ir atsirado dar vienas tyrimas, neva aš kažką apgaudinėju. Bet čia jiems neišdegė, tikriausiai aš tvarkingai kalbėjau ir įrašo tinkamai sukarpyti nepavyko. O nevientisas įrašas tyrimui netiko ir bylą nutraukė. Su banku susiję ir kiti nemalonūs įvykiai. Pavyzdžiui, kartą kažkokiais slaptais būdais susisiekė su manimi skustagalvis iš tos grupuotės ir, labai tikėtina, bandė užsidirbti. Davė man paklausyti įrašą, kaip banko šeimininkai mane „užsakinėja“ mano galvą. Po Aukščiausio Teismo sprendimo, kuris bylojo ne mūsų naudai, galimybių laimėti liko labai nedaug, bet tyras, naivus tikėjimas kažkokiu teisingumu dar neužgeso, nesinorėjo pasiduoti. Tačiau pralaimėję visų instancijų teismuose, mes ne tik turėjome padengti tą kreditą, bet ir apmokėti visas šios bylos teismo išlaidas. O jos irgi buvo nemenkos, nes bankas mokėjo advokatams neįtikėtinai didelius pinigus, o gal ir nemokėjo, tik įformino daugiau, kad dar ir čia „pasišildytų“ rankas. Manau, kad buvę šio komplekso šeimininkai padarė neapdairią klaidą: įvarė mane į tokį kampą ir nepaliko jokio kito pasirinkimo kaip tik kovoti arba žūti. Taigi, banko šeimininkas man paskambino ir paprašė susitikti vienoje iš Kauno degalinių. Mes su vairuotoju sustojame degalinėje, prie manęs prieina kažkoks vaikinas ir kviečia persėsti į jo automobilį, esą ten laukia banko šeimininkas. Aš iš karto įtariau kažką negero, ir išlipdamas iš automobilio vairuotojui pasakiau, kad įsimintų to automobilio numerį ir iš karto išvažiuotų, o aš jam vėliau paskambinsiu ir pasakysiu, kur manęs atvažiuoti paimti. Kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo esminės reikšmės mano saugumui (juk vairuotojas buvo gyvas mano liudininkas). Aš išlipu, persėdu į jų automobilį ir suprantu, kad banko šeimininko joje nėra. Automobilyje – trys vyriškiai, kurių veideliai aiškiai bylojo, kokios rūšies veikla jie užsiima. Koks drąsus bebūčiau, tačiau rimtai sunerimau. Mane atvežė į kažkokį namą, nelabai orientavausi, kur esu. Užėjom į namą, užlipom į antrą aukštą, o ten – visas Kauno „gvardijos“ žiedas, gerai matytas laikraščių ir žurnalų puslapiuose (anksčiau jie buvo daugelio leidinių herojai, netgi buvo pristatomi kaip teigiami veikėjai), o su jais ir banko šeimininkas. Matėsi, kad jų tarpusavio santykiai geri, jis – vienas iš jų. Visko smulkiai neaiškinsiu, neaiškinsiu ir kaip jaučiausi, tik pasakysiu tiek, kad buvo reikalaujama daugiau nebebandyti ieškoti teisybės. Man buvo aiškiai pasakyta, kad ta susijusi bendrovė priklauso jiems ir jie pinigų į banką negrąžins, todėl reikia padengti bankui jų kreditą. Jų jau nedomino ir įranga, svarbu buvo tik pinigai. Aš tepasakiau, kad pinigų nėra ir nežinau, kada bus. Po tam tikro laiko šis santykių aiškinimasis baigėsi – su viltimi, kad aš supratau, kaip įvykiai klostysis toliau, jei pinigų nesumokėsime. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, teks pakloti nemažą sumelę. Ir tuo viskas nesibaigs, tapsi melžiama karve ir galiausiai tave užkas. Mačiau tokių verslininkų, ant jų kapų iki šiol artimieji gėlių neša. ĮSIVAIZDUOKITE, tuo metu aš jau buvau Seimo narys, ekonomikos komiteto pirmininkas ir jeigu jie, net nesislėpdami, vidury giedros dienos kviečia mane aiškintis ir reikalauja tokių dalykų, manau, kad suprantate, kokia tada buvo situacija šalyje ir kaip verslininkai turėjo gyventi. Žinau ne mažai atvejų, kai politikai, kriminalistai, teisėjai, prokurorai dirbo ranka rankon su jais. Man iš tiesų teko išgyventi daugybę provokacijų, pavyzdžiui,
banditų buvo prašoma sakyti, kad aš su jais palaikau ryšius. Ką jau bekalbėti, jei visas socialdemokratų žiedas (Kirkilas, Brazauskas, Bernatonis, Sysas, Karosas, Bradauskas, Olekas, kiek pamenu, ir dabartinis ministras pirmininkas Butkevičius bei daugelis kitų, kurie iki šiol yra valdžioje) nuolat dalyvaudavo Ūkio banko rengiamuose renginiuose, vakarėliuose, baliukuose…, tai reiškia, su tais visais banditais. Bankas specialiai tam atveždavo labai žymių artistų, dainininkų iš Rusijos. Tokie renginiai vykdavo Vilniaus rotušėje, Kongresų rūmuose, nacionaliniame dramos teatre. Kas gali būti amoraliau? Kaip galėjo jaustis verslininkai, kai žinojo, kad tokių renginių organizatoriai yra banditai, kurie juos reketuoja, ir su jais „baliavoja“ aukščiausioji valdžia. Tai buvo rodoma per televiziją, valdžia su savo antrosiomis pusėmis šmėžavo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Kaip jūs galvojate, ar verslininkai galėjo eiti prašyti pagalbos į valstybės institucijas?. Pateiksiu kitos asmeninės situacijos pavyzdį iš savo verslo pradžios. Buvau pakankamai naivus, kai kartu su savo kompanionu parašėme oficialų pareiškimą policijai apie tai, kad iš mūsų pavogė du krovininius automobilius spalvotųjų metalų. Ir ką jūs galvojate, maždaug po 3–4 valandų, apie antrą valandą dienos, tiesiai į butą atvažiavo banditai – demonstratyviai su pistoletu rankose ir su mūsų pareiškimo kopija – ir tarė tik kelis žodžius: ieškosit tiesos, gausit kulką į kaktą. Tuo metu buvo tokia banditų grupuotė ir jų vadeiva KUKAS. Su juo buvo baisu ne tik kalbėti, bet ir pažiūrėti į jį – vos tik žvilgtelėjus daugeliui kildavo noras lėkti į tualetą ne tik trumpam, bet ir didesniu reikalu. J Teko atsisveikinti su metalu ir neieškoti tiesos, nes, kaip supratote, labai dažnai banditai veikė ranka rankon su teisėsaugos pareigūnais. Ir kad visiškai butu aišku, tais laikais, vieną naktį važiuojant iš oro uosto namo, mus sustabdė policija. Iš pradžių nelabai susigaudžiau, kas vyksta, nes snaudžiau. Buvau ištemptas iš automobilio kaukėtų policijos pareigūnų, lyg niekur nieko apdaužytas automato buože – sulaužyti keturi šonkauliai. Tad kreiptis pagalbos pas tokius policininkus nebuvo didelio noro. Vien tik iš tokių epizodų ir situacijų galima parašyti visą knygą, bet ši knyga ne apie tai. Pateikiama tik maža dalelė tų įvykių, kad galėtumėte susidaryti gyvenimo tuo laikmečiu vaizdą. Grįžtant prie mano pavyzdžio su banku – tuo metu mūsų nepriklausomybei jau buvo daugiau kaip