Per mano ilgus pedagogo metus sunkiausia užduotis būdavo įtraukti mokinių tėvelius į įvairias namų darbų užklasines veiklas. Didžioji tėvelių dalis visada randa aibę pasiteisinimų, kad tik nedalyvauti kartu su savo vaikais tokio pobūdžio veiklose. Per tėvų susirinkimus iš tėvų išgirstu, kad tokia veikla yra mokytojos darbas, ne mūsų, mes visi turime dirbti savo darbus ir tam neturime laiko. Dažniausiai tėčiai tokių pasiteisinimų randa, o motinos yra daug nuolankesnės ir sutinka sudalyvauti užklasinėje veikloje.
Buvau suorganizavusi pavasarinį inkilų kėlimą, šalia mokyklos yra nedidelis parkelis ir buvo mokiniams duota užduotis kartu su tėveliais pagaminti po inkilą. Išaušus gražiam šeštadieniui : „inkilų kėlimo dienai“- iš 25 penkių tėvelių atėjo tik 7 tėveliai , nors per susirinkimą buvo su visais suderinta ir sutarta. Labiausiai skaudu buvo žiūrėti, kai vaikai atėjo su pagamintais inkilais, bet be savo tėvų arba tik su mama. Matėsi jų akyse didelis nusivylimas prieš kitus vaikus, kurie su dideliu džiaugsmu kartu su tėvais kėlė savo pagamintus inkilus. Po tokios karčios patirties, nelabai norisi ką nors organizuoti ir aukoti savo laisvadienį, nes vis tiek niekas neįvertina tai kaip vienos iš pedagoginio ugdymo rūšies. Tėvai nesuvokia, kad tokia veikla nėra tik beprasmis laisvo laiko praleidimas, o tai yra ugdomoji priemonė, kuri vaikams labai naudinga ir tai yra ilgalaikis poveikis, gal net ir visam likusiam gyvenimui, vaikai užaugę prisimins kaip buvo smagu kelti inkilus ir tą patį darys su savo vaikais.
Labiausiai yra pavykęs toks darbas su mamomis. Mamos į savo vaikų auklėjimą žiūri atsakingiau ir puikiai supranta, kad tokie darbai ne mokytojai reikalingi, o jų pačių vaikams. Buvau su mamomis susitarusi padaryti rudeninę parodą iš daržo. Mamos turėjo su savo vaikais pagaminti iš daržo rudeninių gėrybių kokį nors darbelį.
Rezultatas buvo nepalyginimas su inkilų kėlimu, dalyvavo visos mamos ir paroda buvo nuostabi, sulaukėme daug dėmesio ir iš kitų klasių ir iš mokyklos direktoriaus, nes buvo unikalūs ir labai gražūs darbai. Tai tikrai davė mokiniams daug ugdomosios naudos, nes jie susipažino su įvairiomis daržovėmis, sulaukė daug dėmesio iš kitų klasių, nes paroda vyko dvi savaites mokyklos fojė. Pro šalį nepraėjo ir vyresnių klasių mokiniai, o mano mokiniai tai matydami, kad jų darbus stebi ir vyresni, labai buvo pakylėti ir laimingi, tas savaites jų darbas klasėje irgi žymiai buvo našesnis ir produktyvesnis.
Todėl panašias parodėles, kurios vyksta ir visos mokyklos mastu, mes visada dalyvaujame su mamomis, tėčiai į tai žiūri skeptiškai, aišku yra išimčių, tačiau nedaug. Su straipsnio teorinėmis mintimis aš visiškai sutinku, tačiau praktika byloja visai kitaip. Mano giliu įsitikinimu, jeigu tėvai patys paskaitytų daugiau literatūros apie vaikų ugdymo procesus, jie labiau suprastų tokios veiklos prasmę ir įsitrauktų į vaikų pasaulio pažinimo ugdomuosius atradimus. Gudaitis išskiria tris pagrindines pareigas tėveliams: saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių; savo vaikų mokymas; tėvų pagalba vaikams mokytis. Aš pilnai sutinku su šiuo Lietuvos didvyriu pedagogikos srityje, man jis yra pavyzdys – mokytojas šiame darbe.
Anot J.V. Gudaičio ypač svarbu saugoti 10-12 metų vaikus nuo blogos įtakos, nes jie gležni, neatsparūs. Tėvai turi vengti blogų poelgių: barimosi, šlykščių žodžių, girtavimo, smurto, neleisti bendrauti su blogais draugais. Iš tėvų netikusių poelgių vaikai mokosi elgtis taip pat. Tėvai atlikdami savo antrąją pareigą moko ne tik kalbėti, skaityti, rašyti, padeda vaikams tinkamai, sąžiningai atlikti mokyklos namų užduotis, bet ir vadovauja vaiko pasaulėžiūros formavimui. Šeimoje negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo. Neatlikdami šios pareigos, tėvai rodo blogą pavyzdį, be to, jie palieka vaiką saviugdai. Tai labai pavojinga, nes neturėdamas atsparumo neigiamai įtakai tvirtesnių asmenybės pagrindų, vaikas gali lengvai pasiklysti, pasirinkti netinkamas vertybes. Tėvai atlikdami trečiąją pareigą teikia vaikui pagalbą mokytis, todėl neturėtų jo apkrauti sunkiais fiziniais darbais, o labiau pasirūpinti poilsiu, mokymosi sąlygomis, nuolat domėtis mokymosi pasiekimais, pažanga. Daug sunkiau vaikams mokytis, kai tėvai nesirūpina jų mokslais, nepadeda, nesudaro sąlygų mokytis. Tuomet vaikai perima tėvų nuostatą į mokymąsi kaip nereikšmingą veiklą. Realiame gyvenime ne visose šeimose tinkamai atliekamos tėvų pedagoginės pareigos – sudarytos mokymosi sąlygos, vaikas jaučia tėvų palaikymą. Aš pilnai sutinku su šiuo Lietuvos didvyriu pedagogikos srityje, man jis yra pavyzdys – mokytojas šiame pedagoginiame darbe.