dešimt metų, stiprėjo valstybė ir aš niekaip negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe. Viduje kažkas maištavo, tvirtino, kad negalima prarasti tikėjimo, tiesa mano pusėje ir nevalia sudėti rankų. Ir man kilo idėja. Susitariau su vieno televizijos kanalo žurnalistu ir jis surengė tiesioginę transliaciją. Tiesioginiame eteryje parodžiau, kaip teisėjai priima nuosprendžius pagal suklastotus dokumentus. Banditai, kokių „sušaldytų smegenėlių“ jie bebūtų, tačiau po transliacijos eiti į tiesioginę konfrontaciją nepanoro. Žinote, suveikė. Kitą dieną mane pakvietė Aukščiausio Teismo pirmininkas, išklausė mane, susirinko Aukščiausio Teismo taryba, sudarė išplėstinę teisėjų kolegiją ir atrado visą klastą. Galutinis sprendimas buvo priimtas mano naudai. Ir šiandien, suprasdamas pasaulėkūros dėsnius, žinau – mane išgelbėjo tikėjimas, man padėjo tikėjimas tuo, ką aš darau. Tikėjimas, kad esu ne vienas šiame pasaulyje, kad yra jėga, kuri mane saugo ir palaiko sunkią valandą. Kaip suprantate, šiuo įvykius aprašau labai švelniai, neparodau viso košmaro, kurį man teko išgyventi. Panašių įvykių mano gyvenime būta nemažai, ne kartą kažkokia jėga atitraukė nuo bėdos. Galbūt tada neteikdavau tam reikšmės, nes nesupratau, kas tai ir iš kur. Kai nežinome šių dėsnių, po vienos, kitos pergalės pradedame galvoti, kad tai mes patys, tokie stiprūs, drąsūs ir protingi, padarėme. Ir, deja, pamirštame savo pirminę nuotaiką, savo vidinį šauksmą ir paskui gauname per galvą, kartais labai skaudžiai. Dabar aš žinau, kas tai yra ir kaip tai veikia, ir kiek tai veikia galingiau ir stipriau, nei mes kartais galvojame. Todėl norisi dar kartą priminti šią frazę, kuria reikia vadovautis tokiais gyvenimo atvejais: „Tai tikėjimas tuo, ką aš darau ir darau tai teisingai. Manyje nėra baimės, kad aš darau tai neteisingai.“ Šiai frazei norėčiau suteikti prasmę, papildyti savo jausmais ir patirtimi. Niekada neverkite. Yra tik viena nenugalima jėga gyvenime – tai džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kažkas nepavyksta, kai norite įveikti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, laimėkite su šypsena – ne su sarkastiška (kaip kirkilinė, bernatoninė ar landsberginė), o su tikro džiaugsmo šypsena. Kiekviena jūsų šypsena leidžia greičiau pasiekti pergalę ir suteikia jums jėgų. Kiekviena ašara ir liūdesio, baimės žodžiai atima tai, ką esate pasiekę, ir atitolina jūsų pergalę. Įsitikinkite patys pykčio ir veidmainystės bejėgiškumu. Ne vienas pavyzdys rodo, kur nuveda tokios savybės – į pirmą vietą iškyla puikybė, arogancija ir sarkazmas, lemiantys nuolatinį nepasitenkinimą, pyktį ir baimę. Panašia nuotaika šiandien gyvena mūsų šalis. Ir kai šiandien kas nors mėgina moralizuoti tų laikų verslininkus, galvoji – koks jų minčių luošumas ir skurdumas, visiška degradacija ir amoralumas. Šildėsi kažkur šiltose vietelėse, dabar išlindo, užima svarbius postus ir tampa pagrindiniais herojais. Norisi jiems kažką pasakyti, kur nors toliau pasiųsti. O paskui pagalvoji, tai nepadės, – reikia siųsti teigiamą impulsą. Jeigu jau jiems tai nepadės, tai bent jų vaikai gal pagaus šį impulsą. Juk iš esmės tais laikais šalis laikėsi šių bebaimių verslių vaikinų dėka. Kiekvienam, kuris išgyveno, išsilaikė esant tokioms sąlygoms, galima kabinti ordiną. Šalis neturėjo kitų pajamų, tik tai, ką šie savamoksliai verslininkai įnešė į šalies iždą, tačiau apie pagalbą iš valstybės nebuvo jokių kalbų. Norėjosi tik vieno – kad netrukdytų, nekenktų, deja… Tačiau mes ėjome šypsodamiesi, uždėdami apynasrį savo nepasitenkinimui, ir stodavome prieš kameras ir auditoriją su šypsena veide. Į visus susitikimus ir darbus ėjome ne save nešdami savo kukliuose, bebaimiuose talentuose, o talentus savyje. Tų, kurie ėjo kitaip, šiandien nėra, jie tiesiog neišgyveno ir ne tik dėl fizinio susidorojimo, daug kam neatlaikė sveikata, psichika, „pavažiavo stogas“. Šio pavyzdžio fone norėtųsi plačiau, kitu aspektu, pamąstyti šia tema. Įdomi išvada – „demokratija“, atrodytų, geras žodis – ir vienas, ir antras, ir trečias turi savo nuomonę. Tačiau demokratija negali pažeisti gamtos dėsnių, Dievo įsakymų, negali peržengti šių dėsnių ir įsakymų ribų. Priešingu atveju, šį žodį reikės ištaisyti ir rašyti kaip „demon-kratija“. Atsiranda labai keistų dalykų – vienas turi savo tikėjimą, kitas savo, vienas turi savo Dievą, kitas kitą ir pan. Tai jau demono, o ne Dievo valdžia. O ar gali vienu metu veikti demonas ir demokratija? Visa tai kuriama tam, kad būtų patogiau valdyti mases. Yra labai geras posakis: „Visos religijos priklauso Dievui, tačiau Dievas nepriklauso nė vienai religijai.“ Labai gerą buitinį pavyzdį yra pateikusi Marina Targakova (Марина Таргакова). Kartą su dukra ir anūku jie išvyko pailsėti į užsienį. Atvykus, kol mama dėliojo daiktus, sūnus vienas nubėgo į pliažą pažiūrėti jūros. Netrukus jis grįžta išpūstomis akimis ir sako: „Mama, pliaže močiutės nuogos. Tikriausiai kažkas atsitiko jų maudymosi kostiumėliams? Bet kodėl jos neina iš pliažo, neprisidengia?“ Mama kažkaip bando paaiškinti situaciją, kad ne maudymosi kostiumėliuose esmė, tiesiog
močiutėms patinka taip. Tačiau vaikui tai nesuprantama. Jo galvoje dar gyvi Dievo įsakymai. Jis nežino demoniškų įstatymų, nes į šią žemę atėjo kaip Dievo vaikas – jam nesuprantami tokie veiksmai. Vaikas dar tiesiog negali įsivaizduoti savo mylimos močiutės NUOGOS pliaže. Kažkas mums kiša tokias normas, nuostatas, apgaudinėja ir dezinformuoja, pakišdami visa tai po skambiu demokratijos vardu. NE, MIELIEJI, – TAI DEMONKRATIJA. Tačiau, įdomiausia, prabėgs visai ne daug laiko ir berniukas į tai visiškai nekreips dėmesio. Šį pasaulį jam pervers aukštyn kojomis. Kai kurie dalykai iškreiptai bus priskiriami demokratijai, nors iš tikrųjų tai demoniška, amorali kultūra, vadinama DEMON-KRATIJA. Kai kuriose šalyse tapo įprasta vietoj Pergalės parado sveikinti homoseksualų paradą, gerai jį organizuoti ir saugoti. Nors karo veteranai paliekami be priežiūros, be jokios apsaugos. Ant pasaulinio karo nugalėtojų galima pilti pamazgas, kaip tai daroma Ukrainoje, ir ne tik likti nebaudžiamiems, bet ir už tai gauti medalius ir padėkas. Pasakykite man, kas tai? Norma tapo broliui prieš brolį eiti, dėl daiktų žmonės gali vienas kitam gerkles perkąsti. Šeimos griūva, nes negali pasidalinti turtų, arba griūva todėl, kad nenori dalintis. Tai vadinasi PARDAVĖME DIEVĄ už savo nepasotinamus troškimus – aš, man, mano. Man atrodo, kad Australijoje jau yra įstatymas dėl jis, ji, belytis ir neapsisprendęs.J Ką tai rodo? Mums praktiškai diegiama, o kas baisiausia, diegiama vaikams, – „iš pradžių pabandyk pabūti mergina, po to – vaikinu, tada apsispręsi, kas esi, nes, pasirodo, mes esame neapsisprendę.“ Štai tada imama abejoti filosofija, kuri pridengiama žodžiu „demokratija“. Daug dalykų šiandien yra tapę norma, pavyzdžiui, anksčiau pamatyti rūkančią moterį buvo neįtikėtinas dalykas. Dabar tai jokios abejonės nekelianti norma. Be to, tai net pateikiama reklamose kaip seksualus ir patrauklus dalykas. Mus tiesiog galima paveikti baime. Tai ypač pastebima šiuo metu, kai spaudoje plačiai brukama militarizmo baimė ir šioje dirvoje politikai užsidirba politinių balų, nors jų politika veda į pražūtį. Tiesiog yra grupelė lėlininkų, kurie vedžioja žmones kaip marionetes, ir neduok Dieve, jei tu išsakysi savo nuomonę, iš karto tapsi nacijos, tautos priešu. Ir tai vyksta tikrai ne vienoje šalyje. Kaip bebūtų keista, šalių, kuriose netoleruojama kitokia nuomonė, valdžia visa tai pateikia kaip demokratiją. Nieko mes nepadarysime ir nebus jokios galimybės tam pasipriešinti, kol nesuprasime, kad esame Visatos, o ne rusų, žydų, vokiečių, amerikiečių ir pan., šeima. Mes – visi šios žemės žmonės, Dievo vaikai, sudarantys visumą su Visata. Tokią sampratą turi turėti žmogus, šalies lyderis, žmogus, kuris save supranta kaip AŠ-SIELA. Žmonės turi mylėti žmones ir naudotis daiktais, tačiau dabar yra atvirkščiai – myli daiktus ir naudojasi žmonėmis. Visa tai yra kova už įtaką, valdžią ir jėgos rodymas. Kalbant apie įtaką, su ja susijusios ir tokios savybės kaip nepasotinamas troškimas, pavydas, gobšumas ir pan. Čia galima pateikti labai gerą pavyzdį apie auksinę žuvelę. Sugavo senolis auksinę žuvelę, o toji pradėjo prašyti, kad jis ją paleistų, už tai ji išpildys tris norus, tačiau su viena sąlyga – ko jis beprašytų, kaimynas turės du kartus daugiau, nes jos jūros karalystėje, kurioje vyrauja gėris, galioja toks dėsnis. Vyriškis sutiko ir paprašė naujo namo. Grįžo, atsidžiaugti negali – ir namas naujas, ir buitinė technika nauja, ir dar visokiausių grožybių… Vaikšto vyriškis, apžiūrinėja. Džiaugiasi, galvoja, gal žuvelę visai jau paleisti, ir prieina prie lango, pro kurį matyti kaimyno namas. Vos neatsisėdo iš nuostabos, džiaugsmą kaip ranka nuėmė. Nieko sau, net mintyse sunku įsivaizduoti, kokie rūmai! Tą pačią minutę džiaugsmas dingo, jo namas tiesiog jam nustojo egzistavęs. Galvoje sukosi tik viena mintis: ką dabar daryti – žuvelė mano, o nauda tai kaimynui. Jį apėmė tokia depresija, kad kelias dienas atsigauti negalėjo. Įsivaizduojate, prieš tai gerai gyveno, dabar naują namą gavo, džiaugsmas per kraštus liejosi, ir še tau kad nori – depresija. Kas atsitiko? Pavydas, godumas ir svarbiausia gyvenime mintis – aš, mano, man. Aš vertas geriausio, nes aš esu geriausias ir t. t. Tačiau iš depresijos vyrus geriausiai išvaduoja moterys. Vyriškis lekia pas žuvelę ir prašo surasti jam gražuolę žmoną, kad visas kaimas jos pavydėtų. Grįžo namo ir mato – namuose šeimininkauja gražuolė. Apsidžiaugė vyriškis, pagalvojo: ir namas jau dabar geras, ir žmona gražuolė, gyvens ir vargo nematys… Tačiau dirstelėjo pro langą ir vos iš nuostabos nenualpo. Pro kaimyno langą žiūrėjo žodžiais neapsakomo grožio būtybė. Vyriškis supyko ant žuvelės, ant kaimyno ir jam pradėjo kirbėti vienintelė mintis, kaip pakenkti kaimynui, kad tik jam nebūtų geriau. Nubėga pas žuvelę ir klausia: „Ar visko, ko aš paprašysiu, pas kaimyną bus dvigubai?” „Taip“, – atsakė žuvelė. „Tada išdurk man vieną akį“, – paprašė vyriškis. Tai dar kartą įrodo, kad godumas yra nepasotinamas, jo niekada neįmanoma patenkinti. Visko pakanka tik tol, kol nematome, kad kažkas turi geriau, daugiau. Ir nesvarbu, kad jūs visko turite daug ir visko pakanka, bėda ta, kad kitas turi daugiau. J Tai vyksta dėl mūsų nuostatos – aš, man, mano. Mes negalime išeiti už šios matricos ribų. Mus veda kaip bulius už žiedo šnervėse, nuolat mums teigiant – tai tavo, tu to vertas, tu privalai tai turėti ir pan. O mes tik linksime galvas – taip, taip, taip, tik taip – aš, man, mano, nesuprasdami, kad jau ne patys esame padėties šeimininkai, padėtį valdo godumas (stiprus jausminis gyvuliškas potraukis, aistringas kažko troškimas…) Godumas – tai zombis, kuris griaužia vis giliau ir giliau. Prasideda konfliktas tarp AŠ-SIELA ir AŠ-ZOMBIS, AŠ–GODULYS. Ar jūs kada nors girdėjote, kad AŠ-SIELA gyventų vedama minties – aš, mano, man, aš geriausias, to vertas tik aš? Žinoma, kad ne. AŠ-SIELA visada teigia – tiesa, gėris, dosnumas, laimė, meilė, santykiai – viskas priklauso Aukščiausiajam ir pan. O ką sako AŠ-GODULYS? Kokius žodžius jis vartoja (tiksliau juos būtų vadinti afirmacijomis)? AŠ-GODULYS – tai melas, pyktis, apgaulė, kančia, egoizmas, savireklama, aistra, aš, man, mano, aš geriausias, protingiausias, to vertas esu tik aš ir pan. Visą tai lydi kažkokia baimė, kartais net juokinga, – jis ne taip į mane pažiūrėjo, apie mane ar man ne taip pasakė, apskritai, egoizmas lenda per visas skyles. Ir tai nepavadinsi laime, greičiau, žmogų ištiko totali, gili nelaimė. Moksliškai tai būtų galima pasakyti – savo proto vergas. Užduokite sau klausimą: kokioje platformoje ar kokia filosofija remiantis formuojama šiandieninė visuomenė? Atsakydami į šį klausimą suprasite, kaip stipriai šiandien yra degradavęs pasaulis. Labai lengva nusiristi žemyn ir taip sunku kopti aukštyn. Tačiau iš tikrųjų tereikia pradėti judėti pirmyn ir iš karto pamatysite rezultatus.
Programavimas
Kiekvienas žmogus ateina į šią žemę, turėdama savo paskirtį, tai jam nulemta nuo gimimo, taip kaip obeliai lemta išaugti iš obuolio sėklos ir nešti vaisius – obuolius ar kriaušei – kriaušes. Tačiau žmogus skiriasi tuo, kad jis turi pasirinkimo laisvę ir čia viskas prasideda. Niekada nesužinosi savo paskirties šioje žemėje, jei tavyje bus gyvas savanaudiškumas, pavydas, godumas. Svarbiausia, šias savybes vaikams ugdo tėvai, kai pradeda iš jų daryti teisininkus, gydytojus, buhalterius, muzikantus, dainininkus… Jie, patys to neįtardami, programuoja juos tokiems darbams ir tokiu būdu išveda iš teisingo kelio. Dar blogiau, kai nepasidalina vaikais, kai vienas iš tėvų nuteikinėja vaiką prieš tėvą ar motiną. Tikriausiai ne vienas girdėjote sakant – „Visi vyrai tinginiai, girtuokliai, nevalos, apskritai, kiaulės. Nereikia tokių, kuo toliau juos vyk.“ O paskui prideda: „Tačiau nesvarbu, dukrele, užaugsi, pati nuspręsi…“ Mielieji, dukrelei spręsti jau nebereikės, juk už ją viską jūs nusprendėte. Pasakyti žodžiai palieka pėdsaką. To nesuprasdami pasmerkiate vaikus visam gyvenimui nelaimei, nes vaikai per tėvus gauna skirtingos gyvybiškai svarbios energijos. Pateiksiu tokį pavyzdį. Viena mergaitė vaikystėje visada sakydavo, kad kai užaugs ir ištekės, pagimdys daug vaikų ir išvys iš namų vyrą girtuoklį… Neabejokite, panašiai ir atsitiko. O dabar pagalvokite, kokios panašios mintys jums buvo kilusios vaikystėje ir kaip jos atsiliepė jūsų dabartiniam gyvenimui? Buvo atliktas įdomus eksperimentas su blusomis. Kaip žinoma, blusos nuolat šokinėja ir, beje, chaotiškai. Keliolika blusų uždarė į trijų litrų stiklainį ir jos ten kurį laiką šokinėjo. Po to jas išėmė iš stiklainio – jos lygiai taip pat šokinėjo, kaip ir stiklainyje, neperžengdamos nematomo stiklainio ribų. Įdomu tai, kad jų palikuonys šokinėjo tokioje pačioje ribotoje erdvėje, kaip ir jų tėvai. Viename zoologijos sode stebėjo tokią situaciją. Vilkas gyveno nedideliame voljere, kuriame nuolat vaikščiojo pirmyn ir atgal. Kai zoologijos sode jam buvo skirtas didesnis voljeras, jis ir toliau vaikščiojo tokiu pačiu trumpu maršrutu. Įdomu tai, kad gimęs vilkiukas kitame voljere vaikščiojo tokia pačia maža trajektorija. Tai rodo, kad daugelis iš mūsų gyvena pagal kažkurio metu užprogramuotą programą. Tačiau reikia pastebėti, kad dažniausia tos programos yra ne mūsų, jos
mums primestos, suprogramuotos mums, ir mes gyvename nelaimingą ne savo gyvenimą. Todėl dažnai mes kaip tos blusos šokinėjame tik toje erdvėje, kuri mums buvo primesta. Ir dar labiau suklaidino Darvino teorija, pagal kurią didžiąja dalimi esame priklausomi nuo genų, todėl net nebandome savyje ieškoti savo paskirties kelių ir gyvename mums primestą nelaimingą gyvenimą. Nors iš tikrųjų esame priklausomi nuo išorėje vyraujančios energijos, kuria pripildyta mūsų Visata ir kuri neša atitinkamą informaciją. Mūsų pareiga ją filtruoti ir gyventi savo gyvenimą. Viename iš seminarų Marina Torgakova papasakojo savo vaikystės istoriją. Ši istorija atsiliepė ir man. Prieš akis iškilo viena istorija, susijusi net su dukra Laura. Bet apie tai vėliau. Sovietiniais laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie komunizmo statymo strigimą, inteligenciją pradėjo vadinti puvėsiu, o darbo klasę – aukštinti. Marina, iš inteligentiškos šeimos, baigusi mokyklą visiškai nenorėjo būti pūvančia inteligente, todėl nusprendė tapti darbo klasės atstove arba komunizmo statytoju hegemonu. Specialiai nestojo į institutą ir įsidarbino gamykloje. Tuo metu rodė daugybę filmų apie įvairių sričių stachanoviečius, ir žmonės galvojo, kad jų vieta būtent gamyklose. Beje nukrypstant nuo temos, aš taip pat nebuvau išimtis. Tuo metu ir man buvo artimos tokios idėjos, matyt todėl jau būdamas 24 metų gavau geriausio savo profesijos specialisto Rusijos Federacijoje diplomą. Reikia pasakyti, kad jaunuoliui toks įvertinimas buvo didžiulis pasiekimas, o jei dar atsižvelgtume į tai, kad nebuvau komunistas, o mano brigada, kuriai vadovavau, darė stebuklus – normas viršydavo ne vieną, ir ne du kartus. Apskritai, tokių jaunų brigadininkų tuo metu buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Todėl man šis Marinos pasakojimas buvo labai artimas. Ji džiaugsmingai perimdama iš filmų darbininkės gražiu kombinezonu įvaizdį, nuo ankstyvo ryto veržėsi į gamyklą. Atbėgo genėtinai per anksti, niekas jos neįleido, bet širdis jau buvo ten, viduje, kartu su proletariatu. Pagaliau vartai atsivėrė ir Marina atsidūrė savo svajonių gamykloje. Davė kažkokį ne pagal jos dydį nudryžusį chalatą, gerokai padėvėtus antrankovius ir nuvedė prie staklių, kurios neaišku kam kapojo pusmetrines metalo juostas. Per 5 minutes paaiškino, ką reikės daryti, ir prasidėjo komunizmo statyba.J Žinoma, šiuolaikiniam jaunimui reikėtų paaiškinti, kaip atrodė tokios staklės – tai barškanti metalo krūva. Viena ranka reikėjo taisyti juostą, kita – ištraukti jos pusmetrį, koja paspausti pedalą, kad iš viršaus nukristų metalo kapoklė ir perkirstų tą juostą. Taip Marina pradėjo savo darbinį hegemonišką gyvenimą su komunizmo vėliava. Taigi, viena ranka Marina taiso, kita tempia, koja spaudžia pedalą ir taip… valandą, dvi ir vis laukia, kada ateis tas proletariato vadas, koks nors cecho viršininkas. Staiga prieš pietus plačiai atsiveria durys ir iš pradžių įeina machorkos kvapas, paskui jį baisus pagirių tvaikas, o tada pasirodo ir neskusta, gerokai aplamdyta fizionomija, neturinti jokio panašumo į matytą kino filmuose. Marina pagalvoja, kad kažkas čia ne taip, kad tai tik išbandymas, kurį ji turi atlaikyti. Praeidamas pro Mariną, šis, švelniai tariant, ne pirmo šviežumo rubuilis savo neplauta prarūkyta ranka perbraukė per jos galvą dengiančią baltą skarelę, kurią buvo specialiai pasisiuvusi, kad geriau pritaptų proletariato gretose. Ji iki šiol negali pamiršti to kvapo. J Tą dieną ji daugiau nieko nebesulaukė, nesulaukė ir kitą – taip baigėsi pasaka pagal kiną, kuris darė tokią įtaką žmonėms. Iš esmės niekas nepasikeitė ir dabar. Mano dukra, baigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą, taip pat nenorėjo naudotis jokiomis tėvų lėšomis, viską norėjo daryti pati, nes mūsų šalyje verslininkai vadinami niekšais ir eksploatatoriais, spekuliantais, vagimis ir pan. Ji nesinaudojo mūsų transportu, kartu su savo bendraklasiais važinėjo traukiniu iš savo gimtojo miesto į sostinę mokytis, neėmė nė trupučio daugiau pinigų iš mūsų nei kiti iš savo tėvų, vaikščiojo ne pirmos jaunystės batais ir galvojo apie šviesią ateitį. Tai taip pat buvo masinės neurozės įtaka. Todėl mano pasiūlymas jums: nepasiduokite agitacijai, neužsidarykite trijų litrų stiklainyje, į kurį mus kiša nieko nenutuokianti valdžia, neikite paskui pūvančią ir save naikinančią sistemą, kurioje kartais tenka ginti savo normalią tradicinę orientaciją. Gamtos ir Visatos dėsniai reikalauja kitokio požiūrio į tave ir į visą planetą. O apie Dieviškąją meilę net ir kalbos būti negali. Bažnyčia daugeliui valdančiųjų tapo kaip vienas iš partijos skyrių. Jie čia susėda į pirmąsias eiles, nutaiso protingus kenčiančius veidus, kuriuose gali aiškiai įskaityti demonizmą. Na, kokios iš Grybauskaitės, Landsbergio, Kirkilo, Butkevičiaus pamaldžios būtybės? Parodija ir tiek. Rusijoje, apskritai, valdžios vyrams yra specialiai išskirta vieta šalia altoriaus, net arčiau nei stovi šventikas, vedantis pamaldas. Tai tikriausiai dar vienas būdas, kad žmonės jiems gyviems melstųsi.J Parodija ir tiek.
Apie kokią Dieviškąją meilę gali kalbėti, jeigu bažnyčia tampa kaip partijos skyrius, kuris įsikūręs pastate su kryžiumi ant stogo? Realybės arba Visatos dėsnis nurodo mums du dalykus. Pirma, būtina suprasti įvykius su minuso ženklu, kurie jau yra užprogramuoti mūsų likime. Tikėtina, kad tokia karma mums atiteko net iš kilmės šalies, arba juos lemia veiksmai, kuriuos mes šiame gyvenime šiek tiek anksčiau padarėme ir jie tik dabar pradeda veikti, arba tėvai užprogramavo ne jums skirtus pagrindus, arba, kaip mano atveju, aš pats užsiprogramavau žemės ūkio programą, kaip gynybinį veiksmą nuo skurdo. Daugeliu atveju mūsų likimo programa jau sudėliota, bet lemties dėsnius reikia žinoti, kad turėtume galimybę ją paveikti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad mes turime galimybę paveikti įvykius savo ateityje, likime. NEPAMIRŠKITE ŠIOS SVARBIOS DETALĖS. Antra, būtina suprasti įvykius su pliuso ženklu, iš kur jie atsiranda ir kaip šiais atvejais elgtis. Šios žinios mums nurodo, kaip teisingai ir kvalifikuotai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau, kaip bebūtų gaila, mes dažniausiai nelyginame tų faktų, kurie įvyko daug anksčiau ir būtent šiandien veikia mūsų likimą. Dažniausiai vertiname netolimoje praeityje vykusius įvykius, klaidingai galvodami, kad būtent jie šiandien veikia ir sukuria tą negatyvą, dėl kurio klaidingai priimame ne tuos sprendimus. Vadinasi, iš naujo darome tas pačias klaidas, įžvelgiame ne tas įvykių priežastis ir vėl programuojame savo ateičiai negatyvias programas su minuso ženklu.
Veidrodis
Pabandysime išsiaiškinti naudodamiesi veidrodžio principu. Jeigu jūs atsistosite prieš veidrodį, matysite tik save, o ne ką nors kitą. Ar ne taip? Jeigu bandysite išdarinėti įvairiausias grimasas, tas pats atsispindės ir veidrodyje. Taigi, naudodamiesi veidrodžiu pamėginsime programuoti programą su pliuso ženklu – jūs nusišypsote ir veidrodyje matote šypseną, malonu, tiesa? Bent kas nors mums šypsosi iš rytoJ. O dabar su minuso ženklu – jūs suraukėte veidą, ir, o Dieve, kažkas jums raukosi iš pat ryto J.
Dabar atsakykite į klausimą – kas jums užprogramavo programas su pliuso ir minuso ženklais? Teisingai, jūs patys, ir nedelsiant sulaukėte reakcijos. Kitaip tariant, sulaukėte reakcijos fiziniame ir metafiziniame lygmenyse. O dabar perkelsime bandymą su veidrodžiu į išorinę plotmę, į sociumą, kur reakcija vyksta šiek tiek vėluodama. Einame gatve ir tiesiog į pirmą pasitaikiusį praeivį pasižiūrime perkreiptu veidu. Numanote, kokia bus jo reakcija? Nevienareikšmė. Jeigu tas praeivis kultūringai išauklėtas – jis neparodys, kad pastebėjo, būtent neparodys, nors buvo neįmanoma nepastebėti jūsų surūgusio veido. Tačiau dažniausiai sulauksite analogiško veido.J Pastebėsiu, reakcija bus šiek tiek vėluojanti, nes reikia šiek tiek laiko apmąstymui. Tačiau dar vienos reakcijos galite sulaukti kitą dieną. Einate gatve ir susitinkate vakarykštį praeivį, matote, kad jis į jus žiūri su tam tikru atsargumu, įtarumu. Jūs, žinoma, buvote ir jį, ir savo surūgusią miną pamiršęs, todėl niekaip negalite suprasti, kodėl jis į jus taip žiūri. Ką jam blogo esate padaręs? Ką jis sau leidžia, apskritai, mintys kyla priklausomai nuo jūsų kultūros lygio. Ir pastebėkite, jūs patys pradedate programuoti neigiamą požiūrį į šį žmogų, laikydami save teisiu, nes visiškai pamiršote, kad vakar patys paleidote neigiamą programą. O dabar pritaikykime eksperimentą su veidrodžiu garsui, paleistam į išorę žodžiui. Įsivaizduokite, jūs kokiam nors žmogui arba savo pažįstamam priėjęs pasakysite: „Tu kvailys“. Kokį atsakymą gausite? „Pats kvailys“ (tai geriausiu atveju). Ir kitas variantas. Jūs sutikote tą patį pažįstamą ir tarėte jam: „Kaip malonu tave matyti, seniai nesimatėme, gal po taurę vyno ar puodelį kavos?“ Galiu nuspėti jūsų pažįstamojo reakciją: „O, taip, man taip pat malonu, žinoma, einam, pasėdėsim, paplepėsim…“ Taip pat įsivaizduokite pažįstamojo reakciją kitą dieną pirmuoju ir antruoju atveju arba kitą kartą susitikus. Kaip žadėjau, parodysiu jums tai pasitelkdamas savo patirtį. Lietuvoje man yra pradėta baudžiamoji byla dėl mokesčių slėpimo juridinio asmens – politinės partijos naudai. Kaip suprantate, politinė visuomeninė organizacija nėra pelno siekianti organizacija, ji nieko nestato, neparduoda, negamina, todėl ir pelno negali būti. Ir buhalteriją dažniausiai tvarko buhalteris, ir tik nuo jo priklauso, kaip įforminami visi finansiniai dokumentai. Tačiau politika – tai žaidimas be taisyklių, jeigu reikia sunaikinti savo oponentą, visi būdai tinka. Visą kaltę suvertė man, o buhalterį visiškai atleido nuo atsakomybės, nors pagal buhalterinės apskaitos įstatymą už duomenų įrašymą į finansines ataskaitas atsako buhalteris. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įsiteikdamas mano oponentams ir valdžiai, tokiu būdu užsidirbantiems aukštesnį karjeros laiptelį, paskelbė man nuosprendį, kurį aš apskundžiau. Tačiau vieną naktį, išlipus iš lėktuvo, oro uoste mane sustabdė žurnalistai (tiesą sakant, aš net nelabai supratau, kas tai buvo – žurnalistai, ar ne) ir pradėjo klausinėti šia tema: kaip aš vertinu nuosprendį ar kažką panašaus? Tą dieną kaip tik grįžau iš gimtinės į Lietuvą. Beje, pasaulyje pilna „geradėjų“, kurie apie šį nuosprendį pranešė ir mano mamai: mamą ištiko priepuolis, ji atgulė ir praktiškai nebepakilo iš lovos, po dviejų savaičių jos netekau. Galiu drąsiai sakyti, kad prokuroras ir teisėjai pagreitino mano mamos šios žemiškos kelionės pabaigą. Žinoma, būdamas ne kokios nuotaikos, pasakiau viską, ką galvoju, nors ir visą tiesą, tačiau ji ne visiems patinka. Pavyzdžiui, kur jūs matėte, kad demokratinėje teisinėje šalyje teismas atmestų kaltinamųjų prašymus iškviesti liudytojus, atlikti dokumentų ekspertizę, parašų, dėl kurių tave kaltina ekspertizę. Tačiau Lietuva, kuri daugiausia šaukia apie žmogaus teises, pati jas pažeidžia. Reakcijos nereikėjo ilgai laukti, man buvo pradėta dar viena baudžiamoji byla už „sąžiningų teisėjų“ įžeidimą. Pastebėsiu, kad niekada anksčiau nebuvau patrauktas atsakomybėn ir neturėjau jokių reikalų su teisėsaugos institucijomis. O čia jau antra byla. Na, suprantama, vieniems reikėjo ilgiau pabūti valdžioje prie ėdžių, kitiems – karjerą daryti. Čia kaip vilkas iš Nikolajaus Krylovo pasakėčios, kuris aiškina ėriukui turintis teisę jį suėsti: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyti.“ Ir dabar vėl atsakykite į klausimą: kas paleidžia šias programas, šiuo atveju pavyzdyje su antrąja baudžiamąja byla dėl „sąžiningų teisėjų“ įžeidimo? Prisiminkite ką nors iš savo ar pažįstamų patirties. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus. Jie atrodo labai paprasti, tačiau pradeda veikti, daryti savo darbą ir keisti situaciją. Tikras mokinys yra tik tas, kuris užduoda klausimus ir ieško atsakymų, o ne tas, kuris sako: „aš tai žinau“, „viskas ir taip aišku“ ir pan. Deja, bet tokie atsakymai blokuoja viską ir viskam. Taigi, dar kartą klausiu – kas užprogramavo šią antrosios baudžiamosios bylos programą? Nesvarbu, kad aš teisus – šioje šalyje, jeigu reikia tave suėsti be druskos ir prieskonių, kiekviena priežastis gera.J Esu įsitikinęs, kad kiekvienas atsakys: „Aš pats“. Teisingai!!! Kad geriau suprastumėte, kaip veikia ši energija, pateiksiu dar vieną rytietišką pavyzdį. Anksti ryte eina gatve žiniuonis. Gatvėje nieko nėra, bet jis garsiai ant kažko pyksta, rėkia. Prieš jį išdygsta pažįstamas ir klausia: „Gerbiamasis, ką čia taip keiki?“. Žiniuonis pagalvojo ir sako: „Nežinau, bet būtinai toks atsiras.“ Apie ką tai sako? Apie tai, kad iš pradžių atsiranda negatyvi emocija, kuri, kaip žinoma, yra energija, po to šia neigiama emocija pritraukiame problemą, arba žmones, kurie sukurs šią problemą. Taip atsitiko ir su manimi…J Dabar prasideda pirmasis Visatos dėsnio veikimo suvokimo lygmuo. Paaiškinsiu, kodėl pagal mūsų pasaulėkūros dėsnius, o ne gyvenimiškuosius įstatymus. Mums niekas nesuteikė teisės vertinti ir, tuo labiau, bausti. Kiekvienas į šią žemę atėjo vykdyti savo pareigos. Ir net teisėjai – pasitaiko, kad vieni pasirinko šią profesiją dėl tam tikrų priežasčių, kiti per klaidą šiame gyvenime tapo teisėjais: taip buvo madinga arba, kaip dažnai atsitinka, to norėjo tėvai. Tai jų karma, už savo veiksmus jie atsakys patys. Niekas mums nesuteikė teisės vertinti savo Mokytojų. Šiuo atveju pagal visatos dėsnius teisėjas – tai mano Mokytojas. Tikrai yra taip, ir tai reikia žinoti. Mes galime ginčytis, prieštarauti, nesutikti, kaupti neigiamas emocijas, kurios po to lemia ligas ir pan. Tačiau svarbiausia, ką reikia šiuo atveju suprasti, – tai ne kieno nors kito, bet tavo pamoka. Ne jų, ne teisėjų, jie tik vykdytojai. Žinoma, jiems nereikėtų turėti per didelių iliuzijų, jie atsakys, tačiau jau pagal savo liniją. Tai jų karma ir mes negalime ir net neturime teisės daryti įtakos. Maža to, kaip jau pirmiau minėjau, aš pats ieškau priežasties jiems pateisinti, pateisinti savo skriaudėjus, nes to reikia man, o ne jiems, ir jūs greitai suprasite, kodėl. Reikia suprasti, ko mus moko ši pamoka? Pamoka, kurią aš privalau išmokti, netgi svarbiau pripažinti, suvokti, sutikti su tuo, kad tai mano pamoka, ir tik po to judėti toliau. Priešingu atveju, tu ne tik trypčiosi vienoje vietoje, tu kaupsi pyktį, neigiamas emocijas ir griausi save. Štai kodėl to reikia man, reikia mums, o ne skriaudėjams. Taigi, naudodamiesi veidrodžio principu, mes priartėjome prie slapčiausiojo, prie to, kaip veikia dėsnis subtiliajame lygmenyje – jeigu jūs kažką apie kažką pagalvojote ir paleidote savo mintį į visatą, o mintis – tai energija, ji būtinai grįš ir skolą grąžins dvigubai. Pamenate, mes kalbėjome ir jūs jau žinote, kad subtiliajame lygmenyje atoveiksmio jėga yra stipresnė nei fiziniame lygmenyje. Jeigu paleidote programą (mintį) su minuso ženklu – jūs vienareikšmiškai gausite „skolą“ – mažiausiai, dvigubą, o dažniausiai net dešimt kartų didesnę kokio nors veiksmo su minuso ženklu forma. Ši skola gali atsirasti sveikatos, santykių šeimoje, su tėvais, darbo, finansų ir pan. srityse. Bet kokiu atveju, laimės tai neatneš, tai – jūsų pamoka su minuso ženklu. Svarbiausias dalykas sprendžiant savo problemą yra teisingai nustatyti, kokią pamoką siunčia viena ar kita situacija. Kad kiekvieną kartą palijus nereikėtų perklijuoti tapetų, reikia suvokti, jog būtina sutaisyti stogą. Tai toks paprastas pavyzdys, kad būtų lengviau suprasti. Tačiau yra sudėtingesnių situacijų, kai reikia gerokai pasukti galvą. Šiandien aš sprendžiu labai opią problemą – kokią tiksliai pamoką man siunčia ši baudžiamosios bylos situacija, kokį sprendimą turiu priimti, kad jis būtų teisingas tolesniam mano gyvenimui. Yra įvairių metodų, kaip tinkamai nustatyti savo pamoką. Vienas iš metodų – gyventi naudojant dabarties jėgą, pagal pasaulėkūros dėsnius pasitelkiant aukščiausio prado savybes, ir pamokos paskirties suvokimas atsiras savaime. Ir vėl grįžtame prie to, kad reikia žinoti šiuos dėsnius, be to, dar atsirado kažkokios aukščiausio prado savybės.J Viskas čia labai paprasta, tačiau jas reikia žinoti, grįšime prie jų vėliau su savo pavyzdžiais ir naujomis žiniomis.J Dar vienas pavyzdys iš mano gyvenimo, parodantis, kaip grįžta pamokos. Galbūt jis padės ir jums suvokti savo situaciją ir priimti teisingą sprendimą. 2004 m., ruošiantis rinkimams į Seimą, prasidėjo priešrinkiminis turas po šalį. Kad mano kalbos publikai nebūtų nuobodžios, pasitelkiau realius kai kurių politikų gyvenimo epizodus. Specialiai jų neieškojau, dažniausiai žurnalistai kažką buvo iškapstę, o aš tuo pasinaudojau. Ir kaip pasirodė, ant savo galvos. Vienas iš epizodų buvo apie žmogų, kurį iš esmės gerbiau, tačiau mano poelgis jį gerokai supykdė, – tai vienas žmogus iš Seimo, iš socialdemokratų partijos, neminėsiu jo pavardės. Reikia pasakyti, kad į Seimą jis buvo renkamas jau ne pirmą kartą, tačiau kiekvienoje kadencijoje jo biografijoje buvo pateikiami skirtingi duomenys. Kadangi pirmą kartą netikėjo, kad pateks į Seimą, nes sąraše buvo toli nuo praeinamos vietos, savo biografijos duomenims neteikė jokios didesnės reikšmės.
Užpildė anketą taip kaip buvo, kad yra baigęs 8 ar 7 klases vieno miesto mokykloje ir dar kažkokią profesinio mokymo mokyklą. Kitoje kadencijoje jis jau rašo kito miesto mokyklą ir 10 klasių, o vėliau trečioje anketoje rašo, neva jis atsargos kapitonas. Aš, žinoma, išplėtojau šią temą, tik ne spaudoje, o susitikimuose su rinkėjais, neturėdamas jokių piktų kėslų, tiesiog juokų forma. Ir ką jūs manote? Ilgai laukti man neteko, nes lygiai po metų teko mokėti skolą – suveikė priežasties ir pasekmės dėsnis. Priešistorija būtų tokia. Prasidėjus pertvarkai, atsirado įvairių galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą daug lengviau – tai buvo mokamos, kažkokios supaprastintos, specialios, individualios ir pan. studijos. Žinoma, aš irgi pasinaudojau šia galimybe. Ne, viskas formaliai buvo kaip turi būti, studijos truko 5 metus. Gavau diplomą, po tam tikro laiko įstojau į Kauno technologijos universiteto magistratūrą ir taip pat gavau diplomą. Tačiau reikia pripažinti, kad KTU buvo sudėtingiau studijuoti, sudėtingiau laikyti egzaminus ir ginti diplominį darbą. Pamenu, kaip prieš 5 ar 6 profesorius, auditorijoje sėdint daugybei studentų, magistrantų, doktorantų, apsigyniau darbą ir gavau įvertinimą „puikiai“, kartais prisiminimui pasižiūriu tas nuotraukas iš diplomo gynimo. Pirmojoje mano mokslo įstaigoje sekretorė, archyvuodama dokumentus iš mano diplomo į archyvo žiniaraštį neteisingai įrašė pavardę – ne Uspaskich, o Usnaskich. Šis nesusipratimas kilo, nes pavardė buvo įrašyta ranka, todėl rusiškai raidė „п“ buvo supainiota su „н“. Būtent, stojant į KTU, šis nesusipratimas ir išaiškėjo, tačiau tuo metu visiškai neketinau eiti dirbti valstybinio darbo, tuo labiau negalvojau apie politiką. Palikau šį reikalą taip, kaip yra. Ir ką jūs galvojate, mano politiniams oponentams aš taip nusibodau ir tapau rakštimi, kad jie iškapstė šį nesusipratimą ir išskalbė mane pagal visą programą. Man teko oficialiai kreiptis į universitetą ir prašyti ištaisyti klaidą. Tik dabar, susipažinęs su Visatos dėsniais – konkrečiai, priežasties ir pasekmės dėsniu, suprantu, kad ši situacija, kaip bebūtų juokinga, susijusi su mokslais, dėl kurių aš pasišaipiau iš savo kolegos, grįžo kaip skola man.J Taigi, visada, kai ką nors darysite, pagalvokite apie tokią galimą grąžinamą skolą. Kadangi tuo metu aš nežinojau visatos dėsnių, jau seniai buvau pamiršęs susitikimus su rinkėjais, išjuoktą kolegą, vedamas pykčio pradėjau ieškoti tų, kurie sukurpė šią situaciją ir taip užsidirbau naują problemą, naujų priešų.
Kažkada pasišaipiau iš žurnalistų, o žurnalistai – didelė jėga, laikraščiu galima ne tik musę, bet ir žmogų, ypač užsiimantį politika, užmušti. Daug vėliau iš šių žurnalistų sužinojau, kad kai kurie mano pažįstami, susiję su verslu, mokėjo didelius pinigus Maskvoje, kad sunaikintų visus mano dokumentus aukštojoje mokykloje, ir gautų pažymą, kad aš ten nesimokiau. Ir tokią pažymą žurnalistams pateikė R. Stonys, kurią stengėsi gauti per savo kolegas buvusius KGB darbuotojus V. Orechovą ir P. Voejką, pasitelkiant pažįstamų iš prezidento aplinkos. Priežastis paprasta – tapęs ūkio ministru (o tuo metu po penkių ministerijų reorganizacijos ūkio ministerijai tapo pavaldi pramonė, prekyba, statyba, turizmas, ekonomika, energetika) ir būdamas atsakingu už savo rinkėjams duotus pažadus reguliuoti natūralias monopolijas, parengiau įstatymą dėl energijos nešėjų ir energijos gamybos kainų sureguliavimo. Tokiu būdu buvo sumažinta kaina vartotojams, paprastiems žmonėms, tačiau atimta dalis pelno iš tų, kurie užsiėmė šiuo verslu. Ne vieninteliai, bet vieni iš šios srities veikėjų buvo ir pirmiau minėtieji asmenys, kurie užsiėmė dujų tiekimu. Daugelis mano oponentų politikų „sėdėjo“ tokių verslininkų kišenėje, trynė rankomis ir padėjo mane išstumti iš pareigų, todėl jiems buvo visiškai nesvarbu, kad šaliai ir jos žmonėms mano išleistas įstatymas davė tiesioginės naudos. Galima būtų pateikti ne vieną tokį pavyzdį, tačiau galiu pasakyti viena – neteisingai nustatysite mokymosi esmę, užsidirbsite krūvą problemų. Šiandien prabėgo daugiau kaip dešimt metų ir aš su šypsena prisimenu tuos įvykius, bendrauju su tais žmonėmis, tačiau tada tai tiesiog priminė košmarą. Netgi buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau gavus iš aukštosios mokyklos visus patvirtinimus dėl mano mokslų, byla buvo nutraukta. Todėl patariu jums: visada prieš pradėdami ką nors daryti, galvokite apie grįžtamąjį ryšį, o jeigu jau skiriama jums pamoka, stenkitės teisingai nustatyti, ko jus moko ši situacija, priešingu atveju ji kartosis ir su vis didesne jėga.J Ir svarbiausia – reikia suprasti, kad būtina nagrinėti ne problemą, o situaciją, kurioje jūs atsidūrėte, tai, ko ji jus moko. Jeigu įjungėte programą su pliuso ženklu – skola jums bus grąžinta su daug kartų didesniu pliusu. Būtent taip veikia visatos dėsnis subtiliajame lygmenyje. O dabar kita situacija apie taip, kaip grįžta išsiųsta mintis ir „skola“. Ją paaiškinsiu teigiamu pavyzdžiu. 1993–1994 metais man kilo idėja pastatyti cerkvę savo gimtinėje, tremtinių gyvenvietėje šiaurėje. Kiek pamenu iš vaikystės, žmonės ten gyveno dievobaimingi, tačiau Stalino laikais, kai buvo kuriamos tremtinių gyvenvietės, buvo uždrausta
galvoti apie bet kokį tikėjimą Dievu ir maldos namų statybą. Svarbiausia buvo tikėti komunizmu ir jo vadovais. Šioje tremtinių gyvenvietėje, kurioje aš ir gimiau, daugelis paguldė savo galvas. Jiems nebuvo lemta grįžti į savo gimtinę. Būtent jų, tos mano mažosios gimtinės kūrėjų, garbei ir norėjau pastatyti cerkvę. Tuo metu aš jau buvau šioks toks verslininkas, tačiau pinigų cerkvei statyti, žinoma dar nebuvo. Galvojau, kažkiek savų pinigų turėsiu, kitus surinksiu iš parapijiečių. Šiai idėjai įgyvendinti buvo suburta Urdomos, taip vadinasi mūsų gyvenvietė, parapijiečių bendruomenė. Viskas vyko pakankamai lėtai, bet vos tik buvo parengtas cerkvės projektas ir maketas – nežinia iš kur ėmė rastis didžiulės sutartys, nešančios dideles pajamas, ir reikalai pajudėjo. Tačiau kažkuriuo momentu ėmė kirbėti mintys – o gal cerkvė palauks? Lietuvoje, Sirutiškio kaime, buvome nusipirkęs dvarą, susijusį su Nobelio literatūros premijos laureatu Č. Milošu. Maniau, atsirado pelningų sutarčių, bus pinigų, atrestauruosime, bus mūsų įmonei ir rezidencija, ir poilsio bazė… Kaip suprantate, atsirado įvairiausių minčių, tačiau jos irgi susijusios su papildomomis investicijomis. (Mes dar kalbėsime apie tai, kad pinigai ir turtai – tai taip pat išbandymas ir energija, su kuria reikia elgtis pagarbiai, teikti naudą visuomenei.) Ir ką jūs galvojate, pasirodo, iš viršaus viską mato ir pelningas sutartis ne dvarui tvarkyti suteikė. J Šis dvaras kelerius metus stovėjo ir niekam nekliudė, o būtent tuo metu, kai parengėme dvaro restauracijos projektą ir atsirado lėšų, Lietuvos generalinė prokuratūra rado dingstį areštuoti šį dvarą, ir niekaip nesutiko nuimti areštą netgi už du kartus didesnės sumos užstatą, nei buvo pirktas visas šis dvaras. Ir aš iš karto tiesiog intuityviai visus pinigus, gautus iš nenumatytų sutarčių, nukreipiu ten kur reikia, t. y. cerkvei statyti. Ir tik šiandien, įsigilinęs į gaunamas žinias, suvokiu, kad būtent nenumatytos sutartys ir buvo tas grįžtamasis ryšys arba skola, kuri grįžo už mano mintis statyti cerkvę. Gal ir juokinga, bet prokuratūra nežinojo apie mano sumanymus statyti cerkvę gimtinėje, už 3 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Tačiau kaip bebūtų keista, pastačius cerkvę, prokuratūra panaikino dvaro areštą. Taip mano gyvenime veikė programos su pliuso ženklu. Žinoma, su cerkve susiję ir daug kitų dalykų, kuriuos ateityje pateiksiu kaip pavyzdį. Pavyzdžiui, Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II atvykimas į mažą kaimelį. Tai apskritai unikalus atvejis, nes per 1000 metų Archangelsko srityje buvo pastatyta daugybė cerkvių ir nė viena iš jų nebuvo pašventinta Švenčiausiojo. Ši cerkvė vienintelė, turinti tokį statusą. Kaip tai atsitiko ir kodėl? – toliau paaiškinsiu išsamiau. Šis pavyzdys parodo, kaip svarbu užduoti sau klausimą, iš kur atsiranda pozityvūs įvykiai ir ką su jais daryti. Atrodytų, kam reikia užduoti tokį klausimą, nejaugi mums nepatinka, kai viskas klostosi gerai, sukaupiame daugiau pinigų, atsiranda nenumatytų sutarčių ir t. t? Kai pagerėja mūsų sveikata, kai nusistovi stabilūs, tvirti, geri tarpusavio santykiai su partneriais – atrodytų, net pavojinga užduoti tokius klausimus? Tačiau kaip rodo pirmiau pateiktas pavyzdys, reikia užduoti tokius klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Šiandien esu įsitikinęs, kad jeigu šiuos pinigus būčiau panaudojęs ne pagal paskirtį, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. Maža to, jūs jau žinote, jei teisingai gyvensite ir elgsitės šiame pasaulyje, tai dar gali stiprėti ir daugintis. Todėl reikia ne tik mėgautis tuo, kas jums ateina per pozityvią programą, bet ir suprasti, kaip tai veikia ir ar neteks vėliau mokėti už šias sąskaitas ir dar dvigubai? Priminsiu, kad pinigai, turtai, valdžia – tai energijos, kurios mums nepriklauso. Jos mums suteikiamos iš aukščiau kaip išbandymas, eilinė pamoka, ir tokie išbandymai kartais svarbesni, nei išbandymai su minuso ženklu. Visa tai rodo, kad dėl viso, kas su mumis vyksta, pasaulis nekaltas, šis pasaulis yra tobulas, harmoningas ir unikalus. Jei su mumis kažkas atsitinka, priežasties reikia ieškoti savyje. Turtai, valdžia – tai dar didesnis išbandymas nei skurdas. Turto ir valdžios energijos gali atnešti tiek nelaimių, tiek negatyvios karmos, kad maža nepasirodys. Pasikartosiu ir priminsiu, būtina teisingai nustatyti, ką jums siunčia viena ar kita pamoka. Taip ir mano atveju, ačiū Dievui, kad supratau, iš kur buvo siunčiama teigiama energija ir nukreipiau pinigus į cerkvės statybą. Atsižvelgdamas į visa tai, šiandien aš sprendžiu didžiulę dilemą, vis dėlto, ką man nori parodyti politinės partijos baudžiamoji byla – ne pati baudžiamoji byla, o situacija, kurioje dabar esu? Ko ji mane moko? Kokį sprendimą turėčiau priimti? Mano sprendimas turi būti teisingas, nes priešingu atveju panašios problemas kartosis ratu. Kadangi gimiau ne Lietuvoje, o Rusijoje, nuolat galvoju, ko iš manęs tikimasi? Sėsti į kalėjimą ar išvykti iš Lietuvos? Man nėra pagrindinis klausimas, kokį sprendimą priimti, nes esu apsisprendęs – kalėjimas man nebaisus, šia bausme manęs palaužti nepavyks. Galima būtų tapti netgi didžiu nukentėjusiuoju, visi iškilūs žmonės buvo kalinami už savo nuomonę, gerus darbus, Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai Tai ne romanas ir ne autobiografija, čia nėra siužeto.
Tai ne įvadas, tai jau pradžia – psichologijoje viskas svarbu.
Šis gyvenimo mokslas pagrįstas realiais faktais.
Tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, maitintis, bendrauti, būti laimingi visuomenėje ir šeimoje, lydimi sėkmės karjeroje, būti turtingi, sveiki ir puikios fizinės formos. Valdžiai primins dėl jų neefektyvaus valdymo. Daugeliui padės ilgiau sveikai ir laimingai gyventi. Tiems, kurie nori mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti. Viskas viename žmoguje
Protu nesuvokiamas kontrastas. Šiaurė, toli nuo civilizacijos, tremtinių gyvenvietė, jokio vyksmo, viskas ant išmirimo ribos, didelė skurstanti šeima, duona ant stalo – prabanga ir ne kiekvieną dieną, darbas sulaukus vos vienuolikos. Ir – milijonierius, sėkmingas verslininkas, politikas, ministras, darni šeima, puikūs vaikai. Ir – lyg skradžiai į prarają, į miglą, alkoholis, azartas, gyvenimas lyg po narkozės skendi rūke ir nesėkmėse, o kad nepasirodytų per maža – didžiulė puokštė ligų, gyvenimas pakimba ant plauko. Išėjau iš šio uždaro, pragariško rato, viską surinkau į krūvą. Sukroviau ant svarstyklių. Ir pasvėriau LAIMĖS svarsčiu. Daug epizodų prabėgo mintyse, bet vienas užstrigo iš vaikystės. Nepatikėsite, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti nė vieno niūraus savo vaikystės momento! Dar skaityti daugiau..

Darbo partijos mėnesio veikla Vilniaus skyriuje

š. m. vasario 18 d. vyko Justiniškių grupės rinkimų štabo susirinkimas, Karoliniškių grupės išplėstinis pogrupių vadovų susirinkimas, bei Žirmūnų grupės susirinkimas. Jų metu buvo aptartos veiklos grupėse, pasidalinta nuomonėmis dėl rinkimų štabo darbų.
š. m. vasario 20 d. gausus Vilniaus miesto skyriaus narių būrys tirpdė ledo čiuožyklą. Smagios emocijos ir gera nuotaika lydėjo visą mūsų komandą!
š. m. vasario 22 d. Vilniaus miesto skyriaus kandidatai į vienmandatę rinkimų apygardą dalyvavo susitikime su Darbo partijos pirmininku Valentinu Mazuroniu, Darbo partijos centrinio štabo vadovu Vytautu Gapšiu bei Darbo partijos atsakingąja sekretore Ieva Kačinskaite – Urboniene. Susitikimo metu buvo aptarta kandidatų veikla apygardose, pristatyti Vilniaus miesto skyriaus darbai, diskutuota rinkimų klausimais.
š. m. vasario 25 d. vyko Fabijoniškių ir Justiniškių grupės rinkimų štabo susirinkimai, taip pat Karoliniškių grupės išplėstinis pogrupių vadovų susirinkimas, kurių metu aptarti einamieji darbai grupių veiklose.
š. m. vasario 25 d. Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas Giedrius Mozūraitis kartu su LR Seimo nariais Vytautu Gapšiu ir Valdu Skarbaliumi lankėsi knygų mugėje, kurios metu savo biliotekas papildė naujomis, įdomiomis knygomis.
š. m. vasario 26 d. Justiniškėse, Karoliniškėse, Pilaitėje ir Šeškinėje buvo pastatytos mažosios bibliotekos šių mikrorajonų gyventojams. Knygų namelius pastatė Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas Giedrius Mozūraitis kartu su LR Seimo nariais Vytautu Gapšiu ir Valdu Skarbaliumi. Pagrindinė mažųjų bibliotekų idėja – žmonės galės atnešti savo knygą ir pasiimti kitą, kurią nori perskaityti. Juk tai puiki proga dalintis gerumu su savo kaimynais ir bendruomenės nariais.
š. m. vasario 26 d. Vilniaus miesto skyriaus tarybos nariai dalyvavo Jaunimo organizacijos DARBAS (JOD) Vilniaus miesto skyriaus 12-ojo gimtadienio šventėje, kurios metu sveikino organizacijos narius su smagia švente.
Taip pat primename, kad naujausius Vilniaus miesto skyriaus įvykius bei vykusių renginių akimirkas rasite socialiniame tinkle Facebook. Paieškos laukelyje suveskite Darbo partijos Vilniaus miesto skyrius ir spauskite mygtuką Patinka. Arba spauskite šią nuorodą: https://www.facebook.com/Darbo-partijos-Vilniaus-miesto-skyrius-153903574942241/?fref=ts. skaityti daugiau..